REGIONAL FORMATION AND DEVELOPMENT STUDIES

Transcription

1 KLAIPĖDA UNIVERSITY SOCIAL SCIENCE FACULTY REGIONAL FORMATION AND DEVELOPMENT STUDIES Journal of Social Sciences No. 1 (18) Klaipėda, 2016

2 Regional Formation and Development Studies Klaipėda University Social Science Faculty Scientific Editor Prof. Dr. Antanas Bučinskas Klaipėda University (Lithuania) Deputy of scientific editor Prof. Dr. Ligita Šimanskienė Klaipėda University (Lithuania) Editorial board: Assoc. Prof. Dr. Ciprian Beniamin Benea University of Oradea (Romania) Prof. Habil. Dr. Remigijus Čiegis Vilnius University (Lithuania) Prof. Dr. Larisa Emeljanova I. Kant Federal University (Russia Federation) Assoc. Prof. Dr. Sebastian Gadal Aix Marseilles University (France) Prof. Dr. Hilmar Þór Hilmarsson University of Akureyri (Iceland) Prof. Dr. Vytautas Juščius Klaipėda University (Lithuania) Prof. Dr. Jose Manuel Lasierra Zaragoza University (Spain) Prof. Dr. Vaidutis Laurėnas Klaipėda University (Lithuania) Prof. Habil. Dr. Tadeusz Palmowski Gdansk University (Poland) Assoc. Prof. Dr. Romana Provazniková Pardubice University (Czech Republic) Prof. Habil. Dr. Bronislaw Sitek Alicide De Gasperi University (Poland) Prof. Dr. Biruta Sloka Latvia University (Latvia) Assoc. Prof. Dr. Eduardas Spiriajevas Klaipėda University (Lithuania) Prof. Dr. Rimantas Stašys Klaipėda University (Lithuania) Prof. Habil. Dr. Gerhard Strohmeier Alpen-Adria Universitat Klagenfurt (Austria) Prof. Habil. Dr. Stasys Vaitekūnas Klaipėda University (Lithuania) Prof. Habil. Dr. Povilas Zakarevičius Vytautas Magnus University (Lithuania) Lithuanian language editor: Vilma Urbonavičiūtė (Lithuania) Layout: Ingrida Sirvydaitė (Lithuania) Cover design: Vilhelmas Giedraitis (Lithuania) The first number was published in There are 3 annual volumes in Lithuanian, English languages. The journal included in EBSCO Publishing Business Source Complete databases ( From 2014 all publications have a digital object identifier (DOI) number Address: Herkaus Manto g. 84, LT Klaipėda, Lietuva, tel. (370 46) , fax (370 46) Internet address: Klaipėda University, 2016 Social Science Faculty, 2016 Every paper is revised by two reviewers ISSN

3 PREFACE The authors research areas this time very interdisciplinary, covering the different approach of social science. In some papers are analyzed seaports. J. Bogatova paper analyzed seaports economic evaluation model; in D. Umantaitė-Vaivadienė, A. Batuchina paper is analyzed need of labor migrants in seaport; P. Vėlius, E. Spiriajevas analyzed factors of economic geographic competitiveness of the Klaipeda seaport in the context of the Eastern Baltic seaports. Some different view about regions are describe in papers. About institutional discourse on gender equality by L. Kraujutaityė, T. Jurkevičiūtė. Challenges to childhood social security in the welfare state project by A. Bučinskas, A. Sakalauskaitė; abolishment of the administration of the county governor: dimension of public participation by R. Riekašius, E. Stumbraitė-Vilkišienė; the place of Lithuania in Europe in context of civilization and regions by V. Šimanskis, L. Šimanskienė; features of socio-economic development of Kaliningrad oblast by J. Žukas and the application of pluralistic territorial development paradigm in assessment of territorial state of development by J. Lonska. Some important aspects of organizations are analyzed in J. Paužuolienė paper where she evaluated corporate social responsible organizations; A. Petrulis analyzed leadership attributions. Innovations and entrepreneurship are analyzed by E. Župerkienė, A. Župerka, A. Austienė paper, where they analyzed factors of innovation inculcation in the hotel business; A. Giedraitis, J. Kasnauskė analyzed entrepreneurship s atmosphere for establishing of start up s; J. Melnikova, J. Zaščerinska analyzed integration of entrepreneurship into higher education and innovative view how to teach genocide in the school course of history by D. Desiatov. We are starting to print books reviews. The first book review for book Small States in a Global Economy: Crisis, Cooperation and Contributions written by professor Hilmar Þór Hilmarsson by scientist from India Dr. Sujit Kumar. We invited and other authors to spread ideas about read books in social science area. We wish you a pleasant reading. PRATARMĖ Prof. dr. Ligita Šimanskienė Deputy of Redactor of Journal Šiame žurnalo numeryje straipsnių autorių pasirinktos tyrimų temos yra kaip niekad tarpdisciplininės, apimančios įvairias socialinių mokslų sritis. Net keliuose straipsniuose analizuojami jūrų uostai. J. Bogatovos straipsnyje nagrinėjamas jūros uostų veiklos ekonominis vertinimas, D. Umantaitės-Vaivadienės, A. Batuchinos darbo migrantų poreikis jūrų uoste, P. Vėliaus, E. Spiriajevo ekonominio geografinio konkurencingumo veiksniai jūrų uostuose. Tam tikri regioniniai aspektai, bet skirtingais pjūviais, analizuojami straipsniuose: L. Kraujutaitytės, T. Jurkevičiūtės lyčių lygybės diskursas regionų valdysenoje; A. Bučinsko, A. Sakalauskaitės vaikystės socialinio saugumo iššūkiai gerovės valstybės projekte; R. Riekašiaus, E. Stumbraitės-Vilkišienės piliečių dalyvavimas panaikinus apskričių viršininkų administracijas; V. Šimanskio, L. Šimanskienės Lietuvos Europoje ir pasaulyje civilizacijos bei regionų sąlyčio aspektai; J. Žuko Kaliningrado srities socialinės ekonominės raidos bruožai; J. Lonskos pliuralistinis teritorinio vystymosi požiūrio taikymas vertinant teritorinį šalies vystymąsi. Svarbius vadybinius aspektus organizacijose atskleidžia J. Paužuolienė, vertindama socialiai atsakingas įmones, A. Petrulis aptaria vadovavimo požymius. Inovatyvumas ir verslumas analizuojami E. Župerkienės, A. Župerkos, A. Austienės straipsnyje Inovacijų diegimo veiksniai viešbučių versle ; A. Giedraitis, J. Kasnauskė aptaria, kaip reikėtų gerinti verslumo atmosferą steigiant inovatyvias įmones ( startuolius ); J. Melnikovos, J. Zaščerinskos verslumo integravimo į aukštąjį mokslą aspektai ir inovatyvus požiūris dėstant genocidą mokyklose atskleistas D. Desiatovo straipsnyje. Pradedame spausdinti knygų recenzijas. Pirmoji recenzija skirta prof. Hilmaro Þór Hilmarssono knygai Mažos valstybės globalioje ekonomikoje: krizė, bendradarbiavimas ir pagalba. Recenziją parašė mokslininkas iš Indijos dr. Sujit Kumar. Kviečiame ir kitus autorius pasidalinti savo įžvalgomis apie perskaitytas mokslines knygas socialinių mokslų temomis. Linkime malonaus skaitymo. Prof. dr. Ligita Šimanskienė Žurnalo redaktoriaus pavaduotoja 3

4 TURINYS Jelena Bogatova Baltijos šalių jūros uostų veiklos ekonominis vertinimo modelis / 7 (Baltic States Sea Ports Economic Evaluation Model) / 22 Antanas Bučinskas, Alina Sakalauskaitė Vaikystės socialinio saugumo iššūkiai gerovės valstybės projekte / 23 (Challenges to Childhood Social Security in the Welfare State Project) / 41 Dmytro Desiatov The Methodological Principles of Genocide Teaching in the School Course of History / 43 (Metodologiniai mokyklos istorijos kurso dėstant genocidą principai) / 50 Algirdas Giedraitis, Jurgita Kasnauskė Verslumo atmosferos gerinimas steigiant startuolius (start up) Lietuvoje / 51 (Improving of Entrepreneurship s Atmosphere for Establishing of Start Up s in Lithuania) / 65 Linutė Kraujutaitytė, Toma Jurkevičiūtė Institucinis regiono valdysenos lyčių lygybės diskursas / 66 (Regional Governance: Institutional Discourse on Gender Equality) / 86 Jelena Lonska The Application of Pluralistic Territorial Development Paradigm in Assessment of Territorial State of Development: the Case Study of Latvian Regions / 87 (Pliuralistinis teritorinio vystymosi požiūrio taikymas vertinant teritorinį šalies vystymąsi: Latvijos regionų atvejo studija) / 98 Julija Melnikova, Jeļena Zaščerinska Integration of Entrepreneurship into Higher Education (Educational Sciences) in Lithuania and Latvia: Focus on Students Entrepreneurial Competencies / 100 (Verslumo integravimas į aukštąjį mokslą (ugdymo mokslus) Lietuvoje ir Latvijoje: studentų verslumo kompetencijų aspektas) / 109 Jurgita Paužuolienė Socialiai atsakingų įmonių organizacinės kultūros vertinimo metodikos sudarymas / 110 (Methodology of Organizational Culture Assessment for Socially Responsible Organizations) / 122 Arnoldas Petrulis Teorinės vadovavimo požymių įžvalgos / 123 (An Insight into the Attributes of Theoretical Leadership) / 134 Remigijus Riekašius, Edita Stumbraitė-Vilkišienė Apskričių viršininkų administracijų panaikinimas: piliečių dalyvavimo aspektas / 136 (Abolishment of the Administration of the County Governor: Dimension of Public Participation) / 143 Vilius Šimanskis, Ligita Šimanskienė Lietuva Europoje ir pasaulyje: civilizacijos ir regionai / 144 (Lithuania in the Europe and the World: Civilizations and Regions) / 150 Dalia Umantaitė-Vaivadienė, Aleksandra Batuchina Darbo migrantų poreikis Klaipėdos uoste / 152 (The Need of Labour Migrants in Klaipėda Sea Port) / 160 4

5 Petras Vėlius, Eduardas Spiriajevas Klaipėdos uosto ekonominio geografinio konkurencingumo veiksniai Rytų Baltijos uostų kontekste / 162 (The Factors of Economic Geographic Competitiveness of the Klaipeda Seaport in the Context of the Eastern Baltic Seaports) / 179 Julius Žukas Rusijos Federacijos Kaliningrado srities socialinės ekonominės raidos XXI amžiuje bruožai / 181 (Features of 21st Century Socio-Economic Development of Kaliningrad Oblast (Region) of Russian Federation) / 192 Erika Župerkienė, Aurimas Župerka, Anrijeta Austienė Inovacijų diegimo Lietuvos viešbučių versle veiksniai / 195 (Factors of Innovation Inculcation in the Hotel Business in Lithuania) / 208 Review for Book: Dr. Sujit Kumar Review for book Small States in a Global Economy: Crisis, Cooperation and Contributions written by Professor Hilmar Þór Hilmarsson / 210 (Prof. Hilmar Þór Hilmarsson knygos Mažos valstybės globalioje ekonomikoje: krizė, bendradarbiavimas ir pagalba recenzija) 5

6

7 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) BALTIJOS ŠALIŲ JŪROS UOSTŲ VEIKLOS EKONOMINIS VERTINIMO MODELIS Jelena Bogatova 1 Klaipėdos universitetas (Lietuva) ANOTACIJA Straipsnyje analizuojami verslo konkurencingumo veiksniai ir jų vertinimo metodikos bei finansinės analizės taikymo teoriniai aspektai. Išanalizavus autorių siūlomas metodikas ir vertinimo modelius, pateikiamas autorės sudarytas uostų veiklos ekonominis vertinimo modelis. Siūlomas modelis leidžia įvertinti uostų finansinę-ekonominę būklę, remiantis apskaičiuojamu vertinimo indeksu leidžia nustatyti konkretaus uosto padėtį konkurentų atžvilgiu ir koreliacinius ryšius tarp įvairių vertinimo aspektų. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: konkurencingumas, finansinė analizė, veiklos vertinimas, uostas, ekonominis vertinimo modelis. JEL KLASIFIKACIJA: L9, M4, P5, R4 DOI: Įvadas Organizacijos veiklos vertinimas yra sisteminis procesas, kurio metu gaunama ir analizuojama informacija apie organizacijos veiklos rezultatus bei jiems įtaką darančius veiksnius. Šiame procese organizacija tampa pirminiu ir svarbiausiu analizės objektu. Organizacijos nuolat siekia prisitaikyti, išgyventi, siekti gerų rezultatų ir daryti įtaką aplinkai. Tačiau šios pastangos ne visada lemia sėkmę. Norėdamos geriau suprasti, ką jos privalo ir gali pakeisti, siekdamos pagerinti savo veiklos rezultatus, organizacijos atlieka veiklos vertinimus. Veiklos vertinimas gali suteikti organizacijoms naudingos informacijos apie jų rezultatus, nustatyti svarbius sėkmės veiksnius ir grėsmes bei pasilyginti su konkurentais. Konkurencijos problemų sprendimas labai svarbus aspektas ne tik ekonomikos ir vadybos teorijoje, bet ir ūkinėje veikloje tiek verslo, tiek valstybės mastu. Aktualus tampa gebėjimas atlaikyti vis didėjantį bendrą konkurencinį spaudimą, atsirandantį dėl prekių ir paslaugų rinkų liberalizavimo, taip pat svarbus gebėjimas patenkinti vis griežtėjančias veiklos sąlygas (Žitkus, Mickevičienė, 2004). Verslininkai savo sprendimais gali keisti įmonės funkcionavimo sąlygas, daugiau ar mažiau išnaudoti esamas galimybes ir susikurti stipresnį ar silpnesnį pranašumą, palyginti su kitais verslininkais, t. y. įgyti konkurencinį pranašumą. Šie gebėjimai labai svarbūs, nes ekonominių vienetų konkurencinis pranašumas nusako ne tiek buvusias ir esamas pastangas bei rezultatus, bet ir ateities planus, vystymosi perspektyvą (Maksvytienė, 2002). Konkurencijai rinkoje tenka esminis vaidmuo. Ji veikia kaip varomoji jėga, kuri skatina inovacijas, efektyvumą ir pasirinkimo laisvę, verčia įmones mažinti kainas, kitaip orientuotis į vartotojų poreikius. Tuo tarpu 1 Jelena Bogatova ekonomikos magistrė (socialiniai mokslai). Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultetas. Moksliniai interesai: konkurencingumas, ekonominis vertinimas, jūrinio sektoriaus plėtra El. paštas: j.bogatova@gmail.com Tel

8 Jelena Bogatova BALTIJOS ŠALIŲ JŪROS UOSTŲ VEIKLOS EKONOMINIS VERTINIMO MODELIS įmonės savininkams, vadybininkams ir kitiems investuotojams reikia patikimos, detalios finansinių rezultatų vertinimo informacijos. Veiklos finansiniam stabilumui užtikrinti ir norint pasiekti planuotų rezultatų, svarbu atlikti išsamią įmonės finansinių rodiklių analizę, numatyti rezultatų gerinimo galimybes. Įmonės savininkai suinteresuoti, kad investuotas kapitalas būtų kuo efektyviau panaudotas, įmonė dirbtų pelningai, o pelnas būtų tinkamai paskirstytas. Įmonei efektyviau organizuoti darbą, paskirstyti darbo išteklius ir planuoti būsimas pajamas bei išlaidas padeda finansinių rodiklių vertinimas tai yra valdymo sistemos dalis. Finansiniai rodikliai atskleidžia kompanijos veiklos efektyvumą ir galimybes toliau vystyti bei tobulinti savo veiklą, įvertina strategiją plečiant paslaugų ar prekių asortimentą, kovojant su konkurentais. Akcininkai investuodami į įmonę tikisi, kad jos veikla bus pelninga ir efektyvi. Norint išlaikyti įmonės veiklos pelningumą neužtenka vien tik padidinti apyvartą ar sumažinti sąnaudas. Įmonės veiklą reikia analizuoti, planuoti, numatyti pokyčius ir kuo greičiau likviduoti neigiamus rezultatus. Nepaisant didelių ekonominio išsivystymo skirtumų, Baltijos jūros regione yra puikių konkurencingos, žiniomis pagrįstos ekonomikos plėtojimo pavyzdžių, todėl glaudesnis tarpusavio bendradarbiavimas ir rėmimasis geriausiais pavyzdžiais yra vienas iš sėkmės garantų. Uostai yra reikšminga globalinės ir regioninės krovinių tiekimo grandinės bei transporto tinklo dalis. Be to, jūrinių miestų plėtra ir vystymas dažnai priklauso nuo jų uostų plėtros. Kadangi uostų veikla turi didelę įtaką tų šalių ekonomikos augimui, būtina nuolat analizuoti, planuoti uostų veiklą, numatyti rinkos pokyčius, gerinti uostų gebėjimą atlaikyti vis didėjantį bendrą konkurencinį spaudimą. Temos ištirtumas ir mokslinė problema. Tradiciškai uostų veikla vertinta siekiant apskaičiuoti ir pagerinti arba optimizuoti veiklos produktyvumą krovinių aptarnavimo srityje, lyginant savo esamą ir optimalų pralaidumą. W. K. Talley (1994) pateikė konteinerių uostų produktyvumo analizės metodiką, kur pasiūlė matuoti ekonominio produktyvumo ir ekonominių kaštų funkciją, remiantis aptarnautų konteinerių skaičiumi ir svoriu. J. B. Tabernacle (1995) akcentavo konteinerių uostuose naudojamų kranų charakteristikų įtaką uosto veiklos efektyvumui: kuo kranas našesnis, tuo greičiau uoste aptarnaujami laivai ir didesnis uosto pralaidumas. J. L. Tongzon (1995) atliko empirinį tyrimą, kurio metu analizuoti 23 tarptautinių uostų veiklos rezultatai ir uostų infrastruktūros įtaka uosto efektyvumui. K. H. Kim ir kt. (1997, 1998) analizavo konteinerių išdėstymo ir perdavimo tarp kranų skaičiaus įtaką uosto efektyvumui. I. D. Wilson ir P. Roach (2000) analizavo dirbtinio intelekto panaudojimo galimybes, siekiant optimizuoti krovinių aptarnavimą, išdėstymą ir sandėliavimą uostuose. Apibendrinant galima teigti, jei uosto faktinė apyvarta artėja prie (nukrypsta nuo) optimalaus našumo per tam tikrą laiką, daroma išvada, kad jos veikimas pagerėjo (pablogėjo) laikui bėgant. Inžinerinis optimalus pralaidumas paprastai buvo apibrėžiamas kaip didžiausias pralaidumas, t. y. kiek uostas gali fiziškai aptarnauti krovinių tam tikromis sąlygomis. Yra buvę tik keli bandymai atlikti apibendrintą uosto našumo vertinimą, pavyzdžiui, matuojant vieną veiksnį produktyvumą (De Monie, 1987) arba lyginant faktinį su optimaliu našumu per tam tikrą laikotarpį (Talley, 1998). Pastaraisiais metais dažniau vertintas efektyvumas, susijęs su gamybine veikla. Šiam tikslui pasiekti pasitelkti du sudėtingesni holistiniai metodai: duomenų apgaubties analizė (angl. Data Envelopment Analysis DEA) ir stochastinė ribinė analizė (angl. Stochastic Frontier Analysis SFA). DEA ir SFA metodai plačiai taikyti ir kitose pramonės šakose, įskaitant ir platesnį transporto sektorių. B. de Borger ir kt. (2002) pateikė bendrą visų stochastinės ribinės analizės formų kritiką, apie DEA metodo taikymą transporto sektoriuje rašė nemažai autorių, tarp kurių: X. Chu ir kt. (1992) analizavo tranzito paslaugas teikiančių agentūrų efektyvumą; J. Odeck ir L. Hjalmarsson (1996) vertino krovinių transportavimo sunkvežimiais efektyvumą; B. Dervaux ir kt. (1998) prisidėjo prie JAV multimodalinių autobusų sistemos tyrimo; R. Ramanathan (2000) tyrė energijos suvartojimo efektyvumą, pasirenkant vieną arba kitą transporto rūšį; N. Adler ir J. Berechman (2001), E. Fernandes ir R. R. Pacheco (2002) pasitelkė DEA metodą oro uostų veiklai tirti, M. G. Karlaftis (2003) tranzito sistemai. Būtina pažymėti, kad SFA metodas vertinant transporto sektorių taikytas rečiau. Dažniausiai SFA metodas taikomas vertinant oro transporto sektoriaus ekonominį efektyvumą: T. H. Oum ir C. Yu (1994, 1998), T. Coelli ir kt. (1999), V. Inglada ir kt. (1999) bei Coto-Millan ir kt. (2004). E. R. Bruning (1992), M. Filippini ir P. Prioni (1994) bei P. C. Sanchez ir 8

9 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) J. M. Villarroya (2000) SFA metodą taikė kaštų efektyvumui atitinkamai sunkvežimių, autobusų ir geležinkelių transporto sektoriuose vertinti. Uostų veikloje svarbu ne tik tai, ar jie fiziškai gali susidoroti su krovinių srautu, bet ir tai, ar galima konkurencija dėl krovinių. Mokslinėje literatūroje pateikti metodai leidžia įvertinti tik uostų techninį veiklos efektyvumą, visiškai nevertinant uostų finansinio veiklos aspekto ar konkurencinio pranašumo kūrimo perspektyvos. Tuo tarpu finansinės analizės uostų veiklai tirti nepritaikytos. Dėl šios priežasties būtina sukurti uosto veiklos vertinimo modelį, kuris papildytų minėtus DEA ir SFA modelius ir leistų įvertinti uostų, kaip ūkinių vienetų, finansinę padėtį, nustatyti sėkmės konkurencingumo veiksnius. Tyrimo objektas Baltijos šalių jūros uostų veiklos vertinimas. Tikslas sudaryti Baltijos šalių jūros uostų veiklos vertinimo modelį, kuris padėtų įvertinti organizacijos finansinę padėtį ir nustatyti jos poziciją rinkoje konkurentų atžvilgiu. Tikslui pasiekti keliami uždaviniai: ištirti verslo konkurencingumo veiksnius ir jų vertinimo modelius; išnagrinėti ekonominės-finansinės organizacijos veiklos analizės metodus ir ypatumus; sudaryti uostų veiklos vertinimo modelį. Tyrimo metodai. Straipsnyje taikyta lyginamoji mokslinės literatūros analizė, sintezės, sisteminimo ir apibendrinimo metodai. 1. Verslo konkurencingumo veiksniai ir vertinimo modeliai Lietuvos Respublikos pirmasis modernus Konkurencijos įstatymas priimtas 1992 m., neteko galios 1999 m. Jis konkurenciją apibrėžia kaip varžybas, kurių metu ūkio subjektai, nepriklausomai veikdami rinkoje, riboja vienas kito galimybes dominuoti toje rinkoje ir skatina vartotojams reikalingų prekių gamybą bei jos efektyvumo didinimą. Panagrinėjus konkurencijos sąvokos apibrėžimus, būtų galima teigti, kad konkurencija tai procesas, kurio metu varžomasi dėl ekonominės naudos, nors pagrindinis tikslas ne visada gali būti didesnis pelnas. Kaip rodo tyrimai, paskirais atvejais įmonės, norėdamos užkariauti didesnę dalį rinkos, aukoja dalį pelno parduoda savo produkciją arba paslaugas žemesnėmis nei tuo metu yra rinkoje kainomis. Ūkio subjektai, konkuruodami rinkoje, remiasi tam tikromis taisyklėmis, įstatymais ir įstatymo įgyvendinamaisiais aktais, kurie draudžia monopolizuoti rinkas, piktnaudžiauti rinkoje turint didelę rinkos galią arba sudarinėti susitarimus tarp konkurentų. Konkurenciją prižiūrinčios institucijos, Konkurencijos taryba ir teismai kontroliuoja, kad ūkio subjektai deramai laikytųsi konkurencijos taisyklių. Tokia konkurencijos politikos esmė. Konkurencingumo sėkmės veiksniai. Reikliausi klientai, negailestingi rinkos pokyčiai ir intensyvi konkurencija sukuria sudėtingas veiklos sąlygas. Po technologinių inovacijų, organizacinės veiklos pertvarkymų ir geresnių rezultatų siekimo dešimtmečio daugelis įmonių susiduria su neaiškia ateitimi. Nepaisant didelių investicijų į naujas technologijas ir dažno naudojimosi verslo konsultantų paslaugomis, jie sunkiai verčiasi. Vis dėlto, nors ir kovoja, kad išgyventų, kitos įmonės prisitaiko ir auga. Ką jos daro kitaip? Pirmaujanti veiklos tobulinimo ir įmonių transformacijos tyrimų programa analizuoja, kodėl kai kurios įmonės laimi naują verslą, kuria santykius su klientais, sukuria ir panaudoja žinias ir valdo pokyčius, o kiti sustingsta. Mokslininkų tyrimų grupės lygina metodus ir taikomą praktiką labiausiai ir mažiausiai sėkmingose įmonėse, siekdami išskirti kritinius sėkmės konkurencingumo veiksnius (Coulsonas-Thomas, 2002). Vykdant mokslinius tyrimus ištirta daugiau kaip 2000 įmonių daugelyje sektorių. Jų kolektyvinė patirtis atskleidžia, kaip įmonės tampa ir išlieka konkurencingos. Dauguma išskirtų sėkmės veiksnių priklauso elgesio veiksnių grupei. Tarp jų tokie kaip: išlikti svarbiomis (sukurti papildomus pajamų srautus); ugdyti gebėjimus ir atnaujinti intelektinį kapitalą; sudaryti papildomų galimybių ir išplėsti paiešką (steigti naujas įmones ir sukurti naujas rinkas); parodyti valią laimėti (numatyti ateities sąlygas ir planuoti savo veiksmus atitinkamai nustatant prioritetus ir ilgalaikius tikslus); įkvėpti ir motyvuoti (įsitikinti, ar žmonės supranta, 9

10 Jelena Bogatova BALTIJOS ŠALIŲ JŪROS UOSTŲ VEIKLOS EKONOMINIS VERTINIMO MODELIS ką turi padaryti ir yra akivaizdžiai padarę); suprasti savo klientus ir užtikrinti, kad vykstančios permainos jų nenuskriaustų; būti iniciatyviais (negalima laukti, kol pokyčiai taps neišvengiami, reikia laiku imtis iniciatyvos) (Coulson-Thomas, 2005). Konkurencingumo vertinimo metodikos Yra įvairių konkurencingumo vertinimo metodikų, kurios skiriasi savo aprėptimi, tikslais ir vertinamais objektais. Remiantis G. Ramanausku (2004), konkurencingumo vertinimo metodikos gali būti skirstomos į penkias grupes: 1. Konkurencingumo rodiklių vertinimo metodikos: kainų konkurencingumo vertinimo metodikos (analizuojami užsienio prekybos, valiutų kursų ir kiti rodikliai); ne kainomis grįstos konkurencingumo vertinimo metodikos (analizuojami produkcijos patikimumo, kokybės ir kiti rodikliai, šių rodiklių analizę ir vertinimą dažniausiai atlieka tarptautinės ekonominės institucijos). 2. Ekonomikos sektorių konkurencingumo vertinimo metodikos: makroekonominių ir šakos įmonių ekonominės veiklos rezultatų analizės; lyginamoji analizė, M. E. Porterio (1990) deimanto modelis bei Milken instituto (Kalifornija, JAV) pasiūlytas Globalus kapitalo prieinamumo indeksas (angl. Global Capital Acess Index). 3. Regiono / šalies lygmens konkurencingumo vertinimo metodikos: Europos konkurencingumo indeksas; Masačusetso inovacijų ekonomikos indeksas; Huggins asociacijos Didžiosios Britanijos konkurencingumo indeksas. 4. Tarptautinio lygmens konkurencingumo vertinimo metodikos: Pasaulio ekonomikos forumo skelbiami šalių, pasaulio regionų konkurencingumo indeksai; Šveicarijoje įsteigto Tarptautinio vadybos plėtros instituto Pasaulinio konkurencingumo reitingas. 5. Ekonominės politikos konkurencingumo vertinimo metodikos: Masačusetse (JAV) įsteigto Paveldo fondo sukurtas Ekonominės laisvės indeksas. Universiteto profesorius Michaelas E. Porteris per keturis dešimtmečius išplėtojo koncepcinių modelių srautą, paprastai prasidedantį raide K : konkurencija; konkurencinga strategija; konkurencinis pranašumas; konkurencingumas; klasteriai ir vertės kūrimas (žr. 1 lentelę). 1 lentelė. M. E. Porterio konceptualieji modeliai Tyrimo objektas Konceptualieji modeliai Nuorodos Įmonės ir kiti verslo vienetai Vertės grandinė ir bendro pobūdžio strategijos Porter, 1985 Verslo sektoriai Penkių jėgų modelis Porter, 1980 Klasteriai Deimanto modelis, klasterio gyvavimo ciklas Porter, 1990; 1998a Nacijos ir regionai Nacionalinis ir regioninis deimantas Porter, 1990; 2003 Pasaulinė kompetencija Globali strategija, pasaulio konfigūracija ir koordinavimas Porter, 1986, 1998b Šaltinis: Sölvell, 2015 Deimanto modelis pristatė keturių tarpusavyje susijusių mikroekonominių vartotojų sistemą: veiksnių sąlygos, paklausos sąlygos, strategija ir konkurencija, tiekimas ir su tuo susijusios pramonės šakos. Elementai: veiksnių sąlygos, vietinės paklausos sąlygos (rinka), susijusios ir palaikančios šakos (klasteriai, tinklai ir verslo sistemos) bei įmonių strategijos, valdymas. Be minėtų veiksnių, skiriami du papildomi elementai, darantys netiesioginę įtaką konkurencingumui valstybės vaidmuo ir atsitiktinės galimybės. Nacionalinio deimanto modelis veikia kaip sistema. Ši metodika sudaro galimybę išsamiai perteikti ūkio šakos konkurencingumo būklę, tačiau siūlomas konkurencingumo vertinimo modelis yra gana imlus laiko ir finansiniams ištekliams, todėl negali būti operatyviai stebima konkurencingumo rodiklių dinamika. 10

11 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Deimanto modelio trūkumai: 1. Modelis pritaikytas analizuoti didelių ir išsivysčiusių pasaulio šalių konkurencingumą, todėl jo taikymas regionų ekonomikų konkurencingumo analizei yra ribotas. 2. Modelis eliminuoja tarptautinę veiklą ir jos daromą įtaką šalies konkurencingumui. Užsienio investicijos, tarptautinių kompanijų veikla ir tarptautinė prekyba labai veikia šalių konkurencingumą. 3. Modelyje vyriausybė priskiriama prie egzogeninių veiksnių. Daugelio kritikų teigimu, ji negali veikti visų keturių konkurencingumo veiksnių kaip išorinis veiksnys, todėl siūlo vyriausybę priskirti prie vidinių. Per XX a. dešimtąjį dešimtmetį M. E. Porteris padarė svarbų įnašą susiedamas du analizės lygius įmones ir tautas (Ketels, 2006). M. E. Porterio (1990), A. M. Krugmano (1991), A. B. Jaffe (1993), M. Enringhto (1998), S. Tallmano (2004) ir G. G. Bello (2005) darbų dėka kilo nauja akademinė diskusija apie klasterius. A. M. Rugmano, J. R. D Cruzo ir A. Verbeke dvigubo deimanto modelyje vyriausybė tampa svarbiu veiksniu, darančiu įtaką keturiems pagrindiniams veiksniams. Nacionalinį konkurencingumą apibrėždami kaip šalyje veikiančių vietinių bei tarptautinių įmonių gebėjimą sukurti pridėtinę vertę ir išlaikyti ją veikiant tarptautinei konkurencijai, autoriai į modelį įtraukė tarptautinės veiklos poveikį. Tarptautinė veikla veikia visus modelio veiksnius, jie išskyrė nacionalinį, tarptautinį ir globalinį deimantus. Vidinis deimantas vaizduoja nacionalinį, išorinis globalinį, o punktyrinė linija tarptautinį konkurencingumą. Tarptautinis deimantas vaizduoja šalies konkurencingumą šalies ir tarptautiniu mastu, o skirtumas tarp jo ir vidinio deimanto yra tarptautinė veikla, susijusi su tiesioginėmis užsienio investicijomis. D. S. Cho (1994), devynių veiksnių modelio autorius, siekė parodyti, kas ir kaip kuria šalių konkurencinį pranašumą. Skirtingai nei nacionalinio deimanto modelyje, kuriame gamtos ir žmogiškieji ištekliai priskirti prie veiksnių sąlygų, devynių veiksnių modelyje gamtos ištekliai priskirti prie paveldėtų išteklių, o žmogiškieji išskaidyti detaliau, siekiant pabrėžti šalies ilgalaikio konkurencinio pranašumo, pagrįsto žiniomis, svarbą. Autorius vyriausybės vaidmenį priskyrė vidiniam žmogiškajam veiksniui, t. y. politikai ir biurokratai savo vykdoma politika veikia šalies tarptautinį konkurencingumą. Atsitiktiniai įvykiai didina šalies konkurencingumą tik tada, kai žmogiškieji ištekliai yra pasirengę išnaudoti atsitiktinių įvykių teikiamus pranašumus. D. S. Cho (1994) teigė, kad žmogiškieji ištekliai kuria, valdo ir kontroliuoja fizinius veiksnius, todėl šalies ekonomika iš vieno konkurencingumo lygio pereina į kitą. Atsižvelgiant į šalies ekonomikos plėtros stadiją, skiriasi veiksnių įtaka tarptautiniam konkurencingumui. Apibendrinant galima teigti, kad konkurencingumo vertinimo procesas imlus laiko, finansų, dažnai ir žmonių ištekliams. Nuo metodikos išsamumo ir detalizavimo laipsnio tiesiogiai priklauso ne tik vertinimo rezultatų tikslumas, vertingumas, bet ir vertinimo proceso sudėtingumas, metodikos pritaikymo sąnaudos bei tikslingumas. Pagrindinės teorinės arba metodologinės, problemos, kylančios konkurencingumo vertinimo procese, yra vieningos, aiškios konkurencingumo sampratos trūkumas ir vertinimo metodikų lemiami apribojimai. Praktiniu lygiu susiduriama su laiko ir finansinių išteklių stoka bei informacijos prieinamumo sukeliamais apribojimais. 2. Ekonominis-finansinis organizacijos vertinimas Ekonominėje literatūroje nėra vieningos nuomonės apie finansų analizę. Autoriai vartoja skirtingas finansinės analizės sąvokas (žr. 1 pav.). 11

12 Jelena Bogatova BALTIJOS ŠALIŲ JŪROS UOSTŲ VEIKLOS EKONOMINIS VERTINIMO MODELIS D. Šlekienė ir I. Klimavičienė Finansinė analizė tai verslo praeities, esamos situacijos ir perspektyvos įvertinimas, remiantis atskaitomybės dokumentais, specialiais tyrimais, duomenų bazėmis ir kitais informacijos šaltiniais V. Bagdžiūnienė Finansų analizė tai analizė, kurios tikslas yra įvertinti finansinės veiklos rezultatus ir įmonės būklę finansinės ataskaitos pagrindu L. Juozaitienė Finansinė analizė yra dalis ekonominės analizės, kuri atliekama remiantis įstatymais bei faktiniais ūkinės veiklos rodikliais ir kuri tiria ekonominius procesus įmonėje, jų tarpusavio ryšius bei veiklos rezultatus D. Poškaitė Finansinė analizė vienas objektyviausių būdų tinkamai įvertinti informaciją L. Martirosianienė Finansinė analizė tam tikrų metodų ir būdų pagalba tiria įmonių ekonominės veiklos priežastinius ryšius, jų savitarpio priklausomybę bei veiksnius, turinčius įtakos minėtiems reiškiniams ir įmonės finansiniams rezultatams J. Mackevičius Objektyvus įmonės veiklos, ūkinių procesų ir rezervų tyrimas, siekiant padėti siekti vadovybės numatytų tikslų E. Buškevičiūtė ir I. Mačerinskienė Finansinės analizės turinys yra kompleksinis ūkio subjektų finansinės bei ūkinės veiklos ir jos rezultatų tyrimas, siekiant tobulinti tiriamojo subjekto valdymą ir didinti jo veiklos efektyvumą bei pelningumą 1 pav. Lietuvos ir užsienių autorių finansinės analizės sąvokų palyginimas Sudaryta autorės Ekonominėje literatūroje skiriami skirtingi įmonės finansinės analizės tikslai. Tačiau kiekvienam paskiram tikslui keliami konkretūs uždaviniai. Analitikas, atliekantis įmonės finansinę analizę, privalo objektyviai ir kuo tiksliau įvertinti esamą padėtį įmonėje, vykdomų projektų kokybę, jų realumą, projektinių užduočių įvykdymo rezultatus ir jų pasikeitimo svarbiausius veiksnius. Analitikas privalo siūlyti pagrįstas ir realias priemones, kaip gerinti įmonės finansinę veiklą ir neišduoti įmonės konkurencinių paslapčių. Ekonominėje literatūroje nurodomi skirtingi finansinės analizės tikslai, todėl daugelis autorių pateikia ir skirtingus uždavinius, kaip tuos tikslus įgyvendinti (2 pav.). 2 paveiksle matome, kad užsienio autoriai daug mažiau dėmesio skiria finansų analizės uždaviniams, kitaip formuluoja ir tikslus, bet palyginus E. Buškevičiūtės ir I. Mačerinskienės (2004) finansinės analizės uždavinius su užsienio autorių, galima pastebėti, kad užsienio autorių keliami uždaviniai iš esmės atitinka Lietuvos autorių keliamus finansinės analizės uždavinius. Apibendrinant galima teigti, kad E. Buškevičiūtės ir I. Mačerinskienės (2004) pateikti svarbiausi finansų analizės uždaviniai yra labiau susisteminti, kryptingesni analitinio proceso požiūriu ir universalesni tinka bet kuriam tyrimo objektui ir subjektui. Lietuvos ir užsienio autorių finansinės analizės šaltinių klasifikacijų yra įvairių, dažnai jos skirtingos (3 pav.). Tačiau susisteminus daugelio autorių nuomones (Mackevičius, Poškaitė, 2011; Buškevičiūtė, Mačerinskienė, 2004), finansinės analizės šaltinius galima suskirstyti į tokias grupes: 12

13 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) 1. Išoriniai analizės šaltiniai bendro ekonominio pobūdžio informacija, kuri gali būti panaudota analizuojant įmonės veiklą. Tai specialių kompanijų, agentūrų teikiama informacija apie įmones, kuri dažniausiai kaupiama žinynuose, specialiose bibliotekose, taip pat informacija, kurią teikia valstybinės institucijos (pvz., statistikos departamentas). 2. Vidiniai analizės šaltiniai tai informacija, kuri apima planinę normatyvinę informaciją, susijusią su įmonės ateities perspektyvomis. Tai gali būti įvairūs normatyvai, kuriais remiantis planuojama ir prognozuojama įmonės veikla. E. Buškevičiūtė ir I. Mačerinskienė 1. Objektyviai įvertinti ūkio subjektų finansinės veiklos rezultatus 2. Įvertinti ūkio subjektų priimamų alternatyvių ir vykdomų projektų kokybę 3. Išaiškinti ūkio subjektų projektinių užduočių įvykdymo rezultatus 4. Išaiškinti ekonominių ir socialinių rodiklių pasikeitimo veiksnius ir apskaičiuoti finansinės būklės gerinimo galimybes 5. Susisteminti analitinę medžiagą, pateikti išvadas ir alternatyvius pasiūlymus, kaip gerinti objekto finansinę veiklą ir palaikyti jo gyvybingumą ateityje 6. Teikti informaciją įmonės vadovams ir išoriniams interesantams, neišduodant komercinių paslapčių 7. Apibendrinti finansinės analizės patyrimą bei metodikas ir skleisti jį komerciniais pagrindais V. Bagdžiūnienė 1. Įmonės veiklos būklės įvertinimas, vykdomų planų, prognozių įgyvendinimo lygio pokyčių laiko ir vietos atžvilgiu 2. Veiksnių, darančių įtaką įmonės rodikliams, nustatymas 3. Efektyvesnių valdymo būdų išsiaiškinimas, įmonės vidinių rezervų parodymas L. Juozaitienė 1. Įvertinti įmonės finansinį stabilumą, išteklių naudojimo efektyvumą, išsiaiškinti neigiamų pokyčių gilumines priežastis 2. Tirti vidaus ir aplinkos veiksnių įtaką veiklos rezultatams, įmonės veiklos gerinimo galimybes 3. Įvertinti įmonės veiklos efektyvumą, tirti pinigų srautus ir prognozuoti jų kitimo tendencijas 4. Suformuoti normatyvinę finansinių rodiklių sistemą, kuri leistų prognozuoti įmonės veiklą, įvertinti priimamų vadybos sprendimų ekonominį efektyvumą ir pagrįstumą bei dabartinę jos padėtį C. Stickney, B. Rees, Ch. Gibson, L.Bernstein, G. Foster, R. Kennedy ir S. McMullen 1. Sukurti finansinės informacijos sistemą, atitinkančią įmonės politiką 2. Palyginti faktišką padėtį su planais, standartais ir kitais parametrais 3. Padėti kurti finansų valdymo ir apskaitos politiką 4. Kiti uždaviniai 2 pav. Lietuvos ir užsienių autorių finansinės analizės uždavinių palyginimas Sudaryta autorės 13

14 Jelena Bogatova BALTIJOS ŠALIŲ JŪROS UOSTŲ VEIKLOS EKONOMINIS VERTINIMO MODELIS B. Rees Finansinė informacija Kiekybiškai įvertinta nefinansinė informacija Kiekybiškai neįvertinta informacija Kiti V. Bagdžiūnienė Išoriniai analizės šaltiniai Vidiniai analizės šaltiniai Planinė informacija Apskaitos duomenys Finansinė atskaitomybė D. Šlekienė ir I. Klimavičienė Apyskaitiniai informacijos šaltiniai Neapyskaitiniai informacijos šaltiniai Normatyvai L. Kravčenko Planiniai normatyviniai šaltiniai Buhalterinės apskaitos šaltiniai Atskaitomybės šaltiniai Neapskaitiniai šaltiniai 3 pav. Lietuvos ir užsienio autorių įmonės finansinės analizės šaltinių grupių palyginimas Sudaryta autorės 3. Apskaitos duomenys, teikiantys analizei išsamią ir detalizuotą informaciją. Buhalterinė apskaita remiasi operatyvinės ir techninės apskaitos teikiamais duomenimis. Statistinė apskaita teikia informaciją ne sistemingai, o atrankiniu būdu. Atliekant analizę, būtina panaudoti visų rūšių sintetinės ir analitinės apskaitos duomenis, esančius pirminiuose ir suvestiniuose dokumentuose, žiniaraščiuose, žurnaluose, knygose ir pan. (Ježemovska, 1991: 72). 4. Finansinė atskaitomybė yra svarbiausias reglamentuotas informacijos šaltinis, parodantis įmonės veiklos rezultatus ir jos finansinę būklę. Už įmonių finansinės atskaitomybės sudarymą ir skelbimą atsakingas įmonės vadovas. Finansinės atskaitomybės informacija parodo administracijai patikėtų išteklių valdymo rezultatus ir suinteresuotiesiems naudotojams leidžia spręsti apie administracijos darbo kokybę bei atsakomybę už veiklos rezultatus (Bikienė, Pučkienė, 2012). Apibendrinant galima teigti, kad visi paminėti finansinės analizės šaltiniai turi būti naudojami kompleksiškai, nes tai leidžia išsamiai išanalizuoti įmonės ir jos padalinių veiklą. Analizės šaltinių parinkimas priklauso nuo analizuojamo objekto, analizei keliamų tikslų, uždavinių ir pan. Nuo šaltinių turinio, sudėties ir tinkamo jų panaudojimo priklauso analizės planavimas, organizavimas ir gauti rezultatai. Įmonės finansinės analizės tyrimo būdai tai analizės šaltinių apdorojimas, apibendrinimas ir susisteminimas. Tiriant įmonių finansinę veiklą, gali būti taikomi patys įvairiausi tyrimo būdai, kurie taikomi ir kituose moksluose ekonomikoje, vadyboje, statistikoje, matematikoje ir t. t. Todėl įvairūs autoriai pateikia skirtingas šių būdų klasifikacijas, dažnai autorių darbuose pateikti finansinės analizės tyrimo būdai sutampa su kitų autorių finansinės analizės rūšimis, tokiomis kaip: horizontalioji, santykinė, vertikalioji, grupavimo 14

15 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) ir lyginimo. Tokia analizės būdų įvairovė leidžia analizuoti, prognozuoti, lyginti turimus ir laukiamus rezultatus įvairiais aspektais. 2 lentelė. Lietuvos ir užsienių autorių finansinės analizės tyrimo būdų palyginimas Autoriai ir jų taikomi būdai Įmonės finansinės analizės tyrimo būdai E. Buškevičiūtė, I. Mačerinskienė D. Šlekienė, I. Klimavičienė J. Mackevičius V. Bagdžiūnienė L. Juozaitienė V. Kovaliov, A. Šeremet R. Meigs, W. Meigs Lyginimas Grupavimas Svarbiausių grandžių išskyrimas + + Detalizavimas ir apibendrinimas Indeksų būdai Grandinių eliminavimas Lyginamųjų svorių skaičiavimas + + Vidutiniai dydžiai + Balansinis būdas Dinamikos eilutės Tiesinis programavimas + Regresinė-koreliacinė analizė Dispersinė analizė Sisteminė analizė + + Lošimų teorija Matematinis programavimas Imitacinis modeliavimas Masinio aptarnavimo būdas Kiti ekonometriniai būdai Analogijos ir asociacijos Inversija Smegenų šturmas Sinektika Kontroliniai klausimai Loginiai būdai Ekonometriniai būdai Euristiniai (psichologiniai) būdai Tradiciniai būdai Statistiniai būdai Matematiniai būdai Bendri ekonominiai būdai Matematiniai būdai Euristiniai būdai Loginiai būdai Matematiniai būdai Specifiniai psichologiniai būdai Loginiai būdai Ekonometriniai būdai Euristiniai (psichologiniai) būdai Kolektyvinis bloknotas Morfologinė analizė Septynių kartų paieška Kiti euristiniai būdai + + Diagramos + + Linijinis grafikas + + Kiti grafiniai būdai + + Grafiniai būdai Finansinių koeficientų analizė + + SWOT analizė Funkcinė-vertinė analizė + + Kiti specifiniai būdai + + Horizontalioji analizė Vertikalioji analizė Santykinių rodiklių analizė + + Trendo analizė + + Palyginamoji analizė + Faktorinė analizė + + Sudaryta autorės Specifiniai būdai Grafiniai būdai Specifiniai būdai Finansinės analizės būdai Finansinės analizės metodai 15

16 Jelena Bogatova BALTIJOS ŠALIŲ JŪROS UOSTŲ VEIKLOS EKONOMINIS VERTINIMO MODELIS Dažniausiai skiriami trys finansinių rezultatų vertinimo metodai: horizontalioji, vertikalioji ir santykinė analizės. Horizontalioji analizė beveik tapati dinamikos eilučių analizei. Ji dažnai taikoma analizuojant įmonės balanso, pelno (nuostolio) ataskaitų duomenis. Horizontalioji balanso analizė padeda nustatyti turto ir savininkų nuosavybės bei įsipareigojimų konkrečių elementų kitimo tendencijas, šį kitimą palyginti su ankstesnių laikotarpių šių elementų kitimu. Horizontalioji pelno (nuostolių) analizė parodo ne tik pelno ir jo formavimo rodiklių kitimo tendencijas, bet ir suteikia reikiamų duomenų prognozėms. Pagrindiniai horizontaliosios analizės trūkumai: palyginimas su praėjusiais laikotarpiais nesuteikia jokio pagrindo spręsti apie absoliutų pasiektų rezultatų lygį ir netiria pasikeitimų priežasčių. Vertikali analizė identiška lyginamųjų svorių skaičiavimams, kai kiekvienas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendruoju baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas procentais. Ji sudaro sąlygas stebėti paskirų sistemos elementų tarpusavio ryšį ir įtaką bei leidžia daryti išvadas dėl vienų ar kitų reiškinių pasikeitimo priežasčių, nes bet koks vieno elemento būklės pasikeitimas veikia kitus. Santykinė analizė teorijoje ir praktikoje dar vadinama finansinių koeficientų analize. Finansiniai koeficientai klasifikuojami į grupes-sistemas, kurios dažniausiai įvardijamos taip: pelningumo, efektyvumo, mokumo, stabilumo, rinkos. Pagrindiniai santykinės analizės privalumai: greičiausiai gaunama daugiausiai informacijos; santykiniai rodikliai yra daug pranašesni palyginus su absoliučiaisiais. Pagrindiniai santykinės analizės trūkumai: nagrinėja tik santykinius, o ne absoliučiuosius rodiklius, kurie išreikštų paskirus įmonės turto ar savininkų nuosavybės bei įsipareigojimų straipsnius. Apibendrinant galima teigti, kad finansinių rezultatų vertinimas padeda geriau suvokti įmonėje vykstančius reiškinius ir procesus, tinkamai ir objektyviai įvertinti ekonominę įmonės informaciją, kuri leidžia priimti ilgalaikius ir efektyvius valdymo sprendimus. Finansinių rezultatų analizės uždavinys padėti pažinti realų žmones supantį pasaulį ir perteikti jį universalia verslo kalba. Visa tai įvertinti padeda finansinių rezultatų analizė, ji nustato įmonės veiklos finansinius aspektus, esamą padėtį ir ateities perspektyvas. Finansinių ataskaitų tikslas patenkinti informacijos vartotojų poreikius gauti teisingą informaciją apie įmonės ekonominę būklę, veiklos rezultatus bei pinigų srautus. Finansinės ataskaitos apibūdina tam tikro laikotarpio įmonės ekonominę veiklą. Finansinių ataskaitų kokybinės charakteristikos: suprantamumas, svarbumas, patikimumas, palyginamumas. Atliekant finansinių rezultatų analizę nustatyti įmonės veikos pranašumai ir trūkumai tiksliai įvertina esamą padėtį konkurencinėje aplinkoje ir ateities perspektyvas. 3. Baltijos šalių jūros uostų veiklos vertinimo modelis Baltijos šalių jūros uostų vertinimo modelį sudaro trys vertinimo etapai: I etapas. Organizacijos konkurencingumo vertinimas. Remiantis 1 skyriuje atlikta verslo konkurencingumo vertinimo modelių analize, galima teigti, kad vieno bendro teorinio uosto konkurencingumo vertinimo metodo nėra. Skirtingi autoriai akcentuoja skirtingus uosto konkurencingumą lemiančius veiksnius. Dažnai minima uostų konkurencingumo didinimo svarba, tačiau pasigendama metodologiškai pagristų konkurencingumo modelių, kurie kompleksiškai apimtų visus pagrindinius uosto konkurencingumą lemiančius veiksnius (žr. 3 pav.). Atlikus mokslinės literatūros analizę nustatyta, kad tik kompleksiškai ir sistemingai valdoma uosto veikla gali lemti sėkmingą uosto konkurencingumą tarptautinėje rinkoje. Remiantis 1 skyriuje atlikta verslo konkurencingumo vertinimo modelių analize, įvairių mokslininkų nuomonėmis, sudarytas Baltijos šalių uostų konkurencingumo vertinimo modelis (žr. 4 pav.). 16

17 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) 3 lentelė. Literatūros, kurioje skiriami uostų konkurencingumą lemiantys veiksniai, apžvalga Autorius (metai) Pearson (1980) Willingale (1981) Collison (1984) Slack (1985) Brooks (1984; 1985) Murphy ir kt. (1988; 1989; 1991; 1992) Peters (1990) UNCTAD (1992) McCalla (1994) Starr (1994) Tengku (1995) Chiu (1996) Išskirti konkurencingumą lemiantys veiksniai Pasitikėjimas uosto tvarkaraščiais; laivų įplaukimo dažnumas; laivybos maršrutų įvairovė; uosto prieinamumas Navigacijos atstumas; sausumos artumas; ryšiai su kitais uostais; uostų įrenginių prieinamumas; uosto mokesčiai ir paslaugų įkainiai Vidutinis laukimo uoste laikas; pasitikėjimas uosto tvarkaraščiais; uosto paslaugų pajėgumai Uosto mokesčiai ir paslaugų įkainiai; uosto prieinamumas; tarpusavyje susiję transporto tinklai Uosto mokesčiai ir paslaugų įkainiai; laivų įplaukimo dažnumas; uosto reputacija ir / ar lojalumas; krovinio sugadinimo atvejai Turi didelių ir / ar nestandartinio dydžio krovinių pakrovimo ir iškrovimo įrangą; turi galimybę aptarnauti didelių apimčių krovinius; užfiksuota mažai žalos kroviniams ir nuostolių patyrimo atvejų; turi prieinamą įrangą; siūlo patogaus paėmimo ir pristatymo laikus; teikia informaciją paslaugų teikimo procese; siūlo pagalbą pretenzijų nagrinėjimo procesuose; yra lankstus, tenkinant specialiuosius krovos reikalavimus Vidiniai veiksniai: paslaugų lygis; prieinamos infrastruktūros ir įrenginių pajėgumai; infrastruktūros ir įrenginių būklė; uosto eksploatavimo politika Išoriniai veiksniai: tarptautinė politika; socialinės aplinkos kaita; prekybos rinka; ekonominiai veiksniai; konkurencinės uostų charakteristikos; transporto ir medžiagų apdorojimo funkciniai pokyčiai Geografinė padėtis; sausumos transporto tinklai; transporto prieinamumas ir efektyvumas; uosto mokesčiai ir paslaugų įkainiai; uosto patikimumas; uosto informacinė sistema Uosto infrastruktūra ir įrenginiai; vidaus transporto tinklai; konteinerių transporto maršrutai Geografinė padėtis; vidaus geležinkelio transportas; investicijos į uosto infrastruktūrą ir įrenginius; uosto darbo jėgos patikimumas Uosto mokesčiai ir paslaugų įkainiai; krovinių perkrovimo saugumas; pasitikėjimas uosto tvarkaraščiais Muitinės paslaugos, greitas aptarnavimas, uosto dokumentų paprastumas, krovinio sugadinimo dažnumas; uosto patikimumas Sudaryta autorės 4 lentelė. Konkurencingumo vertinimo rodikliai Veiksnių grupė Veiksniai Rodikliai Verslo aplinka Investicijos į uosto infrastruktūrą Investicijų apimtis, mln. eurų Investicijų apimties ir krovos apimčių koreliacija Europos Sąjungos lėšų pritraukimas investicijoms, proc. nuo bendros investicijų apimties Uosto infrastruktūra ir jos Sandėliavimo plotai, kv. m. pajėgumai Paveldėti ištekliai Uosto charakteristikos Laivybos sąlygos žiemą Akvatorijos charakteristikos Maksimalūs laivų, kuriuos gali priimti uostas, dydžiai Vidinė paklausa Giminingos ir palaikančios pramonės šakos Uoste vykdomų krovos darbų paklausa Giminingų ir palaikančių pramonės šakų išsivystymo lygis Krovos darbų apimtys, mln. tonų Krovos darbų struktūra, proc. Krovos darbų apimtys pagal krovinių rūšis, mln. tonų Kokybinis vertinimas 17

18 Jelena Bogatova BALTIJOS ŠALIŲ JŪROS UOSTŲ VEIKLOS EKONOMINIS VERTINIMO MODELIS Veiksnių grupė Veiksniai Rodikliai Aukštos kvalifikacijos Aukštojo mokslo įstaigų skaičius šalyje, 1000-iui gyv. personalo prieinamumas Profesionalūs vadovai ir inžinieriai Darbuotojai Darbo jėgos pasiūla ir prieinamumas Darbo jėgos kaina Aukštojo mokslo įstaigų studentų skaičius, 1000-iui gyv. Aukštojo mokslo įstaigas baigusių absolventų skaičius, 1000-iui gyv.: socialinių mokslų, verslo ir teisės studijų programos inžinerijos, gamybos ir statybos studijų programos paslaugų srities studijų programos Ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičius, 1000-iui gyv. Užimtumas, proc. nuo darbingo amžiaus gyv. Nedirbantys darbingo amžiaus gyv., 1000-iui gyv. Vidutinis 1 darbo val. užmokestis, eurais Minimalus mėn. darbo užmokestis, eurais 1 darbuotojo sukuriama vertė uostuose, eurais Darbo našumas Antrepreneriai Verslumo lygis regione Verslumo rodikliai pagal 7 dimensijas Politikai ir biurokratai Uosto valdymas ir politinio Kokybinis vertinimas veiksnio įtaka jam Sudaryta autorės Uosto valdymas ir politinio veiksnio įtaka jam Uosto infrastruktūra ir jos pajėgumas Investicijos į uosto infrastruktūrą Darbo jėgos pasiūla ir prieinamumas Darbo jėgos kaina Politikai ir biurokratai Verslo aplinka Darbuotojai Darbo našumas KONKURENCINGUMAS Uosto charakteristikos Paveldėti ištekliai Vidinė paklausa Uoste vykdomų krovos darbų paklausa Giminingos ir palaikančios pramonės šakos Anterpreneriai Profesionalūs vadovai ir inžinieriai Verslumo lygis šalyje Giminingų ir palaikančių pramonės šakų išsivystymo lygis Aukštos kvalifikacijos personalo prieinamumas 4 pav. Baltijos šalių jūros uostų veiklos vertinimo modelio konkurencingumo vertinimo etapas Sudaryta autorės 18

19 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) II etapas. Organizacijos veiklos ekonominis-finansinis vertinimas. Baltijos šalių jūros uostų veiklos ekonominį-finansinį vertinimą sudaro: 1. Horizontalioji ir vertikalioji pagrindinių uosto veiklos rezultatų analizė. 2. Santykinių rodiklių analizė: Veiklos efektyvumo rodiklių analizė. Vertinant veiklos efektyvumą analizuojami: atsargų, trumpalaikio turto, ilgalaikio turto, viso turto, pirkėjų įsiskolinimų ir skolų tiekėjams apyvartumas, veiklos ir pinigų ciklai, veiklos sąnaudų lygis ir mobilumo indeksas. Mokumo (likvidumo) rodiklių analizė. Vertinant organizacijos mokumą (likvidumą) analizuojami: bendrojo trumpalaikio mokumo, greitasis trumpalaikio mokumo, pastovaus kapitalo trumpalaikio mokumo, absoliutusis trumpalaikio mokumo, pardavimų apmokėjimo, manevringumo koeficientai, bendras skolos rodiklis, auksinė balanso taisyklė, finansinis svertas, skolų ir akcinio kapitalo koeficientas, akcininkų nuosavybės ir skolų santykis, skolos apdraustumo grynaisiais pinigais, skolos ir pastovaus kapitalo koeficientai, ilgalaikių skolų apdraustumo ilgalaikiu turtu rodiklis, nuosavybės multiplikatorius ir ilgalaikės skolos santykis. Pelningumo rodiklių analizė. Vertinant organizacijos pelningumą analizuojami: bendrasis, veiklos, grynasis (ribinis), nuosavo kapitalo (ROOE), pastovaus kapitalo (ROCE) ir turto (ROA) pelningumai. III etapas. Duomenų normalizavimas ir suminių rezultatų vertinimas. Kadangi I ir II Baltijos šalių jūros uostų veiklos vertinimo modelio etapuose analizuojamų objektų savybės apibūdinamos skirtingais rodikliais, būtina suformuoti korektišką vertinimo procedūrą, kuri suteiktų galimybę skirtingus rodiklius lyginti tarpusavyje (Chakravarty, 2003). Todėl, siekiant sujungti kintamuosius į bendrą indeksą, kiekvieno rodiklio reikšmė normuojama (Caselli, 2008; Ray, 2008). Normuojama atstumo nuo grupės vidurkio metodu pagal formulę, kur 100 proc. priskiriama grupės vidurkio reikšmei:. (1) Arba, jei mažesnė rodiklio reikšmė, vertinama teigiamai:. (2) Be to, siekiant įvertinti rodiklių kitimo tendencijas, normuotieji rodikliai koreguojami pokyčio atžvilgiu pagal formulę:, (3) kur: koreguota rodiklio reikšmė; normuotoji rodiklio reikšmė; rodiklio pokytis. Apibendrinant galima teigti, kad siūlomas Baltijos šalių jūros uostų veiklos vertinimo ekonominis modelis įvertina uostų finansinę-ekonominę būklę, remiantis apskaičiuotu vertinimo indeksu leidžia nustatyti konkretaus uosto padėtį konkurentų atžvilgiu bei koreliacinius ryšius tarp įvairių vertinimo aspektų. Išvados Mokslinėje literatūroje siūlomi ir analizuojami tik bendri konkurencingumo vertinimo modeliai, kurie skiriasi savo aprėptimi, tikslais ir vertinamais objektais. Vertindami uostų konkurencingumą autoriai savo darbuose konkrečių modelių nenaudoja, jie tik išskiria ir vertina skirtingus konkurencingumą lemiančius veiksnius. Michaelas E. Porteris išplėtojo koncepcinių konkurencingumo vertinimo modelių srautą, populiariausias nacionalinio deimanto modelis. Ši metodika sudaro galimybę išsamiai perteikti ūkio šakos konkurencingumo būklę, susiedama du analizės lygius įmones ir tautas. Tačiau jo siūlomas konkurencingumo vertinimo modelis turi kelis trūkumus, kiti mokslininkai, siekdami eliminuoti šiuos trūkumus, siūlė savo konkurencingumo vertinimo modelius: dvigubo deimanto, devynių veiksnių ir kt. Finansinių rezultatų analizė padeda nustatyti įmonės veiklos finansinius aspektus, veikos pranašumus ir trūkumus, tiksliai įvertinti esamą padėtį konkurencinėje aplinkoje ir ateities perspektyvas. Dažniausiai ski- 19

20 Jelena Bogatova BALTIJOS ŠALIŲ JŪROS UOSTŲ VEIKLOS EKONOMINIS VERTINIMO MODELIS riami trys finansinių rezultatų vertinimo metodai: horizontalioji, vertikalioji ir santykinė analizės. Horizontalioji analizė beveik tapati dinamikos eilučių analizei. Ji dažnai taikoma analizuojant įmonės balanso, pelno (nuostolio) ataskaitų duomenis. Horizontalioji balanso analizė padeda nustatyti turto ir savininkų nuosavybės bei įsipareigojimų konkrečių elementų kitimo tendencijas, šį kitimą palyginti su ankstesnių laikotarpių šių elementų kitimu. Horizontalioji pelno (nuostolių) analizė parodo ne tik pelno ir jo formavimo rodiklių kitimo tendencijas, bet ir suteikia reikiamų duomenų prognozėms. Pagrindiniai horizontaliosios analizės trūkumai: palyginimas su praėjusiais laikotarpiais nesuteikia jokio pagrindo spręsti apie absoliutų pasiektų rezultatų lygį ir netiria pasikeitimų priežasčių. Vertikalioji analizė identiška lyginamųjų svorių skaičiavimams, kai kiekvienas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendruoju baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas procentais. Ji sudaro sąlygas stebėti paskirų sistemos elementų tarpusavio ryšį ir įtaką bei leidžia daryti išvadas dėl vienų ar kitų reiškinių pasikeitimo priežasčių, kadangi bet koks vieno elemento būklės pasikeitimas turi įtakos kitiems. Santykinė analizė teorijoje ir praktikoje dar vadinama finansinių koeficientų analize. Finansiniai koeficientai skirstomi į grupes-sistemas, kurios dažniausiai įvardijamos taip: pelningumo, efektyvumo, mokumo, stabilumo, rinkos. Pagrindiniai santykinės analizės privalumai: greičiausiai gaunama daugiausiai informacijos; santykiniai rodikliai yra daug pranašesni už absoliučiuosius. Pagrindiniai santykinės analizės trūkumai: nagrinėja tik santykinius, o ne absoliučiuosius rodiklius, kurie išreikštų paskirus įmonės turto ar savininkų nuosavybės bei įsipareigojimų straipsnius. Baltijos šalių jūros uostų veiklos vertinimo modelį sudaro trys etapai: organizacijos konkurencingumo vertinimas, organizacijos veiklos ekonominis-finansinis vertinimas ir duomenų normalizavimas bei suminių rezultatų vertinimas. Siūlomas Baltijos šalių jūros uostų veiklos vertinimo ekonominis modelis įvertina uostų finansinę-ekonominę būklę, remiantis apskaičiuotu vertinimo indeksu leidžia nustatyti konkretaus uosto padėtį konkurentų atžvilgiu bei koreliacinius ryšius tarp įvairių vertinimo aspektų. Literatūra Adler, N., Berechman, J. (2001). Measuring airport quality from the airlines viewpoint: An application of data envelopment analysis. Transport Policy, Vol. 8 (3), p Aleknevičienė, V. (2011). Įmonės finansų valdymas. Kaunas: Spalvų kraitė. Amontaitė, A., Mikėnaitė, I. (2005). Finansinių rodiklių analizė ir prognozavimas. Magistro darbas. Šiaulių universitetas. Prieiga internete: < [žiūrėta ]. Bagdonas, E., Railienė, G. (2013). Finansų valdymo sprendimai. Kaunas: Technologija. Bagdžiūnienė, V. (2013). Apskaitos sąvokos. Vilnius: Conto Litera. Bagdžiūnienė, V. (2013). Finansinių ataskaitų analizė: esmė ir verslo situacijos. Vilnius: Conto Litera. Bell, G. G. (2005). Clusters, networks, and firm innovativeness. Strategic Management Journal, Vol. 26, No. 3, p Bikienė, J., Pučkienė, D. (2012). Buhalterinė apskaita: teorija ir praktika. Mykolo Romerio universitetas, p Bhalla, V. K. (2004). Creating Wealth. Corporate Finacial Strategy and Decision Making. Journal of Management Research, Vol. 4, No. 1, p Broyles, J. (2003). Financial management and real options. Chichester. Bružauskas, V. (2004). Finansinės atskaitomybės ekspresanalizė. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos, Nr. 12(300), p. 11. Buckūnienė, O. (2011). Finansų teorijos pagrindai. Mokomoji knyga. Vilnius. Buškevičiūtė, E., Kanapickienė, R., Patašius, M. (2010). Finansinių rezultatų analizė. Kaunas: Technologija. Buškevičiūtė, E., Mačerinskienė, I. (2004). Finansų analizė. Vadovėlis. Kaunas: Technologija. Bruning, E. R. (1992). Cost efficiency measurement in the trucking industry: an application of the stochastic frontier approach. International Journal of Transport Economics, Vol. 19 (2), p Chu, X., Fielding, G. J., Lamar, B. W. (1992). Measuring transit performance using data envelopment analysis. Transportation Research A: Policy and Practice, Vol. 26 (3), p Coelli, T., Perelman, S., Romano, E. (1999). Accounting for environmental influences in stochastic frontier models: with application to international airlines. Journal of Productivity Analysis, Vol. 11, p Coto-Millan, P., Inglada, V., Rey Legidos, B. (2004). Changes in the world air industry: an analysis of technical efficiency. International Journal of Transport Economics, Vol. 31 (3), p

21 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Coulson-Thomas, C. (2002). Transforming the Company, Manage Change, Compete and Win. Kogan Page, London and Sterling, VA. Coulson-Thomas, C. (2005). Leading a competitive company: critical behaviors for competing and winning. Strategic Direction, Vol. 21. Issue 8, p Prieiga internete: < [žiūrėta ]. De Borger, B., Kerstens, K., Costa, A. (2002). Public transit performance: what does one learn from frontier studies. Transport Reviews, Vol. 22 (1), p De Monie, G. (1987). Measuring and evaluating port performance and productivity. UNCTAD Monographs on Port Management, No. 6 on Port Management. UNCTAD, Geneva. Dervaux, B., Kerstens, K., van den Eeckaut, P. (1998). Radial and nonradial static efficiency decompositions: a focus on congestion measurement. Transportation Research B: Methodological, Vol. 32 (5), p Fernandes, E., Pacheco, R. R. (2002). Efficient use of airport capacity. Transportation Research A: Policy and Practice, Vol. 36 (3), p Filippini, M., Prioni, P. (1994). Is scale and cost inefficiency in the Swiss bus industry a regulatory problem? Evidence from a frontier cost approach. Journal of the Economics of Business, Vol. 1 (2), p Grėbliauskas, A., Ramanauskas, G. (2007). Integruotos nacionalinės valstybės konkurencingumo rodiklių sistemos matmenys. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Vol. 43, p Inglada, V., Coto-Millan, P., Rodriguez-Alvarez, A. (1999). Economic and technological efficiency in the World air industry. International Journal of Transport Economics, Vol. 26 (2), p Jaffe, A. B., Trajtenberg, M., Henderson, R. (1993). Geographic localization of knowledge spillovers as evidenced by patent citations. Quarterly Journal of Economics, Vol. 108, No. 3, p Ježemovska, M. (1991). Santykinių rodiklių analizės pagrindai. Apskaita ir kontrolė, Nr. 2 (24), p. 72. Juozaitienė, L. (2000). Įmonės finansai. Analizė ir valdymas. Mokomoji knyga. Šiauliai. Juozaitienė, L. (2007). Įmonės finansai: analizė ir valdymas. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. Karlaftis, M. G. (2003). Investigating transit production and performance: a programming approach. Transportation Research A: Policy and Practice, Vol. 37 (3), p Ketels, C. (2006). Michael Porter s competitiveness framework: recent learnings and new research priorities. Journal of Industrial Competitiveness and Trade, Vol. 6, No. 2, p Kim, K. H. (1997). Evaluation of the number of rehandles in container yards. Computers and Industrial Engineering, Vol. 32 (4), p Kim, K. H., Bae, J. W. (1998). Re-marshaling export containers in port container terminals. Computers and Industrial Engineering, Vol. 35 (3/4), p Kim, K. H., Kim, H. B. (1998). The optimal determination of the space requirement and the number of transfer cranes for import containers. Computers and Industrial Engineering, Vol. 35 (3/4), p Krugman, P. (1991). Geography and Trade. MIT Press, Cambridge, MA. Mackevičius, J., Poškaitė, D. (1998). Finansinė analizė. Vilnius. Mackevičius, J., Poškaitė, D. (1999). Įmonių bankroto prognozavimo analizės metodikų tyrimas, remiantis finansiniais ataskaitų duomenimis. Ekonomika, Nr. 49, p Mackevičius, J., Poškaitė, D., Villis, L. (2011). Finansinė analizė. Mokomoji knyga. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. Maksvytienė, I. (2002). Ekonominis konkurencingumas: metodologinis aspektas. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, p Marčinskas, A., Diskinė, D. (2001). Įmonės konkurencingumą lemiantys veiksniai. Ekonomika, p. 64. Martirosianienė, L. (2004). Teoriniai finansinės atskaitomybės analizės aspektai. Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos, Nr. 1(4), p Akademija. Odeck, J., Hjalmarsson, L. (1996). The performance of trucks an evaluation using data envelopment analysis. Transport Planning and Technology, Vol. 20 (1), p Oum, T. H., Yu, C. (1998). Winning airlines: productivity and cost competitiveness of the world s major airlines. Transportation Research, Economics and Policy, Vol. 6. Kluwer Academic, Boston, Dordrecht and London. Pearson, R. (1980). Containerline Performance and Service Quality. University of Liverpool. Porter, M. E. (2003). The economic performance of regions. Regional Studies, Vol. 37, p Ramanathan, R. (2000). A holistic approach to compare energy efficiencies of different transport modes. Energy Policy, Vol. 28 (11), p Sanchez, P. C., Villarroya, J. M. (2000). Efficiency, technical change and productivity in the European rail sector: a stochastic frontier approach. International Journal of Transport Economics, Vol. 27 (1), p Sölvell, Ö. (2015). The Competitive Advantage of Nations 25 years opening up new perspectives on competitiveness. Competitiveness Review, Vol. 25, Issue 5, p Prieiga internete: < > [žiūrėta ]. 21

22 Jelena Bogatova BALTIJOS ŠALIŲ JŪROS UOSTŲ VEIKLOS EKONOMINIS VERTINIMO MODELIS Šlekienė, D., Klimavičienė, I. (1999). Įmonės veiklos finansinis vertinimas. Mokomoji knyga. Kaunas: Technologija. Tabernacle, J. B. (1995). A study of the changes in performance of quayside container cranes. Maritime Policy and Management, Vol. 22 (2), p Talley, W. K. (1994). Performance indicators and port performance evaluation. The Logistics and Transportation Review, Vol. 30 (4), p Talley, W. K. (1998). Optimum throughput and performance evaluation of marine terminals. Maritime Policy and Management, Vol. 15 (4), p Tallman, S., Jenkins, M., Henry, N., Pinch, S. (2004). Knowledge, clusters and competitive advantage. Academy of Management Review, Vol. 29, No. 2, p Tongzon, J. L. (1995). Determinants of port performance and efficiency. Transportation Research A: Policy and Practice, Vol. 29 (3), p Valentinavičius, S. (2000). Pramonės konkurencingumas ir ekonominė plėtra. Ekonomika, p Wilson, I. D., Roach, P. (2000). Container stowage planning: a methodology for generating computerised solutions. Journal of the Operational Research Society, Vol. 51 (11), p Žitkus, L., Mickevičienė, M. (2004). Integracija ir Lietuvos įmonių konkurencingumo vystymasis. Inžinerinė ekonomika, Nr. 1 (36), p. 56. BALTIC STATES SEA PORTS ECONOMIC EVALUATION MODEL Jelena Bogatova Klaipėda University (Lithuania) Summary Port is a significant part of global and regional cargo supply chain and transport network. Since ports can have a significant impact on the countries economic growth, it is necessary to constantly analyze, plan port operations, anticipate market trends and to improve the port s ability to withstand the increasing overall competitive pressure. Traditionally, the performance of ports has been variously evaluated by numerous attempts at calculating and seeking to improve or optimise the operational productivity of cargo-handling at berth, by comparison of actual with optimum throughput over a specific time period. However, for the port it s not only important that it is physically capable to cope with the flow of cargo, but also the potential competition for freight. The evaluation methods presented in the scientific literature allow evaluating only the technical efficiency of ports, completely excluding the financial aspect of the business or prospects of developing the port s competitive advantages. For this reason, it is necessary to develop the port performance evaluation model, which will complement the technical efficiency evaluation models. Thus, the purpose of this paper is to create the Baltic States Sea ports evaluation model that allows organizations to assess their financial situation and to determine its position in the market compared to competitors. The paper analyzes the business competitiveness factors, their evaluation methods and theoretical aspects of financial analysis. After analyzing methodologies and evaluation models proposed by different scientists, the author created ports assessment model. KEY WORDS: competitiveness, financial analysis, performance evaluation, port, economic model. JEL CODES: L9, M4, P5, R4 Gauta: Priimta: Pasirašyta spaudai:

23 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Vaikystės socialinio saugumo iššūkiai gerovės valstybės projekte Antanas Bučinskas 1, Alina Sakalauskaitė 2 Klaipėdos universitetas (Lietuva) Anotacija Šiame straipsnyje analizuojama vaikystės politikos transformacija Lietuvoje gerovės valstybės kūrimo kontekste, siekiant užtikrinti vaikų socialinį saugumą. Aptariama ES socialinės politikos įtaka Lietuvos socialinės politikos raidai, teigiama, kad socialinis aprūpinimas yra tik viena iš problemų, sprendžiant vaikų socialinio saugumo klausimus. Siekiant užtikrinti vaikų socialinį saugumą, be kitų veiksnių, svarbu įveikti smurtą prieš vaikus ir skurdą. Globalizacijos sąlygomis gausėja smurto prieš vaikus formų, valstybėje taikomi kovos su šiuo reiškiniu metodai yra nepakankami, veikiantys įstatymai labiau skirti nusikaltėlių persekiojimui, bet nepajėgūs užkardyti šios rūšies nusikaltimų. Viena iš smurto prieš vaikus plitimo prielaidų skurdas. Skurde ir žemiau skurdo ribos gyvenančių šeimų vaikai dažniau tampa smurto aukomis, valstybė dar nepajėgi sudaryti jiems vienodų startinių galimybių socializacijos procese, šia situacija naudojasi smurtautojai. Straipsnyje aptariamos valstybės taikomos skurdo mažinimo priemonės. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: gerovės valstybė, pilietinė visuomenė, vaikystės politika, socialinis saugumas. JEL KLASIFIKACIJA: I 38, I31, I32. DOI: Įvadas Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintoje šešioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau LRV) programoje metams teigiama, kas Vyriausybės pagrindinis siekis eiti gerovės valstybės kūrimo keliu, kad Lietuvos žmonės jaustųsi orūs, saugūs ir laimingi. To siekdami imsimės ne revoliucijų, o tvarių ir ilgalaikių sprendimų, įvertindami tai, kas buvo atlikta, ir taisydami tai, ką būtina pakeisti (Žin., ). Vyriausybės siekis kompensuoti praradimus, kuriuos Lietuva ir kitos Rytų Europos šalys patyrė sovietinės okupacijos metais: jos net nebuvo įtrauktos į gerovės valstybės teorines ir empirines studijas, nes vyravo nuostata, kad tik demokratinės ir ekonomiškai stiprios valstybės gali būti vadinamos gerovės valstybėmis (Aidukaitė ir kt., 2012: 4). Iki šiol diskutuojama dėl gerovės valstybių klasifikavimo pagal potencialias galimybes užtikrinti savo piliečių gerovę lyginant su labiausiai išsivysčiusių valstybių, priklausančių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai, galimybėmis. J. Aidukaitės, N. Bogdanovos ir A. Guogio nuomone, Lietuvą galima vadinti pokomunistine gerovės valstybe, o palyginus su išsivysčiusių ES šalių gerovės valstybės modeliais minimalios gerovės valstybe. Gerovės valstybę autoriai supranta kaip valstybės įsipareigojimą garantuoti kiekvienam orų pragyvenimą, kuris suteikiamas ne kaip labdara, 1 Antanas Bučinskas profesorius, daktaras (humanitariniai mokslai). Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Politikos mokslų katedra. Moksliniai interesai: strateginė komunikacija, žmogiškasis kapitalas, socialinis kapitalas, socialinė politika, pilietinės visuomenės tapsmo problemos Lietuvoje, pilietinės visuomenės ištekliai darnaus vystymosi kontekste Tel El. paštas: dekanas.smf@ku.lt. 2 Alina Sakalauskaitė politikos mokslų magistrė. Moksliniai interesai: socialinė politika Tel El. paštas: dekanas.smf@ku.lt 23

24 Antanas Bučinskas, Alina Sakalauskaitė Vaikystės socialinio saugumo iššūkiai gerovės valstybės projekte o kaip socialinė teisė užtikrinant švietimą, sveikatos ir socialinę apsaugą, teikiant socialines paslaugas, vykdant darbo rinkos bei būsto politiką. Monografijos autoriai svarbiausia gerovės valstybės dalimi laiko socialinę apsaugą (Aidukaitė ir kt., 2012: 5, 7). Gerovės visuomenės, kaip alternatyvos gerovės valstybei, šalininkai mano, kad valstybė nepajėgi sukurti gerovės valstybės, todėl iniciatyvą gerovės kūrimo procese reikėtų perleisti pilietinei visuomenei. Pilietinės visuomenės dalyvavimas galimai būtų reikšmingas tuo, kad gerovė būtų kuriama kartu visų piliečių visoms socialinėms grupėms, valstybė to užtikrinti nepajėgia. Kaip bemanipuliuotume statistika, žemiau skurdo ribos gyvenančių piliečių dalis, lyginant su likusiais gyventojais, ne mažėja, todėl kyla abejonių dėl pilietinės galios vystymosi tendencijos. Pilietinės visuomenės instituto tyrimų duomenimis, Lietuvoje 2014 metų pilietinės galios indeksas įvertintinas 34 balais iš 100 galimų (2013 m. 36) (Indeksas, 2015: 232). Pilietinės galios indeksas matuojamas keturiais parametrais: pilietinis aktyvumas, potencialus pilietinis aktyvumas, savo paties politinio veiksmingumo arba įtakos politiniams sprendimams vertinimas ir pilietinės veiklos rizikos vertinimas (Indeksas, 2015: ). Pilietinės galios indekso mažėjimo kontekste neatsitiktinai filosofai ir politologai diskutuoja, kad pilietinė visuomenė Lietuvoje dar nepakankamai brandi ir veiksminga, dar tebesiformuoja. Filosofas K. Stoškus pilietinės visuomenės tapsmą Lietuvoje vertina pesimistiškai, pastebėdamas, kad labai žemas gimstamumo lygis, visus laikus pranokstantis bėgimas iš gimtojo krašto, niekada negirdėti savižudybių mastai, didžiulis mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų, alkoholizmas, narkomanija, net ypatingai dažnos avarijos keliuose demografinę šalies būklę padarė katastrofiška. Visi šie nykimo simptomai akivaizdžiausiai liudija, kad gyventojų padėtis Lietuvoje yra nepakeliama (Stoškus, 2015, p. 5). Profesoriaus V. Laurėno teigimu, pilietinės visuomenės kategorija akcentuoja valstybės ir visuomenės bendradarbiavimą (Laurėnas, 2001: 86). Be to, jis pažymi, kad pilietinės visuomenės tapsmo pagrindas yra valstybės pastangos kurti pilietinę visuomenę, svarbu nesureikšminti pilietinės visuomenės, kaip atsvaros valstybei (Laurėnas, 2003). Plačiai vertindami pilietinės visuomenės tyrimų išvadas galime teigti, kad valstybės funkcijų kuriant gerovės valstybę esamo lygmens pilietinė visuomenė dar nepajėgi perimti, o besiformuojančių pilietinės visuomenės struktūrų įtraukimas į gerovės valstybės kūrimo strategijos įgyvendinimą spartina pilietinės visuomenės tapsmo procesą ir ugdo gebėjimus kurti gerovės visuomenę. Įgyvendinant LRV metų programą ir kitus ilgalaikių gerovės valstybės kūrimo strateginių dokumentų nuostatas (Lietuva 2030; metų Nacionalinės pažangos programa; Valstybės švietimo strategija m. ir kt.) sukurtas gerovės valstybės strategijos įgyvendinimo mechanizmas Atviras pažangos forumas ir Valstybės pažangos taryba, tai teigiami poslinkiai dreifuojant gerovės visuomenės kūrimo kryptimi. Gerovės valstybės atsiradimo požymis didėjantis piliečių pasitikėjimas savo valstybe ir saugumo jausmo įsitvirtinimas kiekvieno piliečio sąmonėje. Iki šiol tarptautiniu mastu nepripažintas vieningas gerovės valstybės supratimas ir apibrėžimas. Lietuvoje gerovės valstybės apibrėžimas aptartas J. Aidukaitės, N. Bogdanovos ir A. Guogio (2012): Gerovės valstybės sąvoka, nors ir būdama labai plati, yra susijusi su konkrečia valstybės veikla ir jos institucijomis, kurios garantuoja socialinę gerovę ir saugumą savo piliečiams (Aidukaitė ir kt. 2012: 21). Gerovės valstybės analizės paradigmos atskleidžia paskirų socialinių grupių ir sluoksnių lūkesčius, gerovės valstybės sampratos variantus, tačiau vaikai, kaip socialinė grupė, nepajėgi savarankiškai deklaruoti savo lūkesčių ir tikslų bei siekti, kad jie būtų įgyvendinti. Suaugusiųjų visuomenė, siekdama, kad būtų patenkinti jos ekonominiai ar politiniai interesai, gana dažnai pamina vaikų, kaip vienos silpniausių socialinių grupių, interesus. Tokią susiklosčiusią seną tradiciją Lietuvoje įrodo ir vėlyvas svarbių dokumentų, ginančių vaikų teises ir laisves, priėmimas. Teisininkės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjos J. Stripeikienės nuomone, pirmas svarbus žingsnis praktiškai ginant vaiką, kaip savarankišką teisės subjektą, buvo žengtas priėmus Vaiko teisių apsaugos įstatymą [Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, autorių past.]. Šiame įstatyme įtvirtintos pagrindinės vaiko teisės ir laisvės, kurios turėjo būti saugomos visais civilinių teisių gynimo būdais (Stripeikienė, 2003: 14). Remiantis teisininkės išvada aiškėja, kad priėmus šį dokumentą, kuris parengtas remiantis 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, ratifikuota Lietuvoje tik 1995 m., keičiasi vaikystės politikos analizės paradigma, vaikystės politikos subjektu tampa vaikas su savo teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrinti yra ne suaugusiųjų malonė, o pareiga, valstybės 24

25 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) įpareigojimas. Vaikystės politika įgauna savarankišką statusą greta šeimos ir jaunimo politikos, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija nustatė civilines, politines, ekonomines, socialines ir kultūrines vaikų teises. Straipsnyje, analizuojant vaikystės politikos kūrimo ir įgyvendinimo problemą gerovės valstybės kūrimo kontekste, pasirinkta vaikų socialinio saugumo prieiga dviem aspektais: smurto prieš vaikus išgyvendinimo ir skurdo įveikimo. Tradiciškai socialinio saugumo samprata apima: tinkamo gyvenimo lygio kokybės garantijas, sveikatos apsaugos pakankamumą ir prieinamumą, bendrojo išsilavinimo sistemos tobulinimą, gyventojų asmeninio saugumo užtikrinimą, ekologiškai sveikos aplinkos formavimą. ES pagrindinių teisių chartijos (2000) 24 straipsnyje teigiama: Vaikai turi teisę į jų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą ir globą ( ). Visuose valstybės ir privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais. Deja, gerovės valstybės tapsmo procese suaugusiųjų visuomenė panaudoja nemažai įvairių priemonių, kad užtikrintų savo socialinį saugumą, manydami, kad jų asmeninis socialinis saugumas yra jų vaikų socialinio saugumo garantija. Vaikų socialinio saugumo situacija Lietuvoje neatitinka gerovės valstybės koncepcijos, nes nemažai vaikų jaučiasi nereikalingi ir nelaimingi m. nusižudė 44 vaikai ir paaugliai (Mirties priežastys, 2013, p. 45). UNICEF 2013 m. atliko tyrimą Vaikų gerovės turtingose šalyse lyginamoji apžvalga, tyrimo išvadose teigiama, kad Rumunija, Latvija, Lietuva, JAV ir Graikija yra vaiko gerovės lentelės pačioje apačioje. Šis tyrimas atliktas, remiantis penkiais vaikų gyvenimo aspektais: materialinė gerovė, sveikata ir saugumas, elgesys ir rizikos, būstas ir aplinka. Tai parametrai, apibūdinantys vaiko saugumą / nesaugumą visuomenėje. Straipsnio autoriai siekia atskleisti vaikystės politikos transformaciją ir jos įgyvendinimą Lietuvoje, siekiant užtikrinti vaikų socialinį saugumą. Savo tikslui pasiekti taiko analitinį aprašomąjį, sisteminės kritinės ir palyginamosios analizės metodus. 1. Vaiko socialinio saugumo samprata Europos Sąjungos šeimos politikos kontekste Vaiko socialinio saugumo samprata tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslininkų darbuose nepakankamai išanalizuota. Kita vertus, vykstant globalizacijai, kyla naujų iššūkių ir naujų grėsmių vaiko socialiniam saugumui. Globalizacijos sąlygomis valstybių sienas kerta ne tik pozityvi pasaulio valstybių patirtis, bet ir nusikaltimų įvairovė. Lietuvos socialinės politikos kontekste vien socialinės apsaugos priemonės negali užtikrinti vaiko socialinio saugumo, netgi labai gerai materialiai aprūpintas vaikas ne visada yra socialiai saugus. Be to, nėra konkretaus, bendro socialinio saugumo sąvokos apibrėžimo. S. Krutulienė (2012: 119), analizuodama gyvenimo kokybės termino santykį su kitais gero gyvenimo terminais, kaip gerovė, gerbūvis, gyvenimo standartas, pateikia sąvokų, vartojamų skirtinguose moksluose, įvairovę. gerbūvio terminas, autorės teigimu, vartojamas daugelyje mokslų tam tikroms būsenoms apibrėžti (VLKK komentaruose teigiama, kad ši sąvoka nevartotina, keistina į gerovė aut. past.) Psichologas A. Bagdonas, minėtos autorės teigimu, gerbūvį (gerovė aut. past.) vadina gera psichologine būtimi (Krutulienė, 2012: 119). Geras psichologinis būvis tam tikrais aspektais apibūdina žmogaus gero gyvenimo, taip pat ir socialinio saugumo būseną. Pačioje ES keičiasi socialinės politikos sampratos turinys, XX ir XXI amžių sandūroje suvokta, kad ekonominis augimas savaime neišsprendžia socialinių problemų, kaip manyta ES kūrimosi išvakarėse. Lietuvoje, kaip ir ES, vyravo supratimas, kad pakanka aprūpinti žmogų materialiai ir jis visuomenėje jausis saugiai. Ekonominiai pokyčiai turėjo įtakos ir socialinio saugumo dimensijos, kurią vis dar norima sutapatinti su socialinio aprūpinimo sąvokos dimensija, pokyčiams. Europos socialinėje chartijoje, kuri priimta 1961 m., pirmą kartą aiškiai suformuotas socialinės politikos turinys, išskirtos šeimos, motinos ir vaiko teisės, tačiau laikantis subsidiarumo principo, šeimos politikos įgyvendinimo klausimai tradiciškai liko už Europos Sąjungos institucijų kompetencijos ribų. Subsidiarumo principo taikymo socialinėje politikoje nuostata nepakito ir 1974 m. priėmus Europos Tarybos rezoliuciją Dėl socialinių veiksmų programos (21/1/1974,OJ C13/ ). Programoje keliami uždaviniai atskleidžia socialinio saugumo idėją, kurią galima taip suformuluoti: socialinis saugumas ir jo užtikrinimas tai uždavinys nacionalinių valstybių institucijų, kurių sprendimai susiję su glaudesniu institucijų ir visuomenės bendradarbiavimu, siekiant užtikrinti visuomenei palankias gyvenimo ir darbo sąlygas, tobulinant socialinių ir ekonominių klausimų sprendimo 25

26 Antanas Bučinskas, Alina Sakalauskaitė Vaikystės socialinio saugumo iššūkiai gerovės valstybės projekte įgyvendinimo metodus. Socialinio saugumo užtikrinimas ES politikoje siejamas su ekonominės situacijos būsena. Kuriant visuomenės gerovės valstybę demokratizacijos procesai diktuoja naujus iššūkius įgyvendinant žmogaus teises, užtikrinant socialinio saugumo būseną visoms socialinėms grupėms. Kai kurios socialinio saugumo jausenos dedamosios yra vienodai svarbios visoms socialinėms grupėms, o dalis dedamųjų yra skirtingos, svarbios tik kuriai nors vienai socialinei grupei. Suaugusio piliečio socialinio saugumo jauseną stipriai veikia globalūs laikmečio iššūkiai, tuo tarpu vaiko socialinio saugumo jausenai globaliniai laikmečio iššūkiai nesvarbūs, nes jis dar nepajėgus jų suvokti. Pastaraisiais metais vaikų socialinio saugumo aspektu išryškėjo naujų iššūkių, kurie lemia net asmenybinius sutrikimus socializacijos procese: dėl emigracijos vaikai paliekami senelių, kitų artimųjų ar draugų globai, jie patiria našlaičio dalią esant gyviems tėvams. Kita vertus, vaikai, išvykę kartu su tėvais, visiškai naujoje aplinkoje taip pat patiria nesaugumo jausmą. Dėl alkoholizmo kai kurių šeimų vaikai jaučiasi nesaugūs savo namuose, dėl to patiria bendraamžių patyčias už šeimos ribų, tampa prekybos žmonėmis aukomis, kontrabandininkų įrankiais, valstybė neužtikrina vaikų išlikimo Lietuvos piliečiais, prieš jų artimųjų ir pačių vaikų valią vaikams primetama svetimos valstybės pilietybė, dažnai jie tampa smurto aukomis jų pačių biologinėse šeimose, pedofilų ar kito nusikalstamo pasaulio aukomis. Nesaugumo jauseną gali lemti vienas, kartais keletas veiksnių, kurių pats vaikas nepajėgus įveikti. Suaugusių žmonių socialinė grupė, būdama materialiai aprūpinta, turi galių užsitikrinti socialinį saugumą teisinėmis priemonėmis, kraštutiniu atveju užsitikrinti savo saugumą fizine jėga. Valstybėje stebime padėtį, kai net dalis tų vaikų, kurių materialinė gerovė yra pakankama, yra nesaugūs. Vaikų socialinio saugumo būsena Lietuvoje neatitinka gerovės valstybės koncepcijos. P. Adams (1990) teigimu, socialinis saugumas yra kartų sutartis, todėl jo užtikrinimas priklauso nuo darbingo amžiaus kartos. Gosta Esping-Andersen (1990) gerovės valstybės sampratą sieja su žemesnio ar aukštesnio materialinės gerovės lygio užtikrinimu. W. Korpio (1983) teigimu, gerovės valstybei egzistuoti būtinos dvi sąlygos aukštas valstybės gyventojų gyvenimo lygis ir nepriekaištingai veikianti demokratija. Socialinio saugumo genezę ES analizavę R. S. Chari ir S. Kritzinger (2006) kolektyvinėje monografijoje pateikė socialinės politikos raidos etapus, tačiau kritiškai įvertino visą ES socialinės politikos modelį ir jo įgyvendinimą, neišskirdami socialinio saugumo problemos. Autoriai, analizuodami 1989 metais Europos Komisijos patvirtintą ES Socialinės chartijos įgyvendinimo veiksmų programą, jai pritarė ir pastebėjo, kad joje išskirtos pagrindinės socialinės teisės perteikia socialinio saugumo idėjas. Šioje programoje apie vaikų socialinį saugumą užsimenama tik tiek, kad turi būti užtikrinta vaikų ir paauglių apsauga. Mastrichto sutartyje, kuri pasirašyta 1992 m., išplėsta socialinės politikos samprata, patikslintos socialinės politikos kryptys, prioritetu tapo socialinio saugumo užtikrinimas. Pasirašius šią sutartį, vėlesnėse sutartyse pamažu įsigali naujas socialinio saugumo suvokimas, kuris tapo pagrindu šiandieninei ES socialinei politikai. Ch. R. Tamborini, E. Cupito, D. Shoffner (2011), M. J. Brien, S. Dickert-Conlin, D. A. Weaver (2004) socialinį saugumą suvokia tik kaip materialinę pagalbą, todėl jų darbuose jis siejamas su ekonomikos pokyčiais. J. E. Dixon (1999) nuomone, socialinio saugumo esmė asmens poreikių tenkinimas, visokeriopos paramos (individualios, socialinės ir (ar) ekonominės) žmonėms teikimas ištikus nelaimei. Taigi vaiko socialinį saugumą galima užtikrinti tik laikantis kompleksinio požiūrio į vaiko gerovę. Esminis lūžis ES socialinės politikos koncepcijoje fiksuojamas Lisabonos sutartyje, kuri pasirašyta 2007 m. gruodžio 13 d. Šv. Jeronimo vienuolyne, Lisabonoje. Ši sutartis iš dalies pakeitė Europos Sąjungos sutartį ir Europos Bendrijos steigimo sutartį. Sutarties bendrųjų nuostatų 2-o straipsnio 3-iame punkte teigiama: Ji (ES) kovoja su socialine atskirtimi ir diskriminacija bei skatina socialinį teisingumą ir apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, kartų solidarumą ir vaiko teisių apsaugą (Lisabonos sutartis, 2007: 11). Reikšminga tai, kad šioje sutartyje nutarta praplėsti Atvirojo koordinavimo metodo (toliau AKM) taikymo sritis, jis pradėtas taikyti ir socialinės politikos srityje, o tai reiškia, kad skatino valstybes siekti įgyvendinti bendrus socialinės politikos tikslus. L. Dromantienės (2008) teigimu, vienas iš Lisabonos strategijos tikslų socialinės apsaugos modernizavimas kuriant aktyvią socialinės gerovės valstybę. Tačiau žvelgiant į sutarties visumą galima teigti, kad Lisabonos sutartyje sprendžiama ir visos socialinės politikos modernizavimo problema, kuriamos socialinio saugumo garantijų įgyvendinimo prielaidos. 26

27 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Apibendrinant Europos Bendrijos / Europos Sąjungos raidos analizę išryškėja pagrindiniai socialinės politikos kūrimo etapai ir socialinės sritys, kurios laikytinos socialinio saugumo garantija. Socialinio saugumo dimensija moksliniuose tyrimuose dar nenusistovėjusi ir iki šiol išlieka aktualus diskusijų objektas. Teisiniuose dokumentuose socialinio saugumo samprata taip pat neapibrėžta. Gausaus aktualių klausimų skaičiaus priskyrimas socialiniam saugumui atskleidžia šios sąvokos neapibrėžtumą. Atsižvelgę į socialinės politikos raidą, bandydami apibrėžti vaiko socialinio saugumo sampratą, teigiame, kad socialinis saugumas tai nuolatinė vaiko būsena visuomenėje, kai garantuojamas jo fizinis neliečiamumas, gera psichologinė būtis ir pakankamas materialinis aprūpinimas, kai vaikas gali netrikdomai lavintis ir mokytis, užtikrinamas visavertis jo socializacijos procesas, sveikatos apsauga, lygios startinės galimybės, nepaisant jo gyvenamosios vietos, aplinkos ir kilmės. Vaiko socialinio saugumo (saugumo visuomenėje) užtikrinimas yra daugiaplanė problema, kuri turi būti sprendžiama gerovės valstybės / gerovės visuomenės kūrimo procese. 2. Smurto prieš vaikus problemos sprendimo strategijos vaikystės politikoje, jų įgyvendinimas Smurto prieš vaikus, kaip socialinio reiškinio, mastai ir pobūdis nulemti valstybėje vykdomos šeimos politikos turinio ir vaikystės kulto tradicijų nacionalinėje kultūroje. Teigiama, kad dažniausiai smurtą vaikai patiria šeimoje. Smurtautojai būna vienas iš tėvų, patėviai ar pamotės, vyresni broliai, seserys, giminaičiai, globėjai. Deja, dažnėja smurto atvejų mokyklose, kur smurtautojai būna patys vaikai, vis dažniau smurtautojais Lietuvoje tampa vietinės ir tarptautinės nusikaltėlių organizacijos bei sutrikusio intelekto asmenys. Praktikoje dažniausiai susiduriama su tokiomis smurto rūšimis: fizinis, psichologinis, emocinis, finansinis. Galima skirti ir smurto veikas: mušimas, laisvės suvaržymas, žeminimas, baudimas, patyčios, seksualinė prievarta, seksualinis išnaudojimas ir kt. D. Malinauskienė skiria bendras smurto priežastis: fiziologiniai, psichologiniai, emociniai asmenybės sutrikimai; visuomenėje nusistovėjusios kultūrinės normos, palaikančios smurtą; socialinis, ekonominis šeimų statusas, suteikiantis galimybę naudotis savo padėtimi; menkas savigarbos jausmas; socialinė izoliacija; didelis stresas visuomenėje, kylantis dėl skurdo, nedarbo, politinių pokyčių, galimybės pasireikšti smurtui ir prievartai (Malinauskienė, 2011: 231). JTO Vaiko teisių deklaracijos (1959) 9 str. nurodoma, kad vaikas turi būti apsaugotas nuo visų netinkamo elgesio su juo, žiaurumo ir išnaudojimo formų. Ši nuostata papildyta ir išplėsta JTO Vaiko teisių konvencijoje, kurios 19 str. nurodoma, kad valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių. LR Seimas 1995 m. ratifikavo JTO Vaiko teisių konvenciją, taip Lietuva prisiėmė įsipareigojimą panaikinti bet kokį smurtą prieš vaikus. Lietuvoje 1996 m. priimtas Vaiko teisių pagrindų įstatymas pirmasis teisinis dokumentas, kuriuo siekiama apsaugoti vaiką nuo smurto. Šiame įstatyme, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, JTO 1959 m. Vaiko teisių deklaracija ir 1989 m. vaiko teisių konvencija, nustatytos pagrindinės vaiko teisės, laisvės ir pareigos. Šiuo įstatymu įtvirtinama vaiko teisė būti apsaugotam nuo smurto (10 str.): Draudžiama vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis, tačiau 49 str. nurodoma, kad vaiką, vengiantį atlikti savo pareigų, už drausmės pažeidimus tėvai, kiti teisėti jo atstovai gali atitinkamai drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizinį ir psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą (Valstybės žinios, 1996, Nr ). Taip įtvirtinti pamatiniai vaiko apsaugos nuo smurto teisinio reglamentavimo principai, kurie atitinka tarptautines teisės normas. Dešimtajame praeito amžiaus dešimtmetyje viešumon iškilo seksualinio smurto prieš vaikus problema tarptautiniu mastu. Apie seksualinę prievartą vaikų atžvilgiu iki tol nei ES, nei Lietuvoje atvirai nekalbėta, tačiau 1996 m. viešumon iškilę atsitiktiniai įvykiai, kai Belgijos priemiestyje iš seksualinės nelaisvės išgelbėtos dvi mergaitės, sukėlė visuomenės diskusijas dėl vaikų seksualinio išnaudojimo. Po šių įvykių, Belgijos 27

28 Antanas Bučinskas, Alina Sakalauskaitė Vaikystės socialinio saugumo iššūkiai gerovės valstybės projekte visuomenei spaudžiant, šalies vyriausybė pradėjo ieškoti sprendimų, kaip įveikti tokius nusikaltimus, kaip lytiškai prievartaujamų vaikų filmavimas ir fotografavimas, siekiant gaminti vaikų pornografiją; nepilnamečių prievartavimas asmens seksualiniam pasitenkinimui, vaiko įsigijimas pardavimui, siekiant pelno (Kane, 2007: 6 7). A. Wolthuis, M. Blaak (2001) (cit. Kairienė, Kučinova, 2008) skiria tokias prekybos vaikais formas: priverstinė prostitucija, vaikų pardavimas priverstiniam darbui, neteisėtos vaiko organų transplantacijos, išnaudojimas pedofilinei pornografijai, pardavimas bevaikėms šeimoms (Kairienė, Kučinova, 2008: 119). Prekybos vaikais problema neatsiejama nuo vaikų nepriežiūros ir smurto prieš vaikus, kadangi naudojamas psichologinis, fizinis, seksualinis smurtas. Lietuvos Respublikos Vaiko teisių pagrindų įstatymo (1996) 47 str. nurodoma, kad už vaiko skatinimą ar prievartavimą dalyvauti seksualinėje veikloje, panaudojimą pornografijai, taip pat gaminant ar platinant pornografinius leidinius ar kitokius pornografinio ar erotinio pobūdžio dalykus taikoma įstatymų nustatyta administracinė ar baudžiamoji atsakomybė (Valstybės žinios, 1996, Nr ). Šis draudimas apima tik tiesioginę seksualinę prievartą prieš vaiką, todėl įstatyme trūksta konkretumo, už kokio smurto formas gali būti skiriama administracinė ar baudžiamoji atsakomybė. Šio įstatymo nuostatos dėl smurto nenumato apsaugos nuo šiuo metu egzistuojančio seksualinio išnaudojimo / smurto virtualioje erdvėje. Informacinių technologijų plėtra padeda plisti įvairioms emocinio ir psichologinio smurto formoms, kurios pasireiškia patyčiomis, seksualiniu priekabiavimu internete. Naujų smurto formų paplitimui palanki aplinka turi būti kontroliuojama ir reguliuojama atsakingų institucijų. LR Seimas, atsižvelgdamas į augančius neigiamos informacijos srautus, 2002 m. priėmė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą, kuris nustato viešosios informacijos, kuri daro neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, kriterijus, jos skelbimo ir platinimo tvarką, taip pat šios informacijos rengėjų, platintojų ar jų savininkų, žurnalistų bei jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę (Valstybės žinios, 2002, Nr ). Tačiau ir šiame įstatyme neužsimenama apie virtualioje erdvėje plintančias naujas smurto formas, tokias kaip: vaiko persekiojimas, seksualinis išnaudojimas, psichologinio pobūdžio seksualinė prievarta. LR Vaiko teisių pagrindų įstatymo (1996) 56 str. numatyta ir tėvų bei kitų teisėtų vaiko atstovų atsakomybė už žiaurų elgesį su vaiku, numatyta kitų fizinių ar juridinių asmenų atsakomybės už vaiko teisės būti saugiam nuo smurto neužtikrinimą. Įstatyme trūksta detalesnio atsakomybės už įstatymo normų pažeidimus reglamentavimo, pateikiamos tik nuorodos į Civilinį, Administracinį ir Baudžiamąjį kodeksus. Civiliniame kodekse (3.180 str.) tėvams už žiaurų elgesį su vaiku ar tėvų amoralų elgesį numatomas laikinas ar neterminuotas tėvų valdžios apribojimas. Tėvų atsakomybė numatyta ir Administracinių teisės pažeidimų kodekse (181(1) str.), kur nurodyta, kad vaiko globėjo (rūpintojo) nustatytų pareigų nevykdymas arba vykdymas priešingai vaiko interesams užtraukia įspėjimą arba baudą globėjui (rūpintojui). Administracinių teisės pažeidimų kodekso 181 (3) str. nurodo atsakomybę už vaiko teisių pažeidimus: įspėjimas arba bauda, kurie skirti ne tik tėvams, bet ir kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, dalyvaujantiems vaiko socialiniame gyvenime. Baudžiamajame kodekse (2000) aptartos tokios su smurtu susijusios sąvokos: sunkus sveikatos sutrikdymas (135 str.), nesunkus sveikatos sutrikdymas (139 str.), fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (140 str.). Kodekso 163 str. numato baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą tėvų (globėjų, rūpintojų) ar kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis, fiziškai ar psichiškai gniuždomą vaiką. Numatoma bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. J. Labanauskienė, B. Siaurusaitis (2008) pažymi, kad pasirengimo stoti į ES laikotarpiu trūko išsamių statistinių duomenų apie smurtą prieš vaikus, todėl šios problemos mastas tiksliai nežinomas. Didėjančio vaikų seksualinio išnaudojimo fone 2007 m. spalio mėn. Lansarotėje pasirašyta Europos Tarybos konvencija dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos, tačiau Lietuvoje konvencija ratifikuota tik 2012 m., įsigaliojo tik 2013 m. rugpjūčio 1 d. (Europos Tarybos konvencija (...), 2007). Konvencija kriminalizuoja visų rūšių prievartą prieš vaikus. 28

29 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Taigi pasirengimo stoti į ES laikotarpiu Lietuvos siekis įgyvendinti prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus gali būti vertinamas dviprasmiškai, kaip reali pažanga ir tolesnis nepakankamas veikimas. Vaiko teisių pagrindų įstatyme trūko konkretesnio smurto formų prieš vaikus apibrėžimo. Numatyta atsakomybė už vaiko teisės būti apsaugotam nuo smurto neatitinka JTO Vaiko teisių konvencijos nuostatų. JTO Vaiko teisių konvencijoje nurodoma, kad valstybės turi uždrausti bet kokį smurtą prieš vaikus, tačiau Lietuvoje šios nuostatos nepatvirtintos. Lietuvos įstatymuose nurodytas tik fizinio ir seksualinio smurto prieš vaikus draudimas, tačiau trūksta išsamesnio smurto sąvokos ir formų aptarimo. Vaiko teisių pagrindų įstatyme (1996) patvirtintas draudimas vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis tolesniuose įstatymo straipsniuose nesuderintas su tarptautinėmis nuostatomis. Galima pastebėti, kad Civiliniame, Administraciniame ir Baudžiamajame kodeksuose reglamentuojama atsakomybė už vaiko teisių pažeidimus yra fragmentiška, nenumatanti konkrečių nuobaudų vaiko teises pažeidusiems asmenims. Siekiant užtikrinti vaiko teisių apsaugą ir išspręsti smurto prieš vaikus problemas, Lietuvoje patvirtintos ir vykdomos tęstinės programos: Vaiko gerovės valstybės strategija, Nacionalinė smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams programa. Šias programas / strategijas įgyvendino Vyriausybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos. LR Vyriausybė 2005 m. vasario 17 d. priėmė nutarimą Dėl vaiko gerovės valstybės politikos strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių metų plano patvirtinimo, kuriuo siekta sukurti prielaidas visų vaikų gerovei. Priemonių plane numatyta parengti Nacionalinę programą, kuri būtų nukreipta prieš vaikų smurtą. Šis uždavinys įgyvendintas tais pačiais metais LR Vyriausybei 2005 m. gegužės 4 d. patvirtinus nutarimą Dėl nacionalinės smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams metų programos patvirtinimo. Programoje keliami uždaviniai buvo susiję su tėvų ir vaikų švietimo smurto klausimu gerinimu metais numatyta, kad Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras parengs ir išleis informacinę medžiagą vaikams ir tėvams apie smurto prevenciją m. išleisti 4 leidiniai, kuriuose tėvai ir vaikai supažindinti su smurto formomis, priežastimis, pasekmėmis. Juose aptariamas smurto mokyklose klausimas: prevencija ir pagalbos priemonės vaikams, nukentėjusiems nuo smurto. Programoje pažymėtas siekis rūpintis šviesti visuomenę smurto prieš vaikus klausimais, inicijuojant visuomenines akcijas. Priėmus šią programą įgyvendinta tęstinio pobūdžio visuomenės akcija Gegužė mėnuo be smurto prieš vaikus. JT Vaiko teisių komitetas, 2006 m. pateikęs pastabas Lietuvai dėl JTO Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo, pabrėžė, kad Lietuvoje priimti Civilinis, Administracinis ir Baudžiamasis kodeksai yra sveikintini JTO Vaiko teisių komiteto sprendimai, siekiant veiksmingiau užtikrinti vaikų teisių apsaugą Lietuvoje. Tačiau nurodoma, kad vis dar neužtikrinama vaikų apsauga nuo smurto, o kuriama teisinė reglamentavimo sistema nesuderinama su JTO Vaiko teisių konvencijos nuostatomis. JTO Vaiko teisių komiteto išvadose taip pat pritariama LR Vyriausybės patvirtintai Nacionalinei smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams metų programai. Nacionalinės smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams metų programos priemonių įgyvendinimas padėjo sumažinti smurto atvejų skaičių 29,08 procento. Teigiami pokyčiai skatino tęsti programos įgyvendinimą, todėl parengta m. metų programa. Naujojoje programoje keliami uždaviniai mažinti smurto prieš vaikus mokykloje mastą. Programos įgyvendinimo laikotarpiu vyriausybinės institucijos pradėjo aktyviai bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis. Sprendžiant smurto prieš vaikus mokyklose problemą, įgyvendinamos šios programos: programa Antrasis žingsnis, 2008 m. finansuojama LR švietimo ir mokslo ministerijos; tarptautinė programa Zipio draugai, kur dalyvavo 64 mokyklos m. programą įdiegė dar 122 mokyklos m. 17-ai Lietuvos mokyklų suteiktas Olweus mokyklos vardas. Ši programa įgyvendinama Danijoje ir Latvijoje. Dažniausiai pasitaikanti smurto forma mokyklose psichologinis smurtas. Šio smurto mastas analizuojamas Pasaulinės sveikatos organizacijos, todėl, remiantis naujausia šios organizacijos ataskaita, galima apžvelgti, koks procentas vaikų patiria psichologinį smurtą mokyklose (žr. 1 pav.). 29

30 Antanas Bučinskas, Alina Sakalauskaitė Vaikystės socialinio saugumo iššūkiai gerovės valstybės projekte 1 pav. Vaikai, patyrę psichologinį smurtą mokyklose m., proc. Sudarė A. Sakalauskaitė, remdamasi: World Health Organization, Pateikti duomenys rodo, kad Lietuvoje psichologinį smurtą mokykloje daugiausiai patyrė 13 metų vaikai. Vertinant vaikus, patyrusius psichologinį smurtą, pagal lytį pastebima, kad visose valstybėse daugiausiai smurto patiria berniukai. Visose amžiaus grupėse pagal smurto mastą Lietuva yra antroje vietoje, o 13 m. amžiaus grupėje jos rezultatai yra tokie pat kaip ir Danijos, kuri rodoma kaip gerasis pavyzdys kitoms ES valstybėms narėms. Taigi Nacionalinės programos prieš vaikų smurtą metų laikotarpiu keltas uždavinys organizuoti vaikų, tėvų ir visuomenės švietimą smurto prieš vaikus prevencijos klausimais. Ypatingas dėmesys čia skirtas smurtui prieš vaikus mokyklose, bet ir toliau išlieka didelis procentas vaikų, mokyklose patiriančių psichologinį smurtą (žr. 2 pav.). 2 pav. Vaikai, patyrę smurtą mokykloje 2013 m., proc. Sudarė A. Sakalauskaitė, remdamasi World Health Organization, 2013 Smurtą mokykloje patyrusių vaikų procentinė dalis rodo, kad net ir įgyvendinus prevencines visuomenines programas, Lietuvoje daugiau nei pusė moksleivių 2013 m. mokykloje patyrė smurtą. Tai pagrindžia šios problemos sprendimo būtinumą. Be to, nacionalinės smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams m. ir m. programose iškeltas tikslas tobulinti teisinę sistemą, siekiant užkirsti kelią smurtui prieš vaikus (Valstybės žinios, , Nr ; , Nr ). Nors šiomis programomis norima tobulinti teisinę bazę, tačiau apie griežtesnių teisinių priemonių reglamentavimą neužsimenama. Galima daryti prielaidą, kad aiškios atskaitomybės už smurto prieš vaikus reglamentavimo trūkumas galėjo lemti išlikusį didelį smurto atvejų skaičių. 30

31 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Naujojoje Nacionalinėje smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams metų programoje (Valstybės žinios, , Nr. 2-81) iš viso nebekeliamas tikslas stiprinti vaikų teisinę apsaugą nuo smurto. Naujoji programa atskleidžia Vyriausybės kuriamos teisinės bazės stagnaciją, nes nebėra naujų iššūkių vaiko apsaugos nuo smurto srityje. Programoje paliekami uždaviniai ir tikslai, kurie kelti ir 2005 m. Dėl šios priežasties m. vaikų, patyrusių smurtą, atvejų skaičius augo (žr. 3 pav.) m m m. Fizinis smurtas Psichologinis smurtas Seksualinis smurtas 3 pav. Vaikų, patyrusių smurtą, skaičiaus pasiskirstymas pagal smurto formas Lietuvoje Šaltinis: Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. veiklos ataskaita, p. 27. Pateikti duomenys rodo, kad pastaruosius trejus metus 15,46 proc. išaugo psichologinį smurtą patyrusių vaikų skaičius. Šiek tiek augo (2,65 proc.) vaikų, patyrusių fizinį smurtą, skaičius, bet 11,76 proc. mažėjo seksualinį smurtą patyrusių vaikų skaičius. Augantis fizinio ir psichologinio smurto atvejų skaičius rodo, kad LR Vyriausybės ir nevyriausybinių organizacijų įgyvendinamos tęstinės prevencinės programos ir visuomeninės akcijos nebeveiksmingos. Lietuva, tik iš dalies įgyvendindama JTO Vaiko teisių komiteto rekomendacijas, nepajėgi užtikrinti smurto prieš vaikus problemos sprendimo. Šie rezultatai atskleidžia LR Vyriausybės kuriamos teisinės bazės spragas, kurios išryškinamos dar 2006 m. JTO Vaiko teisių komiteto išvadose ir rekomendacijose. LR Seimo Vaiko gerovės valstybės politikos strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių metų plane numatyta 2006 m. parengti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl smurto prieš vaikus projektą. Tačiau šis dokumentas neparengtas. Pirmosios fizinio smurto prieš vaikus įstatymo patvirtinimo užuomazgos stebimos tik 2008 m. vasario 13 d. A. Pavilionienė pateikė LR vaiko teisių pagrindų įstatymo pakeitimo projektą, kuriame siūloma įstatymą papildyti 2 straipsniu, kur aiškiai reglamentuojamos smurto prieš vaiką formos ir rūšys. Be to, 10 straipsnio 2 dalį siūlė taip išdėstyti: Draudžiamas bet koks smurtas prieš vaiką (Įstatymo projektas, , Nr. XP-2848). Šie pakeitimai būtų užtikrinę konkrečių JTO Vaiko teisių konvencijos nuostatų integravimą nacionalinėje teisėje. Susirūpinimą Lietuvos vaikų apsaugos nuo smurto teisių situacija tais pačiais metais išreiškė ir V. Blinkevičiūtė, kuri balandžio 30 d. pateikė svarstyti LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnio pakeitimo ir papildymo 47 straipsniu įstatymo projektą. Šiame projekte siekiama uždrausti fizinį smurtą prieš vaikus. Siūlomas 49 str. būtų išdėstomas taip: Vaikas turi teisę būti auklėjamas, mokomas ir drausminamas be smurto ir gerbiant jo orumą. Vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažeidimus tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai gali atitinkamai drausminti savo nuožiūra. Vaiko fizinis baudimas, fizinis ar psichinis kankinimas ar kitoks žiaurus elgesys, vaiko garbės ir orumo žeminimas draudžiamas (Įstatymo projektas, , Nr. XP-3058). Deja, šie projektai nepriimti. 31

32 Antanas Bučinskas, Alina Sakalauskaitė Vaikystės socialinio saugumo iššūkiai gerovės valstybės projekte Žmogaus teisių komitetas 2009 m. liepos 17 d. pateikė dar vieną LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektą, kuriame susietos A. Pavilionienės ir V. Blinkevičiūtės siūlomų įstatyto pakeitimo projektų nuostatos (Įstatymo projektas, , Nr. XIP-393 (3)). Šis projektas taip pat nepriimtas. Tačiau visokio smurto prieš vaikus uždraudimo teisinio reglamentavimo paieškos tuo nesibaigė m. balandžio 15 d. G. Navaitis pateikė dar vieną LR vaiko teisių pagrindų įstatymo projektą, kuriame apibrėžiamos fizinio, psichologinio ir seksualinio smurto prieš vaiką sąvokos (Įstatymo projektas, , Nr. XIP-1883 (2)). Deja, šis įstatymo projektas LR Seime net nepradėtas svarstyti. Žmogaus teisių instituto (2011) pristatomoje situacijos analizėje pabrėžiama, kad joks teisės aktas Lietuvoje neapsaugo vaiko nuo visų rūšių smurto. Vaiko teisinė apsauga nuo smurto yra fragmentiška ji įtvirtinta tik atskiruose įstatymuose, bet teisės normų visuma negarantuoja visapusiškos vaiko apsaugos (Žmogaus teisių institutas, 2011: 4). Taigi 2006 m. iškeltas tikslas įtvirtinti visokio smurto prieš vaikus nuostatas, įgyvendintas tik 2013 m. kovo 5 d., O. Valiukevičiūtei pateikus svarstyti LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2, 10, 49, 56 ir 57 straipsnių pakeitimo įstatymą. Esminis šio projekto išskirtinumas iš kitų 2 str. pakeitimuose nurodoma, kad smurtas prieš vaiką visos seksualinės, fizinės, psichologinės ar emocinės prievartos, vaiko žeminimo ir išnaudojimo, vaiko priežiūros stokos arba aplaidumo formos, sukeliančios pavojų gyvybei, faktinę, potencialią žalą vaiko sveikatai, išlikimui, vystymuisi ar orumui, taip pat fizinės bausmės (Įstatymo projektas, , Nr. XIIP-317). Projektui pritarė 57, prieš balsavo 7, susilaikė 41 Seimo narys. JTO Vaiko teisių komiteto išvadose (2014) nepalankiai vertinamas Lietuvos negebėjimas laikytis prisiimtų įsipareigojimų, todėl, kaip ir ankstesnėse komiteto išvadose, pateikiamas pagrindinis siūlymas uždrausti bet kokios formos ir rūšies smurtą prieš vaikus. Šio projekto priėmimas reikšmingas LR Vyriausybės žingsnis, siekiant perkelti tarptautines nuostatas į nacionalinę teisę ir įgyvendinti JTO Vaiko teisių komiteto pateiktas rekomendacijas. Projektas priimtas tolesniam svarstymui, tačiau iki 2015 m. kovo 10 d. vykusiuose plenariniuose posėdžiuose LR vaiko teisių apsaugos įstatymo nuostatos dėl bet kokio smurto prieš vaikus uždraudimo nesvarstytos. Tikima, kad naujo LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimai padės sumažinti smurto prieš vaikus atvejų skaičių. R. Harold-Kleson, Šiaurės šalių žmogaus teisių komiteto prezidentė, 2014 m. vasario mėnesį NVO kvietimu buvo atvykusi į Lietuvą. Teisininkė išsamiau pristatė Švedijos vaikų teisių apsaugos sistemą, pagrindinį dėmesį skirdama bet kokio smurto prieš vaikus draudimui. Ji nepritaria absoliutaus smurto prieš vaikus uždraudimui, nes tokia sistema ugdo vaikus, kurie nejaučia ribų, yra tiesiog nekontroliuojami. Teisininkės požiūriu, absoliutus smurto prieš vaikus uždraudimas vaikų atsakomybės prieš tėvus apribojimas, nes vaikai supažindinami su jų teisėmis, nepaminint, kokia atsakomybė ir pareigos jiems tenka (Harold-Kleson, 2014). Apibendrinant galima teigti, kad 1995 m. ratifikuota JTO vaiko teisių konvencija ir prisiimti Lietuvos įsipareigojimai buvo sunkiai įgyvendinami m. pradėtas tikslingas vaiko teisės būti apsaugotam nuo smurto teisinis reglamentavimas po 2000 metų pradėjo strigti, Vyriausybė neperkėlė JTO įstatyminių normų į nacionalinę teisę. Smurto prieš vaikus strategijos / programos kurtos fragmentiškai. Pagrindinėse tęstinio pobūdžio Nacionalinėse smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams programose ( m.; m.; m.) numatomos įgyvendinti priemonės skirtos spręsti tuo laiku aktualias problemas. Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės veikė labiau gaisrų gesinimo principu, neįgyvendintos veiksmingos prevencinės priemonės, galinčios padėti išvengti smurto prieš vaikus problemų paplitimo dar iki šios problemos atsiradimo. 3. Vaikų skurdo problemų sprendimo strategijos vaikystės politikoje, jų įgyvendinimas Jungtinių Tautų vaikų fondas (UNICEF) pažymi vaikų skurdo pasekmes jų socializacijai: Vaikai, gyvenantys skurde, patiria tiek materialinių, tiek dvasinių ir emocinių išteklių, reikalingų išgyventi, vystytis bei klestėti, stygių. Skursdami jie negali džiaugtis savo teisėmis, pasiekti pilnavertį gyvenimą ir jame dalyvauti kaip visaverčiai visuomenės nariai (Monkevičienė, Stankevičienė, 2011). UNICEF pažymi, kad skurdas 32

33 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) tai ne tik materialinių išteklių trūkumas, bet ir emocinis / psichologinis bei dvasinis nepatogumas, lemiantis socialinės atskirties jausmą. Skurdas padidina vaikų nepriežiūros ir smurto riziką, tačiau negalima remtis stereotipu, kad visos skurdžios šeimos neprižiūri ir smurtauja prieš vaikus. Skurdas sukelia stresinę situaciją, kuri gali paskatinti vienokį ar kitokį šeimos narių elgesį (Jančaitytė, 2011: 16). Toks autorės pateiktas skurdo suvokimas rodo, kad skurdą galima glaudžiai sieti su smurto prieš vaikus problema. Autorė įžvelgia ryšį tarp skurdo ir smurto šeimoje paplitimo. M. Puhakka, M. Viren (2012) įžvelgia ir valstybės skiriamos materialinės paramos dydžio bei skurdo sąsajas. Remiantis A. Dobravolsku (2007), skurdą galima skirstyti į tam tikrus tipus: absoliutus skurdas absoliutus pragyvenimo minimumas, būtinas pagrindiniams poreikiams patenkinti; santykinis skurdas skurdžios pajamos, nustatomos visų gyventojų pajamų ar gerovės lygio kontekste. Autorius pateikia skurdo lygius, kurie atskleidžia, kad skurdo problemos paplitimą gali rodyti du požymiai: gyvenimo minimumas ir menkos pajamos. Nuo 1990 m. skurdo problemos Lietuvoje pradėtos spręsti remiantis ES patirtimi. JTO vaiko teisių konvencijos (1995) 27 str. nurodoma, kad valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi. Valstybės dalyvės, ratifikuodamos šią konvenciją, prisiėmė įsipareigojimus padėti tėvams ir kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti. Lietuvos kuriamas socialinės politikos modelis paremtas materialinių išteklių paskirstymu, siekiant užtikrinti visų visuomenės narių gerovę. Kuriant socialinės politikos modelį pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais, pagrindinis dėmesys skirtas išmokų sistemos kūrimui. LR Seimas dar 1994 m. priėmė Išmokų vaikams įstatymą (Valstybės žinios, 1994, Nr ), kuriuo nustatė išmokų vaikams rūšis, jų dydžius, asmenų, turinčių teisę gauti išmokas, kategorijas, šių išmokų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, tvarką ir finansavimą. Priimtas įstatymas gali būti laikomas pirmuoju Lietuvos Respublikos dokumentu, įgyvendinant JTO Vaiko teisių konvencijos nuostatas dar iki JTO vaiko teisių konvencijos ratifikavimo (1995). LR Seimas, ratifikavęs JTO Vaiko teisių konvenciją, įsipareigojo imtis visų reikiamų priemonių, kad vaikui būtų užtikrintas geresnis išlaikymas iš tėvų ar kitų finansiškai už jį atsakančių asmenų tiek esančių valstybės viduje, tiek užsienyje (27 str.). Lietuvai ratifikavus JTO Vaiko teisių konvenciją (1995) ir atsižvelgiant į JTO Vaiko teisių deklaracijos (1959) nuostatas, pradėtos spręsti vaikų skurdo problemos kuriant teisinio reglamentavimo sistemą ir taip siekiant užtikrinti materialinę bei psichologinę vaiko gerovę. LR Seimas 1996 m. priėmė Vaiko teisių pagrindų įstatymą, kurio 4 str. 5 punkte nurodyta, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ir rūpybos (Valstybės žinios, , Nr ). Įstatymo nustatyta, kad esant situacijai, kai tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai negali užtikrinti vaiko gerovės, Vyriausybė turi garantuoti vaikams tinkamą išlaikymą. LR Vyriausybės metų veiklos programoje (Valstybės žinios, 1996, Nr ), kuri priimta 1996 m., užsibrėžtas tikslas tobulinti paramos šeimai sistemą. Programoje didelis dėmesys skirtas vaiko teisių apsaugai. Vaiko teisių užtikrinimas susietas su globos (rūpybos) sistemos tobulinimu, nepilnamečių nusikalstamumo mažinimu ir institucijų bendradarbiavimo gerinimu. Tačiau vaikų skurdo problemos sprendimas paliekamas šeimos institucijai. Skurdo sąvoka programoje nevartojama, tačiau nurodoma, kad siekiama gerinti sunkias gyvenimo sąlygas. Programoje išskiriamas Vyriausybės vaidmuo sudarant sąlygas šeimai pačiai kuo geriau atlikti savo funkcijas. Patvirtinus programą, 1997 m. priimtas Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymo papildymo įstatymas, numatęs papildomas pašalpas šeimoms, auginančioms tris ir daugiau vaikų (daugiavaikėms šeimoms) iki 16 metų ir vyresnius, baigusius dienines bendrojo lavinimo mokyklas (Valstybės žinios, , Nr ). Įstatymo papildyme numatyta daugiavaikėms šeimoms būtina materialinė pagalba, tačiau tai nepadėjo pašalinti kai kuriose daugiavaikėse šeimose augančių vaikų skurdo (žr. 4 pav.). 33

34 Antanas Bučinskas, Alina Sakalauskaitė Vaikystės socialinio saugumo iššūkiai gerovės valstybės projekte , ,4 14,1 12,2 12,4 Be vaikų Namų ūkiai su 1 vaiku 17 18,7 Namų ūkiai su 2 vaikais 37,2 34,5 35,4 Namų ūkiai su 3 ir daugiau vaikų pav. Skurdo lygis, atsižvelgiant į vaikų skaičių namų ūkyje, proc. Sudarė: A. Sakalauskaitė, remiantis: Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija, 2000, p. 9. Pateikti duomenys (žr. 4 pav.) rodo, kad m. santykinį skurdą patiriančių namų ūkių dalis sumažėjo. Patvirtinus Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymo papildymo įstatymą, daugiavaikių šeimų skurdo lygis sumažėjo tik 1998 m., o 1999 m. skurdo lygis išaugo. Daugiavaikių šeimų skurdo problema tuo laikotarpiu tapo ypač aktuali dėl savo masto, todėl 2000 m. Lietuvos socialinis komitetas patvirtino Skurdo mažinimo Lietuvoje strategiją, kurioje suformuluota skurdo samprata, apibrėžiami skurdo mastai, apžvelgiamas skurdo paplitimas ir jo ypatybės Lietuvoje. Strategijoje numatytos priemonės, kaip reikėtų mažinti skurdą. Viena jų nevyriausybinių organizacijų ir vyriausybinių institucijų bendradarbiavimas. Strategijos tikslai: iki 2005 m. sumažinti skurdą ne mažiau kaip 13 procentų; sumažinti labiausiai skurstančių socialinių grupių (vienišų tėvų su vaikais, didelių šeimų) skurdą pagal santykinę skurdo (skurdžios pajamos, nustatomos visų gyventojų pajamų ar gerovės lygio kontekste) ribą ne mažiau kaip iki 20 procentų. Norint pasiekti šių rezultatų, numatyta didinti pašalpas gausioms šeimoms ir kompensuoti vaikų mokymosi išlaidas (Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija, 2000, p. 14). Norėdama išspręsti vaikų skurdo problemas, LR Vyriausybė 2001 m. patvirtino Vyriausybės m. programą (Valstybės žinios, , Nr ), kurioje numatyta 2002 m. parengti ir įgyvendinti Skurdo mažinimo strategijos įgyvendinimo programą. Programa parengta, bet numatyti uždaviniai neįgyvendinti (žr. 5 pav.) ,2 12,4 10,8 12,1 11,2 11,9 Be vaikų Namų ūkiai su 1 vaiku 18,7 17,1 17,4 Namų ūkiai su 2 vaikais 35,4 36,6 36,5 Namų ūkiai su 3 ir daugiau vaikų pav. Skurdo lygis, atsižvelgiant į vaikų skaičių namų ūkyje, proc. Sudarė: A. Sakalauskaitė, remdamasi: Poviliūnas, 2007: 7. 34

35 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) 5 paveiksle pateikti duomenys rodo, kad visuose namų ūkiuose, išskyrus tuos, kur auga 3 ir daugiau vaikų, skurdo lygis sumažėjo. Lietuva tik iš dalies pasiekė 2000 m. numatytus tikslus namų ūkiuose, kur yra mažiau nei trys vaikai, skurdo lygis sumažėjo, tačiau daugiavaikių šeimų skurdo lygis išaugo ir siekė daugiau nei 35 proc. Galima pastebėti, kad Lietuvai 2001 m. ratifikavus Europos socialinę chartiją (pakoreguotą), Lietuva įsipareigojo tik dėl dalies straipsnių. Nors dauguma šios chartijos straipsnių ratifikuoti, 30 straipsnis Teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties į įsipareigojimų sąrašą neįtrauktas. Tai rodo, kad LR Vyriausybė tuo laikotarpiu nebuvo pasirengusi šių įsipareigojimų prisiimti, nes to neleido Lietuvos ekonominė situacija m. ratifikavusi Europos socialinę chartiją, Lietuva įsipareigojo užtikrinti vaikų ir paauglių teisę į socialinę, teisinę ir ekonominę apsaugą (Valstybės žinios, , Nr ), tačiau konkrečių nuostatų dėl vaikų skurdo problemų sprendimo nepateikta. Pagrindinis dėmesys skirtas vaiko lygių startinių galimybių užtikrinimui, smurto ir išnaudojimo problemų sprendimui. LR Vyriausybė, siekdama suderinti nacionalinius teisės aktus su JTO Vaiko teisių konvencijos (1989) ir JTO Vaiko teisių deklaracijos (1959) nuostatomis, 2003 m. patvirtino Vaiko gerovės valstybės koncepciją (Valstybės žinios, , Nr ), kurios tikslas pasiekti politinį susitarimą dėl vaiko gerovę lemiančių vertybių, nuostatų ir numatyti vaiko gerovės įgyvendinimo gaires: sudaryti ekonomines ir socialines sąlygas tinkamai pasirūpinti vaiku. Pirmą kartą nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pateiktas sisteminis požiūris į visapusišką vaiko apsaugą. Siekiant užtikrinti vaiko gerovę sudarytas Vaiko gerovės valstybės koncepcijos metų priemonių planas. Šią koncepciją įgyvendinti pradėta tik 2005 m. JTO Vaiko teisių komiteto išvadose Lietuvai (2006), šios koncepcijos patvirtinimas įvertintas teigiamai. JTO Vaiko teisių komiteto pateiktose išvadose ir rekomendacijose Lietuvai nurodyta, kad didelis vaikų skaičius gyvena šeimose, kurios priskiriamos žemiau skurdo ribos gyvenančių šeimų grupei. Daroma prielaida, kad tam poveikį daro nuo šalies ekonomikos augimo tempų atsiliekanti finansinė pagalba ir parama šeimoms. Rekomenduota stiprinti piniginę ir nepiniginę paramą skurdžiai gyvenančioms šeimoms, taip siekiant sumažinti skurdą ir apsaugoti vaikus nuo neigiamo jo poveikio jų vystymuisi. Remdamasi JTO Vaiko teisių komiteto išvadomis ir rekomendacijomis, LR Vyriausybė pradėjo įgyvendinti Vaiko gerovės valstybės strategijos m. priemonių planą. Plane numatyta tobulinti įstatyminę bazę. Ypatingas dėmesys skirtas išmokų šeimoms sistemos tobulinimui. A. Šileika, R. Zabarauskaitė (2009: 17) nurodo, kad nuo 2005 m. skurdui matuoti Lietuvoje taikoma bendra ES skurdo matavimo metodika, pagal kurią pagrindinis skurdo matavimo rodiklis yra skurdo rizikos lygis po socialinių išmokų. Skurdo rizikos lygiui apskaičiuoti naudojama santykinė skurdo riba, prilyginama 60 proc. ekvivalentinių piniginių disponuojamų pajamų medianos. Nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. šeimoms, kurios augina vieną ar du vaikus, pratęstas vaiko pinigų išmokos mokėjimas vaikui iki 9 metų m. priimtas Socialinės paramos mokiniams įstatymas, kuriuo reglamentuoti paramos mokiniams būdai nemokamas maitinimas ir finansinė parama mokiniui būtinoms prekėms įsigyti (Valstybės žinios, 2006, Nr ) m. gruodžio 23 d. priėmus LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisas, pagal kurias tėvams, auginantiems vaikus iki 18 m. ir vyresnius, jeigu jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, už kiekvieną auginamą vaiką padidintas papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis, kuris lygus 100 Lt už pirmą ir po 200 Lt už kiekvieną paskesnį vaiką (Valstybės žinios, 2008, Nr ). Nuo 2008 m. sausio 1 d. motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieneri metai, buvo 100 proc., antraisiais ir trečiaisiais metais 85 proc. pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Nuo 2008 m. sausio 1 d. tuo atveju, kai apdraustajam gimsta du ir daugiau vaikų ir jis yra šių vaikų priežiūros atostogose, tėvystės pašalpa didinama atsižvelgiant į vienu metu gimusių vaikų skaičių. Priimti įstatymai užtikrino šeimoms didesnes išmokas. Padidinta valstybės biudžeto lėšų dalis, kuri skiriama paramai šeimoms. Išmokų šeimoms, turinčioms vaikų, didinimas buvo viena pagrindinių priemonių, sprendžiant vaikų skurdo problemas. Norint įvertinti priežastis, kas lėmė vaikų skurdo problemos paplitimą, taikomas Pirsono koreliacijos koeficientas ir regresinė analizė. V. Kasiulevičiaus, G. Denapienė (2008) nurodo, kad koreliacijos koeficientas statistikos metodas, tiriantis požymių tarpusavio ryšio stiprumą (p. 178). Pirsono koreliacijos koeficiento reikšmės pateiktos 1 lentelėje. 35

36 Antanas Bučinskas, Alina Sakalauskaitė Vaikystės socialinio saugumo iššūkiai gerovės valstybės projekte 1 lentelė. Pirsono koreliacijos koeficiento reikšmės Koeficientas Labai stiprus statistinis ryšys Stiprus statistinis ryšys Vidutinis statistinis ryšys Silpnas statistinis ryšys r xy Nuo -1 iki -0,7 Nuo 0,7 iki 1 Nuo -0,7 iki-0,5 Nuo 0,5 iki0,7 Nuo -0,5 iki -0,2 Nuo 0,2 iki 0,5 Sudarė: A. Sakalauskaitė, remdamasi: Kasiulevičius, Danapienė, 2008: 180. Labai silpnas statistinis ryšys Nuo -0,2 iki 0 Nuo 0 iki 0,2 Nėra statistinio ryšio 0 Remiantis 1 lentelėje pateiktais koreliacijos koeficientais, bus vertinamas statistinis ryšys tarp vaikų skurdo lygio ir jį galinčių lemti priežasčių. Regresinė analizė nustato statistinio ryšio pobūdį ir aprašo priklausomojo (pasekmės) kintamojo vidutinių reikšmių priklausomybę nuo vieno ar kelių nepriklausomųjų (priežasties) kintamųjų reikšmių matematine formule (Kasiulevičiaus, Denapienė, 2008: 179). Pirmiausia analizuojama, ar skiriamų lėšų šeimoms dalies didinimas darė įtaką mažėjančiam vaiko skurdo lygio rodikliui (žr. 6 pav.). 6 pav. Išmokų šeimoms dydžio įtaka vaikų skurdo lygio rodikliui m. Sudarė: A. Sakalauskaitė Pritaikius Pirsosno koreliacijos koeficientą nustatytas vidutinis statistinis ryšys r xy = -0, Remiantis šiais rezultatais galima daryti išvadą, kad didinant išmokų šeimoms dalį, galima tik iš dalies tikėtis laukiamų rezultatų. LR Vyriausybės pasirinkta išmokų šeimoms didinimo politika, besiremianti tik išmokų didinimu, neleidžia užtikrinti visapusiško LR Vyriausybės iškeltų uždavinių įgyvendinimo. Vėlesniu laikotarpiu ( m.) nustatytas silpnas statistinis ryšis r xy = -0,216. Tiriant, kas lemia vaikų skurdo problemos plitimą, galima pažymėti nedarbo lygį. Tiriant bedarbių šeimų disponuojamų pajamų įtaką skurdo rizikos apskaitoje įrašytų šeimų skaičiaus pokyčiams, pastebimas labai stiprus statistinis ryšys su bedarbyste (žr. 7 pav.). 7 pav. Bedarbių šeimų disponuojamų pajamų įtaka socialinės rizikos šeimų skaičiaus augimui m. Sudarė: A. Sakalauskaitė 36

37 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Vertinant šių dviejų kintamųjų statistinį ryšį pagal Pirsono koreliacijos koeficientą, nustatytas r xy = -0, Atsižvelgiant į tyrimo rezultatus galima teigti, kad LR Vyriausybė turėtų aktyviau įgyvendinti darbo rinkos politiką. Norint pagrįsti šalies ūkio situacijos daromą poveikį bedarbių šeimų su vaikais pajamų dydžiui, pritaikomas koreliacijos koeficientas. Analizuojant m. laikotarpį, gautas r xy = -0, atskleidžia, kad BVP pokyčiai daro didelį poveikį šeimų disponuojamų pajamų dydžiui, kuris lemia socialinės rizikos šeimų skaičiaus pokyčius. Anksčiau aptarti LR Vyriausybės įstatyminės bazės pakeitimai, kuriais padidintos išmokos šeimoms, auginančioms vaikus, atšaukti 2011 m. Tais metais sustabdytas tėvystės išmokų mokėjimas ir sumažinta motinystės išmokų dalis (1 metais 90 proc., 2 metais 75 proc.). Šis sprendimas neigiamai paveikė vaikų skurdo lygio mažinimo procesą, todėl LR Vyriausybė 2012 m. pabaigoje patvirtino Vaiko gerovės valstybės metų programą, kurios tikslas ir toliau tobulinti įstatyminę bazę, siekiant kompleksinės vaiko apsaugos. Programoje numatytos šios priemonės: gerinti socialinės paramos teisinį reglamentavimą ir įvertinti skurdo priežasčių bei kitus rizikos veiksnius. Atsižvelgdama į JTO vaiko teisių komiteto išvadas (2006), LR Vyriausybė numatė skirti didesnę valstybės biudžeto dalį socialinių paslaugų ir socialinės paramos tobulinimui. LR Vyriausybės įgyvendinamas priemones, siekiant mažinti vaikų skurdo problemos mastą, įvertino JTO Vaiko teisių komitetas m. jis pateikė išvadas, kuriose pabrėžiama, kad LR Vyriausybė turi toliau kovoti su skurdu ir skurdžiai gyvenančioms šeimoms teikti būtiną pagalbą bei paramą. Ataskaitoje nurodoma, kad vaikų skurdas Lietuvoje vis dar didėja, todėl būtina numatyti priemones, kurios būtų įgyvendinamos, atsižvelgiant į esamą situaciją, bei priemones, kurios padėtų siekti ilgalaikių strateginių tikslų. Komitetas palankiai įvertino metų Vaiko gerovės valstybės kūrimo programą. Vaiko skurdo lygio mažinimas prioritetinė vaiko socialinio saugumo užtikrinimo sritis. Įstojus į ES Lietuvoje vaikų skurdo problemoms spręsti skiriamas ypatingas dėmesys, tačiau įgyvendinamos priemonės yra neveiksmingos. Lietuva tarp kitų ES valstybių (Danijos ir Latvijos) užima vienas žemiausių pozicijų. Europos Komisijos pateikiamame politinių priemonių vaikų skurdo problemoms spręsti teminiame tyrime (2008) ES valstybės narės vertinamos pagal pasiektus rezultatus sprendžiant vaiko skurdo problemas. ES valstybės tyrime skirstomos į 4 grupes, atsižvelgiant į įgyvendinamų priemonių veiksmingumą. Šiuo tyrimu siekta išskirti tas ES valstybes, kurių įgyvendinamos priemonės yra veiksmingiausios, sprendžiant vaikų skurdo problemas. Atsižvelgiant į tyrimo rezultatus galima pastebėti, kad lygynimui pasirinkta Danija priklauso A grupės šalių kategorijai. Šiai grupei priklauso šalys, kurios pasiekė mažiausią vaikų skurdo lygį. Danijoje sukurta lanksti darbo rinka tėvams ir mokamos didelės išmokos šeimoms, auginančioms vaikus. Lietuva ir Latvija, priešingai nei Danija, patenka į D grupę, kur didelė dalis šeimų patiria santykinį skurdą, t. y. gauna skurdžias pajamas, kurios nepatenkina būtinųjų gyvenimo poreikių. Šiose valstybėse vaikų skurdo problemos gilėja. Įstatymiškai nesuderinami darbo ir šeimos interesai, mažėjanti valstybės biudžeto dalis, skiriama socialinei sričiai, vienos pagrindinių priežasčių, lemiančių vaikų skurdo lygio augimą. UNICEF 2013 m. ataskaitoje pateikiamas valstybių pasiskirstymas pagal vaiko gerovės lygio indeksą. Vaiko gerovės indeksas sukurtas, remiantis 627 pradiniais vaikų gerovei svarbiais rodikliais ir 51 kintamuoju, kurie suskirstyti į 23 sritis, sugrupuotas į aštuonias grupes: sveikata, subjektyvi savijauta, tarpasmeniniai santykiai, materialiniai ištekliai, švietimas, elgesys ir rizika, būstas ir aplinka (Poviliūnas, 2007) (žr. 8 pav.). Pateikti duomenys atskleidžia, kad Lietuva, atsižvelgiant į vaikų skurdo lygį, užima 27 vietą, taigi yra viena pozicija aukščiau nei Latvija ir 15 pozicijų žemiau nei Danija. Danija teigiamų rezultatų pasiekė patobulinusi socialinių paslaugų sistemą. Ji įgyvendino dvi reformas: įvestas laisvas socialinių paslaugų teikėjo pasirinkimas ir socialinės politikos reforma. Be to, Danijoje plėtojamas kompleksinis požiūris į vaiko skurdo problemų sprendimą, skiriamos didelės išlaidos socialinėms išmokoms šeimos ir socialinių paslaugų tinklo plėtrai. Vertinant Lietuvos situaciją pastebima, kad tik patvirtinus Vaiko gerovės valstybės metų programos priemonių planą, numatomas kompleksinių priemonių įgyvendinimas (išmokų šeimoms didinimas ir socialinių paslaugų šeimoms plėtra). A. Poviliūnas (2013), analizuodamas LR Vyriausybės dedamas pastangas mažinti vaikų skurdo ir socialinės atskirties problemas, pastebėjo, kad skatinamas vyriausybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas. Lietuva 2013 m. patvirtintoje tęstinėje Vaiko gerovės valstybės programoje numato didesnę valstybės biudžeto lėšų dalį skirti socialinių išmokų ir socia- 37

38 Antanas Bučinskas, Alina Sakalauskaitė Vaikystės socialinio saugumo iššūkiai gerovės valstybės projekte linių paslaugų tinklo plėtrai. Įgyvendinusi šiuos siekius, Lietuva gali sumažinti vaikų skurdo lygį ir priartėti prie Danijos pasiektų rezultatų ,2 26,4 11,8 12 Danija Lietuva Latvija Indeksas Rangas 8 pav. UNICEF vaiko gerovės lygio indeksas: vaikų skurdo lygis valstybėse Sudarė: A. Sakalauskaitė, remdamasi UNICEF ataskaita (UNICEF tyrimas (...), 2013) Apibendrinant galima teigti, kad vaiko skurdo problemos sprendžiamos nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (1990) m. priimti įstatymai, sudarę pagrindą vaikų skurdo problemų sprendimui. Nuo 2000 m. kuriamos ir įgyvendinamos tęstinės programos / strategijos, į kurias perkelti tarptautiniai vaiko teisių apsaugos principai, susiję su tinkamo vaikų gyvenimo lygio užtikrinimu. Iškeltas tikslas mažinti vaikų skurdo mastą nepasiektas: vaikų, ypač daugiavaikių šeimų, skurdo lygis išliko aukštas. Tokie rezultatai paskirų chaotiškai priimamų teisės aktų pasekmė. Iki 2005 m. LR Vyriausybės vykdoma vaikystės politika, sprendžiant vaikų skurdo problemas, vykdyta nesistemiškai, t. y. vykdant paskirus ir tarpusavyje nesuderintus įstatyminės bazės patobulinimus. Lietuvai įstojus į ES žengtas reikšmingas žingsnis kuriant sisteminį požiūrį į vaikų skurdo problemų sprendimą, tačiau priimamos priemonės buvo nukreiptos tik į materialinės pagalbos teikimą šeimoms ir jose augantiems vaikams. Išmokų šeimoms ir vaikams didinimo politika tik iki 2008 m. darė poveikį vaikų skurdo lygis mažėjo. Nuo 2005 m. vaikų skurdo lygis Lietuvoje matuojamas taikant bendrą ES metodiką po socialinių išmokų m. prasidėjusios pasaulinės ekonominės krizės pasekmė nedarbo lygio augimas. Taikant Pirsono koreliacijos koeficientą ir regresijos analizę, vertinami įvairūs kintamieji ir jų daromas poveikis vaikų skurdo lygiui. Išsiaiškinta, kad šalies ūkio situacija ir išmokų dalis šeimoms svarbūs kriterijai, lemiantys vaikų skurdo lygio ir socialinės rizikos šeimų skaičiaus augimą. Išvados Analizuojant vaikystės politikos, kaip savarankiškos politikos tapsmo, procesą, pastebima visų valstybinę valdžią vykdančių institucijų konservatyvi laikysena pripažįstant vaikystės politikos lygiavertį statusą, lyginant su šeimos ir jaunimo politika. Tai patvirtina ilgai trunkantis svarbių tarptautinių dokumentų, įpareigojančių valstybes spręsti aktualias vaikystės problemas, ratifikavimas (1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija Lietuvoje ratifikuota 1995 m., Lansarotės konvencija, pasirašyta 2006 m., Lietuvoje ratifikuota 2012 m.). Tik ratifikavus Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, vaikystės politika įgavo savarankišką statusą, vaikystės politikos subjektu tapo vaikas. Remiantis nacionaliniais statistikos duomenimis ir tarptautinių tyrimų rezultatais, vaikų gerovės lygis Lietuvoje yra žemesnis nei realios valstybės galimybės ir neatitinka gerovės valstybės koncepcijos. Plėtojantis demokratijai visuomenė daugiau sužino apie smurto vaikų atžvilgiu pasireiškimą, globalizacijos sąlygomis Lietuvoje išplito naujos smurto rūšys, todėl visuomenėje smurto prieš vaikus grėsmė aktualizuota. 38

39 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Smurtas prieš vaikus yra viena pavojingiausių nusikaltimo formų, dažnai neigiamai, arba negrįžtamai paveikianti nukentėjusiojo nuo smurto socializacijos procesą, todėl valstybės politikoje, siekiant užtikrinti vaikų socialinį saugumą, kovai prieš smurtą, ypač smurtinių nusikaltimų prevencijai, turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Dabartinę kovos prieš smurtą būseną apibūdintume kaip kovą su pasekmėmis ir nepakankamą įstatyminę bazę šios rūšies nusikaltimų užkardymui. Kovos prieš smurtą politikoje turi būti padarytas lemiamas posūkis nusikaltimų užkardymo kryptimi. Antra svarbi problema kovoje už vaikų socialinį saugumą įveikti aklą pažodinį ES rekomendacijų taikymą. Daugybė rekomendacijų siūlo kuo ilgiau išlaikyti vaikus biologinėse šeimose, net jei įtrauktos į rizikos šeimų įskaitą. Lietuvoje vaikai alkoholikų, narkomanų, amoraliai besielgiančių žmonių šeimose dažnai kankinasi tol, kol įvyksta nelaimė. Taip yra todėl, kad daugelyje ES valstybių rizikos šeimos samprata labai skiriasi nuo lietuviškos rizikos šeimos sampratos. Socialinį vaiko saugumą lemia ir kiti veiksniai. Apibendrindami problemos tyrėjų mintis, galime teigti, kad socialinis saugumas tai nuolatinė vaiko būsena visuomenėje, kai garantuojamas jo fizinis neliečiamumas, gera psichologinė būtis ir pakankamas materialinis aprūpinimas, kai vaikas gali netrikdomai lavintis ir mokytis, visiškai užtikrinamas visavertis jo socializacijos procesas, sveikatos apsauga bei lygios startinės galimybės. Priimti Lietuvos Respublikos Seimo įstatymai, Vyriausybės programos paveikė skurdo mažinimo procesą, tačiau, jei šiuo metu didelė dalis vaikų gyvena skurde, reiškia, kad veikta neveiksmingai. Vaikų skurdo mastą Lietuvoje bandoma dangstyti artumu ES vidurkiui ir ta pačia skurdo matavimo metodika, tačiau realiai skurdas skirtingai suprantamas, tarkim, Danijoje ir Lietuvoje. Didelės įtakos sprendžiant vaikų skurdo problemas turėjo JTO vaiko teisių komiteto raginimai ir rekomendacijos, problemai spręsti taikyti socialinių paslaugų ir socialinės paramos metodai įvairių išmokų formomis. Pasirinkti metodai padėjo sumažinti skurdą šeimose, kurios augina 1 2 vaikus, tačiau vaikų, augančių daugiavaikėse šeimose, skurdas kai kuriais metais net padidėjo. Literatūra Adams, P. (1990). Children as Contributions in Kind: Social Security and Family Policy. National Association of Social workers, Inc. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas. (2008). Valstybės žinios, Nr Aidukaitė, J., Bogdanova, N., Guogis, A. (2012). Gerovės valstybės kūrimas Lietuvoje: mitas ar realybė? Vilnius: LSTC. Brien, M. J., Dickert-Conlin, S., Weaver, D. A. (2004). Mariage Penalties in Public Programs: Social Security s Childin-Care Widow(er) Benefits. National Tax Journal, Vol. LVII, No. 4, p Chari, R. S., Kritzinger, S. (2006). Understanding EU policy making. Pluto Press. London: Ann Arbor, MI. Dixon, J. E. (1999). Social Security in Global Perspective. Westport: Greenwood Publishing Group, Inc. Dromantienė, L. (2008). Socialinės Europos kūrimas. Monografija. Vilnius: UAB Baltijos kopija. Esping-Andersen, G. (1990). The Three Worlds of Welfare Capitalism. Cambridge: Polity Press. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija. (2000). Europos Sąjungos oficialus leidinys. (2010). Europos Socialinė chartija (pataisyta). (2001). Valstybės žinios, Nr Europos Tarybos konvencija dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos. (2007). Lansarotė. Prieiga internete: www3.lrs.lt/docs2/cwoemnaw.pdf Europos Tarybos rezoliucija Dėl socialinių veiksmų programos. (1974). Nr. OJ C13/ Harold-Kleson, R. (2014). Ir jums iki absurdų beliko žingsnis. Prieiga internete: Higienos institutas. Sveikatos informacijos centras. (2014). Mirties priežastys Vilnius. Jančaitytė, R. (2011). Šeimos politikos formavimas Lietuvoje. Daktaro disertacija [interaktyvus]. Prieiga internete: < [žiūrėta ]. Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracija. (1959). Nr. 1/86 (XIV). Prieiga internete: < nepilnameciu_justicija/jungtiniu%20tautu%20vaiko%20teisiu%20deklaracija.pdf>. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija. (1995). Priimta Generalinės asamblėjos 44/25 rezoliucija pagal Trečiojo komiteto pranešimą (A/44/736). Valstybės žinios, Nr Kairienė, B., Kučinova, N. (2008). Prekyba vaikais: pagalba aukai ir prevencijos galimybės. Socialinis darbas, Nr. 7(1), p

40 Antanas Bučinskas, Alina Sakalauskaitė Vaikystės socialinio saugumo iššūkiai gerovės valstybės projekte Kane, J. (2007). Seksualinio vaikų smurto ir išnaudojimo prevencija. Prieiga internete: home/daphnetoolkit/files/others/booklets/01_daphne_booklet_1_lt.pdf Kasiulevičius, V., Denapienė, G. (2008). Statistikos taikymas mokslinių tyrimų analizėje. Gerontologija, Nr. 9 (3), p Korpi, W. (1883). The Democratic Class Struggle. London: Routledge & Kegan Paul. Krutulienė, S. (2012). Gyvenimo kokybė: sąvokos apibrėžimas ir santykis su gero gyvenimo terminais. Kultūra ir visuomenė. Socialinių tyrimų žurnalas, Nr. 3 (2), p Labanauskienė, J., Siaurusaitis, B. (2008). Smurto prieš vaikus būklė ir problemos Lietuvoje. Neurologijos seminarai, Nr. 12 (38), p Laurėnas, V. (2001). Normalios politikos genezės atvejis: Lietuvos politinės studija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Laurėnas, V. (2003). Pilietinės visuomenės dilemos Lietuvoje. Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr. 1(11), p Klaipėda: KU leidykla. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. (2000). Valstybės žinios, Nr Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. (2000). Valstybės žinios, Nr Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. XII-51 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos. (2012). Valstybės žinios, Nr Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Dėl nacionalinės smurto prieš prevencijos ir pagalbos vaikams metų programos patvirtinimo. (2011) m. sausio 3 d. Valstybės žinios, Nr. A1-2. Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymas. (1996) m. liepos 14. Nr. I Valstybės žinios, Nr Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Dėl nacionalinės smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams metų programos patvirtinimo. (2008) m. balandžio 24 d., Nr Valstybės žinios, Nr Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Dėl nacionalinio smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams metų programos patvirtinimo. (2005) m. gegužės 4 d., Nr Valstybės žinios, Nr Lisabonos sutartis, iš dalies keičianti Europos Sąjungos sutartį ir Europos Bendrijos steigimo sutartį. (2007). Europos Sąjungos oficialus leidinys. Europos bendrijų oficialių leidinių biuras, Nr. L Liuksemburgas. Malinauskienė, D. (2011). Vaikų smurtinį elgesį mokykloje skatinantys veiksniai. Socialinis darbas, Nr. 10(2), p Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas. (2002) m. rugsėjo 10 d., Nr. IX Valstybės žinios, Nr Poviliūnas, A. (2007). Kova su vaikų skurdu ir vaikų socialinės aprėpties skatinimas. Nacionalinės politikos krypčių tyrimas. Prieiga internete: file:///c:/users/liuts/downloads/lithuania_1_2007_lt.pdf [žiūrėta ]. Pilietinės visuomenės institutas. (2015). Pilietinės galios indeksas metai metai metai. Vilnius. Puhakka, M., Viren, M. (2012). Social security, saving and fertility. Finish Economic Papers, Vol. 25, No. 1, p Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija. (2000). Prieiga internete: [žiūrėta ]. Stoškus, K. (2015). Kaip sutelkti ir reprezentuoti pilietinę visuomenę. Prieiga internete: page/5/ Stripeikienė, J. (2003). Vaiko, kaip savarankiško teisės subjekto, problema. Jurisprudencija, Nr. 42(34), p Šileika, A., Zabarauskaitė, R. (2009). Skurdas: metodologijos klausimai ir lygis Lietuvoje. Socialinis darbas, Nr. 8 (1), p Tamborini, C. R., Cupito, E., Shoffner, D. (2011). A profile of Social Security Child Beneficiaries and their families: sociodemographic and economic characteristics. Social Security Bulletin, Vol. 71, No. 1, p UNICEF tyrimas: kuriose šalyse geriausia augti vaikams? (2013). Prieiga internete: Vaiko gerovės valstybės politikos strategija. (2005). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 17 d. nutarimas Nr Valstybės žinios, Nr Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 metų veiklos ataskaita. (2014). Vilnius. World Health Organization. (2013). World Health Statistics Indicator compendium. Geneva. World Health Organization. (2014). World Health Statistics Indicator compendium. Geneva. Žmogaus teisių institutas. (2011). Teisinė vaiko apsauga nuo smurto: situacijos įvertinimas [interaktyvus]. Prieiga internete: [žiūrėta ]. 40

41 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) CHALLENGES TO CHILDHOOD SOCIAL SECURITY IN THE WELFARE STATE PROJECT Antanas Bučinskas, Alina Sakalauskaitė Klaipėda University (Lithuania) Summary The Government of the Republic of Lithuania in its programme ( ) named the building of a welfare state as one of its strategic aims. Discussions are taking place on the welfare states classification by their potential opportunities to ensure their citizens wellfare in comparison with the opportunities of the most developed countries-oecd member states. As argued by J. Aidukaitė, N. Bogdanova, and A. Guogis, Lithuania can be considered as a post-communist welfare country, and when compared to the welfare state models of the developed EU member states, it could be thought of as a minimal welfare state. The authors understand the welfare state as the state s commitment to guarantee every citizen a dignified way of life not as a charity, but as a social right. In the building of a welfare state, it is important to harmoniously aggregate and gradually implement the interests and expectations of all social groups and strata, and particularly to develop a coherent childhood policy. Children as a social group are unable to independently declare their expectations and goals or to fight for their implementation. Adult society, when seeking to meet their own economic or political interests, frequently neglects the interests of children as one of the weakest social groups. The protection of children interests improved after Lithuania had ratified the United Nations Convention on the Rights of the Child (1995) and after the Republic of Lithuania Law on Fundamentals of Protection of the Rights of the Child was adopted in 1996 under the influence of the said Convention. Since 1995, the paradigm of the childhod policy analysis has changed. Children with their rights and freedoms have become the subject of childhood policy, and the assurance of those rights and freedoms has become a duty, but not a favour, of adults, as well as the commitment of the state. The childhood policy has acquired an independent status along with the family and youth policy. The UN Convention on the Rights of the Child laid out the civil, political, economic, social, and cultural rights of the child. The present paper analyses the issue of the development and implementation of the childhod policy in the context of a welfare state building and looks into the approach to children s social security in two aspects: ending violence against children and ending poverty. In the evaluation of the current situation, the conception of the child s social security has been insufficiently analysed both in the national and international research studies. On the other hand, because of globalisation, new challenges and new threats to the child s security emerge: under globalisation, state borders are crossed not merely by the positive experience of the countries of the world, but also by a diversity of crimes; child trafficking and children involvement in crime pose a real threat. In the context of Lithuanian social policy, the measures of social protection alone cannot ensure the child s social security, and so far there has been no specific, agreed definition of the concept of social security. Even a very well materially equipped child is not always socially secure. The scale and the character of violence against children as a social phenomenon are preconditioned by the content of the national family policy and the traditions of the childhood cult in the national culture. As witnessed by statistics, children mainly experience violence in the family: violence may come from a parent, stepparent, elder siblings, relatives, or guardians. Regretfully, the cases of violence in school, when the offenders are children themselves, have been increasing. Moreover, increasingly more frequently, perpetrators in Lithuania are members of local and international organised crime and people with intellectual disabilities, and the issue of crime prevention has been getting more difficult. Against the background of increasing children s sexual exploitation, in October 2007, the Council of Europe Convention on the Protection of Children against Sexual Exploitation and Sexual Abuse was signed in Lan- 41

42 Antanas Bučinskas, Alina Sakalauskaitė Vaikystės socialinio saugumo iššūkiai gerovės valstybės projekte zarote, while in Lithuania, the Convention was ratified as late as in 2012 and came into force on 1 August 2013 (Europos Tarybos konvencija (Lansarotės), 2007). The Convention comprehensively criminalises any kind of violence against children. When seeking children s social security, Lithuania refers to international experience and implements national programmes of fight against violence, however, all those activities have the characteristics of fragmentation. Since 1990, poverty issues in Lithuania have been dealt with in view of the EU experience. A laid out in Art. 27 of the United Nations Convention on the Rights of the Child, Member states recognize the right of every child to a standard of living adequate for the child s physical, mental, spiritual, moral, and social development (Official Gazette, No , ). By ratifying the Convention, its member states made commitments to assist parents or other individuals raising children to implement the said right. Poverty is conducive to the existence of violence: in order to save more children from poverty, Lithuania made use of international experience, however, the spread of alcoholism, shadow business, and other specific events make it necessary to look for specific operational measures. In the development of a social policy model in the first years of independent Lithuania, the main focus was on the benefits system. Due to unemployment and the declining income levels of unemployed families with children, the number of social risk families with children tends to increase. To ensure the child s well-being, the National Child s Welfare Strategy and its Action Plan for was developed. In the conclusions of the UN Child Rights Committee for Lithuania (2006), the approval of the Concept was evaluated positively. The conclusions and recommendations of the UN Child Rights Committee to Lithuania indicated concerns about the lack of support for families who were living in poverty. Concern was expressed that a large number of children lived in families that were classified as a family group below the poverty line. An assumption was made that the situation was influenced by the financial assistance and support for families lagging behind the national rates of economic growth. Lithuania was recommended to increase the monetary and non-monetary support to poor families in order to reduce poverty and to protect children from the negative impact of poverty on their development. In the evaluation of the situation in Lithuania, it was noted that the implementation of complex measures was envisaged only after the approval of the Child Welfare State Programme action plan. In the current period, it is essential to further improve the legal framework for the complex child protection assurance. Due to the low level of community spirit, general public gets insufficiently involved in the fight against violence and poverty, and the applied public activation measures have so far been ineffective. KEY WORDS: welfare state, civil society, childhood politics, social security. JEL CODES: I 38, I31, I32 Gauta: Priimta: Pasirašyta spaudai:

43 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) THE METHODOLOGICAL PRINCIPLES OF GENOCIDE TEACHING IN THE SCHOOL COURSE OF HISTORY Dmytro Desiatov 1 Mykolaiv Regional Institute of Post-graduate Education (Ukraine) ABSTRACT Teaching history of genocides has taken a special place in the school history course. This article describes basic methodological principles of teaching the genocides topic in the school history course. There are defined teacher s methodical mistakes in the process of teaching the history of genocides. The article is focused in the importance of using cross-curricular themes and different aspects in teaching the history of genocides. There is a based conclusion about the necessity of the organization of teaching the history of genocides from the point of the social psychology. There is a question defined on the comparative teaching of history of genocides. KEY WORDS: genocide, education, teaching of history, Holocaust. JEL CODES: I20, I21, I29 DOI: Introduction In the modern world in the conditions of the galvanization of the neo-nazism tendencies, unpredictable challenges and splashes of racism, xenophobia and anti-semitism, the education and formation of tolerance, ability to stand for the own rights, negation of the racist ideas and chauvinism in the growing generation are becoming a more and more pungent and concerning task. Due to this studying the history of genocide in the school course of history is gaining a special topicality. The history of genocides of the 20 th century which has become the specific expression of the system crisis of the modern civilization, and the unprecedented character of these historic events makes them unidentified objects of didactics and methodic of teaching history at school, and demands not only the refusing of the traditional methods of teaching history, but also a specific methodological gust realization which is possible only with the efforts of the whole scientific-methodic society. There are many researches who have been trying to change the methodic of teaching history of Holocaust and genocides. For example, D. Abowitz (2002) has illustrated the utility of sociological concepts and theory in teaching lessons on genocide and Holocaust. In her opinion, sociology provides the theoretical tools necessary for us to meaningfully integrate research, teaching and learning in this area. A. Doron (2010), С. Brina (2003) have reviewed the usage of historical parallels as a method in Holocaust and genocide teaching. P. Cowan (2013) has explored how Holocaust education has been integrated into schools and community programmes. In education of teaching genocides D. Farcas (2003) has suggested instead of a traditional teaching method (lecture, group discussion, visual resources) a usage of the method called Multisensory Instructional Package. S. Foster (2013) has explained the importance of failure to focus on what may be termed by perpetrator-oriented narratives : narratives that focus on the actions of the Nazis and their colla- 1 Dmytro Desiatov ( ) associate professor at Mykolaiv Regional Institute of Post-graduate Education. He had worked 15 years in the system of scholar education in Ukraine; holds a PhD in pedagogical science 43

44 Dmytro Desiatov THE METHODOLOGICAL PRINCIPLES OF GENOCIDE TEACHING IN THE SCHOOL COURSE OF HISTORY borators and commonly positioned Jewish people and other groups as silent and anonymous victims without agency or influence. M. Gross (2013) has highlighted the role of teachers attitudes towards teaching history of Holocaust. Y. Auron (1994) has examined the lessons of Holocaust as perceived by the future teachers, their attitudes to Jewish behavior during Holocaust, the place of Holocaust in the historical consciousness of young Israelis. There are educational models that are based on studying genocides and using historical and literary documents, and the stories of individuals and groups, to help young people discover the capacity of ordinary people who influence extraordinary events. They are such as Facing History and Remembrance Education. In the article, we have tried to define and systematize the main methodological principles based on the lessons related to learning history of genocides should be based. 1. Theoretical discussion on the genocide At one of the first history lessons, related to learning the history of genocides, it is advisable for a teacher to build the students work with the context and the contextual meaning of the term genocide itself. In particular, it will not be excessive to present the history of the origin of this term which was signed into the international law in 1948 when the UN General Assembly adopted the Convention on the prevention and punishment of the crime of genocide. This neologism was suggested by Raphael Lemkin who formed the word genocide by combining geno, from the Greek word for race or tribe, with cide, derived from the Latin word for killing. The regulations of the UN Convention on the prevention and punishment of the crime of genocide are formulated on the basis of understanding of the mass extermination of Jews during the Second World War the Holocaust. Under the paragraph two of this document, the elements of genocide are: In the present Convention, genocide means any of the following acts committed with intent to destroy, in whole or in part, a national, ethnical, racial or religious group, such as: 1) Killing members of the group; 2) Causing serious bodily or mental harm to members of the group; 3) Deliberately inflicting on the group conditions of life calculated to bring about its physical destruction in whole or in part; 4) Imposing measures intended to prevent births within the group; 5) Forcibly transferring children of the group to another group (Aronson, 2007). Since its first use the existence of the term, genocide has shown its complexity and ambiguity. In today s public and political discussions that appear in the media, the term is sometimes used very commonly and freely, while in other contexts such as international criminal law, its value is clearly identified. In legal practice, the definition of genocide was first used during the Nuremberg Trials ( ) International Military Tribunal over the main Nazi war criminals. The international law treats genocide as the gravest crime against humanity. This assessment is done due to the fact that genocide a deliberate campaign that aims to interrupt the existence of a group interferes with its natural reproduction, gene pool preservation, and cultural foundations of one or another community in the whole. With this in mind, various aspects of the regulations on the crime of genocide are featured in the International Covenant on Civil and Political Rights (1966), the Convention on the Non-Applicability of Statutory Limitations to War Crimes and Crimes Against Humanity (1968), the Draft Code of Crimes against the Peace and Security of Mankind (1961), the Rome Statute of the International Criminal Court (1998). However, the teacher should not forget that today in the scientific community there is being a heated debate held related to the limited contents of the term genocide in the Convention. The example of Holodomor is one of the many conflicts that arise in case of a legal definition of genocide in the UN Convention to the description of specific examples of mass demolition of people. The Convention was the product of a political agreement between the West and the Soviet bloc, and not the result of the academic debate. Due to the perseverance of the Soviet Union the mass murder for political reasons, which scientists call politісide, was not recognized, probably because otherwise the USSR could be accused of genocide. 44

45 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Such conflicts also arise in the case of mass murder, committed by the Khmer Rouge in Cambodia, as the object of mass terror of the Khmer Rouge was the entire population, not just minorities. To show this phenomenon the word autogenocide has been proposed, meaning the massacre of members of the group, to which the very performers also belong (Melson, 1992: 265). Equally problematic is the case of Rwanda. Hutu and Tutsi are not ethnic groups they speak the same language, have the same culture and adhere to one religion. Existing social and political differences were reinforced by European missionaries and colonists, who also introduced the racist terminology. Therefore, as in the above cases, most of the scientists acknowledge the Rwandan genocide, paying attention to semantic limitations of the term genocide. However, the term genocide remains a deeply controversial term, immersed in the social, legal and geopolitical debate. Its application to a particular case of mass violence in teaching history provides the most complete reproduction of the complexity of social and cultural relations in the history of a particular country on the territory of which there was a genocide committed, a withdrawal from the simplified presentation and explanation of the phenomenon in the history of the mankind as a genocide. 2. Teaching and genocide Therewith, during the lessons of history in order to avoid a terminological confusion related to the existence of notions associated with the term genocide history teachers should not separate various phenomena studied using always new terms, but must study their relationship and talk about ethnic, political, class and other dimensions of genocide (Shaw, 2007: 19). Concerning methodological principles that should be the basis for students while studying the history of genocides many educators and historians regard, first of all, abandoning of the position no people in the history when the victims of genocide are anonymous names or numbers of statistics which can be argued about: three million of the dead or seven. Anonymous victims cannot expect sympathy. The task of the teacher during the lessons, related to the study of the history of genocides, in this case, is to express the individual dimension that gripped millions of people, to form students understanding of the individuality of each victim. Such can be achieved only if during the learning process there is an involvement of the individual stories of specific people who are able to open the window for students to the realities of the past. That is why Israel s teachers during the Holocaust studies prefer to talk not about six million of the lost but about each specifically. Yad Vashem Institute s efforts are intended to restore the name of each of the dead, where the Hall of Names is dedicated to individuals (Boersema, Schimmel, 2008). Yad Vashem specialists have developed a special workshop for educators and students called The Jewish street, during which the various types of social pre-war Jewish society are discussed from a religious Rabbi to a thief-recidivist in order to show how diverse the pre-war Jewish community was. Another methodological principle in the study of the history of genocides by students, especially when their responsible comparative analysis is conducted, should be preventing the emergence of a class atmosphere that is called competition among victims. Also, the teacher must arrange the learning process so that the events of genocide are not plucked from a broader historical context. The peoples who were victims of genocide should not appear in front of the students only in the form of victims, or emerge as dead bodies. This requires a prior consideration of issues related to the history of these peoples before a commitment of genocide. While studying the history of genocides one of the issues that arise not only in front of historians, but spontaneously in front of students during the study of this complex topic is Who is responsible for solving and implementing genocide? In considering this issue it is advisable to focus students attention on the state s role in preparing and carrying out genocide. Genocides, first of all, are the result of the policy that begins to exploit contradictions, biases, stereotypes that exist in the society. On the other hand, students should pay attention to the fact that states are driven by people. So, not so much a state, as some political leaders and their subordinates are the roots of evil. Thus, in the case of geno- 45

46 Dmytro Desiatov THE METHODOLOGICAL PRINCIPLES OF GENOCIDE TEACHING IN THE SCHOOL COURSE OF HISTORY cide, regardless of its specific nature, the highest government officials are always responsible for what occurs within the genocidal process: whether for a direct involvement in forced evictions, deportations and murders of people, or for initiation or omission, or for the absence of any action and thus the destruction of a great part of humankind and condoning of the acts of genocide that take place. Another methodological principle should be an emphasis on the choice between good and evil in the most extreme situations. During the studies of the history of genocides, the teacher should organize the learning process to show students the opportunity of each person to do the good and save humanity under whichever circumstances. The study of individuals or even groups, who in terms of genocide could come to the defense of others, makes it possible to demonstrate the power of a human action. The most revealing in this case is the action of thousands of people of non-jewish origin who, risking their lives saved Jews from death. Studying the phenomenon of genocide at history lessons encourages teachers to involve students in analyzing actions and behavior of all the subjects of a genocide: the state, acting as the organizer of the crime, the direct perpetrators, victims and bystanders. During the genocide they are all interrelated, and the epicenter, which unites them, is persecuted and destroyed. A common symptom is the behavior of criminals involved in the murder. But the main issue in studying the behavior of murderers is not so much the question about what methods and means of killing people were carried out, as studying the mechanism and motivation that would convert ordinary inhabitants into the killers. Many of those who with a great prowess would shorten a victims life before the genocide used to be gentle parents and sentimental people. Some of them would become murderers, not wanting to acquire the reputation of cowards or wimps. Teacher should avoid a simplistic presentation of this issue assigning the organizers and perpetrators of genocide into the category of pathological criminals. This does not mean that among them there was not such. But, by and large, most of them were not sadists or psychopaths. The motives of the organizers and direct perpetrators require detailed analysis and the study of biographies of specific people involved in the organization and implementation of genocides. It is also important to draw students attention to the role played by technology in the preparation and implementation of genocides. Thus, intelligent engineers and architects, many of whom had worked in reputable and respected companies, designed and built the gas chambers in which millions died. In Rwanda the radio usage played a huge role in organizing the genocide, through which the racist propaganda and coordinated actions of criminals would spread. Pointing students attention at the power of technology, teachers can help students understand its role that can be played in recent times, the rapid growth of its effectiveness. Despite the variability of versions that explain the motivation of accession of ordinary people to those who ignored the fundamental principles of morality, it is obvious that they were guided not only by the interests of their own well-being. A teacher is not entitled to simplify the mechanisms of human behavior while explaining and discussing these issues, operating only by certain sociological schemes. With no data obtained by social psychologists, a teacher is unlikely to explain and students are to understand the phenomenon of appearance of a massive number of people who agreed to carry out criminal orders. In particular, in terms of social psychology, all involved in the genocide, in varying degrees, experienced cognitive dissonance, which forced them to fully justify their own actions and to endow their victims in all possible sins and negative characteristics. A similar phenomenon investigated in experimental conditions which can explain the different forms of dehumanization of victims of genocide in social psychology is called impairing the dignity of the victims. This phenomenon is the result of people of faith in a fair world. Most people tend to believe that the world, in which they live, is inherently just. The good is rewarded and the evil is punished. The consequence of this belief is cruelty to the victims of various misfortunes, as if to people who were not lucky; it means that the man himself is to blame for this. Otherwise, there is a cognitive dissonance, because if there is no luck for a good man, it means that the world is unfair. In respect of performers, the teacher can also carry the analogy with a group of people who are part of ordinary criminal structures. One crime leads to another, more serious, which, in turn, leads to a third, 46

47 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) even more serious, and so on. People are sinking deeper and deeper into the criminal world, well aware of the actions of others, as well as an appeal to every law becomes more and more spectral, an internal growth of trust between them turns to be the most important key to the continuation of the case and in the case of particularly serious offenses which is also the key to saving lives. In the process, they are becoming more and more allies, and the possibility for someone to get out of the circle gets less likely every time. The output can even be punished by death. The more serious the offense is, the stronger the pressure on the community of performers and the smaller the chances of an individual or collective return to the previous rules will be. The apparent paradox in the process of analyzing the very behavior of killers is that those who had the greatest overall impact on carrying out genocide its definition, origin, preparation, planning and overall management are not those who directly resort to violence. And those who physically carry out genocide typically have much less to do with the preparation, planning and coordination their work is actually limited to the executive level. The teacher can invite students to find the answer to the question of the reasons for the participation of normal people in the genocide not only in the psychology of the individual or a group, but in the political and social dimensions. Under the totalitarian conditions it is especially important to have passive individuals conquest of the power. After all, those who were charmed by those who due to conversion to mass secured in this manner their own psychological comfort, are not only exposed to ideas imposed by totalitarian regimes, but also become the executors of a criminal will or at least passive observers. In this regard, students should pay attention also to the fact that the implementation of the genocide is impossible without the participation of the ordinary citizens, as due to their acquiescence murderers remained unpunished executing their actions. The complex ethical aspects of the behavior of observers of genocide have led to the formulation of complex and painful issues in history lessons, the answer to which cannot be represented in the form of simple moral teachings and banal maxims. In studying the history of genocides the question about the behavior of the victims of genocide may be equally painful and difficult. The colossal number of deaths in each of the acts of genocide forces us to seek an explanation for this behavior by the victims habituation to obey those who have been psychologically poisoned by the atmosphere of a totalitarian society. A group determined to be punished during genocide is often vulnerable. It is this vulnerability that may be the main reason for choosing their victims on the target role. The group which is not too strong will probably be an easier target for attacks than the influential and powerful one. But the victims are defenseless and powerless are not from the start they become every time more unprotected during the prosecution process, so by the will of the people and institutions that support this process. Considering with the students the behavior of the victims, the teacher may draw the students attention to the fact that having appeared in front of the organized coercive measures, the victims react to them mainly in three ways: 1) they may attempt to escape or hide; 2) resort to various forms of resistance or even a fight; 3) seek for the best adjust to every tome rapidly changing conditions. But when considering the behavior of victims from the teachers and students side, it is unacceptable to evaluate the behavior of the latter to assess the past in categories of personal choice, responsibility and morality, because the conditions of violent extermination of these concepts cannot be applied. But just trying to imagine the specific examples, with all the horrible details, the fate of the victims, students will be able to make sense of what is genocide. Therefore, when studying the history of genocides, a teacher, if possible, should build a learning process so that students can see the statistics of the fate of specific people who preserved their dignity until the very end. Trying to organize a discussion of this complex issue with the students, a teacher must take into consideration that many historical sources, such as photos, documents, movies, were created by very organizers of the genocide. In this regard, it may be a danger that by using them, we involuntarily will cover the history 47

48 Dmytro Desiatov THE METHODOLOGICAL PRINCIPLES OF GENOCIDE TEACHING IN THE SCHOOL COURSE OF HISTORY of genocide through the ideology of its organizers, when the victims themselves will appear in a humiliating and objective perspective. In the study of the history of genocides the principle of problematisation and complexity of a classical three-term image of the characters of any genocide: victims performers outside observers (victims perpetrators bystanders) is equally important, because the role of each person in the history is previously undefined in the script of the development of the events and is exposed to changes. After all, even in the category of bystanders, in the case of the Holocaust history researchers distinguish several groups: the population of the country in which the Holocaust took place; the states of the anti-hitler coalition the US, UK, USSR; neutral states; global and influential church organizations, they are primarily the Vatican and the International Red Cross; Jewish communities of the free world, including the Jewish population of Mandatory Palestine. The discussion of such topics should include not only the information but also attempts to understand the various motives, emotions and behavior of all those involved in the history of genocide. In this regard, it is important to draw students attention to the fact that the majority of countries occupied by the Nazis and their allies supplied approximately the same proportion of murderers, indifferent, passive and active supporters of opposition fighters. However, for example, the price for the salvation of the Jews in the West and in the East was different. In the West a relatively light punishment could take place, when for it in the East one would be certainly executed, often not only caught himself, but also with his entire family. Discussing with students the questions about the causes of genocide, it is appropriate for a teacher to draw students attention to the ideological origins of genocide and the role of propaganda in the preparation and execution of the genocide. For example, the implementation of the Holocaust is directly linked to the racial theory, the authors of which divided the races into the lower and higher. Conclusions Learning and teaching about the history of genocides requires from a teacher a deep knowledge of his students psychological characteristics, careful attention to each of them. Organizing the study of the history of genocides, a teacher should be careful not to injure the delicate psyche of a teenager by the horrific events of naturalism and not to cause indifference, giving only facts and dates. The knowledge of the history of genocides may question the values of the students towards progress, the role of morality in society. In addition, a possible consequence may be a protective reaction of students, which can manifest in various forms, including those in the form of negative feelings or even rejection of the topic. It is therefore important that the teacher be able to create an atmosphere in the classroom and protection of open space for a dialogue, allowing students to ask questions, share their emotions, feelings and doubts. History does not apply to the types of knowledge that a teacher can pass directly. It is rather a joint process of finding answers to difficult questions. The challenges that a teacher might face while teaching the topics of a history of genocides require a clear understanding of methodological principles that define appropriate uses in educational methods, teaching methods and teaching strategies. The compliance with relevant methodological principles also places new demands to the skills of teachers to use in their lessons interdisciplinary relations of history with other academic disciplines and skills to organize students training activities aimed at comparative analysis of specific historical and civilizational aspects of the history of genocides. References Aronson, E. (2007). The Social Animal. New York: Worth Publishers. Bekerman, Z., Zembylas, M. (2010). Facilitated Dialogues with Teachers in Conflict-ridden Areas: in Search of Pedagogical Openings that Move Beyond the Paralyzing Effects of Perpetrator Victim Narratives. Journal of Curriculum Studies, Vol. 42, No. 5, p

49 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Bishoping, K., Kalmin, A. Public Opinion about Comparisons to the Holocaust. Retrieved: org [access: ]. Boersema, R. J., Schimmel, N. (2008). Challenging Dutch Holocaust Education: Towards a Curriculum Based on Moral Choices and Empathetic Capacity. Ethics and Education, Vol. 3, No. 1, p Brina, C. (2003). Not Crying, but Laughing: the Ethics of Horrifying Students. Teaching in Higher Education, Vol. 8, No. 4, p Convention on the Prevention and Punishment of the Crime of Genocide. (1951). United Nation, Treaty Series. Cowanm, P. (2013). Reconceptualising the Holocaust and Holocaust Education in Countries that Escaped Nazi Occupation: a Scottish Perspective. Intercultural Education, Vol. 24, No. 1 2, p Debora, A. A. (2002). Bringing the Sociological into the Discussion: Teaching the Sociology of Genocide and the Holocaust. Teaching Sociology, Vol. 30, No. 1, p Deckert-Peaceman, H. (2003). Teaching the Holocaust in the USA: a German Perspective. Intercultural Education, Vol. 14, No. 2, p Doron, A. (2010). The Problem with Using Historical Parallels as a Method in Holocaust and Genocide Teaching. Intercultural Education, Vol. 21, No. 1, p Educational materials on the Holocaust. (2006). The International School for Holocaust Studies, YadVashem, 48 p. Facing History and Ourselves. (1994). Facing History and Ourselves: Holocaust and Human Behavior. Brookline: Facing History and Ourselves National Foundation, Inc., Brookline, MA. Farcas, D. R. (2003). Effects of Traditional versus Learning-Styles Instructional Methods on Middle School Structures. The Journal of Education Research, Vol. 97, No. 1, p Foster, S. (2013). Teaching about the Holocaust in English schools: challenges and possibilities. Intercultural Education, Vol. 24, No. 1 2, p Gordon, S., B., Simon, C. A., Weinberg, L. The Effects of Holocaust Education on Students Level of Anti-Semitism. Retrieved: [access: ]. Gross, M. H. (2013). To teach the Holocaust in Poland: Understanding Teachers Motivations to Engage the Painful Past. Intercultural Education, Vol. 24, No. 1 2, p Gryglewski, E. (2010). Teaching about the Holocaust in Multicultural Societies: Appreciating the Learner. Intercultural Education, Vol. 21, No. 1, p Himka, J. P. (2013). Encumbered Memory: The Ukrainian Famine of Kritika: Explorations in Russian and Eurasian History, Vol. 14, No. 2, p Jilge, W. Competition Among Victims? The Image of the Other in Post Soviet Ukrainian Narratives on World War II. Retrieved: [access: ]. Kas ianov, G. (2011). The Holodomor and the Building of a Nation. Russian Social Science Review. Vol. 52, No. 3, p Kelso, M. (2013). And Roma were victims, too. The Romani genocide and Holocaust education in Romania. Intercultural Education, Vol. 24, No. 1 2, p Leave None to Tell the Story: Genocide in Rwanda. Retrieved: htm#topofpage [access: ]. Maxwell, B. (2008). Justifying educational acquaintance with the moral horrors of history on psycho-social grounds: Facing History and Ourselves in critical perspective. Ethics and Education, Vol. 3, No. 1, p Melson, R. (1992). Revolution and genocide: the origins of the Armenian genocide and the Holocaust. Chicago. The University of Chicago Press. Pearson, S. (2013). Teachers perspective on genocide education. The Faculty of the College of Education. Ohio University. Rachel, N. B. (1996). What I Have Learned to Feel : The Pedagogical Emotions of Holocaust Education. College Literature, Vol. 23, No. 3, p Shaw, M. (2007).What is Genocide? Cambridge: Polity Press. Touchstone remembrance education. A manual for the quality of remembrance education projects. Retrieved: herinneringseducatie.be/wp-content/uploads/2014/06/touchstone-remembrance-education.pdf [access: ]. Yair, A. (1994). The Holocaust and the Israeli Teacher. Holocaust and Genocide Studies, Vol. 8, No. 2, p

50 Dmytro Desiatov THE METHODOLOGICAL PRINCIPLES OF GENOCIDE TEACHING IN THE SCHOOL COURSE OF HISTORY METODOLOGINIAI MOKYKLOS ISTORIJOS KURSO DĖSTANT GENOCIDĄ PRINCIPAI Dmytro Desiatov Mykolajevo podiplominių studijų regioninis institutas (Ukraina) Santrauka Genocido istorijai mokyklos istorijos kurse skiriamas ypatingas dėmesys. Šiame straipsnyje aprašyti pagrindiniai metodologiniai genocido temos mokymo principai mokyklos istorijose kurse. Apibūdintos mokytojų genocido istorijos mokymo metodinės klaidos. Straipsnyje dėmesys sutelktas į tarpdalykines temas ir skirtingus genocido istorijos dėstymo aspektus. Atlikus tyrimą galima daryti išvadą, kad genocido istorijos mokymą reikėtų organizuoti laikantis socialinės psichologijos požiūrio. Mokymas genocido temomis turėtų remtis geru mokinių psichologinių savybių pažinimu, reikėtų atsižvelgti ir į jų emocijas. Mokytojas turėtų apmąstyti, kaip šiuos baisius istorinius faktus pateikti. Svarbu surasti ryšį su mokiniais, pateikti ne tik sausus faktus. Vis dėlto nereikėtų įsijausti į paskiro žmogaus, šeimos tragediją, per daug nesuasmeninti temos. Istorijos genocido klausimų žinojimas turėtų formuoti vertybinę orientaciją, ugdyti visuomenės moralines vertybes. Svarbu, kad temos baisumas mokinių neatbaidytų ir jie nevengtų šios temos mokytis, nebūtų atmetimo reakcijos. Mokytojas turėtų sukurti klasėje tokią atmosferą, kad mokiniai galėtų laisvai diskutuoti, pasidalinti savo emocijomis, abejonėmis, jausmais. Istorijos dalykas nėra tik sausi faktai ir jų išmokimas, jis turėtų padėti surasti atsakymus į sudėtingus klausimus. Tai yra bendras klasėje vykstantis procesas, todėl mokant genocido istorijos pamokose reikėtų taikyti įvairius edukologijos metodus, mokymo strategijas. Puiku, jei mokytojas geba į šią problemą pažvelgti laikydamasis tarpdalykinio, palyginamojo principo. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: genocidas, švietimas, istorijos mokymas, holokaustas. JEL KLASIFIKACIJA: I20, I21, I29 Received: Revised: Accepted:

51 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) VERSLUMO ATMOSFEROS GERINIMAS STEIGIANT STARTUOLIUS (START UP) LIETUVOJE Algirdas Giedraitis 1, Jurgita Kasnauskė 2 Klaipėdos universitetas (Lietuva) Anotacija Straipsnyje atskleidžiamas įvairiapusis požiūris į verslumo atmosferos problemas Lietuvoje. Steigiant startuolius susiduriama su veiksniais, kurie susiję tarpusavyje ir lemia verslo aplinkos pokyčius. Sudarytas adaptyvumo modelis gali sistemiškai padėti startuolių steigėjams geriau suprasti verslumo aplinką, įvertinus verslumo atmosferos veiksnius, ir greičiau prisitaikyti prie verslo sąlygų sprendžiant problemas. Atliekant kiekybinį tyrimą 226 respondentai ( startuolių steigėjai) įvertino verslumo atmosferos veiksnius, kurie daro įtaką startuolių steigimui Lietuvoje. Nustatytos pagrindinės startuolių steigimo problemos: nepakankamos kreditavimo galimybės steigti startuolius ; startuolių steigimo regionuose rėmimas nėra prioritetinė Vyriausybės veikla; švietimo ir mokymo įstaigose nesuteikiama pakankamai informacijos apie verslumo svarbą, naujų įmonių ir inovacijų kūrimo galimybes; nepakanka organizacijų, kurios padėtų sėkmingai steigti startuolius ; nepakankama intelektinės nuosavybės apsauga; kūrybiškumas ir inovatyvumas dar nėra svarbiausi verslo kultūros bruožai Lietuvoje; kyla problemų ir bendradarbiaujant su viešosiomis organizacijomis bei kitais verslo subjektais. Šioms problemoms spręsti siūlomas adaptyvumo modelis, kurio privalumas funkcionalumas ir sisteminis požiūris į analizuojamas startuolių steigimo problemas. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: startuolių steigimas, verslumo atmosfera, adaptyvumas, regionas. JEL KLASIFIKACIJA: L22, M13. DOI: Įvadas Šiandienos startuoliai veikia aplinkoje, kurioje išgyvena tik stipriausieji. Startuolių vadovai teigia, kad įmonės konkurencingumas labai priklauso nuo verslumo atmosferos. Pastaroji, kartu ir verslo sėkmė, priklauso nuo šių veiksnių derinio ir lemia startuolių steigimo strategiją kuriasi startuoliai arba ne. Kvalifikuoti darbuotojai, santykinai žemos veiklos sąnaudos ir geografinė padėtis yra vieni patraukliausių veiksnių verslui. Mažiau palanki yra mokestinė ir biurokratinė aplinka, netinkama verslo etika ir įstatyminė bazė, aukštas korupcijos lygis. Bankai Lietuvoje, nepaisant ekonominio ciklo, startuolius finansuoja 1 Algirdas Giedraitis Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros docentas, daktaras (socialiniai mokslai). Moksliniai interesai: valdymo ergonomika, gamybos vadyba, personalo vadyba El. paštas: giedraitis.algirdas@gmail.com Tel Jurgita Kasnauskė Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros asistentė. Moksliniai interesai: inovacijų vadyba, modernių organizacinių struktūrų valdymas, startuoliai (Start up) El. paštas: kasnauske@gmail.com Tel

52 Algirdas Giedraitis, Jurgita Kasnauskė VERSLUMO ATMOSFEROS GERINIMAS STEIGIANT STARTUOLIUS (START UP) LIETUVOJE nenoriai arba iš viso nefinansuoja. Startuolių vadovai mano, kad valstybė turėtų prisidėti prie šalies įmonių konkurencingumo ir inovacinio potencialo didinimo. Vartotojas yra svarbiausias kiekvieno startuolio veiklos subjektas. Kuo didesnis vartotojų skaičius rinksis konkretaus startuolio produktą, tuo stabilesnė bus jo vykdoma veikla rinkoje ir galimybės investuoti į technologinį procesą bei inovacijų kūrimą. Atitinkamai tai dar labiau didintų vartotojų susidomėjimą. Todėl verslumo atmosferos veiksnių įvertinimas startuoliui leidžia nustatyti ne tik esamą situaciją ir / ar praėjusio periodo rezultatus, bet ir numatyti ateities rezultatus. Atsižvelgiant į nustatytas problemas koreguojami konkretūs priimami sprendimai. Regionuose sukūrus palankią verslumo atmosferą būtų skatinama steigti startuolius. Tai padėtų išspręsti pirmines vykdomos veiklos problemas, sudarytų galimybes plėtrai, nes palankios verslo sąlygos yra esminis regiono konkurencingumo veiksnys. Dėl šių priežasčių, siekiant objektyviai įvertinti startuolių steigimo regionuose problemas, svarbu nustatyti verslumo atmosferos palankumą lemiančius veiksnius sisteminiu požiūriu. Nors startuolių steigimo skaičiai pastaraisiais metais auga, tačiau, remiantis Versli Lietuva pateiktais duomenimis, dauguma startuolių įsteigti Vilniaus regione (88 proc. Vilniuje, 10 proc. Kaune, 2 proc. Klaipėdoje). Kituose regionuose startuoliai steigiami labai vangiai. Todėl regionai Lietuvoje neišnaudoja galimybių, verslių žmonių potencialo, negauna investicijų, mažai diegia inovacijų, atsisako spartesnės vystymosi perspektyvos. Problema. Kaip pagerinti veiksnių įtaką verslumo atmosferoje, kad Lietuvoje didėtų startuolių steigimo skaičius? Tyrimo objektas. Startuolių verslumo atmosfera Lietuvoje. Tyrimo tikslas. Identifikavus svarbiausius verslumo atmosferos veiksnius, kurie daro įtaką startuolių steigimui, nustatyti pagrindines startuolių steigimo problemas Lietuvoje ir aptarti verslumo atmosferos gerinimo galimybes. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros lyginamosios analizės, sintezės ir apibendrinimo. Atliktas kiekybinis tyrimas apklausa raštu. Apklausa vykdyta 2014 metų lapkričio gruodžio mėnesiais. 1. Verslumo atmosferos veiksnių įtaka startuolių steigimo kontekste Startuolis (angl. Start up) tai technologinė įmonė, kurianti aukštos pridėtinės vertės produktą ar paslaugą ir realizuojanti inovaciją rinkoje (Moon, 2014). A. Norris (2014) startuolius apibūdina kaip naują įsteigtą įmonę, turinčią unikalią verslo idėją, pagrįstą technologijomis ir / ar inovacijomis. Aiški startuolių samprata pateikta Lietuvos verslumo veiksmų metų plano projekte: tai spartaus augimo potencialą turintis ir į vieno produkto ar paslaugos kūrimą nukreiptas jaunas technologijomis paremtas verslas. Startuoliu vadinamas verslo modelis, o ne verslo plėtros etapas. Toks verslas nustatomas kokybinio vertinimo būdu. Taigi galima teigti, kad startuolių pagrindas technologijos, orientuotos į naują produktą ar paslaugą, turintį spartų augimo potencialą. Tai sietina su inovacijų realizavimu ir naujų verslų skatinimu rinkoje. Pasak R. Decker ir kt. (2014), startuolis (angl. Start up) yra įmonė, steigiama neturint aiškaus ir konkretaus verslo modelio, bet atsižvelgiant į rinkos poreikius. E. Robles (2015) pabrėžia, kad startuolių verslo modelis ir technologijos aktualūs verslo steigimo pradžioje, orientuojantis į spartų augimą ir plėtrą. Tam pritaria ir V. Zemlickienė (2011), pažymėjusi startuolių tikslą plėtoti ar komercializuoti tam tikrą išradimą. Startuolį ji apibūdina kaip naują įmonę, kuri steigiama turint konkretų tikslą specialiai plėtoti ar komercializuoti išradimą, licencijuotą viešos mokslinių tyrimų organizacijos, bet jai nedalyvaujant. Arba, kitaip tariant, startuoliai yra verslo vienetai, įmonės ar prekiautojai, pavyzdžiui, asmenys, užsiimantys verslu, kuris buvo priklausomas nuo institucijų, licencijavusių ar perdavusių technologiją ir siekiančių paskatinti jos vystymąsi. Lietuvoje startuoliai aktyviai pradėjo formuotis tik prieš keletą metų. Verslininko norą užsiimti startuolio kūrimu lemia jo kompetencija (gebėjimai, žinios, įgūdžiai, vertybės, savybės) ir verslumo atmosfera. Verslumo sėkmė priklauso nuo gebėjimo įžvelgti rinkoje galimybes keisti ir kurti pridėtinę vertę (Watson, 2007). Verslumo atmosfera tai aplinka, kuri skatina ir palaiko į verslą orientuotą kūrybiškumą bei įvairius 52

53 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) eksperimentus (Aghion, Blundell, Griffith, Howitt, Prantl, 2009), įgalina būsimus verslo kūrėjus išnaudoti šias galimybes (Laurinavičius, 2014) ir taip didinti inovacijos realizavimo bei komercializavimo rinkoje perspektyvas (Moon, 2014; Andersson, Koster, 2011). Svarbiausia, kad startuolių pranašumą pripažintų vartotojai (Heiser, 2005). Tai turi būti susiję su vartotojams teikiama nauda (Fornal, 2009). Vartotojo pasitenkinimo didinimas siejamas su pakartotinio pirkimo skatinimu (Chi, 2010). A. Dovalienės, A. Gadeikienės ir Ž. Piligrimienės (2007) nuomone, vartotojo pasitenkinimas skatinamas dviem lygmenimis: ryšių su vartotojų ir paslaugos teikimo (komercinio sandorio). Be to, startuoliai turi išsiskirti iš konkurentų. Tam reikia nustatyti, kas yra konkurentai dabar ir kokie galimi būsimi konkurentai; ką klientui gali pateikti konkurentai, o ko negali; kaip konkurentas pozicionuoja savo verslą; kurias veiklas konkurentas išbandė ir kurios buvo nesėkmingos; kuo konkurentas konkuruoja (kokybe, kaina ar kita). Startuolių veiksmai atskleidžia vartotojų poreikius ir parodo reakciją į konkurentų veiksmus. Startuoliai veikia nenuspėjamoje aplinkoje, kur nežinomi galimi vyriausybės, konkurentų, tiekėjų, vartotojų, kitų suinteresuotųjų grupių veiksmai (Franke, Gruber, Harhoff, Henkel, 2008). Verslo aplinka yra visuma politinių, ekonominių, socialinių ir technologinių jėgų, kurios dažniausiai yra už verslo įtakos bei kontrolės ribų ir gali daryti tiek teigiamą, tiek neigiamą įtaką verslui (Wood, 2009). Kaip pažymi L. Baronienė (2008), kiekvieno regiono verslumo atmosfera sietina su skirtingu pačios inovacinės sistemos išsivystymo lygiu, jos susiformavimą skatinančiais veiksniais ir elementais. Tai gali būti organizacijų bendradarbiavimas (organizacijų pagrindu suformuota sistema), universitetai ir tyrimus atliekančios organizacijos (mokslu grįsta sistema), politikos veiksniai (politika pagrįsta sistema) (Fis, Cetindamar, 2013; Pogosian, Dzemyda, 2012). Todėl pabrėžtina, kad verslo kultūrą ir socialines startuolių steigimo normas formuoja verslo greitintuvų (akseleratorių) ir privačių iniciatyvų vykdoma veikla, kuri, kaip pažymi T. Stucki (2013), siekia lavinti startuolių verslumo įgūdžius. Pasak S. Moon (2014), svarbiausia, kad tie įgūdžiai būtų pasitelkiami steigimo metu ir palaikomi Vyriausybės vykdomos politikos (Pilinkienė, Mačiulis, Kurlavičiūtė, 2013; Melnikas ir kt., 2011). Daugelis tyrėjų verslumo atmosferos veiksnius, turinčius įtakos startuolių steigimui, sieja su jų rinkoje realizuojama technologija ir / ar inovacija bei jos ypatumais: intelektinės nuosavybės apsaugos poreikiu (Aghion, Blundell, Griffith, Howitt, Prantl, 2009) bei tyrimų ir plėtros sklaida (Damsgaard, Thursby, 2013; Aghion, Blundell, Griffith, Howitt, Prantl, 2009). Verslumo atmosferos veiksniai (1 lentelė) ypač svarbūs steigiant startuolius, nes greta regiono aplinkos veiksnių būsimai idėjai suteikia sinerginį efektą rinkoje. Todėl startuolių steigimas regionuose tampa dinamiškesnis, veiksmingesnis ir, tikėtina, perspektyvesnis. Remiantis įvairiais autoriais, verslumo atmosferos veiksniai taip klasifikuojami. 1 lentelė. Verslumo atmosferos veiksnių klasifikacija Veiksniai Autoriai Startuolių steigimo finansavimas Homburg, Hahn, Bornemann, Sandner, 2014; Kaftan, 2014; Lipuma, Park, 2013; Laurinavičius, 2014; Moon, 2014; Stucki, 2013; Korosteleva, Mickiewicz, 2011 Vyriausybės politika dėl Pilinkienė, Mačiulis, Kurlavičiūtė, 2013; Melnikas, Jakubavičius, Leichteris, startuolių, verslumui skirtos Vilys, 2011; Gries, Naude, 2008; Baronienė, 2008 programos Švietimas ir verslumo mokymas Moon, 2014; Fis, Cetindamar, 2013; Damsgaard, Thursby, 2013; Baronienė, 2008 Startuolių ekosistema, Norris, 2014; Andersson, Koster, 2011; Press 2008 infrastruktūra Verslo kultūra ir socialinės normos Stucki, 2013; Delgado, Porter, Stern, 2010; Hvide, Moen, 2010; Povilaitis, Čiburienė, 2009; Baronienė, 2008 Intelektinės nuosavybės apsaugos Damsgaard, Thursby, 2013; Fis, Cetindamar, 2013; Pogosian, Dzemyda, 2012; galimybės Aghion, Blundell, Griffith, Howitt, Prantl, 2009 Tyrimų ir plėtros sklaida Damsgaard, Thursby, 2013; Fis, Cetindamar, 2013; Pogosian, Dzemyda, 2012; Aghion, Blundell, Griffith, Howitt, Prantl,

54 Algirdas Giedraitis, Jurgita Kasnauskė VERSLUMO ATMOSFEROS GERINIMAS STEIGIANT STARTUOLIUS (START UP) LIETUVOJE Remdamiesi 1 lentelėje pateikta informacija matome, kad mokslininkai neturi bendros nuomonės apie verslumo atmosferos veiksnius. Daugelis tyrėjų verslumo atmosferos veiksnius, darančius įtaką startuolių steigimui, sieja su jų diegiama technologija ir / ar inovacija, jos ypatumais. tai sietina su tuo, kad startuolių steigėjas pirmiausia pradeda generuoti idėją, kuri pagrįsta technologija ir / ar inovacija, ir tik tada žengia kitus steigimo žingsnius. Verslumo atmosferos veiksniai didina verslo patrauklumą tam tikrame regione, pritraukia investicijas, jie apibūdinami kaip verslo aplinką veikiantys, arba verslo sąlygų patrauklumo, veiksniai (Werth, Boerth, 2013). Palankios verslo sąlygos yra esminis šalies konkurencingumo veiksnys. Kaip pažymi D. Laskienė (2012), verslumo atmosferos analizė konkrečiame regione leidžia įvertinti paskiro regiono konkurencingumą ir numatyti jo vystymosi perspektyvas. Įvertinus verslumo atmosferą, galima geriau suvokti įmonės poziciją ir jos galimybes. todėl startuolių steigimas regionuose traktuojamas kaip verslo modelio, kuriamo žinių ir technologijų pagrindu, nukreipto į naujų produktų ir / ar procesų (inovacijų) kūrimą ir spartaus augimo potencialą, realizavimas rinkoje. Šiam tikslui pasiekti sukonstruotas verslumo atmosferos veiksnių, darančių įtaką startuolių steigimui, modelis (1 pav.), galintis padėti startuolių steigėjams geriau suprasti verslumo atmosferą ir tinkamai pradėti verslą. 1 pav. Verslumo atmosferos veiksnių, darančių įtaką startuolių steigimui, adaptyvumo modelis Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis Homburg, Hahn, Bornemann, Sandner, 2014; Kaftan, 2014; Laurinavičius, 2014; Moon, 2014; Damsgaard, thursby, 2013; Fis, cetindamar, 2013; Lipuma, Park, 2013; Pilinkienė, Mačiulis, Kurlavičiūtė, 2013; Stucki, 2013; Pogosian, Dzemyda, 2012; Korosteleva, Mickiewicz, 2011; Melnikas, Jakubavičius, Leichteris, Vilys, 2011; Delgado, Porter, Stern, 2010; Hvide, Moen, 2010; Aghion, Blundell, Griffith, Howitt, Prantl, 2009; Povilaitis, Čiburienė, 2009; Gries, naude, 2008; Baronienė, 2008 Šiame adaptyvumo modelyje verslumo atmosferos veiksnius ir startuolių steigimą sieja adaptyvumas. Adaptyvumas (angl. adaptiveness) yra požymis, nusakantis gebėjimą prisitaikyti (adaptuotis). Valdymo sistemose adaptyvumas išreiškia sistemos savybę prisitaikyti prie kintančių sąlygų, stengiantis minimizuoti siektinos ir esamos būsenos skirtumą (Reeves, Deimler, 2011). Sistema gali reguliuoti įvairius artefaktus ir / ar tam tikrus atributus, kurie leidžia keisti pačią sistemą, atsižvelgiant į kontekstą (Salehie, tahvildari, 54

55 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) 2009). Startuoliams sukuriama tokia sistema, kuri geba prisitaikyti prie jų poreikių, remiantis turima informacija. Startuolių steigimo adaptyvumas tai siekis veiksmingai reaguoti į verslumo atmosferos veiksnių pokyčius. Reikia turėti tokių socialinių išteklių, kurie gebėtų adaptuotis transformacijų sąlygomis (Alexy, Block, Sandner, 2011). Jei startuolių adaptyvumas stipriai išreikštas, rodoma iniciatyva, siūlomos įvairios naujovės (produktai ir / arba paslaugos), nuolat pritaikomi nauji darbo metodai ir kt. Todėl, atsižvelgiant į turimą informaciją apie verslumo atmosferą regione ir esant atitinkamoms sąlygoms, aprašytų taisyklių dėka reaguojama į esamą situaciją bei teikiami pakeitimai. Adaptyvumas didina startuolių steigėjų gebėjimą suprasti verslo aplinką ir tinkamai į ją reaguoti. Apibendrinant galima teigti, kad verslumo atmosferos veiksniai yra svarbūs startuolius steigiant, nes įgalina tinkamai prisitaikyti prie dinamiškų aplinkybių išorinėje aplinkoje. Verslumo atmosferos veiksniai didina verslo patrauklumą tam tikrame regione ir skatina verslininkus investuoti. Daugelyje regionų startuoliai steigiami labai vangiai. Todėl prarandami visi tikėtini pasiekimai ir spartesnio vystymosi perspektyvos, neišnaudojamas verslių žmonių potencialas Lietuvoje. Todėl svarbu pasirūpinti regionais, kuriuose verslo įmonių nėra daug. Tam tikslui sudarytas adaptyvumo modelis, kuris keičia išvesties rezultatus, atsižvelgiant į turimą informaciją apie startuolių steigimo problemas. Adaptyvumo modelis leidžia startuolių steigėjams valdyti situaciją ir prisitaikyti prie konkrečių verslo aplinkos poreikių išnaudojant verslių žmonių potencialą ir siekiant spartesnio regiono vystymosi perspektyvos. Palanki verslumo atmosfera, verslumo skatinimas gali padėti Lietuvos startuoliams išsikovoti tinkamas startines sąlygas ir pranašumą siekiant konkurencingumo. 2. Startuolių steigimo verslumo atmosferos tyrimas 2.1. Tyrimo organizavimas Šiuo tyrimu siekiama įvertinti verslumo atmosferos veiksnius, kurie daro įtaką startuolių steigimui bei nustatyti pagrindines startuolių steigimo problemas Lietuvoje ir aptarti verslumo atmosferos gerinimo galimybes. Tyrimo tipas kiekybinis, aprašomasis. Tyrimo metodas anketinė apklausa. Tyrimo instrumentas anketa. Anketa respondentams pateikta elektroniniu būdu, remiantis VšĮ Versli Lietuva pateiktais startuolių kontaktais. Atliekant tyrimą garantuotas anoniminio anketavimo slaptumas. Klausimyno patikimumas skaičiuotas naudojant Cronbach o alfa koeficiento reikšmę, kuri yra 0,916. Klausimynas sudarytas tinkamai ir yra patikimas. Spearmano-Browno patikimumo koeficientas gautas apylygis Cronbach o alfa koeficiento reikšmei 0,904, atsakymų dispersijos panašios. Respondentai. Lietuvoje įsteigtų ir jau veikiančių startuolių įkūrėjai ir komandos nariai. Tyrimo imtis. Tyrimui atlikti pasirinkta generalinė aibė, numatyta tyrimo atlikimo kryptis Lietuvoje įsteigti ir veikiantys startuoliai. Tyrimo imtis nustatyta pagal imties tūrio formulę, kai žinomi tam tikri rezultatai, t. y. populiacijos dydis (Kardelis, 2005; Tidikis, 2003): n = 1/((0,05)2 + 1/346) = 182 respondentai. (1) kur: n imties dydis (respondentų, kuriuos būtina apklausti, skaičius); leidžiamos imties paklaidos dydis, šiuo atveju 5 proc.; N generalinė visuma, t. y. Lietuvoje įsteigti ir veikiantys startuoliai, registruoti VšĮ Versli Lietuva duomenų bazėje. Anketos sudarymo aprašymas. Tyrimo anketa sudaryta iš verslumo atmosferos veiksniams įvertinti skirtų teiginių blokų (7 blokai po 4 teiginius). Paskutinė anketos dalis skirta demografiniams respondentų rodikliams. Tyrimo procesas. Apklausa vykdyta 2014 metų lapkričio gruodžio mėn. Anketa respondentams pateikta interaktyviuoju būdu: remiantis turimais kontaktais iš VšĮ Versli Lietuva, verslo greitintuvų (akseleratorių) interneto portaluose viešai teikiamų duomenų. Taip stengtasi tiesiogiai pasiekti respondentus, 55

56 Algirdas Giedraitis, Jurgita Kasnauskė VERSLUMO ATMOSFEROS GERINIMAS STEIGIANT STARTUOLIUS (START UP) LIETUVOJE norėta savanoriško, neskubaus ir atviro atsakymo. Atliekant tyrimą garantuotas anketavimo anonimiškumas, respondentams padėkota už skirtą laiką. Sudarius palankias sąlygas gaunami išsamesni atsakymai ir tiksliau nurodoma nagrinėjama problema. Gauti net 226 respondentų atsakymai. Todėl atliktas tyrimas reprezentatyvus. Statistinė duomenų analizė. Duomenų analizei naudotas IBM SPSS statistinis paketas (20.0 versija). Grafikai pateikti MS Excel programa. Taikyta aprašomoji statistika: atvejų dažniai (procentai) ir vidurkiai. Požymių tarpusavio priklausomumui tikrinti taikytas suderinamumo chi kvadrato (χ²) kriterijus, jo laisvės laipsnių skaičius (lls) ir statistinio reikšmingumo lygmuo p <0,05. Duomenys pateikti lentelėse ir grafikuose Tyrimo rezultatai Tyrime dalyvavo ir anketas užpildė 226 respondentai: 12,0 proc. startuolių, vykdančių veiklą iki vienerių metų; 62,0 proc., vykdančių veiklą 1 2 metus; 26,0 proc., vykdančių veiklą 3 4 metus. Pirmuoju teiginių bloku siekta išsiaiškinti, kaip startuolių steigimas regionuose finansuojamas (3 pav.). Teiginių apie startuolių steigimui skirtą finansavimą vertinimo suderinamumo kriterijus chi kvadratas c 2 4,143 >0,05, empirinio ir teorinio skirstinių skirtumai yra reikšmingi, turimi empiriniai skirstiniai suderinami su teoriniu modeliu. Rizikos kapitalo finansavimo galimybė yra palanki ir prieinama steigiamiesiems startuoliams. 3,881 3,793 4,370 Privačių investuotojų finansavimo galimybė yra palanki ir prieinama steigiamiesiems startuoliams. 3,864 4,207 3,963 Kreditų gavimo galimybė yra palanki ir prieinama steigiamiesiems startuoliams. 2,153 1,357 1,963 Asmeninio kapitalo pakanka startuoliams steigti. 2,236 3,169 3,667 0,000 1,000 2,000 3,000 4,000 5, metai 1-2 metai Iki 1-erių metų 3 pav. Startuoliams steigti regionuose skirto finansavimo vertinimas (balų vidurkis) (n = 226) χ² = 4,143; lls = 4; p = 0,387 Kreditų gavimo steigti įmonę galimybes prastai vertina (1,357) respondentai, dirbantys startuoliuose nuo 1 iki 2 metų. Pagrindiniai finansavimo šaltiniai yra rizikos kapitalas ir privatūs investuotojai, kuriuos palankiai vertina (3,793 4,370) visi tyrime dalyvavę respondentai, nepaisant jų veiklos vykdymo trukmės 56

57 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) (3 pav.). Asmeninio kapitalo pakankamumą palankiausiai (3,667) vertina respondentai, veiklą startuoliuose vykdantys iki 1 metų. Kitame teiginių bloke nagrinėjamas veiksnys, turintis didelės įtakos startuolių steigimui regionuose Vyriausybės politika ir programos (4 pav.). Teiginių vertinimo chi kvadratas c 2 3,932 >0,05. Licenzijos, reikalingi leidimai, mokesčiai ir kt. yra orientuoti į startuolių steigimo skatinimą. 2,373 2,486 3,111 Lietuvos Vyriausybės kuriamos programos, įgyvendinami projektai yra orientuoti į verslumo atmosferos gerinimą startuolių steigimui: suteikiama reikalinga finansinė ir 3,237 3,407 3,519 Startuolių steigimo rėmimas yra prioritetinė Vyriausybės veikla. 1,621 2,508 3,037 Lietuvos Vyriausybė intensyviai ir nuosekliai skatina startuolių steigimą. 2,949 2,914 3,630 0,000 1,000 2,000 3,000 4,000 5, metai 1-2 metai Iki 1-erių metų 4 pav. Vyriausybės politikos ir programų, nukreiptų į startuolių steigimą, vertinimas (balų vidurkis) (n = 226) χ² = 3,932; lls = 9; p = 0,916 Vertinant Vyriausybės politiką ir startuolių steigimo regionuose programas nustatyta, kad Vyriausybės veiklą šiuo atžvilgiu palankiausiai (3,630) vertina iki vienerių metų veiklos vykdymo patirtį turintys startuoliai. Tai sietina su nedidele jų patirtimi rinkoje ir informacijos, kuri įgyjama tolesnėje jų veikloje, trūkumu. Dauguma respondentų pripažįsta (3,237 3,519), kad Lietuvos Vyriausybės kuriamos programos, įgyvendinami projektai nukreipti į verslumo atmosferos, turint galvoje startuolių steigimą, gerinimą. Tačiau respondentai, kurie dirba startuoliuose 1 2 metus, nepritaria teiginiui (1,621), kad startuolių steigimo regionuose rėmimas yra prioritetinė Vyriausybės veikla. Taigi galima teigti, kad Lietuvos Vyriausybė didelį dėmesį skiria startuolių steigimo regionuose programų ir projektų rengimui, tačiau jų įgyvendinimas praktikoje yra problemiškas. Reikia sukurti stebėsenos informacinę sistemą, kuri būtų pritaikyta ne tik paskirų startuolių poreikiams, bet ir centrinio lygmens veiklos rezultatų stebėsenai. Kitame bloke nagrinėjamas veiksnys švietimo ir mokymo programos. Gautas suderinamumo kriterijus chi kvadratas c 2 9,883 >0,05. Empirinio ir teorinio skirstinių skirtumai yra ypač reikšmingi, turimi empiriniai skirstiniai suderinami su teoriniu modeliu (5 pav.). 57

58 Algirdas Giedraitis, Jurgita Kasnauskė VERSLUMO ATMOSFEROS GERINIMAS STEIGIANT STARTUOLIUS (START UP) LIETUVOJE Švietimas ir mokymas šalyje yra tikslingai ir kryptingai orientuojamas į kūrybiškumo, iniciatyvumo ir verslumo skatinimą. 2,458 2,643 2,556 Švietimo programos garantuoja absolventų, gebančių steigti startuolius ir turinčių tam reikalingų žinių bei gebėjimų sėkmingą ugdymą. 2,763 2,179 2,333 Kolegijos ir universitetai parengia absolventus, kurie geba generuoti idėjas, vystyti inovacijas ir steigti naujas įmones. 1,814 1,429 2,037 Pradinėse ir vidurinėse mokyklose mokymas suteikia pakankamai informacijos apie verslumo svarbą, naujų įmonių, inovacijų kūrimą. 2,729 2,121 2,185 0,000 1,000 2,000 3,000 4,000 5, metai 1-2 metai Iki 1-erių metų 5 pav. Švietimo ir mokymo programų verslumo atžvilgiu vertinimas (balų vidurkis) (n = 226) χ² = 9,883; lls = 6; p = 0,130 Tyrimo rezultatai atskleidė (5 pav.), kad visi respondentai blogai vertina (1,429 2,037) kolegijų ir universitetų absolventų, gebančių generuoti idėjas, plėtoti inovacijas ir steigti įmones, gebėjimus. Respondentai nepalankiai vertina (2,121 2,729) ir pradinių bei vidurinių mokyklų mokymą. Šios mokymo įstaigos nepakankamai akcentuoja verslumo svarbą, naujų įmonių ir inovacijų kūrimo būtinybę. Taigi siekiant skatinti startuolių steigimą reikia, kad švietimo ir mokymo įstaigos veiklos programas tinkamai kreiptų į kūrybiškumą, iniciatyvumą ir verslumą, daugiau dėmesio reikėtų skirti startuolių steigimo galimybėms ir tolesnėms perspektyvoms. Ketvirtame teiginių bloke siekta išsiaiškinti startuolių ekosistemos Lietuvoje padėtį (6 pav.). Suderinamumo kriterijus chi kvadratas c 2 3,525 >0,05. Startuolių ekosistemos infrastruktūra nepakankamai plėtojama ir neorientuota į jų steigimą visuose regionuose, nes nepakanka organizacijų, galinčių teikti išsamią informaciją startuolių steigėjams (6 pav.). Taip teigia dauguma respondentų (1,371 1,661). Siekiant išspręsti šią problemą, tikslinga formuoti strategines regioninių tyrimų kryptis ir išnaudoti regioninį potencialą. Norint išspręsti šią problemą, steigiant startuolį svarbu suteikti būtiną informaciją, profesionaliai konsultuoti. Be to, reikėtų padėti sukurti ekosistemos infrastruktūrą (techninės ir programinės įrangos įsigijimas, lengvesnio naudojimosi informacijos sistema sukūrimas ir kt.). 58

59 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Lietuvos startuolių ekosistema vystoma sėkmingai ir yra orientuota į jų steigimą regionuose. 3,085 3,050 3,111 Startuolių steigimo metu paprasta ir patogu gauti tikslias ir profesionalias konsultacijas, informaciją. 3,356 3,543 3,667 Steigiant startuolius regionuose pakanka organizacijų, galinčių suteikti reikiamą informaciją, konsultacijas ir paslaugas. 1,661 1,371 1,481 Lietuvos regionuose pakanka organizacijų startuolių sėkmingam steigimui garantuoti. 2,636 3,051 3,185 0,000 1,000 2,000 3,000 4,000 5, metai 1-2 metai Iki 1-erių metų 6 pav. Startuolių ekosistemos infrastruktūros Lietuvoje vertinimas (balų vidurkis) (n = 226) χ² = 3,525; lls = 2; p = 0,367 Penktame teiginių bloke siekta sužinoti apie startuolių intelektinės nuosavybės apsaugos galimybes Lietuvoje (7 pav.). Vertinimo suderinamumo kriterijus chi kvadratas c 2 1,521 >0,05. Startuolių intelektinės nuosavybės apsaugos galimybės Lietuvoje vertinamos nepalankiai (7 pav.). Taip vertina visi respondentai (1,514 2,407). Jų teigimu, intelektinės nuosavybės apsauga Lietuvoje neefektyvi. Norint išspręsti problemą, reikia imtis papildomų priemonių, siekiant apsaugoti ES intelektinę nuosavybę. Remiantis gautais tyrimo rezultatais galima teigti, kad intelektinės nuosavybės apsauga Lietuvoje startuolių steigimo atžvilgiu yra labai svarbi, nes jų veikla priklauso nuo taikomos technologijos ir / ar inovacijos. Turint produkto prototipą ir demonstruojant rinkoje jo ypatumus, svarbu pasirūpinti jo apsauga. Intelektinės nuosavybės apsauga ypač svarbi startuolius steigant regionuose, o ne tolesnėje jų veikloje, nes, tikėtina, šiuolaikinėje rinkoje, sparčiai tobulinant ir diegiant technologijas, konkurentai gali pateikti alternatyvų produktą. Todėl intelektinės apsaugos problemas Lietuvoje būtina spręsti, siekiant paspartinti startuolių steigimą regionuose. 59

60 Algirdas Giedraitis, Jurgita Kasnauskė VERSLUMO ATMOSFEROS GERINIMAS STEIGIANT STARTUOLIUS (START UP) LIETUVOJE Intelektinės nuosavybės realizacija rinkoje yra sėmingai kontroliuojama (garantuojamas jos legalumas). 3,068 2,929 2,926 Intelektinės nuosavybės apsaugos galimybės startuolių steigėjams yra aiškios, prieinamos, suteikiama informacija - išsami. 2,074 3,051 3,214 Intelektinės nuosavybės apsauga Lietuvoje yra efektyvi: pakankama įstatyminė bazė. 2,407 1,514 1,852 Startuolio steigėjas gali būti užtikrintas, kad jo intelektinė nuosavybė bus sėkmingai apsaugota ir gerbiama. 3,542 3,600 3,667 0,000 1,000 2,000 3,000 4,000 5, metai 1-2 metai Iki 1-erių metų 7 pav. Startuolių intelektinės nuosavybės apsaugos galimybių Lietuvoje vertinimas (balų vidurkis) (n = 226) χ² = 1,521; lls = 2; p = 0,467 Šeštame teiginių bloke siekta sužinoti apie verslo kultūrą ir socialines normas (8 pav.). Vertinimo suderinamumo kriterijus chi kvadratas c 2 4,653 >0,05, empirinio ir teorinio skirstinių skirtumai yra reikšmingi, turimi empiriniai skirstiniai suderinami su teoriniu modeliu. Startuolių steigimas regionuose ir jų veikla nepakankamai skatinami, palaikomi, neakcentuojamos jų ypatybės. Respondentų, kurie tai vertino, manymu, kūrybiškumas ir inovatyvumas nėra svarbiausi Lietuvos verslo kultūros bruožai (1,771 2,593) (8 pav.). Verslumas, iniciatyvumas ir rizikos prisiėmimas nepakankamai skatinami (2,847 3,259). Remiantis šiais tyrimo rezultatais galima teigti, kad siekiant skatinti startuolių steigimą regionuose būtina kurti verslo kultūrą. Septintame teiginių bloke siekta gauti informacijos apie tyrimų ir plėtros sklaidą steigiant startuolius. Nustatytas suderinamumo kriterijus chi kvadratas c 2 10,084 >0,05. Empirinio ir teorinio skirstinių skirtumai yra labai reikšmingi, turimi empiriniai skirstiniai suderinami su teoriniu modeliu. Startuoliams labai svarbios inovacijos ir technologijos, kurias jie vertina, noriai išbando ir plėtoja rinkoje (4,370 4,508) (9 pav.). Tačiau kyla problemų bendradarbiaujant su viešosiomis organizacijomis ir kitais verslo subjektais (2,779 2,889). Tam įtakos turi tai, kad Lietuvos rinka nepakankamai atvira inovacijoms. Šią problemą sukelia tiek verslo, tiek rinkos subjektai. Čia būtina veiksmingesnė mokslo vadyba, siekiant Europos mastu matomų rezultatų. Būtina skatinti verslo, mokslo ir valdžios bendradarbiavimą regionuose. Apibendrinant kiekybinio tyrimo rezultatus teigtina, kad startuolių steigimas regionuose yra problemiškas. Siekiant pagerinti jų steigimo sąlygas, būtina identifikuoti nustatytas problemas ir pateikti rekomendacijų (2 lentelė). 60

61 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Problemos Nepakankamas investavimas į tyrimus. Didelės problemos bendradarbiaujant su viešosiomis organizacijomis bei kitais verslo subjektais Startuolių steigimas ir veikla regionuose nepakankamai skatinama. Kūrybiškumas ir inovatyvumas nėra svarbiausi verslo kultūros bruožai Intelektinės nuosavybės apsauga Lietuvoje neveiksminga Nepakanka organizacijų, galinčių teikti reikiamą informaciją startuolių steigėjams Mokymo įstaigos mažai orientuotos į verslumo atmosferos poreikius Lietuvos Vyriausybė skatina programų ir projektų, susijusių su startuolių steigimu regionuose, rengimą, tačiau juos įgyvendinti gana problemiška Startuoliai gali generuoti tik gana ribotą pinigų srautą. Pradinis kapitalas įgyjamas tik iš išorinių finansavimo šaltinių, kurie susiję su rizikos kapitalo investicijomis 2 lentelė. Verslumo atmosferos gerinimas adaptyvumo sistemoje Verslumo atmosferos veiksniai Tyrimų ir plėtros sklaida Verslo kultūra ir socialinės normos Intelektinės nuosavybės apsaugos galimybės Startuolių ekosistemos infrastruktūra Švietimo ir mokymo orientavimasis į verslumo skatinimą Vyriausybės politika ir verslumo skatinimo programos Startuolių steigimo finansavimo galimybės Rekomendacijos Finansavimas leidžia vykdyti inovatyvius, tarpdalykinius ir tarpinstitucinius tyrimus Būtina veiksmingesnė mokslo vadyba, siekiant Europos mastu matomų rezultatų. Skatinti verslo, mokslo ir valdžios bendradarbiavimą regionuose Būtina kurti inovacijų kultūrą, kuri informuotų apie šio verslo formos galimybes bei perspektyvas, tikėtiną naudą Inovacijų verslą būtina skatinti, skleisti informaciją Teikti papildomas paslaugas, siekiant užtikrinti intelektinės nuosavybės apsaugą ES Informuoti apie inovatyvių produktų / paslaugų pasikeitimo ir / ar tobulinimo intelektinės nuosavybės apsaugą Steigiant startuolius svarbu teikti patikimą informaciją, profesionaliai konsultuoti Padėti sukurti ekosistemos infrastruktūrą (techninės ir programinės įrangos įsigijimas, informacijos prieinamumo užtikrinimas ir kt.) Mokymo įstaigų orientavimasis į verslumo atmosferos poreikius: regioninių studijų krypčių formavimas, regioninių mokslinių tyrimų atlikimas ir kt.) Strateginių regioninių tyrimų krypčių formavimas Išorinių konsultantų regionuose sutelkimas ir pagalbos startuoliams teikimo skatinimas Reikia sukurti informacinę stebėsenos sistemą, kuri būtų pritaikyta ne tik paskirų startuolių poreikiams, bet ir centrinio lygmens veiklos rezultatų stebėsenai Sistema turi būti taip suprojektuota, kad sprendimai būtų grindžiami informacija apie veiklos rezultatus Valdžios, verslo, švietimo įstaigų inovacinės veiklos finansavimo skatinimas Išorinių investuotojų regionuose telkimas ir investicijų į startuolius skatinimas Regioninių pramonės ir paslaugų sektorių finansavimo skatinimas 61

62 Algirdas Giedraitis, Jurgita Kasnauskė VERSLUMO ATMOSFEROS GERINIMAS STEIGIANT STARTUOLIUS (START UP) LIETUVOJE Startuolių veikla yra palaikoma, skatinama, akcentuojamos jų ypatybės: inovatyvumas, kūrybiškumas, rizikingumas. 3,068 3,236 3,222 Šalyje yra skatinamas naujo verslo steigimas, inovacijų plėtojimas. 3,051 3,221 3,037 Kūrybiškumas ir inovatyvumas yra svarbiausi Lietuvos verslo kultūros bruožai. 2,492 1,771 2,593 Šalyje yra plėtojamas ir skatinamas verslumas, iniciatyvumas, rizikos prisiėmimas, savarankiškumas. 2,847 2,979 3,259 0,000 1,000 2,000 3,000 4,000 5, metai 1-2 metai Iki 1-erių metų 8 pav. Verslo kultūros ir socialinių normų startuolių steigimo regionuose atžvilgiu vertinimas (balų vidurkis) (n = 226) χ² = 4,653; lls = 3; p = 0,872 Siekiant išspręsti startuolių steigimo verslumo atmosferos problemas Lietuvoje, pateikta rekomendacijų (2 lentelėje), kurios apima nustatytų problemų sprendimo kryptis ir / arba priemones, kurios orientuotos į konkrečius sprendimus. Pateiktomis rekomendacijomis reaguojama į esamą situaciją ir siūlomi pokyčiai. Adaptyvumo sistema sudaro galimybes spręsti skirtingo pobūdžio uždavinius tomis pačiomis algoritminėmis priklausomybėmis ir jas realizuoti. 62

63 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Startuoliai labai vertina inovacijas ir naujas technologijas, noriai jas išbando ir plėtoja rinkoje. 4,508 4,486 4,370 Viešosios organizacijos, kiti verslo subjektai yra linkę bendradarbiauti su startuoliais : perka jų produktus, naudojasi paslaugomis. 2,881 2,779 2,889 Vartotojai yra linkę pirkti startuolių siūlomus produktus, įsigyti paslaugas. 3,966 3,807 4,111 Lietuvos rinka yra atvira inovacijoms: tiek įmonės, tiek ir vartotojai mėgsta, kuria, vartoja, vertina naujus produktus ir paslaugas. 2,983 2,921 3,259 0,000 1,000 2,000 3,000 4,000 5, metai 1-2 metai Iki 1-erių metų 9 pav. Tyrimų ir plėtros sklaidos (R & D) steigiant startuolius regionuose vertinimas (balų vidurkis) (n = 226); χ² = 10,084; lls = 9; p = 0,344 Išvados Palankesnė verslumo atmosfera ir skatinamas verslumas padeda regionų startuoliams išsikovoti tinkamas startines sąlygas ir pasiekti pranašumo siekiant konkurencingumo. Todėl reikia sukurti tokią verslumo atmosferą, kuri skatintų steigti kuo daugiau startuolių. Sukurtas modelis gali sistemiškai padėti startuolių steigėjams geriau suprasti verslumo atmosferą, jos veiksnius ir tinkamai steigti verslą bei greitai adaptuotis atsiradus pokyčiams. Įvertinus verslumo atmosferos veiksnius, nustatytos startuolių steigimo verslumo atmosferos problemos: startuolių steigimo kreditavimo galimybės nepakankamos; startuolių steigimo regionuose rėmimas nėra prioritetinis Vyriausybės reikalas; švietimo ir mokymo įstaigose nepakankamai informuojama apie verslumo svarbą, naujų įmonių ir inovacijų kūrimo galimybes; nepakanka organizacijų, kurios padėtų sėkmingai steigtis startuoliams ; nepakankama intelektinės nuosavybės apsauga; kūrybiškumas ir inovatyvumas dar nėra svarbiausi verslo kultūros bruožai Lietuvoje; nemažai problemų kyla bendradarbiaujant su viešosiomis organizacijomis ir kitais verslo subjektais. Sukurto adaptyvumo modelio privalumas funkcionalumas, kuris pasižymi sisteminiu požiūriu į analizuojamas startuolių steigimo problemas, didina startuolių steigėjų gebėjimą analizuoti verslo aplinką, įvertinant verslumo atmosferos veiksnius, bei padeda prisitaikyti vykstant pokyčiams. 63

64 Algirdas Giedraitis, Jurgita Kasnauskė VERSLUMO ATMOSFEROS GERINIMAS STEIGIANT STARTUOLIUS (START UP) LIETUVOJE Literatūra Aghion, P., Blundell, R., Griffith, R., Howitt, P., Prantl, S. (2009). The effects of entry on incumbent innovation and productivity. The Rewiev of Economics and statistics, Vol. 91 (1), p Alexy, O., Block, J. H., Sandner, P. G. (2011). Social Capital of Venture Capitalists and Start-Up Funding. Small Business Economics, No. 39(4), p Andersson, M., Koster, S. (2011). Sources of persistence in regional start-up rates-evidence from Sweden. Journal of Economic Geography, No. 11, p Baronienė, L. (2008). Teorinės prielaidos inovacinės aplinkos kūrimui. Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, Nr. 3(14), p Damsgaard, E. F., Thursby, M. C. (2013). University entrepreneurship and professor privilege. Industrial and Corporate Change, Vol. 22, No. 1, p Decker, R., Haltiwanger, J., Jarmin, A. R., Miranda, J. (2014). The Role of Entrepreneurship in US Job Creation and Economic Dynamism. Journal of Economic Perspectives, Vol. 28, No. 3, p Delgado, M., Porter, M. E., Stern, S. (2010). Clusters and entrepreneurship. Journal of Economic Geography, Vol. 10, p Fis, A. M., Cetindamar, D. (2013). Start-Up Information Search Practices: The Case of Turkey. Emerging Markets Finance and Trade, Vol. 49, No. 6, p Fornahl, D. (2009). Changes in regional firm founding activities: a theoretical explanation and empirical evidence. Journal of Economic Geography, No. 9, p Franke, N., Gruber, M., Harhoff, D., Henkel, J. (2008). Venture Capitalists Evaluations of Start-Up Teams: Trade- Offs, Knock-Out Criteria and the Impact of VC Experience. Entrepreneurship Theory and Practice, No. 32(3), p Gries, T., Naude, W. (2008). Entrepreneurship and regional economic growth: towards a general theory of start-ups. World Institute for Development Economic Research, Working Papers RP, Vol. 70, p Homburg, Ch., Hahn A., Bornemann, T., Sandner, P. (2014). The Role of Chief Marketing Officers for Venture Capital Funding: Endowing New Ventures with Marketing Legitimacy. Journal of Marketing Research, Vol. LI (October), p Hvide, H. K., Moen, J. (2010). Lean and hungry or fat and content? Entrepreneur wealth and start-up performance. Management Science, Vol. 56(8), p Kaftan, M. J. (2014). Rollovers as Business Start-Ups (ROBS)-401(k) Plan Business Financing: A Personal Employment Act. ROBS Update, Summer, p Korosteleva, J., Mickiewicz, T. (2011). Start-Up Financing in the Age of Globalization. Emerging Markets Finance and Trade, Vol. 47, No. 3, p Laskienė, D. (2012). Kauno apskrities verslo aplinkos veiksnių vertinimas. Vadyba, Nr. 2(21), p Laurinavičius, A. (2014). Impact of Public Venture Capital on economic development. Summary of doctoral dissertation. Vilnius: Vilnius University. Lipuma, J. A., Park, S. (2013). Venture Capitalists Risk Mitigation of Portfolio Company Internationalization. Entrepreneurship theory and practice, February, p Melnikas, B., Jakubavičius, A., Leichteris, E., Vilys, M. (2011). Žinių ekonomikos kūrimas: inovacijų paramos sistema. Vilnius: Lietuvos inovacijų centras. Moon, S. (2014). How does the use of External knowledge influence innovative performance of service firm an introductory study of openness and service innovation. Seoul Journal of Business, Vol. 20, No. 1, p Norris, A. (2014). Startups and older firms: which is more responsive to local economic changes? U.S. Bureau of Labor Statistics, April, p Pilinkienė, V., Mačiulis, P., Kurlavičiūtė, B. (2013). Greito augimo įmonių skatinimo politikos ypatumai. Vadyba, Nr. 2(23), p Pogosian, S., Dzemyda, I. (2012). Inovacijos versle ir jas lemiantys veiksniai teoriniu ir politiniu aspektu. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, Nr. 1(25), p Povilaitis, M., Čiburienė, J. (2009). Paslaugų inovacijų aplinką lemiantys organizaciniai veiksniai. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 49, p Press, K. (2008). Divide to conquer? Limits to the adaptability of disintegrated, flexible specialization clusters. Journal of Economic Geography, No. 8, p Reeves, M., Deimler, M. (2011). Adaptability: The New Competitive Advantage. Harvard Business Review, Managing Uncertainty, Issue 2, p Robles, E. (2015). How to identify disruptive new businesses. Review of businesss and finance studies, Vol. 6, No. 1, p

65 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Salehie, M., Tahvildari, L. (2009). Self-Adaptive Software: Landscape and Research Challenges. Proc. IEEE Int. Conf. on Self-Adaptive and Self-Organizing Systems, p Stucki, T. (2013). Success of start-up firms: the role of financial constraints. Industrial and Corporate Change, Vol. 23, No. 1, p VŠĮ Versli Lietuva. (2013). Startup Lithuania 2013 metų apžvalga. Vilnius. Zemlickienė, V. (2011). Mokslinių tyrimų komercializavimo metodai. Contemporary issues in business, management and education, Nr. 23, p Werth, J. C. H., Boert, P. (2013). Co-Investment Networks of Business Angels and the Performamce of their Start-Up Investments. International Journal of Entrepreneurial Venturing, No. 5(3), p Worthington, J., Britton, C. (2006). The Business Environment. Pearson Education Limited. UK. IMPROVING OF ANTREPRENEURSHIP S ATMOSPHERE FOR ESTABLISHING OF START UP S IN LITHUANIA Algirdas Giedraitis, Jurgita Kasnauskė Klaipėda University (Lithuania) Summary This article represent multifaceted approach to the problems of atmosphere entrepreneurship s, when start up s are establishing. When start up s are establishing in atmosphere of entrepreneurship is facing with factors, they are related to each other and determing a volatility of business environment. The constructed model can systematically help for the founders of start up s better understand a atmosphere of entrepreneurship trought the factors of entrepreneurship atmospheric and faster adapt to the business conditions by solving problems. In this article analyzed problem: how to improve a climate factors of entrepreneurial climate for achieving establishing growth start up s in Lithuania? By this problem was formulated aim: after analysis of the most important entrepreneurial atmospheric factors, which have influence to the establishment of start up s in Lithuania, submit a oppurtunities of atmosphere improvement. This article is based on the scientific of literature, comparative analysis and synthesis methods, performed quantitative survey. The survey was carried on November December of 2014 years. 226 respondents (founders of start up s ) on quatitative study have assessed a factor s of atmosphere entrepreneurship s, which have a influence to the establishment of start up s in Lithuania. On the study was identified problem of start up s establishment: lack oppurtunities of credit, establishment of start up s is not a priority activity of Government; education and training don t provide a sufficient information about importance of entrepreneurship, oppurtunities of innovation and business ; missing a organizations, which could help for a start up s establishment; missing a protection of intellectual property; creativity and innovation still not yet the most important of business culture; problematic cooperation trought public organizations and other subject of business. For these problems are created proposed adaptive model. Most important advantage of model is constructed functionality and have a systematic approach to the analyze of start up s establishment problems. KEYWORDS: establishment of start up, atmosphere of entrepreneurship, adaptability, region. JEL CODES: L22, M13. Gauta: Priimta: Pasirašyta spaudai:

66 Linutė Kraujutaitytė, Toma Jurkevičiūtė INSTITUCINIS REGIONO VALDYSENOS LYČIŲ LYGYBĖS DISKURSAS INSTITUCINIS REGIONO VALDYSENOS LYČIŲ LYGYBĖS DISKURSAS Linutė Kraujutaitytė 1, Toma Jurkevičiūtė 2 Klaipėdos universitetas (Lietuva) Anotacija Straipsnyje regiono valdysenos diskursas analizuojamas lyčių lygybės aspektu. Dėmesys sutelktas ties Klaipėdos regiono valdysenos atveju. Sąlygos yra specifiniai gyvenimo ir kalbėjimo būdai. Kokie yra šie būdai? Siekiama ne tik atskleisti esamas sąlygas, bet ir plėtoti lyčių lygybei palankią atmosferą, gaivinti žinomas istorijas, tai padeda suvokti reiškinį, įgalina veikti tiek regionų valdysenos, tiek ir lyčių lygybės srityse. Kol tebėra aktualus lyčių lygybės valdysenos institucijose klausimas, jis vis iš naujo prisimenamas ir svarstomas, siekiant pažangos. Straipsnyje aptariama postmodernioji polifoniška diskursyvaus tyrimo metodologija, eksplikuojama mokslinė diskusija lyčių lygybės užtikrinimo valdysenos institucijoje tema, paminėtos regionų valdysenos organizacinės institucijos, siekiant supažindinti su kontekstu, kuriame vyko Klaipėdos RV atvejo tyrimas: apklausa raštu ir žodžiu (interviu), aptartos apklausos procedūros ir rezultatai. Apklausų duomenys ir išvados papildo viešąjį diskursą naujomis žiniomis apie RV lyčių lygybės lokalitetą, t. y. lokalaus konteksto lyčių lygybės diskurso sąlygas. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: regiono valdysena, diskurso metodologija, lyčių lygybė, žmogaus teisės, Klaipėdos regionas. JEL KLASIFIKACIJA: D02, D63, D78, Q01, R59. DOI: Įvadas Regionas yra unikalus kompleksinis darinys, istoriškai susiformavęs dėl įvairių gamtinių, socialinių ir kultūros sistemų, apibrėžtų sutartinių integruotų ribų (Česonis, 2012: 16). Šiame darbe regionu laikoma Vyriausybės išskirta apskrities teritorija, sudaryta iš kelių bendras ribas turinčių savivaldybių, kuriose įgyvendinama nacionalinė regioninė politika, vykdoma regiono valdysenos veikla. Šiuo metu Lietuvos teritorija suskirstyta į 10 apskričių ir 60 savivaldybių. Mūsų dėmesys straipsnyje sutelkiamas ties Klaipėdos apskritimi, kurios teritorijoje yra septynios savivaldybės: Klaipėdos miesto, Neringos, Palangos miesto, Klaipėdos rajono, Kretingos rajono, Skuodo rajono ir Šilutės rajono. Nacionalinė regionų politika tai valstybės ir savivaldybių institucijų bei kitų subjektų tikslinė veikla, kuria daromas skirtingas poveikis regionų socialinei ir ekonominei plėtrai, siekiama mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp regionų ir pačiuose regionuose, skatinti visoje valstybės teritorijoje tolygią ir tvarią plėtrą (LR Regioninės plėtros įstatymas, 2013, I dalies 2 str.). Regiono plėtros veiklas koordinuoja instituciniai valdysenos dariniai. Regiono valdysena (RV) tai institucijų darbuotojų, piliečių ir gyventojų tikslingos pastangos veikti tarpjurisdikcinėje mikro-, mezo- ir makroerdvėje (žr., pvz., Enderlein, Wälti, Zürn, 2011; Jäger, Köhler, 2008; 1 Linutė Kraujutaitytė Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo ir teisės katedros profesorė. Moksliniai interesai: regionų valdysena, tyrimų metodologija, diskursai El. paštas: juskevic9@ yahoo.com 2 Toma Jurkevičiūtė Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo ir teisės katedros magistrė. Moksliniai interesai: viešojo administravimo teorija ir praktika El. paštas: tomajurkeviciute@gmail.com 66

67 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Stein, Turkewitsch, 2010). Regionų valdysena apima įvairius veikėjus iš viešojo ir privataus sektoriaus, vietos bendruomenių ir pilietinių organizacijų. Nors valstybėje RV dalyvių vertybės gali būti skirtingos, juos visus vienija bendras regiono darnaus vystymosi siekis, regionų sanglaudos interesas. Regionų valdysenos specialistai telkia žmones ir materialiuosius išteklius, koordinuoja skirtingų interesų klausimų svarstymą, sprendžiant regiono problemas. Nors demokratinėje valstybėje regionai tai gali atlikti skirtingai, bendroji jų valdysenos specialisto priedermė įvertinti regiono galimybes plėtotis konkrečioje situacijoje esant konkrečioms sąlygoms ir integruoti politines bei pilietines pastangas, siekiant įveikti sunkumus ir įgyvendinti regiono aplinkai ir žmonių gerovei reikšmingus sanglaudos tikslus. Tradiciškai socialinės lyčių lygybės siekiama bandant didinti sanglaudą tarp vyrų ir moterų galimybių dalyvauti valdžios, verslo ir nevyriausybinėse organizacijose, turėti lygias galimybes gauti išsimokslinimą, darbą, vienodą atlyginimą, naudotis viešosiomis paslaugomis, kurios atitinka specifinius poreikius, vienodai pasiskirstyti gėrybėmis. Socialinė sanglauda tai visuomenės procesai, skirti mažinti skirtumus, užtikrinti visų jos narių gerovę, išvengti susiskaldymo. Šiame straipsnyje regiono valdysenos diskursas analizuojamas lyčių lygybės aspektu. Straipsnio objektas lyčių lygybės diskurso sąlygos regiono valdysenos srityje. Lytis darbe suprantama socialiai: tai yra nuolat konstruojami ir perkonstruojami socialiniai vaidmenys, kurių išmokstame ir kurie skirtingose kultūrose yra skirtingi. Socialinės lyčių lygybės sąlygos yra specifiniai gyvenimo ir kalbėjimo būdai, kuriuos taikydami, be viso kito, realizuojame ir lyčių vaidmenis. Kokie yra šie būdai? Darbo tikslas ne tik atskleisti esamas sąlygas, bet ir plėtoti lyčių lygybei palankią atmosferą, gaivinti žinomų istorijų atmintį, kuri įgalina ieškoti priemonių tam, kas turi būti Lietuvoje bendrai nuveikta tiek regionų valdysenos, tiek ir lyčių lygybės srityse. Dėmesį sutelkiame ties lyčių lygybės sąlygomis, tęsiame socialinio teisingumo ir lygybės valdžios institucijose bei valdžios institucijų pareigų, užtikrinant socialinį lyčių teisingumą, klausimų svarstymą. Darbą sudaro penki tradiciniai mokslinio pozityvaus kalbėjimo skyriai. Pirmame skyriuje aptariama postmodernioji polifoniška diskursyvaus tyrimo metodologija, antrame skyriuje eksplikuojama mokslinė diskusija lyčių lygybės užtikrinimo valdysenos institucijoje tema, trečiasis skyrius skirtas aptarti regionų valdysenos organizacines institucijas, siekiant supažindinti su kontekstu, kuriame vyko Klaipėdos RV atvejo tyrimas: apklausa raštu ir žodžiu (interviu). Apklausos procedūros aptariamos ketvirtame skyriuje, paskutiniame aptariami apklausos rezultatai, galiausiai pateikiamos darbo išvados. Apklausų duomenys ir išvados papildo viešąjį diskursą naujomis žiniomis apie lyčių lygybės lokalitetą, t. y. lokalaus konteksto lyčių lygybės diskurso sąlygas. Jas žinodami galime geriau suprasti institucinę lyčių lygybės situaciją ir numatyti priemones, kaip ją tobulinti. Institucija tai normos (taisyklės), vertybės, didieji žaidėjai arba tiesiog veikėjai. Todėl institucinę RV diskurso sąvoką siejame su kalbėjimu apie normas, vertybes ir veikėjus, kurie susiję su lyčių lygybe. Bandydami susipažinti ne tik su Klaipėdos RV, bet ir su platesne lyčių lygybės aspekto RV tyrimų aplinka, analizuojame šias temas: 1. Diskurso tyrimas. 2. Lyčių lygybės mokslinis diskursas. 3. Tyrimo kontekstas: regionų valdysenos institucijos. 4. Atvejo tyrimas: apklausos procedūros. 5. Tyrimo rezultatai: Klaipėdos RV valdininkų diskursai. 1. Diskurso tyrimas Diskurso sąvoką vartojame turėdami omenyje kalbėjimo, diskusijos, dialogo, istorijos ir naratyvo pasakojimo veiklas. Diskursas yra procesas, kai vienas kalba, kiti klauso ir girdi, kas kalbama. Be to, diskurso idėja yra ne tik daugiareikšmė, bet ir polifoniška: diskursą konstruoja daug veikėjų, jie naudoja skirtingus konstravimo instrumentus ir kontekstus. Šiame darbe diskurso terminą vartojame keliuose kalbiniuose kon- 67

68 Linutė Kraujutaitytė, Toma Jurkevičiūtė INSTITUCINIS REGIONO VALDYSENOS LYČIŲ LYGYBĖS DISKURSAS tekstuose, todėl naudojame ir šiuos kontekstus atitinkančias reikšmes. Pirmiausia diskursas tai kolektyvinio mąstymo ir kalbėjimo procesas. S. Thiel (2014: 109) patikslina, kad diskursas yra bendras mąstymo ir kalbėjimo apie ką nors būdas. Mes kalbėsime apie lyčių lygybės diskursą, kurį sukonstravome kartu su tyrimo dalyviais RV valdininkais 2015 metų lapkričio ir gruodžio mėnesiais, taikydami dokumentų studijas, apklausą raštu ir interviu. Interviu dalyviai pasakojo istorijas apie tai, kaip jie supranta lyčių lygybę ir jos konstravimo sąlygas, esamas Klaipėdos regiono valdysenos (RV) struktūrose. Trečioji diskurso samprata susijusi su tradiciniu refleksijos ir diskutavimo būdu: nors socialinė aplinka, požiūris į ją ir mokslinio tyrimo metodologijos sparčiai keičiasi [kinta institucijos], lyčių lygybės diskursas RV yra apie tradicijas, kurias aptikome tyrinėdami RV valdininkų istorijas. Ketvirtoji diskurso samprata susijusi su ypatingomis gyvenimo sąlygomis, kurioms esant konstruojame regionų valdysenos praktikas, dažnai status quo palaikančias lyčių lygybės sąlygas. Galiausiai diskursas mums tai analitinis instrumentas, kurį derindami su tirštos naracijos metodu, darbe atskleidžiame ne tik savo, kitų mokslininkų, bet ir RV valdininkų pasakojimus. Tiršta naracija yra mišrus, polifoniškas ir lankstus kalbėjimas. Jį taikydami aktyviname ir eksplikuojame tik ribotą temos supratimo variantų skaičių, pateikiame lyčių lygybės sampratas, kurių niekas neatpažįsta kaip istorijų, ir viešai kol kas atsisakoma iš jų performuoti naujas socialines struktūras, t. y. kitokias institucijas veikėjus, normas ir vertybes. Tiršta naracija ne chronologinis įvykių perpasakojimas apie tai, kad kažkas kažką pasakoja, kažkada kažkas nutiko. Tai ir ne interviu ar apklausos transkripto perrašymas, ir ne skripto schema ar kalbėtojų minčių atspindys. Veikiau tai yra ritualizuotas mąstymas ir kalbėjimas, vienu metu ir skriptas, ir schema, ir jos interpretacija. Tiršta naracija tai paskiri žmogiškosios patirties fragmentai iš institucionalizuotos praktikos, susiję su iliuzija, kad naratyvai gali būti perpasakojami visiems suprantamai, tiksliai bei vienareikšmiškai ir gali padėti atskleisti trumpas dar nepapasakotas istorijas, kaip lokalias teorijas. Vienos jų gali visiškai nesiderinti su tradicine sistemine bei struktūralistine logika ir gali rodyti kalbėjimą ne tik pagal temas sistemoje, bet ir sąmoningus išsisteminius kasdienius klaidžiojimus, labai nepatogius bei nepriimtinus dominuojančioms sistemoms, nes klaidžiojimų neįmanoma sukontroliuoti. M. Hyvärinen daug tiksliau klaidžioja po tirštos naracijos lauką ir plačiai paaiškina šio metodo analitines taisykles (2008: 450). Tiršta naracija tai laisvas, kartu ir turiningai, atsižvelgiant į balsų įvairovę, struktūruotas pasakojimas arba kalbėjimas. Štai ši darbe taikoma diskurso metodologija, kuri, daugelio mokslininkų nuomone, leidžia racionaliai kalbėti apie lyčių lygybės sąlygas, susijusias su diskursyvia regionų valdysena (žr., pvz., Hyvärinen, 2008; Janks, 1997; Thiel, 2014; Van Dijk, 1981; Zubilina, 2009). Pavyzdžiui, H. Janks (1997) pabrėžia, kad tyrinėdami diskursus galime atrasti tyrimo gairių, kurios reikšmingos tolesniems tyrimams, sukonstruoti naujų duomenų, hipotezių ir klausimų. Šiame kontekste mums kol kas rūpi duomenys ir galimas jų apibendrinimas, sietinas su lyčių lygybės diskursyviomis sąlygomis regionų valdysenos institucijoje. 2. Lyčių lygybės mokslinis diskursas Kokios yra lyčių lygybės formos ir problemos? Ką svarbu apie jas žinoti? Ką pabrėžia Lietuvos mokslininkai? Šio skyriaus diskursas sukonstruotas atsitiktinai renkantis idėjas iš Lietuvos mokslinėje viešojoje erdvėje vykstančių XXI amžiaus diskusijų mums rūpimais klausimais. Siekta sužinoti, į ką svarbu sutelkti dėmesį, kai kalbame apie socialinį teisingumą ir socialinę lyčių lygybę viešojo administravimo kontekste. Šį diskusijos formavimo metodą socialiniuose moksluose vadiname racionaliu duomenų apmąstymu = racionaliąja refleksija, kuri įgalina per įžvalgą plėtoti pokalbį, atskleidžiant suvoktą jo variantą. Kita nuostata inkrementinis problemos sprendimas ir tarpinstitucinė kooperacija, kuri, anot S. F. Borins (2011), leidžia konstruktyviai sureikšminti ir įprasminti viešąjį kalbėjimą. Ką sureikšminome? Galime kalbėti apie įvairias lygybės formas, bet gana dažnai mokslininkai skiria formalią ir socialinę lygybę (žr., pvz., Žalimienė, Lazutka, Skučienė, Aidukaitė, Kazakevičiūtė, Navickė, Ivaškaitė-Tamošiūnė, 2011). Formali lygybė siejama su visų asmenų lygybe prieš įstatymą, o socialinės lygybės formulė tei- 68

69 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) singas institucinis pasidalijimas našta ir nauda, apie pastarąją sprendžiame pagal pasiskirstymo rezultatus. Mums įdomu, kaip lyčių lygybę supranta RV formuotojai didieji žaidėjai, kas jiems yra lyčių lygybė ir kokias jie supranta esant institucines lyčių lygybės sąlygas: veikėjus, vertybes ir normas. Mums rūpi šalia mūsų gyvenantys žmonės ir jų pozicijos. Lyčių lygybės diskursas mums įdomus ne todėl, kad viešojo administravimo ir RV mokslo srityje šia tema vis dar mažai kas domisi, lyčių lygybė Lietuvoje kol kas dar nėra masinis judėjimas, bet todėl, kad gyvename šiame regione ir mums svarbi jo žmonių pozicija: mes norime juos išgirsti, mums rūpi jų pozicija. Tyrinėdami diskursus galime dalintis patirtimi ir vieni iš kitų mokytis, todėl turime galimybę laisvai plėtoti mums ir tyrimo dalyviams reikšmingus diskursus, o atsižvelgę į institucines jų sąlygas, visiems priimtina linkme keisti ir pačią institucinę praktiką. Galime imtis darbo sąžiningai pasiskirstyti viešąsias gėrybes, keisdami veikėjus, vertybes ir normas nepažeisdami lygybės ir teisingumo principų. Reikia tyrinėti diskursus, kad suprastume ir situaciją, ir poziciją. Reikšmingai sanglaudos ir lyčių lygybės tema Lietuvoje diskutuoja R. Ališauskienė ir G. Purvaneckienė (2009), A. Guogis (2009), B. Gruževskis ir I. Blažienė (2012), E. Krinickienė (2014), L. Liukinevičienė (2005), N. Mažeikienė (2012), I. Kiaušienė (2013), I. Matonytė ir O. Mejerė (2010), M. A. Pavilionienė (2010), O. G. Rakauskienė, E. Chlivickas, E. Bikas, V. Lisauskaitė, (2007), V. Šidlauskienė (2009; 2005), M. Taljūnaitė (2005), A. Tereškinas, I. Dryžaitė (2009), A. Žukauskaitė (2010), A. Žvinklienė (2009; 2013) ir daugelis kitų. Visi autoriai pabrėžia, kad lyčių lygybės situacija šiandienos Lietuvoje yra labai problemiška. L. Okunevičiūtė-Neverauskienė (2011: 118) papildo: lyčių lygybės temos aktualumą rodo vien jau Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (LGKT) gaunami skundai, kurių metams bėgant vis daugėja ir tarp kurių daugiausia yra susijusių su lyčių diskriminacija. E. Krinickienė (2014), N. Mažeikienė (2012) ir A. M. Pavilionienė (2010) atkreipia dėmesį į tai, kad vyrai ir moterys dirba ne skirtingose srityse, visuomenė moterims ir vyrams priskiria skirtingus vaidmenis, iš vyrų tikimasi profesinių kompetencijų ir nevaržomos saviraiškos viešajame gyvenime, tuo tarpu moterims tenka privati šeimos sritis. Namų ruoša, vaikų auklėjimas, ligonių ir pagyvenusių šeimos narių priežiūra bei slauga, kaip tvirtina N. Mažeikienė (2012), pabrėždama, kad tai nuo seno, tradiciškai buvo laikoma moterų veikla privačioje erdvėje, namuose ir šeimoje. Vieni šios srities darbai atliekami už dyką, kiti mažai apmokami, taigi finansiškai mažai vertinami. Tačiau tai gali reikšti, kad apskritai sritis, kurioje dirba moterys, suvokiama kaip mažesnė vertybė, lyginant su sritimis, kuriose dirba vyrai. Vyrų socialiniai vaidmenys aukštinami, o moterų žeminami. Kodėl? Šis stereotipas, kaip sako E. Krinickienė (2014: 17), perduodamas iš kartos į kartą. Tai, anot J. Reingardės (2014), užprogramuota problema. Be to, tai tendencingas androcentrinio nusistatymo lyties atžvilgiu palikimas. Visi, kurie šiandien priima sprendimus, augo patriarchalinėje visuomenėje, pabrėžia J. Reingardė, ši visuomenė šiandien dar mažai kvestionuojama ir mažai suprantama: Kai svarstomi sprendimai, reformos, lyties aspektas net neegzistuoja į amžiaus, etniškumo kriterijus dar atsižvelgiama, bet moterų situacija net netampa diskusijų objektu, nes manoma, kad vyrai ir moterys patiria tas pačias problemas. Taip, yra bendrų problemų, bet kad politiniai sprendimai turėtų realią naudą žmonėms, reikėtų žvelgti į visuomenėje egzistuojančius skirtumus jautriau (Reingardė, 2014: 2). Anot M. A. Pavilionienės (2010), dėl to moterys iki šiol nepakankamai dalyvauja politikoje, ten, kur priimami sprendimai. Jų talentas ir gebėjimai švaistomi ir nesudaroma sąlygų prasmingai jais naudotis visuomenės labui. Moterys diskriminuojamos ne tik valstybės, verslo ir bažnyčios valdžios, bet ir darbo rinkoje, šeimoje. R. Ališauskienė (2009) ir V. Šidlauskienė (2009) įžvelgia moterų politinio dalyvavimo problemą. Vis dėlto, kaip pastebi L. Okunevičiūtė-Neverauskienė (2011: 123), 2008 m. Europos Komisija priėmė Komisijos Komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos Ekonominių ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui Nediskriminavimas ir lygios galimybės: atnaujintas įsipareigojimas {SEC(2008)2172} (KOM (2008) 420 galutinis), kuriame lygioms galimybėms stiprinti numatyta ne tik plėtoti teisinę sistemą, bet ir naudoti įvairias politikos priemones, tokias kaip nediskriminavimo ir lyčių lygybės aspekto integra- 69

70 Linutė Kraujutaitytė, Toma Jurkevičiūtė INSTITUCINIS REGIONO VALDYSENOS LYČIŲ LYGYBĖS DISKURSAS vimas į kitas sritis, visuomenės informuotumo didinimas, duomenų apie diskriminaciją rinkimas, pozityvūs veiksmai, dialogo apie nediskriminavimą ir lygias galimybes plėtojimas. Deja, anot B. Gruževskio ir I. Blažienės (2012: 11), Lietuvoje socialinio dialogo tradicijos silpnos, pagal profesinių sąjungų lygį Lietuva užima vieną paskutiniųjų vietų. I. Matonytė ir O. Mejerė, cituodamos L. Irigaray (1985) žodžius, išreiškia įsitikinimą, kad politikoje atsiranda galimybių moterims, bet jos dalinės, lokališkos; jos tėra esamos valdžios nuolaidos, bet ne naujų vertybių įtvirtinimas (Matonytė, Mejerė, 2011: 1). E. Krinickienė (2014), L. Liukinevičienė (2005) ir M. Taljūnaitė (2005), atlikusios nuoseklias studijas, pagrįstai tvirtina, kad formaliai lyčių lygybė Lietuvoje įteisinta, sukurti ir įdiegti lyčių lygybės sąlygas gerinantys instituciniai Seimo, Vyriausybės, akademiniai ir visuomeniniai mechanizmai: veikia diskriminaciją draudžiantys ir lygias teises užtikrinantys įstatymai, įvairios šių įstatymų įgyvendinimą palaikančios valstybės organizacijos (kontrolierius, tarnybos, ministerijų tinklai, komisijos, NVO, tyrimų ir veiklos programos, projektai), Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas (1998) ir jo pakeitimai įpareigoja šalies ministerijas, savivaldybes ir kitas valdymo bei valdžios institucijas rengti ir įgyvendinti programas bei priemones, kurios gali padėti užtikrinti lygias vyrų ir moterų galimybes žmogaus teises, keisti visuomenės nuostatą, kad viena lytis pranašesnė, tačiau reali faktinė situacija arba išsaugo androcentrinį status quo, arba gerėja labai lėtai. Tai byloja ne tik vyrų ir moterų skundai, kuriuos gauna LGK tarnyba, bet ir statistiniai duomenys, asmeninės vyrų ir moterų patirtys, graudžios diskriminuojamų žmonių istorijos, kurių apstu žiniasklaidoje. Kartais net nustembame: gal dėl to, kad didžioji dalis sveikų vyrų visą gyvenimą naudojasi privilegijuotųjų pozicija to net nejausdami, jie net neskatinti formuotis poreikio rūpintis kitais, bendruomenės gyvenimu. Turbūt todėl, kaip pabrėžia Europos lyčių lygybės instituto darbuotojai (EIGE, 2015: 150), segregacija galios srityje yra rimta ES problema, o lygus moterų ir vyrų atstovavimas valdžios institucijose rimtas iššūkis ES šalims. R. Ališauskienė (2009) šias mintis papildė teiginiu, kad moterų dalyvavimo politikoje skaičiai kinta lėtai ir tai nulemta patriarchalinės ideologijos, kuri daugiau ar mažiau persunkia visas visuomenės gyvenimo sritis, priskiria vyrams viešąją, o moterims privačią (namų) sritis ir stereotipizuoja lyčių vaidmenis. V. Šidlauskienė (2009) teigia, kad moterų politinį dalyvavimą lemia šalies politinė kultūra, tradicijos, visuomenėje gajūs požiūriai į lyčių vaidmenis, pačių moterų nuomonė apie savo galimybes realizuotis politikoje ar atstovauti tam tikrus lūkesčius reiškiančiai socialinei grupei. Mums įdomu, kokia ši kultūra Klaipėdos regiono valdysenos srityje? Kokių patriarchato ideologijos pėdsakų šioje kultūroje galima įžvelgti? I. Kiaušienės (2013) teigimu, kalbėdami apie lyčių lygybės nuostatų įgyvendinimą, neturėtume pamiršti ir darnaus vystymosi koncepcijos, nes lyčių lygybė prisideda prie ekonominio augimo ir tvarios plėtros, apie kurią detaliai rašo R. Čiegis, R. Zeleniūtė (2008). A. Tereškinas ir I. Dryžaitė (2009) primena, kad siekiant darnumo tikslų, būtina kreipti dėmesį tiek į moterų, tiek į vyrų problemas, santykius tarp vyrų ir moterų privačiame bei viešame visuomenės gyvenime. Mokslininkai pritaria daugialypei lyties sampratai, kuri apima amžiaus, rasės, tautybės, sveikatos, kilmės, ekonominio, socialinio statuso ir kitas pozicijas. Juk skirtingai gali patirti diskriminaciją jaunos moterys ir pensininkai vyrai. Nepaisant to, visuomenėje kol kas moters ir vyro statusas naudingesnis antriesiems, nors ir ne visiems. Lyčių lygybės srityje atliekami tyrimai atskleidė: nors moterims ir vyrams daugiau ar mažiau, bet apylygiai prieinamos sveikatos apsaugos ir švietimo paslaugos, lygios moterų galimybės mažėja, pradėjus kalbėti apie politinių ar ekonominių sprendimų priėmimo sritis (žr. Jankauskaitė, 2004; Žvinklienė, 2013). Vidutiniškai tik kas ketvirtas nacionalinių parlamentų ir vyriausybių narys ES yra moteris. Panaši situacija šiuo metu yra ir Lietuvos Respublikos Seime, savivaldybių tarybose, regionų valdysenos institucijose. Perspektyvioje demokratinėje visuomenėje sprendimų priėmimo procesuose turės dalyvauti abiejų lyčių atstovai pariteto pagrindais. Šiuo metu nei Lietuvos, nei Klaipėdos regione šios nuostatos dar nesilaikoma. Siekdami spręsti problemą lokaliai, pirmiausia turime išsiaiškinti jos sąlygas. Todėl šiame darbe jas ir siekiame atskleisti. Mat, kaip pabrėžia E. Krinickienė, panašiai teigia ir O. G. Rakauskienė, E. Chlivickas, E. Bikas, 70

71 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) V. Lisauskaitė (2007), [š]iandien požiūris į lyčių problemas tampa atskiro žmogaus ir visos šalies kultūros lygio civilizuotumo rodikliu (Krinickienė, 2014: 17). Nors viešojo gyvenimo organizacijos nuolat kitaip struktūrizuojasi ir visuomenė atsisako modernybės, didžiųjų problemų, kurios susijusios su didžiaisiais sprendimais; politinis gyvenimas ir dalyvavimas keičiasi, plačiajai visuomenei nelabai rūpi didieji lyčių lygybės klausimai, mokslas suprantamas tik kaip vienas iš daugelio žinojimo būdų, mes vis dėlto manome, kad moksliniai įrodymai yra svarbu, reikia suprasti, ką apie lyčių lygybę mąsto valdžios vairą turintys žmonės. Nors vienu metu plėtojame tikrovę ir diskursus, bet ir diskursai rašomi už pinigus. Todėl mokslininkai aiškinasi, kaip iš tiesų gali būti. Be to, moterims svarbu ir jų autentiškas naratyvas. Moterys gali lokalizuoti savo diskursus, kartu jais dalintis su globaliomis visuomenėmis. Kol kas rimtai nediskutuojama, kaip spręsti lyčių nelygybės klausimą. Visuomenėje susiformavo tokie lyčių santykiai, kad mums vis dar sunku kalbėti apie šią problemą. Sunku suprasti, kad lokalūs diskursai tiek pat svarbūs, keik ir globalūs, o mažieji diskursai lygiai tiek pat migloti, prieštaringi ir kasdieniai, kaip ir didieji. Apie ką kalbame, tuo ir esame tik tiek. Bet ir tai, kad ne visi turime galimybių rinktis, apie ką kalbėti, kur ir kuo būti, taip pat yra tiesa. Politikai privalo rinktis lyčių lygybę, net ir tie, kurie dirba vyriausybėje, kokios partijos politinį diskursą beplėtotų. Jie privalo, nes tai teisėtas demokratiškos visuomenės lūkestis, kuris grindžiamas žmogaus teisėmis. Lyčių lygybė svarbi tiek dėl socialinio teisingumo, tiek ir siekiant galių pusiausvyros priimant sprendimus, kurie lemia visuomenės vertybes ir normas, mūsų gyvenimo ir kalbėjimo sąlygas. Jei norime suprasti sąlygas, kuriose gyvename, turime suprasti diskursus, kuriuos plėtojame iš patirties ir patirdami. Lyčių lygybės diskursų metodologijos paskirtis stebėti socialinio konstravimo situaciją, kaip kalbėdami bendraujame, organizuojamės ir socializuojamės. Lokalioje kasdienėje situacijoje pabrėžiame diskursyvius gyvenimo procesus, juos racionaliai apmąstome ir įžvelgiame reikšmingų dalykų. Taigi galiausiai diskursas yra socialiai konstruojama teorija, per kurios prizmę suprantame ne tik lyčių lygybę, bet ir regionų valdysenos institucijas, kurių kontekste tyrinėjome diskurso sąlygas. Kaip leidžia spręsti įvairūs empiriniai tyrimai, diskursas yra vertinga tyrimų metodologija (žr., Alasuutari, Bickman, Brannen, 2008; Van Dijk, 1981; Telešienė, 2005). Ją mūsų dienomis ima taikyti vis daugiau tyrėjų net tokiose tvirtose mokslinių tyrimų srityse, koks Lietuvoje tebėra viešasis administravimas. Diskurso metodologija leidžia individualiai suprasti tekstus, interpretuoti socialinės tikrovės prasmes, apie jas diskutuoti, jas keisti, o patys tyrimai tampa teisėtai pripažįstami, individualiai modeliuojami, mažiau struktūruotai griežti, bet tiek pat atliekami siekiant patikimų naujų žinių, bet ne individualių, o kolektyviai sąveikaujant konstruojamų per kalbą, žinių, kurios yra bendruomeniškai prasmingos. Šiems tyrimams plėtotis didžiulės įtakos, be kritiškosios teorijos ir postmodernizmo perspektyvos, turėjo dar ir feminizmas. Feminizmo teroja įgalino sutelkti žmones, kurie pritaria naujai normai, kad moters, kaip ir kitų socialinių grupių žmonių, mąstymas, išgyvenimai, poreikiai, darbai ir interpretacijos yra teisėti, racionalūs ir pagrįsti; reikia protestuoti prieš įsigalėjusią patriarchato ideologijos sukonstruotą neteisybę kasdieniame gyvenime; mesti iššūkį įvairioms galios struktūroms, kurios įteisina privilegijas visuomenėje ir dėl kurių kenčia tiek vyrai, tiek moterys. Būtent feminizmo teorijos pagrindu sureikšminti socialiniai tyrimai, orientuoti ne tiek į tiesos, kiek į prasmės ir supratimo paieškas, paskatino viešojo administravimo disciplinos plėtotojus atsigręžti į socialinės lyties tematiką. M. E. Guy ir K. L. Schumacher (2009) įžvelgia istorines moterų indėlio į viešojo administravimo (VA) discipliną ištakas: kai vyrai kūrė VA teorines normas, moterys tvarkė gyvenimą praktiškai ir aprašė patirtį teoriškai. Deja, moteriškas mąstymas buvo per platus, kad tilptų į vyriškojo kanono rėmus. Todėl ilgą laiką moteriškos patirties aprašymai išliko tik bibliotekų lentynose, geriausiu atveju jomis naudojosi feministiniai judėjimai. Bet pamažu įvairios tyrimų perspektyvos, kurios ėmė sklisti iš vyriškos ir moteriškos minties šaltinių, išplėtė VA kanoną, jį papildydamos rūpinimosi, gyvenimo ir prasmės tyrimais. Šią mintį tęsia A. Guogis (2009), pritardamas, kad viešojo administravimo teorijos plėtotė, susijusi su ekonominiu išskaičiavimu, turi būti papildyta dar ir kitomis vertybėmis, tokiomis kaip pilietinis dalyvavimas, demokratija, socialinis 71

72 Linutė Kraujutaitytė, Toma Jurkevičiūtė INSTITUCINIS REGIONO VALDYSENOS LYČIŲ LYGYBĖS DISKURSAS teisingumas, aktyvi nevyriausybinė veikla, socialinės atskirties mažinimas ir institucijų veiklos skaidrumas. Visi, nagrinėjantys šias temas Lietuvos viešojo administravimo srityje, savo darbais palaiko šią mintį, taip įprasmindami VA mokslo plėtotę. Prasmė derybų objektas. Bandydamos užtikrinti šiame darbe analizuojamų tyrimų validumą, klausėme interviu ir apklausos dalyvių Klaipėdos regiono valdysenos institucijų valdininkų, ar tai, ką atskleidėme tyrimo metu ir ką mums pavyko užfiksuoti diskursuose, yra tikra, jų požiūriu, ir prasminga jų praktikoje. Šiandien turime tik dviejų tyrimo dalyvių atsakymus, kuriuose nebuvo deramasi dėl prasmių. Veikiau patvirtinta, kad mūsų tyrimas neiškraipo tikrovės, temos aktualios jiems jų konkrečioje praktikoje, surinkti duomenys rodo žinias, kilusias iš diskursų ir reiškiančias dalyviams aktualų kasdienį gyvenimą. Kadangi žinios konstruojamos intersubjektyviai bendraujant ir bendradarbiaujant kolektyve, būtent taip bandėme sąmoningai, sąveikaudami konstruoti naujų žinių bloką, bendruomenės vertybes ir prasmes, kurios susijusios su lyčių lygybės sąlygomis, bendramatėmis jų kontekstui. 3. Tyrimo kontekstas: regionų valdysenos institucijos Būtina sąlyga siekiant užtikrinti žmogaus teises yra lyčių lygybė. Jei moterys diskriminuojamos, reiškia jos yra menkinamos, žeminamos, ribojamos jų teisės, kitiems teikiamos privilegijos. S. Vidrinskaitė (2004: 107) primena įstatymo nuostatą, kad diskriminacija yra menkinimas, niekinimas, žeminimas, teisių ir galimybių ribojimas, privilegijų teikimas. Lygybė yra socialinio teisingumo pagrindas. Socialiai teisinga situacija visuomenėje, organizacijoje arba bendruomenėje yra ta, kai visos socialinės grupės sąžiningai pariteto pagrindais išnaudoja galimybes ir įveikia kliūtis. Vyraujant nelygybei, vieni naudojasi privilegijomis (pvz., valdžioje, versle, moksle, kt.), kitiems tenka įveikti kliūtis ir nepatogumus. Tai reiškia, kad žmonės, kuriems reikia įveikti kliūtis, diskriminuojami, jie patiria žalą (žr., Žalimienė ir kt., 2011; Lazutka, Navickė, 2010 ir kt.). Socialinį teisingumą visuomenėje užtikriname, vienodai pasiskirstę našta ir išlaidomis. Našta reiškiasi per mokesčius, nauda per galimybes ir atlygį. Kokios yra moterų galimybės Lietuvoje dalyvauti regionų valdysenos institucijose? Remiantis Lietuvos Respublikos Regioninės plėtros įstatymo Nr. VIII-1889 pakeitimo įstatymu, Lietuvoje regionų valdysenos institucijų sąrašą sudaro Vyriausybė, Vidaus reikalų ministerija, Nacionalinė regioninės plėtros taryba, regionų plėtros tarybos, savivaldybių tarybos ir jų vykdomosios institucijos (2014, V dalies str.). Šios institucijos kuria nacionalinę regioninę politiką, atlieka kitas su šia veikla susijusias funkcijas. Valstybinėje moterų ir vyrų lygių galimybių metų programoje nurodomas siekis suderinti moterų ir vyrų dalyvavimą priimant sprendimus ir einant aukščiausias pareigas (Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2015) metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijų veiksmų programoje taip pat nurodytas siekis skatinti savivaldybes imtis veiksmų, kurie užtikrintų lygias moterų ir vyrų galimybes. Taigi ne be reikalo turime tokius lyčių lygių galimybių programose numatytus gražius siekius, tik ignoruojamos aktyvios veiklos priemonės. Pavyzdžiui, 1 lentelėje matome, kad Regionų plėtros taryboje sprendimų priėmimo institucijoje dominuoja vyrai. Iš pateiktų duomenų (žr. 1 lentelę) matome, kad 2014 metais net dviejuose iš dešimties regionų plėtros tarybų nebuvo nei vienos moters. Dviejose tarybose moterų buvo mažiau negu dešimt procentų Klaipėdos (6 %) ir Panevėžio (7 %). Penkiose tarybose, moterų dalis nesiekė nė dvidešimties procentų Telšių (10 %), Kauno (14 %), Utenos (15 %), Alytaus (17 %) ir Šiaulių (19 %). Didžiausia moterų dalis 2014 metais buvo Vilniaus regiono plėtros taryboje (20 %). Nustatyta, kad 2014 metais nė viename iš dešimties regionų moterų dalis regionų plėtros taryboje nesiekė nė ketvirtadalio. Tokiu atveju net moterys, kurios dalyvauja priimant sprendimus, yra iš esmės mažai pajėgios daryti reikšmingą įtaką gyvenimui (Ališauskienė, Purvaneckienė, 2009). 72

73 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Regiono plėtros taryba 1 lentelė. Regionų plėtros tarybų narių pasiskirstymas pagal lytį 2014 m. Iš viso narių, vnt. Iš jų vyrų, vnt. Iš jų moterų, vnt. Iš jų vyrų, % Alytaus % 17 % Kauno % 14 % Klaipėdos % 6 % Marijampolės % 0 % Panevėžio % 7 % Šiaulių % 19 % Tauragės % 0 % Telšių % 10 % Utenos % 15 % Iš jų moterų, % Vilniaus % 20 % Šaltinis: sudarė darbo autorės, remdamosi Regioninės plėtros departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. duomenimis. Regiono plėtros taryba 2 lentelė. Regionų plėtros tarybų narių pasiskirstymas pagal lytį 2015 m. Iš viso narių, vnt. Iš jų vyrų, vnt. Iš jų moterų, vnt. Iš jų vyrų, % Alytaus % 0 % Kauno % 5 % Klaipėdos % 12 % Marijampolės % 0 % Panevėžio % 0 % Šiaulių % 0 % Tauragės % 0 % Telšių % 10 % Utenos % 15 % Iš jų moterų, % Vilniaus % 32 % Šaltinis: sudarė darbo autorės, remdamosi Regioninės plėtros departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. duomenimis; nenurodyti tarybos pirmininko pavaduotojo duomenys 2 lentelėje pateikti duomenys po 2015 metais vykusių rinkimų. Išnagrinėję duomenis, pastebime, kad situacija nepagerėjo. Net 5 tarybose iš 10, o tai sudaro 50 %, nėra nė vienos moters (Alytaus, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių ir Tauragės regionai); Kauno regione nepasiekta nė dešimties procentų (5 %); daugiau negu dešimt procentų buvo Klaipėdos (12 %) ir Utenos (15 %) regionuose; daugiau negu ketvirtadalį narių sudarė Vilniaus regionų plėtros tarybos moterys (32 %). Nagrinėdami 2014 ir 2015 metų skirtumus pastebime, kad keturiuose regionuose situacija nepasikeitė. Marijampolės ir Tauragės regionų plėtros taryboje moterų nebuvo nei 2014, nei 2015 metais. Telšiuose ir Utenoje situacija išliko stabili. Kauno plėtros taryboje moterų sumažėjo devyniais procentais. Galime pasidžiaugti, kad bent dviejose regionų plėtros tarybose moterų padaugėjo: Klaipėdos prieaugis šeši procentai, Vilniaus prieaugis dvylika procentų. Tačiau nei vienoje iš dešimties tarybų, analizuojant dviejų kadencijų rezultatus, moterys nepasiekė lygaus skaičiaus su vyrais. 73

74 Linutė Kraujutaitytė, Toma Jurkevičiūtė INSTITUCINIS REGIONO VALDYSENOS LYČIŲ LYGYBĖS DISKURSAS 3 lentelė. Regionų plėtros tarybų pirmininkų ir jų pavaduotojų pasiskirstymas pagal lytį 2015 m. Regiono plėtros taryba Pirmininkas Pavaduotojas Alytaus vyras vyras Kauno vyras vyras Klaipėdos vyras vyras Marijampolės vyras vyras Panevėžio vyras vyras Šiaulių vyras vyras Tauragės vyras vyras Telšių vyras vyras Utenos vyras n.d. Vilniaus vyras moteris Šaltinis: sudarė darbo autorės, remdamosi Regioninės plėtros departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. duomenimis. Analizuojant, kam 2015 metais regionų plėtros tarybose suteiktos aukštesnės pareigos (žr. 3 lentelę), nustatyta, kad nė vienoje taryboje nepirmininkauja moterys. Vienintelėje Vilniaus regiono plėtros taryboje pirmininko pavaduotoja paskirta moteris. Taigi į aukštesnes pareigas dažniausiai skiriami vyrai. Siekiant išsiaiškinti, kokios normos, vertybės ir veikėjai pabrėžiami regionų valdysenos veikėjų lyčių lygybės diskursuose, praeitų metų pabaigoje atlikta apklausa žodžiu ir raštu. 4. Atvejo tyrimas: apklausos procedūros Lytis kaip simbolių sistema yra pagrindinis kultūrą kuriantis diskursas, kuris ne tik formuoja mūsų patirtis bei savęs kaip vyro ar moters suvokimą, bet ir sąveikauja su kitais diskursais bei juos veikia, taigi konstruoja ir kitus pasaulio aspektus (Zubilina, 2009: 139). Lyčių diskurso metu žmonės traktuojami ne tik kaip asmenys, bet ir kaip vyrai bei moterys, tai lemia socialines, politines ir simbolines reprezentacijos pasekmes požiūrį į veikėjus, normas ir vertybes. Siekdamos jas išsiaiškinti, Klaipėdos regiono valdysenos institucijose 2015 metais lapkritį ir gruodį atlikome dvi apklausas raštu (interviu) ir žodžiu. Atliekant interviu, iš anksto numatyti pagrindiniai klausimai, padedantys surinkti duomenis, bet nenumatyti tiriamųjų atsakymai. Šis interviu metodas padeda surinkti išsamesnius, susistemintus duomenis, lyginant su visiškai neformaliu pokalbiu, nestruktūruotu interviu, o pats interviu lieka neformalus, priešingai nei struktūruotas interviu, vyksta pokalbio forma, suteikiama daugiau laisvės keisti klausimus tyrimo metu, atsižvelgiant į interviu eigą. Tyrimo sėkmė priklauso tiek nuo tyrėjų, tiek ir nuo tyrimo dalyvių. Šio metodo privalumas galima surinkti daug naudingos informacijos, nes pokalbis vyksta gyvai, galima tiriamajam paaiškinti klausimus, jeigu kyla neaiškumų, lanksčiai valdyti interviu, atsižvelgti į respondentų emocines reakcijas (Rupšienė, 2007). Kadangi tiriamas Klaipėdos regiono atvejis, respondentai pasirinkti pagal darbo vietą: dirbantieji Klaipėdos regiono regioninio valdymo institucijų tarybose. Prieš pradedant tyrimą, laikantis etikos principų, pirmiausia išsiųsti elektroniniai laiškai miesto merams, kaip savivaldybių tarybų vadovams, siekiant gauti leidimą atlikti tyrimą jų savivaldybėse. Vėliau taikytas patogiosios imties principas. Su respondentais, kurių savivaldybių vadovai neprieštaravo tyrimo atlikimui, susisiekta elektroniniu paštu, tartasi dėl tiesioginio interviu galimybių, tyrimas atliktais su tais, kurie sutiko pasidalinti savo patirtimi. Respondentams taip paaiškintas tyrimo tikslas, kad nekiltų minčių apie galimus atsakymus ir pavyktų išsiaiškinti, kaip jie struktūruoja lyčių lygybės diskursyviąją tikrovę. Tyrimo dalyviai informuoti, kad jų pateikti duomenys bus anonimiški ir konfidencialūs, bus laikomasi tyrimo etikos principų. Stengtasi, kad respondentai atstovautų skirtingoms savivaldybėms, amžiaus gru- 74

75 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) pėms ir lytims. Tyrimo dalyviai užkoduoti slapyvardžiais. Respondentai, kurie į klausimus atsakė raštu, pavadinti Mindaugu ir Modestu, o tyrimo dalyviai, su kuriais pavyko atlikti interviu, užkoduoti slapyvardžiais iš R raidės. Iš viso tyrime dalyvavo penkios moterys ir penki vyrai, jų amžius nuo 30 iki 67 metų. Tyrimo dalyvių išsilavinimo sritys taip pat įvairios nuo menų iki inžinerijos. Vieni tyrimo dalyviai dirba tik savivaldybių tarybose, kiti išrinkti ir į regionų plėtros tarybą, yra vienos iš savivaldybių meras, merų pavaduotojai. Visoms pareigybėms atstovauja ir vyrai, ir moterys, išskyrus mero, nes regione visi merai vyrai. 5. Tyrimo rezultatai: Klaipėdos RV valdininkų diskursai Lyčių lygybė racionalus siekis. Tad pirmiausia tyrimu atskleista, kaip respondentai supranta lyčių lygybę ir su kuo jiems šis reiškinys asocijuojasi. Nustatyta, kad daugiausia respondentams lyčių lygybė asocijuojasi su lygiomis galimybėmis, sričių neskirstymu į vyriškas ar moteriškas. Tai rodo šie teiginiai: Lyčių lygybė, tai nesvarbu vyras ar moteris, turėtų turėti lygias teises į darbą, į socialines garantijas, į įvairias politines padėtis visuomenėje (Rovena). Vienodu šeimoj tiek vyrui, tiek moteriai, pasiskirstymu darbais (Raminta). Darbe asocijuojas, kad nebūtų kažkokios tai sritys moteriškos, kaip, pavyzdžiui, socialinė parama, švietimas, kultūra, daugiau tai žiūrima kaip į moteriškas sritis, o, sakykim, infrastruktūra, ūkis, kaip ir vyriška, aš galvoju, kad tiek vienoj, tiek kitoj srityje pakankamai sėkmingai gali dirbti tiek vyrai tiek moterys (Raminta). Visiškai netraktavimas ir neskirstymas žmonių pagal lytį, nelygus lyčių principo taikymas negali būti nei verslo srity, nei politikoj, nei šeimoj (Rimvilė). Su bendražmogiškaisiais principais, kad negali būti niekas diskriminuojamas, nei pagal rasę, lytį, religiją, ir realų jų įgyvendinimą (Rimantas). Taigi pabrėžiamos lygios teisės: visi vienodi prieš įstatymą, formaliai visų teisės yra lygios. Vienas respondentas, vyresnio amžiaus vyras (67 m.), mano kitaip: Lygios galimybės daugeliu atvejų yra mitas, siekiamybė, kurios niekada nebus. Vienu atveju pirmenybę turės vyrai, kitu moterys ir tai yra natūralu ir teisinga (Modestas). Nors šiam respondentui lyčių lygybė asocijuojasi ir su pagarba: Su kultūra ir pagarba, tiek iš vyrų, tiek iš moterų pusės (Modestas). Kai kuriems respondentams lyčių lygybė asocijuojasi ne tik su lygiomis galimybėmis, bet ir su kompetencija, pagarba: Su praplėsta kompetencija, su nuomonių įvairove, su lygiom galimybėm (Rimvydas). Man lyčių lygybė pirmiausia asocijuojasi su pagarba šeimoj (Raminta). Respondentas, pavadintas Roku, teigė, kad jam lyčių lygybė asocijuojasi su visuotine rinkimų teise. Tai, žinoma, labai svarbu, moterys Lietuvoje rinkimų teisę įgijo 1918 m., priėmus nutarimą leisti moterims ne tik balsuoti, bet ir pačioms dalyvauti rinkimuose (Butkuvienė, 2010: 21). Taigi praėjus beveik šimtmečiui, jau turime aukščiausias šalies vadoves Lietuvos Respublikos Prezidentę ir Seimo pirmininkę. Taigi šios pareigos prieinamos abiejų lyčių atstovams, tačiau, remdamiesi statistiniais duomenimis, pastebime, kad Klaipėdos regionų valdysenos srityje moterų dirba tik ketvirtadalis. Lyčių lygybė prisideda prie ekonominio augimo, lyčių lygybės principų įgyvendinimas yra būtina ekonominės ir socialinės gerovės sąlyga. Tai patvirtina ir 43 metų respondentas: Lyčių lygybė asocijuojasi su ekonomine šalies plėtra. Išsivysčiusiose šalyse lygybė yra natūrali visuomenės plėtros pasekmė (Mindaugas). 75

76 Linutė Kraujutaitytė, Toma Jurkevičiūtė INSTITUCINIS REGIONO VALDYSENOS LYČIŲ LYGYBĖS DISKURSAS Tačiau socialinio natūralumo yra tik tiek, kiek atsinešame stereotipiškai per paveldėtas institucijas. Tai taikliai pabrėžia Rimvilė, atsakydama į klausimą apie moterų galimybes patekti į regiono institucijas: Tu gali įžvelgti tai, kad gal rinkėjas labiau palaiko vyrišką kandidatą, negu moterišką, nes kiekvienas atėjęs ko gero įsivertina, ai va, moteris turi mažų vaikų, jauna ir aš už ją gal nebalsuosiu, tegul jinai būna namuose ir verda sriubą, o vyras, tai jis tas, kur protingas, ir visada kur turi būti priekyje. Visuomenės tas toks stereotipinis įvaizdis ar mąstymas gali įtakoti rinkimų rezultatus ir patekimą į miesto tarybą (Rimvilė). Ir Mindaugas mano, kad stereotipai turi įtakos lyčių lygybei: Yra susiformavusios išankstinės nuostatos apie tariamai skirtingus moterų ir vyrų įgūdžius. Vyrui darbas ir karjera turėtų būti svarbiau nei vaikų priežiūra ar šeimos gyvenimas. Retas vyras nusprendžia išeiti tėvystės atostogų, todėl karjeros galimybės yra didesnės vyriškos lyties atstovams. Respondentai atkreipė dėmesį į tai, kad mūsų visuomenėje vis dar manoma, kad moteris turi rūpintis šeima ir namais, o vyras siekti karjeros. Modesto teigimu, didelės įtakos nėra, tačiau kaip ir prieš tai minėti respondentai sutinka, kad nėštumas turi įtakos karjeros galimybėms: Nėštumas, vaikų auginimas, kai kurios psichinės savybės (didesnis jautrumas, ryžto stoka, emocingumas, empatiškumas etc), kurios labai reikšmingos priimant sunkius sprendimus, sprendžiant konfliktus. Tai, kad vyrų ir moterų savybės yra skirtingos, teigia ir radikalusis feminizmas. Šioje teorijoje įžvelgiama skirtumų nauda, manoma, kad heterogeniškumas prisideda prie efektyvumo didinimo, priešingai nei mano Modestas, nes, jo nuomone, didesnis jautrumas ir kitos jo įvardytos savybės, dažniausiai tapatinamos su moterimis, traktuojamos kaip neigiamos dirbant regioninio valdymo srityje. Raminta taip pat sutinka su radikaliojo feminizmo požiūriu, kad heterogeniškumas naudingas, jos nuomone, siekiamybė, kad tarybose būtų bent jau 40 procentų moterų, nes: Kad ir kaip čia bebūtų, tos moterys emocingiau reaguoja į viską, bet ta pusiausvyra duoda galimybę priimti protingesnį sprendimą (Raminta). Be to, kai kurie respondentai mano, kad lytis neturi jokios įtakos dirbant regionų valdysenos srityje. Ir vis dėlto moterų regionų institucijose yra labai mažai. Rimvydo požiūriu, dirbti regionų valdysenos srityje moterys turi daugiau galimybių negu versle: Aš manau, kad iš esmės moterys turi didesnį priėjimą prie viešojo sektoriaus ir politikos, negu prie verslo. Nes versle yra labiau susiklostęs subjektyvumas, o tiek politikoje, tiek viešajame sektoriuje vis tiek yra objektyvūs parametrai, galų gale rinkėjų pusė yra moterys, tai leidžia vis tiek atspindėti tokį objektyvumą, objektyvius dalykus (Rimvydas). Lietuvoje daugiau nei pusę rinkėjų sudaro moterys, bet, kaip pastebi respondentai, jos vadovaujasi stereotipais, t. y. mano, kad moterys turi rūpintis namais, o ne siekti karjeros, arba kad moterų psichinės savybės netinka dirbti regionų institucijose. Išanalizavus rinkiminę situaciją, kai dar tik kandidatuojama į tarybas, toliau tikslinga aptarti, kokia situacija lyties aspektu, kai tarybos jau suformuotos, kandidatai išrinkti. Šiuo klausimu respondentų nuomonės išsiskyrė. Pavyzdžiui, Rimvilės patirtis rodo, kad: Kad tu negalėtum eiti į vieną ar kitą poziciją, į komitetus, ir stebėtojų tarybas ir panašiai, sakyti, kad vyrai gauna daugiau pozicijų, moterys mažiau, šito nepastebėjau, šito nėra (Rimvilė). Ramintos, kuri dirba kitoje savivaldybėje, nuomone, lytis turi įtakos komitetų sudarymui: Pas mus, jeigu žiūrint rajono tarybą, tai iš 25 mes esame 4 moterys, trys esam švietimo komitete ir viena, kadangi yra gydytoja, sveikatos komitete, sveikatos ir socialinių reikalų, tai reiškia čia jums moterys yra tokia sritis, tai jūs čia ir plūkitės, o jau mes vyrai tai ten pasižiūrėsim ūkiškiau (Raminta). Raminta dirba ir regionų plėtros taryboje, kurioje, ji pažymi, kad yra...aštuoniolika narių ir mes esame tik dvi moterys. Kai susirenka regionų plėtros taryba, prieš tai būna asociacijos posėdžiai, kuriuose dalyvauja tiktai merai, o merai tai tik vyrai, tai jau jie būna praktiškai aptarę daugumą klausimų, tai mums, moterims, plėtros taryboj, na, galima, aišku, išsakyti savo nuomonę, bet faktiškai sprendimai jau 76

77 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) lieka tokie, kokie buvo aptarti merų lygmenyje, tai valdysenoj, jeigu regionų mastu, aš manau, kad didžiausia įtaka, kadangi vyrų dauguma, vis tik yra vyrų, jie ir priima tuos sprendimus (Raminta). Nors prieš tai minėta, kad, Rimvilės nuomone, tarybose lytis neturi įtakos skiriamų pozicijų tarybos nariams, tačiau nagrinėjamu klausimu ji mato ir minusų: Posėdžių metu, bet tai nebūtinai miesto taryboje, gali būti komitetuose ar panašiai, kartais būna toks nesąmoningas poelgis, kai, tarkim, svarstomas koks nors klausimas ir nesvarbu, ar aš pati, ar kokia kita moteris teikia kokį tai pasiūlymą, pastabą, repliką, tai reakcijos nebūna jokios, bet už minutės dviejų tą pačią pastabą, repliką, pateikia vyras, ir sako: O, teisingai, Petrai, pasakei, žinai, tu čia labai teisingai galvoji. Tai gal čia toksai nesąmoningas dar iš senų laikų išlikęs pasąmonėj, kad kur vyras, jį girdim ir matom, jam yra truputėlį lengviau, negu moteriai (Rimvilė). Tačiau Rimvilė pateisina vyrus: Vyrai to elgesio patys nepastebi, jie iš šeimos gal taip išaugę, čia reikia dar visuomenėj šiek tiek paaugti, jaunojoje kartoje to jau nebebus, ta karta, kai pasikeis, sovietinės tvarkos išvis turėtų nelikti. Kitoje savivaldybėje dirbanti Rovena taip pat pastebi Rimvilės minėtą situaciją: Jeigu organizacijos vadovas vyras ir, jeigu tu, pavyzdžiui, siūlai kažkokią tai kitokią nuomonę, savo poziciją tuo pačiu klausimu, tai yra tekę ne kartą gauti atsakymą arba pakoregavimą, kad ne, čia dabar ne ta vieta. Bet kai kažką panašaus pasako vyras, tada jau gal viskas ir tvarkoj, bet kada nori kažką protingesnio ar kitaip pasakyti moteris, aš kalbu apie save konkrečiai, apie savo asmenį, tai jau traktuojama kaip blogybė, tai vat, tokia situacija (Rovena). Aišku būna atvejų, kada tu palūžti, ir iš tikrųjų būni pažemintas, jeigu tau yra pasakoma, kad čia ne vietoje ir ne laiku ir kam tau čia kalbėti, nes tau nereikia, nes neturi teisės, vat, tada aš, pavyzdžiui, pasijaučiu labai negerai, nesmagiai ir pažeminta, nes šitie žmonės, kurie vadina save vyrais, bent jau iš tolerantiškumo, etiškumo neturėtų tokių dalykų sakyti, tuo labiau prie kitų žmonių, tai vat, ir pasekmės, tada tu galvoji, ar tu toliau laikysies savo linijos ir savo nuomonę išsakysi, vis dėlto išdrįsi, ar tu galbūt jau ir patylėsi kitą kartą, tai tokios pasekmės (Rovena). Kadangi savivaldybių tarybų narius renka visuomenė, o ir patys valdininkai yra visuomenės dalis, nagrinėjant diskursus reikia tirti ir socialinį kontekstą, tikslinga išanalizuoti, kokios įtakos lytis gali turėti ne tik regionų valdysenos, bet ir kitose srityse, kad būtų galima nustatyti, kokia yra reali situacija nagrinėjamu klausimu. Respondentai vėl atkreipė dėmesį į mūsų visuomenėje gajus stereotipus ir tradicijas. Roko nuomone, lytis tam tikrose situacijose gali turėti įtakos: Na, tam tikruose segmentuose gali turėti įtakos, socialiniuose stereotipuose gali turėti įtakos tie dalykai, bet tai tik lokaliniuose, na, tarkim, manoma, kad ikimokyklinėse įstaigose vyrams netinka dirbti stereotipas, arba manoma, kad mokyklos direktoriumi geriau būtų vyras, ne moteris, tik tai tiek, kiek veikia socialiniai stereotipai (Rokas). Stereotipai daro neigiamą įtaką tiek vyrams, tiek moterims. Mūsų visuomenėje vyrauja stereotipas, kad vyras turi daugiau uždirbti, o moteris turi daugiau laiko skirti šeimai. Netgi televizijos laidose, pavyzdžiui, klausiama vyrų, kurių žmonos daug uždirba, ar jie nesijaučia menkaverčiai, nes uždirba mažiau. Toks požiūris galbūt vyrams neleidžia rinktis mažiau apmokamo darbo, nors galbūt tam darbui, tarkim, pedagoginiam, būtų labai atsidavęs, puikus specialistas. Ramunės nuomone, nuo tradicijų priklauso ir tai, kad moterys turi mažiau laiko ugdyti savo kompetencijas: Aš manau, kad taip, nes jeigu moteris tradiciškai pasirenka vaikų gimdymą ir jų priežiūrą, turi mažiau galimybių pasirengti nei vyras, ir tada lemia, kad aukščiausius postus dažniausiai užima vyrai, bet ne per moters ar vyro skirtumus, o per kompetencijų skirtumus (Ramunė). Renatos nuomone, tiesiogiai lytis įtakos karjerai neturi, tačiau vėlgi, jeigu moteris augina vaikus, rūpinasi namais, ji turi mažiau galimybių: 77

78 Linutė Kraujutaitytė, Toma Jurkevičiūtė INSTITUCINIS REGIONO VALDYSENOS LYČIŲ LYGYBĖS DISKURSAS Aktyvumo jau klausimas, kiek žmogus yra aktyvus visuomenėje, kiek sau gali leisti, tik klausimas yra, kiek ta moteris turi laiko, aišku, jeigu namuose tų pareigų daugiau, bet, kad būtų užkertamas kelias, tai tikrai nemanau (Renata). Mindaugo nuomone,...pirmiausia įtakos turi biologiniai moterų ir vyrų skirtumai bei išankstinės nuostatos apie moterų ir vyrų gebėjimus ir vaidmenis visuomenėje, todėl atsiranda lyčių diskriminacija, kuri apriboja pasitikėjimą savimi ir savo įgūdžiais. Rimvilė pastebi, kad netgi pasibaigus motinystės atostogoms, kol vaikas dar mažas, tai gali turėti įtakos moters karjerai, nes, jeigu vaikas dažnai serga, tai dažniausiai mama, o ne tėtis lieka namie prižiūrėti vaikus, o darbdaviai į tai žiūri neigiamai: Kadangi darželio tema daug dabar svarstymų turiu ir ten su mamom iškyla tokia problema, kad ypač mamas priimant į darbus ir išlaikant darbą yra labai sudėtinga auginti vaikus moterims, tarkim, kas daugiausiai prižiūri vaikus namuose, kai jie suserga, dažniausiai juos prižiūri mamos, na, ir automatiškai kenčia jų darbinė karjera, nes darbdaviai labai į tai žiūri neigiamai (Rimvilė). Atkreipiamas dėmesys ir į moterų įsidarbinimo problemas: Ir priimant į darbus kaip yra sudėtinga, kai nueina mamos ir klausia darbdaviai: Tai tu turi vaikų, neturi vaikų, vedusi, nevedusi, antrą pusę turi, neturi, aš, pavyzdžiui, pati pagalvoju, jeigu dabar reikėtų kažkur ieškotis darbo, man ko gero dėtų tą paukštelį, kur gal palaukim ir neskubėkim jos priimti, nes ji turi mažą vaiką, o gal dar ir antrą turės (Rimvilė). Rimvydo nuomone, reikia kalbėti apie šią problemą: Turi būti aiškinama, kalbama ir apie tą statistinę diskriminaciją, kai diskriminuojama moteris, nes gal ji pati nėščia, pagimdys vaiką, tai tuomet gal geriau aš imsiu vyrą darbuotoją, nes jis bus lankstesnis viršvalandžiams (Rimvydas). Rimvydo požiūris sutampa su ES struktūrinių fondų investicijų veiksmų programa ( ), kurioje pabrėžiama būtinybė skleisti informaciją, kuri padėtų užkirsti kelią moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimams, ir ugdant gebėjimus spręsti moterų bei vyrų lygybės klausimus. Reikia integruoti moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimo darbo rinkoje klausimus į socialinę partnerystę bei socialinį dialogą. Rimvydas pabrėžia, kad...apie tai reikia šnekėt, reikia garsiai šnekėt. Lietuvės moterys iš esmės vėliausiai Europoje susilaukia vaikų, 28 metų, tai reiškia, kad jos beveik prilygsta vyram našumu, tai neturėtų diskriminuoti, o akivaizdu, kad taip nėra (Rimvydas). Esant tokiai situacijai moteriai tenka rinkis šeimą arba karjerą, galbūt susilaukti tik vieno vaiko, kad būtų galima daugiau laiko skirti darbui, arba visai jų neturėti, arba susilaukti jų vėliau. Kol moteris labai jauna, dažniausiai, kaip ir dauguma siekiančiųjų tobulėti, studijuoja. Vėliau įsidarbinus siekiama sukaupti patirties, galbūt siekiama paaukštinimo. Rimvydo ir Rimvilės nuomone, situacija turėtų gerėti, nes dabar ir vyrai gali išeiti vaiko priežiūros atostogų, todėl šeima gali spręsti, kurio perspektyvos darbe didesnės arba kuris daugiau uždirba, nebūtinai moteris turi auginti vaikus. Iki Vilijos Blinkevičiūtės socialinės garantijos Lietuvoje nebuvo tokios garantuotos, kai buvo praplėstos ir suvienodintos vyrų moterų galimybės, o moterys apsiimdavo nemokamu darbu namuose, buityje, kai iškildavo reikalas nemokamo darbo, tai iš karto moteris perimdavo jį (Rimvydas). Bet iš kitos pusės ta situacija po truputėlį turėtų keistis vien dėl to, kad dabar ir vyrai lygiai taip pat sėkmingai naudojasi tėvystės atostogom, ir tai, manau, keičiasi į gerą (Rimvilė). Taigi teisiškai galimybės yra lygios, viena iš pagrindinių kliūčių jas užtikrinti visuomenėje vyraujantis požiūris, kad moteris turi prižiūrėti vaikus, o vyrai siekti karjeros. Be to, remiantis Lietuvos statistika, vyrai uždirba daugiau ir jie dirba geriau apmokamose srityse, todėl šeimai finansiškai nuostolinga, kad tėvas imtų tėvystės atostogas, nes sumažės šeimos pajamos. Jeigu nebūtų sričių pasiskirstymo, galbūt ir vyrai dažniau 78

79 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) liktų namie su vaikais, nes būtų daugiau šeimų, kuriose moteris uždirba daugiau už savo vyrą. Tačiau, Modesto požiūriu, teisinga, kad vienu atveju pirmenybę turi vyrai, kitu moterys: Lygios galimybės daugeliu atveju yra mitas, siekiamybė, kurios niekada nebus. Vienu atveju pirmenybę turės vyrai, kitu moterys, ir tai yra natūralu ir teisinga. Daugelis respondentų pastebėjo, kad dabar rašant darbo skelbimus nurodomos abi lytys, nors paprastai egzistuoja išankstinis nusistatymas, kas turėtų būti priimamas į pareigas. Darbo skelbimuose yra parašyta, sakykim, ten ieškom tiek viršininko ar viršininkės, bet žinai, kad ten bus daugiau pageidaujamas vyras, ir kad ko gero ten įsitvirtins vyras į šitą vietą, arba, jeigu dirbs moteris, tai tikrai moteris turės įdėti dvigubai daugiau darbo, kad jinai galėtų parodyti, kad jinai taip, kaip vyras, na, tikrai reikia daugiau pastangų moteriai (Raminta). Dauguma valstybių mūsų dienomis kaip priemonę, į valstybės valdymo institucijas įtraukiančią daugiau moterų, naudoja kvotas (Taljūnaitė, 2005; Matonytė, Mejerė, 2011; Šidlauskienė, 2005). Respondentų klausta, ar formuojant regionų valdysenos institucijas būtų tikslinga ir pas mus taikyti kvotų sistemą. Respondentai minėjo, kad kai kuriose partijose kvotų sistema egzistuoja, tačiau tai nenulemia moterų skaičiaus tarybose. Šiuo klausimu visi respondentai buvo vieningi, jų nuomone, kvotos nėra tinkama priemonė, skatinanti moteris dalyvauti regioniniame valdyme. Mano nuomone, tai griežtai ne (Rimvilė). Aš asmeniškai nemanau, kad turėtų būti kvotavimas (Rimvydas). Tai yra absoliuti nesąmonė, kaip čia sakyti, kad ir šachmatais susėda žaisti, moteris apžaidžia visus didmeistrius, na, ir kas, neturi jokios reikšmės, šitie dalykai yra kvailystė. Protas, darbštumas reikšminga, bet ne lytis (Rokas). Vis dėlto daugelyje pasaulio šalių kovotos yra efektyvi priemonė, kuri taikoma, siekiant mažinti diskriminaciją, užtikrinti aktyvesnį moterų dalyvavimą politikoje ir sumažinti istoriškai besitęsiantį atotrūkį tarp vyrų ir moterų lygių galimybių. Mokslininkai skiria trijų tipų viešosios veiklos kvotas: vidinės partijų kvotos, įstatymu moterims rezervuotos vietos ir politinio atstovavimo kvotos (Matonytė, Mejerė, 2011). I. Matonytė ir O. Mejerė (2011) rašo, kad XXI amžiuje įvairaus pobūdžio kvotos taikomos visose posovietinėse valstybėse (išskyrus Bulgariją): 40-yje pasaulio šalių kvotos įteisintos konstituciškai, dar 50-yje šalių moterų kvotos pripažįstamos kaip teisėta partijų strateginė norma. Lietuvoje vidinę kvotų sistemą rinkimų sąrašuose taiko tik socialdemokratų partija (Ališauskienė, Purvaneckienė, 2009; Šidlauskienė, 2005). Respondentų požiūriu, kvotos dirbtinės priemonės, todėl joms Lietuvoje nepritariama. Mano nuomone, tai turėtų būti natūraliai, jeigu žmogus yra aktyvus, nesvarbu, jis moteris ar vyras, tai jam turėtų būti suteiktos teisės dalyvauti visuomeniniame gyvenime, reikštis tam tikrose organizacijose, neuždėti kažkokių tai barjerų, arba kažkokių tai ten ignoravimų, kad tu negali pasisakyti, šita demokratija yra išsigimusi, nes mūsų atveju, kaip mes gyvenam, kokioj aplinkoj, kiekvienoj organizacijoj, ten, kur man tenka dalyvauti, tai yra tiesiog iš viršenybės nurodoma, ką tu gali daryti, ko tu negali daryti, ką tu gali kalbėti, ar nebegali kalbėti (Rovena). Nereikia kvotų, reikia kitokių priemonių. Bet kvotavimas turi savo kainą, aš manau, turi būti tokios iniciatyvos, pavyzdžiui, TEO daro projektą Vilniuje, moterys IT sektoriuje (Rimvydas). Kita vertus, galima svarstyti dėl kvotų reikšmingumo. Kaip čia pasakyti, na, aišku, tos kvotos kažką tai duotų, dėl tų sprendimų priėmimo, bet iš kitos pusės įvesti kvotas, tai ką tas reiškia? Tai, jeigu mes esam renkami rinkėjų, tai gal būtų ir nevisai tinkama sureglamentuoti, kiek tu turi išrinkti moterų, kiek turi išrinkti vyrų, tai, man atrodo, čia jau yra rinkėjų apsisprendimas, ir todėl galvoju, kad moterys balsuodamos ir rinkdamos turėtų pagalvoti, kad reikėtų ir moterų atstovių (Raminta). Vis dėlto kvotos bus dirbtinos, nenatūralios, jos nutrauks natūralią gyvenimo eigą, jos gali supriešinti, nes iš vienos institucijos įvyks pokytis į kitą instituciją, arba bent jau kitokią instituciją, viena norma, kad vyrai dominuoja, bus pakeista į kitą normą, kad visi lygūs; pasikeis vertybės: nuvertintas moters vertingu- 79

80 Linutė Kraujutaitytė, Toma Jurkevičiūtė INSTITUCINIS REGIONO VALDYSENOS LYČIŲ LYGYBĖS DISKURSAS mas bus atkurtas, tačiau tai įžeis vyrų jausmus, nes nenuvertinta moteris neįrodo, kad vyras yra pranašesnis. Reikia laukti, kol vyrai supras tai sąmoningai, antraip galimas susipriešinimas. Šias mintis išsako ir vyrai, ir moterys. Esu už tai, kad žmogus turi viską pasiekti neatsižvelgiant į lytį, jeigu tu esi gabus, tai tu ir pateksi į vieną ar kitą sritį (Rimvilė). Aš manyčiau, kad nereikėtų, aš manau, kad vis tik tai turėtų natūraliai susiklostyti tie procesai ir tas supratimas. Visa tai, kas yra dirbtinai bandoma užtikrinti, tokie sprendimai kaip tik gali kažkuria prasme įtakoti neigiamai, tai gali supriešinti, paskatinti priešintis tokiems dalykams, aš manau, kad geriau apeliuoti arba inicijuoti sprendimus, apsisprendimus, keičiančius požiūrį, sąmoningus nusiteikimus, negu kad dirbtinai įvesti kvotas (Rimantas). Taigi kvotos mūsų regione nebūtų tinkama priemonė, kadangi į tai būtų žiūrima skeptiškai, nes nei moterims, nei vyrams, tiesą pasakius, nesinori rimtų permainų. Permainos jau atsibodo. Reikia šiek tiek daugiau stabilumo. Išanalizavus, kaip regioninio valdymo srityje dirbantys valdininkai supranta lyčių lygybės sąvoką, kokios įtakos siekiant politinės karjeros gali turėti lytis ir koks valdininkų požiūris į kvotas, kaip priemonę, galinčią paskatinti moterų dalyvavimą savivaldoje, toliau nagrinėjame, kokios priemonės taikomos regionų valdysenos institucijose, siekiant lyčių lygybės šioje srityje. Analizuojant savivaldybių ir regiono plėtros tarybos planavimo dokumentus pastebima, kad šiuo klausimu dirbama minimaliai, tai patvirtina ir respondentai. Negaliu pasakyti, kad būtų kuom nors prisidedama prie lygybės gerinimo (Rovena). Rimanto nuomone, kadangi nėra reglamentuota, kaip reikia užtikrinti lygias galimybes tiriamame kontekste, todėl tai sąmoningai ir nedaroma. Šią situaciją Rimantas aiškina taip: Vėlgi, kadangi tai nėra formaliai reglamentuota, kaip turėtų būti užtikrintas lygių galimybių subalansavimas, tai nėra sąmoningai kažkaip įtakojama. Aš manau, kad visų pirma kompetencijos dalykai yra patys svarbiausi, o ne lyties ar lyčių subalansavimas (Rimantas). Roko žodžiai leidžia įsitikinti Rimanto sakoma tiesa: Dokumentais jokiais, ne, tikrai nereglamentuojame šitų dalykų, na, yra buvę tokių bandymų, pasiūlymų, kad gal reikėtų, bet labai retai, pasigirsta iš kairesnių pažiūrų politikų, bet labiau dėl to, kad jie žino teoriškai, kad taip būna Vakarų šalyse, tarkim, pasitaiko tokių atvejų, recidyvų, o šiaip nėra (Rokas). Taigi Rokui šiame kalbiniame kontekste lyčių lygybę užtikrinančios racionalios viešojo administravimo priemonės yra paprasčiausias recidyvas ir niekuo daugiau. Raminta vis dėlto taip nemano. Ji prisimena, kad buvo pastangų spręsti viešojo administravimo problemą, susijusią su lygių galimybių darbo vietoje užtikrinimu ir su valdininkų iniciatyvomis formuoti lyčių lygybei palankias aplinkos sąlygas. Raminta dalijasi savo patirtimi: Kada rengėm plėtros planą, rajono vystymosi metų, iš tikrųjų inicijavau ir bandžiau žiūrėti, kad, na, sakykim, tos priemonės kažkur tai būtų, bent jau nepažeistų to lyčių lygybės principo, kad kiek įmanoma būtų atsižvelgta į tai, bet pačioj savivaldybėj, kad turėtumėm kažkokį tai ar specialistą atskirą, ar bent dalį specialistui priskirtą, tai to nėra (Raminta). Raminta pabrėžia, kad jų savivaldybė taiko bendradarbiavimo priemonę. Kalbėdama apie savivaldybės ir NVO bendradarbiavimą, ji konstatuoja: Mes turim moterų informavimo ir mokymo centrą, kuris tikrai vykdo labai nemažai projektų lyčių lygybės klausimais, ir mes bendradarbiaujam, ir iš savivaldybės biudžeto skiriam pinigų projektų vykdymui. Taip, yra bendradarbiavimas su nevyriausybinėm organizacijom, kurios, va, šita veikla užsiima (Raminta). Modesto ir Mindaugo patirtis šioje srityje šiek tiek kitokia. Abu pabrėžia intuityviai institucijoje vykstančius lyčių lygybės užtikrinimo procesus. Jie informuoja, kad savivaldybės, kuriose jie dirba, pareigas 80

81 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) skirsto netendencingai, taiko kitas viešojo administravimo priemones. Modestas šią situaciją apibūdina taip: Mūsų organizacijoje sudaromos vienodos galimybės tiek vyrams, tiek moterims priimti sprendimus. Yra tiek vyrų, tiek moterų, užimančių atsakingas pareigas. Taip pat atliekami statistiniai tyrimai, kiek savivaldos teritorijoje ir pačioje organizacijoje dirba vyrų, ir kiek moterų (Mindaugas). Modestas, nors ankščiau minėjo, kad lyčių lygybė yra mitas, vis dėlto pripažįsta, kad jo organizacijoje kolegos vieni kitus gerbia. Jis jaučia ir patiria lyčių lygybei skleistis palankią atmosferą: Stengiamės gerbti vieni kitų nuomones, įsitikinimus, žvelgti vieni į kitus ne kaip patinai į pateles, ar kaip patelės į patinus, bet kaip kultūringi, savo vietą ir vertę žinantys žmonės (Modestas). Vis dėlto, minėjome, kad kai kurios respondentės išsakė požiūrį, kad kartais vyrai ignoruoja jų siūlymus, net patys kartais to nepastebėdami. Kitas klausimas, ar teko išgyventi ar kitaip patirti diskriminaciją, galbūt ne asmeniškai, vis dėlto patirti, kai asmuo yra diskriminuojamas dėl lyties. Keletą pavyzdžių jau minėjome, analizuodamos ankstesnius klausimus. Daugiau diskriminacinio pobūdžio apraiškų respondentai nepaminėjo. Lietuviams neįprasta dalintis neigiama patirtimi? Vis dėlto respondentai pastebėjo, kad diskriminacija kyla natūraliai dėl mūsų visuomenėje esančių tradicijų, stereotipų ir niekas to nelaiko diskriminacija, nes mūsų visuomenėje visi įpratę, kad vienos sritys, kurios yra mažiau apmokamos, yra moterų sritys, kitos, įvertintos brangiau, yra vyrų sritys. Visi esame prie to pripratę ir įpratę plėtoti tokius lyčių vaidmenis. Kodėl? Rimvydas taikliai užčiuopė reikšmingą giluminių priežasčių dalį. Jo įsitikinimu, kai kurioms moterims trūksta ambicingumo, nors pokalbio metu jis minėjo, kad mūsų šalies moterys yra labai išsilavinusios ir kompetentingos. Moterys išsilavinusios ir kompetentingos, bet mažai ambicingos. Nors vienos moterys yra vienokios, o kitos kitokios, bet išimtys nepaneigia dėsningumo. Moterys Lietuvoje nėra solidarios. Pažiūrėkim į tradicinę mūsų Lietuvos mokyklą, visos mokytojos moterys, mokyklos direktorius yra vyras. Ar čia atsitiktinai? Ne, čia yra kultūrinis dalykas. Manau, pačios moterys atsiliepia, kad vyrai yra geresni vadovai, tai, kol pačios moterys taip atsiliepinės, nerodydamos ambicijų, tol nevyks tie pokyčiai (Rimvydas). Rimantas pabrėžia esamos situacijos natūralumą, kuriame matomas dichotomiškas požiūris į vyrų ir moterų vaidmenis: moteris vs. vyras. Jis mano taip: Natūralu, yra profesijų, kuriose moterys dominuoja, tarkim, vaikų darželiai, mokytojos (Rimantas). Ši situacija Renatai iš tiesų visai neatrodo natūrali arba bent jau ji kvestionuoja šį socialiai konstruojamos normalios normos natūralumą: Tokių tylių pageidavimų, kad geriau į tas pareigybes tiktų vyras, pamąstymų yra, kokia nors pareigybė labiau ūkiška, su technika susijusi, gali toje srity dalyvauti visi, bet, na, kažkaip jau visi natūraliai nusprendžia, kad turėtų būti vyras toje pareigybėj, bet tiesiog renkamasi yra iš pretendentų ir sumuojasi daug visokių dalykų, nebent kažkas slaptai gali nusverti, bet akivaizdžiai nedemonstruoja, nebūna, kad akivaizdžiai į akis ignoruotų (Renata). Rokui yra natūrali trečioji tikrovė, akivaizdu, skirtinga nuo Rimanto ir Renatos, kuri kvestionuoja rimantiškąją. Rokas tarsi sako, kad gyvenimas susitvarko pats kasdienėse praktikose bendraujant ir kalbantis: Tikrai ne. Aš, aišku, matau visuomenėje esančius labiau paprotinius santykius susiklosčiusius: ai, tai čia, žinai, moterys, ai, tai čia, žinai, vyrai, bet jie labiau yra plepėjimo lygmenyje, negu realybėje (Rokas). Ne vienas neretai jaučiame šią savaime betekančią tikrovę. Siekdamos nustatyti, kaip respondentai vertina nagrinėjamą problemą, ar jiems ji atrodo svarbi, klausta, kokios būtų pasekmės, jeigu vyrai ir moterys nedisponuotų lygiomis teisėmis ir valdžioje nebūtų lygių galimybių, nors, kaip įsitikinome, realioje praktikoje jų iš tiesų tebestokojame. Respondentų požiūriu, lygios vyrų ir moterų galimybės yra svarbus demokratijos elementas. Jei jų nepaisytume,...aš manau, kad tai išbalansuotų demokratiją elementariai, visų piliečių dalyvavimą valstybės ar kurios nors struktūros valdyme (Rimantas). 81

82 Linutė Kraujutaitytė, Toma Jurkevičiūtė INSTITUCINIS REGIONO VALDYSENOS LYČIŲ LYGYBĖS DISKURSAS Rokas pritaria Rimui, kad...be jokios abejonės, žala demokratijai, žmogaus teisėms, laisvėms ir net pareigoms įtaka, tai, be abejo, žala būtų (Rokas). Be to, respondentai, įžvelgdami vyrų ir moterų asmeninių savybių skirtumus, mano, kad geriausi sprendimai priimami tada, kai juos priima abiejų lyčių atstovai. Kai kada sutariama, kad...moters pasaulėžiūra yra kitokia, kaip ir įvairių kitų žmonių, tai jeigu mes sudarom, kaip, pavyzdžiui, įmonių valdybą, tai įmonių valdybose turi būti pakankamai skirtingos kvalifikacijos darbuotojų. Bet kai pasižiūri, kas tai yra, tai dažniausiai būna vyriškiai, to paties amžiaus, tais pačiais pomėgiais. Jeigu mes įtrauktumėme į valdymą ir moteris, jos atspindėtų kitą suvokimą, kitą darbo kultūrą, atsirastų žymiai platesnis, įvairesnis požiūris. Pasaulis yra įvairus, o jeigu jį valdo vien tik vyrai (Rimvydas). Rimvydas ne tik palaiko moteris, bet pasisako ir už socialinės įvairovės principą: vyrai, moterys, įvairių kvalifikacijų, amžiaus, tautybės, sveikatos. Štai koks, respondento teigimu, yra darnus požiūris į lygybę. Ir Renatai nesvetimas socialinės įvairovės principas. Nors ji šiek tiek abejoja dėl realių galimybių, bet pabrėžia bendradarbiavimą, sakydama, kad...būtų, aišku, vienpusiškas požiūris vyrai ar moterys; abu vis tiek sudaro tą tokią požiūrio pilnatvę, moterys emocijom gal daugiau pasivadovauja, vyrai gal logika, ir bendrai susėdus spręsti kažkokius tai klausimus randamas tas viduriukas ir aš manau, kad būtina visur abiem lytim aktyviai dalyvauti, matau tik pliusus, kad dalyvauja abi lytys (Renata). Bendradarbiauti ir siekti lyčių lygybės padeda įstatymai, priešingu atveju moterų padėtis būtų daug prastesnė nei dabar. Įstatymai. Jie daug sureguliuoja ir moterys dėka įstatymų gali daugiau ko pasiekti, nes tikrai moterys būtų pastumtos daugiau į šoną, jei ne įstatymai (Raminta). Įstatymo raidė ir dvasia, respondenčių įsitikinimu, teigiamai veikia lyčių lygybę. Jei ne įstatymai ir lyčių lygybės tarptautinis siekis,...iš principo... na, ką... turėtumėm labai elementariai, ko gero grįžtumėm į savo ankstesnį epizodą, kai moterys būdavo su vaikais, o vyrai dirbdavo, uždirbdavo (Rimvilė). Rimvilės požiūriu, lyčių lygybės problemos sprendimo regresijai įtakos turėjo sovietinis laikotarpis. Rimvilei svarbu pabrėžti, kad...pas mus dar sovietinis laikotarpis šiek tiek atitolino nuo normalaus dalyvavimo visuomenės gyvenime (Rimvilė). Todėl, nekalbant apie patirtis, šiandien turime vien jau statistikai liūdnokas lyčių lygybės sąlygas. Mindaugas jas taip detalizuoja: Galimos pasekmės, tokios kaip užimtumo galimybių nebuvimas, pajamų dydis, įgūdžių nerealizavimas ir net psichikos pažeidimai. Manau, kad kiekviena savivaldos organizacija turi skatinti lygias ne tik skirtingų lyčių bet ir skirtingo amžiaus bei skirtingas socialinės padėtis užimančių asmenų galimybes ir integraciją į savivaldos bendruomenės veiklą (Mindaugas). Taip respondentas palaiko socialinės įvairovės principą, reikšmingai papildo ir išplečia tradicinę dichotomiškąją vyro ir moters sampratą, kuri buvo populiari Vakarų pasaulyje XX amžiaus pradžioje ir viduryje. Bent jau šio RV diskurso kontekste respondentai Mindaugas, Rimvydas ir Rimvilė sutaria, kad gyvenime yra daug gerų dalykų ir turiningų momentų, kur lyčių lygybė yra ne mažiau svarbi nei įvairūs kiti jos socialiniai atspalviai, kurie formuoja skirtingą žmonių identitetą, taigi ir poreikius, supratimą, patirtis. Socialiai daugialypės lyties samprata, apimanti amžiaus, tautybės, sveikatos, rasės, įsitikinimų, religijos ir kitus žmogui 82

83 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) reikšmingus identiteto parametrus, visada yra svarbu. Į tai būtina atkreipti dėmesį svarstant lyčių lygybės klausimą. Protingi tie mūsų Klaipėdos regiono valdysenos valdininkai ir valdininkės. Ačiū jiems už turiningas diskusijas. Iš jų mes daug išmokome. Išvados Apibendrindami interviu duomenis, galime teigti, kad tyrime dalyvavę valdininkai šiek tiek skirtingai sureikšmina lyčių lygybės kategoriją, skirtingai nei valdininkės plėtoja lyčių lygybės diskursą. Skirtingų požiūrių visumą sudaro kolektyvinis supratimas, kad lyčių lygybė = 1) lygios galimybės, nors iš kalbinio konteksto matyti, kad operuojama formalios lygybės samprata, kuri, be viso kito, susijusi ir su rinkimų teise; 2) natūralios konkurencinės sąlygos tarp vyrų ir moterų + šiek tiek kultūros ir civilizacijos, parodytos kaip abipusė pagarba; 3) galimybė dėl kompetencijos ir nuomonių įvairovės; 4) pagarba; 5) ekonominės ir socialinės gerovės varomoji jėga; 6) natūrali visuomenės gyvenimo pasekmė. Socialinis teisingumas sąnaudų ir naudos pavidalu nesureikšminamas. Moterų galimybes patekti į regiono valdysenos institucijas respondentai traktuoja nuo optimistinių objektyvių sąlygų, nes didžioji dalis rinkėjų yra moterys, iki abejotinų galimybių, kurios labai priklauso nuo visuomenės, besivadovaujančios stereotipais ir išankstinėmis nuostatomis; jos priklauso ir nuo natūralių moters nėštumo sąlygų, kurios riboja jos galimybes, iki akivaizdžiai priešiškų moterims vaizdinių, esą jos yra emocingesnės, tuo tarpu vyrai racionalesni; galiausiai galimybėms sugrąžinama darna, nes emocijos ir racionalumas lemia pusiausvyrą, kadangi moterys yra kvalifikuotos, papildo požiūrio pilnatvę. Saviraiškos lygias galimybes regionų valdysenos institucijose valdininkai ir valdininkės konstruoja vartodami pasirinkimo laisvės kategoriją, kuri, atsižvelgiant į instituciją, moterims gali būti gana plati ir nediskutuotina, bet kai kur ir stereotipiškai moteriška, t. y. vyrų iš anksto apibrėžta arba net perteklinė, kuri moterį paverčia nematoma; čia kalbama apie situacijas, kai moterys RV institucijoje jaučiasi nereikšmingos, negirdimos, ypač susireikšminusių vyrų grupėje. Pabrėžiama ir stereotipų įtaka moters pasirinkimo laisvei, natūraliai ribotos moters galimybės tobulinti profesinę kompetenciją, jei ji jas tokias ribotas pasirenka (pvz., gimdyti) arba, jei net ir nesirenka (pvz., susirgus vaikui), arba, jei moterį kas nors kitas pasirenka (pvz., darbdavys). Moteris renkasi mažai. Tai tikrai akivaizdus faktas. Klaipėdos RV valdininkai, dalyvavę tyrime, tai supranta, jaučia ir išsako. Dalis respondentų atkreipia dėmesį, kad vis dėlto lyčių lygybės šiame kontekste nėra, o jos privalu siekti, siekiant efektyvesnių sprendimų, nes moterys yra kvalifikuotos ir papildo požiūrio pilnatvę. Priežastys, lemiančios tai, kad moterų regionų valdysenoje trūksta, respondentų teigimu, yra stereotipai ir pačių moterų pasyvumas. Spręsti šią problemą respondentai siūlo skatinant visuomenės sąmoningumą, moterų aktyvumą, socialinį dialogą. Vis dėlto, siekiant racionaliau spręsti problemas, bent jau kvotoms nepritariama, nes norima natūralumo, kad viskas klostytųsi savaime. Suprantama, kad patiems valdininkams yra daug rimtesnių darbų, nei lygių galimybių principo realizavimas. Todėl diskurse taikliai pabrėžta kompetencija ir įsitikinimas, kad esamos diskriminacijos niekas nebelaiko diskriminacija, iš tiesų kelia nemažai klausimų. Vienas jų: ar tik nesame patekę į savo pačių suvokiamus natūralios būsenos socialiai konstruojamus spąstus, iš kurių kai kam ir nesinori išsivaduoti, kurie kai kam teikia privilegijų? Šis klausimas gali būti tinkamas tolesniems tyrimams ir diskusijoms. Šis diskursyvusis lokalitetas atskleidė, kad lyčių lygybės problema Klaipėdos regiono valdysenos srityje yra aktuali. Ją būtina spręsti, nes lyčių lygybė prisideda ne tik prie žmogaus teisių įtvirtinimo, bet ir prie regiono ekonominio augimo, tvarios plėtros, sanglaudos, efektyvumo didinimo ir demokratijos. 83

84 Linutė Kraujutaitytė, Toma Jurkevičiūtė INSTITUCINIS REGIONO VALDYSENOS LYČIŲ LYGYBĖS DISKURSAS Literatūra Ališauskienė, R., Purvaneckienė, G. (2009). Moterys politikoje: Ar sulauksime padaugėjimo? Lyčių studijos ir tyrimai, Nr. 7, p Alasuutari, P., Bickman, L., Brannen, J. (eds.). (2008). The Sage Handbook of Social Research Methods. Sage Publications. Borins, S. F. (2011). Making Narrative Count: A Narratological Approach to Public Management Innovation. Journal of Public Administration Research and Theory, No. 22 (1), p Oxford University Press. Butkuvienė, E. (2010). Moterų politinis atstovavimas Lietuvoje: parlamentarių patirtis. Lyčių studijos ir tyrimai, Nr. 8, p Lietuvos statistikos departamentas. (2015). Moterys ir vyrai Lietuvoje Vilnius. Česonis, G. (2012). Lietuvos regioninės politikos tobulinimo kryptys. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, vadyba ir administravimas (03 S). Vilnius: MRU. Čiegis, R., Zeleniūtė, R. (2008). Ekonomikos plėtra darnaus vystymosi aspektu. Taikomoji ekonomika: sisteminiai tyrimai, Nr. 2 (1), p EIGE. (2015). Gender Equality Index 2015 Measuring gender equality in the European Union Prieiga internete: Enderlein, H., Wälti, S., Zürn, M. (eds.). (2011). Handbook On Multi-Level Governance. Edward Elgar Publishers. Gruževskis, B., Blažienė, I. (2012). Ekonominė ir socialinė padėtis Baltijos šalyse: Lietuva. Prieiga internete: Guy, M. E., Schumacher, K. L. (2009). Gender and Diversity. ASPA. Prieiga internete: ASPADocs/PAR/FPA/FPA-DIV-Article.pdf. Guogis, A. (2009). [Straipsnių ciklas: Kodėl būtina siekti naujojo viešojo valdymo]. Bernardinai.lt. Hyvärinen M. (2008). Analyzing Naratives and Story telling. In: P. Alasuutari, L. Bickman, J. Brannen (eds.). The Sage Handbook of Social Research Methods. Sage Publications. Jankauskaitė, M. (2004). Moterų (ne)reprezentacija masinės kultūros vaizdiniuose. Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr. 3, p Janks, H. (1997). Critical Discourse Analysis as a Research Tool. Discourse Studies in the Cultural Politics of Education, No. 18 (3), p Jäger, J., Köhler, B. (2008). Theoretical Approaches to Regional Governance. Theory of Governance. Working Paper Series by the University of Applied Sciences BFI Vienna, p Kiaušienė, I. (2013). Lyčių lygybė ir jos svarba darniam vystymuisi. Darnus Lietuvos vystymasis, p Matonytė, I., Mejerė, O. (2011). Politinio atstovavimo galimybių plėtra? Lietuvos parlamentarių požiūrio į moterų kvotas analizė. Parlamento studijos, Nr. 10. Prieiga internete: Mažeikienė, N., Dorelaitienė, A. (2012). Darbo rinkos segregacija pagal lytį ar lyčių vaidmenų detradicionalizacija? Acta Pedagogica Vilnensia, Nr. 29, p Lazutka, R., Navickė, J. (2010). Studijos ir socialinis teisingumas. Filosofija. Sociologija, Nr. 21(4), p Liukinevičienė, L. (2005). Visavertė lyčių partnerystė Lietuvoje: pozityvūs pokyčiai ir problemos. Lyčių studijos ir tyrimai, Nr. 1. p Okunevičiūtė-Neverauskienė, L. (2011). Diskriminacijos apraiškos: aktuali būklė bei tendencijos antidiskriminacijos srityje Lietuvoje. Filosofija. Sociologija, T. 22, Nr. 2, p Pavilionienė, M. A. (2010). Lygios galimybės, kurios pakeitė pasaulį. Socialinių mokslų studijos, Nr. 1 (5), p Rakauskienė, O. G., Chlivickas E., Bikas, E., Lisauskaitė, V. (2007). Moterų verslo konkurencingumo didinimas Lietuvoje. Vilnius: LGSEI, MRU, FMC. Reingardė, J. (2014). Užprogramuota problema: Lietuvos moterų ekonominė jėga nenaudojama. Kn.: R. Audenienė. Alfa.Lt, p Rupšienė, L. (2007). Kokybinio tyrimo duomenų rinkimo metodologija. Klaipėda: KU leidykla. Stein, M., Turkewitsch, L. (2010). Multilevel Governance and Federalism: Closely Linked or Incompatible Concepts? Participation, Vol. 34, No. 2, p

85 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Šidlauskienė, V. (2009). Moterų politinės socializacijos projekcijos savivaldos tarybų rinkimuose. Lyčių studijos ir tyrimai, Nr. 7, p Šidlauskienė, V. (2005). Stiklo lubų fenomenas moterų profesinės karjeros raidoje. Lyčių studijos ir tyrimai, Nr. 1, p Taljūnaitė, M. (2005). Atstovavimo principas kaip lyčių lygybės aspekto integravimo priemonė. Lyčių studijos ir tyrimai, Nr. 1, p Tamošiūnė, V. (2011). Socialinis teisingumas švietime: Teorinė samprata ir praktinis vertinimas. Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras. Telešienė, A. (2005). Kritiškosios diskurso analizės metodologinių principų taikymas sociologiniuose tyrimuose. Filosofija. Sociologija, Nr. 5, p Tereškinas, A., Dryžaitė, I. (2009). Darbininkai vyrai ir socialinis kentėjimas Lietuvoje. Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr. 2(25), p Thiel, S. (2014). Research Methods in Public Administration and Public Management. Introduction. Routledge. Van Dijk, T. (1981). Discourse studies and education. Applied Linguistics, Nr. 2(1), p Vidrinskaitė, S. (2004). Asmenų lygybės principas: lygiateisiškumas ir lygios galimybės. Jurisprudencija, T. 56(48), p Zubilina, O. (2009). Lyčių diskurso taikymo ypatumai antrojo pasaulinio karo vizualinėje propagandoje. Inter studia humanitatis, Nr. 9, p Žalimienė, L., Lazutka, R., Skučienė, D., Aidukaitė, J., Kazakevičiūtė, J., Navickė, J., Ivaškaitė-Tamošiūnė, V. (2011). Socialinis teisingumas švietime: teorinė samprata ir praktinis vertinimas. Vilnius: ŠAC. Žukauskaitė, A. (2010). Tapsmas moterimi ir postfeministinės strategijos. Athena, Nr. 6, p Žvinklienė, A. (2013). Žmogaus teisės Lietuvoje: Lietuvos gyventojų lygybės ir diskriminacijos suvokimas Europos kontekste. Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr. 1, p Žvinklienė, A. (2009). Lyčių atotrūkis ir patriarchato raiška Baltijos valstybėse. Lietuvos ypatumai. Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr. 1(24), p REGIONAL GOVERNANCE: INSTITUTIONAL DISCOURSE ON GENDER EQUALITY Linutė Kraujutaitytė, Toma Jurkevičiūtė Klaipėda University (Lithuania) Summary Discourse on the debate for gender equality focuses on the denied opportunities, discrimination and women oppression in Lithuania lately. Why is it so? Firstly, the Ombudsman of Equal Opportunities of the Republic of Lithuania has been receiving more and more complaints, the biggest part of which is information on gender inequality. Secondly, discrimination has been detected by statistics as well. Finally, rich stories of people, who experienced discrimination, reveled by social research and mass media, show the seriousness of the problem. This article aims at developing local knowledge about discursive gender equality conditions seen through the lenses of public officers working in the national institutions of Klaipėda regional governance. What are their ideas on gender equality and situation that they understand they have been working for the last few years? How they describe gender equality conditions that they experience? The ideas in the article are based on the recently obtained data from survey as well as interview research. Both regional governance and gender equality needs to be understood better for the sake of anticipated change in social norms, values 85

86 Linutė Kraujutaitytė, Toma Jurkevičiūtė INSTITUCINIS REGIONO VALDYSENOS LYČIŲ LYGYBĖS DISKURSAS and actors ar regards institution of regional governance. Gender equality is a topic that has been lately the concern of scientists as well as of the governments. The article consists of five chapters. The first chapter is on the postmodern discursive research methodology. The second chapter explicates the discussion related to gender equality in social sciences, including public administration. The third chapter is devoted to the short review of the national regional governance institutions in Lithuania in order to explore further the context of Klaipeda case study in which the survey and the interview data was obtained. The research procedures are described in the forth chapter. The last chapter is presented with the thick narratives derived from the survey and interview research. This way the article is meant to contribute to the general pool of data of the national research of social sciences in general and local knowledge of regional governance and public administration in particular. KEY WORDS: regional governance, discourse methodology, gender equality, human rights, region of Klaipėda. JEL CODES: D02, D63, D78, Q01, R59. Gauta: Priimta: Pasirašyta spaudai:

87 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) THE APPLICATION OF PLURALISTIC TERRITORIAL DEVELOPMENT PARADIGM IN ASSESSMENT OF TERRITORIAL STATE OF DEVELOPMENT: THE CASE STUDY OF LATVIAN REGIONS Jelena Lonska 1 Rezekne Higher Education Institution (Latvia) ABSTRACT In the article, the author empirically approbates the structural scheme for the evaluation of the territorial state of development elaborated previously assessing territorial state of development of the statistical regions of Latvia. The scheme comprises four objective social economic elements and two subjective elements. The average values of normalized objective and subjective indicators for each region were calculated applying the most appropriate indicator of the statistical regions available in the national statistical database of Latvia to the each element of the scheme and normalizing the values of the selected indicators. Allocation of the statistical regions of Latvia in accordance with the normalized objective and subjective indicators was performed using the W. Zapf s matrix, which provides a possibility to consider the territorial state of development not just in a quantitative but as well in a qualitative aspect, i.e., within the framework of the pluralistic territorial development paradigm suggesting a parallel existence of diverse development natures (qualities) in the global environment instead of applying a single quantitative scale to all territories being studied. In the result of the approbation of the structural scheme for the territorial state of development evaluation, it is not possible to single out a distinct statistical region of Latvia in accordance with its highest or lowest development level, rather it could be merely stated that each of the regions is developed in a different quality since each region has its own nature of development. KEYWORDS: territorial state of development, pluralistic territorial development paradigm, evaluation. JEL CODES: O100; I310 DOI: Introduction Within the framework of the successfully defended doctoral theses analysing and exploring the world experience in the assessment of the territorial state of development, the author has elaborated the structural scheme of the evaluation of the territorial state of development that was proposed for the evaluation of the state of development of the statistical regions of Latvia. The empirical approbation of the scheme using the example of the statistical regions of Latvia allows demonstrating not only a quantitative but as well a qualitative state of development of the territories since both the objective territorial social economic indicators and the subjective wellbeing indicators of the population living in the distinct regions were used in the analysis. Aim of the research is to perform an assessment of the territorial state of development of the statistical regions of Latvia applying the structural scheme of the evaluation of the territorial state of development elaborated by the author previously, and to demonstrate qualitative differences in the state of development of these regions. 1 Jelena Lonska Rezekne Higher Education Institution (Latvia), Dr. oec. Scientific field: regional development, evaluation of the territorial state of development, subjective wellbeing Jelena.Lonska@ru.lv Tel

88 Jelena Lonska THE APPLICATION OF PLURALISTIC TERRITORIAL DEVELOPMENT PARADIGM IN ASSESSMENT OF TERRITORIAL STATE OF DEVELOPMENT: THE CASE STUDY OF... Object of the research: the statistical regions of Latvia. Hypothesis of the research: in compliance with the pluralistic paradigm of the territory development, each region of Latvia has its own nature of development. Objectives of the research: 1. To analyse the theoretical concepts on the application of the pluralistic territorial development paradigm to the assessment of the territorial state of development; 2. To approbate the structural scheme of the evaluation of the territorial state of development elaborated previously using the case of the statistical regions of Latvia; 3. To interpret the results of the approbation and to develop conclusions. Used methods: analysis, synthesis, statistical analysis, empirical research. 1. The structural scheme of the evaluation of the territorial state of development and application of the pluralistic territorial development paradigm Methodological challenge for the author of the scheme was to elaborate a tool for evaluation of the territorial state of development which would correspond with the modern theoretical elaborations of Developmental Economics, namely, the use of objective and subjective indicators, as well as acknowledgement of the crucial significance of territories competitive advantages (created by the capabilities of creative people) in the field of evaluation of the territorial state of development (Lonska, 2012; Lonska, Boronenko, 2013). Figure 1. Elements of the Newly Elaborated Structural Scheme of the Evaluation of Territorial State of Development Source: figure developed by the author. In the elaboration of the methodological basis of the structural scheme of the evaluation of the territorial state of development, the findings of Developmental Economics, Conception of Human Development (Mahbub ul Haq, 1991; Todaro, 1999; Sen, 1999; Todaro, Smith, 2011; Thirlwall, 2011), Happiness economics scientific insights on people s subjective well-being (Easterlin, 1974; Layard, 2005; Inglehart u.c., 2008; Veenhoven, 1991, 2002), Human Capital Conception (Schultz, 1960, 1961; Becker, 1962, 1964; Weisbrod, 1964), M. Porter s Theory of Competitive Advantage of Nations (Porter, 1990), as well as R. Florida s Creative Class Theory (Florida, 2002, 2003) were used. The scheme consists of six basic elements, four of them are objective elements: (1) changes in the number of population, (2) people s material prosperity, (3) people s health, (4) people s education, and two are subjective elements (5) people s overall satisfaction with life and (6) people s attitude towards spiritual values, and in the center is the people s common wellbeing (see Figure 1). 88

89 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Analyzing Figure 1, territory s state of development is understood as the result of development of any territory and it can be judged by objective and subjective indicators of its population common well-being, illustrated in the structural scheme in details. Using them it is possible to evaluate the territorial state of development, conceptually basing on the fact that a territory is developed when the number of population is growing and these people are materially provided, healthy, highly educated, support spiritual values and are satisfied with their life. In accordance with the Human development conception of the Developmental Economics (Goulet, 1975; Sen, 1983; Todaro, Smith, 2011; Mahbub ul Haq, 1991; Thirlwall, 2011), a developed nation is the final aim of a territory s development, and the economic growth is the tool to reaching this final aim. Thus, result of development of any territory, i.e., the state of development, can be judged by its inhabitants common wellbeing objective and subjective indicators, that have been included in the structural scheme of the evaluation of territorial state of development, elaborated by the author. Two conceptual aspects of the scheme are emphasized: 1. All the traditional economical, technological and other indicators (the state of infrastructure, industrial production etc.) used in the evaluation of territorial state of development are not absent in this scheme, but rather they are viewed through humans, i.e. they have to transform into indicators of human well-being. If such transformation does not take place, in this case according to the methodology of Developmental Economics such a territory cannot be considered to be developed. 2. The elaborated structural scheme of evaluation of territorial state of development does not provide for calculation of the integrated index of territorial state of development, but it works with six separate elements of the scheme according to which territorial state of development can be characterized. It is based on the qualitative approach to the evaluation of territorial state of development, so called pluralistic paradigm of territorial development which provides for parallel existence of different kind of natures of development ( qualities ) in the global world, instead of one quantitative scale application for all the territories to be researched, as it happens in the framework of quantitative (evolutionary) paradigm of territorial development (Boronenko, Lonska, 2013). There are two approaches to analyze the territories (societies) development: the linear or formation approach and non-linear or civilizations (pluralistic) approach, supplementing each other. Formation approach mostly analyzes the material essence of territories (societies), while the civilizations (pluralistic) approach emphasizes social essence of a territory (society), i.e., the cultural, intellectual level and mentality. The followers of the civilisation (pluralistic) paradigm of the territory development deny the existence of general development laws for all societies and affirm that the societal diversity prevails over the unity. The modern world shifts towards the pluralistic diversity, a progress has many facets, every country has a free choice of the path for its development (Braudel 1967; Manschot, Suransky 2009; Checkel 2013). Analysis of the territory (society) development within the formation paradigm denotes a vertical angle of a view on the historical development; it reveals the change of the civilisation from the primal, lower forms of development towards more complex and advanced. In turn, analysis of the territory (society) development within the civilisation (pluralistic) paradigm denotes a horizontal angle of a view on the historical development uncovering the civilisations concurrently existing in the historical time and space. The civilisation development paradigm studies the development of society considering its qualitative indicators (Панарин, 1999). Analysing the information available on both approaches of the territory (society) development, it can be concluded that a linear or the formation development paradigm is a quantitative (evolutionary) approach to the assessment of the territorial state of development; in its turn, a non-linear or the civilisation development paradigm is a qualitative (pluralistic) approach to the assessment of the territorial state of development. Consideration of the advantages of both approaches to the analysis of the territory (society) development allows carrying out more complete and comprehensive analysis of the development processes. The territory development is a multi-faceted and a multi-dimension process; therefore it is often viewed from different social and economic perspectives. The use of both approaches in the analysis of the territory development provides a more versatile and complete result. 89

90 Jelena Lonska THE APPLICATION OF PLURALISTIC TERRITORIAL DEVELOPMENT PARADIGM IN ASSESSMENT OF TERRITORIAL STATE OF DEVELOPMENT: THE CASE STUDY OF Approbation of the Structural Scheme of Evaluation of the Territorial State of Development on the Latvian regions For the empirical approbation of the structural scheme of evaluation of the territorial state of development, the following data, available in Latvia s official statistics, can be used as indicators of scheme s elements (see Table 1): 1. Changes in the number of population the indicator of the Latvia s Central Statistical Bureau database Population number and its change by statistical region in 2001 and 2011 (LR CSB, 2014c). The years for the analysis have been chosen according to the two last the Population Census years in Latvia, i.e., 2011 and As seen in Table 1, almost every statistical region of Latvia in the period of faced a decrease in the number of population, with the exception of the Pieriga region, where the population growth of % was observed. The greatest decrease in the number of inhabitants was observed in Latgale region %. According to the information from the Latvia s Central Statistical Bureau, the number of inhabitants of Latvia has decreased mostly as a result of two reasons: negative natural increase of inhabitants, as well as due to the long-term international migration. Speaking of the Pieriga region, the proportion of the inhabitants in the region gradually increases. It can be explained with the fact that wealthy people from Riga, building their private houses in the Pieriga region, chose the region as their constant place of residence. This process, when inhabitants choose to live near the cities, has already obtained its title suburbanization (Bērziņš, 2011). A completely opposite situation can be observed in the regions and towns of Latvia: the further place is from the capital the more difficult it is to find work and the salaries are lower. All those arguments are also reflected in the changes of the inhabitants number. 2. People s Material Prosperity the indicator of the Latvia s Central Statistical Bureau database Households disposable income in statistical regions of Latvia (euro, per month), in 2012, mean disposable income per household member (LR CSB, 2014a). The data in the Table 1 show that the highest income available to households in average per one household member a month in 2012 was in the Riga region euro, but the lowest income in 2012 was in the Latgale region euro a month. It is indisputable that the income available to households in the Riga region and Pieriga region has always been higher than the average in the country. It can be explained due to the fact that the largest Latvia s companies and the public sector institutions are located in Riga and Pieriga region; they are able to pay competitive (it also means comparatively higher) remuneration to their employees. Both in Riga and Pieriga regions reside more wealthy inhabitants possessing more than one real estate object, by renting it there is an additional income for the household. These inhabitants have savings in credit institutions, where they receive interest from the deposited means which also constitutes the additional income of the household. The poor inhabitants of Riga and Pieriga self-governments receive higher social benefits in comparison to the other self-governments in Latvia, what also influences the common level of the income available to households. 3. People s health the indicator of the Latvia s Central Statistical Bureau of the Republic of Latvia database Age-specific death rates in regions (per 1000 population of corresponding age) in 2012 (LR CSB, 2014b). Data in the Table 1 indicate that in 2012 the most dramatic situation in relation to the mortality of population in all age brackets (except for the age bracket of 20 29) was in the Latgale region; it could be partly justified by the fact that in Latgale there is the largest proportion of elderly people 23.3 % of the population is older than 62, while in average in Latvia it is 21.9 % (LR CSB, 2014e). In Latvia the most significant causes of death are cardiovascular diseases, as well as malignant tumours, and exactly the elderly people suffer from the diseases, and consequently the indicators are higher exactly in the Latgale region (Centre for Disease Prevention and Control, 2012a). Analyzing the age specific rates of mortality in the framework of Latvia s statistical regions, one has to take into account the indicators of mortality due to external causes, the value of which also is higher in Latgale (127.6 cases per population, in all age brackets in 90

91 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) 2012), than the average in the country (92 cases per population, in all age brackets in 2012) (Centre for Disease Prevention and Control, 2012b). In this case we might think about the influence of social and economical conditions, especially due to the fact that in Latgale the mortality indicator is higher because of suicides, accidents, smoke, fire and flame impact, drowning and suffocation, and freezing to death (Centre for Disease Prevention and Control, 2012b). 4. People s education the indicator of the Latvia s Central Statistical Bureau database Resident Population of Latvia Aged 15 and Older by Educational Attainment in Statistical Regions, doctoral degree and higher education, Population census results in 2011 (LR CSB, 2014d). The data reflected in the Table 1 show that the biggest proportion of people with the highest level of education is in Riga region 32.1 % from the total number of people who acquired education in the given region, whereas, the lowest proportion of people with the highest level of education is in Vidzeme region 16.2 %. In Latgale region the proportion of people with the highest level of education constitutes 17.0 % of the total number of the region s educated inhabitants, that is the fourth highest indicator in Latvia s statistical regions, according to the results of 2011 s Population census. This tendency can be explained with the fact that Latvia s higher education institutions, including research institutes, which require scientists with doctoral degrees, as well as the largest companies and state institutions, where the highest level specialists with appropriate education are needed, are generally concentrated in Riga. 5. People s overall satisfaction with life the data acquired during the Omnibus survey on the subjective wellbeing of the Latvian inhabitants carried out by the research center Ltd. SKDS regarding the subjective people s overall satisfaction with life in November, 2013 in the framework of Omnibus survey (National representative random choice in the age brackets of 15-74, 1058 respondents, the direct interviews at places of residence of the respondents). In general 1058 respondents took part in the survey: in the Riga region 323 people, in Pieriga region 191 people, in Vidzeme region people 104 people, in Kurzeme region 34 people, in Zemgale region 139 people and in the Latgale region 167 people. The research center Ltd. SKDS by performing the survey regarding the Latvia s inhabitants overall subjective satisfaction with life, the respondents were asked the following question, prepared by the author of the monograph: Taking into account the all the spheres of life to what the extent are you satisfied with life in general? To give the answer the inhabitants had to choose at least one of 10 answer variants in the framework of the prepared scale (see Figure 2). 1 completely dissatisfied completely satisfied Figure 2. Value Scale Used for the Respondents Answers during the Survey Question Regarding the Inhabitants Overall Subjective Satisfaction with Life Source: Figure developed by the author. The data in Table 1 prove that the highest average level of the satisfaction with life among the inhabitants is in the Kurzeme region 6.58, but the lowest 5.57 in Vidzeme region. It s important to note that the subjective satisfaction of Latgale region inhabitants with life has the third highest indicator after the Kurzeme and Riga regions 6.29, exceeding even the average value of the subjective satisfaction indicator of the inhabitants of Pieriga region. 6. People s attitude towards spiritual values the data obtained by the research center Ltd. SKDS in the framework of Omnibus survey regarding Latvia s population subjective attitude towards spiritual values in November In order to study the attitude of people in Latvia towards spiritual values, asking similar question, many of the respondents could mistake it for a question to answer about their level of religiosity, thus the results of the research could be imperfect. So that to prevent this problem, the following question was prepared for 91

92 Jelena Lonska THE APPLICATION OF PLURALISTIC TERRITORIAL DEVELOPMENT PARADIGM IN ASSESSMENT OF TERRITORIAL STATE OF DEVELOPMENT: THE CASE STUDY OF... the survey of research center SKDS : What values (things) in life material or spiritual are you more interested in? and the question could be answered by both the religious, as well as irreligious people, who associate with other spiritual values or things. The data reflected in the Table 1 show that the highest level of attitude towards spiritual values have the inhabitants of the Riga region 5.81, and the lowest inhabitants of Vidzeme region The inhabitants of Latgale region take the second place with a value of the indicator at The chosen values of the indicators for the structural scheme of territorial state of development evaluation in statistical regions of Latvia are summarized in the Table 1. Table 1. Values of the Structural Scheme Indicators for Territorial State of Development Evaluation in the Statistical Regions of Latvia Region Indicator The changes of the population number in the beginning of 2011 in comparison to the beginning of 2001 (%) Households disposable income in statistical regions of Latvia in 2012, mean disposable income per household member (euro/month) Age-specific death rates in regions (per 1000 population of corresponding age) in 2012 Riga reg. Pieriga reg. Vidzeme reg. Kurzeme reg. Zemgale reg. Lat-gale reg. Aver. in Latvia Proportion of people with higher education and a doctoral degree from to the total number of people who acquired education in 2011 (%) Inhabitants overall satisfaction with life in November Inhabitants attitude towards spiritual values in November 2013** Source: Table developed by the author basing on LR CSB, 2014a, 2014b, 2014c, 2014d; SKDS survey data. To illustrate the place of the statistical regions of Latvia according to the objective and subjective indicators, chosen for the structural scheme of territorial state of development evaluation, W. Zapf s Wellbeing Typology Matrix of the German System of Social Indicators was used (see Table 2). Table 2. W. Zapf s Well-being Typology Matrix Subj. well-being Obj. living conditions High Low Good Well-being Dissonance Bad Adaptation Deprivation Source: Zapf,

93 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) The German System of Social Indicators is a set of systematically selected indicators, which has been developed with a view to comprehensively monitor the long-term development of well-being beyond the GDP, i.e., by analyzing the objective conditions of people s lives as well as the subjective quality of life and social changes in Germany (Noll, 2014). There is an opinion that subjective indicators do not always correlate with objective indicators and their aim is not to replace objective indicators fully. Subjective indicators are rather considered as alternative tools of monitoring providing additional information that is not highlighted by the means of objective indicators, outlining four states (typology) of well-being, depending on objective and subjective dimensions of individuals well-being and their assessment (see Table 2) (Noll, 2013). Analyzing the Table 2, it can be concluded that combination of good objective living conditions with high subjective well-being that can be described as well-being, is the most desirable situation. Combination of good objective living conditions and low subjective well-being means dissonance or the satisfaction dilemma. Correspondence of bad objective living conditions with low subjective well-being means a situation that can be described as deprivation. Whereas, bad objective living conditions along with high subjective well-being means adaptation to the situation or the satisfaction paradox (Noll, 2013). It has to be admit that depending on the Latvia s officially used calculation methodology of Level of Territorial Development Index (LTDI), according to which Latvia s planning regions are assigned ranks (places) pursuant to LTDI values (see Table 3) and which can be considered a striking example of quantitative approach of territorial state of development evaluation, the use of W. Zapf s Well-being Typology Matrix makes the process of territorial state of development evaluation more detailed and informative. Table 3. LTDI Values of Latvia s Planning Regions and their Ranks in 2011, 2012 and 2013 Planning region TLDI Rank TLDI Rank TLDI Rank Riga region Zemgale region Kurzeme region Vidzeme region Latgale region Source: table developed by the author, based on VARAM, 2013; VRAA, In order to illustrate Latvia s statistical regions place by objective and subjective indicators, according to W. Zapf s Well-being Typology Matrix, chosen for the structural scheme of the territorial state of development evaluation, normalization of indicators is carried out, the main task of which is to prevent the situation when one or several indicators prevail since the range of indicators values may vary. Normalization of indicators was carried out using the data from Table 1. Consequently the following values of normalized indicators were obtained (see Table 4). Average normalized subjective and objective indicators of structural scheme of territorial state of development evaluation for Latvia s regions are combined in W. Zapf s Well-being Typology Matrix. The point of intersection of the Matrix outlines the values of the average normalized objective and subjective indicators throughout all the regions, e.g., accordingly 0.51 and Axes form four quadrants pursuant to W. Zapf s Well-being Typology: (1) low objective living conditions and low subjective well-being Deprivation, (2) low objective living conditions and high subjective well-being Adaptation, (3) high objective living conditions and low subjective well-being Dissonance, (4) high objective living conditions and high subjective well-being Well-being. According to the values of the average normalized objective and subjective indicators, each region is placed in its respective quadrant of the Matrix (see Figure 4). Next, a short explanation of each Latvia s statistical region s location in the W. Zapf s Well-being Typology Matrix is provided. Riga region is located in the Well-being quadrant of the Matrix. It is substantiated by the fact that this region has sufficiently high objective indicators of the structural scheme of territorial state of develo- 93

94 Jelena Lonska THE APPLICATION OF PLURALISTIC TERRITORIAL DEVELOPMENT PARADIGM IN ASSESSMENT OF TERRITORIAL STATE OF DEVELOPMENT: THE CASE STUDY OF... pment evaluation. It is determined by the fact that Riga region there are more jobs in private and state sector, therefore, unemployment level is lower and salaries are higher, which has a positive impact on households income. The economic activity of this region promotes the increase of the number of people with higher education in Riga region that has become attractive to high level specialists. The fact that Riga region has the highest number of state and private higher education institutions has a positive impact on this indicator, since many people stay to work in Riga after graduation, in addition, work opportunities in higher education institutions and research institutes attract people with doctoral degrees. According to the average values of normalized objective indicators, Riga region is the second among the rest of the regions. Table 4. Normalized Values of the Indicators of the Structural Scheme of Territorial State of Development Evaluation, by each Indicator in Latvia s Statistical Regions Region Indicator The changes of the population number in the beginning of 2011 in comparison to the beginning of 2001 (%) Households disposable income in statistical regions of Latvia in 2012, mean disposable income per household member (euro/month) Age-specific death rates in regions (per 1000 population of corresponding age) in 2012 Riga reg. Pie-riga reg. Vidzeme reg. Kurzeme reg. Zemgale reg. Lat-gale reg. Aver. in Latvia Proportion of people with higher education and a doctoral degree relative to the total number of people with acquired education in 2011 (%) Average normalized objective indicators Inhabitants overall satisfaction with life in November Inhabitants attitude towards spiritual values in November Average normalized subjective indicators Source: table developed by the author, based on the data in Table 1. Also according to subjective indicators the Riga region is leading: in this region there is the highest subjective attitude of population towards the spiritual values, and the indicator of the inhabitants subjective overall satisfaction with life is the second among the regions of Latvia. Despite the comparatively high objective living conditions of the Riga region, it does not reduce the people s subjective attitude towards spiritual values, the other way round increases: the inhabitants of Riga region have more opportunities, including financial, what is also of a great importance, to enjoy the nonmaterial values, namely, cultural life, travels, spiritual practices, charity, etc. It all determines the location of Riga region in the Well-being quadrant of the W. Zapf s Well-being Typology Matrix. 94

95 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Figure 3. Arrangement of Latvia s Statistical Regions by Average Normalized Values of the Indicators of Structural Scheme for Territorial Development Evaluation and W. Zapf s Well-being Typology Matrix Source: figure developed by the author, based on the data in Table 4. Pieriga region is placed in the Dissonance quadrant of the Matrix. In the Pieriga region in general there are the best objective indicators. It is the only region in Latvia where positive changes of population number take place in , what is to the greatest extent due to the internal migration of the inhabitants of Latvia, when people from the other counties come to work in Riga, but instead of the capital they choose as their permanent place of residence the one that is cheaper near Riga, or also the wealthier inhabitants of Riga move to reside in a private house in the neighbourhood of Riga. Nevertheless despite the other comparatively good values of the objective indicators of this region, according to the values of subjective indicators Pieriga region takes the penultimate place: both the subjective attitude of the population towards the spiritual values, and the inhabitants subjective overall satisfaction with life are one of the lowest among the regions of Latvia. This phenomenon is defined as a dilemma of satisfaction, it means that comparatively good living conditions are not properly assessed by the inhabitants of Pieriga region, or these living conditions do not meet their expectations. A person often gets used to a high living standard and the initial increase of satisfaction soon passes over, especially in the circumstances when the person understands that now he/she has to try even more to maintain the living standard. In addition, the fact that an individual usually compares his/her objective well-being with the living conditions of the surrounding people, does not facilitates his/her subjective well-being. It should be noted that on the example of Pieriga region at the moment we can observe Easterlin paradox when to feel happy people do not try to be just rich, but they try to be richer than the surrounding people (Easterlin, 1974). Kurzeme and Latgale regions are located in the quadrant called Adaptation. Analyzing the absolute values of the objective indicators of the structural scheme of territorial state of development evaluation of Kurzeme region and the average normalized value of these indicators it can be concluded that according to the objective indicators Kurzeme region holds the penultimate place: in the region there is one of the biggest decrease in the country pursuant to the number of inhabitants in , as well as one of the smallest proportions of people with higher education and a doctoral degree from to the total number of people who acquired education. However despite the comparatively bad objective living conditions the overall subjective satisfaction with life among the inhabitants of this region is the highest (the indicator of the subjective 95

96 Jelena Lonska THE APPLICATION OF PLURALISTIC TERRITORIAL DEVELOPMENT PARADIGM IN ASSESSMENT OF TERRITORIAL STATE OF DEVELOPMENT: THE CASE STUDY OF... attitude towards spiritual values is the fourth highest indicator), what in general also ensured the region is rated as the second highest average normalized value of subjective indicators. A similar situation is observed also in the Latgale region, where the absolute values of the indicators in the structural scheme of territorial state of development evaluation and the average normalized value of these indicators is the lowest among the Latvia s regions. There is high level of unemployment in this region, the salaries are lower both in state and private sectors, consequently the income of the households is lower. In the Latgale region there is the biggest decrease of population in the period , but it is not so much related to the processes of inhabitants emigration, but to the sharp increase in the population s ageing resulting in the highest level of mortality among Latvia s regions. Nevertheless pursuant to the average normalized value of subjective indicators the Latgale region is in the third place among the regions of Latvia: the value of the indicator of the inhabitants subjective overall satisfaction with life in the region is the third highest value in Latvia, and the value of the indicator of subjective attitude towards the spiritual values is the second highest, right after the Riga region. It should be noted that on the example of Latgale region is clearly evident the paradox of satisfaction, observed for the territories located exactly in this quadrant of the W. Zapf s Matrix. The paradox can be explained by the fact that the inhabitants of these territories are satisfied with the comparatively modest objective living conditions or people just have adapted to the existing situation and do not hope for any major improvements, that can be called a consolidation of poverty culture (Ostrovska, Boroņenko, 2004: 107). However, they take it positively and can live with it looking for joy in other, non-material spheres of life, for instance, in faith, family, human relations etc. It can be assumed that the inhabitants of Latgale do not pay particular attention to material values and do not associate it with subjective well-being. Zemgale and Vidzeme regions are located in the quadrant Deprivation of the Matrix. The both regions do not have particularly low absolute values of objective indicators and average normalized values of the indicators. Both in the Zemgale and Vidzeme region the average normalized values of objective indicators there are a little bit below the average in the country accordingly 0.51: 0.50 and Also subjective indicators in Zemgale and Vidzeme regions are not high. In Zemgale region the overall subjective satisfaction with life among the inhabitants of this region and the subjective attitude towards the spiritual values tends to reach the average indicators in the country. It can be assumed that in Zemgale region there is an original balance of subjective and objective indicators. The situation in Vidzeme region is different; the both subjective indicators there are among the lowest indicators in Latvia s regions. Regardless of the fact that pursuant to the average value of objective normalizes indicators the Vidzeme region is the fourth in the country (close to the average indicators), in the region population does not feel subjective well-being. It is indicative of the fact that the inhabitants of the region probably lack both the objective and subjective conditions having a positive effect on well-being. Conclusions Analyzing the indicators of state of development of Latvia s regions and comparing the regions to each other it is impossible to draw unequivocal conclusions regarding their level of development, since every region of Latvia has its own quality or essence of development. The subjective indicators show that, for instance, in Latgale people feel as satisfied with life as the inhabitants of Riga and Pieriga regions, what can be justified by not only the measurable, but also the feelable (family, surrounding people, nature, pastime, interrelations of people, culture, etc.) influence of living conditions. It means that it is not possible to draw conclusions that the Latgale region is less developed; in accordance with the pluralistic territorial development paradigm it can be asserted that it is development is qualitatively different, since every region of Latvia has its own essence of development. 96

97 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) References Becker, G. (1962). Investments in Human Capital: A Theoretical Analysis. The Journal of Political Economy, Vol. 70, Issue 5, Part 2, p Becker, G. (1964). Human Capital: a Theoretical and Empirical Analysis, with special reference to education. National Bureau of Economic Research. New York: Columbia University Press. Bērziņš, M. (2011). The role of the geographic mobility in the process of suburbanisation in Latvia. Summary of Doctoral Thesis. University of Latvia. Available: Boronenko, V., Lonska, J. (2013). Rethinking Territory Development in Global Comparative Researches. 1st Eurasian Multidisciplinary Forum 2013 proceedings, Vol. 2, p Braudel, F. (1967). Civilization and Capitalism, 15th 18th Centuries. Translated by Sian Reynolds S. (1979), 3 vols. Berkeley: University of California Press. Centre for Disease Prevention and Control. (2012a). Latvian health Statistical Yearbook, Mortality. Available: Centre for Disease Prevention and Control. (2012b). The indicators of mortality due to external causes in Latvian statistical regions in 2012 (per population). By the author s order prepared statistics. Checkel, J. T. (2013). Theoretical Pluralism in IR: Possibilities and Limits. In: W. Carlsnaes, T. Risse, B. A. Simmons (eds.). Handbook of International Relations. Second Edition. SAGE Publications Ltd. Easterlin, R. A. (1974). Does Economic Growth Improve the Human Lot? Some Empirical Evidence. In: P. A. David, M. W. Reder (eds.). Nations and Households in Economic Growth. New York: Academic Press, p Florida, R. (2002). The Rise of the Creative Class, and How It s Transforming Work, Leisure, Community and Everyday life. New York: Basic Books. Florida, R. (2003). Cities and the Creative Class. Cities & Community, Vol. 2(1), p Goulet, D. (1975). The Cruel Choice: A New Concept in the Theory of Development. 1st edition. New York: Atheneum. Inglehart, R., Foa, R., Peterson, C., Welzel, C. (2008). Development, Freedom, and Rising Happiness: A Global Perspective ( ). The World Values Survey, Association for Psychological Science, Perspectives on Psychological Science, Vol. 3, No. 4. Layard, R. (2005). Happiness: Lessons from a New Science. United States of America: Penguin Books Ltd. Lonska, J. (2012). Methodological Model of Measurement of Territorial Development of Latvian Regions. Economic Science for Rural Development conference proceedings. University of Agriculture, Latvia, p Lonska, J., Boronenko, V. (2013). What is the Key Element for the Territory s State of Development? WASET International Conference on Environmental, Cultural, Economic and Social Sustainability conference proceedings, Issue 76, April 2013, Venice, p LR CSB. (2014a). Table IIG06. Households disposable income in statistical regions of Latvia (euro, per month), in 2012, mean disposable income per household member. Available: ikgad ienemumi/ii0060_euro.px/?rxid=cdcb978c-22b0-416a-aacc-aa650d3e2ce0 LR CSB. (2014b). Table IMG03. Age-specific death rates in regions (per 1000 population of corresponding age) in Available: ikgad iedz mirst/im0030.px/?rxid=cdcb978c- 22b0-416a-aacc-aa650d3e2ce0 LR CSB. (2014c). Table ISG032. Population number and its change by statistical region in 2001 and Available: ikgad iedz iedzskaits/is0032.px/table/ tableviewlayout1/?rxid=cdcb978c-22b0-416a-aacc-aa650d3e2ce0 LR CSP. (2014d). TableTSG Resident population of Latvia in statistical regions, cities under state jurisdiction and counties aged 15 and over by educational attainment, sex and age group; on 1 March 2011, doctoral degree, higher education. Available: tsk2011/tsg11-12.px/?rxid=cdcb978c-22b0-416a-aacc-aa650d3e2ce0 LR CSB. (2014e). Table ISG17. Men and women by age by statistical regions at the beginning of 2012 year. Available: ikgad iedz iedzskaits/is0170.px/?rxid=cdcb978c-22b0-416a-aacc-aa650d3e2ce0 Mahbub ul Haq. (1991). Human Development Report United Nation Development Programme. New York: Oxford University Press. Available: Manschot, H., Suransky, C. (2009). The Hidden Dimension of the Secular. Rethinking Humanism in an Age of Religious Revitalism. Pluralism Working Paper, No. 2. C. Suransky (ed.) Pluralism Working Paper Series for the Promoting Pluralism Knowledge Programme. 97

98 Jelena Lonska THE APPLICATION OF PLURALISTIC TERRITORIAL DEVELOPMENT PARADIGM IN ASSESSMENT OF TERRITORIAL STATE OF DEVELOPMENT: THE CASE STUDY OF... Noll, H. H. (2013). Subjective Social Indicators: Benefits and Limitations for Policy making An Introduction to this Special Issue. Social Indicators Research (2013), No. 114, p Ostrovska, I., Boroņenko, V. (2004). Jaunatne ceļā uz izglītības darba tirgu. Red. V. Meņšikovs, Daugavpils Universitāte Sociālo zinātņu fakultāte Sociālo pētījumu institūts. Daugavpils: DU izdevniecība Saule, 120 p. Porter, M. (1990). The Competitive Advantage of Nations. New York: The Free Press. Schultz, T. (1960). Capital formation by education. Journal of Political Economy, Vol. 68, p Schultz, T. (1961). Investment in human capital. American Economic Review, Vol. 51, No. 1, p Sen, A. (1999). Development as Freedom. Oxford: Oxford University Press. Thirlwall, A. P. (2011). Economics of Development. 9th ed. Palgrave Macmillan. Todaro, M. P. (1999). Economic Development. Addison-Wesley: Reading Mass. Todaro, M. P., Smith, S. C. (2011). Economic Development. 11th Edition. The Pearson Series in Economics. New York: Prentice Hall. VARAM. (2013). Report on the implementation of the horizontal priorities Balanced Territorial Development and International Competitiveness Environmental Protection and Regional Development. Veenhoven, R. (1991). Is Happiness Relative? Social Indicators Research, Vol. 24(1), p Veenhoven, R. (2002). Why Social policy Needs Subjective Indicators. Social Indicators Research, Vol. 58, p VRAA. (2013). Territorial development level indices for planning regions by 2013 data. State Regional Development Agency. Available: Weisbrod, B. (1964). External Benefits of Public Education: An Economic Analysis. Industrial Relations Section, Department of Economics, Princeton University. Zapf, W. (1984). Individuelle Wohlfahrt: Lebensbedingungen und Wahrgenommene Lebensqualitat. In: W. Glatzer, W. Zapf (eds.). Lebensqualitat in der Bundesrepublik, p Frankfurt a. M./New York: Campus. Панарин, А. С. (1999). Философия истории. Учебное пособие. Москва: Гардарики. 432с. Available: gumer.info/bogoslov_buks/philos/panarin/index.php PLIURALISTINIS TERITORINIO VYSTYMOSI POŽIŪRIO TAIKYMAS VERTINANT TERITORINĮ ŠALIES VYSTYMĄSI: LATVIJOS REGIONŲ ATVEJO STUDIJA Jelena Lonska Rezeknės edukologijos aukštoji mokykla (Latvija) Santrauka Straipsnyje analizuojami šalies teritorinio vystymosi aspektai, atliktas empirinis tyrimas, leidęs įvertinti šalies vystymosi rodiklius statistiniuose Latvijos regionuose. Sudaryta schema, kurioje nurodyti objektyvūs ir subjektyvūs teritorinio šalies vystymosi elementai. Iškeltas tyrimo tikslas įvertinti, remiantis šalies teritorinio vystymosi rodikliais, statistinius Latvijos regionus ir sudaryti teritorinių skirtumų vertinimo schemą bei pateikti kokybinius regionų skirtumus. Statistinių Latvijos regionų suskirstymas, vertinant subjektyvius ir objektyvius rodiklius, atliktas taikant W. Zapf matricą, kuri suteikia galimybę atsižvelgti į teritorinį šalies vystymąsi ne tik į kiekybinius, bet ir į kokybinius aspektus. Taigi šiame tyrime pliuralistinė teritorinio vystymosi paradigma atskleidžia, kad lygiagrečiai egzistuoja įvairūs skirtingumai. Todėl neįmanoma konkretaus statistinio vieno Latvijos regiono priskirti labiausiai ar mažiausiai išsivysčiusiam lygmeniui, nes kiekvienas regionas turi savitą vystymosi istoriją ir skirtingus požymius. Analizuojant šalies vystymosi rodiklius Latvijos regionuose ir regionus lyginant vieną su kitu, neįmanoma pateikti nedviprasmiškų išvadų apie jų išsivystymo lygį, nes kiekvienas Latvijos regionas turi savo kokybės standartus. Subjektyvūs rodikliai atskleidė, kad Latgalos gyventojai jaučiasi kur kas labiau patenkinti savo gyvenimu negu Rygos ar Parygės regionuose 98

99 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) gyvenantys žmonės. Vertindami ne tik išmatuojamus, bet ir neišmatuojamus rodiklius, tokius kaip šeima, artimiausi žmonės, gamta, laisvalaikio užsiėmimas, kultūra, ryšiai su žmonėmis ir pan., nustatėme, kad tai daro įtaką gyvenimo kokybei ir jos supratimui. Taigi negalima vienareikšmiai teigti, kad Latgalos regionas yra silpniausiai išsivystęs, remiantis pliuralistine teritorinio vystymosi paradigma. Galime tik pateikti skirtingus kiekvieno regiono išsivystymo lygius, kategoriškai jų neklasifikuodami. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: teritorinis šalies vystymasis, pliuralistinė teritorinio vystymosi paradigma, vertinimas. JEL KLASIFIKACIJA: O100; I310. Received: Revised: Accepted:

100 Julija Melnikova, Jeļena Zaščerinska INTEGRATION OF ENTREPRENEURSHIP INTO HIGHER EDUCATION (EDUCATIONAL SCIENCES) IN LITHUANIA AND LATVIA: FOCUS ON STUDENTS... INTEGRATION OF ENTREPRENEURSHIP INTO HIGHER EDUCATION (EDUCATIONAL SCIENCES) IN LITHUANIA AND LATVIA: FOCUS ON STUDENTS ENTREPRENEURIAL COMPETENCIES Julija Melnikova 1, Jeļena Zaščerinska 2 Klaipėda University (Lithuania), Centre for Education and Innovation Research (Latvia) Abstract The purpose of this article is to highlight the aspects of integration of entrepreneurship into higher education (Educational sciences) in Lithuania and Latvia. The article maintains that proper entrepreneurial competencies are required to successfully start, operate and ensure the new business in the marketplace. From an educational perspective, scholars are primarily concerned with the development of individual-level competencies for entrepreneurship. Therefore the following question arises: what competencies for entrepreneurship should individuals be able to manifest when facing an entrepreneurial venture? More specifically, from educational and higher education perspectives, the question is: what competencies for entrepreneurship should universities address in their curricula for graduate programmes specifically in Educational sciences. Models of students entrepreneurial competencies are highlighted theoretically and some empirical insights on which competencies students in Educational sciences from Lithuanian and Latvian universities would like to have acquired are provided. The article presupposes that competence based education can be designed to promote entrepreneurial activity among university students. Key words: entrepreneurship, higher education, Educational sciences. JEL CODES: L 26, I 23 DOI: Introduction Nowadays entrepreneurship is considered to be the effective strategy for development and growth of societies since it leads to technical and innovative changes and causes economic growth as well as converts the new knowledge to modern products and services. That is very important for Lithuania and Latvia, who are currently moving towards innovation driven society model. According to Lisbon strategy for growth and employment, the important role of higher education in promoting entrepreneurial skills is now widely recognised. The article is based on the working definition provided by Gibb et al.: Entrepreneurship in higher 1 Julija Melnikova doctor, Klaipėda University, Faculty of Humanities and Educational Sciences, Department of Pedagogy. Field of scientific interest: education management S. Nėries, str. 5, LT Klaipėda, Lithuania. julijamelnikova@yahoo.com Phone: ; Fax: Paed. Jeļena Zaščerinska doctor, Centre for Education and Innovation Research. Field of scientific interest: interdisciplinary approach to adults education Kurzemes prospekts , LV-1069 Riga, Latvia. ceir2012@gmail.com Phone:

101 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) education is designed to empower staff and students to demonstrate enterprise, innovation and creativity in research, teaching and studying as well as pursuit use of knowledge across boundaries (2013: 94). The idea of the integration of entrepreneurship into higher education is especially relevant for Baltic countries, which have the similar historical background, transition period and traditions in higher education, and are currently seeking to re-arrange their educational systems. Moreover, the process of rapid economic convergence of European Union countries forces the higher education in Baltic countries to be competitive not only on local market but on international market as well. That means that universities in Lithuania and Latvia have to re-think their models of the preparation of the graduates, as well as of organising the study process and research work. The tendency stressed by comparative research data (Entrepreneurship in Latvia and other Baltic Countries, 2013; Entrepreneurship in Education in Baltic Sea Region, 2015) is that Lithuania and Latvia s universities and higher education system on the whole should take steps toward changing their classic role, which was merely producing knowledge towards entrepreneurship universities, which produce knowledge and create ideas and also transfer them to action in alignment with process of local, regional and international economic development. However, it is pointed that Lithuania still lacks a clear strategy of entrepreneurship integration into higher education. The same problem has been identified in Latvia s higher education system (Entrepreneurship within Non-business studies, 2010). The context analysis of Baltic countries higher education systems shows that the overall situation with the spread of entrepreneurship in higher education is generally very weak. The overall teaching of entrepreneurship in higher education is quite poor, especially within non-business and non-economic courses. In Lithuania noteworthy entrepreneurship teaching examples can be found, however higher education curricula even in business studies often lack coaching on how to start one s own business and acquire relevant skills. In Latvia entrepreneurship courses are missing in non-economic fields of study, and more generally inter-disciplinary approaches are rare. The low level of entrepreneurship-related abilities, knowledge and skills in the Lithuania and Latvia s universities has prompted the idea of current research. The current research is focused on the integration of entrepreneurship into Educational sciences and covers various aspects of the issue (Melnikova, Zascerinska, 2014; Melnikova, Zascerinska, 2015a; Melnikova, Zascerinska, 2015b). In many countries entrepreneurship in non-business studies is a very new issue. In Lithuania and Latvia Educational sciences like many other social sciences and humanities traditionally are considered as less practical and applied (Dombrovsky, 2012). Entrepreneurship subjects and creating business on them are considered less important in spite of their strong base in developing ideas. However, as recent piece of research (Melnikova, Zascerinska, 2015b) reveals, Educational sciences in Lithuania and Latvia are presently under pressure: on the one hand, Educational sciences are particularly conservative due their traditional mission; on the other Educational sciences have to equally compete with other branches of science in the fields of academic achievements, research recognition and outcomes, skills of graduates, etc. In the context of Educational sciences the concept of social entrepreneurship has been emerged. Gibbs et al. (2013) moves towards a broader societal model of entrepreneurship, which is especially important for Educational sciences. Social entrepreneurship can be classified in one of three ways: as for-profit organisations, which use their resources to creatively address social issues; as not-for-profit organisations, which help individuals establish their own small, for-profit businesses or, as not-for-profit ventures which create economic value to fund their own programmes or to create employment and training opportunities for their client populations. The model places emphasis on the values of entrepreneurship and developing entrepreneurial behaviours, attributes and skills encompassing concepts such as emotional intelligence, vision, holistic management and the ability to build trusting relationships. This scenario translates into a need to equip students with personal entrepreneurial competencies in order to design organisations of all kinds, public, private and NGO (non-governmental organisations) and to support effective entrepreneurial behaviour. Therefore the new challenge for entrepreneurship education is that it needs to address a number of personal, organisational and societal competencies. This in turns challenges educators to develop modes of teaching and learning that support the development of these competencies. 101

102 Julija Melnikova, Jeļena Zaščerinska INTEGRATION OF ENTREPRENEURSHIP INTO HIGHER EDUCATION (EDUCATIONAL SCIENCES) IN LITHUANIA AND LATVIA: FOCUS ON STUDENTS... The article is sought to answer the specific question: what competencies for entrepreneurship should universities address in their curricula for graduate study programmes in Educational sciences. The aim of the present study is to highlight the entrepreneurial competencies that should be acquired by graduates in Educational sciences. The specific objectives of the article are: 1) to disclose the concepts of entrepreneurship and social entrepreneurship with respect to Educational sciences; 2) to highlight theoretically the models of entrepreneurial competencies; 3) to disclose empirically the entrepreneurial competencies that students in Educational sciences from Lithuanian and Latvian universities would like to acquire during the study process. The methods used in the article are: analysis of scientific literature, analysis of empiric study data. 1. The concept of entrepreneurship and social entrepreneurship with respect to Educational sciences The concept of entrepreneurship has a long history in the business sector. A major theme has been the creation of value through innovation (Drucker, 1999). As applied to social concerns, the concept has taken on a variety of meanings. Alvord et al. (2015) summarize the definitions of social entrepreneurship: Some scholars have focused on social entrepreneurship as combining commercial enterprises with social impacts. In this perspective, entrepreneurs have used business skills and knowledge to create enterprises that accomplish social purposes, in addition to being commercially viable (Emerson, Twerksy, 1996). Not-for-profit organizations may create commercial subsidiaries and use them to generate employment or revenue that serves their social purposes; for-profit organizations may donate some of their profits or organize their activities to social goals. These initiatives use resources generated from successful activities to advance and sustain social activities. Others have emphasized social entrepreneurship as innovating for social impact. They focus on innovations and social arrangements that have consequences for social problems, often with relatively little attention to economic viability by ordinary business criteria (Dees, 1998). Social entrepreneurs are focused on social problems. They create innovative initiatives, build new social arrangements, and mobilize resources in response to those problems rather than market criteria. Still others see social entrepreneurship as a way to catalyze social transformations well beyond solutions to the initial problems. From this perspective, social entrepreneurship can produce small changes in the short term that reverberate through existing systems to catalyze large changes in the longer term (Ashoka Innovators, 2000). Social entrepreneurs in this tradition need to understand not only immediate problems but also the larger social system and its interdependencies, so they can introduce new paradigms at critical leverage points that lead to cascades of mutually reinforcing changes in social arrangements. Sustainable social transformations include the innovations for social impacts and the concern for mobilizing resources that characterize the first two perspectives and they lead to shifts in the societal context within which the original problem is embedded and sustained. Regardless of the legal structure adopted, social enterprises operate within complex multi-agency environments that require them to adopt an open and porous approach to that environment. Social enterprises can be characterised by their desire to develop long-term relationships primarily with their client groups and other stakeholders in their environment (Leadbeater, 1997). Their enterprise orientation distinguishes them from post-hoc benefaction activities associated with charitable donations and sponsorship of community events. This also distinguishes social enterprises from other social economy organisations. Rather than relying on charitable donations, social enterprises seek to use trading activities to achieve social goals and financial self-sufficiency. While this suggests that social enterprises may have much in common with profitorientated small enterprises, their commitment to achieving specific social aims and their adoption of social ownership structures implies that the process of entrepreneurship may be motivated by different factors and organized in structures which challenge and question the position, ownership and authority of a lead entrepreneur (Carter, Shaw, 2007). 102

103 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Social entrepreneurs tend to be further integrated in local settings as well. Peredo, Chrisman (2006) emphasize their embeddedness in the existing social structure of community-based enterprises, which are familiar forms of social enterprises in the developing world. Alvord et al. (2015) add that embeddedness extends to social enterprises in the developed world. As such, the role of social entrepreneurs as change agents is enhanced. Rogers (1995: ) mentions the innovation needs paradox, in which those who stand to benefit the most from a new idea like those encountering social problems are generally laggards in adopting an innovation. Researchers have also sought to define the social entrepreneur. Unsurprisingly, there is no universally accepted definition of what constitutes a social entrepreneur. Social entrepreneurs have been variously described as, those people who bring to social problems the same enterprise and imagination that business entrepreneurs bring to wealth creation (Peredo, Chrismas, 2006); individuals who initiate social innovation and change (Leadbeater, 1997); and individuals who are motivated by the opportunity to adopt an innovative approach and creative use of resources and contacts to satisfy needs which the state welfare system cannot or will not meet (Rogers, 1995). In the present study the broader view of social entrepreneurship is accepted, which acknowledges that social entrepreneurs may combine a social purpose with a for-profit organizational structure (Dees, 1998). Creating blended value propositions (economic + social), whether in for-profit or not-for-profit firms, is a challenge that requires distinct visionary capabilities. Like traditional entrepreneurs who are innovative, opportunity oriented, resourceful, and able to create value and foster change, social entrepreneurs have a mission to make the world a better place. Accordingly, social entrepreneurs measure success not by monetary gain but by the added social value they create (Alvord, 2015). 2. The models of entrepreneurial competencies In the domain of entrepreneurship, previous research has studied models of competencies that are required for initiating and managing of new business. Onstenk (2003) maintains that proper entrepreneurial competencies are required to successfully start, operate and ensure the new business in the marketplace. From an educational perspective, scholars are primarily concerned with the development of individual-level competencies for entrepreneurship (Bird, 2002). So, the following question arises: what competencies for entrepreneurship should individuals be able to manifest when facing an entrepreneurial venture? More specifically, from educational and higher education perspectives, the question is: what competencies for entrepreneurship should universities address in their curricula for undergraduate and graduate programmes. Competence based education can be designed to promote entrepreneurial activity among university students. Previous research has focused on identifying areas of entrepreneurship competence that have to be developed through entrepreneurship education. Suggested two main areas: Enterprise launching competencies; Enterprise managing competencies. Ronstad (2005) suggested a set of fourteen skills to be developed. Some of these skills included creativity, ambiguity, tolerance, opportunity identification and venture evaluation, career assessment, networking, etc. Bird (2002) distinguishes the following competencies required by entrepreneur: initiative, systematic planning, creativity and innovation, risk taking and risk management, problem solving, persistence, quality performance, information management, persuation and influencing abilities. He points that entrepreneurs, who have networking and team building skills are more successful than entrepreneurs, who do not possess these skills. Hood, Young (1993) maintain that four primary areas must be developed for entrepreneurial success. These areas focus on content, skills, mentality and personality. By asking 100 leading entrepreneurs they found that content areas are those mainly addressed on business education, such as finance, marketing etc. The most important skills are leadership, human relations. Mentality factors include creativity, ambiguity, and vision. Personality traits refer to ability to work hard, be self-confident and responsible. 103

104 Julija Melnikova, Jeļena Zaščerinska INTEGRATION OF ENTREPRENEURSHIP INTO HIGHER EDUCATION (EDUCATIONAL SCIENCES) IN LITHUANIA AND LATVIA: FOCUS ON STUDENTS... Man et al. (2002) identified a set of entrepreneurial competencies that includes opportunity, relationship, conceptual, organizing, strategic, and commitment competencies. The opportunity competencies are related to identifying, assessing and seeking market opportunities. The relationship competencies embrace the ability to build, keep and use networks with stakeholders. The conceptual competencies refer to creative thinking, innovative behaviour, assessment of risk etc. The organizing competencies are related to managerial functions such as planning, organizing, leading and controlling. The strategic competencies deal with setting, evaluating, and implementing strategies of a venture. The commitment competencies are the abilities that drive the entrepreneur to work hard and face the difficulties involved in sustaining the business. Researchers and other stakeholders, including community and economic development agencies and politicians, have sought to identify characteristics common to social entrepreneurs (Leadbeater, 1997). Ashoka (2000) densifies social entrepreneurs and provides them with capital to launch their initiatives by identifying the ethical purpose of social entrepreneurs as their distinguishing feature. Ashoka proposes that social entrepreneurs are entrepreneurial, creative and agenda-setting. Considered alongside entrepreneurship research that has sought to classify, define and characterise business or for-profit entrepreneurs (Chell et al., 1991), the characteristics suggested by Ashoka imply similarities between social and business entrepreneurs. This view is supported by Community Action Network (2001), which argues that social entrepreneurs are the equivalent of business entrepreneurs in many ways. Leadbeater (1997) concur, arguing that many traits and behaviors of social entrepreneurs mirror those of entrepreneurs working exclusively for profit objectives, including their drive, determination, ambition, charisma, leadership, the ability to communicate vision and inspire others and their maximum use of scarce resources. 3. Students opinion on entrepreneurial competencies in Educational sciences in Lithuania and Latvia The present empirical study involved 32 students (Educational sciences, Education Management) from two universities in Lithuania (N = 14) and Latvia (N = 18). Students cultural and educational experience emphasized the significance of each student s opinion on research question (Luka, Ludborza, Maslo, 2009) within the present empirical study. It should be noted that opinion is determined as individual s view based on awareness and attitudes (Lūka, 2007: 104). The group of research participants (field of study and work, etc.) was considered to be homogeneous. The empiric study guiding question is as follows: what is Lithuanian and Latvian students opinion on teaching of entrepreneurship in Educational sciences? The exploratory type of the comparative study (Phillips, 2006) was applied within the present empirical study. The exploratory type of the comparative study aims to generate new hypotheses and questions. The exploratory methodology proceeds (Phillips, 2006): conceptualisation in Phase 1, detailed description of educational phenomena in the countries to be investigated features in Phase 2, the data collection in Phase 3, explanation through the development of hypotheses in Phase 4, re-consideration of the initial questions and application of the findings to other situations in Phase 5. The method of data collection was group discussion. Group discussion is identified as a critical conversation about a particular topic, or perhaps a range of topics, conducted in a group of a size that allows participation by all members (Rabinowitz, 2015). When the group numbers eight or more, a leader or facilitator, whether formal or informal, is almost always helpful in ensuring an effective discussion. A group discussion may not have a specific goal many group discussions are just that: a group kicking around ideas on a particular topic (Rabinowitz, 2015). The group discussion questionnaire included the following key questions: How do you understand the concept of entrepreneurship? How do you understand the concept of social entrepreneurship with regards to the field of education? What entrepreneurial competences would be important for graduates in Educational sciences in order to start their ventures? 104

105 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) The interpretive paradigm was used in the empirical study. The interpretive paradigm aims to understand other cultures, from the inside through the use of ethnographic methods such as informal interviewing and participant observation, and establishment of ethically sound relationships (Henry at al., 2003). The interpretative paradigm creates an environment for the development of any individual and helps them to develop their potential (Lūka, 2008: 52). The core of this paradigm is human experience, people s mutual everyday interaction that tends to understand the subjectivity of human experience (Lūka, 2007: 104). The paradigm is aimed at understanding people s activity, how a certain activity is exposed in a certain environment, time, conditions, i.e., how it is exposed in a certain socio-cultural context (Lūka, 2007: 104). Thus, the interpretative paradigm is oriented towards one s conscious activity, and it is future-oriented. Interpretative paradigm is characterized by the researcher s practical interest in the research question. The researcher is the interpreter. After the answers were received the content analysis has been carried out. Informants answers of a similar meaning were combined to so called categories. In other words, similar opinions were joined under generalized label. After qualitative research procedure there appeared possibility to calculate the frequencies of categories that show the distribution of separate opinions in the objective population. Such a calculation empowered to find out dominating and uncommon opinions. Having generalized informants answers the following tendencies were disclosed (see table 1). Both Lithuanian and Latvian students understand the concept of entrepreneurship, its importance in nowadays world. The study participants emphasized that entrepreneurship is first of all about starting new venture and developing personal business. Entrepreneurship, according to the informants mind, is needed for career goals and changes in career path. The Lithuanian and Latvian students pointed that entrepreneurship is related to financial income and profit. Both Lithuanian and Latvian students would like to get more information about entrepreneurship in the field of education and social entrepreneurship in general. Nevertheless, informants stressed that in the field of education there are a lot of opportunities to start own venture. However, the study participants stressed that they lack knowledge on how to establish organisation (for profit or non-profit and what is the difference between them), how to manage its activity. Therefore the respondents wished to have consultations with business development experts on the issues of establishment of organisation, budget management, administration etc. Moreover, the students expressed the demand for project management competences. The competencies listed by the study participants were structured according to Man et al. (2002) provided classification of entrepreneurial competencies. The study participants both from Lithuania and Latvia gave the priority to Strategic competency. According to informants, vision setting skill is vital for entrepreneurs, who are going to start their own venture. Vision helps to start business and motivates to set specific goals. The study participants from Lithuania gave the second place to Conceptual competency. Students pointed that self-efficacy as a person s belief in their own ability and task-specific self-confidence is of a major importance for future entrepreneurs that will help them to set more difficult goals, take negative feedback more positively etc. According to the study participants, entrepreneurs should possess strong initiative, be motivated and ambitious. While the Latvian participants mentioned Commitment competency. To their mind, entrepreneurs must have strong motivation to compete with others and make an impact and provide support. According to the students from Lithuania Organizing competency is third in a list of most important entrepreneurial competencies. Students emphasized that organizing competences are the core competencies for entrepreneurs. These are the abilities to plan and manage business, to solve problems and take decisions, to control, assess the results and provide feedback on them as well as to manage the budget and resources. Successful entrepreneurs can work methodically and effectively allocate time and resources. Successful entrepreneurs are knowledgeable in assessing financing needs, determining risks, and identifying sources of capital. They are competent at accounting and money management, managing cash flows and preparing estimated and projected balance sheets. Research participants from Latvia gave priority to Conceptual competency. These entrepreneurs are often very confident in their capabilities to perform well and enjoy seeking out new opportunities. Ambitious entrepreneurs are motivated, persistent, and persevere even in the face of 105

106 Julija Melnikova, Jeļena Zaščerinska INTEGRATION OF ENTREPRENEURSHIP INTO HIGHER EDUCATION (EDUCATIONAL SCIENCES) IN LITHUANIA AND LATVIA: FOCUS ON STUDENTS... difficult challenges. These entrepreneurs are patient and persistent, passionate and driven. They embrace new challenges while striving to exceed set expectations and standards. 1. How do you understand the concept of entrepreneurship? Table 1. Group discussion results Question Lithuania Latvia Capacity to start own business (12) Earning money and making profit of any activity (11) Career challenges (8) Ability to manage a new venture (8) Personal competitiveness on the labour market (5) Creating personal financing security (5) 2. How do you understand entrepreneurship in the field of education (social entrepreneurship)? 3. What entrepreneurial competences would be important for graduates in Educational sciences in order to start their ventures? Starting new venture (non-profit) (14) Managing social enterprises (12) Tackling some social issue (7) Advance in career (6) Project-based activity (6) Strategic competency (13): Vision setting Goal setting Conceptual competency (10): Self-efficacy Strong initiative Motivation Ambition Organizing competency(10): Planning and organizing Problem solving and decision making Examining and assessing Principles of business Financial management Commitment competency (8): Ability to work hard Willingness to take risks Opportunity competency (8): Marketing Establishing client-customer relationship Relationship competency (7): Networking Ability to initiate collaborations Ability to negotiate with competitors Capacity to start own business (18) Capacity to generate ideas for new ventures (16) Capacity to make profit (16) Ability to respond to change (10) Capacity to make personal career changes (7) Starting new venture (for profit or non-profit) (18) Project activity (17) Providing services for community (12) Recognition of social problems and tackling them (11) Strategic competency (18): Develop vision and strategy, plan ahead, set goals and standards, sell ideas Commitment competency (17): Strong motivation to compete Capacity to make an impact Conceptual competency (15): Address complex situations Decision making Ability to be analytical, weight risks Opportunity competency (12): Ability to capture opportunity Ability to identify and satisfy client s needs Relationship competency (11): Good interpersonal and communicational skills Ability to influence others Ability to work with various stakeholders Organizing competency (9): Ability to direct, lead, delegate, motivate, plan and schedule work, develop program, prepare budget Ability to lead, coordinate, control, monitor, and organize internal and external resources of the business such as finance and human resources Commitment competency was emphasized by the Lithuanian students at the fourth place. Successful entrepreneurs are competent in both executing strategies that promote their products and establishing client / customer relationships. Successful entrepreneurs are well versed in risk management and can take into account legal considerations. They manage uncertainty by mitigating rates, protecting intellectual property, and determining liabilities. They stay apprised of business laws and regulations, and determine ways to protect themselves against loss. Latvian students distinguished Opportunity competency, which relates to the ability to recognize opportunity, ability to capture opportunity, ability to identify customers needs. Lithuanian students named some skills that belong to Opportunity competency. In their opinion, entrepreneurs need skills to analize market tendencies, offers and demands, focus on clients needs and satisfy them. 106

107 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Both Lithuanian and Latvian respondents mentioned Relationship competency. To their mind, entrepreneurs with strong networking skills are perceived as trustworthy, can negotiate with competitors, establish business connections with partners, and identify mutual goals. Latvian students named Organizing competency as well. To be successful, entrepreneurs must understand the basic principles of business. Research participants demonstrated high interested in the issue of entrepreneurship. Both Lithuanian and Latvian students expressed a certain need for more information about entrepreneurship in general and social entrepreneurship in particular. Informants stressed that they would like to learn more about the opportunities to start own ventures (no matter for-profit or non-profit) in the field of education. Therefore during the study process they would like to acquire competencies that are important for starting their own business. The most valuable important competencies Strategic, Conceptual, Commitment competencies, etc., were mentioned as in Lithuania as in Latvia. Conclusions From an educational perspective, scholars are primarily concerned with the development of individual-level competencies for entrepreneurship. The following research question from educational and higher education perspectives has been formulated: what competencies for entrepreneurship should universities address in their curricula for graduate programmes specifically in Educational sciences. Competence based education can be designed to promote entrepreneurial activity among university students. Entrepreneurship is understood as creation of value through innovation. Social entrepreneurship which is classified in three ways: as for-profit organisations, which use their resources to creatively address social issues; as not-for-profit organisations, which help individuals establish their own small, for-profit businesses or, as not-for-profit ventures which create economic value to fund their own programmes or to create employment and training opportunities for their client populations. The article suggests that social enterprises may have much in common with profit-orientated small enterprises and both traditional entrepreneurs and social entrepreneurs require a distinct set of competencies to successfully start, operate and ensure the new business. On the basis of previous research the models of entrepreneurship competencies are highlighted. The empiric study has been based on a classification provided by Man et al. (2002) identifying a set of entrepreneurial competencies that includes opportunity, relationship, conceptual, organizing, strategic, and commitment competencies. Empiric study participants demonstrated high interested in the issue of entrepreneurship. Both Lithuanian and Latvian students expressed a certain need for more information about entrepreneurship in general and social entrepreneurship in particular. Informants stressed that they would like to learn more about the opportunities to start own ventures (no matter for-profit or non-profit) in the field of education. Therefore during the study process they would like to acquire competencies that are important for starting their own business. The most valuable important competencies Strategic, Conceptual, Commitment competencies, etc., were mentioned as in Lithuania as in Latvia. The present research has limitations. The inter-connections between entrepreneurship, social entrepreneurship, Educational sciences and Baltic countries have been set. However the further research on the relevance of entrepreneurship in higher education, specifically Educational sciences, is needed. Another limitation is the empirical study conducted by involving the students of two higher education institutions only. Therein, the results of the study cannot be representative for the whole area. Nevertheless, the results of the research elements of entrepreneurship competence may be used as a basis of analysis of integration of entrepreneurship in Educational sciences within higher education. If the results of other institutions had been available for analysis, different results could have been attained. There is a possibility to continue the study. Further research tends to focus on empirical studies to compare students and educators opinions on teaching of entrepreneurship in Educational sciences within higher education. The search for relevant methods for evaluation of students and educators opinions on teaching of entrepreneurship in Educational sciences within higher education is proposed. And a comparative research of other countries could be carried out, too. 107

108 Julija Melnikova, Jeļena Zaščerinska INTEGRATION OF ENTREPRENEURSHIP INTO HIGHER EDUCATION (EDUCATIONAL SCIENCES) IN LITHUANIA AND LATVIA: FOCUS ON STUDENTS... References Alvord, S. H. (2015). Social Entrepreneurship and Societal Transformation: An Exploratory Study. The Journal of Applied Behavioral Science. Retrieved 28/11/2015 from Ashoka Innovators for the Public. (2000). Selecting leading social entrepreneurs. Washington, DC: Author. Bird, B. (2002). Learning entrepreneurship competencies: the self-directed learning approach. International Journal of Entrepreneurship Education, Vol. 1, p Carter, E., Shaw, C. (2007). Social entrepreneurship: Theoretical antecedents and empirical analysis of entrepreneurial processes and outcomes. Journal of Small Business and Enterprise Development, Vol. 14 (3), p Chell, E., Hawthorne, J., Brearley, S. (1991). The Entrepreneurial Personality: Concepts. Casesand Categories. London: Routledge. Dees, J. G. (1998). Enterprising nonprofits: What do you do when traditional sources of funding fall short? Harvard Business Review, Vol. 76 (1), p Dombrovsky, V., Ubele, I. (2005). Entrepreneurship in Latvia. Telia Sonera Institute Discussion Paper, No. 2, p Stockholm School of Economics in Riga, Latvia. Drucker, P. (1999). Innovation and Entrepreneurship. Butterworth-Heinemann, Oxford. Emerson, J., Twerksy, F. (Eds.). (1996). Newsocial entrepreneurs: The success, challenge and lessons of non-profit enterprise creation. San Francisco: Roberts Foundation, Homeless Economic Development Fund. Entrepreneurship in Education in Baltic Sea Region. (2015). Retrieved 28/11/2015 from educational-materials-of-social-entrepreneurship-development-in-the-baltic-sea-region/ Entrepreneurship in higher education, especially within non-business studies (Final report of expert group). (2015). Retrieved 28/11/2015 from Entrepreneurship in Latvia and Other Baltic States: Results from the Global Entrepreneurship Monitor. (2013). Retrieved 28/11/2015 from Gibb, A., Haskins, G., Robertson, I. (2013). Leading the entrepreneurial university: Meeting the entrepreneurial development needs of higher education institutions. Universities in Change, p New York: Springer. Henry, C., Hill, F., Leitch, C. (2003). Entrepreneurship Education and Training. Ashgate, Aldershot. Hood, J. N., Young, J. E. (1993). Entrepreneurship s requisite areas of development: a survey of top executives in successful entrepreneurial firms. Journal of Business Venturing, Vol. 8, p Retrieved from: org/ / Izquierdo, E., Salazar, D. (2005). The importance of competencies for Entrepreneurship: a view from entrepreneurs and scholars perspective. Retrieved from: documentos_trabajo/entrepreneurship/importance.pdf Leadbeater, C. (1997). The Rise of the Social Entrepreneur. Demos, London. Luka, I. (2007). Students and the educator s co-operation as a means of development of students ESP competence. Paper presented at the European Conference on Educational Research, University of Goteborg, September The document was added to the Education-line collection on 18 July British Education Index data base. ID Retrieved from: Luka, I., Ludborza, S., Maslo, I. (2009). Effectiveness of the use of more than two languages and quality assurance in European interuniversity master studies. Paper presented at the European Conference on Educational Research, University of Vienna, September Man, T. W. Y., Lau, T., Chan, K. F. (2002). The competitiveness of small and medium enterprises: a conceptualization with focus on entrepreneurial competencies. Journal of Business Venturing, Vol. 17, p Melnikova, J., Zaščerinska, J. (2015a). Entrepreneurship in Education Sciences in the Baltic Countries: Mezzo-Level Context Analysis. Proceedings of the 17 th Student and Teacher Scientific and Practical Conference National Economy Development: Problems and Solutions, 28 May, 2015, p Rēzekne, Latvia: Rēzeknes Augstskolas Izdevniecība Melnikova, J., Zascerinska, J. (2015b). Entrepreneurship education in teacher training. ATEE Spring University Changing Education in a Changing Society, Vol. 2, p Melnikova, J., Zascerinska, J., Glonina, O. (2014). A conceptual framework on entrepreneurship education in teacher training. Rīgas Pedagoģijas un izglītības vadības akadēmijas X Starptautiskās Jauno zinātnieku konferences rakstu krājums. Rīga: Rīgas Pedagoģijas un izglītības vadības akadēmija, p. 60. Onstenk, J. (2003). Entrepreneurship and vocational education. European Educational Research Journal, Vol. 2, p Peredo, A., Chrisman, J. (2006). Towards a theory of community-based enterprise. Academy of Management Review, Vol. 31, p

109 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Rogers, E. (1995). Diffusion of Innovations. 4th edn. New York, Free Press. Ronstad, R. (2005). The Educated Entrepreneurs: a new era of entrepreneurial education is beginning. American Journal of Small Business, Vol. 10, p Yujuico, E. (2008). Opportunity Recognition in Social Entrepreneurship: A Thematic Meta Analysis. Journal of Entrepreneurship, Vol. 21 (1), p Retrieved from abstract VERSLUMO INTEGRAVIMAS Į AUKŠTĄJĮ MOKSLĄ (UGDYMO MOKSLUS) LIETUVOJE IR LATVIJOJE: STUDENTŲ VERSLUMO KOMPETENCIJŲ ASPEKTAS Julija Melnikova, Jeļena Zaščerinska Klaipėdos universitetas (Lietuva), Edukologijos ir inovacijų tyrimo centras (Latvija) Santrauka Verslumo aukštajame moksle skatinimas būtinas siekiant optimizuoti aukštąjį mokslą ir parengti specialistus, kurie ne tik gebėtų įsisąmoninti žinias, bet ir kurti inovacijas. Verslumo integravimas į aukštąjį mokslą aktuali problema Baltijos šalims, siekiančioms pakeisti tradicinius aukštojo mokslo organizavimo modelius į darbo rinkos poreikius orientuotus modelius. Įvairūs statistiniai duomenys ir pranešimai išryškina verslumo aukštajame moksle poreikį, tačiau bendra strategija ir aukštojo mokslo verslumo skatinimo politika nesukurta. Naujausios strategijos skatina aukštojo mokslo įstaigas įtraukti verslumo ugdymo dalykus į visų sričių studijas. Dėmesys straipsnyje sutelktas ties verslumo integravimu į ugdymo mokslų sritį ir analizuoja studentų verslumo kompetencijų aspektą. Atlikti tyrimai verslumo įtakos analizės pagrindu iškelia studentų verslumo kompetencijų ugdymo(si) poreikį, kuris tiesiogiai veikia asmenybės formavimąsi, darbo rinką, skatina novatoriško verslo steigimą, taigi didina jaunų žmonių vaidmenį visuomenėje ir ekonomikoje. Todėl straipsnyje keliamas klausimas, kokios verslumo kompetencijos turėtų būti integruotos į ugdymo mokslų studijų programų turinį. Teorinėje straipsnio dalyje aptariamos verslumo ir socialinio verslumo sampratos, apžvelgiami verslumo kompetencijų modeliai. Teigiama, kad verslumo ir socialinio verslumo srityje būtinos kompetencijos iš esmės nesiskiria. Empiriniam tyrimui pasirinkta T. Man ir kt. (2002) verslumo kompetencijų klasifikacija, kurią sudaro 6 raktinės kompetencijos. Empirinis tyrimas konstruojamas kaip lyginamoji studija, kurios tikslas išsiaiškinti Lietuvos ir Latvijos studentų nuomonę apie verslumo kompetencijų ugdymą(si) ugdymo mokslų srityje. Taikyti kokybinio tyrimo metodai: grupinė diskusija, kaip tyrimo duomenų rinkimo metodas, kokybinių duomenų turinio analizė, kaip duomenų analizės metodas. Atlikus tyrimą išryškėjo, kad tiek Lietuvos, tiek Latvijos universitetų studentai suinteresuoti ugdytis verslumą. Informantai išsakė poreikį gauti daugiau informacijos apie verslumą ir socialinį verslumą, siejant tai su ugdymo kontekstu. Juos domintų galimybės steigti verslą (pelno / ne pelno siekiančias organizacijas), bet tam, jų nuomone, reikia specifinių kompetencijų, kuriuos turėtų būti ugdomos dar studijuojant. Svarbiausios jų strateginė ir konceptualioji kompetencijos minėtos tiek Lietuvos, tiek Latvijos informantų atsakymuose. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: verslininkystė, aukštasis mokslas, ugdymo mokslai. JEL KLASIFIKACIJA: L 26, I 23. Received: Revised: Accepted:

110 Jurgita Paužuolienė SOCIALIAI ATSAKINGŲ ĮMONIŲ ORGANIZACINĖS KULTŪROS VERTINIMO METODIKOS SUDARYMAS SOCIALIAI ATSAKINGŲ ĮMONIŲ ORGANIZACINĖS KULTŪROS VERTINIMO METODIKOS SUDARYMAS Jurgita Paužuolienė 1 Klaipėdos universitetas (Lietuva) Anotacija Organizacinės kultūros tyrimai atliekami įvairių tipų organizacijose, taikant įvairias metodikas ir klausimynus. Šiame straipsnyje, išanalizavus 15 skirtingų organizacinės kultūros vertinimo metodikų, išskirti dažniausiai organizacinei kultūrai vertinti taikomi pasikartojantys kriterijai. Remiantis šiais kriterijais sudarytas organizacinės kultūros vertinimo klausimynas. Atliktas ekspertinis tyrimas aiškinantis klausimyno tinkamumą. Atsižvelgus į ekspertų pastabas klausimynas pakoreguotas ir pritaikytas atlikti kiekybinį tyrimą socialiai atsakingose įmonėse. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: organizacinė kultūra, socialinė atsakomybė, metodika. JEL KLASIFIKACIJA: M14, L2, C8. DOI: Įvadas Organizacinė kultūra nelengvai suvokiama, nors ir nagrinėjama daugelio mokslininkų. Bendrai organizacinę kultūrą galima apibrėžti kaip nuostatų, normų, vertybių ir įsitikinimų visumą, kuri sąmoningai vadovybės sukurta ir kuria vadovaujasi organizacija siekdama užsibrėžtų tikslų ir spręsdama iškilusias problemas (Daft, 2002; Шейн, 2002; Alvessin, 2002). Organizacinė kultūra pasireiškia jos narių elgesiu, įsitikinimais ir prielaidomis, vertybėmis, požiūriais ir yra vertingas įmonės konkurencinio pranašumo šaltinis (Peteraf, 1993), nes formuoja organizacines procedūras, susieja organizacijos darbuotojų gebėjimus į darnią visumą, siūlo problemų, su kuriomis susiduria organizacijos, sprendimus ir taip gali padėti organizacijai pasiekti savo tikslų (Yilmaz, 2008, cituoja Ahmad, 2012; Ehtesham, Muhammad, Muhammad, 2011). Mokslininkai organizacinę kultūrą apibrėžia įvairiai, pateikdami skirtingus požiūrius į ją. Dažniausiai analizuodami organizacinės kultūros perdavimą ir sklaidą jie nagrinėja elgesį, kalbą, kitus neformalius aspektus, kuriuos reikia stebėti, suvokti ir interpretuoti. Ištirti organizacinę kultūrą organizacijose gana sudėtinga (Denison, 2006). Kiekviena organizacija turi susiformavusi savas vertybes, savitą kalbą, herojus, istorijas, tradicijas. Ateinantis tyrėjas nėra susipažinęs su esama organizacine kultūra, todėl daugelio dalykų paprasčiausiai nežino. Tačiau pasitelkus tam tikras metodikas, organizacinę kultūrą galima pažinti (Šimanskienė, 2008). Tiriant kultūrą, reikia išanalizuoti daugelį įmonėje vykstančių dalykų: aplinką, motyvaciją, pasitenkinimą darbu, stresines situacijas ir t. t. Siekiant padaryti teisingas išvadas, reikia apžvelgti ir socioekonominę aplinką, filosofiją, ryšius tarp darbuotojų ir pan. (Budinienė, Svirskienė, 2006). Taigi šiame 1 Jurgita Paužuolienė vadybos mokslo krypties doktorantė, Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros asistentė. Moksliniai interesai: organizacinė kultūra, įmonių socialinė atsakomybė Adresas: Minijos g. 153, LT Klaipėda El. paštas: j.pauzuoliene@gmail.com Tel

111 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) straipsnyje keliamas probleminis klausimas: kokiais organizacinės kultūros vertinimo kriterijais remiantis galima vertinti organizacinę kultūrą? Tyrimo objektas organizacinės kultūros vertinimas. Tyrimo tikslas: išanalizavus teoriją išskirti organizacinės kultūros vertinimo kriterijus ir sudaryti organizacinės kultūros vertinimo metodiką. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, sisteminimas, ekspertinis tyrimas. Remiantis moksline literatūra išanalizuota 15 organizacinės kultūros vertinimo metodikų, išskirti dažniausiai organizacinei kultūrai vertinti taikomi pasikartojantys kriterijai. Sudarytas organizacinės kultūros vertinimo klausimynas. Norint įvertinti, ar atrinkti kriterijai ir jiems priskirti klausimai yra tinkami vertinti organizacinę kultūrą, atliktas ekspertinis tyrimas. 1. Organizacinės kultūros vertinimo metodikų analizė Pasak kai kurių mokslininkų (Florentina, Georgiana, 2012) organizacinė kultūra yra tai, kas kreipia darbuotojus veikti laikantis tam tikrų principų ir organizacijos vertybių, parodo, kas yra gerai, kas blogai, koks elgesys tinkamas, o koks ne. Kiekviena organizacija tuo ir unikali, kad puoselėja tik jai būdingas vertybes, nuostatas, t. y. formuoja tik jai priimtiną organizacinę kultūrą. Tačiau, pasak Deshpande ir Webster (1989, cituota iš Testa, Sipe, 2013), dėl dviprasmiškumo apibrėžiant organizacinę kultūrą ir jos unikalumo iki galo nesusitarta, kaip ją vertinti. Klausimynų (instrumentų), kuriuos taikant vertinama organizacinė kultūra, įvairovė yra gana didelė. Pavyzdžiui, organizacinės kultūros profilyje (angl. Organizational Culture Profile), kuris sukurtas C. O Reilly ir kt. (1991), organizacijos vertybių suderinamumo skalėje (angl. Organizational Values Congruence Scale) (Enz, 1986) didelis dėmesys skiriamas asmens ir organizacijos suderinamumui. Quin (1988, iš Testa, Sipe, 2013) konkuruojančių vertybių pagrindo (angl. The Competing Values Framework) ir organizacinės kultūros vertinimo (angl. The Organizational Culture Assessment Instrument OCAI) instrumentai (Cameron, Quinn, 1999) leidžia organizacijoms išanalizavus organizacinę kultūrą atlikti išsamesnius tyrimus, nei prieš tai minėti klausimynai (Testa, Sipe, 2013). 1 lentelėje pateiktos skirtingų mokslininkų organizacinės kultūros vertinimo metodikos (instrumentai). 1 lentelė. Organizacinės kultūros vertinimo metodikos / instrumentai Eil. nr. Šaltinis Vertinimo metodikos 1. Камерон, Куинн (Cameron, Quinn) Organizacinės kultūros vertinimo instrumentas (2001) (angl. Organizational Culture Assessment Instrument OCAI) 2. O Reilly ir kt. (1991) Organizacinės kultūros profilis (angl. Organization culture profit OCP) 3. Denison (2006) Denisono organizacinės kultūros vertinimo modelis (skalė) (angl. Denison Organizational Culture Scale DOCS) 4. Cooke, Lafferty (1987) (Human Organizacinės kultūros inventorius Synergistics International) (angl. Organizational culture inventory OCI) 5. Originali versija sukurta personalo Organizacinės kultūros vertinimo tyrimas valdymo institucijos (angl. Office of (angl. Organizational Assesment Survey OAS) Personnel Management) 6. Wallach (1983) (Jung, Scott, Davies, Organizacinės kultūros indeksas 2009). (angl. Organisational Culture Index OCI) 7. Hofstede, Neuijen, Ohayv, Sanders Hofstede organizacinės kultūros vertinimas (1990) (angl. Hofstede s Measure of Organisational Culture) 8. Reiman, Oedewald (2002) Kultūros klausimynas, organizacinės kultūros vertinimo kontekste (angl. Culture Questionnaire in the Contextual Assessment of Organisational Culture CAOC) 111

112 Jurgita Paužuolienė SOCIALIAI ATSAKINGŲ ĮMONIŲ ORGANIZACINĖS KULTŪROS VERTINIMO METODIKOS SUDARYMAS Eil. Šaltinis Vertinimo metodikos nr. 9. Tang ir kt. (2000) Japonijos organizacinės kultūros skalė (angl. Japanese Organizational Culture Scale JOCS) 10. Šimanskienė, Sandu (2013) Organizacinės kultūros vertinimo metodas 11. Talcott, Parsons (Sashkin, Rosenbach, 2013) Organizacinės kultūros vertinimo klausimynas (angl. Organizational Culture Assessment Questionnaire OCAQ) 12. Reigle (2001) Organizacinės kultūros vertinimo instrumentas (angl. Organisational Culture Assessment Tool OCA) 13. MacKenzie (1995) Jung, Scott, Davies, Kultūros tyrimas 2009). (angl. Culture Survey [Culture Questionnaire]) 14. Curteanu, Constantin (2010) Organizacinės kultūros diagnozavimo modelis (angl. Organizational culture diagnostics model) 15. Saville, Holdsworth (1993) (Jung, Scott, Organizacinės kultūros klausimynas (angl. Corporate Culture Davies, 2009). Questionnaire CCQ) / Corporate Culture Lite Questionnaire CCQlite) Šaltinis: sudaryta darbo autorės, remiantis atlikta analize. Atlikta analizė atskleidė, kad gana plačiai įvairių mokslininkų taikomi: Cameron ir Quinn organizacinės kultūros vertinimo instrumentas (angl. Organizational Culture Assessment Instrument OCAI); C. O Reilly organizacinės kultūros profilis (angl. Organization culture profit OCP); D. R. Denison organizacinės kultūros vertinimo modelis (skalė) (angl. Denison Organizational Culture Scale DOCS). Ne tokie populiarūs ir mažiau tyrimuose taikomi: Japonijos organizacinės kultūros skalė (angl. Japanese Organizational Culture Scale JOCS); organizacinės kultūros vertinimo tyrimas (angl. Organizational Assesment Survey OAS); organizacinės kultūros vertinimo klausimynas (angl. Organizational Culture Assessment Questionnaire OCAQ). Kai kurios organizacinei kultūrai vertinti pasiūlytos metodikos yra tik teorinio pobūdžio, pavyzdžiui, L. Šimanskienės ir L. Sandu (2013), D. Curteanu, I. Constantin (2010). Išanalizavus 15 organizacinės kultūros vertinimo metodikų, 2 lentelėje pateikiami mokslininkų siūlomi organizacinės kultūros vertinimo kriterijai. 2 lentelė. OK vertinimo metodikose dažniausiai skiriami kriterijai / dimensijos Nr. OK vertinimo metodikos OK vertinimo kriterijai 1 Organizacinės kultūros vertinimo Dominuojantys organizacijos bruožai; valdymo stilius; vadovavimas instrumentas (angl. Organizational darbuotojams; organizaciją vienijantys elementai; strateginiai tikslai; Culture Assessment Instrument sėkmės kriterijai OCAI) 2 Organizacinės kultūros profilis Novatoriškumas; stabilumas; pagarba žmonėms; orientacija į rezultatus; (angl. Organization culture profit dėmesys detalėms; orientacija į komandinį darbą; agresyvumas OCP) 3 D. Denisono organizacinės kultūros vertinimo modelis (skalė) (angl. Denison Organizational Culture Scale DOCS) 4 Organizacinės kultūros inventorius (angl. Organizational culture inventory OCI) Dalyvavimas (įsitraukimas): pokyčiai; orientavimasis į klientą; mokymasis organizacijoje. Nuoseklumas (pastovumas): koordinavimas ir integracija; susitarimas; Pagrindinės vertybės. Prisitaikymas: pajėgumų plėtojimas; orientacija į komandinį darbą; įgaliojimų suteikimas. Misija: strateginės kryptys ir ketinimai; tikslai ir uždaviniai; vizija Pasitenkinimas ir stresas: (vaidmens aiškumas, tinkamumas, pasitenkinimas, polinkis išlikti, rekomendacijos) neigiami požiūriai (vaidmenų konfliktas, apgyvendinimas). Humanistinė pagalba; kultūriniai ryšiai; sutarimas; tradicijos; vengimas; opozicija, galia, konkurencingumas, kompetencija / perfekcionizmas, laimėjimai, saviraiška 112

113 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) 5 Organizacinės kultūros vertinimo tyrimas (angl. Organizational Assesment Survey OAS) 6 Organizacinės kultūros indeksas (angl. Organisational Culture Index OCI) 7 G. Hofstede organizacinės kultūros vertinimas (angl. Hofstede s Measure of Organisational Culture) Atlygis ir pripažinimas; vystymas / orientavimas; inovacijos / tobulinimas; orientavimas į klientą; valdymas; teisingumas / pagarba; informacija / komunikacija; įtraukimas; darbo sąlygos / ištekliai; darbo aplinka; darbo ir šeimos darna; bendradarbiavimas / komandinis darbas; valdymo pokyčiai; planavimas / vertinimas; įvairovė; priežiūra / kontrolė. Personalo patirtis ir pasitenkinimas darbu Biurokratija; inovacijos; parama / palaikymas Orientacija į procesą / rezultatą; orientacija į darbą / darbuotojus; parapinis / profesionalus; atvira sistema / uždara; griežta kontrolė / laisva; pragmatinis / normatyvinis. Vertybės, simboliai, herojai ir ritualai. Tipiškas organizacijos narių elgesys. Darbuotojų atleidimo ir skatinimo priežastis 8 Kultūros klausimynas organizacinės kultūros vertinimo kontekste individualus suvokimas; pagrindinės užduotys Darbuotojų vertybės; psichologinės charakteristikos, susijusios su darbu; (angl. Culture Questionnaire in the Contextual Assessment of Organisational Culture CAOC) 9 Japonijos organizacinės kultūros Dėmesys šeimai ir lojalumas; atviras bendravimas; komandos požiūris; skalė (angl. Japanese Organizational Culture Scalen JOCS) vadovų žinios 10 L. Šimanskienės ir L. Sandu (2013) Vertybės, nuostatos, normos, organizacijos politika, vizija, misija, organizacinės kultūros vertinimo ideologija, organizacijos filosofija, herojai ir pasakojimai, ritualai ir metodas ceremonijos, materialūs simboliai, kalba, kultūrinių ryšių tinklas 11 Organizacinės kultūros vertinimo Pokyčių valdymas; tikslų siekimas; komandinis darbas; stiprios kultūros klausimynas (angl. Organizational kūrimas; orientacija į klientą Culture Assessment Questionnaire OCAQ) 12 Organizacinės kultūros vertinimo Kalba, artefaktai ir simboliai; elgesys; deklaruojamos vertybės; įsitikinimai ir prielaidos instrumentas (angl. Organisational Culture Assessment Tool OCA) 13 Kultūros tyrimas (angl. Culture Survey [Culture Questionnaire]) Darbuotojų įsipareigojimai; požiūris į inovacijas; požiūris į pokyčius; konfliktų sprendimo stilius; vadovavimo stilius; pasitikėjimas vadovavimu; atvirumas ir pasitikėjimas; komandinis darbas ir bendradarbiavimas; orientavimasis į veiksmus; orientavimasis į žmonių išteklius; orientavimasis į klientus; organizacijos kryptis 14 Organizacinės kultūros diagnozavimo modelis (angl. Organizational strategija ir taktika; vertybės. Organizavimas: sistema, žmonių valdymas. Inovacijos: kūrybinis savarankiškumas, pokyčiai. Harmonizavimas: culture diagnostics model) Bendradarbiavimas: komandinis darbas, konsensusas (susitarimas) 15 Organizacinės kultūros klausimynas (angl. Corporate Culture Questionnaire CCQ / Corporate Culture Lite Questionnaire CCQlite) Šaltinis: sudaryta darbo autorės, remiantis atlikta analize Veiklos sritis: rūpinimasis kokybe, kiekybe, naujos įrangos naudojimas, kūrybiškumo skatinimas, orientavimasis į klientą, orientavimasis į prekybą; žmonių išteklių sritis: rūpinimasis darbuotojais, įsitraukimas į darbą; rūpinimasis karjeros plėtra, dėmesys veiklos rezultatams ir atlygiui, lygių galimybių užtikrinimas; sprendimo priėmimas: formalizavimo laipsnis, darbuotojų įtaka sprendimams, sprendimų priėmimo veiksmingumas, susirūpinimas ilgalaike perspektyva, pokyčiai, susirūpinimas aplinka, susirūpinimas darbuotojų sauga; santykiai: vertikalieji santykiai tarp grupių; santykiai grupėse, bendradarbiavimas tarpusavyje, bendravimo veiksmingumas, organizacijos tikslų suvokimas 113

114 Jurgita Paužuolienė SOCIALIAI ATSAKINGŲ ĮMONIŲ ORGANIZACINĖS KULTŪROS VERTINIMO METODIKOS SUDARYMAS Palyginus mokslininkų organizacinės kultūros vertinimo metodikas, skiriami dažniausiai pasikartojantys kriterijai: komandinis darbas ir bendradarbiavimas; vertybės; bendravimas / kultūrinių ryšių tinklas; požiūris į klientą; vadovavimas; simboliai; inovacijos; vizija, misija, tikslai; herojai; ritualai, tradicijos. Remiantis šiais kriterijais sudarytas organizacinės kultūros vertinimo klausimynas. 3 lentelė. Dažniausiai organizacinei kultūrai vertinti taikomi kriterijai / dimensijos Kodas Vertinamos organizacinės kultūros kriterijai Pasikartojimų dažnumas KD Komandinis darbas ir bendradarbiavimas 8 V Vertybės 5 BO Bendravimas organizacijoje (kultūrinių ryšių tinklas) 6 PK Požiūris į klientą 4 VA Vadovavimas 3 S Simboliai 3 IN Inovacijos 3 VM Vizija, misija, tikslai 2 H Herojai 2 R Ritualai, tradicijos 2 I Istorijos Įtraukiama papildomai SA Socialinė atsakomybė Įtraukiama papildomai Šaltinis: sudaryta darbo autorės, remiantis atlikta analize Pateiktoje 3 lentelėje matyti, kad dažniausiai mokslininkų organizacinė kultūra analizuojama remiantis 10-ia organizacinės kultūros vertinimo kriterijų. Tačiau remiantis teorine analize šie kriterijai papildomi dar dviem tai istorijos ir socialinė atsakomybė. Pastebima, kad mokslininkai, analizuodami organizacinę kultūrą, teoriniu aspektu skiria organizacinei kultūrai būdingus elementus, vienas kurių yra istorijos, tačiau atlikdami organizacinės kultūros tyrimus šio elemento neįtraukia. Taigi čia pastebimas tam tikras atotrūkis nuo pateiktų organizacinės kultūros teorinių elementų ir atliekamų tyrimų šia tema. Manytina, kad visi išskirti organizacinės kultūros elementai turėtų būti analizuojami ir praktiškai, todėl istorijos, kaip vienas dažniausiai minimų organizacinės kultūros elementų, įtraukiamos į klausimyną. Klausimynas bus taikomas socialiai atsakingoms įmonėms, todėl socialinė atsakomybė neišvengiamai turi būti analizuojama ir įtraukta į klausimyną kaip dar vienas papildomas organizacinės kultūros vertinimo kriterijus. 2. Socialiai atsakingų įmonių organizacinės kultūros vertinimo klausimyno sudarymas Klausimynas sudaromas remiantis kai kurių mokslininkų tyrimų klausimynais, įtraukiant ir asmeninius klausimus. Tyrimo klausimai yra tai, į ką turi atsakyti respondentas, siekdamas pagrįsti savo iškeltus teiginius arba išankstinius sprendimus ir numanymus (Valackienė, Mikėnė, 2008). Klausimynas (anketa) apibūdinamas kaip klausimų visuma, tyrėjui siekiant ištirti kokį nors socialinį reiškinį ar procesą. Klausimų lapą respondentas pildo savarankiškai pagal jam pateiktas taisykles. Klausimyne pateikiama 12 kriterijų, kuriems priskirta po šešis teiginius. Klausimai pateikiami naudojant Likerto skalę, kai tiriamojo prašoma nustatyti kiekvieno teiginio teisingumą, įvertinant jį nuo 1 iki 5 (vienetas reiškia, kad respondentas visiškai nesutinka, penketas visiškai sutinka). 114

115 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Kriterijus Kodas Klausimo-teiginio šaltinis Vertybės Komandinis darbas ir bendradarbiavimas Bendravimas organizacijoje (kultūrinių ryšių tinklas) Herojai V1 V2; V3; V4: V5; V6 KD1; KD2 KD3; KD4 KD5; KD6 BO1; BO2; BO3; BO4 BO5 BO6 H1; H2; H3; H4; H5; H6 Denisono organizacinės kultūros skalė (DOCS) Siūloma autorės Japonų organizacinės kultūros skalė (JOCS) Organizacinės kultūros vertinimo klausimynas Siūloma autorės Japonų organizacinės kultūros skalė (JOCS) Siūloma autorės Siūloma autorės Siūloma autorės Simboliai S1; S2; S3; S4; S5; S6 Siūloma autorės Istorijos I1; I2; I3; I4; I5; I6 Siūloma autorės Ritualai (tradicijos) Požiūris į klientą Vizija, misija, tikslai R1 R2; R3; R4: R5; R6 PK1; PK2 PK3; PK4: PK5; PK6 VM1 VM2; VM3; VM4: VM5; VM6 Camerono ir Queeno OCAI instrumentas Siūloma autorės Denisono organizacinės kultūros skalė (DOCS) Organizacinės kultūros vertinimo klausimynas Siūloma autorės Denisono organizacinės kultūros skalė (DOCS) Vadovavimas Inovacijos Socialinė atsakomybė VA1 VA2; VA3; VA4: VA5; VA6 IN1 IN2 IN3; IN4 IN5; IN6 SA1; SA2; SA3; SA4; SA5; SA6 Organizacinės kultūros vertinimo tyrimas (OAS) Denisono organizacinės kultūros skalė (DOCS) Camerono ir Queeno OCAI instrumentas Organizacinės kultūros vertinimo tyrimas (OAS) Denisono organizacinės kultūros skalė (DOCS) Siūloma autorės Siūloma autorės 1 pav. Organizacinės kultūros vertinimo instrumento sudarymas Šaltinis: sudaryta darbo autorės 115

116 Jurgita Paužuolienė SOCIALIAI ATSAKINGŲ ĮMONIŲ ORGANIZACINĖS KULTŪROS VERTINIMO METODIKOS SUDARYMAS Anketos pabaigoje pateikiami demografiniai klausimai, padedantys išsiaiškinti objektyvius duomenis apie respondentą: išsimoklinimas, amžius, lytis, organizacijoje užimamos pareigos. 3. Socialiai atsakingų įmonių organizacinės kultūros vertinimo klausimyno ekspertinis tyrimas norint išsiaiškinti, ar planuojamo pobūdžio tyrimui tinkami išskirti klausimyno kriterijai ir kiekvienam kriterijui išskirti teiginiai, atliktas ekspertinis tyrimas. Jis apibrėžiamas kaip specifinė apklausa, kai apklausiama specialiai parinkta žmonių grupė, turinti kurios nors srities žinių (Kardelis, 2007). Ekspertų vertinimas padeda įvertinti rodiklių reikšmę ir patikrinti metodikos, taikomos renkant duomenis, kokybę, pagrįsti praktines rekomendacijas. Ekspertų vertinimų objektyvumo siekiama tinkamai parenkant specialistus ir organizuojant apklausą. Ekspertinis metodas plačiai taikomas sociologiniuose tyrimuose, renkant nagrinėjamos srities empirinius duomenis (tidickis, 2003). tokiose apklausose formuluojamos mokslinės sąvokos, siekiama mokslinio objektyvumo. Ekspertinio metodo esmė ekspertai logiškai analizuoja kurią nors problemą, kiekybiškai vertindami ir formaliai apdorodami duomenis. Remiantis ekspertų vertinimais nustatomas jų nuomonių atitikimo laipsnis tiriamuoju klausimu ir išvadų objektyvumas, kurį lemia esminiai, realūs faktų ir reiškinių ryšiai (Kardelis, 2007). tyrimui atrinkta 12 ekspertų. Ekspertais pasirinkti mokslininkai, kurie yra publikavę straipsnius organizacinės kultūros tematika ir turi daktaro laipsnį. Pasirinktiems ekspertams 2015 m. gegužės mėn. elektroniniu paštu išsiųstas sudarytas organizacinės kultūros vertinimo klausimynas. Jų prašyta įvertinti, ar pateikti organizacinės kultūros kriterijai ir jiems priskirti teiginiai yra tinkami vertinti organizacinę kultūrą. Šiuo atveju prašyta teiginius įvertinti pagal Likerto skalę: 1 visiškai nepritariu, kad šis teiginys tinkamas; 2 nepritariu, kad šis teiginys tinkamas; 3 iš dalies pritariu, kad šis teiginys tinkamas; 4 pritariu, kad šis teiginys tinkamas; 5 visiškai pritariu, kad šis teiginys tinkamas. Likerto skalė viena dažniausiai taikomų vertinant organizacinę kultūrą. Be to, ekspertų prašyta papildomai pateikti komentarų, pastabų ir pasiūlymų dėl kiekvieno vertinamo teiginio. Ekspertiniame tyrime dalyvavo ir savo nuomonę pateikė 6 ekspertai. 2 pav. Ekspertų pareigos ir atrankos kriterijai Šaltinis: sudaryta darbo autorės Atsižvelgus į ekspertų vertinimus ir išsakytas nuomones, pakoreguoti anketoje pateikti teiginiai, kai kurių atsisakyta (3 paveikslas). Pateiktiems 12-ai kriterijų apsispręsta palikti po 5 teiginius. Parengtas klausimynas peržiūrėtas ir pakoreguotas lietuvių kalbos specialisto. Ekspertiniai duomenys analizuoti naudojant SPSS (angl. Statistical Package for the Social Sciences) 17.5 programą. Ekspertų nuomonių darnumo lygį pagal visus pateiktus kriterijus atskleidžia konkordacijos koeficientas, kuris kinta nuo 0 iki 1. Esant visiškam ekspertų nuomonių darnumui, šis koeficientas lygus 1, priešingu atveju 0. tiriamuoju atveju konkordacijos 116

117 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) koeficiento reikšmė rodo, kad ekspertų nuomonės didžia dalimi sutampa (koreliuoja) (4 lentelė). 4 lentelėje pateikiama ir p reikšmė, kuri neturėtų būti didesnė kaip 0,05, t. y. p 0,05. 4 lentelė. Konkordacijos koeficientas, taikomas OK kriterijams Kodas OK kriterijai Konkordacijos koeficientas p reikšmė V Vertybės 0,5352 p = 0,0000 0,05 KD Komandinis darbas ir bendradarbiavimas 0,6429 p = 0,0233 0,05 BO Bendravimas organizacijoje (kultūrinių ryšių tinklas) 0,6890 p = 0,0018 0,05 H Herojai 0,7821 p = 0,0054 0,05 S Simboliai 0,8000 p = 0,0058 0,05 I Istorijos 0,7415 p = 0,0004 0,05 R Ritualai, tradicijos 0,6579 p = 0,0184 0,05 PK Požiūris į klientą 0,7262 p = 0,0103 0,05 VM Vizija, misija, tikslai 0,7490 p = 0,0008 0,05 VA Vadovavimas 0,7167 p = 0,0040 0,05 IN Inovacijos 0,7666 p = 0,0004 0,05 SA Socialinė atsakomybė 0,7284 p = 0,0004 0,05 Šaltinis: sudaryta darbo autorės, remiantis gautais rezultatais. Vertinant sudarytą klausimyną kai kurių organizacinės kultūros kriterijų teiginiai atmesti, nes daugeliui ekspertų jie pasirodė nereikšmingi (žr. 3 pav.). Pasirinktas atmetimo kriterijų svorio vidurkis yra lygus arba mažesnis kaip 3 (V 3). Atsižvelgus į ekspertų pareikštą nuomonę, kai kurie teiginiai pakoreguoti. Po ekspertinio vertinio vertybių skalėje atsisakyta V5 teiginio, nes Ekspertas 3 išsakė pastabą, kad tai teorinis teiginys, kuris mažai gali būti naudingas, gali tik patvirtinti teorinę tiesą. Ekspertai 2 ir 6 šiam teiginiui nepritarė, keturi ekspertai tik iš dalies pritarė. Atsižvelgiant į šiuos rezultatus ir vidurkį, kuris lygus 2, 6, teiginio atsisakyta. V1, V3; V4 ir V6 teiginiai, atsižvelgiant į ekspertų ir lietuvių kalbos specialisto pastabas, pakoreguoti. Analizuojant vertybių skalę atskleista, kad statistinė reikšmė p = 0,000 0,05. Konkordacijos koeficientas lygus 0,5352. Taigi daroma išvada, kad ekspertų nuomonės pakankamai dera. Komandinio darbo skalėje atsisakyta KD5 teiginio, nes Ekspertas 1 šį teiginį vertino kaip visiškai netinkamą: šis teiginys nereikalingas, nes kitais teiginiais atskleidžiama ta pati informacija. Ir Ekspertas 6 šį teiginį vertino kaip netinkamą, bet komentaro nepateikė. Ekspertai 2, 4 ir 5 jį įvertino kaip iš dalies tinkamą. Atsižvelgiant į šiuos vertinimus ir vidurkio reikšmę, kuri yra 2,7, teiginio atsisakyta. Lietuvių kalbos specialistas pakoregavo KD3 ir KD4 teiginių stilių. Komandinio darbo skalės statistinė reikšmė p = 0,0233 0,05. Konkordacijos koeficientas lygus 0,6429. Matome, kad ekspertų nuomonės pakankamai dera. Bendravimo organizacijoje (kultūrinių ryšių tinklo) skalėje atsisakyta BO4 teiginio. Ekspertai 1, 2 ir 6 šį teiginį vertino kaip netinkamą. Ekspertai 3, 4 ir 5 kaip iš dalies tinkamą. Gautas vidurkis yra 2,6. Atsižvelgiant į tai, šio teiginio atsisakyta. BO1, BO2, BO5 ir BO6 teiginiai pakoreguoti. Statistinė reikšmė p = 0,0018 0,05. Konkordacijos koeficientas lygus 0,6890. Daroma prielaida, kad ekspertų nuomonės pakankamai dera. Herojų skalėje atsisakyta H3 teiginio, nes Ekspertas 1 šį teiginį įvertino kaip visiškai netinkamą, argumentuodamas, kad šis teiginys yra nereikalingas, nes jau kitais teiginiais atskleidžiama ta pati informacija. Ekspertas 6 kaip netinkamą, kiti ekspertai kaip iš dalies tinkamą. Vidurkis lygus 2,5. Atsižvelgiant į šiuos rezultatus nuspręsta teiginio atsisakyti. Remiantis ekspertų vertinimais, H1 ir H5 teiginiai pakoreguoti. Šios skalės statistinė reikšmė p = 0,0054 0,05. Konkordacijos koeficientas lygus 0,7821, tai rodo, kad ekspertų nuomonės gana gerai dera vertinant šios skalės teiginius. Simbolio skalėje atsisakyta S4 teiginio. Ekspertai 1 ir 6 šį teiginį vertino kaip netinkamą, kiti ekspertai kaip iš dalies tinkamą. Ekspertas 3 išsakė nuomonę, kad šį teiginį reikia konkretinti. Ekspertas 5 komentavo: teiginio vertinimas neduos naudos. Šio kriterijaus teiginių vertinimo vidurkis yra 2,6. Šioje skalėje pakore- 117

118 Jurgita Paužuolienė SOCIALIAI ATSAKINGŲ ĮMONIŲ ORGANIZACINĖS KULTŪROS VERTINIMO METODIKOS SUDARYMAS guotas S5 teiginys. Skalės statistinė reikšmė p = 0,0058 0,05. Konkordacijos koeficientas lygus 0,8000, tai rodo didelį ekspertų nuomonių sutapimą. Istorijų skalėje atsisakyta I3 teiginio, nes Ekspertai 1, 5 ir 6 šį teiginį vertino kaip netinkamą. Trečias ekspertas šį teiginį vertino kaip tinkamą, tačiau, atsižvelgus į daugelio nuomonę ir gautą vidurkį, kuris yra 2,6, teiginio atsisakyta. Šios skalės statistinė reikšmė p = 0,0004 0,05. Konkordacijos koeficientas lygus 0,7415. Ritualų (tradicijų) skalėje atsisakyta R6 teiginio. Ekspertai 1, 2 ir 4 šį teiginį vertino kaip netinkamą, tuo tarpu Ekspertas 3 kaip tinkamą. Ekspertas 1 pakomentavo: R3 teiginiu atskleidžiama ta pati informacija kaip ir kitais teiginiais. Gautas vidurkis lygus 2,8. Atsižvelgiant į tai, teiginys atmestas. R1 teiginys pakoreguotas. Šios skalės statistinė reikšmė p = 0,0184 0,05. Konkordacijos koeficientas lygus 0,6579. Požiūrio į klientus skalėje atsisakyta PK2 teiginio, nes Ekspertas 6 teiginį vertino kaip visiškai netinkamą, argumentuodamas tuo, kad klientai negali daryti tiesioginės įtakos sprendimams. Ekspertai 1 ir 2 teiginį vertino 2 balais (nepritariu, kad šis teiginys tinkamas). Šio teiginio vidurkis 2,5. Atsižvelgiant į ekspertų išreikštą nuomonę ir gautą vidurkį, teiginys atmestas. Šios skalės statistinė reikšmė p = 0,0103 0,05. Konkordacijos koeficientas lygus 0,7262. Kaip matyti, ekspertų nuomonės pakankamai dera. Vizijos, misijos ir tikslų skalėje atsisakyta VM4 teiginio. Ekspertai 1, 2, 5 ir 6 nepritarė, kad teiginys yra tinkamas. Ekspertas 2 parašė komentarą, kad teiginys nereikalingas. Tuo tarpu trečiasis ekspertas pritarė, kad teiginys tinkamas. Atsižvelgiant į daugelio nuomonę ir gautą vidurkį, kuris yra 2,5, teiginio atsisakyta. VM1 ir VM2 teiginiai pakoreguoti. Šios skalės statistinė reikšmė p = 0,0008 0,05. Konkordacijos koeficientas lygus 0,7490. Kaip matyti, ekspertų nuomonės pakankamai dera. Vadovavimo skalėje atsisakyta VA1 teiginio, nes Ekspertai 1 ir 6 teiginį vertino kaip netinkamą, Ekspertai 3, 4 ir 5 kaip iš dalies tinkamą. Gautas vidurkis yra 2,8. Šios skalės statistinė reikšmė p = 0,0040 0,05. Konkordacijos koeficientas lygus 0,7167. Inovacijų skalėje atsisakyta IN3 teiginio. Ekspertai 1, 3 ir 5 teiginį vertino kaip visiškai netinkamą. Eksperto 3 teigimu, negalima rašyti su,,ir, nes inovacijos ir apdovanojimai nėra tapatu. Ekspertas 2 pakomentavo, kad teiginys yra nereikalingas. Atsižvelgiant į šiuos komentarus ir gautą vidurkį (V-1,8), teiginys atmestas. IN2 teiginys pakoreguotas. Šios skalės statistinė reikšmė p = 0,0004 0,05. Konkordacijos koeficientas lygus 0,7666, tai rodo, kad ekspertų nuomonės pakankamai dera. Socialinės atsakomybės skalėje atsisakyta SA6 teiginio, nes Ekspertai 2, 3, 4 ir 5 teiginį vertino kaip iš dalies tinkamą, kiti ekspertai vertino kaip netinkamą. Atsižvelgiant į šiuos vertinimus ir gautą vidurkį (V-2,6), teiginys atmestas. SA3 teiginys pakoreguotas. Šios skalės statistinė reikšmė p = 0,0004 0,05. Konkordacijos koeficientas lygus 0,7284. Galutinai parengtas klausimynas peržiūrėtas ir pakoreguotas lietuvių kalbos specialisto. 3 paveiksle pateikti organizacinės kultūros klausimyno ekspertinio vertinimo rezultatai. Pateikiami kriterijai, teiginio kodas, vidurkis ir teiginio tinkamumas. Vertinant sudarytą klausimyną kai kurių organizacinės kultūros kriterijų teiginiai atmesti, nes daugeliui ekspertų jie pasirodė nereikšmingi. Pasirinktas atmetimo kriterijų svorio vidurkis yra mažiau kaip 3. Atsižvelgus į ekspertų pareikštą nuomonę, kai kurie teiginiai pakoreguoti. Įveiktas tik vienas ekspertinio vertinimo etapas, nes iš esmės ekspertų išreikštos nuomonės buvo gana panašios, todėl ekspertinis vertinimas nekartotas. 118

119 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Kriterijus Teiginio kodas Vidurkis Teiginio tinkamumas Vertybės V1 V2 V3 V4 V5 V6 4,2 4,8 4,2 4,7 2,6 4,5 Teiginys pakoreguotas Teiginys tinkamas Teiginys pakoreguotas Teiginys pakoreguotas Teiginys atmestas Teiginys tinkamas Komandinis darbas ir bendradarbiavimas KD1 KD2 KD3 KD4 KD5 KD6 5,0 5,0 5,0 5,0 2,7 5,0 Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Teiginys atmestas Teiginys tinkamas Bendravimas organizacijoje BO1 BO2 BO3 BO4 BO5 BO6 4,7 4,2 5,0 2,6 4,5 4,5 Teiginys pakoreguotas Teiginys pakoreguotas Teiginys tinkamas Teiginys atmestas Teiginys pakoreguotas Teiginys pakoreguotas Herojai H1 H2 H3 H4 H5 H6 4,7 5,0 2,5 5,0 4,7 5,0 Teiginys pakoreguotas Teiginys tinkamas Teiginys atmestas Teiginys tinkamas Teiginys pakoreguotas Teiginys tinkamas Simboliai S1 S2 S3 S4 S5 S6 5,0 4,7 5,0 2,6 5,0 4,7 Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Teiginys atmestas Teiginys tinkamas Teiginys pakoreguotas Istorijos I1 I2 I3 I4 I5 I6 4,7 4,7 4,7 2,6 4,8 4,8 Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Teiginys atmestas Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Ritualai (tradicijos) R1 R2 R3 R4 R5 R6 4,5 5,0 5,0 5,0 5,0 2,8 Teiginys pakoreguotas Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Teiginys atmestas Požiūris į klientą PK1 PK2 PK3 PK4 PK5 PK6 4,8 2,5 5,0 4,7 5,0 5,0 Teiginys tinkamas Teiginys atmestas Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Vizija, misija, tikslai VM1 VM2 VM3 VM4 VM5 VM6 4,8 4,8 5,0 2,5 4,7 4,5 Teiginys pakoreguotas Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Teiginys atmestas Teiginys tinkamas Teiginys pakoreguotas Vadovavimas VA1 VA2 VA3 VA4 VA5 VA6 2,8 5,0 4,7 5,0 4,5 5,0 Teiginys atmestas Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Inovacijos / kūrybingumas IN1 IN2 IN3 IN4 IN5 IN6 4,7 4,5 1,8 4,7 5,0 4,8 Teiginys tinkamas Teiginys pakoreguotas Teiginys atmestas Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Socialinė atsakomybė SA1 SA2 SA3 SA4 SA5 SA6 4,7 4,7 4,3 4,8 4,7 2,6 Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Teiginys pakoreguotas Teiginys tinkamas Teiginys tinkamas Teiginys atmestas 3 pav. Organizacinės kultūros klausimyno ekspertų vertinimas Šaltinis: sudaryta darbo autorės, remiantis gautais rezultatais 119

120 Jurgita Paužuolienė SOCIALIAI ATSAKINGŲ ĮMONIŲ ORGANIZACINĖS KULTŪROS VERTINIMO METODIKOS SUDARYMAS 5 lentelėje pateikiamas ekspertų vertinimo vidurkis ir VAR reikšmė tik atitinkamą svorinę reikšmę turintiems ir tyrimui tinkantiems organizacinės kultūros vertinimo kriterijų teiginiams. 5 lentelė. Ekspertų vertinimo vidurkis ir VAR reikšmė Kodas OK kriterijai Vidurkis VAR V Vertybės 4,5 0,56 KD Komandinis darbas ir bendradarbiavimas 5,0 0,00 BO Bendravimas organizacijoje (kultūrinių ryšių tinklas) 4,6 0,27 H Herojai 4,8 0,10 S Simboliai 4,8 0,11 I Istorijos 4,7 0,20 R Ritualai, tradicijos 4,9 0,09 PK Požiūris į klientą 4,9 0,09 VM Vizija, misija, tikslai 4,7 0,18 VA Vadovavimas 4,8 0,21 IN Inovacijos 4,7 0,22 SA Socialinė atsakomybė 4,6 0,24 Šaltinis: sudaryta darbo autorės, remiantis gautais rezultatais Mokslinėje literatūroje toks skaičiavimas apibrėžiamas VAR formule (toliau tekste VAR). VAR dydį dar galima nusakyti kaip dispersiją, šiuo atveju galėtume suprasti kaip atsakymų nuokrypį nuo vidurkio: jei dispersija maža, visų ekspertų nuomonės buvo panašios (t. y. pasirinko panašų atsakymą), jei didelė, ekspertų nuomonės išsiskyrė. VAR apskaičiuojamas pagal formulę:, kur: x dalyvavusių ekspertų imties vidurkis; n imties dydis. 5 lentelėje matyti, kad atmetus nereikšmingus teiginius, bendrame kontekste ekspertų nuomonės gana panašios. Labiausiai nuomonės išsiskyrė dėl V teiginių, tačiau dauguma šių teiginių pakoreguoti atsižvelgiant į ekspertų išreikštas pastabas. KD atrinktuose teiginiuose ekspertų nuomonės visiškai sutampa. Visuose kituose kriterijų grupės teiginiuose matomas gana nedidelis ekspertų nuomonių nesutapimas, tačiau tai neturi įtakos klausimyno kokybei, nes teiginiai buvo koreguoti ir jų žemiausias vertinimo vidurkis buvo 4, tai reiškia pritariu, kad šis teiginys tinkamas. Anketos pabaigoje pateiktas dar vienas klausimas ir demografiniai klausimai. Ekspertai šių klausimų nekomentavo, taigi daroma išvada, kad klausimai tinkami ir gali būti naudojami organizacinės kultūros vertinimo klausimyne. Išvados ir tolesnės tyrimo kryptys Atlikta teorinė analizė atskleidė skirtingą mokslininkų požiūrį į organizacinę kultūrą. Organizacinės kultūros išskiriami elementai yra skirtingi, lyginant su tuo, kokias organizacijos sritis mokslininkai analizuoja vertindami organizacinę kultūrą. Be to, pastebėta, kad mokslininkai, apibrėždami organizacinę kultūrą teoriniu aspektu, ją dažniausiai siūlo analizuoti remiantis šešiais organizacinės kultūros elementais (vertybės, simboliai, herojai, istorijos, tradicijos ir ritualai, kultūrinių ryšių tinklas), kurie dažnu atveju į organizacinės kultūros vertinimo metodikas neįtraukiami. Taigi susisteminus 15-a organizacinės kultūros vertinimo metodikų išskirta 12 kriterijų, pagal kuriuos dažniausiai vertinama organizacinė kultūra: komandinis darbas 120

121 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) ir bendradarbiavimas; vertybės; bendravimas / kultūrinių ryšių tinklas; požiūris į klientą; vadovavimas; simboliai; inovacijos; vizija, misija; herojai; ritualai; istorijos; socialinė atsakomybė. Remiantis išskirtais kriterijais sudarytas klausimynas. Kiekvienam kriterijui įvertinti išskirta po šešis teiginius. Tačiau atlikus ekspertinį tyrimą kai kurių teiginių yra atsisakyta. Atsižvelgus į ekspertų pastabas kai kurie pakoreguoti. Po ekspertinio vertinimo kiekvienam kriterijui vertinti palikta po 5 teiginius. Tolesnės tyrimo kryptys: sudarytas klausimynas bus pritaikytas praktiškai, atliekant apklausas socialiai atsakingose įmonėse. Iš viso atrinktos 6 Lietuvos socialiai atsakingos įmonės ir organizacijos, kuriose bus atliekamos apklausos naudojant sudarytą organizacinės kultūros vertinimo klausimyną. Literatūra Ahmad, M. S. (2012). Impact of organizational culture on performance management practices in Pakistan. Business Intelligence Journal, Vol. 5, No. 1, p Alvessin, M. (2002). Understanding Organizational Culture. Sage Publications: London, Thousand Oaks, New Delhi. Budinienė, L., Svirskienė, G. (2006). Organizacinės kultūros formavimas kaip ilgalaikės verslo sėkmės garantas. Jaunųjų mokslininkų darbai, Nr. 2 (9), p Cameron, K. S., Quinn, R. E. (1999). Diagnosing and changing organizational culture. Addison-Wesley. Curteanu, D., Constantin, I. (2010). Organizational culture diagnosis a new model. Leadership, Mentoring, Coaching and Motivation, No. 11, p Daft, R. L. (2002). Management. THOMSON: Sounth-Western. Denison, D. R. (2006). Linking Organizational Culture and Business Performance: A Brief Overview. Assessment, Evaluation, Improvement Success through Corporate Culture. Recommendations for the Practice, p Hofstede, G., Neuijen, B., Ohayv, D. D., Sanders, G. (1990). Measuring organizational culture: A qualitative and quantitative study across twenty cases. Administrative Science Quarterly, Vol. 35, No. 2, p Prieiga internete: Human Synergistic Intenational. Prieiga internete: Jung, T., Scott, T., Davies, H. T. O. (2009). Instruments for Exploring Organizational Culture: A Review of the Literature. Public Administration Review, Vol. 18, p Florentina, P., Georgiana, R. (2012). Organizational culture and its way of expression within the organization. Economic Science Series, Vol. 21, No. 2, p Ehtesham, U. M., Muhammad, T. M., Muhammad, S. A. (2011). Relationship between Organizational Culture and Performance Management Practices: A Case of University in Pakistan. Journal of Competitiveness, No. 4, p O Reilly, C. A., Chatman, J., Caldwell, D. F. (1991). People and Organizational Culture: A Profile Comparison Approach to Assessing Person-Organization Fit. The Academy of managemnt Journal, Vol. 34, Issues 3, p Peteraf, M. A. (1993). The Cornersones of Competitive Advantage: A Resource based View. Strategic Management Journal, Vol. 14, p Prieiga internete: Reiman, T., Oedewald, P. (2002). The assessment of organizational culture. A methodological study. Copyrigh VTT. Reigle, R. (2001). Measuring organic and mechanistic culture. Engineering Management Journal, Vol. 13, No. 4, p Kardelis, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: JUDEX. Šimanskienė, L., Sandu, L. (2013). Organizacinės kultūros vertinimo metodai. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10), p Sashkin, M., Rosenbach, W. E. (2013). Organizational Culture Assessment Questionnaire. Copyright. Šimanskienė, L. (2008). Organizacinės kultūros diagnozavimo metodika. Klaipėda: KU. Tang, T. L. P., Kim, J. K., O Donald, D. A. (2000). Perception of Japanese organizational culture: Employees in nonunionized Japanese owned and unionized US-owned automobile plants. Journal of Managerial Psychology, Vol. 15, No. 6, p Testa, M. R., Sipe, L. J. (2013). The Organizational Culture Audit: Countering Cultural Ambiguity in the Service Context. Open Journal of Leadership, Vol. 2, No. 2, p Tidickis, R. (2003). Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas. Valackienė, A., Mikėnė, S. (2008). Sociologinis tyrimas: metodologija ir atlikimo metodika. Kaunas: Technologija. Камерон, K. C., Куинн, Р. Э. (2001). Диагностика и изменение организационной культуры. Санкт-Петербург: Питер, c. 14. Шейн, Э. (2002). Организационная культура и лидерство. Санкт-Петрбург: Питер. 121

122 Jurgita Paužuolienė SOCIALIAI ATSAKINGŲ ĮMONIŲ ORGANIZACINĖS KULTŪROS VERTINIMO METODIKOS SUDARYMAS METHODOLOGY OF ORGANIZATIONAL CULTURE ASSESSMENT FOR SOCIALLY RESPONSIBLE ORGANIZATIONS Jurgita Paužuolienė Klaipėda University (Lithuania) Summary Scientists have variously defined organizational culture, providing different approaches to it. In most cases, scientists analyzing organizational culture analyzes the behaviour, language and other informal aspects that need to monitor, understand and interpret. According Denison (2006) defining organizational culture is a tricky business. Many definitions of culture focus on aspects of an organization s values, behaviours, and basic assumptions that have little to do with performance issues. Every organization has formed its own values, its own language, hero, stories and traditions. The researcher not familiar with the already existing organizational culture, so many things he simply does not know. However, through certain methods / tools, you can know the organizational culture (Šimanskienė, 2008). Researching the culture, it is necessary to analyze many things within the company: the environment, motivation, job satisfaction, stressful situations and so on. The problematic question of this article: What the organizational culture assessment criteria should be used to assess organizational culture? The object of research assessment of the organizational culture. The aim of the research to analyze the theory of distinguished organizational culture assessment criteria for creating a methodology to evaluate the organizational culture. Research methods analysis of scientific literature, systematization. According to the scientific literature it was analyzed 15 organizational culture assessment methodologies and distinguished criteria of organizational culture assessment. Was created the questionnaire to assess organizational culture. In order to assess whether the selection criteria and the assign questions for the criteria are appropriate for the assessment of organizational culture was done the expert survey. The theoretical analysis reveals quite different scientific approach to organizational culture. Organisational culture distinguished elements are different compared to what the scientists analyze in the organizations for evaluating the organizational culture. It was also noted that scientists defining the organizational culture of the theoretical aspect they usually offers to analyze the organizational culture based on the six elements (values, symbols, heroes, history, traditions and rituals, cultural communication network), which are often not included in the organizational culture assessment methodologies. So structured 15 organizational culture assessment methodologies it was singled out 12 criteria for organizational culture assessment: teamwork and collaboration; values; communication / cultural communications network; the approach to the clients; leadership; symbols; innovation, vision, mission; heroes; rituals; history; social responsibility. According to identified criteria was created the questionnaire. For each criterion was assigned 6 items. After expert study some of the items were deleted and some were adjusted. After the expert evaluation for assessing each criteria was left 5 items. Further research directions. The questionnaire question will be apply in practice through surveys of socially responsible companies. Totally was selected 6 Lithuanian socially responsible companies and organizations were it will be done the research using the questionnaire of organizational culture assessment. KEYWORDS: organizational culture, social responsibility, methodology. JEL CODE: M14, L2, C8. Gauta: Priimta: Pasirašyta spaudai:

123 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Teorinės vadovavimo požymių įžvalgos Arnoldas Petrulis 1 Klaipėdos universitetas (Lietuva) ANOTACIJA Vykstantys ekonominiai pokyčiai, neišvengiamai veikia ir vadovavimą organizacijai. Straipsnyje aptariama vadovavimo organizacijai samprata. Remiantis Lietuvos ir užsienio mokslinės literatūros autoriais, apžvelgiamos vadovavimo sampratos, sudaryta vadovavimo schema, apibūdinami vadovavimo požymiai, juos suskirstant pagal klasikines vadovavimo teorijas, pateikiamos vadovavimo požymių išnaudojimo galimybės ir grėsmės. Galimi vadovavimo apibūdinimai: vadovavimas tai įtakos priemonė arba valdžios galia kitiems; vadovavimas tai tam tikra patirtis; neginčijamas ir nevertinamas vadovo tinkamumas užimamoms pareigoms. Nustatyta, kad vadovavimo požymių yra labai daug ir įvairių, juos reikia tirti, norint nustatyti jų svarbą ir reikšmę tiriamose organizacijose. Vadovavimas atpažįstamas pagal požymius: kūrybiškumas ir gebėjimas numatyti ateitį; gebėjimas įkvėpti (darbuotojus) ir elgsena (vadovo ir darbuotojų); gebėjimas nukreipti (darbuotojus) ir sutelkti pastangas (veiklos vystymui); gebėjimas suteikti įgaliojimus (darbuotojams) ir sutelkti sekėjus (sugebėjimas paveikti jų elgseną). PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: vadovas, vadovavimas, požymiai. JEL KLASIFIKACIJA: M10, M12. DOI: Įvadas Verslo organizacijos nuolat ieško būdų, kaip išlikti ir kuria kryptimi toliau vystytis. Šiuolaikiniame pasaulyje neaišku, kokie ekonominiai sprendimai gali užtikrinti nuoseklų vystymąsi. Ekonominis nestabilumas, nuolat kintančios verslo tarpusavio varžymosi sąlygos, politiniai svyravimai lemia pokyčius organizacijose. Esant tokioms sąlygoms vadovo pareigybė, vadovavimas organizacijai, kuris turi užtikrinti jos veiklą ir tęstinumą, išlieka svarbūs, kaip galintys savo veiksmais paveikti jos tikslų įgyvendinimo procesą. Akcininkai, galimi investuotojai ir verslo analitikai nuolat vertina vadovavimo svarbą organizacijai, jo veiksmingumą verslui. Geras (tinkamas) vadovavimas tampa svarbiu veiksniu verslui, vyriausybei ir daugeliui grupių, kurių veikla veikia mūsų gyvenimą, darbą ir laisvalaikį. Įvairių sričių tyrinėtojai (psichologai, ekonomistai, politologai, teisininkai, sociologai ir kt.) jau daug dešimtmečių stengiasi atsakyti į šiuos klausimus (Kasiulis, Barvydienė, 2001: 8): kas yra vadovavimas; kaip jis veikia; kaip tapti veiksmingu vadovu? Todėl nenuostabu, kad vadovavimas mokslininkų nuolat tyrinėjamas, aptariamas ne tik mokslo bendruomenėje, tyrimai aprašomi mokslinės krypties leidiniuose ir visuomeninės paskirties žiniasklaidoje. Visuomenė turi savotišką iš anksto nusistatytą požiūrį, kad vadovavimas yra labai paprasta ir visiškai arba bent jau daug pastangų nereikalaujanti veikla. Bet ar taip yra iš tikrųjų? Anksčiau, dar prieš kelis dešimtmečius, vadovais tapdavo tos pačios organizacijos darbuotojai, kurie šias pareigas užimdavo ilgą laiką 1 Arnoldas Petrulis vadybos krypties doktorantas, Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedra Moksliniai interesai: organizacijų valdymas, vadovavimo stiliai, vadovavimo etika Adresas: Minijos g. 155, LT Klaipėda El. paštas: arnoldas.petrulis@gmail.com Tel

124 Arnoldas Petrulis Teorinės vadovavimo požymių įžvalgos kildami nuo pačių žemiausių pareigybių. Jie puikiai arba bent jau gerai išmanydavo visą darbų eigą organizacijoje: ją ne įsivaizduodavo, o turėdavo to darbo patirties. Tuo tarpu dabartiniai vadovai dažniausiai nėra dirbę darbo, kurį dirba jų vadovaujami darbuotojai (Drucker, 2004: 32). Pagal nusistovėjusią tradiciją iš vadovo reikalaujama visapusiško suvokimo, sąmoningumo, supratimo (Друкер (Drucker), 2004: 107), kad įgyvendintų tikslus. Todėl jis turi pasikliauti savo gebėjimais, kad įgytų trūkstamos patirties iš savo darbuotojų, jiems geranoriškai sutinkant pasidalinti turimomis žiniomis, kurdamas abipusio pasitikėjimo santykius, tam panaudodamas turimas vadovavimo žinias. Problema. Vadovavimo vertinimo metodų yra daug, bet visuose galima įžvelgti tyrėjų šališkumą, renkantis tik tuos vadovavimo požymius, kurie asmeniškai domina pačius tyrėjus. Taigi vadovavimas vertinamas ne visapusiškai, o tik iš dalies, pasitelkiant tik dalį galimų vadovavimo požymių. Todėl mokslinė problema gali būti formuluojama klausimu, kokie yra esminiai vadovavimo požymiai? Darbo objektas: vadovavimo požymiai. Darbo tikslas: atskleisti vadovavimo požymius, įvertinus klasikines vadovavimo teorijas. Darbo metodai: remiantis Lietuvos ir užsienio mokslininkų įžvalgomis, taikant mokslinės literatūros analizės ir sintezės metodus, pagrindus vadovavimo svarbą ir aptarus vadovavimo sampratas, apibūdinti vadovavimo požymius, juos suskirstant pagal vadovavimo teorijas. 1. Vadovavimo svarba ir sampratos Mokslinės literatūros autoriai nuolat ginčijasi, kiek vadovavimas, kaip veikla, turi daryti įtaką (Collinson, 2014: 37): ištekliams; sprendimų priėmimui; organizacijos struktūrai, taisyklėms ir nuostatoms; formaliems ryšiams; strategijoms ir vizijoms; organizacinei kultūrai; veiklos valdymui; įvertinimams ir bausmėms; samdymui ir atleidimui iš darbo. Vadovavimo teorijos pateikia daug įvairių paaiškinimų (Avolio ir kiti, 2009: 764), kaip ir kokį poveikį vadovavimas daro darbuotojų saviskatai, mąstymui, elgesiui ir veiklai. Tai tik patvirtina, kad vadovavimas yra svarbus, aiškiai išskiriantis žmogų iš bendros asmenų grupės, lemiantis kitų žmonių veiksmus ir pastangas, siekiant tikslo(-ų), tam panaudojant visus turimus išteklius. Esant tokiems požiūriams vadovas organizacijoje, kaip jos kūrėjas, ją įprasminantis, tampa įtakingiausiu (Clifton, 2014: 100). Pats vadovavimas ir jo svarba vertinami pagal vadovavimo požymius. Įvairiais tyrimais ir metodais pagrįsta, kad yra tam tikri pagrindiniai požymiai, kurie prisideda prie vadovavimo sėkmės (Kirkpatrick, Locke, 1991: 49). A. Jay (1968: 81 83) teigimu, anglų kalboje žodis vadovas (angl. manager) turi menkinančią prasmę. Šiam žodžiui suteikiama prasmė: tas, kuris paskirtas savininko atlikti kai kuriuos darbus, jam (savininkui) nesant. Pirminio kapitalo kaupimo laikotarpiu vadovas suvoktas dvejopai: arba kaip savininką pavaduojantis asmuo, arba kaip pasiuntinukas. Tuo laikotarpiu savininkas jau nebesugebėdavo pats vienas atlikti visų įprastinių darbų, prižiūrėti gamybos. Todėl tekdavo samdyti pagalbininką, kuris atlikdavo jam pavestas užduotis. P. F. Druckerio (2004: 19) teigimu, pirmoji pareigybė, kuriai įvardyti pavartotas vadovo (menedžerio) terminas, buvo miesto valdytojas. Pats menedžerio pavadinimas amerikiečių sugalvotas XX amžiaus pradžioje. Angliškas žodis to manage lietuvių kalba reiškia vesti paskui save, valdyti, tvarkyti, vadovauti. Todėl terminą menedžmentas galima suprasti kaip organizacijų veiklos derinimą, valdymą, tvarkymą (Zakarevičius, 2013: ). Angliško žodžio leadership tikslus lietuviškas atitikmuo yra vadovavimas (Župerkienė, 2008: 19). Vadovaujama turint bent vieną tiesiogiai pavaldų darbuotoją. I. K. Adizes (Адизес, 2007: 28), peržiūrėjęs daugelį žodynų, aptiko, kad žodžio valdyti sinonimai yra vienkrypčiai. Vadovaujantis asmuo vadovaujamam asmeniui nurodo, ką daryti (Адизес (Adizes), 2007: 28). Taigi vadovaujama darbuotojams juos: valdant, paremiant, palaikant, paveikiant, nukreipiant. Vadovavimas grindžiamas: valdžia, įtaka, galia. Tyrėjai vadovavimą apibrėžia pagal savo asmeninį suvokimą ir juos pačius labiausiai dominančius šios veiklos požymius (Šimanskienė, Župerkienė, 2013: 16). Problemą kelia dviprasmiški žodžiai: jėga, valdžia, vadyba, administravimas, valdymas, kontrolė, priežiūra, kuriais apibūdinamas tas pats vadovavimas. 124

125 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) P. F. Druckerio (2004: 23) įsitikinimu, kalbėjimas apie hierarchijos pabaigą organizacijose yra visiška nesąmonė, nes aukščiausia valdžia (aukščiausia vadovybė), galinti priimti galutinius sprendimus, kuriems kiti paklūsta, turi būti. Tačiau žmonių nereikia valdyti (Drucker, 2004: 35; Друкер (Drucker), 2004: 109), jiems užtenka vadovauti ir nukreipti į tikslą visapusiškai panaudojant kiekvieno stipriąsias puses ir žinias. Todėl vadovavimo požymiai padeda įvertinti, kaip vadovaujama, nes vadovas turi kreipti grupės ir asmens pastangas atlikti bendras užduotis net ir tada (Мескон, Альберт, Хедоури (Mescon, Albert, Khedouri), 1997: 330), kai esami santykiai viršija numatytus vadovybės nurodymus. Pagrindinė priemonė įgyvendinant šį uždavinį vadovavimas, atsiskleidžiantis per požymius, neatsiejamas be galios (ji slypi pareigybinėje valdžioje) ir asmeninės (vadovo) įtakos. Vadovavimas apibūdinamas (Seilius, 1998: 12) kaip nuorodos, pamokymai, skatinimas, bendravimas, o visa tai siejama su vadovo savybėmis, kurios ir atsiskleidžia (išryškėja) vadovavimo veikloje. Vadovavimo galimybės (Dubkēvičs, 2011: 15), atsižvelgiant į asmenybę, įgyvendinamos įvairiai: vadovavimas organizacijose įvairiose srityse (švietimas, darbas, sportas) ir santykiuose (tarpusavio, asmeniniuose, šeimos, draugystės, meilės). Organizacijos paprastai (dažniausiai) išmoko potencialius vadovus jų vadovavimo vaidmens ir pateikia aiškias gaires, kokie yra jų lūkesčiai dėl vadovo elgsenos (Connerley; Wu, 2016: 164). Kitaip tariant, pagal kokius vadovavimo požymius bus vertinama. Nes vadovavimo galia ir įtaka laisvos darbo rinkos sąlygomis beveik visiškai apibrėžta oficialiais apribojimais: darbo nuostatomis, kolektyvinės darbo sutarties sąlygomis, funkcinėmis pareigomis (Чуркина, Жадько (Churkina, Zhadko), 2009: 16 17). Pasak J. Antonakio, B. J. Avolio, N. Sivasubramaniamo (2003: 262), mokslinėje literatūroje (vadybos, psichologijos, edukologijos ir kt.) vadovavimas apibrėžiamas ne tik kaip tikslų, uždavinių numatymas, darbo planavimas ir organizavimas, bet ir kaip žmonių telkimas siekti tikslų. Nors vadovavimas yra svarbus ir kaip socialinis reiškinys bei mokslinių tyrimų objektas, iki šiol nėra visuotinai priimto vadovavimo apibrėžimo, dominuojančios teorijos, praktinės ugdymo programos ar vertinimo sistemos (Stelmokienė, Endriulaitienė, 2013: 110). 1 lentelėje pateikiame įvairias mokslininkų pateiktas vadovavimo sampratas. 1 lentelė. Vadovavimo samprata Autoriai Sampratos G. T. Fairhurst, S. L. Connaughton Vadovavimas geriausiai suvokiamas kaip pusiausvyra tarp galios ir įtakos, (2014: 8) nukreipiant darbuotojus, nors vadovaujant šių žodžių paskirtys vis dar tikslinamos E. De Haan (2015: 5) Vadovavimas, kaip veikla, nukreipta gerinti organizacijos veiksmingumą A. Andrew, Ch. W. Kim (2004: 25) Šiuolaikiškas vadovavimo apibrėžimas: tikėjimasis geriausio rezultato iš kiekvieno žmogaus (skatinant bet kurį darbuotoją iš jo galima tikėtis našesnio darbo, didesnio atsidavimo organizacijai) B. J. Avolio ir kiti (2009: 766) Naujoviškas vadovavimo požiūris pabrėžia tradicinę vadovo elgseną ir ateities galimybes (viziją), tai įkvepiantis kalbėjimas, dvasingumas, pasaulėžiūra ir vertybės, asmeninis dėmesys ir skatinimas mąstyti P. G. Northouse (2009: 21) Būti vadovu reiškia siekti, kad būtų atliktas darbas, ir gerai žinoti nusistovėjusią tvarką (organizacijoje) И. К. Адизес (Adizes 2008: 23) Vadovavimas gali būti laikomas sėkmingu, jeigu organizacija sėkminga ir veiksminga trumpuoju bei ilguoju savo gyvavimo laikotarpiu М. Чуркина, Н. Жадько (Churkina, Zhadko, 2009: 54) Vadovavimo siekis vadovo veiksmai turi būti ne tik puikiai atlikti, bet darytų poveikį (įspūdį) ir pagal galimybę užtikrintų pajamas tiek vadovui, tiek darbuotojui М. Герзон (Gerzon, 2008: 52) Vadovų nuomone, jų pareiga ginti interesus tų, kuriems jie atstovauja ar už kuriuos yra atsakingi profesiniu požiūriu Дафт, Лейн, (Daft, Lane, 2007: 34) Vadovavimas yra kasdienė veikla ir mąstymas, mažai susijęs su pareigomis Sudaryta darbo autoriaus Peržiūrėjus populiariausius apibrėžimus (apibūdinimus, sampratas) tiek literatūroje, tiek gyvenime, galima skirti šiuos pagrindinius, aiškius ir numanomus vadovavimo apibūdinimus (De Haan, 2015: 4): 125

126 Arnoldas Petrulis Teorinės vadovavimo požymių įžvalgos 1. Vadovavimas = įtaka kitiems, kad jie noriai darytų tai, ko norite jūs (vadovas), t. y. kaip įsigalėjimo (įsitvirtinimo) priemonė arba vadžios galios naudojimas kitiems. 2. Vadovavimas = tam tikra patirties (meistriškumo, pranašumo) forma, dažniausiai tai tokios savybės kaip sąžiningumas, gebėjimas deleguoti, įkvėpti, pasitikėjimas, įsipareigojimas, humoras, teigiamas požiūris, intuicija, net nuolankumas. 3. Vadovavimas = kas bebūtų tas asmuo, kuris vadovauja, būtent jam ir niekam kitam tinka būti vadovu [priimama kaip neginčytina tiesa ir nevertinamas vadovo tinkamumas užimti pareigas A. P. paaiškinimas]. 1 pav. Vadovavimo schema Sudaryta darbo autoriaus Šiuolaikiniam vadovavimui svarbūs du klausimai: kaip reikėtų bendrauti, turint galvoje vadovo poziciją, ir kaip su vadovu (Fairhurst, Connaughton, 2014: 8). Kitaip tariant, kaip vadovas turėtų bendrauti su darbuotojais ir kaip darbuotojai su juo. Praktikoje vadovavimas ir bendravimas dažniausiai vienas nuo kito neatsiejami (Collinson, 2014: 37), vadovo bendravimas iš esmės susijęs su galios rodymu. Pateikiami požiūriai, nusakantys bendravimą, kaip esminį, atskleidžiantį ir įkūnijantį vadovavimą (Fairhurst, Connaughton, 2014: 8): 1. Bendravimas vadovaujant apima visus organizacijos tikslus, kaip jos misiją, tai yra pagrindas. Bendravimas yra nenuoseklus (atsitiktinis), geriausiu atveju įsikišantis. Tokį bendravimą lemia: fizinis atstumas (tarp vadovo ir darbuotojų, kuris nurodo fizinį vadovo buvimą ir jo tiesioginį dalyvavimą / nedalyvavimą įgyvendinant užduotis), bendravimo veiksmingumas ir pasirinktas vadovavimo stilius. 2. Vadovavimas (bendraujant) yra santykiai, kai nei vadovas, nei darbuotojai nėra pagrindiniai veikėjai. 3. Organizaciniai potvarkiai, jų turinys turi įtakos jos veiklai, yra vidinė terpė ir pasekmės, lemiančios vadovavimo bendravimą (tai gali būti organizacijos etikos kodeksas, kuriame išdėstytos elgesio normos). 4. Vadovavimas bendraujant iš prigimties pagrįstas galia, kaip išbandymas (vadovui) vadovaujant (tikintis, kad pareigybinė galia bus tinkamai naudojamasi). 5. Vadovavimas (bendraujant) yra įvairialypis, visuomeninis reiškinys. 6. Vadovavimas bendraujant yra tiesioginis moralinės atsakomybės (vadovo) ir pokyčių (kuriuos inicijuoja vadovas savo etišku arba neetišku elgesiu) atspindys. Šiuolaikiniam vadovui labai svarbu siekti pažinti (suvokti) vadovavimo veiklą, kuri apimtų ir skatintų neapibrėžtumą (abejones), galimą dviprasmybę (pripažinimas galimų įvairių skirtingai susiklostančių situacijų), daug įvairių požiūrių ir ginčus (De Haan, 2015: 5). Vadovas suprantamas kaip teoriškai ir praktiškai pasirengęs žmogus, turintis pačias geriausias vadovui būtinas savybes, gebantis jam pavaldžių žmonių protus ir jausmus nukreipti siekti organizacijos tikslų, atlikti nustatytą užduotį (Šimanskienė, Seilius, 2009: 36). Toliau aptarsime mokslinėje literatūroje pateikiamus vadovavimo požymius. 126

127 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) 2. Vadovavimo požymiai Praktinėje vadyboje pagrindinė visus susiejanti figūra yra vadovas (Zakarevičius, 2013: 153). Kažkas organizacijoje privalo turėti įgaliojimus priimti galutinį sprendimą srityje, kurioje vadovauja (Drucker, 2004: 25). Pagal suteiktą teisę priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę už savo veiklą darbuotojai priskiriami vadovo kategorijai. Vadovo pagrindinė funkcija kūrybiškos idėjos ir veiklos turinys, apimantis visų organizacijos veiklos grandžių suderintą valdymą (Kasiulis, Barvydienė, 2001: 8). Siekiant veiksmingo vadovavimo, būtinos tam tikros vadovo savybės (Seilius, 1998: 142, 157): protingumas; aiškus suvokimas; polinkis patarinėti; atkaklumas; įsitikinimai; reiklumas; noras ir sugebėjimas spręsti sunkiai išsprendžiamus klausimus; gebėjimas pritaikyti turimas žinias; mąstymo aiškumas; gebėjimas apibendrinti duomenis; veiklos sandoros sprendimo būdų taikymas; kūrybiškumas; darbštumas; sąžiningumas; atsargumas; valdingumas; teisingumas; gebėjimas suvaldyti nepriimtinai susiklosčiusią padėtį; darbuotojų ugdymas; pareigingumas; pareigybinė valdžia. A. Stelmokienė ir A. Endriulaitienė (2012: 92) kurdamos modifikuotą vadovavimo klausimyną pateikė šiuos vadovavimo požymius: orientacija į užduotį (padalinio valdymas); orientacija į santykius (tarpasmeniniai santykiai), jų kūrimas ir puoselėjimas; orientacija į pokyčius (organizacijos norimos ateities ir tikslų nustatymas); bendravimo ir atstovavimo organizacijai įgūdžiai; žmonių paveika; sprendimų priėmimas; žinių gavimas ir perteikimas. J. Pacevičius ir J. Kekytė (2008: 325) prie vadovų vadybinių gebėjimų, padedančių vadovauti ir tobulėti, priskiria šiuos požymius: susivaldymas; asmeninių vertybių visumos aiškumas; asmeninių tikslų aiškumas; nuolatinis savęs, kaip asmenybės, vystymas; ginčų ir nesusipratimų sprendimas; kūrybiškumas ir sugebėjimas diegti naujoves; įtakos darymas aplinkiniams; šiuolaikinės vadybos žinios, sugebėjimas vadovauti; darbuotojų ugdymas. Plačiausiai vadovavimo požymius aprašė J. Moss, J. J. Lambrecht, Q. Jensrud (1994: 23): ištvermingumas veikloje (energingumas); įžvalgumas; prisitaikymas ir atvirumas pokyčiams; aiškus ateities matymas; pakantumas dviprasmybėms ir sunkumams; veiklos pastangų kreipimas į pasiekimus; atskaitomybė; iniciatyvumas; pasitikėjimas savo priimamais sprendimais (tikėjimas jų teisingumu); pasirengimas prisiimti atsakomybę; pastovumas; užsidegimas (entuziastingai optimistiškas); pakantumas nusivylimui; visapusiškas patikimumas; drąsa priimti sprendimus nežinant jų pasekmių (rizikuojantis); nusiteikimas; įsipareigojimas bendram labui; asmenybės vientisumas (kas apima dorą, sąžiningumą, nuostatas ir požiūrį); pažangus mąstymas ir dalykiški (praktiški) sprendimai; etiškumas; bendravimas (klausymas, kalbėjimas ir rašymas); atjauta (jautrumas kitiems) ir pagarba; kitų skatinimas; tinklas (suvokiama, kaip sąsajos su kažkuo); planavimas; delegavimas; kūrimas (organizavimas); komandos telkimas; ugdymas, mokymas; ginčų ir priešiškumo valdymas; laiko valdymas (planavimas); nepriimtinos būsenos (streso) valdymas; tinkamas (priimtinas) vadovavimas; pasaulėžiūra, ideologiniai įsitikinimai, sutampantys su grupės įsitikinimais; sprendimų priėmimas; užduočių (problemų) sprendimas; žinių (informacijos) valdymas. Toliau, remdamiesi mokslinės literatūros autorių įžvalgomis, paaiškinsime vadovavimo požymius. Juos suskirstėme pagal vadovavimo teorijas, kurios yra klasikinės, be to, geriausiai atskleidžia vadovavimo požymius. Šios teorijos taip skirstomos (Lussier, Achua, 2001: 16; Ahmed, Bach, 2014: 47): bruožų (asmeninės, dėmesys skiriamas vadovavimo požymiams), elgsenos (dėmesys skiriamas visuotinai priimtiniems elgesio požymiams), situacijos (nenumatytų atvejų, atsitiktinumų, dėmesys sutelkiamas ties situacijose neapibrėžtais vadovavimo požymiais) ir proceso (integruotas, vyksmo, eigos, dėmesys santykiniams vadovavimo požymiams). Šių teorijų pagrindu kuriamos kitos vadovavimo teorijos, suteikiančios naujų krypčių ir pokyčių vadovavimo požymių tyrimams, aprašams ir metodologijoms. Bruožų (asmeninės) vadovavimo teorijomis mokslininkai bando paaiškinti savitas sėkmingo vadovavimo charakteristikas fizinėmis (amžius, ūgis, svoris, išvaizda) ir psichologinėmis (veržlumas, gebėjimas suvokti, kūrybiškumas, sąžiningumas, agresyvumas, visiškas savarankiškumas, įtaigumas ir dominavimas) savybėmis. Bruožų teorija remiasi prielaida, kad žmonės gimsta su paveldimomis savybėmis ir kai kurios iš jų ypač tinka vadovavimui. Todėl pagrindinė sąlyga, užtikrinanti sėkmingą vadovavimą, teisinga 127

128 Arnoldas Petrulis Teorinės vadovavimo požymių įžvalgos vadovų atranka. Taigi stengiamasi nustatyti rinkinį bruožų, kuriuos privalo turėti visi sėkmingi vadovai. Vis dėlto daugybė atliktų mokslinių tyrimų ( m.) taip ir nepatvirtino, kad vadovavimo sėkmė priklauso nuo šių bruožų (Dirgėlienė, Andriekienė, 2012: 31; Jacobs, 2012: 13; Fouzia, Kamran, 2012: 5; Lussier, Achua, 2001: 16). Požymiai: Ištvermingumas, atkaklumas veikloje (energingas). Reikia energijos, atkaklumo, laiko (ištvermės) ir išteklių, kurie turėtų būti nukreipti į gerą darbuotoją, siekiantį tapti amato meistru (Друкер (Drucker), 2004: 266). Aiškus ateities matymas. Vadovas turi aiškiai matyti organizacijos ir jos narių ateitį (Mills, 2005: 13). Jis įtikinamai žada geresnę ateitį ir įkvepia pasitikėjimą (darbuotojams), pasitelkęs pažiūras (nuostatas), tvirtą tikėjimą savimi ir savo įsitikinimų tikrumu (Hernez-Broome, Hughes, 2004: 26). Įsitikinimas, kad priimami sprendimai yra teisingi. Tai gebėjimas tvirtai jaustis dėl savo žinių ir įgūdžių, jaustis tikram, kad darbuotojams daromas tinkamas ir teisingas poveikis. Pasitikėjimą apima: savivertė, savikliova, tikėjimas savo galia vykdyti permainas (Northouse, 2009: 29). Asmenybės vientisumas (dora, sąžiningumas, nuostatos ir požiūris) tai asmeninių vertybių, įsitikinimų ir tikslų visumos aiškumas. Tokį asmenį galima vadinti autentišku (tikru). Jis puikiai supranta, ką pats galvoja, kuo tiki ir ką vertina, tuo žinojimu remdamasis atitinkamai elgiasi, darbuotojų vertinamas kaip priimantis ne tik savo, bet ir kitų vertybes, moralines pažiūras, matantis jų galimybes (Stelmokienė, Endriulaitienė, 2013: 113). Labai svarbu, kad vadovo asmeninės ir jo atliekamos darbinės veiklos vertybės sutaptų. Kitaip dirbti bus labai sunku ar net visiškai neįmanoma (Чуркина, Жадько (Churkina, Zhadko), 2009: 24). Etiškumas. Moralus asmuo, kuris pasižymi tam tikromis charakteristikomis, daro teisingus sprendimus ir veikia, suvokiamas kaip ryžtingai vadovaujantis etiško elgesio pavyzdys (Stelmokienė, Endriulaitienė, 2013: 113). Kūrybiškumas (gebėjimas organizuoti). Organizuoti reiškia sukurti darinį, kur viena iš sudėtinių dalių yra darbas, konkretus organizacijos uždavinys. Kita sudėtinė dalis darbinių užduočių paskirstymas (Мескон, Альберт, Хедоури (Mescon, Albert, Khedouri), 1997: 50). Pasaulėžiūra (ideologiniai įsitikinimai), sutampanti su grupės pasaulėžiūra. Vadovas turi pateikti aiškią sumanymo sampratą, kad nukreiptų žmonių pastangas tinkama linkme ir suteiktų joms prasmę. Sėkmingi yra tie vadovai, kurių darbuotojai supranta savo veiklos paskirtį ir tiki, kad nuo jų pastangų priklauso visos organizacijos ateitis. Tam reikia sutelkti žmones pateikiant jiems bendrus tikslus ir vertybes (Дафт, Лейн (Daft, Lane), 2007: 32; 77). Elgsenos vadovavimo teorijomis ( m.) mokslininkai, atlikdami tyrimus, sutelkė dėmesį į asmenų elgseną ir mėgino įvertinti jos poveikį vadovavimui, remdamiesi prielaida, kad vadovo elgesys yra svarbesnis už jų fizinius, protinius ar emocinius bruožus. Šiais tyrimais stengtasi analizuoti asmens elgesio apraiškas, tiesiogiai jas siejant su darbu, pasireiškiančias vadovaujant, įskaitant neformalius santykius. Taigi mokslininkai pabandė surasti geriausią vadovavimo stilių, tinkamą visose situacijose, įvardyti sėkmingus vadovus, palyginę juos su neveiksmingų vadovų elgesio skirtumais. Kitas aspektas vadovavimo pobūdis (kaip, kokiu būdu vadovaujama). Taigi elgesio vadovavimo teorijos bando paaiškinti savitą vadovavimo stilių, kurį taiko sėkmingi vadovai, arba nustatyti jų darbo pobūdį (Jacobs, 2012: 14; Fouzia, Kamran, 2012: 5; Lapa, 2007: 386; Lussier, Achua, 2001: 16 17). Požymiai: Iniciatyvus. Tai svarbus požymis, lemiantis pokyčius, skatinantis kurti naujas veiklas, siekiant užtikrinti sėkmingą organizacijos gyvavimą (Stelmokienė, Endriulaitienė, 2012: 100, 103). Nors veikimo pastangos savaime suprantamos kaip besąlygiškas gėris (tikintis, kad ši veikla skirta visų gerovei), labai svarbu naujus (net pačius paprasčiausius) pasiūlymus pateikti pagarbiai (nemenkinat tų, kurie nesugebėjo pateikti tinkamo pasiūlymo) ir nepriekaištingai suprantamai (Чуркина, Жадько (Churkina, Zhadko), 2009: 210). Pasirengimas prisiimti atsakomybę. Atsakomybė už savo veiklą yra viena pagrindinių nuostatų, lemianti darbuotojo priskyrimą eiti vadovo pareigas (Skaržauskienė, Paražinskaitė, 2010: 47 48). Vadovavimo iš- 128

129 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) skirtinumas pasireiškia tuo, kad vadovas atsako ne tik už savo, bet ir už jam pavaldžių žmonių vykdytojų veiklą. Pastovumas. Vadovui būtina išlaikyti pastovumą, kad darbuotojai žinotų, ko iš jo galima tikėtis (Дафт, Лейн (Daft, Lane), 2007: 34). Visapusiškas patikimumas. Patikimas vadovas saugo savo darbuotojus nuo nereikalingų fizinių ir psichologinių rūpesčių (Мескон, Альберт, Хедоури (Mescon, Albert, Khedouri), 1997: 393). Įsipareigojimas bendram labui. Įsipareigojimas atlikti konkrečius darbus, vykdyti reikalavimus, organizacijoje einant atitinkamas pareigas (Мескон, Альберт, Хедоури (Mescon, Albert, Khedouri), 1997: 220). Vadovo ir darbuotojų bendradarbiavimas supratimo ir pasitikėjimo pagrindu leidžia įsipareigoti, siekiant bendrų tikslų (Дафт, Лейн (Daft, Lane), 2007: 62). Pažangus mąstymas ir dalykiški (praktiški) sprendimai, kūrybiškumas, gebėjimas diegti naujoves. Mąstymo įvairovė (nešabloniškas) vadovams ypač svarbi, nes jiems tenka bendrauti su daugeliu žmonių, spręsti sudėtingus uždavinius, kurie susiję su sprendimų priėmimu. Pažangus mąstymas tai nuolatinis turimos patirties vertinimas, priimant naujas žinias (informaciją) nuolat kintančioje aplinkoje. Sisteminis mąstymas leidžia įvertinti padėtį organizacijoje ir vykdyti joje pokyčius (Дафт, Лейн (Daft, Lane), 2007: 116; 140; 144). Atjauta (jautrumas kitiems) ir pagarba. Padeda suprasti ir sužinoti apie kitus žmones, taip pat ir apie priešininkus, daugiau nei vien paprastą tikrovę (t. y. įsijausti į kito padėtį ir suvokti jo poelgių esmę A. P. pastaba) (Герзон (Gerzon), 2008: 136). Tai leidžia išvengti nesusipratimų, skubotų pasisakymų, išvadų (Герзон (Gerzon), 2008: 299). Delegavimas pagrįstas ne tik užduotimi. Jo pagrindas priežiūros priemonės: aiškūs terminai, tikslūs ir apibrėžti darbo (užduoties) reikalavimai (be to, atsakomybė, įsipareigojimai), atsiskaitymo būdai. Laikantis taisyklių ir tvarkos leis visapusiškai apsaugoti veiklą (atliekamą užduotį) ir tikėtis norimų rezultatų (Чуркина, Жадько (Churkina, Zhadko), 2009: 153). Ugdymas, mokymas (darbuotojų). Darbuotojai žavisi savo vadovu, kuris skatina smalsumą, mokymąsi, atvirumą sumanymams ir galimybėms (Дафт, Лейн (Daft, Lane), 2007: 142). Vienas iš ugdymo aspektų etiškos elgsenos ugdymas. Darbuotojus supažindina su verslo etika, ugdo jų gebėjimą suvokti ir spręsti kylančias problemas, susijusias su etiškumu (Мескон, Альберт, Хедоури (Mescon, Albert, Khedouri), 1997: 110). Gebėjimas priimti sprendimus. Organizacijos vis dažniau keičiasi iš piramidžių į plokščius tinklus, iš vertikalių į horizontales, nuo tiesioginių įsakymų einama link derybų. Vadovai visų pirma yra žmonės, kurie priima sprendimus, o derybos tampa neatsiejama jų veiklos dalimi (Герзон (Gerzon), 2008: 9). Polinkis patarinėti. Patarkite, o ne įsakinėkite (Адизес (Adizes), 2008: 85). Sugebėjimas vadovauti. Pareigybinė valdžia (pagal suteiktus įgaliojimus). Tai atitinkamo lygmens vadovavimas darbuotojams, kuris apima: rašytinį, žodinį ar numanomą bendradarbiavimą, kur apibrėžiamos vadovo ir darbuotojo pareigybinės nuostatos, įvardyti tiesioginio ir netiesioginio bendravimo būdai, kaip priimtini siekiant norimų tikslų (Дафт, Лейн (Daft, Lane), 2007: 32; 77). Nenumatytų atvejų (situacinė) vadovavimo teorija bandoma paaiškinti tinkamą vadovavimo stilių, remiantis vadovų sekėjais (darbuotojais, jų žiniomis ir gebėjimais) ir atsižvelgiant į susiklosčiusią padėtį, nes galbūt požymiai (darbuotojų bruožai) ir (ar) elgesys (darbuotojų) bus situaciniai sėkmingo vadovavimo veiksniai. Nenumatytų atvejų teorija pabrėžia situacinių veiksnių, įskaitant atliktą darbą, išorinės aplinkos (susiklosčiusios sąlygos), vietos (kur tai vyksta), laiko (kada tai vyksta) ir sekėjų savybių svarba. Vienas šio tyrimo aspektų išsiaiškinti, kiek vadybinis darbas yra toks pat arba skirtingas įvairių tipų organizacijose, jų vadovavimo lygiuose ir kultūrose. Šios teorijos daro prielaidą, kad veiksmingas vadovavimo stilius pasirenkamas atsižvelgiant į darbuotojų brandą (Havenga, Mehana, Visagie, 2011: 12273; Jacobs, 2012: 14; Lussier, Achua, 2001: 17). Požymiai: Gebėjimas prisitaikyti ir atvirumas pokyčiams. Leidžia pereiti nuo valdymo (griežto pavaldumo) prie vadovavimo pagrindinei veiklai, kartu suteikia galimybę pačiai organizacijai keistis ir prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių (Lightfoot, Kehal, 2005: 85). 129

130 Arnoldas Petrulis Teorinės vadovavimo požymių įžvalgos Pakantumas dviprasmybėms ir sunkumams. Vadovai dažnai pripažįsta taip arba ne, tuo tarpu gali būti juos išveda iš pusiausvyros, nes jiems trūksta kantrybės. Reikia laiko, kad susiklosčiusi padėtis taptų aiškesnė ir būtų galima priimti vienus ar kitus sprendimus. Galbūt nėra blogas atsakymas, kol susiklosčiusi padėtis vienaip ar kitaip išaiškės (Адизес (Adizes), 2008: 84). Drąsus, galintis priimti sprendimus nežinodamas jų pasekmių (linkęs rizikuoti). Išorinė aplinka, kurioje veikia šiuolaikinės organizacijos, nuolat kinta, todėl vadovai gali tapti sėkmingais tik bandydami ir klysdami, t. y. įgyvendindami savo sumanymus, judėdami į priekį, netikrumo sąlygomis imdamiesi ryžtingų sprendimų (Дафт, Лейн (Daft, Lane), 2007: 34). Gebėjimas bendrauti (klausymas, kalbėjimas, rašymas). Vadovams būtina taip bendrauti, kad darytų įtaką darbuotojams ir nukreiptų jų veiklą įgyvendinti organizacijos tikslus (Дафт, Лейн, (Daft, Lane) 2007: 251). Klausytis tai ne tik išgirsti, bet ir suprasti. Tam reikia sutelkti dėmesį, suvokti visumą ir atsiminti. Sklandžiai pereidinėkite nuo klausytojo prie kalbančiojo vaidmens, pateikite klausimus kalbėtojui (padeda viską iki galo suprasti), nepertraukinėkite kalbančiojo ir niekada nekalbėkite vienu metu su kalbančiuoju (Robbins, 2010: 89 91). Atsižvelgiant į aplinkybes, bendrauti galima: tiesiogiai arba telefonu, elektroniniais pranešimais, laiškais, skelbiant įsakymus (informacija skelbimų lentoje), SMS, internetu, intranetu ar išnaudojant kitas naujųjų technologijų galimybes (Дафт, Лейн (Daft, Lane), 2007: 262). Gebėjimas kurti tinklus. Tinklaveika (suvokiama, kaip sąsajos su kažkuo tiek viduje, tiek išorėje). Ryšiai tarp žmonių: visuomeniniai tinklai ir iš jų kylančios pripažintos privalomos taisyklės, nuostatos, pasitikėjimas ir patikimumas (Matonytė, 2004: 23). Kuo platesnis veikėjus susiejantis tinklas (glaudūs tarpusavio ryšiai), tuo labiau jų (tinklų) vadovai linkę sutelkti galias savo rankose, kad jį (tinklą) padarytų dar tvirtesnį (Van De Valk, 2008: 56). Gebėjimas sudaryti komandas, kurti ir vystyti darbo grupes. Sudaryti gerą komandą padeda pasirinkti darbo būdai (priklauso nuo to, kokie įgaliojimai suteikiami komandos nariams), kurie leidžia darbuotojams dirbti laisvai ir savarankiškai, kai jie gali išnaudoti savo įgūdžius ir gabumus, geba iki galo atlikti aiškiai apibrėžtą (įvardytą) užduotį, kuri svarbi visiems darbuotojams. Vadovas turi gebėti atsirinkti žmones: a) turinčius techninių žinių, įgūdžių ir gebėjimų; b) turinčius sudėtingų užduočių, sunkiai išsprendžiamų klausimų nagrinėjimo ir sprendimo įgūdžių; c) pasižyminčius įvairiais tarpasmeniniais įgūdžiais. Vadovui būtina sugebėti komandą (ar darbo grupę) aprūpinti būtinais ištekliais, keisti į asmenį orientuotą vertinimo ir atlygio sistemą, kad ji atskleistų visos komandos darbą, veiklos pasekmes (Robbins, 2010: ). Komandos kūrimas pagrįstas mintimi, kad būtina įveikti pasaulėžiūrą, kai asmens reikalai laikomi svarbesniais už visuomenės, kolektyvo, kitų žmonių reikalus (Адизес (Adizes), 2008: 10). Vadovas sutelkia dėmesį ties tuo, kaip tiesiogiai nedalyvaujant daryti įtaką darbuotojams, kad šie derintų savo veiksmus, t. y. kaip vadovauti skatinant komandinę veiklą (Zaccaro, Rittman, Marks, 2001: 452). Gebėjimas valdyti ginčus, nesusipratimus ir priešiškumą. Siekdamas sukurti komandą, kurios nariai skiriasi, pvz., savo elgsena, bet gali dirbti kartu, komandos vadovas turi gebėti sušvelninti neigiamus prieštaravimus, kurie kyla natūraliai ir neišvengiamai bet kurioje įvairialypėje grupėje (Адизес (Adizes), 2007: 134). Gebėjimas valdyti nepriimtiną būseną (stresą). Gebėjimas suvaldyti susiklosčiusią padėtį, kuri yra nepriimtina. Mėginant tokią padėtį suvaldyti, reikia apmąstyti tikrąją jos atsiradimo priežastį. Tikėtina, kad taip susiklostė dėl darbo keliamų reikalavimų, nesutampančių vertybių ar asmeninių skirtumų, o ne dėl prastų bendravimo įgūdžių. Tai gali lemti veiksmus, kurių imsitės siekdami tą padėtį keisti (Robbins, 2010: 119). Sudėtingų užduočių, sunkiai išsprendžiamų klausimų (problemų) sprendimas. Vadovas turi gebėti spręsti klausimus, kurie susiję su nauja, neįprasta, menkai apibrėžta (netiksliai įvardyta) organizacine veikla. Be to, svarbu mokėti akcentuoti jos svarbą, rinkti su tuo susijusias žinias, glaustai ir tiksliai apibrėžti esmę ir pateikti sprendimų pavyzdžių (Northouse, 2009: 48). Integruota (susieta į visumą) (proceso) vadovavimo teorija. Nuo m. mokslininkai bando paaiškinti, kodėl kai kurių vadovų sekėjai sutinka sunkiai dirbti ir aukoti asmeninius tikslus, kad pasiektų grupės ar organizacijos tikslus. Kitaip tariant, kaip vadovui veiksmingai daryti įtaką savo sekėjų elgesiui. Kuriant teorijas siekta nustatyti elgesį ir bruožus, kurie palengvintų vadovo veiklą, tirta, kodėl toks 130

131 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) pat vadovo elgesys gali turėti skirtingą poveikį sekėjams, atsižvelgiant į situaciją. Integruotos vadovavimo teorijos bando derinti bruožų, elgesio ir nenumatytų situacijų teorijas, paaiškinti sėkmingas vadovo poveikio priemones santykiams su sekėjais (Lussier, Achua, 2001: 17). Požymiai: Įžvalgumas. Teikti įžvalgomis (pageidautinos ateities perspektyvomis) paremtus patarimus, kurie palaikytų darbuotojus ir skatintų visapusišką visų jų dalyvavimą (Connerley, Wu, 2016: 4). Veiklos pastangų kreipimas į pasiekimus. Vadovas visada turi užduoti sau klausimus: koks galutinis atliekamo darbo tikslas; kaip jis dera su bendru (organizacijos) vaizdu; ar šis darbas vertas dedamų pastangų; gal kažką pakeitus galima dirbti veiksmingiau? Vadovas turi įsitikinti, kad jo atliekamas darbas ne tik teikia jam pasitenkinimą (malonumą), bet ir prisideda prie įgyvendinamų organizacijos tikslų, padeda puoselėti jos vertybes. Nenaudingas darbas, net jei atliktas sąžiningai, nėra laimėjimas (Адизес (Adizes), 2008: 97). Atskaitomybė. Atvirų knygų vadyba atsisako vienvaldystės požiūrio: viską tvarko vadovas, o darbuotojai daro tai, kas jiems liepiama (Robbins, 2010: 100). Kitaip tariant, vadovas tampa atskaitingas ne tik savininkams, akcininkams, bet ir savo darbuotojams, klientams, tiekėjams, įvairioms vyriausybinėms ir nevyriausybinėms organizacijoms, su kuriomis reikia bendradarbiauti (Герзон (Gerzon), 2008: 18). Degantis tikėjimu (entuziastingai optimistiškas). Vadovai turėtų atminti, kad vienas žmogus gali persiimti kito žmogaus emocijomis, todėl reikia optimistiškai nusiteikti, būti energingam (Дафт, Лейн (Daft, Lane), 2007: 34). Pozityviai nusiteikęs. Bendras teigiamas nusiteikimas: darbuotojų, klientų, aplinkos (tiek vidinės, tiek išorinės), visų asmenų, kurie vienaip ar kitaip susiję su organizacija, atžvilgiu (Герзон (Gerzon), 2008: 60). Tai skatina smalsumą, susitaikymą, siekį ugdytis (Герзон (Gerzon), 2008: 106). Kitų skatinimas. Geriausiai darbuotojus skatinti trejopai. Pirma, tai darbuotojų tvirtas įsitikinimas, kad jų pastangos sulauks pripažinimo ir tai bus matyti įvertinant jų darbą. Antra, darbuotojų įsitikinimas, kad gerai atliktas darbas bus atlygintas (atlyginta ne už darbo stažą organizacijoje ar užimamas pareigas, ar pataikavimą ). Trečia, žinojimas kokio atlygio nori darbuotojas (piniginė išraiška, perkėlimas į aukštesnes pareigas, kitą įmonės padalinį). Vadovas turi siekti, kad atlygio sistema tenkintų darbuotoją (Robbins, 2010: 37 39). Planavimas. Pagrindinė vadovavimo priemonė yra planavimas (Дафт, Лейн (Daft, Lane), 2007: 343). Tai nuolatinis procesas, kad organizacija kuo ilgiau gyvuotų nuolat besikeičiančiomis sąlygomis (Мескон, Альберт, Хедоури (Mescon, Albert, Khedouri), 1997: 49). Laiko valdymas (planavimas). Tai gebėjimas planuoti pokalbį ir išskirti pagrindines temas (Дафт, Лейн (Daft, Lane), 2007: 262). Sugebėjimas numatyti ne tik tai, ką nori pasiekti organizacija, bet ir kada tai turi būti padaryta. Tikslai turi būti konkretūs, išmatuojami ir orientuoti laiko požiūriu (Мескон, Альберт, Хедоури (Mescon, Albert, Khedouri), 1997: 188; 201). Gebėjimas vadovauti. Bendrais bruožais vadovavimo pagrindą sudaro sprendimų priėmimas, t. y. pasirikimas, kaip ir ką planuoti, organizuoti, skatinti ir tikrinti (kontroliuoti) (Мескон, Альберт, Хедоури (Mescon, Albert, Khedouri), 1997: 51). Šiandienos vadovavimas atpažįstamas iš elgsenos pagal keturis požymius (Sikula, Kim, 2004: 24): 1) kūrimas ir ateities matymas; 2) įkvėpimas (darbuotojų) ir elgsena (vadovo ir darbuotojų); 3) nukreipimas (darbuotojų) ir pastangos (darbuotojų); 4) įgaliojimai (darbuotojams) ir sekėjai. Šiuolaikiškai mąstantis vadovas, kad išplėstų galimybes, suteikia įgaliojimus (ir atsakomybę) arba skiria priimtiną pareigybę ir perduoda sprendimų priėmimo galią (susijusią su darbu, darbo laiku). 2 paveiksle pateikiamos vadovavimo požymių išnaudojimo galimybės ir grėsmės. A. Andrew ir Ch. W. Kim (2004: 25) pateikė patarimų šiuolaikiniam vadovui: 1. Vadovais tampama, o ne gimstama. 2. Vadovavimo galima išmokti (tokios pačios nuomonės laikosi B. J. Avolio ir kiti [2009: 765]). 3. Kiekvienas asmuo turi vadovavimo gebėjimų. 4. Vadovavimas yra santykiai. 5. Vadovavimas yra valdžios pasidalijimas. 6. Vadovavimas yra priimtinų sprendimų paieška. 7. Vadovavimas yra tarnystė kitiems. 131

132 Arnoldas Petrulis Teorinės vadovavimo požymių įžvalgos 2 pav. Vadovavimo galimybės ir grėsmės Sudaryta darbo autoriaus Vadovai, kad būtų sėkmingi, neprivalo būti patrauklūs fiziškai, tapti genijais intelektualais ar visažiniais pranašais, tačiau jie turi turėti tinkamas savybes, kurios atsiskleidžia kaip vadovavimo požymiai, t. y. turi būti išsiugdę atitinkamus gebėjimus, kurie skirtinguose žmonėse atsikleidžia ne vienodai (Kirkpatrick, Locke, 1991: 58). Išvados Pateikus įvairias vadovavimo sampratas nustatyta, kad tyrėjai vadovavimą apibrėžia pagal savo asmeninį suvokimą. Peržvelgus mokslinėje literatūroje pateiktus apibrėžimus, vadovavimo apibūdinimus galima taip suskirstyti: 1) vadovavimas tai įtakos darymo arba valdžios galios rodymo kitiems priemonė, kad darbuotojai noriai darytų tai, ko nori vadovas; 2) vadovavimas tai tam tikra patirtis (meistriškumas, pranašumas), kurio savybės yra: sąžiningumas, gebėjimas deleguoti, gebėjimas įkvėpti, pasitikėjimas, įsipareigojimas, humoras, teigiamas požiūris, intuicija, nuolankumas; 3) neginčijamas ir nevertinamas vadovo tinkamumas eiti vadovo pareigas. Vadovas suprantamas, kaip teoriškai ir praktiškai pasirengęs žmogus, turintis pačias geriausias vadovui būtinas savybes, gebantis jam pavaldžių žmonių protus ir jausmus nukreipti siekti organizacijos tikslų arba atlikti nustatytą užduotį. Apibūdinant vadovavimo požymius, kurie užtikrina veiksmingą vadovavimą organizacijai, nustatyta, kad šių požymių, kurie aprašyti skirtingose vadovavimo teorijose, yra labai daug ir įvairių. Mokslininkai juos turėtų tirti ne tik atsižvelgdami į tai, kas juos pačius domina, bet ir nustatyti jų svarbą organizacijai. Šiandienos vadovavimas atpažįstamas pagal šiuos požymius: 1) kūrybiškumas ir gebėjimas numatyti ateitį; 2) gebėjimas įkvėpti (darbuotojus) ir elgsena (vadovo ir darbuotojų); 3) gebėjimas nukreipti (darbuotojus) ir sutelkti pastangas (veiklos vykdymui); 4) gebėjimas suteikti įgaliojimus (darbuotojams) ir sekėjus (gebėjimas paveikti jų elgseną). Vadovais tampama, o ne gimstama, todėl vadovavimo galima išmokti, nes kie- 132

133 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) kvienas asmuo turi vadovavimo gebėjimų. Vadovavimo požymiai apima: santykius, valdžios pasidalijimą, priimtinų sprendimų paiešką ir tarnystę kitiems. Literatūra Ahmed, Al, D., Bach, Ch. (2014). Major Traits / Qualities of Leadership. Innovative Space of Scientific Research Journals, Vol. 3, Nr. 1, p Antonakis, J., Avolio, B. J., Sivasubramaniam, N. (2003). Context and leadership: an examination of the nine-factor full-range leadership theory using the Multifactor Leadership Questionnaire. The Leadership Quarterly, Vol. 14, Issue 3, p Avolio, B. J., Reichard, R. J., Hannah, S. T., Walumbwa, F. O., Chan, A. (2009). A meta-analytic review of leadership impact research: Experimental and quasi-experimental studies. The Leadership Quarterly, Vol. 20, Issue 5, p Clifton, J. (2014). Small stories, positioning, and the discursive construction of leader identity in Business meetings. Leadership, Vol. 10 (1), p Collinson, D. (2014). Dichotomies, dialectics and dilemmas: New directions for critical leadership studies? Leadership, Vol. 10 (1), p Connerley, M. L., Wu, J. (2016). Handbook on Well-Being of Working Women. International Handbooks of Quality-of- Life. De, Haan, E. (2015). The leadership shadow: How to recognise and avoid derailment, hubris and overdrive. Leadership, Vol. 11 (1), p Dirgėlienė, A., Andriekienė, R. M. (2012). Vadovavimo suaugusiųjų švietimo įstaigai teorinės ir empirinės įžvalgos. Andragogika, Nr. 1 (3), p Klaipėda: KU leidykla. Drucker, P. F. (2004). Valdymo iššūkiai XXI amžiuje. Vilnius: D. Radzevičiaus PĮ R grupė. Dubkēvičs, L. (2011). Līderība vadīšanā. Rīgā: SIA Izdevniecība RaKa tipogrāfijā. Fairhurst, G. T., Connaughton, S. L. (2014). Leadership: A communicative perspective. Leadership, Vol. 10 (1), p Fouzia, N. K., Kamran, A. M. (2012). Analysis of Leadership Taxonomies and Organizational Outcomes by using Multifactor Leadership Questionnaire [interaktyvus]. Proceedings of World Business Research Conference. Published by: World Business institute Australia. Prieiga internete: [žiūrėta ]. Havenga, W., Mehana, V., Visagie, J. C. (2011). Developing a national cadre of effective leadership towards sustainable quality service delivery in South Africa. African Journal of Business Management, Vol. 5, Issue 31, p Nairobi (Kenija): Academic Journals. Hernez-Broome, G., Hughes, R. L. (2004). Leadership Development: Past, Present, and Future. HR. Human Resource Planning, Vol. 27, Issue 1, p Jacobs, M. J. (2012). An examination of midwest community college presidents leadership styles. Edukacijos daktaro disertacija. The Graduate School of Wayne State University, Detroit, Michigan. USA. Jay, A. (1968). Management and Machiavelli: An Inquiry into the Politics of Corporate Life. N.Y.: Holt Rinehart & Winston. Kasiulis, J., Barvydienė, V. (2001). Vadovavimo psichologija. Kaunas: KTU leidykla Technologija. Kirkpatrick, Sh. A., Locke, E. (1991). Leadership: do traits matter? Academy of Management Executive, Vol. 5, No. 2, p Lapa, I. (2007). Jauni uzņēmuma modeļu risinājumi uz zināšanām balstītas ekonomikas apstākļos. Vadības zinātne, 717 Sējums, p Latvijas universitātes raksti. Lightfoot, W. S., Kehal, M. (2005). Leaders and Leadership: A Corpus-Based Approach for Evaluating the Evolution of Leadership. Communications of the IIMA, Vol. 5, Issue 3, Article 8, p Lussier, R. N., Achua, C. F. (2001). Leadership: Theory, Application, & Skill Development. South-Western Cengage Learning. USA. Matonytė, I. (2004). Socialinis kapitalas: nuo mokslinių tyrimo perspektyvų prie empirinių pastebėjimų. Gero valdymo klausimas. Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr. 1, p Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė. Mills, D. Q. (2005). Leadership: How to Lead, How to Live. Waltham, MA: MindEdge Press. Moss, J. Jr., Lambrecht, J. J., Jensrud, Q. (1994). Leader attributes inventory manual. NCRVE University of California, Berkeley. Northouse, P. G. (2009). Lyderystė teorija ir praktika. Kaunas: Poligrafija ir informatika. Pacevičius, J., Kekytė, J. (2008). Vadovų vadybiniai gebėjimai: galimybių ir apribojimų analizė. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, Nr. 4 (13), p Šiauliai: ŠU leidykla. 133

134 Arnoldas Petrulis Teorinės vadovavimo požymių įžvalgos Robbins, S. P. (2010). Kaip vadovauti žmonėms. Vilnius: Tyto alba. Seilius, A. (1998). Organizacijų tobulinimo vadyba. Klaipėda: KU leidykla. Sikula, A., Kim, Ch. W. (2004). Reinventing leadership: blended dualism. DIAS technology review, Vol. 1, No. 1, p Skaržauskienė, A., Paražinskaitė, G. (2010). Lietuvos įmonių vadovų intelekto kompetencijų raiška. Socialinių mokslų studijos, Nr.1(5), p Mykolo Romerio universitetas. Stelmokienė, A., Endriulaitienė, A. (2012). Lietuviškosios modifikuoto vadovavimo efektyvumo klausimyno versijos psichometriniai rodikliai. Tarptautinis psichologijos žurnalas: Biopsichosocialinis požiūris, Nr. 10, p Stelmokienė, A., Endriulaitienė, A. (2013). Vadovo efektyvumo vertinimo pagrindimas: ar reikalinga teorinių požiūrių gausa? Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 68, p Šimanskienė, L., Seilius, A. (2009). Komandos: samprata, kūrimas, vadovavimas. Klaipėda: KU leidykla. Šimanskienė, L., Župerkienė, E. (2013). Darnus vadovavimas. Klaipėda: KU leidykla. Van de Valk, L. J. (2008). Leadership Development and Social Capital: Is There a Relationship? Journal of Leadership Education. [interaktyvus], Vol. 7, Issue 1, p Prieiga internete: Documents/jole/2008_summer/JOLE_7_1_Van_De_Valk.pdf [žiūrėta ]. Zaccaro, St. J., Rittman, A. L., Marks, M. A. (2001). Team leadership. The Leadership Quarterly, Vol. 12, Issue 4, p Zakarevičius, P. (2013). Vadybos paradigma. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 68, p Kaunas: VDU leidykla. Župerkienė, E. (2008). Vadovų asmeninių ir dalykinių savybių ugdymo tobulinimas. Daktaro disertacija. Kaunas: VDU leidykla. Адизес, И. К. (2007). Идеальный руководитель. Почему им нельзя стать и что из этого следует. Москва: Альпина бизнес букс. Адизес, И. К. (2008). Развитие лидеров. Как понять свой стиль управления и эффективно общаться с носителями иных стилей. Москва: Альпина бизнес букс. Герзон, М. (2008). Лидерство через конфликт: Как лидеры-посредники превращают разногласия в возможности. Москва: Манн, Иванов и Фербер. Дафт, Р. Л., Лейн, П. (2007). Уроки лидерства. Москва: Эксмо. Друкер, П. Ф. (2004). Энциклопедия менеджмента. Москва-Санкт-Петербург-Киев: Издательский дом «Вильямс». Мескон, М., Альберт, М., Хедоури, Ф. (1997). Основы менеджмента. Москва: Дело. Чуркина, М., Жадько, Н. (2009). Управленческая эффективность руководителя. Москва: Альпина Бизнес Букс. AN INSIGHT INTO THE ATTRIBUTES OF THEORETICAL LEADERSHIP Arnoldas Petrulis Klaipėda University (Lithuania) Summary In our research paper we discuss the issues of leadership and the degree to which the administration of the resources and decision making, the structure, the rules and the regulations, the formal relations, the strategies and the visions, the organisational culture, the performance management, the assessments and the penalties, the problems of hiring and dismissal of the personnel have to be influenced by leadership. We have grouped the attributes of leadership according to the existing leadership theories. The trait theory of leadership focuses on endurance, active persistence (energy), a clear vision of the future, confidence in decision making (belief that they are right), personal integrity (which includes morality, honesty, regulations and attitude), ethical issues, creativity (organisation), world outlook (ideology) that correlate with the group. The behavioural theory of leadership consists in making a start (initiative), readiness to assume responsibi- 134

135 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) lity, stability, total reliability, commitment to the common good, innovative thinking and business (practical) solutions, as well as creativity and ability to make innovations, compassion (sensitivity towards others) and respect, delegation of responsibility, education, personnel training, decision making, tendency to give advice and professional management. The situational contingency leadership theory suggests adaptability and openness to changes, tolerance for ambiguity and difficulties, courage in making decisions being unaware of their consequences (venture), communication (listening, speaking and writing), networking (understood as interconnection with something referring to other people, both inside and outside), team composition, creation and development of working groups, management of disputes, misunderstandings and hostility, management of unacceptable situation (stress), management of complex tasks, solution of intractable issues (problems). The integration management theory (process) implies insight, direction of operational efforts towards performance, statement making, enthusiastic approach (optimism), good mood, encouragement, stimulation of others, planning, time management, leadership ability. Problem statement. There are numerous methods and techniques to assess leadership, but all of them are characterized by partiality of the researchers who select only those leadership characteristics that present personal interest to themselves. In this case leadership is not fully and comprehensively evaluated, but only partially investigated making use of a few of the possible leadership characteristics. Therefore the research problem can be formulated as a question about the essential attributes of leadership. The object of the research: to investigate leadership attributes. The aim of the research: to identify the characteristics of leadership by investigating the classical leadership theories. The working methods: to give a general analysis of leadership attributes and to classify them according to management theories making use of the research carried out by Lithuanian and foreign scientists and applying analytical and synthetic methods of the analysis of scientific literature paying special attention to the importance of the leadership concept. We have established that it is possible to classify the leadership attributes as follows: 1) leadership as a means of influence or power demonstration; 2) leadership as a kind of some real experience; 3) undisputed and non-negotiable eligibility of the leader. To summarise our research of leadership attributes we can state that these characteristics are numerous and diverse, and they are to be investigated in order to determine their importance and value in the organizations under study. Leadership is recognised by the following attributes: 1) development and future vision; 2) inspiration and behaviour; 3) direction and effort; 4) powers and followers. KEYWORDS: leader, leadership, attributes. JEL CODES: M10, M12. Gauta: Priimta: Pasirašyta spaudai:

136 Remigijus Riekašius, Edita Stumbraitė-Vilkišienė APSKRIČIŲ VIRŠININKŲ ADMINISTRACIJŲ PANAIKINIMAS: PILIEČIŲ DALYVAVIMO ASPEKTAS APSKRIČIŲ VIRŠININKŲ ADMINISTRACIJŲ PANAIKINIMAS: PILIEČIŲ DALYVAVIMO ASPEKTAS Remigijus Riekašius 1, Edita Stumbraitė-Vilkišienė 2 Klaipėdos universitetas (Lietuva) ANOTACIJA Praėjus daugiau nei penkeriems metams tikslinga apžvelgti ir įvertinti, kuriuos apskričių valdymo reformos tikslus pavyko pasiekti ir kas pasikeitė. Straipsnyje apskričių valdymo reforma analizuojama pirmiausia akcentuojant įvykdytų pertvarkymų pasekmes ir poveikį piliečių dalyvavimo, bendradarbiavimo su vietos ir valstybės valdžios institucijomis, kurios perrėmė funkcijas iš apskričių viršininkų administracijų, galimybėms. Keliamas probleminis klausimas, kas ir kaip pasikeitė piliečiams, kaip viešųjų ir administracinių paslaugų gavėjams, kurie tiesiogiai patiria funkcijų perskirstymo pasekmes, įgyvendinus administracines pertvarkas. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: piliečių dalyvavimas, apskričių administracijų panaikinimas. JEL KLASIFIKACIJA: H11, D72, D73 DOI: Įvadas Nuo 2010 m. liepos 1 d. praėjus daugiau nei penkeriems metams tikslinga apžvelgti ir įvertinti, kuriuos apskričių valdymo reformos tikslus pavyko pasiekti ir kas pasikeitė. Prieš pradedant reformą ir tik pradėjus ją įgyvendinti viešojoje erdvėje daugiausia dėmesio skirta finansinio aspekto aptarimui ir analizei, koncentruojantis į įvairius skaičiavimus, kiek kainuos pertvarkymai, kiek pavyks sutaupyti lėšų atleidus kai kuriuos darbuotojus ir pan. Lėšų paskirstymo, kaip ir išlaidų klausimas, be abejo, yra aktualus vykdant bet kurią reformą ir numatant jos pasekmes. Visgi prieš penkerius metus įvykdyta reforma siekta ne tik taupymo tikslų. Penkioliktoji Lietuvos Respublikos Vyriausybė veiklos programoje numatė parengti apskričių atliekamų funkcijų perskirstymo modelį, perduodant savivaldybėms funkcijas, kurios gali būti įgyvendinamos vietos lygmeniu, valstybės valdžios institucijoms paliekant tik funkcijas, kurių reikia norint vykdyti bendrą tam tikrų sričių nacionalinę politiką. Dubliuojamas ir perteklines funkcijas numatyta panaikinti. Tarpinio centrinės valdžios lygmens panaikinimas sietas su platesniais teritorinio valdymo tobulinimo tikslais kaip regioninio valdymo plėtote, skaidresniu ir rezultatyvesniu funkcijų atlikimu, efektyvesniu biudžeto lėšų naudojimu bei administracinės naštos mažinimu verslui ir gyventojams. Kitaip tariant, esminis reformos tikslas turėtų būti valdžios priartinimas prie žmonių, patogesnis funkcijų administravimas ir aiškesnė funkcijų paskirstymo sistema. Tiek apskričių viršininkų administracijų panaikinimo reforma, tiek situacija po jos didelio viešojo administravimo tyrėjų dėmesio nesulaukė. Reformos iniciatyvas aptarė G. Žilinskas (2009), reformos eigą deta- 1 Remigijus Riekašius Klaipėdos universiteto Viešojo administravimo ir teisės katedros docentas. Moksliniai interesai: piliečių dalyvavimas, viešojo valdymo reforma, vietos savivalda El. paštas: remigijus.riekasius@ku.lt 2 Edita Stumbraitė-Vilkišienė Klaipėdos universiteto Viešojo administravimo ir teisės katedros lektorė. Moksliniai interesai: piliečių dalyvavimas, viešųjų paslaugų teikimas, NVO veiklos galimybės El. paštas: dr.stumbraite@gmail.com 136

137 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) liai apžvelgė E. Gaulė (2011). Po apskričių viršininkų administracijų panaikinimo susiklosčiusios situacijos teisinius aspektus analizavo K. Grigienė (2011) ir G. Žilinskas (2010a). G. Žilinskas (2010b) aptarė žemės ūkio funkcijų perskirstymą. Nors piliečių dalyvavimo tyrimai (ypač savivaldybių lygmeniu) pastaraisiais metais sulaukia nemažai dėmesio (Rybnikova, 2012; Kiuriene, 2012; Patapas, Maculevič, 2011), piliečių ir administravimo institucijų, perėmusių apskričių viršininkų administracijų vykdytas funkcijas, sąveika lieka užribyje. Straipsnyje apskričių valdymo reforma analizuojama pirmiausia akcentuojant įvykdytų pertvarkymų pasekmes ir poveikį piliečių dalyvavimo, bendradarbiavimo su vietos ir valstybės valdžios institucijomis, kurios perrėmė funkcijas iš apskričių viršininkų administracijų, galimybėms. Keliamas probleminis klausimas, kas ir kaip pasikeitė piliečiams, kaip viešųjų ir administracinių paslaugų gavėjams, kurie tiesiogiai susiduria su funkcijų perskirstymo pasekmėmis, įgyvendinus administracines pertvarkas. Straipsnio tyrimo objektas piliečių dalyvavimo galimybių kaita. Tyrimo tikslas: įvertinti apskričių viršininkų administracijų panaikinimo poveikį piliečių dalyvavimo galimybėms. Iškelti uždaviniai: apžvelgti apskričių viršininkų administracijų panaikinimo planus ir procesą, nustatyti pagrindines apskričių viršininkų administracijų funkcijas perėmusias institucijas, įvertinti piliečių dalyvavimo galimybes tose institucijose. Metodai: dokumentų turinio analizė. 1. Apskričių viršininkų administracijų funkcijų perskirstymo planai ir rezultatai Dar prieš pradedant įgyvendinti reformą skelbta ir ne kartą akcentuota viešojoje erdvėje, kad panaikinus apskričių viršininkų administracijas ir apskričių viršininkų pareigybes, apskritys ir toliau išliks kaip teritoriniai šalies vienetai. Siūlymo apskritai naikinti apskritis atsisakyta, argumentuojant tuo, kad tai turėtų neigiamos įtakos Europos Sąjungos paramos panaudojimui, pareikalautų daugiau papildomų valstybės biudžeto lėšų, be to, reikėtų keisti Konstitucijos 123 str. 1 dalies nuostatą, kad aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė (Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992). Tuo tarpu įgyvendinus pasirinktą Lietuvos regionų (apskričių) valdymo tobulinimo koncepciją, nenaikinant apskričių, kaip administracinių vienetų, siekta sukurti aiškų teritorinių valstybinio administravimo subjektų tinklą, išlaikant optimalią veikiančių viešojo administravimo institucijų struktūrą, kuri pajėgi įgyvendinti šalies regioninę politiką. Drauge pažymėtina, kad administracinių vienetų pavadinimų parinkimas ir nustatymas yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Konstitucija ir dabar netrukdo įstatymų leidėjui (Seimui) keisti dabartinių administracinių pakopų pavadinimų, pavyzdžiui, apskritis pavadinti regionais (Žilinskas, 2010a: 59). Įgyvendinant reformą planuotas esminis pasikeitimas funkcijų perskirstymas ministerijoms ir savivaldybėms, todėl gyventojai po reformos būtų aptarnaujami ministerijų ir kitų valstybės institucijų padaliniuose bei savivaldybėse. Taigi tikėtasi, kad bus panaikintos besidubliuojančios funkcijos, taupiau ir racionaliau naudojamos lėšos, o paslaugos teikiamos greičiau ir paprasčiau, be to, daugiau jų teikiama savivaldybėse. Kitaip tariant, Seimas, tvirtindamas Vyriausybės programą, pritarė funkcijų perskirstymui jas labiau decentralizuojant ir dekoncentruojant, perduodant dalį jų įgyvendinti savivaldybėms ir didinant Regionų plėtros tarybų įgaliojimus. Siekdama sklandžiau įgyvendinti planus, Vyriausybė inicijavo net specialios telefono linijos atidarymą, kad į Ministro Pirmininko tarnybą paskambinę piliečiai galėtų sužinoti, kur gauti konkrečią informaciją dėl jų regione vykdomos apskričių reformos ar būtų nukreipti į atitinkamą instituciją. Plačiąja prasme apskričių viršininkai ir jų administracijos vykdė trims grupėms priskirtas funkcijas: 1) valstybinė priežiūra (kontrolė) ir kitos valstybinės reikšmės funkcijos; 2) regioninės reikšmės viešųjų paslaugų teikimas ir 3) regioninės politikos įgyvendinimas kartu su Regiono plėtros taryba, kuri sudaryta iš savivaldybių atstovų, apskrities viršininko ir teritorinės darbo biržos atstovo (Astrauskas, Svetikas, 2005: 17). Vyriausybės programoje buvo numatyta, kad iš 88 funkcijų, kurias vykdo apskričių viršininkai, net 58 bus iš viso panaikintos, 10 atiduota savivaldybėms ir 20 valstybės institucijoms. Be to, likusioms funkcijoms 137

138 Remigijus Riekašius, Edita Stumbraitė-Vilkišienė APSKRIČIŲ VIRŠININKŲ ADMINISTRACIJŲ PANAIKINIMAS: PILIEČIŲ DALYVAVIMO ASPEKTAS vykdyti reikės mažesnio darbuotojų skaičiaus (vietoj 2378 darbuotojų apie tūkstantį), taigi bus sutaupyta lėšų, kurios skiriamos vien tik darbo užmokesčiui (per metus apie 30 mln. Lt). Be to, bus sutaupyta dalis lėšų, skirtų administraciniams pastatams išlaikyti ir kitoms ūkio reikmėms. Apsispręsta, kad ministerijos ir Vyriausybės įstaigoms bus perduodamas žemės tvarkymas, teritorijų planavimas ir statybų priežiūra, regioninė plėtra, lietuviškų mokyklų Rytų Lietuvoje, regioninių bibliotekų ir regioninių ligoninių aptarnavimas, civilinė sauga ir kitos. Tarp savivaldybėms perduodamų funkcijų kai kurios švietimo funkcijos, mokyklos, vaikų globos namai, ligoninės ir kitos įstaigos. Kartu su perduodamomis funkcijomis savivaldybėms ir kitoms institucijoms turi būti užtikrintas finansavimas. Patvirtintas funkcijų perskirstymas iš esmės reiškė, kad svarbiausios ir daugiausia diskusijų sukėlusios funkcijos (pvz., žemės tvarkymo, statybos priežiūros, teritorijų planavimo) nedecentralizuotos, jas priskiriant savivaldybių kompetencijai, o atvirkščiai patikėtos vykdyti valstybės valdžios institucijoms, taip iš dalies paneigiant pirminį reformos tikslą priartinti paslaugų teikėjus prie gyventojų ir supaprastinti funkcijų administravimą. Dar prieš pradedant reformą 2008 metais atlikto tyrimo duomenys rodo, kad apskričių viršininkų administracijų naikinimui labiausiai pritarė savivaldybių atstovai (79 proc.), tuo tarpu apskričių viršininkų administracijų ir ministerijų lygmens atstovai labiau palaikė nuomonę, kad apskričių viršininkų administracijas reikia pertvarkyti, kuriant savivaldžius regionus apskričių pagrindu (Baltušnikienė, 2010: 55). Rezultatai iš dalies patvirtina prielaidą, kad savivaldybės, pritardamos apskričių viršininkų administracijų panaikinimui, tikėjosi sustiprinti savo pozicijas, perimdamos nemažą dalį funkcijų, tuo tarpu ministerijų atstovai baiminosi, kad jų įtakos sfera susiaurės, perskirsčius funkcijas savivaldybėms. Visgi netolima ateitis parodė, kad abiejų pusių lūkesčiai buvo mažai pagrįsti: įgyvendinus reformą savivaldybėms priskirta gerokai mažiau funkcijų nei tikėtasi, o centrinio valstybės valdymo lygmens institucijoms daugiau. Įdomu tai, kad dauguma tyrime dalyvavusių respondentų sutiko, kad savivaldybių įgaliojimai žemės valdymo, viešojo saugumo ir teritorijų planavimo srityse yra per maži. Paradoksas, tačiau dvi iš paminėtų sričių įgyvendinus reformą priskirtos vykdyti valstybės valdžios institucijoms, nors visų valdžios lygių atstovai pritarė nuomonei, kad žemės tvarkymo ir teritorijų planavimo funkcijos tarp savivaldybių ir apskričių viršininkų administracijų paskirstytos neracionaliai (Baltušnikienė, 2010: 58). Valstybės kontrolė metais atliko valstybinį auditą dėl apskričių viršininkų administracijų funkcijų perskirstymo ir pateikė ataskaitą, kurioje, remdamasi LR Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, nurodė, kad iš 88 apskričių viršininkų administracijų vykdytų funkcijų panaikintos 58, savivaldybėms atiduotos 8, ministerijoms 22 (LR Valstybės kontrolė, 2011: 8). Be to, audito metu analizuojant teisės aktus ir apklausus valstybinio administravimo subjektų bei savivaldybių administravimo subjektų atstovus, nustatyta, kad apskričių viršininkų kompetencijai priskirta 170 funkcijų, t. y. 82 funkcijomis daugiau nei planuojant reformą nurodė Vyriausybė ir Vidaus reikalų ministerija. Funkcijų skaičiaus skirtumas atsirado dėl keleto priežasčių: ne visos funkcijos įtrauktos į darbo grupių svarstymus, funkcijos skirtingai skaičiuotos, priimti kiti sprendimai, nei siūlė darbo grupės. Netikslus perskirstomų funkcijų indentifikavimas natūraliai sukuria problemas atliekant tolesnę perskirstytų funkcijų vykdymo stebėseną. Remiantis audito metu identifikuotomis funkcijomis teigtina, kad realiai panaikintos 75 funkcijos, 73 perduotos ministerijoms, tik 8 savivaldybėms, 14 ir savivaldybėms, ir ministerijoms (LR Valstybės kontrolė, 2011: 12). Taigi akivaizdu, kad didžioji dalis funkcijų priskirta valstybinio administravimo subjektams, t. y. funkcijos dekoncentruotos ar netgi centralizuotos. Reformos vizija priartinti valdžią prie žmonių buvo gera idėja, tačiau reformos įgyvendinimas ją sužlugdė, valdžia atvirkščiai, nutolo. 2. Piliečių dalyvavimas: iki reformos ir po reformos Galima teigti, kad apskričių viršininkų administracijų vykdytos funkcijos buvo paskirstytos dviejų tipų institucijoms centriniams valstybinio administravimo subjektams ir savivaldybėms. Todėl siekiant įvertinti, kiek pakito piliečių dalyvavimo galimybės, analizuotos savivaldybės ir keturios centrinės valstybinio administravimo institucijos. Pastarosios atrinktos pagal tai, kiek apskričių viršininkų administracijose dirbusių žmonių į šias institucijas perkelta ir koks skaičius apskričių viršininkų administracijų vykdytų funkcijų 138

139 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) patikėta. Kadangi funkcijos savo apimtimi nelygiavertės, prioritetas teiktas toms institucijoms, kurios pasipildė didžiausiu darbuotojų skaičiumi. Centrinės valstybinio administravimo institucijos atrinktos remiantis Valstybės kontrolės pateiktais funkcijų ir darbuotojų pasiskirstymo duomenimis. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos perėmė 935 darbuotojus ir 24 funkcijas, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 204 darbuotojus ir 2 funkcijas, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 59 darbuotojus ir 7 funkcijas, Regioninės plėtros departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 42 darbuotojus ir 8 funkcijas (Valstybės kontrolė, 2011: 30). Savivaldybėms atiteko 22 funkcijos, iš jų 8, kurias savivaldybės vykdo vienos, dar 14 funkcijų vykdo kartu su ministerijomis (LR Valstybės kontrolė, 2011: 12). Įvardytose institucijose, siekiant įvertinti piliečių dalyvavimo galimybes, ieškojome atsakymų į šiuos klausimus: (a) kokie piliečių dalyvavimo būdai nurodyti pagrindiniame institucijos veiklą reglamentuojančiame dokumente (įstatyme, nuostatuose); (b) kokie piliečių dalyvavimo būdai užfiksuoti kituose institucijos veiklą ar valdymą apibrėžiančiuose dokumentuose (pavyzdžiui, darbo reglamentuose); (c) ar yra papildomų elementų (struktūrų, procesų, procedūrų), kurie neužfiksuoti aukščiau minėtuose dokumentuose, bet padeda užtikrinti didesnes piliečių dalyvavimo galimybes. Dažnai piliečių dalyvavimas suvokiamas kaip tam tikrų dalyvavimo formų kontinuumas, kai dalyvavimas kinta nuo minimalaus link maksimalaus. Pavyzdžiui, D. Shand ir M. Arnberg dalyvavimą siūlo klasifikuoti į informavimą, konsultavimąsi, partnerystę, delegavimą ir kontrolę (Bishop, Davis, 2002: 20). Šiame tyrime, siekiant įvertinti piliečių dalyvavimo kaitą, taikyta Tarptautinės visuomenės dalyvavimo asociacijos (angl. International Association for Public Participation) siūloma tipologija. Ši asociacija, apibendrinusi įvairių valstybių praktiką, teigia, kad galima skirti penkis pagrindinius dalyvavimo tipus, kurie skiriasi atsižvelgiant į tai, koks yra dalyvavimo tikslas ir kas pažadama visuomenei. Informuojant siekiama pateikti visuomenei suderintą ir objektyvią informaciją, kad piliečiai suvoktų problemą, kokios yra alternatyvos ir sprendimai. Iš esmės piliečiams žadama mes jus informuosime. Konsultuojantis siekiama iš piliečių grįžtamojo ryšio, kaip jie suprato ir įvertino analizę, alternatyvas bei sprendimus. Žadama: mes jus informuosime, išklausysime, įvertinsime jūsų susirūpinimą ir siekius bei užtikrinsime grįžtamąjį ryšį, parodantį, kaip jūsų indėlis paveikė sprendimą. Įtraukiant siekiama dirbti tiesiogiai su piliečiais, taip užtikrinant, kad visuomenės rūpesčiai ir siekiai suprasti ir įvertinti. Žadama: dirbsime kartu su jumis, kad jūsų rūpesčiai ir siekiai būtų tiesiogiai įtraukiami į alternatyvų svarstymą, parodysime, kaip jūsų indėlis paveikė sprendimą. Bendradarbiaujant siekiama dirbti kartu su piliečiais kiekvienu sprendimo aspektu, įtraukiant ir alternatyvų formulavimą bei sprendimų generavimą. Žadama: mes kreipsimės į jus dėl tiesioginių patarimų ir inovacijų formuluodami sprendimus, jūsų patarimus bei rekomendacijas įtrauksime į sprendimą maksimaliai, kiek tai įmanoma. Įgalinimas reiškia galutinio sprendimo priėmimo perdavimą piliečiams. Žadama įgyvendinti tai, ką piliečiai nuspręs (IAP2, 2015). Vertinant piliečių dalyvavimo galimybių reglamentavimą iki apskričių viršininkų administracijų panaikinimo, galima padaryti gana paprastą išvadą piliečių dalyvavimas nebuvo svarbus šio lygmens institucijų viešojo administravimo elementas. Nei Apskričių valdymo įstatyme (LR Seimas, 1994a), nei Vyriausybės patvirtintuose Tipiniuose apskrities viršininko nuostatuose (LR Vyriausybė, 2002) visuomenės arba piliečių dalyvavimas neminimas. Netgi informacijos viešinimas detaliai nereglamentuotas. Iš esmės tą patį galima konstatuoti kalbant ir apie dar vieną dokumentą, kuris reglamentuoja viešąjį administravimą Lietuvoje. Viešojo administravimo įstatyme (LR Seimas, 1999) piliečių dalyvavimas nesuvokiamas kaip viešojo administravimo institucijų siekiamybė. Užuominų apie piliečių dalyvavimo būtinybę nerasime ir tarp viešojo administravimo principų. Viešojo administravimo subjektams numatyta vienintelė prievolė, kuri tiesiogiai susieja juos su piliečiais, pareiga tartis dėl administracinių sprendimų priėmimo, kai tie sprendimai susiję su bendrais teisėtais visuomenės interesais. Tokiu atveju viešojo administravimo subjektas privalo konsultuotis su visuomenės interesams tam tikroje srityje atstovaujančiomis organizacijomis (asociacijų, profesinių sąjungų, kitų nevyriausybinių organizacijų atstovais), o įstatymų numatytais atvejais ir su gyventojais ar jų grupėmis (LR Seimas, 1999: 7 straipsnis). Viešojo administravimo subjektui palikta galimybė pasirinkti konsultavimosi būdą (jei konkrečiame įstatyme tas būdas nenumatytas). 139

140 Remigijus Riekašius, Edita Stumbraitė-Vilkišienė APSKRIČIŲ VIRŠININKŲ ADMINISTRACIJŲ PANAIKINIMAS: PILIEČIŲ DALYVAVIMO ASPEKTAS Kaip minėta, panaikinus apskričių viršininkų administracijas, jų funkcijos paskirstytos dviejų tipų subjektams centrinėms valstybinio administravimo institucijoms ir savivaldybėms. Didžioji dauguma apskričių viršininkų administracijų darbuotojų, panaikinus administracijas, perkelti dirbti į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos. Šios ministerijos nuostatuose (LR Žemės ūkio ministras, 2001) reglamentuota tik tai, kad Nacionalinė žemės tarnyba privalo skelbti interneto tinklalapyje, visuomenės informavimo priemonėse viešus tarnybos pranešimus. Tiek šiuose nuostatuose, tiek Nacionalinės žemės tarnybos teritorinių padalinių nuostatuose (Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktorius, 2012) piliečiams tik suteikiama galimybė pateikti prašymus, paklausimus, pareiškimus ir skundus. Galima konstatuoti, kad pagrindiniuose dokumentuose įtvirtintas tik pirmasis Tarptautinės visuomenės dalyvavimo asociacijos išskirtas dalyvavimo būdas informavimas. Tačiau Nacionalinė žemės tarnyba turi ir kitų elementų, kurie bent fragmentiškai leidžia tikėtis grįžtamojo ryšio iš piliečių. Nuo 2014 metų gruodžio 30 dienos tarnyboje veikia sertifikuota kokybės vadybos sistema, atitinkanti ISO 9001:2008 reikalavimus. Šių standartų vienas iš reikalavimų ir yra užtikrinti grįžtamąjį ryšį iš paslaugų vartotojų. Šį ryšį tarnyba užtikrina rinkdama ir analizuodama asmenų aptarnavimo kokybės vertinimo anketas, atlikdama slaptojo kliento tyrimus bei apklausdama socialinius partnerius (Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, 2014). Be to, Nacionalinė žemės tarnyba yra viena iš kelių dešimčių inspekcijų ir tarnybų, prisijungusių prie Grįžtamojo ryšio sistemos (t. y. priemonės, kuri suteikia galimybę verslui anonimiškai įvertinti inspekcijų atliekamus patikrinimus ir tikrintojų darbo kokybę). Tiesa, Nacionalinės žemės tarnybos grįžtamojo ryšio rodikliai (kiek buvo užpildžiusiųjų anketą) gana žemi. Panašias priemones taiko ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kuri taip pat yra prisijungusi prie Grįžtamojo ryšio sistemos, o nuo 2015 metų birželio 11 dienos turi sertifikuotą kokybės vadybos sistemą, atitinkančią ISO 9001:2008 reikalavimus. Dokumentuose, kurie reglamentuoja inspekcijos darbą, užfiksuoti tik reikalavimai informuoti piliečius apie veiklą. Nuostatuose (LR Aplinkos ministras, 2003) įtvirtinta prievolė skelbti viešus pranešimus interneto svetainėje, o darbo reglamente (Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininkas, 2011) vienas iš skyrių skirtas visuomenės informavimui ir veiklos viešinimui. Kiti du centrinės valdžios subjektai Regioninės plėtros departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos papildomų elementų, kurie būtų susiję su piliečių dalyvavimo galimybių padidinimu, neturi, dokumentuose reglamentuota tik visuomenės informavimo būtinybė. Regioninės plėtros departamento prie Vidaus reikalų ministerijos vieši pranešimai privalo būti skelbiami interneto svetainėje ir kitose visuomenės informavimo priemonėse (LR Vidaus reikalų ministras, 2010). Departamento darbo reglamente (Regioninės plėtros departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktorius, 2011) nustatyta, kad departamento direktorius (kartu su kitais darbuotojais) rūpinasi tuo, kad visuomenė būtų informuojama apie departamento veiklą. Regioninės plėtros departamentas užtikrina, kad departamento interneto svetainėje būtų skelbiama ir Regionų plėtros tarybų posėdžių medžiaga, protokolai bei priimti sprendimai, regionų plėtros planai, vykdymo ataskaitos ir kita su regionų plėtros tarybų bei regionų plėtros tarybų sekretoriatų, departamento veikla susijusi informacija (LR Vidaus reikalų ministras, 2010b). Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas įpareigotas skelbti viešus pranešimus (LR Vidaus reikalų ministras, 2010a), o ši funkcija patikėta departamento Visuomenės informavimo skyriui (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktorius, 2007). Apibendrinant centrinių valstybinio administravimo institucijų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose užfiksuotas piliečių dalyvavimo galimybes, galima teigti, kad iš esmės visais keturiais atvejais apsiribojama piliečių informavimu apie institucijų veiklą. Tiesa, pačioms institucijoms neuždrausta taikyti papildomų priemonių, kuriomis būtų galima plėsti piliečių dalyvavimą. Nacionalinė žemės tarnyba bei Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija tokia veiklos galimybe pasinaudojo ir įdiegė papildomas priemones sertifikavo kokybės vadybos sistemas, prisijungė prie Grįžtamojo ryšio sistemos. Kitos dvi tirtos institucijos papildomų priemonių netaikė. 140

141 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Dalis apskričių viršininkų administracijų vykdytų funkcijų perduotos savivaldybėms. Skirtingai nei centrinių valstybinio administravimo subjektų atveju, savivaldybių ir piliečių sąveika reglamentuota kur kas detaliau, o piliečiams suteiktos didesnės galimybės daryti įtaką savivaldybių priimamiems sprendimams. Jau Vietos savivaldos įstatyme (LR Seimas, 1994b) užfiksuota, kad konkretaus vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenė turi savivaldos teisę (3 straipsnis). Net keturi vietos savivaldos principai yra tiesiogiai sietini su piliečių dalyvavimu: savivaldybės tarybos nariai yra atskaitingi bendruomenei, savivaldybės institucijos privalo sudaryti sąlygas gyventojams dalyvauti tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus, pačių institucijų veikla turi būti aiški ir suprantama, o besidomintiems gyventojams reikia paaiškinti, kas ir kodėl daroma, galiausiai savivaldybės gyventojai ar jų atstovai turi teisę susipažinti su savivaldybės institucijų sprendimų projektais ir priimtais sprendimais, gauti viešus ir motyvuotus atsakymus į pareikštą nuomonę apie savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų ar atskirų valstybės tarnautojų darbą (4 straipsnis). Pačios bendruomenės gali turėti savo atstovus seniūnaičius (33 straipsnis), o savo nuomonę pareikšti vietos gyventojų apklausose (36 straipsnis). Tiesa, nors bendruomenei suteikiama teisė tokią apklausą ir pačiai inicijuoti (40 straipsnis), apklausos rezultatai yra patariamojo pobūdžio (36 straipsnis). Galima teigti, kad Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintos nuostatos (žinoma, jei savivaldybės institucijos pageidautų) leidžia pasiekti ir ketvirtąją Tarptautinės visuomenės dalyvavimo asociacijos įvardytą dalyvavimo pakopą bendradarbiavimą. Tiesa, būtina pažymėti, kad iš apskričių viršininkų administracijų perimtų funkcijų atveju dalyvavimo galimybių pasikeitimas yra kur kas kuklesnis, nes daugumai piliečių perduotos ne pačios svarbiausios funkcijos metais Utenos rajono savivaldybės meras A. Katinas, vertindamas apskričių viršininkų funkcijų paskirstymą įvairioms institucijoms, teigė, kad dalis savivaldybėms perduodamų funkcijų yra nereikšmingos tvirtinti medžioklės plotų vienetų sudarymo ir ribų keitimo projektus, išduoti leidimus naudoti žūklės plotus ir pan. Tuo tarpu į Vilnių keliauja tokios svarbios vietos žmonėms funkcijos, kaip statybos, teritorijų planavimas, kaimo žemės tvarkymas ir kt. Apie kokį funkcijų ir paslaugų prieinamumą čia galima kalbėti? (LSDP Utenos skyrius, 2010). Tad Vietos savivaldos įstatyme užfiksuotoms dalyvavimo galimybėms tiesiog gali nebūti poreikio. Išvados Apskričių valdymo reforma, kurios metu panaikintos apskričių viršininkų administracijos, sumanyta kaip viešųjų ir administracinių paslaugų priartinimo prie piliečių reforma. Vis dėlto reformą vykdant dauguma apskričių viršininkų administracijų funkcijų paskirtos ne arčiausiai piliečių esančioms savivaldybėms, o centriniams valstybinio administravimo subjektams. Nors pradinis sumanymas nerealizuotas, apskričių viršininkų administracijų panaikinimas šiek tiek padidino piliečių dalyvavimo galimybes. Iki reformos piliečiai būdavo tik informuojami apie apskričių viršininkų administracijų veiklą, nesiekiant iš jų grįžtamojo ryšio, o po reformos dalies funkcijų vykdymo atveju jau galima kalbėti tiek apie grįžtamojo ryšio siekimą, tiek apie glaudesnę institucijų ir piliečių sąveiką. Tiesa, glaudesnė sąveika įmanoma tik savivaldybėse, tačiau jos perėmė nedidelę dalį ir piliečiams ne pačių aktualiausių funkcijų, todėl piliečiams gali net nekilti poreikio aktyviau bendrauti. Tuo tarpu kalbant apie piliečių ir centrinio valstybinio administravimo institucijų sąveiką, reikėtų vertinti kiekvienos paskiros institucijos pasirinkimą: palaikyti glaudesnį ryšį su piliečiais ar apsiriboti minimaliu dalyvavimu, kurio reikalaujama institucijų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Keturių vertintų institucijų atveju užfiksuotos abi strategijos: dvi institucijos pradėjo taikyti papildomas priemones, kurios leidžia ne tik informuoti piliečius, bet ir sužinoti jų nuomonę, tuo tarpu kitos dvi apsiriboja tik informavimu. Literatūra Astrauskas, A., Svetikas, Ž. (2005). Valdymas Lietuvos Respublikos valstybės teritorijos aukštesniuosiuose vienetuose (apskrityse) ir jo tobulinimo galimybės. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 12, p

142 Remigijus Riekašius, Edita Stumbraitė-Vilkišienė APSKRIČIŲ VIRŠININKŲ ADMINISTRACIJŲ PANAIKINIMAS: PILIEČIŲ DALYVAVIMO ASPEKTAS Baltušnikienė, J. (2010). Sub-national Government Structureand Competence of Local Municipalities and County Governors Institutions in Lithuania: Analysis of Empyrical Research Results. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 31, p Bishop, P., Davis, G. (2002). Mapping public participation in policy choices. Australian Journal of Public Administration, Vol. 61, No. 1, p Gaulė, E. (2011). Analysis of County Governors Administrations Reform of 2010 in Lithuania. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 3, p Grigienė, K. (2011). Konstituciniai pagrindai regioninei savivaldai Lietuvoje ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse: ar apskričių (regionų) reforma determinuoja Konstitucijos pataisų poreikį? Socialinių mokslų studijos, Nr. 3 (4), p IAP2. (2015). Core Values Awards. Showcase International Association for Public Participation interneto svetainė. Prieiga internete: [žiūrėta ]. Kiuriene, V. (2012). The Legal Aspects of Participatory Governance in Local Self-government. Socialiniai tyrimai, Nr. 3, p Lietuvos Respublikos Konstitucija. (1992). Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume. LR aplinkos ministras. (2003). Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuostatai. Patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr LR Seimas. (1994a). Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas. Priimtas Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. gruodžio 15 d., Nr. I-707. LR Seimas. (1994b). Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas. Priimtas Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. liepos 7 d., Nr. I-533. LR Seimas. (1999). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas. Priimtas Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. birželio 17 d., Nr. VIII LR Valstybės Kontrolė. (2011). Valstybinio audito ataskaita. Apskričių viršininkų administracijų funkcijų perskirstymas m. rugsėjo 21 d., Nr. VA-P , Vilnius. LR vidaus reikalų ministras. (2010a). Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos nuostatai. Patvirtinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1V-831. LR vidaus reikalų ministras. (2010b). Regioninės plėtros departamento prie Vidaus reikalų ministerijos nuostatai. Patvirtinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 1V-720. LR Vyriausybė. (2002). Tipiniai apskrities viršininko administracijos nuostatai. Patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 27 d. nutarimu Nr LR žemės ūkio ministras. (2001). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuostatai. Patvirtinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. birželio14 d. įsakymu Nr LSDP Utenos skyrius. (2010). Apskričių reforma Utenos mero akimis. Lietuvos socialdemokratų partijos Utenos skyriaus interneto svetainė. Prieiga internete: [žiūrėta ]. Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. (2014). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. veiklos ataskaita. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktorius. (2012). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus nuostatai. Patvirtinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1PI-(2.1.)-63. Patapas, A., Maculevič, J. (2011). Seniūnaitijų organizavimo ir veiklos probleminiai aspektai. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 3, p Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktorius. (2007). Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos darbo reglamentas. Patvirtintas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2007 m. liepos 17 d. įsakymu Nr Regioninės plėtros departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktorius. (2011). Regioninės plėtros departamento prie Vidaus reikalų ministerijos darbo reglamentas. Patvirtintas Regioninės plėtros departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2011 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 51V-13. Rybnikova, I. (2012). Lithuanian Local Self-government: Truly Participative, Facade-building or Oligarchic? Socialiniai tyrimai, Nr. 3, p Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininkas. (2011). Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos darbo reglamentas. Patvirtintas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1V

143 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Žilinskas, G. (2009). Šiuolaikinės apskričių ir regionų valdymo problemos Lietuvos Respublikoje. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 27, p Žilinskas, G. (2010a). Lietuvos Respublikos vietos valdymo raidos konstituciniai aspektai. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 33, p Žilinskas, G. (2010b). Vietos savivaldos ir vietos valdymo institucijų kompetencijos pokyčiai žemės ūkio srityje. Management theory and studies for rural business and infrastructure development, Nr. 23 (4), p ABOLISHMENT OF THE ADMINISTRATION OF THE COUNTY GOVERNOR: DIMENSION OF PUBLIC PARTICIPATION Remigijus Riekašius, Edita Stumbraitė-Vilkišienė Klaipėda University (Lithuania) Summary In this paper we analyze reform of county administration and emphasize dimension of public participation. The county administration reform (or abolishment of the administration of the county governor) was intended to bring public service closer to the citizens. Nevertheless, during the reform most functions of the administration of county governor have been appointed to the state administration bodies. Despite the fact that the original idea has not been realized, abolishment of the administration of county governor has slightly increased possibilities of public participation. Stronger interaction between citizens and institution is possible only in municipalities. In the case of state administration bodies we have two possible options: just inform citizens about activity of institutions or implement feedback generating process. We have assessed four institutions and two of them have introduced additional elements of public participation and two have not. KEYWORDS: public participation, abolishment of the administration of the county governor. JEL CODES: H11, D72, D73 Gauta: Priimta: Pasirašyta spaudai:

144 Vilius Šimanskis, Ligita Šimanskienė LIETUVA EUROPOJE IR PASAULYJE: CIVILIZACIJOS IR REGIONAI LIETUVA EUROPOJE IR PASAULYJE: CIVILIZACIJOS IR REGIONAI Vilius Šimanskis 1, Ligita Šimanskienė 2 Vilniaus universitetas, Klaipėdos universitetas (Lietuva) Anotacija Straipsnyje analizuojamas Lietuvos identitetas Europoje, pateikiant įžvalgas civilizacijų ir istorinės perspektyvos kontekste. Pateikiama įžvalgų apie civilizacijų įtaką šalies identitetui ir regionų skirstymo problemas, atskleisti šalies identiteto formavimosi aspektai, analizuojant praeities ir dabarties politinius įvykius. Mokslinės literatūros analizė ir sintezė atskleidė, kad Lietuvai reikėtų imti pavyzdį iš Vidurio Europos šalių. Dėl bendros istorinės patirties, kultūros, tikslų ir mentaliteto derėtų labiau save sieti su Centrinės Europos valstybėmis Čekija, Slovakija, Vengrija ir Lenkija. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Lietuva, Europa, regionas, identitetas. JEL KLASIFIKACIJA: H50, F50. DOI: Įvadas Šiandien tarptautinėje politikoje regime daugybę skirtingų naujų įtampos taškų. Gąsdina tai, kad nenuspėjamos atrodo ne tik valstybės, esančios už tūkstančių kilometrų, bet ir kaimyninės šalys, kaip Rusijos Federacija, bei partnerės, kaip Vokietija ar Didžioji Britanija. Atrodo, kad ilgai užsitęsęs santykinis ramybės periodas, žengęs koja kojon su sėkminga integracija į Vakarų pasaulį, artėja prie pabaigos. Lietuvai, kuri pasiruošusi pirma ištiesti ranką šalims, kurioms reikia pagalbos, kaip Ukraina ir Gruzija, ypač reikia stabilumo ir galimybės pasitikėti savo partneriais. Nors nei NATO, nei ES jokių esminių klaidų nepadarė, tačiau jų gana atsainus požiūris į Rusijos Federacijos agresiją verčia sunerimti. Šiame straipsnyje analizuojama ir pateikiama Vakarų civilizacijos charakteristika, apibrėžiamos kultūrinės ir idėjinės Europos ribos, primenamas Vidurio Europos fenomenas, siekiant kitaip pažvelgti į dabartinę Lietuvos situaciją, susiejant istorinę ir politinę perspektyvas. Šio straipsnio mokslinė problema formuluojama probleminiais klausimais: ką reiškia būti europiečiu; ką reiškia Europa; kokios Vakarų civilizacijos ribos; kur yra Lietuvos vieta Vakarų civilizacijoje; kokia dabartinių artimų politinių konfliktų ir krizių prigimtis? Straipsnio tikslas: išanalizuoti Lietuvos civilizacinę ir kultūrinę prigimtį bei identitetą. Tyrimo objektas: Lietuvos identitetas. Tyrimo metodai: teksto analizė, sintezė, loginės išvados. Visi autoriai, kurių tekstai buvo analizuoti, rėmėsi istorija, kaip pagrindine priemone aiškinant civilizacinius ir kultūrinius procesus. Nors jų teorijos tam tikrais klausimais ir skyrėsi, gauta informacija leido sukurti 1 Vilius Šimanskis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Kultūros istorijos ir antropologijos studijų bakalauras. Moksliniai interesai: šalių identitetas, regioninė politika El. paštas: simanskisvilius@gmail.com 2 Ligita Šimanskienė daktarė (socialiniai mokslai), Vadybos katedros profesorė, Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultetas. Moksliniai interesai: organizacinės kultūros tyrimai, konfliktų tyrimai organizacijose, komandinis darbas, kultūrų skirtumai, darnus regionų vystymas El. paštas: ligita.simanskiene@gmail.com Tel

145 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) logiškai nuoseklų naratyvą. Be to, ši tema nesileidžia susiejama tik su vienu vieninteliu požiūrio tašku, tad skirtingų nuomonių ir teorijų daugialypiškumas padėjo visapusiškai įsijausti į sudėtingą nagrinėjamą problematiką. 1. Vakarai ir Islamas: civilizacijų susidūrimas šiandien Civilizacija iš esmės nusako visuomenę: Kaip ji gyvena, išsilaiko, mąsto, kuria ir tobulėja [...] dirba (Halecki, 2014: 38 39). Civilizacijos sąvoka dažniausiai nusako tam tikrą civilizuotą kultūros, mokslo, industrijos ir valdžios lygį valstybėje. Šiandien vis dažniau populiariojoje kultūroje regima ir kaip skirtingų pasaulio kraštų skirtingus mentalitetus apibrėžiantis vienetas. Argumentuojant, kad šalies neįmanoma suprasti be jos kaimynų ir supančios kultūros, atveriamos durys į civilizacijų istoriją, kurių pagrindinis identifikacijos bruožas dažniausiai būna religija, nes būtent jos dėka per šimtmečius į šalies piliečių sąmones įsismelkia giliausi įsitikinimai. Kadaise Vakarų mokslininkai ir filosofai vieningai laikėsi teorijos, kad visos kultūros, šalys, kartu ir civilizacijos turi žengti tam tikrus evoliucinius laiptelius ir galų gale pasiekti aiškią baigtį tapti demokratinėmis valstybėmis, kokias matome Vakaruose. Tačiau demokratijos principų neveiksnumas ir nepritapimas Artimuosiuose Rytuose bei Azijoje vertė permąstyti prieš tai kvestionuotas teorijas. Atkreipus dėmesį į mentalitetų skirtumus, vertybes ir net požiūrį į žmogaus gyvybę, tuo labiau religiją, pradėta svarstyti, ar Vakarų kultūrinis importas kolonializmo laikotarpiu ir vėliau kapitalizmo ir ekonominės naudos ideologijos dėka nebuvo pervertintas ir vietoj vieningo bei vienodo pasaulio nesukūrė nenuspėjamai mutavusių valstybių, kurios savo esminių identiteto dalių taip lengvai nesiruošia paleisti. Globalizacija leido iš arti pamatyti kitas civilizacijas ir dalykus, kurie ne tik sieja, bet ir skiria. Šiandien, migrantų krizės akistatoje, dažnas europietis ima persvarstyti ne tik multikultūralizmo filosofiją, bet ir tai, ką reiškia būti europiečiu ar tiesiog savo šalies piliečiu. Žvelgiant į kitas asimiliuotis Europoje net nesiruošiančias kultūras atsirado poreikis tvirčiau apibrėžti savąjį identitetą, bijant, kad liberalus požiūris pakenks pačių Vakarų civilizacijos gyvybingumui. Šie ir kiti klausimai, iš esmės skirti apsibrėžti identitetą amžiuje, kai atrodė, kad skirtumai išnyks ir visas pasaulis supanašės, be abejo, sukelia įtampą tiek vidiniame asmens pasaulyje, tiek tarptautinėje politikos arenoje. Šiandieninė Europa rekordiškai ilgai nebuvo kankinama karo. Ir didžioji dalis po Sovietų Sąjungos žlugimo prie Europos Sąjungos prisijungusių valstybių rodo ypatingą norą bendradarbiauti su vakarietiškomis valstybėmis, išskyrus ypač euroskeptišką Vengriją. Praradus bendrą viziją ir nenumaldomai stiprėjant nacionalizmui ne tik Europos Sąjungos, bet ir visos Europos ateitis atrodo miglota. Šiandienos populistinis Europos nacionalizmas turi puikią dirvą peraugti į fašizmą: išnaudojamas vidurinės klasės nusivylimas esama padėtimi, visuomenės identiteto problemos, augantis nepasitenkinimas kitomis kultūromis, noras matyti drastiškus pokyčius, paprasčiausias nepasitenkinimas status quo ir noras grįžti į tradicinių vertybių laikus (Eco, 1995). Europa, siekdama iš naujo atrasti savo nacionalizmą, gali dar kartą sukelti vadinamuosius Vakarų civilizacijos pilietinius karus, kai iš esmės tokias pačias vertybes puoselėjančios šalys geba surasti daugiau skirtumų nei panašumų. Civilizaciniai konfliktai vyksta dviem lygiais: pirmuoju lygmeniu skirtingos mažos grupės kovoja ties civilizacijų ribomis, antruoju kova vyksta tarp supervalstybių, kurios siekia ekonominės ir militaristinės viršenybės pasauliniu mastu (Huntington, 1993). Baimė, kad didieji konfliktai kils dėl kultūrinių skirtumų, o ne dėl ideologinių nesutarimų egzistuoja jau seniai. Pirmą kartą civilizacijų kovos terminas pavartotas dar kolonializmo laikotarpiu, dabartiniai įvykiai lyg ir patvirtina šias teorijas. Šiandien dažniausiai kalbama apie dviejų Vakarų ir Islamo civilizacijų konfliktą. Nors ir suvokiama, kad iš esmės abi civilizacijos yra seseriškos, t. y. monoteistinės ir kilusios iš to paties regiono jau mirusios sirų civilizacijos (Toynbee, 1986). Skirtumai dažnam atrodo per dideli ir nuo pat Rugsėjo 11-osios įvykių, kuriuos lydėjo karas su terorizmu, Islamo ir Vakarų priešpriešos naratyvas niekada nebuvo nutilęs. Vis dėlto būtų netiesa sakyti, kad civilizacinio susidūrimo vertinimas yra vienintelis egzistuojantis požiūrio taškas. Yra teigiančių, kad Rugsėjo 11-ąją sekusį Irako karą kai kas vertina kaip motyvuotą ekonomiškai arba ideologiškai: respublikonai įtikėjo JAV pasaulio policininkės vaidmeniu ir siekiu nubausti nehumanišką diktatorių Sadamą Huseiną (Packer, 2005). Nepaisant Realpolitik požiūrio besilaikančių mokslinin- 145

146 Vilius Šimanskis, Ligita Šimanskienė LIETUVA EUROPOJE IR PASAULYJE: CIVILIZACIJOS IR REGIONAI kų, požiūris, kad Islamo civilizacija kategoriškai neigia vakarietiškas vertybes ir yra nusiteikusi prieš JAV, kartu ir Europą, dėl neįvykusio skilimo tarp jų politikos ir religijos, kaip yra įprasta Vakarų pasaulyje (Lewis, 1990), yra daug gajesnis ir, nors tokie paaiškinimai atrodo ne tokie racionalūs ar detalūs, didėjantis fundamentalistų skaičius rodo, kad religija ir stiprus kultūrinis identitetas vis dar gali versti žmones žudyti, nors tai ir nesuvokiama sekuliariems, globaliems ir supanašėjusiems Vakarams. Verta pripažinti, kad šis konfliktas, kaip ir visi kiti, negali būti visapusiškai paaiškintas vien tik teoriškai, tačiau civilizacinis-vertybinis konfliktas suteikia plačiausią naratyvą, kuriuo pasinaudojus įmanoma įvertinti situaciją nepasiklystant detalėse. 2. Vakarai, Europa ir Europos Sąjunga Vakarų civilizacija apima Šiaurės Ameriką, Okeanijos valstybes ir Europą. Ji vienintelė gebėjo kolonializmo laikotarpiu savo ekspansiją vykdyti net persikeldama į kitus žemynus. Ši patirtis ne tik ekonomiškai sustiprino Europą, bet ir vertė tikėti pasaulio kultūrinio centro idėja, atgaivino kryžiaus karų laikotarpiu neštą misionierišką, visą pasaulį mokyti norinčią misiją, kurios ir šiandien Vakarai vis dar neatsisako. Vis dėlto tarp Europos ir likusios Vakarų dalies esama esminių skirtumų, kurių svarbiausias kitoks požiūris į nacionalizmą. Kolonializmo principu ant skirtingų tautybių pečių sukurtoms valstybėms šiandien nebūdingas toks stiprus etnocentrizmas kaip Europos valstybėms. Nors gajos problemos su nelegaliais meksikiečių imigrantais, po Rugsėjo 11-osios sekęs nepasitikėjimas musulmonais ir šiandien vėl sustiprėję neramumai su afroamerikiečių populiacija rodo, kad rasizmas Vakarų lyderės JAV viduje vis dar egzistuoja. Vis dėlto ten daug palankiau žiūrima į skirtingų kultūrų maišymąsi viename katile, kur gerbiamos ir priimtinos kiekvieno naujakurio atsivežtos tradicijos: norint būti tikru amerikiečiu neprivaloma tokio lygio asimiliacija, kokios pasąmoningai iš naujakurių reikalauja Europos šalių piliečiai (Samalavičius, 2007). Šis skirtumas ne tik padeda nubrėžti papildomas ribas civilizacijos viduje, bet ir geriau suvokti Europos ir Europos Sąjungos šiandien patiriamas problemas: geba parodyti, kodėl intymesnės Eurointegracijos projektas yra nesėkmingas ir Europos Federacijos projektas, turintis priminti Jungtines Amerikos Valstijas, nelabai įmanomas. Nacionalizmo ir euroskepticizmo augimas visada koreliuoja. Tai galima matyti Prancūzijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Tačiau net ir pasitraukus iš ES neįmanoma nuneigti savo Vakarų ar europietiškos kultūrinės kilmės. Europa dažniausiai laikoma dviejų miestų kultūriniu vaiku: Jeruzalės dėl monoteistinės religijos, ir Atėnų dėl perduotos filosofijos tradicijos (Brague, 2001). Šių idėjų dėka gimė humaniška filosofija, kalbanti apie pagarbą kito žmogaus orumui, kartu paradoksaliai atsisakyta krikščionybės, priėmus idėją, kad valstybės valdžia ir religija turi būti atskirtos tai vienas didžiųjų Vakarų ir Islamo skirtumų. Remiantis būtent šiomis idėjomis ir rašomos, mūsų supratimu, civilizuotų valstybių konstitucijos, jų skyriai apie žmogaus teises ir laisves, kurias šiandien priimame kaip savaime suprantamas. Tačiau taip, kaip jos nėra savaime suprantamos visam likusiam pasauliui, taip ir kiti įpročiai, kuriuos šiandien laikome natūraliais, ne visada tokie buvo. Tai, ką šiandien vadiname civilizuotu elgesiu ar paprasčiausiu etiketu, Europoje pradėjo vystytis ankstyvaisiais viduramžiais, kai feodaliniai santykiai kūrė situacijas, kurios reikalavo ne tik atitinkamai elgtis su viršesnio statuso asmenimis, bet ir ugdė elementarų gebėjimą valdytis, nulemtą naujų socialinių normų (Elias, 2000). Įdomu tai, kad civilizuotumas ir humaniškumas jau pačiais seniausiais laikais apibrėždavo mūsų ir jų skirtumus. Nors senovės graikai ir romėnai nesibodėjo vergove ir kitais, taikant šiandienos kriterijus, nehumaniškais užsiėmimais, jie, kaip ir mes, mėgo kelti savo kultūrinį pranašumą dalindami pasaulį į civilizuotą ir barbarišką. Nors oficialioji Europos Sąjungos politika ir teigia, jog visos kultūros yra lygiavertės, tarptautinė politika parodo, kad veikiausiai įgimtas europietiškas išdidumas daugeliui gyventojų neleidžia to iki galo pripažinti, taigi tokios pažiūros deklaruojamos tik teoriškai, o ne įgyvendinamos praktiškai, nors dažnu atveju žmogaus teisių pažeidimai kitose pasaulio valstybėse kritikuojami tik žodžiu ir nesulaukia aktyvaus atsako. Vis dėlto verta pripažinti, kad Europa ir pats mitinis europietis yra labai sunkiai apibrėžiami konstruktai: dėl kultūrinio susitapatinimo su Vakarų civilizacija, sunkiai nubrėžiamų geografinių ribų ir ypač didelės nacionalinės bei kultūrinės įvairovės tokiame mažame teritoriniame plote sudėtinga aiškiai ir paprastai api- 146

147 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) brėžti minėtas sąvokas (Halecki, 2014). Sunku net pasakyti, kada prasideda Europos istorija. Viena vertus, galima teigti, kad jos pradžia reikėtų laikyti mito apie Dzeusą ir jo meilužę Europą atsiradimą: taip atsirado pati sąvoka, be to, reikia prisiminti jau minėtą skirstymą į mes ir jie antikos laikotarpiu. Kita vertus, Karolingų dinastijos valdymas atrodytų tinkamesnis, juk tada matėme susivienijusią didelę Europos dalį, kuri primena dabartinę Europos Sąjungą. Ideologiškai pirmasis skilimas įvyko su bažnyčios schizma: susikūrė skirtingos katalikų ir ortodoksų krikščionybės atšakos. Argi tai ne Rytų ir Vakarų regionų perkirsta Europa, primenanti tą, kurioje gyvename šiandien (Davies, 2006)? Klausimas, ką reiškia būti europiečiu, dar sudėtingesnis. Ar, norint į jį atsakyti, reikia saviidentifikacijos, ar užtenka gimti tinkamoje teritorijoje (Samalavičius, 2007)? Europa iš esmės kupina paradoksų: čia pasaulietiškumas sumišęs su religija, tautinis nacionalizmas su bendros ateities idėja ir t. t. Vienintelis būdas surasti aiškius bendrumus tarp skirtingų Europos valstybių yra atsižvelgti į istoriją ir kultūrą stebint, kaip keičiasi idėjos ir kaip po žemyną migruoja kultūros. Tada susidaro aiškesnis vaizdas, bet tai nereiškia, kad jis stabilus. Vaizdas primena kvėpavimo procesą: Europa pučiasi ir traukiasi, norint ją suvokti turi pradėti nuo pačios pradžios, stebėti antikos filosofus ir pirmuosius krikščionis, nes pradėjus vėlesniu laikotarpiu, jos istorija būtų nebeaiški. Bendras identitetas glūdi tik istorijoje (Hof, 1996). Šiandien, kai ne visos žemyninės Europos šalys priklauso Europos Sąjungai ir ne visos Europos Sąjungos šalys patyrė tas pačias patirtis, tampa aišku, kad vientisas, visa apimantis naratyvas, siekiant apibrėžti Europos istoriją, neįmanomas. 3. Europos regionai Kaip Vakarų civilizacijos daugialypiškumas verčia ją dalinti į mažesnius dėmenis, taip ir Europa negali būti lengvai suprantama jos neskaldant į dalis. Vakarinė Europos dalis nuo pat pradžių gyveno labai turiningą kultūrinį ir ekonominį gyvenimą. Vokiečių ekspansija į rytus kainavo Lenkijai vakarines žemes, bet kartu ir daug ko išmokė, ypač amatų (Gudavičius, 1997). Remiantis kortų kaladės dėsnio teorija, Europos periferijoje esančios šalys, kaip Lenkija ar Lietuva, ekonominius ir kultūrinius Vakarų Europos pasiekimus patirdavo paviršutiniškai ir galėjo tik stengtis pritapti. Europos periferijos visuomenė priminė kampu pastūmėtas kortų kalades: viršutinės jų kortos buvo visai ar beveik pasiekusios liniją, kurią lietė centro visuomenių kaladės. Apatinės kortos arba liko vietoje, arba tik nedaug pasistūmėjo į priekį (Gudavičius, 1997: 42). Būtent dėl šios nedėkingos geografinės padėties Lietuvai ir teko Vakarų Europos kultūros semtis per savo Vakaruose esančią kaimynę Lenkiją. Kadangi pastaroji turėjo kultūrinį pranašumą, neužtruko, kol Lietuva, siekdama tapti visaverte Europos dalimi, atsidavė Lenkijos viršenybei ir sumokėjo skaudžią kainą lietuvių kalbą ir lietuvybę nustūmė į šalį, taip prarasdama ir politinį elitą, kuris pradėjo lenkėti. Dažniausiai valstybės prie Europos prisijungdavo per krikštą, kurį mums teko priimti du kartus. Galima tik pasvajoti, kur šiandien būtume, jeigu po Mindaugo krikšto to nebūtų tekę daryti antrą kartą. Galbūt šiandien mums nereikėtų vėl iš naujo bandyti integruotis į Europą ir būtume integrali jos dalis. Šis Europos centro ir periferijų skirstymas yra tik vienas iš daugelio galimų tipologijų: ortodoksiškos ir katalikiškos, protestantiškos ir katalikiškos, pagoniškos ir krikščioniškos, komunistinės (rytų) ir kapitalistinės (vakarų) ir t. t. Tačiau šie išvardyti skirstymai skirti tam tikriems specifiniams istoriniams momentams pagrįsti. Periferijų ir centro suvokimas leidžia matyti jau minėtą Europos išsiplėtimo ir susitraukimo efektą ir nesukuria binarinio suvokimo, kai sukuriami per daug kontrastingi skirtingų europų paveikslai (Davies, 2006). Juk negalima sakyti, kad Lietuva ir Lenkija buvo tokios pačios šalys kaip Rusija ar vienalytės su katalikiškąja Prancūzija. Žinoma, nusprendus Europą padalinti į regionus, neįmanoma išvengti grubaus skaldymo. Veikiausiai kokybiškiausias skirstymas į regionus įmanomas pasitelkus Vidurio Europos sąvoką. Vidurio Europa turi kelis skirtingus apibrėžimus: vieniems tai ėjimu į Europą, kaip ir Lietuva, užsiėmusios valstybės (Bumblauskas, 2002), kitiems pokumunistinis regionas, automatiškai Rusijos Federaciją ir Baltarusiją pavadinant Rytų Europa. Aišku yra viena, kad kiekviena iš siūlomų klasifikacijų vis dėlto nurodo, kad Vidurio Europos gyventojams Vakarų Europa visada buvo tam tikras tikslas ir kultūros mokytoja (Lonnie, 1996). Nepaisant to, regionas, kurį sudaro Lenkija, Slovakija, Čekija ir Vengrija, per savo istoriją pergyveno daug įvykių, kurie šias šalis susiejo tarpusavyje. Čia prasidėjo abu pasauliniai karai ir šiandien 147

148 Vilius Šimanskis, Ligita Šimanskienė LIETUVA EUROPOJE IR PASAULYJE: CIVILIZACIJOS IR REGIONAI šiam regionui sunku atsikratyti Rytų Europos etiketės. Tačiau šios valstybės visada buvo Vakarų Europos sąjungininkės ir mokinės, tad jas vadinti tik Rytų Europos šalimis būtų neteisinga. Bendra su Vakarais kultūrinė patirtis Renesanso, Reformacijos, Švietimo, Prancūzijos ir Pramonės revoliucijų metu ir Vakarų gynėjų nuo puolančių musulmonų (Wandycz, 1997) pozicija yra bendra istorinė patirtis bei tapatinimasis su vakarietiškomis vertybėmis. Nors kultūros požiūriu skirtingos Vidurio Europos šalys kartais gebėdavo vykdyti kokybiškų intelektinių kūrinių eksportą į Vakarų Europą, iš esmės idėjos visada sklisdavo iš Vakarų, pradedant krikščionybe ir baigiant kapitalizmu bei demokratija dešimtajame XX a. dešimtmetyje. Vidurio Europa nėra būsena, tai kultūra, lemtis. Jos sienos lygiai taip pat, kaip ir pačios Europos, turi būti nuolat perbraižomos (Kundera, 1984). Būdama istorinių verpetų įkaitė Vidurio Europa turi rūpintis tuo, apie ką šalys, kaip Vokietija ar Rusija, net nesvarsto: paprasčiausiu išlikimu, tautos egzistavimu, bijant prarasti savo kalbą, kultūrą, tradicijas. Galima tik svarstyti, kas būtų atsitikę, jei okupacija būtų trukusi dar kelis dešimtmečius. Ar tada Vidurio Europos šalys save dar regėtų kaip einančias į Vakarus? Kitaip tariant 1945 m. Sovietų okupuotos valstybės išgyveno ne tik politinę, bet ir kultūrinę katastrofą. 4. Trys klaustukai: Rusija, Turkija ir Lietuva Priimtas sprendimas žvelgti giliau ir atsisakyti supaprastintos Europos regionų teorijos iškelia kitus nepatogius klausimus. Ką būtent šiame civilizacijos ir regioniniame konflikte veikia Rusija ir Turkija? Šiandien abi šios šalys pasižymi gana agresyvia užsienio politika, skirtumas tas, kad Turkija yra viena pagrindinių Europos Sąjungos partnerių, į Europą besiintegruojančių jau ne vienerius metus. Ypač šiandien, ištikus migrantų krizei, Turkijos svarba išauga. Žvelgiant grynai kultūriniu aspektu, ji jokiu būdu negalėtų prisijungti prie Europos arealo, tačiau verta pripažinti, kad dar prieš kelerius metus rimtai svarstyta, ar Turkijos nederėtų prijungti prie Europos Sąjungos, argumentuojant bendra istorine patirtimi nuo Otomanų laikų, europietiška Istanbulo prigimtimi, stipria ekonomika, polinkiu į demokratiją ir idėja, kad šis žingsnis leistų Europai išmokti multikultūrizmo ir atsiverti Islamui (Samalavičius, 2007). Šiuo metu dėl didelių demokratinių suvaržymų Turkijos viduje nuo tokių kalbų dažniausiai susilaikoma. Be to, idėja, kad savo noru būtų siekiama dar artimesnio santykio su Islamu daugelį Europos gyventojų gąsdintų ir tikrai nesužavėtų. Kita vertus, Turkija yra pagrindinė šalis, galinti sumažinti migrantų skaičių, šiuo metu ji tai daro naudodamasi finansine parama iš ES. Paradoksalu, bet Turkija šiuo metu pradedama pozicionuoti kaip multikultūrizmą stabdanti partnerė, nors dar neseniai tikėtasi, kad bendradarbiavimas su ja tai tik paskatins. Rusijos Federacija taip pat priklauso kitai civilizacijai ortodoksų, turint omenyje tikėjimą ir skirtingą kultūrinį paveldą. Ši šalis, nors ir perėmusi Bizantijos paveldą kartu su Balkanais, nuo viduramžių iš esmės egzistavo kultūriniame ir politiniame Europos gyvenime, tačiau niekada nei religine, nei vertybine, nei kultūrine prasme nebuvo europiečiai. Kyla panašus klausimas kaip ir dėl Turkijos, ar priklausant kitai civilizacijai galima priklausyti bendrai kultūrinei terpei su Vakarų Europa? Veikiausiai tam tikrais periodais Rusiją tikrai galima būtų įtraukti į išsipūtusį Vakarų žemėlapį, tačiau analizuojant nūdienos valstybę, kažin: autoritarinis režimas, pažeidinėjamos žmogaus teisės, nesibodima kovinių konfliktų. Kita vertus, Rusija gerokai artimesnė Europai nei Turkija dėl savo krikščioniškų šaknų. Rusijos klausimas aktualus ne tiek dėl dabartinės situacijos, kiek keliant klausimą, kur Europos kontekste yra Lietuva, nes, kai kurių istorikų teigimu, Lietuvos ir Rusijos priklausymas vienam Europos regionui yra faktas. Vis dėlto žvelgiant iš istorinės perspektyvos Rusija ir Lietuva skiriasi, nes priklauso skirtingoms civilizacijoms: Lietuvoje daug anksčiau susiformavo tiek luominė, tiek parlamentinė sistemos, iš esmės skyrėsi nuosavybės santykiai Rusijoje iki Pirmojo pasaulinio karo tik 10 proc. ūkininkų spėjo suformuoti individualius ūkius, tuo tarpu Lietuvoje individualūs alodai egzistavo jau XII a. (Bumblauskas, 2012). Galų gale didelis Europos Sąjungos palaikymas ir sklandi eurointegracija šiandien leidžia pareikšti, kad Lietuva neturi būti viename regione su Rusija, nors vis dar galima išgirsti kalbų apie stiprios rankos ilgesį, polinkis į autoritarizmą ją nustumia į Europos periferiją. Vis dėlto Vidurio Europos patirtys skausmingai primena Lietuvos padėtį, juk buvimas tarp dviejų skirtingų civilizacijų yra amžina Lietuvos regionistikos problema. Šiandien Lietuvos ir Vidurio Europos panašumą gali rodyti siekis sukurti bendrą Europos Sąjungos istorijos naratyvą: Lietuvoje, kaip ir likusiose Vidurio 148

149 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Europos valstybėse matoma nostalgija sovietmiečiui tuo skiriamės nuo Vidurio Europos šalių. Savotiška kultūrinė šizofrenija, nors, įstoję į ES, bandome įrodyti, kad komunizmo nusikaltimai žmogiškumui nenusileidžia nacizmo ir dėl to nesame linkę pasitikėti Rusija, kartu savo kultūroje matome ne tik kasdienio gyvenimo Sovietų Sąjungoje, bet tam tikrais atvejais ir buvusios valdžios nostalgiją (Macdonald, 2013). Kiek ironiška, bet, nors Vidurio Europa yra geografiniame Europos viduryje, ar bent netoli jo, ji niekad tuo viduriu iš esmės nebuvo (Kavaliauskas, 2012). Dėl to Lietuva, kaip ir prieš tai minėtos šalys (Lenkija, Čekija, Vengrija ir Slovakija), nuolat išgyvena identiteto paieškos konfliktą. Būtina prisiminti ir tai, kad Lietuva mokėsi iš Lenkijos. Žinome, kad regionų ribos laikui bėgant perbraižomos. Tai lemia tiek karai, tiek konkrečioje šalyje gyvenančių žmonių noras susieti savo gyvenimą su tam tikra ideologija, kultūriniu gyvenimu, civilizacija. Kaip save identifikuoja Lietuva? Su kuo save tapatina? Manome, kad jau laikas teigti, kad Lietuva yra Vidurio Europa, o ne Rytų Europa dėl istorinės patirties ir vyraujančių vakarietiškų vertybių. 5. Vidurio Europa ir Lietuva: bendros patirtys ir bendra ateitis Labai keista, bet atrodo, kad Lietuvos žmonių sąmonėje Vidurio Europa neegzistuoja, tarsi mes dėtume visas pastangas išvengti akistatos su kultūriškai ir mentališkai panašiomis valstybėmis. Galbūt taip yra dėl vis dar gyvo nepalankumo Lenkijai, su kuria turėjome ilgą ir nenuobodžią istoriją, tačiau ieškant vietos tiek politinėje, tiek ekonominėje tarptautinėje arenoje atrodytų natūralu save sieti su panašiomis valstybėmis ir kartu su jomis ieškoti sprendimų, kurie būtų naudingi panašių problemų kamuojamoms valstybėms. Juk būtent Lenkija jau kurį laiką gana garsiai išsako ir dažno lietuvio mintis apie ES politiką posovietinių šalių požiūriu. Ji, kaip ir Lietuva, buvo pasirengusi nenusileisti Rusijos apologetams Ukrainos krizės laikotarpiu. Sakyti tai, ką galvoja, nebijo ir Vengrija. Tačiau dėl šiuo metu ten sustiprėjusio nacionalinio populizmo nėra pagrindo aklai sekti šios šalies lyderiu. Puikus Lietuvos ir Vidurio Europos bendrumo pavyzdys polinkis į autoritarinį režimą ir nacionalizmą, kuris pasireiškė tarpukariu, kai visame regione vyravo autoritariniai režimai (Webb, 2008). Jeigu save sietume su Vidurio Europa, stebėdami Vengrijoje vykstančius įvykius mokytumėmės, kaip elgtis, kad mūsų šalis netaptų nacionalfašistine. Tačiau Lietuva, nemąstydama apie panašią Vengrijos ir Lietuvos istoriją ir priklausymą Vidurio Europai, neišnaudoja progos sau užduoti svarbių klausimų, kurie nulemtų tolesnę jos ateitį. Belieka tikėtis, kad sveikos politinės nuovokos lietuviams netrūks. Tie patys ekonominio augimo, suvereniteto išsaugojimo, siekio išsaugoti kalbą ir kultūrą tikslai, siejantys Lietuvą su Vidurio Europa, susivienijus leistų surasti daug geresnius sprendimus, nei atsiduoti Vakarų Europos malonei, kuri ne tik nesupranta mūsų patirties, bet ir nėra linkusi mumis visiškai pasitikėti (Bideleux, Jeffries, 1998). Vidurio Europa yra mažų šalių, kurių istorijos niekad neatrodė svarbios likusiam pasauliui, teritorija. Taigi elementaru savimi pradėti rūpintis ne siekiant sukurti mitinį Baltijos tigrų vienetą, o skirti dėmesį istoriškai panašesnėms šalims, kurių patirtys ir mentalitetas beveik sutampa su mūsiškiu. Išvados Dabartinė situacija Europoje verčia permąstyti savąjį identitetą ne tik Europos senbuves, bet ir naujas nares, tokias kaip Lietuva. Suvokiant Vakarų pasaulio daugialypiškumą ir nuolatinę kaitą, faktą, kad tiek jis, tiek pati Europa yra daugialypė, galima nubrėžti papildomas ribas. Sekant kultūrinio eksporto keliais per istoriją matomos naujos, ypač Lietuvoje pamirštamos, Vidurio Europos ribos. Dėl bendros istorinės patirties, kultūros, tikslų ir mentaliteto Lietuvai derėtų save labiau sieti su Centrinės Europos valstybėmis Čekijos Respublika, Slovakija, Vengrija ir Lenkija. Toks pasirinkimas leistų Lietuvai sėkmingiau plėtoti tarptautinę politiką ir išspręstų dalį egzistencinių identiteto klausimų, nes šiuo metu jai trūksta ateities vizijos. Literatūra Bideleux, R., Jeffries, I. (1998). A History of Eastern Europe: Crisis and Change. Routledge. Brague, R. (2001). Ekscentriškoji Europos tapatybė. Aidai. 149

150 Vilius Šimanskis, Ligita Šimanskienė LIETUVA EUROPOJE IR PASAULYJE: CIVILIZACIJOS IR REGIONAI Bumblauskas, A. (2002). Lietuva ir Europos istoriniai regionai. Šiaurės Atėnai, Nr Prieiga internete: libis.lt:8080/archyvas/viesas/ / id=62 [žiūrėta ]. Davies, N. (2006). Europe East and West. London: Jonathan Cape. Eco, U. (1995). Ur-fascism. The New York Review of Books, June 22. Prieiga internete: [žiūrėta ]. Elias, N. (2000). The Civilizaing Process. Blackwell publishers Ltd. Gudavičius, E. (1997). Pastumtos kortų kaladės dėsnis. Lietuvos istorijos studijos, Nr. 4, p Halecki, O. (2014). Europos istorijos ribos ir skirstymai. Margi raštai. Hof, I. U. (1996). Švietimo Epochos Europa. Baltos lankos. Huntington, S. (1993). The Clash of Civilizations. Foreign Affairs. Prieiga internete: articles/united-states/ /clash-civilizations [žiūrėta ]. Johnson, R. L. (1996). Central Europe: enemies, neighbors, friends. Offord University Press. Kavaliauskas, T. (2012). Central Europe between 1989 and 2012: Geopolitical, Cultural, and Socioeconomic Shifts. Lexingtin Books. Kundera, M. (1984). The Tragedy of Central Europe. New York Review of Books. Lewis, B. (1990). The Roots of Muslim Rage. The Atlantic, Vol. 17, No. 4, p Macdonald, Sh. (2013). Memorylands: Heritage and Identity in Europe today. Routledge. Packer, G. (2005). The Assassins Gate: America in Iraq. Farrar, Strauss and Giroux. Samalavičius, A. (2007). Europos kultūros profiliai: atmintis, tapatumas, religija. Vilnius: Kultūros barai. Toynbee, J. A. (1986). Civilizacijos teismas. Problemos., Nr. 34, p Mintis. Wadycz, S. P. (1997). Laisvės kaina: Vidurio Rytų Europos Istorija nuo viduramžių iki dabarties. Baltos lankos. Webb, A. (2008). Central and Eastern Europe since Routledge. LITHUANIA IN THE EUROPE AND THE WORLD: CIVILIZATIONS AND REGIONS Vilius Šimanskis, Ligita Šimanskienė Vilnius University, Klaipėda University (Lithuania) Summary Current political situation in Europe was a wakeup call for a lot of Europeans. Migrant crisis provoked them to ask new questions about their own identity as both members of Europe and as individuals with a distinct an ethnic origin. Globalization made Western World question not only their identities, but also different theories about cultural evolution. Right now for most members of European Union, and furthermore of Western World, the idea of multiculturalism seems unlikely to be possible, and might cost the west and Europe its future. Focus on clashes of different civilizations as a starting point in understanding international relations lets us get a bigger picture of a very detailed, intervened and unclear system, while its objective truth is doubtful, different theories about it can help in better understanding and after that better political positioning. There is a clear distinction between Islam and West civilizations that are more than only religious differences it is also about mentality, psychology and ethics. So far most successful civilization known as the Western world is not quite singular its culture and mentalities is different in different parts of the world. While whole Europe has a lot in common its borders are redrawn after every major political, economic or cultural change, and even after that you still have to point out that there are still many differences between different regions in Europe. The western core has been doing cultural exports for centuries now, and based on how much of that influence different Europe regions got, and how integral they are to the face of Europe we can say how its 150

151 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) regions should be divided. Just like Europe s, region maps are drawn and redrawn. Two countries who have long, and substansful relationships with the rest of Europe are Turkey and Russia. Both of them are regarded as peripheries of main Europe. Russia s distinct difference from her western neighboring gave birth to a new term for a Central Europe. Consisting of Slovakia, Czech Republic, Hungary and Poland Central European countries share same mentalities, history, goals and dreams. Lithuania s struggles throughout the ages mirror ones of Central Europe very well, and while it is usually not regarded as a part of it has more than a fair share of differences from Russia and a lot of similarities to Central European countries, even a long lasting relationship with Poland. There is a great opportunity in siding with these countries with same goals and mentalities, because it would provide Lithuania a better heard voice among countries that are far more integral to the Western world, European Union or Europe itself. KEYWORDS: Lithuania, Europe, region, identity. JEL CODES: H50, F50. Gauta: Priimta: Pasirašyta spaudai:

152 Dalia Umantaitė-Vaivadienė, Aleksandra Batuchina DARBO MIGRANTŲ POREIKIS KLAIPĖDOS UOSTE DARBO MIGRANTŲ POREIKIS KLAIPĖDOS UOSTE Dalia Umantaitė-Vaivadienė 1, Aleksandra Batuchina 2 Klaipėdos universitetas (Lietuva) ANOTACIJA Klaipėdos uostas universalus, modernus, neužšąlantis uostas, tiesiogiai ar netiesiogiai įdarbinantis daugiau nei 180 tūkst. darbuotojų. Uosto plėtrą rodo vis didėjančios investicijos, net 2,5 karto per visą nepriklausomybės laikotarpį išaugusios krovos apimtys ir darbuotojų skaičius. Atsižvelgiant į augantį specialistų poreikį darbo rinkoje, atsiranda laisvų darbo vietų kvalifikuotiems darbuotojams iš užsienio. Straipsnio tikslas atlikti darbo migrantų, dirbančių Klaipėdos uoste, poreikio analizę, remiantis didėjančių investicijų į uostą, krovos apimčių augimo ir kitais rodikliais. Straipsnyje nagrinėjamas metų laikotarpis. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Klaipėdos uostas, Klaipėdos uosto plėtra, darbo rinka, migrantai. JEL KLASIFIKACIJA: L91, J21, J23 DOI: Įvadas Lietuva turi vienintelį universalų tarptautinį jūrų uostą, kuris įsikūręs Baltijos jūros rytinėje pakrantėje, šiaurinėje Kuršių marių dalyje, Klaipėdos sąsiauryje. Remiantis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymu, šis uostas yra Lietuvos Respublikos transporto sistemos dalis, skirta laivams aptarnauti ir kitai su laivyba susijusiai komercinei bei ūkinei veiklai vykdyti m. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu įkurta Klaipėdos uosto direkcija, 1992 metais Vyriausybės nutarimu Klaipėdos uostui suteiktas valstybinio jūrų uosto statusas. Klaipėdos valstybinis jūrų uostas per 25 metus patyrė nemažai pokyčių: išgilintas uosto įplaukos kanalas, pailgintos ir rekonstruotos krantinės, išaugęs krovos terminalų, įmonių, susijusių su uosto veikla, skaičius. Šiandien Klaipėdos jūrų uostas universalus, giliavandenis, neužšąlantis, modernus uostas. Remiantis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos duomenimis, uoste veikia 14 didelių krovos, laivų statybos ir remonto bendrovių, teikiamos visos su jūros verslu ir krovinių aptarnavimu susijusios paslaugos. Daugiau nei 800 įvairių bendrovių vykdo su Klaipėdos uostu susijusią veiklą. Be to, čia sukuriama apie 180 tūkst. darbo vietų, kurios tiesiogiai ir netiesiogiai susijusios su uosto veikla (Klaipėdos uostas, žr. internetinę prieigą). Klaipėdos uosto veikla, įskaitant netiesiogiai su uostu susijusią dalį, sukuria net 18 proc. viso bendrojo vidaus produkto. Klaipėdos uostas yra svarbus tarptautinis transporto mazgas: per jį eina pagrindinės laivybos linijos į Vakarų Europos, Azijos ir Amerikos uostus. Klaipėdos jūrų uostas sparčiai vystosi, tai rodo vis 1 Dalia Umantaitė-Vaivadienė Klaipėdos universiteto Socialinės geografijos katedros asistentė. Moksliniai interesai: Klaipėdos uostas, ekonominė geografija, darbo rinka El. paštas: daliuman06@yahoo.com Tel Aleksandra Batuchina daktarė, Klaipėdos universiteto Socialinės geografijos katedros asistentė. Moksliniai interesai: vaikų migraciją, migracija, kokybiniai tyrimai El. paštas: aleksandra.ro@gmail.com Tel

153 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) didėjančios investicijos į uosto plėtrą ir net 2,5 karto per visą nepriklausomybės laikotarpį išaugusios krovos apimtys. Plečiantis uostui kuriasi naujos darbo vietos, todėl vis didėja įvairios kvalifikacijos darbuotojų poreikis. Lietuvos darbo rinkoje šiuo metu tokių kvalifikuotų darbuotojų trūksta, nes nemažai jų išvykę dirbti į kitas valstybes. Remiantis Lietuvos Respublikos Statistikos departamento duomenimis (žr. internetinę prieigą), iš Lietuvos nuo 2004 metų išvyko daugiau nei pusė milijono žmonių. Ir nors pastaraisiais metais emigracijos banga šiek tiek slopsta, emigracija vis dar išlieka grėsmingai didelė: 2013 m. savo išvykimą deklaravo 38,8 tūkst. žmonių, 2014 m. išvyko 36,6 tūkst., 2015 metais 43 tūkst. žmonių. Klaipėdoje emigracijos mastai pastarąjį dešimtmetį taip pat dideli išvyko apie 70 tūkst. gyventojų (Lietuvos statistikos departamentas, žr. internetinę prieigą). Remiantis Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, iš Lietuvos daugiausia išvyksta jauni darbingo amžiaus žmonės (Migracija Lietuvoje: faktai ir skaičiai, 2011). Emigruojanti darbo jėga sukelia nemažai problemų Lietuvos verslo įmonėms, kurioms reikia kvalifikuotų darbuotojų. Įgiję kvalifikaciją (profesiją) Lietuvoje, dėl nepatrauklių darbo sąlygų nesirenka darbo Lietuvoje, o išvyksta ten, kur siūlomas didesnis darbo užmokestis ir geresnės karjeros galimybės. Įmonėms nepavykus surasti darbuotojų Lietuvos darbo rinkoje, specialistų tenka ieškoti kitose šalyse. Klaipėdos jūrų uosto įmonėms ši problema taip pat aktuali, todėl kvalifikuotų darbuotojų paieška tampa iššūkiu šioms įmonėms. Ir nors nedarbo lygis Lietuvoje išlieka ganėtinai aukštas apie 10 proc. (Lietuvos darbo birža, žr. internetinę prieigą), darbo rinka nėra patraukli vietos gyventojams, todėl dėl didelės migracijos atsiranda laisvų darbo vietų kvalifikuotiems darbuotojams iš užsienio. Taigi, atsižvelgiant į trūkstamos jėgos poreikį, leidimai dirbti išduodami užsieniečiams. Kaip teigiama Metinėje politikos ataskaitoje: migracija ir prieglobstis Lietuvoje 2014 (2015), pagrindinė problema neatitikimas tarp pasiūlos ir paklausos darbo rinkoje, t. y. bedarbiai neturi reikiamos kvalifikacijos trūkstamoms darbo vietoms užpildyti. Straipsnio problematika. Lietuvos migracijos tendencijos: išlieka didelė jaunų darbingo amžiaus žmonių emigracija, uosto plėtra lemia kvalifikuotos darbo paklausos ir pasiūlos neatitikimus. Sprendžiant darbuotojų trūkumo problemą vis dažniau dairomasi į užsienio šalis. Pastebima, kad darbo migrantų skaičius pastaruoju metu didėja. Kadangi Lietuvos ekonomika vystosi, uosto veikla plečiasi, tikėtina, kad tokių darbuotojų poreikis išaugs. Šių dienų realija šis procesas tampa vis labiau pastebimas. Darbo migrantų poreikio ekonominis vertinimas, atvykstančiųjų darbo ir gyvenimo sąlygos tai plačiai mokslinėje erdvėje analizuojamos temos, tačiau siauresniu aspektu Klaipėdos uosto darbo migrantų poreikis nevertintas, nenustatytas ryšys tarp Klaipėdos uosto augimo tendencijų ir augančio darbo migrantų skaičiaus. Vadovaujantis valstybės pažangos strategija Lietuva 2030 ir Klaipėdos uosto veiklos planu (2015) m. numatoma, kad Klaipėdos uostas iki 2030 m. tendencingai plėsis ir planuojama, kad aptarnaus ne mažiau kaip 15 proc. krovinių Baltijos jūros regione, tai gali reikši, kad ateityje kvalifikuotų darbuotojų iš užsienio skaičius tik didės. Tikslas atlikti darbo migrantų, dirbančių Klaipėdos uoste, poreikio analizę. Objektas darbo migrantai, dirbantys Klaipėdos uoste. Metodai: Lietuvos Respublikos teisės aktų analizė; statistinių duomenų analizė; Klaipėdos uosto veiklos ataskaitų analizė; kitų organizacijų tyrimų ir veiklos ataskaitos, kitos medžiagos analizė; koreliacinė statistinių duomenų analizė. 1. Darbo migrantų poreikio teorinė analizė Klaipėdos uostas yra ne tik ekonomiškai reikšmingas valstybinės svarbos elementas, bet aktualus ir tiriamuoju aspektu, nuolat pritraukiantis įvairių mokslo šakų tyrėjų dėmesį. Daugelis tyrimų siejasi su Klaipėdos uosto ekonominio konkurencingumo ir patrauklumo vertinimu Lietuvos rinkoje. Lietuvių autorių mokslinėje literatūroje gvildenamos tokios temos: uosto reikšmė ir geopolitinis potencialas (Vaitekūnas, 1996); uosto reikšmė Klaipėdai ir Lietuvai (Galkus, 2000); uosto plėtra (Paulauskas, 2000, 2011); uosto hidrotechninių įrenginių statyba, jų integracija į kranto zoną (Žaromskis, 2008); tirti Klaipėdos uostų krovinių aspektai (Pa- 153

154 Dalia Umantaitė-Vaivadienė, Aleksandra Batuchina DARBO MIGRANTŲ POREIKIS KLAIPĖDOS UOSTE kamorienė, 2011); darnaus vystymosi raiška uosto logistinėse įmonėse (Kutkaitis, Župerkienė, 2011); tirta Klaipėdos valstybinio jūrų uosto transporto politika (Puidokas, Andriuškaitė, 2012), nagrinėtos kitos temos. Minėtos temos yra maža dalis atliktų tyrimų apie Klaipėdos uostą. Vis dėlto pasigendama tyrimų, kuriuose būtų aptariami Klaipėdos uosto augimo ir kvalifikuotų darbuotojų poreikio aspektai. Analizuojant darbo migrantų teorinius aspektus, pabrėžtina, kad ši tema pastaraisiais metais plačiai nagrinėjama moksliniame ir viešajame diskurse, atliekami tyrimai apie darbo migrantų pritraukimo galimybes, darbo sąlygas bei poreikį darbo rinkoje. Reikšmingiausi pastarųjų metų tyrimai ir studijos: Etninių tyrimų instituto vykdomas projektas Darbo migrantų darbo ir gyvenimo sąlygų tyrimas (2015, žr. internetinę prieigą) ir jo pagrindu parengti straipsniai, Tarptautinės migracijos organizacijos studija Determining labour shortages and the need for labour migration from third countries in the EU (2015, žr. internetinę prieigą) ir Trečiųjų šalių piliečių atvykimas verslo tikslais (2014, žr. internetinę prieigą); Europos migracijos tinklo studija-klausimynas Aukštos kvalifikacijos ir kvalifikuotų trečiųjų šalių piliečių pritraukimas (2013, žr. internetinę prieigą), 2010 metų jungtinė studija Darbo jėgos migracija: poreikis ir politika Lietuvoje (žr. internetinę prieigą). Šiose studijose vertinamas dabartinis darbo migrantų Lietuvoje gyvenimo ir darbo kontekstas, taip pat Lietuvos rinkos, socialinės, ekonominės situacijos ir teisinės bazės potencialas specialistus iš užsienio integruojant į darbo rinką bei visuomenę. Minėtos studijos tai tik maža dalis atliktų analizių apie darbo migrantus Lietuvoje. Tačiau darbuotojų iš užsienio ir Klaipėdos uosto, kaip vieno reikšmingiausių valstybinės svarbos institutų, ryšys nenagrinėtas. Kaip minėta, Klaipėdos uostas yra vienas didžiausių uostų rytinės Baltijos pakrantėje, įsikūręs Pietryčių Baltijos krante, Klaipėdos sąsiauryje, jungiančiame Baltiją ir gėlą lagūną Kuršių marias. Tai svarbiausias ir didžiausias Lietuvos Respublikos transporto centras, kuriame susijungia jūros, sausumos ir geležinkelio keliai iš Rytų ir Vakarų (Klaipėdos uostas, žr. internetinę prieigą). Nors Klaipėdos uosto ekonominis potencialas yra panašus lyginant su kaimyniniais Rygos, Ventspilio ir Talino jūrų uostais, kurie vidutiniškai perkrauna daugiau kaip 30 milijonų įvairių krovinių, tačiau Klaipėdos uostas, kaip rašoma jo internetinėje svetainėje (žr. internetinę prieigą), yra pranašesnis: jis yra arčiausiai nuo įplaukimo į Baltijos jūrą, neužšąla, dirba ištisus metus, nuolat gilinamas ir kt. Be to, Klaipėdos uostas, kaip strategiškai reikšmingas šalies elementas, atnešantis iki 18 proc. BVP kasmet, tiesiogiai ir netiesiogiai įdarbina apie 10 proc. visų šalies dirbančiųjų (Klaipėdos uostas, žr. internetinę prieigą), užsiima tokiais kroviniais, kaip trąšos, naftos produktai, ro-ro kroviniai, konteineriai ir kiti (žr. 1 pav.). 1 pav. Klaipėdos uosto krovinių tipai Šaltinis: sudaryta, remiantis Klaipėdos uosto duomenimis (žr. internetinę prieigą) 154

155 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional FoRmation and development StudieS, no. 1 (18) Vertinant bendrą Klaipėdos uosto krovą per pastaruosius metus ( ) pastebima aiški augimo tendencija (žr. 2 pav.). Svarbu pabrėžti, kad 2015 m. Klaipėdos uoste krauta 38,44 mln. t, t. y. 5,6 proc. arba 2,03 mln. t daugiau nei 2014 m. Be to, tai net 5,0 proc., arba 1,85 mln. t, daugiau nei ankstesnis rekordas, fiksuotas 2011 metais, kai krauta 36,59 mln. t. Svarbu paminėti, kad Klaipėdos uosto krova tendencingai augo nuo 2001 metų, tačiau 2009 m., ekonominės krizės laikotarpiu, ji buvo mažesnė 2 mln. t. nei 2008 metais (Klaipėdos uostas, žr. internetinę prieigą). Tačiau jau kitais metais krovos apimtys pradėjo augti ir tik 2013 m. dėl geopolitinių prielaidų bei santykių su Rusija pablogėjimo krovos augimo mastai sumažėjo. 2 pav. Klaipėdos uosto krova nuo 2010 iki 2015 metų, mln. tonų Šaltinis: sudaryta, remiantis Klaipėdos uosto duomenimis (žr. internetinę prieigą) Taigi auganti ekonomika ir didėjanti Klaipėdos uosto krovos apyvarta skatina plėsti darbuotojų sąrašą, kuris dėl vietos darbuotojų stokos tampa patrauklus ir užsienio specialistams. Kaip rašoma Metinėje politikos ataskaitoje: migracija ir prieglobstis Lietuvoje 2014 (2015) dėl darbo vietų pasiūlos ir paklausos neatitikimo Lietuvos darbo rinkoje, taip pat dėl didėjančios emigracijos ir kvalifikuotų darbuotojų stokos, Europos migracijos tinklo duomenimis (žr. internetinę prieigą), didžiąją bedarbių dalį sudaro negalintieji konkuruoti darbo rinkoje, ilgalaikiai bedarbiai ir jaunimas, neturintis darbdaviams reikiamo profesinio pasirengimo ar darbo įgūdžių. Todėl į laisvas vietas kviečiami kvalifikuoti darbuotojai iš kitų šalių. Remiantis Darbo biržos duomenimis, galima matyti akivaizdų kvalifikuotų darbuotojų iš kitų šalių poreikio augimą nuo 2010 m. (žr. 3 pav.). Nors poreikis atsirado jau 2003 m., didžiausias užsieniečiams išduotų leidimų dirbti skaičius užfiksuotas 2008 m. (7819 išduotų darbo leidimų), tada įvyko staigus nuosmukis. Tačiau nuo 2010 iki 2015 metų antrojo ketvirčio šis skaičius pradėjo augti ir 2014 m. pasiekė 5382, o iki 2015 m. rugsėjo mėnesio pasiekė 6 tūkstančius, tai yra beveik 51 proc. daugiau nei per 2014 m. tą patį laikotarpį. 87 proc. visų leidimų ir sprendimų išduota / priimta penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose. 155

156 Dalia Umantaitė-Vaivadienė, Aleksandra Batuchina DARBO MIGRANTŲ POREIKIS KLAIPĖDOS UOSTE 3 pav. Užsieniečiams išduotų darbo leidimų m. skaičius *2015 duomenys išankstiniai Šaltinis: sudaryta remiantis Darbo biržos duomenimis Kalbant apie teisinius darbo imigracijos iš trečiųjų šalių aspektus, svarbu paminėti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79 patvirtintos Lietuvos migracijos politikos gairės, kurių tikslas nustatyti svarbiausius migracijos politikos tikslus ir principus, apibrėžti pagrindines migracijos politikos kryptis, kurios padėtų užtikrinti valstybės poreikius atitinkantį migracijos srautų valdymą, ypač sprendžiant ilgalaikių struktūrinių ir kvalifikacinių darbo rinkos poreikių tenkinimo problemas. Šiose gairėse imigracija įvardijama kaip vienas svarbių migracijos politikos uždavinių, ji formuojama pagal atrankos ir kompensavimo pricipus. Į Lietuvą atvykstantys darbuotojai iš trečiųjų šalių turi atitikti tam tikrus kvalifikacinius reikalavimus ir kompensuoti trūkstamą darbo jėgą tik tada, kai šio trūkumo negali užpildyti vietinė darbo jėga ar iš emigracijos grįžtantys darbingi Lietuvos Respublikos piliečiai. Lietuvoje sukurta ir nuolat tobulinama teisinė bazė, kuri reglamentuoja darbo migrantų iš trečiųjų šalių įsidarbinimą Lietuvoje: 2004 m. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl užsieniečių teisinės padėties ; Ekonominės migracijos reguliavimo strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 416 Dėl Ekonominės migracijos reguliavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių metų plano patvirtinimo ir kt. Taigi į Lietuvą darbuotojas iš trečiųjų šalių gali atvykti tik tuo atveju, kai darbdavys Lietuvoje neranda reikiamos kvalifikacijos darbuotojo. Iki 2014 m., kai priimtos LR įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties pataisos, darbo tikslais atvykstančių užsieniečių forminimo procedūros buvo gana sudėtingos, tačiau dabar galioja supaprastinta tvarka: nebereikia leidimo dirbti, šiuo metu, remiantis minėto įstatymo pakeitimais, reikia, kad norintysis dirbti gautų patvirtinimą, jog užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius. Darbdavys turi paskelbti Lietuvos darbo biržoje, kad ieško darbuotojo ir, jeigu tokio darbuotojo neranda nacionalinėje darbo rinkoje, gauna leidimą įdarbinti užsienietį. Užsienio piliečiui, dirbančiam Lietuvoje, privaloma mokėti šiame įstatyme numatytą atlyginimą, kuris negali būti mažesnis nei būtų mokamas lietuviui. Žvelgiant į trūkstamų profesijų darbuotojų sąrašą (žr. 1 lentelę) galima matyti, kad tiesiogiai ir netiesiogiai didelė dalis į Lietuvą atvykstančių dirbti darbo migrantų susiję su Klaipėdos uostu: laivo metalinių konstrukcijų montuotojai, laivo korpuso remontininkai, suvirintojai ir kt. 156

157 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) 1 lentelė. Populiariausios užsieniečių profesijos Lietuvoje Profesija Metai Tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas Metalinių laivų korpusų surinkėjas Kitos Suvirintojas Restorano virėjas Suvirintojas elektra ir dujomis Konsultantas Vyriškų drabužių siuvėjas IŠ VISO Šaltinis: Europos migracijos tikslas, žr. internetinę prieigą Profesijos, pateiktos 1 lentelėje, priskiriamos pramonės ir paslaugų ekonomikos sektoriui ir ypač glaudžiai siejasi su uosto veikla. Daroma prielaida, kad į šį sąrašą įtraukiami ir tolimųjų reisų vairuotojai, kurie įdarbinti visoje Lietuvoje ir gabena krovinius iš Baltarusijos, Rusijos bei kitų valstybių per Klaipėdos uostą. Atsižvelgiant į dažniausiai minimas atvykstančių dirbti darbuotojų profesijas, didžioji dalis darbo migrantų net ir netiesiogiai siejasi su Klaipėdos uosto veikla bei jo plėtros tendencijomis. 2. Klaipėdos uosto ekonominės plėtros ir darbuotojų iš užsienio poreikio analizė Svarbu pabrėžti, kad uosto ekonominis augimas ir plėtra tiesiogiai ir netiesiogiai priklauso nuo nacionalinių, tarptautinių, ekonominių, politinių, geopolitinių ir kitų sąlygų. Šiame straipsnyje pasirinkti tik keturi uosto ekonominį augimą įrodantys kriterijai: bendra krova, konteinerių krova, faktinės investicijos į uostą, Uosto direkcijos uždirbtas grynasis pelnas. Siekiant įvertinti Klaipėdos uosto augimą ir darbo migrantų poreikį, atlikta koreliacinė analizė, leidžianti nustatyti ryšį tarp kintamųjų. Ieškotas ryšys tarp minėtų uosto ekonominį augimą įrodančių kriterijų ir išduotų darbo leidimų užsieniečiams skaičiaus, bei užsieniečių, tolimųjų reisų vairuotojų, skaičiaus per m. laikotarpį Pagal bendrą krovą Siekiant nustatyti ryšį tarp darbuotojų iš užsienio (žr. 3 pav.) ir bendros uosto krovos (žr. 2 pav.), atlikta koreliacinė šių veiksnių analizė. Svarbu pabrėžti, kad uosto krovos apimtys gali būti vertinamos kaip vienas pagrindinių ekonominių rodiklių, rodantis uosto veiklos efektyvumą ar neefektyvumą. Tai vieni dinamiškiausių rodiklių, kuriems įtakos gali turėti šalių politiniai santykiai, gamtinės sąlygos, infrastruktūros gerinimo lygis, saugaus laivo įplaukimo galimybės ir pan. Pagal uosto krovą galima vertinti ir uosto konkurencingumą, palyginus su kitais uostais. Įvertinus darbuotojų iš užsienio skaičių ir bendrą uosto krovą, nustatytas stiprus teigiamas ryšis (r = 0,689), kuris rodo ryšį tarp augančios uosto krovos ir darbuotojų iš užsienio skaičiaus didėjimo. Kitaip tariant, galima daryti prielaidą, kad augant bendrai uosto krovai kasmet tendencingai ir auga kvalifikuotų darbuotojų iš užsienio skaičius Pagal konteinerių ir tolimųjų reisų vairuotojų skaičių Konteinerių krova, atsižvelgiant į dabartinę krovinių, kraunamų Klaipėdos ir kituose Baltijos uostuose, situaciją, yra vienas perspektyviausių verslų Baltijos jūros regione, nes konteineriais gabenamų krovinių tik 157

158 Dalia Umantaitė-Vaivadienė, Aleksandra Batuchina DARBO MIGRANTŲ POREIKIS KLAIPĖDOS UOSTE daugėja. Kaip teigta dar 2005 m. studijoje Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ekonominė ir socialinė reikšmė Klaipėdos miestui, regionui ir Lietuvos valstybei, konteinerizacija yra pasaulinė tendencija, kuri pakeitė krovinių aptarnavimo ir uosto įrengimo reikalavimus, pačią uosto veiklą; kontrastas tarp konteinerių ir anksčiau buvusių krovimo operacijų labai didelis: tai sutrumpino laiką, kurį laivas praleidžia uoste, sumažino darbo jėgos reikalavimus, pareikalavo nemažų investicijų ir labai kvalifikuotos darbo jėgos. Todėl krovinių vežimas konteineriuose, kaip universalus, tampa pagrindine krovinių vežimo paslaugų plėtros kryptimi. Tolimųjų reisų vairuotojams išduodami darbo leidimai tarp specialistams iš užsienio išduodamų darbo leidimų sudaro didžiausią dalį. Jų gabenami kroviniai gali būti pakrauti konteineriuose, vilkikuose su puspriekabėmis, ant specialių platformų ar kitaip. Ne visi pakrauti Lietuvoje ar tranzitu vežami konteineriai pakraunami ir išraunami būtent Klaipėdos uoste, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atskirai apskaičiuoti gabenamų (būtent tolimųjų reisų vairuotojų užsieniečių) konteinerių skaičiaus ir jų pakrovimo taško neįmanoma, straipsnyje vertinamas ryšys tik tarp bendro Klaipėdos uoste kraunamų konteinerių skaičiaus ir leidimų, išduotų tolimųjų reisų vairuotojams užsieniečiams, skaičiaus. Vertinant konteinerių, kraunamų uoste, ir tolimųjų reisų vairuotojų ryšį taip pat taikyta koreliacinė analizė. Nustatytas stiprus koreliacinis ryšys (r = 0,553), kuris atskleidžia, kad kasmet augant kraunamų konteinerių skaičiui ( m), tendencingai auga ir kvalifikuotų tolimųjų reisų vairuotojų skaičius Pagal investicijų į uostą lygį Kalbant apie investicijas į Klaipėdos uostą, svarbu paminėti, kad šių investicijų suma gerokai kito nuo 2008 metų (žr. 2 lentelę). Didžiausia faktiškai atliktų investicijų suma, Klaipėdos uosto duomenimis, skaičiuota 2013 metais ir siekė daugiau nei 300 mln. Lt. Tačiau jau kitais metais gerokai sumažėjo. Bendrai pastarųjų metų uosto investicijos siejamos su SGD terminalo statyba ir įrengimu, krantinių statyba ir rekonstrukcija, geležinkelių statyba ir rekonstrukcija, akvatorijos gilinimo darbais, kita veikla (Klaipėdos uostas, žr. internetinę prieigą). Svarbu paminėti, kad investicijos gaunamos kaip Lietuvos valstybinės, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos investicijos, ES struktūrinių fondų, privačių įmonių, kurių veikla tiesiogiai siejasi su uostu, lėšos ir kitaip. 2 lentelė. Investicijos į uostą, mln. Lt (I III ketv.) 166,011 64,011 70, , , , ,6* 42,75* *Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos investicijos Šaltinis: sudaryta, remiantis Klaipėdos uosto ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ataskaitų duomenimis (žr. internetinę prieigą). Atlikus koreliacinę investicijų ir specialistų iš užsienio skaičiaus analizę koreliacinis ryšys nenustatytas (r <0,2). Galima daryti išvadą, kad tarp investicijų į Klaipėdos uostą ir specialistų iš užsienio tiesioginio ryšio nėra. Tačiau siekiant tiksliau apskaičiuoti, reikia detalių duomenų apie investicijas iš visų šaltinių per pastarąjį laikotarpį Pagal Uosto direkcijos grynąjį pelną Kitas svarbus uosto ekonominio augimo ir pelningumo įrodymas grynasis pelnas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad su uostu tiesiogiai ir netiesiogiai siejasi daugiau nei 800 įmonių pelnas, kurio objektyviai apskaičiuoti neįmanoma, grynajam pelnui vertinti pasirinktas tik Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos grynasis pelnas, nurodytas direkcijos kasmet teikiamose ataskaitose už 6 metus (žr. 3 lentelę). 3 lentelė. Klaipėdos uosto direkcijos grynasis pelnas, tūkst. Lt (I III ketv.) 54,019 68,389 87,324 81,46 78,2 66,508 Šaltinis: sudaryta, remiantis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ataskaitų duomenimis (žr. internetinę prieigą). 158

159 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Įvertinus (I III ketv.) metų duomenis, galima matyti netolygų gaunamo pelno pasiskirstymą (žr. 3 lentelę). Tuo tarpu atlikus koreliacinę analizę, įvertinus specialistų iš užsienio kaitą ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos grynąjį pelną, nustatytas stiprus teigiamas ryšys (r = 0,595). Kitaip tariant, didesnis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos grynasis pelnas lemia ir didesnį darbuotojų iš užsienio išduodamų leidimų skaičių. Išvados Klaipėdos uostas yra valstybinės reikšmės objektas, kurio ekonominis pajėgumas kasmet tendencingai auga, tai lemia ne tik didesnių investicijų, uosto teritorinės plėtros, bet ir didesnį kvalifikuotų darbuotojų poreikį. Tačiau dėl vyraujančios didelės emigracijos iš Lietuvos uosto plėtra lemia kvalifikuotos darbo paklausos ir pasiūlos neatitikimus. Todėl kvalifikuotų specialistų tenka ieškoti tarp užsienio darbuotojų. Remiantis Darbo biržos duomenimis, didžioji dalis užsieniečiams išduotų darbo leidimų tiesiogiai ar netiesiogiai siejasi su Klaipėdos uostu. Atlikus koreliacinę analizę nustatytas stiprus teigiamas ryšys tarp bendros krovos, Klaipėdos uosto direkcijos grynojo pelno ir užsieniečiams išduotų darbo leidimų. Be to, nustatytas teigiamas ryšys tarp konteinerių, kraunamų Klaipėdos uoste, skaičiaus ir tolimųjų reisų vairuotojų skaičiaus. Atitinkamai didėjant uosto krovai, konteinerių skaičiui, gaunamam pelnui, atsiranda didesnis kvalifikuotų specialistų poreikis, kurio darbo rinka šiuo metu negali patenkinti. Tačiau koreliacinio ryšio tarp investicijų ir specialistų iš užsienio augimo nustatyti nepavyko. Atsižvelgiant į gautus koreliacijos rezultatus, būsimuose tyrimuose tikslinga apskaičiuoti, ar šie nustatyti ryšiai yra statistiškai reikšmingi, patikrinti juos per ilgesnį laikotarpį, pavyzdžiui, kelis dešimtmečius. Be to, įvertinus Klaipėdos uosto ekonominę plėtrą ir darbuotojų iš užsienio poreikį, tikslinga patikrinti koreliaciją su kitais uosto ekonominį augimą įrodančiais kriterijais: bendras darbuotojų, dirbančių Klaipėdos uoste, skaičius; dalis nuo BVP; įmonių, kurių veikla siejasi su Klaipėdos uostu, skaičius ir kt. Svarbu numatyti ir kitus teigiamą ir neigiamą įtaką uosto plėtrai darančius išorinius kintamuosius. Literatūra Aukštos kvalifikacijos ir kvalifikuotų trečiųjų šalių piliečių pritraukimas. (2013). Europos migracijos tinklo Lietuvos informacijos centras. Prieiga internete: TCN_FinalLT1.pdf [žiūrėta ]. Darbo migrantų darbo ir gyvenimo sąlygų tyrimas. (2015). Etninių tyrimų institutas. Prieiga internete: lt/2014/04/projektas-darbo-migrantu-gyvenimo-ir-darbo-salygu-tyrimas-lietuvoje [žiūrėta ]. Dėl ekonominės migracijos reguliavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių metų plano patvirtinimo. (2007). Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Valstybės žinios, , Nr Dėl užsieniečių teisinės padėties. (2004). Lietuvos Respublikos Seimas. Valstybės žinios, Nr. IX Determining labour shortages and the need for labour migration from third countries in the EU. (2015). Tarptautinė migracijos organizacija. Prieiga interne/te: [žiūrėta ]. Europos migracijos tinklas. Prieiga internete: [žiūrėta ]. Galkus, A. (2000). Lietuva jūrų valstybė: istorinės-geografinės prielaidos ir dabartis. Geografijos metraštis, Nr. 33, p Klaipėdos uostas. Prieiga internete: [žiūrėta ]. Klaipėdos uosto veiklos planas (2015). Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija. Prieiga internete: [žiūrėta ]. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ekonominė ir socialinė reikšmė Klaipėdos miestui, regionui ir Lietuvos valstybei. (2005). Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), Klaipėdos universitetas, Ekonominės konsultacijos ir tyrimai. Vilnius. 159

160 Dalia Umantaitė-Vaivadienė, Aleksandra Batuchina DARBO MIGRANTŲ POREIKIS KLAIPĖDOS UOSTE Kutkaitis, A., Župerkienė, E. (2011). Darnaus vystymosi koncepcijos raiška uosto logistinėse organizacijose. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Research papers, Vol. 2(26), p Lietuvos darbo birža. Prieiga internete: [žiūrėta ]. Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas. Prieiga internete: [žiūrėta ]. Metinė politikos ataskaita: migracija ir prieglobstis Lietuvoje (2015). Europos migracijos tinklas. Prieiga internete: [žiūrėta ]. Migracija Lietuvoje: faktai ir skaičiai. (2011). Tarptautinės migracijos organizacija. Prieiga internete: iom.lt/images/publikacijos/failai/ _7tmomigracija%20lietuvoje%20faktai%20ir%20skaiciai.pdf [žiūrėta ]. Pakamorienė, A. (2011). Klaipėdos uosto krovinių teritorinė analizė ir uosto įtakos zonos nustatymo klausimai. Tiltai, Nr. 1(54), p Klaipėdos universitetas. Paulauskas, V. (2000). Uostų plėtra. Monografija. Klaipėdos universiteto leidykla. Paulauskas, V. (2011). Optimalus uostas. Monografija. Klaipėdos universiteto leidykla. Puidokas, M., Andriuškaitė, L. (2012). Lithuanian Maritime State Position Strengthening: the Role of Klaipėda State Seaport in the Context of Lithuanian Transport Policy. Public Policy and Administration, Vol. 11(3), p Trečiųjų šalių piliečių atvykimas verslo tikslais. (2014). Tarptautinė migracijos organizacija. Prieiga internete: emn.lt/wp-content/uploads/2015/04/admitting-third-country-nationals_lt_final-.pdf [žiūrėta ]. Vaitekūnas, S. (1996). Lietuva jūrų valstybė. I Lietuvos okeonologų konferencijos medžiaga. Klaipėdos universiteto leidykla, p Žaromskis, R. (2008). Baltijos jūros uostai. Monografija. Vilnius: Vilniaus universitetas. THE NEED OF LABOUR MIGRANTS IN KLAIPEDA SEA PORT Dalia Umantaitė-Vaivadienė, Aleksandra Batuchina Klaipėda University (Lithuania) Summary Lithuania has the only universal international sea port, which is located on the Eastern coast of the Baltic Sea, in the Northern part of the Coronial lagoon, Klaipėda Strait. According to Klaipėda Seaport information this port is a part of Lithuanian transport system, which is performing servicing of ships and other shippingrelated commercial and economic activities. Klaipėda port activities including indirectly associated with the port is creating up to 18 percent of total gross domestic product. Klaipėda port is a major international transport hub it goes through the main shipping lines to Western Europe, Asia and the Americas. The expansion of the port is creating the demand of new job positions, resulting in an increasing variety of skilled workers. The same time Lithuanian labour market now is lacking of skilled workers many of them left to work to other countries. Moreover, Klaipėda port needs of qualified workers is not carried out and has not been determined; also, the connection between the port of Klaipėda growth trends and growing labour migrants was not preciously evaluated. Also, it is noted that, according to the State Progress Strategy Lithuania 2030 and the Klaipėda port activity plan for 2015 to 2018 (2015) the Klaipėda port by 2030 tended to grow further and is projected to be served not less than 15 percent of the Baltic Sea region cargo, which may require increase of skilled workers from abroad. The goal of the article to perform labour migrants working in Klaipėda port and Klaipėda seaport economic development analysis. Methods: analysis of the Lithuanian legal; analysis of statistical data; analysis of Klaipėda port activity reports; other organizations, research and activity reports, and other material analysis; correlation analysis of statistical data. 160

161 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Accomplished correlation analysis established a strong positive relationship between the total cargo, Klaipėda Port Authority s net profit, and issued work permits for the foreigners to work in Lithuania. Also, a positive relationship between the numbers of containers handled at the port of Klaipėda and the number of long-haul drivers was found. However, the correlation of investment and specialists from foreign growth was not found. Given the correlation between the variables obtained should be checked with statistical significance; also it is recommendable to check the correlational relation over a greater period of time. Also in terms of Klaipėda port economic development and the need for foreign workers, it is appropriate to check the correlation between other criteria of economic growth: total number of staff working in Klaipeda; part of GDP; companies whose activities are related to the port of Klaipėda and others. KEY WORDS: Klaipėda sea port; development of the sea port, labour market, migrants. JEL CODES: L91, J21, J23 Gauta: Priimta: Pasirašyta spaudai:

162 Petras Vėlius, Eduardas Spiriajevas KLAIPĖDOS UOSTO EKONOMINIO GEOGRAFINIO KONKURENCINGUMO VEIKSNIAI RYTŲ BALTIJOS UOSTŲ KONTEKSTE KLAIPĖDOS UOSTO EKONOMINIO GEOGRAFINIO KONKURENCINGUMO VEIKSNIAI RYTŲ BALTIJOS UOSTŲ KONTEKSTE Petras Vėlius 1, Eduardas Spiriajevas 2 Klaipėdos universitetas (Lietuva) ANOTACIJA Straipsnyje apžvelgiami Baltijos jūros uostai, jų krovos mastai nuo 2006 iki 2012 metų. Aptariama importo ir eksporto per uostus struktūra, krovinių sudėtis ir jų kaitos tendencijos. Lyginami Rytų Baltijos uostai (Primorsko, Ust Lugos, Sankt Peterburgo, Kaliningrado, Talino, Ventspilio, Rygos, Liepojos, Būtingės, Klaipėdos), kurie tarpusavyje konkuruoja nuolat tobulindami krovos technologijas, infrastruktūrą, siekdami pritraukti daugiau tranzitinių krovinių. Analizuojama šių uostų krovos sudėtis, vertinant jų ekonominį geografinį konkurencingumą. Atlikta uostų hierarchinė klasterinė analizė. Rytų Baltijos uostai suskirstyti į 4 klasterių grupes, kurios yra unikalios pagal vertinamus kriterijus ir jų statistines reikšmes. Be to, atlikta krovos uostuose realistinė prognozė iki 2025 metų. Nustatyti ir apibūdinti Klaipėdos uosto ekonominio geografinio konkurencingumo veiksniai Rytų Baltijos uostų kontekste. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Rytų Baltijos uostai, krovos mastai, krovinių sudėtis, konkurencingumas, veiksniai. JEL KLASIFIKACIJA: F2, N7, O5, P5, R4. DOI: Įvadas Didžioji dalis žaliavų tiekimo ir produkcijos paskirstymo vyksta jūrų transportu, kurio viena svarbiausių sistemos dedamųjų yra jūrų uostai. Jūrų uostai tai vandens ir sausumos transporto sistemų mazgai (angl. nodes). Šiandieniniai uostai yra neatsiejama globalaus pasaulinio ūkio dalis. Šalia uostų vystoma apdirbamoji pramonė ir kitos gamybos šakos, kurias plėtoti patogiau dėl specifinių, su jūra susijusių ekonominių geografinių sąlygų. Daugelyje uostų statomi ir remontuojami laivai, jūrinės naftos platformos, laivų mašinos ir įrenginiai, perdirbama nafta, lydomi metalai, gaminamos trąšos (Žaromskis, 2008). Anot V. Paulausko (2001), transportas geografiniu požiūriu tai ekonominės veiklos dalis, susijusi su gamyba. Transportas padeda aprūpinti gamybą ir tenkinti ūkio poreikius, yra svarbus ekonomikos augimui (Jaržemskis, 2014), todėl transporto geografijos tyrimai neatsiejami nuo uostų ir logistikos ekonominių geografinių tyrimų. XX a. pradžioje prancūzų geografai P. Viddal de la Blache ir J. Brunhes pirmieji atliko transporto geografinę studiją, kuri vadinta cirkuliavimo studija. Buvo tiriama kraštovaizdžio sąlygų įtaka transportavimui, prekių ir gyventojų judėjimui. Tokio pobūdžio tyrimai buvo atliekami iki XX a. vidurio. Tuo metu jūrų 1 Petras Vėlius visuomeninės geografijos magistras (socialiniai mokslai). Moksliniai interesai: transporto geografija, uostų veikla, logistika El. paštas: pvelius@gmail.com Tel Eduardas Spiriajevas daktaras (fiziniai mokslai), docentas. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinės geografijos katedros vedėjas. Moksliniai interesai: turizmo geografija, ekonominė geografija, turizmo plėtros regioniniai skirtumai, pasienio regionų socialinė ir ekonominė geografija, GIS metodai socialiniuose tyrimuose El. paštas: geostudijos@gmail.com Tel

163 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) uostai, oro uostai, geležinkeliai, kaip sudėtinės transporto sistemos dalys, jau buvo sistemiškai ištirti. Vėliau JAV geografai E. L. Ullman, W. L. Garrison, E. J. Taaffe transporto studijose pradėjo taikyti kiekybinių tyrimų metodus, kurie leido susieti transporto erdvines struktūras ir jų erdvines asociacijas su transporto fenomeno supratimu platesniame ekonominiame ir socialiniame kontekste (Johnston et al, 2000). Suformuota transporto geografijos koncepcija, kuri apėmė tyrimus apie gyventojų ir prekių judėjimą, transporto ir kitų geografinių fenomenų sąveiką. Atliktos transporto centrų ir terminalų, jūrų ir oro uostų studijos. Detaliai aprašyta jų veiklos morfologija, raida, transportavimo sistemų konkurencingumas. Kai kurie autoriai šias studijas vadino idealizuotos sekos ir modelių studijomis (Johnston et al, 2000). Nustatyta, kad judėjimo (cirkuliavimo) studijoms atlikti dažnai trūksta išsamių ir (arba) patikimų duomenų. Esant prieigai prie tikslių duomenų, galima ištirti transportavimo srautus, jų struktūros skirtumus, nustatyti erdvinę kaitą. Klaipėdos uosto konkurencingumas yra svarbus Lietuvos ūkio veiksnys, tačiau apie Baltijos jūros uostų konkurencingumą mokslinės literatūros dar nėra daug. Dar mažiau yra geografų, kurie rašo uostų ir jūreivystės tematika. Tarp Lietuvos geografų pirmasis šiomis temomis pradėjo rašyti geografas prof. K. Pakštas, kuris dar 1922 metais paskelbė Lietuvos sujūrinimo šūkį: Veidu į jūrą! K. Pakštas siekė pakeisti tradicinį lietuvių tautos orientavimąsi į Rytus, siūlė kurti prekybos laivyną, tikėjo Baltijos pajūrio, kaip būsimo Lietuvos ekonomikos centro, ateitimi, siūlė Lietuvos sostinę perkelti į Klaipėdą. Anot K. Pakšto (1929), Lietuvai reikia mokytis išnaudoti Klaipėdos uosto galimybes ir savo politiką statyti ant ekonominio pagrindo. Kad valstybė būtų saugi, ji turi būti naudinga savo kaimynams. Šiuo požiūriu, K. Pakšto vertinimu, Baltijos valstybių padėtis yra palanki jos yra tranzito šalys ir turi didelius užnugarius (vok. hinterland) (Pakštas, 1929). Anot R. Minalgos (2007), transportas Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, yra prioritetinė ūkio šaka. Lietuvos transporto sistema iš esmės patenkina šiandieninius šalies transportavimo rinkos poreikius. Žvelgiant į Lietuvos, kaip tranzito šalies, geografinę padėtį, krovinių transporto sistemai keliami nauji uždaviniai: gerokai padidinti gabenamų krovinių apimtis, darniai integruotis į Europos Sąjungos transporto rinką. Uostai yra šalies ekonomikos rodiklis. Remiantis gabenamų krovinių tyrimais, t. y. jų kiekybiniais mastais ir sudėtimi, galima nustatyti ir pokyčius šalies ekonomikoje. Svarbu apibrėžti uosto vietą šalies ūkio struktūroje ir šalies vietą tranzitiniuose vežimuose, taip pat uosto ir užuosčio sąveiką (vok. hinterland), galimas uosto vystymosi perspektyvas, vertinant uosto infrastruktūros parametrus atsižvelgiant į užuosčio valstybių (regionų) ir pasaulio ekonomikos vystymosi tendencijas. V. Paulausko (2001) teigimu, vežimai jūromis tai šalių ekonomikos atspindys ir uostų tarpusavio sąveika. Uostų tyrimus atliko V. Lukauskas (2004), kuris nagrinėjo krovinių srautų įtaką uostų plėtrai, nustatė krovinių srautų prognozes, tyrė ir modeliavo krovinių srautų pasiskirstymą konkuruojančiuose uostuose, vertindamas paskirus įvykius, galinčius lemti didelius uostų veiklos pokyčius. M. Puidokas, L. Andriuškaitė (2012) analizavo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto transporto politiką, pozicionuojant Lietuvą kaip jūrinę valstybę, apžvelgė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto pagrindines veiklos kryptis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės sukurtą jūrų transporto politiką, analizavo transporto rūšis, gabenamų krovinių ir keleivių rūšis. Taikydami SSGG ir PEST analizės metodus, išskyrė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto vidinės ir išorinės aplinkos veiksnius, kurie lemia uosto ir jūrų transporto sektoriaus efektyvų funkcionavimą. Šiame tyrime akcentuota, kad Klaipėdos valstybinis jūrų uostas yra svarbiausias transporto sistemos elementas, pozicionuojant Lietuvą kaip jūrinę valstybę. T. Šaripov, B. Gricius (2013) tyrė skystųjų krovinių krovos tendencijas Rytų Baltijos pakrančių uostuose ir nustatė, kad Rytų Baltijos uostai tai logistinių grandinių tarp Rytų ir Vakarų jungtys. Šių uostų pajėgumai gali turėti didelį poveikį krovinių srautų, ypač skystųjų, paskirstymui pasaulinėje rinkoje tarp Rytų Vakarų Azijos ir Europos regionų. Be to, analizavo Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos jūrų uostų skystųjų krovinių rodiklių kaitą, jūrų uostų specializaciją bendroje krovos dinamikoje, pateikė Klaipėdos, Rygos ir Gdansko skystųjų krovinių krovos rodiklių palyginimą, perspektyvų vertinimą. A. Baublys (2002) tyrė krovinių vežimo koncepcijas, transporto rūšies parinkimą, vežimų dokumentaciją, terminalus, kombinuotus (angl. multimodal) vežimus. M. Bronshtein (2002) tyrė Baltijos uostų panaudojimo galimybes Rusijos naftos ir naftos produktų eksportui. Nustatė, kad esamų uostų pajėgumų išnaudojimas ir plėtra yra ekonomiškai tikslingesni, nei naujų uostų statyba (cit. Lukauskas 2004). A. Brodin (2005) tyrė Rusijos krovinių srautus Baltijos uostuose ir nustatė regionus, kuriuose generuojami krovinių srautai, skirti Skandinavijos šalims. R. Žaromskis (2008) knygoje Baltijos 163

164 Petras Vėlius, Eduardas Spiriajevas KLAIPĖDOS UOSTO EKONOMINIO GEOGRAFINIO KONKURENCINGUMO VEIKSNIAI RYTŲ BALTIJOS UOSTŲ KONTEKSTE jūros uostai rašė apie Baltijos jūros uostus, aptarė jų raidą, geografinę padėtį, uostų plėtrą, krovinių apimtis, vystymosi perspektyvas bei logistiką, ekonominius Lietuvos interesus. C. Ducruet, T. Notteboom (2012) analizavo konteinerių srautus tarp Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos bei Rytų ir Pietryčių Azijos. Nustatė, kad svarbiausiuose uostuose konteineriai perkraunami į mažesnius konteinerinius laivus ir gabenami į kitus Baltijos jūros uostus, tarp kurių yra ir Klaipėdos uostas. T. Heaver ir bendraautoriai (2000) tyrė padidėjusios konkurencijos įtaką uostams ir nustatė, kad konkurencija, verčianti mažinti paslaugų kainas, trumpalaikėje perspektyvoje yra paranki uosto paslaugų naudotojui. A. Serry (2012) analizavo transporto sistemų cirkuliavimą tarp Rusijos ir Baltijos šalių, per kurias gabenami Rusijos ir kitų Azijos valstybių tranzitiniai kroviniai. A. Pakamorienė (2011) analizavo 2005 m. krovinių srautus, kurie vyko per Klaipėdos uostą, nustatė per uostą importuojančių šalių rinkas, krovinių rūšis, krovinių kilmės regionus, atliko tranzitinių krovinių erdvinę analizę ir nustatė Klaipėdos užuosčio geografines ribas. V. Paulauskas (2001) nagrinėjo uostų plėtrą, istoriją, uostų kūrimosi pagrindus, rinką, krovinių gabenimą. A. Jaržemskis (2014) aprašė krovinių vežimo įvairių rūšių transportu teoriją ir jos praktinio taikymo pavyzdžius, pateikė krovinių klasifikaciją, aptarė pakavimo, ženklinimo, krovos, vežimo technologinius, loginius bei priežastinius aspektus. Aptartos krovinių vežimo įvairių rūšių transportu technologijos ir jų raida, transporto priemonės, vežimų organizavimo schemos, jų teisinis reguliavimas. Kad uostas taptų traukos centru ir reikšmingu ekonominiu veiksniu Klaipėdos miestui ir regionui bei visos šalies ūkio plėtrai, labai svarbu užtikrinti uosto regioninį konkurencingumą. Dėl politinių peripetijų dalis Rusijos krovinių nukreipiami nuo Klaipėdos uosto ir juda per Rusijos Kaliningrado uostą, tačiau Klaipėdos uosto krovinių sudėtis labiausiai diversifikuota, lyginant su visais Rytų Baltijos uostais. Temos aktualumas. Lietuva yra jūrinė valstybė, turinti tik Klaipėdos ir Būtingės uostus. Krovinių mastai kasmet didėja, todėl svarbu analizuoti krovinių gabenimo konkurencingumą ekonominiu geografiniu požiūriu. Tyrimo problema. Trūksta panašaus pobūdžio sisteminių geografinių darbų apie Klaipėdos uosto konkurencingumą Baltijos jūros regione. Ekonominio geografinio konkurencingumo studijos reikalauja plataus daugiadisciplininio požiūrio taikymo uosto veiklos analizei, siekiant nustatyti Klaipėdos uosto ekonominį geografinį konkurencingumą ir jo tolesnes perspektyvas. Visuomeninės, ekonominės, transporto geografijos mokslų indėlis Lietuvos ūkio ir uostų konkurencingumo studijose dar nepakankamai atskleistas. Tyrimo objektas Rytų Baltijos uostų krovos mastai, krovinių sudėtis ir uostų veiklos ekonominės geografinės sąlygos. Tyrimo tikslas nustatyti Klaipėdos uosto ekonominio geografinio konkurencingumo veiksnius Rytų Baltijos uostų kontekste. Tyrimo uždaviniai: ištirti krovos mastus, eksporto ir importo kaitą Baltijos regiono uostuose bei krovinių sudėties kaitą ir regioninį pasiskirstymą Rytų Baltijos uostuose; atlikti Rytų Baltijos uostų hierarchinę klasterinę analizę ir nustatyti realistinę krovos uostuose prognozę; nustatyti palyginamuosius Klaipėdos uosto ekonominio geografinio konkurencingumo veiksnius. Tyrimo metodika. Taikyti dokumentų analizės, statistinių duomenų analizės, struktūrinės analizės, palyginamosios analizės, hierarchinės klasterinės analizės, realistinės prognozės trend analizės metodai. Atliekant uostų krovos mastų, krovinių struktūros, importo ir eksporto per uostus analizę naudotasi Turku universiteto Jūrinių tyrimų centro duomenų baze, siekiant atlikti uostų veiklos ekonominį geografinį palyginimą. Hierarchinės klasterinės analizės metodu atlikta Rytų Baltijos uostų klasifikacija pagal kintamųjų statistinius rodiklius, pagal kuriuos uostai suskirstyti į 4 klasterių grupes. Iš viso sudarant hierarchinius klasterius naudoti 10-ies Rytų Baltijos uostų (Primorsko, Ust-Lugos, Sankt Peterburgo, Kaliningrado, Talino, Rygos, Ventspilio, Liepojos, Būtingės, Klaipėdos) 11 kriterijų 2012 metų statistiniai rodikliai: bendros krovos mas- 164

165 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional FoRmation and development StudieS, no. 1 (18) tų, krovinių struktūros, importo, eksporto, konteinerių krovos, gyventojų skaičius uostamiesčiuose, keleivių skaičius uostuose, biriųjų, skystųjų ir kitų krovinių, uosto bendrovių skaičiaus, uostų gylių rodikliai. Erdvinės autokoreliacijos metodu tirti 10 Rytų Baltijos uostų. Nustatytas uostų tarpusavio erdvinis-statistinis ryšys, taikant Pearson o koeficientą, esant paklaidai ne didesnei kaip 5 proc., t. y. α >= 0,05. Hierarchinė klasterinė analizė ekonominėje geografijoje suvokiama kaip hierarchinė teritorijų (uostų) analizė, kurios tikslas išskirti grupes, kurių unikalūs (panašūs) statistinių rodiklių rinkiniai, taikant euklidinį statistinių atstumų kvadratą tarp kintamųjų (uostų) statistinių duomenų sekų, remiantis tiriamų kriterijų statistiniais rodikliais. Realistinė prognozė tai prognozė iš Microsoft Offi ce Excel programos, funkcijos TREND analizės metodas, kuris nusako tiesinę regresijos lygtį. Ši funkcija prognozuoja uostų krovos mastus ir skaičiuojama pagal tiesinę lygtį: y = mx+b, kur y kintamieji, kurie yra prognozuojami; x kintamieji, pagal kuriuos atliekama prognozė; m indeksas, skaičiuojamas taikant mažiausio kvadrato metodą, b koeficientas, kuris nustatomas naudojant funkcijas LINEST ir LOGEST. Šio metodo taikymo tikslas atlikti krovos mastų Rytų Baltijos uostuose prognozę iki 2025 m. Realistinė prognozė nuo 2015 iki 2025 metų apskaičiuota remiantis faktiniais metų krovos mastų duomenimis. 1. Per uostus gabenamų krovinių mastai, jų sudėtis ir regioninis pasiskirstymas Baltijos regiono valstybėse Krovos mastai ir kaita Baltijos jūros regione 2006 m. iš viso sudarė 730 mln. 105 tūkst. t, 2012 m. 773 mln. 297 tūkst. t, t. y. per 6 metus padidėjo 43 mln. 192 tūkst. t, arba 5,9 proc. 1 pav. Krovos mastai ir jų kaita Baltijos regione m. Šaltinis: University of Turku, Centre for Maritime Studies, 2015 m. Didžiausią krovos dalį sudarė Rusijos kroviniai, kurių 2012 m. perkrauta 205 mln. 748 tūkst. t, ir Švedijos, kurios kroviniai sudarė 146 mln. 804 tūkst. t (1 pav.). Vidutiniškais krovos kiekiais išsiskyrė Suomija (93 mln. t), Danija (57,4 mln. t), Latvija (75,1 mln. t), mažiausia krova Lenkijos, Vokietijos, Lietuvos ir Estijos uostuose. Nustatyta, kad per metų laikotarpį krovos mastai mažėjo Švedijos, Suomijos, Lenkijos, Vokietijos, Estijos uostuose, padidėjo Rusijos, Latvijos ir Lietuvos uostuose m. visuminis eksportas per Baltijos jūros uostus sudarė 463 mln. 874 tūkst. t, 2012 m. 490 mln. 881 tūkst. t, t. y. 27 mln. 007 tūkst. t, arba 5,85 proc. daugiau (2 pav.). Visuminis importas sudarė 266 mln. 231 tūkst. t, 2012 m. 281 mln. 768 tūkst. t, t. y. 15 mln. 537 tūkst. t, arba 5,83 proc. daugiau. 165

166 Petras Vėlius, Eduardas Spiriajevas KLAIPĖDOS UOSTO EKONOMINIO GEOGRAFINIO KONKURENCINGUMO VEIKSNIAI RYTŲ BALTIJOS UOSTŲ KONTEKSTE 2 pav. Importas ir eksportas per Baltijos regiono uostus m. Šaltinis: University of Turku, Centre for Maritime Studies, 2015 m. Nagrinėjant metų krovinių eksporto ir importo srautų kaitą pastebėta, kad daugiausia krovinių eksportuoja Rusija, kiek mažiau Švedija, Suomija, Vokietija (2 pav.) m. Rusijos krovinių (prekių) eksportas sudarė 180 mln. 994 tūkst. t, importas 24 mln. 106 tūkst. t. Švedijos uostuose importas sudarė 78 mln. 187 tūkst. t, eksportas 68 mln. 617 tūkst. t. Suomijos uostuose importas sudarė 48 mln. 588 tūkst. t, eksportas 44 mln. 429 tūkst. t. Danijos uostuose importas sudarė 33 mln. 271 tūkst. t, eksportas 24 mln. 709 tūkst. t. Latvijos uostuose eksportas sudarė 66 mln. 128 tūkst. t, importas 9 mln. 19 tūkst. t. Lenkijos uostuose importas sudarė 33 mln. 715 tūkst. t, eksportas 23 mln. 983 tūkst. t. Vokietijos uostuose importas sudarė 27 mln. 43 tūkst. t, eksportas 23 mln. 546 tūkst. t. Lietuvoje eksportas per Klaipėdos uostą sudarė 26 mln. 564 tūkst. t, importas (per Klaipėdos uostą ir Būtingės terminalą) 17 mln. 197 tūkst. t. Estijoje eksportas per uostus sudarė 31 mln. 911 tūkst. t, importas 10 mln. 642 tūkst. t. Nustatyta, kad 2012 m. Baltijos jūros regione daugiausia eksportuota per Rusijos, Švedijos, Latvijos, Suomijos, Estijos ir Lietuvos uostus, importuota per Švedijos, Suomijos, Lenkijos, Danijos, Vokietijos uostus. Mažiausiai importuota per Lietuvos, Latvijos ir Estijos uostus. V. Paulausko (2015) teigimu, tarptautiniuose klasifikatoriuose vandens transporto kroviniai skirstomi į tris pagrindines rūšis: generalinius ir kitus krovinius, biriuosius, skystuosius krovinius. Generaliniai ir kiti kroviniai skirstomi į konvencinius ir unifi kuotus. Konvenciniai kroviniai suprantami kaip labai maži vienetiniai kroviniai, kurie gali būti grupuojami pagal skirtingus gavėjus, vežami įvairiais maršrutais į daugelį uostų. Šio tipo kroviniams krauti nereikia specifinės įrangos. Juos veža maži laivai. Unifi kuoti kroviniai tai kroviniai, vežami konteineriuose. Konteinerius gali priimti daugelis uostų, turinčių reikiamą infrastruktūrą. Konteineriai vežami įvairaus dydžio (nuo mažų iki labai didelių) konteineriniais laivais. Birieji kroviniai tai daugiausia grūdai ir įvairios iškasenos (rūdos), soja, druska, trąšos, medžio granulės, koalinas bei anglis, jie vežami dideliais kiekiais ir gali būti nesupakuoti. Skystieji kroviniai tai žaliavinė nafta ir naftos produktai. Žaliavinė nafta vežama labai didelėmis siuntomis ir ilgais atstumais, nedaugeliu maršrutų ir į ribotą skaičių uostų. Vežama dideliais laivais ir tanklaiviais. Naftos produktai vežami mažomis partijomis, skirtingiems gavėjams į daugelį uostų mažais ir vidutinio dydžio tanklaiviais. 166

167 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional FoRmation and development StudieS, no. 1 (18) 3 pav. Krovinių sudėtis Baltijos regiono valstybių uostuose m. Šaltinis: University of Turku, Centre for Maritime Studies, 2015 m. Baltijos jūros regiono uostuose 2012 metais (3 pav.) pagal krovinių sudėtį vyravo skystieji kroviniai, kurie sudarė apie 41 proc., kiti birieji kroviniai sudarė apie 33 proc., birieji suverstiniai apie 26 proc. visų krovinių. Analizuojant krovinių sudėtį pagal šalis, daugiausia kitų biriųjų krovinių (67 proc.), biriųjų suverstinių (27 proc.) ir skystųjų krovinių (6 proc.) perkrovė Vokietijos uostai. Danijos uostai perkrovė kitų biriųjų krovinių 40 proc., biriųjų suverstinių 30 proc., skystųjų krovinių 30 proc. Estijos uostai perkrovė skystųjų krovinių 64 proc., biriųjų suverstinių 23 proc., kitų biriųjų krovinių 13 proc. Suomijos uostai perkrovė birių krovinių 41 proc., biriųjų suverstinių 30 proc., skystųjų 29 proc. Lietuvos uostai perkrovė skystųjų krovinių 45 proc., biriųjų suverstinių 30 proc., kitų biriųjų krovinių 25 proc. Latvijos uostai perkrovė suverstinių krovinių 50 proc., skystųjų 36 proc., kitų biriųjų krovinių 14 proc. Lenkijos uostai perkrovė suverstinių krovinių 41 proc., kitų biriųjų 32 proc., skystųjų krovinių 27 proc. Rusijos uostai perkrovė skystų krovinių 64 proc., kitų biriųjų 20 proc., biriųjų suverstinių 16 proc. Švedijos uostai perkrovė biriųjų krovinių 46 proc., skystųjų 36 proc., biriųjų suverstinių 18 proc. Pagal krovinių sudėtį Baltijos regiono uostuose kitus biriuosius krovinius daugiausia krauna Vokietijos, Danijos, Suomijos ir Švedijos uostai. Skystuosius krovinius Estijos, Lietuvos ir Rusijos uostai, biriuosius ir suverstinius Latvijos ir Lenkijos uostai. 4 pav. Lietuvos uostų krovos mastai 2012 m. Šaltinis: University of Turku, Centre for Maritime Studies, 2015 m m. bendra krova Lietuvos uostuose sudarė 43 mln. 761 tūkst. t (4 pav.). Krova Klaipėdos uoste siekė 35 mln. 242 tūkst. t, Būtingės terminale 8 mln. 519 tūkst. t. 167

168 Petras Vėlius, Eduardas Spiriajevas KLAIPĖDOS UOSTO EKONOMINIO GEOGRAFINIO KONKURENCINGUMO VEIKSNIAI RYTŲ BALTIJOS UOSTŲ KONTEKSTE Latvijos uostuose bendra krova sudarė 73 mln. 829 tūkst. t (5 pav.). 5 pav. Latvijos uostų krovinių mastai 2012 m. Šaltinis: University of Turku, Centre for Maritime Studies, 2015 m. Intensyviausia krova vyko Rygos uoste ir siekė 36 mln. 52 tūkst. t, Ventspilio uoste 30 mln. 346 tūkst. t), mažiausiai perkrauta Liepojos uoste (7 mln. 431 tūkst. t) m. Estijos uostuose krova iš viso sudarė 40 mln. 776 tūkst. t. Daugiausia perkrauta Muuga uoste, kuris priklauso Talino uosto kompleksui (6 pav.). 6 pav. Estijos uostų krovos mastai 2012 m. Šaltinis: University of Turku, Centre for Maritime Studies, 2015 m. Intensyvesnė krova vyko Sillamae uoste (6 mln. 564 tūkst. t), Paldiski uoste (4 mln. 491 tūkst. t), Vanasadam uoste (3 mln. 236 tūkst. t). Mažesni krovos kiekiai fiksuoti Kunda uoste (1 mln. 815 tūkst. t), Parnu uoste (1 mln. 645 tūkst. t), Vene-Balti uoste (1 mln. 572 tūkst. t). Nustatyta, kad mažiausiai krauta Bekker, Virtsu, Miiduranna, Roomassare, Helternaa, Paljassaare uostuose (perkrauta mažiau nei 1 mln. t). Iš 39 Suomijos uostų, siekiant palyginti krovos mastą, parinkta 17 uostų, kuriuose 2012 m. krova siekė daugiau nei 1 mln. t. Bendra visų Suomijos uostų krova buvo 86 mln. 203 tūkst. t (7 pav.). Daugiausia krovinių perkrauta Kilpilahti, Ramina, Kotka, Helsinkio uostuose. Iš 61 Švedijos uosto, siekiant palyginti krovos mastą, parinkta 15 uostų, kuriuose 2012 m. perkrauta daugiau nei 1 mln. t. Bendra visų Švedijos uostų krova buvo 116 mln. 431 tūkst. t (8 pav.). Intensyviausia krova vyko Geteborgo uoste ir siekė 38 mln. 739 tūkst. t, Brofjorden (18 mln. 770 tūkst. t) ir Trelleborg (10 mln. 183 tūkst. t). Mažiausiai krauta Kapellskar (2 mln. 387 tūkst. t) ir Sundsvall (2 mln. 189 tūkst. t) uostuose. 168

169 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional FoRmation and development StudieS, no. 1 (18) 7 pav. Suomijos uostų krovos mastai 2012 m. Šaltinis: University of Turku, Centre for Maritime Studies, 2015 m. 8 pav. Švedijos uostų krovos mastai 2012 m. Šaltinis: University of Turku, Centre for Maritime Studies, 2015 m. Iš 15 Vokietijos uostų, siekiant palyginti krovos mastą, parinkti 7 uostai, kuriuose 2012 m. krova siekė daugiau nei 1 mln. t. Bendra visų Vokietijos uostų krova siekė 48 mln. 862 tūkst. t (9 pav.). 9 pav. Vokietijos uostų krovos mastai 2012 m. Šaltinis: University of Turku, Centre for Maritime Studies, 2015 m m. intensyviausiai krauta Liubeko (17 mln. 106 tūkst. t), Rostoko (16 mln. 290 tūkst. t) uostuose, kiek mažiau Puttgarden ir Kylio uostuose (9 pav.). 169

170 Petras Vėlius, Eduardas Spiriajevas KLAIPĖDOS UOSTO EKONOMINIO GEOGRAFINIO KONKURENCINGUMO VEIKSNIAI RYTŲ BALTIJOS UOSTŲ KONTEKSTE 10 pav. Lenkijos uostų krovos mastai 2012 m. Šaltinis: University of Turku, Centre for Maritime Studies, 2015 m. Bendra visų Lenkijos uostų krova 2012 m. sudarė 57 mln. 71 tūkst. t. Daugiausia krovinių perkrauta Gdansko (23 mln. 757 tūkst. t), Gdynės (12 mln. 961 tūkst. t), Swinoujscie (11 mln. 483 tūkst. t) uostuose (10 pav.). 11 pav. Rusijos uostų krovos mastai 2012 m. Šaltinis: University of Turku, Centre for Maritime Studies, 2015 m metais Rusijos uoste intensyviausiai krauta Primorsko uoste, čia krova siekė 74 mln. 769 tūkst. t. Daug perkrauta Sankt Peterburge (57 mln. 484 tūkst. t), Ust-Lugoje (46 mln. 844 tūkst. t). Mažiausiai perkrauta Vyborgo uoste (1 mln. 462 tūkst. t) (11 pav.). 2. Importo-eksporto srautų ir krovinių sudėtis Rytų Baltijos uostuose Lietuvoje 2012 m. eksportas per Klaipėdos uostą sudarė 26 mln. 564 tūkst. t, importas 8 mln. 678 tūkst. t. Importas per Būtingės terminalą sudarė 8 mln. 519 tūkst. t (12 pav.). Lietuva vienintelė iš visų Baltijos jūros regiono valstybių turi vienataškio švartavimosi tipo SPM (angl. Single point mooring) naftos terminalą, esantį jūroje 7,5 km atstumu nuo kranto linijos. Latvijoje (13 pav.) eksportas per Rygos uostą sudarė 31 mln. 39 tūkst. t, importas 5 mln. 13 tūkst. t. Eksportas per Ventspilio uostą siekė 28 mln. 154 tūkst. t, importas 2 mln. 192 tūkst. t. Eksportas per Liepojos uostą sudarė 5 mln. 711 tūkst. t, importas 1 mln. 720 tūkst. t. Latvija, kaip ir Lietuva, per uostus daugiau krovinių (įskaitant ir tranzitinius) eksportavo nei importavo. 170

171 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional FoRmation and development StudieS, no. 1 (18) 12 pav. Lietuvos uostų eksportas ir importas 2012 m. Šaltinis: University of Turku, Centre for Maritime Studies, 2015 m. 13 pav. Latvijos uostų eksportas ir importas 2012 m. Šaltinis: University of Turku, Centre for Maritime Studies, 2015 m. Estijoje (14 pav.) daugiausia eksportuota per Muuga uostą (16 mln. 695 tūkst. t), importuota 4 mln. 758 tūkst. t. Per Sillamae uostą eksportuota 5 mln. 702 tūkst. t krovinių, importuota 862 tūkst. t. Per Estijos uostus taip pat daugiausiai eksportuota nei importuota. 14 pav. Estijos uostų eksportas ir importas 2012 m. Šaltinis: University of Turku, Centre for Maritime Studies, 2015 m m. per Rusijos (15 pav.) Primorsko, Ust-Lugos, Vysotsko ir Vyborgo uostus daugiausia krovinių eksportuota. Daugiau krovinių importuota ir eksportuota per Sankt Peterburgo ir Kaliningrado uostus. 171

172 Petras Vėlius, Eduardas Spiriajevas KLAIPĖDOS UOSTO EKONOMINIO GEOGRAFINIO KONKURENCINGUMO VEIKSNIAI RYTŲ BALTIJOS UOSTŲ KONTEKSTE 15 pav. Rusijos uostų eksportas ir importas 2012 m. Šaltinis: University of Turku, Centre for Maritime Studies, 2015 m. Nors Lietuvai, Latvijai ir Estijai Baltijos jūros regiono vandens sausumos ir oro transporto infrastruktūra yra svarbiausia jungtis su pasaulinio transporto sistemomis, tačiau Rytų Baltijos jūros uostai nuolat konkuruoja tarpusavyje. Kiekvienas uostas stengiasi išlaikyti jau turimus ir pritraukti naujus krovinių srautus. Kai kurie uostai, pvz., Klaipėdos ir Rygos, pritraukė daugiau krovinių konkuruodami, o kiti, pvz., Rusijos uostai, daugiau savo šalies krovinių pritraukė dėl Rusijos vykdomos ekonominės politikos ir geopolitinių sprendimų įgyvendinimo Baltijos jūros regione. Klaipėdos uostas dėl Rusijos krovinių srautų konkuruoja tik su kaimyniniais Ventspilio, Rygos, Kaliningrado uostais. Per Rusijos uostus gabenami Rusijos rinkai arba Rusijoje pagaminti kroviniai, dėl kurių kitoms šalims, esant Rusijos geležinkelio tarifų skirtumams, konkuruoti sudėtinga m. perkrauta 290 mln. t krovinių, 2010 m. 297 mln. t. Didžiausios krovos apimtys pasiektos Primorsko ir Sankt Peterburgo uostuose. Krova šiuose uostuose sudarė 47,4 proc. visos krovos Rytų Baltijos uostuose (16 pav.) m. bendra krova sudarė 337 mln. t, t. y. 47 mln. t (16,2 proc.) daugiau. Daugiausiai perkrauta žaliavinės naftos, anglies, krovinių konteineriuose. 16 pav. Krovos mastai rytinės Baltijos uostuose m. Šaltinis: Klaipėdos jūrų uosto direkcija, 2015 m. Pagal krovinių sudėtį 2008 m. Sankt Peterburgo uoste dominavo konteineriai (18,66 mln. t), naftos produktai (15,13 mln. t.), trąšos (6,20 mln. t.), juodieji metalai (4,00 mln. t); Talino uoste: naftos produktai (20,49 mln. t), metalo kroviniai (1,08 mln. t); Ventspilio uoste: naftos produktai (15,03 mln. t), anglis (4,46 mln. t), trąšos (2,67 mln. t), amoniakas (1,21 mln. t); Rygos uoste: anglis (13,78 mln. t), birios trąšos (1,94 mln. t), statybinės medžiagos (679,1 tūkst. t), grūdai (373,9 tūkst. t), anglies krova sudarė 46,6 proc. visų krovinių; Liepojos uoste: grūdai (1,42 mln. t), naftos produktai (522,9 tūkst. t), metalai (498,8 tūkst. t), mediena (463,1 tūkst. t); Kaliningrado uoste: žaliavinė nafta ir jos produktai, anglis, juo- 172

173 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) dieji metalai ir konteineriai (žaliavinės naftos ir jos produktų perpilta 7,32 mln. t, tai sudarė 47,6 proc. visų krovinių); Klaipėdos uoste: naftos produktai (9 361 tūkst. t, arba 31,3 proc.), trąšos (5 561 tūkst. t, arba 24,2 proc.), kroviniai konteineriuose (3 508 tūkst. t, arba 11,7 proc.), ro-ro kroviniai (3 600 tūkst. t, arba 12,0 proc.), žemės ūkio produktai (1 657 tūkst. t, arba 5,5 proc.). * TEU dvidešimties pėdų vieneto ekvivalentas (angl. Twenty food Equivalent Unit) tai statistinis vienetas, pagrįstas 20 pėdų (6,10 m) ilgio konteinerių matmenimis, naudojamas įvairios talpos konteineriams matuoti ir konteinervežiams krauti arba terminalų pajėgumui apibūdinti (Jakubauskas, Rimkus, 2012). 17 pav. Krovos mastai ir jų sudėtis Rytų Baltijos uostuose 2012 m. Šaltinis: Klaipėdos jūrų uosto direkcija 2015 m m. Primorsko uoste iš viso perpilta 74 mln. 202,1 tūkst. t žaliavinės naftos ir jos produktų, kurie yra vieninteliai šio uosto kroviniai. Sankt Peterburgo uoste vyravo kroviniai konteineriuose (40,5 proc.), naftos produktai (23,1 proc.), metalai (11,3 proc.), trąšos (8,3 proc.). Ust-Lugos uoste anglies kroviniai (33,7 proc.), žaliavinė nafta (30,2 proc.), naftos produktai (27 proc.). Spartų krovos apimties augimą labiausiai nulėmė anglies krova (15 mln. 715 tūkst. t), žaliavinė nafta (14 mln. 95 tūkst. t), naftos produktai (12 mln. 602 tūkst. t), metalai (1 mln. 279 tūkst. t). Talino uoste 173

174 Petras Vėlius, Eduardas Spiriajevas KLAIPĖDOS UOSTO EKONOMINIO GEOGRAFINIO KONKURENCINGUMO VEIKSNIAI RYTŲ BALTIJOS UOSTŲ KONTEKSTE daugiausia sudarė naftos produktai (64,3 proc.), ro-ro kroviniai (13 proc.), trąšos (7,8 proc.), konteineriai (5,6 proc.) m. labiausiai padidėjo trąšų (2 mln. 201 tūkst. t), ro-ro krovinių (3 mln. 828 tūkst. t), krovinių konteineriuose (1 mln. 641 tūkst. t) krova. Labiausiai mažėjo naftos produktų (iki 18 mln. 949 tūkst. t), žaliavinės naftos (iki 314 tūkst. t) krova. Rygos uoste didžiausią krovos dalį sudarė anglis (41,3 proc.) ir naftos produktai (21,3 proc.). Augimą labiausiai veikė anglies krovimas (iki 14 mln. 900 tūkst. t), krovinių konteineriuose (iki 3 mln. 632 tūkst. t), naftos produktų (iki 7 mln. 676 tūkst. t) krova. Mažiau krauta medienos (2 mln. 311,1 tūkst. t), trąšų (1 mln. 418,2 tūkst. t). Ventspilio uoste daugiausiai krauta naftos produktų (16 mln. 95 tūkst. t, arba 53 proc. visų krovinių), anglies (7 mln. 866 tūkst. t, arba 25,9 proc.). Sumažėjo trąšų krova (iki 1 mln. 750 tūkst. t), geležies rūdos (iki 451,0 tūkst. t). Liepojos uoste didžiausią šio uosto krovos dalį sudarė grūdai (2 mln. 943 tūkst. t, arba 39,6 proc.), ro-ro kroviniai (274,2 tūkst. t), metalai (457,6 tūkst. t) ir metalo laužas (193,4 tūkst. t). Sumažėjo naftos produktų krova (iki 179 tūkst. t). Būtingės terminale 100 proc. perpilama tik žaliavinė nafta. Klaipėdos uoste krovą sudarė naftos produktai (8 762,2 tūkst. t, arba 28,0 proc.), natūralios ir cheminės trąšos (birios) (7 475,9 tūkst. t, arba 27,7 proc.), kroviniai konteineriuose (3 547,3 tūkst.t, arba 11,3 proc.), žemės ūkio produktai (1 533,3 tūkst.t, arba 4,9 proc.). Taigi Klaipėdos uoste daugiausiai perkrauta biriųjų krovinių (natūralios ir cheminės trąšos), skystųjų krovinių (naftos produktai), krovinių konteineriuose ir ro-ro krovinių. Apibendrinant duomenis apie krovos mastus ir krovinių sudėtį Rytų Baltijos uostuose nustatyta, kad 2012 m. didžiausia krova vyko Rusijos Primorsko (74 mln. 202 tūkst. t), Sankt Peterburgo (56 mln. 997 tūkst. t), Ust-Lugos (46 mln. 674 tūkst. t) uostuose. Ketvirtą vietą užėmė Rygos uostas (36 mln. 51 tūkst. t), penktą Klaipėdos uostas (35 mln. 200 tūkst. t.), šeštą Ventspilio uostas (30 mln. 51 tūkst. t), toliau Talino uostas (29 mln. 476 tūkst. t), Kaliningrado uostas (12 mln. 700 tūkst. t), Būtingės terminalas (8 mln. 519 tūkst. t), Liepojos uostas (7 mln. 341 tūkst. t). Didžiausia dalis visų krovinių srauto Rytų Baltijos regionuose juda per Rusijos uostus. Talino jungtinis uostas dėl geografinio Rusijos uostų artumo Suomijos įlankoje labiausiai veikiamas Rusijos uostų plėtros tendencijų. Dalis krovinių srautų, paaštrėjus geopolitinei ir ekonominei įtampai, gali būti nukreipti nuo Estijos ir paskirti Rusijos uostams. Krovos mastai ir jų struktūra Rygos, Ventspilio, Liepojos uostuose labiausiai priklauso nuo susitarimų su Rusija dėl tranzitinių krovinių gabenimo per Latvijos teritoriją ir uostus. Primorsko uostas, kuris perkrauna daugiausiai krovinių, pastatytas būtent Rusijos žaliavinės naftos eksportui, todėl konkurenciniu požiūriu neturi įtakos Klaipėdos uostui ir Būtingės terminalui. Sankt Peterburgo uoste daugiausiai perkrauta Rusijos krovinių, dėl kurių Suomijos įlankos regione gali konkuruoti tik Ust-Lugos, Vyborgo, Vysotsko uostai. Kaliningrado uostas tenkina Rusijos Kaliningrado srities ūkio poreikius. Per šį uostą įvežamos žaliavos ir prekės bei srityje pagamintos prekės išvežamos į Rusiją (per Sankt Peterburgo ir Ust-Lugos uostus), taip pat Rusijos produkcija eksportuojama į kitas šalis. Šiuo metu Klaipėdos, Rygos ir Talino uostai turi didelių plėtros planų ir kiekvienais metais skiria dideles investicijas uostų veiklai gerinti. Lyginant Taliną su Ryga, Klaipėdos uosto geografinė padėtis yra palankesnė uostas nutolęs nuo Ust-Lugos ir Primorsko uostų. Aptarnauja Baltarusijos, Ukrainos, Kazachstano, Uzbekistano krovinius. Ir Klaipėdos uostas yra neužšąlantis uostas Rytų Baltijos regionuose. Jei Klaipėdos uostas būtų dar gilesnis, jis galėtų įgyti dar didesnį konkurencinį pranašumą, siekiant didinti naftos produktų krovą. Gilinant Klaipėdos uosto akvatoriją būtina atsižvelgti ir į didesnės talpos bei plotų terminalus, sandėlių ir sandėliavimo aikštelių poreikį. Sudarius sąlygas į uostą įplaukti didesniems laivams ir su didesne grimzle, reikia užtikrinti ir didesnį krovinių iškrovimo, sandėliavimo bei transportavimo pajėgumą. 3. Rytų Baltijos uostų klasterių grupės Remiantis uostų bendros krovos masto, krovinių struktūros, eksporto, importo, konteinerių krovos, gyventojų skaičiaus uostamiesčiuose, keleivių skaičiaus, biriųjų, skystųjų ir kitų krovinių duomenimis, uosto bendrovių, uostų gylių statistiniais duomenimis, atlikta hierarchinė klasterinė analizė. Rytų Baltijos uostai 174

175 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) suskirstyti į 4-ias hierarchinių (teritorinių) klasterių grupes, pagal kurias galima prognozuoti tolesnį uostų ekonominį geografinį konkurencingumą. 1 lentelė. Rytų Baltijos uostų teritorinių klasterių grupės, 2012 m. I klasterio grupė Primorskas II klasterio grupė Ust-Luga, Talinas, Klaipėda, Ryga, Ventspilis III klasterio grupė Sankt Peterburgas IV klasterio grupė Kaliningradas, Būtingė, Liepoja Šaltinis: autorių atliktas uostų grupavimas su SPSS 21.0 programa. I klasterio grupė: Primorsko uostas, pertvarkytas į didelį eksporto uostą m. atvesta naftotiekio šaka, 2012 m. eksportuota 74 mln. t naftos į kitas šalis, jokių kitų krovinių neimportuoja ir neeksportuoja. II klasterio grupė: šiems uostams būdinga beveik panaši krovinių struktūra, uostai įsikūrę mieste, kai kurie iš jų ribotai gali plėstis, išplėtota kelių ir geležinkelių infrastruktūra. Per šiuos uostus kroviniai eksportuojami. Ust-Lugos uoste 2012 m. krova siekė net 43 mln. t. Uostų gyliai siekia nuo 14,5 m iki 18 m, gali priimti didelius laivus. Uostai nuolat didina krovos mastus, gerina infrastruktūrą ir taiko naujas krovos technologijas. III klasterio grupė: Sankt Peterburgo uostas, kur vyrauja eksportas, tačiau pagal krovos tendencijas uostas ir toliau išlaikys nuo pat jo įkūrimo nusistovėjusią tradiciją, susijusią su krovinių importu. Uoste daugiau kraunama masinių krovinių: metalų, anglių, trąšų. Daugiau kraunama konteinerių. IV klasterio grupė: Kaliningrado, Liepojos uostai ir Būtingės terminalas. Būdingi maži krovos mastai, tai nepagrindiniai traukos uostai, pasižymi nedidelėmis uosto teritorijomis ir krantinių ilgiais. Kaliningrado uostas Rusijos eksklavo regiono uostas. Krovos struktūroje didžiausią dalį sudaro nafta ir jos produktai bei metalai. Būtingės uostas yra vienintelis plūduro tipo naftos perkrovai skirtas Baltijos jūros uostas, todėl 100 proc. importuoja tik žaliavinę naftą. Liepojos uosto specializacija grūdų, naftos produktų, ro-ro krovinių, medienos ir metalų krova nedideliais kiekiais, kurie tradiciškai konkuruoja su artimiausiais uostais. 4. Rytų Baltijos uostų krovos realistinė prognozė Tiriant Klaipėdos valstybinio jūrų uosto konkurencingumą svarbu buvo taikyti realistinės prognozės TREND metodą. Taikant šį metodą apskaičiuota krovos prognozė Rytų Baltijos uostuose iki 2025 m. Nustatyta, kad pagal krovos mastus Ust-Lugos, Sankt Peterburgo, Klaipėdos ir Rygos uostai užims lyderio pozicijas tarp Rytų Baltijos uostų (18 pav.). Primorsko uoste numatomas krovos mažėjimas, nes uostas eksportuoja tik žaliavinę naftą. Manoma, kad ateityje Rusijoje išgaunamos naftos kiekiai taip pat mažės. Būtingės terminale, remiantis prognoze, krova keisis nedaug, nes nuo 2006 iki 2015 m. metinė krova svyruoja nuo 8 iki 9 mln. t. Kaliningrado, Sankt Peterburgo, Liepojos uostuose krovos mastai iki 2025 m. taip pat keisis nedaug m. Ust-Luga uosto, prioritetinio Rusijos uostų pajėgumų plėtros uosto Baltijos jūros regione, krova 2025 m. gali siekti iki 214 mln. t, tačiau 2015 m. šio uosto pajėgumas buvo apie 180 mln. t per metus. Klaipėdos ir Rygos uostai tarpusavyje konkuruos, tačiau 2025 m. Klaipėdos uostas užims lyderio pozicijas, krova gali siekti 62 mln. t, Rygos uoste krova gali būti 61 mln. t. Ventspilio uosto krova sieks 43 mln. t, Talino uoste prognozuojamas krovos mažėjimas iki 26 mln. t. Tai gali lemti Ust-Lugos uosto perimti kroviniai m. Estijos uostuose tranzitiniai Rusijos, Kazachstano, Baltarusijos ir Vidurinės Azijos kroviniai sudarė 76 proc. visų uosto krovinių. Latvijos uostuose tranzitiniai Rusijos, Baltarusijos ir Vidurinės Azijos kroviniai sudarė 85 proc. visų krovinių. Klaipėdos uoste tranzitiniai kroviniai sudarė tik apie 40 proc. visų krovinių. 175

176 Petras Vėlius, Eduardas Spiriajevas KLAIPĖDOS UOSTO EKONOMINIO GEOGRAFINIO KONKURENCINGUMO VEIKSNIAI RYTŲ BALTIJOS UOSTŲ KONTEKSTE 18 pav. Rytų Baltijos jūros uostų krovos prognozė iki 2025 m. Baltijos šalių uostai nuolat konkuruoja dėl Rusijos (naftos produktų, akmens anglies) ir Baltarusijos (trąšų) krovinių, kurių vežimas dideliais atstumais tapo gana brangus, lyginant su sumažėjusia prekių verte. Minske statomas didelis logistikos centras, iš kurio per Klaipėdos uostą planuojama vežti prekes į Šiaurės ir Vakarų Europą. Kinijos kompanija China Merchants domisi galimybe investuoti į tarptautinio uostų terminalų operatoriaus Terminal Investment Limited valdomą vieną didžiausių Klaipėdos uosto krovos bendrovių Klaipėdos Smeltė. Klaipėdos uostas užima svarbią strateginę vietą Lietuvos ekonomikoje, pozityvus jo vystymasis tiesiogiai veikia ne tik Klaipėdos regiono, bet ir visos Lietuvos ūkio plėtrą, šalies gyventojų socialinę gerovę. Klaipėdos uosto sukuriama BVP dalis 2014 m. sudarė apie 4,5 proc. Lietuvos BVP. 5. Klaipėdos uosto ekonominio geografinio konkurencingumo veiksniai Vienas svarbiausių uosto konkurencingumo veiksnių galimybė priimti ir pakrauti kuo didesnės grimzlės laivus, nesukeliant pavojaus laivybos saugumui. Klaipėdos uostas nuolat gilinimas ir užtikrinami garantiniai krantinių gyliai (15,5 metro grimzlės laivai yra didžiausi, kurie gali įplaukti į Baltijos jūrą). Uosto konkurencingumo veiksnys investicijos į uosto plėtrą m. pasiektas visų laikų rekordas investuota 95,57 mln. eurų. Ši investicija iki šiol didina Klaipėdos uosto konkurencingumą ir sudaro dar geresnes sąlygas krovinių srautų judėjimui. Klaipėdos uosto privalumai: neužšąlantis uostas, skirtingai nei šiauriau esančiuose uostuose net šalčiausiomis žiemomis garantuojami nenutrūkstami laivybos ir krovos darbai. Ties Klaipėdos uostu 10 m izobata priekrantėje prasideda maždaug 1,2 km atstumu nuo kranto, o 20 m izobata maždaug už 2,5 km (Liepojos uosto rodikliai apie 3 km ir 11 km, Ventspilio uosto 2,2 km ir 9,2 km), todėl Klaipėdos uosto jūrinės įplaukos kanalo gilinimo sąnaudos yra mažesnės. Rygos uostas žiemą kartais net 3 mėnesius būna užšalęs, o į Kaliningrado uostą per Aistmares veda net 40 km ilgio kanalas, kuris nuolat prižiūrimas ir gilinamas. Klaipėdos uosto trūkumai: neišplėtota kruizinės laivybos infrastruktūra, ribota uosto teritorija, trūksta laisvų teritorijų ir žemės uoste, kas leistų plėsti sandėliavimo plotus ir prižiūrėti didesnius krovinių srautus. Nepakankamai išplėtoti logistikos centrai, galintys padidinti krovos mastus. Neišplėtotas šalies vidaus vandenų transportas, kurio infrastruktūros modernizavimas leistų gabenti daugiau uosto krovinių vidaus vandenų transportu. Uosto akvatorijoje gylis mažesnis nei kai kuriuose konkuruojančiuose uostuose. Lietuvoje, lyginant su Latvija, Estija ir Rusijos Kaliningrado sritimi, transporto infrastruktūra išplėtota, tai leidžia rinktis krovinių vežimo būdą, pavyzdžiui, konteinerinį traukinį Vikingas (bendras Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos geležinkelių, uosto krovos kompanijų ir Klaipėdos, Odesos bei Iljičiovsko uostų projektas), kuriuo gali būti vežami specializuoti konteineriai bei vilkikai su puspriekabėmis (konteineriai), iš 176

177 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Skandinavijos ir Vakarų Europos šalių atvežami jūrų transportu į Klaipėdos uostą ir toliau vežami į Ukrainą, Baltarusiją, Artimuosius Rytus, Turkiją, Užkaukazę per Iljičiovsko ir Odesos uostus ir atgal. Traukinio Vikingas tarifai apie 30 proc. mažesni, nei vežant krovinius autotransportu. Traukinys Saulė sujungia Europą ir Kiniją. Kroviniai uostus pasiekia per 10 dienų (jūra 40 dienų). Šis maršrutas driekiasi nuo Kinijos (per Rusiją, Kazachstaną, Baltarusiją) iki Lietuvos. Traukiniu gabenami jūriniai konteineriai. Privalumai: greitas krovinių pristatymas, užtikrintas krovinio saugumas, fiksuotas grafikas, konkurencingos vežimo kainos, ekologiškiausias prekių transportavimo būdas. Traukinys Merkurijus konteinerinis traukinys, vykstantis maršrutu Klaipėda Maskva (Rusija). Traukinys gabena daugiau kaip 100 jūrinių konteinerių (per vieną reisą tai pakeičia apie 100 sunkvežimių). Klaipėdoje veikiantys logistikos centrai, teikiantys papildomas sandėliavimo, pakavimo, rūšiavimo ir kitas su kroviniais susijusias paslaugas, plečia užsakovams teikiamų paslaugų pasiūlą ir užtikrina nuolatinį krovinių srautų didėjimą uoste. Ateityje numatoma dar labiau plėsti teikiamų logistikos paslaugų sritį, tai suteiks ilgalaikes garantijas verslui ir didins Klaipėdos uosto konkurencingumą tarp Rytų Baltijos uostų. Klaipėdos uostas konteinerių transportavimo lyderis tarp Rytų Baltijos uostų. Suderinta jūrų ir sausumos transporto veikla, funkcionuojanti laisvoji ekonominė zona, išplėtotas ES trumpųjų nuotolių laivybos tinklas, plataus spektro logistikos ir pramonės įmonės užtikrina daugiašakio (angl. intermodal) transporto veiklą. Lietuva, skirtingai nei kitos Baltijos jūros regiono šalys, turi tik vienintelį Klaipėdos uostą, o Būtingė vienintelis vienataškio švartavimosi tipo SPM (angl. Single point mooring) naftos terminalas, esantis 7,5 km atstumu nuo kranto linijos. Įvertinus apžvelgtus veiksnius, galima teigti, kad Klaipėdos uostas yra konkurencingiausias tarp Rytų Baltijos uostų. Išvados m. Baltijos jūros regione didžiausi krovos mastai buvo Rusijos ir Švedijos uostuose. Daugiausia eksportuota per Rusijos, Latvijos, Lietuvos ir Estijos uostus, importuota per Švedijos, Suomijos, Danijos, Lenkijos ir Vokietijos uostus. Daugiausia krauta skystųjų ir biriųjų krovinių. Daugiausia skystųjų krovinių perkrauta Estijos, Lietuvos ir Rusijos uostuose, biriųjų suverstinių krovinių Latvijos ir Lenkijos uostuose, kitų biriųjų krovinių Vokietijos, Danijos, Suomijos ir Švedijos uostuose. Didžiausiais krovos mastais tarp Rytų Baltijos uostų išsiskyrė Primorsko, Sankt Peterburgo, Ust-Lugos, Rygos ir Klaipėdos uostai. 2. Hierarchinės klasterinės analizės metodu nustatyta, kad Klaipėdos uostas priklauso II klasterio grupei, kuriai priskirti ir Ust-Lugos, Talino, Rygos, Ventspilio uostai. Jiems būdingi panašūs krovos mastai, krovinių struktūra, transporto infrastruktūra bei uostų gyliai. Prognozavimo metodu nustatyta, kad 2025 m. daugiausiai perkraus Ust-Lugos, Sankt Peterburgo, Klaipėdos ir Rygos uostai. Krovos mažėjimas prognozuojamas Primorsko ir Talino uostuose, šiek tiek keisis Kaliningrado, Liepojos uostuose ir Būtingės terminale. 3. Nustatyti šie Klaipėdos uosto ekonominio geografinio konkurencingumo veiksniai: Geografinė padėtis: palanki krovinių, keleivių ir turizmo tranzitui Rytų Vakarų ir Šiaurės Pietų kryptimis. Klaipėdos uostas neužšąla net šalčiausiomis žiemomis, taip užtikrindamas nenutrūkstamą laivybą ir krovos darbus. Techniniai uosto parametrai: didieji gabaritiniai STS (angl. Ship to Shore) tipo kranai, leidžiantys didinti krovos pajėgumą. Atnaujinami hidrauliniai kranai, frontaliniai krautuvai, terminalo vilkikai. Infrastruktūros plėtra: įvairių vežimo būdų pasirinkimo galimybė, išplėtota automobilių, geležinkelio, jūrų, oro, transporto infrastruktūra, vykdomi kombinuoti vežimai geležinkeliais. Paslaugų kaina ir kokybė: Lietuvos Vyriausybė nuolat reaguoja į rinkos pokyčius, taiko lanksčią kainodarą ir teikia aukščiausios kokybės paslaugas Baltarusijai ir kitoms šalims. Uosto įmonės turi aukštos kvalifikacijos specialistus, vykdomas efektyvus valdymas, įdiegtos pažangiausios technologijos užtikrina reikiamą paslaugų kokybę, tenkina užsakovų verslo poreikius ir jų lūkesčius. 177

178 Petras Vėlius, Eduardas Spiriajevas KLAIPĖDOS UOSTO EKONOMINIO GEOGRAFINIO KONKURENCINGUMO VEIKSNIAI RYTŲ BALTIJOS UOSTŲ KONTEKSTE Maršrutų įvairovė: palaikomi geri ekonominiai ryšiai su kitais uostais. Jūrinių keltų krovininės laivybos linijos sujungia Klaipėdą, Vokietiją, Švediją ir Daniją. Veikia geležinkelio jungiamosios linijos su Rusija, Baltarusija, Ukraina, Kazachstanu, Uzbekistanu, Kinija. Literatūra Baublys, A. (2002). Krovinių vežimai. Vilnius. Brodin, A. (2000). Ports in Transition in Countries in Transition. The changing situation for ports in Russia and the Baltic states in times of geopolitical and economical transition, 256 p. Ducruet, C., Notteboom, T. (2012). Developing Liner Service Networks in Container Shipping. In: D.W. Song, P. Panayides (eds.). Maritime Logistics: A complete guide to effective shipping and port management. London: Kogan Page, p Heaver, T., Meersman, H., Moglia F., Van De Voorde, E. (2000). Do mergers and alliances influence European shipping and port competition? Maritime Policy & Management: The Flagship Journal of International Shipping and Port Research, Vol. 24 (4), p Jakubauskas, G., Rimkus, R. (2012). Intermodalinio transporto terminų žinynas. Vilnius: Tarptautinės teisės ir verslo aukštoji mokykla. Jaržemskis, A. V. (2014). Krovininis transportas. Vilnius. Johnston, R. J., Gregory, D., Pratt, G., Watts, M. (2000). The Dictionary of Human Geography. 4th Edition. Blackwell Publishing. Lukauskas, V. (2004). Krovinių srautų įtaka uostų plėtrai. Daktaro disertacija. VGTU. Minalga, R. (2007). Krovinių transporto sistema. Kaunas. Pakštas, K. (1929). Baltijos Respublikų politinė geografija. Kaunas. Pakamorienė, A. (2011). Klaipėdos uosto krovinių teritorinė analizė ir uosto įtakos zonos nustatymo klausimai. Tiltai, Nr. 1 (54), p Paulauskas, V. (2001). Uosto technologija. Klaipėda. Puidokas, M., Andriuškaitė, L. (2012). Klaipėdos valstybinio jūrų uosto transporto politikos analizė pozicionuojant Lietuvą kaip jūrinę valstybę. Viešoji politika ir administravimas, T. 11, Nr. 3, p Serry, A. (2012). Circulation at Russian-Baltic states boundary: a city and a seam. Regional Fomation and Development Studies, No. 1 (6), p Klaipėda University. Šaripov, T., Gricius, B. (2013). Skystųjų krovinių krovos tendencijų rytinės Baltijos jūros pakrantės uostuose tyrimas suskystintų dujų krovos rodiklių poveikio vertinimas. 16-osios jaunųjų mokslininkų konferencijos Mokslas Lietuvos ateitis teminės konferencijos Transporto inžinerija ir vadyba, vykusios 2013 m. gegužės 8 d. Vilniuje, straipsnių rinkinys, p Žaromskis, R. (2008). Baltijos jūros uostai. Vilnius. Internetiniai šaltiniai Klaipėdos valstybinio jūrų uosto statistikos archyvas. Prieiga internete: [žiūrėta ]. Kaliningrado uosto statistika. Prieiga internete: [žiūrėta ]. Klaipėdos uostas. Pasirink patikimą kelią! (2012). Vilnius. Prieiga internete: prezentacijos/ lt-brosiura-(sumazinta).pdf) [žiūrėta ]. Lenkijos uosto statistika. Prieiga internete: [žiūrėta ]. Pasaulio uostų informacinis puslapis. Prieiga internete: [žiūrėta ]. Rygos uosto metinė statistika. Prieiga internete: [žiūrėta ]. Rygos uosto direkcija. Prieiga internete: [žiūrėta ]. Sankt Peterburgo uostas. Prieiga internete: [žiūrėta ]. Talino uosto direkcija. Prieiga internete: [žiūrėta ]. Talino uosto metinės ataskaitos. Prieiga internete: [žiūrėta ]. Trend analizės skaičiavimai. Prieiga internete: [žiūrėta ]. VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, 2012 m. uosto veiklos ataskaita. Prieiga internete: Ust-Luga uostas. Prieiga internete: [žiūrėta ]. 178

179 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) THE FACTORS OF ECONOMIC GEOGRAPHIC COMPETITIVENESS OF THE KLAIPEDA SEAPORT IN THE CONTEXT OF THE EASTERN BALTIC SEAPORTS Petras Vėlius, Eduardas Spiriajevas Klaipėda University (Lithuania) Summary Lithuania has the ports of Klaipėda and Būtingė only, but the shipment of cargoes is increasing every year. Therefore, it is important to analyse the economic competitiveness of shipment in the Baltic Sea region and in the Eastern Baltic ports in particular. In the review of previous research, a lack of geographical studies related to the insights of competitiveness of the Klaipėda port has been determined. Economic geographic studies on competitiveness require an application of broad multidisciplinary approach. In the meantime, a role of Economic geography and Transport geography has not been revealed in detail in the studies on Lithuania s economy and competitiveness of ports. In the ports of the Baltic Sea, according to the structure of cargoes, there prevailed liquid cargos (41 per cent), other bulk powdery cargos (33 per cent) and dry bulk cargoes (26 per cent). Other bulk powdery cargoes are most loaded in German, Danish, Finnish and Swedish ports, and liquid cargos in Estonian, Lithuanian and Russian ports, dry bulk cargoes in Latvian and Polish ports. The Eastern Baltic Sea ports compete with each other constantly. Each port seeks to maintain the existing flows of cargoes and to attract the new ones. Some ports, such as Klaipeda and Riga, have attracted more cargoes from overseas using the economic rivalry, while the Russian ports have attracted the cargoes of national industries. In Russia s case it depends on economic policy and its geopolitical solutions on the Baltic Sea region. The Klaipėda seaport used to compete for the shipment of cargoes together with the neighbouring ports of Ventspils, Riga and Kaliningrad, mainly for cargoes that are transported from the East (Russia, Belarus, Kazakhstan, Uzbekistan, and China) through the ports on the Eastern Baltic coast. The ports of Klaipėda, Riga both have major development plans and significant investments in improving infrastructure and operational services for shipment have been allocated. According to the applied method of realistic prognosis, the shipment of cargoes in the port of Ust-Luga (Russia) can reach up to 214 million tons in In 2015, the capacity of this port was about 180 million tons per year. The Klaipėda and Riga ports compete with each other, but in 2025 Klaipeda port will take over the leading position, the shipment of cargo could reach up to 62 million tons. The port of Riga may reach up to 61 million tons. The shipment of cargoes in the port of Ventspils can reach up to 43 million tons, while the shipment of cargoes in Tallinn port is forecasted to decrease up to 26 million tons. In 2014, in Estonian ports the transit-cargoes from Russia, Kazakhstan, Belarus and Central Asian region contained about 76 per cent of all the cargoes in total. The transit-cargoes in Latvian ports contained about 85 per cent and Klaipėda port in Lithuania contained about 40 percent of all the cargoes in total. One of the key factors for the competitiveness of the ports is the ability to receive and load bigger draft vessels without jeopardizing the safety of navigation. The port of Klaipėda is constantly deepening and guaranteeing berths depths (15.5-meter draft ships are the largest that can enter the Baltic Sea). In addition, another factor for competitiveness of the port is the investments in the development of the infrastructure and technologies of stevedoring. The biggest investments in the port of Klaipėda have been enhanced in 2013, when million euros to port s infrastructure and supra-structure have been invested. This investment still increases the competitiveness of the Klaipėda seaport and represents a further improvement in the shipment of cargoes. The port of Klaipėda is an ice-free port, unlike the northern ports, even in the coldest winters, shipping and stevedoring is guaranteed. In addition, the port is a leader among the Eastern Baltic ports 179

180 Petras Vėlius, Eduardas Spiriajevas KLAIPĖDOS UOSTO EKONOMINIO GEOGRAFINIO KONKURENCINGUMO VEIKSNIAI RYTŲ BALTIJOS UOSTŲ KONTEKSTE in the shipment of containers. There are adapted maritime and land transport activities, promoted functioning of free economic zone, developed EU s short sea shipping network, a wide range of logistics and industries elaborated in order to ensure the intermodal systems of transportation. The Būtingė port is a single-point mooring type (SPM) oil terminal in the Baltic Sea region, and the terminal located 7.5 km from the coastline. In general, summarizing all the factors of competitiveness, the seaport of Klaipėda is the most competitive among the seaports on the Eastern Baltic coast. KEY WORDS: the Eastern Baltic Sea ports, bulk of shipment, structure of cargoes, competitiveness, factors. JEL CODES: F2, N7, O5, P5, R4. Gauta: Priimta: Pasirašyta spaudai:

181 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) RUSIJOS FEDERACIJOS KALININGRADO SRITIES SOCIALINĖS EKONOMINĖS RAIDOS XXI AMŽIUJE BRUOŽAI Julius Žukas 1 Klaipėdos universitetas (Lietuva) ANOTACIJA Straipsnis skirtas specifinio Rusijos regiono Kaliningrado srities socialinio ekonominio vystymosi posovietiniu laikotarpiu analizei. Didelis dėmesys skiriamas srities statusui, kaip pagrindiniam šio regiono plėtros determinantui, problema nagrinėjama aptariant centrinio ir vietinio lygmens statuso transformacijos koncepcijas. Pateikiamos esminės pagrindinių programinių dokumentų, nustatančių prioritetines Kaliningrado srities socialinės ekonominės raidos XXI a. kryptis, charakteristikos. Vertinant regiono raidą atkreipiamas dėmesys į sisteminius planavimo trūkumus, įvertinamas pakitusios geopolitinės situacijos ir pasaulinių naftos kainų kritimo poveikis kaliningradiečių gyvenimo lygiui. Galimas strateginis regiono raidos proveržis siejamas su srities statuso problemos sprendimu. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Kaliningrado sritis, regiono statusas, socialinis ekonominis vystymasis. JEL KLASIFIKACIJA: O2, R5. DOI: Įvadas Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungai atitekusi Rytų Prūsijos teritorijos dalis su Karaliaučiumi tapo Kaliningrado sritimi labiausiai į Vakarus nutolusiu Rusijos Federacijos (toliau RF) regionu, sovietmečiu paverstu sovietinės imperijos kariniu forpostu. Po Sovietų Sąjungos žlugimo sritis virto izoliuotu eksklavu, kurį nuo 2004 m. supa Europos Sąjungai (toliau ES) priklausančios valstybės. Tada Lietuvos ir kitų užsienio šalių ekspertai daug dėmesio skyrė šiam regionui, bandyta įvertinti ir prognozuoti Kaliningrado srities raidos perspektyvas. Pačioje XX a. pabaigoje XXI a. pradžioje atrodė, kad šis regionas, siekiant Rusijos ir ES suartėjimo, suvaidins ypatingą vaidmenį, kalbėta apie spartų srities ekonomikos vystymąsi. Paaiškėjus, kad Maskva nesirengia bendradarbiauti su ES ir nesuinteresuota regiono integracija į europinę aplinką, susidomėjimas Kaliningrado srities problematika atslūgo. Vis dėlto šio regiono socialinės, ekonominės ir politinės raidos klausimų analizė tebėra aktuali Lietuvos tyrinėtojams, ypač pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste. Visapusiška kaimyniniame regione vykstančių procesų analizė, tikslus problemų identifikavimas leidžia geriau įvertinti ekonominių, kultūrinių ir politinių ryšių su juo būklę bei perspektyvas. Šio straipsnio tikslas Kaliningrado srities socialinio ir ekonominio vystymosi bei jo problemų apžvalga ir analizė. 1 Julius Žukas daktaras (humanitariniai mokslai), Klaipėdos universiteto Politikos mokslų katedros lektorius. Moksliniai interesai: Klaipėdos regiono ekonominė istorija, Europos integracija El. paštas: julius.zukas@gmail.com Tel

182 Julius Žukas RUSIJOS FEDERACIJOS KALININGRADO SRITIES SOCIALINĖS EKONOMINĖS RAIDOS XXI AMŽIUJE BRUOŽAI Tyrimo uždaviniai: 1. Aptarti Kaliningrado srities statuso problemą ir jos įtaką regiono raidai. 2. Išanalizuoti Kaliningrado srities socialinio ekonominio vystymo XXI a. prioritetus ir uždavinius. 3. Apžvelgti ir išanalizuoti esminius Kaliningrado srities raidos XXI a. rodiklius. Tyrimo metodai: aprašomasis, analizės, statistinis ir lyginamasis. 1. Regiono statuso problema: scenarijai ir realijos Kaliningrado sritis (toliau KS) nėra tipiškas, eilinis Rusijos Federacijos regionas. Nuo kitų rusakalbių RF regionų ji skiriasi ne tik geografiniu izoliuotumu: nepaisant srities socialinio ekonominio atsilikimo ir jos militarizavimo sovietmečiu, specifinė eksklavo būsena išugdė ir specifinę vietos intelektinio, verslo ir netgi politinio elito laikyseną federalinio centro atžvilgiu. Iširus Sovietų Sąjungai, Kaliningrade prabilta apie būtinumą suteikti sričiai kitokį, ypatingą statusą: suteikti daugiau teisių, laisvės, savarankiškumo, tai būtina regiono modernizacijos sąlyga. Dėl to šiame straipsnyje KS statuso problemos raiška analizuojama aptariant federaliniame ir vietos lygmenyje iškeltas srities statuso transformacijos koncepcijas. Reikėtų pritarti nuomonei, kad subyrėjus imperijai Maskva kurį laiką apskritai neturėjo aiškios regioninės politikos koncepcijos, todėl negalėjo aiškiau formuluoti KS tolesnės raidos perspektyvų. Pamažu išsikristalizavo dvi federalinio centro strategijos regiono atžvilgiu: 1) KS kaip karinis RF forpostas (ypatingas strateginis regionas); 2) KS kaip ekonominių reformų poligonas (bandymų aikštelė) (Sirutavičius, Stanytė-Toločkienė 2003: 176). Akivaizdu, kad Kremlius XX a. paskutinįjį dešimtmetį laikėsi tokios strateginės linijos: negailint pareiškimų apie galimą regiono savarankiškumą įtikinti KS elitą, kad federalinis centras turi srities raidos viziją ir planą bei kontroliuoja visus procesus. Vaizdžiai tariant, to laikotarpio Maskvos požiūris į KS ateitį priminė vėzdo ir meduolio politiką (Motieka ir kt., 2006: 11). Savo ruožtu srities elitas turėjo savą regiono vystymosi viziją m. įkūrus laisvąją ekonominę zoną (LEZ) Jantar, kilo KS, kaip ketvirtosios (rusų) Baltijos respublikos, idėja. Pirmasis srities gubernatorius Jurijus Matočkinas ir jo aplinkos žmonės 1992 m. įkūrė Baltijos respublikos partiją (rus. Балтийская республиканская партия), kurios programoje buvo tokios nuostatos kaip regiono konstitucinio teisinio statuso įforminimas, sutarties dėl bendradarbiavimo su Europos Sąjunga sudarymas (Про Балтийскую республиканскую партию, 2014: 1). Nei ši partija, nei pati regiono pavertimo Baltijos respublika idėja netapo populiari tarp srities gyventojų. Maždaug tuo pačiu metu Kaliningrado politikai parengė ir pateikė Maskvai svarstyti įstatymo projektą Dėl Kaliningrado srities statuso, kuris numatė regionui didesnę autonomiją, o gubernatorius J. Matočkinas prabilo apie galimybę paversti KS Baltijos Honkongu (Lopata, 2006: 63). Tačiau jau pirmoje XX a. paskutiniojo dešimtmečio pusėje federalinis centras sugriežtino KS kontrolę: 1993 m. viduryje smarkiai apribotas LEZ režimas. Maskva teigė, esą LEZ ne tik nesustabdė regiono ekonomikos smukimo, bet ir paskatino šešėlinės ekonomikos, korupcijos bei kitų neigiamų reiškinių plitimą m. kovą KS paskelbta specialiu gynybiniu rajonu, tais pačiais metais priimtas įstatymas Dėl Rusijos federacijos suvereniteto stiprinimo Kaliningrado srities teritorijoje : sugriežtintos muitinės procedūros, sustiprinta sienų kontrolė, anuliuoti KS prekybiniai susitarimai su kitų šalių subjektais (Motieka ir kt., 2006: 13; Lopata, 2006: 63, 66). Kita vertus, antrojoje XX a. paskutiniojo dešimtmečio pusėje Kremlius ėmė demonstruoti pasiryžimą konkrečiai spręsti regiono raidos problemas m. pradžioje priimtas federalinis įstatymas Dėl ypatingos ekonominės zonos (YEZ) Kaliningrado srityje steigimo, netrukus sudaryta Rusijos Federacijos Kaliningrado srities ir Rusijos Federacijos sutartis m. federalinė vyriausybė ir regiono administracija pasirašė susitarimą dėl kompetencijų (funkcijų) pasidalijimo. Tuometinis KS gubernatorius Leonidas Gorbenka buvo įsitikinęs, kad Kaliningradas netrukus taps antruoju Gibraltaru, t. y. srities teritorija taps RF karinio forposto ir ekonominių reformų poligono hibridu (Motieka ir kt., 2006: 14). Papildomą impulsą KS statuso kaitos ir modernizacijos vizijai suteikė aktyvus ES užsiangažavimas paversti šį regioną vaisingo bendradarbiavimo teritorija m. sudarytoje RF ir ES partnerystės bei bendradarbiavimo sutartyje užfiksuota nuostata pasirašyti Maskvos ir Briuselio susitarimą dėl KS tapimo eksperimentiniu Rusijos regionu RF ir ES kooperacijos kontekste. Atrodė, kad Maskva pasirengusi suteikti KS 182

183 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) politinę autonomiją, vystyti srities institucinę teisinę bazę ir kt., kad KS pradės nuo RF karinio forposto gravituoti Rusiją su Vakarais sujungsiančio tilto koncepcijos link. Eksperimentinio regiono idėja iš esmės atitiko srities interesus, KS politinis elitas ėmė raginti Maskvą ir Briuselį svarstyti RF susitarimą su ES dėl srities statuso (Motieka ir kt., 2006: 14 15; Lopata, 2006: 67) m. spalį Maskvoje paskelbta Vidutinės trukmės Rusijos ES santykių plėtojimo strategija ( m.), kurioje pati Rusija įvardijo KS kaip eksperimentinį regioną santykiuose su ES ir siūlė sudaryti su ES specialią sutartį dėl KS. Nemažai ekspertų eksperimentinio regiono idėją įvertino kaip Maskvos pasiryžimą plėsti KS savarankiškumą ir net suteikti jai subjekto statusą m. pabaigoje srities gubernatoriumi išrinktas aktyvus eksperimentinio regiono koncepcijos šalininkas admirolas Vladimiras Jegorovas, o 2001 m. liepą prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė esąs įsitikinęs, kad KS realiai gali tapti regionu, kuriame bus rengiamas Rusijos sąveikos su ES modelis (Timmermann, 2001: 10; Sirutavičius, Stanytė-Toločkienė, 2003: 177; Lopata, 2006: 69 71). Atrodė, kad Maskva atsisako KS, kaip karinio forposto, koncepcijos ir vyksta spartus srities demilitarizavimas, tačiau kartu juntama Maskvos baimė, kad didesnio savarankiškumo suteikimas taps Kaliningradui pirmu žingsniu į autonominį, nepriklausomą nuo tolimos Maskvos plaukiojimą (Куранов, 2001: 1) m. pavasarį Rusija iš esmės atsisakė nagrinėti Europos Komisijos pasiūlymą konkrečiai įvertinti ES plėtros pasekmes Kaliningrado sričiai m. pavasarį Rusijos užsienio reikalų ministras Igoris Ivanovas Baltijos valstybių tarybos IX sesijoje pareiškė, kad KS politinio elito bandymai parengti ir pasirašyti specialią Rusijos ir ES sutartį dėl srities netikslingi, šios idėjos Kremliaus darbotvarkėje nebėra. Lietuvai iškėlus specialių magnetinių kortelių, kaip ilgalaikių vizų KS gyventojams pakaitalo, idėją, ją palankiai įvertino regiono politiniai sluoksniai, tačiau Maskvos reakcija buvo neigiama: esą negali būti jokių preferencijų KS gyventojams, nes sritis yra integrali Rusijos dalis ir jokie specialūs režimai jos atžvilgiu negali būti taikomi (Motieka ir kt., 2006: 16 17; Lopata, 2006: 71 73). Tada iš esmės tapo aišku, kad Maskva turi aiškią strategiją KS atžvilgiu: regionas privalo likti integralia, visiškai kontroliuojama Rusijos valstybės dalimi. Siekdama išlaikyti sritį ir panaudoti ją kaip eurointegracijos procesus veikiančią priemonę, Maskva rinkosi tik tuos būdus ir sprendimus, kurie užtikrino pasirinktos strategijos įgyvendinimą ir nesvarbu, jie atitinka ar prieštarauja gyvybiniams regiono interesams (Lopata, 2006: 74). Kita vertus, federalinis centras negalėjo visiškai ignoruoti srities poreikių ir kartu skatinti separatistinių kaliningradiečių nuotaikų. Pažymėtina viena esminė detalė: tiek XXI a. pradžioje, tiek ir šiuo metu reikalavimus atsižvelgti į regiono specifiką ir poreikius kėlė ir tebekelia ne pavieniai intelektualai, žurnalistai, politinio gyvenimo autsaideriai, bet KS politinis ir verslo elitas. XXI a. pradžioje srityje susiformavo du požiūriai į regiono ateitį: eksperimentinio regiono idėjos šalininkai siūlė orientuotis į ES ekonominę erdvę, parengti Rusijos ir ES Bendrąją strategiją ir veiksmų planą laipsniškam regiono transformavimui į eksportinės gamybos Europos rinkai zoną. Tokiam keliui ir vizijai nepritarė bendradarbiavimo regiono koncepcijos šalininkai, parengę KS vystymosi strategiją laikotarpiu nuo 2001 m. gegužės iki 2003 m. kovo. Šiame darbe dalyvavo beveik visų srities politinio, ekonominio ir visuomeninio gyvenimo subjektų atstovai, parengta Kaliningrado srities kaip bendradarbiavimo regiono socialinio ekonominio vystymosi strategija laikotarpiui iki 2010 metų. Šiame dokumente bandyta suderinti federalinio centro ir regiono interesus, nustačius tokias KS strategines vystymosi kryptis: 1) paversti KS Rusijos ir jos regionų bendradarbiavimo su ES regionu, jų bendradarbiavimo su kitomis pasaulio šalimis regionu; 2) paversti KS teritorija, kurioje bus aprobuojami Rusijos ir ES integracijos bei tarpusavio sąveikos mechanizmai; 3) užtikrinti karinius strateginius Rusijos interesus. Strategijoje numatyta ir KS ateities vizija stabiliai besivystantis Europos regionas, kontaktinis Rusijos ir ES regionas, bendradarbiavimo regionas bei Rusijos karinių strateginių interesų užtikrinimo regionas (Lopata, 2006: 75 76; Стратегия..., 2003: 3 4). Tuo tarpu Maskvoje pradėtas rengti naujas įstatymas dėl ypatingosios ekonominės zonos KS, siekta perimti į savo rankas YEZ administravimą ir atverti duris į KS stambiajam metropolijos kapitalui. Šiame kontekste iš Maskvos pasipylė kaltinimai, esą sritis vien tik parazituoja ir siekia kuo ilgiau gyventi šiltnamio (įvairių lengvatų) sąlygomis. Visa tai suvienijo KS elitą: 2004 m. abiejų koncepcijų šalininkai palaikė srities Dūmos iniciatyvą sukurti darbo grupę federaliniam įstatymui Dėl Rusijos Federacijos užsienio teritorijos parengti. Įstatymas turėjo užtikrinti sričiai užsienio teritorijos statusą ir garantuoti YEZ kontrolę. Maskva atmetė šį 183

184 Julius Žukas RUSIJOS FEDERACIJOS KALININGRADO SRITIES SOCIALINĖS EKONOMINĖS RAIDOS XXI AMŽIUJE BRUOŽAI projektą ir parengė tokį YEZ įstatymo projektą, kuris stiprino srities federalinę kontrolę ir teikė preferencijas stambiajam kapitalui iš metropolijos. Tam tikras etapas KS statuso byloje prasidėjo 2005 m. rugsėjį, kai srities gubernatoriumi tapo Grigorijus Boosas. Tai buvo Maskvos žmogus, kurio paskyrimas į Kaliningradą reiškė federalinio centro įtakos ir kontrolės sričiai stiprinimą. Nuo šio momento Kremlius ES plėtrą ėmė traktuoti kaip išorinį įvykį, kurio neigiamas pasekmes sričiai privalėjo niveliuoti Briuselis. Iš pradžių naujasis gubernatorius savo paskirtį traktavo kaip vektoriaus Kaliningrado sritis Rusijos langas į Europą tiesimą: esą esklavas turi tapti rusiškojo verslo ekspansijos į Vakarų ir pasaulines rinkas placdarmu. Sritį G. Boosas laikė Rusijos bandymų poligonu santykiuose su ES ir 2006 m. vasarį netgi pareiškė, esą regione bus aprobuotas bandomasis visos Rusijos Federacijos stojimo į ES projektas (Motieka ir kt., 2006: 21 24). Apskritai G. Booso kadencija Kaliningrade buvo savotiškas mega projektų laikotarpis, gubernatorius lengva ranka brėžė didingos KS plėtros gaires. Jo iniciatyva Maskva įtraukė KS į sąrašą RF teritorijų, kuriose turėjo būti kuriamos ir vystomos azartinių lošimų bei turizmo ir rekreacijos zonos. Labiausiai pribloškiantis G. Booso užmojis buvo ketinimas per keletą metų padvigubinti KS gyventojų skaičių (Žukas, 2011: 69). Naujasis 2006 m. priimtas YEZ įstatymas ir bendras Rusijos ekonomikos pakilimas davė apčiuopiamų rezultatų, paspartėjo KS ekonominis vystymasis m. apsilankę Kaliningrade ir pabendravę su G. Boosu The Times žurnalistai susidarė įspūdį, kad prasidėjo srities klestėjimo laikotarpis ir tikėtina, kad Kaliningradas taps Rusijos Honkongu (Калининград будет..., 2007: 1 2). Tikrovė buvo kiek kitokia: Maskva neketino suteikti sričiai jokio specialaus statuso, nebeliko šiuo klausimu iliuzijų ir Briuselyje, Kaliningradas išnyko kaip specialus ES santykių su Rusija darbotvarkės punktas. Nepaisant išryškėjusio neigiamo Maskvos požiūrio į bet kokius siūlymus didinti KS savarankiškumą, regiono politinis elitas neatsisakė idėjos dėl ypatingo srities statuso nei paskutiniais G. Booso valdymo metais, nei 2010 m. gubernatoriumi tapusio vietos politiko Nikolajaus Cukanovo kadencijų laikotarpiu. Šiuo klausimu sutarė ir tebesutaria beveik visos KS politinės partijos bei visuomeniniai judėjimai, pastaraisiais metais kaliningradiečiai nuosekliai propaguoja naujo federalinio įstatymo idėją. Vieni pirmųjų 2009 m. pradžioje apie tai ėmė kalbėti Kaliningrado komunistai: Rusijos komunistų partijos atstovas, srities Dūmos vicepirmininkas Jurijus Semionovas pasiūlė priimti federalinį įstatymą Apie ypatingą Kaliningrado srities statusą (KS gubernatoriaus įgaliojimai turi prilygti RF vicepremjero rangui, srities gyventojams turi būti išmokami priedai kaip šiaurinių RF regionų gyventojams, iš federalinio biudžeto turi būti skiriamos milijardinės dotacijos KS atotrūkiui nuo metropolijos kompensuoti ir t. t.). Kai 2009 m. vasarą srityje lankėsi RF Tarybos pirmininkas Sergejus Mironovas, apie ypatingą srities statusą garbingam svečiui priminė buvęs vicegubernatorius, KS Visuomeninių rūmų pirmininkas Garijus Čmychovas. Jo nuomone, KS yra labiausiai nuo užsienio valstybių ir ES veiksmų priklausantis RF regionas, skaudžiausiai kenčiantis nuo kiekvieno su regionu nesuderinto federalinio centro sprendimo. G. Čmychovas pasiūlė priimti federalinį įstatymą Apie Kaliningrado sritį m. gruodį prabilo ir buvęs srities gubernatorius Leonidas Gorbenka, kurio nuomone, KS būtina suteikti ypatingą konstitucinį statusą ir pavadinti ją Federaline Pabaltijo sritimi (Смирнов, 2009: 1 3) m. pradžioje KS gubernatorius N. Cukanovas pasiūlė RF prezidentui Dmitrijui Medvedevui paversti regioną atskira federaline apygarda, o gegužę surengtame forume Kaliningrado srities vystymosi perspektyvos daugumos politinių jėgų atstovai pritarė minčiai apie federalinio įstatymo būtinumą. D. Medvedevo vizito į Kaliningradą proga 2011 m. rugpjūtį parengtas įstatymo projektas: sritis turėtų virsti atskira federaline apygarda arba federaline teritorija, jos gubernatorius taptų RF prezidento administracijos vadovo pavaduotoju ir specialiu prezidento atstovu deryboms su ES (Пилотный регион..., 2015: 1; Далеко ли..., 2011: 1 2) m. rugpjūčio 2 d. KS vyriausybė patvirtino ilgalaikę srities vystymosi strategiją, kurioje detaliai aptarta tokio įstatymo paskirtis ir turinys. Pagrindinis dėmesys skirtas ūkinei veiklai regione reglamentuoti, pabrėžiant, kad toks federalinis įstatymas bus efektyvus tik tokiu atveju, jeigu galios ilgą laiką ir jeigu jame bus užfiksuotas būtinumas derinti su KS vyriausybe visus federalinio lygmens teisės aktus, galinčius turėti įtakos srities ekonominės veiklos sąlygoms (Стратегия..., 2012: ) m. rudenį pasirodė KS Konstitucinio (statutinio) Teismo ir srities vyriausybės atstovų parengtas tokio įstatymo projektas, kuris praktiškai regiono ateitį siejo ne su Rusija, bet su kaimyninėmis valstybėmis ir ES, pvz., Rusijos vyriausy- 184

185 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) bė turėtų suteikti KS vadovybei teisę savarankiškai sudaryti sutartis ir susitarimus su užsienio federacinių valstybių subjektais, turi būti sukurta vieninga laisvosios prekybos zona, apimanti KS teritoriją bei Lenkijos pasienio vaivadijas, pasiektas specialus RF vyriausybės ir Europos Komisijos susitarimas dėl laipsniško vizų režimo bei patikrų panaikinimo ES ir KS pasienyje ir kt. (Пилотный регион..., 2015: 1). Tokią nuoseklią KS elito laikyseną srities statuso klausimu lėmė ne tik natūralus regiono išskirtinumo suvokimas, bet ir 2016 metų problemos artėjimas m. balandį turi baigtis YEZ lengvatų galiojimo laikas, todėl pastaruosius keletą metų Kaliningrade stiprėjo nuogąstavimai, kad preferencijų panaikinimas sužlugdys visą KS ekonomiką. Kaip vienas iš problemos sprendimo variantų 2015 m. pradžioje iškelta idėja paversti sritį AVT aplenkiančio vystymosi teritorija (rus. територия опережающего развития TOR). RF Ekonomikos ministerija pasiūlė nuo 2016 m. balandžio 1 d. suteikti regionui šį statusą. Nors konkrečios tokio darinio raiškos parametrų (nei teisės aktų, nei veikimo mechanizmų) srityje iki šiol nėra, pasigirdo spėliojimų ir nuomonių, kad AVT statusas galėtų ne tik kompensuoti YEZ praradimo pasekmes, bet ir paspartinti regiono ekonomikos plėtrą. Praktiškai tai reikštų grįžimą prie eksperimentinio regiono koncepcijos: esą jei AVT bus liberalizuotos sąlygos užsienio investicijoms, sritis galėtų tapti naujų ekonominių santykių apšlifavimo vieta, o perspektyvoje visos Rusijos ekonomikos varikliu (Западов, 2015: 1 2). Tačiau tiek ekspertai, tiek KS verslo sluoksniai skeptiškai vertina AVT idėją, teigdami, kad geriausia išeitis būtų tobulinti esamą YEZ režimą, o ne rinktis naują neišbandytą modelį. 2. Kaliningrado srities socialinio ekonominio vystymosi programos ir strategijos 2001 m. gruodį patvirtinta federalinė tikslinė KS vystymosi programa laikotarpiui iki 2010 m., kurios pagrindinis tikslas sukurti sąlygas stabiliam socialiniam ekonominiam srities vystymuisi, pasiekiant kaimyninių šalių išsivystymo lygį bei sukuriant regione Rusijos ir ES suartėjimui palankų investicinį klimatą. Pagrindiniai programos uždaviniai suskirstyti į 3 kategorijas: Rusijos geostrateginių interesų Baltijos regione užtikrinimas (Kaliningrado, kaip stambaus Rusijos transporto mazgo, vystymas, stabilaus energijos tiekimo sričiai užtikrinimas, ekologijos ir aplinkosaugos problemų sprendimas), federalinės reikšmės uždaviniai (regiono ekonominės struktūros transformacija į eksportinę gamybą, YEZ mechanizmo tobulinimas, telekomunikacijų infrastruktūros, turizmo ir rekreacijos komplekso vystymas), regioninės reikšmės uždaviniai, kuriems įgyvendinti būtina federalinės valdžios parama (kompleksinis žemės ūkio, žuvies pramonės ir socialinio sektoriaus šakų vystymas) (Федеральная целевая..., 2010: 2 3). Programoje regiono ekonominio vystymosi strategijos pagrindu pasirinkta YEZ funkcionavimo tobulinimo koncepcija, numatyta tobulinti įstatymą dėl YEZ, garantuojant ilgalaikį stabilų zonos vystymąsi bei sukuriant lanksčią, operatyvų sprendimų priėmimą įgalinančią valdymo sistemą. Pažymėta, kad teigiamai užsibrėžtų uždavinių įgyvendinimą paveiktų RF ir ES susitarimai dėl KS kaip bendradarbiavimo regiono vystymo: tai leistų realizuoti tarptautines YEZ režimo stabilumo garantijas, taikyti YEZ teritorijoje ES standartus bei įvesti specialų supaprastintą dokumentų įforminimo režimą Šengeno sutarties šalių piliečių apsilankymams KS ir atvirkščiai (Федеральная целевая..., 2010: 21 22). Programoje numatyta visas lėšas skirti prioritetinėms kryptims, kurios nustatytos siekiant kompensuoti regiono fizinį atotrūkį nuo pagrindinės RF teritorijos bei paversti KS eksportinės gamybos zona. Pagal pagrindinius programos uždavinius išskirti 9 prioritetai, tarp kurių gintaro pramonė, žuvies pramonė ir agropramoninis kompleksas, kaip galintys užtikrinti KS konkurencingumą bei jos strateginių pranašumų realizavimą. Įgyvendinus programą, KS turėjo būti sukurtas palankus verslui ir investicijoms klimatas, vystoma į eksportą orientuota gamyba, srities gyventojų pragyvenimo lygis priartėti prie kaimyninių valstybių piliečių gyvenimo lygio, o bendras vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui 2,4 karto viršyti 2001 m. rodiklį (Федеральная целевая..., 2010: 22 33) m. spalį ši programa pakoreguota, o 2008 m. gruodį RF vyriausybė patvirtino naują jos redakciją, kur nustatyti KS vystymosi m. laikotarpiu parametrai. Lyginant su 2001 m. programa, kiek sumažėjo pagrindinių uždavinių apimtis, akcentuotas ekologinės situacijos gerinimas bei KS energetinio saugumo užtikrinimas, turizmo ir rekreacijos komplekso vystymas, socialinių paslaugų sektoriaus plėtra ir kt m. laikotarpiu numatyta įgyvendinti 71 investicinį projektą, bendra programos finansavimo apimtis siekė net 436,5 mlrd. rublių, iš kurių 185

186 Julius Žukas RUSIJOS FEDERACIJOS KALININGRADO SRITIES SOCIALINĖS EKONOMINĖS RAIDOS XXI AMŽIUJE BRUOŽAI 13 proc. (56,8 mlrd.) turėjo sudaryti federalinio biudžeto lėšos, 2,85 proc. KS lėšos (12,4 mlrd.), likusias lėšas planuota pritraukti iš nebiudžetinių šaltinių. Pabrėžta didžiulė apsirūpinimo energetiniais ištekliais svarba ūkinei veiklai bei energetiniam saugumui, pažymint, kad baziniu srities energijos šaltiniu gali tapti atominės elektrinės statyba. Konkretūs atominės elektrinės (AE) statybos terminai šioje programoje nenurodyti, 2010 m. turėjo būti pastatytas antrasis Kaliningrado TEC-2 energoblokas, 2011 m. suskystintųjų dujų terminalas ir dujotiekis, 2012 m. požeminė dujų saugykla. Įgyvendinus programą, turėjo gerokai išaugti srities gyventojų pragyvenimo lygis, o vidutinė gyvenimo trukmė padidėti nuo 61,5 metų 2005 m. iki 73 metų 2014 metais (Федеральная целевая..., 2014: 5 6, 17 20, 25, 62 63, 110). Dar viena šios programos redakcija parengta 2014 m., ji laikotarpiui iki 2020 metų taip pat numatė įspūdingus uždavinius ir būsimus rezultatus: bus kuriama bazinė KS infrastruktūra, vystomi konkurencingi ekonomikos sektoriai, keliamas gyventojų gyvenimo lygis ir kokybė, vystomas turizmas, didinamas gyventojų mobilumas. Programą įgyvendinus, 2020 m. pabaigoje turės būti pasiektas subalansuotas, pasaulinėje rinkoje konkurencingų ekonomikos sektorių vystymu pagrįstas socialinis ekonominis KS vystymasis, sukurta multimodali transporto ir logistikos zona, iš pagrindų modernizuota srities socialinė infrastruktūra, sukurti nauji ekonominio vystymosi centrai ir pramoninės zonos, įveikta srities vystymosi teritorinė disproporcija, visiškai išnaudotas KS turistinis bei rekreacinis potencialas ir kt. (Государственная программa..., 2020: 2, 15). Aptariamu laikotarpiu du programinius ilgalaikės regiono plėtros dokumentus parengė KS vyriausybė m. paskelbta Kaliningrado srities socialinio ekonominio vystymosi m. programa, kur identifikuotos pagrindinės regiono raidos problemos: ilgalaikių Rusijos ir ES santykių perspektyvų bei KS statuso šiuose santykiuose neapibrėžtumas, priklausomybė nuo importo, tiesioginių užsienio investicijų stoka, makroregioninės integracijos procesą stabdantys tarifų ir kiti instituciniai barjerai, regiono energetinės infrastruktūros bei transporto infrastruktūros ribotumas, demografinis disbalansas, KS vystymosi teritorinis netolygumas (vakarinė srities dalis labiau išsivysčiusi ir tankiau apgyvendinta nei rytinė) ir kt. Konstatuota, kad pagal BVP vienam gyventojui sritis pusantro karto atsilieka nuo Baltijos valstybių ir Lenkijos, 6 7 kartus nuo išsivysčiusių ES šalių. Kaip programos prioritetai išskirta efektyvi integracija į tarptautines gamybos, darbo ir kapitalo rinkas, globalios ekonominės sistemos iššūkius atitinkančių valdymo modelių parengimas, gamybos procesų technologinė modernizacija, konkurencingos pramoninės politikos kūrimas, KS konkurencingumo makroregioninėje aplinkoje užtikrinimas. Suformuluoti trys programos tikslai: pasiekti europinius standartus atitinkantį gyvenimo lygį ir aplinkos kokybę, pasiekti efektyvų KS konkurencingumą Baltijos jūros makroregione, sukurti efektyvią regioninio vystymosi procesų valstybinio valdymo sistemą; 5 uždaviniai: 1) palankaus investicijoms ir verslui klimato sukūrimas; 2) patogaus socialinio klimato formavimas; 3) efektyvios pramoninės politikos įgyvendinimas; 4) transporto, energetikos ir ryšių infrastruktūros vystymas; 5) turizmo ir rekreacijos komplekso vystymas. Programoje akcentuota, kad pagrindinį vaidmenį užtikrinant KS konkurencingumą atliks investiciniai projektai lyderiai, kurie įgalins iš naujo pozicionuoti sritį Baltijos šalių ir ES rinkose bei garantuos KS lyderystę pasirinktame makroregioninės specializacijos segmente. Programoje pateiktas konkretus tokių projektų flagmanų paketas: naftos perdirbimo, metalo konstrukcijų, cemento gamyklų statyba, rapso perdirbimo ir buitinės technikos gamybos kompleksų, žuvies perdirbimo įmonės statyba ir kt. Programa numatė ženklų Maskvos finansinės paramos regionui išaugimą, per 10 metų KS iš federalinio biudžeto turėjo gauti daugiau kaip 200 mlrd. rublių (Программа..., 2016: 4 5, , , 141; Lopata ir kt., 2007: 75) m. KS vyriausybė patvirtino ilgalaikę srities socialinio ekonominio vystymosi strategiją, kur numatyta, kad regionas turi tapti aiškiai apibrėžtu, vidiniame valstybės darbo pasidalijime specializuotu RF subjektu, kuris atliks nuolat veikiančios parodinės teritorijos, akumuliuojančios ir platinančios Rusijoje įvairių sričių veiklos pasaulinę patirtį ir naujausius metodus, funkciją. Nustatyta, kad galimi trys srities vystymosi scenarijai: inercinis, aktyvusis ir projektinis ambicingasis. Pirmuoju atveju išliktų tos pačios KS ekonomikos vystymosi tendencijos: vyrautų importo operacijos, muitų lengvatų išaugintos šakos (automobilių, buitinės technikos surinkimas, maisto pramonė, baldų pramonė ir kt.). Transporto ir energetikos infrastruktūros tobulės lėtai, dėl to nebus didelių projektų Europos ar Rusijos rinkose. Bendrai KS ekonomikos vystymasis ir toliau atsiliks nuo Rusijos vidurkio ir nuo kaimyninių šalių ekonomikų. Aktyvusis scenarijus numatė aktyvius KS vadovybės veiksmus spartinant pramoninės 186

187 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) gamybos tempus (numatyta, kad nuo 2014 m. KS municipaliniuose dariniuose pradės veikti pramoninės zonos), gerokai išaugs turizmo sektorius, bus realizuoti stambūs investiciniai projektai (tarp jų užbaigta Baltijos AE statyba) bei įgyvendinta KS ekonomikos šakų struktūrinė modernizacija. KS vadovybė stengsis sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui ir investicijoms: mažins biurokratizmą ir korupciją, plėtos socialinį dialogą su verslo sluoksniais ir t. t. Galiausiai projektiniame ambicingajame scenarijuje numatyti ne tik aktyvūs KS vadovybės veiksmai, bet ir finansinė federalinio centro parama bei atitinkamai nauja įstatyminė bazė, pagrįsta naujo Kaliningrado srities įstatymo parengimu. Pastarasis scenarijus reikštų kardinalų KS ekonominio vystymosi modelio pakeitimą: atsisakius preferencijų ir kompensacijų (t. y. YEZ režimo), baziniais prioritetais turėtų tapti vidaus rinkos vystymas ir plėtra, objektyvių konkurencinių pranašumų (gintaro atsargos, geografinė padėtis ir klimatas) išnaudojimas, įsitraukimas į tarptautinį darbo pasidalijimą. Esant tokiai strategijai, prioritetinėmis KS vystymosi kryptimis taptų turizmas (gydymo ir sveikatingumo paslaugų sektoriaus, ekologinės žemės ūkio gamybos vystymas ir kt.), gintaro ir juvelyrinių dirbinių klasteris, informacinių technologijų sektorius (aukštos kvalifikacijos specialistų pritraukimas, visapusiškai vystant federalinį Baltijos I. Kanto universitetą, įkuriant srityje tarptautinį lavinimo centrą), tolesnis tradicinių regiono pramonės šakų (visų pirma automobilių gamybos ir laivų statybos) vystymas. Siekiant įgyvendinti šį scenarijų, reikia kurti bazinius (rus. якорные) projektus prioritetiniuose sektoriuose, juos įgyvendinti ir aplink juos formuoti teritorinius klasterius. Strategijoje pabrėžta, kad KS vadovybė stengsis įgyvendinti būtent šį scenarijų (Стратегия...: ). 3. Regiono raidos rodikliai Pastarųjų keliolikos metų KS socialinio ekonominio vystymosi tendencijas visų pirma atskleidžia statistiniai duomenys. Jų verifikavimas ir palyginimas su programinių plėtros dokumentų nuostatomis leidžia gana tiksliai įvertinti realią regiono raidos būklę. 1 lentelė. Kaliningrado srities ekonominės raidos rodikliai BVP, mlrd. rublių 41,2 51,1 81,8 103,1 143,9 179,3 169,5 195,7 241,0 246,6 Pramonės augimo tempai, proc. 110,2 104,7 126,6 118,9 167,0 114,4 101,8 95,3 117,0 118,0 101,7 Užsienio investicijos, mln. dolerių 56,2 55,9 61,9 75,3 80,8 298,8 375,9 112,2 206,5 310,3 344,4 Importas, mlrd. dolerių 1,66 2,20 3,20 4,19 5,52 8,22 9,88 5,43 8,18 10,62 12,40 Eksportas, mln. dolerių Šaltinis: Lopata ir kt., 2007: 67; Зверев, 2009: 70 71; Стратегия социально-экономического развития Калининградской области на долгосрочную перспективу: 6 7, 112, 150; Калининградская область в цифрах, 2014: 14, 18. Statistiniai duomenys liudija gana įspūdingus srities ekonomikos vystymosi m. laikotarpiu tempus. Pasaulinei m. krizei veikiant padėtis 2009 metais pablogėjo, tačiau nuo 2010 m. formaliai vėl prasidėjo pakilimas. Visa tai paskatino svarstymus apie unikalias regiono vystymosi perspektyvas, kai kurie užsienio ekspertai netgi prabilo apie KS ekonominį bumą (Bülow, 2011: ). Visgi tai buvo pernelyg optimistinis ir paviršutiniškas požiūris. Iš esmės programa reiškė kardinalų visos regiono ekonominės sistemos pakeitimą, nes iškėlė strateginį uždavinį įvairių lengvatų ir preferencijų pagrindu sukurtą ekonomikos modelį pakeisti konkurencinga, į eksportą orientuota ekonomika. Užsibrėžta beveik nuo nulio kurti KS eksporto sektorių, tai kėlė esminį klausimą dėl tokios drastiškos regiono ekonomikos transformacijos galimybių ir perspektyvų (Lopata ir kt., 2007: 70). Apskritai visi aptarti KS raidos programiniai dokumentai savo stilistika primena sovietmečio penkmečio planus: iš pirmo žvilgsnio viskas logiškai, tiksliai identifikuota, tačiau greta formuluojami ir keliami iš esmės sunkiai realizuojami tikslai ir uždaviniai, neretai prasimuša komandinis direktyvinis stilius, pvz., 2012 m. parengtoje strategijoje numatytose srities agropramoninio 187

188 Julius Žukas RUSIJOS FEDERACIJOS KALININGRADO SRITIES SOCIALINĖS EKONOMINĖS RAIDOS XXI AMŽIUJE BRUOŽAI komplekso raidos kryptyse yra net 22 punktai: vystyti, plėsti, didinti, modernizuoti, sukurti ir pan. (Стратегия..., 2012: ). Neginčytinas šių dokumentų privalumas yra objektyvus regiono ir paskirų jo ekonomikos šakų problemų bei kliūčių identifikavimas. Visų pirma čia paminėtinos specifinės regiono eksklavo problemos: žaliavų ir energetinių išteklių tiekimo, transporto ir susisiekimo, vizų, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo, taip pat sudėtinga ekologinė situacija, menkos užsienio investicijų apimtys, silpnas socialinių paslaugų sektorius, netolygus KS vakarinės ir rytinės dalių socialinio ekonominio išsivystymo lygis (depresyvūs rajonai tai oficialiuose dokumentuose vartojamas terminas) ir kt. Paradoksalu, tačiau tuose pačiuose dokumentuose neretai neatsižvelgiama į realias problemas bei kliūtis ir formuluojami neadekvatūs raidos scenarijai. Pvz., vertindami regiono raidos m. laikotarpiu programą ekspertai pastebėjo, kad joje kaip pagrindinis KS socialinio ekonominio proveržio variklis numatyta stambiosios pramonės plėtra, vadinasi, praktiškai užsibrėžta gerinti regiono būklę gilinant jau esamas kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo bei priklausomybės nuo federalinio centro nustatomų energetinių išteklių ir transporto tarifų problemas (Lopata ir kt., 2007: 82). Tiesa, tada tikėtasi labai greitai kardinaliai pakeisti demografinę situaciją. Valdomos demokratijos sąlygomis nemažos įtakos konkrečiam planų ir projektų turiniui turi autoritetinga vadovo nuomonė. Kaliningrado srityje tas ypač buvo akivaizdu gubernatoriaus G. Booso kadencijos metais. G. Boosas entuziastingai parėmė 2006 m. birželį paskelbtą Valstybinę programą užsienyje gyvenančių tėvynainių savanoriškam persikėlimui į Rusijos Federaciją remti ir pasiryžo per 5 metus padvigubinti KS gyventojų skaičių iki 2 mln. žmonių, šią iniciatyvą pagyrė Kremlius (Lopata 2006: 139, 143). Parengtoje srities programoje skaičiai buvo daug kuklesni, bet vis tiek įspūdingi: užsimota m. laikotarpiu priimti 300 tūkst. į KS persikėlusių asmenų (Программа содействия..., : 2, 7, 9). 2 lentelė. Kaliningrado srities gyventojų skaičiaus dinamika Gyventojų sk., tūkst. 958,7 955,4 949,6 942,2 938,6 937,4 937,4 938,6 941,5 946,9 954,8 963,1 Šaltinis: Программа содействия добровольному переселению в Калининградскую область соотечественников, проживающих за рубежом, на годы: 18; Стратегия социально-экономического развития Калининградской области на долгосрочную перспективу: 11; Калининградская область в цифрах, 2014: 13. Tikrovėje iki 2013 m. į sritį persikėlė gyventi tėvynainiai, 2015 m. sausio 1 d. KS buvo gyventojai (Численность населения..., 2015: 1). Kadangi 2012 m. parengtoje strategijoje ir ją detalizuojančiose valstybinėse paskirų sektorių bei šakų vystymo programose (šiuo metu srityje veikia 18 valstybinių socialinio ekonominio vystymosi programų) numatyta statyti daug įvairių objektų, toliau išlieka aktuali kvalifikuotos darbo jėgos problema. Kasdienius srities verslo ir bendros infrastruktūros poreikius tenkina atvykėliai iš užsienio, dominuoja Vidurinės Azijos šalių gyventojai (2012 m. darbo jėgos iš užsienio kvota buvo asmenys). Jų kvalifikacija neaukšta ir nepadeda spręsti regiono vystymosi problemų m. pabaigoje, dar prieš 2014 m. prasidėjusią geopolitinės krizės ir sankcijų epochą, paaiškėjo, kad regione panaudojama tik 50 proc. KS programiniam vystymuisi skiriamų federalinio bei srities biudžetų lėšų, priežastis projektuotojų ir kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas (Почтамцев..., 2013: 1) m. pradžioje paskelbti visų RF subjektų ekonominio ir socialinio vystymosi rodikliai atskleidė, kad KS atsidūrė tarp atsiliekančiųjų regionų, vietoj augimo užfiksuoti sulėtėję vystymosi tempai ir atsilikimas nuo RF vidurkio. Sritis tapo vienu iš daugiausiai prasiskolinusių RF regionų, 2013 m. kovą jos skola viršijo 70 proc. metinių pajamų (Кралов, 2012: 1). Galima teigti, kad akivaizdus strateginio proveržio KS raidoje deficitas visų pirma yra federalinio centro politikos regiono atžvilgiu pasekmė. Kaliningrado sritis ir toliau lieka geopolitiniu įkaitu Maskvos pasaulinės politikos strateginėse schemose, kuriuo manipuliuojama neatsižvelgiant į realius regiono poreikius. Geriausias to pavyzdys yra Baltijos AE statybos istorija. Energijos išteklių patikimumo stoka buvo ir kol kas tebelieka viena svarbiausių regiono vystymosi kliūčių. Formaliai žiūrint, dujomis kūrenama Kaliningrado TEC-2 (2005 m. spalį paleistas pirmasis, 2010 m. gruodį antrasis energoblokas, bendras galingumas 900 Mw) tenkina srities elektros energijos poreikius, tačiau ši jėgainė neturi jokio technologinio rezervo avarijos ar ilgesnio dujų tiekimo nutrūkimo atvejais, būtini dar keli smulkesni bent 450 Mw bendro galingumo autonominiai elektros gamybos šaltiniai m. Maskvoje parengta KS energetinės sistemos vystymo 188

189 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) laikotarpiui iki 2012 metų schema, pagal kurią srityje turėjo būti pastatytos 5 šiluminės elektrinės. Situacija pakito 2009 m. rugsėjį, kai RF vyriausybė nutarė pastatyti KS teritorijoje 2300 Mw galingumo (du reaktoriai po 1150 Mw) Baltijos atominę elektrinę (toliau BAE) m. prasidėjo statybos, 2016 m. turėjo pradėti veikti pirmasis, 2018 m. antrasis reaktorius. Srities vyriausybė pritarė šiam projektui kaip visiško regiono energetinio saugumo garantijai, tai leis sumažinti priklausomybę nuo dujų tiekimo per svetimų valstybių teritorijas (dujos KS pasiekia magistraliniu dujotiekiu Minskas Vilnius Kaliningradas, jo projektinis našumas siekia 2,5 mlrd. m³ per metus), pagerins investicinį klimatą ir paskatins elektros energijai imlių į eksportą orientuotų gamybų plėtrą (Стратегия..., 2012: 44, ). Visgi nemažai ekspertų jau tada BAE statybos sumanymą laikė ne ekonominiu, bet grynai politiniu projektu, kurio paskirtis buvo paskatinti Lietuvą atsisakyti planų statyti Visagino atominę elektrinę. BAE pradėta statyti neturint projekto ir jokių ekonominių skaičiavimų, sutarčių dėl pagamintos elektros energijos realizavimo užsienyje, nenumačius normaliam BAE funkcionavimui būtinų manevrinių elektros gamybos jėgainių statybos, neatlikus BAE poveikio aplinkai įvertinimo bei nesuderinus su kaimyninėmis valstybėmis ir t. t. Paaiškėjus, kad Lietuvos Vyriausybė suabejojo Visagino AE projekto tikslingumu, 2013 m. birželį BAE statyba sustabdyta. Rusijos iždui visa tai iki šiol kainavo apie 50 mlrd. rublių, o sritis liko be nieko: pasikliovus BAE projekto sėkme, nepastatyta nė viena iš 5-ių 2008 m. schemoje numatytų elektrinių. Be to, KS energetinis kompleksas turi dar vieną labai rimtą trūkumą pasenusią elektros tinklų sistemą, kuriai būdingas aukštas moralinio ir fizinio susidėvėjimo laipsnis m. trečdalyje KS teritorijos funkcionavo dar iš prieškario (!) išlikę 60 Kw įtampos tinklai, o bendri elektros energijos nuostoliai srities tinkluose buvo patys didžiausi RF ir siekė net 22 proc. (virš 750 mln. Kw per metus) (Злобин, 2012: 1 4; Kaliningrado AE..., 2013: 1; Kaliningrado atominis..., 2013: 1 2). Dėl elektros tinklų gedimo 2011 m. rugpjūtį be elektros kuriam laikui liko visas regionas, 2013 m. rugpjūtį pusė srities teritorijos, pastaruoju atveju 12-ai KS vakarinės dalies savivaldybių elektra pradėta tiekti iš Lietuvos rezervinės linijos. Visa tai liudija, kad regione iki šiol neužtikrintas stabilus elektros energijos tiekimas ir nėra techninių galimybių prijungti prie elektros tinklų visų vartotojų. Tai mažina srities investicinį patrauklumą, tiesioginių investicijų į KS ekonomiką apimtys 2012 m. nesiekė nė 2 proc. nuo BVP. Šiuo metu viltys siejamos su dviem 2014 m. patvirtintais federalinio lygmens projektais, pagal kuriuos srityje per penketą metų turės būti pastatytos naujos elektrinės Sovetske, Guseve, Svetle ir Kaliningrade (trys kūrenamos dujomis, viena anglimis) bei visiškai rekonstruoti regiono elektros tinklai (Злобин, 2012: 1; Лавров, 2014: 1; В Калининградской области..., 2015: 1). Visose be išimties KS raidos programose ir strategijose viena iš prioritetinių regiono vystymosi krypčių nurodoma turizmo plėtra. Kai kuriuose šių dokumentų netgi planuojama paversti KS masinio turizmo regionu, esą turizmas turi tapti visos srities ekonomikos lokomotyvu. KS turizmo agentūros skaičiavimais, 2014 m. regioną turėjo aplankyti iki 1,5 mln. turistų, o 2012 m. strategijoje kalbama apie 5 mln. turistų srautą 2017 metais (Дмитриев 2012: 1; Стратегия..., 2012: 159, 221). Srities žiniasklaida gana skeptiškai vertino tokius planus, primindama, kad dar gubernatoriaus G. Booso laikais būta panašių grandiozinių projektų. Išties G. Booso iniciatyva federalinis centras 2006 m. birželį leido įkurti RF priklausančioje Kuršių nerijos dalyje turizmo ir rekreacijos zoną (YEZ porūšis), kuri turėjo tapti stambiu tarptautinio turizmo centru, tačiau projektas žlugo. Tiesa, pastaraisiais metais ėmė gana ženkliai augti į KS atvykstančių turistų srautas: 2013 m. regione apsilankė 550 tūkst. turistų, o 2015 m. jų skaičius, preliminariais duomenimis, viršys 1 mln. (Доклад..., 2015: 27; Наше янтарное..., 2015: 1). Visgi tai nėra tvari, tikslingomis investicijomis ir infrastruktūros tobulinimu pagrįsta plėtra, bet proginė konjunktūra. Rusijos rublio vertės ir RF gyventojų pajamų lygio smukimas, abipusės ES ir RF sankcijos paskatino Rusijoje vidinį turizmą, bet gerokai sumažėjo užsienio turistų skaičius. Statistika fiksuoja iš pirmo žvilgsnio paradoksalius skaičius: nors turistų srautas beveik padvigubėjo, KS viešbučių ir restoranų verslo pelnas per devynis 2015 m. mėnesius buvo 3 kartus mažesnis nei analogišku 2014 m. laikotarpiu. Viena pagrindinių problemų turizmo infrastruktūros menkumas, ypač pajūryje (Несвоевременное счастье..., 2015: 1) m. strategijoje teigiama, kad KS teritorijoje galima vystyti visas turizmo rūšis, taip pat ir ekologinį turizmą, nors toje pačioje strategijoje ir ankstesniuose programiniuose dokumentuose nuolat kalbama apie sudėtingą ekologinę situaciją regione. Viena iš problemų vandens užterštumas. Iki šiol neužbaigta dar 1976 m. pradėta Kaliningrado miesto valymo įrenginių 189

190 Julius Žukas RUSIJOS FEDERACIJOS KALININGRADO SRITIES SOCIALINĖS EKONOMINĖS RAIDOS XXI AMŽIUJE BRUOŽAI statyba, nors 2001 m. Švedija ir Suomija skyrė tam dešimtis milijonų eurų. Visi Kaliningrado nešvarumai vis dar nevalyti keliauja į Aistmares, per metus tai siekia apie 73 mln. m³ (Стратегия..., 2012: 34, 155, 158; Забелкин, 2014: 1; 2015: 1). Beveik visi pagrindiniai KS socialinės ekonominės raidos m. rodikliai patvirtina teiginį, kad iki šiol nepavyko įgyvendinti strateginių regiono vystymosi uždavinių. Visa tai tapo akivaizdu dar ikikriziniu m. laikotarpiu, o m. padėtį regione gerokai pablogino dėl Rusijos agresijos Ukrainoje įvestos abipusės ES ir Rusijos sankcijos bei pasaulinių naftos kainų kritimas. Dėl specifinės eksklavo padėties ir priklausomybės nuo importo KS labiau nei kiti RF regionai nukentėjo nuo Rusijos konflikto su Vakarais. ES ir JAV įvedė iš esmės grynai politines, o Rusija ekonomines sankcijas, kurios stipriai smogė srities verslui, visų pirma nukentėjo integruotis į tarptautinį darbo pasidalijimą sugebėjusios įmonės. Rusijos centrinio banko duomenimis, tiesioginės užsienio investicijos KS 2014 m. sumažėjo 41,4 proc., 11 proc. išaugo regiono skolos (Hier treffen..., 2015: 1; Георгий Дыханов..., 2015: 1). RF Statistikos departamento duomenimis, per pirmuosius dešimt 2014 m. mėnesių bendri KS verslo subjektų nuostoliai pirmąkart viršijo bendrą pelną (minus 1 mlrd. rublių). Per šį laikotarpį labiausiai nukentėjo pačia efektyviausia turėjusi būti srities apdirbamoji pramonė, kurios nuostoliai 3 kartus viršijo pelną. Jau 2014 m. pabaigoje regiono verslui iškilo ne vystymosi, bet išgyvenimo uždavinys, KS per 2014 m. nesugebėjo panaudoti 8 mlrd. rublių iš 20 mlrd. federalinių subsidijų (Западов, 2015: 1; Калининградская область в 2014 году, 2015: 1) m. balandį srities Ekonomikos ministerija pateikė patikslintus regiono socialinio ekonominio vystymosi 2015 m. prognozės parametrus. Remiantis baziniu prognozės variantu, srities BVP 2015 m. sumažės 4,3 proc. (2016 m. 1,5 proc., o nuo 2017 m. prasidės augimas), optimistinis prognozės variantas bus išlaikytas 2014 m. lygis (Лавров, 2015: 1) m. rudenį RF vyriausybė beveik trečdaliu apkarpė valstybinės KS vystymo programos finansavimą, iš esmės pakeitė raidos prioritetus, sumažino rodiklius ir pablogino prognozes. Iš programos išbrauktas punktas apie turizmo ir rekreacijos komplekso statybą, įšaldyti kai kurie transporto infrastruktūros vystymo projektai, tačiau atgaivintas beveik dešimtmetį apmiręs azartinių lošimų zonos įkūrimo projektas (Сокращение программы..., 2015: 1) m. KS atliktas sociologinis tyrimas atskleidė, kaip srities verslininkai vertina ekonomikos būklę ir verslo perspektyvas. Daugiau kaip 57 proc. verslininkų prasidėjusius 2015 metus įvertino kaip prastesnius nei 2014 m., kas antras respondentas pažymėjo turįs verslo problemų. Beveik pusė respondentų pabrėžė refinansavimo ir elektros energijos trūkumo problemas, be to, pažymėtas išaugęs įvairių patikrų skaičius bei kontroliuojančių žinybų korumpuotumas (Георгий Дыханов..., 2015: 1) m. pavasarį atlikta Rusijos regionų gyventojų sociologinė apklausa atskleidė, kad dauguma KS gyventojų mano gyvenantys blogiausiai Rusijoje. Srities gubernatorius N. Cukanovas nesutiko su tokia nuomone ir netgi pareiškė, kad KS gyvenimo lygiu jau pasivijo Lietuvą, o kitas gubernatorius iškels uždavinį pasivyti lenkus (Цуканов 2015: 1). Statistikos duomenimis, 2013 m. vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje siekė 74,6 metų, Rusijoje 66 metus, KS 70,1 metų, vidutinis mėnesio atlyginimas 2015 m. pradžioje Lietuvoje buvo 554 eurai, Rusijoje 416 eurų, KS 340 eurų (Euras apnuogino..., 2015: 1; Средняя зарплата, 2015: 1). Išvados Programiniuose Kaliningrado srities vystymosi dokumentuose formuluotas siekis paversti ją moderniu ir tvirtas pozicijas tarptautiniame darbo pasidalijime užimančiu Baltijos makroregiono subjektu, kuris socialinio ekonominio išsivystymo parametrais atitiktų Europos Sąjungos standartus. Šis strateginis tikslas kol kas nepasiektas, pagrindinė priežastis glūdi srities statuso problemoje. Būdamas eksklavu, šis specifinis regionas privalo turėti kitokį nei kiti Rusijos Federacijos regionai statusą. Tik disponuodama galimybe savarankiškai spręsti savo raidos problemas sritis gali savo dabartinius trūkumus (atotrūkis nuo metropolijos teritorijos, žaliavų ir išteklių tiekimo, transporto problemos ir kt.) transformuoti į pranašumus ir realizuoti socialinės ekonominės raidos uždavinius. Siekdamas visiškai kontroliuoti sritį ir eliminuoti jos nutolimo nuo Rusijos galimybes, federalinis centras iki šiol atmeta ir ignoruoja visas regionui naudingas jo statuso pakeitimo koncepcijas bei projektus. Kaliningrado sritis išlieka visų pirma Rusijos kariniu forpostu, o ne langu į Europą. 190

191 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Tokio scenarijaus sąlygomis regiono ekonomika negali tikėtis nei didesnių investicijų, nei inovacijų. Pastaruoju metu socialinę ekonominę padėtį Kaliningrado srityje pablogino dėl Rusijos agresijos Ukrainoje įvestos abipusės sankcijos bei Rusijos rublio vertės smukimo nulemtas ženklus gyventojų pajamų sumažėjimas. Literatūra Bülow, Chr. (2011). Aufschwung im Gebiet Kaliningrad: Wirtschaftsboom durch gezielte Förderung aus Moskau. Osteuropa Wirtschaft 56, Jhg. 3 4, S Euras apnuogino Lietuvą vidutine alga lenkiame tik Vengriją, Bulgariją ir Rumuniją. (2015). Prieiga internete: Hier treffen die Sanktionen die Russen mit Wucht. (2015). Die Welt, 1. Juli. Prieiga internete: article /hier-treffen-die-sanktionen-die-russen-mit-wucht.html Kaliningrado AE: žlunga planai už dyką įrengtais tinklais prekiauti elektra. (2013). Prieiga internete: bernardinai.lt/straipsnis/ kaliningrado-ae-zlunga-planai-uz-dyka-irengtais-tinklais-prekiauti-elektra/ Kaliningrado atominis projektas virsta betono pripilta duobe. (2013). Prieiga internete: Lopata, R. (2006). Įkaito anatomija: Kaliningrado jubiliejaus byla. Vilnius: Eugrimas. Lopata, R., Jonavičius, L., Sirutavičius, V., Zdanavičius, L. (2007). Rusijos Federacijos Kaliningrado srities ilgalaikės raidos programos ir strategijos ( m.) vertinimas. Vilnius: VU leidykla. Motieka, E., Sirutavičius, V., Daniliauskas, J., Molis, A. (2006). Politinių procesų ir struktūrų apžvalga Kaliningrado srityje. Klaipėda: KU leidykla. Sirutavičius, V., Stanytė-Toločkienė, I. (2003). Rusijos Federacijos Kaliningrado srities strateginė reikšmė. Lietuvos metinė strateginė apžvalga, T. 1, p Timmermann, H. (2001). Kaliningrad: Eine Pilotregion für die Gestaltung der Partnerschaft EU-Rußland? Berlin: Stiftung Wissenschaft und Politik. Vidutinė vyrų ir moterų gyvenimo trukmė pasaulyje. Prieiga internete: vidutine-vyru-ir-moteru-gyvenimo-trukme-pasaulyje Žukas, J. (2011). Rusijos Federacijos valstybinės repatriacijos skatinimo programos įgyvendinimas Kaliningrado srityje. Tiltai, Nr. 2, p В Калининградской области продолжается работа по обеспечению надежности энергосистемы. Prieiga internete: Георгий Дыханов: Движемся туда, куда надо. (2015) Prieiga internete: Государственная программа Российской Федерации Социально экономическое развитие Калининградской области до 2020 года. Prieiga internete: Далеко ли до Бермуд? (2011). Prieiga internete: Дмитриев, Н. (2012). Объявить можно, а заманить чем? Prieiga internete: region/index.php? Доклад о результатах за 2014 год и основных направлениях деятельности на годы Министерства по туризму Калининградской области. Prieiga internete: Забелкин, А. (2014). Верится уже с трудом. Prieiga internete: php? Забелкин, А. (2015). Сорок лет спустя. Prieiga internete: php?element_id=80251 Западов, А. (2015). Бизнес на перепутье. Prieiga internete: Западов, А. Догонять или опережать. Prieiga internete: Зверев, Ю. М. (2009). Внешняя торговля Калининградской области: основные тенденции. Вестник Балтийского федерального университета им. И. Канта, No. 3, с Злобин, Ю. (2012). Грозит ли области энергетический кризис? Prieiga internete: site_pc/region/index.php? Калининград будет путинским Гонконгом. (2007). Prieiga internete: php?backurl=%2fnews.php%2fnews.php%3fpage. Калининградская область в 2014 году не переварила 8 млрд. федеральных субсидий из 20 млрд. рублей. Prieiga internete: 191

192 Julius Žukas RUSIJOS FEDERACIJOS KALININGRADO SRITIES SOCIALINĖS EKONOMINĖS RAIDOS XXI AMŽIUJE BRUOŽAI Калининградская область в цифрах Prieiga internete: kaliningrad/resources/3a be2d9fb7ffd8c740ec4f/2014.pdf Крылов, Н. (2012). На дне. Prieiga internete: Крылов, Н. (2012). В долгах как в шелках. Prieiga internete: Лавров, Г. (2014). Появятся «умные» сети. Prieiga internete: Лавров, Г. (2015). Два варианта прогноза. Prieiga internete: Наше янтарное чудо в центре Европы. (2015). Prieiga internete: «Несвоевременное счастье»: что выиграла Калининградская область от года санкций? (2015). Prieiga internete: Про Балтийскую республиканскую партию. Prieiga internete: Программа Калининградской области по оказанию содействия добровольному переселению в Российскую Федерацию соотечественников, проживающих за рубежом. Prieiga internete: 420/420854d21a18d a22aa5ab68fe.rtf Программа социально-экономического развития Калининградской области на годы. Prieiga internete: Пилотный регион для чего? (2015). Prieiga internete: Почтамцев, Ю. (2013). Борьба за кадры. Prieiga internete: Смирнов, В. (2009). Федеральная Прибалтийская. Prieiga internete: index.php? Сокращение программы развития Калининградской области не задело расходов на создание иго-рной зоны. (2015). Prieiga internete: Средняя зарплата в России (по регионам) и других странах мира в 2015 году. Prieiga internete: ww.bs-life.ru/ rabota/zarolata/srednyaya2015.html Стратегия социально-экономического развития Калининградской области как региона сотрудничества на период до 2010 года. Prieiga internete: Стратегия социально-экономического развития Калининградской области на долгосрочную перспективу. (2012). Prieiga internete: Федеральная целевая программа развития Калининградской области на период до 2010 года. Prieiga internete: Федеральная целевая программа развития Калининградской области на период до 2014 года. Prieiga internete: Цуканов не разделяет пессимизм населения по поводу жизни в Калининградской области. (2015). Prieiga internete: Цуканов уверен, что калининградцы сравнялись по уровню жизни с обитателями Литвы. (2015). Prieiga internete: -urovnyuž zhizni-s-obitatelyami-litvy.html Численность населения в регионах России на 1 января 2015 года. Prieiga internete: FEATURES OF 21 ST CENTURY SOCIO-ECONOMIC DEVELOPMENT OF KALININGRAD OBLAST (REGION) OF RUSSIAN FEDERATION Julius Žukas Klaipėda University (Lithuania) Summary Kaliningrad Oblast is not a typical region of Russia. Geographically isolated from Russian territory, during the Soviet period it was a highly militarized and economically backward region. After the fall of the Soviet Union, the question of Kaliningrad region status became strategically important for its socio-economic development. A dilemma arose: will the region remain Russian military outpost or will it become a modern 192

193 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) European region. The latter scenario meant the necessity to provide the region with a special status give more rights, more freedom and independence. At the end of 20th century and the beginning of 21st century it seemed that Russian Government realized the specifics of Kaliningrad Oblast and was ready to provide it with a special status. In 1991 a free economic zone was established in the region, and talks about a possibility of turning Kaliningrad into Baltic Hong Kong started. During this period the European Union (EU) gave additional impetus to the vision of Kaliningrad region status change. Brussels aimed to help Russia turn the region into a territory of fruitful cooperation. In 1997 a partnership and cooperation agreement between Russia and EU including the intention to transform Kaliningrad Region into a pilot region was drawn. The latter meant that the region was supposed to become a bridge joining Russia with EU and the West. In 1999, in Moscow, a strategy of the development of relationship between Russia and EU was published in which Russia called Kaliningrad Oblast a pilot region and suggested EU drawing a special agreement concerning Kaliningrad region. However, in fact Moscow was not planning to give any special rights and independence to Kaliningrad Oblast. In 2002 it became clear that the region would remain an integral and fully controlled part of Russia, the development of which would mainly depend on the interests of Moscow and not of the region. The status of the region has not changed to this day. Kaliningrad Oblast does not differ in any aspects from other subjects of Russian Federation. Recently the Government of Kaliningrad Oblast, members of political parties and non-governmental organizations have been trying to persuade Moscow of the necessity to publish a federal law establishing a special status of the region. In 2001 when there still were hopes about Russia s cooperation with the West, the region s development programme for the period until 2010 was approved. The main aim of the programme was to create conditions for stable socio-economic development, reach the level of development of the neighbouring countries (Lithuania and Poland), and establish a favourable climate for investments for the ally between Russia and European Union. In the programme all funds were to go to priority sectors, where amber mining and processing, fishing and fish processing industry, and agro-industrial complex were of top priority. In 2008 a new edition of the Programme establishing the following regional development trends for the period was approved: to improve ecological situation in the region, ensure energy security of the region, develop tourism and recreation, and expand the sector of social services. In 2014 the Programme was renewed one more time for the period until 2020 where the following plans were included: to establish sectors in the regional economy able to compete in the world market, modernize social infrastructure of the area, fully exploit touristic and recreational potential of the area, and etc. During the above period two programme documents of long-term regional development were prepared by the government of Kaliningrad Oblast. In 2006 a programme of socio-economical development of Kaliningrad region in , and in 2012 a long-term strategy of socio-economical development of the region were published. Key priorities highlighted in the programme were efficient integration into international production, labour and capital markets, technological modernization of production process, ensuring the competiveness of Kaliningrad region in the Baltic sea macro-region, and others, while in the list of aims, the main one was reaching European standard of living and environment quality. In the strategy approved in 2012, three possible developmental scenarios were constructed inert, active and ambitious. The Government of the region then declared its intention to follow the ambitious scenario what practically meant the revival of the concept of pilot region: the region must turn down concessions and preferences from Moscow, the development of inner market, exploitation of objective competitive advantages (amber resources, geographical position and climate) and joining international division of labour are to become main developmental priorities. Having such strategy, tourism, amber mining and processing, IT sector and the development of traditional industries have been chosen as priorities. Specific indicators and statistical data show that all programmes and strategies of the development of Kaliningrad Oblast have not been essentially realized. The strong side of the documents is objective identification of developmental problems of the region and its individual economy branches, such as energy resources and raw material supply and tariffs, transport and service difficulties, shortage of qualified labour force, complicated ecological situation, different level of development of western and eastern parts of the region, high level of bureaucratic barriers and corruption, and etc. However, when development priorities and goals are being formed the latter are 193

194 Julius Žukas RUSIJOS FEDERACIJOS KALININGRADO SRITIES SOCIALINĖS EKONOMINĖS RAIDOS XXI AMŽIUJE BRUOŽAI often ignored, for instance, a number of industrial objects are planned to be build when there is a shortage of labour force, or when the ecological situation is bad and foreigners entering and moving in the territory of the region are restricted, it is planned to transfer it into a region of massive tourism. Nevertheless, the main reason of the stagnancy of regional development is not planning mistakes but rather the politics of the federal centre. Moscow is manipulating Kaliningrad region in its strategic schemes of international politics. The best example here is the project of nuclear power plant building in Kaliningrad Oblast. Construction works of the plant commenced in 2010 not aiming to tackle the problem of energy security of the region but to induce Lithuania abandon its nuclear power plant project. In June 2013 construction works of nuclear power plant in Kaliningrad region were stopped, and hopes of the regional Government to improve investment climate in the region and encourage the development of export oriented production failed. Common development problems of the region cleared up even prior to the geopolitical crisis in Economic and social development indicators of all Russian subjects announced in 2012 revealed that the development of Kaliningrad Oblast slowed down and it ended up among backward regions. The region became one of the most indebted regions of Russia, with its debt exceeding 70 percent of its annual income in In the situation deteriorated even more due to mutual sanctions of EU and Russia and fall of global oil prices; Russian sanctions were extremely painful for Kaliningrad region, which depends on import. In 2014 direct foreign investment in the region decreased by 41.4 per cent, the debt of the region increased by 11 per cent, and over the year the region was unable to absorb 8 billion rubbles of subsidies. Social survey of residents of Russian regions carried out in spring 2015 showed that the majority of Kaliningrad Oblast inhabitants believe having the worst life in the whole Russia. KEY WORDS: Kaliningrad oblast, regional status, socio-economic development. JEL CODES: O2, R5. Gauta: Priimta: Pasirašyta spaudai:

195 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Inovacijų diegimo Lietuvos viešbučių versle veiksniai Erika Župerkienė 1, Aurimas Župerka 2, Anrijeta Austienė 3 Klaipėdos universitetas (Lietuva) ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjami veiksniai, darantys įtaką inovacijų diegimui Lietuvos viešbučių versle. Sprendžiama mokslinė problema: kokie inovacijų diegimo veiksniai aktualiausi Lietuvos viešbučių versle. Taikant ekspertinio vertinimo ir apklausos metodus atliekamas inovacijų diegimą lemiančių veiksnių vertinimas. Nustatyti svarbiausi inovacijų diegimą lemiantys veiksniai: rinkos imlumas, materialiniai ir finansiniai įmonės ištekliai. Inovacijų diegimą Lietuvos viešbučiuose labiausiai skatina konkurentai ir klientai. Pateikiamos rekomendacijos, kaip gerinti inovacinę veiklą Lietuvos viešbučių versle. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: inovacijos, inovacijų diegimo procesas, viešbučių verslas, aplinkos veiksniai. JEL KLASIFIKACIJA: D81, O31, O32, L83 DOI: Įvadas Inovacijos šiuolaikiniame pasaulyje užima svarbią vietą visose veiklose. Šiuo metu jos sparčiai diegiamos didelėse pramonės įmonėse, kosmoso, naftos ir dujų pramonėje, biochemijos, informacinių technologijų srityse, ne mažiau svarbios jos ir turizmo industrijoje, kuri apima daugelį tokių verslo sričių kaip viešbučių verslas. Inovacijų taikymas bet kurioje srityje reiškia tos įmonės ar verslo prisitaikymą vykstant pokyčiams, kurie atveria naujas galimybes įgyvendinti išsikeltus tikslus. Naujos paslaugos sukūrimas ir senos patobulinimas tai inovacinis procesas, kuris įgalina į rinką pateikti originalias paslaugas. Pagrindinis tikslas vartotojų poreikių tenkinimas. Naujų paslaugų kūrimas 1 Erika Župerkienė daktarė, docentė, Klaipėdos universiteto Vadybos katedra. Moksliniai interesai: personalo valdymas, vadovavimo problemų sprendimas, vadovų asmeninės ir dalykinės savybės, vadovų ugdymas, verslumo ugdymas, paslaugų vadyba ir rinkodara Adresas: Minijos g. 153, LT Klaipėda El. paštas: erikazuperkiene@gmail.com Tel Aurimas Župerka lektorius, daktaras, Klaipėdos universiteto Vadybos katedra. Moksliniai interesai: rinkodaros valdymas, verslumo ugdymas Adresas: Minijos g. 153, LT Klaipėda El. paštas: aurimas_zuperka@hotmail.com Tel Anrijeta Austienė Klaipėdos universiteto Vadybos ir inovacijų magistrė. Moksliniai interesai: inovacijų vadyba, turizmas El. paštas: irma.babicaite@gmail.com Tel

196 Erika Župerkienė, Aurimas Župerka, Anrijeta Austienė Inovacijų diegimo veiksniai Lietuvos viešbučių versle ir tobulinimas yra pagrindinė įmonės augimo ir gyvavimo sąlyga, leidžianti padidinti rinkos dalį, siekiant pardavimo apimčių ir pelno augimo tikslų bei apriboti naujų konkurentų atėjimą į rinką. Inovacinės veiklos efektyvumą lemia gebėjimas kiekvienu konkrečiu inovacinės veiklos atveju parinkti tinkamus inovacijų skatinimo būdus, pagrįstai prognozuoti ir įvertinti inovacijų rezultatus bei ekonomines inovacines veiklos plėtojimo pasekmes. Įvertinus įmonės inovacijų diegimo statusą, suformulavus ir įvertinus galimų priemonių bei veiksmų tikėtiną poveikį, galima priimti pagrįstus ir efektyvius sprendimus tolesnei sėkmingai veiklai. Tinkamai atlikta aplinkos vertinimo analizė yra viena iš sėkmingos veiklos garantijų, tam skiriamas didelis dėmesys. Inovacijų diegimą lemiančių veiksnių vertinimas Lietuvos viešbučių versle yra sudėtingas ir daugeliu požiūriu netgi prieštaringas procesas, reikalaujantis pagrįstai ir kompetentingai parengtų valdymo priemonių. Bendrasis viešbučių verslo tikslas išlikti konkurencingu, pasižymint išskirtiniais pranašumais. Vienas pagrindinių konkurencinio pranašumo šaltinių inovacijų taikymas, inovacinių produktų, paslaugų kūrimas, nes inovacijos vis dažniau matomos kaip pagrindinis konkurencinio pranašumo šaltinis. Šiuolaikinėmis rinkos sąlygomis verslininkai priversti ieškoti būdų, kaip įgyvendinti inovacinę veiklą, kad galėtų praplėsti savo galimybes, nuolat tobulėti, keistis ir tenkindami vartotojų poreikius pasiekti puikių rezultatų. Inovacinė veikla yra ekonominio augimo ir visuomeninės gerovės sėkmės kriterijus, besiremiantis pažanga, kuri skatina plėtoti verslo įmones. Ji persmelkia visuomenės kaitos procesus, skatindama naujas inovacijas. Iš užsienio specialistų, savo darbuose nagrinėjančių inovacijas, reikėtų paminėti: J. Bessant, J. Tidd (2009), M. Buccurean (2008), S. Mckie (2004), Ch. Holloway (1998), L. Brasliņa, K. Viksne ir kt. (2015). Inovacinės veiklos problemas nagrinėja ir Lietuvos autoriai: S. Valentinavičius (2011), L. Bagdonienė (2008); inovacijų diegimo procesą I. Zabielavičienė (2012), N. Thom, A. Ritz (2004), L. Sapiegienė (2009); aplinkos veiksnius Z. O. Atkočiūnienė (2013), J. Ramanauskienė (2010), O. Stripeikis (2007), I. Serapinaitė, T. Tomassen (2010); inovacijų specifiką tam tikruose sektoriuose G. Valodkienė, V. Snieška (2012), K. Perilovskaja, A. Miškinis (2007); inovacijas svetingumo versle E. Dilkienė, D. Baltrūnaitė (2012), T. Konovalova, G. Jatuliavičienė (2015) ir kt. autoriai. Inovacijų mokslinių literatūros šaltinių apžvalga atskleidė, kad daugumoje šaltinių nagrinėtos inovacijos, jų diegimo procesas, tačiau veiksniai, lemiantys inovacijų diegimą, nagrinėjami mažiau. Problema: kokie inovacijų diegimo veiksniai aktualiausi Lietuvos viešbučių versle. Vertinti inovacijų diegimą lemiančius veiksnius būtina, siekiant nustatyti problemines sritis, į kurias reikia būtinai atsižvelgti kuriant, diegiant ir įgyvendinant inovacijas Lietuvos viešbučių versle. Inovacijų diegimą lemiančius veiksnius versle būtina vertinti kompleksiškai, atsižvelgiant į teisinius, ekonominius, socialinius, ekologinius ir kitus vertinimo aspektus. Plečiantis turizmo industrijai būtina analizuoti ir nustatyti inovacijų diegimo vertinimo aspektus, į kuriuos reikia atsižvelgti norint pirmauti konkurencingoje rinkoje. Objektas inovacijų diegimą lemiantys veiksniai Lietuvos viešbučių versle. Tikslas: nustačius inovacijų diegimą lemiančius veiksnius Lietuvos viešbučių versle sudaryti rekomendacijas, kaip gerinti inovacinę veiklą šiame sektoriuje. Uždaviniai: 1. Nustatyti inovacijų diegimą lemiančius veiksnius ir jų daromą poveikį organizacijai. 2. Atliekant empirinį tyrimą išskirti inovacijų diegimą lemiančius veiksnius Lietuvos viešbučių versle. 3. Pateikti rekomendacijas, kaip gerinti inovacinę veiklą Lietuvos viešbučių versle. Tyrimo metodai: mokslinių literatūros šaltinių analizė, sintezė ir palyginimas. Kokybinio ir kiekybinio tyrimo metodai. Gautiems tyrimo duomenims apdoroti, sisteminti ir vaizduoti grafiškai naudojama SPSS statistinių duomenų apdorojimo programa. Kokybiniam tyrimui atlikti taikomas ekspertinio vertinimo metodas. Naudojamas iš dalies struktūruotas interviu. Kiekybiniam tyrimui naudotas iš anksto parengtas klausimynas, kaip inovacijų diegimą lemiančių veiksnių vertinimo instrumentas. 196

197 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) 1. Inovacijas veikianti aplinka ir inovacijų diegimo proceso vertinimo kriterijai Inovacijų diegimo tikslas nuolat gerinti organizacijos procesų kokybę, atsižvelgiant į darbuotojų siūlymus ir idėjas, įgyvendinant nustatytus tikslus. Inovacijų diegimas yra atsakas į besikeičiančias aplinkos sąlygas, prasidedantis nuo noro sukurti kažką naujo arba pakeisti tai, kas sena, t. y. sukurti naują ar patobulintą produktą, ar paslaugą, naują gamybos procesą, organizacijos struktūrą ar pan. Inovacinis procesas yra tiesiogiai susijęs su įvairaus pobūdžio socialinėmis, ekonominėmis, technologinėmis transformacijomis, kurios apima visas kiekvienos valstybės ir visuomenės veiklos sritis (Melnikas ir kt., 2000: 132). Tai nuosekli įvykių grandinė, kai naujovė įgyvendinama nuo idėjos iki konkrečios paslaugos, produkto ar technologijos ir paskleidžiama tarp vartotojų. Anot J. Ramanauskienės (2010: 2), inovacijos procesas numato įvairių išteklių sąnaudas, pagrindinės jų investicijos ir laikas. Inovacija traktuojama kaip procesas, apimantis tyrimą, rengimą, valdymą ir stabilų funkcionavimą siekiant tam tikro efekto. Tačiau šį procesą sunku valdyti. Organizacijų vadovai turi spręsti svarbius uždavinius: inovatyvumo vertybių įtvirtinimas hierarchinėje sistemoje, inovaciniam procesui palankios organizacinės elgsenos formavimas ir inovacijų valdymo apskaitos tobulinimas (Zabielavičienė, 2012: 66). Inovatyvumo, kaip vertybės, įsitvirtinimas įmonėje tai procesas, apimantis tam tikrus etapus, kuriuose kūrybingumas ir verslumas turi nevienodą reikšmę. Be to, šios vertybės įsitvirtinimas paskirose organizacinės struktūros lygiuose ar jos įmonės veiklos srityse dažniausiai yra nevienodas (Zabielavičienė, 2012: 75). Inovacinis procesas yra įvairių funkcijų ir skirtingų dalyvių sąveikos sistema, tam tikrais atvejais esant painiems grįžtamiesiems ryšiams. Dalyvių patirtis, žinios ir dirbant įgyti įgūdžiai bei sumanumas suteikia pagalbą ir praturtina turimas žinias. Todėl vis daugiau dėmesio skiriama tarpusavio bendravimui organizacijoje (įvairių skyrių ir darbuotojų bendradarbiavimui diegiant organizacines inovacijas), taip pat tinklui, kuris sieja organizaciją su aplinka (kitos įmonės, pagalbinės paslaugų struktūros, ekspertizės centrai, mokslinio tyrimo laboratorijos ir kt.). Santykiai su vartotojais, atsižvelgimas į išsakytus poreikius ir išankstinis rinkos bei visuomenės poreikių numatymas taip pat svarbūs, gal net svarbesni už technologijos diegimą (Valentinavičius, 2011: 33). Inovacijų diegimo proceso etapai veikiami vidinių ir išorinių veiksnių. Vieni skatina inovacijas, kiti jas stabdo. Įmonės, diegdamos inovacijas, patiria daug įvairių sunkumų, nes inovacijas versle vykdo savo rizika ir nuožiūra. J. Ramanauskienė (2010: 23) teigia, kad inovacinis procesas nesibaigia vadinamuoju įdiegimu, t. y. pirmuoju naujo produkto, paslaugos atsiradimu rinkoje arba projektinio naujos technologijos pajėgumo pasiekimu. Procesas yra nenutrūkstamas, nes naujovei plintant ekonomikoje ji tobulėja, tampa veiksmingesnė, įgyja naujų vartojamųjų savybių, kurios atveria jai naujas taikymo sritis, rinkas, taigi ir naujus vartotojus. Inovacijų įgyvendinimo procesas organizacijose prasideda tada, kai vadovai suvokia jų svarbą organizacijos gebėjimui konkuruoti rinkoje ir apie savo sprendimą diegti inovacijas paskelbia, nustatydami šio proceso tikslus bei paskirdami atitinkamus išteklius. Inovacijų kūrimas ir įgyvendinimas turi būti nuolatinis ir dinamiškas procesas, kurio nuoseklia įvykių grandine naujovė įgyvendinama nuo idėjos iki konkrečios paslaugos, produkto ar technologijos ir paskleidžiama tarp vartotojų. Siekiant užtikrinti inovacijų plėtrą, svarbu nustatyti inovacijas veikiančius veiksnius ir įvertinti jų reikšmingumą. Inovacinė veikla remiasi žinių sklaida ir jų panaudojimu. Žinių šaltiniai savo ruožtu gali būti įvairūs tiek sektorių (mokslas, verslas, konsultantai, protingi įrenginiai ir t. t.), tiek geografiniu (regionas, valstybė, užsienis) požiūriais. Inovacinės organizacijos turi būti pajėgios ne tik prisiimti, bet ir veiksmingai valdyti. Organizacijos veiklai turi būti naudojami tiek vidiniai, tiek išoriniai inovaciniai ištekliai. Šios veiklos sėkmę lemia ir šalies kultūrinė aplinka, t. y. kiek darbuotojai / vartotojai toleruoja naujas idėjas, jų įvairovę, geba efektyviai vieni su kitais bendradarbiauti. Sėkminga šiuolaikinė inovacijų veikla susijusi su įmonių, valdžios institucijų, inovacijų paramos, švietimo ir mokymo organizacijų dalykinėmis, socialinėmis ir vadybos kompetencijomis, kurių dėka individualios žinios susiejamos ir paverčiamos konkurencingais produktais (Valentinavičius, 2011: 11). 197

198 Erika Župerkienė, Aurimas Župerka, Anrijeta Austienė InovacIjų diegimo veiksniai LIetuvos viešbučių versle Siekiant užtikrinti inovacijų plėtrą, svarbu nustatyti inovacijoms poveikį darančius veiksnius ir įvertinti jų reikšmingumą bei poveikį (1 pav.). Norint sėkmingai įgyvendinti ir plėtoti inovacijas bet kuriame versle, būtina įvertinti ne tik pačios įmonės ekonominę, bet ir vidinę valstybės bei tarptautinę padėtis, nepaisant to, kiek tai turi įtakos įmonės vykdomai veiklai. Tinkamai atlikta aplinkos vertinimo analizė yra viena iš sėkmingos veiklos garantijų, tam turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Vertinant inovacinius projektus, įgyvendinamus verslo sektoriuje, jų efektyvumas nusakomas suvedant ekonominius, finansinius, socialinius ir technologinius, ekologinius bei kitus rodiklius, tačiau įvairių veiksnių poveikis nagrinėjamam projektui yra skirtingas. Neužtenka nukopijuoti kitos organizacijos naujovių diegimo vertinimo kriterijų, nes jie gali atskleisti kitokią aplinką, prioritetus veikloje ir išteklių paskirstymą. 1 lentelėje pateikti įvairūs vertinimo kriterijai, kurie gali palengvinti tinkamų naujovių diegimo vertinimo kriterijų kūrimo procesą. 1 pav. Inovacijas veikianti aplinka Tinkami naujovių diegimo vertinimo kriterijai (konkretūs, išmatuojami ir veiksmingi) gerokai paspartina naujovių diegimo procesą ir leidžia pasiekti kur kas daugiau su naujovėmis susijusių rezultatų. Pasak S. Pogosian ir I. Dzemyda: Sudėtinga išskirti vieną ar du pagrindinius veiksnius, kurie labiausiai veikia inovacijas. Įmonė pirmiausia turėtų atsižvelgti į tai, kokią inovaciją ji nori diegti ir kam ji bus skirta. Nuo to priklausys, kokius veiksnius išorinius ar vidinius reikės labiau analizuoti, o kuriems skirti mažiau dėmesio. Svarbiausia, kad tai būtų daroma jau nuo pat pirminės idėjos atsiradimo (2012: 68). Apibendrinant galima teigti, kad inovacijų diegimo procesams vertinti iki šiol neparengtos vieningos vertinimo metodikos, nenustatyti kriterijai, kokybiniai ir kiekybiniai rodikliai, galintys padėti analizuoti inovacijų veiksmingumą. Tačiau organizacijos, siekiančios sukurti inovacijų diegimo vertinimo kriterijus, pirmiausia turi aiškiai nusistatyti savo tikslus. Vertinimas remiasi nuolatiniu šį procesą veikiančių išorinės ir vidinės aplinkos veiksnių nustatymu. Įvertinus inovatyvumo statusą, galimų priemonių ir veiksnių tikėtiną poveikį, galima priimti pagrįstus ir efektyvius sprendimus tolesnei sėkmingai veiklai, diegiant inovacijas. 198

199 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) Naujovių diegimo proceso etapai Indėlis (sąnaudos) Procesas 1 lentelė. Papildomi inovacijų diegimo vertinimo kriterijai Įmonei taikomi naujovių diegimo vertinimo kriterijai Finansavimas Rizikavimo principai Atlyginimai Priemonės Naujovių diegimo proceso tikslai Naujovių diegimo procesas Įsisavinimo laipsnis Idėjų valdymas Publikacijos organizacijos viduje ir už jos ribų Žinių valdymas Bendradarbiavimas organizacijos viduje ir už jos ribų Pripažinimas Rezultatai Patentai Nauji produktai, paslaugos ar sprendimai Pardavimų išaugimas Padėtis rinkoje ar vertinimo skalėje Klientų supratimas Šaltinis: Povilaitis ir kt., 2008: 246 Procesui taikomi naujovių diegimo vertinimo kriterijai Puikūs pasiekimai tyrimų srityje Naujovių valdymas Laiko paskirstymas (%) Naujos idėjos diegimas Patobulinimo ar pokyčio mastas Diferenciacijos laipsnis Žlugimas ar novatoriškumas Laikas atsinaujinti Naujovių diegimo sparta Santaupos Galimybės 2. Inovacijų diegimą Lietuvos viešbučių versle lemiančių veiksnių tyrimo rezultatai Kokybinio tyrimo rezultatų analizė. Tyrimas atliktas 2014 m. IV ketvirtį. Interviu apklausti penki ilgametę patirtį viešbučių versle turintys asmenys Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos nariai. Su respondentais dėl interviu tartasi telefonu ir elektroniniu paštu. Respondentai iš anksto buvo informuoti apie pokalbio temą. Pokalbiai vyko respondentui patogioje vietoje ir jam / jai tinkamu laiku. Pokalbiui su kiekvienu informantu buvo skiriama apie 20 minučių. Tyrimo analizėje visa informacija buvo užkoduota pagal respondentų interviu eiliškumą nuo R1 iki R5. Dalis informacijos (tokia kaip vardas, pavardė, pareigos, įmonės, kurioje dirbama, pavadinimas), siekiant užtikrinti respondentų konfidencialumą darbe, nepateikiama. Konfidencialumo užtikrinimas leido respondentams laisvai reikšti savo nuomonę ir nepažeisti komunikacijos taisyklių. Visi interviu buvo atliekami pokalbio metu užsirašant svarbiausias mintis, po interviu pokalbis iš karto atkuriamas ir rašomas interviu protokolas. Respondentai interviu metu trumpai prisistatė, nurodė turimos patirties laikotarpį, kiek metų dirba viešbučių versle ir kiek metų jau yra Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos nariais. Vidutinis informantų LVRA narystės laikotarpis 4,5 metų; darbo patirties viešbučių versle vidurkis 5,8 metų. Informantai patvirtino, kad inovacijų diegimas viešbučių versle yra tikrai aktualus ir reikšmingas dalykas. Be to, nurodė, kad inovacijos Lietuvos viešbučių versle yra diegiamos. Vis dėlto vienas iš respondentų (R4) paminėjo, kad inovacijų diegimas viešbučių versle yra gana žemas, teigė, kad vyrauja įmonių baimė keistis, bijoma diegti inovacijas, nes patogiausia savo veikloje taikyti jau įprastus būdus. Tyrimo dalyvių LVRA atliktos narių apklausos metu klausta, kokios inovacijos pastaruoju metu buvo diegiamos jų veikloje. Atsakymai buvo įvairūs, tačiau visi respondentai paminėjo naujų paslaugų, pramogų asortimento praplėtimą. Paminėta keletas skirtingų įdiegtų inovacijų: R1: technologinės inovacijos, naujų elektroninių rezervavimo sistemų įdiegimas ; R2: naujos lojalumo sistemos, kai yra sukomponuotas naujas pasiūlymas (paketas) ir klientams yra siūloma šią naujovę išbandyti su nuolaida ; R3: patobulinta svečių registravimo sistema ; 199

200 Erika Župerkienė, Aurimas Župerka, Anrijeta Austienė Inovacijų diegimo veiksniai Lietuvos viešbučių versle R4: daugiausia investicijų buvo skirta kompiuterinėms technologijoms, viešbučio apskaitos programoms ir jų atnaujinimui ; R5: įvairūs personalo apmokymai, siekiant didesnio darbo efektyvumo. Respondentai turėjo įvertinti inovatyvumą inovacijų diegimą Lietuvos viešbučių versle, pasirinkdami vieną įvertinimo balą pagal penkių balų vertinimo skalę (5 labai gerai; 4 gerai; 3 vidutiniškai; 2 patenkinamai; 1 blogai). Gautas vertinimo vidurkis 3,2. Tai šiek tiek geriau nei vidutiniškai. Atliekant interviu kitu klausimu klausta apie inovacijų įgyvendinimą: kas lemia sėkmingą inovacinės veiklos įgyvendinimą viešbučių versle. Atsakymų pasiskirstymas šiuo klausimu labai įvairus ir platus: R1: pokyčių poreikiai turi nemažai įtakos inovacijų įgyvendinimui, o paklausos pokyčiai skatina inovacijas ; R2: diegiant inovacijas svarbiausi yra ištekliai bei įmonės strategija, strateginiai įmonės tikslai apibrėžia, kokiu laipsniu ir kokių inovacijų bus siekiama. Informacijos pasiekiamumas, perdavimas manau, tai yra inovacijų diegimo išteklius ; R3: kintanti paklausa, tai turi įtakos vartotojų elgsenai ; R4: išplėtota partnerystė, ji leidžia lengviau pasinaudoti informacija, idėjas pritaikyti savo veikloje, santykiai su verslo partneriais ar tarpininkais ; R5: labiausiai inovacijų sėkmę lemia personalas, į kurį turi būti atsižvelgta diegiant inovacijas savo veikloje, atitinkamas išteklių aprūpinimas ir svarbiausia inovacija turi atitikti vartotojo poreikius. Dalis respondentų pokalbio metu teigė, kad inovacijų įgyvendinimą viešbučiuose lemia ekonominė situacija, technologinės ir politinės sąlygos, vadovų ir darbuotojų požiūris. Įtaką daro ir darbo sąlygos. Visi dalyviai minėjo, kad siekiant sėkmingai įgyvendinti inovacijas ir toliau jas plėtoti svarbiausi yra vartotojai, jų elgsena. Kiekvieno respondento klausta apie aplinkoje veikiančius ir inovacijų diegimui įtaką darančius veiksnius vidinius ir išorinius. Konkrečiai klausta apie kiekvieną veiksnių grupės veiksnį: išoriniai politiniaiteisiniai, ekonominiai, socialiniai, technologiniai, rinkodaros, ekologiniai; vidiniai personalas, informacija, ištekliai, organizacinė kultūra. Kiekvienai veiksnių grupei ekspertai pateikė po keletą konkrečių veiksnių (žr. 2 lentelę). Respondentai interviu metu kalbėdami apie politinius-teisinius veiksnius akcentavo, kad svarbus valstybės vaidmuo, kuris kuriant palankią aplinką turėtų skatinti inovacijas ir jas užtikrinti intelektinės nuosavybės įstatymais (R4); inovacijų sistemos plėtrą įtraukti į tarptautinę, nacionalinę ir regioninę politiką (R1); įtvirtinti šalių tarpusavio bendradarbiavimą (R2); nevaržyti griežtais įstatymais (R3); būtina lanksti mokesčių sistema (R5). Respondentas (R4) teigė, kad inovacijų plėtros kliūtis dažniausiai lemia politinė aplinka. LVRA narys R5 teigė, kad nepakankamai išvystytas inovacijų apsaugos lygis ir nėra finansavimo šaltinio. Ekonominių veiksnių grupėje minėta, kad inovacijų diegimą lemia tokie veiksniai kaip inovacijų sąnaudos, vidinė ir tarptautinė valstybės padėtis, akcentavo, kad svarbus yra įmonių ekonominės padėties įvertinimas. Iš socialinių paminėti keletas veiksnių: demografinė padėtis, asmeninės nuostatos, gyvenimo vertybės ir tradicijos. Prie technologinių veiksnių priskirti: verslo paramos sistema, žinios, informacija, intelektinis kapitalas, moksliniai tyrimai ir plėtros infrastruktūra. Kalbant apie rinkodaros veiksnius, kiekvienas iš apklaustųjų paminėjo konkurenciją ir rinkos pripažinimą, kad labai svarbu: žinoti savo konkurentus, padėtį konkurentų atžvilgiu (R5); išsiaiškinti klientų poreikius (R2); kintanti paklausa, kuri nulemia vartotojų elgseną (R3); žinoti, kas nulemia vartotojo apsisprendimą (R4); klientų pasitenkinimas (R1). Apie ekologinius veiksnius tyrimo dalyviai kalbėjo labai trumpai. Paminėta aplinkos apsaugos politika. R4 pakomentavo, kad šiuo metu labai populiarios, madingos inovacijos, kurios diegiamos siekiant sumažinti neigiamą poveikį aplinkai ir pagerinti gamtos išteklių naudojimą. 200

201 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional Formation and Development Studies, No. 1 (18) 2 lentelė. Išoriniai ir vidiniai veiksniai, lemiantys inovacijų diegimą Išoriniai: Politiniai-teisiniai Ekonominiai Socialiniai Technologiniai Rinkodaros Ekologiniai Vidiniai: Personalas Informacija Ištekliai Organizacinė kultūra Valstybės vaidmuo; įvairūs įstatymai; koordinavimas ir savivalda; valstybės požiūris į inovacinę veiklą; politinė padėtis; mokesčių sistema Pridėtinė vertė; žmogiškieji ištekliai; įmonės ekonominė padėtis; vidinė ir tarptautinė valstybės padėtis; inovacijų sąnaudos; konkurencingumo augimas; gamtos ištekliai; kapitalo ištekliai Asmeninės nuostatos; gyvenimo vertybės; tradicijos; demografinė padėtis Žinios ir informacija; intelektinis kapitalas; verslo paramos sistema; moksliniai tyrimai ir plėtros infrastruktūra Konkurencinė padėtis; rinkos pripažinimas; klientų pasitenkinimas Aplinkos apsaugos politika Individualus verslumas; motyvacija; darbuotojų kvalifikacija; komandinis bendradarbiavimas; darbuotojų mobilumas; darbuotojų įsipareigojimai Informacijos sklaida Idėjų šaltiniai; finansiniai; žinios Kūrybingumas; darbuotojų elgsena; organizacijos vertybės Kalbant apie vidinius inovacijų diegimą lemiančius veiksnius, tai personalas, informacija, ištekliai ir organizacinė kultūra. Interviu metu paminėti labiausiai inovacijas lemiantys vidiniai veiksniai personalas ir įmonės ištekliai. Visi ekspertai personalą įvertino kaip svarbų inovacijų diegimo veiksnį. Teigė, kad darbuotojai viešbučių versle yra organizacijos pagrindas, nes jie įgyvendina visus tikslus. R1 nuomone, viešbučiams reikalingi atitinkamos kvalifikacijos specialistai, kurie turi idėjų ir nebijo būti kūrybingais ; darbuotojai turi būti išsilavinę, kvalifikuoti ir turėti įgūdžių savo srityje bei gebantys priimti tinkamus sprendimus (R2); labai svarbu stiprinti organizacinę struktūrą šviesti darbuotojus inovacijų klausimais ir taip prisidėti prie žinių tobulinimo, naujų idėjų vystymo, kurios padėtų diegiant inovacijas (R3); individualus verslumas yra svarbus kuriant ir diegiant inovacijas bei komandinis darbas, siekiant bendrų tikslų (R4); personalas turi mokėti prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos (R5). Iš informacinių veiksnių išskirta informacijos sklaida, kuri turi būti patikima, teisinga ir pakankama. Informanto R4 teigimu, inovacijoms plėtoti svarbus informacijos simetriškumas, nuo kurios priklauso priimami valdymo sprendimai, kurie taip pat daro įtaką inovaciniams sprendimams. Išteklių grupei priskiriami idėjų šaltiniai, finansiniai ištekliai, žinios. Visi šie veiksniai paminėti kiekviename interviu. Diegiant inovacijas labai svarbus išteklių aprūpinimas (R1); informacijos pasiekiamumas, perdavimas manau, tai yra inovacijų diegimo išteklius (R2); aiškiai apibrėžti išteklius, kuriais inovacijos bus finansuojamos (R3); įvertinti įmonės inovacinei veiklai skiriamų finansinių išteklių dalį (R4); žmogiškieji ištekliai, tai svarbiausi ištekliai kiekvienai organizacijai jų darbuotojai (R5). Ekspertų teigimu, organizacinė kultūra numato tikslus, siekiant veiksmingai panaudoti darbuotojų sukauptas žinias diegiant inovacijas. Vyraujanti organizacijos kultūra nulemia personalo polinkį dirbti, kartu ir darbo efektyvumą (R2); darbuotojų elgseną daro nuoseklesnę, o tai yra naudinga (R4); suteikia unikalumo, vyrauja tam tikros vertybės, elgesio normos ir tradicijos (R5). Apibendrinant atlikto kokybinio tyrimo ekspertinio interviu duomenis, galima teigti, kad inovacijos Lietuvos viešbučių versle yra diegiamos. Tačiau šioje srityje įmonės bijo rizikuoti ir keistis. Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos nariai nurodė, kad inovacijų diegimą Lietuvos viešbučių versle vertina vidutiniškai. Akcentavo šiuos inovacijų diegimą lemiančius veiksnius: iš išorinių politinė aplinka, valstybės vaidmuo, įmonių ekonominės padėties įvertinimas, konkurencingumas, rinkos pripažinimas, vartotojų elg- 201

202 Erika Župerkienė, Aurimas Župerka, Anrijeta Austienė InovacIjų diegimo veiksniai LIetuvos viešbučių versle sena; iš vidinių kvalifikuoti darbuotojai, komandinis darbas, verslumas, motyvacija, darbuotojų mobilumas ir įsipareigojimai, idėjų šaltiniai, finansiniai ištekliai, žinios, vadovų ir darbuotojų požiūris. Nurodė, kad siekiant sėkmingai diegti inovacijas būtina reaguoti į kintančią paklausą, atsižvelgti į personalas, aprūpinti ištekliais ir svarbiausia inovacija turi tenkinti vartotojų poreikius. Kiekybinio tyrimo rezultatų analizė. Kiekybinis tyrimas vykdytas lygiagrečiai su kokybiniu tyrimu 2014 m. IV ketvirtį. Apklausti 68 respondentai. Kiekybinio tyrimo rezultatams vertinti naudotas SPSS (angl. Statistical Package of Social Sciences) duomenų skaičiavimo paketas. Apklausti Lietuvos viešbučių, klasifikuotų 5, 4, 3 ir 3plius žvaigždutėmis, savininkai ar samdomi organizacijų filialų vadovai pagrindiniai tyrimo dalyviai buvo moterys, įgijusios aukštąjį universitetinį išsilavinimą, dirbančios samdomomis vadovėmis Lietuvos viešbučiuose ir įmonėje, kuri dirba, sukaupusios maždaug 5 metų darbo patirtį. Visi tyrime dalyvavę respondentai nurodė, kad jų įmonės strategija orientuota į inovacijas. Respondentai, išskirdami naujausią įmonėje įdiegtą inovaciją, dažniausiai minėjo inovacijas, susijusias su naujomis siūlomomis paslaugomis, paslaugų asortimento praplėtimu. Reikšminga dalis siejama ir su socialinėmis inovacijomis, kurios dažniausiai taikomos viešbučių personalo valdyme. Tyrimo dalyviai įvertino inovacijų rūšių taikymo dažnumą, gauti rezultatai atskleidė, kad dažniausiai vykdomos paslaugų ir produkto inovacijos (rinkoje siūloma nauja paslauga ar prekė), rečiausiai rinkodaros inovacijos. 2 pav. Viešbučių versle taikomos inovacijos (atsakymų pagal Likerto skalę vidurkiai) Apklausiamieji įvertino kompetencijos svarbą diegiant inovacijas viešbučių veikloje, svarbiausia paminėta geresnio lankytojų aptarnavimo teorinės ir praktinės žinios. Kokybinio tyrimo rezultatais nustatyta, kad inovacijų diegimą viešbučiuose labiausiai skatina klientai ir konkurentai. Stipriausias rizikos veiksnys yra rinkos neapibrėžtumas. Įmonių savininkai techninio-technologinio neapibrėžtumo riziką, kaip labai svarbią, vertina (66,7 proc.) labiau nei samdomi organizacijų filialų vadovai (16,4 proc.) (žr. 2 lentelę). 202

203 ISSN (Print), ISSN (Online). Regional FoRmation and development StudieS, no. 1 (18) 3 pav. Kompetencijų svarba organizacijoje, diegiant inovacijas (atsakymų pagal Likerto skalę vidurkiai) 2 lentelė. Techninio-technologinio neapibrėžtumo reikšmė diegiant inovacijas pagal respondentų užimamas pareigas techninis-technologinis neapibrėžtumas: Įmonės savininkas samdomas Iš viso organizacijos filialo vadovas Nesvarbu ,0 % 6,6 % 6,0 % Vidutiniškai svarbu ,7 % 27,9 % 26,9 % Svarbu ,7 % 49,2 % 46,3 % Labai svarbu ,7 % 16,4 % 20,9 % Iš viso: Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad visus viešbučio savininkus imtis inovacijų diegimo motyvuoja konkurentai (100 proc.), du trečdalius (66,7 proc.) skatina klientai. Tarp samdomų organizacijos filialo vadovų inovacijas skatinančių veiksnių dominuoja klientai (79 proc.) ir konkurentai (71 proc.), tačiau, be organizacijos vadovybės (33,9 proc.), nemažą dalį sudaro darbuotojai (17,7 proc.) ir verslo inkubatoriai (14,5 proc.). Remiantis tyrimo duomenimis, likusieji inovacijų diegimą skatinantys veiksniai viešbučių versle nereikšmingi: tiekėjai (1,6 proc.), valdžios institucijos (1,6 proc.), mokslo ir technologijų parkai (4,8 proc.), universitetai ir kitos tyrimus atliekančios organizacijos (1,6 proc.) (žr. 3 lentelę). Gauti rezultatai atskleidė, kad didžiausią įtaką tarp inovacijų diegimą lemiančių išorinių veiksnių plėtojant ir įgyvendinant inovacijas turi rinkodaros veiksniai, mažiausią ekologiniai. Kalbant apie inovacijas lemiančius išorinius veiksnius, iš politinių-teisinių veiksnių didžiausią įtaką daro esami įstatymai ir norminiai aktai. Ekonominių veiksnių grupėje didžiausią įtaką daro organizacijos ekonominė padėtis. Žinios ir informacija, respondentų nuomone, yra svarbiausi technologiniai veiksniai, darantys labai didelę įtaką inovacijų plėtojimui ir įgyvendinimui. Rinkos imlumas, respondentų nuomone, yra svarbiausias rinkodaros veiksnys, darantis labai didelę įtaką inovacijų plėtojimui ir įgyvendinimui. 203

204 Erika Župerkienė, Aurimas Župerka, Anrijeta Austienė InovacIjų diegimo veiksniai LIetuvos viešbučių versle 3 lentelė. Inovacijų diegimą skatinančių veiksnių rezultatai pagal respondentų užimamas pareigas veiksniai: Įmonės savininkas samdomas organizacijos filialo vadovas Iš viso: Klientai ,7 % 79,0 % Darbuotojai ,0 % 17,7 % Konkurentai ,0 % 71,0 % Organizacijos vadovybė ,0 % 33,9 % Tiekėjai ,0 % 1,6 % Valdžios institucijos ,0 % 1,6 % Mokslo ir technologijų parkai ,0 % 4,8 % Verslo inkubatoriai ,0 % 14,5 % Universitetai ir kitos tyrimus atliekančios institucijos ,0 % 1,6 % Iš viso: pav. Išorinių veiksnių įtaka plėtojant ir įgyvendinant inovacijas Lietuvos viešbučių versle (atsakymų pagal Likerto skalę vidurkiai) Inovacijas lemiantys visi vidiniai veiksniai respondentų vertinami kaip turintys ypač stiprų poveikį inovacijų diegimui: didžiausią įtaką daro išteklių veiksnių grupė, kitų veiksnių grupių poveikis, nors ir silpnesnis, bet gana svarbus (5 pav.). Kalbant apie personalo įtaką inovacijoms reikšmingiausi veiksniai motyvacija ir darbuotojų kvalifikacija. Svarbiausi finansiniai, materialiniai, rizikos kapitalo ir idėjų šaltinių ištekliai. Lemiamas organizacijos kultūros veiksnys darbuotojų kūrybiškumas. 204