KAIMO SOCIALINĖS INFRASTRUKTŪROS VYSTYMASIS RURAL SOCIAL INFRASTRUCTURE DEVELOPMENT

Transcription

1

2 ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS ALEKSANDRAS STULGINSKIS UNIVERSITY EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS FACULTY OF ECONOMICS AND MANAGEMENT VERSLO IR KAIMO PLĖTROS VADYBOS INSTITUTAS BUSINESS AND RURAL DEVELOPMENT MANAGEMENT INSTITUTE KAIMO SOCIALINĖS INFRASTRUKTŪROS VYSTYMASIS RURAL SOCIAL INFRASTRUCTURE DEVELOPMENT MOKSLO STRAIPSNIŲ RINKINYS COLLECTION OF RESEARCH ARTICLES AKADEMIJA, 2014

3 ISBN Redaktorių kolegija: Editorial Board: Pirmininkė: Chairman: Prof. dr. Vilma Atkočiūnienė (Aleksandras Stulginskis University) Prof. dr. habil. Renata Marks-Bielska (University of Varmia and Mazury) Nariai: Members: Assoc. prof. dr. Stasė Navasaitienė (Aleksandras Stulginskis University); Assoc. prof. dr. Vytautas Pilipavičius (Aleksandras Stulginskis University); Assoc. prof. dr. Artur Jacek Kozuch (University of Agriculture in Krakow); Assoc. prof. dr. Janusz Sasak (Jagiellonian University in Krakow); Assoc. prof. dr. Krystyna Kurowska (University of Varmia and Mazury); Assoc. prof. dr. Wioletta Sylvia Wereda (Military University of Technology in Warsaw); Assoc. prof. dr. Agnieszka Jaszczak (University of Varmia and Mazury) Recenzavo: Reviewed by: Doc. dr. Rimantas Dapkus (Kaunas University of Technology) Prof. dr. Vladimiras Gražulis (Mykolas Romeris University) Aprobuota: Aleksandro Stulginskio universiteto, Ekonomikos ir vadybos fakulteto Verslo ir kaimo plėtros vadybos instituto darbuotojų susirinkime ( , protokolo Nr. 26) ir Fakulteto Mokslo komisijos posėdyje ( , protokolo Nr. 6). Approved by: Aleksandras Stulginskis University, Faculty of Economics and Management, Institute of Business and Rural Development management staff meeting ( , Protocol No. 26) and Faculty Scientific committee meeting ( , Protocol No. 6) Visi straipsniai recenzuoti All papers are peer-reviewed Spausdinta iš autorių pateiktų straipsnių originalų Printed from the original author's articles Dėkingi Lietuvos mokslo tarybai už pagalbą Grateful to the Research Council of Lithuania for cooperation Sutarties Nr. MIP-004/2013 Contract No. MIP-004/2013 Aleksandro Stulginskio universitetas, 2014 Aleksandras Stulginskis University, 2014

4 PRATARMĖ Iš tų pačių plytų galima pastatyti tvorą, baraką, kalėjimą ir gotikos šedevrą. Visų tų objektų pirminiai struktūriniai elementai (plytos) analogiški ir, tarkime, visai vienodo dydžio (skaičiaus). Netgi gali būti ir kokybė vienoda. Tik kitoks ryšys tarp tų elementų: plytos išdėstytos kita tvarka, kita logika, dominuoja kitokia ryšių kokybė, kitokia idėja. Tos optimalios ryšių kokybės paieškos ir yra kiekvieno sprendėjo - šachmatininko, architekto, politiko, pagaliau ir eilinio piliečio tikslas. /Mečislovas Treinys Tautos ir jos žemės jungtis, 2011, p. 244 / Aleksandro Stulginskio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Verslo ir kaimo plėtros vadybos instituto mokslininkų grupė jau daugiau nei dešimtmetį vykdo tyrimus kaimo vietovių integruoto vystymosi srityje. Paskutinius du metus ASU mokslininkai vykdė Lietuvos mokslo tarybos finansuotą projektą Kaimo socialinės infrastruktūros vystymasis siekiant užtikrinti teritorinę ir socialinę sanglaudą (sutartis Nr. MIP-004/2013). Norėdami pasidalyti naujausiais tyrimų rezultatais ir įžvalgomis pakvietė daugiau mokslininkų iš kitų institucijų, bendruomeninių organizacijų lyderių, vietos veiklos grupių narių, savivaldybių administracijų atstovų į 2014 m. gruodžio 4 5 dienomis organizuojamą konferenciją Lietuvos kaimo vietovių konkurencingumo stiprinimo geroji patirtis. Konferencijos tikslas skleisti mokslinių tyrimų rezultatus ir kaimo socialinės infrastruktūros vystymosi valdymo gerąją patirtį skatinant partnerystę ir bendradarbiavimo ryšius tarp seniūnijos ir kaimo bendruomenės, tobulinant seniūnijos, savivaldybės, regiono vidaus administravimą, kaimo vietovių gyventojus įtraukiant į socialinės infrastruktūros paslaugų organizavimą ir teikimą, ugdant kaimo gyventojų pilietiškumą, tautiškumą ir verslumą, kuriant palankias galimybes kaimo ekonomikai vystyti. Konferencijoje dalyvavo mokslininkai iš Krokuvos žemės ūkio, Krokuvos Jogailos, Sedlcos Gamtos ir humanitarinių mokslų, Varmijos ir Mozūrijos, Varšuvos Karo technologijos, Poznanės Gyvybės mokslų, Aleksandro Stulginskio universitetų, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto. Buvo pristatyta 25 moksliniai pranešimai ir 26 gerosios praktikos pavyzdžiai. Šiame straipsnių rinkinyje, kuris parengtas pagal konferencijoje skaitytus pranešimus, siekiama pateikti novatorišką ir įvairių mokslo krypčių požiūrį į socialinės infrastruktūros vystymosi problemas, ypatingą dėmesį skiriant integruotam, į kaimo gyventojų poreikius orientuotam valdymui, informacinių technologijų taikymui. Buvo siekiama atspindėti platesnį spektrą tyrimų, vykdomų įvairiose mokslinėse institucijose. Leidinį Kaimo socialinės infrastruktūros vystymasis sudaro 10 mokslinių straipsnių, analizuojančių Lietuvai aktualius socialinių ekonominių veiklų, kurios sudaro sąlygas darniai kaimo bendruomenei vystytis klausimus. Nors tyrimų objektai skirtingi, tačiau visus juos vienija socialinės infrastruktūros, kaip teritorinės erdvinės sistemos, vertikaliai ir horizontaliai funkcionuojantys elementai. Straipsnių rinkinys skirtas tyrėjams, plačiajai mokslinei visuomenei, kaimo plėtros ir kitų politinių sprendimų priėmėjams bei įgyvendintojams, ASU bakalauro ir magistro studijų studentams, studijuojantiems pagal Kaimo plėtros administravimo, Kultūros ir turizmo vadybos studijų programas. prof. dr. Vilma Atkočiūnienė Verslo ir kaimo plėtros vadybos institutas, Ekonomikos ir vadybos fakultetas

5 PREFACE The same bricks could be used for a fence, barrack, prison, and Gothic masterpiece. Ultimate structural elements (bricks) of these structures are the same, and, which could be, are of the same size (or number). Even their quality could be the same. But how do they relate within the structure: bricks are arranged in different order, following another logical principles, the distinctive quality of their relation, the unique idea prevail. This selection of the optimum quality of relations is the key target of all decision makers, chess player, architect, politician, finally of the ordinary person. /published on page 244 in Connection of the Nation and Its Land: the Collected Works of Professor Mečislovas Treinys, 2011/ Group of researchers from Aleksandras Stulginskis University, Faculty of Economics and Management, Business and Rural Development Management Institute has been researching the integrated development of rural areas for more than a decade. For the last two years, ASU researchers have been conducting the The Development of Rural Social Infrastructure for Attainment of Territorial and Social Cohesion Project funded by a grant (No. MIP-004/2013) provided by the Research Council of Lithuania. Researchers from other institutions, heads of public organisations, members of local action groups, representatives of municipal administrations were invited to the Conference (4-5th of December, 2014) Good Practice of Strengthening Competitiveness of Lithuanian Rural Areas in order to share results and insights of latest researches. The Conference aimed at dissemination of research results and good practices of rural social infrastructure development for strengthening partnerships and cooperation between the neighbourhoods and rural communities, enhancement internal administration of neighbourhoods, municipalities, regions, involvement of rural residents in organisation and provision of social infrastructure services by fostering public spirit, national identity and entrepreneurship, creating favourable conditions for rural economy development. The conference was attended by scientists from Krakow University of Agriculture, the Jagiellonian University, the University of Natural Sciences and Humanities in Siedlce, University of Warmia and Mazury, Military University of Technology in Warsaw, Poznan University of Life Sciences, Aleksandras Stulginskis University, the Lithuanian Institute of Agrarian Economics. 25 scientific reports and 26 examples of good practices were presented. This edition of collected works, which were developed on the basis of reports presented during the Conference, is aimed at introduction of innovative approach of various fields of science to main social infrastructure development challenges with special emphasis on integrated application of information technologies and management oriented towards management. Efforts were made in order to present broader range of research works, performed by various research institutions. Development of rural social infrastructure edition includes 10 research works (publications) analysing relevant social-economical activities in Lithuania aimed at providing opportunities for the sustainable development of rural society. Despite the variety of research objects, all works are united by vertical and horizontal elements of social infrastructure, being the territorial special system. This edition is developed for researchers, general research public, successors and implementers of rural development and other political decisions, as well as ASU undergraduate and graduate students taking part in Rural Development Administration programme and Culture and Tourism Management programme of studies. prof. dr. Vilma Atkočiūnienė Business and Rural Development Management Institute, Faculty of Economics and Management

6 TURINYS PRATARMĖ... 4 LIETUVOS STRATEGINIO PLANAVIMO DOKUMENTŲ SVARBOS KAIMO SOCIALINĖS INFRASTRUKTŪROS VYSTYMUI VERTINIMAS TERITORINĖS IR SOCIALINĖS SANGLAUDOS POŽIŪRIU (Assessment of Lithuanian Strategic Planning Documents Importance to Rural Social Infrastructure Development in the Context of Territorial and Social Cohesion) Alvydas Aleksandravičius... 7 INTEGRUOTAS KAIMO SOCIALINĖS INFRASTRUKTŪROS VALDYMAS (The Integrated Governance of Rural Social Infrastructure Development) Vilma Atkočiūnienė, Ilona Kiaušienė, Daiva Urmonienė GOOD PRACTICE IN REDUCING THE PHENOMENON OF CREDIT EXCLUSION (Geroji praktika siekiant sumažinti kreditavimo atskirties fenomeną) Beata Domanska-Szaruga ROMANIAN EXPERIENCES REGARDING THE PROMOTION OF WOMEN ENTREPRENEURSHIP IN RURAL AREAS (Moterų verslumo skatinimas kaimo vietovėse: Rumunijos patirtis) Oana-Raluca Glavan PAGYVENUSIŲ LIETUVOS KAIMO GYVENTOJŲ NUOSTATOS DĖL VIEŠOJO SUSISIEKIMO PASLAUGŲ (Lithuanian Elderly People Provisions for the Public Transport Services in Rural Areas) Gediminas Kuliešis, Lina Pareigienė, ROLE OF ICTS IN RURAL DEVELOPMENT SUSTAINABILITY (IRT priemonių vaidmuo kaimo vietovių darniam vystymuisi) Milosz Luczak, Piotr Senkus, Adam Skrzypek EUROPEAN UNION LAW ON WORKPLACE EQUALITY (Darbo vietų lygybė Europos Sąjungos teisėje) Ozgur Oguz MARKETINGO POTENCIALAS KAIP SOCIALINIO IR EKONOMINIO TERITORIJOS VYSTYMOSI VEIKSNYS (TEORINIS ASPEKTAS) (Marketing Potential as a Social and Economic Territorial Development Factor (Theoretical Aspect)) Jadvyga Ramanauskienė CASES OF GOOD PRACTICE IN RURAL CULTURE AND LANDSCAPE CARE IN LITHUANIA AND ITALY (Kaimo kultūros ir kraštovaizdžio tvarkymo geros praktikos pavydžiai Lietuvoje ir Italijoje) Francesca Eliana Rigato, Jan Zukovskis INTERNET OF THINGS POSSIBLE USABILITY IN AGRICULTURE TO INCREASE WELFARE IN THE RURAL AREAS (Internetu sąveikaujančių įrenginių panaudojimas žemės ūkyje keliant gerovę kaimo vietovėse) Milosz Luczak, Piotr Senkus, Adam Skrzypek... 69

7 LIETUVOS STRATEGINIO PLANAVIMO DOKUMENTŲ SVARBOS KAIMO SOCIALINĖS INFRASTRUKTŪROS VYSTYMUI VERTINIMAS TERITORINĖS IR SOCIALINĖS SANGLAUDOS POŽIŪRIU 1 Alvydas Aleksandravičius Aleksandro Stulginskio universitetas Anotacija Atliktas Lietuvos strateginio planavimo dokumentų tikslų, uždavinių bei priemonių reikšmingumo socialinės infrastuktūros vystymui kaimiškuose regionuose vertinimas teritorinės ir socialinės sanglaudos požiūriu. Analizei atlikti buvo taikytas turinio analizės metodas, kuris remiasi statistiniu įvairių teksto charakteristikų įvertinimu. Didesnės dalies vertintų Lietuvos strateginių planavimo dokumentų prioritetai ir priemonės orientuoti į bendrą socialinės infrastruktūros vystymą šalyje, tačiau siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp socialinių ir ekonominių bei atskirų šalies regionų, miesto ir kaimo vystymo elementų, yra svarbūs ir teritorinės bei socialinės sanglaudos tikslai, kurie pagal atlikto vertinimo rezultatus labiausiai išskirti m. Sanglaudos skatinimo veiksmų ir kaimo plėtros bei Regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo ir m. programose. Raktiniai žodžiai: kaimo socialinė infrastruktūra, strateginio planavimo dokumentai, teritorinė ir socialinė sanglauda. Įvadas Aukšta gyvenimo kokybė buvo ir yra viena iš Europos Sąjungos (toliau ES) Lisabonos strategijos svarbiausių sudedamųjų dalių. Pastaruoju metu tiek ES, tiek Lietuvoje parengta eilė strateginių dokumentų, reglamentuojančių kaimo ir regionų plėtrą ir kuri tame tarpe apima infrastruktūros vystymą. Socialinės infrastruktūros vystymas kaimiškose vietovėse yra vienas iš svarbiausių uždavinių įgyvendinant ES ir Lietuvos kaimo plėtros politikos strategines nuostatas. Tačiau numatytos socialinės infrastruktūros vystymo strateginės gairės pasižymi vienodumu, bendromis nuostatomis ir tikslais. Juose trūksta aiškesnių sąsajų su teritorinės ir socialinės sanglaudos principais, kurie ypač akcentuojami naujajame m. ES programiniame laikotarpyje. Sisteminių tyrimų, kuriuose būtų įvertinti ES ir Lietuvos strateginių planavimo dokumentų tikslų, uždavinių bei priemonių įtaka socialinės infrastruktūros kūrimui ir vystymui kaimiškuose regionuose teritorinės ir socialinės sanglaudos požiūriais praktiškai nėra atlikta. Infrastruktūros vystymo atskirus klausimus gvildenantys mokslininkai savo darbuose nagrinėja įvairius šios problematikos aspektus: 1) lietuvių autorių (Baležentis A, Baležentis T, 2010; Bivainis, Tamošiūnas., 2007; Čiegis, 2003; Čiegis, Zeleniūtė, 2008; Martinkus, 2010 bei užsienio autorių (Philip, Berke, Marija, 2010, Havlik, 2011) darbuose infrastruktūra regionuose arba kaimo vietovėse buvo nagrinėjama tik bendru darnaus vystymosi, kuris apima teritorinę ir socialinę sanglaudą, aspektu. 2) kiti autoriai (Aleksandravičius, 2010; Vitunskienė, 2009; Ziminienė, 2008; Žukovskis, 2009) bendrai vertino ES ir Lietuvos strateginio planavimo dokumentų tikslų infrastruktūros vystymo srityje pasiekimą arba atskirų politikos priemonių, pvz., kaimo atnaujinimo, poveikį gyvenimo kokybei kaimiškuose regionuose. Tyrimo metodika Tyrimo tikslas atlikti Lietuvos strateginio planavimo dokumentų tikslų, uždavinių bei priemonių reikšmingumo socialinės infrastuktūros vystymui kaimiškuose regionuose vertinimą teritorinės ir socialinės sanglaudos požiūriu. Tyrimo objektas Lietuvos strateginio planavimo dokumentai, susiję su socialinės infrastuktūros vystymu. Siekiant įvertinti ES ir Lietuvos strateginio planavimo dokumentuose numatytų tikslų, uždavinių bei priemonių reikšmę socialinės infrastruktūros vystymo kaimiškuose regionuose teritorinės ir socialinės sanglaudos požiūriais buvo išanalizuota iki 2020 metų laikotarpio Lietuvos strateginio planavimo dokumentų. 1 Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr.MIP-004/2013). Autorius dėkoja už pagalbą. 7

8 Šiai analizei atlikti buvo taikytas turinio (Kontent) analizės metodas, kuris remiasi statistiniu įvairių teksto charakteristikų įvertinimu. Kontent analizės metodo esmė išskirti dokumento tekste tam tikrus prasminius vienetus, tada skaičiuoti jų vartojimo dažnį, tirti įvairių teksto elementų ryšius tiek vieno su kitu, tiek su visa informacijos apimtimi. Temos pasikartojimas viename ar kitame dokumente įrodo jos reikšmingumą. Nacionalinių ir ES paramos strategijų, programų ir planų reikšmingumas socialinės infrastruktūros vystymo kontekste buvo analizuojamas pagal šiuos du reikšminius žodžius, t.y. skaičiavimo vienetus (indikatorius), teritorinė sanglauda, socialinė sanglauda. Kiti tyrimo metodai: mokslinės literatūros, strateginio planavimo dokumentų analizė ir sintezė, statistiniai metodai. Tyrimo rezultatai 2010 m. ES vadovų taryba patvirtino naują strategija Europa 2020 kurioje numatyta skatinti pažangų, tvarų ir integracinį ES augimą. ES penkiose pagrindinėse srityse nustatė ambicingus tikslus, kurie turėtų būti pasiekti iki 2020 m. Laikotarpyje iki 2020 m. ES turi spręsti kaip pasaulinės konkurencijos ir senėjančios visuomenės sąlygomis išsaugoti Europos politikos modelį, pagrįstą vienodomis galimybėmis, aukšta gyvenimo kokybe visuose regionuose, socialine integracija ir sveika aplinka. Socialinės infrastruktūra Lietuvoje yra vystoma atsižvelgiant į ES politikos strategines gaires bei derinama prie ES 2020 metų strategijos tikslų. Lietuva yra parengusi m. laikotarpio programinių dokumentų projektus (ES fondų investicijų veiksmų programa, Kaimo plėtros programa), kuriuose yra išsikelti tikslai, užsibrėžti uždaviniai bei numatytos pagrindinės priemonės, kaip didinti šalies gyventojų gyvenimo kokybę vystant socialinę infrastruktūrą ir plėtojant viešąsias socialines paslaugas. Įgyvendinant ES politikos tikslus ES valstybės narės turi parengti nacionalines reformų programas, kuriose būtų numatytos priemonės ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo tikslams siekti m. balandžio mėn. LR vyriausybė vykdydama savo įsipareigojimus ES priėmė Nacionalinę reformų darbotvarkę. Ši darbotvarkė apibendrina pagrindines struktūrines reformas šalinant Lietuvos ūkio augimui trukdančias kliūtis ir siekiant kiekybinių strategijos Europa 2020 tikslų. Dokumentas parengtas atsižvelgiant į rengiamos Lietuvos pažangos strategijos Lietuva 2030 nuostatas ir įgyvendinant 2010 m. patvirtintą strategiją Europa 2020 ir atsižvelgiant į 2011 m. kovo mėn. ES Vadovų Tarybos patvirtinto Euro plius pakto principus bei kitus strateginio planavimo dokumentus. Strategijos Europa 2020 prioritetai, kurių įgyvendinimas bus vertinamas kiekybiniais rodikliais, pažangus, tvarus ir integracinis ES socialinės rinkos ekonomikos augimas iki 2020 metų, apima ir užimtumo didinimą, socialinės atskirties mažinimą bei kitas sritis ES lygmeniu. Nacionalinėje reformų darbotvarkėje pateikta dabartinė šalies situacija rodikliais vertinamose srityse, pristatytos jų 2015 ir 2020 metų prognozės, o taip pat pateikiamos pagrindinės prioritetinių veiksmų krypčių įgyvendinimo priemonės, tarp kurių yra ir infrastruktūros vystymas. Atliktas nacionalinių ir ES paramos strategijų bei programų reikšmingumo socialinės infrastruktūros vystymui teritorinės ir socialinės sanglaudos požiūriu kaimiškuose regionuose m. laikotarpiu, vertinimas (1 lentelė) parodė, kad šių dokumentų tiksluose, uždaviniuose, kryptyse ir priemonėse sąvokų teritorinės ir socialinės sanglauda infrastruktūros kūrimo arba jos vystymo kontekste vartojimo dažnumas yra gana skirtingas, kas taaip pat leidžia daryti pagrįstas prielaidas apie skirtingą strateginio planavimo dokumentų reikšmingumą KSI vystymui teritorinės ir socialinės sanglaudos požiūriais. 8

9 1 lentelė. Lietuvos strateginio planavimo dokumentų reikšmingumui KSI vystymui vertinimas teritorinės ir socialinės sanglaudos požiūriais Strateginio planavimo dokumento pavadinimas Dokumento reikšmingumo vertinimas Teritorinė sanglauda Socialinė sanglauda 1. Nacionalinė darnaus vystymosi strategija Valstybės ilgalaikės raidos strategiją (iki 2015 m.) Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 m. ilgalaikė strategija Lietuvos regioninės politikos iki 2013 m. strategija Ekonomikos augimo veiksmų programa m Sanglaudos skatinimo veiksmų programa m Žmogiškųjų plėtros išteklių veiksmų programa m Lietuvos kaimo plėtros m. strategija ir programa Lietuvos žuvininkystės sektoriaus m. nacionalinis planas Regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo ir m. programos 11. SAPARD programa m Lietuvos m. Bendrojo programavimo dokumentas (BPD) Lietuvos m. kaimo plėtros programa (projektas) m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programa Lietuvos m. Žuvininkystės sektoriaus veiksmų programa + + Sąlyginis žymėjimas: +++ labai reikšminga; ++ vidutiniškai reikšminga; + mažai reikšminga Atlikto vertinimo rezultatai taip pat rodo, kad daugumos Lietuvos strateginių planavimo dokumentų prioritetai, tikslai, uždaviniai ir priemonės yra orientuotos į tik bendrą visos šalies infrastruktūros vystymą, kurį iš dalies apibūdina naujai sukurtos arba atnaujintos infrastruktūros objektų skaičiaus rodiklis. Tačiau siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp šalies regionų socialinių ir ekonominių vystymosi elementų, tarp miesto ir kaimo, ne mažiau svarbūs yra teritorinės ir socialinės sanglaudos kriterijai ir jiems įgyvendinti numatytos priemonės, kurios yra pakankamai akcentuojamos tik metų Sanglaudos skatinimo veiksmų, Lietuvos kaimo plėtros bei Regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo ir m. programose. Šalies regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimas pabrėžiamas ir Lietuvos regioninės politikos iki 2013 m. strategijoje, bet pastaroji strategija neturi aiškaus joje deklaruojamų prioritetų, tikslų bei uždavinių įgyvendinimo finansinio mechanizmo. Šios strategijos tikslų ir uždavinių įgyvendinimas vyksta iš esmės per kitas šakines šalies ūkio vystymo programas, tačiau nesant integruotai skirtingų nacionalinių strateginio planavimo dokumentų įgyvendinimo pažangos rodiklių sistemai nėra aišku kiek šių dokumentų priemonių įgyvendinime atsispindi teritorinės ir socialinės sanglaudos siekiniai. Galima pažymėti, kad tik kaip horizontalūs kriterijai vertinant ES ir valstybės paramos priemonių poveikį buvo lygios galimybės (socialinė sanglauda) bei regioninė plėtra (teritorinė sanglauda) m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų ir Lietuvos m. kaimo plėtros programų reikšmingumą KSI vystymui vertinti teritorinės ir socialinės sanglaudos požiūriais yra sudėtingiau, nes yra parengti tik šių dokumentų projektai, kurie nėra iki galo suderinti su ES Komisija. Taipogi reikia pažymėti socialinės infrastuktūros kaip nacionalinės ir ES politikos objekto kompleksiškumą ir veiksnių, sąlygojančių infrastuktūros vystymą, gausą, Todėl reikia pripažinti, kad infrastuktūros vystymo procesas nėra lengvai valdomas. Minėtų strateginių dokumentų prioritetuose ir priemonėse trūksta socialinių partnerių (vietos veiklos grupių, bendruomeninių organizacijų ir kitų NVO) platesnio įtraukimo, ypač siekiant vystyti infrastruktūrą kaimo vietovėse, o taip pat aiškesnių teritorinės ir socialinės sanglaudos kriterijų apibrėžiant ES ir nacionalinę paramos skyrimą socialinės infrastruktūros kūrimui ir vystymui kaimiškuose regionuose. 9

10 Apibendrinant galima teigti, kad socialinės infrastruktūros išvystymo teritoriniai ir socialiniai skirtumai silpnina ne tik atskirų šalies regionų ūkio bendrą dinamiką, bet ir stabdo visos šalies ūkio augimą. ES institucijos formuoja socialinės infrastruktūros vystymo tikslus ir uždavinius per regioninės ir kaimo plėtros politikos prioritetus bei gaires, o ES valstybės narės pačios nustato priemones, kuriomis siekiama iš anksto nustatytų tikslų. Todėl pagal numatytus strateginio planavimo dokumentų tikslus palikta laisvė ES šalių narių institucijoms pačioms spręsti, kokios įgyvendinamos ES paramos priemonės infrastruktūros vystymui turės didžiausią poveikį gyventojų gyvenimo kokybei. Nors valstybių narių pažanga vertinama teikiant ataskaitas apie įgyvendintas politikos priemones, pagal kurias jos gali sulaukti rekomendacijų bei nuorodų, kuriose infrastruktūros vystymo srityse reikalingas didesnis dėmesys, tačiau aiškus sankcijų mechanizmas neįgyvendinus tam tikrų nuostatų ar neatsižvelgus į Komisijos rekomendacijas nėra numatytas. Rengiant ir įgyvendinant kaimo vietovių socialinės infrastruktūros projektus turi būti, visų pirma, siekiama esminių permainų kaimo vietovių socialinės plėtros srityse, kaimo žmonių elgsenoje bei užtikrinti kuriamos arba atnaujinamos infrastruktūros naudojimo tvarumą. Be pastebimų trūkumų strateginių planavimo dokumentų prioritetuose, būtina įvertinti ir šiuo metu dėl atskirų ES šalių neūkiškumo susiklosčiusią nepalankią išorinę aplinką bendram ūkio augimui, todėl neatlikus išsamios naudos-kaštų analizės, nauji vystomi infrastruktūros objektai gali tapti papildoma finansine našta praskolintiems Lietuvos savivaldybių biudžetams. Nors SI vystymas taikant teritorinės ir socialinės sanglaudos kriterijus, kaimiškuose regionuose yra pakankamai grindžiamas ES kaimo plėtros bei regioninės politikos strateginėmis nuostatomis m. laikotarpiui, tačiau jų taikymui Lietuvoje būtina adaptacija, t.y. turi būti įvertinama kaimiškųjų regionų situacijos specifika bei turimas kaimiškųjų regionų potencialas. Išvados 1. Nežiūrint didėjančio dėmesio socialinei infrastruktūrai ir jos teikiamų paslaugų analizei ir vertinimui ES ir Lietuvos mokslo erdvėje, mokslinių tyrimų, kuriuose būtų akcentuojamas jos vystymo poveikis kaimiškųjų regionų teritorinei ir socialinei sanglaudai labai trūksta. 2. Didesnės dalies vertintų Lietuvos strateginių planavimo dokumentų prioritetai ir priemonės orientuoti į bendrą socialinės infrastruktūros vystymą šalyje, tačiau siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp socialinių ir ekonominių bei atskirų šalies regionų, miesto ir kaimo vystymo elementų, yra svarbūs ir teritorinės bei socialinės sanglaudos tikslai, kurie pagal atlikto vertinimo rezultatus labiausiai išskirti m. Sanglaudos skatinimo veiksmų ir kaimo plėtros bei Regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo ir m. programose. 2. Nors kaimo socialinės infrastruktūros vystoma ne tik per kaimo plėtros ir Sanglaudos skatinimo veiksmų programas, bet ir kitas įvairias šalies ūkio vystymo programas, tačiau nesant integruotai skirtingų nacionalinių strateginio planavimo dokumentų įgyvendinimo pažangos vertinimo rodiklių sistemai nėra aišku kiek šiuose dokumentuose vystant socialinę infrastruktūrą atsispindi teritorinės ir socialinės sanglaudos siekiniai ir iš dalies metų laikotarpio Lietuvos strateginių planavimo dokumentų prioritetuose ir priemonėse trūksta aiškesnių teritorinės ir socialinės sanglaudos kriterijų apibrėžiant ES ir nacionalinės paramos skyrimą socialinės infrastruktūros vystymui kaimo vietovėse. 4. Socialinės infrastruktūros vystymą kaimiškuose regionuose nepakanka grįsti vien tik bendromis ES ir Lietuvos plėtros strateginėmis nuostatomis ir problemomis, turi būti labiau atsižvelgiama į kaimiškųjų regionų situacijos specifiką bei turimą šių regionų potencialą, o į sprendimų priėmimą turi būti labiau įtraukiamos vietos veiklos grupės, bendruomenės ir kitos NVO. 10

11 Literatūra m. ES Sanglaudos politika: investicija į Europos ateitį Inforegio panorama, Nr.26, Europos Komisija, Regionines politikos generalinis direktoratas. Prieiga per internetą: < m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija Komisijos komunikatas.- Briuselis, KOM(2010) A Study on the Factors of Regional Competitiveness A draft final report for the European Commission. 4. ALEKSANDRAVIČIUS A Bendrosios žemės ūkio politikos perspektyva kaimo plėtrai po 2013 metų. Mokslinės praktinės konferencijos Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos: kaimo vietovė patraukli gyventi, dirbti ir investuoti. Straipsnių rinkinys, Akademija. 5. Augimo ir užimtumo strategija ir Europos sanglaudos politikos reforma Ketvirtoji pažangos sanglaudos srityje ataskaita Europos komisija, COM 281, Prieiga per internetą: < oc=comfinal&an_doc=2006&nu_doc=281&lg=lt>. 6. BALEŽENTIS A, BALEŽENTIS T Europos Sąjungos valstybių narių kaimo darnaus vystymo vertinimas. Vadybos mokslas ir studijos - kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. Management theory and studies for rural business and infrastructure development: mokslo darbai. Lietuvos žemės ūkio universitetas. Akademija. ISSN , Nr.23(4), p [Business Source Complete]. 7. BIVAINIS E., TAMOŠIŪNAS T., Darnus regionų vystymasis: teorinis diskursas. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 1 (8) ČIEGIS R Darnus vystymasis: ekonominiai aspektai. Kaunas: Aplinkosaugos valdymo ir technologijų centras. 9. ČIEGIS, R.; ZELENIŪTĖ, R Lietuvos ekonomikos plėtra darnaus vystymosi aspektu Kaunas: VDU. Prieiga per internetą: < 10. Lisabonos sutartis iš dalies keičianti Europos Sąjungos ir Europos Bendrijos steigimo sutartis. (2007/C 306/01). /Europos Komisija, Komunikacijos generalinis direktoratas. Prieiga per internetą: < 11. LRV nutarimas dėl Lietuvos konvergencijos 2011 metų programos ir Nacionalinės reformos darbotvarkės 2011 m. balandžio 27 d. Nr MAČYS G Cohesion and Competitiveness of Regions in Lithuania //Intelektinė ekonomika, Nr. 1 (3). 13. MARTIN, L. R. A Study on the Factors of Regional Competitiveness. University of Cambridge. 14. NAUSĖDA, A., TAMOŠIŪNAS, T Lietuvos regioninės politikos kaitos tendencijos Europos Sąjungos kontekste. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. I (14). p NEKROŠIS, V Europos Sąjungos regioninė politika ir Struktūrinių fondų valdymas. Vilnius: Eugrimas. 16. PHILIP R., BERKE C., MARIJA M. C. Are we planning for sustainable development Prieiga per internetą: < 17. Regional policy contributing to smart growth in Europe European Commission. Brussels. 18. Sanglaudos politika : Paaiškinimai ir oficialūs tekstai./ Europos Komisija, Regioninės politikos generalinis direktoratas m. sausio mėn. Prieiga per internetą: < 19. Vidaus reikalų ministerija Regionų plėtra Nacionalinės pažangos programoje. Prieiga per internetą: < 11

12 20. VITUNSKIENĖ V Kaimo plėtros metų plano priemonių įgyvendinimo bendrieji efektai: galutinio (ex-post) įvertinimo rezultatai. Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2008 metų mokslinių tyrimų rezultatai: mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys. ISSN Akademija, ZIMINIENĖ, N Nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos tikslų užimtumo srityje pasiekimo vertinimas: magistro darbas. Vilnius: MRU. 22. Žalioji knyga dėl sanglaudos. Kaip teritorinę įvairovę paversti privalumu. (2008b). Komisijos komunikatas tarybai, Europos parlamentui, Regionų komitetui ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui {SEC(2008) 2550}. - Europos Bendrijų komisija, Briuselis, COM) 616 galutinis. Prieiga per internetą: < 23. Žalioji knyga dėl teritorinės sanglaudos kelias pirmyn, (2008a). Inforegio panorama, Nr.28, gruodžio mėn. /Europos Komisija, Regionines politikos generalinis direktoratas. Prieiga per internetą: < 24. ŽUKOVSKIS, J Kaimo plėtros tikslų ir uždavinių raida. Management Theory & Studies for Rural Business & Infrastructure Development, Nr. 19 (4). ASSESSMENT OF LITHUANIAN STRATEGIC PLANNING DOCUMENTS IMPORTANCE TO DEVELOPMENT OF RURAL SOCIAL INFRASTRUCTURE IN THE CONTEXT OF TERRITORIAL AND SOCIAL COHESION 2 Summary Alvydas Aleksandravičius Lithuania, similar to the whole European Union, features insufficient employment and life quality growth rates, and a need for a strategic approach towards the development of social infrastructure in rural areas. The research aims at assessing the importance of the objectives, tasks, and measures for social infrastructure development in rural areas laid down in strategic planning documents. The importance of the EU and national support strategies in the context of raising of social infrastructure was assessed using the content analysis method. The research results show that the priorities, objectives, tasks, and measures of Lithuanian strategic planning documents are centred on the overall growth of the national economy, which can also be partially described by the indicator of social infrastructure. However, to keep the balance between the social and economic elements of the development in rural areas, between urban and rural areas, and between labour supply and demand, territorial cohesion and sustainable development objectives and tasks as well as their implementation measures also play a vital role. Key words: rural social infrastructure, strategic planning documents, territorial and social cohesion. 2 This research was funded by a grant (No.MIP-004/2013) from the Research Council of Lithuania. The author wants to express his appreciation to Research Council of Lithuania 12

13 INTEGRUOTAS KAIMO SOCIALINĖS INFRASTRUKTŪROS VALDYMAS Vilma Atkočiūnienė, Ilona Kiaušienė, Daiva Urmonienė 3 Aleksandro Stulginskio universitetas Anotacija KSI valdymo sąveikos paieška nacionaliniame, regioniniame ir vietiniame (savivaldybių, seniūnijų) lygmenyse viena sunkiausiai sprendžiamų problemų įvairaus ekonominio išsivystymo šalyse. Straipsnyje apibrėžta kaimo socialinės infrastruktūra (toliau KSI) ir jos valdymas, išanalizuotas KSI valdymo procesas ir nustatyti principai, siekiant veiksmingo kaimiškų vietovių valdymo bei darnios regiono plėtros. Pasiektas tyrimo tikslas sukurta kaimo socialinės infrastruktūros integruoto valdymo koncepcija, kurios pagrindiniai elementai yra: KSI paslaugų vartotojų poreikių ir strateginių vystymo tikslų nustatymas; KSI vystymas: paslaugų, priemonių ir rezultatų planavimas; KSI paslaugų teikimo organizavimas; KSI veiklos horizontalus ir vertikalus koordinavimas; KSI paslaugų vartotojų nuomonės ir bendruomenės darnumo vertinimas; KSI veiklos stebėsena ir vertinimas. Nustatyta, jog pagrindiniai principai pagal kuriuos turėtų būti valdoma KSI yra: principų iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų derinimas; vartotojų poreikių patenkinimas ir vietos iniciatyvos; partnerystė ir atsakomybės pasidalijimas; vietos gyventojų įtraukimas ir decentralizuotas sprendimų priėmimas; nuolatinis mokymasis, kvalifikacijos kėlimas ir savipagalbos skatinimas; KSI lygis, integruotumas ir hierarchiškumas; inovacijos, atvirumas pokyčiams ir veiksmingumas; ekologija. Atliekant tyrimą naudoti mokslinės literatūros analizės ir apibendrinimo, loginio ir sisteminio mąstymo, sugretinimo, abstrakcijų, grafinio vaizdavimo ir kiti metodai. Raktiniai žodžiai: infrastruktūra, kaimo socialinės infrastruktūros valdymo principai, į rezultatus orientuotas valdymas. Įvadas Nuo kaimo, kaip neatskiriamos valstybės infrastruktūros dalies, priklauso ne tik kaimo, bet ir miesto gyventojų gyvenimo kokybė. XX a. pabaigoje kaimas buvo pradėtas traktuoti kaip sudėtinga, teritorinė, socialinė ekonominė sistema, kurios vystymasis turi būti integruotai valdomas, kuriamos patogesnės gyventi, dirbti ir ugdyti jaunąją kartą sąlygos. Kaimiškose vietovėse su gerai funkcionuojančia socialine infrastruktūra turi būti užtikrintas pirmo būtinumo, kasdienės ir periodinės paklausos paslaugų prieinamumas, periodinės bei epizodinės paklausos paslaugų pasiekiamumas. Tačiau Lietuvos kaimo vietovėse nuolat daugėja tik iš dalies naudojamų kaimo socialinės infrastruktūros (toliau KSI) organizacijų patalpų, jų veiklos koordinavimas nepakankamai apibrėžtas ir profesionalus, KSI organizacijų vykdomos funkcijos tarpusavyje nepakankamai suderintos. KSI paslaugos gali būti teikiamos tiek verslo įmonių, tiek kaimo bendruomenės ar pelno nesiekiančių organizacijų. Svarbus veiksnys, stabdantis verslininkų iniciatyvas plėtoti paslaugų sektorių kaime yra maža vietinė rinka, nepakankamai dinamiška vietos ekonomika. Todėl kaimo gyventojai atsiduria mažiau palankiose sąlygose lyginant su miesto gyventojais. Vyrauja nuomonė, jog valdžios institucijos turi prisiimti visą atsakomybę už nekokybišką paslaugų teikimą, tinklo optimizavimo pasekmes, o NVO, dažniausiai kaimo bendruomeninės organizacijų veikla, gali pakeisti veikusių mokyklų ar kultūros namų socialinių paslaugų centrų veiklą. KSI valdymo sąveikos paieška nacionaliniame, regioniniame ir vietiniame (savivaldybių, seniūnijų) lygmenyse viena sunkiausiai sprendžiamų problemų, su kuria susiduria infrastruktūros politikos formuotojai įvairaus ekonominio išsivystymo šalyse. Lietuvoje iki šiol nėra aiškių valdymo ribų tarp atskirų institucijų veiklos sričių, neretas atliekamų funkcijų persidengimas, silpnas koordinavimas. Tradiciniai sprendimai valdant KSI vystymąsi nesukuria galimybių kaimo vietovės vystymosi darnumui, gyvybingumui ir atsparumui. Mažiau energijos, išlaikymo ir priežiūros reikia gamtos paskatintiems ar ja paremtiems sprendimams, suderintiems su biologine įvairove (ekologinė inžinerija), todėl jie yra veiksmingesni ir tvaresni (Regionų komiteto nuomonė..., 2013). Daugelis sunkumų, su kuriais susiduriama ekonominių, aplinkos ir socialinių nurodo, kad reikalingas integruotas, teritoriškai ir į rezultatus orientuotas metodas. Mokslinė problema: KSI vystymosi valdymas yra nesistemiškas, dalyvauja daug veikėjų, o sprendimai yra mažai vertikaliai ir horizontaliai integruoti. Tradiciniai KSI valdymo sprendimai nepakankamai integruoti ir nukreipti į kaimiškų vietovių vystymo tikslus, priimami ir 3 Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr.MIP-004/2013). Autoriai dėkoja už pagalbą. 13

14 įgyvendinami per mažai orientuojantis į ilgalaikę perspektyvą, gyventojų ir ateities kartų poreikius. Ligšioliniai teoriniai pagrindai nesukuria galimybių KSI integruotam valdymui. Todėl reikia naujai suformuluoti daugiakompleksinę KSI valdymo apibrėžtį ir pagrįsti valdymo principus. Tyrimo objektas kaimo socialinė infrastruktūros valdymas. Tyrimo tikslas išanalizavus kaimo socialinės infrastruktūros valdymo ypatumus pagrįsti kaimo socialinės infrastruktūros integruoto valdymo koncepciją. Uždaviniai: 1. Apibendrinti teorinius kaimo socialinės infrastruktūros valdymo aspektus. 2. Identifikuoti kaimo socialinės infrastruktūros valdymo principus kaimiškų vietovių integruoto vystymo kontekste. 3. Identifikuoti KSI integruoto valdymo koncepcijos sudėtines dalis. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė ir apibendrinimas, loginis ir sisteminis mąstymas, sugretinimas, abstrakcijų, grafinis vaizdavimas ir kiti metodai. Kaimo socialinės infrastruktūros turinys ir vystymo tikslai Tyrimo konceptualų pagrindą sudaro skirtingais laikotarpiais atlikti moksliniai tyrimai bei jų duomenys, kuriuose buvo analizuota socialinė infrastruktūra ir jos valdymas. Apibendrinus Kaimo socialinės raidos...(1996), L. Žalimienės (2003), V. Atkočiūnienės (2000; 2008), M.A. Benedict ir E.T. McMahon (2007), V. Snieškaus ir I. Šimkūnaitės (2009), G. Torrisi (2009), P. Williams & B. Pocock (2010), V. Atkočiūnienė, K. Vabolytė (2011), V. Snieškaus, I. Zykienės (2010; 2011) mokslinių tyrimų duomenis, A Social Infrastructure Plan...(2006), Neighbourhood changes (2011), Gladstone social infrastructure... (2011) programos bei kitų programų duomenis apie kaimo socialinę infrastruktūrą, nustatytos tam tikros KSI sampratos vystymosi tendencijos. Mokslinėje literatūroje infrastruktūros poveikio šalių bei regionų ekonominiam ir socialiniam vystymuisi problematiką pradėta analizuoti XX a. pradžioje. Vadovaudamiesi funkciniu požiūriu mokslininkai vieningai išskiria socialinę ir gamybinę infrastruktūras. Infrastruktūros išskyrimą į socialinę lemia jos paskirtis ir tiesioginis bei netiesioginis poveikis žmogaus raidai, nacionaliniam vystimuisi. G. Torrisi (2009), nagrinėdamas tiesioginį infrastruktūros poveikį, išskyrė teritorinę infrastruktūrą, kuri tiesiogiai formuoja teritorijos patrauklumą bei užtikrina dinamišką vystymąsi. Kaimo socialinė infrastruktūra yra išskirta pagal funkcinį ir teritorinį kriterijus. Pritaikant L. Žalimienės (2003) pateikiamą socialinės infrastruktūros apibrėžtį, KSI tai įvairaus tipo ir pavaldumo, įvairioms klientų grupėms skirtų socialinės infrastruktūros paslaugų institucijų sistema ir jų ryšiai funkcionuojant tam tikroje teritorijoje. Ankstesnėse kaimo socialinės infrastruktūros apibrėžtyse yra daugiau akcentuojamos paslaugos ir materialūs objektai. Tai paslaugos, tenkinančios socialinius dvasinius, tam tikros teritorijos gyventojų poreikius. Ji privalo sukurti sąlygas žmogiškojo kapitalo formavimui ir visuomenės socialiniam progresui. Visų rūšių socialinės infrastruktūros pagrindu laikomi materialūs objektai, kurie turi sudaryti žmogaus veiklai reikalingas sąlygas, patenkinti visuomeninio, politinio ir dvasinio gyvenimo reikmes (Kaimo socialinės raidos, ). Dažnai, ypač projektiniuose ir strateginiuose dokumentuose, KSI apibrėžiama įvardijant elementus: vandens tiekimo ir nuotekų valymo sistemos, kaimo ryšių palaikymo sistemos (keliai, IT, elektros energijos tiekimas, paštas), parodų ir pasitarimų salės, sveikatos priežiūros, švietimo, laisvalaikio centrai, gyvenamieji namai, svetingumas, turizmas (Gladstone social infrastructure..., 2011). Socialinės infrastruktūros elementai išskirti Jungtinės Karalystės mokslininkų ir praktikų (NUTS 2 lygmenyje) parodo, kad SI valdyti gali būti taikoma į rezultatus orientuota koncepcija, tačiau būtina įvertinti tiek horizontalią, tie vertikalią sprendimų integraciją. Socialinės infrastruktūros elementai išskiriami Jungtinėje Karalystėje (A social infrastructure plan..., 2006): bendruomenės patogumai, bendruomenės vystymasis, grupės ir 14

15 organizacijos, dotaciniai fondai, mokymasis ir kompetencijų tobulinimas, savanorystė ir kita abipusė parama. KSI elementų (objektų) klasifikacijos labai įvairios, nenusistovėjusios, priklauso nuo klasifikavimo tikslų. Mokslininkai (N.J. Miller (2001); J. Jasaitis, V. Ratkevičienė (2012)), kurie nagrinėjo skirtingų KSI sektorių vystymąsi, pažymi, kad KSI yra visuomenės vystymosi rezultatas (pasekmė), o jos būklė priklauso (priežastis) nuo visuomenės išsivystymo lygio, jos gamybinio, techninio, socialinio potencialo. KSI vystymas yra stiprių bendruomenių formavimas per besitęsiantį teritorinį vystymąsi ir bendruomenę įtraukiančias veiklas, išteklių paskirstymą, stiprinant kompetencijas ir pasitikėjimą žmonių ir bendruomenių grupių, įgalinant jas imtis efektyvių veiksmų ir lyderiaujančio vaidmens (Firm Foundations ). Pastarąją apibrėžtį reikėtų papildyti paslaugų prieinamumo ir pasiekiamumo aspektais ir įžvelgti KSI vystymo tikslą formuoti darnią bendruomenę. Vienas iš darnios bendruomenės bruožų yra stipri bendruomenė tai aktyvi (žmonės aktyvūs nugalint bendruomenės problemas ir gerinant gyvenimo kokybę), organizuota (žmonės dalyvauja kuriant ir remiant organizacijas, kurios nagrinėja bendras problemas ir teikia pasiekiamas ir prieinamas paslaugas), dalyvaujanti (žmonės ir jų grupės pritaria sprendimams, kurie lemia jų gyvenimo sąlygas, paslaugas ir institucinę savivaldą), palanki (žmonės priima vienas kitą suprasdami skirtingus požiūrius, kultūrą, tradicijas ir tikėjimą, pozityviai tai vertina), jungianti (turi prisirišimo ir tapatumo jausmą, skirtingų pažiūrų, tačiau atvirai bendraujantys ir kartu dirbantys), teisinga (žmonės skirtingų išsilavinimų ir identitetų, turi panašias gyvenimo ir lygias priėjimo prie paslaugų, užimtumo bei išteklių galimybes; grupės aktyviai nugali atskirtį ir diskriminaciją) (Skinner, 2006). Vis dažniau (A social infrastructure plan..., 2006) kaimo socialinių ekonominių pokyčių valdymo strateginiuose dokumentuose yra pabrėžiama, kad KSI vystymas yra integralus darnios bendruomenės kūrimas, nes tai lyg klijai, kurie suklijuoja bendruomenes, mobilizuoja individualias iniciatyvas teikiant paslaugas ir kuriant gyventojų poreikius atitinkančias sąlygas, skatina socialinį bendradarbiavimą ir sustiprina visa apimančias gyvenimo kokybės sąveikas bendruomenės viduje (1 pav.). Klestinti bendruomenė, vystomos įvairios ekonominės veiklos Vietovė tvarkingai apstatyta, išsaugant natūralią gamtą Lygiateisiškumas Ekonomika Bendruomenė teisinga visiems dabartinėms ir ateities kartoms, įtraukianti ir kitas bendruomenes Aktyvi, įtraukianti, saugi teisinga, tolerantiška ir susitelkusi, su stipria vietos kultūra ir kita bendruomeninė veikla Socialinė ir Būstas ir kultūrinė vietovės aplinka apstatymas DARNI BENDRUOMENĖ Paslaugos Valdymas Geras paslaugų išvystymas - viešos, privačios, bendruomenės ir savanorių teikiamos paslaugos yra prieinamos ir tenkina vietos gyventojų poreikius Gerai organizuota, perspektyviai dirbanti skatinanti ir įtraukianti partnerystė, reprezentuojanti savo narius, skatinanti lyderystę Transportas ir ryšių palaikymas Gamtinė aplinka Jautri aplinkai gyvenamųjų, ūkinių ir natūralių gamtos erdvių suderinamumas Gerai išplėtoti transporto ir komunikaciniai ryšiai padeda žmonėms pasiekti darbą, sveikatos ir kt. paslaugas 1 pav. Darnios bendruomenės komponentai (pagal The Egan review, 2004; A social infrastructure plan..., 2006; Atkočiūnienė, 2014) Svarbiausios visa apimančios gyvenimo kokybės sąveikos (1 pav.) bendruomenės viduje yra: aktyvi, įtraukianti ir saugi bendruomenė - teisinga, tolerantiška, surišanti stiprią vietos kultūrą, besidalijanti kitomis bendruomeninėmis veiklomis; trykštanti energija veiksminga, su 15

16 įtraukiančiu dalyvavimu, atstovavimu ir lyderyste; teisingumas kiekvienam įtraukiantis į kitas bendruomenes, dabar ir ateityje. V. Snieška, I. Zykienė (2011) pažymi, kad socialinės infrastruktūros lygis lemia regiono patrauklumą investuotojams, gyventojams ir turistams. O fizinės infrastruktūros vystymas negali panaudoti visaapimančio vystymosi potencialo norimame lygmenyje jei socialinė infrastruktūra nebus vystoma tuo pat metu ir panašiais tempais. Fizinės infrastruktūros pajėgumai ir techniniai patobulinimai tokių objektų kaip keliai, komunalinės paslaugos, elektrifikacija, atviros erdvės, parkai plėtojami įvertinant socialinės infrastruktūros reikalavimus, tokius kaip bendruomenės poreikiai, prekybos kompleksiškumas, restoranai, medicinos įrangos ir sveikatos paslaugų infrastruktūros, mokyklos ir kt. Kada nagrinėjame KSI valdymo ypatumus būtina įvertinti, kad kaimo vietovės atlieka ypatingas funkcijas ir vaidmenį teritorinėje erdvėje. Kaimo vietovės labai įvairios, palyginti su miestais yra retai apgyvendintos, tačiau didelė kaimo vietovių žemių dalis aktyviai naudojama. Todėl daugelis išlikusių natūralių plotų patiria didelę apkrovą ir jiems gresia fragmentacijos pavojus. Tai daro poveikį ekosistemų funkcionavimui, nes ekosistemoms reikia erdvės, kad jos galėtų tarpti ir atlikti savo funkcijas. Pusiau natūralių arealų išlaikymas reikalauja tiesioginės ar netiesioginės žmonių veiklos. Taip pat yra aišku, kad gana konkretus bendruomenės supratimas apie ekosistemų ir vietovės darnų vystymąsi gali suvaidinti reikšmingą vaidmenį plėtojant bendruomenės kompetencijas ir socialinį kapitalą, ir atvirkščiai bendruomenės kompetencijos ir socialinis kapitalas gali sudaryti pagrindą ekosistemų ir vietovės darniam vystymuisi dėka socialinės infrastruktūros. KSI paslaugos ir ekosistemų paslaugos tarpusavyje glaudžiai susijusios. N. Page (2010) išskirtos ekosistemų paslaugos tai tik patvirtina: reguliavimo: aplinkos augalijos, gyvūnijos, mikroorganizmų egzistavimui sukūrimas, oro, vandens ir dirvožemio kokybės palaikymas, klimato kaitos mažinimas, potvynių reguliavimas, kenkėjų reguliavimas, apdulkinimas, erozijos prevencija; kultūrinės: kultūrinės įvairovės palaikymas, dvasinių ir religinių vertybių išsaugojimas, rekreacinės ir estetinės erdvės sukūrimas; pagalbinės: dirvožemio formavimasis. Jungtinėje Karalystėje tikslinio regiono Milton Keynes ir Pietų Midlands tarpregioninė Taryba (Planning Sustainable Communities..., 2005) nustatė tam tikrus svarbius principus: Žalioji infrastruktūra turi būti orientuota į socialinę įtrauktį, švietimą, mokymą, sveikatos ir gerovės kūrimą įtraukiant bendruomenę ir įgyvendinant mokymosi visą gyvenimą strategiją. Padrąsinantis bendruomenės įtraukimas iš pat pradžių projektuojant, įgyvendinant ir prižiūrint infrastruktūros objektus, nes vietos bendruomenė dažnai gali geriausiai nustatyti žaliosios infrastruktūros tipą, kuri atitiktų gyventojų poreikius ir padėtų užtikrinti ilgalaikį žaliosios infrastruktūros valdymą ir nuosavybę. Padrąsinantis specialių interesų grupių įtraukimas, nes jos gali turėti svarbiausius vaidmenis, kuriant stiprią vietos bendruomenę kai keičiamas kraštovaizdis. Žalioji infrastruktūra sukuria ryšius, apima daug susijusių objektų, o tikslai yra platūs: Turtingas ir įvairus kraštovaizdis Išmintingas išteklių naudojimas Stipri kaimo ekonomika Darnus tarnsporto tinklas Sveika aplinka Gamtos kultūrinė klasė Darni bendruomenė (Green infrastructure,2013) Žalioji infrastruktūra tai yra regiono gyvavimo paramos sistema tinklas natūralios gamtos komponentų ir žalių, ir mėlynų erdvių, kurios yra viduje ir tarp miestų, miestelių ir kaimų, kuriuose sukuriama socialinės, ekonominės ir aplinkos nauda (North West Green Infrastructure Guide, 2009.) Naujausi Europos aplinkos agentūros statistiniai duomenys rodo, kokios svarbios šios tendencijos. Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo išbetonuota maždaug

17 km²; tai reiškia, kad tik per dešimt metų nenatūralių plotų padaugėjo 5 proc. Be to, ES m. buvo nutiesta km naujų greitkelių. Miestų plėtra, intensyvi žemės ir miškų ūkio veikla, transporto keliai visa tai yra rimtos, o kartais ir neįveikiamos rūšių judėjimo kliūtys. Dėl jų ir visa aplinka tampa priešiška bei neprieinama laukinei gyvūnijai bei augalijai (Žalioji infrastruktūra, 2010). Sukūrus žaliąją infrastruktūrą, bus vėl sujungti esami natūralios gamtos plotai, pavyzdžiui, sukuriant koridorius arba jungtis ir ekologinius tiltus; be to, pagerės bendra ekologinė visos aplinkos kokybė, aplinka taps palankesnė ir pralaidesnė laukinei gyvūnijai bei augalijai. Dėl to investuoti į žaliąją infrastruktūrą taip pat ekonomiškai naudinga. Funkcijas, kurias gamta atlieka veltui, pakeisti žmogaus sukurtais sprendimais yra ne tik sunkus techninis uždavinys, bet ir labai brangu. Vadinasi valdant KSI būtina kurti žaliąją kaimo socialinę infrastruktūrą. Tokie abipusiai naudingi arba su nedideliais nuostoliais teikiantys didelės naudos metodai gali būti visokeriopai naudingi ne tik tiems, kurie naudojasi žeme (ūkininkai, miškininkai, turizmo paslaugų teikėjai ir t. t.), bet ir visai visuomenei, nes ji gali naudotis vertingomis ekosistemų funkcijomis, pavyzdžiui, vandens valymas ar dirvos gerinimas, ir žmonėms sukuriamos patrauklios atokvėpio sąlygos. Žaliosios infrastruktūros valdymo principai turėtų skverbtis naudojant suplanuotus bendruomeninius daugiafunkcinius žaliųjų erdvių tinklus ir KSI elementų tarpusavio ryšius, kurie suprojektuoti, vystomi ir valdomi sprendžiant aplinkosauginius, socialinius ir ekonominius subregionų bendruomenių poreikius. Tai yra kompleksinė veikla KSI viduje ir išorėje, prisidedanti prie SI, aukštos kokybės natūralios ir sukurtos aplinkos, kurioje susiformavęs poreikis padidinti gyvenimo kokybę dabarties ir ateities gyventojams bei lankytojams, bei suteikti darnumui tinkamą gyvavimą. Išanalizavus literatūros šaltinius ir strateginius dokumentus, straipsnio autorių nuomone, kaimo socialinę infrastruktūrą galima apibrėžti taip: Kaimo socialinė infrastruktūra (KSI) tai teritorinė ir erdvinė tarpusavyje susijusių ekonominės ir socialinės veiklos rūšių bei santykių, sudarančių sąlygas ekosistemų funkcionavimui, žmogiškojo, fizinio ir socialinio kapitalų kūrimui, kuriais naudojasi individai ir bendruomenė tenkindami savo individualius ir socialinius poreikius, sistema. Integruotas kaimo socialinės infrastruktūros valdymas KSI vystymas yra nuolatinis darnių bendruomenių kūrimas per besitęsiantį teritorinį vystymąsi, miesto ir kaimo integraciją, bendruomenę įtraukiančias veiklas, išteklių paskirstymą, stiprinant žmonių ir bendruomenių grupių kompetencijas ir pasitikėjimą, įgalinant jas imtis efektyvių veiksmų ir lyderio vaidmens. Pritaikius J. Kvedaravičiaus (2008) požiūrį į vystymosi sąvoką teigiama, kad KSI vystymasis nėra savaiminis. Šioje vietoje iškyla poreikis pokyčių valdymo procesui, kuris virsta į valdymo sprendimus ir jų realizavimą, pakreipiant KSI ir kitas veiklas norima linkme, užtikrinant keliamų tikslų realizavimą. Valdant SI vystymąsi kaimo vietovėse, galima nukreipti šių vietovių vystymąsi arba tiesiog vystyti KSI norima linkme, todėl ypač svarbu tinkamai pasirinkti galutinius vystymosi tikslus, bei užtikrinti, kad pats vystymosi procesas būtų darnus. Mcloughlin, C. ir Batley, R. (2012) nustatė 4 tipus techninių charakteristikų, kurios daro įtaką paslaugų teikimo politikai sektorių viduje ir tarp sektorių: aplinka kurioje gėrybė buvo sukurta: gali paslauga būti teikiama rinkoje ar reikalinga viešoji intervencija; rinkos netobulumas: kokios yra racionalios viešos intervencijos; orientacija į rezultatus: kaip santykiai tarp kontrolės ir atskaitomybės daro įtaką paslaugų organizavimo ir teikimo būdams; paklausa: kaip aprūpinimo paslaugomis aplinka daro įtaką paslaugų vartojimo ir paslaugų teikimo kontrolės būdams. Išanalizavus A. Astrausko ir G. Česonio (2008), J.A.F. Stoner ir D.R. Gilbert (2005), S. Teriman ir T. Vigitcanlar (2011) ir kt. nuomones, buvo naujai apibrėžta KSI valdymo sąvoka. KSI valdymas apima tam tikros teritorijos SI objektų, paslaugų ir darbuotojų skaičiaus planavimą, pajėgumų ir vystymosi koordinavimą, paslaugų paklausos ir pasiūlos subalansavimą 17

18 siekiant užtikrinti kaimo žmogaus socialinę raidą, bendruomenės poreikių tenkinimo galimybes, teritorijos vystymo darną bei vietos plėtros veikėjų dalyvavimą organizuojant KSI paslaugų tinklo valdymą ir hierarchiškumą, atsižvelgiant į besikeičiančius visuomenės poreikius. KSI valdymo sąvoka yra kompleksinė, o pats valdymo procesas sudėtingas, kuriame dalyvauja tiek paslaugų organizatoriai ir tiekėjai, tiek paslaugų vartotojai. Kaimo gyventojai vykdo įvairias funkcijas. Jų aktyvumas ir dalyvavimas priimant, įgyvendinant KSI valdymo sprendimus padeda subalansuoti KSI paslaugų pasiūlą ir paklausą. Socialinė infrastruktūra, V. Snieškos, I. Zykienės (2010) nuomone, užtikrina socialinių poreikių tenkinimą ir taip prisideda prie nacionalinio ekonominio lygio augimo. Socialinės infrastruktūros vystymas sudaro galimybes gyventojams įgyti išsilavinimą, profesinius įgūdžius, kuriuos jie gali panaudoti dirbdami. Nuo socialinės infrastruktūros, ypač kaimo gyvenamosiose vietovėse plėtros priklauso žmonių gyvenimo kokybė, kuri, pasak J. Jasaičio, V. Ratkevičienės (2012), susijusi ne tik su pagrindinių gyventojų poreikių patenkinimu, bet ir su galimybėmis save realizuoti darbe bei asmeniniame gyvenime. Geram gyvenimui būtina daugelis prielaidų finansinė gerovė, sveikata, išsilavinimas, socialinė integracija ir kt. (Juozulynas ir kt., 2010). Tačiau sąlygos infrastruktūros plėtrai kaime yra pakankamai sudėtingos. Socialinės paskirties objektų labiausiai trūksta mažo našumo žemių ir toliausiai nuo regionų centrų nutolusiose kaimo vietovėse (Jasaitis, Ratkevičienė, 2012). Egzistuojančioms problemoms spręsti būtina taikyti į rezultatus orientuoto valdymo principus ir elementus. Į rezultatus orientuotą valdymą galima apibrėžti cikliškumu paremtą požiūrį į valdymą, kuris sujungia strategiją, žmones, išteklius, procesus ir matavimą, kad pagerėtų sprendimų priėmimas, skaidrumas ir atskaitomybė (Kanados tarptautinės plėtros agentūra, cit. pgl: I. Segalovičienė, 2012). I. Segalovičienė (2012), apibendrindama įvairius požiūrius, patikslina į rezultatus orientuoto valdymo sampratą tai specifinė valdymo metodika, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas laiku pasiekti veiklos tikslus ir numatytus veiklos rezultatus. Vadinasi yra svarbiau veiklas orientuoti į bendrą SI vystymosi rezultatą, o ne į formalias procedūras, atskirus projektus. Infrastruktūros valdymas turėtų būti orientuotas į besikeičiančių gyventojų poreikių patenkinimą. Be to yra aktualu vystant KSI susitarimas dėl integruotos koncepcijos apimančios skirtingų sektorių tikslus, veiksmus bei politiką. Susitarimas gali būti pasiektas tik aukštesniu lygmeniu, o koncepcija gali būti realizuojama laikantis infrastruktūros valdymo plano ar programos. Tai reikalauja ne tik politinės lyderystės, bet ir aukštesniosios savivaldybių vadovybės angažavimo, kad būtų suderinti atskiri sektorių ar tarnybų interesai, nustatytas infrastruktūros lygis. Regioninių grupių lyderiai atlieka svarbų vaidmenį, skatindami bendrąją infrastruktūros viziją, kaip sudėtinę vietovės ilgalaikės strategijos ir bendrojo plano dalį. 2 pav. Socialinės infrastruktūros valdymo loginis modelis (Pagal Jakubavičių, Strazdą ir kt. (2003); Augustinaitį (2003), Planning Sustainable Communities - A Green Infrastructure (2005); A social infrastructure plan... (2006); Segalovičienę (2012). 18

19 KSI ir jos valdymas yra sudėtingas procesas ir pasižymi hierarchiškumu (žr. 2 pav.). Vietos savivaldos lygmenyje, savivaldybių administracijos nustato infrastruktūros lygį. KSI ir jos objektai yra socialinės infrastruktūros integruoto valdymo elementai (2 pav.). Socialinės infrastruktūros valdymo loginis modelis parengtas vadovaujantis cikliškumu paremtu požiūriu. Vidinis KSI valdymas susideda iš 6 etapų: 1. KSI paslaugų vartotojų poreikių ir strateginių vystymo tikslų nustatymas. Strateginių KSI vystymo, orientuojantis į konkrečios vietovės kaimo gyventojų poreikius, tikslų formavimo metu nustatoma, kokių rezultatų yra siekiama plėtojant KSI. Rengiama infrastruktūros vystymo strateginė programa tikslams, prioritetams, iniciatyvoms ir veiksmams, reikalingiems trumpuoju, vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu, nustatyti. Programa turėtų būti grindžiama aktyviu piliečių, verslo atstovų, valdžios institucijų ir nevyriausybinių organizacijų dalyvavimu. Vietovėje numatomos paslaugų vartotojų tikslinės grupės, finansavimo šaltiniai, vietos veikėjų įtraukimas į KSI paslaugų teikimą ir organizavimą. 2. KSI vystymas: paslaugų, priemonių ir rezultatų planavimas. Įvardijamos KSI ir paslaugų vystymo galimybės, rengiant priemonių planą nustatoma tiksli KSI vystymo veiksmų seka, priemonės ir jų turinys. Įvertinami vidinės ir išorinės aplinkos veiksniai bei numatomi ištekliai ir technologijos ateityje. Numatoma KSI objektų veiklos (traukos) zona, t.y. teritorija, kurioje veikia ar bus steigiamas vienas ar kitas KSI objektas kokiam vartotojų skaičiui paslauga skirta. 3. KSI paslaugų teikimo organizavimas nuolatinis valdymo procesas, susijęs su integruotu įvairių priemonių ir veiksmų įgyvendinimu, darniu KSI objektų veiklos procesu. Šiame etape svarbūs yra veiklos rezultatai ir tiems rezultatams užtikrinti naudojami ryšiai, ištekliai, taikomos KSI valdymo ir paslaugų teikimo technologijos. Iniciatyvos imasi vietos valdžia, KSI objektų vadovai ir darbuotojai, vietos bendruomenė, pasitelkdami vietos išteklius ir remdamiesi egzistuojančiomis vertybėmis (pvz., žaliosios infrastruktūros principais). Be to, plečiamas naudingų kontaktų tinklas, ir taip prisidedama prie vietovės vystymo strategijos. KSI paslaugų teikimo organizavimas vykdomas remiantis inovacinės veiklos planu, iš kurio galima sužinoti: kas ir kada turi būti padaryta, kas darys ir kaip darys, kokie ištekliai bus reikalingi kiekvienam darbui atlikti ar paslaugai suteikti, kaip įvertintos kainos ir kiekvieno darbo trukmė, darbų eiliškumas ir jų vykdymo laikas. 4. KSI veiklos horizontalus ir vertikalus koordinavimas derinami kaimo vystymo, vietos veikėjų, organizacijų tikslai ir veiksmai, įgyvendinant KSI vystymo planą gyvenamojoje vietovėje. Šiame etape svarbūs subsidiarumo, partnerystės ir atsakomybės bei decentralizavimo principai, kurie skatina visus vietos veikėjus įvertinti vieni kitų nuomonę, leidžia suprasti, jog KSI paslaugų pasiūla ir paklausa atitiks vartotojų poreikius, jeigu kaimo socialinės infrastruktūros objektų tinklas bus optimizuojamas bendru valdžios, vietos gyventojų, kaimo bendruomeninių organizacijų sutarimu. Decentralizavimo principas sprendimų priėmėjams gali padėti greičiau ir horizontaliai integruojant įgyvendinti KSI tinklo valdymo sprendimus. Taip pat didina vietos veikėjų ir KSI darbuotojų ir paslaugų vartotojų atsakomybę už produktyvesnį paslaugų teikimą, racionalesnį išteklių panaudojimą, vietos identiteto stiprinimą ir pan. 5. KSI paslaugų vartotojų nuomonės ir bendruomenės darnumo vertinimas. Atliekant KSI paslaugų vartotojų nuomonės tyrimus išsiaiškinami kaimo gyventojų poreikiai bei analizuojamos ir vertinamos kaimo socialinės infrastruktūros paslaugos. Naudojamų paslaugų kokybė, jų prieinamumas bei pasiekiamumas lemia gyventojų gyvenimo kokybę, paslaugų vartojimo dažnumą, darbo produktyvumo augimą, namų ūkių pajamų didėjimą bei sveikatos gerėjimą. Tai leidžia individui kurti savo gyvenimą, atsižvelgiant į savo poreikius ir gebėjimą įgyvendinti savo tikslus. 6. KSI veiklos stebėsena ir vertinimas apima procesą, kurio metu tikrinama ir atskleidžiama, kaip atliekamų veiksmų rezultatai atitinka planuojamus KSI vystymo rezultatus bei kaip jie yra vertinami (KSI paslaugų vartotojų skaičius, paslaugos naudojimo dažnumas, investicijos į vieną ar kitą sektorių, bendradarbiavimas su SI vietos ir užsienio institucijomis ir pan.). Būtina atlikti einamąjį veiksmų plano veiksmingumo vertinimą. Atlikus tokį vertinimą, 19

20 gali būti siūlomos naujos priemonės arba iš naujo apibrėžiami jau numatyti veiksmai. Įgyvendinant projektus parengtos priemonės, padedančios vietos valdžios institucijoms vertinti KSI projektų veiksmingumą darnumo požiūriu, teikti tokio vertinimo ataskaitas ir taip didinti vietos valdymo skaidrumą. Stebėsena ir vertinimas yra svarbūs į rezultatus orientuoto valdymo elementai (Segalovičienė, 2012), nes ypač svarbus yra tikslų ir rezultatų siekimas, skaidrumas ir atskaitomybė, sprendimų priėmimo gerinimas ir kt. Būtina sekti veiklos įvykių eigą ir rasti atsakymus į klausimus apie veiklos produktyvumą, efektyvumą ir pan. Taikant integruotą metodą, numatomos ilgalaikės strateginės vizijos ir, siekiant užtikrinti darną, susiejamos įvairios skirtingais administraciniais lygmenimis įgyvendinamos politikos kryptys. Be to, taikant integruotąjį KSI valdymą, susiję klausimai, pavyzdžiui, kaimo pakyčių valdymo ir administravimo, integruotojo erdvių planavimo, ekonominės gerovės ir konkurencingumo, socialinės įtraukties ir aplinkos tvarkymo, sprendžiami kartu. Integruoto valdymo metodas grindžiamas žinybų ir KSI sektorių bendradarbiavimu, visų susijusių suinteresuotųjų šalių dalyvavimu ir vietos, regioninės bei nacionalinės politikos integravimu. Integruotas SI valdymo modelis paremtas holistiniu požiūriu, apimančiu SI valdyme dalyvaujančių suinteresuotų pusių partnerystę, sprendimų priėmimą, koordinavimo ir stebėsenos sistemų sukūrimą, nacionaliniame, regioniniame ir vietiniame lygmenyse. Valdymo lygiai yra tarpusavyje susiję, nes viename ar kitame lygyje priimami sprendimai turi tiesioginės įtakos KSI paslaugų pasiūlos ir paklausos subalansavimui siekiant užtikrinti vartotojų gerovę. Vietos lygmenyje KSI valdymo vienas iš pagrindinių tikslų yra vietos gyventojų poreikių patenkinimas, siekiant užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą atstumo, lankstumo ir kainos aspektu, o regioniniame ir nacionaliniame lygmenyje reglamentuojama, kaip visa tai įgyvendinti siekiant darnos. Europinis lygmuo tai ES politika, pvz.: Lisabonos strategijoje (2000) numatyta, jog vienas iš prioritetų yra mokymosi visą gyvenimą užtikrinimas, tačiau atsižvelgiant į nacionalinį valdymą, pastebime, jog švietimo sektoriuje mažai kas keičiasi. Vis daugiau švietimo įstaigų yra uždaroma, neprisiimant naujų funkcijų, neteikiant į bendruomenės vystymąsi orientuotų mokymosi paslaugų, nesiorientuojant į ateities kartų poreikių užtikrinimą. Vykdoma per mažai funkcijų, orientuojamasi į tradicinį ir siaurą paslaugų vartotojų ir teikėjų ratą. Apibendrinant galima teigti, jog integruotas (jungiantis į vieną sistemą) požiūris į kaimiškų vietovių vystymo sistemą pasižymi tokiais požymiais: dėmesys turėtų būti sutelktas į bendruomenę, vietos ekonomiką ir aplinką; vystymas turi būti vykdomas derinant principus tiek iš viršaus į apačią, tiek iš apačios į viršų, t.y. turėtų apimti politiką, žmogiškuosius ir finansinius išteklius, paramą (visuose lygmenyse); turėtų apimti visus sektorius viešą, privatų ir savanorišką, bei visas ekonomines veiklas; turėtų būti pagrįstas partneryste tarp kaimo plėtros veikėjų, geografinių vietovių, veiklų ir sektorių; tikslas ir pasekmė sinergijos efektas. Veiksmingas KSI objektų valdymas gali užtikrinti vietovės darnią plėtrą. Svarbu atsižvelgti į sąlygas visuomenės socialinei ir ekonominei veiklai plėtoti, kaimo vietovės viziją, misiją ir atliekamas funkcijas, valdymo principus, dabarties bei ateities kartų socialinę raidą bei poreikių KSI paslaugoms patenkinimą. Socialinės infrastruktūros valdymo principai kaimiškų vietovių integruoto vystymo kontekste Kaimas įgauna vis daugiau funkcijų, kurios ankščiau buvo priskiriamos tik urbanizuotoms vietovėms rezidentinė (gyvenamosios vietos), diversifikuotos daugiasektorinės ekonominės veiklos, pažinimo ir lavinimo, relaksacijos ir reabilitacijos bei kitas. Kaimui vykdyti jam priskirtas funkcijas tampa sudėtinga, nes retinamas KSI objektų tinklas, mažėja finansavimas jų išlaikymui, paslaugų vartotojai ir vietos veikėjai nėra aktyvūs KSI paslaugų teikėjai ir vartotojai. 20

21 KSI paslaugų organizatoriai ir teikėjai kaimo vietovėse susiduria su tam tikrais sunkumais, kurie būdingi tik kaimui dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus ir platesnio objektų tinklo vietovėje. Kai kurie sunkumai kyla paslaugos vartotojams ir priklauso nuo artumo ir pasiekiamumo. Kitų sunkumų patiria paslaugų teikėjai ir jie priklauso nuo: paslaugų vartojimo dažnumo, vietovės izoliuotumo, miesto paslaugų konkurencijos. Siekiant išvengti sunkumų, svarbu užtikrinti kokybišką kaimo socialinės infrastruktūros funkcionavimą ir parengti vietos darnaus vystymo strategijas, užtikrinančias KSI pasiūlos ir paklausos subalansavimą, dabarties ir ateities kartų poreikių patenkinimą. KSI valdymo principai lietuvių mokslinėje literatūroje nėra analizuojami. Plačiąją prasme juos būtų galima apibrėžti kaip tam tikras taisykles, vietovės KSI veikėjų ir bendruomenės elgesio normas ir nurodymus, kuriais vadovaujasi KSI paslaugų teikimo organizatoriai, paslaugų teikėjai tam tikromis visuomenėje susiklosčiusiomis situacijomis. Kaimo plėtros sėkmė priklauso nuo principų, kuriais remiamasi formuojant veiksmų programas ir įgyvendinant kaimo funkcionavimo bei jo plėtros tikslus (Kaimo bendruomenių..., 2004). Todėl gyvenamosios vietovės kaimai, seniūnijos, savivaldybės savo vietos problemas turėtų spręsti bendradarbiaudamos, koordinuotai bei integruotai. L. Žalimienė (2003) pažymi, kad socialinių paslaugų teikimas, kaip tiesioginis paslaugų teikėjo ir gavėjo kontaktas, yra reglamentuojamos tam tikrų principų, kurių laikantis garantuojama teikiamų paslaugų kokybė, išsaugomos kliento teisės, pasiekiamas kuo didesnis teikiamų paslaugų efektas kliento gyvenimo kokybei. Mokslinėje literatūroje ypač dažnai minima viešojo valdymo sąvoka, kuri apibrėžiama kaip vertybių, programų ir institucijų sistema, padedanti visuomenei tvarkyti savo ekonominius, socialinius ir politinius reikalus, naudojantis valstybės, pilietinės visuomenės ir privataus sektoriaus sąveika (Domarkas, 2011, p. 10). Naujasis viešasis valdymas, A. Guogio, A. Šilinskytės (2013) teigimu, akcentuoja skaidrumą, atvirumą, pilietiškumą, pliuralizmą, demokratiją, korupcijos nebuvimą ir aktyvią nevyriausybinių organizacijų veiklą. Pasak V. Domarko (2011), ši valdymo forma mokslinėse publikacijose įvardijama įvairiai: naujasis viešasis valdymas, gerasis valdymas, sąveikaujantis valdymas, korporatyvinis valdymas ir kt. Viešojo valdymo specialistai akcentuoja, kad vienu esminių veiksnių reformuojant ir plėtojant modernizavimo procesus viešajame sektoriuje, tapo inovacinių procesų valdymas ir plėtra (Raipa, Jurkšienė, 2013). A. Raipos, L. Jurkšienės (2013, p. 227) nuomone, tikslingos reformos, viešojo sektoriaus modernizavimas bei inovacijų vystymas tapo pagrindiniais efektyvaus valdymo indikatoriais. Vykstantys pokyčiai visuomenėje verčia valstybės institucijas, kurios formuoja SI politiką ir ją įgyvendina, taikyti inovatyvius valdymo metodus ir įvertinti visuomenės senėjimo tendencijas. Siekiant apibrėžti KSI valdymo principus buvo sugretinami ir analizuojami mokslinėje literatūroje pateikiami kaimo plėtros, socialinių paslaugų teikimo, valdymo ir gero valdymo principai (1 lentelė). 1 lentelė. Kaimo plėtros, socialinių paslaugų teikimo, valdymo ir gero valdymo, infrastruktūros vystymo principų sugretinimas Kaimo plėtros principai Subalansuotumas Lokalumas Išsaugojimas Tolygumas Integruotumas Subsidiarumas Partnerystė ir atsakomybės pasidalijimas Novatoriškumas Decentralizacija Socialinių paslaugų teikimo principai Savanoriškumas Adekvatumas Savipagalbos skatinimas Požiūris į visumą Lankstumas Tęstinumas Normalizavimas Bendradarbiavimas Valdymo principai Darbo pasidalijimas Valdžia Drausmė Komandų vienovė Krypties vienovė Individualių tikslų pajungimas bendrai gerovei Atlyginimas Centralizacija Hierarchija Gero valdymo principai vietos lygmenyje Sąžiningas rinkimų organizavimas, atstovavimas ir piliečių dalyvavimas Reagavimas į gyventojų poreikius Veiksmingumas ir efektyvumas Atvirumas ir skaidrumas Infrastruktūros plėtros principai Infrastruktūra privalo būti sukurta, tačiau patirtos išlaidos turi būti kompensuojamos. Teritorijos skirstomos į urbanizuojamas ir neurbanizuojamas. Infrastruktūros plėtros mokestis. 21

22 Iš apačios į viršų nukreipto vektoriaus Tvarka Teisingumas Personalo stabilumas Iniciatyva Kolektyvo dvasia Įstatymų viršenybė Etiškas elgesys Kompetencija ir gebėjimai Inovacijos ir atvirumas pokyčiams Darnumas ir orientacija į ilgalaikes perspektyvas Patikimas finansinis valdymas Žmogaus teisės, kultūrų įvairovė, socialinė sanglauda Atskaitomybė Sukurta inžinerinė infrastruktūra turi būti perduota savivaldybei. Magistralinės sistemos projektuojamos ir įrengiamos tinklų savininkų lėšomis. Savivaldybė nustato infrastruktūros lygi. Konsolidacija plėtros teritorijose. Steigiamas vyriausiojo inžinieriaus institutas Parengta pagal: Žalimienė, 2003; The Egan review, 2004; Kaimo..., 2004; Stoner, 2005; Šaparnienė, 2010; Šaparnienė, Valukonytė, 2012; LR Infrastruktūros plėtros įstatymo koncepcija, Lietuvos Infrastruktūros plėtros įstatymo koncepcijoje (2014) suformuluotas principas - infrastruktūros plėtros mokestis, yra naujas principas, kurį suponavo sparti infrastruktūros plėtra, konformizmo politika ir visuomenės senėjimo tendencijos. Savivaldybės administracija įsteigia arba paskiria infrastruktūros plėtros organizatorius. Numatoma sukurti fondą, savivaldybių administracijos turėtų nustatyti vienkartinį mokestį. Lėšos sukauptos per infrastruktūros mokestį naudojamos infrastruktūros plėtrai. Mokesti gali būti mokamas kitais budais Išanalizavus mokslinėje literatūroje (Kaimo bendruomenių plėtra (2004), L. Žalimienė (2004) ir J. F. Stoner (2005), Šaparnienė, Valukonytė, (2012)) ir LR Infrastruktūros plėtros įstatymo koncepcijoje (2014)) pateiktus principus, įvertinus KSI vystymo tikslus (Atkočiūnienė (2000); Planning Sustainable Communities A Green Infrastructure (2005); A social infrastructure plan... (2006); Strengthening communities (2006); Segalovičienė (2012)), atlikus kaimo plėtros, socialinių paslaugų teikimo, valdymo ir gero valdymo, infrastruktūros vystymo principų sugretinimą buvo išskirti 8 pagrindiniai KSI valdymo principai, kuriais turėtų vadovautis sprendimų priėmėjai ir įgyvendintojai: 1. Principų iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų derinimas 2. Vartotojų poreikių patenkinimas ir vietos iniciatyvos 3. Partnerystė ir atsakomybės pasidalijimas 4. Vietos gyventojų įtraukimas ir decentralizuotas sprendimų priėmimas 5. Nuolatinis mokymasis, kvalifikacijos kėlimas ir savipagalbos skatinimas 6. KSI lygis, integruotumas ir hierarchiškumas 7. Inovacijos, atvirumas pokyčiams ir veiksmingumas 8. Ekologija 1. Principų iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų derinimas taikant holistinį požiūrį. Planuojant ir įgyvendinant vietos plėtros projektus pagrindinis vaidmuo tenka vietos bendruomenei, kuriai deleguojamos tam tikros, jos sugebėjimus atitinkančios, vietos plėtros funkcijos (Kaimo bendruomenių..., 2004). SI organizacijų vadovai ir darbuotojai derindami šiuos principus turi formuoti dalyvavimu pagrįstą požiūrį, skatinti vietos bendruomenės iniciatyvas. Įvairios vietos valdžios institucijos turi vykdyti informavimo, konsultavimo, priežiūros, finansinės paramos, viešo intereso atstovavimo funkcijas. Suradus balansą tarp šių principų KSI gali tapti atsparia (angl., resielence), išsiskirti iš kitų vietovių, pritraukti daugiau investicijų ir žmogiškojo kapitalo. 2. Vartotojų poreikių patenkinimas ir vietos iniciatyvos. Vietovės gyventojų poreikiai turi būti periodiškai tiriami, skatinamos vietos gyventojų iniciatyvos, kurių pagalba būtų gerinama ne tik teikiamų paslaugų kokybė, bet ir vidinė bei artima išorinė aplinka. Patys vietos gyventojai turi įsitraukti į pokyčių valdymą, imtis veiksmų (savanorystė, naujos idėjos) galinčių patobulinti esamą SI būklę. 22

23 3. Partnerystė ir atsakomybės pasidalijimas. Lygiavertės partnerystės tarp vietos plėtros veikėjų formavimas komunikuojant, konsultuojantis, ieškant ir rengiant bendrus sprendimus. Atsakomybės pasidalijimas kaimo vietovėje leidžia disponuoti žiniomis ir ištekliais, lemiamą įtaką turi įtakingesni, laikomi vietos pavyzdžiais, SI objektų veikėjai, kurie nuolat bendradarbiauja ir skatina partnerystę. 4. Vietos gyventojų įtraukimas ir decentralizuotas sprendimų priėmimas. Teikiamos paslaugos turi geriausiai atitikti įvertintus kliento poreikius (Socialinės paslaugos, 2003). Todėl būtina gyventojus ir paslaugų teikėjus įtraukti į KSI valdymo sprendimų priėmimo procesą bei atsižvelgti į jų pageidavimus, skatinti vartoti ir teikti paslaugas. Į strategijos, kaip ir SI vystymo planavimą, parengimą ir įgyvendinimą turi būti įtraukta visa tam tikros vietovės bendruomenė ir atsakingos institucijos. Vietos bendruomeninės organizacijos rengdamos ir įgyvendindamos projektus gali aktyviai prisidėti valdant KSI, teikiant paslaugas ir įtraukiant vietos gyventojus į bendruomenės veiklą, taip formuojant pačių vietos gyventojų atsakomybę ir partnerystę. 5. Nuolatinis mokymasis, kvalifikacijos kėlimas ir savipagalbos skatinimas. KSI objektų paslaugų teikėjai, siekiantys teikti kokybiškas paslaugas ir gauti atitinkamą rezultatą, turi nuolat mokytis, kelti savo kvalifikaciją. Ieškoti novatoriškų būdų, kaip darniai vystyti KSI paslaugas. Išsilavinusi vietos bendruomenė ir SI objektų darbuotojai gali priimti tinkamus sprendimus ir atstovauti savo vietovei. Svarbu skatinti vietos gyventojų socialinį aktyvumą, pagalbą vienas kitam, savanorystę, ugdyti bendruomeniškumą, taip didinant KSI teikiamų paslaugų prieinamumą visoms vietovės amžiaus grupėms. 6. KSI lygis, integruotumas ir hierarchiškumas. KSI paslaugos turi būti plėtojamos tiek kaimo vietovėse, tiek miestuose. Konkrečius veiksmus ir priemones integruoja KSI valdymo arba vystymo strategija taikant pasidalijamąjį valdymą. Kuriant KSI strategiją turi būti atsižvelgiama į vietovės integruoto vystymo strategiją, vietos gyventojų poreikius, smulkaus ir vidutinio verslo paslaugų plėtrą, gamtinių išteklių panaudojimą, SI objektų veiklos ypatumus ir jų teritorinį išsidėstymą. Tarp teikiamų SI paslaugų pasiūlos ir paklausos turi būti sukuriamas balansas, kad patenkintų tiek SI paslaugų vartotojų poreikius, tiek paslaugų teikėjų lūkesčius. Sprendimai, būtini KSI vystymui turi būti priimami integruotai įvairiuose hierarchiniuose lygmenyse orientuojantis į rezultatus, o jų įgyvendinimas perduotas darbuotojams ar vietos gyventojams. Taip skatinama partnerystė, sprendimai greičiau įgyvendinami. SI paslaugos, atsižvelgiant į teritorijos dydį, vartotojų poreikius ir SI objektų išsidėstymą turi būti kuriamos pakopomis (pirmo būtinumo ir kasdienės SI paklausos paslaugos turi būti priartinamos arčiau gyventojų gyvenamosios vietovės seniūnijos centre, kaimuose, o periodinės ar epizodinės paklausos paslaugos gali būti išdėstytos rečiau rajono centruose, didžiuosiuose miestuose). Sėkmė priklauso nuo visų valdymo lygmenų bendradarbiavimo ir veiksmingo daugiapakopio valdymo principų įgyvendinimo bei nuo visų subjektų, visų suinteresuotųjų šalių ir net plačiosios visuomenės dalyvavimo vietos lygmeniu jos kūrimo ir įgyvendinimo procese. 7. Inovacijos, atvirumas pokyčiams ir veiksmingumas. KSI vystyme ir jos valdymas inovacijos diegiamos ne tik dėl to, kad vietovėje reikalinga paslaugų įvairovė, bet ir dėl to, kad būtų veiksmingai panaudotas tiek socialinis kapitalas, tiek finansiniai, gamtiniai ištekliai. Anot V. Giedraitytės ir A. Raipos (2012), inovaciniai procesai pasireiškia tendencija keisti galiojančias veiklos procedūras, struktūras ir dinamiką, valdymo modelius, darbo pobūdį, valdžios galias ir kaimo vietovėje veikiančių aktyvių veikėjų santykius. 8. Ekologija. Socialinė infrastruktūra turėtų būti paremta žaliosios infrastruktūros koncepcija, gamtinio kapitalo, kraštovaizdžio vientisumo puoselėjimu, galimybių gyvuoti nesaugomose teritorijose turi turėti laukinė gyvūnija ir augmenija, turi būti kuriami draugiški santykiai, ryšiai tiek žmogui, tiek aplinkai. Plėtojant KSI integruotai su žaliąja infrastruktūra lengviau būtų išsaugoti vertingas ekosistemų funkcijas, o integruotai planuojant teritorijas, naudojant žemę būtų suteikiama daugiau erdvės gamtai. Siekiant pagerinti KSI valdymo lygmenų sąveiką, taikant nustatytus KSI principus būtina siekti sinergijos 3-is pagrindinėmis kryptimis: politinė sinergija - padeda integruoti KSI elementus ir pasiekti teigiamą įtaką, padeda užtikrinti socialinės ekonominės naudos sukūrimą panaudojant infrastruktūros potencialą ir į rezultatus orientuotą politikos formavimą bei 23

24 atsakomybės pasidalijimą; vertybių sinergija - įgalina pripažinti KSI kaip išskirtinį kompleksinį reiškinį ir įgyvendinti darnumo principą pagrįstą pasitikėjimu; institucinė sinergija - kada valdžia įgyvendindama savo pagrindines koordinavimo ir kooperacijos funkcijas, laikosi skaidrumo principo. Apibendrinant galima teigti, jog ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas gyventojų įtraukimui į KSI valdymo procesą, nes vartotojai įtakoja KSI paslaugų paklausą ir užtikrina KSI objektų funkcionavimą. Siekiant užtikrinti darnią vietovės plėtrą, išsaugoti kaimą ateities kartoms būtina nuolat tirti, analizuoti, vertinti KSI būklę. Sinerginis KSI funkcionavimas padeda užtikrinti KSI paslaugų pasiūlą, atitinkančią gyventojų ir ateities kartų poreikius. Išvados 1. Kaimo socialinė infrastruktūra yra teritorinė ir erdvinė tarpusavyje susijusių ekonominės ir socialinės veiklos rūšių bei santykių, sudarančių sąlygas ekosistemų funkcionavimui, žmogiškojo, fizinio ir socialinio kapitalų kūrimui, kuriais naudojasi bendruomenė ir individai tenkindami savo individualius ir socialinius poreikius, sistema. KSI elementai funkcionuoja vertikaliai ir horizontaliai. 2. KSI valdymas apima tam tikros teritorijos SI objektų, paslaugų ir darbuotojų skaičiaus planavimą, pajėgumų ir vystymosi koordinavimą, paslaugų paklausos ir pasiūlos subalansavimą siekiant užtikrinti kaimo žmogaus socialinę raidą, bendruomenės poreikių tenkinimo galimybes, teritorijos vystymo darną bei vietos plėtros veikėjų dalyvavimą organizuojant KSI paslaugų tinklo valdymą ir hierarchiškumą, atsižvelgiant į besikeičiančius visuomenės poreikius. 3. Gerai išvystyta kaimo socialinė infrastruktūra turi užtikrinti pirmo būtinumo, kasdienės ir periodinės paklausos paslaugų prieinamumą, periodinės bei epizodinės paklausos paslaugų pasiekiamumą. Siekiant pagerinti KSI valdymo lygmenų sąveiką, būtina politinė, vertybių ir institucinė sinergija. 4. Identifikuoti tokie pagrindiniai KSI valdymo principai: principų iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų derinimas; vartotojų poreikių patenkinimas ir vietos iniciatyvos; partnerystė ir atsakomybės pasidalijimas; vietos gyventojų įtraukimas ir decentralizuotas sprendimų priėmimas; nuolatinis mokymasis, kvalifikacijos kėlimas ir savipagalbos skatinimas; KSI lygis, integruotumas ir hierarchiškumas; inovacijos, atvirumas pokyčiams ir veiksmingumas; ekologija. 5. Vienas iš horizontalių kaimo socialinės infrastruktūros valdymo principų turėtų būti ekologija, o žalioji infrastruktūra, rengiant ir įgyvendinant KSI projektus, laikoma viena pagrindinių priemonių kovojant su grėsme biologinei įvairovei dėl buveinių fragmentacijos, žemės paskirties keitimo ir buveinių nykimo. KSI ekologiškumas turėtų atlikti lemiamą vaidmenį įtraukiant biologinę įvairovę į kitų sričių politiką, pavyzdžiui, žemės ūkio, miškininkystės, vandens, jūrų ir žvejybos, regionų ir sanglaudos, klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos, transporto, energetikos ir žemės panaudojimo. 6. Žaliosios infrastruktūros koncepcija pagal savo pobūdį apima daugiau nei administracinius ir teritorinius vienetus, jos plėtojimas, apsauga ar jai keliamas pavojus visų pirma priklauso nuo valstybės, regionų bei vietos valdžios institucijų teritorijų planavimo ir gamtos išteklių apsaugos politikos. Siekiant diegti žaliosios infrastruktūros koncepciją reikia organizuoti plataus užmojo informavimo kampaniją, kurią vykdytų ES institucijos bendradarbiaudamos su kitais socialinės infrastruktūros valdymo lygmenimis ir kurią, visų pirma, galėtų pritaikyti vietos ir regionų valdžios institucijos bei kiti vietos subjektai (asociacijos, įmonės ir kt.). Ši kampanija galėtų sutelkti dėmesį į trejopą žaliosios infrastruktūros naudą, t. y. aplinkosauginę, ekonominę ir socialinę ir į valstybėse narėse taikomą gerąja praktiką. 7. Nustatyti tokie KSI integruoto valdymo koncepcijos elementai: KSI paslaugų vartotojų poreikių ir strateginių vystymo tikslų nustatymas; KSI vystymas: paslaugų, priemonių ir rezultatų planavimas; KSI paslaugų teikimo organizavimas; KSI veiklos horizontalus ir vertikalus koordinavimas; KSI paslaugų vartotojų nuomonės ir bendruomenės darnumo vertinimas; KSI veiklos stebėsena ir vertinimas. 24

25 Literatūra 1. A Social Infrastructure Plan for Voluntary and Community Action in the Milton Keynes and South Midlands Growth Area Strong Communities. MKSM Social Infrastructure Group. England. 2. ALEKSANDRAVIČIUS, A., ATKOČIŪNIENĖ V. IR KT Kaimo bendruomenių plėtra: kolektyvinė monografija. Kaunas: Lietuvos žemės ūkio universitetas. 3. ASTRAUSKAS, A., ČESONIS, G Strateginio planavimo principų diegimas Lietuvos vietos savivaldybėse etapai. Viešoji politika ir administravimas. Nr. 36. p ATKOČIŪNIENĖ, V Lietuvos kaimo socialinė infrastruktūra: ekonominis vertinimas ir plėtra: daktaro disertacija, socialiniai mokslai, ekonomika. Akademija: Lietuvos žemės ūkio universitetas. 5. ATKOČIŪNIENĖ, V Kaimo vietovės pokyčių valdymas pagal principą iš apačios į viršų. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos - mokslo straipsnių rinkinys skirtas Šiaulių universiteto socialinių mokslų fakulteto veiklos dešimtmečiui. Nr. 2 (11). p ATKOČIŪNIENĖ, V., VABOLYTĖ, K Alytaus rajono socialinės infrastrutūros paslaugų prieinamumas kaimo gyventojams.management theory and studies for rural business and infrastructure development: mokslo darbai. Lietuvos žemės ūkio universitetas, Klaipėdos universitetas. Akademija. Nr. 2(26). p AUGUSTINAITIS, A Valdymo komunikacija: žinių visuomenės įtaka viešajam administravimui. Informacijos mokslai. T. 27. p BENEDICT, M. A., MCMAHON, E. T Green infrastructure: smart conservation for the 21st century. [interektyvus] Prieiga per internetą: [žiūrėta ]. 9. ČIEGIS, R Ekonomika ir plėtra: subalansuotos plėtros valdymas. Kaunas. 10. DOMARKAS, V Viešojo administravimo paradigmos kaitos atspindžiai dešimtmečio pabaigos publikacijose. Viešoji politika ir administravimas, T. 10, Nr p Firm Foundations the Governments Framework for Community Capacity Building Home Office statement in Community Capacity building. England 12. Gladstone social infrastructure strategic planning study: gladstone region social infrastructure e - voluntary industry contributions framework [interektyvus] Prieiga per internetą: - [žiūrėta ]. 13. GUOGIS, A., ŠILINSKYTĖ, A Naujasis viešasis valdymas kaip pilietinė vertybė: Lietuvos bendruomenių aktyvumo atvejis. Tiltai, Nr. 1(62). p JASAITIS, J., RATKEVIČIENĖ, V Kaimo situacijos pokyčiai vienas iš svarbiausių iššūkių Lietuvos regioninei politikai. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Nr. 3(27). p JUOZULYNAS, A., JURGELĖNAS, A., PRAPIESTIS, J., BUTIKIS, M Gyvenimo kokybės ir socialinių veiksnių tarpusavio ryšys. Gerontologija. Nr. 11(1). p KVEDARAVIČIUS J Vadybos sampratos plėtra ir praktinė reikšmė. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Nr Lietuvos Respublikos Infrastruktūros plėtros įstatymo koncepcija, [interektyvus] Prieiga per internetą: [žiūrėta ]. 18. Lisbon europian council [interektyvus] Prieiga per internetą: [žiūrėta ]. 19. MCLOUGHLIN, C., BATLEY, R The Effects of Sector Characteristics on Accountability Relationships iin Service Delivery. ODI Working Paper 350. London: Overseas Development Institute. [interektyvus] Prieiga per internetą: [žiūrėta ]. 25

26 20. MILLER, N. J Contributions of social capital theory in predicting rural community inshopping behavior. The journal of Socio-Economics 30 (2001) [interektyvus] Prieiga per internetą: [žiūrėta ]. 21. MOWFORTH. M.; MUNT, I Tourism and sustainability: new tourism in the third world. London and New York: Routledge. [interektyvus] Prieiga per internetą: [žiūrėta ]. 22. Neighbourhood changes [interektyvus] Prieiga per internetą: [žiūrėta ]. 23. North West Green Infrastructure Guide. Economic contribution of green networks current evidence and action. A report by Penny Cousins and Land Use Consultants [interektyvus] Prieiga per internetą: [žiūrėta ]. 24. PAGE, N High Nature Value grasslands Securing the ecosystem services of European farming post London: Institute for European Environmental Policy. [interektyvus] Prieiga per internetą: [žiūrėta ]. 25. RAIPA, A.; JURKŠIENĖ, L Inovacijų vieta viešojo valdymo modernizavimo struktūroje: teorinis aspektas. Viešoji politika ir administravimas, T. 12, Nr. 2. p Regionų komiteto nuomonė. Žalioji infrastruktūra. Europos gamtinio kapitalo puoselėjimas Europos Sąjungos oficialusis leidinys. [interektyvus] Prieiga per internetą: [žiūrėta ]. 27. SEGALOVIČIENĖ, I Vertinimo geba ir jos kūrimas į rezultatus orientuoto valdymo kontekste (Evaluation Capacity Building in the Context of Results Based Management). Public policy administration (Viešoji politika ir administravimas). No. 11(3). p SNIEŠKA, V., ZYKIENĖ, I Viešoji infrastruktūra: poveikio regioninei plėtrai vertinimo ekonominiai aspektai. Ekonomika ir vadyba. Nr. 15. p SNIEŠKA, V., ZYKIENĖ, I Fizinės infrastruktūros įtaka regioniniam patrauklumui. Ekonomika ir vadyba, Nr.16. p SNIEŠKA, V., ŠIMKŪNAITĖ, I Socio economic impact of infrastructure investments. Inžinerinė ekonomika engineering economics No. 3. p STEVEN A. HENNESS K-12 Service-Learning: A Strategy for Rural Community Renewal and Revitalization. Corporation for National Service, Washington. [interektyvus] Prieiga per internetą: [žiūrėta ]. 32. STONER, J. A. F., GILBERT, D.R. ir kt Vadyba. - Kaunas: Poligrafija ir informatika. 33. SKINNER, S Strengthening communities - a guide to capacity building for communities and the public sector.- Community Development Foundation. 34. ŠIMANSKIENĖ, L., ŽUPERKIENĖ E Darnus vadovavimas. Klaipėdos universiteto leidykla. 35. ŠAPARNIENĖ, D.; VALUKONYTĖ, I Implementation of good governance principles in local self-government: the case of siauliai city. Socialiniai tyrimai / social research, Nr. 3 (28). p ŠAPARNIENĖ, D Principles of good governance in local self-government: expierence of the Baltic States. Journal of International Scientific Publication: Economy&Business, Vol. 4, Part 3, p TERIMAN, S., VIGITCANLAR, T Social infrastructure planning and sustainable communities: example from south east queensland, australia. World journal of social sciences Vol. 1. No. 4. p The Egan Review Skills for Sustainable Communities - ODPM, [interektyvus] Prieiga per internetą: [žiūrėta ]. 26

27 39. TORRISI, G Public infrastructure: definition, classification and measurement issues. Working paper. 40. WILLIAMS, P., POCOCK, B Building community for different stages of life: physical and social infrastructure in master planned communities. Community work & family. Vol. 13. No. 1. p ŽALIMIENĖ, L Socialinės paslaugos. Vilnius: Vilniaus universitetas. 42. Žalioji infrastruktūra [interektyvus] Prieiga per internetą: - [žiūrėta ]. 43. Planning Sustainable Communities- A Green Infrastructure Guide EQoL Group for Milton Keynes and the South Midlands. 44. Green infrastructure Making the Connection [interektyvus] Prieiga per internetą: [žiūrėta ]. Summary THE INTEGRATED GOVERNANCE OF RURAL SOCIAL INFRASTRUCTURE DEVELOPMENT Vilma Atkočiūnienė, Ilona Kiaušienė, Daiva Urmonienė 4 This article describes governance of rural social infrastructure (hereinafter referred to as the RSI), provides the analysis of RSI governance processes and determination of main principles required in order to achieve efficient management of rural areas and sustained development of the region. The main research objective, namely, creation of integrated rural social infrastructure governance approach has been reached. The main elements of the integrated RSI management conception were identified: determination of consumer demand for RSI services and strategic development goals; RSI development (planning of services, means and results); organization of RSI services supply; horizontal and vertical coordination of RSI activities; assessment of RSI services consumers opinion and community sustainability; supervision and evaluation of RSI activities. The main principles for RSI management were defined: coordination of principles from top to bottom and from bottom to top ; satisfaction of social needs and local initiatives; partnership and division of responsibility; involvement of local residents and decentralization of decision making processes; continuous study, professional development and stimulation of self-esteem; level of RSI, integrity and hierarchy; innovations, readiness for changes, efficiency; ecology. In terms of RSI development, the integrated RSI governance is possible by increasing synergy in the following directions: institutional synergy where authorities follow the principle of transparency in the implementation of their core functions co-ordination and co-operation; political synergy, which helps seek positive impact of RSI or its economic social benefit while exploring the potential of infrastructure and relying on the principle of accountability; synergy of values, which allows understanding RSI as a complex phenomenon and enables the implementation of the principles of sustainable development based on trust. The main research methods were used: analysis and generalization of scientific literature, logical and systematical reasoning, graphic presentation of comparison, abstracts and other methods. Key words: countryside, governance of rural social infrastructure, governance principles 4 This research was funded by a grant (No.MIP-004/2013) from the Research Council of Lithuania. The authors want to express their appreciation to Research Council of Lithuania 27

28 GOOD PRACTICE IN REDUCING THE PHENOMENON OF CREDIT EXCLUSION Beata Domanska-Szaruga Siedlce University of Natural Sciences and Humanities Abstract Reduced access to financial support, specifically bank credits, constitutes one of the primary obstacles for entrepreneurship and business growth on rural areas across the whole EU. In this context the problem of financial exclusion, principally credit exclusion gains prominence. The paper provides an insight into the phenomenon of credit exclusion and presents selected instances illustrating reduction of the scale of the phenomenon. Enquiries are made based on current reference literature, market data and experts studies. Key words: competitiveness of rural areas, credit exclusion, ethical banking, relationship banking. Introduction A fundamental goal of growth in each area is to provide its inhabitants with the highest possible standard of living which is related to emergence of new business entities and jobs, new products and services fulfilling needs, and to developing and maintaining a high quality of natural and cultural environment. Such a statement also refers to the rural areas which in countries mostly focused on agricultural production play an immense role in the process of shaping business. One of the key factors affecting competitiveness of rural areas is access to financing sources, thereby allowing for reduced disproportions in the standard of living between rural and urban residents, and enhanced competitiveness. Particular importance for operating of individual agricultural holdings and enterprises across the agri-food sector is given to the financial infrastructure, specifically financial sector institutions which provide financial support for farms and investments. Limited access to the financial support, specifically to bank loans, forms one of the major obstacles for entrepreneurship and business expansion in rural areas across the whole EU. The causes behind credit exclusion faced by businesses in rural areas are tracked down to the combination of factors, being economic overall in their character, as well as factors typical to rural areas. The objective of the paper is to characterize the phenomenon of credit exclusion and to display selected examples illustrating how to prevent the practice. Enquiries are made based on the current reference literature, market data and experts studies. Due to the extensive phenomena analysed, a monograph method as well as critical analysis method have been applied. Financial exclusion and credit exclusion Financial exclusion is a difficulty encountered by low-income persons and those being in a unfavourable social situation while needing financial services. Such services may include: holding a bank account and requirement of non-cash transactions, access to credit with a reasonable interest rate or accumulating even marginal savings while taking into consideration unstable patterns of employment (Anderloni, Carluccio, 2007, p. 7). Financial exclusion understood in this way may be analysed at two levels (Domańska- Szaruga, Rak, 2013, p. 86): 1. Refusal to provide services by a financial market institution to potential or current clients due to the client s income status. 2. Adverse conditions of the product offer (e.g. higher fees or commissions) for clients in whom a bank is not interested for commercial reasons. The reasons underlying financial exclusion include those attributable to excluded individuals as well as to the financial market institutions, though the causes mostly indicated involve: poor education, low income, lack of permanent employment or unemployment, old age (including pension age), residency in small locality (see: Iwanicz-Drozdowska and others, 2009, pp ). 28

29 The World Bank identifies four key areas generating financial exclusion (Dziawgo, 2013, p. 161): transaction banking, savings, credit and insurance. The literature specifies its types in more detail, namely: saving, credit, payment, investment, insurance, pension exclusion. From the perspective of growth of local communities and competitiveness of rural areas, the problem of credit exclusion gains in prominence. Credit exclusion is a situation where private individuals (households) experience serious difficulties in accessing credit services in banks or they completely lack any possibility of contracting a credit/loan. A credit and loan tend to be basic financial instruments when purchase required or necessary expenditure surpasses a budget. In essence, they enable accessing goods and services as well as temporary cushioning for a sudden decline in income (Dziawgo, 2013, p. 161). Heightened competitiveness of rural areas should be linked to increased access to financing agricultural activities (also non-agricultural business on rural areas). Basically, this is remarkably significant in countries where the lion s share of agricultural holdings stand out not only as small areas with an insignificant production scale, but also as substantially underinvested. Given the size of agricultural holdings in Poland and Lithuania 5, and the fact that their absolute majority are traditional farms not constituting enterprises, it could conceivably be hypothesised that the problem of accessing credits for financing agricultural activities in these countries is largely a problem of accessing credits by farmers as private individuals. Credit exclusion of agricultural holdings is therefore synonymous with credit exclusion of farmers as physical individuals to a large extent, and thus it is linked to their financial standing (creditworthiness) and their ability to provide security for repayment of credits granted. Excessive relaxation of credit policy by banks over led to deterioration of the quality of consumer credit (Figure 1), thereby prompting banks to self-regulate and tighten their credit policy. Moreover, reduction of availability of consumer credits also occurred as a result of tightening supervisory regulations. This problem has acquired a rare immediacy in Central and Eastern Europe which witnesses a low level of credit granting per inhabitant relative to GDP per capita (Figure 2, Figure 3). Figure 1. Dynamics of credits for the private non-financial sector in countries across Central and Eastern Europe Source: Sytuacja gospodarcza w krajach Europy Środkowej i Wschodniej (Economic situation in the countries across Central and Eastern Europe), Nr 2/14, NBP, Instytut Ekonomiczny, Warszawa 2014, p. 10. Credit constraint brought, among others, an increased number of individuals affected by credit exclusion. Quite frequently, due to credit exclusion bank clients with no creditworthiness decide to perform credit transactions outside the banking sector and thereby slide into a downward debt spiral (More: Domańska-Szaruga, Rak, 2013, pp ). Extending credits in quasi-banking institutions that grant consumer loans poses numerous threats to clients as well as 5 An example to illustrate: in Lithuania an average size of the agricultural holding is 6 ha, whereas in Poland about 10 ha. 29

30 the whole consumer financing sector. The primary threat is paucity of supervision and regulations, which thus runs the risk of exploiting unaware clients with an urgent need of gaining financial resources. Although such practices do not trespass the law, they stir up serious social consequences. Therefore, it is essential to take steps towards financial inclusion of persons excluded from credit services in the banking system. 400% 350% 300% 339% 310% 250% 200% 204% 170% 170% 168% 167% 158% 157% 150% 133% 118% 116% 114% 110% 107% 100% 93% 89% 84% 81% 77% 71% 100% 50% 0% 56% 52% 51% 50% 50% 38% Figure 2. Credits relative to GDP (at the end of 2011) Source: Own study based on: Ograniczenia w finansowaniu a rozwój akcji kredytowej (Limitations to financing versus development of the credit action), BFG, Warszawa corporate credits consumer credits Romania Poland Bulgaria Lithuania Hungary Slovakia Czech Republic Latvia Estonia UK Slovenia Greece Belgium Portugal Germany Finland Malta France Eurozone Italy Lithuania Latvia Estonia Slovakia Bulgaria Romania Czech Republic Poland Belgium Malta Italy Hungary Slovenia Portugal Spain The Netherlands Eurozone Sweden Germany UK Spain Finland 2388 Austria France 2417 Sweden Denmark 2731 The Netherlands Austria 2836 Ireland Greece 2916 Denmark Luxembourg 3597 Cyprus Ireland 3712 Luxembourg Cyprus Figure 3. Credits per capita in the European Union member states (at the end of 2011) Source: Own study based on: Ograniczenia w finansowaniu a rozwój akcji kredytowej (Limitations to financing versus development of the credit action), BFG, Warszawa

31 Tackling credit exclusion A fundamental value and principle guiding sustainable growth is justice, which is closely connected with the concept of equality. Social equality is manifested in equality of opportunities which does not boil down to eliminating any differences among people, and it does not rely on treating all persons in the same way. J.P. Fitoussi i P. Rosanvallon in their publication Le Nouvel Age des inégalités (Fitoussi, Rosanvallon, 2000, p. 74) alongside traditional inequalities defined as structural indicate dynamic inequalities labelled as inequalities of new type (Solarz, 2011, p. 309). These are inequalities in accessing banking products and services, called financial exclusion which embodies credit exclusion. The economy of sustainable development defines the just society as a society where all persons enjoy equal opportunities and rights ensuring fundamental living needs and enabling participation in social life. Launching actions in support of financial inclusion seeking to combat financial exclusion appears to be reasonable in every respect (Solarz, 2011, p. 310). A measure designed to tackle the problem may be so-called ethical financing and promoting a relationship banking model. Ethical financing is an alternative for speculative and conventional financing. Essentially, this activity rests on the following principles detailed below (Domańska-Szaruga, 2015): 1. Refusal to accept funds originating from illegal speculative operations or those polluting environment. 2. Investment of financial resources in persons and environment. In this way efforts reinforcing the society are shored up (mostly among groups with a high risk of social exclusion), growth is stimulated in backward areas, and social integration and employment are promoted. 3. Provision of inexpensive credits/loans to financially excluded persons. However, such activities consider the probability of repaying the debt by a borrower. After all, lending which leaves a consumer in a credit trap and triggers impoverishment should be regarded as unethical. These activities also focus on the goal behind credit provision. Credit is supposed to help excluded persons to surmount barriers and to take active measures to improve their financial situation. Ethical financing does not, as yet, exclusively use money as a tool for charitable activities. 4. Recognizing money as a means, not an end in itself. A traditional business model is applied where most of funds collected are allocated to credit operations (as opposed to the financial institutions using sophisticated financial instruments detached from the real world). Ethical financing does not exploit money for purely speculative reasons, does not aim at maximizing gains at the cost of the society and environment, does not support activities or organizations which fail to comply with guidelines for sustainable growth. Ethical financing institutions do not operate in the same manner. In practice they show the attributes of one or more forms described above, they differ in their approach to the issue depending on cultural, social and legal determinants prevailing in the areas where operations are carried out. Beyond that, they apply diverse approaches in offering financial services and varied investment strategies. An international association of financial institutions devoted to accomplishing social and ethical aims is the European Federation of Ethical and Alternative Banks (FEBEA). This is an association of European banks furthering sustainable growth. They finance a non-profit sector and entities excluded from banking services due to shortage of sufficient income and sufficient guarantees. These banks perceive banking as a tool to be used for common well-being. They also operate to increase financial awareness and promote financial education. Specifically they respond to the needs of those excluded from the banking sector, offering banking products aimed at social groups which require financial assistance, they invest in such activities as ecological agriculture, 31

32 they prop up the growth of the territory in which they operate and foster social and environmental initiatives in that area. Entities in the financial sector most likely to become ethical financing institutions, and thus play an important role in reining back the phenomenon of credit exclusion, include cooperative banks and credit unions 6. They are well positioned due to their network of outlets and their local distribution, because the phenomenon of exclusion principally applies in rural areas. In these areas problems with performing credit transactions are not only faced by individual farmers, but also by local small and middle-sized enterprises, including agricultural enterprises. Formalized procedures used for investigating credit rating require submission of numerous financial data to a bank in order to place a client in a specific business space. Frequently, adjustment of the company s accountancy to the requirements of the banks and security for repayment of the credit engender problems. Regarding the facilitation of access to credit for local enterprises, cooperation between local banks and local business environment institutions (e.g. guarantee fund) appears to be more real than for global banks. When discussing problems concerned with acquiring banking financing by farmers, the focus should be put on the phenomenon of deformation in investing. This phenomenon occurs in the situation of impeded access to external financing. Then business entities finance their investments from their own funds. Unfortunately, such measures only maintain their previous potentials and inhibit growth processes. In effect, investments are made by companies having resources, rather than those having the best potentials for growth and market success. Investment dates are postponed and the time span for their accomplishment is extended as entrepreneurs need to collect the required funds 7 in the first place. Local financial institutions, particularly cooperative banks and credit unions may play a significant role in satisfying credit needs among farmers and agricultural sector companies if their operations are based on the relationship banking model. The literature emphasises that the relationship banking model is a strategy of operations typical for small, local banks (Koch, MacDonald, 2010). Relationship banking seems to be the required model particularly for banks operating on local financial markets (e.g. in rural areas), for financial service of clients such as general populace, sector of small and medium-sized companies and agricultural holdings, that is clients who tend to be less transparent in terms of information than large business entities or budget sector units and financial institutions (Kata, 2013, p. 244). Relationship banking goes beyond simple contract relations between a bank and their client. This applies not only to credit operations, but to entirety of interactions forming connections between a client (company, agricultural holding) and a bank. This concept implies continuous mutual involvement of the parties (bank and client) into establishing relationships based on financing. This strategy aims not to maximize profits in the short term, but to deliver gains from long-term transactions and maintain activities grounded on stable relations with clients. Furthermore, reducing the magnitude of the information asymmetry is also significant. The strengths of relationship banking stem from the distinctive characteristics of that model underpinning the banking activities, which allow for better incorporating the specifics behind agricultural holdings than the alternative model, and hence more easily surpass and mitigate numerous limitations to their financing (specifically internal and external credit limitations) 8. Potential benefits produced by cooperation with the farmer include, among others, easier access to credits and other banking services, more favourable conditions for services, more easily overcoming limitations related to banking procedures and cooperation with a bank in the case of difficulties with fulfilling the agreements. 6 In Poland by June 2014 there were 567 cooperative banks which have numerous network of their outlets, and 55 cooperative savings and credit unions. In Lithuania the network of local financial institutions principally include 62 credit unions. 7 This phenomenon is described in more detail in: (Domańska-Szaruga, 2008, pp ; Domańska-Szaruga, 2007, p. 75 et seq.). 8 The thesis that banks favouring a relationship banking model reveal far bigger involvement into financing agricultural holdings as well as other clients from rural areas as compared to banks favouring transaction banking model is corroborated by the findings from empirical research (More: Kata, 2013). 32

33 Conclusions One of primary obstacles for building competitiveness in rural areas is difficulties in acquiring external financing. Given the fact that bank is principally the major provider if external capital, the problem of credit exclusion is a particular concern. Basically, this refers not only to individuals conducting agricultural operations, but also companies operating in the agricultural industry. Among the methods intended to curtail the phenomenon of financial exclusion, in particular credit exclusion, are measures aimed to change the business model of local institutions in the financial sector, chiefly local banks and credit unions. This model should move towards the model rooted in ethical values and relationship banking. On the whole, studies corroborate the fact that such operations not only stimulate local growth and reduce the broadly understood phenomenon of exclusion, but also produce measurable financial benefits. Alongside banks and credit unions, local authorities play a crucial role in diminishing the phenomenon of financial exclusion and enforcing competitiveness in rural areas. A shift in orientation of local authorities towards intensification of relationships with residents constitutes a fundamental assumption underlying new public management. An objective of such approach is to effectively use potential to fuel business activities and to better fulfil public needs. Bibliography 1. ANDERLONI L., CARLUCCIO E.M Access to Bank Account and Payment Services, in: New Frontiers in Banking Services. Emerging Needs and Tailored Products for Untapped Markets, Anderloni L., Braga M.D., Carluccio E.M. (eds.), Springer Verlag Berlin-Heidelberg. 2. DOMAŃSKA-SZARUGA B, RAK A.M Wykluczenie finansowe jako istotny czynnik rozwoju instytucji parabankowych, Zarządzanie i Finanse Nr 2/2013 part 1, Uniwersytet Gdański, Gdańsk. 3. DOMAŃSKA-SZARUGA B Rola banków spółdzielczych w rozwoju małych i średnich przedsiębiorstw w regionie, Fundacja Rozwoju Rachunkowości w Polsce, Warszawa. 4. DOMAŃSKA-SZARUGA B Źródła finansowania inwestycji MSP a deformacje w inwestowaniu, [in:] Studia i Prace Wydziału Nauk Ekonomicznych i Zarządzania, No. 6/2008, Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Szczecińskiego, Szczecin. 5. DOMAŃSKA-SZARUGA B Wybrane aspekty wykluczenia finansowego w świetle założeń zrównoważonego rozwoju, [in:] Borys T., Rogala P. (ed.), Zrównoważony rozwój organizacji odpowiedzialne zarządzanie, Prace Naukowe Uniwersytetu Ekonomicznego we Wrocławiu, Wydawnictwo UE we Wrocławiu, Wrocław DZIAWGO D Obsługa klienta masowego, w: Bankowość, Zaleska M. (ed.), C.H.Beck, Warszawa. 7. FITOUSSI J.P., ROSANVALLON P Czas nowych nierówności, Wyd. Znak, Kraków. 8. IWANICZ DROZDOWSKA M., MATUSZYK A., NOWAK A.K., KITALA R Produkty finansowe i edukacja finansowa w Polsce na tle wybranych krajów wysoko rozwinietych, Raport z badań, SGH, Warszawa. 9. KATA R Bankowość relacyjna a dostęp rolników do usług finansowych, Roczniki Ekonomiczne Kujawsko-Pomorskiej Szkoły Wyższej w Bydgoszczy, Bydgoszcz. 10. KOCH T.W., MACDONALD S Bank Management, South-Western Cengage Learning, Mason, USA. 11. LEYSHON A., THRIFT N Geographies of financial exclusion: financial abandonment in Britain and United States, Transactions of the Institute of British Geographers 1995, vol. 20, no Ograniczenia w finansowaniu a rozwój akcji kredytowej (Limitations to financing versus development of the credit action), BFG, Warszawa. 13. SOLARZ M Wykluczenie finansowe w aspekcie zrównoważonego rozwoju, [in:] Poskrobko B. (ed.), Teoretyczne aspekty ekonomii zrównoważonego rozwoju, Wyższa Szkoła Ekonomiczna, Białystok. 33

34 14. ŚWIRSKA A Performance-based budget as an element of New Public Management in the public finance system in Polanand, Hyperion International Journal of Econophysics & New Economy, Volume 7, Issue 1, 2014, Hyperion University of Bucharest. 15. Sytuacja gospodarcza w krajach Europy Środkowej i Wschodniej (Economic situation in the countries across Central and Eastern Europe), Nr 2/14, NBP, Instytut Ekonomiczny, Warszawa. p. 10. GEROJI PRAKTIKA SIEKIANT SUMAŽINTI KREDITAVIMO ATSKIRTIES FENOMENĄ Beata Domańska-Szaruga Santrauka Sumažinta galimybė gauti finansinę paramą, konkrečiai bankų kreditus, yra viena iš pagrindinių kliūčių verslumui ir verslo augimui kaimo vietovėse visoje ES. Šiame kontekste kyla finansinė atskirtis o daugiausia kreditų skyrime. Straipsnyje pateikiamos įžvalgos apie kredito atskirties reiškinį ir pateikiami atrinkti pavyzdžiai, iliustruojantys kaip sumažinti šio reiškinio mastą. Tyrimas atliktas remiantis literatūra, rinkos duomenimis ir ekspertų tyrimais. Raktiniai žodžiai: kaimo vietovių konkurencingumas, kredito atskirtis, bankiniai santykiai. 34

35 ROMANIAN EXPERIENCES REGARDING THE PROMOTION OF WOMEN ENTREPRENEURSHIP IN RURAL AREAS Oana-Raluca Glavan Aleksandras Stulginskas University Abstract The possibility to access European funds in Romania opened a lot of opportunities for different stakeholders to address through their projects the problems faced by population in different sectors of the public life, such as the economic and social domains, and with a special accent on the labour markets as they are the first to react to economic crises and globalisation. A set of measures have addressed especially the vulnerable situation of women living in rural areas, by creating for them opportunities to further education and training and development of entrepreneurial skills for the purpose of getting self-employed or for starting a family business in the rural area. Key words: women, entrepreneurship, Structural Funds, Romania. This article is an analysis of several projects implemented in Romania during that had as objective the increase of entrepreneurship of women and with particular attention paid to the situation of women from the rural areas. The projects have been financed through the Sectoral Operational Program for the Development of Human Resources and are finalized or during implementation phase. The analysis refers to some good practices that have been used and identified during implementation of these projects and are recommended in order to amplify the results of future projects, by increasing the coverage area, by providing ideas for types of activities, for enhancing of involvement of the target group, by attracting and involving of public and private partners, be they national or external. Romania is one of the EU countries where the rural population is still extremely large, according to recent statistics (I.N.S., 2014) approximately 46% of the total population living in the rural area, even if in the past 20 years the population living in the urban area increased slightly on the detriment of the rural area. Most of rural inhabitants are occupied in the field of agriculture, while the average size of a farm is rather small, around 3.4 ha per farm in 2010 (E.C., 2013). Women in Romania represent around 51,4% of the total population and their unemployment rate reached 6.1% in the 1st quarter of 2014, being 2% lower than male unemployment. For the same period of time, unemployment in rural area was around 5.9%, 2.4% lower comparing with unemployment in the urban area which was 8.3% (I.N.S., 2014). Romanian rural space still faces a lot of major structural malfunctions: - Bad infrastructure (transport, services, water, canalisation etc.) that makes the rural area less attractive for investors, even if in villages work force is cheaper; - A high degree of fragmentation of agricultural lands that, due to an inadequate agricultural policy, lead to perpetuation of semi-subsistence farming (the average size of an individual small farm is 1.8 ha while semi-subsistence farms account more than 88% of total farms - the highest in EU 27) (E.C., 2013); - Low development of the non-agricultural activities. Romania presents one of the lowest shares of employment in the non-agricultural sector in 2010 (E.C., 2013); - High percentage of old population (15.7% in 2012) and high percentage of old population occupied in agriculture (<55 years old % in 2010); - Law labour productivity in agriculture; - The lowest EU-27 percentage of adults participating in long-life learning in rural areas (1.4% in 2012 ) (E.C., 2013); - High migration of rural population abroad; - Hidden unemployment of housewives. A study conducted through the project called Fight against discrimination and increase of entrepreneurship of women in rural area implemented in a partnership lead by the Association of Women and Families from the Rural Area from Romania have identified several characteristics of the situation of women in rural areas (AFFMR, 2012). First of all, there is a still strong conservative attitude about the traditional role of woman in the rural society. Rural women are mainly employed in the public sector, such as schools and local administration where 35

36 there are usually a limited number of work places. Secondly, a large number of women are housewives taking care of households and of children s education. Factors contributing to this situation are related to the level of economic development, and community s development (infrastructure, schools, kindergarten, churches, local authorities), as well as on the level of cultural development (the cultural capital is influenced by the level of education and involvement in the social life of the members of the community, including women). Resignation, passivity and grieve are some of the psychological states that rural women are going though when passing difficult situations. These states are developing within a patriarchal society that stands out better in rural areas than in urban ones. Norms, values and behavioural patterns specific to a patriarchal society converge to a number of stereotypes and gender discrimination being eventually seen as natural. Therefore, rural women become more dependent on the support of care institutions or on other financial aids that maintain discrimination. The study found out that more than 80% of women involved in this project are willing to work and believe that women and men should equally be employed. Training courses are very important for them and are seen as a chance for getting employed in future. Information and counselling services are important as well because they are increasing the access to the labour markets. Nevertheless, even if they are willing to find a job, women from rural area are meeting different barriers in getting easily employed (AFFMR, 2012). Considering these problems, a series of projects financed from the European Social Fund through the Sectoral Operational Program for the Development of Human Resources focused their activities on the promotion of active measurements of employment, according to the Priority Axis no. 5 that targets to increase the motivation of inactive people to reintegrate into the labour market, to offer assistance and counselling, to promote geographical and occupational mobility and elimination of periods of economic inactivity. Additionally, the Romanian Rural Development Program offered financing for the development of projects promoting entrepreneurship and setting up businesses in rural areas, such as Axis no. 3, Measure 312 "Support for the creation and development of micro-businesses" and Measure 313 "Encouragement of tourism activities". A large number of projects focused on the improvement of the situation of women from the rural area. In all the eight development regions of Romania there have been implemented projects that followed the objective of offering another perspective for women on the labour markets. Every region is unique and faces specific problems (such as former highly industrialized regions, regions mainly agricultural, mountain regions etc). This fact created different approaches in constructing and implementing new measures related to the needs of the target group but equally to the objectives of the partnerships that put the projects into practice. It is interesting to observe that most of the projects have been exclusively implemented by private partners, such as private universities, non-governmental organizations specialized for solving women problems or from the field of socio-economic development: Spiru Haret University, National Union for Women Rights from Romania, Association of Women and Families from the Rural Area, Foundation for Recovering, Integration and Social Promotion etc. Other projects have benefited from the involvement of public stakeholders, such as local and county councils or county agencies for employment. Some projects enjoyed the experience of and shared good practices with foreign partners, basically from the private sector (e.g. Spanish Association of Business Women from Madrid, Total Training Institute Spain). Some projects were implemented nationally, partner organizations with local or regional branches being of high importance as they worked as connection points among different regions. Other projects had a more local or regional impact, limited to a specific geographical area facing similar problems. Successful practices vary on different aspects. If considering the area covered, projects with a large target group (national, at the level of NUTS 2 region, regional) are more likely to measure their effects, impact and results as at these levels there are structures and indicators for collecting proper statistical data. On the contrary, projects implemented at lower administrative 36

37 level county, village or groups of villages are more difficult to measure as only certain statistical data is collected and available at such level and because it is expected that impact would appear at a much later stage after project implementation has finished. By analysing examples of implementation practices from projects that have gained financing, one can came to the conclusion that the success of projects involving women from rural area are based on several operational elements depending on the specificity of the project and on the situation of the target group, as follows. While considering the organization of training courses for women, it is very important to create a training program based on identification of needs of the target group and to include practical workshops among the modules of theoretical training. The training program has to be complex enough to respond to the demands of an ever changing labour market, including modules of ITC training and entrepreneurship. The courses have to be easily accessible geographically (not far from the living or working places of attendants) or technically (if organizing far distance courses, the attendants have to have access to computers and Internet connection). Training courses have to be backed up by alternative means of counselling women regarding the access to the labour market. Such services consist in analysing and evaluation of personal skills, face-to-face interviews, support in the transitional period between jobs or while looking for a new job. Several projects implementers have realized the importance of counselling services and have created permanent structures that are able to continue offering information, counselling, training, professional advice and job search services after their projects have been finalized, such as: Centres for Information, Counselling and Entrepreneurial Training in Rural Area (covering two counties), Regional Centres (covering eight regions), Support Centre (covering 6 villages from two different regions). In order to ensure the access of rural population to the labour market, it is highly necessary to create a network of institutional actors employers, social care services, local administration, NGOs, financial institutions that would cooperate on a stable basis. The role of the project implementer would be to interconnect these institutions/organizations in order to create a package of complementary services for the target group social protection, information and counselling, training, financing etc. that would ease the access to employment or selfemployment. Alternative social or education services may help women with children to have more free time to participate in professional trainings or to get employed, such as home care for children or after-school services. Additionally, it is important to identify local leaders who will be able to animate the members of the rural collectivity and mediate the relationship with social and professional networks and would be able in future to create projects for the local community in a bottom up approach. Such leaders are known as Local Development Agents (LDA), Local Facilitators (LF) or Local Promoters (LP). In order to be sustainable on the long term, such initiatives have to be continued and developed. It is advisable that project implementers would involve also other members of the community who would be trained to take over the good practices and expertise and implement them locally on a more extended target group. For example, such task could be fully taken over by the Local Action Groups and developed into similar projects with European financing such as Leader programme and from other public or private sources (for example, rural micro-financing - advantageous credits for rural agricultural and non-agricultural businesses). In finding the best ways to work with the potential beneficiaries, there have been identified a series of alternatives: support during the transitional period for finding a job; creation of focus groups for identifying the local specificity and the necessary support measures; presentation of networking opportunities; including in the target group, along unemployed persons, of those persons that need specific training in other to be maintained on the job (ITC, accountancy); use of the most appropriate experts women with low level of self trust found a 37

38 better moral and psychological support from trainers/counsellors women alike; including of trainings related to personal development of individuals; involvement of family and employer s support, identification of constraints regarding the availability of women to participate to trainings due to house and family care responsibilities and professional obligations; providing the tools and information to start a business on their own: development of a business plan and of an application for funding from Structural Funds, from the Rural Development Program or from other available funding. One particular situation is represented by the target group of women who emigrated abroad to work (Italy and Spain, the most popular destinations for Romanian women migrants). Most of migrant women have secondary level education and often they have been employed in other fields of activity than their qualification or even they had worked illegally. Once the economic situation worsened abroad, most of them became unemployed and had difficulties in finding new jobs in those markets. Some came back to Romania but here they faced the same problem of unemployment. Therefore, some projects focused on the needs of these women and provided support - training and counselling for them in Spain and implemented an awareness campaign regarding the protection of health and prevention of risks of sickness of children and elders who remained home (Quando Project Consult SRL, 2014). Participation of women in the labour market will remain a problem as long as there will not be taken legal and institutional measures at European level and especially at country level in order to reduce gender inequalities. This is the reason why several projects have involved public partners with the purpose to co-opt them to achieve the objectives proposed and to ensure the sustainability and multiplication of activities of the projects on medium and long terms. A set of measures are still needed to be done and it depends on political and institutional factors to implement them: elimination of obstacles to employment for women, reduction and elimination of discrimination in the work place, equal payment between men and women, creation of a profile of business woman, increase of women involvement in politics and government, reconciliation of professional and private life, access to lifelong learning for women from rural areas in particular. The role of non-governmental associations in this respect is very important, as they are the main promoters of projects targeting women active involvement on the labour market, while public institutions have to offer the financing tools and to create the proper public policies that would serve as a basement for development. Bibliography 1. AFFMR (Asociația Femeilor și Familiilor din Mediul Rural), Saatchi&Saatchi X Publicitate, 2012, "Ghid de bune practici în consilierea și orientarea profesională a femeilor din mediul rural", available at: accessed on [ ]; 2. European Commission, Directorate-General for Agriculture and Rural Development, 2013, Rural development in the European Union. Statistical and economic information, available at: accessed on [ ]; 3. I.N.S. (Institutul Național de Statistică) România, 2014, Ocuparea și șomajul în trimestrul I 2014, cercetare statistică asupra forței de muncă în gospodării, available at: accessed on [ ]; 4. Quando Project Consult SRL, 2014, Newsletter no. 3 Femeile din mediul rural si orizontul pe piata muncii (Orizont_FemRural) POSDRU/144/6.3/S/129364, available at accessed on [ ]. 5. Web pages:

39 MOTERŲ VERSLUMO SKATINIMAS KAIMO VIETOVĖSE: RUMUNIJOS PATIRTIS Oana-Raluca Glavan Santrauka Rumunijos kaimiškųjų vietovių ekonominės situacijos išsivystymas ateis kartu su kaimo gyventojų verslumo padidėjimu, ypač atkreipiant dėmesį į moteris, kurios labai stipriai paveiktos bedarbystės. Galimybė mokytis visą gyvenimą ir verslumo mokymai kaimiškose vietovėse kartu su verslo tyrimų paslaugomis suteiks vis daugiau ir daugiau galimybių kaimo gyventojams susirasti darbą ar sukurti savo nuosavą verslą bei taip save įdarbinti. Šis tikslas bus pasiektas dėka paramos iš šeimų, vietinės bendruomenės, NVO ir darbdavių, taip pat - tarptautinių finansinių donorų pagalbos ir ypač ES investicinių fondų. Kuo daugiau projektų bus finansuojama, tuo daugiau galimybių atsivers kaimo gyventojams, tačiau po to ypatingai svarbu perduoti rezultatus ir iniciatyvą vietinėms bendruomenėms ir jų lyderiams, kad ateityje jie turėtų būtinus įrankius stiprinti ir vystyti vietinę ekonomiką. Raktiniai žodžiai: moterys, verslumas, struktūriniai fondai, Rumunija. 39

40 PAGYVENUSIŲ LIETUVOS KAIMO GYVENTOJŲ NUOSTATOS DĖL VIEŠOJO SUSISIEKIMO PASLAUGŲ Gediminas Kuliešis, Lina Pareigienė, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas Anotacija Vis didesnę dalį kaimo gyventojų sudaro pagyvenę žmonės, kurie dėl su amžiumi susijusių veiksnių ir gyvenamosios vietovės ypatumų susiduria su mobilumo problemomis. LAEI atlikta kaimo gyventojų apklausa parodė, kaip pagyvenę kaimo gyventojai vertina viešojo transporto sistemą ir sprendžia mobilumo problemas. Raktiniai žodžiai: kaimas, pagyvenę žmonės, transporto infrastruktūra, viešosios paslaugos. Įvadas Lietuvoje, kaip ir visose išsivysčiusiose valstybėse, vis didesnę gyventojų dalį sudaro pagyvenę žmonės m. 65 m. ir vyresni gyventojai sudarė 10,6 proc., 2004 m. 15,0 proc., o 2014 m. jau 18,4 proc. visų gyventojų. Eurostato duomenimis, prognozuojama, kad 2050 m. pastarųjų dalis sudarys daugiau kaip 27 proc. Lietuvos kaime 65 m. ir vyresnio amžiaus gyventojai 2014 m. sudarė 19,4 proc. visų gyventojų. Demografinio senėjimo procesus lemia mažėjantis gimstamumas, ilgėjanti tikėtino gyvenimo trukmė, jaunesnių gyventojų grupių perėjimas į vyresnio amžiaus grupes. Migracijos procesai pagyvenusio amžiaus gyventojų imigracija ir/ar jauno amžiaus gyventojų emigracija taip pat prisideda prie tam tikrų vietovių, regionų senėjimo. Keičiantis demografinei situacijai, keičiasi iki tol buvę įprasti procesai visuomenėje, atsiveria naujų nišų, kyla naujų galimybių, o kartu ir naujų iššūkių. Socialiniai institutai sukurti tada, kai visuomenė buvo jaunesnė, nebeatitinka naujų gyventojų amžiaus proporcijų, visuomenės sandaros, sukelia iššūkius ekonominėje, politinėje, švietimo, socialinės apsaugos, socialinių paslaugų, sveikatos apsaugos sistemose, darbo rinkos ir kitose srityse (Mikulionienė, 2011, Kanopienė, 2006). Visuomenės senėjimas Europoje ir Lietuvoje yra svarbi socialinė, ekonominė, politinė problema. Senstant visuomenei, pagyvenusio amžiaus gyventojų gyvenimo kokybės tyrimai įgyja vis didesnę reikšmę, atliekama vis daugiau tyrimų demografinio senėjimo sukeliamoms problemoms analizuoti ir spręsti, nes pagyvenę žmonės dėl savo amžiaus ir su juo susijusių veiksnių laikomi viena iš pažeidžiamiausių grupių, kuriai gali grėsti socialinė atskirtis, izoliacija. Pagyvenę žmonės kaime dar vienas tyrinėjimo aspektų, kadangi susilieja du rizikos faktoriai kaimas, kaip tam tikrų apribotų galimybių gyvenamoji vietovė, bei senyvas amžius. Pati kaimiškumo dimensija nebūtinai sukelia riziką, tačiau prideda rizikos faktorių potencialiai pažeidžiamoms grupėms. Keliamas klausimas ar gera senti kaimo vietovėse? Didėjanti pagyvenusių gyventojų dalis kaime kelia poreikį išsiaiškinti, kas leistų šiems gyventojams senti kokybiškai. Viena iš sąlygų, užtikrinančių kokybišką pagyvenusių žmonių gyvenimą kaime atitinkama socialinė infrastruktūra, paslaugų, tarp jų ir viešųjų, prieinamumas. Nepakankamai išvystyta socialinė infrastruktūra neigiamai veikia gyventojų gyvenimo kokybę. Pastaruoju metu vyksta kaimo paslaugų sektoriaus centralizacija, blogėja socialinės infrastruktūros paslaugų pasiekiamumas bei prieinamumas kaimo gyventojams (Atkočiūnienė, 2011). Pagyvenusių kaimo žmonių paslaugų prieinamumą kaimo vietovėse nagrinėjo JAV (Butler, Cohen, 2010), Didžiosios Britanijos (Philip, Gilbert, 2003; Scharf, 2006), Kinijos (Shen, Li, 2011), Airijos (Heenan, 2010) ir kitų šalių mokslininkai, Lietuvos mokslininkai (Atkočiūnienė, 2011, Kuliešis, 2008, Marcinkevičiūtė, 2007 ir kt.) dažniau analizuoja viešųjų paslaugų, kaimo socialinės infrastruktūros prieinamumą apskritai kaime, neišskiriant pagyvenusių žmonių. Viešasis transportas identifikuojamas kaip viena aktualiausių viešųjų paslaugų kaime pagyvenusiems kaimo gyventojams (Rural isolation..., 2012) dėl su senatve susijusių veiksnių: sumažėjusio mobilumo, mažesnių pajamų ir galimybių išlaikyti nuosavą automobilį, suprastėjusios sveikatos, neleidžiančios naudotis nuosavu transportu ar pasiekti viešąjį. Viešojo transporto paslauga yra aktuali ir reikšminga kaimo pagyvenusių žmonių kokybiškam gyvenimui 40

41 užtikrinti, poreikiams tenkinti. Tai ypač aktualu kalbant apie siekį užtikrinti aktyvų, visavertį, orų senėjimą. Keičiantis ūkio struktūrai kaimo vietovėse, mažėjant žemės ūkio vaidmeniui, didėjant paslaugų sektoriaus svarbai keičiasi ir kaimo infrastruktūros plėtros ir tobulinimo supratimas. Anksčiau daugiau dėmesio buvo skiriama fizinės infrastruktūros kaime plėtrai, tačiau keičiantis ekonominės sistemos bruožams vis daugiau dėmesio skiriama paslaugų teikimo kaime klausimams (Kuliešis, 2008). Tyrimo tikslas identifikavus pagyvenusių Lietuvos kaimo žmonių nuostatas dėl viešųjų transporto paslaugų teikimo, išsiaiškinti jiems iškylančių susisiekimo problemų sprendimo būdus. Tyrimo objektas pagyvenusių kaimo gyventojų nuostatos dėl susisiekimo paslaugų kaimo vietovėse. Tyrimo metodika. Pagyvenusių kaimo vietovių gyventojų nuostatoms dėl transporto problemų identifikuoti parengta anketa. Ją užpildyti buvo paprašyti Lietuvos kaimiškųjų seniūnijų seniūnų atsitiktinai parinktiems pagyvenusio amžiaus gyventojams (asmenims) skambinant ar kitokiu prieinamu būdu. Anketa buvo sudaryta iš dviejų klausimų grupių: a) 2 klausimai apie viešąjį transportą: ar tenkina viešojo transporto paslaugų prieinamumas ir kaip sprendžiamos susiekimo problemos ir b) asmeninė informacija apie respondentą. Remiantis PSO (Pasaulio sveikatos organizacijos) rekomendacijomis (Socialinių tyrimų..., 2004), pagyvenusiais asmenimis laikyti 65 m. ir vyresni gyventojai. Tai amžius, glaudžiai besisiejantis su pensiniu amžiumi, kai ir fiksuojami didžiausi skirtumai, lyginant su kitų amžiaus grupių asmenimis. Tyrimo rezultatai Atlikus apklausą buvo gauti 233 respondentų atsakymai iš 135 seniūnijų, kurios reprezentuoja maždaug proporcingai visas Lietuvos savivaldybes. Respondentų pasiskirstymas pagal asmeninių duomenų rodiklius parodytas 1 lentelėje. 1 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal asmeninius duomenis, proc. Sveikatos būklė Gera Vidutiniška Silpna Amžius ir vyresni Gyvenamoji vieta Centrinė gyvenvietė Kita Gyvenimo sąlygos Vienas (a) Su sutuoktiniu Kelios kartos Tyrimas parodė, kad net daugiau nei 85 proc. respondentų savo sveikatos būklę vertina vidutiniškai ir gerai ir tik apie 15 proc. mano, kad ji silpna. Kiek mažiau kaip pusės respondentų amžius buvo m., beveik po trečdalį metų ir 75 metų ir vyresnių. Gyvenančių centrinėse ir ne centrinėse seniūnijų gyvenvietėse skaičius pasiskirstė maždaug po lygiai. Gyvenančių po vieną buvo kiek daugiau kaip trečdalis, o gyvenančių su giminaičiais du trečdaliai. Šie duomenys artimai koreliuoja su Lietuvos kaimo gyventojų pasiskirstymo ir gyvenimo kokybės rodikliais, kurie pateikiami Lietuvos statistikos departamento duomenų bazėse 2014 m. sausio 1 d. Respondentų buvo prašoma atsakyti, ar juos tenkina viešojo transporto paslaugų prieinamumas suteikiant galimybę pasirinkti 4 atsakymus: taip, iš dalies, ne ir neaktualu. Atsakiusiųjų iš dalies ir ne dar buvo prašoma atsakyti, o kaip šie asmenys sprendžia savo susisiekimo problemas. Gauti bendrieji rezultatai pateikiami 2 lentelėje. 2 lentelė. Respondentų atsakymai dėl transporto paslaugos prieinamumo Iš viso TAIP IŠ DALIES NE NEAKTUALU Atsakymų skaičius, vnt Dalis, proc

42 41 proc. respondentų atsakė, kad viešojo susisiekimo teikiamos paslaugos juos tenkina (20 proc.) arba yra jiems neaktualios (21 proc.). Likę 59 proc., arba 75 proc. besinaudojančių šiomis paslaugomis, respondentų viešojo transporto paslaugą įvardijo kaip iš dalies tenkinančią arba netenkinančią jų poreikių. Kaipgi sprendžia susiekimo problemas tie, kuriuos galiojanti viešojo susisiekimo sistema arba tenkina iš dalies arba visai netenkina? 91 proc. respondentų pažymėjo, kad juos paveža kaimynai, draugai ar artimieji 11 proc. naudojasi geltonojo autobusiuko paslaugomis. Tik 7 proc. respondentų nurodė besinaudojantys tik viešojo transporto teikiamomis paslaugomis. 2 respondentai nurodė, kad esant reikalui samdo mašiną. Šie rezultatai leidžia daryti išvadą, kad pagyvenę kaimo gyventojai, kuriems aktuali susisiekimo problema, naudojasi viešojo transporto paslauga, tačiau yra priklausomi nuo artimųjų, draugų pagalbos. Be pavėžėjimo jie susidurtų su rimtomis mobilumo problemomis, kitų viešųjų paslaugų pasiekiamumo ribojimu. Darytina išvada, kad labai mažai besinaudojančių alternatyvomis. Jų teikiama mažai arba neteikiama visai, sistema nėra lanksti. Pagrindinis pagyvenusių kaimo gyventojų ramstis yra artimieji, kaimynai, draugai. Didelis pavėžėjimų mastas rodo, kad pagyvenę žmonės prisitaiko prie mažėjančių viešojo transporto teikimo paslaugų regionuose. Kiti tyrimai (Kuliešis, 2014) rodo, kad kaimiškose vietovėse sparčiau nei kitur Lietuvoje daugėja asmeninių automobilių, o tai galėtų reikšti pasiryžimą būtent taip spręsti mobilumo kaimo regionuose problemas. Anketoje siekta nustatyti, kokį poveikį pagyvenusių kaimo žmonių nuostatoms dėl viešųjų susisiekimo paslaugų turi tokie rodikliai, kaip sveikatos būklė (anketoje buvo leista pasirinkti: gera, vidutiniška, silpna), amžius (65 69, 70 74, 75 79, daugiau nei 80), gyvenamoji vieta (centrinė seniūnijos gyvenvietė ir kita) ir gyvenimo sąlygos (gyvena vienas, su sutuoktiniu /sutuoktine, kita). Tyrimo rezultatai neparodė, kad būtų stipri priklausomybė tarp naudojimosi viešuoju transportu ir amžiaus ar gyvenamosios vietovės (kalbant apie tuos, kurie atsakė, kad transporto paslaugos jų netenkina arba tenkina tik iš dalies). Juo naudojasi apie penktadalis respondentų. Skirtumai yra tik tarp tų, kurie vertina savo sveikatos būklę kaip gerą. Tarp tokių respondentų viešuoju transportu besinaudojančių yra 50 proc. Prieš projektuodami tyrimą manėme, kad daugiau susiekimo problemų turėtų turėti asmenys, kurie gyvena vieni, atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad viešuoju transportu daugiausia naudojasi (29 proc.) respondentų, kurie gyvena kaip šeima, o vienišus asmenis dažniausia paveža kiti (75 proc. respondentų). 66 proc. respondentų, įvardijusių savo sveikatos būklę kaip gerą teigė, kad jiems viešojo transporto paslaugų prieinamumas tinka arba yra neaktualus ir juo nesinaudoja. Galima teigti, kad didžiajai daliai žmonių, kurie nesiskundžia savo sveikata, susiekimo problemų kaip ir nėra. Įdomi tyrimo išvada pasirodė ta, kad mažiausiai aktualios viešojo susiekimo problemos asmenims vyresniems nei 80m. (54 proc. respondentų) ir m. amžiaus grupės asmenims (42 proc. respondentų), o didžiausios vidurinėms amžiaus grupėms m. (37 proc. respondentų). Susisiekimo problemos, kaip ir galima buvo tikėtis, aktualesnės buvo tiems, kurie gyveno ne centrinėje seniūnijos gyvenvietėje (atitinkamai tik 36 proc. respondentų ne centrinėje ir 47 proc. centrinėje). Apibendrinant galima daryti išvadą, kad pagyvenę Lietuvos kaimo vietovių gyventojai, nors ir turėtų pageidavimų dėl transporto viešosios infrastruktūros regionuose gerinimo, bando patys ieškoti alternatyvų susisiekimo problemoms spręsti. Šiuo aspektu yra labai įdomių užsienio šalių patirčių, kaip sprendžiamos kaimo vietovių gyventojų (tarp jų ir pagyvenusių) susisiekimo problemos. Gerosios praktikos pavyzdžiai Vienas iš problemos sprendimo būdų galėtų būti naujų, alternatyvių įprastų viešojo transporto paslaugų tiekimui galimybių paieška ir pritaikymas sprendžiant pagyvenusių žmonių susisiekimo problemas. Didelis vaidmuo tenka bendruomenėms, pasitelkiant kūrybišką mąstymą, kaip kuo geriau palaikyti ir užtikrinti pagyvenusių žmonių kokybišką senėjimą. 42

43 Pasaulinė praktika rodo, kad šalyse įvairiai sprendžiama susisiekimo problema kaime. JAV, Didžiojoje Britanijoje šalia įprastinio viešojo transporto paslaugų teikiamos pavėžėjimo alternatyvos. Rytų Anglijoje, Peterborough regione nuo 1982 m. teikiama S.T.A.R.T. (Specialised Transport And Road Travel) (The S.T.A.R.T paslauga dial a ride (paskambink ir važiuok), teikianti pavėžėjimą nuo durų iki durų, tais atvejais, kai susiduriama su sunkumais pasiekiant įprastinę transporto paslaugą. Gyventojai nėra vežami tais maršrutais, kuriais dažniai ir reguliariai važiuoja įprastinis viešasis transportas. Norint naudotis paslauga būtina narystė, kurios metinis abonementas kainuoja 10 svarų nariui, arba 15 svarų porai. Kelionės metu mokama įprastinė transporto bilieto kaina. Paslaugą teikia ne pelno siekianti organizacija, todėl bilietų kainos yra minimalios. Kelionės laikas, trukmė, maršrutas priklauso nuo tuo pačiu metu keliaujančių asmenų. Paslauga užsakoma telefonu ar internetu dieną prieš planuojamą kelionę. Naudodamiesi šia paslauga kaimo gyventojai, o ypač pagyvenę gali planuotis apsilankymus gydymo įstaigose, parduotuvėse, kavinėse, ekskursijas ar nuvykimą į tam tikrą vietą. Per savaitę pavežama apie 2000 keleivių. Naudojami vietų autobusiukai, kuriuos bendruomenės grupės, ne pelno siekiančios organizacijos gali nusisamdyti socialinės gerovės, rekreacijos, kultūriniais ar panašiais tikslais. Šios organizacijos tikslas palaikyti ir didinti mobilumą, socialinius kontaktus ir nepriklausomybę. Panašiu principu veikia ir kita organizacija D. Britanijoje Nene & Welland CallConnect. Pavežimo paslauga nuo durų iki durų finansuojama išskirtinės 4 vietos valdžios partnerystės pagrindu. Bilietams taikomos įprastinės nuolaidos. Keliaujantiems reguliariai yra galimybė įsigyti ilgalaikius bilietus ir taip papildomai sutaupyti ( Lincolnshire Call Connect suteikia galimybę gyventojams paskambinti centriniu numeriu, autobusas išsiunčiamas į vietovę surinkti grupės žmonių, kurie turi gyvybiškai svarbių poreikių ir kuriose transporto veikla nevyksta. Organizacija Lincolnshiro regione veikia nuo 2001 m. ( NEED (North East Equality and diversity) ( kompanija, įkurta 2002 m., siūlo mišrias bendruomenės transporto paslaugas, kurios padeda maksimizuoti įvairių paslaugų gyvybingumą. NEED savo žinioje turi mini autobusų autoparką. Paslaugos teikiamos geografiškai izoliuotiems, neįgaliems ir senyvo amžiaus gyventojams. Ši paslauga nekonkuruoja su mokamos paslaugos tiekėjais, kadangi teikia paslaugas tose vietovėse, kurių didesnių autobusų savininkai neaptarnauja, ir teikia paslaugą nuo durų iki durų. Personalą sudaro apmokami darbuotojai ir grupė savanorių. NEED taip pat sudaro komercinius sandorius su mokyklomis, turi 12 mini autobusų. Komercinė verslo pusė leidžia subsidijuoti socialinę/bendruomeninę transporto pusę. Alternatyvos įprastoms pavėžėjimo paslaugoms teikiamos ir JAV valstijų kaimo vietovėse ( ) Dar viena iš paslaugų teikimo alternatyvų autobusų parkų nenaudojamų, laisvų tuo metu autobusų panaudojimas pagyvenusių gyventojų transporto paslaugų poreikiams tenkinti. Įdarbinant autobusų vairuotojus būtų sprendžiama ir nedarbo problema. Išvados Senėjant Lietuvos, o ypač kaimo vietovių gyventojams, vis daugiau dėmesio skiriama jų gyvenimo kokybės analizei, sprendimų, užtikrinančių aktyvią, kokybišką senatvę paieškoms. Viena iš svarbesnių viešųjų paslaugų transporto infrastruktūra. Pagyvenę kaimo gyventojai nėra patenkinti viešojo susisiekimo paslaugomis ir dėl alternatyvų iki šiol įprastai sistemai trūkumo jie yra priklausomi nuo kaimynų, draugų, artimųjų pagalbos, pavėžėjimo. Ypač su mobilumo problemomis susiduria gyvenantys ne centrinėje seniūnijos gyvenvietėje ir vienkiemiuose, silpnesnės sveikatos gyventojai. Atsižvelgiant į kitų šalių kaimo gyventojų, o ypač pagyvenusių, pavėžėjimo alternatyvų kūrimo pavyzdžius, juos pritaikius būtų galima sėkmingiau užtikrinti pagyvenusių žmonių mobilumą, tuo pačiu savarankiškumą ir galimybes. Tai ypač aktualu labiau nutolusių nuo centro gyvenviečių, vienkiemių atvejais. 43

44 Literatūra 1. ATKOČIŪNIENĖ, V., VABOLYTĖ, K Alytaus rajono socialinės infrastruktūros paslaugų prieinamumas kaimo gyventojams. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Research papers. Nr. 2 (26). P BUTLER, S. S., COHEN, A. L The importance of nature in the well-being of rural elders. Nature and culture. Vol. 5. No. 2: p HEENAN, D Rural ageing in Northern Ireland: quality of life amongst older people. [interektyvus] Prieiga per internetą: quality_of_life_amongst_older_people.pdf [žiūrėta ]. 4. KANOPIENĖ, V., MIKULIONIENĖ, S Gyventojų senėjimas ir jo iššūkiai sveikatos apsaugos sistemai. Gerontologija. Nr. 7(4), p KULIEŠIS, G., PAREIGIENĖ, L Susisiekimo infrastruktūros vystymosi tendencijos Lietuvos regionuos. Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development. Vol. 36. No. 2,3, p KULIEŠIS, G., VIDICKIENĖ, D Lietuvos kaimo gyventojų nuomonės tyrimai dėl kaimo infrastruktūros gerinimo. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 12(1), p MARCINKEVIČIŪTĖ, L., PETRAUSKIENĖ, R Socialinių paslaugų teikimo tobulinimo aktualijos kaimiškose seniūnijose. Viešoji politika ir administravimas. Nr. 21: MIKULIONIENĖ, S Population ageing in Lithuania: the need of a new atitude towards population ageing. Population Ageing in Central and Eastern Europe Societal and Policy: MKB books group, p PHILIP, L., GILBERT, A., IR KT Scoping Study of Older People in Rural Scotland. [interektyvus] Prieiga per internetą: [žiūrėta ]. 10. Rural isolation and access to services Facts and figures. [interektyvus] Prieiga per internetą: ces.pdf [žiūrėta ]. 11. SCHARF, T., BARTLAM. B Rural disadvantage: quality of life and disadvantage amongst older people: a pilot study. Commission for Rural Communities. 92 p. 12. SHEN, S., LI, F. IR KT Quality of life and old age social welfare system for the rural elderly in China. Ageing Int. No. 37, p Socialinių tyrimų institutas Lietuvos gyventojų politikos strategijos metmenys. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas. 14. Internetiniai alternatyvių transporto paslaugų svetainių šaltiniai: LITHUANIAN ELDERLY PEOPLE PROVISIONS FOR THE PUBLIC TRANSPORT SERVICES IN RURAL AREAS Gediminas Kuliešis, Lina Pareigienė Summary The ageing of population is the tendency in many countries. The changing demographic situations changes the usual processes in society, opens new possibilities and new challenges. The ageing of population is especially significant in rural areas of Lithuania. The question arises is it good to get old in rural areas, because being old is a risk, live in rural areas double risk factor. Appropriate rural infrastructure is one of the conditions, ensuring quality life for elders. The purpose of this article is to identify attitudes of elder residents toward transport infrastructure and the ways they are solving mobility problems. The results of questionnaire survey have showed that elder rural dwellers are not satisfied with traditional transport service, provided in rural areas especially living in remote villages and having a poor health. They are dependent on the help of relatives, neighbors in the mobility sense. The need of alternative transport service arises to ensure the independent, comfortable ageing in rural areas. Key words: rural area, elderly people, transport infrastructure, public service. 44

45 ROLE OF ICTS IN RURAL DEVELOPMENT SUSTAINABILITY Milosz Luczak, Piotr Senkus Poznan University of Economics Adam Skrzypek Maria Curie-Sklodowska University in Lublin Abstract Shift from agriculture to services in contemporary economy made the rural development one of the most important concerns. This change is caused by the growing importance of ICTs. Appropriate government programs meeting the specificity of rural areas can reduce the distance that separates countryside from urban areas and provide sustainability of that development. Key words: ICTs, rural development, sustainability. Introduction Over 56% of the population of the EU is living in rural areas that cover 91 % of the territory. Farming and forestry remain crucial for land use and natural resource management. Therefore rural development policy is vitally important area and an overall EU priority. Contemporary economic changes are strongly associated with phenomena of disagrarization and deindustrialization. A characteristic feature of most developed economies has become a growing importance of the service sector compared to agriculture or manufacturing. Today, employment in the agriculture varies around 10% and is decreasing. One of the most important factors influencing those changes, that is responsible for enhanced economic efficiency and substantial boost in productivity growth is the diffusion of Information and Communications Technologies (hereinafter referred to as the ICTs) (OECD, 2002, p. 3). This paper contributes to the contemporary discussion on the role of ICTs in the process of sustainable rural development. The main objective is to identify key success factors of initiatives aimed at reducing distance between rural and urban areas. The analysis will consist of theoretical literature review of the subject. Rural development Rural development is a deliberate process of sustained economic, social, political, cultural and environment change, designed to improve the quality of life of the local population of a rural region (Wiggins and Proctor, 2001). Definition of rural region is even wider: everything that is not urban (La Grandeur and De Alessi). The most common criteria for identifying agricultural areas are population density (Hobbs and Blodgett, 1999) and GDP. Analyzing remoteness from population centers one can distinguish: intermediate rural, rural and very rural areas (Analysys, 1990) or peri-urban zones, middler countryside and remote rural areas (Wiggins and Proctor, 2001). Aforementioned distance described as so called rural penalty (Hite, 1997), that separates rural and urban areas, impedes access to information, labor, and most importantly resources. Previous studies (Molla, 2002; April and Cradock, 2000; Montealegre, 1998) divided multiple barriers to rural development into macro issues (political, economic, social, and technological) and micro issues (leadership, structure, culture, human capital, finance, and knowledge). However, the literature analysis indicates the growing importance of ICTs in the field of social and economic development, especially in the rural development process (Accascina, 2000; Canadian International Development Agency, 2003; McNamara, 2003; Meyer, 2002). Role of ICTs in rural development The increasing significance of ICTs in present economy is strongly connected with the concept of new economy (knowledge based economy) and reflects revolutionary changes that are compared to the industrial revolution or invention of electricity. However multiple reasons are cited for the impropriety of ICTs in relation to rural development. Rural communities suffer 45

46 from a number of disadvantages (Ashley and Maxwell, 2001, p. 340; Rahman and Westley, 2001, p. 556; Richards, 2004): poor infrastructure: lack or limited telecommunication services, high telecommunications cost, where it is available, scant ICT education: limited literacy and underdeveloped human and technological networks, non-existent or very limited skilled persons, lack of interest in ICTs. limited resources: financial and time required to acquire and learn to use new technology. Therefore, two new phenomena of Digital Exclusion and Digital Divide emerged distinguishing those who keeping up with modern changes (in most cases urban areas) from those who were left behind (generally rural areas). The ICT influences rural development in three main areas (Study on availability, 2007): access type and equipment needed to access the Internet, content and services that encourage to go on line, capacity and new skills development. One of the most important feature of the impact of ICTs is that it shrinks the distance to the market reducing cost and increasing feasibility of economic, political, social and cultural activities. Moreover, it reduces the feelings of isolation and peripherality (Bryden and Fuller 1987, p. 13). Influence of ICTs should be analyzed not only in technical but also behavioral context (Heeks, 2002). It automates existing processes, but also enables organizational changes that can lead to additional productivity gains (Dedrick, Gurbaxani and Kraemer 2003). Introduction of ICTs in rural areas should focus on overcoming fear and convincing people of the ICTs benefits by (Study on availability, 2007): constructive stimulation of shared sense of lagging behind, indication of successful local initiatives, encouragement ICT experience of others, underlining local improvements in quality of life, emotional responses for local, personal reasons, diminishing the local resistance, defense or protection of local values or traditions, introducing projects which will enhance local life, setting up meaningful partnership arrangement, encouragement and support of interventions that trigger such responses. From macro perspective, ICTs might be responsible for the interconnectivities between rural communities and more developed regions (Gerster Consulting, 2003; Heeks, 1999). ICTs ease the exchange of information and knowledge (Heeks, 2002; McNamara, 2003) in such areas as: entrepreneurial activities and market access, education, health challenges, rural empowerment and participation. (Pade, Mallinson and Sewry, 2006). Therefore, supporting the development of ICTs especially in the rural areas has become the priority of EU (European Commission, 2001, 2003). From micro (organizational) perspective, actions supporting the rural development through ICTs should focus on five challenges: promoting digital technology, encouraging entrepreneurship, leveraging the new agriculture, improving human capital and sustaining the rural environment. (Drabenstott, 2001, p. 4) Rural development sustainability Concerns with rural development are commonly connected with the access to newest information and knowledge. Problem with the exchange of information might be bidirectional. Government and development organizations might lack access to knowledge about the local and cultural context of rural areas (Gigler, 2004). Moreover, rural development process has multidimensional character covering social, cultural, institutional, economic, political, and technological areas. Therefore any project that is aimed ad sustaining this development should address those areas harmoniously (Hietanen, 2002; Pade, Mallinson and Sewry, 2006b; Stoll, 46

47 2005). Management and the implementation of ICT in rural areas requires the introduction of appropriate mechanisms and initiatives. According to the analysis done by C. Pade, B. Mallinson and D. Sewry there are 19 critical success factors that are responsible for rural ICT project sustainability (2007): 1. Simple and clear project objectives, 2. Approaching the project in a holistic way, 3. Using ICT to enhance existing rural development activities, 4. Cultivating an influential project champion, 5. Incorporating socially excluded groups, 6. Awareness of specific ICT policy influencing the project, 7. An understanding of the local political context, 8. Participation of community target groups in the project process, 9. Focussing on local-/demand-driven needs, 10. Building on local information and knowledge systems, 11. Appropriate training and capacity building, 12. Facilitating local content development, 13. Motivation and incentives for ICT job placement in the community, 14. Focus on economic self-sustainability entrepreneurship, 15. Encouraging local ownership, 16. Building local partnerships, 17. Choosing appropriate technology, 18. Building on existing public facilities, 19. Ongoing monitoring and evaluation of the project. Sustainability of the rural development should focus on two important and interconnected tasks (Telecommons Development Group, 2000): sustainability of ICTs development (e.g. technology, access to communication channels etc.), sustainability of rural development results that arise from the use of ICTs (e.g. education, health, empowerment, etc.) Sustainability of the ICT introduction into rural development depends on six major factors (Study on availability, 2007): financial support from the EU, support from national/regional authorities (political, financial and legal), involvement and co-operation of local businesses and organizations, understanding and reacting to new business opportunities created by ICT, strong involvement of local communities, understanding the need to promote the information society. Sustainability of rural development results that arise from the use of ICTs is connected with several projects that change or diversify farming activities into non-rural ones, develop nonagricultural sectors, improve services including access to ICTs. Those projects constituted the European Strategic Guidelines for Rural Development (Council Of The European Union, 2006). Study on availability of Access to Computer Networks in Rural Areas extended the list of specific policy approaches and proposals to include (Study on availability, 2007): a coherent erural strategy focused on building capacity, improvement of control and monitoring of ICT indicators, policies and initiatives, stimulation of business and technical competition, developing sustainable, connected rural ecommunities to stimulate demand for ICTs, enhancing Regional Leadership and supporting Local Champions, supporting Awareness ( know what ) and Training ( know how ), providing services and content, especially entertainment and local content, as well as policy priorities such as ebusiness, eleaming, ehealth and egovemment services, encouraging initiatives which promote ecommunity, 47

48 extending investment in broadband infrastructure to all local public sector agencies and schools, to provide channels by which egovemment, ehealth and eleaming can be presented and extended and to provide physical 'building blocks' for local imagination and knowledge to adapt and develop, investing and developing the content of local networks, raising the digital e-skills of local businesses and citizens, an eprocurement process with appropriate safeguards and innovative proactive online support, to fast-track ICT projects in rural areas; encouraging local authorities to invest in infrastructure and then rent it to operators on an open and non-discriminatory basis. The newest EU initiative "Digital Agenda for Europe" that is part of "Europe 2020 Strategy" defines broadband connection as an strategic objective (Digital Agenda, 2010). By 2020 all European citizens, including rural areas, should have access to high speed Internet while half of them should be connected with at least 100 Mbps. The aim of this objective is to ensure the possibility of utilization of all benefits of ICTs, social and economic, especially potential of the Internet, a key medium of economic and social activity in all domains (education, commerce, work, communication, culture etc.). These actions should reduce the distance between urban and rural areas of EU influencing sustainability of development. Bibliography 1. ACCASCINA G., Information technology and poverty alleviation. Paper presented at the meeting of the First Consultation on Agricultural Information Management by the Food and Agriculture Organization of the United Nations (FAO), Rome. 2. Opportunities for application of information and communication technologies in rural areas economic development and employment indications: volume II. Cambridge APRIL K.A., CRADOCK J., E-Business: Redefining the Corporate Landscape In South Africa. Durban: Butterworth. 4. ASHLEY C., MAXWELL S., Rethinking rural development, Development Policy Review,, 19(4) p BRYDEN J., FULLER T., New technology and rural development: report of a seminar held in Scotland, 5 9 October Enstone: Arkleton Trust (Research). 6. Canadian International Development Agency (CIDA) CIDA s strategy on knowledge for development through information and communication technologies, (access ). 7. Council Of The European Union, The, Council Decision of 20 February 2006 on Community strategic guidelines for rural development (programming period 2007 to 2013) (2006/144/EC), Official Journal of the European Union 2006, L 55/20, DEDRICK J., GURBAXANI V., KRAEMER K.L., Information Technology and Economic Performance: A critical Review and Empirical Evidence, Working paper: Center for Research on Information Technology and Organizations, University of California, Irvine. 9. Digital Agenda for Europe, (access ). 10. DRABENSTOTT M., New policies for a new rural America, International Regional Science Review 24, p European Commission, Information society as key enabler for rural development and integration, European Commission European Commission, Information society as key enabler for rural development. European Commission, European Commission, Rural Development policy , (access ). 14. GERSTER R., ZIMMERMANN S., Information and communication technologies and poverty reduction in sub-saharan Africa. Richterswil: Gerster Consulting. 48

49 15. GIGLER, B., Including the excluded can ICTs empower poor communities? Towards an alternative evaluation framework based on the capability approach, Paper presented at the meeting of the 4th International Conference on the Capability Approach, Pavia, September. 16. HEEKS R., Failure, success and improvisation of information systems projects in developing countries, Working Paper Series, Paper No (access ). 17. HEEKS R., Information and communication technologies, poverty and development, Working Paper Series, Paper No. 5 (access ). 18. HEEKS R., Information Systems and Developing Countries: Failures, Success and Local Improvisations, Information Society. nr. 18(2), pp HIETANEN O., Indicators of sustainable development. Futura, nr. 21(2), p HITE J., The thunen model and the neweconomic geography as a paradigm for rural development policy, Reviewof Agricultural Economics, nr. 19 (2), pp HOBBS V.M., BLODGETT J., The Rural Differential: An Analysis of Population Demographics in Areas Served by Rural Telephone Companies, Rural Policy Research Institute, Columbia, LAGRANDEUR R., DE ALESSI M., What is Rural?, Stanford University, (access ). 23. MCNAMARA K.S., Information and communication technologies, poverty and development: Learning from experience. Washington DC, The World Bank. 24. MEYER H.W.J., Information as a resource for rural development. Mousaion, nr. 20(1), pp MOLLA A., E-Readiness and E-Commerce Success: Developing and Exploring an Antecedent Model in Developing Countries Context. Unpublished PhD Thesis, University of Cape Town, Cape Town, South Africa. 26. MONTEALEGRE R., A Case for More Case Study Research in the Implementation of Information Technology in Less-developed Countries. Information Technology for Development,nr. 8(4), pp OECD, OECD information technology outlook OECD, Paris, (access ). 28. PADE C., MALLINSON B., SEWRY D An exploration of the critical success factors for the sustainability of rural ICT projects: The Dwesa case study. Paper presented at the meeting of the 16 th International Conference on Information Systems Development, Galway, Ireland. 29. PADE C., MALLINSON B., SEWRY, D., An investigation of sustainable ICT projects in rural development. Paper presented at the meeting of the Sangonet 2nd Annual Conference and Exhibition on ICTs for Civil Society, Johannesburg, March, South Africa. 30. PAPAGEORGIOU, F., Culture and Sustainable Rural Development; Euracademy Thematic Guide Series, Thematic Guide Six; Euracademy Association, European Academy for Sustainable Rural Development; Athens, July. 31. RAHMAN A., WESTLEY J., The challenge of ending rural poverty. Development Policy Review, nr. 19(4), pp RICHARDS C., Information technology and rural development, Progress in Development Studies nr.4,3 pp STOLL K., Basic principles of community public Internet access point s sustainability, in: Badshah A., Khan S., Garrido M. (Eds.), Connected for development: Information kiosks and sustainability, New York, NY: United Nations Publications, pp

50 34. Study on Availability of Access to Computer Networks in Rural Areas, Final Report, 2007, Nov-07, (access ). 35. Telecommons Development Group (TDG), Rural access to information and communication technologies (ICTs): The challenge for Africa, WIGGINS S., PROCTOR S., How special are rural areas? The economic implications of location of rural development, Development Policy Review, 19(4), pp INFORMACINIŲ IR KOMUNIKACINIŲ TECHNOLOGINIŲ PRIEMONIŲ VAIDMUO KAIMO VIETOVIŲ DARNIAM VYSTYMUISI Milosz Luczak, Piotr Senkus, Adam Skrzypek Santrauka Perėjimas nuo žemės ūkio prie paslaugų šiuolaikinėje ekonomikoje sukėlė didelių rūpesčių kaimo plėtros veikėjams. Tokius pokyčius sukelia vis didėjantis informacinių ir komunikacinių technologijų vaidmuo. Tinkamai parengtos vyriausybės programos, atitinkančios kaimo vietovių specifiką, galėtų sumažinti atskirtį tarp kaimo ir didmiesčių ir užtikrinti darnų vystymąsi. Raktiniai žodžiai: IRT, kaimo plėtra, darnus vystymasis. 50

51 EUROPEAN UNION LAW ON WORKPLACE EQUALITY Ozgur Oguz Anadolu University Abstract European Union (EU) employment law protects the rights of workers across the EU. It covers areas such as: conditions of employment - working time, part-time and fixed-term work, posting of workers, discrimination, equal pay and the protection of pregnant worker informing and consulting workers, in collective redundancy and business transfer situations protection of personal data. This guide will help you understand how these areas of employment are covered by EU laws, and how these laws may impact on your business if you plan to employ people elsewhere in the EU. It's important to note that, although the laws apply to the whole of the EU, they often operate differently between member states owing to differences in the way the laws were implemented at the national level. Key words: European Union, Law, Equality, Workplace, Working Time. Introduction In 2002, The European Union adopted a binding directive that prohibits sexual and gender harassment (Zippel, 2006). Gender equality is achieved when people are able to access and enjoy the same rewards, resources and opportunities regardless of whether they are a woman or a man. The aim of gender equality in the workplace is to achieve broadly equal outcomes for women and men, not exactly the same outcome for all individuals. To achieve this requires: workplaces to provide equal remuneration for women and men for work of equal or comparable value; the removal of barriers to the full and equal participation of women in the workforce; full and genuine access to all occupations and industries, including to leadership roles for women and men (Gender Equality); elimination of discrimination on the basis of gender particularly in relation to family and caring responsibilities for both women and men. There are various European Union (EU) directives (Equal Treatment Directive) 9 that make it unlawful for employers to discriminate against workers on the grounds of gender, race, religion or belief, disability, age and sexual orientation(mayne, Malyon, 2001). This means that wherever you employ someone in the EU, you must: provide equal access to employment; treat your workers fairly and equally, eg when offering training opportunities or access to benefits; make sure that disabled people can work comfortably. Tasks of Research: determine and analyse workplace equality in Euroepan Union Law; analyse working time and working conditions in EU Labour law; analyse employment law contracts in EU Law; Research Methods: analysis of legal acts, historical and systemical. The Law in Individual Member States Each member state has implemented the directives into its own legislation, so there may be local variations. For example, in Germany (Mayne Malyon, 2001), consultants, freelancers and other independent contractors are not covered by the anti-discrimination law, and there are several grounds on which unequal treatment on the basis of age are not unlawful, such as preferential treatment of older employees in collective redundancies (Blainpain, 2006). 1 Equal Treatment Directive (76/207/EEC) establishes prohibition against direct or indirect discrimination (the latter means that a rule that appears to be neutral might in actual fact be disadvantageous for a particular group, as in the case of a decision by an employer to pay lower pensions to part-time workers, as almost all of those who work part-time are women) 51

52 EU Law on the Equal Treatment of Men and Women in the Workplace The European Union (EU) legislation on the equal treatment of men and women in employment covers (Neal, 1999). access to employment, including promotion; access to vocational training; working conditions, including pay; occupational social security schemes. As an employer you must provide equal pay equal work or work of equal value (Barnard, 2006). Pay includes not only wages/salary but also conditions attached to pay, eg. overtime rules, and benefits, eg company cars and health insurance (Sargeant, 2008). Note that each member state has implemented the EU law into its own legislation, so there may be local variations. For example, in Belgium, female workers cannot work nights except in exceptional cases. As such, you should check the specific situation in the member state concerned. EU Law on Working Time The rules on working time, rest breaks and paid annual leave are set out in the European Union (EU) working time legislation. As each member state has implemented the EU law into its own legislation, there may be local variations. Therefore, you should check the specific situation in the member state concerned. For example, in the Netherlands (Mayne Malyon, 2001), the law allows a maximum working time of nine hours a day, 45 hours a week or 520 hours a year, with four-day working weeks increasingly common (Blainpain, 2006). In France, there is a statutory working week of 35 hours for all businesses employing over 20 people. As in the UK, a number of other member states allow workers to work more than 48 hours per week (or to 'opt out') if they choose to do so. To do this, workers need to sign an optout agreement between themselves and their employer. Note that this is the only aspect of the EU legislation it is possible to opt out of. There are also differences across Europe in the amount of paid annual leave a worker is entitled to. The minimum according to the EU legislation is four weeks including public holidays. However, the law in several countries, including the UK, sets a higher minimum. EU Law on Employment Contracts The European Union (EU) legislation on employment contracts sets out the minimum information that employers must give to employees. The information must be given in writing (Samuels, 2003). Each member state has implemented the EU laws into its own legislation, so there may be local variations. Therefore, you should check the specific situation in the member state concerned. Working Conditions One of the main areas covered by EU labour law is working conditions. This includes provisions on working time, part-time, and fixed-term work, temporary workers, and the posting of workers. All of these areas are key to ensuring high levels of employment and social protection throughout the EU. In line with its Treaty, the EU defines minimum requirements at European level in the field of working conditions. The Treaty gives the European social partners a special role in the preparation of labour law initiatives at EU level. The Commission encourages the social partners to conclude agreements in this field. The Commission can also put forward legislative proposals to the Council and the Parliament. 52

53 Individual Employment Conditions An EU Directive (91/533/EEC) establishes the employer s obligation to inform employees of the conditions applicable to the contract or employment relationship (Zippel, 2006). The aim of the Directive is to provide employees with improved protection, to avoid uncertainty and insecurity about the terms of the employment relationship and to create greater transparency on the labour market (Barnard, 2006). To this end, the Directive states that every employee must be provided with a document containing information on the essential elements of his contract or employment relationship. Conclusion The place of work must be specified, as must the initial basic pay and other remuneration. And there must be descriptions of the work, working times, leave entitlements and the arrangements for either side to give notice. The written information must include the collective agreements governing the employee s conditions of work. The individual worker must also be notified of any changes in the working conditions specified in the written document. Employees required to work in other countries must be given the document before their departure. In this case, it must also specify the duration of employment abroad, the currency of payment, any other particular entitlements, and repatriation arrangements where applicable. EU Member States may decide that the Directive does not apply to employees hired for one month or less, or those on a working week of eight hours maximum. Exemptions are also possible for employment of a casual and/or specific nature, provided there are objective reasons for making an exception. Bibliography 1. BARNARD, C., Ec Employment Law, Oxford Press. 2. BLAİNPAİN, R., European Labour law, Kluwer Law International. 3. Gender Equality [interactive], (access ). 4. MAYNE S., MALYON, S., Employment Law in Europe. Butterworts Publishing. 5. NEAL, A., C.,1999. European Labour Law and Social Policy, Kluwer law. 6. SAMUELS, H., Sexual Harassment in Workplace. A feminist Analysis of Recent Developments in UK. Women Studies International Forum 26 (5). 7. SARGEANT, M The Law on Age Discrimination in the EU, Kluwer Law. 8. ZİPPEL, K., The Politics of Sexual Harassment, a Comparative Study of United States, the European Union and Germany, Cambridge University Press. Santrauka DARBO VİETŲ LYGYBĖ EUROPOS SĄJUNGOS TEİSĖJE Ozgur Oguz Europos Sąjungos (ES) užimtumo teisė gina darbuotojų visoje ES teises. Ji apima tokias sritis, kaip darbuotojų informavimą ir konsultavimą susijusį su darbo sąlygomis: visos darbo dienos, ne visos darbo dienos, terminuotų darbo sutarčių, darbuotojų komandiruočių, darbuotojų diskriminacijos, vienodo darbo užmokesčio, besilaukiančių moterų teises, darbuotojų apsaugos, kolektyvinio atleidimo iš darbo, asmens duomenų apsaugą. Šis straipnis padės suprasti, kaip šios darbo sritys apima ES teisės aktus, ir kaip šie įstatymai gali turėti įtakos verslui jei planuojama įdarbinti žmones kitose ES šalyse. Svarbu pažymėti, kad, nors įstatymai taikomi visoje ES, jie dažnai veikia skirtingai įvairiose valstybėse narėse dėl skirtumų, kaip įstatymai buvo įgyvendinti nacionaliniu lygiu. Reikšminiai žodžiai: Europos Sąjunga, įstatymai, lygybė, darbas, darbo laikas. 53

54 MARKETINGO POTENCIALAS KAIP SOCIALINIO IR EKONOMINIO TERITORIJOS VYSTYMOSI VEIKSNYS (TEORINIS ASPEKTAS) Jadvyga Ramanauskienė Aleksandro Stulginskio universitetas Anotacija Teritorinis marketingas yra palyginti nauja koncepcija, kuria teritorijų vystymui pradėta taikyti įmonių vystymui skirtus metodus. Miestai, vietovės ir regionai konkuruoja dėl turistų, investuotojų ir gyventojų. Klasikinio turistinio pasiūlymo arba palankesnių ūkininkavimui sąlygų sudarymo jau nepakanka. Moderniosios teritorinio marketingo koncepcijos akcentuoja teritorijos ženklodaros svarbą, taip pat partnerių bendradarbiavimą. Teritorijos brendas turi vis didesnę įtaką pritraukti investuotojams, tradicinio ir verslo turizmo plėtrai ir kt. Informacinės ir kūrybinės ekonomikos sąlygomis teritorijos (vietovės) brendas ir jos vystymo strategija tampa būtinu veiksniu siekiant efektyviai panaudoti teritorijos potencialą. Šio straipsnio tikslas išanalizuoti teritorinio marketingo esmę, jo valdymo koncepcijos metodologines nuostatas ir instrumentus bei teoriškai pagrįsti šios koncepcijos taikymo teritorijų vystymui svarbą. Tyrimas atliktas remiantis Lietuvos ir užsienio moksline literatūra bei specializuotų interneto puslapių medžiaga. Straipsniui parengti naudoti tyrimo metodai: lyginamasis, informacijos analizės ir sintezės, straipsnių bei publikacijų studijos ir apibendrinimo. Raktiniai žodžiai: teritorinis marketingas, teritorinio marketingo sistema, teritorijos valdymas, teritorijos potencialas, institucinis požiūris. Įvadas Ekonominiai ir socialiniai pasikeitimai šalyje, ir visame pasaulyje, pareikalavo pokyčių ir teritorijos valdymo metodikoje, ir praktikoje. Pagrindinės priežastys, dėl kurių būtina gerinti teritorinį valdymą: daugiafunkcinės ekonomikos sąlygomis keičiasi teritorinio valdymo tikslai, uždaviniai, metodai ir priemonės; vietos savivaldos reforma ir naujų socialinės politikos įgyvendinimo formų formavimasis sukelia didelius teritorinio valdymo mechanizmo pokyčius savivaldybių ir regionų lygmeniu; padidėjęs regionų ir savivaldybių savarankiškumas sudaro prielaidas formuojant teritorinio valdymo planą labiau atsižvelgti į teritorijos specifiką, kartu įvertinant ir bendros ekonominės erdvės šalyje išsaugojimą bei stiprinimą; didėjant ekonomikos globalizacijai ir integracijai, teritorijos valdymo kokybė įgyja svarbią reikšmę kaip teritorijos vystymo kriterijus. Vienas pagrindinių veiksnių, sąlygojančių sėkmingą teritorijos vystymą, yra teritorinis marketingas, kuris apibrėžiamas kaip žmogaus veiklos rūšis, nukreipta į abipusiai naudingų santykių organizavimą tarp teritorijos subjektų ir vartotojų, siekiant patenkinti jų poreikius. Tyrimo objektas teritorinio marketingo valdymo metodologija ir instrumentai. Tyrimo tikslas išanalizuoti teritorinio marketingo esmę, jo valdymo koncepcijos metodologines nuostatas ir instrumentus bei teoriškai pagrįsti šios koncepcijos taikymo teritorijų vystymui svarbą inovacinės ekonomikos sąlygomis. Tyrimo uždaviniai: atlikti šiuolaikinių teritorijos vystymo požiūrių analizę, atskleidžiant teritorinio marketingo esmę ir jo įgyvendinimo teritorijos vystymui svarbą; apibrėžti teritorijos marketingo ir marketingo teritorijoje tikslus bei funkcijas, siekiant užtikrinti teritorijos subjektų sąveiką bei poreikių patenkinimą; apibrėžti teritorijos vartojamąją vertę ir jos struktūrą; atskleisti teritorijos potencialo sąvokos esmę ir įvardinti teritorijos išteklius; teoriškai pagrįsti institucinio požiūrio ir jo principų taikymą teritorinio marketingo valdymui. Tyrimo rezultatai Teritorinio marketingo ir brendo 10 (prekės ženklas + visos sukeliamos asociacijos) vystymo problemos jau seniai tapo tyrimų objektas ir užsienio (Kotler et al., 2005; Martin, 2003; Meer, 1992, Dinis, 2004; Szromnik, 2011 et. all.), ir šalies (Atkočiūnienė, 2008; Vidickienė ir 10 Brendas tai vartotojo nuomonė, jausmas ir įvairios asociacijos apie tam tikrą rinkos dalyvį. Rinkos dalyviu gali būti produktas, paslauga, organizacija, žmogus, šalis, idėja ir pan. 54

55 Melnikienė, 2008, 2010, 2014; Beniušienė, Petukienė, ir kt, 2010; Bagdonienė ir Hopenienė, 2012, Piliutytė, 2005 ir kt.) mokslininkų. Mokslinėje literatūroje galima rasti nemažai sąvokų, įvairiai atspindinčių teritorinio marketingo ir teritorinio marketingo valdymo požiūrio klausimus. Ph. Kotleris (2005) teritorinio marketingo sąvokos nenaudoja nagrinėja vietų marketingą, apibūdindamas jį kaip veiklą, kurios imamasi siekiant sukurti, palaikyti ar pakeisti požiūrį ir / ar elgesį konkrečių vietų atžvilgiu. Autoriaus teigimu, konkretūs vietų marketingo veiksmai gali būti apibrėžiami keturiais teritorijos matymo aspektais: gyvenamosios vietos, ūkinių statinių zonų, poilsio vietų ir investicijų į žemės nuosavybę. Vietų marketingas naudojamas teritorijos gamybinių, ekonominių, aplinkos, socialinių ir kultūrinių išteklių panaudojimo galimybių analizei, skirtai spręsti šiuos uždavinius (Kotler et. all., 2005): investicinio teritorijos patrauklumo didinimo, siekiant gamybos ir ekonominės plėtros; teritorijos įvaizdžio gerinimo, keliant jos gyventojų socialinį ir kultūrinį lygį. A. Pankrukhin (2006) skiria du teritorinio marketingo tipus: teritorijos marketingą ir marketingą teritorijoje. Pasak autoriaus, teritorijos marketingo objektas yra teritorija apskritai, įvertinant jos specifinius įvairių teritorijos tikslinių grupių vartotojų poreikius. Teritorijos marketingas yra vykdomas tiek teritorijos viduje, tiek ir už jos ribų. Marketingo teritorijoje (vidaus marketingo) objektas tai konkrečios teritorijos subjektų ir vartotojų santykiai, susiję su vartotojų prekių ir paslaugų poreikių tenkinimu. T. Meshcheryakovas (2011) pabrėžia, kad literatūroje dažnai kaip sinonimai naudojamos sąvokos,,teritorinis marketingas,,,teritorijos marketingas,,,vietų marketingas ir,,geomarketingas. Autorius patikslina šių sąvokų esmę (1 pav.). Geomarketingas Teritorijos marketingas Teritorijos Teritorinis marketingas Marketingas teritorijoje (vidinis marketingas) Šalies marketingas (nacionalinis marketingas) Regioninis marketingas Miesto marketingas Savivaldybės (rajono) marketingas Inovacinių klasterių marketingas Laisvųjų prekybos zonų marketingas ir t. t Vietų marketingas Turistinių objektų (sanatorijų, viešbučių, architektūros paminklų) marketingas Gyvenamosios ir komercinės paskirties nekilnojamojo turto (namų, verslo centrų ir t. t.) marketingas Pramogų vietų (parkų, restoranų, kino teatrų ir t. t.) marketingas Prekybos zonų ir objektų marketingas 1 pav. Geomarketingo tipai (pagal Meshcheryakovą, 2011) Geomarketingą autorius traktuoja kaip alokuotų erdvėje objektų marketingą, t. y. teritorijų ir vietų, kurių geografinis veiksnys yra nulemiantis, planuojant ir įgyvendinant jų funkcionavimo marketingo strategijas. Vietų marketingas tai geomarketingo ar marketingo rūšis, kuris naudojamas formuojant ir atkuriant objektų, esančių konkrečioje vietoje (vietovėje), paklausą. Šiuo atveju vieta 55 Kūrybinių klasterių (meno grupių ir t. t. ) marketingas

56 suprantama kaip nekilnojamas objektas ar lokali vietovė (žemė), kurioje yra keletą nekilnojamų objektų (prekybos centras, pramogų parkas, viešbutis, laisvalaikio centras ir t. t.), funkcionuojančių siekiant aptarnauti klientus ir priklauso konkrečiam subjektui. Teritorijos marketingas tai geomarketingo ar marketingo rūšis, kuris vykdomas teritorijoje ir už jos ribų, siekiant sukurti konkurencinius teritorijos pranašumus suinteresuotųjų šalių sąmonėje ir patenkinti jų poreikius. Teritorijos marketingo tikslas yra užtikrinti konkrečios teritorijos patrauklumą jos išorės vartotojams (investuotojams, turistams, emigrantams ir t. t.). Teritorijos marketingo valdymo subjektas teritorinė (vietos) administracija. Marketingas teritorijoje ar vidinis marketingas teritorijos marketingo rūšis, nagrinėjanti efektyviausius būdus, kaip patenkinti vidinių teritorijos vartotojų poreikius, visų teritorijos subjektų sąveikos metodus, būdus ir instrumentus, siekiant patenkinti jų poreikius, susijusius su gerovės augimo. Apibendrinant, teritorinį marketingą galima apibūdinti kaip šiuolaikinę teritorijos valdymo filosofiją, kuri grindžiama nauju teritorinių valdžios institucijų vaidmens ir funkcijų suvokimu. Vykdomosios valdžios uždavinys yra efektyviai valdyti savo teritorijos išteklius ir teikti viešąsias paslaugas gyventojams, t. y. atliekant atitinkamas funkcijas savo kompetencijų ribose, didinti teritorijos patrauklumą gyvenimui ir verslui. Teritorinis marketingas nuo prekių ir paslaugų marketingo skiriasi tuo, kad teritorinio marketingo pagrindinis dėmesys skiriamas teritorijos (vietos) patrauklumo ir įvaizdžio formavimui visuomenei, investuotojams ir valstybei. T. y. svarbiausias tikslas yra padidinti teritorijos (vietos) konkurencingumą ir investicinį patrauklumą kitų teritorijų atžvilgiu. Būtent pagrindinių tikslinių ir potencialių klientų grupės pasitenkinimas lemia teritorijos patrauklumą bei konkurencingumą ir veikia jos inovacinę plėtrą. Todėl patrauklumas, konkurencingumas bei inovacinė plėtra ir apsprendžia pagrindines teritorijos vystymo marketingo strategijas (Kotler et. all., 2005, Atkočiūnienė, Boculo, 2011). Pasak T. Meshcheryakov (2011), teritorijos marketingas turi užsiimti teritorijos potencialo didinimu. Marketingo potencialas sukuriamas tam, kad būtų galima vystyti teritorijos rinkos patrauklumą, t. y. efektyviai pozicionuoti teritoriją ir geoproduktus 11 rinkoje. Teritorinio marketingo tikslai ir funkcijos pateikti 2 pav. 11 Meshčeriakovas T. ir Juldaševa O. (2011) geoproduktą apibūdina kaip tam tikras sąlygas, kurios suteikia teritorijai patrauklumą. 56

57 Teritorijos vystymo tikslas didinti gyventojų gerovę efektyviai panaudojant teritorijos potencialą. Socialinio, žmogiškojo, institucinio teritorijos kapitalo augimas Teritorinio marketingo tikslas teritorijos marketingo potencialo (jos rinkos patrauklumo) didinimas tarp teritorijos pirkėjų rezidentų ir nerezidentų Marketingo objektas pirkėjai rezidentai ir nerezidentai Teritorijos marketingo tikslas atkurti teritorijos išteklių paklausą (didinti pirkėjų nerezidentų skaičių) ir pritraukti papildomų išteklių į globalią teritorijos rinką siekiant teritorijos marketingo potencialo augimo Objektas pirkėjai nerezidentai Marketingo teritorijoje tikslas atkurti teritorijos išteklių paklausą (augimą ir / ar išsaugojimą pirkėjų rezidentų skaičiaus) dėl teritorijos marketingo potencialo augimo. Objektas pirkėjai rezidentai Funkcijos: teritorijos geoproduktų rinkoje rėmimas ir pirkėjų pritraukimas; teritorijos įvaizdžio (brendo) valdymas; paslaugų asortimento planavimas įvairiems vartotojų nerezidentų segmentams; teritorijos rinkos konkurencingumo tyrimas ir jos vystymo strategijos rengimas; rekomendacijų dėl patraukliausios paslaugų vertės teritorijos vartotojams nerezidentams parengimas Funkcijos: vidinio teritorijos įvaizdžio (brendo) formavimas; teritorijos vartotojų rezidentų poreikių ištyrimas teritorijai besivystant; marketingo kultūros teritorijos rezidentų formavimas; marketingo priemonių, padedančių palaikyti rezidentų domėjimosi teritorija, organizavimas ir t. t. 2 pav. Teritorijos vystymo, teritorijos marketingo ir marketingo teritorijoje tikslų sąryšis (sudaryta pagal T. Meshcheryakovą, 2011) Šiuolaikinių teritorijų vystymą sąlygoja jos subjektų gebėjimai efektyviai panaudoti atitinkamus išteklius unikaliai vartojamajai vertei sukurti, kuria formuojamas įvairių kategorijų vartotojų patrauklumas. Kiekvienas vartotojų segmentas kelia tam tikrus konkrečius reikalavimus teritorijos vartojamosios vertės struktūrai ir veiksniams, kurie didina jos patrauklumą. Skiriami du teritorijos vartotojų segmentai verslo ir individualūs (mažmeniniai). Verslo vartotojams priskiriami verslininkai (vietos, iš kitų regionų, taip pat ir užsieniečiai, vadovybė (aukščiausio lygmens vadovai), esami ir potencialūs investuotojai, valdžios pareigūnai, politikai, eksporto ir importuoto kompanijos, o prie individualių vietos gyventojai, ekonomiškai aktyvūs kitų regionų gyventojai, turistai. Šiuo atveju marketingo instrumentų taikymas yra efektyviausias būdas teritorijos patrauklumui vystyti ir vartotojų poreikiams patenkinti. Tad teritorijos marketingo instrumentų įgyvendinimas padeda padidinti teritorijos paklausą ir jos ekonominę svarbą. Teritorijos vartojamosios vertės individualiems vartotojams struktūra pateikta 1 lentelėje. 1 lentelė. Teritorijos kaip geoprodukto vartojamosios vertės privatiems vartotojams struktūra Vertės elementai Geocharakteristikos Gyvenimo saugumas Ekologinės charakteristikos Vertės elementų charakteristikos Klimatinės sąlygos, stichinių nelaimių tikimybė, gamtiniai ištekliai, natūralus kraštovaizdis Įstatymų ir žmogaus teisių laikymasis, kriminalinės aplinkos poveikis Teritorijos ekocharakteristikos (vandens, oro švarumas ir t. t.), ekologinių technologijų išvystymas, rekreacinės zonos (sodų ir parkų zonos, miškai, gamtos 57

58 Gyvenimo komfortas Ekonominis stabilumas Simbolinė vertė Gyvenimo vertė Vertės elementai rezervatai ir t. t.) Techninės infrastruktūros išvystymas (transportas, ryšiai, informacinės technologijos ir t. t.), finansinės infrastruktūros išvystymas (bankai, investicinės kompanijos, finansinės biržos ir t. t.), socialinės infrastruktūros išvystymas (švietimo sistema, sveikatos priežiūra, kultūrinis sektorius, kūrybos industrija ir t. t.) Darbo rinkos charakteristika (nedarbo lygis), gyventojų pajamų lygis, teritorijos ekonominio vystymo dinamika Teritorijos prestižas (vietos brendo patrauklumas), kultūrinio ir istorinio paveldo vertė, architektūrinės vertybės Gyventojų išlaidų lygis (būsto, maisto produktų, sveikatos priežiūros, švietimo ir t. t.), valstybės parama (dotacijos, pensijos, pašalpos ir t. t.), mokesčių lygis Vertės elementų charakteristikos Geoprodukto vartojamosios vertės struktūros analizė rodo jo specifinius ypatumus, t. y. geoprodukto išskirtinumą lyginant su paprastomis prekėmis. Geoprodukto vartojamosios vertės ypatumas vartotojams jų vartojimo poreikių, susijusių su šiuo produkto vartojimu, patenkinimas. Geoprodukto vartojamosios vertės struktūra verslo vartotojams pateikta 2 lentelėje. 2 lentelė. Teritorijos vartojamosios vertės kaip geoprodukto struktūra verslo vartotojams Vertės elementai Geocharakteristikos Vertės elementų charakteristikos Būtinų gamtos išteklių prieinamumas ir jų kaina; teritorijos tinkamumas ūkinių objektų statybai (stichinių nelaimių tikimybė ir t. t.) Institucinės charakteristikos Formalios: teisės aktų paplitimas; teisėtvarkos patrauklumas, lengvatos ir t. t. Neformalios: kultūrinės vertybės, lemiančios artumo ir pasitikėjimo tarp partnerių lygį, informacijos atvirumas ir prieinamumas, verslo etikos Verslo saugumas Ekologinės charakteristikos Verslo operacijų tvarkymo ir gyvenimo komfortas Ekonominis stabilumas ir realizacijos rinkų patrauklumas Simbolinė vertė Verslo vertė Politinis stabilumas, įstatymų ir žmogaus teisių laikymasis, kriminalinės aplinkos poveikis, korupcijos lygis Valdžios reikalavimas laikytis aplinkosaugos standartų (ekologinių technologijų sąnaudos) Techninės infrastruktūros išvystymas (transportas, ryšys, IT, logistika ir t. t.), finansinės infrastruktūros išvystymas (bankai, investicinės kompanijos, finansinės biržos ir t. t.), socialinės infrastruktūros išvystymas (švietimo sistema, sveikatos priežiūra, kultūros sektorius, kūrybos industrija ir t. t.), inovacinės infrastruktūros išvystymas Gyventojų pajamų lygis, teritorijos ekonominio vystymosi dinamika, realizacijos rinkų ekonominis potencialas Teritorijos prestižas, nustatomas pagal jos vaidmenį globalioje ekonomikoje ir specialius privalumus, su kuriais asocijuojasi jos vertė (vietos brendo patrauklumas) Išteklių vertė, išlaidos mokesčiams, formalių ir neformalių institucinių kliūčių įveikimo vertė (mokesčiai, muitai, licencijavimas, korupcijos lygis ir t. t.) Kaip matyti iš 1 ir 2 lentelių duomenų, geoprodukto vartojamosios vertės struktūra skirtingų segmentų vartotojams skiriasi. Atsižvelgiant į tai, vietos administracija, formuodama geoprodukto vartojamosios vertės struktūrą, turėtų sutelkti dėmesį į savo klientų poreikius, turimus teritorijoje išteklius ir jų realizavimo galimybes. Teritorija yra sudėtinga sistema, kuri gali būti apibūdinama suderinant objektinio, aplinkos, procesinio ir projektinio tipų sistemas. Vadinasi, teritorijos valdymas gali ir turi būti vykdomas derinant instrumentus, būdingus objektų, aplinkos, procesų ir projektų valdymui. Teritorijos vystymo valdymas siejamas su teritorinio marketingo įgyvendinimu, jos įvaizdžio formavimu (Atkočiūnienė ir Boculo, 2011). O. Juldaševos ir Т. Meščėrjakovo (2011) nuomone, teritorinio marketingo valdymas turėtų būti grindžiamas institucinio požiūrio metodologija, nes teritorinės institucijos, kaip marketingo valdymo subjektai, per institucinės aplinkos parametrų reguliavimą daro įtaką teritorijos vartotojų elgsenos pasikeitimui. Teritorijos 58

59 ir teritorinio marketingo valdymo subjektams autoriai priskiria teritorinės valdžios institucijas (organus), o teritorinio marketingo valdymo objektams verslo ir individualius teritorijos vartotojus (suinteresuotąsias šalis). 3 pav. pavaizduota teritorinio marketingo institucinio valdymo koncepcijos sistema, pagrindiniai jos subjektai, pastarųjų ir aplinkos, kurioje jie sąveikauja, savitarpio santykiai. 3 pav. Teritorinio marketingo sistema (pagal O. Juldaševa ir T. Meščėrjakov, 2011) Kaip matyti iš 3 pav., teritorinio marketingo sistemos analizei pirmiausia skiriama išorinė ir vidinė marketingo aplinka, nes teritorija yra ne tik valdymo objektas, bet taip pat ir gyvenamoji aplinka. Teritorinė aplinka turi lemiamą įtaką teritorijos patrauklumui, jos potencialui. Šią aplinką sudaro joje esančios sąlygos, kurios yra palankios teritorijos subjektų veiklai, taip pat teritorijos subjektai ir objektai, kuriuos sieja šių sąlygų ir objektų interesų bendrumas. Šiuolaikinis sudėtingų sistemų valdymas remiasi aplinkos požiūriu, kai valdymo objektu laikoma aplinka, tačiau ne jos subjektai. Tačiau teritorinė aplinka negali egzistuoti be jos subjektų ji priklauso nuo jų politikos ir elgesio lygiai taip pat, kaip aplinkos parametrai veikia jos subjektų elgesį. Tad efektyvaus aplinkos funkcionavimo sistemą galima sukurti reguliuojant institucinį valdymo veiksnį. Teritorijos marketingo valdymo institucinės koncepcijos tikslas teritorijos išteklių paklausos reprodukcija ir papildomų išteklių pritraukimas, reguliuojant 59

60 institucinės aplinkos parametrus bei sudarant palankias sąlygas teritorijos produkto pirkėjų (rezidentų ir nerezidentų) poreikiams patenkinti. Institucinė teritorinio marketingo koncepcija grindžiama tuo, kad reguliuojant institucinės aplinkos parametrus, galima daryti įtaką visiems kitiems aplinkos veiksniams (išskyrus geografinį). Taigi siekiant paveikti aplinkos subjektų elgseną, užuot kontroliuojant visus aplinkos aspektus, pakanka efektyviai reguliuoti tik institucinės aplinkos parametrus. Pavyzdžiui, reguliuojant teisės aktus inovacinės plėtros srityje laisvų ekonominių zonų, klasterių, technologinių parkų ir kt. galima daryti įtaką technologinei aplinkai, o reguliuojant mokesčių ir muitų teisę sukurti veiksmingą (efektyvią) ekonominę aplinką. Teisės aktai ekologinės saugos srityje užtikrina palankias ekologines sąlygas ir pan. Komunikacijos ir infrastruktūros veiksniai taip pat gali būti reguliuojami taikant institucines normas. Teritorinės valdžios institucijos, panaudodamos institucinę aplinką, gali reguliuoti visą teritorinio marketingo sistemą, kuria būtų paveikiama rezidentų ir nerezidentų elgsena. Tad vienas pagrindinių institucinės teritorinio marketingo valdymo koncepcijos uždavinių suformuoti institucinę aplinką, kuri teritorijos pirkėjams sudarytų galimybes maksimaliai sumažinti jų teritorijos išteklių panaudojimo sandorių sąnaudas. Sąnaudų ekonomija, gaunama teritorijos pirkėjų, yra jos rinkos patrauklumo ir konkurencingumo atspindys prieš kitas teritorijas, ypač turinčias panašias charakteristikas Išvados 1. Teritorinis marketingas tai marketingas, kuris vykdomas teritorijoje ir už jos ribų, siekiant atkurti teritorijos išteklių paklausą bei pritraukti papildomų išteklių į globalią geoproduktų rinką panaudojant marketingo priemones. Tokiu būdu teritorinis marketingas leidžia atkurti teritorinį potencialą. Teritorinio marketingo priemonių taikymas padeda formuoti teritorijos konkurencinius pranašumus jos suinteresuotųjų šalių sąmonėje ir tenkinti jų poreikius, o tai leidžia atkurti jų paklausą. 2. Teritorijos kaip geoprodukto vartojamąją vertę sudaro jos gebėjimas tenkinti vartotojų poreikius, susijusius su šio produkto vartojimu. Kiekvienos teritorijos vartojamoji vertė susideda iš tam tikrų charakteristikų, užtikrinančių atitinkamai individualių ir verslo vartotojų poreikių patenkinimą gyvenimui ir veiklai. 3. Teritorijos potencialą sudaro materialūs (gamtiniai, finansiniai ir žmogiškieji ištekliai, infrastruktūros objektai) ir nematerialūs (informaciniai, intelektiniai, instituciniai, kūrybiniai, simboliniai, kultūriniai ir ryšių) ištekliai bei teritorijos subjektų gebėjimas šiuos išteklius efektyviai panaudoti. 4. Teritorija tai sudėtinga sistema, kuri gali būti apibūdinta kaip objektų, aplinkos, procesų ir projektų sistemų derinys. Teritorijos valdymas gali ir turi būti grindžiamas darniu instrumentų suderinimu, kurie būdingi objektų, aplinkos, procesų ir projektų valdymui. Nepaisant to, kad teritorija gali būti nagrinėjama kaip visų keturių išvardintų tipų sistema, teritorinio marketingo esmę labiausiai atskleidžia aplinkos tipas. Teritorijos, kaip aplinkos sistemos nagrinėjimas, siekiant vystyti jos marketingo potencialą, leidžia naudoti naują teritorijos marketingo instrumentą institucijas, kurių tikslas yra sukurti patrauklią institucinę aplinką kaip priemonę, leidžiančią pritraukti į teritoriją potencialius vartotojus: investuotojus, turistus, darbuotojus ir pan. Literatūra 1. ATKOČIŪNIENĖ V Kaimo vietovės pokyčių valdymas pagal principą iš apačios į viršų. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Nr. 2 (11), p. 2. ATKOČIŪNIENĖ, V., BOCULO, I Lietuvos kaimo vietovių įvaizdžio formavimo valdymas. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Nr. 4 (24) p. 3. BAGDONIENĖ, L., HOPENIENĖ, R Vietos marketingas. Kaunas: Vitae Litera. 147 p. 4. BENIUŠIENĖ, I., PETUKIENĖ, E. ir kt Place marketing as a means to increase ompetitiveness of a place. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Nr. 4 (20). P

61 [interektyvus] Prieiga per internetą: LDB0001:J.04~2010~ /DS ARTIC (žiūrėta ). 5. DINIS, A Territorial marketing: a useful tool for competitiveness of rural and peripheral areas. In 44th European Congress of ERSA. Porto: University of Porto. [interektyvus] Prieiga per internetą: (žiūrėta ). 6. KOTLER, P., ASPLUNG, CH., REIN, I., HEIDER, D Marketing Places Europe. [interektyvus] Prieiga per internetą: pdf (žiūrėta ]. 7. MARTIN, R. L Study on the Factors of Regional Competitiveness. Cambridge: University of Cambridge. [interektyvus] Prieiga per internetą: (žiūrėta ). 8. MEER, J The role of city marketing in urban management. Rotterdam: EURICUR. 9. MELNIKIENĖ, R., VIDICKIENĖ, D Lietuvos kaimiškųjų regionų kaip gyvenamosios vietos patrauklumo vertinimas. Žemės ūkio mokslai. T. 15, Nr. 1, p. 10. MELNIKIENĖ, R., VIDICKIENĖ, D Visuomenės lūkesčiai dėl Lietuvos kaimo politikos krypčių. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Nr. 3 (19), p. 11. PILIUTYTĖ, J Rinkodaros metodų taikymo teoriniai aspektai miestų plėtros kontekste. Viešoji politika ir administravimas. Nr. 11, p SZROMNIK, A Marketing terytorialny jako atrybut rynkowej orientacji miast oraz regionów. Kreowanie wizerunku miast, p [interektyvus] Prieiga per internetą: (žiūrėta ). 13. VIDICKIENĖ, D., MELNIKIENĖ, R Kaimo politikos evoliucija: monografija. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. 272 p. 14. МЕЩЕРЯКОВ, Т. В., Концепция и инструментарий управления маркетингом территории в условиях креативной экономики (теория и методология). [interektyvus] Prieiga per internetą: (žiūrėta ) 15. ЮЛДАШЕВА, O., МЕШЧЕРЯКОВ, Т Институциональная концепция управления территориальным маркетингом // Вестник Балтийского федерального университета им. И. Канта. Вып. 3, c [interektyvus] Prieiga per internetą: ( žiūrėta ) 16. ПАНКРУХИН, А Маркетинг территорий. Санкт Петербург: Питер. 416 с. MARKETING POTENTIAL AS A SOCIAL AND ECONOMIC TERRITORIAL DEVELOPMENT FACTOR (THEORETICAL ASPECT) Jadvyga Ramanauskienė Aleksandro Stulginskio universitetas Summary Territorial marketing is a relatively new concept. According it, methods for enterprise development were started being applied for territorial development. Cities, districts and regions compete for tourists, investors and residents. Classical tourist offer or more favorable conditions for farming are no longer enough. Modern territorial marketing concepts emphasize the importance of territorial branding, as well as partner s cooperation. Territory branding has an increasing influence on investors attraction, a development of traditional and business tourism, etc. On information and creative economy conditions, territorial (area) branding and its development strategy is a crucial factor for an efficient use of the territory's potential. The purpose of the article is to analyze the nature of territorial marketing, methodological provisions of its management concepts and instruments, and to theoretically ground an importance of this concept s application to territorial development. The research was conducted on the basis of Lithuanian and foreign scientific literature and specialized website material. There were used comparative and generalization research methods, as well as analysis and synthesis of information, and articles and publications studies. Key words: territorial marketing, territorial marketing system, territory management, the potential of the territory, the institutional approach. 61

62 CASES OF GOOD PRACTICE IN RURAL CULTURE AND LANDSCAPE CARE IN LITHUANIA AND ITALY Francesca Eliana Rigato University of Padova Jan Zukovskis Aleksandras Stulginskis University Abstract Rural development depends mainly on the culture of the local population and on the protection of the natural environment and landscapes. It is important to protect the nature through landscape management and education of people in rural areas. There are different tools that can be locally implemented, such as rural tourism, agro-tourism and education about rural life and environment management. Besides these tools, there exist some European policies that it is important to implement in every member country. In this work are also illustrated the policies that exist in Lithuania and Italy and examples of projects for the development of rural areas in these countries. Throughout this work, we can conclude that if we want to develop rural areas and their population without damaging the natural and cultural environment, we must implement European policies in a local point of view and highlight the importance of rural education and the good management of the environment. The aim of the research to compare cases of good practice in rural culture and landscape care in Lithuania and Italy and to make some proposals for improvement in this field Key words: Rural culture; Landscape care; Landscape management; Sustainable development; European policies; Lithuania; LIFE project; Natura 2000 network; Rural tourism; RAIN project; Italy; Serenissima project. Introduction Rural culture and landscape management are two important tools to improve rural development in every country, and to improve the economy and the social development as well. Culture is mainly influenced by its surrounding environment and nature and landscapes, in a rural area, are fundamental components. In order to preserve these characteristic components, it is really important to protect the culture and to improve knowledges and technologies through sustainable development and educational activities. It is important to have strong and consolidated policies to protect the endemic environment of a country and to ensure a goodquality education, trying to satisfy the population needs and preserve the nature and the landscapes at the same time. The aim of this article is to highlight the importance of the meaning, the goals, the methods and the policies that European Union have in order to improve and protect rural culture and landscape care within its community and some examples and applications in Lithuania and in Italy for the development of rural areas in a sustainable way, respecting the nature and the environment. This work is based on a bibliography work on papers, online articles, internet resources and books. The aim of the research to compare cases of good practice in rural culture and landscape care in Lithuania and Italy and to make some proposals for improvement in this field. The methods of research are based on the analysis and synthesis of internet and other sources, analytical research, deduction and induction. First of all we found data and papers from different sources per each topic we treated in this work, trying to find the best combination of information and integrating distinct point of view from different author and official institutions. After that, we searched for and found some cases related to good practices of rural culture and landscape care in Italy and Lithuania to understand the current situation about this issue and to compare them each other and with the situation in European Union nowadays. Results The general aims of rural culture and landscape care are to respect man and life in general, to maintain the contact with nature, to care about animals, plants and their environment, to promote natural products and ways of life instead of consumerism and hypermarkets, to solve environmental problems with the application of scientific principles, to conserve and restore natural resources while meeting the socioeconomic, political and cultural and needs of current and future generations, to improve the quality of life and economic well-being of people in rural areas, to improve landscapes and to educate rural people and urban people for respect the culture 62

63 and the environment. In order to achieve all of these goals, there are different tools, it means that for landscape management there are regulatory instruments that are typically used to manage landscapes, included Regional Policy Statements, Regional Plans, Regional Coastal Plans and District Plans, Regulatory approaches, non-regulatory instruments, initiatives, international conferences and projects (Peart, 2005). Other tools are implementation of rural tourism, agrotourism and rural education. Landscapes in Europe are important for the sustainability and are taken into account for the political strategies of the territory. (P.S. & M., 2013). There are several interlinked policy instruments dealing with landscapes, such as: The Convention on Biological Diversity (CDB), 1992; The Pan-European Biological and Landscape Diversity Strategy (PEBLDS), 1995; The European Landscape Convention (ELC), Other instruments that influence agricultural landscapes, forestry, spatial planning etc. are: Pan-European Biological and Landscape Diversity Strategy; European Landscape Convention; European Spatial Planning Observation Network; Europe s Agenda 2000; Indicator reporting on the integration of environmental concerns into agricultural policy; Agri-environmental measures of the CAP; Natura 2000; LIFE programme; Birds and Habitats Directives; others. (Landscape..., 2014). There is, however, a lack of practical objectives and indicators. (European, 2007). Important tools to care about the environment, the landscape and the species are for example the LIFE project, Natura 2000 network, the Birds (79/409/EEC) and the Habitat (92/43/EEC) Directives, the Common Agricultural Policy (CAP), The European Landscape Convention (2000, Florence), the LEADER initiative (1991), Regional development and cohesion, Regional policies and sectorial policies as well. In 2004 in Lithuania (Fig. 1) was approved the National Landscape Policy which provides objectives and general guidelines for the future actions about: safeguarding and balancing social, economic and ecologic functions of landscapes; ensuring appropriate management, use, planning and sustainable development of landscape; maintaining and enhancing existing biological and landscape diversity, the spatial structure and the ecological potential of the landscape; optimizing the trends of the development of cultural landscape; harmonizing of the architectural-spatial composition of the landscape. Landscape management became obligatory for all levels of plans. In 2005 was adopted the Special Landscape planning regulations which determinate procedures, results and planning proposals. To integrate the General planning (2002), there are also General plan of the territory of Lithuania (2002), General plans of the regions ( ), General plans of the administrative districts ( ). Lithuania has also special landscape plans and planning for the protection and the sustainable use of protected areas and cultural heritage sites. The General plan has the aim for 2020 to create common and specialized territorial structures (optimization of urban system and landscape protection by designation of Nature frame, protection of landscape, biological biodiversity and cultural heritage) (Grigaitiene, 2012). About culture, in 2001 the government adopted the Principles for Lithuanian Cultural Policy. A new programme for the regions was adopted in 2011, which defines priorities for culture development in the regions, provides preconditions for access and consumption of culture in province municipalities, and underlines the role of regions in cultural tourism and capital investment. There are 60 local self-governments in Lithuania, which have a substantive right to develop cultural activities. Cultural policy issues became an important subject in government Programmes. The Government Action Plans include state finance, legal, administrative and cultural information measures for the implementation of the Programmes. The main institutional cultural activities, programmes and projects are scheduled in the strategic plan of the Ministry of Culture. (Cultural..., 2013). There is also a special planning for World Heritage Sites protected by UNESCO in Lithuania and recently it adopted the Special plan for coastal strip management, Curonian Spit national park management plans, preparation for the National landscape plans, revision of the Regulations of the Special landscape planning, Landscape Guidelines for roads and railways, methodical guidelines for urban parks planning 63

64 and local landscape planning regulations and test project on local eco networks creation and others (Grigaitiene, 2012). Fig. 1: Distribution of Natura 2000 areas in Lithuania ( Case of Lithuania: Rural Area Information Technology Broadband Network (RAIN) project focuses on the broadband development in rural areas of Lithuania based on the fiber optic infrastructure development. The implementation period was from 2005 to 2008, services were provided by Public Establishment "Plačiajuostis internetas" and the value of the project was 21 million EUR. The project was financed partly by ERDF and the Republic of Lithuania. During the implementation of the project, kilometres of fiber optic cable lines were laid and 509 RAIN network units were installed, using which 467 rural prefectures were connected to 51 municipalities and 330 schools were connected to fiber optic infrastructure. The total scope of the RAIN network was over residents of the country s rural areas. RAIN project creates considerably more favourable conditions for economic and cultural activities, the development of alternative activities and partnership, as well as education, learning, requalification, reception and provision of services, communication with selfgovernance and public bodies. Living conditions of rural area residents will enable them to improve their activities, strengthen the situation in the areas of social security, health protection, cultural life, public administration and get more successful results in developing competitive activities. The rationale was to improve the economic, cultural and education quality in more remote rural areas of the Lithuania through implementing and developing the broadband infrastructure for faster access to internet (ec.europa..., 2014). In Italy (Fig. 2), landscapes and rural culture are considered important as cultural heritage. They protect the cultural heritage, historical buildings, green areas and urban parks of historical and artistic interest, historical rural landscapes, landscapes in general, rural areas. There are laws about Natural Beauties Protection (n.1497/39) and Protection of items of artistic and historical interest (1089/39) and their main concepts are also in Urbani Code (42/2004, Cultural and Landscape Properties Code). There is also the Protection of areas of particular environmental interest law (Galassi law, 431/85) which protect not only the natural beauties but also huger areas (mountains, rivers, forests) with landscapes plans. In 2000, Italy signed for the European Landscape Convention and later Urbani code in 2004 reflected the importance of the landscape for culture, politics and economy. With this code nowadays Italy take care of the landscapes with plans according to the social needs. There are also D.Lgs. 157/2006; D.Lgs. 63/2008; L. 129/2008 laws. It is recognized that the landscape is a cultural heritage to protect as it is expression of one nation identity and it is also a good that for the people who want to live in 64

65 high quality areas. Landscape administrative levels are: national, regional, district and municipal. The Nation gives general guidelines according to directives and European laws; the main instrument for Regions is Landscape Territorial Plan (PTP and PTRC); districts use Territorial Coordination Plan (PTCP); Municipalities use General Plans (PRG) (Breda M.A., 2013). Fig. 2: Distribution of Natura 2000 areas in Italy ( Case of Italy: The ways of the Serenissima Project - The Venice lagoon meets the hinterland, its territory and heritage of rural courts, between land and water itineraries. The Local Action Group (L.A.G.) Antico Dogado, established in 2002, is a non-profitmaking association legally recognized by the Veneto Region, whose targets are identified in the promotion of rural land development through the local implementation of Community, national and regional initiatives about rural development. The L.A.G. promotes sustainable development practices exploiting environmental, historical, cultural heritage and products of the territory. The L.A.G. area has the characters of spatial homogeneity and continuity that are common to and depend on the presence of important water courses for the Veneto Region (Adige, Brenta Bacchiglione).The dominant trait of this territory is to be a middle ground contested by nature and by man, who has always fought for control of these strategic areas. The Low Lands, thanks to a strong historical heritage formed by land and water itineraries, also serve as the connective tissue capable of guiding tourists in the lagoon area (Venice, Chioggia) towards the hinterland through a network of slow mobility itineraries. With DGR n. 545 in 2009 the Veneto Region has approved funding of this Local Development Programme, and has consented access to the aid for a total of ,00 (Galdogado, 2013). The strategy identifies as focal points the improvement of the quality of life in rural areas, the promotion of the diversification of economic activities, besides the enhancement of competitiveness of agriculture sectors involved in local chains of traditional and conventional products. In particular, the L.A.G. wants to develop and promote the non-farming activities, enhancing the multifunctional role of the farm, creating synergies between agriculture and other productive sectors: tourism, personal services, crafts, etc.. The LDP also focuses on the development of slow tourism and its sustainable mobility systems, in conjunction with the typical and traditional products and the environmental and cultural enhancement of the territory. The improvement of quality of life and social economy is realized by increasing integration between sectors, promoting the territory. 65

66 The themes are: creation, development and promotion of a network to intercept the coastal tourism linked to the old town and beaches, through the promotion of the sites, tradition and territory products; protection of the territory, against abandonment of rural areas, improvement of vocational and entrepreneurial skills of workers in agriculture and forestry and support to generational replacement; reinforcement building project capacity and local management and revival of a popular model for sustainable territorial development which can enhance job opportunities and income in rural areas; improvement of local human and professional resources (Galdogado, 2013). Case of Italy: Environmentally COmpatible RUral TOURism in protected areas for a sustainable development at low emission of greenhouse gases (ECORUTOUR). Main objectives are about improving the environmental footprint of tourism businesses located in the rural territories of two nature protected areas: Parco del Delta del Po (Emilia- Romagna) and Parco Nazionale del Gran Sasso e Monti della Laga (Lazio). Improvements will target transport systems and tourist services. Particular actions will aim to demonstrate the cost effectiveness and technical feasibility of climate-friendly approaches for rural tourism businesses, including accommodation providers and restaurants. This will involve monitoring and assessing greenhouse gas emissions linked to food production. Transport inputs and impacts will be carefully monitored to verify food miles and help clarify the scope for introducing ecobranding methods for tourism services as an incentive to enhance the environmental performance of tourism businesses located in nature protected areas. Expected results are: Increase of tourist numbers in nature protected areas by diversifying tourist flows away from traditional seaside and ski resort destinations; pollution in those areas will be reduced; Raised awareness about CO 2 emissions linked to tourism among 50 services and visitors; Development of tools for suppliers of tourist services operating inside nature protected areas; Development of models of 'best practices' for sustainable rural tourism in each project areas; Dissemination of the suggested rural tourist models at local, national and European level through the project partners' networks (ec.europa, 2013). The project consists of: preparatory training and monitoring action (selection of existing tourist services, research into good practice, methodology choice); analysis action (assessment of CO 2 emissions, collecting data concerning the environmental impact caused by the life cycle of the tourist services); support action (creation of temporary support service for local structures in order to improve respect for their environmental performance, formulation of local plans, schemes, guidelines); disseminating actions (website, local meetings, international closing conference, public events, tourist service suppliers, operators and environmental associations). (Ecorutour..., 2014). Conclusions 1. We must take care of the environment, the culture and the landscape because, by the year 2025, the population is expected to be about 8.5 billion and the demand of the available resources is growing year by year. Agriculture and land management has to meet this challenge, increasing production on land already in use but avoiding further encroachment on land marginally suitable for cultivation. 2. Major adjustments are needed in agricultural, environmental and macroeconomic policy, at national and international levels, in developed and developing countries, to create the conditions for sustainable agriculture and rural development (SARD). This will involve education initiatives, utilization of economic incentives and the development of appropriate and new technologies, thus ensuring stable supplies of nutritionally adequate food, access to those supplies by vulnerable groups, and production for markets; employment and income generation to alleviate poverty; natural resource management and environmental protection. 66

67 3. The priority must be on maintaining and improving the capacity of the higher potential agricultural lands to support an expanding population. 4. Conserving and rehabilitating the natural resources on lower potential lands in order to maintain sustainable man/land ratios is necessary. 5. The main tools of SARD are policy and reforms, participation, income diversification, land conservation and improved management. 6. The success will depend on the support and participation of rural people, national Governments, private sector and international cooperation, technical and scientific cooperation. The programme areas include: policy review, planning, programming in a multifunctional aspect; ensuring participation and promoting human resource development for sustainable agriculture; infrastructure development; land-resource planning information and education for agriculture; land conservation and rehabilitation; water for sustainable food production and sustainable rural development; conservation and sustainable utilization of plant genetic for food and sustainable agriculture; conservation and sustainable utilization of animal genetic resources for sustainable agriculture; integrated pest management and control in agriculture; sustainable plant nutrition to increase food production; rural energy transition to enhance productivity; evaluation of the effects of radiation on plants and animals caused by ozone layer depletion. Bibliography 1. BREDA M.A., Seminario sulla geografia dell ambiente e del paesaggio. 2. Cultural policies and trends in Europe [interactive]. < 3. Ec.Europa Digital Agenda for Europe. Best Practice RAIN (Lithuania) [interactive]. < 4. Ecorutour ecological rural tourism [interactive]. < 5. European Commission, DG Environment LIFE E.3 & E.4 Units 2013 and 2014 [interactive]. < 6. Explanatory Report. EUROPEAN Landscape Convention, Florence, Galdogado Lago antico Dogado The ways of the Serenissima [interactive]. < 8. GRIGAITIENE I.; GODIENE G., Vision for the future of Europe on territorial democracy: landscape as a new strategy for spatial planning. Landscape dimension of the special planning of cultural heritage sites in Lithuania. 12 th council of Europe meeting of the workshops for the implementation of the European landscape convention. Thessalonica. 9. Landscape Europe [interactive]. < 10. Life by country: Italy [interactive]. < 11. Life by country: Italy [interactive]. < 12. PEART, R., 200). Landscape planning guide for peri-urban and rural areas. Environmental Defence Society, EDS publications. 13. The Habitat Directive [interactive]. < Unep Promoting sustainable agriculture and rural development [interactive]. =62 67

68 KAIMO KULTŪROS IR KRAŠTOVAIZDŽIO TVARKYMO GEROS PRAKTIKOS PAVYDŽIAI LIETUVOJE IR ITALIJOJE Francesca Eliana Rigato, Jan Žukovskis Santrauka Kaimo plėtra labiausiai priklauso nuo vietos gyventojų kultūros, natūralios aplinkos ir kraštovaizdžio išsaugojimo. Tvarkant kraštovaizdį svarbu tai atlikti saugojant gamtą ir šviečiant kaimo žmones. Yra įvairių vietiniame lygmenyje galimų įgyvendinti priemonių, pavyzdžiui, kaimo turizmas, agroturizmas, supažindinimas su kaimo gyvenimu ir aplinkotvarka. Be šių priemonių yra ir keletas Europos politikos elementų, svarbių įgyvendinti kiekvienoje valstybėje narėje. Šiame darbe mes taip pat atskleidėme Lietuvoje ir Italijoje egzistuojančius politikos elementus ir projektų pavyzdžius, skiriamus šių valstybių kaimo vietovėms. Atsižvelgiant į tai, galime daryti išvadą, kad, jei norime plėtoti kaimo vietoves ir padėti jų gyventojams, nepažeisdami jų natūralios ir kultūrinės aplinkos, privalome įgyvendinti Europos politiką, atsižvelgdami ir į vietinį požiūrį, taip pat pabrėžti kaimo švietimo svarbą ir gerą aplinkotvarkos valdymą. Tyrimo tikslas palyginti geros kaimo kultūros ir kraštovaizdžio priežiūros Lietuvoje ir Italijoje praktikos pavyzdžius ir pateikti kai kuriuos geresnius siūlymus įgyvendinti šiose srityse. Raktiniai žodžiai: kaimo kultūra; kraštotvaizdžio tvarkymas; aplinkotvarka; darnus vystymasis; Europos politika; Lietuva; LIFE projektas; Natura 2000 tinklas; kaimo turizmas; RAIN projektas; Italija; Serenissima projektas. 68

69 INTERNET OF THINGS POSSIBLE USABILITY IN AGRICULTURE TO INCREASE WELFARE IN THE RURAL AREAS Milosz Luczak, Piotr Senkus Poznan University of Life Sciences Adam Skrzypek Maria Curie-Sklodowska University in Lublin Abstract Last 25 years brought not only revolutionary changes in the geopolitical picture of the world. That is also the period of revolutionary changes caused by technology boost that literally transforms nearly every aspect of the humans life. That affect and transforms also rural areas. Key words: technology, Internet of Things, management Introduction The Internet has emerged from an academic network for the limited number of scientists to the global network that has radically changed the habits of statistical human being, especially since the beginning of WWW service in The purpose of the development of the physical Internet architecture was to support communication between a few computers and their operators especially to eliminate the possibility of the data loss that would be caused for example by nuclear explosion. The potential of the architecture was so big that the Internet has become fully pervasive, interactive and intelligent network. We got used to real-time communications between humans, through the computers connected to Internet, but real-time communication is also available by any digital things connected to it, anytime and anywhere. In fact nowadays there are over 1000 more devices connected to the internet than humans, that includes RFID sensors, internet cameras, smart devices etc.. That could create a superfluity of innovative applications and services, which will support the effective use of resources, reduce the operation costs of any organizations, new revenue opportunities and finally could result in increase of quality of humans life (Senkus P., Łuczak M., Skrzypek A., 2014). I the following paper presents the concept of the Internet of things IoT, and it s possibility of use in different sectors and for different applications including agriculture. Due that the Internet of things IoT is new rapidly emerging concept and technology the resources on the use of IoT is limited to descriptions of use mainly in China so the findings in the paper are mainly based mainly on desk studies and authors experience as a business process management architect in production systems. The use the advance technology like IoT could dramatically change the business reality in agriculture that could effect in: significant drop of the production costs, better risk management, better decision making and incense of the welfare in the rural areas. The definition and genesis of the Internet of things IoT Internet of Things ( IoT ) is the term that is related to the technological revolution in computing and telecommunications that recently has been going on, and affects although organizations from business, government, non-profits sector and private life. The fact that the revolution is the best definition for this phenomenon could be supported by analysis done with Google Trends (figure 1) (Senkus P., Łuczak M., Skrzypek A., 2014). 69

70 Figure 1. The dynamics of search for Internet of things phrase on Google Source: own analysis, Based on access From the technical point of view the term Internet of things (IoT) refers to a global network of sensors smart devices, where everything is interconnected. The development of IoT is closely linked with the rapid development of Internet and the concept that was created in the United States of America - "smart planet". Also the The European Commission strongly supports the development of Internet of things (IoT) in the European Union (European Commision, 2009). While that is clear that the term Internet of things (IoT) is associated with a connection to the global Internet network the objects or "things the term has not been precisely defined (Van Kranenburg R., Anzelmo E., Bassi A., Caprio D., Dodson S., Ratto M., 2011). The term was first used by Kevin Ashton as the title of a presentation he made at Procter & Gamble (P&G) in He linked the Internet of things (IoT) to the new idea of RFID in P&G's supply chain. Ten years after in the article "That 'Internet of Things' Thing" he made the following assessment: Today computers and, therefore, the Internet are almost wholly dependent on human beings for information. Nearly all of the roughly 50 petabytes (a petabyte is 1,024 terabytes) of data available on the Internet were first captured and created by human beings by typing, pressing a record button, taking a digital picture, or scanning a bar code. Conventional diagrams of the Internet leave out the most numerous and important routers of all - people. The problem is, people have limited time, attention and accuracy all of which means they are not very good at capturing data about things in the real world. And that's a big deal. We're physical, and so is our environment You can't eat bits, burn them to stay warm or put them in your gas tank. Ideas and information are important, but things matter much more. Yet today's information technology is so dependent on data originated by people that our computers know more about ideas than things. If we had computers that knew everything there was to know about things using data they gathered without any help from us we would be able to track and count everything, and greatly reduce waste, loss and cost. We would know when things needed replacing, repairing or recalling, and whether they were fresh or past their best. The Internet of Things has the potential to change the world, just as the Internet did. Maybe even more so (Ashton K., 2009, p. 104). Although the term Internet of things (IoT) have been used for the first time in 2011 the idea of Internet of things (IoT) could be derived from the paper "The Computer for the 21st Century" (Weiser M., 1991) by Mark Weiser, the leader of Research and Development team of Xerox Parc. In that publication Mark Weiser outlines that computers from the beginning of their creation were not created for normal users, but for large corporations, therefore, the action should be taken to socialize the computers. The concept of the Internet of things (IoT) could be derived from humans willing to search for new. All the process of developing the Internet infrastructure has resulted in not only 70

71 technological, but also social benefits. But for some users exchanging s, searching for content, and getting new contacts was not enough, they started to use Internet as medium to remote control different objects. Early at that time the commands to send by the Internet network were not very complicated, just like turn on the lights, or it would be great that a cup of my favorite tea would wait for me when I got home. Nowadays all that wishes could be fulfilled even without active intervention of the human. The only limit of developing the Internet of things (IoT) could be caused by so called natural anthropological constraints of human that means that human being is capable to maintain active direct relations to about 150 individuals. That concept has been provided by Robin Dunbar and was described in his book Grooming, gossip, and the evolution of language, published by Harvard University Press (Dunbar R., 1998; Senkus P., Łuczak M., Skrzypek A., 2014). When analyzing the development of the Internet of things (IoT) one could notice the following milestones or waves: The first wave World as global library the main use of Internet is to prepare the global dictionary of certain objects: monuments, museums etc. That have result for example in the catalogues certain touristic attractions in Google Earth, Google Maps or Wikitude etc.; The second wave The on-line world - the packages that are sent could be tracked using: RFID, QR codes, barcodes, Near-field-communication and visual identity. Possibilities of use that the technologies related to the second wave are practically endless, they can be used in: sports competition, production, trade, etc.; The third wave Controlling objects in the real world IoT could be used to locate any objects in the real world, because the objects are able to determine their position and are able to inform one where they are located. The objects could be are constantly or temporary connected to the Internet, and are able to interact with people or other devices.; The fourth wave The things with the ability to communicate to each other following the framework of this concept, with IoT technologies the plants could have ability to rehydrate themselves, when they need it. That means that the objects connected through IoT infrastructure, could also take action (Machine - 2 Machine relation).; The fifth wave Intelligent objects - for example, the alarm clock that have been set up by one would be able to go on earlier, under the certain circumstances like: bad weather, traffic jams in the city, burglary etc.. That kind of action than possible when the objects could communicate for example via the Internet and have and can actively use (sent or require) different resources of knowledge and adapt their operation to the acquired knowledge (Dunbar R., 1998; Van Kranenburg R., Anzelmo E., Bassi A., Caprio D., Dodson S., Ratto M., 2011). Like it was mentioned before the use of Internet of things (IoT) gives endless possibilities, therefore that is not really easy to predict the future of the development of that sector. The general orientation to be prepared for the Internet of things (IoT) development should be be prepared for unbelievable, and it will happen even faster that one is expecting with free, open sharing of knowledge and innovation (Senkus P., Łuczak M., Skrzypek A., 2014). 71

72 Figure 2. Beecham Research`s Sector Map to use the Internet of things (IoT) Source: access The possible use of the Internet of things (IoT) including agricultue The researchers and the practitioners declare all together that the things supported with different kind of sensors, ID devices and nanocomputers would be able to transform human s day to day life (Magrassi P., Panarella A., Deighton N., Johnson G., 2001; Senkus P., 2013). In the authors opinion one of the most comprehensive and complete catalogue of utilization of the Internet of things (IoT), was made by Beecham Research (Beecham Research, 2014). The catalogue covers the following sectors: Buildings sector, Energy sector, Consumer & Home sector, Healthcare & Life Science sector, Industrial sector Transportation sector Retail sector Security & Public Safety sector Although specialists from Beecham Research did not include agriculture as the listed sector in the classification the other experts agree The agriculture business is a sleeping giant for companies building the internet of things (Krazit T., 2013). The utilization of IoT in agriculture is limited rather to private or public research facilities (mainly in Asia especially China and Silicon Valley), that is why one can only describe possibilities of use based on experience in other sectors, rather than real data from research experiments. Let us describe the possibilities of use of IoT in agriculture in the following sections: requirements and current state of art and predictions and risk analysis. Requirements and current state of art: Unlike the other environments of use of the IoT agriculture requires higher parameters of use regarded to: Protocol s supports due to dispersed and relatively open character of research on IoT the devices have to operate different protocols and have ability to create ad-hoc networks. So far there couple of dominant standards in use especially: WirelessHART, ZigBee, 6LOWPAN and IEEE1451; 72