Tautų psichologijos kaip mokslo problema ХШ a. antrojoje pusėje - XX a. pradžioje. Problem of the psychology of nations as science from the

Transcription

1 Tautų psichologijos kaip mokslo problema XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pradžioje Problem of the psychology of nations as science from the second halfof 19-th century to the beginning of 20-th century Tautų psichologijos kaip mokslo problema ХШ a. antrojoje pusėje - XX a. pradžioje Problem of the psychology of nations as science from the second half of 19-th century to the beginning of 20-th century Kostas MALINAUSKAS Vilniaus pedagoginis universitetas, Filosofijos katedra. T. Ševčenkos 31, LT-2009 Vilnius Summary The history of research into the psychology of nations/ethnopsychology may be divided into two great periods: the empiric period, a period for collection of facts, which started at the dawn of civilization and lasted until the middle of the 19-th century, and the systematic period, a period of scientific theoretical research comenced since the 6-th decade of the 19-th century. In the middle of the 19-th century much knowledge was alredy accumulated in the field of individual psychology, ethnology, linguistics. Noteworthy are the historical-philosophical studies of Herder, Fichte, Hegel. Namely the above mentioned sciences mostly influenced formation of the psychology of nations as science. The shifting point in formation of the psychology of nations as science was the newspaper "Zeitschrift für Völkerpsychologie und Sprachwissenschaft", firstly publisched in 1859 by H. Steinthal, the German linguist, and M. Lazarus, the German philosopher. In the first issue they set out the subject, objectives, tasks and methods of this science. In addition to these authors, the paper deals with the studies in the psychology of nations by W. Wundt, G. Le Bon, G. Tarde, A. Fouillėe, С Bouglee, Z. Balicki, L Krzywicki, О. Bauer. It could be maintained that from the second half of the 19-th century to the beginning of the 20-th century the fundamentals for the psychology of nations/etnopsychology as a branch of science were laid: the subject and methods of its research were identified, its relation with other sciences was being made clear. The conditions and factors for formation of the psychology of nations were investigated, the main structural elements singled out, the functions shown. The authors of the psychology of nations as science began to perceive better not only the essence and sense of peoples and nations which entered the historic arena as collective subjects of historical and social life, but also the specific character of their culture. They developed and deepened the understanding about the spiritual of the peoples. Raktiniai žodžiai: etnosas, tauta, tautos dvasia, tautų psichologija, etnopsichologija, tautinė sąmonė, tautinė savimonė, tautinis charakteris. Įvadas XIX a. antroji pusė - XX a. pradžia pasižymėjo veržlia gamtos ir ypač visuomenės (humanitarinių) mokslų raida. Sparčiai vyko mokslų diferenciacija ir specializacija, siekta apsibrėžti specifinį savąjį tyrimo objektą ir metodą. Susiformavo tokios mokslo šakos, kaip antai: psichologija, etnologija, sociologija. Tautų psichologijai kaip mokslo šakai atsirasti didelės reikšmės turėjo kalbos mokslų, etnologijos, istorijos, lyginamosios kultūrų analizės bei individualiosios psichologijos pasiekimai. Tam dirvą ruošė ir kai kurie filosofų ir politikų darbai. Kurį laiką didelį poveikį darė evoliucionizmas- kaip gamtinio ir socialinio tyri- ^ mo bendrasis metodas. 2 Kokiai nors mokslo šakai arba sričiai atsirasti rei- kalingas ir tam tikras socialinis istorinis būtinumas. 3 Kalbamu laikotarpiu sparčiai augo visų etnosų są- 5 monė. Gimė įvairios nacionalinės idėjos, augo me- a nas, domėjimasis sava ir svetimų taurų istorija ir kul- ig

2 Z m o g u s г r Ž o d i s I V i i lo s o f i n i ai tyri n ė j im ai - tūra. Tuo metu nacionalinė idėja tarsi sklandė ore persmelkdama visą visuomeninį gyvenimą. Pabudusios tautos, kovodamos dėl laisvės, siekė pakilti iki nacijos lygmens, surasti savo vietą pasauliniame socialiniame istoriniame procese. Tautų psichologija, kaip speciali mokslo šaka, turėjo prisidėti prie gilesnio savęs pažinimo, prie spartesnio tautų savimonės augimo. Specialių darbų, skirtų tautų psichologijos kaip mokslo šakos istorijos nagrinėjimui, lietuvių literatūroje nėra. Kažkiekžinių apie atskirus jos tyrinėtojus arba kai kurias keltas problemas galime rasti prieškario "lietuviškojoje enciklopedijoje" bei Bostone išleistoje "Lietuvių enciklopedijoje", taip pat Ramūno Bytauto, Vydūno, Stasio Šalkauskio, Prano Kuraičio, Antano Maceinos, Mečislovo Reinio, Alfonso Gučo, Aleksandro Jankevičiaus darbuose. Pažymėtinas kapitalinis lenkų mokslininko Józefo Pieterio darbas, skirtas psichologijos istorijai, kuriame yra socialinės psichologijos bei etnopsichologijos istorijos skyrius(žr. Pieter, 1972, ). Daugelis aptariamo laikotarpio etnopsichologų darbų ar bent atskiros idėjos yra aktualios ir mūsų laikais, ypač neseniai nepriklausomybę iškovojusioms tautoms. Tautų psichologijos tiek teorinės, tiek ir praktinės problemos bus visuotinai reikšmingos iki tol, kol visuomenės raida vyks etninių bendrijų formomis. Šio darbo tikslas - nuosekliai atskleisti minėto laikotarpio tautų psichologijos mokslinio tyrinėjimo istoriją. Trumpa problemos tyrimo priešistorija Tautų psichologijos tyrinėjimo istoriją iš esmės galima būtų suskirstyti į du didelius laikotarpius. Pirmąjį pavadinčiau nesisteminiu, empiriniu, faktų kaupimo laikotarpiu. Jis truko nuo civilizacijos apyaušrio iki XIX a. vidurio. Tuo laikotarpiu buvo sukaupta daug duomenų apie įvairių tautų dvasinio gyvenimo ypatybes, kartais mėginta tai vienaip ar kitaip paaiškinti. Bent paminėsiu Herodoto, Hipokrato, Strabono, Plutarcho, Tacito, L Montesquieu, J.J. Rousseau, K. A Helvetius, J.R. Čerminskio, H.T Boklio vardus. Daugelis jų tautų psichologiją aiškino geografinės aplinkos ypatybėmis. XVTII a. taip pat daugiau dėmesio buvo skiriama religijos, įvairių valdymo formų ir auklėjimo sistemų įtakai tautų charakterio formavimuisi. Atskirai pažymėtini Johano Gotfrydo Herderio ( ), kultūros ir istorijos filosofo, ir didžiojo kalbininko ir filosofo Wilhelmo Humboldto ( ) darbų įtaka tolesniems tautų dvasinio gyvenimo tyrimams. Pirmasis teorinį filosofinį pagrindą tautų psichologijai padėjo savo istoriosofinėje sistemoje Georgas Hėgelis ( ). Pagal Hėgelį, "pasaulinė istorija yra dvasios reiškimasis laike", o "tautinė dvasia" yra absoliučios dvasios išsivystymo pakopa, forma, konkretus istorinis įsikūnijimas. Hėgelis dialektiškai nagrinėjo sąryšį tarp pasaulinės, tautos ir individualiosios dvasios. Jo požiūriu, tautos dvasia pasaulinės dvasios atžvilgiu yra pavienis individas, tačiau tautos narių atžvilgiu ji pati yra kaip "brandi visuma", "vieninga esybė", tam tikras "vienis", kuris sąlygoja tiek individų dvasinę raidą, tiek ir atskiras tautos dvasinio gyvenimo sritis. Individo atžvilgiu "tautos dvasia egzistuoja kaip gimininė esmė". Individas, atėjęs į šį pasaulį, įsilieja į jau susiformavusią tautos būtį. Ši dvasia, sako Hėgelis, yra veikli ir "pasireiškia visuose tautos darbuose ir siekiuose, ji realizuoja save, nes turi reikalo tik su tuo, ką ji pati iš savęs padaro", ji apmąsto, pažįsta save. Ši kūrybinga tautos dvasia sukuria visą visuomeninio gyvenimo įvairumą (žr. Hėgelis, 1990,78-79,98, ). Hėgelis atskleidė grandiozinį pasaulinį įvairių etnosų raidos pakopų procesą ir jo priežastis. Jis nubrėžė svarbiausius tautų ir jų dvasinio gyvenimo tyrimo principus, parodė, kaip vyksta jų gimimas, kaita ir perimamumas savęs pačios neigimo būdu. Kai kurių vėlesnių tautų psichologijos mokslo kūrėjų šis dialektinis principas buvo užmirštas, nors Hėgelio įtaka vis vien buvo jaučiama. Bet Hėgelis specialiai tautų dvasinio gyvenimo nenagrinėjo, o "tautos dvasią" aiškino labai abstrakčiai bendroje pasaulinio proto (idėjos) istorinėje raiškoje. Buglė Celestine ( ) taikliai pastebėjo, jog dabar jau nebegalima iš abstrakčios Hėgelio idėjos išvesti istorijos dėsnių, bet reikia studijuoti realią psichologiją, daugiau dėmesio skiriant faktams, ir studijuoti realių, bet ne tų, kurios veikia be mūsų ir už mūsų, idėjų eigą (žr. Бутле, 1899,32). Filosofija, kaip daugelio konkrečių mokslų motina, buvo svarbus ir tautų psichologijos kaip mokslo šakos atsiradimo teorinis šaltinis ir vėliau turėjo pastarajai įtakos.

3 Tautų psichologijos kaip mokslo problema XIX a. antrojoje pusėje -XX a. pradžioje Problem of the psychology of nations as science from second halfof 19-th century to the beginning of 20-th century Tautų psichologijos kaip mokslo šakos gimimas Kaip konkreti mokslinė sistema tautų psichologija (etnopsichologija) gimė tik XIX a. 6-jame dešimtmetyje. Tuo metu ypač intensyviai ir sistemingai buvo tiriamas įvairių tautų materialinis ir dvasinis gyvenimas: kalba, mitai, papročiai, buitis, istorija ir socialiniai santykiai. Susiformavo etnologija (etnografija). Kartais vartotas platesnis antropologijos terminas reiškė bendrą mokslą apie žmogų su jo anatominėmis, fiziologinėmis, psichologinėmis ir socialiai bei kultūriškai determinuotomis savybėmis. Tokie įžymūs mokslininkai, kaip antai: L. Morganas ( ), O. Kolbergas ( ) 1, T. Waitzas ( ), A. Bastianas ( ), E.B. Tyloras ( ), F. Ratzcelas ( ), L. Levy-Brulis ( ), F. Boasas ( ) ir kt., ne tik detaliai aprašė įvairių tautų kultūrų specifiką, sistemino gausią medžiagą, bet kartais ir patys kūrė teorijas jai paaiškinti. Daugelis antropologų labiau ėmė tyrinėti dvasinę primityvių tautų gyvenimo pusę negu fizines jų savybes. Etnologų ir kalbininkų žvilgsnis vis labiau krypo į psichologijos pusę. Tačiau ir individualioji psichologija nepajėgė paaiškinti kalbos, mitų meno, kitų visuomenės dvasinio gyvenimo elementų. Prancūzų psichologo ir filosofo T.A. Ribot ( ) teigimu, J. F. Herbartas ( ) ir J. St. Millis ( ), kaip individualiosios psichologijos atstovai, pirmieji nurodė tautų psichologijos svarbą. Jau Herbartas atkreipė dėmesį į tai, kad psichologiniai tyrimai remiasi ne tik vidiniais stebėjimais, bet ir įvairaus lygio kultūrų žmonių santykiais, auklėtojų ir valstybės vyrų, keliautojų pastebėjimais, istorikų, poetų, moralistų patyrimu (žr. Ribot, 1901, 27,53). Herbartas suprato, kad psichologija negali apsiriboti vien tik izoliuotos nuo visuomenės asmenybės tyrimais. Taigi XIX a. viduryje mokslininkų jau nebepa tenkino nei grynas empirizmas, nei abstrakčios filosofinės sistemos. Suvokta, kad socialiniuose (humanitariniuose) moksluose netaikytini gamtos mokslų metodai, pasisakyta prieš natūralistines visuomenės teorijas. Iškilo būtinumas etnopsichologijai, kaip teoriniam etnologijos (antropologijos) pagrindui, atsirasti. Ji galėtų aiškinti, interpretuoti ir įprasminti visuomenės etninio gyvenimo įvairovę. Psichologams reikėjo etnologų, kalbininkų surinktos gausios medžiagos, o pastariesiems reikėjo teorinio psichologinio pagrindimo. Pirmieji tautų psichologiją, kaip specialą mokslinio žinojimo sritį, sistemiškai ėmėsi nagrinėti vokiečių filosofas Moricas Lazarusas ( ) ir žymus kalbininkas Heinmanas Steinthalis ( ). Jiedu metais leido "Tautų psichologijos ir kalbotyros žurnalą" (Zeitschrift für Völkerpsychologie und Sprachwissenschaft"). Jo išėjo 20 tomų. Šio žurnalo pirmajame numeryje jie išspausdino didelį programinį teorinį darbą, kuriame, anot jų, pamėgino atskleisti tautų psichologijos esmę, principus ir elementus iš psichologinės, antropologinės ir istorinės pusės. Reikia pasakyti, kad abu jie jau gerokai anksčiau savarankiškai buvo priėję išvadą apie tautų psichologijos, papildančios individualiąją psichologiją, būtinumą. Lazarusas, ko gero, pirmasis pasaulyje buvo įkūręs Berne "kolektyvinės psichologijos" katedrą, o ansčiau minėtas žurnalas buvo pirmasis psichologijai skirtas periodinis leidinys. M. Lazarusas ir H. Steinthalis dar vartojo iš praeities paveldėtą "tautos dvasios" sąvoką ir aiškino ją kaip "vidinės veiklos šaltinį" arba "subjektą", sąlygojantį visuomenės gyvenimą. Tautos dvasia yra kolektyvinė, sutelktinė dvasia (žr. Штейнталь, Лацарус, 1865,6-7). Nors ir ne visad nuosekliai, jie siekė demistifikuoti "tautos dvasios" sąvoką, mėgino parodyti ją socialinio gyvenimo kontekste, sukonkretino, darė labiau apčiuopiamą. Minėti autoriai, plėtodami pagrindinę idėją, kad žmogus yra visuomeninė būtybė, teigė, kad dvasinė veikla yra galima tik bendrai žmonėms veikiant. Žmonių mintys, jausmai ir valia priklauso ne tik nuo savo epochos, bet ir nuo praėjusių šimtmečių ir tūkstantmečių. "Tautos dvasia" kaip "subjektas" yra kažkokia vieninga psichinės veiklos esmė. Kartais ji vadinama sutelkiančia "jungtim", "principu", "idėja", kuri pasireiškia visoje tautos veikloje: tiek jos formoje, tiek ir turinyje. Tautos dvasia yra tautos vienybės laidas, ji persmelkia visus individus ir yra juos jungianti monada, nes pati tauta yra ir subjektyvi dvasinė, ir objektyvi kurianti jėga. Tautos dvasia yra tas sąmonės bendrumas, kuris atsiranda tautos individų dvasinės veiklos procese, priklausomumo savai bendrijai suvokimas (žr. Штейнталь, Лацарус, 1865, ). Lazarusas ir Steinthalis tvirtino, jog žmogaus negalima nagrinėti atsietai nuo visuomenės, todėl ir 1 Gausūs lenkų etnografo ir muziko Oskaro Kolbergo darbai metais išleisti net 68 tomais, iš jų 53-iasis tomas skirtas Lietuvai.

4 Ž m o g u s i r Ž o d i s I V f i l o s o fi n i a i tyrin ė j i m a i individo psichologija priklauso nuo tautos psichologijos. Individas yra individualiosios psichologijos objektas, o tauta - tautų psichologijos objektas. Nors minėti autoriai stengėsi žengti į priekį nuo savo pirmtako Herbarto savotiško socialinio atomizmo, jie visgi nenuosekliai tvirtino, jog individualioji psichologija yra pagrindas tautų psichologijai, kad pastaroji yra pirmosios tęsinys (žr. Штейнталь, Лацарус, 1865,6). Tautų psichologiją Lazarusas ir Steinthalis apibūdina kaip mokslą apie tautų dvasinio gyvenimo dėsnius ir elementus, o jos paskirtis - tyrinėti įvairių tautų specifinį gyvenimo būdą ir dvasios veiklos formas. Tautų psichologija turi atskleisti, kaip vidinė, dvasinė idealioji pusė gimsta ir išsiskleidžia visose tautos gyvenimo srityse (Штейнталь, Лацарус, 1865,12). Tautų psichologijai kaip mokslo sričiai jie skyrė vietą tarp gamtos ir istorijos, t.y. tarp gamtos ir dvasios mokslų, nes, jų manymu, ji turi abiejų mokslų grupėms būdingų savybių. Todėl tautų psichologijoje susiduria būtinumo ir laisvės (pažangos) procesas. Jie pirmieji skyrė du tautų psichologijos tyrimo lygmenis: empirinį ir teorinį. Tad jiems tautų psichologija yra ir aprašomasis, t.y. konkretusis mokslas, tiriantis, charakterizuojantis specifines konkrečių tautų gyvenimo būdo, dvasinės veiklos formų savybes, ir aiškinamasis, t.y. teorinis mokslas, nustatantis bendrus psichologinius visoms tautoms būdingus atsiradimo, raidos ir smukimo dėsnius. Istorija, šiuo požiūriu, turi būti paaiškinta remiantis psichologijos mokslo dėsniais. Pirmąją tautų psichologijos dalį jie pavadino psichologine etnologija, o antrąją - istorine, etnologine ir politine psichologija. Teorinė, arba aiškinamoji, tautų psichologijos dalis bendriausiu aspektu aiškina tautų dvasios kaip tokios atsiradimą ir raidą. Aprašomoji, arba konkrečioji, tautų psichologijos dalis aprašo ir charakterizuoja įvairių atskirai paimtų tautų dvasią, kaip bendrų tikrovės dėsnių pasireiškimo būdą. Svarbiausiais tautų dvasios elementais (kartais šaltiniais) Lazarusas ir Steinthalis laikė kalbą, mitus, religiją, kultus, tautosaką, raštiją, meną, papročius, dorovės normas ir net teisę bei įvairias žmonių veiklos rūšis. Tačiau pirmaeilį vaidmenį tarp tautos dvasios elementų jie skyrė kalbai. "Kalba, kaip visuotinis dvasinis apercepcijos organas, taip pat gimdo apercepciją ir per tai asmenys supanašėja vienas su kitu, darosi viena tauta, formuoja vieningą dvasią" (Штейнталь, Лацарус, 1865,262). Spręsdami klausimą, kokie yra tautų psichologijos formavimosi šaltiniai ir kaip ji sąveikauja su daiktiškomis, objektyviomis visuomenės gyvenimo apraiškomis, Lazarusas ir Steinhaus nebuvo nuoseklūs, jų mintys painokos. Viena vertus, jiems kalba, mitai, menas, socialiniai institutai ir t.t. yra tautų psichologijos tyrimo šaltinis. Kita vertus, visa tai jiems vienu metu buvo lyg ir objektyvuoti, susikristalizavę tautų dvasios elementai, išreiškiantys "tautų savimonės formas ir lygmenis" (Штейнталь, Лацарус, 1865,19). Jie iš esmės neigė genetinį požiūrį tiriant tautų psichologiją, tad darėsi nelabai suprantama pati tautų dvasios kilmė. Tautos dvasia jiems buvo kažkiek mistifikuota tautos likimą lemianti jėga, viso socialinio gyvenimo kūrėja. Tačiau M. Lazarusas ir Steinthalis stengėsi parodyti asmenybės santykį su objektyviomis tautos dvasios formomis. Jie kvietė stebėti ir tyrinėti visų tautų, išsivysčiusių ir istoriškai atsilikusių, gyvenimą ir kultūrą. Pagaliau jie pirmieji sukūrė tautų psichologijos, kaip atskiros mokslo šakos, teorinius pagrindus. Tautų psichologijai daug dėmesio skyrė įžymus vokiečių psichologas ir filosofas Wilhelmas Wundtas ( ). Jis dar 1863 m. pareiškė, kad psichologija turi susidėti iš dviejų dalių: iš fiziologinės psichologijos ir tautų psichologijos. Abejose šiose srityse jis daug ir nuveikė. Savo eksperimentinę individualiąją psichologiją jis papildė tautų psichologija, kuri, anot jo, tiria aukštesnes psichikos funkcijas, remdamasi objektyvia kultūros, istorijos teikiama medžiaga. W. Wundtas, skirtingai nuo Lazaruso ir Steintha- Iio, siekė susiaurinti tautų psichologijos uždavinius, prieštaravo jos pretenzijoms paaiškinti istoriją. Tautų psichologija, Wundto nuomone, yra tik vienas iš daugelio visuomenės raidos aiškinimo būdų ir ji negali pakeisti nei etnologijos, nei istorijos. Nepakeisdama kitų mokslų ji į vieną visumą surenka pavienius tautų dvasinio gyvenimo spindulius. Yra dalykų, pavyzdžiui, kalba, mitai, papročiai, dorovė, kurių negali paaiškinti individualioji psichologija, nes jie yra visos tautos individų sąveikos rezultatas, yra sukurti tautų bendro gyvenimo procese, turi visuotinį pobūdį ir jie išeina iš individo sąmonės rėmų - šių reiškinių eksperimentinė psichologija nagrinėti negali (žr. Вундт, 1912,8,34). Bet visgi ir Wundtas dar gana plačiai supranta tautų psichologiją - kaip mokslą, grindžiantį kitus humanitarinius mokslus, nagrinėjantį bendrus dvasios raidos dėsnius. Wundtas siekė atsisakyti neapibrėžtos "tautinės dvasios" sąvokos ir pats daugiau vartojo "tautinės (nacionalinės) sąmonės" sąvoką. Jo nuomone, tautų psichologija tiria tautinę sąmonę ir jos elementus. Jeigu ir vartojame "tautos dvasios" sąvoką, rašė Wundtas, tai būtina ją suprasti empirine prasme - kaip aktualią sąvoką, kurioje glūdi "vidinių išgyvenimų visuma" (Вундт, 1912,13). Tautos dvasia nėra vidinė šių išgyvenimų esmė, bet yra būtent pats išgy-

5 Tautų psichologijos kaip mokslo problema XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pradžioje Problem of the psychology of nations as science from second half of 19-th century to the beginning of 20-th century venimas. Dėl bendro tautos individų gyvenimo atsiranda savitas dinaminis psichologinių reiškimų sąryšis, vidinė tautinės individualybės psichinė veikla. Bendri vaizdiniai, jausmai ir siekiai, formuojantys tam tikrą tautinės sąmonės būseną, gimsta pačios tautos vielinio gyvenimo procese, kuriuos ir turi tirti tautų psichologija (гг.вундг, 1912,1334). Vertinga Wundto išvada, kad labai svarbus tautų psichologijos uždavinys yra individo sąryšio su aplinka tyrimas ir kad būtina nustatyti įvairių tautos psichologijos elementų ryšį (žr. Вундт, 1912,21,28,33). Wundtas tikėjosi, kad tautų psichologija padės išsiaiškinti žmogiško mąstymo istoriją apskritai, kad ji mus ves tikros psichogenezės keliu, tyrinėdama įvairiose dvasinio išsivystymo pakopose esančias tautas. Taip suprasta tautų psichologija, pilnąja žodžio prasme, yra vystymosi psichologija, rašė Wundtas (žr. Вундт, 1913,10). Tautų psichologijos genetinis principas reikalavo kultūrą ir psichinius procesus tirti jų istorinės raidos požiūriu. Psichologijoje viskas įtraukta "į niekada nenurimstančio dvasinio tapsmo srautą" (Вундт, 1912,18). Nauja ir vertinga yra tai, kad Wundtas tautų psichologijos objektu laikė tautų sąmonės būsenos tyrimą, tuos bendrus "vidinius" išgyvenimus, atsiradusius tarp daugumos tautos narių jų bendro gyvenimo, bendros istorijos procese. Nagrinėti tautų psichologiją galima pagal svarbiausius tautos dvasinio gyvenimo produktus: kalbą, mitus ir papročius (žr. Вундт, 1912,35). Pažymėtinas originalus Wundto darbas "Nacijos ir jų filosofija", kuriame jis teigė, jog labiausiai tautos dvasia, jos charakteris pasireiškia poezijoje ir filosofijoje (žr. Вундт, 1919,8). Su didele erudicija jis parodė, kaip įvairių tautų menininkai ir filosofai prisidėjo prie savo tautos dvasios išreiškimo, o kita vertus, patys aktyviai formavo savo tautų pasaulėjautą, kėlė svarbias jų visuomeninio gyvenimo problemas ir kreipė jų valią svarbiausių visuomeninių idealų įgyvendinimui. Tautų psichologija kaip mokslo šaka yra bendrosios psichologijos dalis, ji papildo individualiąją psichologiją (žr. Вундт, 1913,10). Jeigu Lazarusas ir Steinthalis tautų psichologiją kildino iš individualiosios, tai Wundtas teigė, jog būtent tautų psichologija daro poveikį individo psichologijai. Pirmoji žmonijos gyvenimo grandis yra ne individai, bet jų bendrija. Individualūs išgyvenimai atsiranda bendrų tautos dvasinių savybių pagrindu. Pati tauta yra savotiška "istormėmdividualybė" (žr. Вундт, 1913, 27,30,62). Wundto nuomone, "tautų psichologijos" sąvoka yra platesnė už "visuomeninės" ar "socialinės psichologijos" sąvoką, ji yra artima istorijos filosofijai. Tik pastaruoju atveju jis prieštarauja Hegeliui, kuris savo istorijos filosofijoje kildino ne idėją iš tikrovės, bet tikrovę iš idėjos 2. Wundtas kritikavo Herbarto atomistinę ir racionalistinę psichologiją, pats akcentavo emocinę ir valingąją žmogaus psichikos pusę. Gyvenimo filosofijos įtaka skatino jįypatingai pabrėžti valios vaidmenį žmonijos istorijoje. Jo minties eiga tokia: dvasinių jėgų bendrumas gimdo bendrą valią, kuria sukuriami dvasinės kultūros produktai, atliekami istoriniai žygiai, ypač, jeigu tauta yra pasiekusi aukštą savimonės h/gį. Dėl to kai kurie mojcslininkai jį vadino voliuntaristu 3. Kaip ir filosofijoje, taip ir tautų psichologijoje, Wundtas laikėsi savotiško psichofizinio paralelizmo pozicijų, lai lėmė jo idėjų prieštaringumą. Iš esmės galime pasakyti, kad Wundtas tautų psichologijos savybes paaiškino jų dvasinės kultūros, jų istorijos raida. Tačiau prieštaraudamas sau jis taip pat rašė, kad žmonijos istorija galų gale yra žmogiškosios dvasios istorija, o visa kita yra neesminės išorinės dvasinės veiklos sąlygos, (žr. Вундт, 1913, 298). Tautų psichologijai skirtame milžiniškame 10 tomų darbe ("Völkerpsychologie"), išėjusiame m., Wundtas faktiškai įdomiai, gyvai išdėstė jų istoriją. Laikydamasis nuomonės, kad psichologiniai tyrimai yra tik pagalbinė istorijos ir etnologijos interpretavimo priemonė, jis tautų istoriją pakeitė tautų psichologija.tokį rezultatą sąlygojo jo dvilypumas nagrinėjant materialumo ir idealumo, objektyvių sąlygų ir subjektyvaus veiksnio santykį istoriniame procese. Kita vertus, Wundtas studijuodamas tautų psichologiją daugiau siekė išsiaiškinti bendrus psichologinius konkrečios visuomenės raidos dėsningumus, o ne jų specifiką įvairiose tautose. Matyt, todėl jis pasisakė prieš siaurą tautų psichologijos, kaip "tautų charakterologijos", supratimą. Juolab kad anuo metu nemažai tyrinėtojų tautinius skirtumus redukuodavo į jų temperamentą, o pastarasis buvo aiškinamas biologinėmis priežastimis. Wundto nuopelnas yra tas, kad jis, taikydamas 2 Wundtui rūpėjo, remiantis objektyvia etnologijos medžiaga, tyrinėti konkrečių tautų sąmonės raidos istoriją. Jis siekė atskleisti subjektyvius individų savo tautos istorijos išgyvenimus, išaiškinti sudėtingėjančius etnosų istorinės raidos psichologinius motyvus. 1 Beje, dvasinius tautos raidos pagrindus, o labiausiai jos valią, sutelkiančią tautos individus į vieną visumą, akcentavo ir įžymus prancūzų mokslininkas Ernestas Renanas (žr. Ренан, 1888, 37-40).

6 Ž m o g u s i r TL o d i s I V i i los o f i n i ai tyrin ė j ima i genetinį metodą, siekė atskleisti tautų psichologijos atsiradimą ir raidą nuo pat žemiausių etnoso išsirutuliojimo pakopų iki mūsų laikų. Jam rūpėjo išsiaiškinti, kokiu būdu skaidėsi sinkretinė mitologinė sąmonė į atskiras sąmonės rūšis. Jis vylėsi atrasti ankstyvojo žmonijos laikotarpio pirmapradžius psichologinius kalbos, mitų, papročių atsiradimo pagrindus ir siekė parodyti, kaip formavosi etninė pasaulio įvairovė. Galima teigti, kad Wundtas sukūrė savotišką kultūrinę istorinę etninių procesų psichologiją. Gustavas Le Bonas ( ), įžymus gamtotyrininkas ir istorikas, sociologas ir filosofas, rašė, jog žmonių giminė susideda iš daugelio skirtingų rūšių ir visa tai atsiranda iš skirtingos jų psichologijos. Istorinių rasių arba tautų psichologiją sąlygoja jų "dvasinė sandara". Ta tautų dvasinė struktūra yra tiekpat stabili, kaip ir jų anatominės savybės (žr. Лебон, 1896,8-9). Le Bonas, kaip ir dauguma to meto tyrinėtojų, manė, jog specifinėmis tautų psichologijos savybėmis galima paaiškinti tų tautų istorijos vingius, jų politikos, socialinių organizacijų ir institucijų, kalbos, tikėjimų, meno ypatumus, nes žmogaus dvasioje slypi socialinio gyvenimo ištakos. Ta dvasia vairuoja tautų evoliuciją viena ar kita layptirni, lemia jų likimą. Tik susiformavus vieningai tautinei dvasiai, susiformuoja ir tauta. Pavyzdžiui, anglai atsirado kaip tauta, rašė Le Bonas, kai suformavo tris pagrindinius tautinio gyvenimo principus: jausmų, interesų ir tikėjimo bendrumą (žr. Лебон, 1906,18). Kai tas bendrumas išnyksta, tautos sunyksta ir žūsta. Tautų istoriją, Le Bono nuomone, lemia keletas labai pastovių idėjų. Tbs idėjos yra todėl stabilios, nes istorijos eigoje labai lėtos transformacijos keliu virsta jausmais, įsitikinimais, tampa tautos charakterio dalimi ir įsitvirtina nesąmoningoje psichikos sferoje. Todėl tautų psichologija yra tokia pastovi ir lėtai kintanti. Kai kažkokia idėja prasismelkia į mases, ji prisiderina prie tautos dvasios, jos poreikių ir tampa patvaria tikėjimų dalimi, nors kartais ji gali būti ir klaidinga. Protas dažniausiai būna bejėgis siekdamas pakeisti žmonių įsitikinimus. Le Bonas gan įžvalgiai pastebėjo, kad tautos kartais griebdavosi ir melagingų, chimeriškų, pvz., socializmo idėjų, kurios tikrovėje atvesdavo prie nuosmukio ir despotizmo. Tautų dvasinei būsenai didelę įtaką daro iš praeities kartų paveldėtos savybės. Lėto istorinio paveldėjimo keliu susikaupia bendros, patvarios vienokios ar kitokios dvasinės savybės, būdingos visiems tam tikros tautos nariams: jausmų, idėjų, tikėjimų, interesų, mąstymo panašumas. B tautos individų visumos susiformuoja kažkoks vidurinysis, reprezentacinis tautos psichologinis tipas. Yra trys tautų psichologijos atsiradimo veiksniai: praeities kartų, tėvų ir aplinkos įtaka (žr. Лебон, 1906,15). Tautos individai, kaip ir ląstelės organizme, rašė Le Bonas, vienu metu gyvena ir individualų, ir kolektyvinį gyvenimą. Ląstelė (individas) miršta, bet organizmas (tauta) išlieka. Jis vaizdžiai rašė, kad tauta daugiau nesąmoningai yra vedama mirusiųjų, negu gyvųjų, nes paveldėjimo keliu per tūkstantmečius iki mūsų dienų atkeliavo daugelio kartų istorinė patirtis, o mes paveldime ir jų klaidas, ir teigiamas savybes. Akcentuodamas dvasinio gyvenimo inertiškumą, jis rašė, kad "žmonėms apskritai yra sunku įdiegti naują idėją, bet dar yra sunkiau išstumti ir pasalinti senąsias idėjas. Žmonija visada beviltiškai, žūtbūtinai griebdavosi negyvų, atgyvenusių idėjų ir lenkėsi nuverstiems dievams" (Лебон, 1906, 5). Tautų psichologijos struktūroje Le Bonas skyrė: 1) intelektualiąją dalį - ji priklauso nuo mokymo ir auklėjimo ypatybių ir todėl yra labiau kintanti ir 2) beveik nekintantį tautinį charakterį. Pastarąjį sudaro būdingų tam tikrai tautai psichologinių bruožų visuma. Tautinis charakteris susiformuoja iš įvairaus jausmų derinio, kuriuos sąlygoja valia. Į jį įeina ir moralinės normos. Proto laimėjimai turi bendražmogišką pobūdį, gali lengvai kisti dėl auklėjimo įtakos ir būti perduodami vienos tautos kitai, tuo tarpu charakterio savybės negali būti perduodamos. Tautos charakterio negali pakeisti net revoliucijų sukeltos audros. Tautos charakteris ir didžiųjų idėjų kaita lemia tautos istorijos, civilizacijos apskritai raidą, daro išvadą Le Bonas (žr. Лебон, 1896, 29,128, 148). Tautos skirtingai žvelgia į pasaulį, skirtingai jaučia, mąsto ir veikia. Dėl to tautų susiliejimas neįmanomas. Tiesa, Le Bonas pripažino, kad sumaišius, "sukryžminus" tautas, susiformuoja naujos tautos, bet tai, jo manymu, yra istorinis regresas. Žemesnės istorinės pakopos tauta, susidūrusi su aukštesniąja, pasmerkta žlugti. Tas perėjimo iš vienos tautos į kitą laikotarpis yra pats baisiausias. Tauta, praradusi savo dvasią, praranda viską. Le Bonas pastebėjo, kad tautos, sldrtingai nuo pirmykštėje bendruomenėje buvusios žmonių lygybės, nėra monolitinės, etnosai civilizacijos eigoje dėsningai savo viduje vis labiau difereneijuojasi, individualėja ir savarankiškėja įvairūs socialiniai sluoksniai. Bet tai, jo manymu, daugiau turi įtakos intelektualinei tautų psichologijos daliai ir labai mažai tautiniam charakteriui, kuris yra vienas visai tautai. Tai buvo ir yra aktuali mintis, nes tuo metu kaip tik plito absurdiška marksistinė-lenininė mintis apie "dviejų nacijų" egzistavimą vienoje nacijoje. Apibendrinęs gausią faktinę medžiagą Le Bonas

7 Tautų psichologijos kaip mokslo problema XIX a. antrojoje pusėje -XX a. pradžioje Problem of the psychology of nations as science from the second half of 19-th century to the beginning of 20-th century pateikė psichologinį tautų ir visos civilizacijos paveikslą. Jis bene pirmasis argumentuotai iškėlė klausimą apie tautinės psichologijos ir ideologijos sąveiką, parodė, kaip idėjos virsta žmonių jausmais ir įsitikinimais, skyrė racionaliąją ir emocinę tautų psichologijos pusę. Le Bonas vienpusiškai akcentavo nesąmoningąją, iracionaliąją tautų psichologijos pusę. Js pripažino, kad tautos psichologija, nors ir būdama labai pastovi, gali lėtai keistis, nes kitaip nebūtų įmanoma pažanga. Kita vertus, jis teigė, kad tautos žūva nusilpus ar sugedus jų charakteriams: tautoms suklestėjus, išauga jų egoizmas, silpnėja energija, prarandama iniciatyva ir valia, nėra naujų idėjų ir siekiama tiktai materialinių gėrybių. Savaip socialinius procesus aiškino prancūzų sociologas, socialinis psichologas ir teisininkas Gabrielis Tarde'as ( ). Kurdamas psichologinį socialinio gyvenimo paveikslą Tarde'as pagrindinį vaidmenį skyrė mėgdžiojimui ir įtaigai. Mėgdžiojimo dėka kiekviena karta vis iš naujo atgamina visuomeninį gyvenimą: tautoje išplatinamos naujos idėjos, didieji atradimai ir išradimai. Dėl mėgdžiojimo socialiniame gyvenime atsiranda daug pasikartojimo ir panašumo, susiformuoja net socialiniai etniniai junginiai. Mėgdžiojant atsiranda kažkoks tautinio gyvenimo vienodumas, o mitai, religija ir net kalba tokiu būdu plinta ir tampa tautinėmis vertybėmis (žr. Тард, 1892,13). Ago bendro tautos gyvenimo procese susidaro savita poreikių ir idėjų sistema. Dėl mėgdžiojimo vyksta tautos individų supanašėjimas. Tai gali įvykti išplintant tiek savoje tautoje gimusioms idėjoms, žodžiams, darbo įrankiams, darbo formoms ir pan., tiek ir iš svetur atkeliavusioms ir iki bendratautinio lygmens išpitusioms naujovėms. Tauta iš pradžių įtariai priima naujoves, bet vėliau jos tampa įpročiu ir galiausiai tradicija (žr. Тард, 1892, 68-69). Visa tai sąlygoja ir tam tikrus pakitimus tautos psichologijoje. lš svetur atėjusius kultūros elementus tauta asimiliuoja. Tarde'as, atrodo, bus pirmasis iškėlęs etnocentrizmo idėją, nors ir nevartoja šio termino. Jis rašė, kad bet koks naujas iš svetur atėjęs reiškinys kiekvienos tautos yra priimamas per savo gimtos kalbos ir religijos, vyraujančių nuostatų ir teorijų prizmę. Todėl priimamos kultūros naujovės pakinta, prisiderina prie savo tautos dvasios (žr. Тард, 1892,23). Papročiai ir tradicijos yra labiau konservatyvūs, išlaiko etninės grupės perimamumą, o mada sukelia kintamumą. Tarde'as taip psichologiškai aiškino tautos atsiradimą: kažkokia vienoje gentyje atsiradusi civilizacijos forma ir papročiais joje įsitvirtinusi vėliau jau mados būdu išplinta gretimose, paprastai giminingose gentyse ir taip, supanašėjimo būdu, susiformuoja naujas etninis darinys - tauta. Vėliau mados sukeltas mėgdžiojimas išeina už tautos ribų ir taip etnosai plečia savo ribas. Mėgdžiojimo ir įtaigos procese didelį vaidmenį atlieka kalba. Mėgdžiojimas gali vykti sąmoningai ir nesąmoningai, jo, kaip psichologinio fenomeno, pagrindą sudaro tikėjimai, norai, siekiai, poreikiai. Tarde'as manė, kad juo labiau civilizuota tauta, juo labiau ji linkusi priimti kitų tautų patyrimą, todėl ateityje turėtų formuotis pasaulinė žmonijos asociacija (žr. Тард, 1892, ). Taigi mėgdžiojimas Tarde'o koncepcijoje tampa lyg ir prievartine, nors ir dėsninga etnosus niveliuojančia bei socialinį gyvenimą unifikuojančia jėga. Kiek kitokią tautų psichologijos sampratą suformulavo prancūzų filosofas Alfredas Fouillėe ( ). Jis iškėlė pliuralistinę daugybės "faktorių" teoriją, pagal kurią tautos gyvenimą vienodai veikia tiek išoriniai, tiek ir vidiniai, gamtiniai (biologiniai) ir socialiniai (materialiniai bei dvasiniai) veiksniai. Veikiamas organinės visuomenės teorijos, Fouillėe rašė ir apie biologinį tautos paveldimumą, kaip "nekintantį" veiksnį, lemiantį tautos temperamentą (žr. Фулье, 1906,11-12). Pritardamas socialdarvinizmo idėjoms jis rašė apie "socialinę atranką", dėl kurios tauta prisitaiko prie aplinkos ir taip išsilaiko įgydama tam tikrų savybių. Tačiau tuo pat metu jis pažymi, jog tautos ne tik prisitaiko prie aplinkos, bet ir sąmoningai ją keičia (гг.фулье, 1899,47). Žmonijos istorija negali būti sutapatinama su gamtos istorija. Fouillėe daugiau už kitus XDC a. etnopsichologus domėjosi materialinėmis tautų psichologijos formavimosi prielaidomis. Be gamtinių sąlygų, jis dar pažymėjo tautų istorijos, socialinio veiksnio ir net ekonominių santykių, visuomenės veiklos būdo apskritai, poveikį. Pvz., tautų, užsiimančių žemdirbyste arba klajokline gyvulininkyste, psichologija bus skirtinga (žr. Фулье, 1906, 24-25). Fouillėe taip pat remiasi kolektyvinio determinizmo principu. Visa tauta, kaip visybė, turi savo sąmonę ir valią (žr. Фулье, 1906,7). Fouilėe akcentavo tautinės individualybės idėją (Lietuvoje šią mintį plėtos S. Šalkauskis), kuri nustato sąryšį tarp minčių, jausmų ir paskatų veikti. Tautinę individualybę veikia biologinis paveldimumas ir prisitaikymas prie fizinės, moralinės ir socialinės aplinkos. Ji labiausiai pasireiškia tautos psichologijoje. Fouillėe visiškai atsisako "tautos dvasios" sąvokos ir pagrindinį dėmesį skiria tautiniam charakte-? riui. Tokiu būdu jis susiaurino tautų psichologijos g kaip mokslo dalyką, kreipdamas ją tautų charaktero- ^ logijos linkme. Tai svarbu, nes vis daugiau dėmesio 5 buvo galima sldrti ypatingiems ir specifiniams sočia- ^ liniams psichologiniams elementams, reiškiniams ir 8 būsenoms, kurios būdingos tik tautai, o ne visai vi- J

8 m o g i r i o d i s I V f ilo s o f i n i ai tyrin ė j imat suomenei, kurie skiria ją nuo kitų socialinės psichologijos subjektų, galiausiai vieną tautą nuo kitos. Tautinis charakteris, Fouillėe nuomone, išreiškia ypatingą psichinių jėgų derinį, kurio išorinė apraiška ir yra tautos gyvenimas. Ypač pabrėžiama kalbos svarba, nes jos dėka mes mąstome gatavomis apriorinėmis tautos primestomis kategorijomis. Tautinio charakterio struktūroje Fouillėe išskyrė jausmus, protą ir valią. Jo manymu, tautinio charakterio pagrindą sudaro valia, kurią suprato kaip "bendrą polinkių kryptingumą" (Фулье, 1906,10). Kiekviena tauta turi skirtingas mintis, idėjas ir mąstymo formas. Labiausiai patvarus tautinio charakterio elementas yra temperamentas, nes jis priklauso nuo gamtinių, biologinių sąlygų. Tautinis charakteris yra ne tik kažko rezultatas, bet ir priežastis, ne tik kažko sukurtas, bet ir pats kuria. Fouillėe prieštaravo tiems, kurie tautų psichologiją nukėlė vienį nesąmoningumo sferą, taip pat kritikavo rasistines teorijas. Verti dėmesio ir iki šiol mažai tyrinėti lenkų sociologo, publicisto Zigmundo Balickio ( ) darbai. Jis gali būti laikomas vienas pirmųjų socialinės psichologijos mokslo kūrėjų. Tauta jam buvo svarbiausias socialinio gyvenimo subjektas. Jos interesams ginti jis paskyrė visą savo gyvenimą. Tiesa, ne visur jo teorinės mintys yra aiškios, apibrėžtos ir užbaigtos, kai kur jis tik apčiuopė problemas. Balickis kritikavo Dürkheimą už tai, kad jis savo sociologijos sistemoje sumenkino reichologinį visuomenės aiškinimo būdą. Siekdamas įveikti mistifikuotą "tautos dvasios" idėją, Balickis rašė, kad "visuomeninė psichologija išmokys mus žvelgti į įvairius kolektyvinio gyvenimo reiškinius, kaip į aktyvaus pažinimo ir savižinos funkcijas, kurias atlieka visuomeninė sąmonė" (Balicki, 1912,36). Tautinėje individualybėje atsispindi vidinis tautos dvasinis vienalytiškumas, vienodi išgyvenimai, istorinė atmintis ir solidarumas. Tautinis charakteris yra tautos subjektyvumo sintezė (žr. Balicki, 1912,149). Tauta, kaip individualybė, kaip "Aš", supriešina save likusiam pasauliui - "ne-aš". Taip autorius, naudodamasis dichotomijos principu, vienas iš pirmųjų atskleidė tautų savimonės iškilimo psichologinį šaltinį. Balickis glaudžiai siejo tautos charakterį su jos politiniu gyvenimu. Aiškindamas funkcinį tautos dvasinių savybių pobūdį, jis rašė, kad tauta tik tada garantuos savo ateitį, kada tarp savo narių išugdys tokį charakterį ir tokią moralę, kurie atitiks jos poreikius ir istorinius uždavinius (žr. Balicki, 1914, 84-86). Jis kėlė dorovines tautos gyvenimo problemas, rašė apie tautinį egoizmą. Kiekviena tauta reikalauja iš savo narių tokio elgesio, kuris ją gintų, prisidėtų prie bendrų interesų sprendimo, prie tautos išsaugojimo, išlaikant nepriklausomybę. Tauta nepasirenkama -joje gimstama. Individas turi jaustis savo tautos nariu, solidarizuotis su jos interesais, gyventi jos gyvenimu. Kosmopolitizmas skatina atsisakyti pareigų savo tautai. Individai ir mažesnės grupės negali savo interesų kelti aukščiau tautinių (žr. Bahcki, 1914, 56-59). Balickis rašė apie tautos tipo, jos individualybės išsaugojimo problemas, pratęsiant naujose kartose savo gyvenimą. Kolonijinė būsena neleidžia išsaugoti tautinio tipo, kuris yra tautos būties, jos tolesnio egzistavimo prielaida. Stiprios asmenybės nepasiduoda gniuždančioms aplinkybėms. Tauta gali išgyvendinti savo charakterio trūkumus sąmoningos saviauklos būdu (žr. Balicki, 1917,173). Išskirtinas žymaus Lenkijos visuomenės veikėjo ir plačių mokslinių interesų Liudviko Krzywickio ( ) 1900metais parašytas ir 1902m. Kazanėje išėjęs mokslinis veikalas "Psichinės rasės". Tais pačiais metais ši knyga pakoreguotu pavadinimu buvo išleista Varšuvoje lenkiškai (žr. Krzywicki, 1902, 23). Šiuo savotišku terminu jis apibūdino etninių bendrijų dvasinio gyvenimo pusę. Paties autoriaus žodžiais tariant, tai yra psichologinė antropologija. Tai sistemiškas, daugiaplanis, turintis originalių idėjų, nors ir ne visiškai vientisas ir nuoseklus, veikalas, kuriame autorius kritiškai įvertina pusės šimtmečio tautų psichologijos tyrimus ir dėsto savo koncepciją. Deja, šis veikalas nepelnytai primirštas, nors jis vertas atskiros gilesnės ir platesnės analizės. Otto Bauens ( ) ypatingą dėmesį skyrė tautiniam charakteriui, kuris atsiranda iš bendros kultūros ir likimo (žr. Бауэр, 1909,31). Tautos charakteris - tai sustingusi istorija. Tačiau jis istoriškai kinta, kiekvienoje santvarkoje susidaro savita dvasinė būsena. Tautos charakteryje kondensuojasi savita mąstymo ir jausenos sankloda, skirtingas reagavimas į išorinio pasaulio dirgiklius. Jo esmę sudaro tam tikras valios kryptingumas (žr. Бауэр, 1909, 431). Baueris vienas pirmųjų nagrinėjo tautinės savimonės ir tautinių vertybių problemą. Tautinė savimonė yra priklausomumo savai tautai ir skirtingumo nuo kitų tautų įsisąmoninimas (žr. Бауэр, 1909,143). Tiktai pasiekusi savimonės lygmenį tauta išeina į sąmoningą savo gyvenimo kelią. Tautinę savimonę lydi tautiniai jausmai. Jie reiškiasi meile savo tautai ir gimsta iš istorijos žinojimo. Savo ruožtu tautiniai jausmai sąlygoja tautines vertybes (žr. Бауэр, 1909,171). Kadangi tautinės vertybės, Bauerio nuomone, yra emocinio pobūdžio, tai jos gali sutapti, bet gali ir nesutapti su tikrove. Remdamasis I. Kanto transcendentalinės apercepcijos teorija ir siekdamas pasipriešinti tautų sulydymo koncepcijoms, Baueris iškėlė nacionalinės apercepcijos idėją. Jos esmė tokia: nors tautų dvasi-

9 г Tautų psichologijos kaip mokslo problema XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pradžioje Problem of the psychology of nations as science from the second half of 19-th century to the beginning of 20-th century nis gyvenimas ir gali kisti, bet tautos niekada neišnyks. Įsisavindama kitų tautų kultūrinius dalykus, kiekviena tauta perdirba, pakeičia visa tai pagal savo tautinę formą, pritaiko prie savo turimo patyrimo. Jis vienas pirmųjų atkreipė dėmesį į tautinio auklėjimo sistemos, kurioje kryptingai formuojamas taurinis charakteris ir spartinama kultūrinė pažanga, būtinumą. Tad, jo nuomone, dėl visų anksčiau minėtų priežasčių ateityje vyks dar didesnė žmonijos tautinė diferenciacija 4. XIX a. pab. - XX a. pr. pasirodė daug įdomių specialių studijų, skirtų konkrečių tautų charakteriui nagrinėti. Iki buvo ne tik gilėjančio mokslinio pažinimo, bet ir augančios tautinės sąmonės bei tautinės išsivaduojamosios kovos išraiška. Ši charakterologinė praktinė tautų psichologijos, kaip mokslinio žinojimo, dalis gali būti atskiros studijos tema. Begimstanti tautų psichologija kaip mokslo šaka susilaukė ir savo kritikų. Vienas pirmųjų, smarkiai kritikavusių Lazaruso ir Steinthalio darbus, buvo vokiečių Mbininkas Hermanas Paulis ( ). Jis prikišo jiems sąvokos "tautos dvasia" hipostazavimą. "Visi psichiniai procesai vyksta tik individo psichikoje ir niekur daugiau", - rašė Paulis, tad "egzistuoja tik individualioji psichologija" ir negalima į individo dvasią "iš šalies įnešti kažką gatavo" (Пауль, 1960, 34,36,37). Jam atrodė, kad individo psichikoje dėl fiziologinių dirgiklių poveikio viskas atsiranda iš naujo, o toks svarbiausias dirgiklis yra kalba. Taigi H. Paulis socialinio gyvenimo išeities tašku ima izoliuotą nuo visuomenės individą 5. Įžymus pozytivistinės krypties prancūzų sociologas E. Durkheimas ( ) taip pat manė, kad psichiniai reiškiniai priklauso tik individualiajai psichologijai ir teigė, kad jo metodas prieštarauja ir biologinei, ir psichologinei mokyklai. Jo nuomone, sociologija turi reikalą tik su objektyviais socialiniais faktais ir jų sąryšiu. Visuomenėje veikia būtinumo dalykai, o žmonių elgesys priklauso priežasties - pasekmės sąvokoms (žr Дюркгейм, 1899,33-34). Hipertrofuodami psichologijos vaidmenį istorijoje, psichologai pasekmes laiko priežastimis. Ne žmogaus prigimtyje, ne jo psichikoje reikia ieškoti socialinės evoliucijos priežasčių, bet pačios visuomenės viduje ir išorinėse jos gyvenimo sąlygose, teigė Durkheimas. Tuo tarpu kita dalis momininkų, atvirkščiai, pačią sociologiją laikė socialinės psichologijos dalimi. Dar J. S. Millis teigė, kad sociologijos pagrindą sudaro psichologija. Bėjau nagrinėtų etnopsichologų, kurie grindė tautų (socialinės) psichologijos pirmumą prieš sociologiją, minėtini dar Sigheli, G. Palantas, G. Simmelis, De Rossi ir kt. Čia pravartu būtų prisiminti ir tokius filosofus kaip W. Dilthe/us, O. Spengleris, bei jų psichologinę istorinio, kultūrinio proceso analizę. Dalis mokslininkų mėgino įveikti šį prieštaravimą įtraukdami socialinę (tautų) psichologiją į sociologijos (etnologijos) mokslo sistemą. Bouglėe nuomone, sociologija turėtų integruoti visus dalinius socialinius mokslus ir tirti ne tik visuomenės gyvenimo formas ir rezultatus, bet ir jų dvasines priežastis, suartindama praktikos žmogų su proto, minties žmogumi, tuo pačiu prie objektyvaus tyrimo prijungdama ir subjektyvųjį metodą (žr. Бутле, 1899, ). Kartą gimusi, tautų psichologija pati darė įtaką etnologijai, kalbotyrai, menotyrai, politikos, teisės, pedagogikos mokslams. Išvados XIX a. antroje pusėje - XX a. pradžioje greta individualiosios psichologijos ir etnologijos bei jų sandūroje susiformavo tautų psichologijos, kaip reliatyviai savarankiškos mokslo šakos, teoriniai pagrindai, kurie vėliau labai intensyviai buvo konkretina mi, gilinami ir plėtojami per visą XX amžių. Susiformavo psichologinis ir sociologinis žvilgsnis į visuomenę. Pozityvistinės krypties sociologai visuomenėje ieškojo dėsningumų, panašių į tuos, kurie vyksta gamtoje, pažymėdami objektyvias išorines sąlygas. Psichologinės krypties molölininkai visuomenės specifiką įžvelgė jos sudėtingame dvasiniame gyvenime: prote, jausmuose, valioje, nesąmoningoje psichikos sferoje. Tautų psichologija kartais aštrių mokslinių diskusijų metu siekė apibrėžti savo tyrimo objektą ir metodus, formulavo naujas sąvokas. Buvo nagrinėjama jos struktūra, ryškinamos funkcijos. Siekta išsiaiškinti gamtinių, istorinių, socialinių kultūrinių sąlygų bei subjektyvaus veiksnio laipsnį, formuojantis tautų psichologinėms savybėms. Taip buvo pereita nuo metafizinio tautinės dvasios supratimo prie mokslinės socialinių psichologinių reiškinių analizės. Dar ir XX a. pradžioje nebuvo visiškai nusistovė- 4 Lietuvoje tautinio auklėjimo sistemą iš pagrindų nagrinėjo Antanas Maceina. 5 Tautų (socialinės) psichologijos kritikų argumentas dažnai būdavo toks: pripažinti skirtingos nuo individualios visuomeninės psichologijos negalime todėl, kad nėra kolektyvinių smegenų, kaip materialaus šių savybių substrato. 1 -J i

10 Ž m o g u s i r i. o d i I V f i los o f i ni ai t y r in i j i m a i jęs sąvokų aparatas. Iš pradžių "tautų psichologijos" sąvoka buvo traktuojama labai plačiai, t.y. universalių tautos dvasinio gyvenimo apraiškų prasme. Ji apėmė ir visus socialinius psichologinius reiškinius bei savybes, todėl tautų psichologijos kaip mokslo šakos gimimas turi būti laikomas socialinės psichologijos mokslo pradžia. "Socialinės psichologijos" terminas įsitvirtino tik XX a. pradžioje. Palaipsniui įsitvirtino mintis, kad tautų psichologija yra socialinės psichologijos mokslo dalis. Vartotas "nacionalinės sąmonės" terminas nelabai buvo apibrėžtas, nors vis labiau ryškėjo, kad jo prasmė yra platesnė už "tautų psichologijos" terminą. Tuo metu buvo vartojama ir etnopsichologijos sąvoka, kartais kaip tautų psichologijos sinonimas, bet dažniau kaip terminas, reiškiantis vien primityvių genčių, tautelių dvasinio gyvenimo ypatumus, lokio neaiškumo liko iki šiolei. Manyčiau, kad plačiausia yra "etnopsichologijos" sąvoka ir ji turėtų apimti įvairių istorinės raidos pakopų ir lygmenų etnosų (genčių, tautinių grupių, tautų, nacijų) psichologiją. Savo pretenzijos tapti visiškai savarankišku, grindžiančiu kitas visuomeninio žinojimo sritis, mokslu, tautų psichologija neįgyvendino, nors ir buvo tikėtasi jos pagalba atskleisti individų ir tautų, visuomenės apskritai funkcionavimo ir raidos dėsningumus ir taip parašyti "žmonijos biografiją". Tik XX a. buvo apsiribota specifinių ir ypatingų tautų psichologijos, kaip masinės sąmonės, elementų analize. Nenuginčijama yra tai, kad, besiformuojanti kaip nauja mokslinio pažinimo sritis, tautų psichologija padėjo geriau suprasti pačios tautos esmę ir prasmę, pažinti jos istorijos, kultūros specifiką. Grįsdami subjektyvaus veiksnio, idealumo vaidmenį socialinėje istorinėje žmonijos raidoje, tautų psichologijos tyrinėtojai praturtino įvairių is- Jorin^raidosjjąkppjįe tosų sąmonės struktūros supratimą ir parodė jos sudėtingumą. Taip buvo žengtas dar vienas žingsnis įgyvendinant jau antikos laikais nuskambėjusį šūkį: "Pažink pats save! " 6. Literatura l.balicki Z. (1912). Psychologia społeczna. Czynności poznavania. Warszawa. 2.Balicki Z. (1914). Egoizm narodowy wobiec etyki. Z dodatkiem: Charaktery I życie polityczne. Warszawa. 3.Balicki Z. (1917). Z doby przełomu myśli narodowej. Moskwa. 4.Hėgelis G. (1990). Istorijos filosofija. Vertė A. Šliogeris. Vilnius, Mintis. 5.Krzywicki L. (1902). Systematyczny kurs antropologii. Rasy psychiczne. Warszawa. Ó.Pieter J. (1972). Historia psichologu. Warszawa. 7.RibotTh. (1901). Współczesna psychologia niemecka. Warszawa. 8.Бауэр O. (1909). Национальный вопрос и социалдемократия С.-Петербург. 9.Бугле С. (1899). Социальная наука в Германии. Киев-Харьков. 10.Вундт В. (1912). Проблемы психологии народов. Москва. П.Вундт В. (1913). Элементы психологии народов. Основные черты психологической истории развития человечества. С.-Петербург. П.Вундт В. (1919). Нации и философия. Главы из мировой истории. Екатеринославское книжное издательство. 13.Дюркгейм Э. (1899). Метод социологии. Киев-Харьков. 14.Лебон Г. (1896). Психология народов и масс. С.-Петербург. 15.Лебон Г. (1906). Психологические законы эволюции народов. С.-Петербург. 16.Пауль Г. (1960). Принципы истории языка. Москва. 17.Ренан Э. (1888). Что такое нация? Лекция, читаная в Сорбоне. Изд. 2-ое. С.-Петербург. 48тТард Г. (^Н).11гахототия^тогшологйяТ // Новые идеи в социологии. Т.2. С. Петербург. 6 Šis straipsnis parengtas m. rašytos disertacijos pagrindu.