VADYBOS MOKSLAS IR STUDIJOS KAIMO VERSLŲ IR JŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTRAI. 5 (29) Mokslo darbai. Research papers 5 (29)

Transcription

1 Aleksandro Stulginskio universitetas Aleksandras Stulginskis University Kaunas, Lithuania Lietuvos argarinės ekonomikos institutas Lithuanian Institute of Agrarian Economics Vilnius, Lithuania VADYBOS MOKSLAS IR STUDIJOS KAIMO VERSLŲ IR JŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTRAI 5 (29) Mokslo darbai MANAGEMENT THEORY AND STUDIES FOR RURAL BUSINESS AND INFRASTRUCTURE DEVELOPMENT Research papers 5 (29) 2011

2 UDK 658(474.5)(06) Va24 Redakcijos kolegija: Editorial board: Atsakingasis redaktorius Chief editior Nariai / Members Prof. habil. dr. J. Ramanauskas Klaipėdos universitetas (Lietuva) Klaipeda University (Lithuania) Assoc. prof. dr. A. Gargasas Aleksandro Stulginskio universitetas (Lietuva) Aleksandras Stulginskis university (Lithuania) Prof. habil. dr. V. Kafidov Kaliningrado valstybinis technikos universitetas (Russia) Kaliningrad State Technical University (Rusija) Dr. Rasa Melnikienė Lietuvos argarinės ekonomikos institutas Lithuanian Institute of Agrarian Economics Prof. habil. dr. A. Mickiewicz Ščecino žemės ūkio akademija (Lenkija) Agricultural Academy of Szczecin (Poland) Prof. habil. dr. D. Mierzwa Vroclavo žemės ūkio akademija (Lenkija) Agricultural University of Wrocław (Poland) Prof. dr. J. Ramanauskienė Aleksandro Stulginskio universitetas (Lietuva) Aleksandras Stulginskis university (Lithuania) Prof. dr. A. Sakalas Kauno technologijos universitetas (Lietuva) Kaunas University of Technology (Lithuania) Prof. dr. V. Strikis Latvijos žemės ūkio universitetas (Latvija) Latvia University of Agriculture (Latvia) Prof. habil. dr. V. Zinovčuk Valstybinis agroekologinis universitetas (Ukraina) University of Agriculture and Ecology, Zhytomyr (Ukraina) Prof. habil. dr. P. Žukauskas Vytauto Didžiojo universitetas (Lietuva) Vytautas Magnus University (Lithuania) ISSN Žurnalas įrašytas į tarptautines duomenų bazes: EBSCOhost: Business Source Complete ir Ulrich s The journal is listed in the International Databases: EBSCOhost: Business Source Complete and Ulrich s 2

3 Mokslo darbų rinkinys Vadybos mokslas ir studijos... nuo Nr. 15 (2008 m.) pristato mokslininkų, naujausiai apgynusių daktaro disertacijas, darbus Vadybos ir administravimo srityje. Žurnale mokslininkai publikuoja straipsnius, kuriuose skelbia pagrindines savo darbų idėjas ir rezultatus, taip pat naudą vadybos mokslui, studijoms ir verslo praktikai. Šiame žurnalo numeryje skelbia straipsnį 2011 m. apgynusi: Akvilė Gedvilaitė daktaro disertaciją Vytauto Didžiojo universitete. Sveikiname naujai tituluotą mokslininkę! Redakcijos kolegija Scientific journal Management science and studies... since Volume 15 (2008) represents works of scientists who have recently defended their doctoral dissertations in the field of management and admistritaion. In the journal scientists publish articles and announce their main ideas, results, and the benefit for management science, studies and business practice. In this journal edition are published article by the scientist who have defended her doctoral dissertation in 2011: Akvilė Gedvilaitė a doctoral dissertation in Vytautas Magnus university (Kaunas). Congratulations to the newly titled scientist! Editorial board 3

4 Adamonienė R., Ruibytė L. Arlauskienė R., Vanagienė V. Astromskienė A., Ramanauskienė J. Atkočiūnienė V. Baležentis T. Čiegis R., Kozlovskij V. Eičaitė O., Gapšys A. Gedvilaitė A. Jagučanskytė A. Jaszczak A., Žukovskis J. Kavaliauskienė Ž. Kriščiukaitienė I., Namiotko V., Jedik A. Kuliešis G., Pareigienė L. TURINYS/CONTENT VADOVŲ LYDERYSTĖS RAIŠKA STATUTINĖSE ORGANIZACIJOSE EXPRESSION OF MANAGERS LEADERSHIP IN THE STATUTORY ORGANIZATIONS ĮMONIŲ SOCIALINĖS ATSAKOMYBĖS PROPAGAVIMAS REKLAMOJE, STIPRINANT PREKĖS ŽENKLO VERTĘ PIRKĖJUI PROMOTION OF CORPORATE SOCIAL RESPONSIBILITY BY STRENGTHENING THE BRAND EQUITY FOR THE CUSTOMER KAIMO GYVENTOJŲ VERSLUMAS: PROBLEMOS IR GERINIMO GALIMYBĖS ENTREPRENEURSHIP IN RURAL RESIDENTS: CHALLENGES AND OPPORTUNITIES FOR IMPROVEMENT KAIMO TURIZMO, KAIP UŽIMTUMO MULTIPLIKATORIAUS, KAIMO VIETOVĖSE TEORINIS ASPEKTAS THE THEORETICAL ASPECT OF RURAL TOURISM AS A MULTIPLICATOR OF EMPLOYMENT IN RURAL AREAS ŪKININKAVIMO EFEKTYVUMO VERTINIMO MODELIS, PAREMTAS NERAIŠKIUOJU METODU MULTIMOORA A FARMING EFFICIENCY ESTIMATION MODEL BASED ON FUZZY MULTIMOORA DARNAUS EKONOMINIO VYSTYMOSI VERTINIMO SISTEMŲ ĮVERTINIMAS ASSESSMENT OF SUSTAINABLE ECONOMIC DEVELOPMENT EVUA- LATION SYSTEMS EKONOMINIŲ INSTRUMENTŲ TAIKYMAS, SIEKIANT SKATINTI VARTOTOJUS SVEIKAI MAITINTIS THE USE OF ECONOMIC INSTRUMENTS TO ENCOURAGE CONSUMERS TO EAT HEALTHY KŪNO KULTŪROS IR SPORTO STRATEGIJOS FORMAVIMAS LIETUVOJE PHYSICAL EDUCATION AND SPORTS STRATEGY FORMATION IN LI- THUANIA INFORMACIJOS APIE APLINKĄ, JOS VIEŠUMO IR PRIEINAMUMO TYRIMAS: GAMTOS IR KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS KLUBO AUKURAS NARIŲ POŽIŪRIS INFORMATION ON THE ENVIRONMENT, ITS PUBLICITY AND AVAILABILITY ANALYSIS: OPINION OF MEMBERS OF NATURAL AND CULTURAL HERITAGE PROTECTION CLUB "AUKURAS" KRAŠTOVAIŽDŽIO VERTINIMAS VYSTANT KAIMO TURIZMĄ: OSTFRIESLAND (VOKIETIJA) ATVEJO STUDIJA LANDSCAPE VALUATION IN DEVELOPMENT OF RURAL TOURISM: CASE STUDY OF OSTFRIESLAND (GERMANY) DARBUOTOJO ĮSIPAREIGOJIMO ORGANIZACIJAI MATAVIMO SPECIFIKA PECULIARITY OF AN EMPLOYEE S ORGANIZATIONAL COMMITMENT ASSESSMENT PASAULINĖS EKONOMINĖS KRIZĖS ĮTAKOS ŽEMĖS ŪKIO SEKTORIUI ES ŠALYSE VERTINIMAS M. THE IMPACT OF THE GLOBAL ECONOMIC CRISIS ON SELECTED EU COUNTRIES IN AGRICULTURAL SECTOR, LIETUVOS REGIONŲ DEPOPULIACIJOS PRIELAIDŲ TYRIMAS STUDY OF THE DEPOPULATION ASSUMPTIONS OF THE LITHUANIAN REGIONS

5 Melnikienė R., Vidickienė D., Gedminaitė- Raudonė Ž., Ribašauskienė E. Petrauskaitė- Senkevič L. Pilelienė L. Pitrėnaitė B. Ramanauskas J., Radzevičius G. Ramanauskienė J., Astromskienė A., Rukuižienė R. Ribašauskienė E., Šalengaitė D. Skulskis V., Stankaitytė B., Daunytė R. Vitunskiene V., Baltusiene J. Vveinhardt J. Stašys R., Ulbinaitė A. LIETUVOS REGIONŲ TIPOLOGIJŲ PAGAL KAIMIŠKUMĄ TINKAMUMAS REGIONINEI POLITIKAI TYPOLOGIES OF LITHUANIAN REGIONS BY RURALITY FOR REGIONAL POLICY GLOBALIZACIJOS POVEIKIS LIETUVOS PAUKŠTININKYSTĖS SEKTORIUI METAIS IMPACT OF GLOBALIZATION ON LITHUANIAN AVICULTURE SECTOR NEUROMARKETINGO PRINCIPAI IR NAUDA ORGANIZACIJOMS: TEORINIS ASPEKTAS NEUROMARKETING PRINCIPLES AND BENEFITS FOR AN ORGANIZATION: THEORETICAL ASPECT SAUGIOS SAVIVALDYBĖS KŪRIMO LIETUVOJE GAIRĖS GUIDELINES FOR CREATION OF SAFE MUNICIPALITIES IN LITHUANIA BENDRO TECHNIKOS NAUDOJIMO FORMŲ, UŽTIKRINANČIŲ ŪKIŲ DARNŲ VYSTYMĄSĮ, VERTINIMAS ОЦЕНКА РАЗЛИЧНЫХ ФОРМ СОВМЕСТНОГО ИСПОЛЬЗОВАНИЯ ТЕХНИКИ В АСПЕКТЕ УСТОЙЧИВОГО РАЗВИТИЯ ФЕРМЕРСКИХ ХОЗЯЙСТВ EVALUATION OF DIFFERENT FORMS OF SHARING THE MACHINERY IN THE ASPECT OF SUSTAINABLE DEVELOPMENT OF FARMS KAIMO GYVENTOJŲ VERSLINIO PROFESIONALUMO IR INICIATYVOS DIDINIMO PRIELAIDOS PRECONDITIONS OF DEVELOPMENT OF ENTREPRENEURIAL PROFESSIONALISM AND INITIATIVES OF RURAL RESIDENTS VIETOS IDENTITETO RAIŠKA VIETOS PLĖTROS STRATEGIJOSE THE DISPLAY OF LOCAL IDENTITY IN THE LOCAL DEVELOPMENT STRATEGIES PARAMOS ĮTAKA ĮVAIRIŲ ŪKININKAVIMO TIPŲ EKOLOGINIŲ ŪKIŲ EKONOMINIAMS REZULTATAMS SUPPORT IMPACT ON THE ECONOMICAL RESULTS OF DIFFERENT FARMING TYPE ORGANIC FARMS TIESIOGINIŲ IŠMOKŲ ŽEMĖS ŪKIO VEIKLAI SOCIALINIAI PADARINIAI PARAMOS GAVĖJŲ SUBJEKTYVIU VERTINIMU SUBJECTIVE APPROACH TO SOCIAL EFFECTS OF DIRECT AID TO THE AGRICULTURAL PRODUCERS ORGANIZACIJOS KULTŪROS IR ORGANIZACINĖS KULTŪROS CHARAKTERISTIKOS CHARACTERISTICS OF ORGANIZATIONAL CULTURE AND CULTURE IN ORGANIZATION GYVYBĖS DRAUDIMO PASLAUGŲ VERSLAS IR JO RAIDOS LIETUVOJE APRAIŠKOS IR TENDENCIJOS LIFE INSURANCE BUSINESS AND ITS DEVELOPMENT TENDENCIES AND MANIFESTATIONS IN LITHUANIA Recenzentai (Reviewers) 235 Duomenys apie autorius (Data about autors)

6 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5 (29). Research papers. VADOVŲ LYDERYSTĖS RAIŠKA STATUTINĖSE ORGANIZACIJOSE Rūta Adamonienė, Laima Ruibytė Mykolo Romerio universitetas Šiuolaikinėmis organizacijų veiklos sąlygomis vienas svarbiausių efektyvumo didinimo veiksnių yra vadovo lyderio gebėjimas priimti organizacijos gerovei naudingus sprendimus. Tai reiškia, kad reikalingas ne tik tarpusavio pasitikėjimas ir palaikymas priimant sprendimus, bet ir vadovo, kaip lyderio, savybių raiška, vadovo lyderio kompetencija bei gebėjimas naudoti šiuolaikinius vadybos metodus organizacijos veiklai tobulinti. Šiuolaikinė policijos organizacija patiria ryškius pokyčius policijos įstaigų lyderiai turi pereiti nuo komandinės ir kontrole paremtos vadovavimo kultūros prie modernesnio policijos administravimo. Tam, kad policijos organizacijos taptų modernesnės ir patenkintų visuomenės poreikius, reikalingi naujo tipo lyderiai. Policijoje, kaip ir kitose organizacijose, iš lyderių tikimasi, kad jie sugebės perteikti savo viziją pavaldiniams, įkvėps juos efektyviai dirbti siekiant organizacijos tikslų. Ar turi Lietuvos policijos įstaigų vadovai lyderystei reikalingų savybių ir įgūdžių? Šis klausimas suponavo tyrimo tikslą ištirti vadovo lyderystės reiškinį policijos organizacijose. Tikslui pasiekti numatyti šie uždaviniai: pateikti pagrindinius vadovavimo ir lyderystės principus, identifikuoti svarbiausius vadovų esamus ir trūkstamus lyderio bruožus, atlikti vadovų ir darbuotojų nuomonės lyderio raiškos aspektu lyginamąją analizę. Raktažodžiai: lyderio bruožai, lyderystė, policijos organizacijos. JEL kodai: K400, K490, M150. Įvadas Temos aktualumas. Šiuolaikinė policijos organizacija patiria ryškius pokyčius, nes vyksta vertybių ir veiklos transformacija perėjimas nuo reaktyvaus prie proaktyvaus reagavimo strategijų, orientacija į bendruomenės policijos veiklą ir vadovavimąsi proto, o ne vien jėgos dimensijomis. Vyksta lyderiavimo perdavimas pradedant nuo aukščiausio lygio vadovų iki apatinės grandies vadovų. Tačiau vis tik policijos organizacija dar tebelieka labai centralizuota, struktūriškai vertikali, apribota griežtų taisyklių, įklimpusi į jėgos santykius (Sklansky, 2007). Šie apribojimai neleidžia dirbti lanksčiai ir atliepti dinamiškiems šiuolaikinės visuomenės lūkesčiams (Steiheider, 2008). Kad policijos organizacijos taptų modernesnės ir patenkintų visuomenės poreikius, reikalingi naujo tipo lyderiai. Policijoje, kaip ir kitose organizacijose, iš lyderių tikimasi, kad jie įkvėps savo pavaldinius efektyviai dirbti siekiant organizacijos tikslų. P. Villiers (2003) pažymi, kad lyderiai motyvuoja savo pavaldinius tokiu būdu, kad jų asmeniniai interesai derėtų su organizacijos vertybėmis ir tikslais, didėtų autonomiškumas ir gebėjimas suprasti bei dalintis bendra su lyderiu organizacijos vizija. Mokslinė problema ir jos ištyrimo lygis. Atlikta nemažai tyrimų siekiant išsiaiškinti, kokios policijos lyderiams būdingos savybės, lyderiavimo stilius bei jų įtaka organizacijos veiklos efektyvumui, darbuotojų pasitenkinimui darbu ir vadovais (Baker, 2006, Girodo, 1998, Shamir, 2011). Pastarųjų metų tyrimais (Densten, 2003) nustatyta, kad lyderių efektyvumas policijos vadovų suvokiamas kaip funkcija tokių 6

7 veiksnių: lyderio reputacijos ir pasekėjų pasitenkinimo darbu; vadovo įvaizdžio ir jo valdymo; pasekėjų poreikio jiems vadovauti ir gauti nurodymus; pasekėjų priklausymas nuo išteklių; vadovo darbo sėkmės priklausomybė nuo pasekėjų veiklos atlikimo. Mokslinėje literatūroje galima rasti daugelyje darbų atskleidžiamus efektyvaus lyderio elgesio elementus efektyvus komunikavimas, gebėjimas greitai reaguoti, atsiliepti į kitų poreikius (Nahavandi, 2006), pakeisti pasekėjų elgesį bei užtikrinti pastovų ir nuoseklų vystymąsi, orientacija į santykių palaikymą su pavaldiniais (Stogdill, 1974), gebėjimą sukurti atvirą pasitikėjimo atmosferą (Hernez Broome, 2002) ir įgalinti pavaldinius, pasitikėjimas savimi, pažadų laikymasis (Vito, 2010). Policijos pareigūnai pageidauja, kad jų lyderiai sudarytų galimybes jausti pasididžiavimą savo darbu ir indėliu į veiklos rezultatus, turėtų reikalingas žinias ir įgūdžius, suteiktų jiems galių atlikti atitinkamas veiklas, vadovai atitiktų aukštus asmeninius ir profesinius standartus (Dobby, 2004). Lietuvoje policijos organizacija susiduria su tais pačiais iššūkiais kaip ir kitų šalių organizacijos, tačiau lyderystės tyrimų praktiškai nėra (Adamonienė, 2010). Todėl šios problemos tyrimo poreikis ir sprendimo praktinė reikšmė iškėlė lyderystės raiškos tyrimo būtinumą. Tyrimo objektas vadovų lyderystės raiška policijos organizacijose. Tyrimo tikslas ištirti vadovo lyderystės reiškinį policijos organizacijose. Tikslui pasiekti numatyti šie uždaviniai: pateikti pagrindinius vadovavimo ir lyderystės principus, identifikuoti svarbiausius vadovų esamus ir trūkstamus lyderio bruožus, atlikti vadovų ir darbuotojų nuomonės lyderio raiškos aspektu lyginamąją analizę. Tyrimo metodika Moksliniuose tyrimuose lyderystė dažniausiai tiriama žmogaus raiškos veikloje aspektu. Tyrimas atliktas atsitiktinai pasirinktose policijos organizacijose. Tyrimui atlikti buvo parengtos anketos skirtos darbuotojams ir vadovams. Atliktas pilotinis tyrimas, apklausti 44 respondentai (9 vidurinės grandies vadovai ir 35 darbuotojai). Apklaustųjų vadovų vidutinis amžius 39 m., darbuotojų 26 m. Rengiant anketų klausimus, vadovautasi aiškumo ir nedviprasmiškumo principais. Kadangi kiekvienoje organizacijoje skiriasi veiklos specifika bei jose dirbantys žmonės, todėl buvo atrinktos tokios vadovo lyderio savybės (bruožai), kurios geriausiai tinka policijos organizacijų veiklos specifikai. Siekiant taupyti respondentų laiką, anketose beveik visi klausimai buvo uždari. Anketoje buvo pateikta vadovo lyderio savybių vertinimo skalė, kurios pagalba vadovai pažymėjo būdingiausias savybes artimiausias jų lyderiavimo stiliui. Darbuotojai savo ruožtu toje pačioje skalėje įvertino jų vadovams būdingiausias savybes. Anketoje buvo pateikti klausimai, siekiant išsiaiškinti vadovų požiūrį į komandinį darbą, įsiklausymą į darbuotojų nuomonę, organizacijos tikslų sklaidą, susirinkimų vedimo esmę. Atlikus analizuojamųjų policijos įstaigų vadovų ir darbuotojų apklausą, siekta nustatyti vadovų lyderystės orientaciją, dominuojančius bruožus bei svarbiausius lyderystės požymius. 7

8 Vadovų lyderystės raiškos problemoms tirti ir teoriniams bei praktiniams rezultatams gauti naudoti tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, sisteminė, loginė analizė bei sintezė, apibendrinimas. Tyrimo rezultatai Teoriniai lyderystės aspektai. Lyderystė, pasak J. Sculley, sukasi aplink viziją, idėjas, kryptis ir yra veikiau susijusi su žmonių įkvėpimu, krypčių ir tikslų nustatymu nei su kasdiene veikla ir planų įgyvendinimu. Lyderis privalo sugebėti daugiau negu tik išnaudoti arba padidinti savo galimybes. Jis privalo įkvėpti kitus žmones atlikti darbus užuot kontroliavęs juos pagal atliktinų darbų sąrašą. Minėtas autorius lyderystę apibrėžia ir kaip savęs pažinojimą, kitiems gerai suvokiamos vizijos turėjimą, pasitikėjimo tarp kolegų ugdymą ir efektyvius veiksmus, padedančius įgyvendinti savo lyderio potencialą (Bennis, 1989). S. Murphy ir E. Drode (2004) nurodo keturis pagrindinius efektyvios lyderystės komponentus: idėjinė įtaka sugebėjimas sukelti pavaldinių tikėjimą lyderio idėjomis; įkvėpimo motyvacija lyderio vizijos sukeltas kolektyvinio bendrumo jausmas; intelektinis stimuliavimas skatinimas pavaldinių ieškoti būdų savo veiklos pagerinimui; individualizuotas santykis su pavaldiniais. J. Kouzes ir R. Posner (2002) sukūrė penkių praktikų lyderystės modelį, pagal kurį lyderiai turi sugebėti aiškiai išreikšti pagrindines organizacijos vertybes ir moralinius principus, įkvėpti pavaldinius bendros vizijos pagalba, būti pavyzdžiu, skatinti darbuotojus dirbti ir įvertinti jų pasiekimus, ieškoti naujų inovatyvių būdų tikslams pasiekti (Vito, 2010). Išskiriant vadovo ir lyderio veiklos ypatumus, nesunku pastebėti, kad vadovo lūkesčiai yra čia ir dabar, o lyderio ateityje. Remiantis K.Masiulio ir T.Sudnicko (2008) nurodomais principais galima subjektyviai įvertinti, ar tariamas vadovas yra tik vadovas ar vadovas lyderis. Skirtumai tarp vadovų ir lyderių parodo, kad lyderiai gali būti ne tik tam tikras pareigas ar tam tikrą vaidmenį atliekantys žmonės. Bet kurio rango, nuo žemiausio iki aukščiausio, darbuotojas gali būti lyderis. Analizuojant lyderio savybes (bruožus), svarbu suvokti, jog lyderiavimas nėra konkretus mokslas tai menas būti besimokančiu, patyrusiu ir tobulėjančiu. R. Stogdillas (1974) išnagrinėjo 124 lyderio savybių studijų rezultatus ir padarė išvadą, kad žmogus netampa lyderiu dėl to, jog jam būdingas tam tikrų savybių derinys. Vėliau patobulinęs savo tyrimo metodiką R. Stogdillas apžvelgė jau 163 lyderio savybių studijas, pareikšdamas, kad tam tikros savybės padidina tikimybę, jog šiomis savybėmis pasižymintis žmogus gali tapti veiksmingai dirbančiu lyderiu. Esminis lyderio gebėjimas komunikuoti, taip pat būti sąžiningu, nuoširdžiu, gebėti orientuotis ne tik į užduotis ir rezultatus, bet ir į darbuotojus, turėti aiškių ir įgyvendinamų vizijų, būti kompetentingu bei gebėti prisiimti atsakomybę. Policijos organizacija, kaip ir kitos viešosios įstaigos, turi būti garantuotos, kad jų lyderiai yra pakankamai kvalifikuoti įgyvendinti visuomenės ir laikmečio keliamus vis sudėtingesnius uždavinius. Efektyvus lyderiavimas tampa svarbiausiu veiksniu veiklos efektyvumui didinti ir tuo pačiu geriausiai pasitarnauti piliečiams ir bendruomenei. Policijos įstaigų lyderiai turi pereiti nuo komandinės ir kontrole paremtos vadovavimo kultūros prie modernesnio policijos administravimo, pavaldinių 8

9 įtraukimo į sprendimų priėmimo procesą, pavaldinių įkvėpimo ir jų pasišventimo organizacijos tikslams didinimo. Empirinio tyrimo duomenų analizė. Tyrimo metu nustatytos labiausiai dominuojančios savybės (bruožai), kurios yra artimiausios vadovų lyderiavimo stiliui (1 pav.). 1 pav. Vadovų esamų savybių vertinimas, proc. Vadovų teigimu, ryškiausios jų savybės (bruožai) yra etiškas elgesys, darbštumas ir bendradarbiavimas (po 66,7 proc.) bei atsakomybės jausmas (55,6 proc.). Taip pat dauguma apklaustų vadovų pažymėjo: draugiškumą, kompetenciją ir komunikabilumą (44,4 proc.). Tuo tarpu, apklausti darbuotojai, skirtingai nuo vadovų įvertino savo tiesioginį vadovą. Jų nuomone, vadovai turi didesnį atsakomybės jausmą (65,71 proc. apklaustųjų) ir yra labiau draugiškesni bei darbštesni (60 proc.), nei patys mano. Vertinant vadovų pažymėtus dominuojančius bruožus ir lyginant su darbuotojų nuomone, kai kuriais atvejais išryškėjo dideli skirtumai (2 pav.). Didžiausias nuomonių skirtumas pastebimas vertinant komandinį darbą: nei vienas iš apklaustųjų 9

10 darbuotojų nemano, kad jų tiesioginiai vadovai linkę dirbti komandoje, tuo tarpu, net 55,6 proc. vadovų mano priešingai. Be to, vadovai per mažai pasižymi kolektyvinių poreikių supratimu, todėl darbuotojai pageidauja, kad vadovai labiau vertintų komandinį darbą (42,9 proc.) ir suprastų kolektyvinius poreikius (51,4 proc.). 2 pav. Vadovų ir darbuotojų nuomonių skirtumai, vertinant vadovų dominuojančias savybes, proc. Darbuotojų teigimu, skirtingai nuo vadovų nuomonės, jų tiesioginiai vadovai labiau pasižymi griežtumu (54,29 proc.), dominavimu (48,58 proc.), reiklumu ir įžvalgumu (po 42,86 proc.) bei siekimu valdžios (34,29 proc.), negu apie save mano patys vadovai. Darbuotojų nuomone, vadovams trūksta kolektyvinių poreikių supratimo (51,4 proc.) bei komandinio darbo (42,9 proc.) srityse. Žymiai svarbesne nei vadovai, darbuotojai laiko įsiklausymo į kitus (42,9 proc.) savybę. Pakankamai vienodai svarbios tiek vadovams, tiek darbuotojams yra tokios vadovų lyderių savybės: bendradarbiavimas, draugiškumas, etiškas elgesys, kompetencija, teisingumas bei pagarba darbuotojams. Šios savybės, kaip būdingos efektyviems lyderiams, nurodomos ir kituose tyrimuose (Hernez Broome, 2002, Murphy, 2004). Apibendrinant, reikia pažymėti, kad didžiausias dėmesys tiek vadovų, tiek darbuotojų buvo skiriamas darbštumui, etiškam elgesiui, atsakomybės jausmui, bendradarbiavimui, draugiškumui bei kompetencijai, o mažiausias empatijai, emociniam intelektui, kūrybingumui, entuziazmui bei vaizduotei. Pastarųjų savybių, kurios kai kurių autorių nuomone (Vito, 2010) yra labai svarbūs lydriavimo atributai, nuvertinimas gali būti susijęs su policijos pareigūnų darbo specifika ir įprastomis nuosta- 10

11 tomis, kad savo veikloje reikia vadovautis taisyklėmis ir nurodymai, laikantis įstatyminių normų, nepaliekant laisvės kūrybai ir vaizduotei. Vadovų teigimu, organizacijos tikslai ir siekiai perteikiami darbuotojams tiek susirinkimų metu (66,7 proc.), tiek ir asmeniškai (33,3 proc.). Pastovus susirinkimų laikas organizacijoje nenustatytas: dažniausiai organizuojami 3 ir daugiau susirinkimai per mėnesį (55,6 proc.) kiti daugiau pagal poreikį. Net 77,1 proc. apklaustų darbuotojų dalyvauja rengiamuose susirinkimuose, kadangi jiems įdomu, kas vyksta įstaigoje ir dar 14,3 proc. dalyvauja tik kartais. Respondentų teigimu, organizuojamuose susirinkimuose aptariami darbiniai reikalai, taip pat bendraujama ir asmeninėmis temomis (88,9 proc. vadovų ir 37,1 proc. darbuotojų), ne daug, bet vis gi paskatinami geriausi darbuotojai (55,6 proc. vadovų ir 34,3 proc. darbuotojų), be to, pasitaiko atvejų, kada kritikuojamos darbuotojų klaidos (44,4 proc. vadovų ir 51,4 proc. darbuotojų). Atsižvelgiant į apklausos rezultatus, galima teigti, kad darbuotojams susirinkimuose labiau akcentuojami ne paskatinimai už gerai atliktus darbus, o klaidų kritika. Nemaža dalis apklaustųjų vadovų (77,8 proc.) stengiasi burti komandas, nes komandose darbai atliekami efektyviau ir greičiau, bet likusi dalis vadovų (22,2 proc.) suburia komandas tik kartais, įvertinus situaciją ir daro tai pagrįstai, kadangi tiriamųjų įstaigų veikla, funkcijos, darbuotojų pareigos, sprendimų priėmimai yra pakankamai reglamentuoti. Kadangi susirinkimų metu daugiausia aptariami dalykiniai klausimai ir bendraujama individualiomis temomis, tai šiose įstaigose vadovai linkę išsakyti ne tik savo strategijas, bet ir pasirengę išklausyti darbuotojų nuomones bei pasiūlymus. Apklausoje dalyvavo respondentai vadovai, kurie darbuotojams perteikia veiklos tikslus bei uždavinius ir dauguma jų stengiasi tai padaryti asmeniškai. Didesnė dalis vadovų (net 55,6 proc.) teigia, kad visada stengiasi žvelgti į įvykius darbuotojo požiūriu ir dažnai pagalvoja, kaip elgtųsi darbuotojo vietoje panašioje situacijoje. Stengdamiesi būti atsakingais ir suprasti kolektyvinius poreikius, vadovai, respondentų teigimu, visada išklauso darbuotojų pasisakymus. Tuo tarpu tik 42,9 proc. apklaustų respondentų darbuotojų su tuo sutinka, 48,6 proc. apklaustų darbuotojų teigia, kad vadovai tik kartais klausosi darbuotojų pasisakymų ir atsižvelgia į jų pasiūlymus, o 8,5 proc. visiškai su tuo nesutinka. Nors visi apklausti vadovai stengiasi darbuotojams perteikti savo užmojus, teigiant, kad jiems svarbu, kad žmonės stengtųsi dėl bendrų tikslų, tuo tarpu tik 34,3 proc. darbuotojų tam pritaria. 17,1 proc. darbuotojų teigia, kad vadovas neperteikia, o didžioji dalis respondentų darbuotojų (48,6 proc.) teigia, kad tiesioginis vadovas tik kartais perteikia savo užmojus. Tai rodo, kad vadovai dar nepakankamai realizuoja vieną iš svarbiausių lyderystės funkcijų vizijos ir tikslų perteikimą savo pavaldiniams. Išvados 1. Siekiant įgyvendinti šiuolaikiškos lyderystės idėjas policijos įstaigų vadovai turi turėti tam tikras lyderystės raiškos charakteristikas mokėti efektyviai komunikuoti, gebėti greitai reaguoti, atliepti į kitų poreikius, daryti įtaką pasekėjų elgesiui, įkvepiant juos, kad šie siektų iškeltų tikslų ir lyderio vizijos įgyvendinimo, užtikrinti pastovų ir 11

12 nuoseklų organizacijos vystymąsi, rūpintis santykių palaikymu su pavaldiniais, sukurti atvirą ir pasitikėjimo atmosferą, įgalinti pavaldinius bei pasitikėti savimi. 2. Dominuojantys policijos įstaigų vadovų bruožai yra etiškas elgesys, darbštumas, bendradarbiavimas bei atsakomybės jausmas. Labiausiai pageidautini šių įstaigų vadovų bruožai yra pagarba darbuotojams, streso valdymas bei teisingumas ir bendradarbiavimas. Didžiausias apklaustų darbuotojų poreikis išryškėjo kolektyvinių poreikių supratimo, įsiklausymo į kitus, motyvavimo ir komandinio darbo srityse. 3. nustatyti trūkstami lyderio veiklos bruožai turi būti ugdomi ir tobulinami, derinant organizacijos ir darbuotojų tikslus, formuojant vadovo gebėjimą kurti ir perteikti organizacijos viziją, tobulinant organizacijos kultūrą, ugdant lyderio kompetencijas. Literatūra 1. Adamonienė, R.; Ruibytė, L. (2010). Vadovų kompetencijų ugdymo sistemos formavimo kryptys // Management theory and studies for rural business and infrastructure development.. Kaunas: Akademija, Vol. 5(24). 2. Adamonienė, R.; Čiutienė, R. (2011). The expression of the heads leadership in the activity of the administration of district municipality // The fourth international scientific conference: Rural development 2011: proceedings. Kaunas: Akademija, Vol. 5, b Baker, T. E. (2006). Effective police leadership: Moving beyond management. Flushing, NY:Looseleaf Law Publications. 4. Bennis, W. (2000). Managing the dream. Reflections on leadership and Change. Los Angeles. 5. Bennis, W. (1989). On becoming a leader reading. MA: Addison-wesley publishing. 6. Densten, I. L. (2003). Senior police leadership: Does rank matter? Policing, Dobby, J., Anscombe, J., & Tuffin, R. (2004). Police leadership: Expectations and impact. London: Home Office. 8. Girodo, M. (1998). Machiavellian, bureaucratic, and transformational leadership styles in police managers: Preliminary findings of interpersonal ethics. Perceptual and Motor Skills, Goleman, D.; Boyatzis, R.; McKee, A. (2007). Lyderystė. Kaip vadovauti pasitelkiant emocinį intelektą. Kaunas. 10. Hernez-Broome, G.; Hughes, R. L. (2002). Leadership Development: Past, Present, and Future. Human Recource Planning. 11. Kardelis, K. (2005). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Lucilijus. 12. Murphy, S. A., & Drodge, E. N. (2004). The our I s of police leadership: A case study heuristic // International Journal of Police Science and Management. No Masiulis, K., Sudnickas, T. (2008). Elitas ir lyderystė. Vilnius. 14. Nahavandi, A. (2006). The art and science of leadership. Prentice Hall. 15. Shamir, B. (2011). Leadreship takes time: Some implications of (not) taking time seriuosly in leadership research // The Leadership Quaterly. Vol. 22, Issue Sklansky, D. (2007). Seeing blue: Police reform, occupational culture, and cognitive burn-in. In M. O Neill & M. Marks (Eds.), Police occupational culture: New debates and directions. Oxford: Elsevier Science. 17. Steinheider, B., Wuestewald, T. (2008). From the bottom-up: sharing leadership in a police agency // Police Practice and Research. Vol. 9. No Stogdill, R. M. (1974). Handbook of leadership. New York. 19. Vito, G., Higgins G. (2010). Examining the validity of The Leadership Challenge inventory: the case for law enforcement // International Journal of police science and management. Vol. 12. No

13 20. Villiers, P. (2003). Philosophy, doctrine and leadership: Some core beliefs. In R. Adlam & P. Villiers (Eds.), Police leadership in the twenty-first century: Philosophy, doctrine and developments. Winchester, UK:Waterside Press. EXPRESSION OF MANAGERS LEADERSHIP IN THE STATUTORY ORGANIZATIONS Rūta Adamonienė, Laima Ruibytė Mykolas Romeris University Summary Under the today s organization operating conditions, one of the most important factors is the manager s leader s ability to make some good decisions that will benefit the organization. This means that not only the mutual trust and support in decision making is needed, but also the manager s, as a leader, characteristics expression, manager-leader expertise and ability to use modern management methods to improve organization performance are needed. Modern police organization is in substantial changes - police organization leaders must move from a management culture based on a command and control to more modern police administration. In order to that the police organization would become more modern and meet the needs of the society, leaders of the new type are needed. In the police, like in other organizations, the leaders are expected to inspire their subordinates to work effectively in achieving organizational goals. This problem implied the objective of this study to investigate the phenomenon of leadership in the police organization. In order to achieve this objective the following tasks are included: to provide basic management and leadership principles, to identify the most important existing and missing leader characteristics of the managers, to carry out the comparative analysis of management and staff opinion with respect to the leader s expression. The object of the study is the management leadership expression in the police organizations. Keywords: leadership characteristics, leadership, police organizations. JEL codes: K400, K490, M

14 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5 (29). Research papers. ĮMONIŲ SOCIALINĖS ATSAKOMYBĖS PROPAGAVIMAS REKLAMOJE, STIPRINANT PREKĖS ŽENKLO VERTĘ PIRKĖJUI Renata Arlauskienė 1, Vitalija Vanagienė 2 1 Klaipėdos valstybinė kolegija, 2 Aleksandro Stulginskio universitetas Konkuravimas rinkoje ir įmonių perėjimas prie socialinės atsakomybės (toliau ĮSA) koncepcijos, skatina analizuoti jos propagavimo reklamose įtaką prekės ženklo vertei. Ši koncepcija, kaip šiuolaikinės organizacijos prekės ženklo vertės valdymo proceso dalis, yra aktuali pirkėjui. Šiame straipsnyje nagrinėjama ar organizacijos viešai pasakoja apie ĮSA, ar to reikia pirkėjams reklamose bei kokią įtaką tai galėtų turėti jų prekės ženklo vertei? Tyrimo tikslas pagrįsti ĮSA propagavimo reklamoje įtaką pirkėjo prekės ženklo vertei. Tikslui pasiekti naudoti metodai: mokslinės literatūros lyginamoji analizė ir sintezė, grafinis modeliavimas, anketinė apklausa. Nustatyta, jog įmonės, norėdamos sustiprinti prekės ženklų vertę, turėtų skirti daugiau dėmesio pirkėjų informavimui apie ĮSA koncepciją, propaguoti ją reklamose, nes tai įtakoja prekės ženklo, kaip galutinio ir esminio prekės ženklo vertės komponento, pasirinkimą. Raktiniai žodžiai: įmonių socialinė atsakomybė, prekės ženklo vertė, reklama. JEL codes: M31, M39. Įvadas Galima sutikti su R. Čiegiu, A.Gavenausku (2005), jog žmonija atėjusi į XXI amžių, į naują tūkstantmetį, turėtų suformuoti iš esmės naują požiūrį į supančią aplinką. Daugelis mokslininkų (Sharma, 2009; P.Kotler, 2005 ir kt.) siūlo atsigręžti į įmonių socialinės atsakomybės (ĮSA) klausimus. Įmonės socialinės atsakomybės (ĮSA) (angl. Corporate Social Responsibility) ideologija skatina verslą stoti į kelią, padedantį kurti draugišką socialinę atmosferą aplinkoje. Pagrindinis skirtumas tarp ĮSA plėtros Lietuvoje ir užsienio šalyse yra visuomenės spaudimas. Lietuvoje toks spaudimas kol kas jaučiamas labai silpnai, todėl vietinės įmonės imasi šios iniciatyvos vien tik dėl užsienio partnerių spaudimo. Todėl ši sistema Lietuvoje veikia tik įmonės viduje. Be to didžioji dalis įmonių Lietuvoje socialinę atsakomybę supranta kaip labdarą ar filantropiją. Tačiau ĮSA yra ne tik kaip gėris ir labdara. Tai naujų, aukštesnių standartų socialiniame gyvenime, aplinkos apsaugoje realizavimas kasdienėje veikloje. Socialiai atsakingą įmonių tinklą sieja tai, kad jos visos galvoja apie ilgalaikę perspektyvą, o ne trumpalaikį pelną bet kokia kaina. Ši koncepcija viešinama reklama (angl. advertising), kuri formuoja visuomenės požiūrį į prekės ženklą, įtakoja prekių pardavimus ir bendrai formuoja prekės vertę pirkėjui (angl. equity) (Evans, 2008). Koncepcinis problemos ištyrimo lygis. Nors ĮSA yra palyginti naujas reiškinys (Gudonienė, 2007), tačiau ji jau sulaukia nemažai mokslininkų dėmesio (Kazokienė, 2005; Mažeikis, 2006; Juščius, 2007; Gudonienė, 2007; Čiegis, 2008; Pučėtaitė, 2009; Šimanskienė, 2010 ir kt.). Trūksta minčių ir detalesnių pasisakymų apie ĮSA 14

15 reklamos propagandos įtaką pirkėjo prekės ženklo (toliau PŽV) vertei, todėl tai galima apibrėžti kaip teorinio lygmens problemą. Praktiniu požiūriu analizuojamoje temoje taip pat nėra atlikta tyrimų. Tyrimo problema yra atsakyti į klausimą, ar ĮSA propagavimas reklamoje gali įtakoti prekės ženklo vertę. Pasak D.Grigorovici (2003), kad ir kokia bebūtų reklama ji vienu ar kitu aspektu įtakoja pirkėjo sprendimą. Tad šiuo straipsniu bandoma nustatyti ar ĮSA yra reikšminga, stiprinant konkurencinius pranašumus rinkoje, prekės ženklo vertės požiūriu. Tyrimo objektas ĮSA propagavimo reklamoje įtaka pirkėjo prekės ženklo vertei. Tyrimo tikslas pagrįsti ĮSA propagavimo reklamoje įtaką pirkėjo prekės ženklo vertei. Tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: 1) teoriniu aspektu aptarti įsa propagavimo reklamoje įtaką pirkėjo prekės ženklo vertei; 2) nustatyti įsa propagavimo reklamoje įtaką pirkėjo prekės ženklo vertei; 3) pateikti prioritetines įsa propagavimo reklamos priemones, stiprinant prekės ženklo vertę pirkėjui. Metodika ir respondentai. Analizuojant reklamos psichologinės įtakos ir vartojimo prekių pirkimo procesų sąveiką prekės ženklo vertei, naudoti bendrieji mokslinio tyrimo metodai: literatūros lyginamoji analizė ir sintezė, grafinis modeliavimas. Empirinei analizei naudota anketinė apklausa. Respondentais pasirinkti Kauno miesto pilnamečiai gyventojai, kurie gali savarankiškai daryti sprendimus, perkant X prekes ženklo produktus. Taikyta neatsitiktinė,,sniego gniūžtės atranka (persiuntus pažįstamiems respondentams, jų buvo prašoma persiųsti savo kolegoms, draugams ir pan.). Klausimynas buvo pateiktas tinklalapyje. Pagal Pannioto imties formulę, su 8 proc. paklaida, tyrime turėjo dalyvauti 156 respondentai (nepriklausomai kokio prekės ženklo produkciją perka). Tyrime, kuris buvo atliktas 2011 metais, dalyvavo 168 Kauno gyventojai. Tyrimo rezultatai ĮSA reikšmė teoriniu aspektu reklamoje, stiprinant prekės ženklo vertę. T. S. Kiessling ir R. G. Richey (2010) įmonę apibrėžia kaip socialinį subjektą ir kaip žinių lobyną, kurios socialinės atsakomybės termino ištakos išreiškiamos labai įvairiai. A. Mikšys (2009) teigia, jog ĮSA terminas Vakarų šalyse plačiau pradėtas vartoti praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, nors įvairių iniciatyvų šioje srityje būta ir daug anksčiau (Darbo..., 2006). Kiti mokslininkai daro prielaidą, kad trumpinio CSR (ĮSA) atsiradimas 1970 m., pirmiausia susijęs su didžiųjų korporacijų atsakomybe, nes lingvistiškai corporation į lietuvių kalbą ir verčiame kaip įmonę, tačiau suprantame, kad korporacijos yra didelės apimties organizacijos (Gudonienė, 2007). Įmonių socialinė atsakomybė (ĮSA) tai savanoriškos verslo įmonių pastangos sprendžiant socialines ir aplinkos problemas, tenkinat jos ir pirkėjų poreikius (Kotler, 2005). Ji apima 10 principų (1 lentelė), orientuotų į šias įmonės socialinės atsakomy- 15

16 bės kryptis: visuomenės, darbo vietos, aplinkosaugos, rinkodaros (į kurią patenka ir reklama). Galima pritarti L.Kaminskienei (2008), jog tvari raida įmanoma tik atsižvelgiant į nuomonių įvairovę ir plėtojant įvairių socialinių grupių bei institucijų dialogą. Todėl šioje vietoje turime kalbėti apie verslo organizacijų pateikiamą socialinę propagandą reklamose. Reklama tampa viena svarbiausių priemonių realiame pasaulyje (Harris, 2009). Reklama ir kitų rūšių rinkodaros komunikacijos priemonės yra itin svarbios, palaikant ryšius tarp pardavėjų ir klientų. Ji visu pirma siekia psichologinio poveikio pirkėjui. Šio poveikio pasekmė jaučiamas reklamos ekonominis poveikis (didėja produktų pardavimai). Reklama, kaip psichologinio įtikinėjimo, didaktikos ir manipuliacijos veiksmas, skirta konsoliduoti, mobilizuoti ir kryptingai veikti skirtingus visuomenės sluoksnius, siekiant spręsti aktualias socialines problemas ir įgyvendinti ateities gerovės planus (Mažeikis, 2006). Pirmasis reklamos praktikos kodeksas buvo paskelbtas 1937 m., pateikiant visuotinai atsakingą kūrybišką komunikacijos sistemą (Advertising..., 2011). Taigi, socialinė rinkodara yra būtiniausių socialinių lūkesčių tenkinimas ir jų laipsniškas formavimas (Mažeikis, 2006). Tad ĮSA propagavimas reklamoje gali padėti pasiekti trokštamą psichologinio poveikio rezultatą prekės ženklo pasirinkimą. Atsižvelgiant į tai, jog mokslinėse diskusijose šiuo metu dar nėra analizuota ĮSA propagavimo reklamose įtaka prekės ženklo vertei, pateikiamas sudarytas pagal S. Jakštienę, D. Susnienę, V. Narbutą (2008), N. H. Um (2008), P. Kotler ir N. Lee (2005), S. Sharma, J. Sharma ir A. Devi (2009), Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenis (2011),,ĮSA reklamos psichologinės įtakos bei vartojimo prekių pirkimo procesų sąveikos modelis (1 pav.). Straipsnio autorių nuomone, modelis kompleksiškai sujungia reklamos poveikį pažinimo, emocijų bei elgesio aspektu, nepamirštant integruoti ĮSA koncepcijos, kaip esminės sąlygos reklamos turinio konstravimui. 16

17 Užkoduojamas ĮSA pranešimo turinys reklamai Konkurencinga įmonė besikeičiančiomis globalios ekonomikos sąlygomis Saugi, ekologiškai švari aplinka Stipri socialinė sanglauda Skaidri ir etiška verslo praktika 10 principų ISO standartai Stimulai (reklamos priemonės) 5 Pojūčiai: klausa, rega, uoslė, skonis, lytėjimas Problemos suvokimas Dėmesio patraukimas Intereso palaikymas Informacijos paieška Emocijų pasireiškimas Alternatyvų įvertinimas Įsitikinimas ir sprendimo pirkti priėmimas Pirkimas Nepirkimas Reakcija į pirkinį Pažinimas Identitetas Pozicionavimas Emocijos Asociacijos Žinomumas Reputacija Elgesys Lojalumas A I D A A C C A A T R PŽ pažinimas, įsitikinimas dėl teikiamos naudos racionali (funkcinė) Jausmai, susiję su tam tikrais PŽ požymiais emocinė nauda Elgesio ketinimai, atsižvelgiant į PŽ racionalią (funkcinę) ir emocinę naudas B E N D R A S P O Ž I Ū R I S Į P Ž V Reklamos psichologinio poveikio procesas Vartojimo prekių pirkimo proceso modelis Grįžtamasis ryšys Įtakos kryptis Pav. ĮSA reklamos psichologinės įtakos ir vartojimo prekių pirkimo procesų sąveikos prekės ženklo vertei modelis Modelis rodo, jog užkoduotas ĮSA pranešimas integruojamas į reklamos priemones, kurios priklausomai nuo pasirinktos technologijos, gali sukelti pirkėjui 5 pojūčius, kurių dėka formuojasi jo pažinimas, emocijos ir galiausiai priimamas sprendimas elgsenai (AIDA, ACCA, ATR mišinys). Formuojasi bendras požiūris į prekės ženklo vertę. ĮSA reikšmė reklamoje, stiprinant prekės ženklo vertę, empiriniu aspektu Atsižvelgiant į tai, jog vien teoriniai analizuojamos temos aspektai negali atsakyti į klausimą, ar ĮSA propagavimas reklamoje gali įtakoti prekės ženklo vertę, šioje dalyje analizuojamas pirkėjų požiūris. Respondentų profilis. Daugiausiai tyrime dalyvavo vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą turintys respondentai (atitinkamai 47,6 proc. ir 35,7 proc.). Be to, didesnę apklaustųjų dalį sudarė moterys (54,8 proc.). Autorių indelis 17

18 Pagal atsakingą požiūrį į bet kokią veiklą didžioji dalis respondentų atsakė, jog save priskirtų prie vidutiniškai atsakingų (64,3 proc.), 33,3 proc. prie labai atsakingų. Taigi, galima daryti išvadą, kad didžioji dalis respondentų yra vidutiniškai atsakingi. 45,2 proc. respondentų atsakė, jog yra ankščiau girdėję terminą Įmonių socialinė atsakomybė, 40,5 proc. teigė, kad galbūt yra girdėję, o 14,3 proc. visiškai nėra girdėję šio termino. Taigi, galima teigti, kad terminas tarp apklaustųjų visgi yra žinomas. Pažinimas. Tikrinant respondentų žinias apie ĮSA, buvo norima sužinoti ar respondentams teko girdėti/skaityti apie įmones, kurios skelbtųsi, jog yra socialiai atsakingos, stiprinant prekės ženklo vertę. Tyrimo rezultatai parodė, kad tik 35,7 proc. respondentų yra tekę girdėti/skaityti apie įmones, kurios reklamose skelbtųsi socialiai atsakingomis (žr. 1 lent.). 1 lentelė. ĮSA principų svarba reklamoje (n=168) Visiškai Nei sutinku, nei Atsakymų variantai sutinku nesutinku 1. Siekiama, kad verslo organizacijos remtų ir gerbtų tarptautinę žmogaus teisių apsaugą savo įtakos sferoje 2. Užtikrintų, kad jos pačios neprisidėtų prie žmogaus teisių pažeidinėjimo 3. Siekiama, kad verslo organizacijos paremtų asociacijų laisvę ir pripažintų teisę į veiksmingas bendras derybas 4. Bet kokios formos privalomojo ar priverstinio darbo eliminavimas 18 Visiškai nesutinku ,43% 36 21,43% 12 7,14% ,81% 36 21,43% 8 4,76% 80 47,62% 64 40,48% 20 11,9% 84 50,0% 72 42,86% 12 7,14% 5. Vaikų darbo panaikinimas 72 42,86% 52 30,95% 44 26,19% 6. Diskriminacijos, susijusios su įdarbinimu ir profesija, panaikinimas ,29% 56 33,33% 4 2,38% 7. Siekiama, kad verslo organizacijos paremtų prevencines programas, užtikrinančias aplinkos apsaugą 8. Įmonės imtųsi iniciatyvų aplinkosaugos atsakomybei didinti 9. Įmonės skatintų aplinkai palankių technologijų vystymąsi ir platinimą ,67% 36 21,43% 20 11,9% ,29% 52 30,95% 8 4,76% ,2% 20 11,9% 20 11,9% 10. Verslo organizacijos turi kovoti prieš visas korupcijos formas ,43% 40 23,81% 8 4,76% Galima daryti prielaidą, kad socialiai atsakingos įmonės per mažai viešina savo socialinę veiklą. Apklausoje buvo siekiama sužinoti, ar renkantis X prekės ženklą, respondentai norėtų rasti viešos informacijos apie įmonės vykdomą socialinę veiklą.

19 Rezultatai parodė, jog 50 proc. respondentų tai ypač yra svarbu. Tyrimas parodė, kad iš 10 pateiktų ĮSA principų, reklaminiuose pranešimuose pirkėjams būtų svarbūs net aštuoni (1 2; 4; 6 10). Taip pat tyrime buvo siekiama sužinoti, ar respondentai yra girdėję apie naują skaidraus verslo ženklą Baltoji banga ir ar jis yra svarbus. Didžioji dalis respondentų (71,4 proc.) teigė, jog visiškai nėra girdėję apie šį skaidraus verslo ženklą. 54,8 proc. apklaustųjų mano, kad galbūt šis ženklas būtų jiems svarbus. Net 79,8 proc. respondentų pasisako už tai, kad įmonės deklaruojančios socialinę atsakomybę turėtų pateikti informaciją ant pakuotės ar produkto (pvz., socialiai atsakingo verslo ženklą,,baltoji banga skaidraus verslo ženklinimo iniciatyva). Dauguma respondentų teigia, jog įmonės turėtų publikuoti straipsnius apie socialiai atsakingą veiklą bei bendradarbiauti su žiniasklaida (atitinkamai pasisako 61,9 proc. ir 57,1 proc. apklausos dalyvių). Didžioji dalis respondentų teigia, kad norint reklamuoti socialinę atsakomybę, reikėtų pakabinti plakatus ar platinti skrajutes parduotuvėse bei įdėti informaciją apie vykdomą socialinę veiklą į savo internetinį tinklapį (50 proc. apklausos dalyvių). Pasak respondentų, įmonės taip pat turėtų teikti socialinės atsakomybės ataskaitas ir įsiregistruoti svetainėje ( kaip atsakingo verslo atstovai (pasisako 64,3 proc. ir 66,7 Emocijos. proc. apklausos Į klausimą dalyvių). Kokiu apibendrintu balu įvertintumėte įmonės socialinės atsakomybės įtaką Jūsų suvokimui, jog X prekės ženklas Jums vertingas?, didžioji dalis respondentų (73,8 proc.) atsakė, kad ji yra vidutinė. Tyrimu nustatyta, jog X prekės ženklo socialinis atsakingumas labai aiškiai išskiria iš kitų konkuruojančių ženklų (54, 8 proc.). 50 proc. respondentų norėtų papasakoti kitiems, jog renkasi/rinktųsi ĮSA propaguojantį prekės ženklą, o 57,1 proc. respondentų tai kelia pozityvias asociacijas. Elgsena. Buvo norima sužinoti, ar tiriamųjų pasirenkami X prekės ženklai yra socialiai atsakingi. Dauguma respondentų (88,1 proc.) abejojo, ar jų pasirenkami X prekės ženklai yra socialiai atsakingi. Į klausimą Ar Jums svarbus įmonės socialinis atsakingumas pasirenkant X prekės ženklą?, didžioji dalis respondentų (69,1 proc.) atsakė taip. Identifikuota, jog X prekės ženklo socialinis atsakingumas pelno respondento lojalumą (61,9 proc.), gerina suvokimą apie jo reputaciją (57,14 proc.) (2 lentelė). 2 lentelė. ĮSA propagavimo reklamose įtaka X prekės ženklo vertei (n=168) Atsakymų variantai Visiškai Nei sutinku, nei Visiškai sutinku nesutinku nesutinku X prekės ženklo socialinis atsakingumas pelno mano lojalumą ,9% 52 30,95% 12 7,14% X prekės ženklo socialinis atsakingumas gerina suvokimą apie jo reputaciją 96 57,14% 68 40,48% 4 2,38% Apibendrinant tyrimo rezultatus, galima teigti, jog įmonėms ĮSA propaguoti reklamose tikslinga, nes tai įtakoja prekės ženklo pasirinkimą, kaip galutinę esminę prekės ženklo vertės dimensiją. Pagal atlikto tyrimo rezultatus, galima teigti, jog ĮSA įtakoja pirkėjų apsisprendimą pirkti būtent socialiai atsakingos įmonės X prekės žen- 19

20 klo produkciją. Socialiai atsakingos įmonės X prekės ženklas pirkėjų suvokimu atrodo vertingesnis. Išvados 1. Teorinių studijų kontekste pateiktas apibendrintas ĮSA reklamos psichologinės įtakos ir vartojimo prekių pirkimo procesų sąveikos prekės ženklo vertės modelis, pagal kurį galima atlikti pakartotinus tyrimus. 2. Įmonėms tikslinga propaguoti ĮSA reklamose, skirti daugiau dėmesio pirkėjų informavimui, nes tai įtakoja prekės ženklo pasirinkimą. 3. ĮSA informacijos turinį tikslinga pateikti šiose reklamos priemonėse: pakuotėse, straipsniuose, bendradarbiaujant su žiniasklaida, plakatuose, skrajutėse, internetiniame tinklapyje, socialinėse atsakomybės ataskaitose, įsiregistruojant svetainėje Atsakingas verslas. Literatūra 1. Advertising and marketing communication practice. (2011). %20of%20the%20Consolidated%20Code%20with%20covers.pdf [ ]. 2. Čiegis, R.; Kliučinskas, L. (2008). Darnus vystymasis: aplinka, ekonomika, technologijos. Kaunas:,,Biznio mašinų kompanija. 3. Čiegis, R., Gavenauskas, A. (2005). Darnaus vystymosi valdymas: etiniai aspektai// Tiltai. Nr Čiegis, R., Gavėnas, A., Petkevičiūtė, N., Štreimikienė, D. (2008). Ethical values and sustainable development: Lithunian experience in the context of globalisation// Technological and Economic Development of Economy. Nr. 14(1). 5. Darbo ir socialinių tyrimų institutas. (2006). Įmonių socialinė atsakomybė. [ ]. 6. Evans, D.S.(2008).The Role of Economics in Online Advertising. ng%20-%20excerpt.pdf [ ]. 7. Gudonienė, V.; Leipuvienė, K. (2007). Socialinių iniciatyvų versle analizė: nauda, kaštai, įtaka verslui ir visuomenei. [ ]. 8. Gudonienė, V., Leipuvienė, K. (2007). Taikomojo mokslinio tyrimo ataskaita,,socialinių iniciatyvų versle analizė: nauda, kaštai, įtaka verslui ir visuomenei. [ ]. 9. Grigorovici, D. (2003). Persuasive Effects of Presence in Immersive Virtual Environments. [ ]. 10. Harris, J. L., Bargh, J. A., Brownell, K. D. (2009). Priming Effects of Television Food Advertising on Eating Behavior. Brownell_Health_Psych.pdf [ ]. 11. Jakštienė, S., Susnienė, D., Narbutas, V. (2008). The Psychological Impact of Advertising on the Customer Behavior. [ ]. 12. Juščius, V. (2007). Verslo socialinės atsakomybės toerijų raida. [ ]. 13. Kaminskienė, L. (2008). Socialinė partnerystė mokyklinėje profesinio rengimo sistemoje. Disertacija :E.02~2008~D_ _ /DS ETD [ ]. 20

21 14. Kazokienė, L. (2005). Verslo socialinė ir etinė atsakomybė rinkodaros aspektu. zokiene.pdf [ ]. 15. Kiessling, T. S., Richey, R. G. (2010). Examining the theoretical inspirations of amanagement guru Peter F. Drucker and the Austrian School of Economics. [ ]. 16. Kotler, P., Lee, N. (2005). Corporate social responsibility. ource=bl&ots=fg8aqcuhaj&sig=hh2s803tlviid3q6nnt_zffngis&hl=lt#v= onepage&q&f=false [ ]. 17. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. (2011) [ ]. 18. Mažeikis, G. (2006). Alternatyvus pilietinis ugdymas ir socialinė propaganda. [ ]. 19. Mikšys, A. (2009). Socialinis atsakingumas ir SA8000 standartas. akingumas+ir+sa8000+standartas_ f.pdf?mod=ajperes&cacheid= e85497f95b4bf7cc78c87dd [ ]. 20. Pučėtaitė, R. (2009). Įmonių socialinės atsakomybės vadyba integralumo aspektu. [ ]. 21. Sharma, S., Sharma J., Devi A. (2009). Corporate social responsibility: the key role of human resource management. /saycouk/bij/journal/vol2no1/article9.pdf [ ]. 22. Statistikos departamentas. (2011). Gyventojų skaičius metų pradžioje. Požymiai: miestas ir metai. [ ]. 23. Šimanskienė, L., Paužuolienė, J. (2010). Įmonių socialinės atsakomybės svarba Lietuvos organizacijoms. [ ]. 24. Šimanskienė, L., Paužuolienė, J. (2010). Įmonių socialinės atsakomybės ir organizacinės kultūros sąsajų tyrimas Lietuvos organizacijose. [ ]. 25. Um, N. H. (2008). Revisit Elaboration Likelihood Model: How Advertising Appeals Work on Attitudinal and Behavioral Brand Loyalty Centering Around Low vs. High-Involvement Product. [ ]. PROMOTION OF CORPORATE SOCIAL RESPONSIBILITY BY STRENGTHENING THE BRAND EQUITY FOR THE CUSTOMER Renata Arlauskienė 1, Vitalija Vanagienė 2 1 Klaipeda state college, 2 Aleksandras Stulginskis University Competition in the market and transition of companies to corporate social responsibility (,,CSR") concept give an incentive to analyze the influence of CSR promotion in advertisements on brand equity. This concept, as a part of brand equity management process in modern organization, is highly important to the customer. This article analyzes if organizations make CSR public, if this information in the advertisements necessary for customers and how it could impact the brand equity. The aim is to substantiate the influence of CSR promotion in advertising on the customer brand equity. Methods: comparative analysis and synthesis of scientific literature, graphic modelling, questionnaire. The obtained results have established that in order to strengthen the brand equity companies should increase attention to customer awareness of the CSR concept and promote it in advertisements as this affects the choice of a brand. Key words: corporate social responsibility, brand equity, advertising. JEL codes: M31, M39. 21

22 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5 (29). Research papers. KAIMO GYVENTOJŲ VERSLUMAS: PROBLEMOS IR GERINIMO GALIMYBĖS Adelė Astromskienė, Jadvyga Ramanauskienė Aleksandro Stulginskio universitetas Rinkos ekonomikos sėkmė ir visų kiekvieno žmogaus viešojo ir asmeninio gyvenimo aspektų atsinaujinimas priklauso nuo to, kaip bus realizuotas jo asmeninis ir dalykinis potencialas, suteiktos galimybės iniciatyvai, verslumui, kūrybiškumui ir žmogaus gebėjimams plėtoti. Tyrimo tikslas nustatyti kaimo gyventojų verslinį profesionalumą ir aktyvumą lemiančius veiksnius bei jų didinimo priemones. Tyrimo objektas kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ir aktyvumo lygis. Straipsnyje, taikant analizės, sintezės, palyginimo, empirinio tyrimo bei duomenų apdorojimo metodus, nagrinėjamas kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ir aktyvumo lygis bei jo gerinimo galimybės, kaip viena iš pagrindinių motyvacijos dirbti didinimo sąlygų. Identifikuoti kaimo gyventojų verslinį profesionalumą ir aktyvumą lemiantys veiksniai. Parengti siūlymai kaimo gyventojų versliniam profesionalumui ugdyti ir priemonės jų versliniam aktyvumui skatinti. Raktiniai žodžiai: kaimo gyventojai, verslinis profesionalumas, verslumą lemiantys veiksniai, verslinio aktyvumo skatinimas. JEL kodai: J240, L260. Įvadas Temos aktualumas. Kaimo gyventojų verslumo lygio tyrimo aktualumą suponuoja keli reikšmingi Lietuvos ūkio būklės aspektai. Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, bendrosios pridėtinės vertės sukūrimas pastaruosius 5 metus turi tendenciją mažėti: jei 2006 m. žemės ūkio, medžioklės, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuose, kur daugiausia dirba kaimo gyventojai, bendroji pridėtinė vertė sudarė 4,1 proc. visos šalies bendrosios pridėtinės vertės struktūroje, tai 2010 metais 3,4 proc. Lietuvos kaimo vietovėse gyvena virš 1 milijono gyventojų, iš kurių daugiau kaip pusė yra darbingo amžiaus. Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2006 metų pradžioje 32,8 tūkst. kaimo gyventojų neturėjo darbo, 2011 m. II ketvirčio pabaigoje jau 104,3 tūkst. Lietuvos kaimo vietovių gyventojų buvo bedarbių. Įgyvendinant ES Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos priemonę Verslumo skatinimas 2009 m. gruodžio 30 d. Lietuvoje buvo įsteigtas Verslumo skatinimo fondas. Jo paskirtis sudaryti sąlygas labai mažoms ir mažoms įmonėms bei fiziniams asmenims pradėti ir plėtoti savo verslą, skatinti verslumą ir savarankišką užimtumą, teikiant finansinę paramą paskolų forma ir konsultuojant bei mokant pradedančiuosius verslo pagrindų. Lietuvos kredito unijų, kurios administruoja šį fondą, duomenimis, iki 2011 m. spalio mėn. išduotų 129 paskolų, tik 23,2 proc. teko kaimo gyventojams. Šios ir kitos ekonominės bei socialinės aktualijos verčia ieškoti būdų kaimo gyventojų versliniam aktyvumui didinti. Mokslinė problema ir jos ištyrimo lygis. Verslo sėkmė didžiąja dalimi lemia verslininko verslumas, t. y. įgimtos ir įgytos žmogaus savybės, leidžiančios jam kryp- 22

23 tingai plėtoti pasirinktą verslo idėją. Daugeliu atveju verslininko verslumas yra tyrinėjamas kaip tiesioginis veiklos rezultatyvumo veiksnys, kuris padeda siekti komercinių rezultatų. Remiantis mokslinės literatūros analize, nustatyta, kad tam tikri analizuojamos problemos aspektai yra daugelio mokslininkų tyrimų objektai: J. Šumpeteris (1934), K. Vesperis (1982), D. Daškevič (2004), R. Vainienė (2005), J. Žvinklis ir E. V. Vabalas (2006) (verslo, verslininko ir verslumo sampratų turinio teoriniai ir metodologiniai pagrindai); R. Chizričas ir M. Pitersas (1993), A. Seiliaus (1994), V. Gronskas, (1995), P. Markevičiaus (2002), P. Markevičiaus ir S. Navasaitienės (2008) (socialinių ir ekonominių veiksnių įtakai verslo pasirinkimui ir įvairinimui); I. Kirzner (1973), M. B. Low ir I. C. MacMillan (1988), P. Christensen, O. Madsen, R. Peterson (1994), A. Morrison (2006), O. Stripeikis (2008), Župerka (2010) (individo verslumo realizacijos galimybės); R. Hamilton ir D. Harper (1994), M. Casson (1995), S. Shane ir S. Venkataraman (2000) (individo savybių ir galimybių išnaudojimo sąveiką); M. B. Arthur (1992, 2008), I. Leliugienė (1997), G. Gorman, D. Hanlon ir W. King (1997), S. L. Jack ir A. R. Anderson (1998), A. Gibb (1999), D. Rae (2000), E. D. Ferguson (2003), A. Adcroft, R. Wills ir S. Dhaliwal (2004), K. Wild (2004), C. Henry, F. Hill ir C. Leitch (2005), G. Blieck (2005), P. Kyrö (2005), A. Garalis ir G. Strazdienė (2006), R. Bačiulytė (2007) (verslumo ugdymo tikslai, mokymosi metodai, žinių, įgūdžių ir individo asmeninių savybių formavimo technologijos) ir kt. Esant didelei verslumo tematika tyrimų gausai, pasigendama kaimo gyventojų, kurie gyvena specifinėmis sąlygomis, ribojančiomis veiklos pasirinkimo ir plėtojimo galimybes, verslumo ir verslinio aktyvumo tyrimų. Įvertinant atliktų tyrimų svarbą, reikia pažymėti, kad kaimo gyventojų verslumo plėtojimas reikalauja išsamesnių tyrimų atsižvelgiant į kaimo gyventojų užimtumą ir jo tendencijas, jų dalykinių ir asmeninių-vertybinių savybių panaudojimo kryptingumą, integruotos kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ugdymo ir aktyvumo skatinimo sistemos sukūrimo būtinumą. Nepakankamas kaimo gyventojų verslumo plėtojimo problemos ištyrimas ir jos sprendimo didelė praktinė reikšmė ir nulėmė kaimo gyventojų verslumo lygio bei jo didinimo galimybių tyrimo pasirinkimą. Tyrimo objektas kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ir aktyvumo lygis. Tyrimo tikslas nustatyti kaimo gyventojų verslinį profesionalumą ir aktyvumą lemiančius veiksnius bei jų didinimo galimas priemones. Siekiant nustatyto tyrimo tikslo, sprendžiami tokie uždaviniai: 1) nustatyti verslinį profesionalumą ir aktyvumą lemiančius veiksnius kaimo gyventojų požiūriu; 2) išskirti versliniam aktyvumui svarbiausias dalykines savybes ir verslinius įgūdžius; 3) nustatyti galimybes kaimo gyventojų versliniam profesionalumui ir aktyvumui didinti. Tyrimo metodika. Tiriant ir analizuojant kaimo gyventojų verslinį profesionalumą ir aktyvumą lemiančius veiksnius bei jų didinimo galimybes, naudoti tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė ir sintezė; loginis apibendrinimas; Lietuvos kaimo gyventojų anketinė apklausa. Kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ir ak- 23

24 tyvumo lygio bei jų didinimo galimybių empirinio tyrimo metodika grindžiama vykdomo tyrimo logika, kitų panašių tyrimų metodologinėmis nuostatomis ir siekiu suformuoti priemones kaimo gyventojų versliniam aktyvumui didinti. Kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ir aktyvumo lygio bei jo didinimo galimybių empirinio tyrimo metodika detalizuota 1 lentelėje. 1 lentelė. Kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ir aktyvumo lygio bei jų motyvacijos dirbti didinimo galimybių tyrimo metodika Tyrimo parametrai Tyrimo metodai ir jų charakteristikos 1. Tyrimo pobūdis Aprašomasis tyrimas 2. Tyrimo objektas Kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ir aktyvumo lygis 3. Tyrimo periodiškumas Vienkartinis 4. Tyrimo lygis Šalis 5. Tyrimo laikotarpis mėn. 6. Duomenų tipas Pirminiai duomenys 7. Tyrimo metodas Anketinė apklausa 8. Duomenų rinkimo instrumentas Klausimynas 9. Klausimų pobūdis Skalės tipo ir plataus pasirinkimo tipo uždari klausimai 10. Skalės tipas Likerto skalė 11. Reikšmių skaičius Penkios 12. Matavimo metodas Kiekybinis 13. Tyrimo imtis Netikimybinė tikslinė Reprezentatyvioji empirinio tyrimo imtis suformuota pagal generalinės aibės rūšiavimo požymius, vadovaujantis nuostata, kad tiriamoji generalinė aibė yra baigtinė, t. y. žinomas Lietuvos kaimo vietovėse darbingo amžiaus gyventojų skaičius (N=314250) (Statistikos departamento duomenys). R. Chizrič ir M. Piters (1993) atliktų tyrimų duomenimis, didžiausiu verslumu pasižymi individai, turintys aukštąjį išsilavinimą, darbo stažą m., m. amžiaus. Tad apklausai buvo atrinktas reprezentatyviausias kaimo gyventojų visumos dydis, atsižvelgiant į jų amžių (2 lent.) ir išsilavinimą (3 lent.). Reprezentatyviosios imties (n) lygis apskaičiuotas taikant 95 proc. patikimumo laipsnį (Stjudento koeficiento reikšmė 1,96) (z) ir tikintis 5 proc. paklaidos apklausos anketose ( ) įvertinus imties vidutinį nuokrypį (50 proc.) (S), kadangi nėra duomenų apie reiškinio paplitimą bei neatliekamas pilotinis tyrimas (Kardelis, 2005): 2 2 z * S n = z * S 1 * Δ + N N Atlikus skaičiavimus gauta, kad tyrimo duomenys bus reprezentatyvūs, jei tyrime dalyvaus ne mažiau kaip 384 kaimo gyventojai. Kaimo gyventojų apklausos vykdymo laikotarpiu, 2011 m. birželio spalio mėnesiais, apklausti 472 kaimo gyventojai. Apklausa vykdyta visų Lietuvos rajonų savivaldybių teritorijoje. 2 24

25 2 lentelė. Lietuvos kaimo gyventojų ir tyrimo respondentų pasiskirstymas pagal amžių proc. Amžiaus grupės Kaimo gyventojai, Respondentai iš viso Iš viso Moterys Vyrai ,7 43,2 47,8 28, ,6 16,9 13,3 25, ,7 29,7 31,1 21, ,9 10,2 7,8 17,9 Iš viso: Aktyviausi buvo jauni, iki 35 amžiaus kaimo gyventojai. Tyrime dalyvavo 359 moterys. Tai sudaro 76,1 proc. visų tyrimo respondentų. 3 lentelė. Kaimo gyventojų verslumo tyrimo respondentų pasiskirstymas pagal išsilavinimą proc. Išsilavinimas Respondentai Iš jų iš viso Vyrai Moterys Universitetinis 43,2 41,9 43,7 Aukštasis neuniversitetinis 13,6 12,9 13,8 Aukštesnysis ir nebaigtas aukštasis 31,4 32,3 31,0 Vidurinis ir nebaigtas vidurinis 11,9 12,9 11,5 Iš viso Beveik 42,0 proc. aukštąjį universitetinį ir neuniversitetinį išsilavinimą turėjo metų respondentai, 50 proc. respondentų, turinčių vidurinį ar nebaigtą vidurinį sudarė vyrai, vyresni nei 36 metų amžiaus. Tyrimo metu gauti duomenys apdoroti ir išanalizuoti pagal iš anksto apibrėžtą schemą, naudojant Excel ir SPSS 16.0 statistinių duomenų apdorojimo programas. Tyrimo rezultatai Teoriniai verslumo aspektai. Pasak J. Žvinklio ir E. V. Vabalo (2006), verslininko, verslininkystės ir verslumo sąvokos taip įvairiai vartojamos, kad dažnai būna nebeaišku, kokie ūkininkaujantys subjektai priskiriami verslininkams ir kokių ūkių subjektų gausėjimas rodo verslinės iniciatyvos ir verslumo lygio didėjimą. R. Chizrič ir M. Piters (1993) nuomone verslininku tampama, o negimstama, ir kad kol kas nėra metodologiškai ir empiriškai pagrįstų kvalifikacinių kriterijų, kurie aiškiai reglamentuotų verslininko profesines savybes. Šie autoriai suformulavo, kokių žinių ir gebėjimų turi sukaupti busimieji verslininkai. Nepaisant verslininko apibrėžimų gausos ir jų skirtumų, juose galima rasti paminėtus tuos pačius verslininkui būtinus gebėjimus: kūrybinį aktyvumą, norą būti nepriklausomam, novatoriškumą, pasirengimą rizikuoti, organizuotumą, tikėjimą savo sėkme ir pan. Šie verslininko sugebėjimai yra esminiai ir gali būti pavadinti viena sąvoka verslumas. Verslininko verslumo savybės skiriamos į dvi grupes: įgimtas ir įgytas. Prie įgimtų savybių priskiriama karjerizmas, gebėjimas rizikuoti ir laimėti, intuicija, savikontrolė, reakcija, garbės troškimas, pasitikėjimas savimi, tolerancija ir pan. McClelland, 1961; Rotter, 1982; Begley, Boyd, 1987; Gronskas, 1995; Bhilde, 2000; Prus- 25

26 kus, 2003). A. Župerko (2010) teigimu, minėtas savybes iš prigimties turi nedaugelis žmonių ir jas vadina asmenybinėmis. Autoriaus nuomone būtent tuo galima paaiškinti, kodėl tik mažuma žmonių yra verslininkai, įkūrę savo organizacijas ir užtikrinę jų veiklą. Išvardintus individo psichologinius ypatumus ir polinkius galima vienaip ar kitaip paveikti juos tobulinant. Pasak R. Chizričas ir M. Pitersas (1993), be išskirtų psichologinių veiksnių, verslininko sėkmė charakterizuojama demografiniais (lytis, amžius, išsilavinimas, darbo stažas) ir socialiniais (socialinė grupė, gebėjimas užmegzti ryšius) veiksniais. Įgytoms savybėms anksčiau minėti autoriai priskiria visas tas, kurias asmuo įgyja besimokydamas ir praktiškai veikdamas. Tai pirmiausia žinios ir praktinė patirtis, suformuojantys universalius ir specialius įgūdžius. Pastarosios savybės priskiriamos profesinėms, t. y. dalykinėms savybėms. Verslumo požiūriu, verslininku galima laikyti asmenį, kuris turi būtiną įgimtų ir įgytų savybių derinį, reikalingą novatoriškai mąstyti bei aktyviai veikti. Vadinasi, verslumas yra įgimtos ir įgytos žmogaus savybės, įgalinančios novatoriškai mąstyti ir aktyviai bei rizikingai veikti. Didelę reikšmę verslo sėkmei turi praktinė patirtis, kuri paprastai siejama su darbo stažu ir amžiumi. Pasiekta darbo patirtis leidžia platesniu spektru įvertinti naujas problemas ir jas efektyviai spręsti. A. Seiliaus (1994) nuomone, viena iš svarbiausių šiuolaikinio verslininko savybių yra sugebėjimas mintis paversti praktiniais veiksmais. Autorius pabrėžia, kad praktinė veikla duoda patirtį toje verslo srityje, kurioje dirbama. Praktinė veikla nemažiau svarbi už intelektą, darbo rezultatai priklauso ne nuo puikios strategijos, nors ji labai svarbi, bet nuo gebėjimo mokytis iš patirties. Verslininkas turi turėti tam tikrą dvasinį, moralinį ir psichologinį pasiruošimą, sąmoningai vadovautis bendražmogiškomis vertybėmis, visuotinai pripažintomis moralės normomis. Pasak P. Markevičiaus (2002), verslininkas turi gebėti suprasti savo verslo ir aplinkos sąveiką, mokėti prognozuoti įvykius, nustatyti verslo politiką ir strategiją, suvokti verslą kaip vieną visumą, suprasti, kaip jos dalys yra tarpusavyje susiję, ir numatyti, kaip vienos iš jų pakitimas įtakos visumą. O. Stripeikis (2008), tyrinėdamas antrepreneriškos verslininkystės procesą verslo organizacijose, teigia, kad verslo kūrimo žingsnis reikalauja iš verslininko ne tik gerai pažinti save, bet ir iš anksto numatyti verslo kūrimo proceso etapus, jų įgyvendinimo strategiją bei įveikti daugybę biurokratinių reikalavimų. Tyrėjai S. Shane (2003), I. Kirzner (1973) ir P. Christensen, O. Madsen, R. Peterson (1994) pirmąjį žingsnį verslininkystės procese įvardija kaip galimybės atpažinimą. M. B. Low ir I. C. MacMillan (1988) nuomone, verslininkystės procesą labai pozityviai veikia gebėjimai bendradarbiauti. Kitų tyrėjų (S. Floyd, B. Wooldridge, 1999; D. Ucbasaran, P. Westhead, M. Wright, 2001) teigimu gebėjimas užmegzti ryšius ir bendradarbiavimas padeda verslininkams geriau pažinti esamas galimybes, apsirūpinti ištekliais ir įveikti iškylančias verslo kliūtis. A. Morrison (2006) akcentuoja, kad verslininkystės proceso pradžią lemia du pagrindiniai tarpusavyje sąveikaujantys veiksniai verslininkas ir verslininkystės kultūra. Apibendrinant galima teigti, kad vidiniai verslumo veiksniai tai individo įgimti ir įgyti gebėjimai, įgalinantys novatoriškai mąstyti ir aktyviai bei rizikingai 26

27 veikti, pažinti verslo aplinką, konkurencinio pranašumo šaltinius, nustatyti aiškius strateginius prioritetus ir būti lyderiu. Kiekvienas žmogus, siekdamas sėkmingai kurti ir tvarkyti savo gyvenimą, turi turėti tam būtinų vertybinių nuostatų, bendrųjų gebėjimų bei būtinų žinių arba, kitaip tariant, jam reikalingų kompetencijų, kurios leistų siekti užsibrėžtų tikslų, keistis taikantis prie kintančių aplinkos reikalavimų, nuolat mokytis naujų įgūdžių. A. Gibb (1999), D. Rae ir M. Carswell (2001), K. Wild (2004) ir C. Leger-Jarniou (2005) nuomone verslinę individo kompetenciją ir iniciatyvą galima paskatinti nuolat lavinant jo gebėjimus. Verslumo gebėjimų ugdymas siejamas su asmeninėmis, profesinėmis ir verslo galimybių žiniomis, taip pat ekonominėmis-kultūrinėmis veikimo sąlygomis. Lietuvos Respublikos strateginiuose dokumentuose taip pat pabrėžiama verslumo ugdymo svarba (Lietuvos švietimo..., 2002). A. Fayolle ir B. Gailly (2008) skiria verslumo mokymo ir ugdymo sampratas. Pasak autorių, mokymas yra veiksmingas suteikiant individui reikalingas žinias. Tačiau vien žinių suteikimo nepakanka, nes verslumas siejamas su individo iniciatyvumu, kūrybiškumu ir inovatyvumu. R. Bačiulytė (2007) ir G. Strazdienė (2008) pabrėžia praktinio darbo metodo taikymo svarbą verslumui ugdyti. Apibendrinant galima daryti išvadą, jog, vienas iš svarbiausių uždavinių ugdant verslumą ne tik žinių ugdytiniams perteikimas, bei ir vertybių, mąstymo sistemos, grįstos laisvu pasirinkimu, sukūrimas. Ugdyti pasitikėjimą savimi, savarankiškumą, kūrybingumą, iniciatyvumą, mokyti analizuoti problemas ir priimti sprendimus, kritiškai mąstyti, siekti užsibrėžto tikslo, mokėti įvertinti savo galimybes ir apskaičiuotai rizikuoti bei pasinaudoti gyvenimo duotomis galimybėmis štai savybių,,puokštė, kurių ugdymas didina ugdytinio verslumą, kuris, didėjant visuomenės ekonominiam aktyvumui bei smulkaus ir vidutinio verslo plėtros poreikiui, įgyja vis didesnę reikšmę. Empirinio tyrimo duomenų analizė. Kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ir aktyvumo lygį lemiančių veiksnių analizė atliekama remiantis tyrimo klausimynu. Kaimo gyventojų verslumas įvertintas dviejuose lygmenyse: vidiniame arba personaliniame ir išorinės aplinkos veiksnių. Verslinio aktyvumo lygiui įtakos turinčių veiksnių reikšmingumui nustatyti naudota Mantelio ir Haenzelio (Linear-by-Linear) formulė. Individualiajame lygmenyje tirtos kaimo gyventojų dalykinės ir asmeninės savybės bei įgūdžiai, jų reikšmingumas versliniam aktyvumui. Apskaičiavus bendravimo, vadybos ir inovacinės veiklos įgūdžių reikšmingumo parametrus nustatyta, kad respondentai svarbesniais pripažįsta bendravimo ir vadybos įgūdžius nei inovacinės veiklos (vidutinis vertinimo balas pagal Likerto skalę atitinkamai 4,1, 4,0 ir 3,7). Vertinant būtinas verslininkui savybes reikšmingiausiomis kaimo gyventojai pažymėjo verslinę kūrybą (4,3 balo Likerto skalėje), charakterio tvirtumą ir pasitikėjimą savimi (4,02 3,82 balo) bei rezultatų siekimą (3,97 balo) (1 pav.). 27

28 Polinkis į konkurenciją 3,5 Polinkis į profesinę riziką 3,05 Polinkis į verslinę kūrybą 4,3 Atsidavimas veiklai Rezultatų siekimas Charakterio tvirtumas Pasitikėjimas savimi 3,9 3,97 4,02 3, Vertinimo balas 1 pav. Tyrimo respondentų verslinių savybių svarbumo versliniam aktyvumui vertinimas Analizuojant tyrimo rezultatus nustatyta, kad atsidavimą veiklai ir rezultatų siekimą, pasitikėjimą savimi labiau akcentavo jauni, iki 25 metų amžiaus respondentai (64,8 proc. šių amžiaus grupės respondentų), polinkiu į profesinę riziką pasižymi vyresnio amžiaus respondentai (58,2 proc. virš 36 metų amžiaus respondentų). Naudojant Mantelio ir Haenzelio formulę verslinių įgūdžių ir tiriamų verslinių savybių ryšio tamprumui vertinti, nustatyta, kad tampriausias ryšys yra tarp verslinių įgūdžių ir charakterio tvirtumo bei polinkio į procesinę riziką (α=0,99), o tarp verslinės kūrybos ir verslinių įgūdžių ryšys gana silpnas α=0,58. Tai leidžia daryti prielaidą, kad ne visos asmeninės-dalykinės savybės reikšmingos verslinių įgūdžių ugdymui. Ši prielaida svarbi rengiant verslininkų mokymo ir ugdymo programas. Išorinės aplinkos veiksniais, reikšmingais kaimo gyventojų verslumo lygiui, parinkti: valstybės ir ES parama verslo kūrimui ir plėtrai, mokymo kursai ir konsultavimo paslaugos. Išanalizavus respondentų pateiktą informaciją, nustatyta, kad ES paramą verslo kūrimui ir plėtrai respondentai vertina kaip efektyviausią verslinį aktyvumą skatinančią priemonę. Tačiau analizuojant atskirų amžiaus grupių respondentų atsakymus nustatyta, kad išorines verslinį aktyvumą skatinančias priemones labiau vertina vyresnio amžiaus kaimo gyventojai nei vidutinio amžiaus gyventojai Šie duomenys (2 pav.). leidžia daryti prielaidą, kad vyresnio amžiaus kaimo gyventojai yra mažiau mobilūs, labiau pasitiki konsultantais ir siekia naujovių per mokymo kursus, o išorinė finansinė parama suteikia stabilumo pojūtį ir mažina riziką. 28

29 Konsultavimo paslaugos Mokymo kursai Valstybės ar ES teikiama parama Respondentų amžiaus grupės pav. Verslinį aktyvumą skatinančių išorinių priemonių vertinimo pasiskirstymas pagal respondentų amžių Mantelio ir Haenzelio formulės pagalba apskaičiuotas ir įvertintas išorinių verslinį aktyvumą skatinančių priemonių poveikio stiprumas respondentų verslinėms savybėms (3 pav.). Balai Balai 3 pav. Verslinį aktyvumą skatinančių išorinių priemonių ir respondentų verslinių savybių sąsajos Kaip matyti iš 3 pav., išorinė finansinė parama, mokymo kursai ir konsultavimo paslaugos labiausiai stiprina respondentų pasitikėjimą savimi (α=0,94 0,98), skatina rezultatų siekimą bei atsidavimą veiklai (α=0,96 0,98), tačiau išoriniai verslumo skatinimo veiksniai silpną poveikį turi verslinei kūrybai (α=0,52 0,67). Apibendrinti tyrimo rezultatai rodo, kad ne vien išorinio poveikio priemonėmis versliniam aktyvumui reikalingas asmenines savybes galima paveikti. Tyrimo rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad šalia verslumo skatinimo priemonių turi būti kreipiamas dėmesys į jų turinį ir būdus, stiprinančius verslumo ir verslinio aktyvumo suvokimą, kūrybingumą ir iniciatyvumą. Vadinasi, rengiant kaimo gyventojų ir verslininkų mokymo ir ugdymo programas, nepakanka mokymo ir konsultavimo turinį nukreipti. 29

30 Išvados 1. Siekiant ugdyti kaimo gyventojų verslumą, vienas iš svarbiausių uždavinių, greta perteikiamų žinių, ugdyti pasitikėjimą savimi, savarankiškumą, kūrybingumą, iniciatyvumą, mokyti analizuoti problemas ir priimti sprendimus, kritiškai mąstyti, siekti užsibrėžto tikslo, mokėti įvertinti savo galimybes ir apskaičiuotai rizikuoti bei pasinaudoti aplinkos teikiamomis galimybėmis. 2. Empirinio tyrimo rezultatai atskleidė teigiamas Lietuvos kaimo gyventojų nuostatas užsiimti nuosavu verslu. Išanalizavus tyrimo rezultatus nustatyta, kad kaimo gyventojų versliniam aktyvumui įtakos turi išorinės aplinkos veiksniai, individualios verslinės savybės bei įgūdžiai. 2. Nustatytas teigiamas ryšys tarp išorinės finansinės paramos, mokymo kursų bei konsultavimo paslaugų (α=0,94 0,98) ir kaimo gyventojų verslinių savybių (α=0,96 0,98). 3. Išorinės verslinį aktyvumą skatinimo priemonės teigiamai lemia pasitikėjimą savimi, rezultatų siekimą bei atsidavimą veiklai, tačiau nėra reikšmingi versliniam kūrybiškumui (α=0,52 0,67). 4. Nustatytas ryšys tarp išorinių verslumą skatinančių priemonių ir asmeninių-dalykinių savybių sukuria palankias prielaidas gilesniems kaimo gyventojų verslumo tyrimams ir verslinio aktyvumo skatinimo priemonių turinio tobulinimui. Literatūra 1. Adcroft, A.; Wills, R.; Dhaliwal, S. (2004). Missing the point? // Management education and enterpreneurship. Management Decision. Vol. 42. iss.3/4. 2. Arthur, M. B. (2008). Examining Contemporary Careers: A Call for Interdisciplinary Inquiry. Human Relations, 61(2). 3. Arthur, M.B. (1992). Career theory in a dynamic context, in Montross, D. H. and Shinkman, C. J. (Eds), Career Development: Theory and Practice, Charles C. Thomas, Springfield, IL. 4. Bačiulytė, R. (2007). Verslo praktinio mokymo firmos taikymas mokant studentus. Studentų praktinis mokymas: ypatumai, problemos ir perspektyvos. Tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija. Kaunas: Kauno kolegijos leidybos centras. 5. Begley, T.; Boyd, D. (1987). Psichological characteristics associated with performance in entrepreneurial firms and smaller businesses // Journal of Business Venturing, Bhide, A. V. (2000). The Origin and Evoliution of New Businesses. Oxford University Press, Oxford. 7. Blieck, G. (2005). The Enterpreneurial Approach to the Curriculum Case EHSAL European University College Brussels. The Dinamics of Learning Enterpreneurship in a Crosscultural University Context, Ed. By Carter, S. P. Jones Evans, D. (2000). Enterprise and Small Business: Principles, Practice and Policy. Prentice Hall, Harlow. 8. Casson, M Entrepreneurship and Business Culture. Aldershot, UK and Brookfield. US: Edward Elgar. 9. Christensen, P., Madsen, O., Peterson, R. (1994). Conceptualizing entrepreneurial opportunity recognition. In Hills, G. (Ed.) Marketing and Entrepreneurship: research ideas and opportunities. Westport, CT: Quorum Books. 10. Daškevič, D. (2004). Verslo ekonomika ir strateginis planavimas. Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija. 11. Fayolle, A., Gailly, B. (2008). From kraft to science: teaching models and learning processes in enterpreneurship education // Journal of European Industrial Training. Vol. 32 (7). 30

31 12. Ferguson, E. D. (2003). Work relationships, lifestyle, and mutual respect. Journal of Individual Psychology, Win, Vol 59(4). 13. Floyd, S., Wooldridge, B. (1999). Knowledge creation and social networks in corporate entrepreneurship: the renewal of organizational capability // Entrepreneurship Theory and practice. Vol. 22. Issue Garalis, A.; Strazdienė, G. (2006). Verslumas: ugdymo programos ir jų efektyvumo raiška // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr Gibb, A. (1999). Can we build effective enterpreneurship through management development // Journal of General Management. Vol. 24. No Gorman, G., Hanlon, D., King, W. (1997). Some research perspectives on enterpreneurship education, enterprise education, and education for small business management: A ten year literature review // International Small Business Journal. No Gronskas, V. (1995). Verslas, pseudoverslas, antiverslas. Kaunas: Aušra. 18. Hamilton, R.; Harper, D. (1994). The entrepreneur in theory and praktice // Journal of Economic Studies. No. 21 (6). 19. Henry, C.; Hill, F.; Leitch, C. (2005). Enterpreneurship education and training: can enterpreneurship be taught? // Part I. Education + Training. Vol. 47, No Jack, S. L.; Anderson, A. R. (1998). Entrepreneurship Education within the condition of Entrepenology // Proceeding of the Conference on Enterprise and Learning. Aberdeen. 21. Kardelis, K. (2005). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Lucilijus. 22. Kyrö, P. (2005). Enterpreneurial Learning in an Cross cultural Context Challenges Previous Learning Paradigms. The Dinamics of Learning Enterpreneurship in a Cross cultural University Context,, Ed. By Kyrö, P. and Carier, C., Enterpreneurship Education Series 2/2005. Publisher: University of Tamprere, Faculty of Education, Research Center for Vocational and Professional Education. 23. Kirzner, I. (1973). Competition and Entrepreneurship. Chicago: University of Chicago Press. 24. Leger-Jarniou, C. (2005). Enterpreneurial Learning in French Higher Education. The Dynamics of Learning Enterpreneurship in a Cross-cultural University Context, Ed. By Kyrö, P. and Carier, C., Enterpreneurship Education Series 2/2005. Publisher: University of Tamprere, Faculty of Education, Research Center for Vocational and Professional Education. 25. Leliugienė I.(1997). Žmogus ir socialinė aplinka: vadovėlis. Kaunas: Technologija. 26. Low, M. B., MacMillan, I. C Entrepreneurship: past research and future challenges // Journal of Management. Vol McClelland, D. C. (1961). The Achieving Society. Van Nostrand, Princeton. NJ. 28. Markevičius, P. (2002). Verslininkas ir jo vaidmuo versle. Akademija: LŽŪU Leidybos centras. 29. Markevičius, P.; Navasaitienė, S. (2008). Žemės ūkio verslo pasirinkimo pradžios socialinių ekonominių veiksnių įvertinimas // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 13 (2). Akademija: LŽŪU leidybos centras. 30. Morrison, A. (2006). A Contextualization of entrepreneurship // International journal of entrepreneurial behaviour and research. Vol. 12. No Pruskus, V. (2003). Verslo etika: laiko iššūkiai ir atsako galimybės. Vilnius: Enciklopedija. 32. Rae, D. (2000). Understanding enterpreneurial learning: a question of how? // Inretnational Journal of enterpreneurial Behaviour and Research. Vol. 6. No Rae, D.; Carswell, M. (2001). Towards a conceptual understanding of enterpreneurial learning // Journal of Small Business and Enterprise Development. Vol. 8, No Rotter, J. B. (1982). The development and applications of social learning theory. New York: Praeger. 35. Seilius A. (1994). Firmos kūrimas ir valdymas. Klaipėda: Rytas. 31

32 36. Strazdienė, G., Garalis, A. (2008). Imitacinės verslo įmonės modelis: teoriniai ir praktiniai aspektai // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Kaunas: VDU. 37. Stripeikis, O. (2008). Antrepreneriškumo formavimas Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo įmonėse // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 15(4). 38. Shane, S.; Venkataraman, S. (2000). The promise of entrepreneurship as a field of research // Akademy of Management Review. No. 25 (1) 39. Shane, S. (2003). A General Theory of Entrepreneurship:the Individual-Opportunity Nexus. New Horizons Entrepreneurship series, Edward Elgar Publishing. 40. Shumpeter, J. A. (1934). The Theory of Economic Development. An Inquiry into Profits. Capital, Credit, Interest, and the Business Cycle. Cambridge. 41. Ucbasaran, D., Westhead, P., Wright, M. (2001). The focus of entrepreneurial research: contextual and process issues // Entrepreneurship Theory and Practice. Vol. 25. Issue Vainienė, R. (2005). Ekonomikos terminų žodynas. Vilnius: Tyto alba. 43. Vesper, K. H. (1982). Research on education for enterpreneurship, in Kent, C. A., Sexton, D. L., Vesper, K. H. (Eds.). Encyclopedia of Enterpreneurship. Prentice Hall, Englewood Cliffs, NJ. 44. Wild, K. (2004). Competence for Complexity. Renx XVIII Comference Proceedings CD. and [2011]. 45. Župerka, A. (2010). Moksleivių verslumo ugdymo tobulinimo kryptys Lietuvoje // Verslas, vadyba ir studijos 2009: mokslo darbai. Vilnius: Technika. 46. Župerka, A. (2010). Studentų verslumo ugdymo plėtra Lietuvoje // Daktaro disertacija. Kaunas: VDU leidykla. 47. Žvinklys, J.; Vabalas, E. V. (2006). Apie verslo kalbą // Pinigų studijos. Nr Хизрич, Р. Питерс, М. (1993). Предпринимательство или как завести собственное дело и добиться успеха. Выпуск 5. Советы начинающему предпринимателю. Москва: Прогресс-Универс. ENTREPRENEURSHIP IN RURAL RESIDENTS: CHALLENGES AND OPPORTUNITIES FOR IMPROVEMENT Adelė Astromskienė, Jadvyga Ramanauskienė Aleksandras Stulginskis University Over 1 million people live in villages in Lithuania. More than half of them are of working age. However, unemployment in villages increased over three times in last five years. Gross value is decreasing in sectors where most of the villagers are working such as agriculture, hunting, fishing and forestry. The aim of the research is to identify the factors that affect the level of activity and entrepreneurship of the villagers and to find the tools that would help to increase them. The object of the research is the level of the entrepreneurship and activity of villagers. The development of entrepreneurship skills is linked with personal, professional and business opportunities. It is also linked with the conditions of economical and cultural operations. It was found that not all of the businessman s personal and work related attributes are significant to entrepreneurship skills development. An observed link between external entrepreneurial motivation tools, and personal and work related attributes gives a reason to the villagers entrepreneurship research and improvement of the levels of entrepreneurial activities. The results from he research may be used for the preparations of entrepreneurship teaching and education programs. Key words: villagers, entrepreneurship, factors of entrepreneurship, motivation for entrepreneurial activity. JEL codes: J240, L

33 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5 (29). Research papers. KAIMO TURIZMO, KAIP UŽIMTUMO MULTIPLIKATORIAUS, KAIMO VIETOVĖSE TEORINIS ASPEKTAS 1 Vilma Atkočiūnienė Aleksandro Stulginskio universitetas Kaimo turizmo verslas mokslininkų yra apibrėžiamas kaip svarbus kaimo bendruomenės užimtumo šaltinis, tačiau tik kaimo turizmo darnus vystymas stiprina esamų darbo vietų gyvybingumą ir skatina naujų darbo vietų kūrimą. Kaimo turizmo vystymo strategija turi glaudų ryšį, ypatingą santykį su aplinka ir visuomene, kitomis ekonominėmis veiklomis, kaimo vietovės charakteristikomis. Tai ypač svarbu siekiant kaimo vietovių darnaus vystymosi. Tyrimo tikslas pagrįsti kaimo turizmo multiplikacinį vaidmenį užimtumui kaimo vietovėse didinti. Tyrimo tikslui pasiekti taikyti dokumentų ir mokslinės literatūros šaltinių analizės ir sintezės, indukcijos ir dedukcijos, grafinio vaizdavimo, loginio ir sisteminio mąstymo, monografinis, abstrakcijų ir kiti metodai. Straipsnyje atskleistas kaimo turizmo multiplikacinis poveikis vietos bendruomenei, apibrėžiama darbo vietų ir gyvenamosios vietos suartinimo kuriama nauda, darnaus kaimo turizmo vystymo principai, nustatyti veiksmai siekiant stiprinti kaimo turizmo multiplikacinį efektą. Raktiniai žodžiai: kaimo turizmo vystymas, gyventojų užimtumas, užimtumo multiplikatorius. JEL kodai: Q010, R000, R110. Įvadas Dar 2007 m. Europos Komisijos ataskaitoje Veiksmai siekiant darnesnio turizmo Europoje buvo pažymima, kad turizmas turi ypatingus ryšius su darniąja plėtra. Iš dalies tai yra susiję su jo apimtimi. Jau 2005 metais Europos valstybės užfiksavo daugiau kaip 440 milijonų turistų atvykimų. Pasaulio turizmo organizacijos duomenys rodo, kad nepaisant daugybės iššūkių, tarptautinis turizmas ir toliau tvirtai grįžta prie augimo, prasidėjusio 2010 metais, per pirmąjį 2011m. pusmetį pasaulinis turizmas išaugo beveik 5 proc., o atvykimų skaičius pasiekė rekordinius 440 milijonų, Europos rezultatai geresni nei tikėtasi fiksuojamas 6 proc. augimas, pažymėjo Jungtinių Tautų agentūra. Dar didesnę dalį turizmo veiklos sudaro vietinis turizmas ir vienos dienos kelionės. Turizmas tiesiogiai ir netiesiogiai sudaro 10 proc. Europos BVP ir 20 mln. darbo vietų. Europiečiams tenka daugiau negu pusė visų tarptautinių kelionių, ir jų atvykimai yra svarbus pajamų šaltinis daugeliui silpnesnės ekonomikos šalių (Kaimo turizmas..., 2010). Kaimo turizmas savarankišku verslu tapo XX a. antroje pusėje. Tai verslas, duodantis pajamas ir pelną kaimo vietovėse, sukuriantis naujas darbo vietas, keičiantis žemės ūkio gamybinę struktūrą ir kaimo infrastruktūrą (Astromskienė, 1999). Kaimo turizmo vystymas sukuria naujas galimybes įtraukdamas vietos bendruomenę į vietos ekonomikos vystymą, gyvenimo kokybės gerinimą, kultūrinio paveldo tausojimą bei socialinių vertybių kūrimą, skatina savišvietą, dailiuosius amatus, vietos žinių kaupimą. Tampa ypač tin- 1 Tyrimas atliktas remiant Lietuvos mokslo tarybos, pagal nacionalinę mokslo programą Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui,

34 kama ekonomine veikla ūkininkaujantiems nederlingose žemėse ir siekiantiems diversifikuoti žemės ūkio veiklą ūkininkams (Radzevičius, 2002). Kaimo turizmas yra įvairių kitų kaimo ūkinės veiklos sričių generatorius. Daugelis pasaulio šalių, įskaitant ir Vakarų Europos šalis, tenkina užsienio ir vidaus turistų poreikius teikdamas kaimo turizmo paslaugas, o turizmo infrastruktūros plėtra regione skatina įvairių kaimo tradicinių ir netradicinių amatų, kaimo (sodybų, tradicijų, kulinarinių patiekalų ir t. t.) paveldo išsaugojimą ir vystymą. Savo ruožtu, kaimo turizmo produktą pateikiant užsienio rinkai, gali būti eksportuojami įvairūs regioniniai produktai (medžio, keramikos dirbiniai, audiniai, siuviniai, regioniniai gėrimai ir kt.) ir taip praplečiama kaimo produktų rinka, sudaromos sąlygos darbo vietų gyvybingumui palaikyti. Kaimo turizmo verslo sukuriamos paslaugos turi atspindėti kaimo aplinką, išryškinti kaimo specifinius bruožus, remtis vietovės fiziniu, socialiniu ir kultūriniu potencialu, panaudoti esamus statinius ir inventorių, įtraukti vietos bendruomenę. Tyrimo tikslas: pagrįsti kaimo turizmo multiplikacinį vaidmenį užimtumui kaimo vietovėse didinti. Tyrimo uždaviniai: 1) išnagrinėti kaimo turizmo ir kitų ekonominių veiklų vystymo ryšius; 2) nustatyti kaimo turizmo multiplikacinį poveikį vietos bendruomenei; 3) nustatyti darnaus kaimo turizmo vystymo principus; 4) numatyti veiksmus kaimo turizmo multiplikacinio efekto stiprinimui. Tyrimo objektas kaimo turizmo vystymo funkcijos. Metodika. Tyrimo tikslui pasiekti taikyta Lietuvos turizmo vystymo dokumentų ir šalies bei užsienio mokslinės literatūros šaltinių kokybinė turinio analizė. Atliekant tekstų (Baroniūnaitė, 2002; Developing Sustainable..., 2003; Lietuvos turizmo..., 2002; Nacionalinė turizmo..., 2006; Veiksmai siekiant..., 2007; Starkevičiūtė, 2003) analizę buvo siekiama nustatyti esminius kaimo turizmo vystymo požymius, atskleisti naujus aspektus, iliustruojančius kaimo turizmo vaidmenį vystant kaimo vietoves, patvirtinti atskiruose moksliniuose tyrimuose atskleistus kaimo turizmo, užimtumo multiplikatoriaus ypatumus. Taip pat naudoti analizės ir sintezės, indukcijos ir dedukcijos, grafinio vaizdavimo, loginio ir sisteminio mąstymo, monografinis, abstrakcijų ir kiti metodai. Tyrimo rezultatai Kaimo turizmo vystymasis turi unikalią priklausomybę nuo kokybiškos aplinkos, kultūrinio išskirtinumo ir socialinės sąveikos, saugumo ir gerovės. Viena vertus, jeigu turizmas yra blogai suplanuotas arba pernelyg daug išvystytas, jis gali sugriauti šias ypatingas savybes, kurios yra labai svarbios darniam vystymuisi. Kita vertus, kaimo turizmas gali būti jų apsaugos ir propagavimo varomoji jėga tiesiogiai, didinant informuotumą ir gaunant pajamas joms remti, ir netiesiogiai, pateikiant ekonominį pagrindimą kitų teikiamai paramai. Kaimo turizmas gali būti priemonė, skirta padėti arba skatinti kaimų atsinaujinimą ir ekonominį vystymąsi, didinti lankytojų ir kaimo bendruomenių gyvenimo kokybę. Kaimo turizmo darnaus vystymo užtikrinimas gali labai prisidėti prie šalies, Europos visuomenės darnos. Siekiant sukurti tinkamą pusiausvyrą tarp turistų, kaimo bendruomenių ir aplinkos gerovės, sumažinti 34

35 konfliktus ir pripažinti abipusį kaimo gyventojų priklausomumą, reikia specialaus kaimo turizmo ir jį aptarnaujančių veiklų, infrastruktūros organizavimo modelio. Darniam kaimo vietovių vystymuisi ir ryšiams su turizmu skiriama daug dėmesio mokslinėje literatūroje. Šią koncepciją savo darbuose plačiau nagrinėjo R. Sharpley (2002), G. Van Huylenbroeck ir G. Durand (2003), Sr. Edgell ir L. David (2006), D. Weaver (2005) ir kt. Lietuvoje tausojančio turizmo aspektus yra nagrinėję A. Astromskienė (1999), E. Baroniūnaitė ir E. Meilienė (2002). J. Ramanauskas (2010), J. Ramanauskas ir A. Gargasas (2011), I. Vainienė (2001) ir kt., kurie šiuolaikinę darnaus turizmo sampratą iliustruoja kaip darnios ekonomikos vystymo strategijos pritaikymą turizmo verslui. Išanalizavus įvairių Lietuvos rajonų turizmo plėtros galimybių studijas (Nacionalinė..., 2007) nustatytas kaimo turizmo multiplikacinis poveikis vietos bendruomenei (1 lentelė). Sritis Gamtinė aplinkai Socialinė aplinkai Kaimo ekonomika Kaimo kultūra 1 lentelė. Kaimo turizmo multiplikacinis poveikis vietos bendruomenei Poveikis Teigiamas Neigiamas Kultūros vertybių saugojimas, puoselėjimas Kičo plitimas Kultūros žinių kaupimas ir gilinimas Mažosios architektūros niokojimas Tradicinių amatų plėtojimas, tautinio paveldo produktų gamyba Svetimybių atsiradimas kalboje Etnokultūrinių renginių organizavimas Senų tradicijų atgaivinimas Kultūrinio identiteto silpnėjimas Naujų įstaigų ir įmonių (transporto, viešojo Kainų kilimas (žemės, pastatų, maitinimo, prekybos, pramogų) steigimas maitinimo paslaugų) Esamų darbo vietų gyvybingumo palaikymas ir Miesto gyventojų pritraukimas į naujas naujų darbo vietų steigimas darbo vietas Papildomų pajamų šaltinių atsiradimas Investicijų pritraukimas Pragyvenimo lygio kilimas Kaimo išteklių, pajėgumų, kompetencijos tinkamas panaudojimas Vietinių gyventojų skaičiaus didėjimas Naujų įspūdžių ir informacijos sklaida Stipraus poreikio miesto kaimo integracijai sukūrimas Didesni reikalavimai namų aplinkai ir šeimininkų kvalifikacijai Tvirtesni bendruomenės tarpusavio ryšiai Poreikio žinioms ir savišvietai stiprėjimas Darbo ir gyvenamųjų vietų suartinimas Kaimo gyventojų verslumo skatinimas Kaimo aplinkos, viešųjų ir privačiųjų erdvių sutvarkymas Kraštovaizdžio puoselėjimas Gamtos vertybių saugojimas, puoselėjimas Geresnis gamtos, reiškinių pažinimas, stipresnė motyvacija tausoti ir atsakingai elgtis su gamta Papildomos išlaidos: teritorijų priežiūrai, valymui, ekologinio stabilumo palaikymui Aplinkos saugumo sumažėjimas Vietovių pasirinkimo sumažėjimas, vienodėja vietovės Tarpusavio santykių šeimoje pablogėjimas Trukdymas vietinių gyventojų poilsiui Asmeninės erdvės apribojimas Narkomanijos, užkrečiamų ligų rizika Miško paklotės, takų, vietos kelių ardymas Bioįvairovės mažėjimas Saugomos, dekoratyvinės augalijos naikinimas Miško gaisrų rizika Aplinkos taršos, triukšmo didėjimas Kraštovaizdžio unikalumo mažėjimas 35

36 Negatyvus rekreacijos ir turizmo srautų poveikis gamtinei aplinkai iššaukia poreikį nemažoms finansinėms investicijoms ekologinio stabilumo palaikymui, teritorijų priežiūrai, valymui, todėl kaimo vietovėse kaimo turizmo vystymas turėtų būti darnus ir subalansuotas vietovės ekonominių, socialinių, kultūrinių, aplinkosauginių funkcijų atžvilgiu. Šis poveikis gali būti laikinas ir ilgalaikis (Szivas, 2003). Turistai taip pat turi įtakos lankomo regiono ekonomikai, darbo rinkai, surenkamų mokesčių ir akumuliuojamų pajamų dydžiui. Labiausiai tiesioginis kaimo turizmo poveikis jaučiamas pirminiuose turizmo versluose kaimo sodybų, nuomos punktų, kavinių, turistų pervežimo, pramogų ir mažmeninės prekybos veikloje. Per antrinį poveikį kaimo turizmas susijęs su daugeliu kitų regioninio ūkio šakų. Sodybos, betarpiškai gaunančios pajamas iš turizmo, taip pat perka kitų šalies ekonomikos šakų gaminamas prekes ir paslaugas. Tiesioginio ir netiesioginio pinigų leidimo metu vietiniai gyventojai gauna pajamas darbo užmokesčio pavidalu, nuomos mokesčio pavidalu ir t. t. Šias papildomas pajamas vietiniai gyventojai gali leisti vietinės gamybos prekių ir paslaugų pirkimui, kartu sukurdami skatinamąjį poveikį teikti paslaugas ir gaminti produktus ir taip palaikyti esamų darbo vietų gyvybingumą. Tačiau yra tokių ekonominio poveikio sričių, kurios nėra įtrauktos į bendro ekonominio poveikio vertinimą (Starkevičiūtė, 2003). Joms priskiriama: 1. Kainų pokyčiai turizmas kartais gali sukelti kainų augimą nekilnojamojo turto rinkoje arba mažmeninėje prekyboje. 2. Produktų kokybės pokyčiai kaimo turizmas gali sąlygoti aukštesnę vietos produktų kokybę. 3. Nuosavybės ir kitų mokesčių pokyčiai priklausomai nuo kaimo turizmo veiklos pobūdžio ir masto, gali būti nustatomi žemesni ar aukštesni mokesčiai. Kai 44kuriais atvejais mokesčiai, surinkti tiesiogiai ar netiesiogiai iš turistų, gali sąlygoti sumažintus mokesčius ūkininkams. Kitais atvejais vietiniams objektams gali būti uždėti dar didesni mokesčiai, kad būtų galima padengti turizmo infrastruktūros išlaikymo ir paslaugų išlaidas. Analizuojant kaimo turizmo reikšmę užimtumui (Nacionalinė turizmo..., 2006; Baroniūnaitė, 2002) būtina pažymėti, kad kaimo turizmas sukuria įvairių darbo vietų ir gyvenamosios vietos suartinimo plačias galimybes (2 lentelė). Kaimo turizmo ekonominio poveikio įvairovė formuoja prielaidas jo vystymui. Pagal R. Sirusienę ir A. Lamauską (2009), verslo požiūriu kaimo turizmas yra visas kompleksas veiksnių, susijusių ne tik su tiesioginių turistų ir poilsiautojų aptarnavimu, bet ir su kaimo infrastruktūros ir gerovės plėtojimu. Išskiriamas tiesioginis, netiesioginis ir skatinamasis kaimo turizmo ekonominis poveikis, kuris yra kaip užimtumo multiplikatorius. Netiesioginis ir skatinamasis poveikis kartais vadinamas antriniu efektu. Kaimo turizmo bendrasis ekonominis poveikis yra tiesioginio ir netiesioginio poveikio suma. Užimtumo multiplikatorius mokslininkų dar vadinamas sinergijos efektu ar daugiklio efektu. Multiplikatoriaus sąvoką pirmasis apibrėžė R. Kahn (1931) (leidinyje Economic Journal", straipsnyje The Relation of Home Investment to Employment"). Jis teigė, kad jei vartojimas (paklausa) yra lygus pasiūlai ir jei Vyriausybė 36

37 kontroliuoja investicijas (tiesiogiai per viešuosius darbus ar netiesiogiai per monetarinę politiką), tai grynųjų investicijų pokyčiai (t. y. investicijų augimas) veda link užimtumo didėjimo. Užimtumo didėjimas investicijas panaudojusioje pramonės šakoje galiausiai skatina bendro užimtumo didėjimą. Bendro užimtumo didėjimas pradinio užimtumo pokyčių kartotinis. Tai vadinama užimtumo multiplikatoriumi. 2 lentelė. Darbo vietų ir gyvenamosios vietos suartinimo kuriama nauda Techninė pažanga Gamybos ir paslaugų teikimo procesai mechanizuojami ir automatizuojami Mažinama kenksmingų gamybos atliekų emisija, triukšmas, vibracija Augant darbo našumui, atsiranda galimybės trumpinti darbo laiką Mokslo, mokymo ir techninio eksperimento sujungimas su gamyba ir paslaugų teikimu, vietos technologijų, knowhow plėtojimas Gamyboje ir paslaugų teikime vis labiau panaudojami efektyvūs energijos šaltiniai Tobulėja gamybos ir paslaugų teikimo pastatų architektūra Socialinė pažanga Didesnės galimybės gamyboje, teikiant paslaugas įdarbinti jaunimą, moteris, aukštą kvalifikaciją turinčius gyventojus Didėja galimybės darbovietes steigti neperžengiant pėsčiųjų pasiekiamumo ribų Didėja ne darbui skirto laiko dalis, kurią galima skirti mokymuisi, visuomeninei veiklai, saviveiklai, kūno kultūrai Kyla gyventojų bendrojo ir specialiojo išsilavinimo lygis, formuojasi bendras žinojimas apie vietovės vystymą Auga buities kultūra, modernizuojama buitinių procesų technika, didėja poreikis energijos sąnaudoms Didėja estetiniai kompoziciniai reikalavimai, keliami žmogų supančiai aplinkai 37 Darbo ir gyvenamosios vietos suartinimo privalumai Tobulėja ir plėtojasi vietos gyventojų ir turistų aptarnavimo sistema Mažėja būtini sanitariniai nuotoliai tarp gamybos ir gyvenamosios zonos, trumpėja kelionės į darbą, mažėja transporto kaštai, aplinkos tarša Atsiranda galimybe kurti integruotus centrus aktyvaus poilsio sistemą darboviečių ir gyvenamųjų vienetų pagrindu Keičiasi galimybės sutelktai įdarbinti įvairių profesijų ir išsilavinimo žmones, plečiasi galimybės pasiekti sanglaudą tarp sektorių, ekonominių veiklų ir veikėjų Didėja gamybos, paslaugų teikimo ir gyvenamosios zonos ir techninio ūkio sujungimo galimybė Gamybos ir paslaugų teikimo pastatai, įrenginiai bendrame ansamblyje su gyvenamąja zona gali sudaryti sąlygas išraiškingiems architektūriniams sprendiniams rasti Tarkime, tam tikrame sektoriuje investicijos padidėja dydžiu I. Tada tai sąlygotų užimtumo padidėjimą tame pačiame investicijas panaudojusiame sektoriuje dydžiu N2. Galiausiai šis užimtumo padidėjimas vestų prie bendro užimtumo padidėjimo ( N). Kitais žodžiais tariant, jei N/ N2= k', tai k' yra laikomas užimtumo multiplikatoriumi (Keynes, 2008). J. M. Keynes (2008) pateikė kiek skirtingą sąvokos užimtumo multiplikatorius apibrėžtį ir pavadino ją investicijų multiplikatoriumi. Investicijų multiplikatorius yra pajamų pokyčio su investicijų pokyčiu santykis. Tai išreiškiama formule: Y=k* I.

38 Panašiai kaip ir užimtumo multiplikatorius išreiškiamas bendro užimtumo pokyčio su pirminio užimtumo pokyčiu santykis: N=k' N2. Paprastai laikoma, kad užimtumo multiplikatorius yra tapatus investicijų multiplikatoriui abi šios sąvokos yra priimtinos bendroje užimtumo teorijoje (Keynes, 2008). Užimtumo multiplikatorių, kuris veikia vystantis kaimo turizmui, galima paaiškinti taip: didėjant investicijoms kaimo turizmo versle (kuriantis naujoms kaimo turizmo sodyboms ar plečiantis anksčiau įkurtoms (augant vietų skaičiui sodyboje, didėjant siūlomų pramogų asortimentui), kuriasi naujos darbo vietos kaimo turizmo versle, didėja užimtumas. Tačiau darbo vietos yra sukuriamos ne tik naujai įsikūrusioje sodyboje ar jau anksčiau įsikūrusiose, tačiau ir kitose su kaimo turizmo verslu nesusijusiose veiklose. Kaimo turizmo įtaka užimtumui (užimtumo multiplikatorius) pavaizduota schemoje (1 pav.) 1 pav. Darnaus kaimo turizmo įtaka užimtumui kaimo vietovėse Kaimo vietovės, atsižvelgiant į turimus išteklius, turi pasiūlyti tinkamiausius turizmo produktus (paslaugų paketus), kurie patenkintų tiek lankytojų, tiek bendruomenės poreikius, nekenktų gamtinei aplinkai ir kraštovaizdžiui. Dažnai dėl skirtingų lankytojų poreikių organizuojamas plataus profilio turizmas ir tarpusavyje derinamos kelios turizmo rūšys. Priklausomai nuo vietovės vystymosi potencialo galima vienu metu plėtoti kelias turizmo kryptis, svarbu suderinti su pagrindiniais kaimo plėtros principais. Tai leidžia padaryti darnus ir subalansuotas turizmo plėtojimas. Remiantis darniu turizmo plėtojimu šiandieninė turizmo plėtra yra neatsiejama nuo kaimo darnios plėtros. Taigi visi ištekliai bus kontroliuojami taip, jog ekonominės, socialinės ir estetinės reikmės bus įgyvendintos palaikant kultūrinę integraciją, būtinus ekologinius procesus, biologinę įvairovę ir gyvybės palaikymo sistemas. Darnaus kaimo turizmo plėtojimas sukuria naujas galimybes kitoms kaimo ekonominėms veikloms, esamoms ir naujoms darbo vietoms, padeda ir subalansuoti kaimo vystymo sistemos elementus. Pagal I. Vainienę (2001), J. Dumbauskaitę, J. Matekonienę, L. Navackaitę (2002), ataskaitą Veiksmai siekiant darnesnio turizmo Europoje, 2007 ir šio straipsnio autorės nuomonę buvo sudaryta pagrindinių darnaus kaimo turizmo principų schema (2 paveiksle), kuri padeda suvokti kaimo tu- 38

39 rizmo, kaip kaimo bendruomenės užimtumo multiplikatoriaus, vaidmenį. Schemoje naudojamas kaimo turizmo trumpinys KT. 2 pav. Darnaus kaimo turizmo vystymo principai Pagal darnaus kaimo turizmo principus vystant kaimo turizmo verslą, jis gali sukurti kompleksinę naudą kaimo vietovėse. Tačiau mokslininkai (Dokurnevič, 2002; Sharpley, 2002; Edgell, 2006; Dvilevičienė, 1997; Weaver, 2005) taip pat pabrėžia, kad išauga kaimo turizmo planavimui ir vadovavimui kaimo plėtros veikėjams būtinybė. Integracijos procesas jungia kaimo bendruomenę, ekonomiką ir socialinę aplinką, sukuria stiprų bendradarbiavimo poreikį. Strateginis planavimas padeda išvengti bendruomenės konfliktų, kurie atsiranda tada, kai turizmą plėtojančių ir klientų interesai nedera su bendruomenės interesais arba vietos bendruomenė nėra įtraukta į paslaugų teikimo procesą. Kaimo turizmo planavimo procese gali dalyvauti tiek viešasis, tiek privatus, tiek savanoriškas sektorius. Viešasis sektorius didžiausią dėmesį sutelkia į viešųjų paslaugų teikimą ir kaimo plėtros strategijų kūrimą (įskaitant ir turizmą). Privatus sektorius, siekdamas naudos, dažniausiai teikia apgyvendinimo ir kitas paslaugas. Nevyriausybinis sektorius apima gamtos apsaugos organizacijas ir kitas suinteresuotas grupes, besirūpinančias kaimo gamtos ar kultūros paveldu. Skirtingų interesų grupių siekiai yra skirtingi ir netgi gali prieštarauti vieni kitiems, tad tolydaus ir sistemingo kaimo turizmo vystymo tikslas yra suderinti skirtingus interesus nepažeidžiant Siekiant darnios suprasti, plėtros kokią principų. įtaką vietos ekonomikai daro turizmas, vienas iš būdų nustatyti kaimo turizmo, kaip varomosios jėgos stiprumą, pagal turizmo mastą (Developing, 2003; Baroniūnaitė, 2002). Yra išskiriamos tokios grupės: 39

40 Silpnas turizmas turizmo plėtra yra nedidelių mastų, vietinės plėtros procese atlieka greičiau papildomą nei pagrindinį vaidmenį. Remiantis šiuo modeliu yra plėtojamas agroturizmas, ekoturizmas ar kultūrinis turizmas. Taigi šis turizmas suteikia pajamas individualiems ūkininkams ar kitiems verslininkams, tačiau labai mažai paveikia vietos ekonomiką. Dominuojantis turizmas turizmas yra dominuojantis sektorius vietos ekonomikoje. Jo svarba gali būti didesnė nei ūkininkavimas ar kiti amatai. Tačiau tokiu atveju iškyla didelių investicijų grėsmė, gamtai gali būti padaryta nepataisoma žala. Šiame modelyje yra didesnė tikimybė nei kituose, kad nesubalansuotas turizmo plėtojimas turės tik neigiamą aspektą. Darnus turizmas turizmas yra dinamiškas sektorius vietos ekonomikoje, kur ūkininkavimas, miškininkystė ir kitos tradicinės veiklos išlaiko savo svarbą. Darnaus turizmo plėtojimo atveju tai yra ideali situacija. Kaimo turizmas yra plėtojamas esant efektyviai vietos ekonomikai ir sektorių įvairovei. Išvados 1. Vystant kaimo turizmo verslą pagal darnumo principą reikia atsižvelgti į gamtos ir aplinkos vientisumą, mažinti neatsinaujinančių išteklių sunaudojimą, atsinaujinančius išteklius vartoti ne didesniu tempu nei gamta gali vėl juos atkurti, taip pat gebėti atnaujinti visus panaudotus išteklius. 2. Plėtojant kaimo turizmą pirmenybę reikia teikti toms apgyvendinimo ir infrastruktūros rūšims, kuriose atsispindi ypatingas turizmo vietovės charakteris, kurios padeda iki minimumo sumažinti poveikį aplinkai bei padidinti vertę vietos bendruomenei ekonominiu ir darbo vietų požiūriu. 3. Siekiant stiprinti kaimo turizmo multiplikacinį efektą reikėtų: iki maksimumo padidinti pajamų, kurios išlaikomos vietovėje, dalį ir kitus pranašumus kaimo bendruomenėms, sustiprinant vietines tiekimo grandines ir skatinant lankytojus vartoti vietinę produkciją, lankytis vietinėse parduotuvėse (ūkiuose) ir naudotis vietinėmis paslaugomis; teikiant kaimo turizmo paslaugas kooperuotis ūkiams, derinti kaimo turizmą su agroturizmu, ekologiniu, kultūriniu pažintiniu, gamtiniu, religiniu ir kitomis turizmo rūšimis, orientuotis į daugiafunkcinį žemės ūkį; koordinuoti kaimo turizmo ir kitų ekonominių veiklų vystymą, skatinti bendruomeniškumą, partnerystę ir kooperaciją vietovėje. 4. Kaimo turizmo verslas gali padėti tolygiau pasiskirstyti darbo vietoms, subalansuoti kaimo vystymą, padidinti smulkių ūkių pajamingumą ir darbo vietų gyvybingumą kaime, kartu išsaugant tradicinį kaimo gyvenimo būdą, puoselėjant gamtą ir kraštovaizdį, kultūrą, papročius, sudarant palankias sąlygas žmogaus socialinei raidai. Todėl būtini tam tikri sprendimai, galintys sustiprinti kaimo turizmo poveikį užimtumui kaimo vietovėse, skatinant glaudesnį sodybų savininkų ryšį su vietiniais ūkininkais ir kaimo amatininkais, į šį verslą daugiau įtraukiant kitų kaimo gyventojų (ne šeimos narių). 5. Kaimo gyventojams turizmas yra tarsi kelias į modernumą, kuris suvokiamas kaip išsivadavimas nuo atsilikimo ir galėjimas gyventi tokį gyvenimą, kokį 40

41 gyvena tikri europiečiai, t. y. priartėjimas prie įsivaizduojamų europietiško gyvenimo standartų. Tačiau tokiu atveju išauga rizika prarasti autentiškumą. Reikia pažymėti, kad dėl tokio požiūrio ir kaimo tradicinės kultūros adaptacijos prie turistų poreikių, keičiant tradicijų formas ir turinį, neretai gamtinės bei kultūrinės vertybės sunyksta ir virsta tik komerciniu įrankiu. Dėl to mažėja kaimo vietovių konkurencingumas, kaimo vietovių gyventojų užimtumas. Plėtojant kaimo turizmą būtina rasti ribą tarp modernumo ir autentiškumo, siekiant neprarasti vietinės kultūros, nesunaikinant kraštovaizdžio, tobulinant vietos technologijas. Šį konfliktą spręsti padeda agroturizmo, kaimo, ekologinio, kultūrinio turizmo idėjos, kurių pagrindinės varomosios jėgos yra žemės ūkio gamybos, gamtos, kultūros paveldo pritaikymas šiuolaikinėms reikmėms ir kartu galimybė žmonėms veikti gamtinėje aplinkoje, dirbti savo gyvenamojoje vietovėje. Literatūra 1. Astromskienė, A. (1999). Kaimo turizmas poilsio paslaugų sistema // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr. 12. Kaunas: VDU. 2. Baroniūnaitė, E., Meilienė, E. (2002). Turizmo ekonominio poveikio analizės ypatumai // Regionų plėtra-2002: tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga, 2002 spal Kaunas. 3. Developing Sustainable Rural Tourism (2003). Leonardo Da Vinci programme. Euroacademy. 4. Dokurnevič, E., Bagdzevičienė, R. (2002). Mokslinių požiūrių sąveika regiono plėtros modelyje // Regionų plėtra-2002: tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga, 2002 spal Kaunas. 5. Dumbauskaitė, J., Matekonienė, J., Navackaitė, L. (2002). Kaimo turizmo vieta tolydžioje kaimo plėtroje // Regionų plėtra-2002: tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga, 2002 spal Kaunas. 6. Dvilevičienė, D. (1997). Kelionių paslaugų industrija ir verslas. Vilnius: VU leidykla. 7. Edgell Sr., David L. (2006). Managing Sustainable Tourism: A Legacy for the Future. Haworth Press Inc. 8. Huylenbroeck, G.; Van, Durand, G. (2003). Multifunctionality: a new paradigm for European agriculture and rural development? Belgium: Ashgate. 9. Kaimo turizmas kasmet vis pelningesnis verslas. [ ]. 10. Keynes, J. M. (2008). The General Theory of Employment, Intersest and Money. Great Minds Series. 11. Lietuvos turizmo plėtros dešimtmetis (2002). Vilnius. 12. Nacionalinė turizmo plėtros metų programa (2006). Galimybių studija. [ ]. 13. Radzevičius, G, Kriščiukaitienė, I., Tamošaitienė, A. Smulkūs ūkiai permainų neišvengs. [ ]. 14. Ramanauskas, J. (2010). Lietuvos kaimo turizmo sodybų vertinimo metodika // (Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 23 (4). Kaunas: LŽŪU Leidybos centras. 15. Ramanauskas, J., Gargasas A. (2011). Kaimo turizmo sodybų veiklos vertinimas darnaus vystymosi aspektu // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 2 (26). Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė. 16. Ribašauskienė, E., Uždavinienė, V. (1999). Lietuvos kaimas: regioniniai ypatumai. Vilnius: LAEI. 41

42 17. Sharpley, R. (2002). Rural tourism and the challenge of tourism diversification: The case of Cyprus // Tourism Management 23, Sirusienė, R.; Lamauskas, A. (2009). Kaimo turizmas ABC. Vilnius: UAB Logotipas. 19. Starkevičiūtė, M. Lietuvos ekonomikos raidos apžvalga. [ ]. 20. Szivas, E., Riley, M., Airey, D. (2003). Labor mobility into tourism. Attraction and satisfaction // Annuals of Tourism Research. 21. Vainienė, I. (2001). Kaimo turizmo organizavimas. Vilnius: Eugrimas. 22. Veiksmai siekiant darnesnio turizmo Europoje (2007). Europos komisijos, Darniojo turizmo grupės ataskaita, 2007 m. vasaris. [ ]. 23. Сенин, В.С. (2003). Организация международного туризма. Mосква: Финансы и статистика. 24. Weaver, D. (2005). Sustainable Tourism. Butterworth-Heinemann. THE THEORETICAL ASPECT OF RURAL TOURISM AS A MULTIPLICATOR OF EMPLOYMENT IN RURAL AREAS Vilma Atkočiūnienė Aleksandras Stulginskis University Summary The scientists business of rural tourism define as important source of community employment, but just sustainable rural tourism development are strengthening the vitality of existing labor places and stimulating of creation new ones. The rural tourism development strategy has strong relations and important ratio with environment and society, other economic activities, characteristics of rural area. It is very important for the attainment of sustainable rural areas development. The objective of this research is to justify the role of rural tourism multiplication to employment of rural community. Research findings presented in the paper are based on various source data available. The analysis foresees the application of scientific literature, document analysis, synthesis, congruence, induction, deduction, monograph, abstraction, and graphical presentation methods. The article describes the influence of rural tourism multiplication to rural community, defines the gain to approach the labor place and living place, principles of sustainable rural tourism development, identified actions for the consolidation effect of rural tourism multiplier. Key words: rural tourism development, employment of rural areas inhabitants, employment multiplier. JEL codes: Q010, R000, R

43 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5 (29). Research papers. A FARMING EFFICIENCY ESTIMATION MODEL BASED ON FUZZY MULTIMOORA Tomas Baležentis Lithuanian Institute of Agrarian Economics The paper focuses on development and application of the multi-criteria decision making framework for estimation of farming efficiency across different farming types. In this study time series data from the Farming Accountancy Data Network were analyzed. The research covers the period of Indeed, reaching an economic efficiency is the foremost objective of managerial economics. Therefore, it is important to identify certain types of farming which are the forerunners or laggards in terms of operation efficiency. The following tasks were set: 1) to discuss the fuzzy MULTIMOORA method; 2) to develop the indicator set for efficiency assessment; 3) to evaluate efficiency of different farming types. The applied fuzzy MULTIMOORA method enabled to tackle the uncertainty specific to economic phenomena. The results showed that the most efficient farming type was horticulture and permanent crop farming. The second most efficient farming type was mixed field crop granivore, pig farming. Mixed cropping, field crops grazing livestock, and mixed livestock, grazing were ranked as those below the average farm in terms of efficiency. These types of farming should receive the highest support for technological improvements. Key words: farming types, efficiency, fuzzy number, MULTIMOORA, multi-criteria decision making. JEL codes: C440, Q100, Q130. Introduction Topicality of the research. Reaching an economic efficiency is the foremost objective of managerial economics. Indeed, the very economic efficiency means achieving maximum output at given costs (Allen, 2005). Lithuanian farming system is still underperforming if compared to the western standards. Thus, it is important to identify certain types of farming which are the forerunners or laggards in terms of operation efficiency. Furthermore, both public and private investments are needed in the agricultural sector to improve its efficiency and productivity (OECD, 2011). The appropriate allocation of such investments, however, requires a decision support system based on multi objective optimization. Consequently, it is important to develop multi criteria decision making (MCDM) methods and integrate them into the processes of the strategic management (Zavadskas, 2011). The forthcoming programming period of together with the new Rural Development Programme will certainly require suchlike management decisions. Up to now, only a handful of studies attempted to analyze the farming efficiency in Lithuania (Vinciūnienė, 2009; Rimkuvienė, 2010, Baležentis, 2011a, 2011b; Kriščiukaitienė, 2011). Moreover, these papers were focused on diachronic analysis or different farming types were analyzed by employing single period data. The problem of the research. Although the previous papers addressed the issue of farming efficiency, the comparison of farming types in terms of their efficien- 43

44 cy remains an underdeveloped area. Hence it is important to employ the state of the art MCDM techniques when analyzing differences in farming efficiency across different farming types and thus provide a rationale for strategic management decisions. Such benchmarking, however, is related to some uncertainty, for the analyzed data are time variant, whereas the single period data tend to be biased by various shocks etc. In this particular research fuzzy number theory and time series data are employed in order to cope with the issue. The aim of the research is to develop and apply the MCDM framework for estimation of farming efficiency across different farming types by employing time series data. The following tasks are therefore set: 1) to discuss the fuzzy MULTIMOORA method; 2) to develop the indicator set for efficiency assessment; 3) to evaluate efficiency of different farming types. The object of the research is Lithuanian family farms. The following methods were applied for the research: MCDM method (the fuzzy MULTIMOORA), statistical analysis. The data were collected from Farm Accountancy Data Network (FADN; Ūkių, 2010). The research period covers years These bounds of the period were chosen with respect to some methodological issues; specifically, a weighted average has been employed in FADN reports since Fuzzy number theory and the fuzzy MULTIMOORA method This section presents the preliminaries of the fuzzy number theory and the MCDM method MULTIMOORA. The fuzzy numbers are employed in order to tackle the aggregated time series data. Let A % and B % be two positive fuzzy numbers (Zadeh, 1965). Hence, the main algebraic operations of any two positive triangular fuzzy numbers A% = ( abc,, ) and B% = ( def,, ) can be defined in the following way (Sun, 2010): 1. Addition + : A% + B% = ( abc,, ) + ( de,, f) = ( a+ db, + ec, + f) ; (1) 2. Subtraction : ~ ~ A B = ( a, b, c) ( d, e, f ) = ( a f, b e, c d) ; (2) 3. Multiplication : A% B% = ( abc,, ) ( de,, f) = ( a db, ec, f) ; (3) 4. Division : A% B% = ( a, b, c) ( d, e, f) = ( a/ f, b/ e, c/ d). (4) The vertex method will be employed to measure the distance between two fuzzy numbers. Let A% = ( a, b, c) and B% = ( def,, ) be two triangular fuzzy numbers. Then, the vertex method can be applied to measure the distance between these two fuzzy numbers: 1 d A% B% a d b e c f (, ) = [( ) + ( ) + ( ) ] 44. (5)

45 Fuzzy numbers can be applied in two ways when forming the response matrix of alternatives on objectives. First, fuzzy numbers can represent the values of linguistic variables (Zadeh, 1975) when deciding either on the importance of criteria or performing qualitative evaluation of alternatives. For the latter purpose Chen (2000) describes the following fuzzy numbers identifying values of linguistic variables from scale Very poor to Very good: Very poor (0, 0, 1); Very good (9, 10, 10). Second, the fuzzy numbers can represent monetary (quantitative) terms. It can be done either through direct input of certain fuzzy numbers into the response matrix or by aggregation of raw data (e. g. time series). For example, if there are costs approximately equal to $200 estimated, the sum can be represented by triangular fuzzy number (190, 200, 210). Third, the fuzzy numbers can embody expected rate of growth. For example, if there is level of unemployment of 5 per cent with expected growth of 10 per cent, a triangular fuzzy number (5, 5.5, 6.1) can summarize these characteristics. As for time series data, a fuzzy number can represent the dynamics of certain indicator during the past t periods: t a 1 p p= min { a },, max{ } a ~ p a p p t p =, (6) ap where represents the value of certain indicator during period p ( p = 1, 2,, t ). The results of comparison of alternatives based on fuzzy numbers are also expressed in fuzzy numbers. The fuzzy numbers therefore need to be converted into crisp ones in order to identify the most promising alternative. There are four defuzzification methods commonly employed: (i) the centered method (or centre of area COA); (ii) the Mean-of-maximum (MOM); (iii) the α-cut method; and (iv) the signed distance method (Yao, 2000). In this study the COA method will be applied to obtain the Best Non-fuzzy Performance (BNP) value: ( c a) + ( b a) BNP a A% = + 3, (7) where a, b and c are respectively the lower, modal, and upper values of fuzzy number A% = ( abc,, )(Zavadskas and Antucheviciene 2006). In his book of W. K. M. Brauers (Brauers, 2004) described the three parts of MULTIMOORA, namely the Ratio System Approach, the Reference Point Approach (but still based on scores), and the Full Multiplicative Form. Later on this combination was called MOORA by W. K. M. Brauers and E. K. Zavadskas (2006). Finally W. K. M. Brauers and E. K. Zavadskas (2010) launched MULTIMOORA. MULTIMOORA is composed of MOORA and of the Full Multiplicative Form of Multiple Objectives. The fuzzy MULTIMOORA was described by W. K. M. Brauers et al. (2011). Given the aforementioned peculiarities of the fuzzy number, the fuzzy MULTIMOORA enables to handle the vague as well as imprecise information expressed in the numeric as well as linguistic variables. The fuzzy MULTIMOORA begins with response matrix X % with x% ij = ( xij1, xij2, xij 3) being the i th alternative of the j th objective ( i = 1, 2, L, m and j = 1, 2, L, n ). 45

46 The fuzzy Ratio System. The Ratio System defines normalization of the fuzzy x% ij numbers resulting in matrix of dimensionless numbers. The normalization is performed by comparing appropriate values of fuzzy numbers: * m xij1 = x [ x x x ] ij1 i 1 ij1 + ij 2 + = ij3 * * * * * m xij = ( xij1, xij 2, xij3) = xij 2 = xij2 [ x x x ] j i i ij ij ij,, = * m xij3 = xij3 [ x x x ] i 1 ij1 + ij 2 + = ij3. (8) The normalization is followed by computation of summarizing ratios y% * i for each i th alternative. The normalized ratios are added or subtracted according to formulae (1) or (2) respectively: g n * * * yi = xij xij, i j= 1 j= g + 1, (9) where g = 1, 2,, n stands for number of indicators to be maximized. Then each * * * * ratio y% i = ( yi 1, yi2, yi3) is defuzzified by applying Eq. (7): * * * * ( yi3 yi 1) + ( yi2 yi 1) * BNPi = + yi 1 3, (10) where BNPi denotes the best non-fuzzy performance value of the i th alternative. Consequently, the alternatives with higher BNP values are attributed with higher ranks. The fuzzy Reference Point. The fuzzy Reference Point approach is based on the fuzzy Ratio System. The Maximal Objective Reference Point (vector) r% is defined according to ratios found in Eq. (8). The j th coordinate of the reference point resembles the fuzzy maximum or minimum for j th x % j criterion +, where + * * * x% j = ( max xij, max x ) 1 ij, max x, ; 2 ij j g i i i 3 + * * * x% j = r~ = ( min xij, min x, min ),. 1 ij x 2 ij j > g i i i 3 (11) Then every element of normalized responses matrix is recalculated and final rank is given according to deviation from the reference point (Eq. 6) and the Min- Max Metric of Tchebycheff: * min ( max dr ( % j, x% ij) i ) j. (12) The fuzzy Full Multiplicative Form. The overall utility of the i th alternative can be expressed as dimensionless number by employing Eq. (4): ~ U ' ~ ~ i = Ai Bi, (13) A% A A A x% = (,, ) = i i i i ij g j = 1 where, i = 1, 2, L, m denotes the product of objectives of the i th alternative to be maximized with g = 1, L, n being the number of objectives (structural indicators) to be maximized and 46

47 n B% = ( B, B, B ) = x% i i1 i2 i3 ij j= g+ 1 where denotes the product of objectives of the i th alternative to be minimized with n g being the number of objectives (indicators) to be ' minimized. Eq. (3) is applied when computing these variables. Since overall utility U % i is fuzzy number, Eq. (7) has to be used to rank the alternatives. The higher the BNP, the higher the rank of certain alternative. Thus fuzzy MULTIMOORA summarizes fuzzy MOORA (i. e. fuzzy Ratio System and fuzzy Reference Point) and the fuzzy Full Multiplicative Form (Brauers, 2011). Such a fusion provides with a robust ranking of the alternatives under consideration. Indeed, any MCDM technique based on multiple methods is more robust than that based on single one. The three broad categories of MODM methods can be specified (Løken 2007): 1) value measurement models; 2) goal, aspiration, and reference level models; 3) outranking models (the French school). The fuzzy MULTIMOORA encompasses the first two methods, albeit it lacks outranking technique. 2. Indicator set for measurement of the farming efficiency The measurement of efficiency benchmarking is an important issue for both private and public decision makers to ensure the sustainable change. Indeed, the following outcomes of benchmarking are possible (Jack, 2009): create motivation for change; provide a vision for what an organization can look like after change; provide data, evidence, and success stories for inspiring change; identify best practices for how to manage change; create a baseline or yardstick by which to evaluate the impact of earlier changes. As for benchmarking in agriculture, the FADN is the most elaborated data source. The FADN reports (Ūkių..., 2010) provide with the relevant data describing performance of family farms with respect to farming type, farm size, and geographic location. This paper focuses on the first option. The farming type assigned to certain farm depends on its output structure in terms of production value. Usually, the following main variables presented in FADN reports are considered when analyzing the farming efficiency (Rimkuvienė, 2010; Bojnec, 2008): output (Lt), utilized land area (ha), labour (AWU), total assets (Lt), and intermediate consumption (Lt). These four input indicators and one output indicator were thus chosen for further analysis. The data cover the period of Firstly, the three indicators expressed in monetary terms were deflated by employing respective agricultural input or output price indexes provided by EUROSTAT. Secondly, output was divided by each of the four input indicators. Therefore, the indicator set for efficiency assessment was established (Table 1). 47

48 Table 1. The indicator set for estimation of farming efficiency across different farming types. No. Indicator Dimension Direction of optimization 1. Land productivity Lt/ha Max 2. Labour productivity Lt/AWU Max 3. Return on assets Per cent Max 4. Intermediate consumption productivity Times Max As one can note, the four indicators are measured in different dimensions; thus the application of MCDM method becomes important. The first two indicators were obtained by dividing output by utilized agricultural area and labour input. The third indicator measures return on assets (ROA) and was calculated by dividing output by the total assets. This ratio can be multiplied by 100 per cent and thus expressed as a percentage. The last indicator identifies the efficiency of employment of the working capital, namely seeds, fertilizers, feedstuffs, and farming overheads. Considering the average values for , the following findings are valid. The highest land productivity was observed for horticulture and permanent crop farming, whereas the highest labour productivity was reached in general field cropping farms. Meanwhile, the mixed field crop granivore, pig farms were specific with the maximum ROA. Finally, the utmost intermediate consumption productivity was achieved in horticulture and permanent crop farming. Therefore, there is no single type of farming peculiar with the maximal values of the observed indicators. Accordingly, an application of MCDM method will enable to tackle all the objectives simultaneously. The following section describes the application of MCDM method, namely the fuzzy MULTIMOORA, considering the four aforementioned indicators. 3. Assessment of the farming efficiency As it was mentioned before, this study is aimed at data series analysis which provides more robust results if compared to the single-period analysis. Furthermore, nine alternatives were considered, namely eight different farming types and one average value. Hence, each time series was transformed into a triangular fuzzy number by employing Eq. (6). For instance, land productivity of the average Lithuanian family farm during was represented by a triangular fuzzy number (1429, 1614, 1719), where the first and last figures denoted the lowest and the highest values, respectively, throughout the period; and the middle figure was an arithmetic mean. Thus, the response matrix containing 36 triangular fuzzy numbers was defined. The fuzzy Ratio System (RS) of MULTIMOORA began by data normalization according to Eq. (8). Then the summarizing values were computed for each alternative by employing Eq. (9). These fuzzy numbers were transformed into crisp ones with Eq. (10). Then the alternatives, namely farming types, were ranked in descending order of the BNP values. The following farming types were ranked as the most efficient ones in that order: 1) horticulture and permanent crop farming; 2) field crop granivore, pig farms; and 3) general field cropping. 48

49 The fuzzy Reference Point (RP) of MULTIMOORA relies on the maximal objective reference point which was defined according to Eq. (11). Hence, the maxima were found for the indicators under analysis and the distance of each alternative was estimated by employing Eq. (12). Subsequently, the farming types were ranked in ascending order of distances. The following farming types were identified as the most efficient with respect to their distance from the reference point: 1) field crop granivore, pig farms; 2) horticulture and permanent crop farming; and 3) dairying. The fuzzy Full Multiplicative Form (MF) was applied to rank farming types by employing Eq. (13) and then Eq. (7). Therefore, the following three types of farming were attributed with the highest ranks: 1) horticulture and permanent crop farming; 2) field crop granivore, pig farms; and 3) general field cropping. Results of the three parts of MULTIMOORA are summarized in Table 2. As one can note, the ranks provided by different parts of the fuzzy MULTIMOORA vary across farming types. Given ranks are ordinal numbers, they can be summarized into a single rank by applying the dominance theory (Brauers, 2011). The final column of Table 2, thus, presents the final ranking of farming types in terms of their relative efficiency during Table 2. The ranks assigned to each farming type according to different parts of fuzzy MULTIMOORA, Farming type Ratios Ranks RS RP MF RS RP MF MULTIMOORA Horticulture, permanent crops Field crops granivores, pigs General field cropping Specialist dairying Specialist cereals, oilseeds All farms Mixed cropping Field crops grazing livestock Mixed livestock, grazing The analysis showed that the most efficient farming type was horticulture and permanent crop farming. Indeed, economic, climatic, and technical conditions are favourable for such type of farming in Lithuania. Furthermore, production costs are relatively low here. Horticulture farms located near the largest cities of the region, e. g. Vilnius, Ryga, Kaunas, also enjoy sufficient demand for their production and receive high prices. However, further horizontal and vertical cooperation should be encouraged in this sector. Such transformations would enable to extend the valueadded chain and supply the market with processed horticultural goods. The second most efficient farming type was mixed field crop granivore, pig farming. The efficiency of this farming type might be related to high demand for pig meat which is determined by consumer preferences. In addition, crop production can constitute the input for livestock production in these farms. The third most efficient farming type was general field cropping. It was followed by specialist dairying and 49

50 specialist cereal, oilseed farming. Thus it might be concluded that specialized farms were operating more efficiently during Moreover, the aforementioned five farming types are mainly oriented towards crop production with exception of dairying and field crop granivore, pig farms. These farming types were operating more efficiently if compared to the average Lithuanian farm (see row All farms in Table 2). The remaining three types of farming mixed cropping, field crops grazing livestock, and mixed livestock, grazing fell behind the average farm in terms of efficiency. These types of farming should receive the highest support for technological improvements. The proposed multi criteria framework for farming efficiency estimation can provide a rationale for strategic decision making. More specifically, the most and least advanced farming types were identified. Thus, employment of the proposed model and similar techniques could result in well grounded distribution of public support funds. Conclusions 1. FADN data covering the period of were employed for the analysis of farming efficiency across different farming types in Lithuania. The following indicators were chosen for the analysis: output (Lt), utilized land area (ha), labour (AWU), total assets (Lt), and intermediate consumption (Lt). The highest land productivity was observed for horticulture and permanent crop farming, whereas the highest labour productivity was reached in general field cropping farms. Meanwhile, the mixed field crop granivore, pig farms were specific with the maximum ROA. Finally, the utmost intermediate consumption productivity was achieved in horticulture and permanent crop farming. These differences stressed the need for multi criteria analysis. 2. The results showed that the most efficient farming type was horticulture and permanent crop farming (rank 1). The second most efficient farming type was mixed field crop granivore, pig farming. The third most efficient farming type was general field cropping. It was followed by specialist dairying (rank 4) and specialist cereal (rank 5), oilseed farming. 3. Mixed cropping, field crops grazing livestock, and mixed livestock, grazing were ranked as those below the average farm (rank 6) in terms of efficiency. These types of farming should receive the highest support for technological improvements, which, in turn, would lead into increased production quality and revenue. In addition, further evaluation is needed to ascertain whether this inefficiency is caused by managerial, institutional or natural factors. 4. The assessment of farming type-specific efficiency enables to support and additional dimension for the current structural and income support policy in Lithuania as well as in the whole EU which is mainly oriented towards specific sorts of the agricultural production rather than farming types. In order to ensure the sustainable development, the new Rural Development Programme should encompass appropriate measures aimed at support of the worst performing farming types. 50

51 5. The proposed multi criteria framework for farming efficiency estimation can provide a rationale for strategic decision making. Future studies should be aimed at the multi criteria analysis of the competitive advantages of the Lithuanian agriculture. In addition, both non-parametric and parametric efficiency measures should be applied in the analysis. References 1. Allen, W. B. (2005). Managerial Economics: Theory, Applications, and Cases. New York: W. W. Norton. 2. Baležentis A., Baležentis T. (2011a). Kaimo darnaus vystymo strateginis valdymas: daugiakriterinio vertinimo metodai ir integruotas Lietuvos ūkininkų ūkių veiklos efektyvumo vertinimas // Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development. Nr. 25 (1). 3. Baležentis T., Baležentis A. (2011b). A Multi Criteria Assessment of the Relative Farming Efficiency in the European Union Member States // Žemės ūkio mokslai. Nr. 18 (3). 4. Bojnec, Š., Latruffe, L. (2008). Measures of farm business efficiency // Industrial Management & Data Systems. Vol No Brauers, W. K. M. (2004a). Optimization Methods for a Stakeholder Society, a Revolution in Economic Thinking by Multi-Objective Optimization. Series: Nonconvex Optimization and its Applications, Volume 73. Kluwer Academic Publishers and Springer, Boston-Dordrecht-London. 6. Brauers, W. K. M., Baležentis, A., Baležentis, T. (2011). MULTIMOORA for the EU Member States updated with fuzzy number theory // Technological and Economic Development of Economy. Vol. 17. No Brauers, W. K. M., Zavadskas, E. K. (2006). The MOORA method and its application to privatization in a transition economy // Control and Cybernetics. Vol. 35. No Brauers, W. K. M., Zavadskas, E. K. (2010a). Project management by MULTIMOORA as an instrument for transition economies // Technological and Economic Development of Economy. Vol. 16. No Brauers, W. K. M., Zavadskas, E. K. (2011). MULTIMOORA optimization decides on a bank loan to buy property // Technological and Economic Development of Economy. Vol. 17. No Chen, C. T. (2000). Extensions of the TOPSIS for group decision-making under fuzzy environment // Fuzzy Sets and Systems. No Sun, C. C. (2010). A performance evaluation model by integrating fuzzy AHP and fuzzy TOPSIS methods // Expert Systems with Applications. Vol Yao, J. S., Wu, K. (2000). Ranking fuzzy numbers based on decomposition principle and signed distance // Fuzzy Sets and Systems. No Jack, L., Boone, J. (2009). Sustainable Change and Benchmarking in the Food Supply Chain. In: Jack, L. (Ed.). Benchmarking in Food and Farming. Gower. 14. Kriščiukaitienė, I., Baležentis, T. (2011). Efficiency of the Lithuanian agricultural sector: return on fixed assets, output, and value added // Management Theory & Studies for Rural Business & Infrastructure Development. Nr. 28 (4). 15. Løken, E. (2007). Use of multicriteria decision analysis methods for energy planning problems // Renewable and Sustainable Energy Reviews. Vol OECD, Food and Agriculture Organization of the United Nations. (2011). OECD-FAO Agricultural Outlook OECD Publishing. 17. Rimkuvienė, D., Laurinavičienė, N., Laurinavičius, J. (2010). ES šalių žemės ūkio efektyvumo įvertinimas // Vagos. LŽŪU mokslo darbai. Nr. 87 (40). 18. Ūkių veiklos rezultatai (ŪADT tyrimo duomenys) (2010). Vilnius: LAEI. 51

52 19. Vinciūnienė, V., Rauluškevičienė, J. (2009). Lietuvos respondentinių ūkininkų ūkių techninio ir masto efektyvumo neparametrinis vertinimas // LŽŪU mokslo darbai. Nr. 85 (38). 20. Zadeh, L. A. (1965). Fuzzy sets // Information and Control. No. 8(1). 21. Zadeh, L. A. (1975). The concept of a linguistic variable and its application to approximate reasoning I // Information Sciences. No. 8 (3). 22. Zavadskas, E. K., Turskis, Z. (2011). Multiple criteria decision making (MCDM) methods in economics: an overview // Technological and Economic Development of Economy. Vol. 17. No Zavadskas, E. K., Antucheviciene, J. (2006). Development of an indicator model and ranking of sustainable revitalization alternatives of derelict property: A Lithuanian case study // Sustainable Development. No. 14 (5). ŪKININKAVIMO EFEKTYVUMO VERTINIMO MODELIS, PAREMTAS NERAIŠKIUOJU METODU MULTIMOORA Tomas Baležentis Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas Šio straipsnio tikslas patobulinti ir pritaikyti daugiakriterinio vertinimo procedūrą, skirtą palyginti skirtingų ūkininkavimo tipų efektyvumą. Tyrime analizuoti Ūkių apskaitos duomenų tinklo duomenys (laiko eilutės). Tyrimo periodas m. Ekonominio efektyvumo užtikrinimas yra vienas iš svarbiausių valdymo ekonomikos valdymo tikslų. Taigi yra svarbu identifikuoti efektyviausius ir šiuo požiūriu labiausiai atsilikusius ūkininkavimo tipus. Tyrimo uždaviniai: 1) aptarti neraiškiojo MULTIMOORA metodo taikymą; 2) sudaryti rodiklių rinkinį efektyvumo vertinimui; 3) įvertinti skirtingų ūkininkavimo tipų efektyvumą. Pritaikytas neraiškusis MULTIMOORA metodas leido atsižvelgti į tam tikrą neapibrėžtumą, būdingą visiems ekonominiams reiškiniams. Tyrimo rezultatai parodė, kad efektyviausiai veikė sodininkystės ir daržininkystės ūkiai. Antrieji pagal veiklos efektyvumą buvo mišrūs augalininkystės ir kiaulininkystės ūkiai. Žemiau vidutinio Lietuvos ūkio efektyvumo lygio veikė mišrūs vyraujant augalininkystei, mišrūs augalininkystės žolėdžių gyvulių ir mišrūs vyraujant žolėdžiams gyvuliams ūkiai. Pastariesiems ūkininkavimo tipams ateityje turėtų būti skiriamas didžiausias dėmesys priimant strateginio valdymo sprendimus. Investicijų į technologijų atnaujinimą šiuose ūkiuose didinimas padėtų gerinti produkcijos Raktiniai kokybę, žodžiai: o tuo pačiu ūkininkavimo ir pajamas. tipai, efektyvumas, neraiškieji skaičiai, MULTIMOORA, daugiakriterinis vertinimas. JEL kodai: C440, Q100, Q

53 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5 (29). Research papers. DARNAUS EKONOMINIO VYSTYMOSI VERTINIMO SISTEMŲ ĮVERTINIMAS Remigijus Čiegis 1, Viktor Kozlovskij 2 1 Vytauto Didžiojo universitetas, 2 Vilniaus Kolegija Pastaruoju laikotarpiu veiksmingai darnaus vystymosi rodiklių sistemai sukurti ypač daug dėmesio skiria ne tik darnaus vystymosi teoretikai, bet ir įvairios valstybinės bei tarptautinės institucijos, atsakingos už praktinį darnaus vystymosi idėjų įgyvendinimą. Nors atrodytų, kad pati darnaus vystymosi koncepcijos esmė yra pakankamai aiški, bet tikslus apibrėžimas yra labai problemiškas ir sukelia didelių diskusijų, nes darnųjį vystymąsi sunku apibrėžti vienareikšmiai. Kita vertus, praktiškai visi autoriai sutaria dėl kelių esminių bendrų dalykų, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį kuriant ar analizuojant darnaus vystymosi vertinimo rodiklius ir jų sistemas. Remiantis sukaupta teorine ir praktine medžiaga, įvertinant ekonomikos teorijos ir darnaus vystymosi principus, straipsnyje analizuojamos darnaus vystimosi vertinimo sistemos. Darbe naudojami loginės abstrakcijos ir kiekybiniai tyrimo metodai. Straipsnyje parengta analizė pakankamai gerai parodė, kad esamos darnaus vystymosi vertinimo sistemos nėra pakankamai gerai atskleidžiančios darnaus vystymosi vertinimą. Raktažodžiai: darnus vystymasis, ekonomika, vertinimas, rodikliai, indeksai. JEL kodai: O52, Q01, Q56. Įvadas Pastaruoju laikotarpiu veiksmingai darnaus vystymosi rodiklių sistemai sukurti ypač daug dėmesio skiria ne tik darnaus vystymosi teoretikai, bet ir įvairios valstybinės bei tarptautinės institucijos, atsakingos už praktinį darnaus vystymosi idėjų įgyvendinimą. Jau po Rio de Žaneiro tarptautinės konferencijos aplinkos ir vystymosi klausimų aptarimo 1992 metais, pradėjus intensyviai kurti nacionalines ir tarptautines darnaus vystymosi strategijas, labai greitai buvo suvokta, kad, norint suformuluoti pagrįstus darnaus vystymosi uždavinius, numatyti veiksmingas jų įgyvendinimo priemones bei užtikrinti savalaikį įgyvendinimą, būtina turėti aiškius vystymosi darnumo kriterijus (rodiklius, vertinimo sistemas). Šiuo metu įvairioje literatūroje pateikiami keli šimtai darnaus vystymosi apibrėžimų, daugiausia orientuotų į atskirus sektorius (pvz., gamtinį, ekonominį, atskirų regionų problematikos ar visos civilizacijos ir pan.). Nors atrodytų, kad pati darnaus vystymosi koncepcijos esmė yra pakankamai aiški, bet tikslus darnaus vystymosi apibrėžimas yra labai problemiškas ir sukelia daug diskusijų, nes darnųjį vystymąsi sunku apibrėžti vienareikšmiai (Colby, 1991; Radermacher, 1999; O Riordan, 1985; Jacobs, 1995; Munasinghe, 1993; Pearce, 1989; Pearce, 1990; Pezzey, 1989; Pezzoli, 1997; Čiegis, 2004). Ko gero, apibrėžimo problemos iš dalies slypi jau pačioje darnaus vystymosi koncepcijos dviguboje prigimtyje, apimančioje tiek vystymąsi, tiek ir darnumą (Čiegis, 2010). Egzistuoja daugybė įvairių darnaus vystymosi apibrėžimų, atskleidžiančių darnumą ir vystymąsi įvairiais aspektais, o kita vertus, praktiškai visi jie sutaria dėl kelių 53

54 esminių bendrų dalykų, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį, kuriant ar analizuojant darnaus vystymosi vertinimo rodiklius ir jų sistemas. Pirmiausia reikėtų pastebėti tai, kad dauguma mokslininkų (Kahuthu, 2006; Searcy, 2008) darniajame vystymesi mato bent tris sudedamąsias dalis: ekonominę, socialinę ir ekologinę. Iš esmės jų sąveika ir apibūdina darnumo esmę. Kitas labai svarbus veiksnys, dėl kurio sutaria dauguma mokslininkų, yra gerovės pasiskirstymo vietoje ir laike veiksnys (Farrell, 1998; Hanley, 2000; Tregidga, 2002). Darnaus vystymosi aprašymuose būtinai pabrėžiamos dabarties ir ateities kartų galimybės. Be to, labai svarbus yra pasiskirstymas tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių, o taip pat tų šalių viduje įvairiuose visuomenės socialiniuose sluoksniuose. Trečia, darnus vystymasis yra nesibaigiantis procesas, o ne kažkokios stabilios ir nekintamos būsenos siekimas, todėl iš principo nėra galutinio darnaus vystymosi tikslo (Bass, 2002). O Jiliberto (2004) savo darbuose netiesiogiai pabrėžia, kad darnus vystymasis yra ne statiška pusiausvyra laike ir erdvėje, o dinamiškas holarchinis balansas. Straipsnyje nagrinėjamos mokslinės problemos esmę glaustai būtų galima apibrėžti taip: kokie yra darnaus vystymosi koncepcijos ir jo vertinimo dėsningumai? Tyrimo objektą sudaro darnaus vystymosi vertinimo sistemos (rodikliai ir indeksai). Tyrimo tikslas išanalizuoti pagrindines darnaus vystymosi vertinimo sistemas, atskleidžiant jų tinkamumą jį įvertinant bei pačių sistemų stipriąsias ir silpnąsias sąvybes. Tyrimo uždaviniai. Siekiant tikslo yra užsibrėžta nustatyti pagrindinius svarbiausius darnaus vystymosi vertinimo sistemų analizės kriterijus ir išanalizuoti atskiras darnaus vystymosi vertinimo sistemas. Tyrimo metodai. Darbe naudojami tokie tyrimo metodai: loginė abstrakcija, apimanti ir tarpusavyje derinanti įvairių teorinių teiginių apibendrinimą, kiekybiniai tyrimo metodai. Svarbiausi darnaus vystymosi vertinimo sistemų analizės kriterijai Kaip jau buvo minėta aukščiau, darnaus vystymosi apibrėžimų įvairiais aspektais yra labai daug. Todėl tolimesnėje analizėje bus remtasi jau tapusia klasikine WCED pranešime Mūsų bendra ateitis (Our Common Future, 1987) pasiūlyta sąvoka, teigiančia, kad darnus vystymasis tai toks vystymasis, kuris patenkina dabartinio laikmečio poreikius, nesudarydamas pavojaus būsimoms kartoms patenkinti savuosius. Pagal ją galima išskirti tokius svarbiausius analizės pjūvius: 1. Trys sudedamosios dalys: ekonominė, socialinė ir ekologinė. Suprantama, galima teigti, kad svarbu išskirti ir kitas dalis, pvz., etinę arba institucinę ir pan. Šiame tyrime apsiribosime trimis dalimis. Darnaus vystymosi vertinimo sistemai labai svarbu, kad ji aprėptų bent šias tris visuomenės gyvenimo dalis. Taip pat svarbu išanalizuoti, kaip šios dalys sutaria tarpusavyje, nes pagal darnaus vystymosi suvokimą visos šios sudedamosios yra vienodai svarbios ir nereikėtų kurios nors vienos iš jų išskirti arba pamiršti. 54

55 2. Darnumas. Šiuo atveju reikėtų suprasti darnumą kaip vertinimo sistemos analizuojamų subjektų vienodas galimybes tenkinti savo poreikius. Pirmiausia, pabrėžiamas darnumas laike, t. y. nagrinėjamų subjektų vienodos galimybės tenkinti savo poreikius šiandien ir ateityje. Taip pat svarbu nepamiršti ir vidinio darnumo (iš esmės šiandienos gerovės), t. y. nagrinėjamų subjektų vienodos galimybės tenkinti savo poreikius visuomenės viduje (ekonominis, socialinis ir ekologinis teisingumas). Tinkamam darnaus vystymosi vertinimui svarbu, kad rodiklių sistema ar integruotas indeksas įvertintų šį aspektą. 3. Dinamiškumas. Taip pat tolimesnei analizei svarbiu laikytinas analizuojamų vertinimo sistemų dinamiškumo aspektas. Be papildomos analizės sudėtinga nuspręsti, kuri vertinimo sistema geresnė: statinė sistema (kuri konstatuoja tik situacijos faktą) ar dinaminė sistema (kuri parodo pokytį, progresą ar pan.). Todėl tolimesnėje analizėje bus bandoma įvertinti ar darnaus vystymosi vertinimo sistema gali sugebėti savyje įkūnyti ir statinius, ir dinaminius procesus. Pagrindinių darnaus vystymosi vertinimo sistemų analizė Remiantis B. Ness (2007), darnaus vystymosi vertinimo metodai gali būti skirstomi į tokias kategorijas: a) rodikliai (indeksai), kurie dar skirstomi į integruotus ir neintegruotus; b) su produktais susijęs vertinimas, kuris akcentuoja produkto ar paslaugos medžiagų ir (arba) energijos srautus gyvavimo ciklo požiūriu; c) integruoto vertinimo metodai, kurių rinkinys yra skirtas strateginiams pokyčiams ar projektų įgyvendinimui. Regioninių srautų rodikliai yra neintegruoti, nes jie akcentuoja tik fizinius srautus, t. y. aplinkos aspektus. Taigi tolimesnei analizei jie nėra tinkami. Panaši situacija yra ir su produktais susijusiais metodais, kurie yra labai panašūs į regioninių srautų rodiklius, bet akcentuoja skirtingų srautų vertinimą atsižvelgdami ne į regionus, o į įvairius produktus ir paslaugas. Integruoto vertinimo metodai naudojami sprendimų, susijusių su tam tikro regiono strategija ar projektais, paramai. Darnumo vertinimo požiūriu, integruoto vertinimo metodai pasižymi išankstiniu pobūdžiu ir dažnai pateikiami scenarijų pavidalu. Daugelis integruoto vertinimo metodų pagrįsti sistemų analizės požiūriu ir integruoja gamtos ir visuomenės aspektus. (Gough, 1998). Neabejotina šių metodų stiprybė yra integruotumas. Tačiau šie metodai labiau įvertina projektų darnumą ir jų įgyvendinimo lygyje. Aptarsime svarbiausius pasirinktus indeksus ir rodiklius. Darnios ekonominės gerovės indeksas (ISEW). Šis indeksas turi solidžią istoriją. Iš esmės jis išsirutuliojo iš Bendrojo vidaus produkto (BVP), pradėto skaičiuoti kaip gerovės matas, nuo J. M. Keyneso laikų. Pastarasis rodiklis sulaukė daug kritikos: a) neįvertina gamtinio kapitalo amortizacijos; b) neįtraukia pridėtinės vertės natūrinės ūkinės veiklos metu; c) neatsižvelgia į pajamų paskirstymą; d) neapima daugelį ne rinkos veiksnių; e) leidžia tokias situacijas, kai tuo pat metu pajamos auga, o gerovė mažėja (Guenno, 1998; Čiegis 2004; Dipietro, 2006) metais W. Nordhaus ir J. Tobin patobulino BVP ir sukūrė Ekonominės gerovės matą (Nord- 55

56 haus, 1972), atsižvelgiantį į laisvalaikį, gamtos taršą ir kitus gerovę veikiančius nepiniginius veiksnius. Tačiau nors ir patobulintas, Ekonominės gerovės matas vis dėlto ignoravo daugelį darnumo ir aplinkos problemų (Čiegis, 2010) metais H. E. Daly ir J. Cobb pateikė Darnios ekonominės gerovės indeksą (Daly, 1990). Šį indeksą sudaro (Guenno, 1998; England, 1998) 14 ekonominių rodiklių, tarp kurių privatus vartojimas, pakoreguotas pasiskirstymo rodikliu (dažniausiai naudojamas Gini indeksas, bet kai kurie autoriai, pvz., Guenno (1998), siūlo geriau naudoti Atkinson indeksą); visuomenės išlaidos sveikatos apsaugai bei švietimui, koreguojami pagal jų paskirtį (t. y. pridedamos negynybinės išlaidos ir atimamos gynybinės išlaidos); namų ūkių paslaugos sau; dalis viešųjų paslaugų; kapitalo kūrimas; tarptautinės prekybos saldo ir kiti. Kaip galima pastebėti, ši indekso skaičiavimo dalis susišaukia su BVP skaičiavimo metodika. Todėl jis, panašiai kaip ir BVP, parodo tik ūkinės veiklos aktyvumą per tam tikrą laikotarpį. Ir nors į skaičiavimus įtraukti pajamų pasiskirstymo rodikliai, kurie padeda atsižvelgti į vidinį darnumą, šie ekonominiai rodikliai nieko nepasako apie darnų ekonominį vystymąsi bėgant Prie laikui. ekonominių šio indekso rodiklių priskiriami tokie rodikliai: privačios gynybinės išlaidos sveikatos apsaugai ir švietimui, išlaidos važinėjimui į darbą išlaidos, eismo įvykių nuostoliai ar urbanizacijos kaštai. Iš dalies šiuos rodiklius galima būtų priskirti prie ekonominių-socialinių rodiklių. Bet jie vis tiek nepaaiškina nei vidinio socialinio darnumo, nei socialinio darnumo laike. O kiti socialiniai rodikliai šiam indeksui nėra naudojami. Dar naudojami ir 7 ekologiniai rodikliai: vandens ir oro taršos, triukšmo, pelkių ir dirbamos žemės praradimo, neatkuriamų išteklių suvartojimo bei ilgojo laikotarpio žalos aplinkai rodikliai. Dalis šių rodiklių (pvz., ilgojo laikotarpio žalos aplinkai ar neatkuriamų išteklių vartojimo) nusako darnumą laike, t. y. įskaičiuoja ateities kartų galimybių praradimus. Iš kitos pusės šie ekologiniai rodikliai silpnai atskleidžia vidinį ekologinį darnumą. Apibendrinant šio indekso analizę, galima pastebėti, kad ISEW, kaip darnaus vystymosi vertinimo indeksas, nėra pakankamas, nes, visų pirma, ignoruoja socialinę komponentę, ir antra, kaip minėjo Neumayer (1999) savo ISEW kritikoje, ekonominiai šio indekso rodikliai nusako ekonominę gerovę (o ne ilgalaikį darnumą), tuo tarpu ekologiniai rodikliai geriau įvertina ilgalaikį darnumą, nei ekologinę gerovę. Tikros pažangos indeksas (GPI). Kadangi buvo išsakyta nemažai kritinių pastabų ISEW indeksui, natūralu, kad atsirado mokslininkų, kurie bandė jį tobulinti. C. Cobb, T. Halstead ir J. Rowe (1995) pasiūlė skaidrią minėto indekso metodologiją ir jį pervadino Tikros pažangos indeksu. Šių autorių pasiūlyta GPI skaičiavimo metodika yra naudojama daugelyje šalių: Australijoje, Austrijoje, Čilėje, Italijoje, Olandijoje, Skotijoje, Anglijoje, JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Suomijoje ir kitose (Cobb, 1999; Hamilton, 2000; Lawn, 2002). Tiesa, kiekviena šalis modifikuoja šį indeksą pagal nacionalinius ypatumus. Kadangi ISEW ir GPI indeksai panašūs, būtų tikslinga tiesiog apžvelgti pagrindinius jų skirtumus, dėl kurių sutaria dauguma autorių (Lawn, 2002; Nourry, 2008). Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad GPI, lyginant su ISEW, įtraukia daugiau rodiklių. GPI skaičiavimuose atsiranda tokie ekonominiai (galima teigti ekonominiai- 56

57 socialiniai) rodikliai, kaip laisvalaikio praradimo kaštai, nedarbo kaštai, skyrybų kaštai, nusikaltimų kaštai. Iš kitos pusės, į GPI nebeskaičiuojamos visuomenės išlaidos sveikatos apsaugai bei švietimui (nesvarbu gynybinės ar negynybinės). Taip pat GPI yra praplėstas keliais papildomais ekologiniais rodikliais: ozono sluoksnio mažėjimo ir senųjų miškų praradimo. Apibendrinant šio indekso analizę, galima daryti kelias svarbias išvadas. Visų pirma, kad GPI yra tobulesnis instrumentas už ISEW, nes jungia savyje daugiau rodiklių (ir ekonominių, ir ekologinių). Taigi jis geriau atspindi ekonominę gerovę bei ekologinį darnumą. Iš kitos pusės, šis indeksas neliečia socialinių komponentų, nors vienas svarbiausių darnaus vystymosi suvokimo bruožų yra būtent visų trijų žmogaus gyvenimo aspektų (ekonominio, socialinio ir ekologinio) suderinimas. Vadinasi, GPI, kaip darnaus vystymosi vertinimo instrumentas, nėra visiškai patenkinamas. Gerovės indeksas (WI). Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija (IUCN) ir Pasaulinis plėtros tyrimų centras (International Development Research Centre, IDRC) inicijavo ir finansavo Gerovės vertinimo tyrimus ir jų plėtrą. Šie tyrimai buvo užrašyti grupės vadovo R. Prescott-Allen knygoje The Wellbeing of Nations: A Country-by- Country Index of Quality of Life and the Environment, išleistoje 2001 metais. Joje ir buvo pristatytas Gerovės indeksas (WI), kurį sudarė 88 rodikliai apskaičiuoti 180 šalių. Toliau šio indekso pagrindu empyrinius tyrimus atlieka Tarptautinis aplinkosaugos ir vystymosi institutas (International Institute for Environment and Development). Pagal Prescott-Allen (2001) sumanymą, darnumas susideda iš dviejų pagrindinių sudedamųjų: aukšto žmogaus gerovės lygio bei aukšto aplinkos (ekosistemos), nuo kurios priklauso žmogaus gerovės lygis ir kokybės lygiai. Būtent todėl Gerovės indeksą sudaro du subindeksai: žmogaus gerovės indeksas (Human well-being index, HWI) ir ekosistemos gerovės indeksas (Ecosystem well-being index, EWI), kurie savo ruožtu susideda kiekvienas iš 5 dalių (HWI iš viso 37 rodikliai ir EWI iš viso 51 rodiklis) (Dahl, 2007; Singh, 2009). HWI sudaro 5 dalys: gyventojai ir sveikata (2 rodikliai), turtas (žmogaus ir nacionalinės ekonomikos lygio rodikliai (iš viso 14), švietimas ir kultūra (7 rodikliai), bendruomenė (tokie aspektai kaip laisvė, taika, nusikalstamumas (iš viso 10 rodiklių) ir teisingumas (pajamų paskirstymo įvairiais aspektais rodikliai, iš viso 4 rodikliai). EWI sudaro taip pat 5 dalys: žemės (5 rodikliai), vandens (20 rodiklių), oro (11 rodiklių), bioįvairovės (4 rodikliai) ir išteklių panaudojimas (11 rodiklių). Gerovės indeksas yra integruotas. Kita vertus, ekonominė ir socialinė darnaus vystymosi sudedamosios dalys šiuo atveju nagrinėjamos kartu (HWI subindeksas), o ekologinė dalis atskirai (EWI subindeksas). Be to, kadangi abiems subindeksams suteikiami vienodi svoriai (Gerovės indeksas yra aritmetinis HWI ir EWI vidurkis), galiausiai gaunama, kad ekologinė aplinka laikoma dvigubai svarbesne, nei ekonominė ar socialinė aplinkos atskirai. Reikėtų pastebėti, kad darnumą šis indeksas atskleidžia žymiai geriau nei aukščiau nagrinėti indeksai. Vidinis ekonominis darnumas analizuojamas pagrinde per pajamų pasiskirstymo rodiklius, o taip pat per rodiklius, nusakančius kaip yra patenkinami gyventojų maisto, pajamų, saugaus vandens, sanitarinių sąlygų ir pan. poreikiai. Kartu iš dalies yra atskleidžiamas ir darnumas laike. Pvz., per skolos naštos ar ilgalaikio nedarbo rodiklius. Tik tokių rodiklių šiame indekse naudojami vos keli. 57

58 Priešingai nei anksčiau nagrinėti indeksai, Gerovės indeksas analizuoja ir socialinį darnumą. Vidinis socialinis darnumas šiuo atveju atskleidžiamas pakankamai stipriai šiam tikslui naudojami virš 10 socialinių rodiklių, pavyzdžiui: švietimo sistemos, komunikacijos priemonių prieinamumas, politinės teisės, žiniasklaidos laisvė, taikos buvimas ir t. t. Kita vertus, socialinis darnumas laike atskleidžiamas silpnai tik 2 iš naudojamų rodiklių: tikėtina gyvenimo trukmė ir šeimos Gerovės stabilumo indeksas rodiklis. daugiausia dėmesio skiria ekologinei žmogaus aplinkai. Todėl ekologinis ilgalaikis darnumas analizuojamas giliai galima išskirti didžiąja daugumą naudojamų rodiklių. Iš kitos pusės vidinis ekologinis darnumas atskleidžiamas silpnai. Galima išskirti vos kelis rodiklius. Kalbant apie indekso dinamiškumą, reikėtų pastebėti, kad rodiklių gausa nedaro jį labiau dinamišku. Didžioji dalis naudojamų rodiklių tik parodo esamą situaciją, o ne jos pokytį. Apibendrinant galima teigti, kad Gerovės indeksas geriau nei ISEW ar GPI atskleidžia darnumą. Tačiau kartu jis turi silpnų vietų atskleidžiant ekoniminįsocialinį darnumą laike bei vidinį ekologinį darnumą. Taip pat netolygiai paskirstomi trijų sudedamųjų dalių svoriai. Žmogaus socialinės raidos indeksas (HDI). Indeksą 1990 m. sukūrė Nobelio premijos laureatas indas Amartya Sen ir pakistanietis Mahbub ul Haq padedant anglams Gustav Ranis bei Meghnad Desai. Nuo sukūrimo indeksas naudojamas Jungtinių Tautų vystymo programoje (United Nations Development Programme) pateikiant kasmetinę ataskaitą apie Žmogaus socialinę raidą (Human Development Report) pasaulio valstybėse. HDI sudaro trijų sudedamųjų lygiavertė suma: a) Gyvenimo trukmės indeksas; b) Švietimo indeksas, kurį sudaro 2/3 raštingumo indeksas + 1/3 aukštojo ir aukštesniojo išsilavinimo indeksas; c) Bendrojo produkto indeksas. Toks HDI skaičiavimas susilaukė daugybės kritikos. Daugiausia ši kritika susieta su skaičiavimais, duomenų pasirinkimo teisingumu ir pan. Svarbiausi pastebėjimai būtų tokie: a) HDI neįskaičiuoja pajamų nelygybės (Ambui, 1998; Anand, 2000; Raworth, 2002; Dasgupta, 2007; Neumayer, 2000; McGillivray, 2006; Hastings, 2009); b) HDI ignoruoja ekologiją (Neumayer, 2000; Raworth, 2002). Atsižvelgus į dalį pastabų 2010 metais Žmogaus socialinės raidos ataskaitoje HDI skaičiavimas kiek pakeičiamas (HDR, 2010; Ravallion, 2010). Indeksą sudaro tos pačios trys dalys (sveikata, švietimas ir pajamos). Sveikatos dalyje naudojamas iš esmės tas pats gyvenimo trukmės indeksas. Tuo tarpu kitų dviejų dalių skaičiavimas buvo pakeistas. Švietimo indeksą sudaro vidutinė mokymosi trukmės ir tikėtinos vidutinės mokymosi trukmės indeksai. Šiuo atveju šis pakeitimas neturi esminės įtakos darnaus vystymosi vertinimo analizei. Trečia dalis buvo pakeista iš esmės metais skaičiuojant HDI buvo naudojamas ne bendrasis produktas, o pajamų indeksas. Be to, nuo 2010 metų šalia HDI atsirado jo atmaina IHDI Žmogaus raidos indeksas, koreguotas atsižvelgiant į socialinę ir ekonominę nelygybę. Tai leidžia naujam HDI geriau atspindėti ekonominį bei socialinį darnumą. Apibendrinant HDI analizę, svarbu paminėti, kad nors nuo 2010 metų atnaujintas HDI geriau atskleidžia ekonominį ir socialinį darnumą, kartu jame vis dar nėra 58

59 vietos ekologiniam darnumui. Tokie minusai padaro šį indeksą netinkamą darnaus vystymosi visaverčiam vertinimui. Jungtinių Tautų darnaus vystymosi komisijos rodiklių rinkinys (UNCSD58). Jungtinių Tautų darnaus vystymosi komisija buvo sukurta 1992 metais Jungtinių Tautų Ekonominės ir Socialinės Tarybos kaip pagrindinis įrankis darnumo klausimams spręsti metais buvo sukurta 134 rodiklių darnaus vystymosi sistema, sugrupuota į grupes pagal pagrindines darnaus vystymosi sudedamąsias (ekonomika, aplinka, visuomenė) dalis. Kai ši rodiklių sistema buvo išbandyta 20 pasaulio šalių, ji buvo sutrumpinta iki dabartinių 58 rodiklių bei pridėta ketvirta grupė instituciniai rodikliai, kiekvienoje iš šių grupių išskiriant nuo 2 iki 6 pogrupių. (UNCSD, 2001; Parris, 2003; UNCSD, 2007; Čiegis, 2010). Taigi nuo 2001 metų UNCSD58 susideda iš 4 darnaus vystymosi rodiklių grupių: 1 grupė. Ekonomika, kurią sudaro 2 rodiklių pogrupiai: ūkio struktūra (4 rodikliai) ir vartojimas/gamyba (9 rodikliai); 2 grupė. Visuomenė, kurią sudaro 6 rodiklių pogrupiai: lygybė (4 rodikliai), sveikata (8 rodikliai), švietimas (3 rodikliai), būstas (1 rodiklis), saugumas (1 rodiklis) ir gyventojai (2 rodikliai); 3 grupė. Aplinka, kurią sudaro 4 rodiklių pogrupiai: atmosfera (3 rodikliai), žemė (6 rodikliai), vandenynai/jūros/pakrantės (3 rodikliai) ir gėlas vanduo (3 rodikliai); 4 grupė. Institucijos, kurias sudaro 2 rodiklių grupės: institucinis pagrindas (2 rodikliai) ir instituciniai pajėgumai (4 rodikliai). (UNCSD, 2001; 2007; Čiegis, 2010). Vadinasi, nagrinėjama rodiklių sistema apima visas tris analizuojamas darnaus vystymosi vertinimo sudedamąsias. Tiesa, pastebima, kad Darnaus vystymosi komisijos pasiūlyta sistema didesnį dėmesį skiria socialinei dimensijai (naudojami 19 rodiklių), kiek mažiau ekonominei (13 rodiklių) ir ekologinei (15 rodiklių). Palyginus su kitomis, jau nagrinėtomis sistemomis ir indeksais, šį rodiklių sistema ekologinei daliai skiria labai mažai dėmesio. Kita vertus, UNCSD58 yra geresnis negu jau nagrinėti indeksai, leidžia atskleisti darnumą ir vidinį, ir laike. Pavyzdžiui, vidinis ekonominis darnumas nusakomas mažiausiai 4 rodikliais (pagrinde pajamų nelygybės rodiklių), o ekonominis darnumas laike mažiausiai 5 rodikliais (tarp jų įsiskolinimo santykio su BVP, išteklių panaudojimo gamyboje, gamybos ir vartojimo atliekų susidarymo rodikliai). Kaip jau buvo pastebėta, socialinei darnaus vystymosi daliai yra skiriama daugiausia dėmesio. Todėl ši rodiklių sistema leidžia pamatyti vidinį socialinį darnumą. Taip pat prisideda lyties lygybės rodiklis, sveikatos ir švietimo sistemos (tiesa, kalbama tik apie vidurinį išsilavinimą) prieinamumo rodikliai, keli demografiniai rodikliai. Kartu turėtų būti geriau atskleidžiamas ir socialinis darnumas laike. Tačiau šiuo atveju tik mirtingumo ir gyvenimo trukmės rodikliai leidžia iš dalies Panašiai tai pamatyti. kaip ir kiti nagrinėti indeksai, UNCSD58 silpnai atskleidžia vidinį ekologinį darnumą ir pakankamai gerai tinka analizuoti ekologinį darnumą laike. Kalbant apie dinamiškumą, reikia pažymėti, kad dauguma rodiklių (ypatingai ekologiniai ar socialiniai) yra statiniai rodikliai, nurodantys tik esamą situaciją. Kartu yra keli rodikliai (paprastai ekonominiai), nurodantys pokyčius per tam tikrą laiką. Taigi nors dinamuškumas UNCSD58 šiek tiek egzistuoja, jis toli gražu nėra pakankamas. 59

60 Galiausiai reikia pastebėti, kad Jungtinių Tautų darnaus vystymosi komisijos pateiktas darnaus vystymosi rodiklių sąrašas apima daugumą vystymosi darnumo aspektų, bet ši rodiklių sistema nėra integruota. Be to, kiekviena šalis, atsižvelgdama į savitumą, gali šį sąrašą koreguoti. Todėl rodiklių gausa ir jų silpna integracija padaro analizę sudėtingą, bendras vaizdas tampa sunkiai suvokiamas. Tai yra didžiausias šios rodiklių sistemos trūkumas. Apibendrinant atliktą analizę galima pažymėti, kad ekonominis vidinis darnumas yra atskleidžiamas visų nagrinėtų indeksų. Tuo tarpu socialinis vidinis darnumas parodomas tik WI ir UNCSD58, taip pat iš dalies HDI ir visiškai neliečiamas ISEW ir GPI. Ekologinį vidinį darnumą nesugeba atskleisti nei vienas iš nagrinėtų rodiklių (WI ir UNCSD58 jį atskleidžia iš dalies). Kalbant apie darnumą laike, šiuo atveju geriausiai atrodo ekologinio darnumo laike situacija tik HDI visiškai ignoruoja aplinkos dalykus, visi kiti indeksai sugeba parodyti ekologinį darnumą laike. Tuo tarpu ekonominis ir socialinis darnumas ilguoju laikotarpiu pakankamai įvertinamas tik UNCSD58, o kitų indeksų jis beveik neliečiamas. Integracijos laipsnis. Darbo pradžioje buvo nustatyta, kad darnaus vystymosi vertinimui labai svarbu integruoti visas tris dimensijas. Tuo tarpu, kaip galima matyti iš pateiktos analizės, beveik visi indeksai ignoruoja kokią nors vieną iš jų arba daugiau dėmesio skiria kuriai nors vienai, o kitoms sudedamosioms dalims ženkliai mažiau. Vienintelė iš nagrinėtų vertinimo sistemų, kuri vienareikšmiai apėmė visas tris dimensijas, buvo UNCSD58. Tačiau šio rodiklių rinkinio pagrindinė problema yra ta, kad naudojami rodikliai nėra integruoti tarpusavyje. Dinamiškumas. Iš esmės visos nagrinėtos vertinimo sistemos nėra pakankamai dinamiškos. Paprastai jos įvertina tik esamą situaciją, ir tai ne visos iš jų pakankamai. O darnaus vystymosi analizėje svarbu ne tik suvokti situaciją, bet ir suprasti ar einama darnumo link. Išvados 1. Galima išskirti tokius svarbiausius darnaus vystymosi analizės pjūvius: a) trys sudedamosios dalys: ekonominė, socialinė ir ekologinė; b) darnumas; c) dinamiškumas. 2. Darnaus vystymosi vertinimo metodai gali būti skirstomi į tokias kategorijas: a) rodikliai (indeksai), kurie dar skirstomi į integruotus ir neintegruotus; b) su produktais susijęs vertinimas, kuris akcentuoja produkto ar paslaugos medžiagų ir (arba) energijos srautus gyvavimo ciklo požiūriu; c) integruoti vertinimo metodai, kurių rinkinys yra skirtas strateginiams pokyčiams ar projektų įgyvendinimui. 3. Esamos darnaus vystymosi vertinimo sistemos, indeksai ir pan. nėra pakankamai gerai atskleidžiantys darnaus vystymosi vertinimą. 4. Šalies darnaus vystymosis strategijos ir aplinkosauginės politikos atskirų ūkio sektorių politikų ekologizavimo požiūriu efektyvumo įvertinimui turėtų būti naudojami indikatoriai, apimantys socialinius ir ekonominius indikatorius; pokyčių aplinkos kokybėje ir spaudime aplinkai indikatorius bei šalies ir visuomenės aktyvumo indikatorius. 60

61 Literatūra 1. Ambui, S., Najam, A. (1998). The Human Development Index: A Critical Review // Ecological Economics. Vol. 25. No Anand, S., Sen, A. (2000). Human Development and Economic Sustainability // World Development, vol. 28. No Bass, S., Dalal-Clayton, B. (2002). Sustainable development strategies: a resource book // Organization for economic cooperation and development. 4. Cobb, C., Goodman, C. S., Wackarnagel, M. (1999). Why bigger isn t better: The genuine progress indicator. Redefining progress. 5. Cobb, C., Halstead, T., Rowe, J. (1995). The Genuine Progress Indicator: Summary of Data and Methodology. San Francisco: Redefining Progress. 6. Colby, M.E. (1991). Environmental management in development: the evolution of paradigms // Ecological economics. No Čiegis, R. (2004). Ekonomika ir aplinka: subalansuotos plėtros valdymas. Kaunas: VDU leidykla. 8. Čiegis. R., Tamošiūnas, T., Ramanauskienė, J., Navickas, K. (2010). Darnaus industrinių zonų vystymosi vertinimas. Šiauliai: ŠU leidykla. 9. Dahl, A.L., Hak, T., Moldan, B. (2007). Sustainability Indicators: A Scientific Assessment // SCOPE, Nr Daly, H. E., Cobb, J. B. (1990). For the Common Good. Boston: Beacon Press. 11. Dasgupta, P. (2007). Measuring sustainable development: Theory and applications // Asian Development Review, vol. 24 No Dipietro, W.R., Anoruo, E. (2006). GDP per capita and its challengers as measures of happiness // International Journal of Social Economics, vol. 33. No England, R. W., Harris, J. M. (1998). Human wellbeing and economic growth. Island Press. 14. Farrell, A., Hart, M. (1998). What does sustainability really means? The search for useful indicators // Environment, Nr Gough, J., Eisenschitz, A. (1998). Theorising the state in local economic governance // Regional studies, vol. 32. No Guenno, G., Tiezzi, S. (1998). The Index of sustainable economic welfare (ISEW) for Italy. 17. Hamilton, C., Denniss, R. (2000). Tracking well-being in Australia: The genuine progress indicator 2000 The Australia institute. 18. Hanley, N. (2000). Macroeconomic measures of sustainability // Journal of economic surveys. Nr Hastings, D. A. (2009). Filling Gaps in the Human Development Index United Nations Economic and Social Commission for Asia and the Pacific, Working Paper WP/09/02. [ ]. 20. HDR Human Development Report (2010). UNDP. [ ]. 21. Jacobs, M. (1995). Sustainable Development From Broad Rhetoric to local Reality. Conference Proceedings from Agenda 21 in Cheshire, 1 December 1994, Chesire County Council, Document No Jiliberto, R. (2004). A holarchical model for regional sustainability assessment //Journal of environmental assessment policy and management, vol. 6. No Kahuthu, A. (2006). Economic growth and environmental degradation in a global context // Environment, development and sustainability, vol. 8. No Lawn, P.A. (2002). A theoretical foundation to support the Index of sustainable economic welfare (ISEW), Genuine progress indicator (GPI), and other related indexes // Ecological economics. Nr

62 25. McGillivray, M., White, H. (2006). Measuring development? The UNDP's human development index // Journal of International Development. Vol. 5. No Munasinghe, M. (1993). Environmental Economics and Biodiversity Management in Developing Countries // Ambio. Vol. 22. Nr Ness, B. (2007). Categorising tools for sustainable assessment // Ecological economics. Vol. 60. No Neumayer, E. (2000). Analysis on the methology of ISEW, GPI and related measures: some constructive suggestions and some doubt on the threshold hypothesis // Ecological Economics. Nr Neumayer, E. (1999). The ISEW - not an index of sustainable economic welfare // Social Indicators Research. Nr Nordhaus, WD., Tobin, J. (1972). Is Growth Obsolete? // Economic Growth, National Bureau of Economic Research. No Nourry, M. (2008). Measuring sustainable development: Some empirical evidence for France from eight alternative indicators // Ecological economics. Nr Our Common Future. (1987). / World Commision on Environment and Development. 33. Parris, T. M., Kates, R. W. (2003). Characterizing and Measuring Sustainable Development // Annual Review of Environment and Resources. Nr Pearce, D., Markandya, A., Barbier, E. (1989). Blueprint for a Green Economy. London. 35. Pearce, D. W., Turner, R. K. (1990). Economics of Natural Resources and the Environment. Baltimore. 36. Pezzey, J. (1989). Economic Analysis of Sustainable Growth and Sustainable Development. The World Bank Environmental Department Working paper N 15. Washington D. C. 37. Pezzzoli, K. (1997). Sustainable development: A transdisciplinary overview of the literature // Journal of Environmental Planning and management. Vol Prescott-Allen, R. (2001). The Wellbeing of Nations: A Country-By-Country Index Of Quality Of Life And The Environment. Island Press. 39. Radermacher, W. (1999). Indicators, Green Accounting and Environment Statistics- Information Requirements for Sustainable Development // International Statistics Review. Nr Ravallion, M. (2010). Troubling tradeoffs in the Human development index. Policy research working paper. World bank. 41. O Riordan, T. (1985). What does sustainability really mean? Theory and development of concepts of sustainability / In: Sustainable Development in an Industrial Economy. Conference proceedings. Centre for Economic and Environmental Development. 42. Raworth, K., Stewart, D. (2002). Critiques of the Human Development index: A review Oxford university press. 43. Searcy, C. (2008). Application of a systems approach to sustainable development performance measurement // International Journal of Productivity and Performance Management Vol. 57. No Singh, R. K., Murty, H. R., Gupta, S. K., Dikshit, A. K. (2009). An overview of sustainability assessment methodologies. Ecological Indicators. 45. Tregidga., H. (2002). The shared meaning of sustainability within the New Zealand business context and its implications: a Delphi study Unpublished master of business management, University of Otago, Dunedin. 46. UNCSD report. (2001). Indicators of sustainable development: Guidelines and methodologies. 47. UNCSD report. (2007). Indicators of sustainable development: Guidelines and methodologies. 62

63 ASSESSMENT OF SUSTAINABLE ECONOMIC DEVELOPMENT EVUALATION SYSTEMS Remigijus Čiegis 1, Viktor Kozlovskij 2 1 Vytautas Magnus University, 2 Vilniaus Kolegija/University of Applied Science Summary Main object of this research is systems of assessment of sustainable development. Main goal is to analyze main systems of assessment of sustainable development. In trying to achieve main goal main task should be resolved to analyze most important systems of assessment of sustainable development by selected criteria. Even though the essence of the concept of sustainable development is pretty much clear, the exact definition of sustainable development appeared to be very problematic and caused a lot of discussions, which are discussed in the paper in detail. However, due to the lack of a single definition encompassing all aspects of the studied concept and the lack of one perfect conception of the concept, we might tend to think, that the most accurate definition of sustainable development is the one provided by the UN World Commission on Environment and Development (or the Brundtland Commission) in a report entitled Our Common Future. According to this definition it is possible to distinguish this main sections of sustainable development analysis: a) three components: economic, social and ecological; b) sustainability; c) dynamism. The next part of paper offers an analysis of the content and problems of sustainable development models one faces while using them for a qualitative and quantitative evaluation of sustainability. Analysis done in the paper quit well show, that systems of sustainable development assessment, which are used in practice, are not sufficient for evaluation of sustainable development. Keywords: sustainable development, economy, assessment, indicators. JEL codes: O52, Q01, Q56. 63

64 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5 (29). Research papers. EKONOMINIŲ INSTRUMENTŲ TAIKYMAS, SIEKIANT SKATINTI VARTOTOJUS SVEIKAI MAITINTIS Ovidija Eičaitė, Albertas Gapšys Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas Antsvoris ir nutukimas kelia didžiulį susirūpinimą daugelyje šalių. Siekdama skatinti sveiką mitybą, valdžia gali teisėtai paveikti rinkos mechanizmą, taikydama ekonominius instrumentus mokesčius ir subsidijas maistui. Kai kurios šalys taiko mokesčius netinkamiems ir nepalankiems sveikatai maisto produktams, o Danija 2011 m. tapo pirmąją pasaulyje valstybe, kurios vyriausybė įvedė mokestį riebalams. Tyrimo tikslas ištirti ekonominių instrumentų galimybes ir pasirinkimą, siekiant skatinti vartotojus sveikai maitintis. Straipsnyje išnagrinėtas ekonominių instrumentų taikymo tikslas, jų tipai ir taikymo praktika įvairiose šalyse. Pateikta mokslinių tyrimų, kuriais siekiama nustatyti ekonominių instrumentų poveikį maisto vartojimui, analizė. Įvertintas ekonominių instrumentų pasirinkimo tikslingumas Lietuvoje. Raktiniai žodžiai: ekonominiai instrumentai, maisto vartojimas, mityba, mokesčiai maistui, nutukimas, subsidijos maistui. JEL kodai: H200, I180. Įvadas Antsvoris ir nutukimas tapo pasauline epidemija, nuo kurios kenčia tiek suaugusieji, tiek vaikai. Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) (Global..., 2010) ataskaitos apie padėtį pasaulyje dėl neužkrečiamųjų ligų duomenimis, 2008 m. 1,5 mlrd. suaugusių gyventojų (20 metų ir vyresnių), t. y. 35 proc. visų suaugusiųjų, turėjo antsvorio. Iš jų apie 205 mln. vyrų (10 proc.) ir 297 mln. (14 proc.) moterų buvo nutukę m., palyginti su 1980 m., nutukimo lygis padidėjo beveik 2 kartus. Ypač didelį susirūpinimą kelia vaikų (iki 5 metų amžiaus) antsvoris metais apie 40 mln. vaikų, t. y. 6 proc. visų vaikų, turėjo antsvorio. Anksčiau manyta, kad antsvoris yra didelių pajamų šalių problema, tačiau pastaruoju metu antsvoris ir nutukimas sparčiai plinta ir mažų bei vidutinių pajamų šalyse. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaitos Apie sveikatą trumpai. Europa 2010 metai (Health..., 2010) duomenimis, daugiau nei pusė (50,1 proc.) visų suaugusių ES gyventojų turi antsvorio arba yra nutukę. Nutukimo, kuris sveikatai kelia didesnį pavojų negu antsvoris, paplitimas svyruoja nuo mažiau kaip 10 proc. Rumunijoje ir Italijoje iki daugiau kaip 20 proc. Jungtinėje Karalystėje (JK), Airijoje ir Maltoje. Nutukimo lygis Lietuvoje (19,7 proc.) taip pat kelia didelį susirūpinimą. Pagal šį rodiklį Lietuva tarp ES šalių narių užima 5 vietą. Antsvoris ir nutukimas yra pagrindiniai rizikos veiksniai susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu, sąnarių ligomis ir kai kurių rūšių vėžiu. Pagrindinė antsvorio ir nutukimo priežastis disbalansas tarp suvartojamos ir išeikvojamos energijos. Visame pasaulyje gyventojai įgyja antsvorį ir nutunka dėl to, kad didina bendrą su maistu gaunamą energijos kiekį, vartodami maisto produktus, turinčius daug riebalų, druskos ir cukraus, bet mažai vitaminų, mineralinių medžiagų ir 64

65 mikroelementų, taip pat tampa mažiau fiziškai aktyvūs, plintant sėdimam darbui, keičiantis transporto rūšims ir didėjant urbanizacijai. Siekiant sumažinti antsvorio ir nutukimo paplitimą, galimos įvairios įsikišimo priemonės, taikomos tiek visai visuomenei, tiek atskiriems individams. Kaip vieną iš priemonių, taikomų visai visuomenei, skatinant sveiką mitybą, PSO nurodo mokesčius ir subsidijas maistui. Mokesčiai ir subsidijos maistui yra netiesioginio valdžios kišimosi į rinką ekonominiai instrumentai, pagrįsti rinkos ekonomikos principais. Kai kurių šalių vyriausybės jau taiko šiuos instrumentus, pvz., mokesčius netinkamiems ir nepalankiems sveikatai maisto produktams. Naujausias ir pažangiausias pavyzdys Danija, 2011 m. spalio 1 d. tapusi pirmąja pasaulyje valstybe, kurios vyriausybė, susirūpinusi gyventojų sveikata ir siekdama sumažinti daug riebalų turinčių maisto produktų vartojimą, įvedė mokestį riebalams. Tyrimo tikslas. Ištirti ekonominių instrumentų galimybes ir pasirinkimą, skatinant vartotojus sveikai maitintis. Uždaviniai: - išnagrinėti ekonominių instrumentų taikymo tikslą, jų tipus ir taikymo praktiką įvairiose šalyse; - išanalizuoti mokslinius tyrimus, kuriais siekiama nustatyti ekonominių instrumentų poveikį maisto vartojimui; - įvertinti ekonominių instrumentų pasirinkimo tikslingumą Lietuvoje. Tyrimo metodika. Siekiant ištirti ekonominių instrumentų galimybes ir pasirinkimą, skatinant vartotojus sveikai maitintis, naudoti bendrieji mokslinio tyrimo metodai mokslinės literatūros lyginamoji ir sisteminė loginė analizė. Informacijai apdoroti ir sisteminti panaudoti grupavimo, lyginimo ir grafinio vaizdavimo būdai. Tyrime atlikta: 1) ekonominių instrumentų taikymo tikslo, jų tipų ir taikymo praktikos įvairiose šalyse išnagrinėjimas; 2) mokslinių tyrimų, kuriais siekiama nustatyti ekonominių instrumentų poveikį maisto vartojimui, analizė; 3) ekonominių instrumentų pasirinkimo tikslingumo įvertinimas Lietuvoje, atlikus Danijos ir Lietuvos rodiklių, susijusių su nutukimu, mityba ir maisto produktų vartojimu, lyginamąją analizę. Tyrimo rezultatai Ekonominių instrumentų taikymo tikslas, jų tipai ir taikymo praktika įvairiose šalyse. Pastaruoju metu visame pasaulyje kyla diskusijų dėl to, ar valdžia, taikydama ekonominius instrumentus (mokesčius ir subsidijas maistui), turėtų teisėtai paveikti rinkos mechanizmą, siekdama skatinti gyventojus sveikai maitintis. Daugelis mokslininkų ir specialistų, dirbančių sveikatos politikos srityje, pažymi, kad ekonominis kišimasis turėtų būti pagrindinis valdžios įrankis, sprendžiant su netinkama mityba ir nutukimu susijusias problemas. Valdžios kišimosi argumentas ekonominiu požiūriu išorės pasekmės (t. y. išlaidos sveikatos priežiūrai) (Marshall, 2000; Leichester, 2004; Jensen, 2007 ir kt.). Mokesčių ir subsidijų maistui taikymo tikslas sukurti ekonomines paskatas, siekiant pakeisti rinkos dalyvių elgseną. Ekonominiai instrumentai yra potencialiai galingi, nes maisto kaina vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių vartojimą ir konkurenciją (Reisch, 2011). Kai kurie mokslininkai pažymi, kad mokesčiai maistui yra patrauklūs dar ir tuo, kad 65

66 iš jų gaunamos pajamos gali būti panaudojamos kitiems tikslams, pvz., sveikatos skatinimo programoms, švietimui (Jacobsen, 2000; Reisch, 2011). Ekonominius instrumentus galima suskirstyti į 2 tipus: 1) mokesčiai tam tikriems netinkamiems ir nepalankiems sveikatai maisto produktams bei subsidijos tinkamiems ir palankiems sveikatai maisto produktams; 2) mokesčiai tam tikroms kenksmingoms sveikatai maisto produktų sudėtinėms dalims. Pirmajam ekonominių instrumentų tipui priskiriamų mokesčių ir subsidijų pavyzdžiai gali būti: mokesčiai saldainiams, gaiviesiems gėrimams, užkandžiams ir kitiems netinkamiems ir nepalankiems sveikatai maisto produktams; sumažintas pridėtinės vertės mokestis (PVM) vaisiams ir daržovėms. Šių mokesčių ir subsidijų tikslas suteikti vartotojams ekonomines paskatas, kad jie rinktųsi maisto produktus pagal sveikos mitybos rekomendacijas, kad sumažintų antsvorio ir nutukimo riziką bei kitokį pavojų sveikatai. Antrajam ekonominių instrumentų tipui priskiriamų mokesčių pavyzdžiai gali būti: mokesčiai sotiesiems riebalams; mokesčiai cukrui. Tikėtina, kad šių mokesčių schema, palyginti su skirtingų PVM taikymu tam tikriems produktams, yra labiau susijusi su galutiniu tikslu pagerinti gyventojų sveikatą, tačiau jų taikymo trūkumas didesnės administracinės išlaidos (Jensen, 2007). Mokesčiai netinkamiems ir nepalankiems sveikatai maisto produktams yra taikomi įvairiose šalyse. Prancūzijoje PVM, taikomas saldainiams, šokoladui, margarinui ir augaliniam aliejui (19,6 proc.), yra žymiai didesnis nei kitiems maisto produktams (5,5 proc.). JK maisto produktams taikomas nulinis PVM, tačiau alkoholiniams gėrimams, konditerijos gaminiams, traškučiams, pikantiškiems užkandžiams, maistui viešojo maitinimo įstaigose arba išsinešti, ledams, gaiviesiems gėrimams ir mineraliniam vandeniui taikomas standartinis PVM (20 proc.). Kanadoje pardavimų mokesčiais apmokestinami gaivieji gėrimai, užkandžiai, o visi kiti maisto produktai šiais mokesčiais yra neapmokestinami. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) kai kurios valstijos taip pat taiko pardavimų mokesčius, ypač gaiviesiems gėrimams, užkandžiams ir saldainiams. Australijoje pagrindiniai maisto produktai nėra apmokestinami, tačiau paruoštam, greitajam ir maistui išsinešti, o taip pat konditerijos ir duonos gaminiams, užkandžiams, ledams ir sausainiams yra taikomi prekių ir paslaugų Mokestis mokesčiai. riebalams įvestas Danijoje. Toks mokestis taikomas tiek šalyje pagamintiems, tiek importuotiems maisto produktams, savo sudėtyje turintiems daugiau kaip 2,3 proc. sočiųjų riebalų. Mokesčio dydis 16 Danijos kronų (DKK) už kiekvieną maisto produktuose esančių sočiųjų riebalų kilogramą. Pagrindiniai maisto produktai, kuriems taikomas šis mokestis mėsa, kai kurie pieno produktai (pvz., sviestas, pasterizuota grietinėlė), gyvuliniai riebalai, augaliniai aliejai ir kitos riebalinės medžiagos, margarinas, tepieji riebalų mišiniai ir kiti produktai, kurie gali būti laikomi išvardintų produktų pakaitalais. Moksliniai tyrimai, kuriais siekiama nustatyti ekonominių instrumentų poveikį maisto vartojimui. Ekonominių instrumentų veiksmingumą maisto vartojimui reikia ekonomiškai pagrįsti. Tyrimus, kuriais siekiama nustatyti mokesčių tam tikriems maisto produktams poveikį maisto vartojimui, yra atlikę mokslininkai T. Marshall (2000), F. Kuchler ir kt. (2004, 2005), o tyrimus, kuriais siekiama nustatyti mokesčių ir subsidijų tam tikroms maistinėms medžiagoms poveikį maisto vartojimui A. Leichester ir F. Windmeijer (2004), S. Smed ir kt. (2005), Chouinard ir kt. 66

67 (2007). Išsamų tyrimą dėl mokesčių ir subsidijų tam tikriems maisto produktams bei mokesčių ir subsidijų maistinėms medžiagoms poveikio maisto vartojimui atliko Danijos mokslininkai J. D. Jensen ir S. Smed (2007). T. Marshall (2000) tyrė ekonominių instrumentų galimą poveikį mitybai ir ischeminėms širdies ligoms JK. Mokslininkas pasiūlė taikyti 17,5 proc. PVM kai kuriems maisto produktams, kurie yra pagrindinis sočiųjų riebalų šaltinis, t. y. nenugriebtam pienui; sūriams; sviestui; sausainiams, bandelėms, tortams ir pyragaičiams; pudingams; ledams. Marshall padarė keletą prielaidų dėl šių produktų paklausos elastingumo koeficientų kainos atžvilgiu, teigdamas, kad nugriebto pieno paklausos elastingumo koeficientas kainos atžvilgiu yra 1,0 (tai reiškia, kad kainai padidėjus 1 proc. vartojimas sumažėja 1 proc.), nes nenugriebtas pienas turi artimų pakaitalų liesą arba pusiau liesą pieną. Sūrių paklausos elastingumo koeficientas kainos atžvilgiu yra 0,5, o sviesto 0,7), nes šie produktai turi mažiau tiesioginių pakaitalų. Sausainiai, bandelės, tortai, pyragaičiai, pudingai ir ledai gali būti pakeisti mažiau sočiųjų riebalų turinčiais produktais, todėl jų paklausos elastingumo koeficientas kainos atžvilgiu yra 1,0. Remdamasis šiomis prielaidomis, mokslininkas nustatė, kad energijos kiekis, gaunamas iš sočiųjų riebalų, taip pat cholesterolio kiekis ir ischeminių širdies ligų skaičius sumažėjo. T. Marshall pateikė išvadą, kad, pritaikius didesnį PVM maisto produktams, turintiems daug sočiųjų riebalų, per metus būtų galima išvengti nuo 900 iki 1000 ankstyvų mirčių. Mokslininkas pažymėjo, kad tokių mokesčių taikymas greičiausiai duotų didžiulę naudą gyventojų sveikatai, tačiau patys mokesčiai yra regresyvūs, t. y. mažas pajamas gaunantys gyventojai mokėtų daugiau nei gaunantys dideles. E. Kennedy ir S. Offut (2000) teigė, kad T. Marshall paklausos elastingumo koeficientai kainos atžvilgiu yra per dideli, todėl ir galimas poveikis pervertintas. F. Kuchler ir kt. (2004) tyrė mokesčių užkandžiams poveikį šių produktų vartojimui JAV. Naudodamiesi namų ūkių tyrimo duomenimis, mokslininkai nustatė, kad palyginti maži mokesčiai 1 cento svarui (svorio matui) arba 1 proc. vertės žymiai nepakeistų užkandžių vartojimo, todėl turėtų nedidelį poveikį mitybos kokybei arba sveikatos rezultatams, tačiau sugeneruotų mln. JAV dolerių mokesčių pajamų. Vėlesniame darbe tie patys mokslininkai (Kuchler, 2005) nustatė, kad maži mokesčiai sūriems užkandžiams neturėtų didelio poveikio mitybos kokybei, be to, net ir palyginti dideli mokesčiai pastebimai nepaveiktų vidutinio vartotojo mitybos kokybės. A. Leichester ir F. Windmeijer (2004) tyrė galimą mokesčių riebalams poveikį maisto įsigijimui JK. Nepriklausomai nuo šeimų pajamų mokslininkai pritaikė hipotetinius mokesčius 4 maistinėms medžiagoms: 1 p (pensas)/kg sočiųjų riebalų, 1p/kg monosočiųjų riebalų, 1 p/g natrio (iš druskos) ir 1 p/g cholesterolio. Tyrimui buvo panaudoti namų ūkių tyrimo duomenys, kurie parodė, kad su įsigyjamu maistu gaunami riebalų, natrio ir cholesterolio kiekiai mažai skiriasi skirtingas pajamas gaunančių gyventojų grupėse. Mokslininkai nustatė, kad, pritaikius hipotetinius mokesčius 4 maistinėms medžiagoms, su įsigyjamu maistu gaunami šių medžiagų kiekiai nežymiai pasikeistų visose skirtingas pajamas gaunančių gyventojų grupėse, nors mažas pajamas gaunančių gyventojų grupėje su maistu įsigyjamų riebalų ir cholesterolio kiekiai šiek tiek sumažėtų. Mokslininkai padarė išvadą, kad mokesčiai riebalams 67

68 greičiausiai būtų regresyvūs. Mažiausias pajamas gaunantys gyventojai (mažiau kaip 36 svarai per savaitę) mokesčiams riebalams išleistų 0,7 proc. visų savo pajamų; vidutines pajamas (140 svarų per savaitę) 0,25 proc.; dideles pajamas (daugiau kaip 519 svarų per savaitę) mažiau kaip 0,1 proc. S. Smed ir kt. (2005) tyrė mokesčių riebalams, cukrui ir subsidijų skaiduloms poveikį maisto vartojimui Danijoje. Mokslininkai naudojosi namų ūkių tyrimo duomenimis, todėl tyrimas leido išanalizuoti skirtingų socialinių grupių vartotojų elgsenos pokyčius. Buvo sumodeliuoti 4 scenarijai: 1) mokesčiai visiems riebalams (7,75 DKK/kg); 2) mokesčiai sotiesiems riebalams (7,90 DKK/kg); 3) mokesčiai pridedamam cukrui (6,23 DKK/kg); 4) subsidijos skaiduloms (10,70 DKK/kg). Smed ir Denver nustatė, kad mokesčiai riebalams sumažintų riebalų suvartojimą, tačiau padidintų cukraus suvartojimą, o mokesčiai cukrui sumažintų cukraus suvartojimą, tačiau padidintų riebalų suvartojimą. Subsidijos skaiduloms turėtų nedidelį poveikį riebalų ir cukraus suvartojimui. Didžiausią susirūpinimą Danijoje kelia žemesnio socialinio sluoksnio, kaimo vietovių ir jaunų žmonių nutukimas ir netinkama mityba. Nustatyta, kad nė vieno iš 4 scenarijų taikymas ypač palankaus poveikio šioms žmonių grupėms nepadarytų. Vien tik mokesčiai ir subsidijos negalėtų išspręsti nutukimo problemos, tačiau tai nereiškia, kad jie turėtų būti atmesti. Šie ekonominiai instrumentai galėtų būti derinami su kitomis reguliavimo priemonėmis, pvz., informacinėmis kampanijomis arba taisyklėmis pagrįstomis priemonėmis. Visi šie instrumentai, taikomi kartu, galėtų sustiprinti vieni kitų veiksmingumą. H. H. Chouinard ir kt. (2007) tyrė mokesčio riebalams poveikį pieno produktų vartojimui JAV. Naudodamiesi prekybos centrų duomenimis, mokslininkai nustatė, kad 10 proc. mokestis procentinei riebalų sudėčiai pieno produktuose tik nežymiai sumažintų pieno produktų vartojimą (0,86 proc.), be to, šie mokesčiai būtų regresyvūs. J. D. Jensen ir S. Smed (2007), remdamiesi metiniais visuminės paklausos duomenimis, tyrė mokesčių ir subsidijų poveikį maisto vartojimui Danijoje. Tyrime buvo sumodeliuoti 7 skirtingi scenarijai (2 subsidijų, 3 mokesčių ir 2 mokesčių pajamų neutralūs jungtiniai scenarijai): 1) mažesnis PVM vaisiams, daržovėms ir bulvėms (nuo 25 iki 12,5 proc.); 2) subsidijos skaiduloms (apytiksliai 75,20 DKK kg/skaidulų); 3) mokestis riebalams (apytiksliai 10,20 DKK/kg riebalų); 4) mokestis sotiesiems riebalams (apytiksliai 17,90 DKK/kg riebalų); 5) mokestis cukrui (apytiksliai 7,10 DKK kg/cukraus); 6) subsidijos skaiduloms ir mokesčiai sotiesiems riebalams ir cukrui; 7) sumažintas perpus PVM vaisiams ir daržovėms ir mokesčiai riebalams ir cukrui. Pritaikius visus scenarijus, išskyrus penktąjį, maisto produktų vartojimas pakito nuo gyvulinės kilmės produktų pereita prie augalinės kilmės produktų (1 lentelė). Pritaikius 1 ir 2 scenarijus, riebalų, sočiųjų riebalų ir skaidulų suvartojimas mažėjo, tačiau 1 scenarijaus atveju cukraus suvartojimas sumažėjo, o 2 scenarijaus atveju nežymiai padidėjo. Pritaikius 3 ir 4 scenarijus, riebalų suvartojimas sumažėjo, tačiau cukraus suvartojimas padidėjo. Pagal 5 scenarijų sumažėjo tik cukraus suvartojimas, bet padidėjo visų kitų maisto produktų vartojimas. Pritaikius 6 ir 7 scenarijus, skaidulų suvartojimas padidėjo panašiai kaip 1 ir 2 scenarijų atvejais, tačiau riebalų ir sočiųjų riebalų suvartojimas sumažėjo labiau. Kadangi cukrus mokesčių 68

69 neutralių pajamų atveju yra apmokestinamas, jo suvartojimas, taikant 6 ir 7 scenarijus, sumažėjo. 1 lentelė. Poveikis kai kurių maisto produktų ir maistinių medžiagų suvartojimui Danijoje, proc. (Jensen, 2007) Subsidijos Mokesčiai Mokesčiai ir subsidijos Scenarijai vaisiams/ skaiduloms visiems sotiesiems cukrui maistinėms maisto daržovėms riebalams riebalams medžiagoms produktams Pienas 1,6 1,2 1,6 1,9 1,2 1,2 1,4 Sviestas ir riebalai 1,8 2,5 12,6 14,5 2,1 7,6 5,1 Sūriai 2,2 3,0 7,0 7,7 2,5 4,5 3,3 Kiaušiniai 2,1 2,9 1,0 3,3 2,5 0,4 0,5 Mėsa 0,0 0,4 5,4 3,6 0,2 1,7 1,7 Žuvis 1,6 2,5 1,6 1,8 1,9 0,2 0,1 Miltai, duona 1,3 8,6 1,7 1,9 0,4 7,0 1,7 Cukrus 0,2 3,3 6,4 6,4 15,8 6,5 3,1 Bulvės, vaisiai ir daržovės 7,8 5,1 3,3 3,3 1,0 5,5 7,6 Riebalai 0,7 0,5 6,1 5,9 1,2 2,5 2,3 Sotieji riebalai 1,1 1,1 7,2 7,4 1,4 3,6 2,9 Skaidulos 4,1 6,7 2,3 2,4 0,7 6,1 4,3 Šio tyrimo rezultatai parodė, kad efektyviausias maisto apmokestinimo būdas taikyti mokesčius tiesiogiai tikslinėms maistinėms medžiagoms. Mokesčių maistinėms medžiagoms poveikis yra proc. veiksmingesnis (dėl sumažėjusio/padidėjusio sočiųjų riebalų, cukraus ir skaidulų suvartojimo) nei mokesčių skirtingiems maisto produktams sumažinto arba padidinto PVM forma. Ekonominių instrumentų pasirinkimo tikslingumo Lietuvoje įvertinimas. Ekonominių instrumentų taikymas, skatinant vartotojus sveikai maitintis, nėra populiarus. Šalių vyriausybių susirūpinimas dėl gyventojų kasdieninės mitybos ir sveikatos problemų tik pamažu virsta ekonominės politikos priemonėmis. Danijos vyriausybei įvedus mokestį riebalams, daugelis šalių, kuriose antsvorio ir nutukimo problemos kelia susirūpinimą, pradėjo svarstyti, ar ir joms nevertėtų pasekti Danijos pavyzdžiu. Kyla klausimas, ar Lietuvai taip pat reikėtų taikyti ekonominius instrumentus, o jeigu taip, tai kokius pasekti Danijos pavyzdžiu ar svarstyti kitus variantus. Šiuo metu Lietuvoje visiems maisto produktams yra taikomas standartinis PVM tarifas (21 proc.). Nutukimo lygis Danijoje sudaro tik 11,4 proc. ir yra mažesnis nei ES vidurkis (15,5 proc.). Pagal šį rodiklį Danija tarp ES šalių narių užima 22 vietą Lietuvoje nutukimo lygis sudaro 19,7 proc. (1 pav.). Pagal šį rodiklį Lietuva tarp ES šalių užima 5 vietą. Daugiau nutukusių žmonių yra tik JK, Airijoje, Maltoje ir Liuksemburge. 69

70 Danija (1987, 2000, 2005) Lietuva (1998, 2006) 1 pav. Nutukimo lygio kitimas Danijoje ir Lietuvoje, proc. (Health..., 2010) 1997 m. bendras gaunamos su maistu energijos kiekis per dieną, (kcal/1 gyventojui) Danijoje buvo žymiai didesnis nei Lietuvoje m., palyginti su 1997 m., šis rodiklis Danijoje padidėjo nuo 3358 iki 3416 kcal/1 gyventojui, arba 2 proc., o Lietuvoje nuo 3163 iki 3436 kcal, arba 9 proc. (2 pav.). Bendras gaunamos su maistu energijos kiekis per dieną analizuojamu laikotarpiu Lietuvoje didėjo sparčiau (vidutiniškai 0,9 proc. per metus) nei Danijoje (vidutiniškai 0,2 porc. per metus) m. pagal šį rodiklį Danija ir Lietuva beveik susilygino Lietuva Danija 2 pav. Bendras gaunamos su maistu energijos kiekis per dieną Danijoje ir Lietuvoje m., kcal/1 gyventojui (Maisto ir žemės ūkio organizacijos (MŽŪO) duomenys) Pagal bendrą suvartojamų riebalų kiekį per dieną (g/1 gyventojui) Danija lenkia Lietuvą m., palyginti su 1997 m., šis rodiklis Danijoje padidėjo nuo 128,72 iki 136,76 g, arba 6 proc., o Lietuvoje nuo 78,61 net iki 104,04 g, arba 32 proc. (3 pav.). Suvartojamų riebalų kiekis per dieną analizuojamu laikotarpiu žymiai sparčiau didėjo Lietuvoje (vidutiniškai 3,0 proc. per metus) nei Danijoje (vidutiniškai 0,6 proc. per metus). Lietuvos biomedicininių tyrimų instituto mokslininkų duomenimis, šalyje maistui naudojama 1,5 karto daugiau riebalų nei rekomenduoja PSO. 1,5 karto daugiau nei reikėtų suvartojama ir sočiųjų riebalų. 70

71 Lietuva Danija 3 pav. Bendras suvartojamų riebalų kiekis per dieną Danijoje ir Lietuvoje m., g/1 gyventojui (MŽŪO) Lyginant Danijos ir Lietuvos maisto produktų vartojimo struktūrą, galima padaryti išvadą, kad danai daugiau nei lietuviai suvartoja maisto produktų, turinčių daug riebalų, t. y. mėsos, sūrių, tačiau jie kur kas daugiau nei lietuviai suvartoja ir palankių sveikatai produktų, t. y. šviežių vaisių ir daržovių, grūdinių produktų (2 lentelė). 2 lentelė. Pagrindinių maisto produktų vartojimo Danijoje ir Lietuvoje 2009 m. palyginimas (Food..., 2011, MŽŪO, Lietuvos..., 2011) Maisto produktai Vartojimas Danijoje, kg/1 gyventojui per metus Vartojimas Lietuvoje, kg/1 gyventojui per metus Lietuvos nukrypimas nuo Danijos, kg Jautiena Paukštiena Kiauliena Geriamas pienas Sviestas Sūriai 25* Grūdai Bulvės 82* Cukrus Obuoliai Kriaušės Švieži pomidorai *MŽŪO 2007 metų duomenys. Danijos ir Lietuvos rodiklių, susijusių su nutukimu, mityba ir maisto produktų vartojimu, analizė rodo, kad Lietuvai vertėtų svarstyti ekonominių instrumentų taikymo, skatinant vartotojus sveikai maitintis, galimybes. Pasirenkant ekonominius intrumentus, greičiausiai vertėtų taikyti vadinamąjį morkos ir lazdos principą. Kadangi lietuviai valgo palyginti mažai šviežių vaisių ir daržovių, grūdinių produktų, jiems reikėtų pasiūlyti morką arba sumažintą PVM šiems produktams, arba subsidijas skaiduloms. Lietuviai suvartoja daug riebalų, todėl jiems reikėtų pasiūlyti ir lazdą arba mokesčius tam tikriems maisto produktams, turintiems daug riebalų, ypač sočiųjų, arba mokestį riebalams (Danijos pavyzdys). Tikėtina, kad toks morkos 71

72 ir lazdos principo taikymas paveiktų ir maisto produktų gamintojus, kurie būtų suinteresuoti gaminti ir pateikti vartotojams tinkamesnius ir palankesnius sveikatai maisto produktus. Pasirenkant konkrečius ekonominius instrumentus, reikėtų įvertinti administracines išlaidas. Siekiant nustatyti ekonominių instrumentų galimą poveikį maisto vartojimui Lietuvoje, būtina atlikti tyrimus. Išvados 1. Anstvoris ir nutukimas kelia didelį susirūpinimą visame pasaulyje. Siekdama skatinti vartotojus sveikai maitintis, valdžia gali teisėtai paveikti rinkos mechanizmą, taikydama ekonominius instrumentus mokesčius ir subsidijas maistui. 2. Ekonominius instrumentus galima suskirstyti į 2 tipus: pirmajam tipui priklauso mokesčiai tam tikriems netinkamiems ir nepalankiems sveikatai maisto produktams bei subsidijos tinkamiems ir palankiems sveikatai maisto produktams, o antrajam mokesčiai tam tikroms kenksmingoms sveikatai maisto produktų sudėtinėms dalims. 3. Ekonominiai instrumentai jau yra taikomi įvairiose šalyse. Dažniausiai didesniais mokesčiais yra apmokestinami netinkami ir nepalankūs sveikatai maisto produktai, t. y. maisto produktai, turintys daug sočiųjų riebalų, druskos, cukraus m. Danija tapo pirmąja pasaulyje valstybe, kurios vyriausybė įvedė mokestį riebalams. 4. Norint taikyti ekonominius instrumentus, reikia ekonominio pagrindimo. Vienų mokslinių tyrimų, kuriais siekiama nustatyti šių instrumentų poveikį maisto vartojimui, rezultatai rodo, kad jie turėtų didelį poveikį maisto vartojimui, o kitų tyrimų rezultatai rodo, kad šis poveikis būtų nedidelis, nes maisto vartojimas yra palyginti neelastingas. Todėl tyrimai šioje srityje turėtų būti tęsiami. 5. Aukštas nutukimo lygis Lietuvoje, netinkama šalies gyventojų mityba rodo, kad vertėtų svarstyti ekonominių instrumentų taikymo, skatinant vartotojus sveikai maitintis galimybes. Renkantis ekonominius intrumentus, greičiausiai vertėtų taikyti ir mokesčius, ir subsidijas maistui. Siekiant nustatyti ekonominių instrumentų galimą poveikį maisto vartojimui Lietuvoje, būtina atlikti tyrimus. Literatūra 1. Chouinard, H. H., Davis, D. E., LaFrance, J. T., Perloff, J. M. (2007). Fat Taxes: Big Money for Small Change // Forum for Health Economics and Policy, Article 2, Volume 10, Issue Food: from farm to fork statistics. (2011). Eurostat. European Commission. [ ]. 3. Global status report on noncommunicable deseases (2011). World Health Organization. - [ ]. 4. Health at a Glance: Europe (2010). OECD. [ ]. 5. Jacobsen, M. F, Brownell, K. D. (2000). Small Taxes on Soft Drinks and Snack Foods to Promote Health // American Journal of Public Health 90(6):

73 6. Jensen, J. D., Chsitensen, T., Nordström, J., Denver, S. (2007). Food consumption and welfare economics impacts of economics and poltical conditions. Institute of Food and Resources Economics. University of Copenhagen. 7. Jensen, J. D., Smed, S. (2007). Cost effective design of economic instruments in nutrition policy // International Journal of Behavioural Nutrition and Physical Activity. [ ]. 8. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos statistinių duomenų bazė. [ ]. 9. Kennedy, E., Offutt, S. (2000). Alternative nutrition outcomes using a fiscal food policy [Commentary] // British Medical Journal; Nr. 320(7230): Kuchler, F., Tegene, A., Harris, M. J. (2004). Taxing Snack Foods: What to Expect for Diet and Tax Revenues. Agricultural Information Bulletin No Current Issues in Economics of Food Markets. Economic Research Service. U.S. Department of Agriculture. Washington, D. C. 11. Kuchler, F., Tegene, A., Harris, M. J. (2005). Taxing Snack Food: Manipulating Diet Quality or Financing Information Programs? // Review of Agricultural Economics 27(1). 12. Leicester, A., Windmeijer, F. (2004). The Fat Tax : Economic Incentives to Reduce Obesity. Briefing Note No. 49, Institute for Fiscal Studies. London, UK. 13. Lietuvos žemės ūkis (2011). Vilnius. Lietuvos statistikos departamentas. 14. Marshall, T. (2000). Exploring a fiscal food policy: the case of diet and ischaemic heart disease // British Medical Journal 2000; 320(7230): Reisch, L.A., Lorek, S., Bietz, S. (2011). Corpus Discussion Paper 2 on Policy Instruments for Sustainable Food Consumption. [ ]. 16. Smed, S., Jensen, J. D., Denver, S. (2005). Differentiated Food Taxes as a Tool in Health and Nutrition Policy. Paper prepared for presentation at the 11th Congress of the EAAE (European Association of Agricultural Economists) The Future of Rural Europe in a Global Agri Food System, Copenhagen, Denmark, August THE USE OF ECONOMIC INSTRUMENTS TO ENCOURAGE CONSUMERS TO EAT HEALTHY Ovidija Eičaitė, Albertas Gapšys Lithuanian Institute of Agrarian Economics Summary Overweight and obesity are of great concern in many countries. In order to promote healthy diets, a government may intervene in the economy using economic instruments food taxes and subsidies. Various countries tax unhealthy food. In 2011, Denmark became the first country in the world the government of which introduced a fat tax. The aim of the research is to examine the potentials and choice of economic instruments in order to encourage consumers to eat healthy. The paper explores the goal of using economic instruments, their types and practice of using in different countries. The analysis of studies which examined the impact of economic instruments on food consumption is presented. The expediency of choice of economic instruments is made in Lithuania. Key words: economic instruments, food consumption, food subsidies, food taxes, obesity, nutrition. JEL codes: H200, I

74 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5 (29). Research papers. KŪNO KULTŪROS IR SPORTO STRATEGIJOS FORMAVIMAS LIETUVOJE Akvilė Gedvilaitė Vytauto Didžiojo universitetas Ilgalaikė valstybinė strategija kūno kultūros ir sporto srityje nebuvo parengta per visą Lietuvos valstybės nepriklausomybės laikotarpį. Tik po Lietuvos įstojimo į Europos sąjungą, 2007 metų vasarą buvo parengtas valstybinės strategijos kūno kultūros ir sporto srityje projektas (Lietuvos Respublikos ministro pirmininko 2007 m. liepos 13 dienos potvarkiu Nr. 259 sudaryta darbo grupė), pavadintas Kūno kultūros ir sporto plėtros strategijos ( ) projektu. Tenka pripažinti, jog Lietuvoje kūno kultūros ir sporto sektoriaus problemų analizė mokslo lygmenyje atliekama fragmentiškai, dažniausiai orientuojamasi į sportininkų rengimo arba sporto mokslo problematiką, bei problemas, susijusias su įvairaus amžiaus gyventojų fiziniu aktyvumu ir sveikata, specialistų rengimu, tačiau mažai dėmesio skiriama sporto sektoriaus vadybos klausimams, o šio sektoriaus strategijos formavimo problemų analizės apskritai pasigendama. Tyrimo tikslas sudaryti kūno kultūros ir sporto sektoriaus sektoriaus strateginio valdymo modelį ir nustatyti strategines veiklos sritis. Tyrimo metodai ekspertų apklausa, statistinė duomenų analizė ir grafinis modeliavimas. Ekspertinis Lietuvos kūno kultūros ir sporto strategijos projekto vertinimas ir strateginių veiklos sričių nustatymas išryškina svarbiausius trūkumus, kuriuos pašalinus, galima tikėtis efektyvesnio ir sklandesnio Lietuvos kūno kultūros ir sporto strategijos formavimo ir įgyvendinimo proceso. Atskleidus strategijos formavimo vadybinius ir socialinius aspektus, atsižvelgus į ekspertų pastabas ir pasiūlymus, Lietuvos kūno kultūros ir sporto strategiją galima koreguoti. Raktiniai žodžiai: kūno kultūros ir sporto strategija, strategijos formavimas. JEL kodai: M100, M190. Įvadas Tyrimo aktualumas. Sporto strategijos formavimui keliami reikalavimai, siejami su šio sektoriaus svarba valstybės politikai, ekonomikai bei kultūrai ir sveikai piliečių gyvensenai. Sveikas piliečių gyvenimo būdas daugelyje valstybės strateginio planavimo dokumentų yra įvardinamas kaip vienas iš prioritetinių uždavinių, o kūno kultūra ir sportas kaip esminis tokios gyvensenos pamatas. Europos bendrijos komisijos Baltosios knygos (2007) skyriuje dėl ES strateginio požiūrio Kartu sveikatos labui m. nurodoma, kad sveikatos stiprinimo sritis turi būti remiama veiksminga politika ir efektyviais veiksmais valstybėse narėse EB ir pasauliniu lygiu, todėl reikalingas tarpsektorinis bendradarbiavimas. Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą ir Lisabonos sutarties pasirašymas įpareigoja Lietuvos valstybę iš esmės peržiūrėti kūno kultūros ir sporto strategiją. Kūno kultūrai ir sportui tampant vis svarbesnėmis ūkio ir kultūros dalimis, itin svarbiu įrankiu savo veiklos plėtros modeliavimui pripažįstami strateginio valdymo principai ir metodai. Todėl, analizuojant kūno kultūros ir sporto situaciją šalyje ir braižant jos plėtros scenarijus, būtina vadovautis strateginio planavimo dokumentuose naudojamų vertinimo kriterijų sudarymo ir taikymo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1K

75 Kūno kultūros ir sporto plėtros strategijos ( ) projekto autoriai pagrindinį dėmesį skiria sporto socialinei misijai, siekimui sudaryti sąlygas įtraukiant visas socialines grupes į kūno kultūros ir sporto veiklą. Po diskusijų projektas buvo tobulinamas ir pristatytas kaip metų Valstybinės sporto plėtros strategijos projektas, kuriam 2010 metais pritarė Seimas (Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo dėl Lietuvos gyventojų metų fizinio aktyvumo skatinimo strategijos patvirtinimo projekto (XP-2797), 2010 m. lapkričio 10 d., Nr. 106-P-52 Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto išvados). Tyrimo problema kokie vadybiniai ir socialiniai aspektai turi įtakos kūno kultūros ir sporto, kaip viešojo sektoriaus, strateginio valdymo modelio kūrimui. Tyrimo tikslas sudaryti kūno kultūros ir sporto sektoriaus sektoriaus strateginio valdymo modelį ir nustatyti strategines veiklos sritis. Tyrimo uždaviniai: atlikti metų Lietuvos kūno kultūros ir sporto strategijos projekto ekspertinį vertinimą; sudaryti Lietuvos kūno kultūros ir sporto, kaip viešojo sektoriaus, strateginio valdymo modelį; pateikti pasiūlymus Lietuvos kūno kultūros ir sporto strategijos tobulinimui. Tyrimo metodika ekspertų apklausa naudota kūno kultūros ir sporto strategijos formavimo vertinimui, statistinė duomenų analizė ir grafinis modeliavimas naudoti kuriant Lietuvos kūno kultūros ir sporto, kaip viešojo sektoriaus, strateginio valdymo modelį. Sudarytas klausimynas 4 (dviems strateginio valdymo ir dviems sporto organizacijoms vadovavusiems) ekspertams sudarytas iš 15 klausimų. 1 8 klausimai parengti remiantis M. Arimavičiūtės (2005) Programos poveikio vertinimo klausimynu, kuris suskirstytas pagal poveikį atitinkamai sričiai (ekonomika, socialinė aplinka, viešoji administravimo sistema) klausimai skirti vertinti metų Valstybinės kūno kultūros ir sporto plėtros strategijos projekto turinį metų Valstybinės kūno kultūros ir sporto plėtros strategijos projektas yra ilgalaikės trukmės, tačiau kai kurie jo uždaviniai yra vidutinės trukmės ir/arba yra vertinami ne tik ilgalaikės, bet ir vidutinės trukmės laikotarpiu. Strategijos projekte nustatomos tokios prioritetinės kūno kultūros ir sporto plėtros Lietuvoje kryptys (visos susijusios su Strategijos projekte apibrėžtu pagrindiniu kūno kultūros ir sporto socialinės plėtros tikslu) kūno kultūros ir sporto vaidmens visuomenėje didinimas, teisinė administracinė pertvarka horizontaliam kūno kultūros ir sporto reguliavimui užtikrinti, žmogiškųjų išteklių plėtra bei bazinės infrastruktūros visuotiniam sportavimui ir didelio meistriškumo sportui plėtra metų Valstybinės kūno kultūros ir sporto strategijos projekto ekspertinė analizės parodė, jog opiausi šios srities klausimai yra finansavimo svertai, būdai ir keliai, atsakomybės delegavimas ir atskaitomumo, bendros komunikacijos tarp deleguojančių ir vykdančių organizacijų trūkumas. Minėtų problemų sprendimas turėtų tapti pagrindiniu kūno kultūros ir sporto, kaip viešojo sektoriaus, strateginio valdymo modelio įgyvendinimo tikslu. Nors vienas iš Kūno kultūros ir sporto strategijos projekto tikslų yra horizontaliosios viešojo administravimo sistemos sukūrimas, šis tikslas lieka neesminis, tik rekomenduojamo pobūdžio metų Valstybinės 75

76 kūno kultūros ir sporto strategijos projekto analizė parodė, kad projektas turi nemažai trūkumų, kuriuos galima ištaisyti, pasinaudojus Kūno kultūros ir sporto, kaip viešojo sektoriaus, strateginio valdymo modeliu (1 pav.). Šiuo modeliu galėtų naudotis Kūno kultūros ir sporto departamentas, formuodamas papildomus veiksmų planus pagal siūlomas strategines veiklos sritis, efektyvesniam kūno kultūros ir sporto plėtros įgyvendinimui. Kūno kultūros ir sporto, kaip viešojo sektoriaus, strateginio valdymo modelis (1 pav.) sudarytas remiantis R. McInerny ir D. Barrows (2000) pasiūlytu strateginio valdymo viešajame sektoriuje modeliu, kurio esmė yra nurodyti gaires, kuriomis vadovaujantis siekiama identifikuoti, įvertinti, įgyvendinti ir valdyti organizacijos kaitos procesus viešajame sektoriuje. Išorinis vertinimas Vidaus vertinimas Informacijos rinkimas Įvertinti veiklą ir atnaujinti procesus Probleminių klausimų nustatymas Vizija Misija Veiklos planas, pagrįstas strateginiu planu, kurio sudedamosios dalys: Kūno kultūros ir sporto strateginių sričių nustatymo modelis Kūno kultūros ir sporto strategijos įgyvendinimo modelis Privaloma įtraukti pokyčių valdymo klausimus Strateginių tikslų formavimas Strategijų formulavimas kiekvienam tikslui Ka smetinių uždavinių formavimas 1 pav. Kūno kultūros ir sporto, kaip viešojo sektoriaus, strateginio valdymo modelis (pagal McInerny, 2000) Remiantis atlikto ekspertų Kūno kultūros ir sporto strategijos projekto vertinimo rezultatais, išvadomis ir ekspertų rekomendacijomis, galima išskirti svarbiausias Kūno kultūros ir sporto strategines veiklos sritis (2 pav.). Kūno kultūros ir sporto, kaip viešojo sektoriaus, strateginio valdymo modelio veiklos planas, pagrįstas strateginiu planu, susideda iš dviejų dalių sporto strateginių veiklos sričių nustatymo ir Lietuvos kūno kultūros ir sporto strategijos įgyvendinimo modelių (2 ir 3 pav.). 76

77 Ekonominė šalies padėtis Valdančiosios politinės jėgos Daro įtaką strateginiams sprendimams Lietuvos Respublikos Seimas - Numato sporto politiką; -Tvirtina kūno kultūros ir sporto strategiją. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Ministerijos -Užtikrina kryptingą ir tolygią kūno kultūros ir sporto plėtrą šalyje; -Inicijuoja reikiamų teisės aktų priėmimą ar/ir pakeitimus, susijusius su kūno kultūros ir sporto veikloje ir plėtroje dalyvaujančiomis organizacijomis; Kūno kultūros ir sporto departamentas Bendradarbiavimo ir grįžtamojo ryšio įtaka Įgyvendina kūno kultūros ir sporto politiką; Vertina strateginę sporto būklę Lietuvoje; Parengia sporto strateginės plėtros projektus. Kūno kultūros ir sporto departamentui pavaldžios organizacijos Kūno kultūros ir sporto departamento strategiją įgyvendinančios organizacijos: Miestų ir rajonų savivaldybės (sporto skyriai) Sporto šakų federacijos Sportininkų ugdymo įstaigos, sporto centrai, sporto mokyklos 2 pav. Lietuvos kūno kultūros ir sporto strateginių veiklos sričių nustatymo modelis Remiantis užsienio mokslininkų atliktais tyrimais (Ferkins, 2007; Rainey, 2003), galima teigti, jog inicijuoti pakeitimus priimtos strategijos kontekste yra sudėtinga, nes trukdo atsakingų vadovų sprendimo priėmimo suvaržymai bei sudėtingas 77 Privačios sporto paslaugas teikiančios organizacijos Nevyriausybinės sporto organizacijos

78 pokyčių procesas viešajame sektoriuje. Viešojo sektoriaus strategijos kūrimas ir jos keitimas yra laikomas tarpiniu uždaviniu, priklausančiu politikos ir veiklos valdymo lygiams. Politika, kuri, anot P. Joyce (2003), gali būti strategijų šaltiniu, sudaro išorinę organizacijos aplinką tai veiksniai, egzistuojantys už organizacijos ribų, kurių aukščiausio lygio vadovybė per trumpą laiką paprastai negali pakeisti. Vidinė aplinka tai veiksniai, egzistuojantys pačioje organizacijoje. Aukščiausio lygio vadovybė jų taip pat per trumpą laiką negali pakeisti. Vidinė aplinka formuoja organizacijos pranašumus ir trūkumus, apimančius organizacijos atsakomybės ir valdžios struktūrą, vertybes, žmogiškuosius bei finansinius išteklius ir kita. Galimi strategijos įgyvendinimo veiksmų planai turėtų būti susiję su pagrindinėmis kūno kultūros ir sporto strategijos sritimis finansavimo, žmogiškųjų išteklių, infrastruktūros ir mėgėjiško bei profesionalaus sporto skatinimu, komunikacijos vystymo tarp bendradarbiaujančių ir pavaldžių šalių. Reikšminga ir savanorystės sporte skatinimo strategija, nes Europoje šiuo klausimu jau intensyviai diskutuojama. Nemažiau svarbi yra technologijų diegimo ir naudojimo strategijos sritis. Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Vyriausybė Ministerijos Kūno kultūros ir sporto departamentas rengia strategiją, kurios pagrindinės veiklos sritys yra šios: Finansų; Žmogiškųjų išteklių; Sporto bazių ir infrastruktūros priežiūros; Profesionalaus ir mėgėjiško sporto skatinimo; Komunikacijos; Teisės; Savanorystės sporte skatinimo; Technologijų diegimo. KONTROLIUOJA ATSISKAITO KONTROLIUOJA ATSISKAITO Kūno kultūros ir sporto departamentui pavaldžios organizacijos Kūno kultūros ir sporto departamento strategiją įgyvendinančios organizacijos: Miestų ir rajonų savivaldybės (sporto skyriai) Sporto šakų federacijos Sportininkų ugdymo įstaigos, sporto centrai, sporto mokyklos Privačios sporto paslaugas teikiančios organizacijos Nevyriausybinės sporto organizacijos 3 pav. Lietuvos kūno kultūros ir sporto strategijos įgyvendinimo modelis 78

79 Nors metų Valstybinės kūno kultūros ir sporto plėtros strategijos projektas yra labai svarbus žingsnis Lietuvos sporto politikos vystyme, tačiau šio projekto ekspertinis vertinimas atskleidė daug projekto trūkumų. Ekspertai nurodė, jog metų Valstybinės kūno kultūros ir sporto plėtros strategijos projekte iškelti tikslai vieni svarbiausių, tačiau rezultatų kriterijai daugeliu atvejų nurodyti nerealūs. Projekte taip pat pasigendama aiškių įgaliojimų delegavimo, atsakomybės prisiėmimo bei finansavimo būdų ir šaltinių įvardinimo bei patvirtinimo. Išvados 1. Kūno kultūros ir sporto strategijos projekto ekspertinis vertinimas atskleidė pagrindines šio projekto silpnąsias sąvybes, t. y. finansinės strateginės veiklos srities nebuvimas. Nenumatomas atsakomybės delegavimas ir jos prisiėmimas. Grįžtamojo ryšio ir bendradarbiavimo tarp sporto organizacijų trūkumas, t. y. nevystomos komunikacinė strateginė veiklos sritis. Ekspertinė Kūno kultūros ir sporto plėtros strategijos projekto analizė parodė, kad į strateginio planavimo metodologijos dokumentus, parengtus Lietuvos vyriausybės, buvo atsižvelgta tik iš dalies. Ypatingai netiksliai sudaryti projekto efekto vertinimo kriterijai. Strategijos srities ekspertai siūlo atkreipti dėmesį į vadybos mokslo siūlomus reikalavimus tikslams, uždaviniams, jų skirtumui nuo priemonių. Visgi ekspertai pripažįsta, kad pats Lietuvos kūno kultūros ir sporto strategijos projekto atsiradimas ir patvirtinimas yra pirmas žingnis ir postūmis Lietuvos sporto politikos vystyme. 2. Lietuvos kūno kultūros ir sporto, kaip viešojo sektoriaus, strateginio valdymo modelis (1 pav.), kurio sudėtinės dalys yra strateginių veiklos sričių nustatymo ir strategijos įgyvendinimo modeliai (2 ir 3 pav.), pristato pagrindines strategines sporto plėtros sritis, be kurių negali vykti pilnavertis kūno kultūros ir sporto skatinimas, organizavimas ir visų visuomenės sluoksnių įtraukimas į sportinę veiklą. Pagrindinės strateginės veiklos sritys yra šios: finansų, žmogiškųjų išteklių, sporto bazių ir infrastruktūros priežiūros, profesionalaus ir mėgėjiško sporto skatinimo, komunikacijos, teisės, savanorystės sporto skatinimo, technologijų diegimo. Kūno kultūros ir sporto plėtros strategijos kryptingas įgyvendinimas, atsižvelgiant į pagrindines sporto plėtros strategijos sritis, leistų išvengti tų pačių ar panašių priemonių vykdymo skirtingose valstybės ar savivaldybių institucijose, nevyriausybinėse ar kitose organizacijose, užtikrintų efektyvesnį ir racionalesnį lėšų panaudojimą įgyvendinant strategiją; sudarytų sąlygas tinkamai koordinuoti strategijos įgyvendinimą, būtų formuojama nuosekli ir vienoda sporto politika. 3. Strategija turi būti ne tik formali. Būtina numatyti rezultato kriterijus, kuriuos būtų galima išmatuoti. Strategija turi būti konkretus veiksmų planas, kuriuo vadovaujantis būtų siekiami pagrindiniai tikslai, sekama susikurta vizija ir numatyta misija, o rezultato kriterijai turi būti išmatuojami. Todėl, remiantis kūno kultūros ir sporto strateginio valdymo modeliu ir siūlomomis strateginės veiklos sritimis, galima būtų patobulinti kūno kultūros ir sporto strategijos projektą, kuris būtų funkcionuojantis, atsirastų galimybė išmatuoti šio projekto/strategijos efektyvumą, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos strateginio planavimo ir strateginio planavimo dokumentuose naudojamų vertinimo kriterijų sudarymo ir taikymo metodika. 79

80 Literatūra 1. Arimavičiūtė, M. (2005). Viešojo sektoriaus institucijų strateginis valdymas. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. 2. Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo dėl Lietuvos gyventojų metų fizinio aktyvumo skatinimo strategijos patvirtinimo projekto (XP-2797), 2010 m. lapkričio 10 d., Nr. 106-P-52 LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto išvados 3. Europos komisijos Baltoji knyga dėl sporto (2007). 4. Ferkins, L. (2007). Sport Governance: Developing Strategic Capability in National Sport Organisations. Summary of PhD research. 5. Joyce, P. (2003). Strategic Management for the Public Services. Open University Press: Maidenhead, Philadelphia. 6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo "Dėl Lietuvos gyventojų metų fizinio aktyvumo skatinimo strategijos patvirtinimo" projekto Nr. XP-2797" projektas, McInerny, R., Barrows, D. (2000). Management Tools for Creating Government Responsiveness: The Liquor Control Board of Ontario as a Context for Creating Change. 8. Rainey, H. (2003). Understanding and managing public organizations (3rd ed.). San Francisco: Jossey-Bass. 9. Strateginio planavimo dokumentuose naudojamų vertinimo kriterijų sudarymo ir taikymo metodika, patvirtinta LR finansų ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1K-330 PHYSICAL EDUCATION AND SPORTS STRATEGY FORMATION IN LITHUANIA Akvilė Gedvilaitė Vytautas Magnus University A long term strategy related to physical education and sports has not been prepared throughout all the Lithuanian independence period. Only after Lithuania has joined European Union, physical education and sports strategy project named the Physical education and sports development strategy was presented in the summer of 2007 (a working group was selected according to the prime minister of the Republic of Lithuania order No. 259, 13 July 2007). It should be admitted that Lithuanian physical education and sport sector problem analysis in scientific level is conducted fragmentarily. The most frequent research orientation consists of athletes training or sport science scientific problems, as well as various ages individuals physical activity and health, specialist training. Very little attention is dedicated to the sport sector s management problems and the aforementioned sector strategy formation problem analysis is absent overall. The objective of the research is to constitute a management model of the physical education and sports sector and to identify strategic fields of activity. Scientific research techniques expert interview, statistical data analysis and graphic simulations. Expert evaluation of the Lithuanian physical education and sports strategy project and identification of the strategic activity fields highlight the principle shortcomings. Elimination of these shortcomings could potentially lead to a more effective and clear Lithuanian physical education and sports strategy project implementation process. Revelation of the managerial and social aspects of the strategy formation and taking into account comments and suggestions provided by the experts, allow the correction of the Lithuanian physical educations and sports strategy. Key words: physical education and sports strategy, strategy formation. JEL codes: M 100, M

81 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5 (29). Research papers. INFORMACIJOS APIE APLINKĄ, JOS VIEŠUMO IR PRIEINAMUMO TYRIMAS: GAMTOS IR KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS KLUBO AUKURAS NARIŲ POŽIŪRIS Akvilė Jagučanskytė Šiaulių valstybinė kolegija Į socialinį visuomenės gyvenimą vis labiau įsitvirtina žalieji įgūdžiai: sveikesnis ekologinių ūkių maistas, natūrali kosmetika, gamtai nepavojingos buitinės cheminės priemonės, atliekų rūšiavimas, greitai suirstantys maišeliai, taupiosios elektros lemputės, ekologinis vairavimas ir kita. Žmonės pradėjo permąstyti savo elgesį aplinkos atžvilgiu. Gaila, bet tokia dalis visuomenės yra mažuma. Didžiajai daliai Žemės gyventojų blogėjanti aplinkos kokybė (užterštas oras, vanduo, miškų kirtimai ir t. t.) nėra aktuali. Jie gyvena pagal ekonominius įpročius ir visiškai nereaguoja į informaciją apie aplinką (neturi susiformavusių ekologinės etikos principų: pareigos, atsakomybės). Straipsnyje pristatoma visuomenės narių nuomonė dėl informacijos apie aplinką, jos viešumo ir prieinamumo. Tyrimo tikslas ištirti klubo Aukuras narių požiūrį į informaciją apie aplinką, jos viešumą bei prieinamumą, suformuojant siūlymus informacijos apie aplinką turiniui, jo viešumui ir prieinamumui tobulinti. Tikslui pasiekti buvo suformuluoti šie uždaviniai: (1) įvertinti Aukuro narių nuomonių pasiskirstymą dėl informacijos apie aplinką; (2) nustatyti Aukuro narių pažiūras į informacijos apie aplinką sklaidą. Kadangi siekiama atskleisti skirtingų asmenų sąmoningumą, jų asmeninius požiūrius, pasirinktas kokybinis tyrimo metodas (pusiau struktūrizuoti interviu). Raktiniai žodžiai: informacija apie aplinką, informacijos viešumas, prieinamumas, visuomenė. JEL kodai: D800, D830, D890, K320, Q590. Įvadas Daugelį amžių žmogus buvo pavaldus gamtos stichijoms: prisitaikė prie jos dėsnių, suprato gamtos gaivališkumą ir savo laikinumą materialiame pasaulyje. Pirmykštė visuomenė nesistengė kovoti su tuo, kieno dalis jie buvo. Šiandieninė XXI a. situacija visiškai kitokia tik dabar išreiškiame nuogąstavimus, jog norint išvengti katastrofiškos pasaulio klimato kaitos iki 2050 m., būtina sumažinti anglies dvideginio išmetimą į aplinką. Vis dažniau žvalgomės į ekologiškus produktus prekybos centrų vitrinose, net nesuvokdami, jog patys sunaikinome pačios gamtos sukurtą harmoniją, todėl dabar tenka ieškoti būdų klaidoms ištaisyti. Žmogaus sukurtas technologinis pasaulis leido jam pasijusti vieninteliu ir visagaliu šeimininku šioje planetoje. Homo sapiens, apakintas savo paties kreivo atspindžio veidrodyje, nebematė gamtos, iš kurios pats kilo, kuriai visada priklausė. Deja, nėra jėgos, kuri sugebėtų nustelbti patį gyvybės lopšį. Turbūt dažnas visuomenės narys, nuvykęs į atokesnį gamtos prieglobsčio kampelį, piktinasi aplinkos užterštumu, tačiau paradoksalu, jog kažkuri tos pačios visuomenės dalelė savo apatiškumu bei neveiklumu sukuria būtent tokią situaciją. Trypiame, žeminame, negerbiame, tačiau vėliau susigriebę gailimės ir bandome lipdyti tai, ką sugriovėme kovojame ne prieš gamtą, o patys prieš save. Vis dar neįstengiame suprasti, jog nėra galingesnės materijos už tą, kurioje funkcionuojame. 81

82 Tyrimo mokslinė vertė. Visuomenės domėjimąsi gamta ir jos ryšiais skatina ne konkrečios matematinės išraiškos (pavyzdžiui, aplinkos tarša, taršos leidimai), bet esanti žmonių kultūra ir etika. Visuomenė pirmenybę teikia vieniems ar kitiems dalykams pagrįstai, remdamasi kultūriniais simboliais ir žiniasklaidos teikiama informacija. Todėl tyrimas padės atskleisti, kokia visuomenės narių nuomonė yra susidariusi apie viešumą bei prieinamumą prie informacijos apie aplinką. Problemos ištyrimo lygis. Nemažai užsienio autorių tyrinėja informacijos apie aplinką įvairius aspektus. V. Rodenhoff (2002) analizuoja Orhuso konvencijos nuostatas bei institucijų, kurios įgyvendina Konvenciją, veiklą, M. E. Haklay (2003) straipsnyje gvildenamas informacijos apie aplinką viešumas, aptariant praeitį, dabartį ir ateitį geografinių informacinių sistemų aspektu, S. Ferreira (2008) atskleidžia Europos Sąjungos teisinę praktiką informacijos apie aplinką per viešumo prizmę, L. Fugui, X. Bing (2008) nustato informacijos apie aplinką prieinamumą Kinijoje, B. W. Cramer (2009) atskleidžia žmogaus teises į informaciją apie aplinką nuo Visuotinės deklaracijos iki Orhuso konvencijos, R. Aine (2011) pristato informacijos apie aplinką prieinamumą Airijoje ir įgyvendinimo iššūkius, detalizuojant tarptautinę aplinkos teisę, Orhuso konvenciją ir kt. Keletas lietuvių autorių taip pat nagrinėja informacijos apie aplinką ypatumus. G. Gaidys (2007) apžvelgia ES aplinkos teisės raidą nuo 1957 m. Steigiamųjų sutarčių iki 2004 m. Sutarties dėl Konstitucijos Europai priėmimo, išskiriant ES aplinkos teisės raidos etapus ir pabrėžiant žmogaus sveikatos apsaugos nuo neigiamų aplinkos veiksnių aspektus. P. Selilionis (2007) siekia nustatyti ekologinės teisės doktrinos būklę, jos ir kitų teisinio reguliavimo sudėtinių dalių: norminės bei praktinės ir sąsajas su ja. Be to, aptaria Europos Sąjungos aplinkos teisės reikšmę formuojant nacionalinę Lietuvos ekologinės teisės normų ir jų įgyvendinimo sistemą. E. Monkevičius (2008) analizuoja aplinkosaugos santykių esmę, ypatumus, visuomeninę reikšmę, apžvelgia dabartinę aplinkosaugos santykių teisinio reguliavimo padėtį Lietuvoje. E. Staniūnas (2008) konstatuoja, kad civilizuotoje valstybėje aplinkos formavimas ir jį reglamentuojantys įstatymai turėtų sudaryti darnią visumą, tačiau realizuoti šią idėją nėra taip paprasta. Jis nagrinėja Lietuvos kraštovaizdžio teisinio reglamentavimo ir jo projektavimo praktikos santykį. Tyrimo objektas informacija apie aplinką, jos viešumas ir prieinamumas. Tyrimo tikslas ištyrus klubo Aukuras narių požiūrį į informaciją apie aplinką, jos viešumą bei prieinamumą, suformuoti siūlymus šiai informacijai tobulinti. Tyrimo uždaviniai: įvertinti Aukuro narių nuomonių pasiskirstymą dėl informacijos apie aplinką; nustatyti Aukuro narių pažiūras į informacijos apie aplinką viešumą ir prieinamumą. Tyrimo metodika. Pagrindinis empirinio tyrimo uždavinys išsiaiškinti, ką visuomenės nariai galvoja apie informacijos apie aplinką viešumą bei jos prieinamumą. Tyrimo dalyviai Šiaulių miesto gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo Aukuras nariai. Siekiama atskleisti jų nuomones, įžvelgti visuomenės abejingumo priežastis, pagrindines problemas. Atlikta 10 išplėstinių interviu. Surinkta informacija iš klubo Aukuras narių, kurių daugelis norėjo likti neįvardinti, todėl nurodomas tik jų užsi- 82

83 ėmimas. Toliau naudojamas žymėjimas An reiškia informantui priskirtą numerį (žr. lentelę). Lentelė. Empiriniame tyrime dalyvavusių informantų sąrašas Informantai Užsiėmimas A1 Pensininkas A2 Draudimo agentas A3 Pensininkas A4 Pedagogas A5 Bedarbis A6 Valstybės tarnautojas A7 Studentas (aplinkos inžinerija) A8 Studentas (geografija) A9 Nevyriausybinės organizacijos atstovas, savanoris (žaliasis) A10 Pardavėjas Šiaulių miesto gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas Aukuras, kaip tyrimo terpė, buvo pasirinktas neatsitiktinai. Klubas yra visuomeninė gamtos ir kultūros paveldo puoselėtojų organizacija, kurios tikslai saugoti ir tvarkyti gamtos bei kultūros paveldą; plačiau supažindinti visuomenę su gamtosaugos problemomis ir ugdyti ekologinę kultūrą, skatinti savišvietą; rengti kraštotyrines ekspedicijas, konkursus, seminarus, konferencijas; rūpintis surinktos medžiagos saugojimu, pažinimu ir populiarinimu; bendradarbiauti su kitomis organizacijomis Lietuvoje ir už jos ribų. Tyrimo rezultatai Informacija apie aplinką. Tik vienas informantas (A10), kalbėdamas apie su aplinka susijusią informaciją,užsiminė, kad tai nėra tik problemos, tiesiogiai susijusios su gamta ir pabrėžia: nereikia pamiršti, kad ne tik gamtoje slypi informacija ir žinios - jos yra laikraščiuose, įstatymuose, įvairiuose gamtosauginiuose apribojimuose. Labai sunku kalbėti apie aplinkos informaciją, nes tai labai plati sritis. A3 teigia, kad informacija apie aplinką pradėjo plisti tada, kai jau buvo akivaizdžios aplinkosauginės problemos: pirmiausia vandens tarša, paskui oro, galiausiai atliekų tvarkymas ir dirvožemio užterštumas. Tad analizuojant informaciją apie aplinką, daugiausia susiduriama su aplinkosauginėmis problemomis. Daugiau nei pusė informantų pripažino, kad informacijos yra daug, tačiau kiekvienas atskleidžia įvairių aspektų, egzistuojančių vartotojiškoje mūsų visuomenėje. A7 pasakė, kad pakankamai yra informuojama ta visuomenės dalis, kuri turi galimybę rinktis iš daugelio informacijos šaltinių; sugeba ir nori atsirinkti informaciją, kuri realiausiai atitinka esamą situaciją bei yra iš tiesų naudinga. Panašiai teigė ir A5, kalbėdamas, kad informacija turi būti pranešama tada, kai ji aktuali, kai siekiama didžiausio poveikio. A9 irgi laikosi panašios nuomonės Tos žinios yra chaotiškos, nesistemingos, dažnai gąsdinančios, tačiau žmonės, gaudami šias žinias, nepajėgia suvokti jų visumos, negali vertinti ir priimti kokių nors sprendimų, išskyrus paprastus dalykus: reikia rūšiuoti šiukšles, negalima brakonieriauti, bet žmonės nežino, kodėl negalima deginti šiukšlių arba naikinti natūralių pievų, jau nekalbant apie subtilesnius gamtosauginius dalykus, nule- 83

84 miančius gamtos išsaugojimą ir gyvenamosios aplinkos kokybę. Tokiai nuomonei pritaria ir A10 Praktinius aspektus galima labai lengvai ir paprastai paaiškinti žmonėms, tačiau susidūrus su biurokratija, iškyla nauji vargai. Panašius pastebėjimus turi ir A6, teigdamas, kad aplinkosauga žmonėms yra baubas, nes jie nieko nežino. Jeigu reikia rūšiuoti atliekas jiems kyla klausimai, o kas iš to? Arba pradedama saugoti teritorija prasideda draudimai, žmonių neinformavimas, kodėl taip yra elgiamasi, o tik iššaukiamas visuomenės narių priešiškumas. A6 atkreipia dėmesį į tai, kad visuomenė suprastų informaciją, kuri yra skelbiama, pirmiausia reikia turėti tam tikrų specifinių žinių, išsislavinimo, kad sugebėtų suvokti ir orientuotis toje informacijoje. Tačiau A5 paprieštarauja, kad informacijos srautas turi būti paprastas, esminis, kad asmenims nereikėtų papildomų žinių, kad suvoktų ir susidomėtų jo neliečiančia aplinka. Informantas A6 taip pat atskleidžia kelias problemas, kalbėdamas, kad labai nedaugelis tuo (t. y. aplinkos informacija) domisi ir mažai supranta, apie ką yra kalbama. Ypatingai įvairūs trumpiniai, terminai. Informacijos yra pateikiama daug, tačiau kuri žmogui turėtų būti įdomi, svarbi ir aktuali bei suprantama yra labai mažai. Atitinkamai A3 ir A1 palaiko šią nuomonę - Lietuvoje visuomenė nėra pakankamai informuojama. Mažai informacijos, kurią suprastų paprastas žmogus. Ne visi žmonės įsivaizduoja, kokią įtaką jie daro aplinkai tenkindami savo poreikius kiekvieną dieną. Dabar reikia sugebėti atsirinkti. Yra daug netiesos. Reikia įgauti kažkokį filtrą ausims, kad sugebėtum atsirinkti ko reikia..., bet tai turi būti išugdyta, o dabartiniais laikais nepriteklius, vartotojiškumas to neskatina. Poreikis atsiranda tada, kai už jį pradedami mokėti pinigai, pvz. rūšiavimas. Už kiekvieną plastmasinį butelį sumokėkime bent centą, tai taps įpročiu ir vėliau nebereiks net pinigų mokėti, žmonėms tai taps kasdienybe ir bus išspręsta problema. Šiuos žodžius patvirtina ir A1: Informacija yra sudėtingas dalykas ją reikia įsisąmoninti: kad ir jos bus labai daug, kad ir ji bus prieinama ir vieša, bet esmė yra jos suvokimas ir turėjimas galvoje. Jeigu kiekvienas rytas prasidėtų fraze Apsidairyk kaip gražu lauke nesuteršk to - galbūt tada ir turėtume protingą visuomenę. Juk kartojimas mokslų motina. A9 įvardija priežastis, kodėl Lietuvos visuomenė apie aplinkos būklę ir problemas yra informuojama labai prastai: Egzistuoja Visuomenės informavimo įstatymas, bet nėra jokios valstybinės programos, kaip tą visuomenę informuoti. Aplinkosauginė informacija yra pakankamai paini, todėl svarbiausia informacija visuomenei yra nesuprantama ir net nepateikiama, arba pateikiama fragmentiška informacija apie brakonierius, smulkius teršėjus, kažkokias avarijas, aplinkos ministerijos renginius, o gilesnė informacija nutylima; visuomenės išprusimas aplinkosaugoje yra žemo lygio, todėl ji nepajėgi informacijos suvokti. Iš tikrųjų, žmogui nėra įdomi informacija apie aplinką, jam svarbi yra tik ta informacija, kuri asmeniškai su juo susijusi. Aplinka visuomenei parūpsta tik tada, kai ji jau konkrečiai yra susijusi su vienu iš jų ir iškyla jo interesas konstatuoja A6. Remiantis informantų pasisakymais, galime teigti, kad informacijos apie aplinką yra daug, gal netgi per daug, nes visuomenės narys, nesvarbu, ar jis pasyvus informacijos gavėjas, ar aktyvus informacijos ieškotojas, susiduria su tomis pačiomis kliūtimis: perteklinė informacija, jos sudėtingumas (terminų naudojimas, nepaaiškinimas) ir neaktualumas (informacija paskelbiama ne laiku ir ne vietoje, todėl žmogaus tiesiog nepasiekia). 84

85 Informacijos viešumas ir prieinamumas. Pateikiamos informacijos yra labai daug ir įvairios. Kaip teigė A4, atsiradęs ir vyraujantis abejingumas žmonėse yra labai didelis stabdis visuose veiksmuose, net ir informacijos ieškojime nusvyra rankos: viešinama net labai daug informacijos, bet šiandien žmogus privalo atsirinkti, kuri informacija yra teisinga, o kuri yra taip vadinamas akių dūmimas ir visuomenės kvailinimas. Visi respondentai pastebi, kad viešumoje nėra aktualios informacijos Ta informacija, kuri yra problemiška ir aktuali, į viešumą nėra iškeliama ir visuomenei nepasiekiama. Priežastis visuomenės atsakingumo jausmo ir brandos trūkumas (A6). Šiandieninė visuomenė yra vartotojai. Jie vartoja viską net informaciją. Tad norint, kad taptų vieša, ją reikia reklamuoti. Anksčiau informacija, kuri nebuvo vieša, tačiau vis tiek, nors ir slaptai, pasklisdavo. Pačios žinios tikslas buvo žmonių subūrimas, kad ir koks mažas tas skelbimas, bet jis patrauklus lyg koks žaidimas slėpynės, sakė A5. Kyla klausimas, ar apskritai reikia informacijos apie aplinką? Šiuo atveju, informantai vieningai sutiko, kad tokia informacija būtina ir, norint, kad jos paviešinimas būtų efektyvus ir pasiektų kiekvieną žmogų, reikia informaciją suasmeninti: sugebėti taip ją pateikti, kad kiekviena aktualija, kiekviena problema sietųsi su tuo žmogumi asmeniškai. A2 nuomone, jeigu tokia informacija yra paskelbiama ir ji pasiekia žmogų, tai jis dažniausiai ateina ne dėl visuomeninio intereso, bet dėl asmeninio. A8 teigia, kad šiuolaikinėje visuomenėje, žmonės vis mažiau linkę domėtis bet kokia informacija, kuri tiesiogiai su jais nesusijusi, o tie, kurie domisi: dažniausiai domisi viskuo. A6 pastebi, kad į viešumą vienokį ar kitokį asmeninį indėlį į visuomeninę aplinkosaugą dažniausiai iškelia žurnalistai. Žinoma, ir čia yra subtilybių: pavyzdžiui, prieš rinkimus dažniau. Bet esmė ta, kad iškelia. Jau vien tai yra gerai. Informantas A3 pastebi dar vieną smulkmeną, jog šiandien visas viešumas žmogui atsiremia į tai, kiek jam tai yra prieinama. Jis klausia, ar žmogus gali kasdien nusipirkti laikraštį? Ar gali nueit į kiną? Ar gali informatyviai pažiūrėti televizijos laidą? Ir kiek visa tai yra apie aplinkosaugą? Kiek apie aplinką? Žmogui, kuris susiduria su aplinkosauga, randa visko, ko jam reikia. Tokiam asmeniui viešumo klausimas nėra aktualus jam svarbiau prieinamumas. A8 samprotauja, kad į viešumą neturėtų būti iškeliama visa informacija: Dauguma tyrimų, jei jie atliekami visuomeninės institucijos, privalo būti viešinami, bet ne pats procesas, o rezultatas. Ir tai yra akivaizdu. Šioje vietoje mes grįžtame prie aktualios, bet ne visiems žmonėms suprantamos informacijos apie aplinką, nes tokia informacija labai mažai ką domina. Ji labai specializuota. Todėl jos viešumas su visuomenės informavimu nėra susijęs. A10 konstatuoja, kad kiekvienas pagal savo poreikius, pažiūras, galimybes turime teises reikalauti viešumo, prieinamumo, tik dažnai pamirštame vykdyti savo pareigas gi reikia ir patiems būti aktyviems, domėtis, žvalgytis. Visi informantai sutinka, kad visuomenei reikalinga tik koncentruota, pagrįsta, atrinkta informacija, kurią suprastų visi socialinių sluoksnių nariai be išimčių. Be to, pati informacija turi atitikti savo tikslą ji turi būti skrupulingai atrinkta ir parinkta visiems žmonėms, o ne kažkokiai jos daliai. Informacija turi nešti žinią, o nebūti numesta šalia visų kitų dienos naujienų. Kiekvienas žmogus yra individualybė. Panašiai kaip ir informacija tik kitokia forma. Kiekvienas randa savo kelių, kaip prieiti prie žmogaus, taigi ir kiekvienas žmogus atranda savitą kelią į informaciją, į jos turinį. Informantai, kadangi yra aktyvūs klubo nariai, pabrėžė, kad jie informacijos apie aplinką randa tiek, kiek jiems rei- 85

86 kia, o kartais net daugiau. Tačiau susimąstę apie eilinius visuomenės narius, išsakė kitokią nuomonę. Pavyzdžiui, A2 teigia, kad informaciją apie aplinką pasiekiu lengvai, nes domiuosi aplinka, jos būkle, todėl žinau, kur ieškoti informacijos. Tačiau paprastiems piliečiams šią informaciją būtų sunku surasti, nes ji nėra reklamuojama. Tiksli informacija apie aplinką labai sunkiai yra prieinama (A1), nes vieni žmonės žino labai daug, kiti absoliučiai nieko, todėl turėtų visuomenėje būti nepriklausomi žmonės, kurie sugebėtų surinkti visas žinias ir periodiškai perduoti visuomenei. Nepaisant to, kad informacija kybo, ji adresatus pasiekia ir tampa žmonėms prieinama. Bet kuri informacija asmeniškai susijusi su žmogumi eina tarp visuomenės narių. Žmogaus lūpos yra pagrindinė informacijos prieinamumo sąlyga (A2). Vis dėlto A9 tam prieštarauja: Paprastam piliečiui informacija apie aplinką yra sunkiai prieinama ir dar sunkiau suprantama. Net žurnalistai ir gamtamokslinių specialybių studentai ne visada žino, kur jos ieškoti. Tai dar kartą įrodo, kad informacija apie aplinką nėra tik fakto paskelbimas ją reikia ir suvokti, o nesuvokiant, tai turi būti paaiškinta. Žmogus negyvena kaip atsiskyrėlis. Jis, bendraudamas ir socialiai gyvendamas, sužino daugiau nei perskaitęs dienos laikraščius, peržiūrėjęs televizijos programas ar išklausęs radijo informacijos. Viešos įstaigos, aplinkosaugininkai-mėgėjai, žalieji apjungiant savo pajėgas galėtų daugelį prieinamumo problemų išspręst, daug padėti šviečiant ir ugdant ekologinę visuomenę (A3). Informantai teigia, kad didžiausios kliūtys susiduriant su informacijos apie aplinką prieinamumu yra pačios informacijos pasidalijimas tarp viešinančiųjų priemonių (televizijos, radijo, spaudos, interneto). A5 teigimu, informacijos yra be galo daug ir visi (tiek televizija, tiek radijas, tiek laikraščiai, tiek internetas) turi ta informacija dalintis ir skleisti, nes kiekvienas žmogus pasirenka jam prieinamą ir galimą informacijos šaltinį. Kiekvienai asmenų grupei yra skirtingi informacijos šaltiniai ir skirtingas prieinamumas prie jų; pvz., jaunimą žinia pasieks greičiausiai, jei ją paskelbtume internete; pensininkui spaudoje ar per radiją; vidutinio amžiaus žmogui tiks ir internetas, ir televizija, ir radijas, ir laikraštis. Visi kalbintieji sutaria, kad reikia gebėti žaisti informacijos srautais, atsirandančiais šiame technologijų amžiuje, sugebėti juos suvokti ir priimti. Aktyvistai turi padėti žmogui susivokti informacijos amžiuje: šiandien viskas yra prieinama, bet žmogui turi būti akivaizdu. Pvz., mes klausomės muzikos, bet jos negirdime... svarbiausi yra žemi dažniai ir garsas toks, kad kilnotųsi stogas. Šiuolaikinė visuomenė nutolo nuo pirminės gamtos. Dabar žmonėms reikalingos žinios, kurios prieš šimtą metų buvo suprantamos ir net nekėlė nuostabos (A3). Kaip pastebėjo A5, žmonėms informacija yra prieinama keliais būdais per dabar gyvenančio brandaus asmens gyvenimą labai daug kas pasikeitė, ypač informavimo priemonės. Anksčiau nebuvo interneto (kuris dabar dažnam tapo darbo įrankiu), televizijos pobūdis buvo kitoks, dabar baigiasi informatyvios spaudos era, nyksta edukacinės radijo laidos. Vis dėlto A8 primena, kad elektroninė informacija yra prieinama tik turintiems tam tikrą įrangą, tačiau net ir ją turintys nebūtinai naudosis. Todėl žmonių ratas, kuriems būtų prieinama tokia informacija tikrai susiaurėja metų amžiaus grupės informantai (A7, A8, A10) teigiamai vertina informacijos apie aplinką prieinamumą, tačiau pažymi, kad tai reikalauja ypatingai didelių pastangų. O už informacijos pateikimą turi būti atsakingi tie valstybės organai, kurie yra susiję su konkrečia aplinka. Jie pastebi, kad informacijos kiekis skirtinguose informacijos šaltiniuose yra nelygiavertis: Jei 86

87 išskirčiau tris pagrindinius elektroninės/skaitmeninės informacijos gavimo būdus (radiją, televiziją ir internetą), tai daugiausiai informacijos apie aplinką galima rasti internete, tada išgirsti per radiją ir išvysti per televiziją. Nors televizoriaus beveik nežiūriu, žinau tam tikras laidas, kurių netrūksta ir radijo programose, o internete tokios informacijos net per daug (A8). Visi apklaustieji sutinka, kad bet kuriuo atveju tas aukso viduriukas šiai dienai yra televizija, kurioje yra ir vaizdas, ir garsas (A5), tai pagrindinė priemonė prieinama kiekvienai šeimai (A3). O A3 siūlo pažaisti su televizijos mašina : rodyti ne smurtą visą parą, o šiek tiek moralesnius dalykus gamtą, jos tyrumą, grožį. Akivaizdu, kad informacijos apie aplinką prieinamumas šiandien neturėtų būti kliūtis visuomenei yra pakankamai informacijos šaltinių, prie kurių žmogus gali prieiti tiesiogiai, pagal savo galimybes. Tikrai nėra pamiršta spauda ir knygos (viešosiose bibliotekose), prisimenamas ir radijas, yra televizija ir galų gale plėtojamas internetas. Tik verta nepamiršti domėtis supančia aplinka, žiūrėti ne tik savo, bet ir kitų poreikių. Išvados 1. Gauti tyrimai rodo, kad kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo socialinio rango, esamos finansinės padėties, gali būti ekologiškai aktyvus ir suinteresuotas savo aplinkos, įskaitant tiek gamtinę, tiek antropogeninę, būkle. Tyrimo dalyviai, besidomintys aplinka ir visuomenės informavimu, informacijos apie aplinką turinį visuomenei vertino nepalankiai, akcentuodami tokias iškylančias kliūtis kaip aktualios informacijos stoka, fragmentiška informacija apie aplinką, gausus mokslinių terminų bei trumpinių naudojimas viešuosiuose pranešimuose. 2. Siekiant užtikrinti geresnį informacijos apie aplinką viešumą ir prieinamumą, siūloma skirti daugiau dėmesio informacijos turinio pateikimui. Labiau viešinti suasmenintą (gyventojui aktualią, svarbią) informaciją apie aplinką, reklamuojant televizijos laidose, radijo programose, stenduose ir kt. Tuomet atsirastų informacijos sklaida ir kiekvienas asmuo pagal savo galimybes ir poreikius galėtų įsisavinti reikalingas žinias. Valstybės institucijoms kartu su nevyriausybinėmis aplinkos apsaugos organizacijomis siūloma parengti ir įgyvendinti informacijos apie aplinką ugdymo priemones įvairaus amžiaus visuomenės narių atžvilgiu. Literatūra 1. Áine, R., (2011). Access to Environmental Information in Ireland: Implementation Challenges // Journal of Environmental Law. Vol. 23. UK: Oxford University Press. 2. Cramer, B. W. (2009). The human right to information, the environment and information about the environment: from the Universal declaration to the Aarhus convention // Communication Law & Policy. Vol. 14. USA: Lawrence Erlbaum Associates Inc. 3. Ferreira, S. (2008). Passive Access to Environmental Information in the EU An Analysis of Recent Legal Developments // European Energy & Environmental Law Review. Vol. 17. Netherland: Kliuwer Law International. 4. Fugui, L., Bing, X. (2008). Improving public access to environmental information in China // Journal of Environmental Management. Vol. 88. USA: Academic Press. 5. Gaidys, G. (2007). Žmogaus teisė į sveiką aplinką: šios teisės atsiradimo ir formavimosi teisinės prielaidos Europos Sąjungoje // Jurisprudencija. Nr. 93. Vilnius: MRU. 87

88 6. Haklay, M. E. (2003). Public access to environmental information: past, present and future // Computer, Environment & Urban Systems. Vol. 27. Netherland. 7. Monkevičius, E. (2008). Aplinkosaugos santykių teisinio reguliavimo problemos // Jurisprudencija. Nr Vilnius: MRU. 8. Rodenhoff, V. (2002). The Aarhus Convention and its Implications for the Institutions of the European Community // Review of European Community & International Environmental Law. Vol. 11. UK: Blackwell Publishing Inc. 9. Selilionis P. (2007). Lietuvos ekologinės teisės sistemos formavimasis // Jurisprudencija. Nr. 94. Vilnius: MRU. 10. Staniūnas E. (2008). Kraštovaizdžio formavimo teisinė bazė ir aplinkos formavimo praktika // Town Planning and Architecture. Vol. 32. Vilnius: VGTU. INFORMATION ON THE ENVIRONMENT, ITS PUBLICITY AND AVAILABILITY ANALYSIS: OPINION OF MEMBERS OF NATURAL AND CULTURAL HERITAGE PROTECTION CLUB AUKURAS Akvilė Jagučanskytė Šiauliai State College Summary "Green" skills is increasingly in the social life of society: for example healthier organic food, natural cosmetics, non-hazardous household chemicals, waste handling, eco bags, energy saving light bulbs, ecological driving and more. People started to rethink their environmental behavior. It is unfortunate, but this part of the population is minority. For a majority of the Earth population environmental degradation (also air and water polution, deforistation etc.) is not important. They live on the economic behavior and is completely unresponsive to environmental information (not formed environmental ethics: duty, responsibility). This article focuses on the members of the public opinion of environmental information, its publicity and accessibility. The aim of the study is to reveal the attitude of Aukuras members to environmental information, publicity and accessibility. To achieve the aim, such objectives have been formulated: (1) to evaluate the distribution of opinions about the environment, (2) to set the views of the environmental information availability and accessibility. Since the aim is to reveal the different individuals' awareness of their personal views, qualitative research method was selected (semistructured Keywords: interviews). informatikon about environment, information publicity, information accesibility, society. JEL codes: D800, D830, D890, K320, Q

89 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5 (29). Research papers. LANDSCAPE VALUATION IN DEVELOPMENT OF RURAL TOURISM: CASE STUDY OF OSTFRIESLAND (GERMANY) Agnieszka Jaszczak 1, Jan Žukovskis 2 1 University of Warmia and Mazury in Olsztyn (Poland) 2 Aleksandras Stulginskis University (Lithuania) Rural landscape of many European regions is an element of their identity. Therefore it should be a subject of multidisciplinary research. Landscape analysis allowed for spatial identification and evaluation of rural areas with a perspective of their socio-economical development. In regions with unique natural and cultural potential, the most recommended direction of development is sustainable tourism, based on landscape values. The aim of research was to reveal theoretical factors influencing landscape value and to validate them on the case study of development of rural tourism in Ostfriesland (Germany). Theoretical conclusions of the study was formulated on the basis of monographic and cartography studies. During the practical investigation the relevant and necessary essential elements were formulated for the formation of rural tourist facilities. They must be based on natural, cultural and historical values of assets. Key words: evaluation, regional heritage, rural tourism, rural landscape. JEL kodes: Q010, Q560, L830, O220, R000. Introduction The term rural landscape in agricultural sense originated from Germany. Agricultural landscapes as well as semi-natural and urbanism ones, constitute a group of cultural landscapes called anthropogenic ones (Jaszczak, 2010). It is also a subject of multidisciplinary research. Each of these disciplines has own interpretation and research methodology, even its different and allowed for complexity of issue. According to Hernik and his book Cultural Landscape-Across Disciplines the complete protection and preservation of cultural landscapes require scientific studies and practical activities from diverse scientific disciplines and diverse points of view (Hernik, 2009). Landscape analysis allowed for spatial identification and evaluation with a perspective of socio-economical development in some regions in European scale. Cavallo et. al. point the importance of traditional agrarian landscape for territory which urgently requires an examination of the study of transformation and evaluative dynamics (Cavallo, 2010). In regions with unique natural and cultural potential, the most recommended direction of development is sustainable tourism, based on landscape values. One of such types of tourism is rural tourism, including agritourism. Rural tourism makes it possible to use the village space, agricultural environment and infrastructure in a rational way. Transformations of rural landscape are also connected with adaptation, rebuilding and preserving the old dwelling structures, the architecture of the region, therefore also with preserving regional qualities, customs and folklore. However, preserving cultural identity does not mean 89

90 isolating the rural community from civilization (Jaszczak, 2010). The problem of investigation is to find solutions to evaluate rural landscape areas. It s very important for rural tourism as well as for rural area development at all. The solutions of this problem are interesting for investors and managers of the organization in rural areas with different and unique conditions, potential, perspective of their socio-economical development. The purpose of the investigation The rural landscape management is a subject of severe and continuous transformations and functional changes in a great number of European rural areas. It is necessary to identify all components of landscape, especially these which are distinguishing features of regions and have influence for its diversity. The reasons of transformations are the result of progressive urbanizations and demographic processes. It is important to make people aware that the spacing of settlements, villages and arrangements (Owen, 2009) as well as system of roads or the shape of squares are all monuments of history and culture. The rural tourism among other things fulfil the educational function so it shows the necessity of such investigation. The object of investigation landscape evaluation in development of rural tourism. The aim of research was to reveal theoretical factors influencing landscape value and to validate them on the case study of development of rural tourism in Ostfriesland (Germany). During research it was important to study of methods concerning planning, programming, controlling and all management processes of rural landscape with special attention to environmental protection and tourism development. Methodology of investigations The research and the choice of the area are a consequence of actions partly implemented in in the Georg-August University in Göttingen (Germany) and University of Warmia and Mazury in Olsztyn (Poland) under the project: The role of rural landscapes in sustainable development of selected regions in Poland and Germany (financed partly by DAAD, Germany). There monographic and cartography studies were used for the research. Cartography studies based on the mapping and landscape assessment. The first stage was diagnosis and analysis of rural landscape and its elements which have influence on tourism development in Ostfriesland (Germany). In this stage the inventory and the evaluation of rural landscape were taken into the consideration. The evaluations with cognitive character have the significant role in all research of the environment (rural landscape) because they are the sources of fact interpretations and cognitive deduction. The evaluation and the estimation of cultural landscapes is a reflection process of the feature or features of object on characteristic position in receiving values system. The second step of the research was done when the direct interview technique complemented previous investigations. 90

91 Results of research Ostfriesland is situated between the Dollart inlet and the Jadebusen bay. Over the centuries, Ostfriesland's culture has evolved to reflect a lifestyle determined by water and the sea, and it is still one of the region's greatest attractiveness. Rural landscape in region is composed of a number of characteristic features which evolved over time and should be preserved. This preservation can be passive or active but on the other hand it cannot block all necessary activities leading to rural development. According to Hernik the occurrence of cultural landscapes cannot lead to a prevention or a significant impediment of economic land use in the areas where they occurred (Hernik, 2010). The analysis of landscape potential in region The North Sea with never-ending coastal mudflats is typical for Ostfriesland. The unique type of landscape is created by watt and it is under protection. The huge area covered by watt marks the National Park Wattenmeer. The rural landscape is underline by farm production, including animal production (sheep, cattle-breeding, pastures, grasslands with typical halofil meadows) as well as cornfields and rapefields. The results of analysis (tab.1) and interview with inhabitants show that the most important points for tourism product creation are: Watt landscape, fauna and flora originality, swamps, gardens and parks, road alleys. From cultural elements inhabitants have chose: regional architecture, old mills, sacral elements, hydro and technical elements (ports, sluices), palaces and parks. These elements could create tourism product in different scale and on different levels from small villages and settlements to regional ones. Some of them are part of tourism facilities, structures and infrastructure system, another ones are important for tourism trails and routes. However the most important stage in product description is identification and inventory of nature and culture values in Ostfriesland. Location of settlements and types of villages in region based mostly on natural conditions and historical impact. The way of colonization of these areas (from 17 th century) was related with drain systems. After drainage process the large areas were used as agricultural lands. From this time a lot of villages have in a name the word fehn, in Dutch moor which means a fen, a moor or a swamp. The typical farm building is Gulfhaus in which the living part is connected with a barn and a cowshed. It has approximately 70 m length. It is also characteristic for colonies. There are a lot of historical windmills mostly from 18 th or even from 17 th at the seaside zone. The oldest, Gallery one from 1741, called Peldemülhe is located in Wittmund. The canals have not only hydro technical function but they underline main compositional axis, too (1 table). The dikes separate all rural fields. The huge role play sluices as well as seaside embankments. 91

92 1 table. Characteristic of elements in rural landscape (RL) which are important for tourism products creation. Group of elements Selected elements of RL Farm building use House apartments, production buildings. Natural potential and Watt areas, North Sea, fauna and flora, haliofil meadows and agriculture land pastures Buildings, including farm buildings, village architecture, Cultural elements technical architecture, infrastructure objects, planned green areas. Historical objects (including Architecture, including palaces and manors, old windmills, sacral elements) churches, cemeteries, Technical objects Harbors, canals, sluices, embankments, road infrastructure. Garden exhibitions, summerhouse for Melkhuske - milk bar, Greenery areas and rural picnic, outdoor party in rural park, bicycle route, road alley, gardens tree solitary. Panorama, dominants (churches, windmills), subdominats, Visual elements accents, visual axis (canals, dikes), visual points. Ostfrisiche products of rural tourism Rural accommodation facilities in Ostfriesland are used mostly in seasonal products. Rural tourism is spread quite evenly on the map of Ostfriesland but the most attractive tourism destination are islands (in German the Ostfrisiche Inseln Borkum, Juist, Norderney) as well as the seaside areas (in German the Ostfriesische Küste ) (Kattwinkel, 2008). The offered accommodation of rural tourism are: rural hotels, motels, guest rooms, group rooms, separate housing units, small guesthouses (tab.2). There are an important element of touristic management in the region. Rural tourism Other tourism facilities 2 table. The object of rural tourism. Guest houses, Guest rooms, Lodging, Motel, Rural hotel, Campsites. Souvenirs shops, Restaurants, Pubs and bars, Melkhuskes The most important role in tourism development plays regional, national and international programs or products. These programs should include preserving and continuing the architectural and landscape heredity and the regional, spatial and architectural order in consequence, to increase the quality of living and the tourist attractiveness. There are many good examples of tourism products for instance the German and Dutch thematic trail Dollart Route or regional one - Rhododendron Route in west part of Ostfriesland (3 table). The interesting product for mobile tourist are milk bars, in dialect called Melkhuskes. The initial idea for Melkhuskes based on farm resources and necessity of the Dollart Route infrastructure development, including lavatory facilities (Jaszczak, ). In 2009 they were started with a 92

93 number of 5 and growed to 21 bars (in Ostfriesland), and 70 (in Lower Saxony) (Jaszczak, ). 3 table. Selected tourism products based on environmental and historical resources Tourism products Resources Description Marine fest - regional event Harbors facilities, harbor restaurant, boat bar. Summer event localized in each of seaside small town or village. Sometimes it is connected with a show of ships. Dollart Route Rhododendron Route Melkhuske milk bars Bicycle paths, road alleys, visual points, levees near Dollart Galf, small architecture (benches, seats, information points, tourism marking), visual points Arboriculture centers, gardens, village buildings, farm objects, road infrastructure. Farm buildings, garden arbors, garden space, car and bicycle park. Guideline for rural tourism development Thematic bicycle route with great number of attractions, good tourism infrastructure and paths run along levees. Thematic bicycle route, on which tourist could visit gardens with mostly rhododendron species. Small milk bars situated in farm buildings or treat as a separate objects (an arbor) The best place for Melkhuskes situation is rural gardens. This small scale objects serve milk products (milk, shake -milk, pudding, milk-rice), tea, coffee and cakes. They generate additional income for farmers. Rural tourism in Ostfriesland is characterized by good quality of accommodation objects and restaurants as well as natural and cultural attractions. However there are some aspects in tourism infrastructure, which could be increased. It is necessary to: 1) use old farm buildings with new tourism function; 2) create yearly, seasonal and weekend packages; 3) prepare new products for inhabitants from other regions and foreigners; 4) promote new form of activities based on natural and cultural resources; 5) used farm facilities (i.e. melkhuskes) for creating "nature schools" for city school trips; 6) promote regional cooking and slow food ideas in restaurants as well as eco-touristic farms, 7) design green areas in a centers of small towns and villages. 8) design rural garden with the idea of historical forms restoration. 93

94 Conclusion 1. Landscape analysis allowed for spatial identification and evaluation of rural areas with a perspective of their socio-economical development. In regions with unique natural and cultural potential, the most recommended direction of development is sustainable rural tourism, based on landscape values. 2. Landscape value (Watt landscape, swamps, road alleys, hydro and technical elements, green areas, parks, gardens and more) as well as many elements in cultural structure of village (farm facilities, buildings, monuments, sacral objects, road infrastructure, technical objects and more) influencing to the development of rural areas and rural tourism. 3. The potential is different and it distinguishes regions in Europe. It could be base for creation less or more advanced tourism products or packages. On the other hand these values should be protected against transformations or neglectfulness from rural space users. 4. The type of tourism with the least scale of impingement for environment, is rural tourism and its forms, including agritourism or eco-tourism. 5. The research in Ostfriesland region showed that tourism makes the connection between the active protection of traditional elements in rural landscape and the economic development. The analysis of cultural landscape showed the suitability of the particular elements to tourism space creation. As a result of the analysis, several proposals have been made. 1. It is necessary to preserve indigenous local tradition as well as cultural identity. 2. The natural and cultural potential of region should be preserved. Moreover the characteristic elements should be used for tourism product creation. 3. It is important to promote a brand tourist product based on natural and cultural resources. 4. Rural tourism should use the village space, agricultural environment and infrastructure only in a rational way. Literature 1. Cavallo, A., Davide, M., Viola, M. (2010). The traditional agrarian landscape: the role of cultural landscapes between human factors and environmental characters // Cultural Landscape, ECLAS European Council of Landscape Architecture Schools. Istambul: Istanbul Technical University. 2. Hernik, J. (2009). Introduction // Cultural landscapes-across disciplines. Bydgoszcz: Ed. Oficyna Wydawnicza Branta. 3. Hernik, J. (2009). Activities for the protection and preservation of cultural landscape // Cultural landscapes-across disciplines. Bydgoszcz: Ed. Oficyna Wydawnicza Branta. 4. Jaszczak, A. (2009) 1. Melkhuske droga mleczna. O produkcie turystycznym w regionie Ostfriesland // Marka wiejskiego produktu turystycznego. Monography. Gdynia: Akademia Morska. 5. Jaszczak, A. (2009) 2. Pijalnie mleka Melkhuske, Niemcy // Marka wiejskiego produktu turystycznego inicjatywy i inspiracje. Monography. Kraków: CDR. 6. Jaszczak, A. Žukovskis, J. (2010). Tourism business in development of European rural 94

95 areas // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 20 (1). Research papers. Kaunas: Aleksandras Stulginskis University. 7. Jaszczak, A. (2010). Preserving environmental and cultural values of rural landscapes // Cultural Landscape, ECLAS European Council of Landscape Architecture Schools. Monograph. Istanbul: Istanbul Technical University. 8. Kattwinkel, F., Piecha, E. (2008). Nordseeküste. Mit den Nord and Ostfriesischen Inseln. Rudersberg: Ed. Editionnova. 9. Owen, S., Herlin, I. S. (2009). A sustainable development framework for a landscape of dispersed historic settlement. Landscape Research, 34:1. London: Ed. Taylor and Francis Group. KRAŠTOVAIŽDŽIO VERTINIMAS VYSTANT KAIMO TURIZMĄ: OSTFRIESLAND (VOKIETIJA) ATVEJO STUDIJA Agnieszka Jaszczak 1, Jan Žukovskis 2 1 University of Warmia and Mazury in Olsztyn 2 Aleksandras Stulginskis University Summary Daugelyje Europos regionų kaimo kraštovaizdis yra to regiono tapatybės elementas. Todėl jis turėtų būti tarpdisciplininių mokslinių tyrimų objektas. To ir buvo siekiama vykdant tyrimą dėl kraštovaizdžio vertės nustatymo ir jos priklausomybės nuo įvairių kraštovaizdžio formavimui įtakos turinčių veiksnių. Vertinimo kriterijus suformulavo kraštovaizdžio architektai-inžinieriai kartu su vadybos specialistais. Kraštovaizdžio vertės analizė leidžia palengvinti teritorijų identifikavimą ir įvertinimą kaimo vietovėse bei numatyti teritorijų socialinės-ekonominės plėtros perspektyvas. Kaip žinia, kaimo turizmą labiausiai rekomenduojama vystyti regionuose su unikaliomis gamtos ir kultūros vertybėmis. Todėl atlikto tyrimo tikslas atskleisti teorinius veiksnius,turinčius įtaką kraštovaizdžio vertei, pagrindžiant juos praktiškai atliktais tyrimais Ostfriesland regione, Vokietijoje. Teorinės tyrimo išvados buvo suformuluotos remiantis monografinėmis ir kartografinėmis (kraštovaizdžio žemėlapių sudarymo ir vertinimo) studijomis. Praktinė šio tyrimo reikšmė gali būti naudinga formuojant kaimo turizmo objektus, paslaugas bei produktus. Esminis ir bendras jų visų bruožas gamtos, kultūros ir istorinių vertybių integravimas. JEL kodai: Q010, Q560, L830, O220, R

96 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5 (29). Research papers. DARBUOTOJO ĮSIPAREIGOJIMO ORGANIZACIJAI MATAVIMO SPECIFIKA Žaneta Kavaliauskienė Šiaulių universitetas Bendrąja prasme, darbuotojo įsipareigojimas organizacijai traktuojamas rišančiąja jėga, susiejančia individą su tam tikromis pareigomis tam tikroje organizacijoje bei pasireiškiančia skirtingomis formomis ir dimensijomis, atskleidžiančiomis priežastis, skatinančias žmones imtis tam tikros veiklos arba ją tęsti. Tačiau bet koks sprendimas apie žmogų dar nėra diagnozė, nes diagnostiniu sprendimu laikomas tik moksliškai pagrįstas sprendimas, paremtas validžių ir reliabilių instrumentų taikymu. Mokslinė problema nesusisteminti instrumentai darbuotojo įsipareigojimui organizacijai išmatuoti. Tyrimo tikslas susisteminti plačiausiai taikomus darbuotojo įsipareigojimą organizacijai matuojančius instrumentus jų konstrukcinės raidos specifikos aspektu. Tyrimui pagrįsti pasitelkti bendrieji mokslinio tyrimo metodai mokslinės literatūros analizė ir sintezė. Šiame bendro pobūdžio teoriniame vadybos ir administravimo krypties straipsnyje susisteminti nepriekaištingomis psichometrinėmis charakteristikomis pasižymintys, plačiausiai vartotini baziniai ir išvestiniai instrumentai darbuotojo įsipareigojimui organizacijai išmatuoti, taikytini pasirinktinai pagal tyrėjo palaikomą šio konstrukto traktuotę, tokiu būdu, išvengiant naujų instrumentų konstravimo problemų bei specialių tyrimų jų validumui ir reliabilumui patvirtinti, tačiau siekiant intervencijų gerinant organizacijų būklę joms įsipareigojusių darbuotojų aspektu, savo ruožtu, išsaugant organizacijų konkurencingumą ir patrauklumą dinamiškos aplinkos sąlygomis. Raktiniai žodžiai: afekcinis/emocinio pobūdžio įsipareigojimas, darbuotojo įsipareigojimas organizacijai, norminis/formalusis įsipareigojimas, reliabilumas, tęstinis/nuolatinis įsipareigojimas, validumas. JEL kodai: M 100, M 120. Įvadas Tyrimo aktualumas. Su asmens vaidmeniu siejamas darbuotojo įsipareigojimas organizacijai yra nusakomas organizacijos-individo ekonominio pobūdžio mainais, tikslų ir vertybių sutapimu bei potencialiai gyvenimiškos prasmės suteikiančiais pozityviais santykiais su samdančia institucija. Nepaisant to, kad individualūs žmonių skirtumai pastebėti išties seniai, visgi klaidinga teigti, jog bet koks sprendimas apie žmogų jau ir yra diagnozė, nes diagnostiniu sprendimu laikomas tik moksliškai pagrįstas sprendimas. Be to, psichometrijos tyrimai bei praktika rodo, kad tyrimo instrumentas (klausimynas) gali būti sėkmingai taikomas tik tuo atveju, kai jis tenkina svarbiausias matavimo metodologinės kokybės charakteristikas (Thanasegaran, 2009), t. y. validumą / tinkamumą (pateikiantį duomenis apie tai, kokių savybių atžvilgiu gali būti padarytos išvados taikant tam tikrą metodiką (klausimyną), taip pat apie šių išvadų pagrįstumo laipsnį pasitelkiant tam tikras vertinimo formas) bei reliabilumą / patikimumą (nusakantį matavimo tikslumo laipsnį bei instrumento rezultatų stabilumą atsitiktinių išorinių veiksnių, pvz. respon- 96

97 dentų emocinės būsenos, nuovargio bei dalyvavimo tyrime motyvacijos laipsnio, poveikio požiūriu). Šiame bendro pobūdžio teoriniame vadybos ir administravimo krypties straipsnyje susisteminti nepriekaištingomis psichometrinėmis charakteristikomis pasižymintys, plačiausiai praktikuotini instrumentai darbuotojo įsipareigojimui organizacijai išmatuoti, nusakantys tyrėjo požiūrį į konstrukto dimensionalumą, todėl taikytini pasirinktinai šio fenomeno išmatavimui šiuolaikinėse besikeičiančiose, imliose inovacijoms ir žinioms organizacijose, išvengiant tikėtinų problemų konstruojant naujus instrumentus bei atliekant atitinkamus tyrimus jų validumo ir reliabilumo pagrindimui, tačiau orientuojantis į organizacijos būklės diagnozavimą, sekimą ir esant būtinybei patobulinimą darbuotojo įsipareigojimo aspektu, tokiu būdu išlaikant jas konkurencingomis ir patraukliomis šiuolaikinės dinamiškos aplinkos sąlygomis. Tyrimo problema nesusisteminti instrumentai darbuotojo įsipareigojimui organizacijai išmatuoti. Tyrimo tikslas susisteminti plačiausiai taikomus darbuotojo įsipareigojimą organizacijai matuojančius instrumentus jų konstrukcinės raidos specifikos aspektu. Darbuotojo įsipareigojimą organizacijai matuojančių instrumentų raida Priešingai nei fizikinės savybės, pavyzdžiui, masė ar jėga, įsipareigojimas negali būti ištirtas empiriškai (patirties būdu), kadangi kaip ir visi žmogiškieji nusistatymai jis yra hipotetinis konstruktas (Collis, 2003). Viskas, ko galima tikėtis, tai sensorinis įsipareigojimo apraiškos suvokimas, paremtas elgsenomis, tik per žingsnį nutolusiomis nuo individo įsipareigojimo patirties ir šio reiškinio stebėtojų interpretacijos. Dėl šios priežasties iki šiandien vienintelė logiška technika, sukurta darbuotojo įsipareigojimo organizacijai įvertinimui yra savarankiškai pildomi klausimynai (Ashman, 2007). Pradedant G. Ritzer ir H. M. Trice (1969) skale, cituota ir vėliau modifikuota L. G. Hrebiniak ir J. A. Alutto (1972), tyrėjai nuolat bandė įvertinti tikimybę, jog net paskatintas individas gali palikti organizaciją. Geriausio modelio paieškos truko 35-erius metus. Per šį laikotarpį tiek dėl darbuotojo įsipareigojimo organizacijai konstrukto apibrėžimų įvairovės, tiek dėl skirtingo juo apjungiamų dimensijų (nuo vienos iki keturių) skaičiaus, buvo sukonstruota daugybė šį reiškinį matuojančių instrumentų. Kadangi iki 1981-ųjų metų organizacinis įsipareigojimas mokslinėje literatūroje buvo apibrėžiamas kaip vienadimensinis konstruktas, tai iki to laikotarpio atlikti jo matavimai šį požiūrį ir atspindėjo. L. G. Hrebiniak ir J. A. Alutto (1972) instrumentas buvo pagrįstas jų cituojamų G. Homans (1958) mainų ir naudų-nuostolių modelio bei H. S. Becker (1960) pusių lažybų sąvokos principu. Šis instrumentas matuoja darbuotojo polinkį palikti organizaciją kaip vieną iš išorinių alternatyvų akstinų ir įvertina individo įsitraukimo į organizacijos veiklą pragmatiškumą. Šiuo požiūriu įsipareigojimas pirmiausia yra struktūrinis reiškinys, kylantis kaip individo-organizacijos sąveikos rezultatas (Hrebiniak, Kitas 1972). plačiai naudojamas tyrimams ilgiau nei pastaruosius tris dešimtmečius Organizacinio įsipareigojimo klausimynas, sukurtas L. W. Porter ir kt. (1974), rėmėsi šio konstrukto apibrėžimu, apimančiu tris pagrindinius aspektus: (1) stiprų tikėjimą 97

98 organizacijos tikslais ir vertybėmis; (2) pasiryžimą dėti dideles pastangas organizacijos labui; (3) stipriu troškimu išlaikyti narystę organizacijoje. Klausimyną sudarė 15 žingsnių, atspindinčių nusistatymo ir elgsenos ketinimų kombinacijas bei akcentuojančių darbuotojo moralinį įsitraukimą į organizacijos veiklą. Šio instrumento populiarumas iki šiol gali būti paaiškinamas aukštu vidinio nuoseklumo, patikimumo, testo-retesto patikimumo ir validumo laipsniu (Darrough, 2006). Afekciniam/emocinio pobūdžio įsipareigojimui organizacijai išmatuoti buvo taikomas sutrumpintas 9 žingsnių Organizacinio įsipareigojimo klausimynas (Mowday, 1979). Devynių žingsnių matavimo priemonė buvo sukurta atsižvelgiant į 1980-aisiais išaugusį susidomėjimą darbuotojo įsipareigojimo organizacijai konstrukto multidimensionalumu bei tą patį matuojančio 15 žingsnių Organizacinio įsipareigojimo klausimyno validumą. Sutrumpintos matavimo priemonės žingsniai apima darbuotojo susitapatinimo su organizacija ir įsitraukimo į jos veiklą laipsnį bei troškimą dėtį pastangas organizacijos labui (Mowday, 1979). Vėliau Didžiojoje Britanijoje J. Cook ir T. Wall (1980) sukūrė Britiškąją organizacinio įsipareigojimo skalę, atspindinčią R. T. Mowday ir kt. (1979) atitinkamo pobūdžio instrumento koncepciją. Y. Wiener ir Y. Vardi (1980) trijų žingsnių skale pabandė išmatuoti jau kitokį vienadimensinį darbuotojo įsipareigojimo organizacijai konstruktą, t. y. individo priedermę įsipareigoti organizacijai. Šis konstruktas rodo, kad individai demonstruoja jiems būdingą elgesį tik tuomet, jei tai yra teisinga ir moralu (Wiener, 1982). Kai darbuotojo įsipareigojimo organizacijai konceptualizacija evoliucionavo iki multidimensionalaus konstrukto, atsirado plačiai pripažinta matavimo priemonė Psichologinio prisirišimo instrumentas, kurį sudarė 12 žingsnių. Jis orientavosi į afekcinio/emocinio prisirišimo prie organizacijos ir instrumentinio/formalaus įsipareigojimo matavimą arba įsipareigojimą tais atvejais, kai individams už tai buvo siūlomas konkretus atlygis (O Reilly, 1986). N. J. Allen ir J. P. Meyer (1990) Tri-dimensinio organizacinio įsipareigojimo skalė yra savita, tačiau psichometrinėmis savybėmis nenusileidžianti vėlyvų 1960-ųjų Organizacinio įsipareigojimo klausimyno alternatyva (Ashman, 2007). Ši skalė be abejonės galėtų būti laikoma auksiniu etalonu, vertinamu ir šiandieninių tyrėjų. Iš pradžių Tri-dimensinio organizacinio įsipareigojimo skalė buvo sudaryta iš trijų subskalių po aštuonis žingsnius, pavadintų afekcinio/emocinio pobūdžio įsipareigojimo subskale, tęstinio/nuolatinio įsipareigojimo subskale ir norminio/formaliojo įsipareigojimo subskale (Allen, 1990) aisiais metais J. P. Meyer ir N. J. Allen pateikė pakoreguotą Tridimensinio organizacinio įsipareigojimo skalę, kurią sudarė jau 15 žingsnių, taip pat matavusių afekcinio/emocinio pobūdžio, tęstinio/nuolatinio ir norminio/formaliojo įsipareigojimų subskales. Po 40 atliktų tyrimų šio instrumento afekcinės/emocinio pobūdžio subskalės reliabilumo vidurkis 0,85, tęstinės/nuolatinės subskalės 0,79, o norminės/formaliosios subskalės 0,73 (Allen, 1996). Vėliau, reaguojant į tyrimų duomenis, buvo dar kartą imtasi skalės peržiūrėjimo (Meyer, 1993). Patikslintą Organizacinio įsipareigojimo skalę sudarė jau 18 žingsnių, t. y. po šešis žingsnius afekciniam/emocinio pobūdžio įsipareigojimui (pvz., Būčiau nepaprastai laimingas dirbdamas šioje organizacijoje iki darbingo laikotar- 98

99 pio pabaigos), tęstiniam/nuolatiniam įsipareigojimui (pvz., Man būtų labai sunku tučtuojau palikti savo organizaciją, netgi jei to ir norėčiau) bei norminiam/formaliajam įsipareigojimui (pvz., Ši organizacija nusipelnė mano lojalumo) išmatuoti. Kitaip tariant, iš afekcinio/emocinio pobūdžio įsipareigojimo subskalės buvo pašalinti du žingsniai. Tęstinio/nuolatinio įsipareigojimo subskalė neteko trijų žingsnių, tačiau pasipildė vienu nauju. Norminio/formaliojo įsipareigojimo subskalėje įvyko rimčiausi pakitimai: šeši žingsniai buvo absoliučiai performuluoti, kad kuo tiksliau atspindėtų konstrukto prasmę (Ko, 1997). J. P. Meyer ir kt. (1993) tyrimas parodė, jog modifikuotų subskalių psichometriniai rodikliai (pvz., reliabilumas, konstrukcinis validumas) iš esmės yra priimtini. A. K. Jain ir kt. (2009) darbuotojų įsipareigojimą organizacijai išmatavo adaptuota J. P. Meyer ir N. J. Allen (1984) Organizacinio įsipareigojimo klausimyno versija, kurią sudarė 20 žingsnių. Faktorinės analizės dėka buvo išskirti keturi faktoriai: prisirišimo pojūtis (Chronbach α = 0,92), sąlyginis tęstinis įsipareigojimas (Chronbach α = 0,84), norminis įsipareigojimas (Chronbach α = 0,73) bei organizacijos patrauklumas (Chronbach α = 0,81). Kitaip nei originalioje J. P. Meyer ir N. J. Allen (1984) skalėje šis instrumentas buvo papildytas dar viena subskale. Nuo šiol keturias subskales apjungiančios skalės pirmasis ir ketvirtasis faktoriai išreiškė afekcinį/emocinio pobūdžio įsipareigojimą organizacijai. Prisirišimo pojūtis buvo koduojamas tokiais žingsniais, kaip Aš nesijaučiu emociškai prisirišęs prie organizacijos; organizacijos patrauklumą matavo tokie žingsniai, kaip Organizacija man asmeniškai labai daug reiškia; sąlyginio tęstinio įsipareigojimo matavimo pavyzdys Jaučiu, jog apsvarsčiau per mažai galimybių prieš ketindamas palikti organizaciją; norminio įsipareigojimo subskalė iliustruojama tokiais žingsniais, kaip Buvo geriau tuomet, kai žmonės didžiąja savo karjeros dalį siedavo su viena organizacija. M. Karakus ir B. Aslan (2009) darbuotojų įsipareigojimo organizacijai tyrimui taip pat pasitelkė J. P. Meyer ir J. N. Allen (1997) Tri-dimensinio organizacinio įsipareigojimo skalę. Tačiau minima skalė buvo pertvarkyta taip, kad matuotų įsipareigojimo aspektus. Galutinį klausimyno variantą sudarė 21 žingsnis, t. y. po septynis žingsnius kiekvienam iš trijų įsipareigojimo tipų. F. Sezgin (2009) analizuojamą konstruktą išmatavo Organizacinio įsipareigojimo skale, kurios originalią versiją sukūrė šio tyrėjo cituojamas R. Balay (2000). Pradinę skalę sudarė 27 žingsniai. Faktorinės analizės dėka susidarė trijų faktorių (abipusio susitarimo, susitapatinimo, organizacijos ir individo vertybių sutapimo) struktūra. Abipusio susitarimo faktorius apėmė aštuonis žingsnius, kurių faktoriniai svoriai svyravo nuo 0,52 iki 0,83 (pvz,. Aš laikausi šios organizacijos taisyklių iš priedermės). Atlikus tyrimą, dėl žemos item-total koreliacijos teko pašalinti vieną iš aštuonių šio faktoriaus žingsnių paliekant septynių žingsnių faktorių, kurio Chronbach α buvo 0,84. Antrosios subskalės susitapatinimo faktorių sudarė aštuoni žingsniai, kurių faktoriniai svoriai svyravo nuo 0,49 iki 0,78 (pvz., Aš didžiuojuosi būdamas šios organizacijos nariu). Organizacijos ir individo vertybių sutapimo faktorius apjungė vienuolika žingsnių, kurių faktoriniai svoriai svyravo nuo 0,50 iki 0,83 (pvz., Mano asmeninės vertybės yra panašios su mano organizacijos vertybėmis). G. Passarelli (2011) į Organizacijos, mokymosi ir kompetencijų klausimyną įtraukė subskalę, leidusią išanalizuoti darbuotojo įsipareigojimą organizacijai afekci- 99

100 nės/emocinio pobūdžio dimensijos pagrindu. Šią subskalę sudarė septyni žingsniai, pvz., Didžiuojuosi dirbdamas šioje organizacijoje arba Esu pasiruošęs dirbti daugiau, kad organizacijai labiau sektųsi. Lojalumą išreiškiantis žingsnis (Nesijaučiu labai lojaliu organizacijai) buvo koduotas neigiamai siekiant užtikrinti vidinę konsistenciją. Atlikta principinė komponentinė analizė parodė, kad analizuojamą pavienę konstrukto dimensiją tikrai sudaro septyni žingsniai. Lentelėje pateikta užsienio tyrėjų sukonstruotų plačiausiai taikomų darbuotojo įsipareigojimą organizacijai matuojančių instrumentų raida pagal palaikomą šio konstrukto traktuotę. Metai Lentelė. Darbuotojo įsipareigojimą organizacijai matuojančių instrumentų konstrukcinė raida Instrumento Instrumento Žingsnių Baziniai Konstrukto Autorius/-iai pavadinimas trumpinys skaičius instrumentai traktuotė Organizacinio įsipareigojimo instrumentas [Organizational Commitment Instrument] Organizacinio įsipareigojimo klausimynas (I) [Organizational Commitment Questionnaire (I)] Organizacinio įsipareigojimo klausimynas (II) [Organizational Commitment Questionnaire (II)] Britiškoji organizacinio įsipareigojimo skalė [British Organizational Commitment Scale] Organizacinio įsipareigojimo skalė [Organizational Commitment Scale] Psichologinio prisirišimo instrumentas [Psychological attachment Instrument] Tri-dimensinio organizacinio įsipareigojimo skalė (I) OCI 4 - OCQ (I) 15 - OCQ (II) 9 BOCS OCQ (I) (Porter ir kt., 1974) OCQ (II) (Mowday ir kt., 1979) OCS 3 - PAI 12 - OCS (I) 24 - dvidimensinis vienadimensinis vienadimensinis vienadimensinis vienadimensinis vienadimensinis tridimensinis L. G. Hrebiniak, J. A. Alutto L. W. Porter ir kt. R. T. Mowday ir kt. J. Cook, T. Wall Y. Wiener, Y. Vardi C. A. O'Reilly, J. Chatman N. J. Allen, J. P. Meyer

101 Metai Instrumento pavadinimas [Tri-dimensional Organizational Commitment Scale (I)] Tri-dimensinio organizacinio įsipareigojimo skalė (II) [Tri-dimensional Organizational Commitment Scale (II)] Organizacinio įsipareigojimo skalė [Organizational Commitment Scale] Organizacinio įsipareigojimo skalė [The Organizational Commitment Scale] Organizacinio įsipareigojimo skalė [The Organizational Commitment Scale] Organizacinio įsipareigojimo skalė [The Organizational Commitment Scale] Organizacinio įsipareigojimo klausimynas [The Organizational Commitment Scale] Organizacinio įsipareigojimo klausimynas [Organizational Commitment Questionnaire] Organizacinio įsipareigojimo skalė [The Organizational Commitment Scale] Organizacinio įsipareigojimo indikatorius [Index of Organisational Commitment] Instrumento trumpinys Žingsnių skaičius OCS/TCM 15 OCS 18 Baziniai instrumentai OCS (I) (Meyer, Allen, 1990) OCS (I) (Meyer, Allen, 1990) OCS 27 - OCS 27 - OCS 4 OCS 20 OCQ 21 OCS 26 keturidimensinis Organizacinio įsipareigojimo skalė (Anderson, Weitz, 1992) Organizacinio įsipareigojimo klausimynas (Meyer, Allen, 1984) Tridimensinio organizacinio įsipareigojimo skalė (Meyer, Allen, 1997) OCS (Balay, 2000) OCI 7 - Konstrukto traktuotė tridimensinis tridimensinis tridimensinis tridimensinis tridimensinis tridimensinis vienadimensinis Autorius/-iai J. P. Meyer, N. J. Allen J. P. Meyer, N. J. Allen, C. A. Smith R. Balay (cituota Sezgin, 2009) R. Balay (cituota Sezgin, 2009) T. Tellefsen, G. P. Thomas A. K. Jain ir kt. M. Karakus, B. Aslan F. Sezgin G. Passarelli 101

102 Iš lentelės matyti, nepriekaištingomis psichometrinėmis charakteristikomis pasižyminčių bazinių ir išvestinių instrumentų, taikytų darbuotojo įsipareigojimo organizacijai matavimui užsienio tyrėjų studijose, chronologinė konstrukcinė raida. Išvados 1. Tiek dėl darbuotojo įsipareigojimo organizacijai konstrukto apibrėžimų įvairovės, tiek dėl skirtingo juo apjungiamų dimensijų skaičiaus, buvo sukonstruota daugybė instrumentų, matuojančių šį reiškinį kaip viena-dimensinį (Becker, 1960; Cook, 1980; Hrebiniak, 1972; Mowday, 1979; Porter, 1974; Wiener, 1980), dvidimensinį (Angle, 1981; O Reilly, 1986), tri-dimensinį (Allen, 1990; Balay, 2000 cit. Sezgin, 2009; Karakus, 2009; Meyer, 1984; 1991; Meyer, 1993; Sezgin, 2009) bei keturi-dimensinį (Jain, 2009) konstruktą. 2. Siekiant išvengti tikėtinų komplikacijų kuriant originalų instrumentą darbuotojo įsipareigojimui organizacijai išmatuoti bei papildomų tyrimų jo aukštoms psichometrinėms charakteristikoms patvirtinti, šiam reiškiniui diagnozuoti rekomenduotina taikyti asmeniniais tyrėjo prioritetais bei palaikoma darbuotojo įsipareigojimo organizacijai konstrukto konceptualizacija paremtą, atitinkamą bazinį arba išvestinį šį fenomeną matuojantį instrumentą, plačiai taikomus tokio pobūdžio tyrimų praktikoje pasaulyje, turint omenyje jų validumą (konkrečiu atveju, tai instrumento pajėgumas matuoti darbuotojo įsipareigojimą organizacijai aprėpiant patį konstruktą) ir reliabilumą (konkrečiu atveju, tai darbuotojo įsipareigojimą organizacijai matuojančio instrumento matavimo tikslumo laipsnis bei instrumento rezultatų stabilumas atsitiktinių išorinių veiksnių poveikio požiūriu) paprastai laikomus nepriekaištingais. Literatūra 1. Allen, N. J., Meyer, J. P. (1990). The measurement and antecedents of affective, continuance and normative commitment to the organization // Journal of Occupational Psychology. No Allen, N. J., Meyer, J. P. (1996). Affective, continuance, and normative commitment to the organization: an examination of construct validity // Journal of Vocational Behavior. No. 49(3). 3. Angle, H. L., Perry, J. L. (1981). An Empirical Assessment of Organizational Commitment and Organizational effectiveness // Administrative Science Quarterly. No Ashman, I. (2007). An investigation of the British organizational commitment scale: A qualitative approach to evaluating construct validity // Management Research News. No. 30(1). 5. Collis, J., Hussey, R. (2003). Business Research: A Practical Guide for Undergraduate and Postgraduate Students. Palgrave, Basingstoke. 6. Cook, J., Wall, T. (1980). New work attitude measures of trust, organizational commitment and personal need non-fulfillment // Journal of Occupational Psychology. No Darrough, O. G. (2006). An Examination of the Relationship between Organizational Trust and Organizational Commitment in the Workforce (Doctoral dissertation, Nova Southeastern University, 2006). Dissertation Abstracts International. No. 67(5). 8. Hrebiniak L. G., Alutto, J. A. (1972). Personal and role-related factors in the development of organizational commitment // Administrative Science Quarterly. No. 17(4). 9. Jain, A. K., Giga, S. I., Cooper, C. L. (2009). Employee wellbeing, control and organizational commitment // Leadership & Organization Development Journal. No. 30(3). 102

103 10. Karakus, M., Aslan, B. (2009). Teachers' commitment focuses: a three-dimensioned view // Journal of Management Development. No. 28(5). 11. Kavaliauskienė, Ž. (2011). Darbuotojo įsipareigojimo organizacijai dimensijų ir veiksnių sąveikos // Socialinių mokslų (vadybos ir administravimo) daktaro disertacija. Kaunas: VDU. 12. Ko, J., Price, J. L., Mueller, C. W. (1997). Assessment of Meyer and Allen s Three- Component Model of Organizational Commitment in South Korea // Journal of Applied Psychology. No. 82(6). 13. Meyer, J. P., Allen, N. J. (1984). Testing the side-bet theory of organizational commitment: some methodological considerations // Journal of Applied Psychology. No Meyer, J. P., Allen, N. J. (1991). A three-component conceptualization of organizational commitment // Human Resource Management Review. No Meyer, J. P., Allen, N. J, Smith, C. A. (1993). Commitment to organizations and occupations: extension and test of a three-component conceptualization // Journal of Applied Psychology. No. 78(4). 16. Meyer, J. P., Allen, N. J. (1997). Commitment in the Workplace: Theory, Research, and Application. Thousand Oaks, CA: Sage Publications. 17. Mowday, R. T., Steers, R. M., Porter, L. W. (1979). The measurement of organizational commitment // Journal of Vocational Behavior. No. 14(2). 18. O Reilly, C. A., Chatman, J. (1986). Organizational commitment and psychological attachment: The effects of compliance, identification, and internalization on pro-social behavior // Journal of Applied Psychology. No. 71(3). 19. Passarelli, G. (2011). Employees' Skills and Organisational Commitment // International Business Research. No. 4(1). 20. Porter, L. W., Steers, R. M., Mowday, R. T., Boulian, P. V. (1974). Organizational commitment, job satisfaction, and turnover among psychiatric technicians // Journal of Applied Psychology. No. 59(5). 21. Sezgin, F. (2009). Relationships between teacher organizational commitment, psychological hardiness and some demographic variables in Turkish primary schools // Journal of Educational Administration. No. 47(5). 22. Tellefsen, T., Thomas, G. P., (2005). The antecedents and consequences of organizational and personal commitment in business service relationships // Industrial Marketing Management. No Thanasegaran, G. (2009). Reliability and Validity Issues in Research // Integration & Dissemination. No Wiener, Y., Vardi, Y. (1980). Relationships between job, organization, and career commitment and work outcomes: An integrative approach // Organizational Behaviour and Human Performance. No Wiener Y. (1982). Commitment in organizations: A normative view // Academy of Management Review. No

104 PECULIARITY OF AN EMPLOYEE S ORGANIZATIONAL COMMITMENT ASSESSMENT Žaneta Kavaliauskienė Šiauliai University Summary In general an employee s commitment to the organization is perceived as force binding an individual with some particular tasks in a particular organization and appearing through the different forms and dimensions, revealing various reasons that motivate people, provide meaning to their lives and enhance to make a move or to continue it. However, any decision about an individual could not be taken for diagnostics, as a diagnostic decision must be reasoned scientifically by applying of reliable and valid instruments. Scientific problem statement not systematized instruments for assessment of an employee s organizational commitment. The objective of the research systematize the most widely used instruments for assessment of an employee s organizational commitment in the aspect of their structural particularity evolution. The scientific research techniques: to verify the research there were used general methods of scientific research, such as scientific literature analysis and synthesis. In this theoretically based article systematized the most popular valid and reliable instruments for assessment of an employee s organizational commitment, applied arbitrarily according to the supported conceptualization of the construct. Thus the problems of new instruments constructing and special research to support them are avoided, however diagnostic interventions to impove status of organizations in the aspect of committed manpower Key are words: still retained. affective commitment, an employee s organizational commitment, normative commitment, reliability, continuance commitment, validity. JEL codes: M 100, M

105 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5 (29). Research papers. PASAULINĖS EKONOMINĖS KRIZĖS ĮTAKOS ŽEMĖS ŪKIO SEKTORIUI ES ŠALYSE VERTINIMAS M. Irena Kriščiukaitienė, Virginia Namiotko, Andrej Jedik Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas Straipsnio tikslas įvertinti pasaulinės ekonominės krizės įtaką Lietuvos žemės ūkio sektoriui ir palyginti su panašias ekonomines, gamtines ir geopolitines sąlygas turinčiomis ES šalimis. Straipsnyje išskirti svarbiausi ekonominiai ir socialiniai rodikliai (pridėtinė vertė, algos ir atlyginimai, užimtumo lygis, eksportas ir importas), leidžiantys įvertinti ekonominės krizės pasekmes ES šalyse: visame ūkyje ir žemės ūkio sektoriuje. Atliktas šių rodiklių vertinimas naudojant kompleksinio vertinimo metodą. Pagal pasirinktus rodiklius nustatyti ES šalių reitingai prieškriziniu ir kriziniu laikotarpiais bei išnagrinėtos šiuos reitingus lėmusios priežastys. Pateikti siūlymai ekonominio nuosmukio pasekmių švelninimui ateityje. Raktiniai žodžiai: algos ir atlyginimai, ekonominė krizė, eksportas, importas, pridėtinė vertė, užimtumo lygis, žemės ūkio sektorius. JEL kodai: C440, Q020, G010 Įvadas Tyrimo aktualumas. Šiuolaikiniame pasaulyje, dėl vis spartesnių globalizacijos procesų, ekonominės krizės dažnėja ir gilėja: nors pasaulis vis dar nėra pilnai atsigavęs po paskutiniosios ekonominės krizės, kuri, kaip teigiama, sukėlė didžiausią ekonomikos nuosmukį pasaulyje nuo XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio, dėl JAV ir euro zonos periferijos šalių finansinės sistemos silpnybių, pastaraisiais mėnesiais vis daugiau kalbama apie didelę naujosios krizės tikimybę. Šie neigiami ekonomikos pokyčiai turi įtakos visoms ūkio veikloms, neaplenkdami ir žemės ūkio. Nors daugelio mokslininkų (Good, 2008; Shane, 2009; Liefert, 2009; Chavarria, 2010; Iksan, 2010; Swinnen, 2010) nuomone, m. pasaulinė ekonominė krizė žemės ūkio sektorių palietė mažiau nei kitus ūkio sektorius, neigiamų jos padarinių visiškai išvengti nepavyko. Lietuvos finansų analitikai, tyrinėdami ekonominės krizės poveikį žemės ūkio sektoriui, pateikia keletą svarbių šio sektoriaus lyderystės nuosmukio sąlygomis priežasčių. Pirma, maisto produktai yra pirmojo būtinumo prekė. Antra, žemės ūkio sektorius yra remiamas Europos Sąjungos ir Nacionalinio biudžeto lėšomis. Be to, ES ir Lietuvoje pastarieji metai pasižymėjo paramos apimties augimu. Trečia, 2009 m. Lietuvos žemės ūkio sektoriuje buvo stebimas užimtumo didėjimas, kuriam įtakos turėjo šalies ūkio sektorių darbo vietų sumažėjimas (Rudzkis, 2010). Ketvirta, žemės ūkis mažiau nukentėjo nuo krizės metu sugriežtėjusios bankų vykdomos politikos. Penkta, šio sektoriaus situaciją Lietuvoje 2009 m. pagerino padidėjusios eksporto žemės ūkio ir maisto produktais apimtys dėl stichinių nelaimių kaimyninėse rinkose (sausra Rusijoje, potvyniai pietų Lenkijoje) (Lietuvos..., 2011). Darbo tikslas įvertinti m. pasaulinės ekonominės krizės įtaką žemės ūkio sektoriui pasirinktose ES šalyse, išskiriant Lietuvos žemės ūkio sektorių. 105

106 Tikslui įgyvendinti keliami tokie uždaviniai: kompleksinio vertinimo metodo pagalba atlikti viso ūkio bei žemės ūkio sektoriaus pasirinktų ekonominių ir socialinių rodiklių pokyčių palyginamąją analizę ir nustatyti, kurioms iš pasirinktų šalių ir kodėl pavyko švelniau išgyventi ekonominę krizę tiek žemės ūkio sektoriuje, tiek ir visos šalies mastu; pasiūlyti priemones ekonominio nuosmukio prevencijai ir krizės padariniams įveikti. Tyrimo objektas keturiolika sėkmingai žemės ūkį plėtojančios ES šalių Airija, Austrija, Čekija, Danija, Estija, Italija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Švedija ir Vokietija turinčių panašias gamtines, ekonomines bei geopolitines sąlygas. Tyrimo laikotarpis m. Skaičiavimams naudoti Europos Komisijos statistikos tarnybos (EUROSTAT), Pasaulio prekybos organizacijos, Lietuvos statistikos departamento ir Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenys. Teoriniai aspektai. JAV žemės ūkio departamento mokslininkai, vertindami m. pasaulinės ekonominės krizės poveikį JAV žemės ūkiui, nagrinėjo jos įtaką žemės ūkio produktų eksportui, pajamoms ir užimtumui. Pasak jų, pasaulinės ekonominės krizės neigiami padariniai žemės ūkio sektoriui yra akivaizdūs, tačiau teigiami pokyčiai besivystančiose šalyse (Indijoje, Kinijoje) m. lėmė spartų JAV žemės ūkio sektoriaus (žemės ūkio produktų kainų, eksporto, ūkininkų pajamų) augimą ir dėl to 2008 m. prasidėjusi globalinė ekonominė krizė šį sektorių palietė kiek mažiau nei kitus šalies sektorius. Kita žemės ūkio sektoriaus lyderystės kitų sektorių atžvilgiu priežastimi JAV žemės ūkio departamento mokslininkai įvardijo mažesnį šio sektoriaus įsiskolinimo lygį (Shane, 2009). W. M. Liefert ir M. Shane požiūriu, finansų krizės ir ekonominio nuosmukio padariniai žemės ūkio sektoriui gali būti tiesioginiai (juos sukelia pokyčiai šalies viduje) ir netiesioginiai (lemia užsienio prekybos ir valiutos keitimo kurso pokyčiai, permainos naftos rinkoje). Pasak jų, trumpuoju laikotarpiu ekonominė krizė stipriai veikia žemės ūkio sektorių, tačiau jos padariniai augalininkystės ir gyvulininkystės sektoriams skiriasi. Tuo tarpu ilgesniu laikotarpiu lemiamą įtaką turi šalies valiutos kurso svyravimai kitų, ypač prekybos partnerių, valiutų atžvilgiu (Liefert, 2009). H. Chavarria, atlikęs pasaulinės ekonominės krizės poveikio prekybai žemės ūkio produktais įvertinimą Šiaurės ir Pietų Amerikoje, nustatė, kad prasidėjus recesijai labiau augo tų šalių žemės ūkio produktų eksportas, kuriose jo pagrindą sudarė augalininkystės produkcija (grūdai, aliejiniai augalai) (Chavarria, 2010). Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos leidiniuose taip pat teigiama, kad ekonominis sunkmetis žemės ūkio sektorių palietė mažiau nei kitus šalies ūkio sektorius. Juose reziumuojama, kad ekonominės krizės poveikis atskiriems ekonomikos sektoriams daugiausia priklausė nuo kreditavimo sąlygų griežtumo ir paklausos mažėjimo mastų (OECD, 2009). Siekiant įvertinti pasaulinės finansų ir ekonominės krizės poveikį Vidurio ir Rytų Europos bei Centrinės Azijos šalių žemės ūkio ir maisto sektoriui, 2009 m. viduryje Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos nurodymu Armėnijoje, Kirgizijoje, Ukrainoje ir Vengrijoje buvo atlikti moksliniai tyrimai. Neigiamas krizės poveikis šių šalių žemės ūkio ir maisto sektoriui 106

107 pasireiškė per sumažėjusias investicijas į šį sektorių ir paklausą jo produkcijai, o taip pat padidėjusiu valstybės intervencijų skaičiumi (Swinnen, 2010). Tyrimo problema mažai ištirta kokį poveikį globalinė ekonominė krizė turėjo Lietuvai: visam ūkiui ir žemės ūkio sektoriui bei kokia Lietuvos padėtis kitų ES šalių atžvilgiu. Tyrimo metodika. Naudojant dedukcijos, palyginimo, loginio samprotavimo metodus, išskirti svarbiausi ekonominiai rodikliai (kriterijai), kurie naudojami viso ūkio bei žemės ūkio sektoriaus palyginimo analizėje: pridėtinė vertė (mln. PGS); algos ir atlyginimai (mln. PGS); užimtumo lygis (proc.); eksportas (mln. EUR) ir importas (mln. EUR). Pridėtinės vertės rodiklis parodo produkcijos (per tam tikrą laikotarpį sukurtų prekių ir paslaugų) ir tarpinio vartojimo (prekėms ir paslaugoms sukurti sunaudotų žaliavų, medžiagų ir paslaugų) verčių skirtumą. Šiame tyrime jis išreikštas perkamosios galios standartais, o tai reiškia, kad yra eliminuotas skirtingas kainų lygis atskirose šalyse. Šio rodiklio dinamika rodo ekonomikos augimą arba nuosmukį ir/arba šalių išsivystymo lygį. Algos ir atlyginimai tai darbuotojui už darbą mokamas atlygis pinigais, prekėmis, paslaugomis ir (ar) lengvatomis, įskaitant darbuotojui privalomus mokėti pajamų mokesčius, socialinio draudimo įmokas ir kt. Šis rodiklis taip pat išreikštas PGS. Užimtumo lygio pokytis, palyginti su ankstesniais metais, rodiklis, leidžiantis įvertinti globalinės krizės įtaką socialiniams reiškiniams. Kiekvienos šalies ekonominės gerovės rodiklius didžia dalimi lemia užsienio prekybos rodiklių apimtys ir jų pokyčiai. Šie rodikliai labiausiai kinta skirtingose ekonominio ciklo fazėse, dėl kainų ir valiutų kursų svyravimų. Pasirinktiems rodikliams analizuoti taikomi klasikinės statistinės analizės metodai. Anksčiau minėtų rodiklių pagalba kiekvienai pasirinktai ES šaliai, išskiriant Lietuvą, atlikta viso ūkio bei žemės ūkio sektoriaus palyginamoji analizė, kuri leido įvertinti, kaip vystėsi žemės sektorius konkrečiai pasirinktoje ES šalyje. Straipsnyje pateiktas nagrinėtų ES šalių viso ūkio, o iš jo žemės ūkio sektoriaus atskirų minėtų rodiklių įvertinimas ir šių rodiklių pokyčių vertinimas, naudojant kompleksinį vertinimo metodą (Гудков, 2008). Svarbiausi minėto metodo etapai: nustatomos pasirinktų rodiklių kitimo tendencijos (maksimizuojama arba minimizuojama); rodikliai išreiškiami bemačiais vienetais: maksimizavimo atveju dalinant visų šalių rodiklių reikšmes iš maksimalios reikšmės, o minimizavimo atveju minimalią reikšmę dalinant iš visų šalių rodiklių reikšmių; nustatomos vidutinės reikšmės ir sklaidos dydis pagal kiekvieną rodiklį; apskaičiuojami rodiklių svoriai, dalinant kiekvieno rodiklio sklaidos dydį iš visų rodiklių sklaidos dydžių sumos ir paskutinis žingsnis įvertinama, kuris iš pasirinktų rodiklių yra reikšmingiausias (pagal svorio dydį). Nustatant pasirinktų rodiklių pokyčių kitimo tendencijas, visą ūkį apibūdinančių rodiklių, išskyrus šalies importo, pokyčiai yra maksimizuojami. Žemės ūkio sektoriuje minimizuojamos importo apimtys ir užimtumo lygis, o maksimizuojama pridėtinė vertė, algos ir atlyginimai bei eksporto apimtys. 107

108 Prieš vertinant ES šalių narių ekonominių ir socialinių rodiklių pokyčius, nustatoma ar visos pasirinktos ES šalys bus analizuojamos. Tikrinama ar pasirinkta ES šalis nėra prastesnė už kitas bent pagal vieną kriterijų, t. y. ar ji įeina į Pareto aibę. Jei nustatoma, kad konkreti ES šalis užima silpnesnę poziciją nei kitos ES šalys pagal visus nagrinėjamus ekonominių ir socialinių rodiklių pokyčius, ta šalis neįeina į Pareto aibę ir yra eliminuojama iš analizės. Pasirinktų ekonominių ir socialinių rodiklių pokyčiai bemačiais vienetais P ij maksimizavimo atveju išreiškiami pagal formulę: o minimizavimo atveju: P = ij ij max( x 1 j, K, xmj ), P x ( x,, x ) min 1 K j mj ij =. xij čia x ij j-osios šalies i-ojo rodiklio pokyčio reikšmė, i = 1, m, j = 1, n. Nustatomas sklaidos dydis R i pagal kiekvieną i ojo rodiklio pokytį: R 1 n n Pij j= 1 n j= 1 i = n Rodiklių pokyčio svoris Z i apskaičiuojamas pagal formulę: Ri Z i = m. R Atliekant j-osios šalies i-ojo rodiklio pokyčio įvertinimą P ij dauginamas iš rodiklio pokyčio svorio i priskiriamas balas j= 1 i= P ij i P ij. E ij, bematis vienetas Z. Kiekvienai nagrinėjamai ES šaliai E j, kuris apskaičiuojamas kaip rodiklio pokyčio įvertinimų suma pagal pasirinktus ekonominius ir socialinius rodiklius: E m ij = Pij Z i ; = i= 1 E j E ij ES šalis, turinti didesnį balą E j, laikoma sąlyginai geresnėje pozicijoje pagal pasirinktus ekonominius ir socialinius rodiklius tarp visų nagrinėjamų ES šalių. Tyrimo rezultatai ES šalių viso ūkio ir žemės sektoriaus ekonominių rodiklių palyginamoji analizė m. Įvertinus pasirinktus rodiklius prieškriziniu laikotarpiu ( metai), ES šalyse stebimos nevienareikšmės tendencijos. Šiuo laikotarpiu visose šalyse viso ūkio pridėtinės vertės rodiklis, išskyrus Airiją, Prancūziją ir Švediją, didėjo. Atvirkščiai, žemės ūkio sektoriuje, visose nagrinėtose šalyse, išskyrus Čekiją, Slovakiją, Slovėniją ir Švediją, sukurta pridėtinė vertė krito. Lietuvoje žemės ūkyje sukurta pridėtinė. E ij

109 vertė sumažėjo 11 proc. punktų (2008 m., palyginti su 2007 m.). Pagrindinė žemės ūkio sektoriaus pridėtinės vertės mažėjimo priežastis susidariusios kainų žirklės dėl žymiai mažesnio žemės ūkio produkcijos kainų kitimo indekso, palyginti su jai pagaminti reikalingų materialinių išteklių kainų kitimo indeksu. Kitas rodiklis, algos ir atlyginimai, šiuo laikotarpiu augimo nagrinėtų šalių tiek visame ūkyje, tiek žemės ūkio sektoriuje turėjo didėjimo tendenciją. Bendras šalies užimtumo lygis visose nagrinėtose šalyse, išskyrus Airiją ir Lietuvą, didėjo. Lietuvoje tai lėmė dideli emigracijos srautai ir neigiamas gyventojų prieaugis. Skirtingai nei visame ūkyje, užimtųjų skaičius žemės ūkio sektoriuje devyniose iš keturiolikos nagrinėtų šalių mažėjo. Didžiausias šio rodiklio mažėjimas buvo Lietuvoje ir Latvijoje, kur tradiciškai palyginti su kitomis šalies ūkio šakomis, o taip pat ir su kitomis šalimis, didelė užimtųjų dalis teko žemės ūkiui. Užsienio prekybos rodikliai visose nagrinėtose šalyse turėjo augimo tendenciją, tačiau nevienodu dydžiu. Čia išskirtina Lietuva, turinti vienus iš didžiausių užsienio prekybos apyvartos tempų, ypač žemės ūkyje dėl kai kurių žemės ūkio ir maisto produktų gamybos konkurencinių pranašumų. Finansų krizė, prasidėjusi Jungtinėse Amerikos Valstijose 2007 metų viduryje, greitai pakeitė ankščiau minėtas tendencijas ES ir kitose pasaulio šalyse. Jos padariniai pradėjo reikštis 2009 metais visame ūkyje, o iš jo ir žemės ūkio sektoriuje, tačiau nevienodu tempu. Dėl pasaulinės ekonominės krizės sukurta pridėtinė vertė visose nagrinėtose šalyse, išskyrus Lenkiją, tiek visame ūkyje, tiek žemės ūkio sektoriuje sumažėjo m., palyginti su 2008 m., visame ūkyje sukurta pridėtinė vertė labiausiai sumažėjo Lietuvoje ir Estijoje (po 16 proc. punktų) bei Latvijoje (13 proc. punktų), tuo tarpu žemės ūkio sektoriuje didžiausias šio rodiklio kritimas buvo Airijoje (31 proc. punktas) ir Lietuvoje (24 proc. punktai). Pažymėtina, kad visose šalyse, išskyrus Latviją, žemės ūkio sektoriuje sukurta pridėtinė vertė sumažėjo labiau, palyginti su visame ūkyje sukurta pridėtine verte. Šio mažėjimo pagrindinė priežastis ta, kad žemės ūkio sektorius, turėdamas mažiau apyvartinių lėšų, negalėjo optimaliai panaudoti savo išteklių gauti didesnį derlingumą ir gyvulių produktyvumą. Be to, sumažėjo vidaus paklausa didesnę pridėtinę vertę turintiems produktams ir tai lėmė žemės ūkio produktų pasiūlos pokyčius. Ekonominė krizė beveik visose nagrinėtose šalyse lėmė algų ir atlyginimų mažėjimą m., palyginti su 2008 m., visame ūkyje mokamos algos ir atlyginimai labiausiai krito Latvijoje (22 proc. punktai), Lietuvoje (15 proc. punktų) ir Estijoje (13 proc. punktų). Tačiau nepaisant didžiulio ekonomikos nuosmukio, Slovakija sugebėjo išlaikyti algų ir atlyginimų didėjimo tendenciją, o Lenkijoje šis rodiklis išliko 2008 m. lygio. Išnagrinėjus žemės ūkio sektoriuje mokamų algų ir atlyginimų pokyčius ekonominio sunkmečio sąlygomis, nustatyta, kad 2009 m., palyginti su 2008 m., net penkiose šalyse (Airijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Slovakijoje ir Vokietijoje) šiame sektoriuje mokamos algos ir atlyginimai didėjo arba išliko 2008 m. lygio. Lietuvoje šis rodiklis 2009 m., palyginti su 2008 m., sumažėjo 9 proc. punktais. Atlikus analizę pastebėta, kad ekonominio nuosmukio sąlygomis visose nagrinėtose šalyse, išskyrus Daniją, Prancūziją ir Slovėniją, visame ūkyje mokamos algos ir atlyginimai mažėjo labiau, palyginti su mokamomis žemės ūkio sektoriuje algomis ir atlyginimais. Minėtos tendencijos, kai žemės ūkyje mokamos algos ir atlyginimai, palyginti su visu 109

110 ūkiu, sumažėjo mažiau, galėtų būti paaiškinama tuo, kad visose šalyse, išskyrus Lietuvą, sumažėjo žemės ūkio sektoriaus darbuotojų skaičius m., palyginti su 2008 m, bendras šalių užimtumo lygis sumažėjo dvylikoje iš keturiolikos nagrinėtų šalių, o likusiose dviejose (Vokietijoje ir Lenkijoje) išliko 2008 m. lygio. Labiausiai viso ūkio užimtumas sumažėjo Latvijoje (13 proc. punktų), Estijoje (10 proc. punktų) ir Lietuvoje (7 proc. punktai). Užimtųjų skaičius žemės ūkio sektoriuje mažėjo visose nagrinėtose šalyse, išskyrus Lietuvą. Ekonomistų agrarininkų nuomone, Lietuvoje tai buvo sąlygota statybų, paslaugų ir pramonės sektorių darbo vietų sumažėjimu ir sugrįžimu į ūkininkaujančių gretas. Pažymėtina, kad 2009 m., palyginti su 2008 m., aštuoniose iš keturiolikos nagrinėtų šalių (Čekijoje, Vokietijoje, Airijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Austrijoje, Lenkijoje ir Slovakijoje) užimtumas žemės ūkio sektoriuje mažėjo labiau, palyginti su užimtumu visame ūkyje. Tikėtina, kad šiose šalyse žemės ūkio sektorius buvo santykinai silpnesnis, palyginti su kitais ūkio sektoriais. Dėl pasaulinės ekonominės krizės didėjantis nedarbo lygis, mažėjantis darbo užmokestis, išaugusios namų ūkių skolos grąžinimo išlaidos bei nepalankūs ateities lūkesčiai lėmė vartojimo nuosmukį vidaus ir užsienio rinkose. Tai turėjo įtakos visų prekių ir paslaugų, o taip pat ir žemės ūkio produktų eksporto bei importo apimtims. Didžiausias visų prekių ir paslaugų eksporto sumažėjimas buvo Lietuvoje (30 proc. punktų), Švedijoje (29 proc. punktai) ir Estijoje (27 proc. punktai). Nors neigiami 2009 m. ekonomikos pokyčiai pasaulyje sumažino šalių galimybes eksportuoti, žemės ūkio produktų eksporto sumažėjimas nebuvo toks didelis kaip visų prekių ir paslaugų eksporto. Šių produktų eksportas labiausiai sumažėjo Estijoje (22 proc. punktai), Latvijoje (18 proc. punktų), Slovakijoje (17 proc. punktų) ir Airijoje, Lietuvoje bei Prancūzijoje (po 16 proc. punktų). Taigi ekonomikos nuosmukio laikotarpiu žemės ūkio produktai buvo visų prekių ir paslaugų eksporto mažėjimo amortizatoriumi visose nagrinėtose šalyse ir ypač Lietuvoje m. neigiami ekonomikos pokyčiai lėmė tiek visų prekių ir paslaugų, tiek ir žemės ūkio produktų importo sumažėjimą m., palyginti su 2008 m., visų prekių ir paslaugų importas labiausiai sumažėjo Lietuvoje (41 proc. punktas), Latvijoje (39 proc. punktai) ir Estijoje (37 proc. punktai). Kaip ir eksporto atveju, žemės ūkio produktų importo sumažėjimas nebuvo toks didelis kaip šalių viso ūkio prekių ir paslaugų. Didžiausias šių produktų importo mažėjimas buvo Lietuvoje ir Estijoje (po 24 proc. punktus) bei Latvijoje (22 proc. punktai). Svarbu pažymėti, kad Lietuvoje išryškėjo teigiamas šaliai reiškinys: eksporto mažėjimo tempai buvo mažesni už importo mažėjimą. Prieškriziniu laikotarpiu naujosiose ES šalyse viso ūkio ekonominio augimo, užsienio prekybos bei kiti socialiniai rodikliai (algos ir atlyginimai, užimtumas) kito sparčiau nei senosiose ES šalyse. Analogiškos tendencijos pastebėtos šių šalių žemės ūkio sektoriuje, išskyrus tik tai, kad, kaip ir siekta, visose šalyse mažėjo užimtumo lygis. Šiuo laikotarpiu teigiamą įtaką turėjo pastovios fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, paklausos augimas bei didėjančios žemės ūkio produkcijos kainos. Tai padėjo žemės ūkio sektoriui geriau prisitaikyti prie globalinio ekonominio nuosmukio, nepaisant to, kad krizės metais, kaip rodo šio tyrimo rezultatai, kai kurių pasirinktų rodiklių mažėjimo tempai buvo didesni. Krizės metais žemės ūkio sektoriaus 110

111 užsienio prekybos rodikliai (eksporto ir importo apimtys) visose nagrinėtose šalyse nors ir mažėjo, tačiau, palyginti su visu ūkiu, lėčiau. Lietuvoje kriziniu laikotarpiu žemės ūkio sektoriuje padidėjo darbuotojų skaičius, o tai reiškia, kad dar blogesnė ekonominė situacija susidarė kituose ūkio sektoriuose. Toks šio rodiklio pokytis iš nagrinėtų šalių būdingas tik Lietuvai. Jį lėmė palanki žemės ūkio paskolų politika, teikianti ūkininkams garantijas, palyginti racionali žemės ūkio apmokestinimo sistema, nuolat palaikomos žemės ūkio sektoriaus darbuotojų pajamos bei tinkamai vykdoma struktūrinė politika. ES šalių viso ūkio ir žemės ūkio sektoriaus ekonominių rodiklių pokyčių kompleksinis vertinimas metais Ekonominių ir socialinių rodiklių pokyčių kompleksinio vertinimo rezultatai rodo, kad prieškriziniame laikotarpyje nagrinėtų ES šalių visam ūkiui didžiausią įtaką turėjo užsienio prekybos rodikliai (eksportas ir importas), tuo tarpu mažiausią užimtumo lygis. Žemės ūkio sektoriui, atvirkščiai didžiausią įtaką turėjo užimtumo lygis, kadangi šio rodiklio reikšmės nuokrypis nuo minimalios reikšmės buvo didžiausias. Įvertinus ES šalių reitingus, matyti, kad prieškriziniame laikotarpyje beveik visose naujai įstojusiose į ES šalyse (Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje, Slovakijoje, Lenkijoje ir Čekijoje) padėtis buvo santykinai geresnė, tuo tarpu ES senbuvių pozicijos naujųjų šalių atžvilgiu buvo santykinai blogesnės. Prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, situacija pasikeitė. Nagrinėti rodikliai didžiausią neigiamą įtaką turėjo Latvijai bei Estijai ir jų pozicijos kitų šalių atžvilgiu tapo santykinai blogesnės. Tuo tarpu kitų naujųjų ES šalių narių (Lenkijos, Slovakijos, Čekijos, ir Slovėnijos) reitingai buvo aukščiausi m., palyginti su 2008 m., Lietuva pagal pasirinktų viso ūkio ekonominių ir socialinių rodiklių pokyčius buvo septintoje pozicijoje iš keturiolikos, t. y. palyginti su prieškriziniu laikotarpiu, nusmuko per penkias pozicijas. Giliau patyrinėjus matyti, kad geriausią reitingą turinčios šalys, naudodamos monetarinės politikos priemones, sugebėjo pasiekti didelių eksporto apimčių. Atlikus žemės ūkio sektoriaus ekonominių ir socialinių rodiklių pokyčių daugiakriterinę analizę, pastebėtos iš dalies panašios tendencijos. Šios analizės rezultatai rodo, kad prieškriziniame laikotarpyje santykinai geresnė padėtis buvo Estijos, Lietuvos, Čekijos, Slovakijos, Slovėnijos ir Latvijos žemės ūkio sektoriuje. Tuo tarpu senųjų ES šalių narių (Airijos, Austrijos, Danijos, Švedijos, Prancūzijos, Vokietijos) ir Lenkijos pozicijos buvo santykinai blogesnės. (žr. 1 pav.) m., palyginti su 2008 m., analizuotų šalių reitingai pasikeitė: santykinai geresnė padėtis buvo Lenkijoje, Slovakijoje ir Latvijoje, o santykinai blogesnė Lietuvos, Prancūzijos, Airijos žemės ūkio sektoriuje (žr. 2 pav.). Ši analizė taip pat parodė, kad pagal kompleksinį įvertinimą Lietuvai teko paskutinė pozicija. Svarbiausios priežastys, lėmusios mažą Lietuvos reitingą didžiausias pridėtinės vertės mažėjimas ir išaugęs užimtumo lygis žemės ūkio sektoriuje, kai tuo tarpu visose kitose nagrinėtose šalyse šis rodiklis, kaip ir buvo siekama, sumažėjo. 111

112 1 pav. ES šalių žemės ūkio sektoriaus ekonominių rodiklių pokyčių reitingai prieškriziniu laikotarpiu 2 pav. ES šalių žemės ūkio sektoriaus ekonominių rodiklių pokyčių reitingai kriziniu laikotarpiu Kompleksinio vertinimo rezultatai rodo, kad iš nagrinėtų šalių Lenkija ir Slovakija mažiausiai patyrė ekonominį nuosmukį tiek visame ūkyje, tiek ir žemės ūkio sektoriuje. Tai rodo, kad šios šalys yra labiau konkurencingos kitų šalių atžvilgiu. Pažymėtini individualūs šių šalių bruožai: stabilūs užsienio prekybos partneriai, palyginti didelė vartotojų perkamoji galia, užtikrinanti vidaus vartojimo stabilumą, valiutos kurso režimas (pvz., Lenkijoje plaukiojantis valiutos kursas), kainų ir kiti veiksniai. Tikėtina, kad šiam stabilumui taip pat įtakos turėjo nusistovėjusi mokesčių sistema, PVM lengvatos pirmojo būtinumo prekėms. Giliau patyrinėjus matyti, kad abiejų šalių politikos buvo daugiau orientuotos į pajamų palaikymą ir tolimesnį jų didinimą, keliant atlyginimus ir algas bei didinant užimtumą. Kaip žinoma, Lietuvoje ekonominį nuosmukį buvo stengiamasi įveikti daugiau orientuojantis į viešųjų išlaidų mažinimą bei fiskalinės politikos priemonių griežtinimą. Ekonominių krizių pasekmės turėtų būti pamokos ateičiai. Ypač tai aktualu vienam iš prioritetinių sektorių, gaminančių pirmojo būtinumo produktus žemės ūkiui. Šis tyrimas parodė, kad tik iš dalies galima sutikti su mokslininkų ekonomistų nuomone, jog ekonominio nuosmukio metu žemės ūkio sektorius nukentėjo mažiau nei kiti. Dauguma jų į šį reiškinį žiūrėjo ne kompleksiškai, pasirinkdami tik vieną darbo užmokestį (Baležentis, 2011), eksporto apimtis (Shane, 2009), arba keletą rodiklių, tačiau atskirai nagrinėjamų ir nelyginamų su kitomis šalimis (Rudzkis, 2010). Atlikus ES šalių ekonominių ir socialinių rodiklių lyginamąją analizę ekonominės krizė metais, pateikiami šie siūlymai. Visų pirma, nuosmukio metu žemės sektoriui teigiamą įtaką turėtų vidaus pasiūlos skatinimas, ypač toms šalims, kur šalies daugumos gyventojų pajamų elastingumas gana didelis žemės ūkio ir maisto produktams. Antra, eksporto apimčių didinimas visomis tiesioginėmis ir netiesioginėmis užsienio prekybos politikos priemonėmis. Ypač išskiriant eksporto rinkų paiešką su pastoviais partneriais. Trečia, prekių ir paslaugų kainodaros optimizavimas, nes nuos- 112

113 mukio metais žemės ūkio produktų kainos krito daugiau nei kilo jiems pagaminti reikalingos materialinių, energetinių ir darbo išteklių kainos. Šiuo atveju galėtų būti efektyviau naudojamos netiesioginės kainodaros reguliavimo priemonės: intervenciniai pirkimai, bendrosios rinkos organizavimo priemonės, fiskalinės politikos priemonės, susijusios su netiesioginiais mokesčiais bei kreditavimo politika. Ketvirta, mažų ir vidutinių įmonių bei šeimos ūkių verslo sąlygų gerinimas, nes tai yra ekonomikos potencialo pagrindas, sukuriantis daug darbo vietų ir įplaukų į biudžetą. Penkta, racionalus fiskalinės politikos priemonių pasirinkimas, nes mokesčių didinimas ekonominio nuosmukio laikotarpiu gali sumažinti valstybės biudžeto pajamas dėl to, kad sumažėjus ekonominei veiklai, sumažėja privataus ir viešojo sektoriaus pajamos. Taigi nuosmukio metu siūlomos politikos priemonės turėtų būti labiau efektyvios, t. y. orientuotos ne į neigiamų pasekmių švelninimą, o į piniginių įplaukų didinimo priemones, darbo vietų išlaikymą ir užimtumo plėtrą. Išvados 1. Ekonomistai agrarininkai iš JAV, ES ir Lietuvos teigia, kad 2008 m. prasidėjusi globalinė ekonominė krizė žemės ūkio sektorių palietė kiek mažiau nei kitus šalies sektorius. Žemės ūkio sektoriaus lyderystės priežastis mažesnis įsiskolinimo lygis, teikiama parama. Neigiamas krizės poveikis šalių žemės ūkio sektoriui pasireiškė per sumažėjusias investicijas į šį sektorių ir paklausą jo produkcijai, o taip pat padidėjusiu valstybės intervencijų skaičiumi. 2. Įvertinus pasirinktus rodiklius prieškriziniu laikotarpiu ( metai) ES šalyse stebimos nevienareikšmės tendencijos. Pridėtinės vertės rodiklis visose šalyse, išskyrus Airiją, Prancūziją ir Švediją, didėjo. Atvirkščiai, žemės ūkio sektoriuje, visose nagrinėtose šalyse, išskyrus Čekiją, Slovakiją, Slovėniją ir Švediją, sukurta pridėtinė vertė krito. Algos ir atlyginimai šiuo laikotarpiu daugumoje nagrinėtų šalių tiek visame ūkyje, tiek žemės ūkio sektoriuje turėjo augimo tendenciją. Bendras šalies užimtumo lygis visose nagrinėtose šalyse, išskyrus Airiją ir Lietuvą, didėjo. Skirtingai nei visame ūkyje, užimtųjų žemės ūkio sektoriuje skaičius devyniose iš keturiolikos nagrinėtų šalių mažėjo. Užsienio prekybos rodikliai visose analizuotose šalyse turėjo didėjimo tendenciją. 3. Kriziniu laikotarpiu stebimi tokie bendri visų šalių bruožai: sukurta pridėtinė vertė visose nagrinėtose šalyse, išskyrus Lenkiją, tiek visame ūkyje, tiek žemės ūkio sektoriuje sumažėjo; algos ir atlyginimai sumažėjo beveik visose valstybėse (Slovakija sugebėjo išlaikyti algų ir atlyginimų didėjimo tendenciją, o Lenkijoje šis rodiklis išliko 2008 m. lygio); bendras šalių užimtumo lygis sumažėjo dvylikoje iš keturiolikos nagrinėtų šalių (Vokietijoje ir Lenkijoje išliko 2008 m. lygio). Užimtųjų skaičius žemės ūkio sektoriuje mažėjo visose nagrinėtose šalyse, išskyrus Lietuvą; didžiausias visų prekių ir paslaugų eksporto sumažėjimas (apie trečdalį) buvo Lietuvoje, Švedijoje ir Estijoje. Žemės ūkio produktai buvo visų prekių ir paslaugų eksporto mažėjimo amortizatoriumi visose nagrinėtose šalyse ir ypač Lietuvo- 113

114 je. Importo atveju išryškėjo teigiamas šaliai reiškinys: eksporto mažėjimo tempai buvo mažesni už importo mažėjimo tempus. 4. Lietuvoje kriziniu laikotarpiu žemės ūkio sektoriuje padidėjo darbuotojų skaičius, o tai reiškia, kad dar blogesnė ekonominė situacija susidarė kituose ūkio sektoriuose. Toks šio rodiklio pokytis iš nagrinėtų šalių būdingas tik Lietuvai. Jį lėmė palanki žemės ūkio paskolų politika, teikianti ūkininkams garantijas, palyginti racionali žemės ūkio apmokestinimo sistema, pastoviai palaikomos žemės ūkio sektoriaus darbuotojų pajamos bei tinkamai vykdoma struktūrinė politika. 5. Kompleksinio vertinimo rezultatai rodo, kad iš nagrinėtų šalių Lenkija ir Slovakija mažiausiai patyrė ekonominį nuosmukį tiek visame ūkyje, tiek žemės ūkio sektoriuje. Lietuva pagal žemės ūkio sektoriaus rodiklius, iš antrosios vietos prieškriziniame laikotarpyje nusmuko į paskutiniąją vietą iš keturiolikos nagrinėtųjų (Airija, Austrija, Čekija, Danija, Estija, Italija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Švedija ir Vokietija). 6. Ekonominio nuosmukio metu siūlomos politikos priemonės turėtų būti labiau efektyvios, t. y. orientuotos ne į neigiamų pasekmių švelninimą, o į piniginių įplaukų didinimo priemones: vidaus pasiūlos skatinimas, eksporto apimčių didinimas, prekių ir paslaugų kainodaros optimizavimas, darbo vietų išlaikymas ir užimtumo plėtra gerinant mažų ir vidutinių įmonių bei šeimos ūkių verslo sąlygas. Literatūra 1. Baležentis, A., Baležentis, T., Misiūnas, A. (2011). Darbo užmokesčio pokyčiai Lietuvos žemės ūkio sektoriuje ekonominio nuosmukio laikotarpiu // Management theory and studies for rural business and infrastructure. Nr. 3(27). Klaipėda: S. Jokužio spaustuvė-leidykla. 2. Chavarria, H. (2010). Global economic crisis and agricultural trade: winners and loosers in the Americas at the close of 2008 // Inter American Institute for Cooperation and Agriculture / COMUNIICA. January July Europos Komisijos statistikos tarnyba (EUROSTAT). [ ]. 4. Good, D., Irwin, S. (2008). Implications of Credit Market Problems for Crop Prices // Department of Agricultural and consumer Economics / University of Illinois at Urbana Champaign. IFEU Ikhsan, M. (2010). Economic Crisis and its Impact to Agriculture // Paper presented for Conference on Fostering Growth and Reducing Poverty and Hunger in Asia and Latin America: Opportunities for Mutual Learning. March Lima, Peru. 6. Liefert, W. M., Shane, M. (2009). The World Economic Crisis and U.S. Agriculture: From Boom to Gloom? // A Publication of the Agricultural & Applied Economics Association / CHOICES. 24 (1). 7. Lietuvos statistikos departamento elektroninis statistikos terminų žodynas. [ ]. 8. Lietuvos žemės ir maisto ūkis (2011). Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. 9. OECD Economic Outlook. (2009). org/oecd/pdfs/free/ e.pdf [ ]. 10. Pasaulio prekybos organizacijos statistika. english/res_e/statis_e/statis_e.htm [ ]. 114

115 11. Rudzkis, R., Rojaka, J., Genytė, I. (2010). Lietuvos ekonomikos perspektyvos 2010 / AB DnB NORD banko apžvalga. [ ]. 12. Shane, M., Liefert, W., Morehart, M., Peters, M., Dillard, J., Torgerson, D., Edmondson, W. (2009). The 2008/2009 World Economic Crisis: What It Means for U.S. Agriculture // Economic Research Service / USDA. WRS Swinnen, J. F. M., van Herck, K. (2010). The Impact of the Global Economic and Financial Crisis on Food Security and the Agricultural Sector of Eastern Europe and Central Asia // Paper written for the Ministerial Round Table during 27th FAO Regional Conference for Europe May, Yerevan. 14. Гудков, П., (2008). Методы сравнительного анализа. Пенза: Издательство Пензенского государственного университета. THE IMPACT OF THE GLOBAL ECONOMIC CRISIS ON SELECTED EU COUNTRIES IN AGRICULTURAL SECTOR, Irena Kriščiukaitienė, Virginia Namiotko, Andrej Jedik Lithuanian institute of agrarian economics Summary The purpose of this article is to estimate the impact of the global economic crisis on Lithuanian agricultural sector and to compare to EU countries with similar economic, natural and geopolitical conditions. Main economic and social indicators (value added, wages and salaries, employment rate, export and import) were selected in order to estimate the consequences of the economic crisis on selected EU countries both in total economy and agricultural sector. The paper presents the complex method of analysis, which compares EU countries by selected indicators and gives ratings to it before and during the crisis. The main reasons for these ratings were investigated. The proposals to minimize the consequences of the economic crisis in the future were made. Key words: agricultural sector, economic crisis, employment rate, export, import, value added, wages and salaries. JEL codes: C440, Q020, G

116 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5 (29). Research papers. LIETUVOS REGIONŲ DEPOPULIACIJOS PRIELAIDŲ TYRIMAS Gediminas Kuliešis, Lina Pareigienė Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas Žmogiškieji ištekliai vienas pagrindinių ekonomikos veiksnių, lemiančių regionų konkurencingumą, ekonomikos perspektyvas, gebėjimą pritraukti investicijas bei naujus išteklius. Regionų depopuliacija tai regionų potencialo nykimas. Emigruodami žmonės su savimi išsiveža savo žinias, sugebėjimus, kvalifikaciją, todėl svarbu analizuoti, kodėl tam tikruose regionuose didesnė migracija, mažesni natūralios kaitos rodikliai, juos identifikuoti siekiant taikyti atitinkamas politikos priemones tiems regionams vystyti. Migracijos tema yra plačiai nagrinėjamas tyrimų objektas, tačiau dažniau analizuojamos pasekmės ir migracijos įtaka, mažiau priežastys ir motyvai. Darbuose nurodoma, kad pagrindinis migraciją skatinantis veiksnys ekonominė nauda. Vėlesnės teorijos išskiria bendruosius veiksniu: ekonominius, politinius ir teisinius, socialinius ir kultūrinius, psichologinius, saugumo, geografinius ir kitus. Šiame darbe migraciją nagrinėjome kiek kitu aspektu. Siekėme pažvelgti, kokie demografiniai procesai (ne ekonominiai ir ne socialiniai) galėtų būti veiksniais, skatinančiais palikti gyvenamąją vietovę, t.y. tyrėme, kaip žmogaus pasirinkimą keisti gyvenamąją vietą veikia faktoriai, kurių žmogus, gal būt, neįsisąmonindamas yra jų veikiamas: kaip jį veikia jo aplinkoje esančių žmonių amžius, tankumas, centrinio savivaldybės miesto dydis. Atlikti tyrimai parodė, kad yra tamprus ryšys tarp depopuliacijos ir regiono gyventojų amžiaus, jo kitimo dinamikos, gyventojų tankumo ir teritorijos centrinio miesto dydžio. Raktiniai žodžiai: depopuliacija, gyventojų amžius, gyventojų tankumas, natūrali gyventojų kaita, regionai, tarptautinė migracija, vidinė migracija, žmogiškasis kapitalas. JEL kodai: J100, J110, O150, R230. Įvadas Svarbiausias bet kurio regiono plėtros veiksnys žmogiškasis kapitalas, o jo konkurencingumo matas gebėjimas pritraukti žmogiškuosius išteklius. Šiame tyrime nagrinėjome vieną iš žmogiškojo kapitalo aspektų regiono gyventojų kaitą. Pastarųjų 20 metų Lietuvos gyventojų kaitos tendencijas galima būtų apibūdinti kaip depopuliaciją, nes gyventojų skaičius nuolat mažėjo visoje Lietuvos teritorijoje, išskyrus sostinę Vilnių. Depopuliacija tarptautinių žodžių žodyne apibrėžiama, kaip gyventojų skaičiaus mažėjimas. Depopuliacija vyksta dėl dviejų pagrindinių priežasčių: gyventojų migracijos ir natūralios gyventojų kaitos 2. Savo ruožtu migracija gali būti vidinė, kai žmonės migruoja šalies viduje iš vienos savivaldybės į kitą ir tarptautinė, kai išvykstama ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui į kitą valstybę. Migracijos teorijos siekia pagrįsti migruojančių asmenų motyvus. Klasikinė ekonomikos teorija skelbia, kad pagrindinis migraciją skatinantis veiksnys ekonominė nauda. Vėlesnės teorijos išskiria bendruosius veiksnius, veikiančius gyventojų migraciją: ekonominius, politinius ir teisinius, socialinius ir kultūrinius, psichologi- 2 Gimusiųjų ir mirusiųjų per tam tikrą laikotarpį saldo 116

117 nius, saugumo, geografinius, demografinius ir kitus veiksnius. Tačiau nei viena iš teorijų nepajėgia paaiškinti viso migracijos reiškinio daugiapusiškumo, nes jį lemia tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs veiksniai (Stulgienė, 2009). Nepaisant ekonominių motyvų svarbos, sprendimui migruoti nemažą įtaka turi asmeninės žmogaus savybės, aplinka. Tyrimai atlikti JAV, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje, Švedijoje atskleidė, kad mažiau nei trečdalio migruojančių šalies viduje pagrindinis motyvas yra užimtumas, įsidarbinimo galimybės. Likusieji gyvenamąją vietą keičia dėl kitų priežasčių (Morrison, 2011, Niedomysl, 2006). Migracijos tema yra gana plačiai nagrinėjama visose šalyse, tačiau didesnio dėmesio sulaukia išorinės migracijos tyrimai. Dažniau analizuojamos pasekmės ir migracijos įtaka, mažiau priežastys ir motyvai: dėl informacijos stokos, sociologinių tyrimų sudėtingumo ir brangumo. Nuo tada, kai Ravenstein pirmą kartą savo darbuose iškėlė idėją, kad migracijos procesas tai stumiančių skatinančių išvykti ir traukiančių skatinančių atvykti veiksnių rezultatas, dauguma tyrinėtojų siekia nustatyti tuos veiksnius (Dorino, 1983, Kazlauskienė, 2006, Hass, 2007). D. Vidickienė ir R. Melnikienė vidaus migracijos rodiklį naudojo regiono patrauklumo gyventi aspektu ir tyrė, ar Lietuvoje naudojami paramos teikimo regionams kriterijai į tai atsižvelgia. Šiame darbe buvo įrodyta, kad dabartiniu metu probleminiai regionai, kuriems teikiama parama per kaimo rėmimo instrumentus, ne visai dera su tų regionų patrauklumu gyventi, todėl buvo siūloma jų išskyrimo kriterijus tobulinti (Vidickienė, 2008). Šiame darbe depopuliaciją nagrinėjome kiek kitu aspektu nei yra įprasta. Analizuodami vidinės ir tarptautinės migracijos kaitos srautus savivaldybių lygmeniu siekėme pažvelgti, kokie demografiniai procesai (ne ekonominiai ir ne socialiniai) galėtų būti tie stumiantys veiksniai palikti dabartinę gyvenamąją vietovę ir vykti kitur, t.y. tyrėme, kaip žmogaus pasirinkimą keisti gyvenamąją vietą veikia faktoriai, kurių žmogus, gal būt, sąmoningai neįvertindamas yra jų įtakojamas ir dėl to priima vienokius ar kitokius sprendimus, kaip žmonių pasirinkimą išvykti veikia jį supančių žmonių amžius, jo kitimo dinamika, jų pasiskirstymas gyvenamojoje teritorijoje, centrinio gyvenamosios teritorijos miesto dydis. Tyrimo tikslas nustatyti ryšį tarp depopuliacijos mastų Lietuvos regionuose ir pasirinktų demografinių rodiklių. Įgyvendinant šį tikslą, bus sprendžiami tokie uždaviniai: - identifikuoti demografiniai rodikliai kompleksiškai atspindintys demografinę regiono situaciją; - suformuotos Lietuvos regionų grupės pagal gyventojų depopuliacijos mastą; - nustatytas ryšis tarp depopuliacijos masto ir demografinių rodiklių reikšmių dydžio ir dinamikos; - parengtos išvados. Tyrimo laikotarpis laikotarpis nuo Lietuvos įstojimo į ES: m. Tyrimo duomenys Lietuvos statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenų bazės. Tyrimo objektas Lietuvos savivaldybių regionai išskirti pagal vidaus, tarptautinės migracijos ir natūralios gyventojų kaitos rodiklius. 117

118 Tyrimo dalykas demografinių rodiklių atitinkamuose savivaldybių regionuose dinamika. Nagrinėjome 3 rodiklius: savivaldybės centrinio miesto dydis, gyventojų tankumas jo gyvenamoje vietovėje, gyventojų amžiaus struktūra ir šių rodiklių kitimo tempai. Tyrimo metodai darbe naudojami mokslinės ir informacinės literatūros, teisės aktų ir kitų dokumentų, antrinių statistinių duomenų analizės, analogijos, loginio palyginimo, indukcijos ir dedukcijos metodai. Tyrimo metodika ir rezultatai Lietuvos savivaldybių depopuliacijos mastą ir tempus tyrėme pagal tris rodiklius: vidinę, tarptautinę migraciją ir natūralią gyventojų kaitą. Tuo tikslu buvo apskaičiuotos šių rodiklių vidutinis metinis pokytis metais procentais visoms Lietuvos savivaldybėms, jos surūšiuotos pagal šių reikšmių dydžius ir kiekviename savivaldybių sąraše (pagal kiekvieną iš pasirinktų rodiklių) buvo išskirta po tris savivaldybių grupes (regionus), kurias įvardijome, kaip savivaldybių regionus, kuriuose pasirinktų rodiklių reikšmės didelės, vidutinės ir mažos (vidaus migracijos rodiklio atveju teigiamos) (1 lentelė ir 1 3 pav.). 1 lentelė. Rodiklių reikšmių intervalai, proc. nuo gyventojų skaičiaus Didelė Vidutinė Maža (teigiama) Vidaus migracija (-5,33) (-2,77) (-2,77) (0,00) > 0,00 Tarptautinė migracija (-4,80) (-3,64) (-3,64) (-2,47) (-2,47) (-1,31) Natūrali gyventojų kaita (-6,26) (-4,33) (-4,33) (-2,41) (-2,41) (-0,48) Parinkome kelis pagrindinius demografinius rodiklius ir tyrėme jų dinamiką šiuose savivaldybių regionuose. Pasirinkti demografiniai rodikliai: - centrinio savivaldybės miesto dydis; - gyventojų tankumas; - gyventojų amžiaus struktūra (pasirinktas demografinis senatvės indeksas (DSI) 3 ) ir jo kitimo dinamika, - depopuliacijos rodikliai 4. Gyventojų tankumo rodiklis yra tampriai susijęs su regiono kaimiškumu m. Lietuvos agrarinės ekonomikos institute (D.Vidickienė, R. Melnikienė) atlikti tyrimai parodė, kad Lietuvos savivaldybės, išskirtos taikant OECD metodiką, (kaimiškumas nustatomas pagal miesto kaimo gyventojų santykį savivaldybėje) į kaimo, pusiau kaimo ir miesto praktiškai sutapo su savivaldybių regionais, kurie buvo suformuoti pagal gyventojų tankumą. Kuo mažesnis gyventojų tankumas tuo savivaldybė kaimiškesnė. Todėl šiame darbe, kalbėdami apie tiriamų procesų sąsajas su gyventojų tankumu galime teigti, kad tai kartu yra sąsajos ir su regiono kaimiškumu. 3 Demografinis senatvės indeksas gyventojų virš 60 m. amžiaus dalis tenkanti 100-ui 0 14 m. amžiaus vaikų, proc. 4 Pvz., savivaldybių regionuose sugrupuotuose pagal vidaus migraciją, tyrėme kitų dviejų depopuliacijos rodiklių tarptautinės migracijos ir natūralios kaitos rodiklių reikšmių dinamiką. Analogiškai buvo skaičiuojami kiti depopuliacijos rodikliai. 118

119 Be to, nagrinėjama tiriamų procesų dinamika kiekvienam iš suformuotų regionų atskirai. Vidaus migracijos procesų tyrimas. Kaip matome iš 1 pav., 19-oje savivaldybių nustatyta didelė neigiama vidaus migracija, 19-oje vidutinė, 15-oje teigiama. Iš 19 didžiausią emigracijos mastą turinčių savivaldybių net 13 yra išsidėsčiusios pasienyje: 8 su Latvija, 3 su Rusijos Federacija ir 2 su Baltarusija ir tik 6 savivaldybės, kurios nesiriboja su pasieniu. Teigiama vidinė migracija tiriamuoju laikotarpiu buvo 15 Lietuvos miestų ir to paties pavadinimo rajonų savivaldybėse, o taip pat savivaldybėse tarp Vilniaus ir Kauno (Elektrėnai, Trakai prie Vilniaus, Kalvarijos, Prienai, Jonava prie Kauno ir kurortiniai miestai tokie, kaip Neringa ir Birštonas). 1 pav. Savivaldybių pasiskirstymas regionais pagal vidaus migracijos rodiklio reikšmes metais, proc. nuo gyventojų skaičiaus Tirtų demografinių rodiklių šiuose regionuose analizė parodė (2 lentelė), kad vidaus migracija vyksta iš: - regionų, kuriuos sudarančių savivaldybių centrai yra mažesni už regionų, į kuriuos imigruojama, savivaldybių centrus; - rečiau apgyvendintų pasienio regionų į didžiausias Lietuvos miestų savivaldybes ir to paties pavadinimo rajonų savivaldybes; - regionų, kur senesni gyventojai ir gyventojų senėjimo procesas vyksta sparčiau negu regionuose į kuriuos emigruojama. 119

120 2 lentelė. demografinių rodiklių dinamika regionuose, išskirtuose pagal vidinės migracijos mastą m. Vidaus migracija Didelė Vidutinė Teigiama Savivaldybės centro dydis, gyv Gyventojų tankumas, gyv./km 2 23,0 32,6 38,3 DSI 140,8 136,1 121,3 DSI kitimo dinamika, proc 5,3 4,6 3,7 Tarptautinė migracija, proc. -2,87-3,24-3,53 Natūrali gyventojų kaita, proc. -4,60-3,62-2,16 Dabartiniu metu Lietuvos Statistikos departamento renkama informacija apie vidaus migraciją neleidžia daryti gilesnių išvadų apie procesus suformuotose savivaldybių regionuose, tačiau bendros vidaus migracijos tendencijos rodo, kad m. laikotarpiu Lietuvoje migravo tūkst. gyventojų, iš kurių 28 proc. iš miesto į miestą, 7 proc. iš kaimo į kaimą ir po 32 proc. iš miesto į kaimą ir iš kaimo į miestą. 3 lentelėje parodyta, kaip pasiskirsto pagal amžių ir migracijos kryptį vidaus migrantai. 67 proc. atvykusiųjų tiriamuoju laikotarpiu iš kaimo į miestą sudaro m. amžiaus gyventojai ir 22 proc. vyresni kaip 70 m. gyventojai (iš viso 88 proc.), kai, tuo tarpu, tokią pačią dalį atvykusiųjų iš miesto į kaimą sudarę m. gyventojai. Tai reiškia, kad iš kaimo jaunesni migrantai vyksta į miestus, galimai, tęsti mokslų, senesnio mažiaus migrantai, greičiausiai, keliasi į miestus pas vaikus ar gimines, o grįžta į kaimus vidutinio amžiaus gyventojai. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvoje kaimu vadinamos ir priemiestinės miestų teritorijos, todėl statistinis grįžimo į kaimą fiksavimas faktiškai gali būti žmogaus persikėlimas gyventi į nuosavą namą miesto priemiestyje, kas reikštų, kad jis faktiškai išliko miestiečiu. Tačiau šių procesų analizė turėtų būti specialių tyrimų objektas. 3 lentelė. Vidaus migrantų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes ir migravimo kryptį metais Vidaus migrantų amžius, metais Migrantai iš kaimo į miestą Migrantai iš miesto į kaimą % % >70 22% Tolesni tyrimai parodė, kad vidinės ir tarptautinės migracijos mastai ir tempai vyksta praktiškai autonomiškai, kadangi nustatyto koreliacijos koeficiento reikšmė tarp šių procesų sudaro tik 2,1 proc. Tačiau iš 2 lentelės matome, kad daugiau emigruojama užsienin iš tų regionų, kurie sutraukia vidaus migrantus (-3,53 proc., kur vidaus migracija teigiama palyginti su 2,87 proc., kur vidaus migracija didelė). Kaip ir galima buvo tikėtis stipresnis ryšys buvo nustatytas tarp vidaus migracijos ir natūralaus gyventojų kaitos rodiklių, kuris siekia 40,8 proc. Ir tai natūralu, kadangi iš regiono išvykstant, iš esmės, jaunesnio amžiaus gyventojams, galimybės reprodukcijai tame regione mažėja ir dėl to didžiausią neigiamą gyventojų kaitą (- 4,60 proc.) stebime regione, kur didžiausia ir vidaus migracija. 120

121 Tarptautinės migracijos procesų tyrimas. Iš 2 pav. matyti, kad didžiausias tarptautinės emigracijos srautas vyksta iš vidurio Lietuvos savivaldybių, o mažiausiai žmonių emigruoja iš Rytų ir Šiaurės Rytų Lietuvos regiono. 2 pav. Savivaldybių pasiskirstymas regionais pagal tarptautinės migracijos rodiklio reikšmes metais, proc. nuo gyventojų skaičiaus Tirtų demografinių rodiklių šiuose regionuose analizė parodė (4 lentelė), kad spartesnė tarptautinė migracija vyksta iš: - regionų, kurių savivaldybių centrai yra didesni; - tankiau apgyvendintų regionų; - regionų, kur gyventojai jaunesni ir gyventojų senėjimo procesas vyksta lėčiau. Taigi, tarptautinės migracijos procesų tendencijas galima būtų įvardinti, kaip priešingas vidaus migracijos procesams. 4 lentelė. Demografinių rodiklių dinamika regionuose, išskirtuose pagal tarptautinės migracijos mastą m. Tarptautinė migracija Didelė Vidutinė Maža Savivaldybės centro dydis, gyv Gyventojų tankumas, gyv./km 2 38,3 32,1 22,7 DSI 119,8 135,2 146,0 DSI kitimo dinamika m., proc. 5,0 4,8 3,7 Vidaus migracija m., proc. 0,42-0,36-0,32 Natūrali gyventojų kaita m., proc. -2,31-3,33-5,02 Dabartiniu metu galiojantis Lietuvos Statistikos Departamento informacijos rinkimo detalumas neleidžia daryti gilesnių išvadų dėl tarptautinės migracijos procesų 121

122 suformuotose savivaldybių regionuose, tačiau bendros tarptautinės migracijos tendencijos Lietuvoje rodo, kad m. laikotarpiu (5 lentelė) beveik 71 proc. tiriamuoju laikotarpiu išvykusiųjų į užsienį buvo aukštos kvalifikacijos darbuotojai ir kvalifikuoti darbininkai, beveik 85 proc. kurių turėjo aukštąjį, aukštesnįjį ir specialų vidurinį išsilavinimą ir 73 proc. išvykimo tikslas dirbti. Pastaruoju metu labai padidėjo išvystančiųjų mokytis skaičius. Jeigu 2001 m. tokių buvo tik apie 4 proc., tai jau 2007 m. virš 12 proc. Apbendrinant tarptautinės migracijos tendencijas galima teigti, kad dėl jos Lietuva praranda labiau kvalifikuotus ir išsimokslinusius žmones, o tai, kad šis migracijos srautas vyksta iš didesnių Lietuvos miestų, reiškia, kad būtent jie netenka didžiosios žmogiškojo kapitalo dalies. 5 lentelė. Vidutiniai m. emigravusių į užsienį kvalifikacijos, išsilavinimo ir emigracijos tikslo duomenys Emigrantų Emigrantų kvalifikacija Proc. Proc. Emigracijos tikslas Proc. išsilavinimas Aukštos kvalifikacijos Aukštasis, 30,2 22,0 Dirbti 73,3 darbuotojai aukštesnysis Žemesnės 18,1 Specialusis vidurinis 62,8 Mokytis 5,4 kvalifikacijos darbuotoja Kvalifikuoti Dėl šeimyninių 40,5 Pradinis 2,3 10,7 darbininkai aplinkybių Nekvalifikuoti 11,2 Pagrindinis 7,9 Kita 10,6 darbininkai Iš viso 100,0 Iš viso 100,0 Iš viso 100,0 Tolesni tyrimai parodė, kad regionai iš kurių daugiau emigruojama užsienin pritraukia daugiau gyventojų iš kitų Lietuvos regionų (vidaus migracija teigiama: 0,42 proc.). Pasirinkta tyrimo metodika neįgalina nustatyti, ar tie asmenys, kurie imigruoja į regioną kaip vidaus migrantai vėliau tampa ir tarptautiniais migrantais, ar jais dažniau tampa nuolatiniai to regiono gyventojai. Tas pats pasakytina ir apie natūralios gyventojų kaitos rodiklio dinamiką kuo didesnė tarptautinė emigracija iš regiono, tuo didesnė ir šio rodiklio reikšmė (-2,31 proc. palyginti su -5,02 proc., kur tarptautinė migracija mažiausia). Natūralios gyventojų kaitos procesų tyrimas. Kaip matyti iš 3 pav., labiausiai neigiami procesai vyksta Šiaurės Rytų ir Pietyčių Lietuvos savivaldybėse, vidutinės šio rodiklio reikšmės vyrauja Vidurio Lietuvoje, mažiausiai neigiamos Žemaitijos savivaldybėse ir didžiųjų miestų ir to paties pavadinimo rajonų savivaldybėse. 122

123 3 pav. Savivaldybių pasiskirstymas regionais pagal natūralios gyventojų kaitos rodiklio reikšmes metais, proc. nuo gyventojų skaičiaus Tirtų demografinių rodiklių šiuose regionuose analizė parodė (4 lentelė) stiprų ryšį tarp natūralios gyventojų kaitos masto ir tiriamų demografinių rodiklių. Didesnė natūrali gyventojų kaita vyksta regionuose: - kuriuos sudarančių savivaldybių centrai yra mažesni; - kurie rečiau apgyvendinti; - kur gyventojai senesni ir gyventojų senėjimo procesas vyksta sparčiau. 4 lentelė. Demografinių rodiklių dinamika regionuose, išskirtuose pagal gyventojų natūralios kaitos mastą m. Natūrali gyventojų kaita Didelė Vidutinė Maža Savivaldybės centro dydis, gyvent Gyventojų tankumas, gyvent./km 2 22,1 30,6 137,0 DSI 158,9 133,6 124,5 DSI kitimo dinamika, proc. 4,4 5,5 3,9 Tarptautinė migracija, proc. -2,36-3,52-4,39 Vidaus migracija, proc. -1,72-1,70 2,97 Kaip parodė tyrimai, natūralios gyventojų kaitos ir tarptautinės migracijos mastus galima būtų įvardinti, kaip vykstančius priešingomis kryptimis, kadangi nustatyto koreliacijos koeficiento reikšmė tarp šių procesų sudaro -64,1 proc. Tai reikštų, kad iš regionų, kur mažesnė natūrali gyventojų kaita, vyksta spartesnė gyventojų tarptautinė migracija, ir atvirkščiai (-2,36 proc., tarptautinė migracija iš regiono, kur didelė natūrali gyventojų kaita ir -4,39 proc. kur maža). Vidaus migracija atvirkščiai kuo didesnė regiono natūrali gyventojų kaita, tuo didesnė į jį imigracija iš kitų Lietuvos regionų. 123

124 Išvados 1. Lietuvos regionų depopuliacijos mastas ir tempai yra tampriai susiję su tų regionų demografine situacija: gyventojų amžiumi, jo kitimo dinamika, gyventojų tankumu. 2. Vidaus migracija intensyvesnė iš regionų, kuriuos sudarančių savivaldybių centrai yra mažesni, rečiau apgyvendintų pasienio regionų, regionų, kur gyventojai senesni ir jų senėjimo procesas vyksta sparčiau už regionų į kuriuos imigruojama didžiausius Lietuvos miestus ir to paties pavadinimo rajonų savivaldybes. 3. Tarptautinė migracija spartesnė iš regionų, kuriuos sudarančių savivaldybių centrai yra didesni; tankiau apgyvendintų regionų; savivaldybių, kuriose gyventojai jaunesni ir gyventojų senėjimo procesas vyksta lėčiau. 4. Didesnė natūrali gyventojų kaita yra regionuose, kuriuos sudarančių savivaldybių centrai yra mažesni; rečiau apgyvendintų regionų; kur gyventojai senesni ir gyventojų senėjimo procesas vyksta sparčiau. 5. Formuojant naujojo m. laikotarpio Lietuvos Kaimo Plėtros Programą siūlytume atsižvelgti į nustatytas depopuliacijos tendencijas Lietuvos regionuose ir jų ryšį su kitais demografiniais rodikliais ir, remiantis jomis, numatyti atitinkamas politikos priemones tiems regionams vystyti. Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr.SIN-20/2010). Autoriai dėkoja už pagalbą Lietuvos savivaldybių asociacijai ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijai. Literatūra 1. Dorino, G., Tobler, W. Push pull migration laws. [2011]. 2. Hass, H. (2007). Migration and Development: A Theoretical Perspective. [ ] 3. Kazlauskienė, A., Rinkevičius, L. (2006). Lithuanian Brain Drain Causes: Push and Pull Factors [2011]. 4. Morrison, P. S., Clark, W. A. V. (2011). Internal migration and employment: macro flows and micro motives // Environment and Planning. 5. Stulgienė, A., Daunorienė, A. (2009). Migracijos poveikis darbo jėgos rinkos pusiausvyrai // Ekonomika ir vadyba. Nr. 14. Kaunas: KTU. 6. Niedomysl, T. (2006). Migration and Place Attractiveness. [ ]. 7. Vidickienė, D., Melnikienė, R. (2008). Paramos teikimo Lietuvos regionams kriterijų vertinimas // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 1 (12). Kaunas: Spalvų kraitė. 8. Vidickienė, D. ir kt. (2008). Lietuvos kaimo raidos stebėsena ir vykstančių procesų vertinimas. Vilnius: LAEI. 124

125 STUDY OF THE DEPOPULATION ASSUMPTIONS OF THE LITHUANIAN REGIONS Gediminas Kuliešis, Lina Pareigienė Lithuanian Institute of Agrarian Economics Summary Fundamental component of any regional development is human capital, and the measure of competitiveness the ability to attract human resources. This study looked at one aspect of human capital - the region's population change in Municipalities were examined by three factors: internal and international migration and natural population change. Migration is widely considered the subject of research in all countries. More frequently, the implications and impact of migration, the less the reasons and motives. Work indicates that the main motivating factor for migration economic benefits. Subsequent theories releases other factors affecting migration: economic, political and legal, social and cultural, psychological, security, geography, etc. In this paper, we looked at migration from a different angle than is usual. Study aimed to look at how demographic processes (not economic and not social) could be factors contributing to migrate, which were analyzed as a human choice to relocate work factors, one of which, perhaps, not consciously, are influenced by how it works in the environment, people age, their distribution in the living area, a central living area size of the city. Studies have shown the strong link between migration and the area's aging population, its dynamics, population density and size of the central city of the Key region words: concern. depopulation, human capital, internal migration, international migration, natural population change, population age, population density, region. JEL codes: J100, J110, O150, R

126 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5 (29). Research papers. LIETUVOS REGIONŲ TIPOLOGIJŲ PAGAL KAIMIŠKUMĄ TINKAMUMAS REGIONINEI POLITIKAI 5 Rasa Melnikienė, Dalia Vidickienė, Živilė Gedminaitė-Raudonė, Erika Ribašauskienė Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas Straipsnyje pristatomos Lietuvos regionų tipologijos, sukonstruotos pagal įvairius kaimiškumo kriterijus ir laipsnį. Tyrimas rėmėsi sistemine metodologija, kai regionų tipologijos buvo analizuojamos kaip didesnės sistemos poindustrinės visuomenės dalis. Tyrimo rezultatai leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos savivaldybių grupavimas pagal jų kaimiškumo laipsnį į penkias grupes yra tinkamesnis būdas atskleisti regionų ekonominės ir socialinės situacijos skirtumus, nei šiuo metu naudojamas regionų skirstymas į probleminius ir neprobleminius. Tipologija kaimiškumo aspektu taip pat labiau pritaikyta naujosios regioninės politikos paradigmos reikmėms, nes tokie kriterijai kaip regiono atokumas, apgyvendinimo tankumas ir gyventojų skaičius savivaldybės centre, naudojami kaimiškumui apibrėžti, yra ganėtinai stabilūs ilgą laikotarpį ir charakterizuoja regiono išskirtinumą, kurį sunku greitai pakeisti. Raktiniai žodžiai: poindustrinis etapas, kaimo regionai, regionų tipologija, regioninė politika. JEL kodai: R100, R280, R580. Įvadas Susiformavus naujiems XXI a. ekonomikos ir visuomenės vystymosi ypatumams, kaimo politika įgyja vis daugiau bendrumo su regionine politika, kurioje vis labiau populiarėja naujas požiūris. Naujoji regioninės politikos paradigma, akcentuoja ne atsiliekančių regionų šelpimą, siekiant regionų sanglaudos, bet kiekvieno regiono specifinių konkurencinių gebėjimų skatinimą, t. y. valstybinį reguliavimą stengiamasi sutelkti stipriųjų regiono pusių panaudojimui, o ne negatyvių reiškinių šalinimui perskirstant lėšas (Bessaoud, 2006; Diakosavvas, 2006; Herrschel, 2005; O Conner, 2006; OECD, 2009). Lietuvos mokslininkų tyrimuose tipologijų pagal kaimiškumą pritaikymo regioninės politikos, besiremiančios naująja paradigma, reikmėms galimybės pastaraisiais metais buvo nagrinėtos tik epizodiškai (Čaplikas, 2010; Jasaitis, 2008; Vidickienė, 2008). Tai viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje šiuo metu tebesiremiama senąja regioninės politikos paradigma: regionai skirstomi į probleminius ir neprobleminius. Siekiant, kad regionų išskyrimo principai būtų kuo labiau orientuoti ne į problemas ar neigiamas regiono savybes, bet į esminius jų skirtumus, nulemiančius jų ilgalaikę raidą ir gyvybingumą, turi būti naudojamos kitokios tipologijos. Vienas iš galimų būdų suskirstyti Lietuvos regionus pagal jų kaimiškumo laipsnį. 5 Tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. MIP-25/2010). 126

127 Straipsnio tikslas įvertinti Lietuvos regionų tipologijų, sukonstruotų pagal įvairius kaimiškumo kriterijus ir laipsnį, tinkamumą poindustinio etapo regioninės politikos tikslams. Tyrimas rėmėsi sistemine metodologija, kai regionų tipologijos buvo analizuojamos kaip didesnės sistemos poindustrinės visuomenės dalis. Tyrimo metu buvo taikomi analogijos, loginio palyginimo, indukcijos, dedukcijos ir statistinės analizės metodai. Tyrimo rezultatai leidžia pasiūlyti alternatyvų būdą Lietuvos regionų tipologijoms, skirtoms regioninės politikos tikslams, konstruoti. Lietuvos regionų klasifikavimo pagal kaimiškumo laipsnį principai Šiuo metu pasaulinėje praktikoje dažniausiai naudojamais regionų klasifikavimo pagal kaimiškumo laipsnį kriterijais yra didmiesčio egzistavimas regione ir gyventojų tankumas regione. Tipologija pagal didmiesčio egzistavimą regione konstruojama remiantis nuomone, kad didmiesčiai yra pirminis regionų ir valstybių ekonomikos augimo polius, ir kad nuo jų priklauso teritorijos raida. Todėl didmiesčio neturinčiuose nemetropoliniuose regionuose ekonominė ir socialinė situacija yra prastesnė nei metropoliniuose ir turi būti reguliuojama kitokiomis regioninės politikos priemonėmis. Išskiriant metropolinius regionus, klasifikavimo kriterijumi laikomas gyventojų skaičius didžiausioje gyvenvietėje. Teritorijos apgyvendinimo tankumo rodiklis yra vienas iš populiariausių skirstant regionus pagal kaimiškumo aspektą tarptautinio palyginimo tikslais. Gyventojų tankumo rodiklis laikomas pagrindiniu ir pastaruoju metu ypač dažnai naudojamoje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos pasiūlytoje regionų klasifikavimo pagal jų kaimiškumo laipsnį metodikoje (OECD, 1994). Tipologija, sukonstruota remiantis šiuo kriterijumi, remiasi nuomone, kad gyventojų tankumas regione žymiu laipsniu lemia socialinę ir ekonominę situaciją. Be to, priklausomai nuo to, kiek žmonių tenka regiono teritorijos ploto vienetui, skiriasi žemės ir kito nekilnojamojo turto naudojimo intensyvumas. Tačiau XXI a. kaimas yra iš esmės pasikeitęs, ir ankstesnieji kaimo apibrėžimai, pagrįsti kaimo ir miesto priešpastatymu bei matuojami vien statiškais gyventojų skaičiaus rodikliais jau nebeatspindi visų visuomenės gyvenimo realijų. Atlikus sisteminę kaimiškumo sąvokos evoliucijos pereinant iš industrinio į poindustrinį žinių visuomenės etapą išryškėjo du pagrindiniai skirtumai tarp kaimiškumo sampratos. Pirma, industriniame etape buvo siekiama kaimą apibūdinti kaip statišką objektą, nusakant jo pagrindinius požymius ir vertinant jų dydį, pasireiškimo mastą, lyginant su tų pačių požymių pasireiškimu mieste. Poindustriniame etape kaimiškumas siejamas su bendruomenėse vykstančiais procesais, jų vyksmo greičiu, ryšių tarp gyvenviečių ir regionų tamprumu. Tipologijose, siekiančiose atskleisti kaimiškumo aspektą, pirmoje vietoje pagal svarbą atsiranda kriterijai, nusakantys kaimo gyventojų galimybes būti mobiliais, apibūdinantys jų judėjimo srautus ir judėjimo greitį bei vertinantys kaimo ir miesto ryšius. Judėjimas suprantamas plačiąja prasme, vertinant gyventojų mobilumą važinėjant į darbą, keičiant gyvenamąją vietą, verslo įmonių steigimosi tempus, užimtumo, senėjimo dinamiką ir kitus procesus (Benaki, 2007; Knic- 127

128 kel, 2000; OECD, 2006). Klasifikuojant regionus į pirmą vietą iškyla tokie rodikliai kaip kelionės laikas nuo regiono pakraščio iki administracinio centro, nuolat važinėjančių dirbti į miestą dalis, migracijos srautai ir pan. Siekiant atskleisti poindustriniame etape ypač svarbų mobilumo aspektą, klasifikuojant Lietuvos regionus pagal kaimiškumą buvo parengta tipologija klasifikuojanti savivaldybes pagal jų atokumą nuo pagrindinių didmiesčių paslaugų centrų. Regionų tipologijos pagal atokumą konstravimo metodika remiasi teiginiu, kad atstumas iki miesto dabartinėje visuomenės išsivystymo stadijoje yra vienas iš svarbiausių rodiklių, informuojančių apie regiono gyventojų galimybę naudotis įvairiomis paslaugomis ir galimybėmis. Lietuvos kaimiškųjų regionų tipologija pagal atokumo kriterijų buvo konstruojama remiantis Lewis Dijkstra ir Vicente Ruiz pasiūlytais regionų klasifikavimo principais (Dijkstra, 2010), adaptuojant juos Lietuvos situacijai. Antrasis pagrindinis skirtumas tarp kaimiškumo sampratos industrinėje ir poindustrinėje visuomenėje susijęs su tuo, kad industriniame etape apibrėžiant kaimą kaip objektą jis buvo priešpastatomas miestui ir apibūdinamas likutiniu principu, pagal kurį kaimas yra visa tai, kas nėra miestas (RUPRI, 2006). Šis polinis skirstymas grindžiamas miesto ir kaimo urbanizacijos kontrastu ir sudaro sąlygas miesto ir kaimo dichotomijai deklaruoti (Čaplikas, 2003). Poindustriniame etape vertinamas gyvenvietės ar regiono kaimiškumo laipsnis bei išskiriami trys ir daugiau jų tipų. Skirstant Lietuvos regionus pagal kaimiškumą buvo laikomasi trimatės klasifikavimo sistemos, kai išskiriami kaimo, pusiau kaimo ir miesto regionai. Šiuo metu Lietuvoje naudojama dvimatės klasifikacijos sistema, pagrįsta dichotomija kaimas/miestas, neatspindi visos Lietuvos ekonominės, socialinės ir demografinės taip suskirstytų regionų įvairovės. Statistinių rodiklių analizė rodo, kad ekonominė ir socialinė situacija kaimo ir pusiau kaimo regionuose gerokai skiriasi. Lietuvos regionų tipologija pagal kaimiškumą Dabartiniu metu Lietuvoje naudojama savivaldybių tipologija, kuria remiasi regioninės politikos sprendimai, dalija Lietuvos savivaldybes į dvi grupes: problemines ir neproblemines. Šiuo metu taikomi probleminių teritorijų išskyrimo kriterijai patvirtinti LR Vyriausybės nutarimu 2006 m. sausio 31 d. Nr. 96. Jie yra tokie: vidutinis metinis registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis 60 procentų ir daugiau didesnis už šalies vidurkį; vidutinis metinis socialinės pašalpos gavėjų ir gyventojų santykis 60 procentų ir daugiau didesnis už šalies vidurkį; materialinės investicijos tenkančios 1 gyventojui. Pagal šią metodiką suklasifikavus Lietuvos savivaldybes, probleminės savivaldybės sudaro 23 proc. visų Lietuvos savivaldybių. Atliktas tyrimas rėmėsi prielaida, kad Lietuvos regionų grupavimas pagal kaimiškumą geriau atspindi regionų raidos dėsningumus, nei šiuo metu Lietuvoje naudojamas regionų skirstymas į problemines ir neproblemines savivaldybes. Lietuvos regionų klasifikavimas pagal jų kaimiškumo laipsnį, buvo atliekamas dviem etapais. Pirmajame etape Lietuvos savivaldybės buvo sugrupuotos pagal jų kaimiškumo laipsnį, atsižvelgiant į tris kriterijus: 128

129 pagal gyventojų skaičiaus didžiausioje gyvenvietėje kriterijų; pagal teritorijos apgyvendinimo tankumo kriterijų; pagal regiono atokumo kriterijų. Pirmųjų dviejų kriterijų kiekybinės grupių išskyrimo ribos buvo nustatytos atlikus Statistikos departamento m. duomenų apie gyventojų skaičių bei Nacionalinės žemės tarnybos duomenų apie savivaldybių bendrą plotą analizę. Ši analizė parodė, jog klasifikuojant Lietuvos regionus, remiantis gyventojų skaičiaus didžiausioje gyvenvietėje kriterijumi, kaimo regionams tikslinga priskirti savivaldybes, jei gyventojų skaičius savivaldybės centre ne didesnis kaip 15 tūkst. gyventojų, pusiau kaimo regionams jei gyventojų skaičius savivaldybės centre nuo 16 iki 50 tūkst. gyventojų, o miesto regionams jei gyventojų skaičius savivaldybės centre daugiau kaip 50 tūkst. gyventojų. Lietuvos regionus išskiriant pagal kaimiškumą, matuojamą teritorijos apgyvendinimo tankumo kriterijumi, regionai buvo priskirti kaimo regionams, kai gyventojų tankumas ne didesnis nei 35 gyventojai/km 2, pusiau kaimo regionams jei gyventojų tankumas 35,1 150 gyventojų/km 2, o miesto regionams jei gyventojų tankumas didesnis nei 150 gyventojų/km 2. Grupuojant regionus ir atsižvelgiant į atokumo kriterijų, buvo matuojama gyventojų važiavimo trukmė nuo gyvenamosios vietos iki miesto centro. Miestais, kurie buvo įvardijami kaip atskaitos taškai vertinant regionų atokumą, pagal šią tipologiją laikomi paslaugų centrai, turintys ne tik nurodytą privalomą gyventojų skaičių, bet ir pasižymintys kitomis savybėmis įvairių darbo vietų galimybėmis, veikiančiomis aukštojo mokslo institucijomis, specializuotais sveikatos centrais, pakankamo dydžio vietine rinka bei įvairaus tipo parduotuvėmis ir paslaugomis. Pagal šiuos kriterijus buvo atrinkti šie 6 Lietuvos miestai-paslaugų centrai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys ir Telšiai. Kaimo regionams buvo priskirtos savivaldybės, jei daugiau kaip 50 proc. tos savivaldybės gyventojų važiuoti nuo savo gyvenamosios vietos iki artimiausio miesto užtrunka daugiau nei 90 min., pusiau kaimo regionams jei daugiau kaip 50 proc. to regiono gyventojų važiuoti nuo savo gyvenamosios vietos iki artimiausio miesto užtrunka nuo 46 iki 75 min., o miesto regionams jei daugiau kaip 50 proc. to regiono gyventojų važiuoti nuo savo gyvenamosios vietos iki artimiausio miesto užtrunka iki 45 min. Pusiau kaimo regionų važiavimo trukmės didžiausia riba pasirinktos 75 min., o ne 89 min., kadangi tyrimo rezultatai parodė, kad nei viename Lietuvos regione važiavimo trukmė nėra tarp 76 ir 89 minučių, bei siekiant išryškinti pusiau kaimo ir kaimo regionų atotrūkį pagal šią tipologiją. Pirmajame grupavimo etape į kaimo regionų grupę pagal skirtingus kriterijus pateko: pagal gyventojų skaičiaus didžiausioje gyvenvietėje kriterijų 28 savivaldybės; pagal teritorijos apgyvendinimo tankumo kriterijų 36 savivaldybės; pagal regiono atokumo kriterijų -14 savivaldybių. Antrajame etape savivaldybės buvo sugrupuotos atsižvelgiant į tai, pagal kiek kriterijų jos yra priskiriamos kaimiškiems regionams. Atlikdami šį vertinimo etapą, visus kaimiškumo kriterijus traktavome kaip vienodai reikšmingus, nes remiantis jais sukonstruotos kaimiškumo tipologijos atspindi skirtingus kaimo kaip gyvenamosios 129

130 vietos aspektus ir gali būti naudojamos skirtingoms problemoms spręsti. Savivaldybes, kurios patenka į kaimo grupę pagal visus tris kaimiškumo požymius, priskyrėme stipraus kaimiškumo regionų grupei, savivaldybes, kurios patenka į kaimo grupę pagal du kaimiškumo požymius, vidutinio kaimiškumo regionų grupei, o savivaldybes, kurios klasifikuotos kaip kaimo tik pagal vieną kriterijų, silpno kaimiškumo regionų grupei. Tos savivaldybės, kurioms nėra būdingas nei vienas kaimiškumo bruožas, buvo priskirtos pusiau miesto arba miesto grupei. Atlikus Lietuvos savivaldybių vertinimą integruojant kaimiškumo kriterijus, 19 savivaldybių buvo priskirtos kaimo regionams pagal vieną iš trijų mūsų panaudotų kriterijų, 20 savivaldybių pagal du kriterijus, ir tik 7 savivaldybės Ignalinos, Lazdijų, Pagėgių, Šakių, Švenčionių, Zarasų, Varėnos atitinka tris mūsų nagrinėjamus kriterijus ir gali būti priskiriamos stipraus kaimiškumo regionams. Būtina pažymėti, jog visos stipraus kaimiškumo regionams priskiriamos savivaldybės yra ne tik retai apgyvendintos, turinčios mažą regiono centrą bei nutolusios nuo didžiųjų Lietuvos centrų, bet ir išsidėstę Lietuvos pasienyje. 14 savivaldybių nepateko į kaimo regionų grupę pagal jokį kriterijų. Iš jų 6 savivaldybės klasifikuotos kaip miesto regionas, o likusios 8 pagal visus tris kriterijus patenka į pusiau miesto regionų grupę (pav.). Pav. Lietuvos regionai pagal integruotą kaimiškumo vertinimą 130

131 Tradicinėje regioninės politikos sampratoje kaimiškumas yra siejamas su atsilikimu, tuo tarpu moderni regioninės politikos paradigma teigia, jog politikos sėkmė priklauso nuo gebėjimo atsižvelgti į regionų skirtumus ir, atsižvelgiant į juos, sustiprinti regiono konkurencinius pranašumus. Todėl regioninėje politikoje naudojamos tipologijos turi pasitarnauti regionų specifinių bruožų identifikavimui. Siekdami atsakyti į klausimą, ar Lietuvos regionų grupavimas pagal kaimiškumą yra tinkamas šiam tikslui, pasitelkėme statistinių duomenų analizę naudojant LR Statistikos departamento duomenis (lentelė). Lentelė. Pagal kaimiškumą sugrupuotų Lietuvos regionų ekonominiai ir socialiniai rodikliai ( m. vidurkis) Rodikliai Stipraus kaimiškumo regionai Vidutinio kaimiškumo regionai Silpno kaimiškumo regionai 131 Pusiau miesto regionai Miesto regionai Lietuva Senatvės koeficientas, proc Socialinės pašalpos gavėjų dalis, 8,3 6,7 6,2 5,7 3,2 4,5 proc. Materialinės investicijos/gyventojui, Lt Užimtumas, proc. 59,2 60,8 62,1 63,0 71,4 66,9 Nedarbas, proc. 10,3 9,9 8,9 8,9 9,1 9,1 Verslo gyvybingumo indeksas 1,4 1,1 0,7 1,4 1,9 1,1 Žemės ūkio naudmenų dalis, proc. 44,9 54,4 49,4 56,1 17,9 53,0 Miškų dalis, proc. 38,9 32,4 35,3 30,9 21,3 32,6 Kelių su pagerinta danga tankumas, km/km 2 0,08 0,10 0,23 0,18 2,97 0,16 Šis grupavimas atskleidžia, jog tam tikrai savivaldybių grupei yra būdingi bendri regionų raidos dėsningumai, o tarp skirtingų grupių egzistuoja ženklūs skirtumai. Vadovaujantis tradiciniu požiūriu, kai kaimiškumas susiejamas su atsilikimu, stipraus kaimiškumo savivaldybės turėtų susidurti su ekonominio gyvybingumo trūkumu. Tačiau jos demonstruoja aukštą verslo gyvybingumą. Savivaldybių verslumui vertinti buvo pasitelktas verslo gyvybingumo indeksas, kuris buvo matuojamas ūkio subjektų skaičiaus augimo tempu, įvertinant regione naujai įsisteigusių ir užsidariusių įmonių skaičiaus balansą. Stipraus kaimiškumo regionams priskirtų savivaldybių vidutinis verslo gyvybingumo indeksas metų laikotarpyje siekė 1,4 ir buvo didesnis ne tik už kitų mažiau kaimiškų, bet ir už pusiau miesto grupės savivaldybių verslo gyvybingumo indeksą. Tai rodo, kad stipraus kaimiškumo regionų grupei priskiriamos savivaldybės turi potencialo vystymuisi ir žmogiškųjų išteklių paramai įsi-

132 savinti. Aukštas verslo gyvybingumo rodiklis yra pasiektas esant mažoms, lyginant su kitomis regionų grupėmis, materialinių investicijų apimtims metais investicijos, tenkančios vienam gyventojui šioje savivaldybių grupėje tesiekė 2310 Lt. Tai sudarė 41 proc. vidutinio Lietuvos rodiklio, tačiau investicijų trūkumas šiuose regionuose nebuvo kliūtis verslumui pasireikšti. Stipraus kaimiškumo savivaldybių vystymuisi yra būdingi ir kiti šioms savivaldybėms bendri raidos aspektai, į kuriuos svarbu atsižvelgti regioninėje politikoje. Neigiama gyventojų senėjimo įtaka šių regionų raidai yra stipresnė nei kitose regionų grupėse. Vidutinis stipraus kaimiškumo regionų senatvės koeficientas per metų laikotarpį buvo 25 proc. didesnis nei vidutiniškai Lietuvoje. Todėl galima teigti, kad stipraus kaimiškumo regionai turi ženkliai prastesnius žmogiškuosius išteklius gyventojų amžiaus struktūros požiūriu, į ką turi būti atsižvelgta kuriant ilgalaikes šių regionų vystymo strategijas. Vidutiniai metų šių regionų darbo rinkos būklę iliustruojantys rodikliai rodo blogesnę padėtį, nei susiklosčiusi kitose regionų grupėse. Nedarbas šioje grupėje vidutiniškai sudarė 10,3 proc. ir buvo 1,2 proc. punktu didesnis nei vidutiniškai Lietuvoje, o nuo artimiausios kaimiškų regionų grupės vidutinio kaimiškumo savivaldybių taip pat skyrėsi ženkliai: buvo apie 0,5 proc. punkto didesnis. Užimtumas stipraus kaimiškumo regionuose nagrinėjamu laikotarpiu nesiekė 60 proc. darbingų gyventojų skaičiaus ir beveik 6 proc. punktais buvo mažesnis nei vidutiniškai Lietuvoje, kas rodo menką darbo jėgos aktyvumą šiuose regionuose. Mažo užimtumo ir didelio nedarbo lygio pasekmė didelis socialinės paramos gavėjų skaičius. Stipraus kaimiškumo regionuose socialinės pašalpos gavėjų skaičius siekė net 8,3 proc. darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus. Atsižvelgiant į tai, jog socialinė pašalpa yra mokama tiems darbingo amžiaus gyventojams, kurių gaunamos pajamos yra mažesnės už valstybės nustatytą minimalių pajamų normatyvą, didelis socialinės pašalpos gavėjų skaičius leidžia daryti išvadą apie mažas gyventojų pajamas šiai regionų grupei priskirtose savivaldybėse. Statistikos departamento turimi duomenys nesudaro galimybės bent kiek giliau paanalizuoti savivaldybių infrastruktūros būklę. Vertinat stipraus kaimiškumo regionų grupei priskirtų savivaldybių gamtinius išteklius ir infrastruktūrą, galima daryti šiuos apibendrinimus: joms yra būdingas didesnis nei vidutiniškai Lietuvoje miškingumas, o jų kelių tinklas yra blogai išvystytas. Kelių su pagerinta danga tankumas stipraus kaimo grupėje tesiekia 0,08 km/km 2 ir yra du kartus mažesnis nei šalies vidurkis. Kadangi šiai grupei priskirtos visos savivaldybės yra išsidėsčiusios atokiai nuo didžiųjų miestų, blogas kelių tinklas yra svari kliūtis savivaldybių ekonominio ir socialinio potencialo vystymui. Atlikus statistinių duomenų analizę, galima konstatuoti, kad Lietuvos regionų grupavimas remiantis kaimiškumo kriterijais atskleidžia regionų raidos ypatumus, todėl sudaro prielaidas efektyvių regioninės politikos, besiremiančios naująja regioninės politikos paradigma, priemonių parinkimui. Lietuvos regionų grupavimas politikos tikslais remiantis integruotu kaimiškumo vertinimu geriau atspindi regionų raidos dėsningumus, nei šiuo metu Lietuvoje naudojamas regionų skirstymas į problemines ir neproblemines savivaldybes. Šį teiginį galima pagrįsti remiantis probleminių ir neprobleminių savivaldybių grupavimu, atsižvelgiant į jų kaimiškumo lygį. Tiek šiuo metu probleminėms priskirtų savivaldybių grupėje, tiek neprobleminių savivaldybių gru- 132

133 pėje yra savivaldybių, kurios pagal kaimiškumo laipsnį yra stipraus kaimiškumo regionai, vidutinio kaimiškumo regionai, silpno kaimiškumo regionai, o taip pat neturi kaimui būdingų bruožų. Probleminių regionų išskyrimas remiasi tradicine atsiliekančiųjų regionų šelpimo principu pagrįsta regioninės politikos paradigma, tačiau, sugrupavus problemines ir neproblemines savivaldybes atsižvelgiant į jų kaimiškumą, išryškėja tam tikras neatitikimas tarp probleminių regionų išskyrimo tikslų ir probleminių savivaldybių raidos problemas parodančių ekonominių ir socialinių rodiklių. Pavyzdžiui, vidutinės materialinės investicijos, tenkančios vienam gyventojui, metais probleminėse savivaldybėse siekė 2836 Lt ir buvo didesnės nei neprobleminėse stipraus kaimiškumo savivaldybėse, kur šis rodiklis tuo pačiu laikotarpiu buvo lygus 2658 Lt. Analogišką prieštaravimą matome ir lyginant užimtumo rodiklius. Probleminių pusiau miesto regionų užimtumo rodiklis (62,5 proc.) nagrinėjamu laikotarpiu buvo geresnis nei užimtumas neprobleminėse savivaldybėse vidutiniškai (61,9 proc.). Nors probleminių savivaldybių kelių su pagerinta danga tinklas yra blogai išplėtotas ir vidutiniškai tesiekia 0,12 km/km 2, tačiau tarp neprobleminių savivaldybių yra dvi regionų grupės: stipraus kaimiškumo neprobleminės savivaldybės ir vidutinio kaimiškumo neprobleminės savivaldybės, kurių tinklas yra išplėtotas dar mažiau (atitinkamai 0,08 ir 0,11 km/km 2 ). Išvados 1. Lietuvos savivaldybių raidos vertinimas, sugrupavus jas pagal kaimiškumo laipsnį į stipraus, vidutinio ir silpno kaimiškumo, pusiau miesto ir miesto regionų grupes, parodė, jog šis grupavimas atskleidė esminius ekonominės ir socialinės situacijos skirtumus probleminių ir neprobleminių savivaldybių grupių viduje. 2. Lietuvos savivaldybių suskirstymas pagal jų kaimiškumo laipsnį geriau išryškina jų raidos specifiką bei ekonominės ir socialinės situacijos skirtumus, nei šiuo metu naudojamas probleminių regionų išskyrimas. Todėl ateityje tipologijos kaimiškumo aspektu turėtų tapti svarbiu regioninės politikos instrumentu, padedančiu diferencijuoti paramos priemones, skatinančias regiono raidą. 3. Lietuvos regioninėje politikoje naudojamas grupavimas į probleminius ir neprobleminius regionus, remiantis trimis rodikliais (nedarbo lygiu, socialinės pašalpos gavėjų dalimi ir materialinių investicijų dydžiu), neatskleidžia regiono socialinės ir ekonominės raidos veiksnių. Šiuo metu taikomi probleminių regionų išskyrimo rodikliai turi esminį trūkumą, kad jų reikšmės sparčiai kinta ir rodo tik esamos situacijos būklę, bet ne priežastis. Tuo tarpu tokie kriterijai kaip regiono atokumas, apgyvendinimo tankumas ir gyventojų skaičius savivaldybės centre, naudojami kaimiškumui apibrėžti, yra ganėtinai stabilūs ilgą laikotarpį ir charakterizuoja regiono išskirtinumą, kurį sunku greitai pakeisti. Tai daro regionų tipologijas, sukonstruotas pagal kaimiškumą, tinkamu instrumentu naujajai regioninės politikos paradigmai įgyvendinti. Literatūra 1. Benaki, V., Alexandrakis, E., Apostolopoulos, C. (2007). Entrepreneurial Parameters and Classification Typology for Rural Areas // ICAS papers. [ ]. 133

134 2. Bessaoud, O. (2006). Rural governance in the Mediterranean: trends and new challenges // CIHEAM analytic note, No [ ]. 3. Čaplikas, J. (2010). Kaimiškų vietovių tipizacija daugiafunkciškumo požiūriu // Mokslinė konferencija Daugiafunkciškumo koncepcija žemės ūkio vystymesi, LŽŪU. [ ]. 4. Čaplikas, J., Michailovaitė, N. (2003). Miesto ir kaimo ekonominė bei socialinė sąveika Lietuvos regionuose // Vagos: LŽŪU mokslo darbai, Nr. 61(14). 5. Diakosavvas, D. (2006). Coherence of Agricultural and Rural Development Policies. OECD Publishing, Paris. 6. Dijkstra, L., Ruiz, V. (2010). Refinement of the OECD regional typology: Economic Performance of Remote Rural Regions. DG Regio, European Commission, OECD. 7. Herrschel, T. (2005). Competing Regionalisation Through Territory and Cluster Networks: Experiences from Post-Socialist Eastern Germany. GeoJournal, Vol. 62, No Jasaitis, J. (2008). Neurbanizuotų teritorijų plėtros administravimas poindustrinėje visuomenėje. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, Nr. 1(10). 9. Knickel, H., Renting, M. (2000). Methodological and conceptual issues in the study of multifunctionality and rural development // Sociologia Ruralis, Vol O Conner, D. (2006). Driving rural development: policy and practice in seven EU countries // Royal van Gorcum, Assen, The Netherlands OECD (2005). Building Competitive Regions: Strategies and Governance, OECD Publishing. 11. OECD. (1994). Creating Rural Indicators for Shaping Territorial Policies. Paris: OECD Publishing. 12. OECD. (2006). Rural Policy Reviews. The New Rural Paradigm: Policies and Governance. OECD Publishing. 13. OECD. (2009). Investing for Growth: Building Innovative Regions // Policy Report. [ ]. 14. RUPRI. (2006). Defining Rural: Definitions of Rural Areas in the U.S. [ ]. 15. Vidickienė, D., Melnikienė, R. (2008). Paramos teikimo Lietuvos kaimo regionams kriterijų vertinimas // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 12(1). TYPOLOGIES OF LITHUANIAN REGIONS BY RURALITY FOR REGIONAL POLICY Rasa Melnikienė, Dalia Vidickiene, Zivile Gedminaite-Raudone, Erika Ribasauskiene Lithuanian Institute of Agrarian Economics Typologies of Lithuanian regions based on various rurality criteria are presented in this paper. Selection of criteria for measuring rurality of the regions was focused on the challenges of the post-industrial development stage of society. The research results shows that classification of Lithuanian regions by rurality into 5 groups is a more comprehensive method to reveal economic and social differences of the regions than the method used by the government at the present by classifying regions in to the problematic and non-problematic regions. The typology based on rurality dimension is also better tailored to the needs of new regional policy paradigm because criteria as remoteness of the region, density of the population and number of residents at the center of the region used in these typologies are stable for a long time and help to highlight the specifics of the region that is unable to be changed quickly. Key words: post-industrial stage, rural region, typology of regions, regional policy. JEL codes: R100, R280, R

135 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5 (29). Research papers. GLOBALIZACIJOS POVEIKIS LIETUVOS PAUKŠTININKYSTĖS SEKTORIUI METAIS Laura Petrauskaitė-Senkevič Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas Globalizacijos procesai kasdien įgauna spartesnį tempą. Jos įtakos nebeišvengia nei viena pasaulio šalis. Mokslininkai jau keletą dešimtmečių nagrinėja globalizacijos procesus, bando nustatyti, kokį poveikį jie daro vienai ar kitai šalies gyvenimo sričiai. Tyrimai būtini norint išvengti ar suvaldyti nepageidaujamus rezultatus. Lietuvos mastu taip pat atliekami globalizacijos tyrimai. Tačiau ji paliečia vis naujus, dar neanalizuotus sektorius. Šalies paukštininkystės ūkis nuodugniai tiriamas įvairiomis temomis, bet jo globalizacija beveik neanalizuota. Tyrimas atliktas siekiant nustatyti, ar globalizacija darė įtaką paukštininkystės sektoriui Lietuvoje metais. Tam buvo nagrinėta sektoriaus užsienio prekyba metais, paukštininkystės ūkių struktūros pokyčiai, skaičiuoti globalizacijos indeksai. Tyrimas atliktas naudojant sisteminę, lyginamąją ir loginę mokslinės literatūros apie globalizaciją analizę, renkant, grupuojant ir analizuojant statistinius duomenis, skaičiuojant S. J. Kobrin globalizacijos indeksą. Rezultatams vaizdžiai pademonstruoti naudotas lentelių sudarymas ir grafinis metodas. Remiantis apibendrinimo metodu, pateiktos išvados. Tyrimo rezultatai atskleidė esant gana stiprią globalizacijos įtaką Lietuvos paukštininkystės sektoriui. Raktiniai žodžiai: globalizacija, globalizacijos indeksai, paukštininkystės sektorius, užsienio prekyba. JEL kodai: F100, F150, Q170. Įvadas Globalizacija reiškinys, kurį vieni mokslininkai vadina modernaus pasaulio padariniu, kiti teigia, kad jis egzistuoja jau ne vieną tūkstantmetį (Conversi, 2010). Pasak A. G. Frank (1998), globalizacija atsirado dar trečiame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, kai atsirado prekybiniai ryšiai tarp Šumerų ir Indo slėnio civilizacijos. Literatūroje apie globalizacijos reiškinį pradėta rašyti 1897 metais, kai C. T. Russell (1897) pavartojo frazę milžiniška korporacija. Tačiau, kaip teigiama Oksfordo anglų kalbos žodyne (Simpson, 1989), pats žodis globalizacija pirmą kartą paminėtas tik 1930 metais publikacijoje Į Naują Išsimokslinimą. Šiandien globalizacija suprantama kaip visą pasaulį apimančių reiškinių skverbimasis į atskirų šalių gyvenimą. Šį procesą sukelia naujos komunikavimo galimybės, stiprėjantys tarptautiniai ryšiai finansų, prekybos ir kitose rinkose (Tarptautinių..., 2010). Globalizacija pasireiškia ekonomikoje (Gylys, 2007; Juščius, 2004; Niedvaras, 2008), politikoje (Grižas, 2006), kultūroje (Čiegis, 2008), moksle, religijoje ir kitose sferose. Taip atskirų valstybių ūkiai integruojasi vieni į kitus ir palaipsniui kuriasi vieninga rinka, kuriai nėra sienų. Iš pradžių milžiniškų korporacijų pranašumas pasireiškė dėl efektyvaus valdymo, diegiamų technologinių inovacijų ir galiausiai masinės gamybos. Jos galėjo konkuruoti tiek vietinėje, tiek užsienio rinkose atsirado prekių realizacijos tinklai. 135

136 Stambiems gamintojams konkurenciją sudarė smulkesnės, lankstesnės, gebančios greitai keistis įmonės. Palaipsniui milžiniškoms korporacijoms teko stiprinti konkurenciją siūlant naujus produktus ir spartinant pateikimo greitį. Jos visame pasaulyje ėmė plėtoti savo gamybos tinklus, kūrė gamybos padalinius užsienyje. Nebelikus transportavimo išlaidų, dar labiau sumažėjo pardavimo kaina. Globalizacijos procese labai svarbų vaidmenį atliko klimatas. Toliau nuo pusiaujo esančiose teritorijose gamyba neišvengiamai brangesnė nei šiltesnio klimato zonose. Pavyzdžiui, žemės ūkyje prisideda šildymo, pašarų ruošimo žiemai, sandėliavimo sąnaudos. Prieš keletą dešimtmečių globalizacija daugelio buvo vertinama kaip visuotinės gerovės galimybė. Jos šalininkai, tokie kaip O. J. Grübel (Huber, 2005), vis dar teigia, kad esant atviroms sienoms, laisvam prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimui į šalį atkeliauja pigesni produktai, prekių kainos suvienodinamos. Dėl globalios prekybos išvengiama kai kurių produktų sezoniškumo, ypač žemės ūkio sektoriuje. Tačiau prieš dešimtmetį vis dažnesni tapo antiglobalistiniai judėjimai. D. Huber (2005) globalizacijoje įžvelgia išnaudojimą. Pasaulyje stiprėjant globalizacijai nuolat didėja skurdas. Globalios įmonės įsiveržia į neturtingų šalių rinkas, ten išnaudoja darbo jėgą, kuriai atitenka menka dalis pajamų, o didžioji dalis iškeliauja į jau ir taip stiprias šalis, kuriose yra milžiniškų korporacijų savininkai. Taip globalizacija formuoja savotišką baudžiavą. Antiglobalistai pastebi, kad atvėrus sienas laisvam prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimui į rinką plūsteli pigūs produktai, su kuriais vietiniams gamintojams sunku, o kartais, dėl anksčiau minėtų aplinkybių, neįmanoma konkuruoti. Dėl to vietiniai gamintojai gali būti pasmerkti bankrotui. Pirmoji to pasekmė nedarbas. Galiausiai milžiniška korporacija šalies rinkoje gali tapti monopolininke. Tai jai leidžia kelti prekių kainas, kurios, nesant konkurencijai, palaipsniui gali tapti didesnės nei buvo vietinių gamintojų prieš rinkoje pasirodant milžiniškai korporacijai. Hiperglobalistai teigia, kad globalizacija vis labiau įsigalės ir tai veda prie nacionalinės valstybės pabaigos (Ohmae, 1995). Tačiau yra nemažai mokslininkų, prieštaraujančių tokioms idėjoms. M. Castells (1996) teigia, kad globalizacijos procese nacionalinės ekonomikos išlieka, tik jų erdvė nebesutampa su nacionalinių teritorijų sienomis. O Nobelio premijos laureatas J. E. Stiglitz (2006) rašo, kad globalizacija nėra neišvengiamas dalykas. Jei globalizacija daugeliui šalies piliečių reiškia gyvenimo lygio kritimą ir jei kyla grėsmė elementarioms kultūrinėms vertybėms, tuomet politinių priemonių pagalba globalizacijos procesas gali būti pristabdomas arba visai nutraukiamas (Stiglitz, 2006, p. XVIII). Apie globalizacijos poveikį Lietuvos ūkiui daug diskutuoja mokslininkai (Šilėnas, 2006; Kirtiklis, 2005; Daunys, 2011) ir politikai (Ušackas, 2008; Karoblis, 2006). Taip pat globalizacijos įtaka tiriama atskirai kiekviename ekonomikos sektoriuje, ne išimtis ir žemės ūkis (Vinciūnienė, 2011; Vainaitė, 2009; Svitojus, 2010). Tačiau konkrečių tyrimų apie globalizacijos poveikį Lietuvos paukštininkystės ūkiui pasigendama. Nors tokie tyrimai atliekami atskirų regionų mastu: Europos (Trégaro, 2009), Pietryčių Azijos (Aho, 1998) ir kitų; bei atskirų valstybių mastu: Filipinų (Tauli-Corpuz, 2006), Indijos (Mehta, 2009) ir kitų. 136

137 Temos aktualumas globalizacija šiandien yra paveikusi kiekvienos pasaulio valstybės ekonomiką. Kuo toliau, tuo daugiau šalies ūkio sektorių ir smarkiau ji daro įtaką. Dėl to, norint laiku atlikti reikiamus veiksmus situacijai suvaldyti ir išvengti neigiamo globalizacijos poveikio, būtini vis nauji globalizacijos poveikio skaičiavimai ir situacijos apžvalga. Tai būtina daryti kiekvieno ekonomikos sektoriaus mastu. Paukštininkystės sektoriui tokie tyrimai taip pat reikalingi, nes jame pagaminama daugiau nei ketvirtadalis Lietuvos gyvulininkystės produkcijos. Problema globalizacijos ir jos poveikio atskiroms ūkio šakoms tyrimai atliekami jau daugelį metų, tačiau poveikis Lietuvos paukštininkystės sektoriui nepakankamai išnagrinėtas. Neturint informacijos apie esamą situaciją ir tendencijas, verslo bei politinėje aplinkoje sunku priimti teisingus sprendimus, susijusius su veiklos strategijomis. Tyrimo tikslas išanalizavus Lietuvos paukštininkystės sektoriaus užsienio prekybos ir ūkių struktūros raidą, nustatyti, ar globalizacija darė įtaką šiam sektoriui Lietuvoje metais. Uždaviniai: ištirti Lietuvos paukštininkystės sektoriaus atskirų produktų užsienio prekybos apimtis ir partnerius; išanalizuoti Lietuvos paukštininkystė ūkių struktūros pokyčius; nustatyti, Lietuvos paukštininkystės sektoriaus globalizacijos lygį. Tyrimo objektas Lietuvos paukštininkystės sektorius globalizacijos sąlygomis. Tyrimo metodai: globalizacijos sampratai apibrėžti naudota sisteminė, lyginamoji ir loginė mokslinės literatūros analizė; globalizacijos poveikiui Lietuvos paukštininkystės sektoriui nustatyti buvo panaudoti autorės daug metų renkami, sisteminami, grupuojami ir analizuojami statistiniai LR žemės ūkio ministerijos užsienio prekybos duomenų bazės duomenys; globalizacijos kiekybiniam poveikiui Lietuvos paukštininkystės sektoriui įvertinti naudotas S. J. Kobrin (1991) globalizacijos indeksas, kuris apskaičiuojamas: GI = [ X M /( X + M )] (1) 1 it it it it čia: GI globalizacijos (globalios integracijos) indeksas, i šaka, t metai, X it eksportas, M it importas, X it -M it absoliutus eksporto ir importo skirtumas. Kobrin GI indekso reikšmė gali būti nuo 0 iki 1. Nulis reiškia, kad sektoriaus viduje produktai yra arba tik importuojami, arba tik eksportuojami, ir vertė kuriama tik vienoje šalyje. Jei globalizacijos indeksas lygus vienetui, tai reiškia, kad sektoriaus importas lygus eksportui. Intensyvūs mainai tarp valstybių atspindi veiklos tarptautinės integracijos gylį; rezultatams vaizdžiai pademonstruoti naudotas lentelių sudarymas ir grafinis metodas; remiantis apibendrinimo metodu, pateiktos išvados. 137

138 Tyrimo rezultatai Pirmas žingsnis, nuo kurio pasaulyje prasidėjo globalizacija, buvo prekybinių ryšių tarp skirtingų valstybių atsiradimas. Norint įvertinti globalizacijos poveikį Lietuvos paukštininkystės sektoriui, tyrimas buvo pradėtas nuo užsienio prekybos paukštininkystės sektoriuje analizės. Lietuvos paukštininkystės ūkis rinkai pateikia įvairią produkciją: gyvus paukščius, paukštieną, kiaušinius. Ja yra prekiaujama ne tik vidaus, bet ir užsienio rinkoje metais Lietuvos gyvų paukščių eksportas padidėjo apie 198 kartų (1 pav.). Tuo tarpu importas 126 kartus. Gyvų naminių paukščių importo apimtys 2010 metais buvo pačios didžiausios tiriamuoju laikotarpiu. Eksportas didžiausias apimtis buvo pasiekęs 2008-aisiais. Tuomet jis buvo 273 kartus didesnis nei 2000-aisiais. tūkst. t Eksportas Importas 0,6 0,7 0,7 0,4 0,0 0,0 0,1 0,0 0,1 0,1 0,3 0,6 0,3 0,1 1,1 1,0 2,4 1,9 1,7 1,7 1,3 1, metai 1 pav. Lietuvos užsienio prekyba gyvais naminiais paukščiais metais, tūkst. t (ŽŪM..., 2011) Tokie užsienio prekybos gyvais naminiais paukščiais rezultatai rodo, kad ši sritis Lietuvoje tampa vis globalesnė. Subsektoriaus globalizacijos faktą pagrindžia ir gyvų naminių paukščių užsienio prekybos analizė pagal jos geografijos plėtrą. Tiriamuoju laikotarpiu Lietuva įgijo naujų prekybos partnerių, 2010-aisiais jų buvo 9 (1 lentelė) 4 eksporto ir 6 importo. Iš viso metais Lietuva prekiavo su 17 valstybių. Daugiausiai užsienio prekybos partnerių būta 2006 metais

139 1 lentelė. Lietuvos užsienio prekybos gyvais naminiais paukščiais partneriai 2000 ir 2010 metais (ŽŪM..., 2011) Šalis Užsienio prekybos dalis, proc Lenkija 23,0 48,9 Latvija 12,7 42,6 Baltarusija 22,2 5,5 Čekija 0,8 Ukraina 0,7 Švedija 0,6 Estija 1,7 0,6 Suomija 3,6 0,3 Slovakija 0,0 Nyderlandai 24,7 Danija 6,7 Vokietija 5,4 Didėjo užsienio prekybos apimtys ne tik gyvais naminiais paukščiais, bet ir jų mėsa metais tiek iš Lietuvos, tiek į ją buvo įvežama vos keletas tonų paukštienos. Nuo 2002-ųjų importo apimtys ženkliai išaugo ir didėjo iki 2007-ųjų. Vėliau paukštienos į Lietuvą kasmet importuota mažiau (2 pav.). tūkst. t Eksportas 0,4 1,2 2,1 0,0 0,0 12,6 15,1 3,1 Importas 5,8 21,8 11,8 30,7 13,1 33,1 34,4 17,2 15,5 31,5 24,624,2 20,4 18, metai 2 pav. Lietuvos užsienio prekyba paukštiena metais, tūkst. t (ŽŪM..., 2011) Tačiau eksporto apimtys augo per visą metų laikotarpį aisiais paukštienos iš Lietuvos išvežta 60 kartų dagiau nei prieš dešimtmetį. Tai dar kartą įrodo, kad Lietuvos paukštininkystės sektorius yra veikiamas globalizacijos metais Lietuva eksportavo paukštieną į 26 užsienio valstybes, įvežta ši mėsa iš 14 šalių. Iš viso 2010 metais Lietuva turėjo 27 užsienio prekybos paukštiena partneres 2,3 karto daugiau nei 2000-aisiais (2 lentelė). 139

140 2 lentelė. Lietuvos užsienio prekybos paukštiena partneriai 2000 ir 2010 metais (ŽŪM..., 2011) Šalis Užsienio prekybos dalis, proc Lenkija 0,4 30,3 Latvija 4,5 22,1 Nyderlandai 27,9 12,7 Estija 9,4 9,4 Jungtinė Karalystė 7,2 Prancūzija 0,7 6,6 Belgija 2,7 Danija 51,8 1,8 Vokietija 0,4 1,4 Suomija 3,2 0,9 Austrija 0,8 Rusija 0,8 Airija 0,7 Liberija 0,6 Italija 0,5 Vengrija 0,2 0,3 Švedija 1,4 0,3 Uzbekistanas 0,2 Ispanija 0,1 Honkongas 0,1 Siera Leonė 0,1 Beninas 0 Vietnamas 0 Kinija 0 Graikija 0 Bulgarija 0 Gambija 0 Jungtinės Amerikos Valstijos 0 Tailandas 0 Daugiausiai prekybos paukštiena partnerių Lietuva turėjo 2004 metais 30. O per visą metų laikotarpį prekybą paukštiena Lietuva vykdė su 43 šalimis. Tokia prekybos rinkų plėtra neabejotinai yra globalizacijos pasekmė. Dar vienas paukštininkystės sektoriaus produktas kiaušiniai. Jų užsienio prekybos apimtys 2010 metais taip pat buvo ženkliai didesnės nei 2000-aisiais: eksportas padidėjo beveik 44 kartus, importas 7 kartus (3 pav.). 140

141 tūkst. t Eksportas 5,7 Importas 8,3 2,2 0,20,4 1,2 1,1 0,1 1,2 1,1 1, ,7 16,5 1,1 18,5 0,4 14,3 0,4 11,5 0,8 10, metai 3 pav. Lietuvos užsienio prekyba kiaušiniais metais, tūkst. t (ŽŪM..., 2011) Didžiausi kiaušinių eksporto kiekiai Lietuvoje buvo pasiekti prieš ekonominęfinansinę krizę 2007 metais. Tuomet eksportuota beveik 75 kartus daugiau produkcijos nei tiriamojo laikotarpio pradžioje ir apie 2 kartus daugiau nei 2010-aisiais. Tuo tarpu importo apimtys maksimumą pasiekė 2010 metais. Lietuvos užsienio prekybos kiaušiniais geografija 2010 metais, palyginti su 2000-aisiais, buvo išsiplėtusi beveik 73 proc. (3 lentelė) nuo 11 iki 19 partnerių metais Lietuva kiaušinius vežė į 15, o įsivežė iš 12 šalių. 3 lentelė. Lietuvos užsienio prekybos kiaušiniais partneriai 2000 ir 2010 metais (ŽŪM..., 2011) Šalis Užsienio prekybos dalis, proc Latvija 34,7 51,5 Estija 26,1 21,0 Vokietija 0,6 12,8 Lenkija 2,4 7,7 Čekija 0,4 3,6 Nyderlandai 9,1 1,4 Slovėnija 1,1 Afganistanas 0,2 Vengrija 0,2 Suomija 12,6 0,1 Baltarusija 0,2 0,1 Airija 0,1 Austrija 0,1 Jungtinė Karalystė 0,0 Danija 0,0 Švedija 6,0 0,0 Ispanija 0,0 Prancūzija 0,0 Italija 0,0 Ukraina 7,9 Rusija 0,0 3,1

142 Daugiausiai užsienio prekybos kiaušiniais partnerių Lietuva turėjo 2003 metais 24, o per visą metų laikotarpį Lietuva kiaušiniais prekiavo su 43 šalimis. Užsienio prekybos analizė leidžia daryti išvadą, kad paukštininkystės sektorius metais buvo veikiamas globalizacijos. Tai patvirtina ir ūkių struktūros tyrimas. Kaip teigiama literatūroje, ūkiai globalizacijos sąlygomis stambėja tai jiems leidžia atremti konkurenciją. Lietuvoje gausu smulkių paukštininkystės ūkių. Tačiau 2010 metais, palyginti su 2003-aisiais (pasirinkti 2003-ieji, o ne 2000-ieji, nes pirmasis nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio surašymas vyko 1930 metais, o antrasis 2003), paukštininkystės ūkių skaičius ženkliai sumažėjo, o tam įtakos turėjo būtent smulkiųjų ūkininkų mažėjimas (4 lentelė). Stambių paukštininkystės ūkių tuo tarpu padaugėjo. 4 lentelė. Paukštininkystės ūkiai Lietuvoje 2003 ir 2010 metais (Lietuvos..., 2011) Ūkių grupės pagal Ūkių skaičius Paukščių skaičius, tūkst. paukščių skaičių ,9 168, ,9 424, ,5 233, ,5 282, ,4 212, ,3 48, ,4 13, ,7 7, ,8 15, ,2 334, ,3 9661,8 Iš viso , , metais daugiausiai paukščių laikė patys stambiausi paukštynai daugiau nei 63 proc metais, palyginti su 2003-aisiais, laikomų paukščių skaičius mažėjo visuose ūkiuose, išskyrus tris stambiausias grupes metais patys stambiausi ūkiai laikė jau beveik 85 proc. paukščių. Šalyje daugėja stambių paukščių augintojų, tačiau Lietuvos paukštininkystės sektorius nėra pasiekęs tokio lygio, kad paukštynai steigtų filialus ar dukterines įmones užsienyje. Norint padaryti galutinę išvadą ir kiekybiškai įvertinti, kaip globalizacijos procesai per metus paveikė paukštininkystės sektorių, skaičiuotas Stephen J. Kobrin (1991) globalizacijos indeksas. 4 paveiksle parodyta kaip keitėsi paukštininkystės sektoriaus globalizacijos indeksas Lietuvoje metais. 142

143 1,20 0,80 0,40 0, Gyvi naminiai paukščiai 0,72 0,65 0,38 0,35 0,62 0,95 0,57 1,00 0,82 0,86 0,95 Paukštiena 0,09 0,00 0,28 0,34 0,42 0,56 0,57 0,67 0,66 0,86 0,91 Kiaušiniai 0,73 0,18 0,67 0,36 0,24 0,19 0,12 0,04 0,06 0,14 0,44 Paukštininkystės sektorius 0,84 0,95 0,54 0,75 0,79 0,88 0,92 0,99 0,98 0,91 0,81 4 pav. Lietuvos paukštininkystės sektoriaus ir atskirų jos subsektorių globalizacijos indeksai metais Apskaičiavus Lietuvos paukštininkystės sektoriaus globalizacijos indeksą, paaiškėjo, kad metais atskirų paukštininkystės produktų rinkos globalizacijos buvo veikiamos skirtingai. Kiaušinių subsektoriaus tarptautinis integracijos lygis tiriamojo laikotarpio pradžioje mažėjo ir vėl augti pradėjo tik 2008 metais. Tuo tarpu Lietuvos gyvų naminių paukščių rinkos tarptautinė integracija stiprėjo, tačiau nepastoviais tempais metais, palyginti su 2000-aisiais, tarptautiniai mainai gyvais naminiais paukščiais buvo intensyvesni 31 proc. Paukštienos gamintojai į tarptautines rinkas integravosi palaipsniui ir šio subsektoriaus globalizacija kiekvienais metais stiprėjo. Paukštienos rinkos globalizacijos indeksas 2010 metais, palyginti su tiriamo laikotarpio pradžia, buvo 10 kartų didesnis. Apskaičiuotas bendras paukštininkystės sektoriaus globalizacijos indeksas parodė, kad šis sektorius visu tiriamu laikotarpiu buvo gana stipriai integruotas į tarptautines rinkas ir vykdė intensyvius prekių mainus tarp valstybių. Aukštas globalizacijos lygis rodo, kad paukštininkystės sektorius atviras ne tik prekybai, bet kitoms pasaulinėms tendencijos, kurios ne visada yra palankios sektoriaus vystymuisi ir išlikimui. Dėl to, vystant paukštininkystę, būtina apgalvoti saugiklius, kurie apsaugotų sektorių nuo nepalankių pasaulinių veiksnių. Išvados 1. Lietuvos paukštininkystės sektoriaus užsienio prekybos apimtys per metus ženkliai padidėjo išaugo tiek eksportuojami, tiek importuojami produkcijos kiekiai. Labiausiai augo paukštienos užsienio prekybos apimtys. Šios produkcijos gamintojai, palyginti su kiaušinais ar gyvais naminiais paukščiais prekiaujančiais subjektais, tiriamu laikotarpiu turėjo daugiausiai užsienio prekybos partnerių ir labiausiai išplėtojo jų tinklą. Dėl to paukštienos subsektorius laikomas labiausiai paveiktu globalizacijos. 143

144 2. Globalizacijos įtaką Lietuvos paukštininkystės sektoriui liudija ir ūkių struktūros kaita. Šalyje daugiausiai yra smulkių paukštininkystės ūkių, tačiau daugiausiai paukščių laikoma stambiausiuose. Tiriamuoju laikotarpiu paukštininkystės ūkiai stambėjo smulkiųjų liko ženkliai mažiau, o didžiųjų skaičius išaugo. Adekvačiai pakito ir paukščių skaičius ūkiuose. 3. Apskaičiuoti S. J. Kobrin globalizacijos indeksai parodė, kad labiausiai į tarptautines rinkas metais integravosi paukštienos subsektorius. Gyvų naminių paukščių subsektoriaus integracija buvo ne tokia laipsniška, tačiau aisiais jo globalizacijos indeksas buvo panašus kaip ir paukštienos. Kiaušinių subsektorius buvo labiausiai paveiktas globalizacijos 2000-aisiais, o 2010 metais jo integracijos lygis buvo mažiausiais, palyginti su kitais subsektoriais. Bendras paukštininkystės sektoriaus globalizacijos indeksas buvo aukštas per visą tiriamąjį laikotarpį. 4. Gautais tyrimo rezultatai apie Lietuvos paukštininkystės sektoriaus globalizacijos lygį siūloma remtis šalies verslininkams bei politikams. Sudarinėdami gamybos, rinkodaros, verslo plėtros strategijas paukštininkystės sektoriaus atstovai turėtų atsižvelgti, kad sektoriaus globalizacijos lygis aukštas ir procesai intensyvūs, dėl to reiktų iš anksto apgalvoti kokias pasekmes atneš vienokie ar kitokie veiksmai esamomis sąlygomis. Valdžios atstovams tyrimo rezultatai pasitarnautų planuojant žemės ūkio bei užsienio prekybos politikas. Literatūra 1. Aho, P. Ph. D. (1998). How Globalization of Agriculture Will Affect the Poultry and Livestock Industries in Southeast Asia // Australian Society of Accountants technical bulletin. Vol. PO Melbourne: The Society. 2. Castells, M. (1996). The Rise of the Network Society. Oxford: Blackwell. 3. Conversi, D. (2010). The Limits of Cultural Globalisation? // Journal of Critical Globalisation Studies. Issue 3. London: Department of Politics and International Relations, Royal Holloway, University of London. 4. Čiegis, R., Gavėnauskas, A., Petkevičiūtė, N., Štreimikienė, D. (2008). Ethical values and sustainable development: Lithuanian experience in the context of globalisation // Technological and Economic Development of Economy. Vol. 14. No. 1. Vilnius: Technika. 5. Daunys, A. Globalizacija, kaip procesas ir Lietuvos vaidmuo jame. vaidmuo-jame/ [ ]. 6. Frank, A. G. (1998). Reorient: Global economy in the Asian age. Berkeley: University of California Press. 7. Gylys, P. (2007). Ekonomika, antiekonomika ir globalizacija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 8. Grižas, R. A. (2006). Globaliniai ekonominiai procesai. Vilnius: Ekonomikos mokymo centras. 9. Huber, D. Globalization. fuseaction= OpenArticle&aoid= &coid=80839&lang=EN [ ]. 10. Juščius, V. (2004). The issues of quantitative assessment of globalization // Inžinerinė ekonomika. Nr. 5 (40). Kaunas: Kauno technologijos universitetas. 11. Karoblis, R. Globalizacijos poveikis Lietuvos užsienio prekybai. [ ]. 144

145 12. Kirtiklis, K. Apie du globalizacijos veidus (I). [ ]. 13. Kirtiklis, K. Apie du globalizacijos veidus (II). [ ]. 14. Kobrin, S. J. (1991). An Empirical Analysis of the Determinants of Global Integration. // Strategic Management Journal. Volume 12. Issue S1. Chicago: Wiley-Blackwell. 15. Lietuvos statistikos departamentas. Ūkiniai gyvūnai. [ ]. 16. Mehta, R. Globalisation, Industrialisation and the Rise of Poultry Sector in India. _Poultry_Sector_in_India [ ]. 17. Niedvaras, J. (2008). On the phenomenon of globalisation // Transformations in Business & Economics. No. 3 (15), supplement C. Kaunas: Kaunas Faculty of Humanities of Vilnius University. 18. Ohmae, K. (1995). The End of the Nation State: The Rise of Regional Economies. New York: The Free Press. 19. Russell, C. T. (1897). The Battle of Armageddon. Brooklyn: Watch tower bible & tract society. 20. Simpson, J., Weiner, E. (1989). The Oxford English dictionary. Oxford: Clarendon Press. 21. Stiglitz, J. E. (2006). Die Chancen der Globalisierung. Bonn: Bundeszentrale fu r politische Bildung. 22. Svitojus, P. (2010). Globalizacijos poveikis kiaulininkystei Lietuvoje // Jaunasis mokslininkas 2010: studentų mokslinės konferencijos pranešimų rinkinys, 2010 m. balandžio 22 d. Akademija, Kauno r.: Lietuvos žemės ūkio universiteto Leidybos centras. 23. Šilėnas, Ž. Globalizacija ir Lietuva. id= [ ]. 24. Tarptautinių žodžių žodynas, Vyriausioji enciklopedijų redakcija Globalizacija. [ ]. 25. Tauli-Corpuz, V., Sidchogan-Batani, R., Maza, J. The impact of globalisation and liberalisation on agriculture and small farmers in developing countries: The case of the philippines. [ ]. 26. Trégaro, Y., Vallin, B. Les filieres avicoles europeennes face a la mondialisation des echanges. WPSAStMalo2009/1_fpd2009_tregaro.pdf [ ]. 27. Ušackas, V. Lietuva ir globalizacijos iššūkiai. R+GLOBALIZACIJOS+I%C5%A0%C5%A0%C5%AAKIAI&hl=en&gl=lt&pid=bl&srcid=ADG EESiJpDs_ViEzBZmVI57dQEBZM4TB- XjbzmEi2QxGpHHLVvZnXg5F7ObNvEG_wgq5YUy6pgMyvOffOLzaPl- FGRymuTr5_28t1BfTU_r9LpXgULNzq6mpw2hmGpeDEx3Sq60CI9A0&sig=AHIEtbTp5so00AUDGw NXSHezFem1v1-T8A [ ]. 28. Vainaitė, J. (2009). Globalizacijos ir regionalizacijos poveikis Lietuvos žemės ūkiui // Jaunasis mokslininkas 2009: studentų mokslinės konferencijos pranešimų rinkinys, 2009 m. balandžio 23 d. Akademija, Kauno r.: Lietuvos žemės ūkio universiteto Leidybos centras. 29. Vinciūnienė, V., Dadurkaitė, J. (2011). Globalizacijos poveikis Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų užsienio prekybai // Management theory and studies for rural business and infra- 145

146 structure development: research papers. Nr. 1 (25). Akademija, Kauno r.: Lietuvos žemės ūkio universiteto Leidybos centras. 30. ŽŪM užsienio prekybos duomenų bazė. Užsienio prekybos duomenys. \\darzas\docs$\laura\documents\darbai\up [ ]. IMPACT OF GLOBALIZATION ON LITHUANIAN AVICULTURE SECTOR Laura Petrauskaitė-Senkevič Lithuanian Institute of Agrarian Economics Summary Processes of globalization obtain a more rapid pace every day. Neither country in the world evades its impact. The scientists already few decades examine processes of globalization, trying to determine how they impact on one or the other sphere of country life. Researches are needed to prevent or control untoward results. Impact of globalization on different sphere in Lithuania is also researched. However, globalization still affects the new, yet not analyzed sectors. The country's aviculture is thoroughly studied in different themes, but globalization of it almost is not analyzed. The research was conducted to determine whether globalization has had an impact on the aviculture in Lithuania in Because of it sector's foreign trade in and changes of poultry farms structure was examined, index of globalization was calculated. The research was conducted by using a systematic, comparative and the logical analysis of literature about globalization. Statistical data was collected, organized, and analyzed too. S. J. Kobrin globalization index was calculated. For results to demonstrate was used the tabulation and graphical method. The summary was made by using the generalization method. The research showed that volumes of Lithuania's aviculture sector foreign trade during the year has increased significantly increased both exports and imports volumes. Globalization during the researching period most affected poultry meat sub-sector. Changes of poultry farm structure point about impact of globalization on the aviculture sector in Lithuania too. During the ten examined years the poultry farms became larger number of small farms decreased significantly, number of large farms increased. Number of poultry changed adequately. S. J. Kobrin globalization indices once again confirmed that poultry meat sub-sector most of all integrated in the international markets in Integration of live poultry sub-sector was less gradually, but in 2010 the globalization index was similar to index of poultry meat. Globalization index of egg sub-sector was largest at the beginning of period of research. The overall index of globalization of aviculture sector was high during the entire period. Key words: globalization, globalization indices, aviculture sector, foreign trade. JEL codes: F100, F150, Q

147 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5 (29). Research papers. NEUROMARKETINGO PRINCIPAI IR NAUDA ORGANIZACIJOMS: TEORINIS ASPEKTAS Lina Pilelienė Vytauto Didžiojo universitetas Šiuolaikinėje rinkoje konkurencija yra milžiniška, todėl darosi sunku ne tik įsitvirtinti rinkos naujokams, tačiau ir senbuviams išlaikyti užsiimtas pozicijas. Dauguma įmonių dėl vartotojo simpatijų ir vietos sąmonėje vis dar kovoja tradiciniais metodais. Tai, jog didelė dalis naujų produktų patiria nesėkmę per pirmuosius mėnesius, rodo, jog šie metodai šiuolaikinio vartotojo nebeveikia. Vartotojai darosi vis labiau abejingi tradiciniams marketingo metodams ir reklamos priemonėms, vartotojai tarsi atsiriboja nematoma siena nuo juos puolančio informacinio srauto ir atsirenka tik tai, kas jiems svarbu ir įdomu. Straipsnyje pateikiami ir teoriškai analizuojami neuromarketingo aspektai, darant prielaidą, kad neuromarketingas suteikia organizacijoms galimybę plačiau suvokti vartotojų preferencijas, renkantis produktus, paslaugas ar prekės ženklus, bei elgseną rinkoje apskritai. Raktiniai žodžiai: jutiminis marketingas, neuromarketingas, vartotojų elgsena. JEL kodai: M310, M390. C910, D870. Įvadas Tyrimo aktualumas. Pastaraisiais metais tiek mokslinėje, tiek ir verslo terpėse pradėta diskusija apie žmogaus smegenų gebėjimą nesąmoningai palaikyti daugelį gyvybiškai svarbių ar tiesiog paprastų procesų. Pasak N. Braidot (2009), žmonių mąstymas vyksta dviejuose lygmenyse sąmoningame ir nesąmoningame (dar vadinamame pasąmonės ); pastarasis, pasąmonėje vykstantis mąstymas nulemia didžiąją dalį pirkimo sprendimų beveik 90 procentų sprendimų, kuriuos priimame mes kaip vartotojai, kyla iš mūsų pasąmonės mums to net nesuvokiant. Vis daugiau autorių (Lee, 2007; Braidot, 2009; Ariely, 2010; Plassmann, 2011 ir kt) nurodo, kad, analizuojant ir siekiant suvokti žmonių elgseną rinkoje, vertėtų pasitelkti neuromarketingą. N. Lee ir kt. (2007) teigimu, būtent neuroatvaizdų taikymas marketingo tyrimuose (ką ir pradėta vadinti neuromarketingu) sukėlė didžiausias pastarųjų metų diskusijas neuromokslininkų tarpe. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad organizacijos, kurdamos produktus, modeliuodamos paslaugų paketus ar prekės ženklus, planuodamos ir įgyvendindamos marketingo kompleksą, turėtų atsižvelgti į žmonių pasąmonės dėsnius. Galima teigti, kad produktas, kurį perka vartotojas, apima ne tik esmines naudas, dėl kurių yra perkamas. Produktas tai mentalinis konstruktas, savyje inkorporuojantis daugybę stimulų kainą, rėmimo veiksmus, pardavimo vietą ir, galiausiai, kiekvieno individualus pirkėjo suvokiamus lūkesčius ir sukauptą vartojimo patirtį. Organizacijos, kuriančios produktą vartotojams, profesionalumas atsiskleidžia gebėjime atpažinti vartotojų poreikius, susijusius su produktu, ir pateikti optimalų suvokiamos problemos sprendimą. Neuromarketingas suteikia organizacijoms galimybę plačiau suvokti vartotojų preferencijas, renkantis produktus, paslaugas ar prekės ženklus, bei elgseną rinkoje 147

148 apskritai. Straipsnyje nagrinėjama problema kaip naudoti neuromarketingo principus organizacijos veikloje. Straipsnio objektas neuromarketingo principai ir nauda organizacijoms. Straipsnio tikslas teoriškai išanalizuoti neuromarketingo principus, atskleidžiant naudą organizacijoms. Tyrimui keliami tokie uždaviniai: - išanalizuoti neuromarketingo sampratą; - išnagrinėti neuromarketingo teikiamas galimybes organizacijoms. Siekiant straipsnio tikslo, atlikta mokslinės literatūros kokybinė turinio analizė. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos autorių įžvalgų neuromarketingo tematika rasti nepavyko, pasirinka analizuoti užsienio autorių (Lee, 2007; Wilson, 2008; Braidot, 2009; Ariely, 2010; Plassmann, 2011 ir kt.) atliktus tyrimus. Straipsnyje siekta atskleisti skirtingų autorių požiūrį į neuromarketingą, apibendrinti pateikiamus apibrėžimus bei atskleisti galimas analizuojamo dalyko taikymo sritis. Neuromarketingo samprata M. R. Wilson ir kt. (2008) teigimu, beveik prieš dvidešimt metų mokslininkai, tiriantys vartotojų veiksmus rinkoje, rekomendavo išanalizuoti smegenų impulsus, tiriant rėmimo įtaką vartotojų elgsenai. Tuo metu minėtas tyrimas pasirodė sunkiai įgyvendinamas, tačiau sukėlė polemiką mokslininkų tarpe. Iki tol komercine laikyta marketingo sritimi susidomėjo ne tik ekonomistai, psichologai, bet ir neuromokslų atstovai. Augantis susidomėjimas neuromarketingu atvėrė galimybes globaliai mąstančioms organizacijoms naujai pažvelgti į rinką, atrasti naujus vartotojų segmentus, kurti sėkmingas produkto pozicionavimo, kainodaros, komunikacijos ir paskirstymo strategijas. Minėtos galimybės atsiveria, analizuojant žmogaus mąstymo ir pasąmoninius procesus, tokius kaip juslinis suvokimas, gaunamos informacijos apdorojimas, atmintis, emocinis intelektas, dėmesys ir jo patraukimo būdai, racionali ir iracionali elgsena, vartotojo mokymasis. Tai procesai, seniai žinomi tiek mokslininkams, tiek ir verslo atstovams, tačiau tik pastarąjį dešimtmetį pradėta diskutuoti ir išsamiau analizuoti jų prigimtį bei poveikį vartotojų elgsenai. Analizuojant neuromarketingo sampratą, tikslinga nustatyti šios disciplinos vietą mokslinėje terminologijoje. Paprasčiausias neuromarketingo apibrėžimas tai neuromokslų praktikos taikymas marketingo veikloje. N. Lee ir kt. (2007), remdamiesi neuroekonomikos samprata, neuromarketingą apibrėžia kaip tyrimų sritį, kurioje, analizuojant ir siekiant suvokti žmonių elgseną rinkoje ir skatinant mainus, naudojami neuromokslų metodai. Autorių teigimu, pateikiamas apibrėžimas turi dvi išdavas: pirmiausia, neuromarketingas iškeliamas aukščiau neuroatvaizdų analizės, tokiu būdu pabrėžiant ne tik komercinės naudos siekiančią, bet ir mokslinę disciplinos prigimtį; antra, tyrimų sritis praplečiama nuo išskirtinai vartotojų elgseną apimančių elementų iki daugybės galimų dėmesio aspektų. Analizuojant mokslines įžvalgas neuromarketingo tematika, H. Plassmann ir kt. (2011) teigia, kad neuromokslų sąvoka yra per plati, kad ją taikyti vartotojų elgsenos tyrimams. Autorių teigimu, neuromokslų sritis gyvūnų (pradedant sraigėmis ir baigiant žinduoliais ir primatais) nervų sistema, taigi terminas yra per daug apimantis, kad 148

149 būtų naudojamas, kalbant apie marketingą; vartotojų elgseną analizuojančioje neuromokslų srityje turėtų būti naudojami terminai kognityviniai neuromokslai (apimantys suvokimą, dėmesį, atmintį, problemų sprendimą) ir afektiniai neuromokslai (apimantys emocijas, jausmus ir nuotaikas). Apibendrinant, H. Plassmann ir kt. (2011) pateikia terminą vartotojų neuromokslai, kurį siūlo naudoti, analizuojant biologinius suvokimo ir afektinius procesus, sąlygojančius vartotojų elgseną. Analizuodamas neuromarketingą, N. Braidot (2009), pateikia kiek primityvesnį, o kartu ir paprastesnį šios disciplinos apibrėžimą. Autoriaus teigimu, neuromarketingas tai išplėstinė disciplina, kurios tyrimų lauke atsiduria smegenyse vykstantys procesai. Minėti procesai paaiškina vartotojų elgseną rinkoje, taip pat ir vartotojų sprendimus tradicinio marketingo veiksmų pasekmėje. C. Camerer ir kt. (2005) teigimu, smegenyse vyksta daugybė automatinių procesų, kurie savo prigimtimi yra ne tik greitesni už sąmoningus svarstymus, bet ir prasideda individui to nežinant, nejaučiant ir nesistengiant. V. Boricean (2009), analizuodama neuromarketingo istoriją, pateikia bene kompleksiškiausią šios srities apibrėžimą. Autorės teigimu, neuromarketingas tai marketingo šaka, pagrįsta neuromokslų metodų taikymu, siekiant tiksliau identifikuoti ir suprasti smegenų mechanizmus, lemiančius vartotojų elgseną, tokiu būdu padidinant komercinių organizacijų veiksmų efektingumą. Neuromarketingo teikiamos galimybės Analizuojant neuromarketingo taikymo sritis, galima atrasti tvirtą ryšį su jutiminiu marketingu. A. Krishna (2009) teigimu, jutiminis marketingas tai marketingas, sužadinantis vartotojų pojūčius ir paveikiantis jų elgseną. Pasak N. Braidot (2009), juslinis suvokimas tai fenomenas, leidžiantis priimti, apdoroti ir suteikti reikšmes aplinkos teikiamai informacijai, šiuos procesus grindžiant pojūčiais. Mokslinėje literatūroje yra nurodomos dvi pasaulio matymo, grindžiamo suvokimu, formos: išorinė patirtis ir vidinis matymas. Išorinė patirtis susideda iš penkiais pojūčiais gaunamos informacijos to, ką matome, girdime, skanaujame, liečiame ir užuodžiame išoriniame pasaulyje. Atitinkamai, vidinis matymas veikia kaip atrankinio suvokimo filtras ir apima tų pačių penkių pojūčių ištraukimą iš atminties ir susiejimą su požiūriais. Apibrėždamas neuromarketingo taikymo sritis, N. Braidot (2009) nurodo keletą tyrimo krypčių. Neuromarketingas padeda organizacijoms nustatyti, kokie dirgikliai (stimulai) turi būti taikomi prekyboje, kad pasiekti maksimalų poveikį. Tradicinės marketingo kampanijos, pagrįstos dideliais vizualinės informacijos kiekiais, dažniausiai papildytais garsiniais elementais, nebepadeda reklaminei žinutei prasimušti pro šiuolaikinio vartotojo susikurtą gynybinę sieną ir verčia vartotoją dalį informacijos ignoruoti. Todėl siekiant didinti prekės ženklo atpažįstamumą ir stiprinti ryšį tarp prekės ženklo ir vartotojo, būtina sukurti kuo pozityvesnę sinergiją tarp visų penkių jutimų. Pasak M. Lindstrom (2008), kuo daugiau jutiminių sąlyčio taškų paveikiama ženklodaros, tuo aukštesnis sužadintų jutiminių prisiminimų skaičius, o kuo daugiau sužadintų jutiminių prisiminimų, tuo stipresnis ryšys tarp prekės ženklo ir vartotojo. 149

150 Taikant neuromarketingo tyrimus, organizacijos gali nustatyti, kiek dažnai reikėtų kartoti reklaminę žinutę konkrečiame nešiklyje, kad reklaminė kampanija būtų efektyvi. N. Braidot (2009) teigimu, neuromarketingo tyrimai parodo, kokius juslinius stimulus įkomponuoti, kuriant produktą, kad pastarasis sukeltų vartotojui pasitenkinimą. M. Lindstrom (2008) tvirtina, kad, jei kuriant prekės ženklą ar produktą remiamasi jutiminio marketingo aspektais, taip išvengiama didelio skirtumo tarp vartotojo suvokiamo ir realaus produkto. Tai savo ruožtu užtikrina, jog vartotojo lūkesčiai bus patenkinti ar net viršyti. Kokia geriausia kainodaros strategija konkrečiam produktui? N. Lee ir kt. (2007) teigimu, taikant neuromarketingo principus pastebėta, kad patogumo produkto (pavyzdžiui, cukraus) kaina savo prigimtimi stipriai skiriasi nuo pasirenkamo produkto (pavyzdžiui, Nike batelių) kainos, kas gali būti patvirtinta vartotojo smegenų aktyvumo vietos pasikeitimu, kai kainos vertinamos lygiagrečiai su asociacijomis. Neuromarketingo metodų pagalba galima nustatyti, kuo suvilioti klientus, kad šie prekybos vietoje praleistų daugiau laiko, pirktų didesnius kiekius produkto ir sugrįžtų pakartotinai. N. Braidot (2009) teigimu, jei vartotojas, užėjęs į prekybos centrą apsipirkti, išeina tuščiomis, yra didelė tikimybė, kad, jam pačiam to nesuvokiant, aplinkos garsai ar foninė muzika jį išblaškė ir atstūmė. Populiariausias neuromarketinge taikomas duomenų gavybos metodas neuroatvaizdų, gaunamų, naudojant smegenų skenavimo metodo funkcinio magnetinio rezonanso (fmri Functional Magnetic Resonance Imaging) duomenis tyrimas. R. Wilson ir kt. (2008) pateikia fmri naudojimo neuromarketingo tyrimuose pavyzdį: kai tiriamasis žiūri į spausdintą reklamą, šviesa aktyvuoja apie 125 milijonus regos nervų receptorių ir abiejų akių vyzdžius ir lęšiukus. Nerviniai impulsai perduodami į tarpines smegenis, kurios fokusuoja vyzdžius ir koordinuoja akių judesius reklamos lauke. Kiti lęšiukų ir vyzdžių perduodami signalai nervų skaidulomis keliauja į smegenis. Kairioji reklamos dalis yra perduodama dešiniajam smegenų pusrutuliui, o dešinioji kairiajam. Kaip žinoma, atskiros smegenų dalys yra atsakingos už skirtingas veiklas. Kairysis smegenų pusrutulis, kuris kontroliuoja dešinės kūno pusės veiklą, apdoroja informaciją, ją analizuodamas ir grupuodamas, tuo tarpu dešinysis pusrutulis, kontroliuojantis kairiosios kūno pusės veiklą, priima holistinę informaciją įvertina kūrybiškumą, meniškumą, muzikalumą (Braidot, 2009). Taigi, žinant žmogaus smegenų veikimo principus, organizacijos gali kurti tokias reklamas, kuriose pateikta informacija greičiausiu būdu pateks būtent į tą smegenų dalį, kuri tiksliausiai atitinka siūlomo produkto prigimtį. Apibendrinant galima teigti, kad neuromarketingas atveria galimybes organizacijoms detaliau suvokti, kaip vartotojai elgiasi rinkoje, priima pirkimo sprendimus ir kokie būdai yra tinkamiausi šiems sprendimams paveikti. Išvados 1. Augantis susidomėjimas neuromarketingu atveria galimybes globaliai veikiančioms organizacijoms naujai pažvelgti į rinką, atrasti naujus vartotojų segmentus, kurti sėkmingas produkto pozicionavimo, kainodaros, komunikacijos ir paskirstymo 150

151 strategijas. Minėtos galimybės atsiveria, analizuojant žmogaus mąstymo ir pasąmoninius procesus, tokius kaip juslinis suvokimas, gaunamos informacijos apdorojimas, atmintis, emocinis intelektas, dėmesys ir jo patraukimo būdai, racionali ir iracionali elgsena, vartotojo mokymasis. Tai procesai, seniai žinomi tiek mokslininkams, tiek ir verslo atstovams, tačiau tyrimų šioje srityje nepakanka. 2. Taikant žmogaus smegenų veikimo principus produktų kūrime, kainodaroje, paskirstymo organizavime bei marketingo komunikacijos veiklose, organizacijos gali taip sugrupuoti informaciją, kad pastaroji greičiausiu būdu papultų būtent į tą smegenų dalį, kuri greičiausiai reaguos į pateikiamą stimulą ir sufleruos vartotojui pageidaujamą atsaką. Neuromarketingas atveria galimybes organizacijoms detaliau suvokti, kaip vartotojai elgiasi rinkoje, priima pirkimo sprendimus ir kokie būdai yra tinkamiausi šiems sprendimams paveikti. Literatūra 1. Ariely, D., Berns, G. S. (2010). Neuromarketing: the hope and hype of neuroimaging in business // Nature reviews. Vol Boricean, V. (2009). Brief History of Neuromarketing // The International Conference on Economics and Administration, Faculty of Administration and Business, University of Bucharest, Romania. [ ]. 3. Braidot, N. (2009). Neuromarketing. España, Barselona: Ediciones Gestion Camerer, C., Loewenstein, G., Prelec, D. (2005). Neuroeconomics: How Neuroscience Can Inform Economics // Journal of Economic Literature. Vol. XLIII (March). 5. Lee, N., Broderick, A. J., Chamberlain, L. (2007). What is neuromarketing? A discussion and agenda for future research // International Journal of Psychophysiology. Vol Krishna, A. (2009). Sensory marketing research on the sensuality of products. USA, New York: Psychology Press. 7. Lindstrom, M. (2008). Prekės ženklo jausmas. Vilnius: Vaga. 8. Plassmann, H., Zoega Ramsoy, T., Milosavljevic, M. (2011). Branding the Brain A Critical Review. Working paper. [ ]. 9. Wilson, R. M., Gaines, J., Hill, R. P. (2008). Neuromarketing and Consumer Free Will // The Journal of Consumer Affairs. Vol. 42. No. 3. NEUROMARKETING PRINCIPLES AND BENEFITS FOR AN ORGANIZATION: THEORETICAL ASPECT Lina Pilelienė Vytautas Magnus University Contemporary market faces an enormous competition growth; therefore it becomes hard enough for new companies in the market to gain their positions. Moreover, it becomes more problematic for mature organizations to keep their sustained positions. However, many organizations still use traditional marketing methods to gain a favour and a place in customer s consciousness. The fact that many products fail in their initial months in the market or in the early stages of their life cycle highlights the shortage of the methods to affect customer s decisions. Customers become prone to traditional marketing methods or advertising tools; they build an invisible wall against the information flow, and select only important and interesting topics. The principle aspects of neuromarketing are provided and theoretically analysed in the article, assuming that the usage of neuromarketing provides organizations the opportunities to wider understand customers preferences while selecting products, services, or brands. Keywords: consumer behaviour, neuromarketing, sensory marketing. JEL codes: M310, M390, C910, D

152 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5 (29). Research papers. SAUGIOS SAVIVALDYBĖS KŪRIMO LIETUVOJE GAIRĖS Birutė Pitrėnaitė Mykolo Romerio universitetas Palyginus su Europos Sąjungos šalių vidurkiu, Lietuvoje pakankamai didelis avarijų, nusikaltimų, savižudybių ir kitų pavojingų reiškinių skaičius. Siekiant sparčiau ir veiksmingiau spręsti šias problemas, reikalingas aktyvesnis savivaldybių veikimas. Saugi savivaldybė Lietuvoje nauja, praktikos nulemta, šiuolaikiška koncepcija skatinanti sutelkti valstybės, vietos savivaldybių ir bendruomenių pastangas bendromis jėgomis stiprinti gyventojų, turto ir aplinkos saugumą. Tačiau trūksta detalių priemonių, kaip šią koncepciją realizuoti praktikoje. Straipsnyje siekiama suformuoti Lietuvos savivaldybių funkcionavimo specifiką atitinkančias priemones saugioms savivaldybėms kurti ir plėtoti. Siekiant tikslo analizuoti užsienio šalių mokslininkų mokslo darbai, atlikti tiriant saugių bendruomenių kūrimo ir plėtros ypatumus. Lietuvos teisės aktų, reglamentuojančių savivaldybių veiklos specifiką ir jų funkcijas užtikrinant ir stiprinant saugumą, valstybės ir savivaldybių strateginio planavimo dokumentų, planuojamų ir įgyvendintų programų ir projektų analizė taikyta siekiant nustatyti savivaldybių vaidmenį ir įdirbį šioje srityje. Įvairių laikotarpių nusikalstamumo, eismo saugumo, mirtingumo ir kt. statistiniai duomenys analizuoti nustatant (ne)saugumo sritis ir vertinant jų požymius. Struktūrinės-funkcinės analizės metodas taikytas tiriant savivaldybių organizacines valdymo struktūras ir formuojant priemones joms tobulinti. Straipsnį sudaro du skyriai pirmasis skirtas apžvelgti saugių bendruomenių sampratą ir jų kūrimo raidą pasaulyje, o antrajame formuojamos saugios savivaldybės kūrimo ir plėtros kryptys su detalizuotomis priemonėmis kiekvienoje kryptyje. Autorė siūlo, kad savivaldybės kūrimo procesą sudarytų keturios kryptys (priemonių grupės): saugumui stiprinti skirtų organizacinių valdymo struktūrų, planavimo sistemos tobulinimas/kūrimas, nesaugumo būklės ir saugios savivaldybės plėtros stebėsenos ir vertinimo sistemos kūrimas ir diegimas, vietos bendruomenės įtraukimas į saugumo stiprinimo veiklą. Saugios savivaldybės kūrimas ir plėtra kompleksiškas procesas, todėl siekiant realių permainų saugumo stiprinimo srityje vietos lygiu, reikalinga šias priemones diegti integruotai. Reikšminiai žodžiai: Lietuvos savivaldybė, saugi bendruomenė, saugi savivaldybė, saugumas. JEL kodai: R410, H700, I180. Įvadas Kiekviena Lietuvos savivaldybė susiduria su daugiau ar mažiau gyventojų saugumo užtikrinimo problemų. Tai rodo mirštamumo nuo išorinių priežasčių, sužalojimų, nusikalstamumo, gaisrų ir kita (ne)saugumo srities statistika. Suvokiant saugumo problemų svarbą gyvenimo kokybei, valstybės institucijos ir vietos organizacijos įgyvendina gyventojų saugumo būklę gerinančias programas ir projektus. Iš jų yra kompleksinio pobūdžio programų, integruojančių įvairių organizacijų pastangas ir darančių teigiamą įtaką saugumo būklei, o kai kurios tėra ilgalaikio poveikio neužtikrinantys projektai. Tačiau atskirų priemonių planavimas ir įgyvendinimas tik iš dalies mažina nesaugumo veiksnius ir neduoda ilgalaikių rezultatų, nes gyventojų saugumo būklė priklauso nuo daugelio veiksnių, kurie matuojami kitose gyvenimo kokybės perspektyvos dimensijose (Gudelis, 2007). Todėl vykdydamos joms nustatytas funk- 152

153 cijas visuomenės saugumą užtikrinančios institucijos turėtų plėtoti tarpinsitucinį bendradarbiavimą (pvz., policija, sveikatos įstaigos, vietinės valdžios institucijos, socialines paslaugas teikiančios organizacijos, mokyklos ir kt.) bei bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, bendruomenių atstovais bei kitomis organizacijomis (Pitrėnaitė, 2010). Šiame kontekste išryškėja, kad įgyvendinant saugumo politiką savivaldybės lygmenyje, savivaldybių politikų ir administratorių kartu su kitomis suinteresuotomis institucijomis užduotis kurti ir įgyvendinti saugumo užtikrinimo metodus ir priemones bei stiprinti bendruomenes, kurių indėlis į saugumo stiprinimą gali būti labai reikšmingas. Tačiau Lietuvos savivaldybėse iki šiol nėra bendros praktikos ar įdiegto bendro modelio užtikrinti ir plėtoti gyventojų saugumą, o bendradarbiavimo tarp suinteresuotų subjektų organizavimo patirtis šioje srityje yra labai įvairi. Todėl atskiroms savivaldybėms sudėtingiau kompleksiškai plėtoti saugumo užtikrinimo priemones, nes nėra galimybės vertinti būklę kitų savivaldybių atžvilgiu ir stebėti saugumo būklės pokyčius. Bendruomenių saugumas viena iš svarbių Lietuvos mokslininkų tyrimų temų. Tačiau jis dažnai analizuojamas sociologijos, kriminologijos, psichologijos, sveikatos mokslų požiūriu tiriant konkrečią (ne)saugumo sritį ar konkretų aspektą 6. Tuo tarpu saugios savivaldybės, kaip įvairias (ne)saugumo sritis integruojančios koncepcijos, kūrimui ir plėtrai Lietuvoje skirtų vadybos ir administravimo srities mokslo darbų pasigendama. Dar daugiau saugios savivaldybės koncepcijos Lietuvai sukūrimo idėja ir pirmieji darbai atlikti ne mokslininkų, o praktikų. Vidaus reikalų ministerijos iniciatyva 2011 m. vasario mėn. LR Vyriausybės nutarimu patvirtinta Saugios savivaldybės koncepcija (Saugios savivaldybės koncepcija, 2011), kuria siekiama didinti savivaldybių vaidmenį ir gebėjimus gyventojų saugumo stiprinimo srityje. Koncepcijoje suformuluotos kryptys, ką rekomenduojama atlikti kuriant saugias savivaldybes, bet nepateikti detalesni siūlymai, kaip tai atlikti. Šio straipsnio tikslas suformuoti Lietuvos savivaldybių funkcionavimo specifiką atitinkančias priemones saugioms savivaldybėms kurti ir plėtoti. Straipsnyje publikuojami apibendrinti autorės kartu su kolegomis prof. dr. B. Mikulskiene 7 ir doc. dr. A. Astrausku 8 atliktos studijos rezultatai. Studija finansuota Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos vykdomo projekto lėšomis 9. 6 Pavyzdžiui, nusikalstamumo paplitimą, jo struktūrą, raidą, prognozes tiria G. Babachinaitė su kolegomis (Babachinaitė, 2000, 2008), vaikų sužalojimus, eismo įvykių rizikos veiksnius ir kt. (Strukčinskienė, 2009 a, 2009 b ). 7 Dr. B. Mikulskienė Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Vadybos katedros vedėja, profesorė. 8 Dr. A. Astrauskas Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Viešojo administravimo katedros docentas m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 4 prioriteto Administracinių gebėjimų stiprinimas ir viešojo administravimo efektyvumo didinimas įgyvendinimo priemonės VP1-4.3-VRM-01-V Viešųjų paslaugų kokybės iniciatyvos valstybės projektas Viešųjų paslaugų kokybės gerinimas diegiant Vieno langelio principą. 153

154 Siekiant įvertinti prielaidas saugiai savivaldybei Lietuvoje kurti ir suformuluoti atitinkamus siūlymus buvo atliktas apžvalginis tyrimas. Jo metu taikyta įvairių informacijos šaltinių analizė: - analizuoti užsienio mokslininkų atlikti tyrimai siekiant nustatyti kitų šalių patirtį šioje srityje; - siekiant nustatyti savivaldybių funkcijas ir atsakomybę užtikrinant saugumą, analizuoti Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys įvairias (ne)saugumo sritis (civilinę saugą, priešgaisrinė saugą, saugų eismą, policijos veiklą ir kt.) ir vietos savivaldą; - vykdomos valstybės programos (pvz., Valstybinė traumatizmo profilaktikos programa, Nacionalinė nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programa), viešai (savivaldybių tinklalapiuose) skelbiami savivaldybių strateginio planavimo dokumentai, planuojamų ir įgyvendintų programų ir projektų analizė taikyta siekiant nustatyti ir įvertinti saugumo stiprinimo veiklos apimtis valstybės lygiu ir savivaldybių iniciatyva. Įvertinus, kad dokumentų pateikimo viešai praktika savivaldybėse yra labai įvairi, šia analize siekta tik susipažinti su vykdomų veiklų įvairove, o ne daryti išvadas apie savivaldybių indėlį į saugumo stiprinimą; - Lietuvos rizikos sričių ir jų charakteristikų apžvalgai buvo analizuoti statistiniai duomenys. Kadangi skirtingų (ne)saugumo sričių statistinius duomenis renka vis kita institucija, analizuoti skirtingų laikotarpių duomenys (pvz., savižudybių statistiniai duomenys apima m. laikotarpį, gaisrų m.). Struktūrinės-funkcinės analizės metodas taikytas tiriant savivaldybių organizacines valdymo struktūras. Šia analize siekta nustatyti ir palyginti, kokie struktūriniai elementai vykdo saugumo stiprinimo funkcijas savivaldybėse. Analizuotos 60 savivaldybių (100 proc.) struktūros. Saugių bendruomenių pasaulyje kūrimo raida Bendruomenių saugumas labiausiai susijęs su esamais pajėgumais ir taikomomis priemonėmis reaguojant į vietinius rizikos veiksnius. Šis požiūris akcentuoja poreikį įtraukti daugiau veikėjų į saugumo stiprinimo veiklas. Bendruomenių lygmens saugumo stiprinimo programos grindžiamos bendradarbiavimu tarp įvairių bendruomenės sektorių ir jos narių dalyvavimu nustatant saugumo problemas ir ieškant priemonių joms spręsti (Merzel, 2003). Todėl daugiau nei prieš tris dešimtmečius iš Skandinavijos pradėjo plisti nuostata, kad bendruomenės aktyviau įsijungtų į saugumo stiprinimo veiklas. Realizuojant šias idėjas Švedijoje 1975 metais sukurta Saugių bendruomenių programa (Safe Community), kuri išplito po visą pasaulį. Ši programa grindžiama poreikiu, kad saugumo užtikrinimo veikla apimtų visas amžiaus grupes, išskiriant didesnės rizikos grupes, nesaugumo sritis ir situacijas bei rizikos aplinkas (Ekman, 2008). Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), remdama Saugių bendruomenių kūrimą ir plėtrą, nustatė Saugios bendruomenės rodiklius, apibūdinančius Saugios bendruomenės kūrimo procesą (žr. pav.). PSO Saugios bendruomenės koncepcija skirta išorinių mirties priežasčių (sužalojimų ir apsinuodijimų) prevencijai. Tačiau pagrindinis programos tikslas gerinti saugumo būklę. Todėl įvertinus saugumo problemų specifiką konkrečioje bendruo- 154

155 menėje (savivaldybėje), yra galimybė šiuos reikalavimus išplėsti ir pritaikyti įvairioms (ne)saugumo sritims. Svarbu tai, kad ši saugios bendruomenės kūrimo schema akcentuoja tokius svarbius aspektus kaip atsakingos organizacijos numatymas, tarpinstitucinio bendradarbiavimo prievolė, dėmesys svarbiausioms saugumo problemoms, ilgalaikių programų (o ne trumpalaikių projektų) šioms problemoms spręsti įgyvendinimo ir jų poveikio vertinimo reikalavimai ir kt. (Pitrėnaitė, 2010). Išplitus ir įsitvirtinus Saugių bendruomenių programoms, mokslininkai pradėjo tirti saugumo ypatumus ir jų pokyčius tokiose bendruomenėse, vertinti saugumo stiprinimo programų efektyvumą ir veiksmingumą bei kitais aspektais nagrinėti saugumo būklę ir stebėti jos raidą, pvz., P. Nilsen (2005, 2007), K. Lindqvist (1998, 2001), T. Timpka (2006). Nors nemaža dalis mokslo darbų apie saugias bendruomenes publikuojama visuomenės sveikatos srityje, mokslininkai akcentuoja platesnį bendruomenių saugumo kontekstą nei sveikatos srities problemos. Bendruomenių saugumas susijęs su eismo nelaimėse, nelaiminguose atsitikimuose, smurtavimo, nusikaltimų, aplinkos užterštumo ir ekstremalių sitaucijų atvejais patiriamomis traumomis (Stromgren, 2010). Saugių bendruomenių koncepcija yra viena iš šiuolaikiškų priemonių, skatinanti sutelkti valstybės, vietos savivaldybių ir bendruomenių pastangas bendromis jėgomis stiprinti gyventojų, turto ir aplinkos saugumą. Su galimais sužalojimais susijusius (ne)saugumo veiksnius, kurių mažinimui reikalingos vietos lygmens institucijų ir bendruomenių pastangos, sugrupavo A. Johansson (2009). Nors ši tipologija sudaryta pagal Švedijos savivaldybių patirtį, ją galima pritaikyti ir kitoms šalims. Įvardijami šie rizikos veiksniai: aplinka (oro užterštumas, triukšmas ir kt.), eismo saugumas (dviračių, pėsčiųjų, automobilių, traukinių), visuomenės sveikata ir nelaimingi atsitikimai (alergijos, apsinuodijimas maistu, priklausomybės, laisvalaikio traumos, kritimai, gydymo klaidos, savižudybės), nusikalstamumas (apiplėšimai, smurtas, vagystės ir kt.), civilinė sauga (potvyniai, gaisrai, terorizmas). (Ne)saugumo veiksnių tipologija orientuoja į tas sritis, kuriose vietos lygiu reikalingos prevencijos bei kontrolės priemonės.tačiau saugesnės bendruomenės kūrimo praktikos kiekvienoje šalyje turi tam tikrus savus ypatumus, nulemtus kultūros, politinio ir istorinio konteksto, teisinės ir administravimo tvarkos. Todėl Lietuvai, nors ir tikslinga remtis PSO Saugių bendruomenių modeliu, formuojamos specifinės gyventojų saugumo stiprinimo savivaldybės lygiu priemonės, atsižvelgiant į šiuos ypatumus. Pateikiamos autorės siūlomos saugios savivaldybės kūrimo Lietuvoje gairės formuluojant pagrindines sritis, kuriose reikalingi pokyčiai, norint kryptingai plėtoti saugumo stiprinimo savivaldybėse veiklą. Priemonės saugiai savivaldybei Lietuvoje kurti ir plėtoti Lietuvos atveju, įvertinus nelaimių statistiką ir atsižvelgus į šalies viešojo valdymo struktūrą, teisinio reglamentavimo ypatumus ir kt. sąlygas, pagrindiniai nesaugumo veiksniai, kurie yra kontroliuojami valstybės ir savivaldybės lygmens institucijų yra nusikalstamumas, eismo įvykiai, gaisrai, ekstremalios situacijos, nelaimingi atsitikimai, vaikų ir jaunimo teisių pažeidimai, apsinuodijimai alkoholiu, narkotikais ir kt. medžiagomis, profesinės, laisvalaikio traumos, savižudybės, smurtas šeimoje ir kt. 155

156 Sugrupavus šiuos veiksnius atsižvelgiant į Lietuvos viešojo valdymo struktūras, pagrindinės (ne)saugumo sritys, kuriose reikalingas savivaldybių veikimas: - visuomenės sveikata ir nelaimingi atsitikimai. Lietuvos gyventojų mirčių struktūroje mirčių nuo išorinių priežasčių procentinė dalis viena didžiausių Europos Sąjungoje (ES) (Kalėdienė, 2010). Šioje srityje stebimas gana didelis standartizuoto mirtingumo nuo traumų ir apsinuodijimų skirtumas tarp miesto ir kaimo gyventojų net 1,7 karto šis kaimo gyventojų mirtingumo rodiklis viršija miesto gyventojų (Lietuvos higienos..., 2010). Toks skirtumas per šešis metus beveik nekito, tik 2006 m. skirtumas sumažėjo iki 1,6 karto. Mirtingumas nuo traumų ir apsinuodijimų 100 tūkst. miesto gyv m. siekė 129 mirtis, o kaime 217, 2009 m. šis mirtingumas 100 tūkst. miesto gyv. buvo 96, o 100 tūkst. Kaimo gyventojų 159; - nusikalstamumas. Nusikalstamumas išlieka viena iš opiausių saugumo problemų Lietuvoje. Jis pasiskirstęs labai nevienodai (skirtumas gali siekti apie 2 2,5 karto) ir yra labai kintantis reiškinys, t. y. Lietuvoje labai nedaug miestų ir rajonų, pasižyminčių stabiliu nusikalstamumo lygiu (Babachinaitė, 2008, Statistinės ataskaitos, 2011). Kaimo vietovėse dažniau nei miestuose registruojami nužudymai (100 tūkst. kaimo gyventojų tenka nužudymų, miesto gyventojų 7 8). Miestuose dažniau registruojamos vagystės ir ypač plėšimai (plėšimų skaičius 100 tūkst. miesto gyventojų 3 4 kartus didesnis, palyginti su šiuo rodikliu kaimo vietovėse) (Saugios savivaldybės koncepcija, 2011); - eismo saugumas. Lietuva kartu su Latvija jau eilę metų pasižymi vienais blogiausių rodiklių tarp ES šalių eismo traumatizmo rodikliais. Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę per 20 metų ( m.) eismo įvykiuose žuvo žmonių ir žmonės buvo sužaloti (Lietuvos automobilių..., 2010) metais Lietuvoje užregistruoti 3827 eismo įvykiai, kuriuose nukentėjo žmonės. Žuvo 370 žmonių, 4459 sužeisti. Šie rodikliai (110 žuvusiųjų/1 mln. gyventojų) buvo vieni iš didžiausių tarp kitų ES šalių ir 2,8 karto lenkė pirmą vietą užimančią Švediją (39 žmonės); - civilinė sauga ir priešgaisrinė sauga. Iš viso Lietuvoje 2010 metais kilo gaisras, kuriuose žuvo 233 žmonės, traumuota 215. Miestuose, palyginus su miestelių ir kaimo vietovėmis, kilo 54 proc. daugiau gaisrų, tačiau juose žuvo mažiau gyventojų 85 žmonės, o miesteliuose ir kaimo vietovėse žuvo 148. Dažniausiai žūsta vyrai: nuo 40 iki 60 metų, gyvenantys kaime, tokių gaisrų priežastis neatsargus rūkymas bei alkoholio vartojimas. Daugiausia aukų nusineša gaisrai, kilę naktį (Priešgaisrinės apsaugos..., 2011); - vaikų ir jaunimo saugumas. ES kontekste Lietuva pasižymi dideliu vaikų mirtingumu dėl šių priežasčių. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos mirtingumo duomenis Lietuvoje yra vienas didžiausių tarp ES šalių 0 19 metų vaikų mirtingumas dėl traumų ir nelaimingų atsitikimų (Veniūtė, 2007) m. Lietuvoje buvo didžiausias 0 19 metų vaikų mirtingumas dėl transporto įvykių (10,6/100 tūkst. gyv., o ES 27 šalių vidurkis 6,3) ir dėl savižudybių (6,8/100 tūkst. gyv., o ES 27 2,28); vienas iš didžiausių vaikų mirtingumo rodiklių dėl atsitiktinių paskendimų (5,8/100 tūkst. gyv., ES 27 šalių vidurkis 1,58) ir apsinuodijimų (1,69/100 tūkst. gyv., ES 27 0,71). Situacijai būtent visose šiose (ne)saugumo srityse gerinti reikalinga formuoti saugios savivaldybės kūrimo ir plėtros priemones, nors problemų mastas šiose srityse 156

157 ir įvairios nesaugumo veiksnių charakteristikos skirtingose savivaldybėse gali skirtis. Formuluojant minėtas priemones, siekta, kad šios priemonės būtų pagrįstos, ekonomiškos, tausojančios ir veiksmingos. Todėl ieškoma būdų kaip pasiekti laukiamus realius teigiamus pokyčius saugumo stiprinimo srityje paprastai ir logiškai, nepatiriant pernelyg didelių išlaidų, negriaunant tų savivaldybių institucijų, įstaigų, pareigūnų ir tarnautojų, kurių veikla ir šiandien vykdoma pakankamai efektyviai, veiklos. Būtina akcentuoti, kad Lietuvos savivaldybėse vykdomos įvairios saugumo stiprinimo veiklos: vykdant teisės aktų nuostatas įvairiose (ne)saugumo srityse sukurtos įvairios struktūros ir veikia kolegialūs organai (pvz., ekstremalių situacijų komisijos, savivaldybių bendruomenės sveikatos tarybos ir kt.), rengiami ir įgyvendinami saugumo stiprinimo projektai ir kt. Tačiau kritinės prielaidos saugumo būklei gerinti yra nuosekli saugumo stiprinimo procesų vadyba, tarpinstitucinis bendradarbiavimas, įvairių institucijų veiklos koordinavimas, gyventojų aktyvumas ir saugumo užtikrinimo srityje dirbančių institucijų glaudus bendradarbiavimas su gyventojais. Deja, būtent šios sąlygos Lietuvos socialinėje kultūrinėje terpėje yra vienos iš sudėtingiausių probleminių sričių. Savivaldybės administracijos struktūriniai elementai, kuriems teisės aktais nustatyta vykdyti funkcijas tam tikrose (ne)saugumo srityse, daugeliu atvejų (išskyrus didžiųjų miestų savivaldybes) išskirstyti įvairiuose padaliniuose, nesutelktos tokias funkcijas vykdančių struktūrinių vienetų pajėgos, skiriasi jų administracinis pajėgumas, jie veikia izoliuotai, todėl nepakankamai dalijamasi gerąja patirtimi, sudėtinga spręsti sistemines problemas. Visos minėtos problemos yra tampriai susijusios tarpusavyje ir lemia viena kitą. Todėl labai svarbu, kad jos būtų sprendžiamos ne atskirai (po vieną), bet kompleksiškai. Siekiant sėkmingai spręsti šias problemas, konkrečioje savivaldybėje reikalinga nuosekliai, sistemiškai ir nuolat (santykinai ilgą laikotarpį) taikyti kompleksą teisinių, organizacinių ir kitų priemonių, skirtų situacijai saugumo užtikrinimo srityje gerinti. Tam siūlomi šie saugios savivaldybės kūrimo etapai: - tobulinti esamas valdymo organizacines struktūras (esant poreikiui, sukurti naujus struktūrinius elementus); - tobulinti planavimo sistemas (arba parengti naujus dokumentus ir diegti naujas procedūras); - sukurti ir įdiegti apskaitos ir vertinimo sistemas; - kurti ir plėtoti būdus geriau informuoti ir įtraukti bendruomenę į saugumo stiprinimo veiklą. Šios priemonės (priemonių grupės) suformuotos įvertinus tarptautinę Saugių bendruomenių kūrimo patirtį ir yra tiesiogiai susijusios su PSO reikalavimais, keliamais saugių bendruomenių kūrimo procesui (žr. pav.). Savivaldybės organizacinės struktūros tobulinimo srities priemonių taikymo (diegimo) esmė sukurti/patobulinti esamą vadybinę veiklą vykdančių ir darniai tarpusavyje susijusių administravimo subjektų sistemą. Siūloma, kad tokią sistemą sudarytų dvi posistemės: - I posistemė dviejų lygių partnerystės principais sudaromų, už savivaldybės politikos formavimą saugumo stiprinimo ir saugios savivaldybės plėtros srityje ir šios politikos įgyvendinimo (priimtų politinių sprendimų vykdymo) koordinavimą, kontrolę bei pasiektų rezultatų vertinimą atsakingų subjektų posistemė. I lygio institucija 157

158 siūloma papildyti savivaldybės Tarybos sudaromų komisijų ir tarybų sąrašą Saugumo savivaldybėje stiprinimo ir saugios savivaldybės plėtros komisija, kuriai vadovautų savivaldybės meras. Ją galėtų sudaryti savivaldybės politikai, savivaldybės administracijos, savivaldybės teritorijoje veikiančių teritorinių valstybinio administravimo subjektų atstovai (pvz., policijos komisariato atstovas), universitetų ir kitų švietimo įstaigų atstovai, visuomeninių (nevyriausybinių) organizacijų, vietos bendruomenės atstovai. Šios komisijos paskirtis būtų formuoti savivaldybės politiką saugumo stiprinimo ir saugios savivaldybės plėtros srityje. II lygio institucijos atskirų (ne)saugumo sričių komisijos (tarybos), atsakingos už savivaldybės saugumo politikos įgyvendinimo koordinavimą ir kontrolę atskirose (ne)saugumo srityse. Šios komisijos (tarybos) galėtų būti sudaromos pagal savivaldybei aktualias saugumo problemas atsižvelgiant į rekomenduojamas bendrąsias (ne)saugumo sritis. Šie struktūriniai elementai reikalingi tam, kad atsižvelgiant į ir suderintai su bendrąja (kompleksine) savivaldybės politika saugumo stiprinimo ir saugios savivaldybės plėtros srityje, būtų formuojama savivaldybės politika išskirtose (ne)saugumo srityse. - II posistemė dviejų lygių profesionalumo pagrindu sudaromų subjektų, remiančių pirmąją posistemę ir įgyvendinančių jos sprendimus subjektų posistemė. I lygį sudarytų savivaldybės administracijos struktūriniai padaliniai, vykdantys saugumo užtikrinimo ir stiprinimo funkcijas, sutelkti Viešojo saugumo ir saugios savivaldybės plėtros struktūriniame padalinyje. Šis padalinys integruotų visas saugumo stiprinimo funkcijas visose (ne)saugumo srityse. Pagal poreikį, problemų mastą didesnėse savivaldybėse gali prireikti didesnių žmogiškųjų išteklių pajėgų, o tai gali būti realizuojama suformuojant departamentą, kurį sudarytų skyriai. Mažesnėse, mažiau saugumo problemų turinčiose savivaldybėse galėtų būti savarankiškas skyrius, kurį sudarytų poskyriai ir poskyriams nepriskirtos pareigybės. II lygį sudarytų kiti paramos, konsultavimo ir kitas funkcijas vykdantys struktūriniai vienetai, pvz., tarpinstiticinės ekspertų (koordinatorių) darbo grupės, kurios teiktų profesionalius patarimus atitinkamoms komisijoms (taryboms), saugumo stiprinimo funkcijas vykdantiems savivaldybės administracijos padaliniams. Planavimo sistemos kūrimo/tobulinimo priemonių taikymo (diegimo) siekis sudaryti prielaidas savivaldybėje įdiegti planavimo (planų) sistemą kaip pagrindą sėkmingai savivaldybės (vietos) politikai saugumo užtikrinimo (didinimo) ir saugios savivaldybės plėtros srityje formuoti ir įgyvendinti. Ši sistema turėtų būti kelių lygių integruota (apjungianti įvairios trukmės strateginio planavimo dokumentus); į rezultatus orientuota ir pagal pasiektus rezultatus vertinama (siūloma taikyti (įdiegti) tikslų, uždavinių pasiekimo įvertinimo kriterijus ir nustatyti jų reikšmes); realiais ištekliais grindžiama (keliami tikslai, uždaviniai ir priemonės turi būti adekvatūs jiems siekti skiriamiems ištekliams). Siekiant savivaldybės politikos saugumo srityje ilgalaikiškumo, tęstinumo ir didesnio pagrįstumo tikslingiausia rengti ir įgyvendinti kompleksinę (apimančią visas išskirtas (ne)saugumo sritis) vidutinės (4 7 metų) trukmės, į rezultatus orientuotą ir pagal pasiektus rezultatus vertinamą Saugumo stiprinimo savivaldybėje ir saugios savivaldybės plėtros vidutinės trukmės programą. Kita alternatyva koreguoti strateginį plėtros planą, papildant jį elementais, skirtais apibūdinti esamą situaciją saugumo stiprinimo savivaldybėje ir saugios savivaldybės plėtros srityje ir suformuluoti visą 158

159 tikslų medį (naują/patikslintą prioritetą ir tam prioritetui įgyvendinti pagal visas išskirtas (ne)saugumo sritis nustatytus tikslus, tikslams pasiekti uždavinius, uždaviniams įvykdyti priemones ir t. t.). Saugios bendruomenės kūrimo PSO reikalavimai veikia strateginio lygio už sužalojimų prevenciją atsakinga kolegiali institucija bei atskirų (ne)saugumo sričių darbo grupės Saugios savivaldybės Lietuvoje kūrimo procesas savivaldybės organizacinės valdymo struktūros kūrimas/ tobulinimas I posistemė. I lygis Saugumo stiprinimo ir saugios savivaldybės plėtros komisija. II lygis (Ne)saugumo sričių komisijos. II posistemė. I lygis (Ne)saugumo sritis integruojantis savivaldybės administracijos padalinys. II lygis Tarpinstitucinės ekspertų darbo grupės. nustatytos pažeidžiamos grupės ir didesnės rizikos vietos įgyvendinamos ilgalaikės veiklos programos įdiegtos sužalojimų dažnumo ir priežasčių dokumentavimą užtikrinančios programos įgyvendinamos priemonės programoms, procesams ir pokyčiams vertinti skleidžiama informacijos apie turimą patirtį savo šalyje ir užsienyje planavimo sistemos savivaldybėje kūrimas/ tobulinimas stebėsenos ir vertinimo sistemos sukūrimas/ tobulinimas geresnis vietos visuomenės informavimas, didesnis jų įtraukimas į saugumo stiprinimo veiklas kompleksinė saugumo stiprinimo ir saugios savivaldybės plėtros programa arba pakoreguotas / papildytas strateginis savivaldybės plėtros planas (ne)saugumo sričių programos koreguotas strateginis veiklos planas savivaldybės saugumo būklės vertinimas administracinių pastangų stiprinti saugumą faktų ir pasiektų rezultatų vertinimas informavimas, mokymas įtraukimas į sprendimų priėmimą atsiskaitymas gyventojams už rezultatus Pav. Saugių bendruomenių kūrimo PSO reikalavimų ir saugios savivaldybės Lietuvoje kūrimo gairių ryšiai Lietuvos savivaldybės yra sukaupusios nemažą patirtį, rengdamos ir vykdydamos trumpos trukmės planavimo dokumentus (paprastai jos vadinamos programomis), skirtus savivaldybės saugumo politikai atskirose (ne)saugumo srityse formuoti ir įgyvendinti. Kai kurių sričių programos savivaldybėse privalomai rengiamos vykdant teisės aktų reikalavimus (pvz., rengiamos Savivaldybės eismo saugumo programos 10, Savivaldybės visuomenės sveikatos programos 11 ). Siūloma, kad trumpalaikiai planavimo dokumentai (programos), skirti detalizuoti strateginių saugumo stiprinimo 10 Jas rengti įpareigoja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas (LR Saugaus, 2000). 11 Tai numato Sveikatos sistemos įstatymas (LR Sveikatos, 1994). 159

160 tikslų įgyvendinimą, būtų rengiami visoms (ne)saugumo sritims. Jie turėtų būti integralios sistemos, skirtos kompleksiškai formuoti ir įgyvendinti savivaldybės politiką saugumo stiprinimo ir saugios savivaldybės plėtros srityje, dalimi ( tarpine, rišamąja grandimi tarp ilgos (vidutinės) trukmės planavimo dokumentų, savivaldybės strateginio veiklos plano ir savivaldybės metinio programinio biudžeto). Vertinimo sistemos paskirtis padėti už saugumą savivaldybėje atsakingiems subjektams: periodiškai atliekant saugumo būklės vertinimą vykdyti saugumo būklės stebėseną, analizuoti ir vertinti saugumo būklės pokyčius, įžvelgti tendencijas; nustatyti saugumo būklės gerinimo prioritetus; nustatyti kritiškiausius ir skubiausio dėmesio reikalaujančius nesaugumo veiksnius savivaldybėse, identifikuoti didžiausios rizikos grupes ir vietas; įvertinti savivaldybių administracinių pastangų įtaką saugumo būklės pokyčiams. Siūlomos vertinimo sistemos matmenys suformuoti atsižvelgiant į statistikos rinkimo praktiką savivaldybėse ir valstybės institucijose (kad nereikėtų kurti naujų statistikos formavimo sistemų), į veikiančią organizacinę struktūrą savivaldybėse (kad koordinuojant stebėseną nereikėtų kurti papildomų organizacinių struktūrų). Rekomenduojama daugiakriterė kelių pakopų vertinimo sistema, kurią sudarytų dvi dalys (kriterijų grupės). Viena kriterijų grupė būtų skirta vertinti saugumo būklę savivaldybėse (stebėsenos kriterijai). Kita vertinti savivaldybių administracines pastangas didinti saugumą (veiklos kriterijai). Savivaldybės saugumo būklė ir veikla, siekiant didinti saugumą, turėtų būti vertinama visose (ne)saugumo srityse (nusikalstamumo nusikaltimų skaičiaus sumažėjimas, nukentėjusiųjų eismo įvykiuose sumažėjimas ir t. t.). Vietos visuomenės įtraukimas į saugios savivaldybės kūrimo veiklą realizuojamas keliomis kryptimis: informavimo, mokymo, įtraukimo į sprendimo priėmimo procesą, viešo atsiskaitymo už rezultatus ir vietos bendruomenių iniciatyvų rėmimo. Kuriant ir plėtojant saugias savivaldybes, svarbu gyventojus periodiškai informuoti apie saugumo būklę, jos pokyčius, galimybes dalyvauti gyventojų saugumo stiprinimo veikloje. Taip pat reikalinga įtraukti į darbo grupes, komisijas ir kitas kolegialias institucijas, kuriose sprendžiami saugumo stiprinimo klausimai. Savivaldybės gyventojams naudinga sudaryti sąlygas pateikti siūlymus dėl saugumo problemų ir jų sprendimo būdų, šie pasiūlymai svarstomi saugumo sričių darbo grupėse, į juos atsižvelgiama priimant sprendimus. Pateiktos priemonės saugiai savivaldybei Lietuvoje kurti yra tarsi orientyrai, kurių kiekviena skirtingose savivaldybėse būtų realizuojama atsižvelgiant į specifines sąlygas. Suprantama, kad, norint realizuoti šias priemones, reikalingas nuodugnus bendruomenės ypatumų saugumo srityje įvertinimas. Išvados 1. Gyventojų saugumo užtikrinimo priemonių kūrimo ir diegimo sėkmę tam tikroje teritorijoje lemia ne tik formalių institucijų veikla šioje srityje, bet ir socialiniai, kultūriniai konkrečios visuomenės veiksniai. Todėl svarbu vykdyti ne tik valstybės lygmens ilgalaikes programas, bet siekti, kad saugumo problemos aktyviau ir didesne apimtimi būtų sprendžiamos savivaldybių lygiu. 160

161 2. Remiantis Saugios bendruomenės programa pasiūlytos priemonės kurti saugią savivaldybę galėtų būti pagrindu plėtoti bendrą Lietuvos specifinėms sąlygoms tinkantį saugios savivaldybės modelį. Saugios savivalybės kūrimas ir plėtra padėtų standartizuoti saugumo klausimų sprendimą savivaldybės lygmenyje ir sudarytų prielaidas laiku pastebėti saugumo problemas ir operatyviai reaguoti į pokyčius. Tai viena iš šiuolaikiškų priemonių skatinanti sutelkti valstybės, vietos savivaldybių ir bendruomenių pastangas bendromis jėgomis stiprinti gyventojų, turto ir aplinkos saugumą. 3. Saugiai savivaldybei kurti ir plėtoti reikalinga visų svarbiausių (ne)saugumo sričių (nusikalstamumo, civilinės ir priešgaisrinės saugos, eismo saugumo, visuomenės sveikatos ir nelaimingų atsitikimų, vaiko teisių apsaugos) politikos formavimą, įgyvendinimo kontrolę ir vertinimą integruojanti, įvairias suinteresuotąsias institucijas ir bendruomenę sutelkianti organizacinė valdymo struktūra. 4. Visas aktualias (ne)saugumo sritis apimanti, ilgos, vidutinės ir trumpos trukmės planavimo dokumentus integruojanti saugios savivaldybės planavimo sistema sudarytų prielaidas savivaldybės politikos saugumo srityje ilgalaikiškumui ir tęstinumui, o už šią sritį atsakingų savivaldybės ir teritorinių valstybinio administravimo subjektų veiklai tapti kryptingesnei, labiau suderintai. 5. Svarbi stebėsenos, prioritetų nustatymo, vertinimo, motyvacijos ir komunikacijos priemonė kuriant ir plėtojant saugias savivaldybes daugiakriterė saugios savivaldybės vertinimo sistema. Sistema reikalinga analizuoti ir vertinti saugumo būklės pokyčius, įžvelgti tendencijas, pažinti kritiškiausius ir skubiausio dėmesio reikalaujančius nesaugumo veiksnius savivaldybėse, identifikuoti didžiausios rizikos grupes ir vietas. Ji padėtų įvertinti savivaldybių administracinių pastangų įtaką saugumo būklės pokyčiams. 6. Viena iš svarbių savivaldybės saugumo stiprinimo problemų į šią veiklą per mažai įsitraukusi vietos visuomenė. Todėl vienas iš svarbių saugios bendruomenės kūrimo uždavinių didinti gyventojų vaidmenį kuriant saugesnę aplinką. Tam reikalinga užtikrinti geresnį gyventojų švietimą ir informavimą apie saugumo būklę, jos kaitą, veiklą ir jos rezultatus bei skatinant gyventojų aktyvumą, įtraukti juos į saugumo srities sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo procesą. Literatūra 1. Babachinaitė, G. (2000). Socialiniai pokyčiai ir nusikalstamumas // Jurisprudencija: mokslo darbai. 15 (7). 2. Babachinaitė, G. (2008). Nusikalstamumas Lietuvoje ir jo prognozė iki 2015 m. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. 3. Ekman, D. S., Svanström, L. (2008). Guidelines for applicants to the International Network of Safe Communities and Guidelines for maintaining membership in the International Network of Safe Communities. WHO Collaborating Centre on Community Safety Promotion, Karolinska Institutet, Stockholm, Sweden. 4. Johansson, A. (2009). The typology for allocations of societal risk and safety management tasks at the local governmental level Framing the current directions in Sweden // Safety Science, 47: Kelėdienė, R. (2010). Lietuvos gyventojų sveikatos raida // Sveikatos politika ir valdymas: mokslo darbai. Nr. 1(2). Vilnius: MRU. 161

162 6. Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos duomenys [ ]. 7. Lietuvos higienos instituto sveikatos stebėsenos programa. [ ]. 8. Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas Nr. VIII-2043 // Valstybės žinios. 2000, Nr Lietuvos Respublikos Sveikatos sistemos įstatymas m. liepos 19 d. Nr. I-552 // Valstybės žinios. 1994, Nr Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. Vasario 17 d. nutarimas Nr. 184 Dėl saugios savivaldybės koncepcijos patvirtinimo // Valstybės žinios. 2011, Nr Lindqvist, K. (2001). Evaluation of an Inter-Organizational Prevention Program against Injuries among the Elderly in a WHO Safe Community // Public Health. 115: Lindqvist, K. (1998). The WHO Safe Community program for injury prevention: evaluation of the impact on injury severity // Public Health. 112: Merzel, C., D Afflitti, J. (2003). Reconsidering community-based health promotion: promise, performance, and potential // Public Health. 93: Nilsen, P. (2005). Evaluation of community-based injury prevention programs methodological issues and challenges // Injury Control and Safety Promotion. 12 (3): Nilsen, P. (2005). Towards improved understanding of injury prevention program sustainability // Safety Science. 43: Nilsen, P. (2007). Effectiveness of Community-Based Injury Prevention Long-Term Injury Rate Levels, Changes, and Trends for 14 Swedish WHO-designated Safe Communities // Accident Analysis and Prevention. 39: Pitrėnaitė, B. (2010). Saugios savivaldybės Lietuvoje vizija: poreikis, prielaidos ir iššūkiai // Mokslinės konferencijos Globalizacijos iššūkiai užtikrinant visuomenės saugumą pranešimų rinkinys. Elektroninis išteklius. Kaunas: MRU, 2010 m. gruodžio 9 10 d., Nr Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos statistika [ ]. 19. Statistinės ataskaitos apie nusikalstamumą savivaldybėse. Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenų bazės. i=2010&menuo=11&regionas=0&id3=1&idata=1#atas [ ]. 20. Stromgren, M., Andersson, R. (2010). The usage of safety management tools in Swedish municipalities // Safety Science. 48: Strukčinskienė, B. (2009 a ). Eismo įvykių rizikos veiksnių analizė // Sveikatos mokslai. Nr Strukčinskienė, B. (2009 b ). Vyresniojo amžiaus vaikų atsitiktinių sužalojimų mokykloje ypatumai // Sveikatos mokslai. Nr Timpka, T. (2006). The Impact of Home Safety Promotion on Different Social Strata in a WHO Safe Community // Public Health. 120: Veniūtė, M., Žilinskaitė, V., Murauskienė, L. (2007). Vaikų mirtingumo nuo išorinių mirties priežasčių prevencijos problemos Lietuvoje // Sveikata ir saugumas: protrūkiai ir krizės. Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas. 162

163 GUIDELINES FOR CREATION OF SAFE MUNICIPALITIES IN LITHUANIA Birutė Pitrėnaitė Mykolas Romeris University Summary Compared with other EU countries, Lithuania takes a stand as a country with a large number of traffic accidents, crimes, injuries, suicide. In order to address these problems rapidly and effectively is required more active contribution of local authorities. The paper aims to propose guidelines for creation and development of safe municipalities in Lithuania. Several methods were applied to achieve this purpose. In order to determine the role of local government in ensuring safety of people, property and environment at the local level a meta-analysis of research reports, the Lithuanian national legislation, strategic planning documents of the state and local government were carried out. Analysis of statistical data, structural analysis, comparative analysis and synthesis methods were used while investigating the areas of safety uncertainty and elaborating means for safe municipality creation and development. The paper consist of two chapters. First part is dedicated to review the concept and the development of safe communities worldwide. In the second chapter basic trends as well as specific means in these trends to improve the safety in Lithuanian municipalities are presented. The author suggests that to create and develop safe municipalities is needed: to create (or improve existing) specific safety oriented organizational structure and planning system, to design an assessment system to monitor and evaluate safety parameters and administrative efforts stimulating safety in municipality, and increase the involvement of local community in safety promotion activities. Carefully planned and consistently completed proposals are likely to lead to sustainable, efficient and effective structures, systems and processes for safe municipality development. Keywords: Lithuanian municipality, safe community, safe municipality, safety. JEL codes: R410, H700, I

164 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5 (29). Research papers. ОЦЕНКА РАЗЛИЧНЫХ ФОРМ СОВМЕСТНОГО ИСПОЛЬЗОВАНИЯ ТЕХНИКИ В АСПЕКТЕ УСТОЙЧИВОГО РАЗВИТИЯ ФЕРМЕРСКИХ ХОЗЯЙСТВ 12 Юлюс Раманаускас 1, Гедиминас Радзявичюс 2 1 Клайпедский университет, 2 Европейский институт региональной политики Несмотря на явные преимущества совместной организации использования техники, эта форма в Литве пока еще не нашла широкого распространения. Цель настоящей работы выявив преимущества и предпосылки внедрения различных форм совместного использования техники на селе, представить модель оценки предпочтений пользователей по привлекательности различных форм совместного использования техники в хозяйственной деятельности фермеров обеспечивая устойчивое развитие их хозяйств. В процессе исследования анализировалась научная литература, правовые акты и статистические данные, проводился опрос экспертов (фермеров и руководителей агросервисных кооперативов). В статье представлена проблематика совместного использования фермерами сельскохозяйственной техники. Раскрываются содержание, преимущества и недостатки различных форм совместного использования техники, организационные и психологические особенности применения их на практике. Представлены предложения о мерах катализации процесса развития кооперативного движения. Ключевые слова: кооператив, деятельность, совместное использование техники, устойчивое развитие. JEL коды: Q010, Q130, Q160. Введение В Стратегии развития Литовского села на г. зафиксирована общая цель обеспечить комплексное социально-экономическое развитие села, увеличивая конкурентоспособность сельскохозяйственного, пищевого и лесного секторов, обеспечивая возможность диверсификации сельской экономики и качества жизни в сельской местности, укрепляя человеческие, природные и другие ценности и сокращая разрыв между городом и селом, а также между различными регионами страны (Žemės ūkio..., 2008). Эта цель реализуется по таким направлениям: увеличение конкурентоспособности сельскохозяйственного, пищевого и лесного секторов. улучшение окружающей среды и ландшафта в сельской местности. 12 Straipsnis parengtas pagal LR ŽŪM užsakomojo mokslinio darbo Ūkio subjektų kooperuoto technikos naudojimo darinių (mašinų ratelių) steigimo ir veiklos organizavimo galimybių tyrimas tarpinę ataskaitą. Pagrindiniai darbo rezultatai buvo pristatyti tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Ekonominė teorija ir ūkio praktika: globalūs iššūkiai Sankt Peterburgo valstybiniame universitete,

165 улучшение качества жизни на селе (программа LEADER), содействуя развитию сельских районов на основе местных инициатив и партнерских отношений. Одна из важнейших задач в реализации целей устойчивого развития сельских территорий развитие местных инициатив сельских жителей, фермеров и других производителей сельскохозяйственной продукции через организацию совместной (кооперативной) деятельности (Radzevičius, 2010, Ramanauskas, 2010). На основе местных инициатив и разнообразных форм кооперации появляются предпосылки к развитию социально-ответственного хозяйствования (проявлению элементов социальной экономики) формированию различных общественных и хозяйственных единиц (кооперативов, обществ, ассоциаций, фондов и т. д.), основными ценностями которых являются солидарность и социальная сплоченность, социальная ответственность и обязательства, демократия, автономность и независимость. Весьма важна и природоохранная деятельность фермеров, успех осуществление которой возможно только в осознании последствий применяемых технологий, тесного сотрудничества всех участников цепи от правильного выбора способа обработки земли, выращивания продукции, использования химии до поставки конечному потребителю безопасной и качественной продукции (пищевых продуктов, сырья для промышленной переработки, альтернативных энергоносителей и т. п.). Эту цель возможно достичь только в тесном сотрудничестве всех живущих на сельской местности, и в первую очередь, фермерами. Однако бережное отношение к природе при сформировавшейся раздробленной структуре хозяйств возможно только действуя сообща. Одной из форм, способствующих достижению вышеупомянутых целей, являются кооперативные объединения фермеров. Цель работы выявив преимущества и предпосылки внедрения различных форм совместного использования техники на селе, представить модель оценки предпочтений пользователей по привлекательности различных форм совместного использования техники в хозяйственной деятельности фермеров обеспечивая устойчивое развитие их хозяйств. Методика. При исследованиях проводился анализ научной литературы, правовых актов и статистических данных. В процессе долголетних ( г.) исследований проводился опрос экспертов (фермеров и руководителей агросервисных кооперативов) не только в Литве, но и в Германии, Дании, Голландии, Польше, Украине, Швеции. Были проведены исследования интервью с фермерами, владеющими почти полным комплектом техники. Применялись методы анализа, аналогии, логического сравнения. Были исследованы различные формы технического сервиса (далее агросервис) применяемые в Литве и др. странах. Собирались данные о наиболее актуальных проблемах в предприятиях агросервиса и организациях совместного (кооперативного) использования техники. Опрошены (интервью) 165

166 5 6 руководителей каждой фирмы. Кроме того, изучались мнения фермеров, как получателей, так и поставщиков услуг другим фермерам. Руководители агросервисов были опрошены используя специально разработанную анкету, в которой собирались следующие данные: общие сведения о фирме, данные о материально-технической базе фирмы, информация о ее бизнесе, информация о финансовом положении фирмы, данные об ее имидже и конкурентоспособности и т. п. Фермеры, пользующиеся услугами фирм, выразили свое мнение о качестве и своевременности услуг, возможность их расширения, а также сведения об услугах, которые они предоставляют для своих соседей. Клиенты агросервисов были разбиты на две группы: фермеры получатели услуг и фермеры поставщики услуг. Им было предложено заполнить анкету, в которой они должны были ответить на ряд вопросов: представить данные о своей фирме мнение о том, что является главной проблемой, тормозящей развитие совместного использования техники, каковы их планы расширения производства продуктов земледелия и животноводства, планы по планируемым приобретениям техники, об интенсивности использования имеющейся техники, о возможных партнёрах по совместному использованию имеющейся техники и целесообразности такого сотрудничества. Результаты В рамках данного исследования проведены расчёты зависимости себестоимости услуг от уровня годовой загрузки техники. Установленная зависимость при использовании комплекта техники, состоящего из трактора Валмет и пресса рулонирования, представлена на рис Себестоимость, Lt/h Объем работ трактора, h/год Рис. Зависимость себестоимости работы агрегата от уровня годовой загрузки трактора 166

167 Как видно из рисунка, ежегодное увеличение годовой загрузки трактора от 400 до 1400 часов уменьшает себестоимость работы почти в два раза. Такая тенденция себестоимости характерна для всех тракторных работ. Подобные расчеты и сравнение затрат на выполнение механизированных работ одним хозяйством и объединением нескольких хозяйств в одинаковых производственных условиях, проводились также и украинскими учеными (Васильченко, 2008). Таким образом, ясно, что каждый фермер должен максимально загружать технику, вследствии чего уменьшатся издержки производства и увеличится прибыль. Тем не менее, малые и средние фермеры, как правило, диспонируют недостаточным количеством земли, поэтому дорого купленные машины не могут быть полностью загружены. Естественно решение этой проблемы сотрудничество фермеров на кооперативной основе, т. е. в вопросе эффективности использования техники преимущество имеет межхозяйственный вариант за счет увеличения годовой загрузки машин. Проведённые нами исследования позволили выявить следующие основные формы сотрудничества фермеров по использованию техники: 1) кооперативные общества владельцев техники (машин); 2) кооперативы по оказанию технических услуг; 3) техническая взаимопомощь соседей; 4) машинные кружки. Анализ преимуществ, недостатков и предпосылок внедрения каждой из перечисленных форм кооперации представлен ниже. 1. Общества совместного владения техники (машин) В некоторых странах, например, в Германии, довольно популярны общества совместного владения техники (машин). Члены таких обществ кооперируют средства, приобретают сельскохозяйственные машины и выполняют работу в хозяйствах, нередко и не для членов общества. Таким образом, машины используются наиболее производительно и зарабатываются средства для ухода за техникой и ее ремонта. Конечно, совместно технику могут покупать только хорошо знающие один другого и доверяющие друг другу фермеры. По законам Германии, такие объединения фермеров могут иметь или не иметь статус юридического лица. Объединения со статусом юридического лица регистрируются и получают право иметь свой счет в банке, заниматься хозяйственной деятельностью и т. д. Деятельность таких объединений регламентируется законами. В деятельности они руководствуются уставом, определяющим их деятельность. Материальная ответственность членов объединения ограничивается величиной внесенного пая. 167

168 Объединения без статуса юридического лица руководствуются общими законами. Без статуса юридического лица заниматься деятельностью могут фермерские общества техники (машин) и прочие объединения личных хозяйств, но только на машинах, которые являются общей собственностью объединения и работают только для ее членов. Когда объединение желает предоставлять технические услуги посторонним лицам, следует создавать общество и получить статус юридического лица. Объединения фермеров, не имеющие статуса юридического лица, управляются по письменному соглашению членов. Преимущества такого объединения меньше формальностей, не надо платить руководителям, отсутствуют дополнительные налоги. Однако учреждение такого объединения требует большего доверия и согласия. За ущерб члены объединения отвечают всем своим имуществом. Преимущества такой кооперации по приобретению и использованию техники: фермеры услуги предоставляют себе сами; требуется меньше инвестиций; несложно осуществить задуманное. Недостатки кооперации при приобретении и использовании техники: нелегко составить расписание (график выполнения работ) сложно договориться о такой очередности, чтобы все фермеры своевременно закончили нужные работы в своем хозяйстве. Понятно, что кооперироваться нецелесообразно при приобретении таких машин, которые всем владельцам понадобятся одновременно; создание общей собственности уменьшает гарантии правильного использования техники и ухода за ней. Отсутствие договора между сторонами обычно чревато недоразумениями. Договор подписывает небольшая группа людей, которая приобретает одну или несколько машин. Сначала на кооперированные средства приобретается одна или несколько наиболее нужных машин. Средства на покупку накапливаются пропорционально земельным угодьям, площади или другим показателям и в договоре указывается доля (проц.) и денежное выражение доли каждого фермера. Средства на покупку техники накапливаются пропорционально в договоре оговоренным показателям и указывается конкретный вклад (в проц. и в денежном выражении) каждого фермера. Техникой чаще всего управляют наемные механизаторы, которые отвечают и за техническое состояние, и ведут учет выполненных работ. Пользователи машин подписью подтверждают выполнение работ. Расходы на уход за техникой и на ее ремонт идут из кармана фермеров пропорционально доле собственности или объему выполненных работ. 168

169 2. Кооперативы по оказанию технических услуг Эта форма предусматривает создание несколькими фермерами (не менее 5) самостоятельных хозяйственных единиц кооперативных агросервисов. Такие кооперативы финансируются средствами его членов, а также члены в качестве пая могут внести имеющуюся у них сельскохозяйственную технику. Пай членов кооператива должен быть пропорционален обрабатываемой площади, т. е. пропорционален обороту члена с кооперативом. Кооператив может купить лучшее и более эффективное оборудование, внедрять новые технологии. Важно выбрать наилучшую форму организации работ. Напр., в Германии действуют кооперативные агросервисы, в которых имеется большое количество разнородных машин, но работают на них на своих полях сами члены кооператива (фермеры). Как утверждают руководители таких кооперативов, фермеры не всегда бережно относятся к общественным машинам. Машины более полно используются, лучше обслуживаются и ремонтируются наемным квалифицированным персоналом. Однако кооперативы по совместному использованию техники, как и другие организации, действующие по принципам кооперации, неохотно принимаются фермерами. Это обусловлено рядом причин. Наши и исследования ученых других стран показали следующие проблемы агросервисных кооперативов (Губени, 2000, Зiновчук, 2001, Макаренко, 2007, Ramanauskas, 2007). слишком большая разница в размерах хозяйств размеры имеющихся сельскохозяйственных угодий (собственных и арендованных) различаются иногда в нескольких сотен раз. Величина хозяйства в значительной степени влияет на потребность в услугах, а также целей и методов кооперирования. Тем не менее хозяйства постоянно укрупняются и, вероятно, в будущем потребность в услугах сравняется; для создания любых типов кооперативных предприятий ощущается нехватка энергичных, высококвалифицированных и опытных руководителей фирм; для приобретения оборудования ощущается нехватка инвестиционного капитала; многие фермеры путают кооперативы с колхозами и поэтому боятся участвовать в коллективных предприятиях; фермеры не хотят сотрудничать (кооперироваться) и стараются купить собственные машины, т. к. не доверяют своим соседям работать качественно и обеспечивать сохранность общей техники; чувствуется конкуренция со стороны частных исполнителей услуг, которым не нужно платить налоги; 169

170 фермеры боятся рисковать своим капиталом создавая агросервисные фирмы; фермерам не хватает технических, технологических и экономических знаний. 3. Техническая взаимопомощь сосед-соседу Взаимная техническая помощь это сотрудничество фермеров без формирования общей собственности, без дальнейших обязательств и без любых требований к оформлению. Помощь может быть от случая к случаю или координированной. Чем больше фермеров пользуется помощью, тем строже следует ее координировать заранее. Взаимная техническая помощь сосед-соседу является наиболее распространенной и наиболее часто применяемой в сельском хозяйстве формой кооперированного (межхозяйственного) использования техники. Популярность ее объясняется простотой в организационном смысле и немалой эффективностью. Случайная (от случая к случаю) помощь несистематическая взаимопомощь без предварительной координации двух или нескольких фермеров при выполнении механизированных работ с целью их своевременного выполнения, сокращения потребности в приобретении собственной дорогостоящей техники и более рационального использования имеющейся мощностей. Самый простой способ кооперации взаимная помощь нескольких фермеров друг другу. Например, у одного из них хорошая техника для вспашки и удобрения, у другого техника по уходу за посевами, у третьего зерноуборочная техника. Приобретая технику каждый из них учитывает не только собственные потребности, но и интересы соседей. Пока кружок взаимопомощи объединяет несколько фермеров, им нетрудно обо всем договориться самим. Очень важно, как и в любом случае, точно регистрировать вид, объем и цену оказанной помощи. Получившие больше услуг, чем предоставили сами, должны возместить разницу в цене. Техническая взаимопомощь может быть и координированной. Она обычно носит систематичный характер, является постоянной и охватывает большее число сотрудничающих и хорошо ладящих между собой фермеров. Координация взаимопомощи осуществляется по договору о технической взаимопомощи и решениям оперативных совещаний участников взаимопомощи. Договор о технической взаимопомощи заверенный нотариусом или старостой документ, в котором определяются области и организация помощи, права и обязанности лиц, предоставляющих и получающих услуги. Существование такого договора может помочь доказать представителям налоговой инспекции и государственного социального страхования, что такое сотрудничество не ставит перед собой коммерческих целей. 170

171 Одно из главных требований к предоставляющим помощь она (помощь) не предоставляется субъектам, не включенным в договор. Получатели же услуг не могут приглашать для выполнения включенных в договор работ посторонних лиц, если предоставляющий оговоренные услуги не отказывается выполнить работу в оптимальные агротехнические сроки. Основные достоинства технической взаимопомощи: требуется меньше инвестиций, так как фермеры, не ощущая сильного давления со стороны рынка услуг, в своих хозяйствах формируют открытые системы машин. В зависимости от интенсивности общения, на формирование и обновление открытой системы машин требуется на проц. меньше инвестиций чем на закрытую (полностью скомплектованную по нуждам отдельного хозяйства) систему машин; сокращаются постоянные расходы на эксплуатацию/использование техники. Работа не только в своем хозяйстве, но и при оказании помощи соседям позволяет увеличить выработку техники за сезон; увеличивается добавочная стоимость, созданная фермерами. Через взаимопомощь фермеры сокращают потребность частного капитала для инвестиций и, таким образом, имеют возможность более рационально использовать свои доходы. Кроме того, сотрудничество фермеров помогает защититься от отрицательного проявления более организованного рынка механизированных услуг (искусственное увеличение платы за услуги); сокращается коммерциализация пользования техникой сокращаются коммерческие отношения при технической помощи. Фермеры, участвующие во взаимопомощи, меньше зарабатывают предоставляя своей техникой помощь другим сельскохозяйственным субъектам, однако экономят средства на покупку (получение) услуги технической помощи при работах, для выполнения которых техники сами не имеют. Взаиморасчеты между фермерами производится не в денежном выражении, а в форме взаимной помощи; отсутствуют расходы на создание и функционирование формальных структур. Взаимопомощь организуется без создания кооператива или другой формальной структуры, обычно требующей дополнительных расходов; техника используется более квалифицированно, бережно и рационально. При технической взаимопомощи полностью элиминуется общая собственность техники. Техника является собственностью отдельных фермеров, на ней работают они сами или члены их семьи. Таким образом гарантируется лучший уход за техникой; несложно организовать. Организовать техническую взаимопомощь проще по сравнению с другими формами межхозяйственного пользования техникой, так как не требуется создание юридических единиц, формирования и содержания управления и т. п.; помощь оказывается оперативно. Обычно в такой деятельности принимают участие фермеры-соседи, проживающие рядом, что позволяет не только сокращать расстояния, но и оперативно оказать необходимую помощь, оптимально планировать использование технологического оборудования; 171

172 проще планировать помощь, рассчитываться и контролировать качество работы близкие соседи, как правило, хорошо знают друг друга и опыт соседа работы с техникой. Кроме того, сосед ответственно трудятся и выполняют работу качественно и в установленные сроки. Недостатки технической взаимопомощи: разница в обеспеченности соседей техникой, как по номенклатуре так и по мощностям агрегатов. Некоторые фермеры отличаются инновационной и стратегической точкой зрения на ведение хозяйства, его организацию, однако многие живут по-старому и не думают о завтрашнем дне; Как правило более успешное сотрудничество возможно среди фермеров с похожей философией ведения хозяйства. фермеры стремятся быть независимыми и стараются в своем хозяйстве иметь всю технику. Это сужает возможности договориться о технической взаимопомощи; трудно установить ответственность при несчастных случаях и при случаях поломки техники во время работы на участке соседа. В заключение можно утверждать, что техническая взаимопомощь между фермеров соседей это путь более рационального использования инвестиционных средств, инструмент технического возрождения села, катализатор технологического перевооружения, изменения внутрифермерских взаимоотношений. 4. Машинные кружки Машинный кружок (Maschinenring пер. с немецкого) (далее в тексте MК) это добровольное формирование фермеров и других получателей/представителей услуг, основная функция которого является координирование предоставления услуг членам кружка. Это организация, предоставляющая услуги по посредничеству, которая не имеет общего имущества (техники, оборудования и т. п.). Высший орган организации общее собрание ее членов. Правление (из 4 5 человек) избирается всеми членами. Правление нанимает менеджера управляющего делами (в больших МК) и заместителя. Управляющий делами опытный специалист (нередко энергичный пенсионер) проводит сбор информации о спросе на услуги (кто желает получить услуги) и предложении услуг (кто может услуги предоставлять), находит партнеров, согласует термины выполнения услуг, составляет и предоставляет фермерам рекомендуемые цены расчетов за услуги,, помогает при выполнении финансовых операций, оптимизирует маршруты продвижения техники и пр. Германский опыт показывает, что в деятельности MК могут участвовать не только фермеры, но и частные, акционерные и кооперативные предприятия, предоставляющие технические услуги сельскому хозяйству. Такие предприятия заинтересованы принимать участие в деятельности MК, так как получают 172

173 координированные заказы на услуги. Чем больше членов состоит в MК, тем больше возможностей выполнить механизированные работы без привлечения услуг со стороны, которые, понятно, обходятся дороже. Управленцы МК предоставляют фермерам консультации при покупке техники. Например, фермер желает купить комбайн, а ему рекомендуют покупать пресс. Фермеру даются гарантии, что сбор полученного в его хозяйстве урожая будет проведен другими членами кружка, а своим прессом, которого как раз в МК не хватает, он отработает другим. Такой выбор для фермера более выгоден, работы ему будет достаточно, а имеющиеся комбайны будет более рационально использоватся. Учредителями MК являются фермеры, они и финансируют деятельность кружка. Они платят небольшой вступительный взнос и определенный процент от стоимости оказанных услуг. Чтобы было легче содержать управляющего делами и покрыть некоторые другие расходы нередко 2 3 MК объединяются в один кружок. Часто при MК создаются вторичные организации, которые оказывают жителям сел и городов коммунальные услуги, заготавливают компост, подменяют отдельных работников в хозяйствах в случае болезни, несчастного случая, ухода в отпуск и т. д. Во многих странах часть расходов по организации MК на себя берет государство. MК создает возможность улучшения сотрудничества фермеров, помогает лучше использовать имеющуюся технику, своевременно выполнять все работы по хозяйству, оказывает транспортные и коммунальные услуги и т. п. Преимущества MК: меньшие расходы на приобретение сельскохозяйственной техники снижаются изначальные расходы, лучше используются возможности и мощности имеющиеся техники, машины и оборудование используются в наиболее напряженное время сезона. МК создаёт возможность наиболее рационально управлять имеющимся парком техники, развивает сотрудничество, взаимопонимание, доверие соседей, позволяет профессионально использовать преимущества технических комплектов технологического оборудования. МК также проводит обучение фермеров, информирует о технических и технологических новшествах. Однако MК присущи не только преимущества, не чужды им и недостатки: нередко отсутствуют регламентированная уставом организационная структура, недостаточно чётко планируются расходы на функционирование объединения; члены МК частично теряют самостоятельность в принятии решений. Существенное достоинство МК совместное пользование техническими услугами обеспечивает более интенсивное использование имеющейся техники, что создаёт предпосылки её быстрее заменить новой, более качественной и производительной. Польза от услуг, предоставляемых МК: с точки зрения ведения хозяйства: возможность фермеру быстрее и эффективней выполнить необходимые работы в хозяйстве; возможность минимизировать количество нанимаемых работников; 173

174 сокращение объема работ, выполняемых собственными силами, в большом хозяйстве; помощь в случае нетрудоспособности. с точки использования техники: возможность более быстрого обновления и эффективного использования современной сельскохозяйственной техники; более рациональная структура технического парка каждого хозяйства; более высокое качество работы. с экономической точки зрения: возможность эффективного использования (загрузки) мощностей имеющегося парка техники, обеспечение полной механизации технологических процессов, используя новейшие технологии, приобретённые за более короткий срок накопленные средства; меньше прямых и косвенных расходов на обеспечение технологического процесса возможность увеличения рентабельности и конкурентоспособности хозяйств в отдельности и в рамках МК; больше средств на целенаправленное развитие и модернизацию хозяйств; меньше риск производства и инвестиций. МR широко распространенная форма пользования техникой на Западе (особенно в Германии). В Германии действует около 235 таких кружков, каждый из которых объединяет около 1000 членов (Kadner, 1999, Maschinen..., 2007, Spandau, 2010, Wander, 1999). Зона деятельности одного кружка охватывает до и более гектаров (40 х 60 км). В Швеции, Японии, Франции, Дании, Великобритании и других странах также действуют МК, но их работа несколько отличается от немецкой модели. Создана международная организация МК. Проведенные нами исследования показывают, что создание кооперированных объединений в Литве связано с определенными трудностями. Ответы экспертов были более, чем убедительны. Фермеры не всегда ценят преимущества кооперации они стремятся единолично купить все необходимое оборудование (технику) и не всегда учитывают себестоимость работ. Замечено, что принудительный коллективизм вырастил в человеке индивидуализм, недоверие к другим, нежелание общаться. Большинство мелких фермеров имеют устаревшую технику, они боятся за ее сохранность и поэтому не хотят помогать другим, а вследствие этого и сами не получают помощи от своих соседей. Кроме того, на государственном уровне не вполне решены механизмы налогообложения (налогов на прибыль и взносов социального страхования) услуг представляемых фермерами и кооперативными-межфермерскими организациями, необходимо совершенствовать методы оформления трудовых отношений, форм ведения учёта при совместном использовании техники. 174

175 Создание MК затруднено тем, что вблизи нет крупных фермеров, с которыми можно было бы кооперироваться для совместного использования техники. Оказывать же отдельные услуги хозяйствам, не имеющим технических средств, не представляется возможности. Например, невозможно выполнить сев на поле не вполне подготовленном для посева. А это значит, что практически необходимо выполнить весь комплекс работ (подготовка почвы, уход за посевами, уборка урожая), однако у мелких землевладельцев нет средств для оплаты за такие услуги. Только в таком случае работа может быть выполнена качественно. Вместе с тем отрадно, что хозяйства страны укрупняются и вероятно, что в будущем потребность в использовании техники постепенно сравняется. Важно подчеркнуть, что совместно используя технику, она максимально загружается, и, таким образом, создаётся возможность её амортизировать и обновить в более короткие сроки. Приобретая более современную, инновативную, энерго- и природосберегающую технику, решается ряд задач: с социально-экономической точки зрения o повышается производительность труда, своевременно и качественно выполняются все операции технологического цикла; o снижается себестоимость работ, повышается конкурентоспособность фермерских хозяйств, так как регулярно внедряются инновации, обновляются технологии (снижаются расходы материалов и энергии на единицу продукции, создаются предпосылки для внедрения систем точного земледелия (Precision farming system), для совершенствования систем управления технологическими процессами и т. п.); o современная, комфортабельная техника и оборудование оказывает меньшую нагрузку на здоровье работников, обеспечивается безопасность труда, фермеры принуждены регулярно повышать свою квалификацию (посещать курсы и семинары, принимать участие в познавательных поездках по обмену опытом и т. п.); o создаются условия решать проблемы личного и социального характера (присмотреть за хозяйством во время отпуска, в случае болезни, уход за дорогами (особенно зимой), деревьями, обеспечение питьевой водой и т. п.). с точки зрения природоохраны: o снижается вредное воздействие на человека и окружающую среду (современное оборудование имеет более низкий уровень выброса вредных газов CO 2 и NO 3 ); o создаются предпосылки для целенаправленного сбора и утилизации вредных отходов (использованных масел, покрышек, аккумуляторов, устаревших химикатов); o обеспечивается уход за окружающей средой (озеленение производственных территорий, уход за дорогами, мелиоративными сооружениями, дамбами, укрепление склонов и т. п.). Сравнение различных форм совместного использования техники и технологического оборудования с точки зрения влияния на устойчивое развитие сельских территорий представлены в таблице. 175

176 Таблица. Оценка различных форм совместного использования техники с точки зрения устойчивого развития Показатели Кооперативные Помощь общества Кооперативы Машинные сосед - владельцев агросервиса кружки соседу техники Консолидация производственных мощностей Дополнительный доход Увеличение производительности Своевременное выполнение работ Снижение себестоимости Увеличение конкурентоспособности Внедрение инноваций Безопасность и надёжность машин Итого Создание новых рабочих мест Межфермерское общение Оказание помощи в случае болезни Укрепление хозяйственной безопасности Повышение квалификации Возможность предложить коммунальные услуги сельчанам... Итого Аспект Экономический Социальный Снижение вредного воздействия на окружающую среду Утилизация токсичных отходов Оптимальное использование химикатов Уход за окружающей средой Итого Итого сильное воздействие, 1 слабое воздействие, 0 воздействие отсутствует Приподоохранный 176

177 Из представленных в таблице данных видно, что, с точки зрения обеспечения устойчивого развития сельских территорий, по мнению экспертов, наиболее эффективное использование техники обеспечивают машинные кружки и кооперативы агросервиса. Выводы 1. Опыт ведущих аграрных стран мира свидетельствует о целесообразности кооперации в использовании с.-х. машин. Например, в таких развитых странах, как США, Германия, Франция, Великобритания и Канада, от 20 до 70% фермерских хозяйств охвачено различными формами кооперирования в приобретении, совместном пользовании и обслуживании техники. 2. Малые и средние фермеры, как правило, диспонируют недостаточным количеством земли, поэтому дорого купленные машины не могут быть полностью загружены. 3. Решение проблемы эффективности использования техники и обеспечение устойчивого развития фермерских хозяйств сотрудничество фермеров, различные межхозяйственные варианты и, в особенности, создавая МК и агросервисные кооперативы. 3. Несмотря на явные преимущества совместной организации использования машин, такие организационные формы в Литве пока еще не распространены. 4. Проведенный опрос фермеров, в той или другой форме участвующих в совместном использовании с.-х. техники, позволил выявить основные причины предвзятого (во многом отрицательного) отношения сельских жителей к сотрудничеству фермеров на кооперативной основе. 5. Существенную помощь в катализации процесса развития кооперативного движения может сыграть государство, значительно улучшив условия и упростив механизмы налогообложения, формы ведения учёта, организуя деловую и психологическую подготовку фермеров на кратко- и долгосрочных учебных курсах и семинарах, на которых следует детально объяснять преимущества и эффективность различных форм совместного использования техники. Литература 1. Kadner, K. (1999). Bendraūkinis technikos naudojimas. Konsultanto žinynas. Kaunas-Akademija: LŽŪU Leidybos centras. 2. Maschinen- und Betriebshilfsrings Laufen. (2007) Radzevičius G., Ramanauskas, J. (2010). Singularities of modelling economic impact of extreme climate changes on agriculture // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 5 (24). Kaunas: LŽŪU Leidybos centras. 4. Ramanauskas, J. (2010). Роль кооперативов в устойчивом развитии сельского хозяйства // «Культура и сервис: технологические перспективы и гуманитарные риски». Санкт-Петербург: Государственный университет сервиса и экономики. 5. Ramanauskas, J. (2007). Kooperacijos pagrindai. Kaunas: Spalvų kraitė. 6. Spandau, P. (2010). Maschinengemeinschaften wie organisieren? Muenster: Landwirtschaftskammer Nordrhein-Westfalen 177

178 7. Wander, A. E. (1999). Ueberbetriebliche Maschineneinsatz in der kleinbaeuerlichen Landwirtschaft- Universitaet Goettingen: Institut fuer Rurale Entwicklung und Institut fuer Agrartechnik. 8. Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija &p_d=18964&p_k=1 [2008]. 9. Васильченко В., Синько В. (2008). Формы использования сельскохозяйственной техники: мировой опыт для Украины Губени, Ю. (2000). Реституция как важный элемент аграрной реформы в Чешской Республике // Экономика Украины. Nr Зiновчук, В. (2001). Органiзaцiйнi основи сiльскогосподарського кооперативу. Киiв: Loгос. 12. Макаренко, П. (2007). Теоретичні засади кооперування сільськогосподарських підприємств // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 2 (9). Kherson. BENDRO TECHNIKOS NAUDOJIMO FORMŲ, UŽTIKRINANČIŲ ŪKIŲ DARNŲ VYSTYMĄSĮ, VERTINIMAS Julius Ramanauskas 1, Gediminas Radzevičius 2 1 Klaipėdos universitetas, 2 Europos regioninės politikos institutas Nepaisant akivaizdžių bendro technikos naudojimo (BTN) pranašumų, ši Forma Lietuvoje dar nerado plataus pripažinimo. Darbo tikslas nustačius BTN naudą ir sąlygas, pateikti įvairų BTN formų, užtikrinančių ūkių darnų vystymąsį, vertinimo modelį. Tyrime buvo analizuojama mokslinė literatūra, teisės aktai ir statistika, taip pat apklausti ekspertai (ūkininkai ir agroservisų kooperatyvų vadovai). Straipsnyje pateikiamos BTN problemos, su kuriomis susiduria ūkininkai, taip pat jo privalumai ir trūkumai, įvairių formų organizaciniai ir psichologiniai ypatumai, taikant BTN praktikoje. Pateiktas įvairų BTN formų vertinimo modelis ir pasiūlymai dėl priemonių, katalizuojančių BTN plėtrą. Raktiniai žodžiai: bendras technikos naudojimas, darnus vystymąsis, kooperatyvas, veikla. JEL kodai: Q010, Q130, Q160. EVALUATION OF DIFFERENT FORMS OF SHARING THE MACHINERY IN THE ASPECT OF SUSTAINABLE DEVELOPMENT OF FARMS Julius Ramanauskas 1, Gediminas Radzevičius 2 1 University of Klaipeda, 2 European Regional Policy Institute Summary Despite the obvious advantages of the joint organization for using the machinery, this form in Lithuania has not yet found wide acceptance. The purpose of this research to identify the benefits and conditions of the introduction of various forms of sharing the machinery in rural areas, to provide an assessment model users' preferences on the attractiveness of different forms of sharing the equipment in economic activities of farmers, while ensuring sustainable development of their farms too. Analyzed the scientific literature, legal acts and statistics, surveyed experts (farmers and managers of cooperatives agroservice). The article presents the problems of farmers sharing the agricultural machinery. The content of the advantages and disadvantages of different forms of sharing the machinery, organizational, and psychological characteristics of their application in practice. Submitted proposals for measures to catalyze the process of cooperative development. Keywords: cooperative activities, the use of machinery, sustainable development. JEL codes: Q010, Q130, Q

179 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5 (29). Research papers. KAIMO GYVENTOJŲ VERSLINIO PROFESIONALUMO IR INICIATYVOS DIDINIMO PRIELAIDOS Jadvyga Ramanauskienė, Adelė Astromskienė, Rasa Rukuižienė Aleksandro Stulginskio universitetas Požiūrių į verslumo sąvokos interpretacijas analizė rodo, kad įvairiuose visuomenės vystymosi etapuose verslumo samprata kinta pagal ekonomikos būklę, politinę sistemą ir pan. Straipsnyje, remiantis mokslinės literatūros analizės ir empirinio tyrimo duomenimis, taikant analizės, sintezės, palyginimo, modeliavimo, kiekybinio tyrimo bei duomenų apdorojimo metodus, siekiama nustatyti, kokie veiksniai atskleidžia kaimo gyventojų verslumo esmę, jų verslinio profesionalumo ir aktyvumo lygį bei kokių verslumo ugdymo būdų ir metodų taikymas gali patobulinti kaimo gyventojų verslinius gebėjimus. Tyrimo tikslas ištyrus kaimo gyventojų verslinio profesionalumo lygį bei aktyvumo didinimo galimybes, sudaryti verslumo ugdymo modelį. Raktiniai žodžiai: kaimo gyventojai, verslinis profesionalumas, iniciatyvumas, verslumą lemiantys veiksniai, verslumo ugdymas. JEL kodai: J240, L260. Įvadas Temos aktualumas ir ištyrimo lygis. Vykstantys šalyje transformacijos procesai palietė beveik visas pagrindines institucines organizacijos formas, taip pat ir socialinius bei struktūrinius žemės ūkyje procesus, sąlygojamus kaimo gyventojų ekonominio aktyvumo smukimu, naujų darbo rūšių ir formų atsiradimu, aukštu nedarbo lygiu, realaus darbo užmokesčio sumažėjimu ir neapmokamo užimtumo augimu, taip pat neformalių darbo santykių plitimu. Šiame kontekste kaimo gyventojų verslinės iniciatyvos didinimo galimybių tyrimai yra ypač reikšmingi. Verslinio aktyvumo didėjimas paprastai siejamas su ekonomikos, ypač jos pagrindinio elemento ūkininkavimo subjekto, veiklos pagerėjimu. Padėti pažinti ir įvertinti verslininkystės svarbą kaimo ekonomikos bei jo socialinio vystymosi kontekste vienas iš aktualiausių šalies ekonomikos ir vadybos mokslų uždavinių. Atliekant kaimo gyventojų verslinio profesionalumo lygio bei aktyvumo didinimo galimybių tyrimą buvo remtasi šalies ir užsienio mokslininkų darbais, atskleidžiančiais verslininkystės ir verslumo sąvokų esmę (Shumpeter, 1934; Кirzner, 1973; Lydeka, 1998; Рощин, 1996; Cope, 2005; Daškevič, 2004; Žvinklis, 2006), gebėjimus, reikalingus verslo įmonei įkurti ir plėtoti (Markevičius, 2002; Strazdienė, 2007; Markevičius, 2008). Daug dėmesio verslumo ugdymo programų tikslams ir taikomiems metodams skiria užsienio autoriai (Gibb, 1999; Solomon, 2002; Jones, 2004; Henry, 2003; Garavan, 1994; Rae, 2001; Deakins, 1998; Hastie, 2001; Hartshorn, 2005; McMarthy, 2006; Johnson, 2006). Pateikiami įvairūs verslumo ugdymo modeliai (Faoylle, 2008; Pretorias, 2005; Butkevičienė, 2010; Župerka, 2010). Šalies ir užsienio mokslinių darbų studija leidžia daryti išvadą, kad dėmesys verslumo ugdymo problemai didėja. Vertinant analizuotų mokslinių darbų svarbą, pažymėtina, kad kaimo gyventojų verslinei iniciatyvai skatinti, siekiant kryptingai panaudoti jų dalykines 179

180 ir asmenines-vertybines savybes bei sukurti integruotą kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ugdymo ir aktyvumo skatinimo sistemą reikalingi išsamesni tyrimai. Mokslinė problema. Mokslinė problema, vienijanti atliktus tyrimus, formuluojama šiais klausimais: 1) kokie veiksniai atskleidžia kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ir aktyvumo lygį; 2) kokių verslumo ugdymo būdų ir metodų taikymas gali patobulinti kaimo gyventojų verslinius gebėjimus; 3) kokios yra kaimo gyventojų motyvacijos dirbti didinimo galimybės. Tyrimo objektas kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ir aktyvumo lygis. Tyrimo tikslas atskleidus kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ir aktyvumo lygį lemiančius veiksnius, sudaryti jų verslumo ugdymo modelį. Siekiant nustatyto tyrimo tikslo, sprendžiami tokie uždaviniai: nustatyti verslinį profesionalumą ir aktyvumą lemiančius veiksnius kaimo gyventojų požiūriu; atlikti empirinį tyrimą kaimo gyventojų dalykinėms ir asmeninėmsvertybinėms savybėms nustatyti; nustatyti galimybes kaimo gyventojų versliniam profesionalumui ir aktyvumui didinti. Tyrimo metodika. Tiriant ir analizuojant kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ir aktyvumo lygį lemiančius veiksnius bei tobulinimo galimybes naudoti tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė ir sintezė; loginis apibendrinimas; statistinių duomenų analizė ir sintezė, Lietuvos kaimo gyventojų anketinė apklausa. Remiantis Lietuvos Statistikos departamento duomenimis Lietuvos kaimo vietovėse darbingo amžiaus gyventojų skaičius (N) siekė Р. Хизрич; M. Питерс (1993) atlikti tyrimai rodo, kad didžiausiu verslumu (įvertinimas balais, vidurkis 29,1) pasižymi asmenys, turintys aukštąjį išsilavinimą (31,0), darbo stažą m. (33,9), m. amžiaus (28,36). Tad apklausai buvo atrinktas reprezentatyviausias kaimo gyventojų skaičius, atsižvelgiant į jų amžių, išsilavinimą, darbo patirtį. Reprezentatyviosios imties (n) lygis apskaičiuotas pagal formulę (Kardelis, 2005): 2 2 z * S n = z * S 1 * Δ + N N Atlikus skaičiavimus gauta, kad tyrimo duomenys bus reprezentatyvūs, jei tyrime dalyvaus ne mažiau kaip 384 kaimo gyventojai. Kaimo gyventojų apklausos vykdymo laikotarpiu, 2011 m. birželio spalio mėnesiais, apklausti 472 kaimo gyventojai. Apklausa vykdyta visų Lietuvos rajonų savivaldybių teritorijoje. Kaimo gyventojų verslumo lygio ir jį lemiančių veiksnių tyrimas vykdytas šiais etapais (1 pav.). Tyrimu siekta nustatyti, kokie verslumo ugdymo veiksniai ir motyvavimo priemonės yra svarbūs skatinant individo norus ir galimybes užsiimti nuosavo verslo kūrimu ir motyvuoja dirbti. Apklausos anketoje respondentams pateikti 37 uždari klausimai ir vienas atviras respondentų siūlymams ir pastabmoms įrašyti. Tyrimo klausimynas sudarytas 2 180

181 naudojant penkių reikšmių intervalinę skalę, kurioje reikšmės svyruoja nuo 1 iki 5 balų. 1 etapas. Verslumą lemiančių veiksnių išskyrimas Tyrimo metodas: mokslinės literatūros analizė Tyrimo tikslas: nustatyti veiksnius, lemiančius žmonių verslumo lygį 2 etapas. Kaimo gyventojų apklausa jų dalykinėms ir asmeninėms-vertybinėms savybėms bei motyvacijos dirbti didinimo priemonėms nustatyti Tyrimo metodas: anketinė šalies kaimo gyventojų apklausa Tyrimo tikslas: nustatyti veiksnius, lemiančius kaimo gyventojų verslumą bei motyvuojančius dirbti priemones 3 etapas. Verslumą lemiančių veiksnių ir motyvavimo priemonių tikslų nustatymas ir sisteminimas Tyrimo metodas: veiksnių sisteminimas ir grupavimas Tyrimo tikslas: išskirti verslumą lemiančių veiksnių grupes atsižvelgiant į jų tikslus 4 etapas. Verslumą lemiančių veiksnių ir motyvavimo priemonių reikšmingumo nustatymas Tyrimo metodas: verslumą lemiančių veiksnių svorių analizė Tyrimo tikslas: nustatyti verslumą lemiančių veiksnių ir motyvavimo priemonių reikšmingumą 5 etapas. Verslumo ugdymo modelio sudarymas Tyrimo metodas: modeliavimas Tyrimo tikslas: identifikuoti kaimo gyventojų dalykines ir asmenines-vertybines savybes bei jų realizacijos galimybes 1 pav. Kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ir aktyvumo lygio tyrimo struktūra Anketos klausimai klasifikuojami į keturias grupes: 1) klausimų grupė, skirta respondentų verslumo lygiui nustatyti; 2) klausimų grupė, skirta veiksniams, galintiems patobulinti kaimo gyventojų verslinius gebėjimus, nustatyti; 3) klausimų grupė, skirta išoriniams kaimo gyventojų verslinio aktyvumo didinimo veiksniams nustatyti; 4) klausimų grupė, skirta individo planuojamai verslo elgsenai nustatyti. Grupių klausimai pagal jų siekiamus tikslus suskirstyti į 14 pogrupių. Empirinio tyrimo metu surinkti duomenis apdoroti naudojant Microsoft Excel skaičiuoklę ir SPSS 16.0 statistinę programą. Duomenims analizuoti ir mokslinei problemai spręsti taikomi aprašomosios statistikos, patikimumo bei loginės analizės metodai. 181

182 Tyrimo rezultatai Teoriniai verslumo aspektai. Egzistuoja du požiūriai į sėkmingos verslininkystės prielaidų nustatymo problemą: 1) verslininkai priskiriami prie ypatingos žmonių kategorijos, apdovanotos tam tikromis psichologinėmis savybėmis; 2) versliniu aktyvumu pasižymi visi, tačiau skirtingu lygiu, žmonės. Kadangi sėkmingų verslininkų nėra daug, vyrauja pirmasis požiūris. K. E. Warneryd (1988) teigimu, nėra dviejų aiškiai apibrėžtų žmonių grupių: verslininkai ir ne verslininkai. Skirtumus tarp žmonių sudaro jų verslinis aktyvumas ir tas verslumo lygis, kuris slypi šiame aktyvume. Verslumo sąvoka dažniausiai apibūdinama kaip savybių, suteikiančių galimybę pasiekti konkrečių tikslų ekonominėje, socialinėje ir kitose visuomenės gyvenimo srityse, remiantis iniciatyvumu, išradingumu, savarankiškumu, novatoriškais sprendimais, noru rizikuoti ir būti atsakingu už rezultatus, kompleksas. Tapimas verslininku yra sudėtingas procesas. Individo siekimą būti verslininku formuoja: mokykla, nacionalinė kultūra, vietos tradicijos, šeima, draugai. Vienos iš svarbiausių sąlygų tapti verslininku yra profesinis pasirengimas, pradinis kapitalas ir patyrimas rinkodaros srityje. V. Sūdžius (2001) cituodamas švedų tyrinėtojus Poterį Tovmaną ir Bengt Amę Vediną, teigia, kad idealaus verslininko veiklos pamatai yra: motyvacija ir energija; srities išmanymas; verslo patirtis; geras išsimokslinimas; tikslingumas. Verslininko verslumo savybės skiriamos į dvi grupes: įgimtas ir įgytas. Prie įgimtų savybių priskiriama intuicija, azartiškumas, karjerizmas, reakcija, kūrybingumas, pasitikėjimas savimi, tolerancija ir kt. (Gronskas, 1995; Bhilde, 2000; Pruskus, 2003, Župerka, 2010). Įgytoms savybėms priskiriamos visos tos, kurias asmuo įgyja besimokydamas ir praktiškai veikdamas. Pirmiausia tai žinios ir praktinė patirtis, suformuojantys individo universalius ir specialius įgūdžius. Didelę reikšmę verslo sėkmei turi praktinė patirtis, kuri paprastai siejama su darbo stažu ir amžiumi. Darbo patirtis leidžia geriau įvertinti iškylančias problemas ir jas efektyviai spręsti. A. Seiliaus (1994) nuomone, praktinė veikla nemažiau svarbi už intelektą, darbo rezultatai priklauso nuo gebėjimo mokytis iš patirties. Individas, siekdamas užsibrėžtų tikslų kintančios aplinkos sąlygomis, turi nuolat mokytis naujų įgūdžių. A. Gibb (1999), D. Rae ir M. Carswell (2001), K Wild (2004) ir C. Leger-Jarniou (2005) nuomone, jog verslinę individo kompetenciją ir iniciatyvą galima paskatinti nuolat lavinant jo gebėjimus. A. Fayolle ir B. Gailly (2008) skiria verslumo mokymo ir ugdymo sampratas. Autorių nuomone, mokymas yra veiksmingas suteikiant individui reikalingas žinias. Tačiau vien žinių suteikimo nepakanka, nes verslumas siejamas su individo iniciatyvumu, kūrybiškumu ir inovatyvumu. R. Bačiulytė (2007) ir G. Strazdienė (2009) pabrėžia praktinio darbo metodo taikymo svarbą verslumui ugdyti. 182

183 Pasak D. A. Kolb (1984), verslumo ugdymui tinkamiausias metodas yra patirtinis mokymasis, kurį sudaro keturi elementai: konkreti patirtis, stebėjimas ir refleksija, abstrakčių idėjų formavimas, idėjų testavimas naujose situacijose. Šie elementai sudaro mokymosi ratą, kuris gali prasidėti bet kuriame taške ir vystytis kaip nesibaigianti spiralė. Tokiu būdu, patirtinis mokymasis tampa procesu su ypač svarbiais dviem aspektais tai konkrečios patirties panaudojimas idėjų testavimui ir grįžtamojo ryšio panaudojimas keisti teorijas ir praktikas. Apibendrinant galima daryti išvadą, jog ugdant verslumą vienas iš svarbiausių uždavinių ugdyti individo pasitikėjimą savimi ir savarankiškumą, kūrybingumą ir iniciatyvumą, mokyti analizuoti problemas ir priimti sprendimus, siekiant užsibrėžto tikslo, mokėti įvertinti savo galimybes ir apskaičiuotai rizikuoti. Remiantis mokslinės literatūros analizės rezultatais ir įvertinus teorines verslumo ugdymo nuostatas, verslumo ugdymo programų tikslus ir metodus (Henry, 2005; Hills, 1988;.Garavan, 1994; Gibb, 1999; Swedberg, 2000; Henry, 2003; Kirby, 2007; Župerkienė, 2010) bei verslumo ugdymo modelius (Fayolle, 2008; Laukkanen, 2002; Pretorius, 2005; Župerkienė, 2008) sudarytas teorinis verslumo ugdymo modelis (2 pav.). Modelis jungia keturis verslumo ugdymo lygmenis: 1) individualus lygmuo (individo įgimtos ir įgytos savybės); 2) institucinis lygmuo (individo verslinių gebėjimų tobulinimas); 3) išorinės aplinkos veiksnių (individo verslinio aktyvumo skatinimo priemonės); 4) individo planuojamos verslo elgsenos lygmuo. Individualiajame modelio lygmenyje ugdomojo asmeninės savybės, skiriamos į dvi grupes: 1) įgimtos savybes proaktyvumas, kūrybiškumas, pasitikėjimas savimi, tvirtumas, rezultatų siekimas, preferencijos, atsidavimas verslui, požiūris į paklausos ir kainų pokyčius, požiūris į konkurenciją, požiūris į verslumo ugdymą; 2) įgytos savybes inovaciniai įgūdžiai, profesinės rizikos polinkis, bendravimo gebėjimai, vadybos įgūdžiai ir kt. Institucinį modelio lygmenį sudaro tokie kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ugdymo elementai: ugdymo tikslai, metodai, ugdymo turinys ir procesas. Išorinės aplinkos veiksnių (verslinio aktyvumo skatinimo) modelio lygmenį sudaro: Valstybės ar ES teikiama parama naujai verslo įmonei įkurti, plėsti ir modernizuoti; konsultavimo įmonių teikiamos paslaugos. Individo planuojamos verslo elgsenos lygmuo apima individo galimybes (valdymo gebėjimai, apsirūpinimas ištekliais) ir norus užsiimti verslu. 183

184 1.1. Individo savybės 2.1. Praktinių įgūdžių formavimas 2.2. Specifinio mentaliteto įsisavinimas 7.1. Verslo įmonės kūrimo proceso valdymo gebėjimai 7.2. Apsirūpinimo reikalingais ištekliais ir informacija galimybės 3.1. Kompetencijų ugdymas 3.2. Mąstymo vystymas 3.4. Savianalizės skatinimas 8.1. Individo ir šeimos požiūrio į verslą pozityvumas 9.1. Apsirūpinimas ištekliais 9.2. Verslo įmonės kūrimas 9.3. Strategija 1. Individo verslinis profesionalumas 3. Verslumo ugdymo turinys 4. Verslumo ugdymo procesas 5. Verslumo ugdymo metodai 2. Verslumo ugdymo tikslai 6. Individo verslinio aktyvumo skatinimas 8. Individo norai užsiimti nuosavu verslu 9. Įtaka visuomenei 7. Individo galimybės užsiimti nuosavu verslu 10. Individualios verslo įmonės steigimas 4.1. Socialinių ir vadovavimo įgūdžių lavinimas 4.2. Verslo įmonės kūrimo skatinimas 5.1. Pasyvūs metodai 5.2. Aktyvūs metodai 6.1. Teikiama parama naujai verslo įmonei įkurti 6.2. Konsultavimo paslaugos 9.1. Informacijos rinkimo mechanizmai 9.2. Verslo įmonės įvaizdis GALIMYBĖS REZULTATAI 2 pav. Kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ir aktyvumo ugdymo teorinis modelis Empirinio tyrimo duomenų analizė. Kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ir aktyvumo lygį lemiančių veiksnių analizė atliekama remiantis tyrimo klausimynu. Gauti kiekybiniai duomenys apdoroti ir išanalizuoti pagal iš anksto apibrėžtą schemą, naudojant SPSS 16.0 statistinių duomenų apdorojimo programą. Remiantis empirinio tyrimo rezultatais kaimo gyventojų verslumo ugdymo modelyje esminių 184

185 korekcijų nėra, tačiau modelis sukonkretintas, jame išskiriant konkrečius verslumo ugdymo ir skatinimo veiksnius (3 pav.). Verslumo ugdymo modelio individualus lygmuo. Individualiajame verslumo ugdymo modelio lygmenyje vertinamos individui būdingos savybės, verslumo suvokimas, vertybės ir įgūdžiai. Asmens savybių vertinimas. Klausimyno klausimai asmens savybėms įvertinti buvo suskirstyti į dvi savybių grupes: proaktyvumo ir kūrybiškumo. Remiantis tyrimo duomenimis, dalyvavusiems apklausoje kaimo gyventojams yra būdinga proaktyvumo savybė. Vidutinis pateiktų respondentams šios savybių grupės teiginių vertinimas sudaro nuo 3,3 iki 3,8 balo. Kūrybiškumo savybei įvertinti pateikti du teiginiai. Nustatyta, kad respondentai yra linkę priskirti sau kūrybiškumo savybę. Pateiktų įvertinimui teiginių reikšmė sudaro 2,7 3,3 balo. Verslumo suvokimo vertinimas. Gauti empirinio tyrimo duomenys rodo, jog verslumas, siejamas su asmens savybėmis, įvertintas 3, 6 balo, praktiniais įgūdžiais 3,2 balo ir kai nesuprantamas reiškinys 3,7 balo. Individui būdingų vertybių vertinimas. Remiantis tyrimo duomenimis, svarbiausios vertybės siejamos su praktine verslo veikla. Respondentams svarbiausios yra verslo palaikymo ir pasitenkinimo vykdoma veikla (po 4,3 balo) vertybės, nuosavo verslo pozityvaus augimo išlaikymas (4,1 balo) ir didelės pajamos bei visuomenės pripažinimas įvertinti po 4,1 balo. Individo įgūdžių vertinimas. Atliekant verslumo įgūdžių tyrimą, jiems apibūdinti teiginiai klasifikuoti į 3 grupes: 1) konceptualūs; 3) techniniai; 3) bendravimo. Pirmai grupei priskirtus įgūdžius respondentai įvertino nuo 3,8 iki 4,3 balo. Techninius įgūdžius respondentai įvertino 3,6 4,1 balo ir bendravimo nuo 3,9 iki 4,5 balo. Apibendrinant individui būdingų vertybių ir įgūdžių vertinimo analizės rezultatus, galima teigti, jog egzistuoja teigiamas ryšys tarp kaimo gyventojų verslumo lygio bei jų vertybių ir įgūdžių. Respondentai individo įgūdžių bendravimo srityje svarbiausiu prioritetu laiko vadovavimo ir kontaktų užmezgimo įgūdžius (po 4,5 balo), bendravimo ir pardavimo (po 4,4 balo) ir bendradarbiavimo (4,3 balo) bei derybų įgūdžius (4,2 balo). Svarbiausios vertybės, respondentų nuomone, yra pasitenkinimas vykdoma veikla ir verslo palaikymas (po 4,3 balo) bei didelės pajamos ir visuomenės pripažinimas (po 4,1 balo). Verslumo ugdymo modelio institucinis (verslinių gebėjimų tobulinimo) lygmuo. Šiame verslumo ugdymo modelio lygmenyje atliktas respondentų nuomonės vertinimas dėl verslumo ugdymo tikslų, ugdymo turinio, ugdymo metodų ir ugdymo proceso. Išskirtų modelyje elementų grupių vertinimas atliktas remiantis kaimo gyventojų apklausa. Verslumo ugdymo tikslų vertinimas. Ugdymo tikslai buvo vertinami 5 balų skalėje, kurioje 5 balai reiškia aukščiausią įvertinimą, o 1 balas žemiausią. Remiantis apklausos duomenimis, svarbiausiais prioritetais respondentai laiko praktinius įgūdžius (4,3 balo), objektyvumą sprendžiant problemas (4,1 balo), keitimąsi idėjomis ir informacija (3,9 balo). 185

186 1.1. Įgimtos savybės Intuicija Azartiškumas Karjerizmas Reakcija Kūrybingumas Pasitikėjimas savimi ir kt Įgytos savybės Žinios Praktinė patirtis Universalūs įgūdžiai Specialūs įgūdžiai Dalykinės savybės 3.1. Kompetencijos išugdymas 3.2. Kūrybiškumo, novatoriškumo tobulinimas 3.3. Talento gebėti rizikuoti išugdymas 3.5. Mąstymo vystymas 3.4. Savianalizės skatinimas 2.1. Praktinių įgūdžių formavimas 2.2. Objektyvus verslo problemų sprendimas 2.3. Kitų idėjų toleravimas ir keitimasis informacija 2.4. Specifinio mentaliteto įsisavinimas 8.1. Šeimos požiūrio į verslą pozityvumas 8.2. Šalies kultūros verslo kūrimui palankumas.8.3. Ekonominės verslinės veiklos teikiamos naudos vertinimas ir kt Verslo įmonės kūrimo proceso valdymo gebėjimai 7.2. Apsirūpinimo reikalingais ištekliais galimybės 7.3. Apsirūpinimas reikiama informacija 9.1. Apsirūpinimas ištekliais 9.2. Verslo įmonės kūrimas 9.3. Strategija 1. Individo verslinis profesionalumas 3. Verslumo ugdymo turinys 4. Verslumo ugdymo procesas 5. Verslumo ugdymo metodai 2. Verslumo ugdymo tikslai 6. Individo verslinio aktyvumo skatinimas 8. Individo norai užsiimti nuosavu verslu 9. Įtaka visuomenei 7. Individo galimybės užsiimti nuosavu verslu 10. Individualios verslo įmonės steigimas 4.1. Naujų verslo idėjų vystymas 4.2. Socialinių ir vadovavimo įgūdžių lavinimas 4.3. Žinių suteikimas 4.4. Verslo įmonės kūrimo skatinimas 5.1. Specializuotos literatūros skaitymas 5.2. Konsultacijos 5.3. Apsilankymas verslo įmonėse 5.4. Darbas verslo įmonėje ir kt. GALIMYBĖS 6.1. Valstybės ar ES teikiama parama naujai verslo įmonei įkurti 6.2. Galimybė dalyvauti mokymo kursuose 6.3. Konsultavimo tarnybos teikiamos konsultacijos apie naujas technologijas, rinkodaros naujoves 6.4. Galimybė dalyvauti verslininkų asociacijose 9.1. Informacijos rinkimo mechanizmai 9.2. Verslo įmonės įvaizdis REZULTATAI 3 pav. Papildytas kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ir aktyvumo ugdymo modelis Verslumo ugdymo turinio vertinimas. Respondentų verslumo ugdymo turinio vertinimo duomenys pasiskirstė taip: gebėjimas rizikuoti ir asmeninių savybių 186

187 lavinimas (po 3,4 balo), asmeninių savybių lavinimas (3,1 balo). Pažymėtina, jog respondentai vertindami ugdymo galimybes pažymi, kad verslumas yra išugdoma kompetencija, tačiau ugdymą riboja gebėjimas suformuoti būdingas verslininkams savybes (3,0 balo). Verslumo ugdymo metodų vertinimas. Verslumo ugdymo metodų vertinimas atliktas metodus grupuojant į pasyvius ir aktyvius. Respondentai, aktyvių metodų grupėje, svarbiausiais išskyrė konsultacijas (3,9 balo), specializuotos literatūros skaitymus, paskaitas ir dialogus įvertino kaip turinčius vienodą verslumo ugdymui poveikį (po 3,6 balo). Aktyviųjų metodų grupėje didžiausią reikšmę, respondentų nuomone, turi problemų sprendimas ir darbas verslo įmonėje ((po 4,1 balo), antras pagal reikšmingumą verslumo ugdymo metodas apsilankymas verslo įmonėje (3,9 balo), komandiniai projektai ir kritinis mąstymas (po 3,8 balo). Apibendrinant verslumo ugdymo turinio ir metodų vertinimo analizės rezultatus, galima teigti, jog egzistuoja teigiamas ryšys tarp kaimo gyventojų verslumo lygio ir verslumo ugdymo turinio ir metodų, tiek ugdymo turinis, tiek taikomi ugdymo metodai turi tiesioginį poveikį individo verslumui (pasirengimui rizikuoti, savikontrolei, pasitikėjimui savimi ir pasiekimams). Verslumo ugdymo proceso vertinimas. Apibendrinant verslumo ugdymo proceso vertinimo analizės duomenis galima teigti, jog egzistuoja teigiamas ryšys tarp kaimo gyventojų verslumo lygio ir verslumo ugdymo proceso. Respondentai verslumo ugdymo proceso srityje svarbiausiu prioritetu laiko vadovavimo įgūdžių lavinimą ir žinių, reikalingų pradedant verslą suteikimą (po 4, 5 balo), ryšių su verslą skatinančiomis institucijomis užmezgimą (4,3 balo), naujų verslo įmonių kūrimo proceso skatinimą (4,1 balo). Apibendrinamoji išvada individo (ugdymo proceso dalyvio) pasirengimas ir iniciatyvumas turi įtakos verslinio profesionalumo lygiui. Pažymėtina, kad kaimo gyventojai akcentuoja pasirengimo ir verslinio iniciatyvumo svarbą dalyvaujant verslumo ugdymo procese. Verslumo ugdymo išorinės aplinkos veiksnių (individo verslinio aktyvumo skatinimo) modelio lygmuo. Šiame verslumo ugdymo modelio lygmenyje atlikta respondentų nuomonės analizė dėl verslinį aktyvumą skatinančių priemonių vertinimo. Gauti analizės rezultatai rodo, kad per 60,0 proc. apklaustųjų valstybės ar ES teikiamos paramos svarbą naujai verslo įmonei įkurti ir plėsti ar modernizuoti įvertino atitinkamai po 4 balus, galimybė dalyvauti mokymo kursuose ir konsultavimo paslaugas naujų technologijų ir rinkodaros naujovių srityje po 3, 8 balus. Mažiausiai reikšmingomis priemonėmis respondentai laiko galimybę dalyvauti verslininkų asociacijose (3,7 balo) ir tapti žemės ūkio kooperatyvo nariu (3,0) balo. Individo planuojamos verslo elgsenos (norų ir galimybių) modelio lygmuo. Verslumo ugdymo modelio institucinio lygmens siektinas rezultatas yra orientuotas į nuosavo verslo kūrimo ketinimų plėtojimą. Modelyje ketinimo veiksniai apibrėžti individo norais ir galimybėmis kurti nuosavą verslą. Norų užsiimti nuosavu verslu vertinimo rezultatai rodo respondentų norą (įvertinta 3,1 balo) ir šeimos palaikymą (įvertinta 3,6 balo) individo verslininko karjeros pasirinkimui. Vadovaujantis tyrimo rezultatais galima teigti, kad verslumo ugdymas išoriniame lygmenyje turėtų būti koncentruojamas į verslui kurti norus skatinimą. 187

188 Tyrimu nustatyta, jog respondentų galimybes užsiimti nuosavu verslu riboja apsirūpinimas ištekliais ir galimybių įžvalgų stoka (įvertinta 2,4 3,0 balo). Nuosavo verslo kūrimo galimybės empiriniame tyrime apibrėžiamas individo pasirengimu, abejonėmis, ištekliais ir informacija, kūrybiniu potencialu bei žiniomis, reikalingomis naujam verslui įkurti. Išskirtų veiksnių vertinimas kinta nuo 2,4 iki 3,6 balo. Apibendrinamoji išvada kaimo gyventojų verslumo lygį neabejotinai lemia jų norai ir galimybės. Tyrimų rezultatų vertinimas remiantis verslumo ugdymo modelio išoriniu lygmeniu, baigiamas kaimo gyventojų nuostatų (ketinimų) nuosavam verslui kurti vertinimu. Tyrimo rezultatai atskleidžia teigiamas Lietuvos kaimo gyventojų nuostatas užsiimti nuosavu verslu (72,8 proc. kaimo gyventojų yra svarstę galimybes įkurti nuosavą verslo įmonę). Tad visos verslumo ugdymo proceso pastangos turi būti sutelktos į kaimo gyventojų norų ir galimybių plėtojimą. Išvados 1. Mokslinės literatūros analizė leidžia teigti, kad verslumą galima apibūdinti kaip savybių, suteikiančių galimybę pasiekti konkrečių ekonominės ir socialinės veiklos tikslų, remiantis iniciatyvumu, išradingumu, savarankiškumu, novatoriškais sprendimais, noru rizikuoti ir būti atsakingu už rezultatus, visumą. Siekimą būti verslininku formuoja mokykla, nacionalinė kultūra, vietos tradicijos, šeima, draugai. Vienos iš svarbiausių sąlygų tapti verslininku yra profesinis pasirengimas, pradinis kapitalas ir patyrimas rinkodaros srityje. 2. Verslumo savybės skiriamos į dvi grupes: įgimtas ir įgytas. Prie įgimtų savybių priskiriama karjerizmas, gebėjimas rizikuoti ir laimėti, intuicija, savikontrolė, reakcija, garbės troškimas, pasitikėjimas savimi ir tolerancija. Įgytoms savybėms priskiriamos visos tos, kurias asmuo įgyja besimokydamas ir praktiškai veikdamas. Tai pirmiausia žinios ir praktinė patirtis, suformuojantys universalius ir specialius įgūdžius. 3. Skiriamos verslumo mokymo ir ugdymo sampratos. Verslumo mokymas yra veiksmingas suteikiant individui reikalingas žinias. Verslumo ugdymui tinkamiausias metodas yra patirtinis mokymasis, kurį sudaro keturi elementai: konkreti patirtis, stebėjimas ir refleksija, abstrakčių idėjų formavimas, testavimas naujose situacijose. Šie elementai sudaro mokymosi ratą, kuris gali prasidėti bet kuriame taške ir vystytis kaip nesibaigianti spiralė. Tad patirtinis mokymasis tampa procesu su ypač svarbiais dviem aspektais konkrečios patirties panaudojimas idėjų testavimui ir grįžtamojo ryšio panaudojimas keisti teorijas ir praktikas. 4. Remiantis mokslinės literatūros analize, sudarytas ir empiriniu tyrimu patikrintas kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ugdymo ir aktyvumo skatinimo modelis. Modelis jungia keturis lygmenis: 1) individualus lygmuo (individo įgimtos ir įgytos savybės); 2) institucinis lygmuo (individo verslinių gebėjimų tobulinimas); 3) išorinės aplinkos veiksnių (individo verslinio aktyvumo skatinimo priemonės); 4) individo planuojamos verslo elgsenos lygmuo. 5. Tyrimo rezultatai (įvardinti modelyje verslinio profesionalumo ugdymo ir aktyvumo skatinimo veiksniai) atskleidžia teigiamas Lietuvos kaimo gyventojų nuostatas užsiimti nuosavu verslu (72,8 proc. kaimo gyventojų yra svarstę galimybes 188

189 įkurti nuosavą verslo įmonę). Visos verslumo ugdymo proceso pastangos turi būti sutelktos į kaimo gyventojų norų ir galimybių plėtojimą. Literatūra 1. Bačiulytė, R. (2007). Verslo praktinio mokymo firmos taikymas mokant studentus. Studentų praktinis mokymas: ypatumai, problemos ir perspektyvos // Tarptautinės mokslinės praktinės konferencijos medžiaga. Kaunas: Kauno kolegijos leidybos centras. 2. Bhide, A. V. (2000). The Origin and Evoliution of New Businesses. Oxford University Press, Oxford. 3. Butkevičienė, E.; Rutkauskienė, D. (2010). E. švietimas: mokslas, studijos ir verslas // Konferencijos pranešimų medžiaga. Kauno technologijos universitetas. 4. Cope, J. (2005). Toward a Dynamic Learning Perspective of Entrepreneurship // Entrepreneurship Theory and Practice. No Daškevič, D. (2004). Verslo ekonomika ir strateginis planavimas. Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija. 6. Deakins, D., Freel, M. (1998). Enterpreneurship Learning and the Growth Process in SMEs // The Learning Organization. Vol. 5. No Fayolle, A., Gailly, B. (2008). From craft to science: teaching models and learning processes in entrepreneurship education // Journal of European Industrial Training. Vol. 32 (7). 8. Garavan, T. N., O Cinneide, B Entreprenuership Education and Training programmes: a Review and Evaluation-Part 1 // Journal of European Industrial Training.Vol. 18, No Garavan T. N., O Cinneide, B. (1994). Entreprenuership Education and Training programmes: a Review and Evaluation-Part 2 // Journal of European Industrial Training. V. 18, No Gibb, A. (1999). Can we build effective enterpreneurship through management development // Journal of General Management. Vol. 24. No Gronskas, V. (1995). Verslas, pseudoverslas, antiverslas. Kaunas: Aušra. 12. Hastie, R.; Dawes, R. M. (2001). Rational Choice in an Uncertain World // The Psychology of Judgment and Decision Making, Sage Publications, Thousand Oaks, CA. 13. Henry, C., Hill, F., Leitch, C. (2003). Enterpreneurship Education and Training. Ashgate: England. 14. Henry, C.; Hill, F.; Leitch, C. (2005). Enterpreneurship education and training: can enterpreneurship be taught? // Part I. Education+Training. Vol. 47. No Hills, G. E. (1988). Variations in university entrepreneurship education: An emporical study of an evolving field // Journal of Business Venturing. Vol. 3. No Jones, C.; English, J. (2004). A contemporary approach to entrepreneurship education // Education+Training. Vol. 48. No Kardelis, K. (2005). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Lucilijus. 18. Кirzner, L. M. (1973). Competition and Entrepreneurship. Chicago. 19. Kirby, D. A. (2007). Changing the entrepreneurship education paradigm, in Fayolle, A. (Eds.), Handbook of Research in Enterpreneurship Education, Edward Elgar Publishing, Aldershot. 20. Kolb, D. A. (1984). Experiential Learning: Experience as the Source of Learning and Development. Prentice-Hall, Inc., Englewood Cliffs. N. J. 21. Leger-Jarniou, C. (2005). Enterpreneurial Learning in French Higher Education. The Dynamics of Learning Enterpreneurship in a Cross cultural University Context, Ed. By Kyrö, P. and Carier, C., Enterpreneurship Education Series 2/2005. Publisher: University of Tamprere, Faculty of Education, Research Center for Vocational and Professional Education. 22. Lydeka, Z. (1998). Verslininkas, verslumas ir verslininkystė // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Kaunas: VDU. Nr. l. 23. Markevičius, P. (2002). Verslininkas ir jo vaidmuo versle. Akademija: LŽŪU Leidybos centras. 24. Markevičius, P.; Navasaitienė, S. (2008). Žemės ūkio verslo pasirinkimo pradžios socialinių ekonominių veiksnių įvertinimas // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 13 (2). Akademija: LŽŪU leidybos centras. 189

190 25. Pretorias, M.; Nieman, G.; van Vuuren, J. (2005). Critical evaluation of two models for entrepreneurial education // International Journal of Educational Managemenrt. Vol. 19. No Pruskus, V. (2003). Verslo etika: laiko iššūkiai ir atsako galimybės. Vilnius: Enciklopedija. 27. Rae, D., Carswell, M Towards a conceptual understanding of enterpreneurial learning // Journal of Small Business and Enterprise Development. Vol. 8. Nr Solomon, G. T.; Duffy, S.; Tarabyshy, A. (2002). The state of entrepreneurship education in the United States: a nation wide survey and analysis // Industrial Journal of Entrepreneurship Education. Vol Strazdienė, G.; Garalis, A. (2007). Edukacinės inovacijos Imitacinė verslo įmonė diegimo ypatumai Lietuvos kolegijose // Mokytojų ugdymas: mokslo darbai. Nr Strazdienė, G. (2009). Kolegijų studentų verslumo ugdymas taikant imitacinės verslo įmonės modelį. Daktaro disertacija. Šiauliai: Šiaulių universitetas. 31. Sūdžius, V. (2001). Smulkaus ir vidutinio verslo administravimas ir valdymas. Vilnius: Kronta. 32. Swedberg, R. (2000). Enterpreneurship: The Social Science View. Oxford: University Press. 33. Shumpeter, J. A. (1934). The Theory of Economic Development. An Inquiry into Profits.Capital, Credit, Interest, and the Business Cycle. Cambridge. 34. Warneryd, K.-E. (1988). The Psychlogy of Innovative Entrepreneurship // Handbook of Economic Psychology / Ed. by W. Fred van Raaij, G.M. van Veldhoven, K.E.Warneryd. Dodrechtj Boston; London. 35. Wild, K. (2004). Competence for Complexity. Renx XVIII 2004 // Conference Proceedings CD. and [ ]. Župerkienė, E. (2008). Vadovų asmeninių ir dalykinių savybių ugdymas // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 15 (4) Akademija: LŽŪU. 36. Župerkienė, E. (2010). Vadovų savybių ugdymo metodų organizacijoje analizė // Vadyba. Nr. 1(17). Klaipėda. 37. Župerka, A. (2010). Studentų verslumo ugdymo plėtra Lietuvoje // Daktaro disertacija. Kaunas: VDU leidykla. 38. Рощин, С. К. (1995). Предпринимательская деятельность: психология и идеология // Психологический журнал. 1 (5). Москва. 39. Хизрич, Р.; Питерс, М. (1993). Предпринимательство или как завести собственное дело и добиться успеха. Выпуск 5. Советы начинающему предпринимателю. Москва: Прогресс- Универс. PRECONDITIONS OF DEVELOPMENT OF ENTREPRENEURIAL PROFESSIONALISM AND INITIATIVES OF RURAL RESIDENTS Jadvyga Ramanauskienė, Adelė Astromskienė, Rasa Rukuižienė Aleksandras Stulginskis University Analysis of interpretation of entrepreneurship concept reveals the understanding about various development laps of rural community with entrepreneurial features regarding state of the economy, political system and etc. Framework of this article is based on literature analysis and empirical study using comparison, modeling, quantitative research and data processing techniques to determine what factors reveals the essence of entrepreneurship in the rural population, the minimum activity level of professionalism, and what methods and techniques can improve the capacity of the rural population entrepreneurship. Objective of the research reveals the possibilities to increase professionalism in business of rural residents and presents the entrepreneurial education model. Key words: rural residents, professionalism in business, initiatives, entrepreneurship factors, entrepreneurial education. JEL codes: J240, L

191 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5 (29). Research papers. VIETOS IDENTITETO RAIŠKA VIETOS PLĖTROS STRATEGIJOSE Erika Ribašauskienė, Diana Šalengaitė Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas Teritorinis požiūris yra vienas pagrindinių Europos Sąjungos kaimo plėtros politikos aspektų, kuris akcentuoja būtinybę strateginio planavimo procese atsižvelgti į vietos privalumus, fizinį, žmogiškąjį ir socialinį kapitalą bei gamtinius išteklius. Išskirtinius vietos išteklius paverčiant pranašumu, t.y. panaudojant vietos identitetą, siekiama užtikrinti kaimo vietovių konkurencingumą ir gyvybingumą. Straipsnyje pristatomas vietos identiteto raiškos vietos plėtros strategijose Lietuvoje tyrimas, kuriuo buvo siekiama nustatyti, kokiu lygiu vietos ištekliai yra panaudojami vietos plėtros planavimui m. laikotarpiu. Tyrimo metu, atliekant sisteminę mokslinės literatūros ir dokumentų analizę, nustatytos vietos identiteto ir vietos plėtros sąveikos teorinės prielaidos, sukurta šios sąveikos vertinimo sistema. Statistinės ir turinio analizės būdu apdorojant vietos veiklos grupių (VVG) parengtas vietos plėtros strategijas, įvertinta, kiek šios strategijos orientuotos į veiklas, užtikrinančias vietos identiteto panaudojimą. Raktiniai žodžiai: LEADER, vietos identitetas, vietos plėtra, vietos plėtros strategija, vietos veiklos grupė. JEL kodai: O130, O200, O290. Įvadas Įvairūs kaimo plėtros metodai, kuriuos bandyta taikyti iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje, paprastai būdavo sektoriniai, visų pirma skiriami skatinti struktūrinius žemės ūkio pokyčius. Siekiant visų ES kaimo vietovių darnaus vystymosi ir sanglaudos, pagrindiniu naujosios kaimo politikos paradigmos bruožu tapo perėjimas nuo šakinio, arba sektorinio, prie teritorinio, dar vadinamo orientuoto į vietovę (angl. place-based) požiūrio (Vidickienė, 2007). Europos Komisijos komunikate Europos Tarybai, Europos Parlamentui, Regionų komitetui ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui Žaliojoje knygoje dėl teritorinės sanglaudos teritorinė sanglauda traktuojama kaip visų ES kaimo vietovių darnaus vystymosi užtikrinimas ir siekis, kad jų gyventojai kuo geriau išnaudotų vietos ypatybes (Žalioji..., 2008). Taigi teritorinis požiūris yra naudojamas kaip būdas įvairovę paversti pranašumu, naudingu darniam visos ES vystymuisi. Taikant naują, lokalizuotą požiūrį į kaimo plėtrą, pagrindiniu integracijos lygmeniu yra laikoma vietovė (Messely, 2009). Galima sakyti, kad lokalizacija tai kaimo plėtros politikos atsakas ne tik į pasikeitusią žemės ūkio sampratą ar besikeičiančius visuomenės poreikius bei lūkesčius, bet drauge ir į globalizacijos procesus. Globalėjančiame pasaulyje vietovės įsitraukia į teritorinės konkurencijos integruotoje pasaulinėje ekonomikoje procesą jos yra priverstos tarpusavyje konkuruoti dėl investicijų, gyventojų bei politinės galios (Messely, 2009). Vietovė šio proceso metu tampa preke, galinčia pasiūlyti vietos prekių ir paslaugų rinkinį. 191

192 Kadangi daugelis vietovių gali pasiūlyti tas pačias prekes teritoriją, infrastruktūrą, išsilavinusią darbo jėgą ar beveik identišką valdymo sistemą, pagrindinį vaidmenį vietovių konkurencijos kontekste atlieka lokalus, arba vietos, identitetas, kuris yra naudojamas kaip išeitinė pozicija kurti vietovės prekiniam ženklui bei išskirti jį iš kitų vietovių tarpo. Vietos identitetas, kaip su tam tikra geografine vietove susijęs kultūrinis savitumas ir šio savitumo suvokimas (Šutinienė, 2009), įgyja ypatingą reikšmę jis tampa atpažinimo elementu, atskleidžiančiu ir pabrėžiančiu vietos išskirtinumus bei privalumus, teigiamai veikiančiu konkurencingumą bei patrauklumą, gyventojų gyvenimo kokybę. Kartu su šiomis pasaulinėmis ir bendraeuropinėmis tendencijomis Lietuvoje įsibėgėja endogeninės kaimo plėtros metodo, t. y. LEADER, įgyvendinimas. Šis į vietovę orientuotas metodas į vietos plėtros procesą įtraukia vietos bendruomenes (Europos..., 2006) ir veikia jų iniciatyvų pagrindu. Būtent vietos gyventojų bendruomeniškumas, o ypač bendruomenės sugebėjimas išnaudoti vietos privalumus pripažįstamas kaip reikšmingas teritorinio konkurencingumo veiksnys ir drauge su kitais, tradiciniais laikomais konkurencingumo veiksniais tokiais, kaip žemė, gamtos ištekliai, darbo jėgos ir populiacijos dydis (Vaznonis, 2010), tampa vietos plėtros ištekliumi. LEADER įgyvendinimo principai suteikia galimybę vietos bendruomenės pagrindu įsteigtoms vietos veiklos grupėms pasirinkti faktinius poreikius ir vietos konkurencinius pranašumus panaudojančią veiklą, kuri yra planuojama ilgajam laikotarpiui rengiant vietos plėtros strategijas. Tačiau tik nuo vietos veiklos grupių strategijos kūrimo metu pasirinktų prioritetų priklauso, ar vietos identitetas bus tinkamai ir pakankamai panaudojamas vietos plėtrai. Mokslinė problema. Vietos identiteto sąvoka yra inovatyvi socialinių tyrimų kryptis, ypač kaimo plėtros politikos ir vietos plėtros kontekste. Iki šiol identiteto tyrimai buvo daugiau susiję su individo ar tautos tapatybės suvokimo ir raiškos aspektais, tuo tarpu vietos identiteto tyrimai buvo epizodiniai, tyrėjai dažnai rėmėsi skirtinga vietos identiteto samprata. Tyrimo tikslas parengti vietos identiteto ir vietos plėtros sąveikos teorinį pagrindimą ir įvertinti vietos identiteto panaudojimo bei raiškos lygį vietos plėtros strateginiuose dokumentuose m. laikotarpiu Lietuvoje. Vietos identiteto sąvoka ir reikšmė vietos plėtrai Vietos identitetas, būdamas viena iš teritorinio identiteto formų, pasireiškia per ūkinių, religinių, kultūrinių saitų visumą, kai siekiant bendrų tikslų, svarbiu veiksniu kartu su ekonomika tampa jausminis ryšys su vieta, jos gamtine aplinka, lokaline, etnine, kultūros ir pilietine istorija ir visuomene (Merkienė, 2007). Toks ryšys skatina laikyti save bendruomenės nariu ir savo gerovę sieti su tos vietos likimu. Galima sakyti, kad vietos tapatumas tuo pačiu metu yra ne tik kūrimo bei konstravimo objektas, bet ir pats pasižymi kuriamosiosmis galiomis, kurios gali turėti svarų poveikį vietos plėtrai. Verta pastebėti, kad iki šiol identitetą, ypač lokalumo aspektu, atidžiai tyrinėję mokslininkai mažai dėmesio skyrė vietos identiteto ir vietos plėtros sąveikai. Vienas 192

193 iš aspektų, į kurį kreipiami tokio pobūdžio tyrimai, yra vietos plėtrai palankaus įvaizdžio formavimas. Viena vertus, vietos identitetas, analizuojamas teritorijos įvaizdžio formavimo kontekste, traktuojamas kaip viena iš įvaizdžio formavimo pakopų ir apibrėžiamas kaip sąmoninga kultūros išraiška. Kitų tyrėjų vietos identitetas minėtame kontekste pristatomas kaip vietos socialinės padėties, gyventojų statuso, išsilavinimo, švietimo, finansinės padėties, bendravimo, bendruomeniškumo ypatumai, sudarantys vieną iš penkių vietos įvaizdį kuriančių elementų (Atkočiūnienė, 2010). Nors teigiamas bei perspektyvus vietos įvaizdis ir sudaro pagrindą vietos konkurencingumui augti, tačiau savaime vietos plėtros neužtikrina, todėl vietos identiteto reikšmė šiuo atveju nėra visiškai atskleidžiama. Svarstant vietos identiteto vaidmenį kuriant pridėtinę vertę, jis turėtų būti vertinamas platesniame kontekste, t. y. kaip kapitalas. Pirmiausia teritorijos kapitalas apima tai, kas sudaro vietos turtą (kraštovaizdį, paveldą, technologinę patirtį), kuris, nors ir negali būti inventorizuojamas įprasta tvarka, atskleidžia savitus vietos bruožus, panaudotinus jos vertei kurti (Kaimo..., 2007). Kai kuriose vietose tai pasireiškia jau beveik prarastų elementų atgaivinimu, kurių galutinis sunykimas reikštų tolesnį vietos identiteto silpnėjimą ir didėjantį anonimiškumą. Nors tai nereiškia, kad teritorijos kapitalą reikėtų sieti vien tik su vietos istorija. Ne mažiau svarbi, o galbūt netgi svarbesnė, yra kultūrinių vietos ypatybių bei požymių visuma, kurią kai kurie autoriai įvardija kaip kultūrinį kapitalą. Pastarasis yra prilyginamas kitiems trims klasikinės ekonomikos teorijos išskiriamiems kapitalo tipams fiziniam, žmogiškajam ir natūraliam kapitalui (Pruskus, 2005). Kultūrinis vietos kapitalas egzistuoja dvejopu pavidalu apčiuopiamu ir neapčiuopiamu. Viena vertus, jis yra materialus, sudaiktintas ir stebimas konkrečių meno kūrinių pavidalu. Į šį apčiuopiamą kultūros kapitalą dažniausiai įeina ir kultūros paveldas. Neapčiuopiamas, kitaip dar vadinamas nematerialus, kultūrinis vietos kapitalas suprantamas kaip intelektinis kapitalas, t. y. kaip idėjos, tikėjimai ir vertybės, kuriomis disponuoja ir kurias savitai interpretuoja atskiri individai ar jų grupė. Ekonominiu požiūriu, abi šios kapitalo rūšys yra turtas, padedantis kurti tiek kitas kultūrines, tiek ekonomines vertybes. Vietos savitumo kultūrinė vertė smarkiai padidina ekonominę jo vertę, o lokalinės kultūros išmanymas prisideda prie kultūros vertybių atpažinimo bei kryptingo jų panaudojimo (Merkienė, 2007). Kultūra atlieka strateginį vaidmenį konkurencingumo atžvilgiu ir yra naudojama gaminių (gėrybių) vertei padidinti. Šių gėrybių gamintojai savo gaminius pateikia su kultūrinių simbolių pagalba, o individai, įsigyjantys šiuos gaminius, renkasi juos dėl priežasčių, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su identitetu. Taigi galima teigti, kad vietos kultūriniai ištekliai ir bendrai vietos identitetas gali būti labai naudingas vietos plėtrai, jeigu tik bus tinkamai atpažintas, pritaikytas bei panaudotas. Kitaip tariant, turi būti užtikrinama vietos identiteto ir vietos plėtros sąveika. Vieną iki šiol išsamiausių tyrimų, nagrinėjančių ir vertinančių vietos tapatumo ir vietos plėtros sąveiką, atliko italų mokslininkas F. Pollice. Pasak jo, kalbant apie vietos plėtrą, labiau tinka vartoti vietos (teritorinio) identiteto sąvoką, kadangi identitetas yra teritorializacijos proceso pasekmė, o vietos bendruomenė susitapatina su materialiomis ir nematerialiomis šio proceso apraiškomis (Pollice, 2003). Šiuo atveju identitetas yra tapatinamas su išteklių sistema, kurią savarankiškai tvarko kiekviena 193

194 teritoriškai organizuota bendruomenė ir kuri sudaro vidinį plėtros potencialą. Tokią sistemą savo ruožtu sudaro tiek materialūs ištekliai (erdvės teritorializacijos pasekmė), pavyzdžiui, vietiniai gaminiai ir netgi pati teritorijos organizacija, tiek nematerialūs ištekliai verslumas, kultūros lygis, bendradarbiavimo įgūdžiai, elgesio etika ir kt. (Pollice, 2003). Taigi autoriaus pabrėžiama endogeninė, arba vidinė, vietos plėtra iš esmės reiškia plėtrą, kuri yra paremta veiksnių, reprezentuojančių vietovės identitetą, aktyvinimu. F. Pollice savo studijoje išskiria aštuonis vietos identiteto ir vietos plėtros sąveikos bei ryšių atvejus (1 pav.). Tvarumo užtikrinimas Žinių sklaida Dalyvavimas priimant sprendimus VIETOS IDEN- TITETAS Socialinių vertybių puoselėjimas Bendradarbiavimo palaikymas Vietos išteklių reklamavimas Savaiminė reprodukcija Išorinės patirties ir žinių panaudojimas 1 pav. Vietos identiteto ir vietos plėtros sąveikos bei ryšių atvejai Remiantis F. Pollice išskirtais vietos identiteto ir vietos plėtros sąveikos atvejais, toliau bus konstruojama šios sąveikos vertinimo sistema. Vietos identiteto ir vietos plėtros sąveikos vertinimo sistema Galima teigti, kad vietos identitetas vietos plėtros kontekste gali reikštis įvairiomis sąveikos formomis ir ryšiais, užtikrinančiais iš esmės visus sėkmingai plėtrai būtinus elementus tvarumą, bendradarbiavimą, tęstinumą ir kt. Visus šiuos elementus suvienyti leidžia tinkamas vietos identiteto panaudojimas. Siekiant įvertinti vietos identiteto ir vietos plėtros sąveikos tendencijas, kurias galima veikti valstybės politikos priemonėmis, konstruojama šios sąveikos vertinimo sistema. Ji sudaroma remiantis daugelyje pasaulio šalių jau ne pirmus metus kuriamų vertinimo sistemų patirtimi, kai vertinimo modeliuose identifikuojama bei ren- 194

195 kama aktualiausia informacija ir siekiama trumpesnio rodiklių sąrašo, kuris kuo tiksliau ir išsamiau atsakytų į klausimą, kaip pasisekė panaudoti vertinamo objekto, subjekto, proceso sėkmės veiksnius ar įgyvendinti tikslus. Konstruojant vietos identiteto ir vietos plėtros sąveikos vertinimo sistemą, remtasi teorijomis, akcentuojančiomis holistinį požiūrį į vertinamą objektą, ypač į jo specifiką (Chen, 1990; Shadish, 1991). Išskiriami tokie pagrindiniai vertinimo sistemos elementai (Shadish, 1991): vertinamo objekto specifika, sėkmės veiksniai, vertinimo rezultatų panaudojimas ir vertinimo metodai. Šiame tyrime vietos identiteto ir vietos plėtros sąveikos užtikrinimo sėkmės veiksniais laikytini galimi minėtos sąveikos atvejai, aspektai ir veiklų, padedančių palaikyti tokios sąveikos atvejus, raida (1 lentelė). 1 lentelė. Vietos identiteto ir vietos plėtros sąveikos vertinimo sistema Vietos identiteto ir vietos plėtros sąveika Atvejai Užtikrinantys aspektai Identifikuojančios veiklos Socialinių vertybių puoselėjimas Žinių sklaida Bendradarbiavimo Palaikymas Savaiminė reprodukcija Išorinės patirties ir žinių panaudojimas Vietos išteklių reklamavimas Dalyvavimas priimant sprendimus Tvarumo užtikrinimas Kultūrinių ypatumų puoselėjimas Kognityvinio paveldo, nerašytinių žinių sklaida Ekonominių veiklų, svarbių vietos identitetui, puoselėjimas savo vietovėje Vietos identiteto, kaip dinamiškos sąveikos tarp bendruomenės ir teritorijos, (per) kūrimas Naujovių adaptavimas prie vietos sąlygų Vietos ir ypač jos išskirtinių, ribotų išteklių reklamavimas Bendruomenės dalyvavimas priimant su vietos plėtra susijusius sprendimus Bendruomenės įsitraukimas į vietos gamtinių, istorinių, kultūrinių išteklių populiarinimą Kultūrinių renginių organizavimas, tradicinio meno puoselėjimas Nematerialaus paveldo puoselėjimas Tradicinių amatų plėtra (tradicinių gaminių gamyba, tradicinių paslaugų teikimas, tradicinių žemės ūkio veiklų vystymas) Saviveiklinių meno kolektyvų veiklos, kūrybinių dirbtuvių organizavimas, kultūros paveldo objektų pritaikymas šiuolaikiniams poreikiams Tarpteritoriniai ir tarptautiniai bendradarbiavimo projektai Leidinių, vietą identifikuojančio ženklo ir kitos informacinės reklaminės medžiagos rengimas Bendruomeniškumo stiprinimas, vietos gyventojų įtraukimo į viešąjį gyvenimą skatinimas Vietos turizmo, vietos paslaugų rinkodaros plėtra, vietos prekės ženklo kūrimas 195

196 Vietos identitetas vietos plėtros strategijose m. laikotarpiu m. laikotarpiu paramos Lietuvos VVG ir jų vietos plėtros strategijoms įgyvendinimo politika formuojama įvertinus XXI a. Lietuvos kaimui ir gyventojams kylančius iššūkius, nacionalinio ir lokalaus tapatumo bei tautinio ir kultūrinio paveldo išsaugojimo bei panaudojimo problemas. Pagrindinis VVG rengiamų teritorinių strategijų bruožas yra integruota visumos vizija, padedanti nustatyti, kokias sąveikas reikia sukurti tarp atskirų vietos elementų. Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas Lietuvoje dar tik įsibėgėja, tačiau jau galima vertinti, kiek šios strategijos prisideda prie vietos identiteto palaikymo ir panaudojimo vietos plėtrai. Vadovaujantis išskirtais vietos identiteto ir vietos plėtros sąveikos bei ryšių atvejais, šios sąveikos užtikrinimo lygis buvo vertinamas pagal tai: kaip dažnai vienas ar kitas identiteto ir plėtros sąveiką užtikrinantis aspektas buvo pasirenkamas VVG, kiek atskira VVG pasirenka dentiteto ir plėtros sąveiką užtikrinančių aspektų. Kitaip tariant, buvo vertinamas minėtos sąveikos užtikrinimo kompleksiškumas. Išanalizavus 51 Lietuvos VVG parengtą vietos plėtros strategiją, buvo nustatyta, kad dažniausiai VVG rinkosi šiuos vietos identiteto ir vietos plėtros sąveiką užtikrinančius aspektus (2 pav.): vietos identiteto, kaip dinamiškos sąveikos tarp bendruomenės ir teritorijos, (per) kūrimą (48 VVG), vietos identitetui svarbių ekonominių veiklų puoselėjimą (40 VVG), kultūrinių ypatumų puoselėjimą (26 VVG). Kur kas mažiau dėmesio VVG vietos plėtros strategijose skyrė tokiems sąveikos užtikrinimo aspektams kaip (2 pav.): kognityvinio paveldo, nerašytinių žinių sklaidai (20 VVG), vietos, o ypač jos išskirtinių, ribotų išteklių reklamai (16 VVG), bendruomenės įsitraukimui į vietos gamtinių, istorinių, kultūrinių išteklių populiarinimą (11 VVG), bendruomenės dalyvavimui priimant su vietos plėtra susijusius sprendimus (8 VVG), naujovių pritaikymui prie vietos sąlygų (5 VVG). 196

197 Ekonominių veiklų, svarbių vietos identitetui, puoselėjimas savo vietovėje Kognityvinio paveldo, nerašytinių žinių sklaida Bendruomenės įsitraukimas į vietos gamtinių, istorinių, kultūrinių išteklių populiarinimą Naujovių adaptavimas prie vietos sąlygų vnt. 2 pav. VVG, pasirinkusių vietos identiteto ir vietos plėtros sąveiką užtikrinančius aspektus, skaičius, vnt. Vietos identiteto, kaip dinamiškos sąveikos tarp bendruomenės ir teritorijos, (per) kūrimui užtikrinti VVG vietos plėtros strategijose numatė remti meno ir etninės kultūros kūrybinių laboratorijų, stovyklų, etninės kultūros mokyklų rengimą; medžio ir floristikos plenerų ir susitikimų su amatų meistrais bei kultūros veikėjais organizavimą; projektus, skatinančius kartų bendradarbiavimą perduodant sukauptą patirtį, senąsias profesines žinias ir tradicijas; plenerus ir kitų kraštą populiarinančių kūrybos stovyklų organizavimą; kultūros paveldo, religinių objektų, etnografinių kaimų tvarkymą ir pritaikymą šiuolaikiniams poreikiams ir kt. Siekdamos puoselėti vietos identitetui svarbias ekonomines veiklas, VVG numatė remti tradicinių amatų centrų, dirbtuvių, kiemelių kūrimą; kalvystės amatų kiemo įrengimą; žolių aromaterapijos paslaugos teikimą; senųjų audimo paslapčių paveldo pristatymą; vietos suvenyrų gamybą; kulinarinio paveldo gaminių pristatymą bei realizavimą ir kt. Kultūrinių ypatumų puoselėjimui užtikrinti VVG planuoja remti tradicinių teatro festivalių organizavimą; klojimo teatro veiklos plėtrą; tradicinių krašto švenčių, festivalių, renginių, kaimų susitikimų organizavimą ir kitas veiklas. Kognityvinio paveldo, nerašytinių žinių sklaidai užtikrinti VVG pasirinko krašto tarmės puoselėjimo, gyvenviečių istorinio gatvių paveldo, miestelių istorinės heraldikos išsaugojimo, tradicinių apeigų išsaugojimo ir puoselėjimo, tautosakos rinkimo ir išsaugojimo, sunykusių kaimų įamžinimo veiklas ir kt. Teritorijos, o ypač jos išskirtinių, ribotų išteklių, reklamai paremti VVG numatė nuorodų bei informacinių stendų, apibūdinančių vietovę, įrengimą; medžiagos apie krašto amatus ir etnokultūrinį paveldą rinkimą bei viešinimą; filmuotos medžiagos apie krašto tradicijas parengimą; informacinių stendų apie vietos įžymybes, gamtos ir kultūros paminklus bei kitus turistams patrauklius objektus pastatymą ir kt. 197

198 Bendruomenės įsitraukimą į vietos gamtinių, istorinių, kultūrinių išteklių populiarinimą VVG skatins remdamos vietos gidų ir turistų grupių vadovų paslaugų organizavimą; turizmo maršrutų po vaizdingas kaimo apylinkes formavimą, teikiant turistams paslaugas; lankytinų kaimo vietovių objektų atmintinių parengimą ir kt. Taigi, rengdamos vietos plėtros strategijas, Lietuvos VVG yra labiausiai linkusios rinktis vietos identiteto kūrimo bei perkūrimo aspektą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šio aspekto įgyvendinimą savaime nulemia vietos plėtros strategijų finansavimo taisyklės, pačių VVG pasirinktu populiariausiu sąveiką užtikrinančiu aspektu derėtų laikyti ekonominių veiklų, svarbių vietos identitetui, puoselėjimą. Kita vertus, ir užtikrindamos identiteto reprodukciją, ir jo puoselėjimą per ekonomines veiklas, VVG itin vangiai remiasi išorinių žinių ir patirties perėmimu bei pritaikymu prie vietos sąlygų, t. y. jos kol kas nėra linkusios bendradarbiauti tarpteritoriniu ar tarptautiniu lygmeniu ir nepritaiko įgytų žinių vietos poreikiams. Vietos identiteto ir vietos plėtros sąveikos užtikrinimo lygio pagal VVG pasirinktų aspektų skaičių vertinimas rodo, kad tik 2 VVG siekia maksimaliai užtikrinti šią sąveiką. Tik Rietavo ir Pagėgių sav. VVG numato remti veiklas, užtikrinančias septynis ar net visus aštuonis galimus sąveikos atvejus. Tuo tarpu 11 VVG yra pasirengusios pakankamai panaudoti vietos identitetą vietos plėtrai (atitinkamai numatė penkis šešis sąveikos atvejus), 21 VVG vidutiniškai, o 17 VVG minėtą sąveiką užtikrina tik minimaliai (3 pav.). 3 pav. Vietos plėtros ir vietos identiteto sąveikos užtikrinimo lygis Minimalų (mažesnį nei 25 proc.) vietos identiteto ir vietos plėtros sąveikos užtikrinimo aspektų skaičių pasirinko pietų Lietuvoje ir dalyje Žemaitijos veikiančios VVG. Įvertinus šių regionų kraštovaizdžio ir kultūros paveldo potencialą, galima teigti, kad numatytos veiklos jį išnaudoja nepakankamai ir tokiu būdu sumažina galimybę teritorijos pridėtinei vertei kurti. Lietuvos žemėlapyje taip pat išsiskiria pasienio savivaldybės. Jose veikiančios VVG labiausiai (daugiau nei 50 proc.) užtikrina vietos identiteto ir vietos plėtros sąveiką (3 pav.). 198