SISTEMØ TEORIJOS INTEGRAVIMAS Á SOCIALINIO DARBO VEIKLÀ

Transcription

1 KULTÛRA Gauta VIOLETA VAICEKAUSKIENË Vilniaus pedagoginis universitetas SISTEMØ TEORIJOS INTEGRAVIMAS Á SOCIALINIO DARBO VEIKLÀ Integration of Systems Theory into Social Work SUMMARY This article discusses the necessary conditions for a successful development of General Systems Theory and its application to the social work intervention. The article presents the philosophical and historical retrospect of Systems Theory and the method of systemic analysis, as well as their main principles and concepts. Based on disciplinary universality and the complexity of Systems Theory, T. Parsons, N. Luhmann, G. Bateson, H. Willke, A. Hartman and others formulate the main characteristics of Social Systems Theory, conceptualize them and thus lay the theoretical foundation for social work. In order to increase the application of the Social System Model and to enable a greater intervention into complex systems in the practice of social work, the following social work intervention is to be applied. The social worker must: enable change within the client, reconstruct inner meaning and significance of client s system, create an opportunity for the client to recognize and name own problems and reflect on them. SANTRAUKA Straipsnyje atskleidþiamos sistemø teorijos plëtros bei pritaikymo prielaidos socialinio darbo intervencinëje veikloje. Pateikta sistemø teorijos ir sisteminës analizës proceso ir metodo filosofinë ir istorinë retrospektyva, esminiai principai bei sàvokos. Remdamiesi disciplininiu sistemø teorijos universalumu ir kompleksiðkumu, socialinio darbo teorijos kûrëjai ir atstovai T. Parsons, N. Luhmannas, G. Bateson, H. Willke, A. Hartman ir kiti, suformuluoja pagrindines socialiniø sistemø teorijos charakteristikas ir jas konceptualizuoja, taip padëdami teorinius socialinio darbo pagrindus. Sistemø teorijos nuostatø taikymo efektyvumui padidinti iðskiriamos ir apibûdinamos sisteminës intervencinës socialinio darbuotojo veiklos gairës, kuriø realizavimui bûtina: sudaryti galimybes kliento vidinei kaitai; rekonstruoti kliento sistemos vidines reikðmes ir prasmes; sudaryti sàlygas klientui atpaþinti ir ávardyti savo problemas ir jas reflektuoti. RAKTAÞODÞIAI: bendrøjø sistemø teorija, socialiniø sistemø teorija, sisteminë analizë, sisteminis modeliavimas. KEY WORDS: general systems theory, social system theory, systemic analysis, systemic modeling. LOGOS

2 VIOLETA VAICEKAUSKIENË ÁVADAS Visuomenës istorinio ir evoliucinio formavimosi proceso-sociogenezës eigoje, jau XVII a. formuojasi visuomeninës organizacijos, vadinamieji laisvieji susivienijimai 1 draugijos, kuriø pagrindinë veiklos sritis pagalbos vargðams organizavimas. Ðiø paramos ir pagalbos institutø veikla pagrásta visuomenës nariø solidarumu su vargstanèiaisiais, siekiant suteikti jiems labdarà bei paramà, panaudojant tam ávairiausius paramos modelius. Jei XVII amþiuje viena ið pirmøjø paramà ávardijanèiø sàvokø buvo charite (labdara, geranoriðkumas), tai vëliau, XX a. pradþioje, remiantis E. Diurgheimo terminu travail social (visuomeninis darbas) kaip jo sinonimas pradëta naudoti sàvoka social work (socialinis darbas) ir geradariðkà labdaringà veiklà imta vadinti socialine veikla. Socialinë-visuomeninë veikla yra sudëtingas reiðkinys, susidarantis ið daugybës elementø bei jø ryðiø, kurie sàveikaudami sudaro sistemas ir santykius tarp jø. Bûtent atskirø daliø junginá, planingà ir taisyklingà jø iðdëstymà, sutvarkymà, organizacijà ir apibûdina sàvoka sistema, kildinama ið graikiðko þodþio systema 2. Sistema yra apibrëþiama kaip aibë elementø, kuriuos vienà su kitu sieja tam tikri santykiai, vientisumas, vienybë. Sistemos poþymiai yra bûdingi ir socialinës-visuomeninës veiklos priemonei socialiniam darbui, siekianèiam padëti individui áveikti aplinkos ir individualios prigimties veiksnius, trukdanèius socialiniam individo funkcionavimui. Sistemø ir socialiniø sistemø teorijos yra naudingos praktinëje socialinëje veikloje, nes nurodo bûdus, kaip galima suabstraktinti, atrodytø, skirtingø esybiø: individø, ðeimø, maþø grupiø, agentûrø, bendruomeniø ir visuomeniø ryðius bei santykius. Jos pateikia skirtingø sistemø klasifikavimo skirtumus ir panaðumus, padeda socialiniams darbuotojams sprendþiant tiek asmenines problemas, tiek visuomeninius reikalus auklëjimo sistemoje, vertinti situacijà. 3 Tad socialiniam darbui kaip prigimtinis yra tapæs sisteminis poþiûris á aplinkos ir þmogaus sàveikà bei jø pokyèius. Organizuojant socialiná darbà didelis dëmesys skiriamas sistemos charakteriskoms. Bûtent sistemø teorijos charakteristikø panaudojimas socialiniame darbe lëmë kliento ir darbuotojo santykiø plëtotës svarbà socialiniø problemø sprendimo procese, tarpusavio sàveikos analizës taikymà, kompleksinio poþiûrio á þmogaus funkcionavimà ásitvirtinimà, ir atskirø sistemø paþinimà bei jø ryðio atskleidimà. Socialinio darbo teoretikams pritaikius sistemø teorijos principus bei metodus socialinio darbo praktikoje susiformavo socialiniø sistemø teorija, kuri toliau vystosi socialinio darbo veiklos procese. 1. SISTEMØ TEORIJOS ESMINIAI BRUOÞAI Sistemø teorija ir ja paremtas sisteminës analizës metodas, susiformavæs tik ðio ðimtmeèio antrojoje pusëje, pasaulyje jau uþëmë deramà vietà moksliniø tyrimø srityje. Ðio metodo sëkmæ galima bûtø paaiðkinti dviem prieþastimis 4 : pir- 182 LOGOS 58

3 KULTÛRA moji jø sisteminë mintis kildinama ið senovës graikø filosofijos, mokslinës viduramþiø minties, ir atspindi ðiuolaikinæ mokslo bei gyvenimo problematikà; antroji sistematikos, kaip mokslinës analizës metodo, jos tikslas yra ne skaidyti, o prieðingai kiek ámanoma labiau susieti visus ðio kompleksinio pasaulio ar kokio nors reiðkinio elementus, kad já geriau ir iðsamiau paþintø bei paaiðkintø. Remdamasis principu, kad organizmas yra viena visuma bei sistema, vokieèiø filosofas L. von Bertalanffy 1920 m. sukûrë Sistemø teorijà. XX a. pr. jis iðleido veikalà General System Theory (Bendroji sistemø teorija), nuo kurio prasideda sistemø mokslas, t.y. ávairiø mokslø sistemø teorija ir mokslinis tyrimas. Pagrindinë Bendrosios sistemos kompleksinë idëja yra tai, kad visuma yra didesnë nei jos daliø suma, o tai reiðkia, kad ið visumos formuojasi naujos organizacijos kokybës, kurios gráþtamuoju ryðiu veikia visumos dalis. Bendroji sistemø teorija 5 siekia sujungti ávairias egzistavusias struktûralizmo teorijas ir pritaikyti màstymo bûdà ðiuolaikinio ir ateities pasaulio poreikiams, paþinti ir spræsti iðkylanèias problemas kompleksiðkai, naudojant tarpdisciplinines priemones. Naujas koncepcinis metodas, siekiantis atrasti sistemø tarpusavio sàveikas sisteminës analizës metodas, kuris remiasi ðiais pagrindiniais principais: 6 visuma yra daugiau nei jos elementø suma; visi elementai veikia vienas kità; yra gráþtamasis ryðys (feed back), kuris ágalina sistemos reguliavimà; esminiø principø visuma, tinkanti visoms sistemoms, nepriklausomai nuo jos elementø kilmës ir jø tarpusavio ryðio. Bûtent ið èia kyla bendra tendencija integruoti ávairias mokslo ðakas, aiðkinti kompleksinius reiðkinius, siekti mokslo vienybës. Sisteminë analizë naujai paþvelgia ir operuoja tokiais pagrindiniais terminais, kaip sàveika, sistema, gráþtamasis ryðys (feed back), atviros ir uþdaros sistemos, organizacija, kompleksija, o pagrindiniais sisteminës analizës árankiais tampa tokie metodai bei jø formos: analogijos metodas ir jo simbolio, metaforos arba parabolës, izomorfizmo formos; techniniai moksliniai matematiniai analizës metodai ir tokios operacinës sàvokos, kaip loðimø teorija ir ekonominis elgesys, konkurencija ir kooperacija; grafinis vaizdavimas diagramø kreiviø, matricø, þemëlapiø, tinklø formomis; sisteminis modeliavimas maketo, shemos, kibernetinio ir numerinio modelio formomis. Sisteminis principas ðiandien jau plaèiai naudojamas socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, tiriant, konstruojant ir modeliuojant kompleksinius reiðkinius bei modernias technines, ekonomines, socialines ir gamtines sistemas. Sisteminë analizë yra tinkama tirti, konstruoti bei modeliuoti kompleksinius reiðkinius ir sistemas, kokios yra socialinë pagalba þmogui, kurià organizuoja socialinis darbas, o taip pat asmenybës ugdymo procesas, kuriuo rûpinasi pedagogika. Socialiniame darbe sistemø teorijos ir sisteminio principo metodo pagrindu susiformavo socialiniø sistemø teorija ir vienas svarbiausiø socialiniø problemø sprendimo modelis Sisteminis socialinio darbo modelis.taigi sisteminë analizë ir kompleksinë mintis pleèia tradicinës logikos principus ir integruojasi plaèiau bei turiningiau. LOGOS

4 VIOLETA VAICEKAUSKIENË 2. SISTEMINIS SOCIALINIO DARBO MODELIS Socialinio darbo metodologija remiasi þiniø sistema, pagrásta árodymais, gautais praktinës veiklos tyrimø ir vertinimo bûdu, átraukiant ir siauresnes þinias, bûdingas tam tikriems kontekstams. Socialinio darbo teorija atsiþvelgia á þmoniø tarpusavio sàveikos su jø aplinka sudëtingumà ir pripaþásta þmoniø gebëjimà tiek pasiduoti átakai, tiek ir patiems keisti ávairiø veiksniø, taip pat ir biopsichosocialiniø, átakà jiems. Profesinis socialinis darbas, analizuodamas kompleksines situacijas ir skatindamas individualius, organizacinius, visuomeninius ir kultûrinius pokyèius, taiko þmogaus elgesio ir visuomeniniø sistemø raidos teorijas raðoma tarptautinëje socialinio darbo apibrëþimo deklaracijoje. 7 ð ðio apibrëþimo matyti, kad socialiname darbe taikoma daugybë teoriniø konstrukcijø, kurios pagrástos idëjomis bei iðtisomis teorijomis, paplitusiomis tradicinëse visuomeniniø mokslø srityse filosofijoje, sociologijoje, psichologijoje, politologijoje ir kitose. Socialinis darbas sujungia ávairias teorijas ir sukuria sintetiná savo uþdaviniø sprendimo modelá, vadovaudamasis poþiûriu, kuris atstovauja ávairiems pasaulëþiûros tipams: psichoanalitiniam, bihevioristiniam, egzistenciniam, humanistiniam. Socialinio darbo teorija, analizuojanti asmená socialinëje situacijoje, laikosi holizmo nuostatø, kuriø esmë kiekvienà þmogø suvokti kaip visumà, kurioje dera socialumas ir biologiðkumas, þmogiðkoji patirtis ir mokslas, emocijos ir màstymas. Tai leidþia suvokti þmogø kaip kurianèià, savo asmeninæ unikalià patirtá kaupianèià asmenybæ. Akivaizdu, pasak D. Alifanovienës 8, kad socialinio darbo teorija, remdamasi ðiuolaikine filosofija, perkëlë analizës svorio centrà nuo subjekto átakos objektui á subjekto ir objekto sàveikos erdvæ, atskleidþianèià potencines þmogaus bûties galimybes, gyvenimiðkø jëgø ir gyvenimiðkos erdvës vienybæ. Visybinë socialiniø situacijø analizë, þmogaus, kaip socialinio darbo objekto ir subjekto, suvokimas apibendrinamas ir interpretuojamas skirtinguose socialinio darbo teoriniuose modeliuose, kaip psichodinaminis, biheivioristinis, sisteminis ir ekologinis, socialinis, psichologinis ir komunikatyvus, kognityvinis, humanistinis ir egzistencinis. Fundamentaliausias, bendriausias bei universaliausias ir todël labiausiai paplitæs socialiniame darbe yra Sisteminis socialinio darbo modelis, kurio pagrindas sistemø teorija, teigianti apie sisteminástruktûriná tikrovës paþinimà ir pripaþástanti chaotiðkø sistemø dinamiðkà pastovumà ir reguliavimà analitiniais ir loginiais (màstymu, numatymu, intuicija) metodais, átraukiant ir individo savireguliacijà, galimybæ adaptuotis iðoriniu ir vidiniu (sistemoje ir aplinkoje) ryðiu. Ðis socialinio darbo modelis remiasi keletu Bendrosios sistemos teorijos nuostatø 9 : sistemà sudaro ið hierarhiðkai iðsidësèiusios struktûrinës dalys (subsistemos), kur visuma yra daugiau nei atskirø daliø suma; fenomeno kompleksiðkumas turi bûti iðlaikytas net studijuojant dalis atskirai, todël suvokus sistemos dalá galima suprasti ir likusias; visos sistemos dalys sàveikauja viena su kita, bet 184 LOGOS 58

5 KULTÛRA visuma veikia daugiau nei dalis visumà; sistema siekia balanso, pusiausvyros. Ávykus pokyèiams vienoje subsistemoje, kitos bando atstatyti pusiausvyrà iki ankstesnio modelio; sistemos nuolat keièiasi, yra dinamiðkos. Ðie procesai dialektiðki, nesibaigiantys, vykstantys spirale; sistemos ekvifinaliðkos, jø paprastais linijiniais prieþasties-pasekmës ryðiais negalima paaiðkinti. Ta pati prieþastis gali sukelti ávairiø pasekmiø, kurias paaiðkinti galima atskleidus jø sàveikà, á kurià átrauktos kelios subsistemos. Naujos socialiniø mokslø teorijos sistemø teorija ir komunikacijø teorija buvo átrauktos á socialinio darbo teorijà septintame aðtuntame deðimtmetyje. Bûtent sistemø teorijos priëmimas iðplëtojo ir atnaujino diagnostiná (dabar vadinamà psichosocialiniu) ir funkciná poþiûrá á socialines problemas, leido naujai interpretuoti bei plëtoti penkias pagrindines socialinio darbo sàvokas: ávertinimà, asmená situacijoje, procesà, santykius ir intervencijà. Sisteminis poþiûris á socialinio darbo objektà suteikia profesijai fundamentalumo, o socialiniam darbuotojui gebëjimo profesionaliai ir ávairiapusiðkai vertinti socialinius reiðkinius, situacijas, iðteklius, planuoti sprendinius. Taikant sisteminio poþiûrio modelá ir sisteminæ analizæ, socialinis darbuotojas gali patobulinti socialinio darbo kokybæ, bûtent 10 : nustatyti kliento ryðiø sistemà, áþvelgti reikðmingas posistemes ir átraukti jas á pokyèiø, pagalbos ir palaikymo procesà; remiantis holistinëmis perspektyvomis, analizuoti socialines situacijas, sutelkiant dëmesá á þmoniø tarpusavio santykius; ávertinti þmogaus situacijà struktûriniu aspektu, t.y. kliento problemà (mikrosistemà) traktuoti kaip didesniø mezo- ir makrosistemø dalá, kurios gali padëti (ar trukdyti) pokyèiams. Situacijos analizë neturi apsiriboti vien ðio individo konkreèios problemos matymu, nes panaðiø ar analogiðkø sunkumø gali turëti ir kiti þmonës, grupës ar bendruomenës; padëti keisti ir tobulinti þmogø ir jo aplinkà, gerinant individo ir aplinkos sàveikà bei jos kokybæ; iðplësti kliento suvokimo ribas, já apibûdinant ne kaip atskirà individà, o kaip asmenybæ, nukreipianèià savo pastangas pageidaujamiems pokyèiams, tikslams siekti; padëti klientui tapti autonomiðkam, iðmokti savarankiðkai analizuoti socialines problemas, modeliuoti savo situacijos sprendinius; matyti visus socialinës situacijos aspektus, jos raidos dinamikà ir perspektyvà, ágalina màstyti strategiðkai. Apibendrinant sisteminio modelio taikymà socialiniame darbe, galima konstatuoti, kad sisteminis modelis padeda socialiniam darbuotojui nustatyti socialiniø sistemø ribas ir jø sàveikas bei santykius, funkcionavimo tikslus, normas bei bûdus, raidos aspektus. Socialiniø sistemø teorija, kaip integruojantis socialinio darbo modelis, daug dëmesio skiria aplinkos pokyèiams ir jø átakos asmeniui analizei, siekia iðsaugoti bei plëtoti ryðius tarp skirtingø aplinkos bei asmens sistemø, átraukti asmená á ávairias sistemas ir sistemø santykiø pokyèiø pagrindu padëti spræsti socialines asmens problemas, atliekant praktiná intervenciná socialiná darbà. LOGOS

6 VIOLETA VAICEKAUSKIENË 3. SISTEMØ TEORIJA INTERVENCINËJE SOCIALINIO DARBO VEIKLOJE Remiantis Socialiniø sistemø teorija, analizuojama ir pagrindinë socialinio darbo veikla intervencija, kuri yra profesionalaus socialinio darbo tikslas bei priemonë. Socialiniame darbe terminas intervencija pradëtas vartoti ðio amþiaus ðeðtojo deðimtmeèio pabaigoje septintojo deðimtmeèio pradþioje, kai socialiname darbe pradëtos taikyti sistemø ir komunikacijos teorijos, kai socialinio darbo teoretikai Harriet M. Bartlett, Carole Meyer, Anne Minachan, Allen Pinkus, Mary E. Richmond ir kiti nagrinëjo ir plëtojo tokias sàvokas, kaip socialinis funkcionavimas, intervencijos veiksmas bei intervencijos repertuaras. Intervencija yra socialinio darbuotojo veikla, susijusi su pokyèio siekimu sisteminiu poþiûriu. Bendràja prasme intervencija tai iðorinis ásikiðimas á tam tikrà vyksmà, sàveikà, sistemà. Socialinis darbuotojas ásikiða á kliento gyvenimà, siekdamas patvaraus asmens, jo màstymo, elgesio, situacijos, aplinkos pokyèio, ágalinanèio asmená toliau savarankiðkai ir sëkmingai gyventi. Asmuo ir jo gyvenimas, á kurá ásikiða socialinis darbuotojas, yra labai sudëtingas dalykas, nes iðkyla bûtinybë ne tik suprasti patá þmogø ir jo vidines màstymo ir elgesio paskatas, bet reikia iðsiaiðkinti jo socialinës aplinkos sistemas ir santykius su tomis sistemomis. Socialiniø sistemø teoretikø (G. Bateson, N. Luhmann, H. Wagner, H. Wilke) ásitikinimu intervencijos procese dalyvauja dvi pagrindinës sistemos: pirmoji, vadinama psichine sistema, kurios objektas yra þmogus, individas, asmuo; antroji socialinë sistema bet kuri asmenø grupë, gyvenanti tam tikroje aplinkoje ir jø santykiai, kurie egzistuoja þmoniø komunikaciniø gebëjimø dëka. Socialinës ir psichinës sistemos yra tampriai susijusios ir priklausomos viena nuo kitos, o jø sàveika suponuoja sudëtingà reiðkiná sistemø kompleksiðkumà, su kompleksinëms sistemoms bûdingais savitais bruoþais 11 : a) kompleksinës sistemos nesusijusios linijiniu, t.y. prieþasties pasekmës ryðiu, todël prieþasties pasekmës logika joms netinka; b) kompleksinës sistemos nereaguoja á iðoriná poveiká arba reaguoja labai neþymiai, jas veikia tik nedidelis skaièius iðoriniø impulsø, susijusiø su jø gilumine reikðmiø ir prasmiø struktûra, tad intervencija turi atrasti bûtent ðiuos jautriausius sistemos taðkus; c) kompleksinës sistemos prieðinasi intervencijai, nes joms bûdingas siekis iðlaikyti savo áprastà, nusistovëjusià giluminæ reikðmiø ir prasmiø, elgsenos struktûrà, nes ji ir lemia jø elgsenà; d) psichinës ir socialinës sistemos keièiasi tik paèios, todël intervencijos metu bûtina sudaryti galimybes vidiniø kliento sistemø kaitai, kuri kyla ið socialinio darbuotojo ir kliento komunikacijos. Komunikacija, sistemø teorijos poþiûriu, yra pagrindinë socialiniø sistemø raidos galimybë, o taip pat komunikuojant atliekami pagrindiniai intervencijos veiksmai. Komunikacijos tikslas uþmegzti, kurti bei palaikyti santykius su klientu 186 LOGOS 58

7 KULTÛRA tam, kad bûtø pasiekta pokyèiø kliento gyvenime. Remiantis socialiniø sistemø teorija ir praktika, padaryta iðvada, kad sistemø keitimas nëra pokyèio tikslas. Svarbiausia socialinio darbo intervencinës veiklos paskirtis kliento sistemø santykiø pokyèiai, kurie ir lemia þmogaus funkcionavimo pagerinimà. Ðis santykis arba ryðys vadinamas sàveika (gali bûti abipusë sàveika interakcija ir daugiaðalë sàveika transakcija). Kalbant sistemø teorijos terminais, tarp socialinio darbuotojo ir kliento turi atsirasti bei iðsiplëtoti atskira socialinë sistema, vadinama intervencinës sàveikos sistema. Tad socialinis darbuotojas analizuoja visas su kliento poreikiais bei funkcionavimu susijusias sistemø sàveikas ir siekia sukurti toká vidinës komunikacijos modelá ir sudaryti galimybes asmenims keistis, t.y. kad pats asmuo ir jo sistemos mokytøsi ir keistøsi, nes atliekantis intervencijà socialinis darbuotojas yra tik pokyèio pagalbininkas. Todël socialiniø sistemø teorijoje sykiu su intervencijos sàvoka neðvengiamai vartojami terminai stebëti ir suprasti. Stebëjimas yra be galo svarbus intervencijos metu ir socialinam darbuotojui, ir klientui. Atrodo, kad socialinis darbuotojas stebi kliento sistemà jos vidines paskatas, dël kuriø jis elgiasi vienaip ar kitaip. Bet ádomu tai, kad socialinis darbuotojas stebi ne patá klientà, bet tai, kà ir kaip stebi klientas, ir per tai gali giliau perprasti kliento vidiniø reikðmiø struktûrà bei vidinæ logikà. O klientas, bendraudamas su socialiniu darbuotoju, ima stebëti pats save savo vidines reikðmes ir prasmes, savo elgsenà ir pradeda visa tai reflektuoti. Kaip tik èia ir gali prasidëti kliento sistemos tikrasis pokytis ir intervencijos sëkmë. IÐVADOS 1. Sistemø teorija ir sisteminës analizës metodas pateikia naujà pasaulio vizijà, naujà gamtos filosofijà, kurios pagrindinë tema galiojanèiø visoms sistemoms principø, dësniø, modeliø, kurie bûtø bendri visoms disciplinoms ir perduodami ið vienos á kità, visuma. Sistemø teorija struktûruoja kompleksinæ mintá, kurios pagrindas visuma yra didesnë nei jos daliø suma. Tai reiðkia, kad ið visumos organizacijos formuojasi naujos kokybës, kurios gráþtamuoju ryðiu veikia visumos dalis. 2. Remiantis disciplininiu sistemø teorijos universalumu ir kompleksiðkumu sukuriama socialiniø sistemø teorija ir suformuluojamos jos pagrindinës charakteristikos. Socialiniø sistemø teoretikai kiekvienoje socialinio darbo sistemoje iðskiria tris aspektus struktûriná, funkciná ir raidos, kuriø supratimas padeda plëtoti ir socialinio mokslo klausimus, ir socialinio darbo praktikos formas. 3. Socialinio darbo teorija, analizuojanti asmená socialinëje situacijoje, laikosi holizmo nuostatø, kuriø esmë kiekvienà þmogø suvokti kaip visumà, kurioje dera socialumas ir biologiðkumas, þmogiðkoji patirtis ir mokslas, emocijos ir màstymas. Socialiniø situacijø visumos analizë, þmogaus kaip socialinio darbo objekto ir subjekto suvokimas, apibendrinimas ir interpretavimas skirtinguose socialinio darbo teoriniuose LOGOS

8 VIOLETA VAICEKAUSKIENË modeliuose, tarp kuriø fundamentaliausias, bendriausias bei universaliausias ir todël labiausiai paplitæs socialiniame darbe yra Sisteminis socialinio darbo modelis, kurio pagrindas sistemø teorija, teigianti apie sisteminá-struktûriná tikrovës paþinimà ir pripaþástanti chaotiðkø sistemø dinamiðkà pastovumà ir reguliavimà analitiniais ir loginiais (màstymu, numatymu, intuicija) metodais, átraukiant ir individo savireguliacijà, galimybæ adaptuotis iðoriniu ir vidiniu (sistemoje ir aplinkoje) ryðiu. 4. Remiantis socialiniø sistemø teorija, analizuojama ir pagrindinë socialinio darbo veikla intervencija, kuri yra profesionalaus socialinio darbo tikslas ir priemonë, susijusi su pokyèio siekimu sisteminiu poþiûriu. Remiantis socialiniø sistemø teorija ir praktika, padaryta iðvada, kad sistemø keitimas nëra pokyèio tikslas. Svarbiausia socialinio darbo intervencinës veiklos paskirtis kliento sistemø santykiø pokyèiai, kurie ir lemia þmogaus funkcionavimo pagerinimà. Literatûra ir nuorodos 11 W. R. Wendt. Geschichte der socialen Arbeit. Stutgart: Emke, 1990, p Tarptautinø þodþiø þodynas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijø redakcija, 1985, p Genevive Dehoys, Claigh Jensen. The System Approach in American Social Work. // Social Casework 66, October 1985, p Ruðkus Jonas. Sisteminë analizë: koncepcijos raida ir esminiai principai. // Socialiniai tyrimai: tarpdisciplininis poþiûris. Ðiauliai: Ðiauliø universitetas, 1999, p L. von Bertalanffy. Theorie generale des systemes. Paris: Dunod, D. Durand. La systemique. Paris: PUF, 1979, p Socialinis darbas. Profesinës veiklos ávadas (tarptautinis projektas). Vilnius: VU. Specialiosios psichologijos laboratorija, 2004, p Daiva Alifanovienë. Teoriniai socioedukacinës veiklos modeliai. // Socialinis darbas. Mokslo darbai. Vilnius: LTU, 2003, Nr. 2 (4), p Daiva Vitkauskaitë. Teoriniai socialinio darbo modeliai. Ðiauliai: ÐU, 2001, p Ten pat, p Lijana Gvaldaitë, Birutë Ðvedaitë. Socialinio darbo metodai. Vilnius: VU, 2005, p LOGOS 58