Joniškėlio šnektos veiksmažodis. The verb of Joniškėlis local dialect. žmogus ir žodis 2012 I. Santrauka. Summary

Transcription

1 Joniškėlio šnektos veiksmažodis Lietuvos edukologijos universitetas Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedra Ševčenkos g. 31 LT Vilnius The article is intended to the problems of dialectal morphology. The research 3 of Joniškėlis local dialect is being continued. Verb classes and peculiarities of conjugation are discussed in the article. Conclusions: 1) disyllabic verbs having short vowels u or i in their roots, have the form of simple past tense 3 rd person with the ending -ė: k.še kišo, s.pe supo ; 2) if there are mixed diphthongs ar, er, il, ir and ur, the speakers of Joniškėlis subdialect pronounce the present tense form with -st- (d. t, d.lst ъ dilti, dyla ; ž. t, ž.lst ъ žilti, žyla ; bjú.ȓt, bjú.rst ъ bjurti, bjūra ); 3) suffix -st- struggles into some classes of disyllabic verbs, thus, dialect and general Lithuanian language grow apart; 4) contiguous forms of infix verbs and verbs having -st- stems have significant differences: infix verbs usually mean onetime action while verbs having -st- stems repeated actions: Santrauka Summary Straipsnis skirtas tarmių morfologijos problemoms. Tęsiamas Joniškėlio šnektos tyrimas 1. Straipsnyje aptariami veiksmažodžių skyriai ir asmenavimo ypatumai. Daromos tokios išvados: 1) dviskiemeniai veiksmažodžiai, kurių šaknyje yra trumpasis balsis u arba i, turi būtojo kartinio laiko trečiojo asmens formą su galūne -ė: k.še kišo, s.pe supo ; 2) jei bendratyje yra mišriųjų dvigarsių ar, er, il, ir bei ur, joniškėliečiai esamojo laiko formą dažniausiai taria su formantu -st- (d. t, d.lst ъ dilti, dyla ; ž. t, ž.lst ъ žilti, žyla ; bjú.ȓt, bjú.rst ъ bjurti, bjūra ); 3) į kai kuriuos dviskiemenių veiksmažodžių skyrius braunasi priesaga -st-, todėl didėja šnektos atotrūkis nuo bendrinės kalbos; 4) gretiminės intarpinių ir st- kamieno veiksmažodžių formos turi reikšminių skirtumų: intarpiniai veiksmažodžiai dažniau reiškia vienkartinį veiksmą, o -st- kamieno veiksmažodžiai daugkartinį, pasikartojantį: št ъ lå k ь stem p ъ ; v štọs pserg ъ / i tàd ъ st pst ъ v en ъ pọ k tọs; 5) veiksmažodžiai, kurių šaknys bendrinėje kalboje baigiasi priebalsiu d (girdi, lydi, žydi, sėdi), Joniškėlio šnektoje turi kitokias esamojo laiko trečiojo asmens formas: gẹ ь, l ь, ž ь, s ь ; 6) visai veiksmažodžių asmenavimo sistemai būdingas galūnių trumpėjimas visuose asmenyse (àš st v ь, kèl ь / t st v ь, kèl ь / j s, jin st v ь, k l ь ); 7) tariamosios nuosakos vienaskaitos pirmasis asmuo gali turėti net tris formas: àš sak č ọ / sak č e /sak č 2, o trečiajame asmenyje vartojama sutrumpėjusi tariamosios nuosakos forma: s kt su ktų ; 8) liepiamosios nuosakos veiksmažodžiai šnektoje vartojami ne tik, kaip įprasta bendrinėje kalboje, su formantu -k, bet ir be jo. Esminiai žodžiai: tarmė, rytų aukštaičiai, Joniškėlio šnekta, veiksmažodis, asmenavimas. št ъ lå k ь stem p ъ ; v štọs pserg ъ / i tàd ъ st pst ъ v en ъ pọ k tọs; 5) verbs having roots that in general Lithuanian language end in consonant d (girdi, lydi, žydi, sėdi), in Joniškėlis subdialect have different present tense 3rd person forms: gẹ ь, l ь, ž ь, s ь ; 6) the shortening of all persons endings is observed in the whole system of verbs conjugation (àš st v ь, kèl ь /t st v ь, kèl ь / j s, jin st v ь, k l ь ); 7) 1 st person singular of the subjunctive mood can have three forms: àš sak č ọ / sak č e /sak č 4 ; the shortened form of the subjunctive mood is used in 3 rd person: s kt su ktų ; 8) imperative mood verbs in the subdialect are used not only in usual format with -k but also without it. Keywords: dialect, Eastern Aukštaitians, Joniškėlis local dialect, verb, conjugation Ankstesniame Žmogaus ir žodžio numeryje (Kurkauskienė R., Rinkauskienė R., 2011, 83 90) aptarti šnektos būdvardžiai, jų kamienai. 2 Šnektoje vartojami visi šie variantai. 3 In previous edition of Žmogus ir žodis (Kurkauskienė R., Rinkauskienė R., 2011, 83 90), adjectives and their stems were under discussion. 4 All these variants are used in the subdialect. 69

2 Joniškėlio šnektos veiksmažodis Įvadinės pastabos. Tiriamoji vietovė Jonišk lis priklauso vienai didžiausių ir sudėtingiausių rytų aukštaičių patarmių šiaurės panevėžiškiams. Šis straipsnis Joniškėlio šnektos tyrinėjimo tęsinys. Kol kas išsamiai ištirti būdvardžiai (Kurkauskienė, Rinkauskienė, 2011), skaitvardžiai ir veiksmažodžiai 5. Joniškėlio šnekta domėjosi, ją tyrinėjo M. Ramonienė (2006), K. Garšva (1982). Apskritai darbų, skirtų panevėžiškių patarmei, yra ir daugiau (Kačiuškienė, 1982, 1983, 2006; Ručinskaitė 1984 ir kt.), daug apibendrinamosios medžiagos pateikta Z. Zinkevičiaus darbuose (1966, 1975). Svarbu paminėti, kad autorės tyrinėjimuose morfologijai skiriama daugiausiai dėmesio. Panevėžiškių patarmės fonetinėmis ypatybėmis domėjosi beveik visi anksčiau minėtieji kalbininkai. Straipsnio tikslas aprašyti Joniškėlio šnektos veiksmažodžių sistemą, aptarti įdomesnius jų skyrius bei asmenavimo ypatumus, pažiūrėti, kuo šnektos veiksmažodžiai skiriasi nuo bendrinėje kalboje vartojamų veiksmažodžių. I. Veiksmažodžių skyriai 1. Dviskiemeniai veiksmažodžiai Veiksmažodžiai, kurių šaknyje yra trumpasis balsis, kai kuriose vietose turi būtojo kartinio laiko trečiojo asmens formą su galūne -ė: k.še, kn.se, l.pe, r.še, s.pe. Šiai grupei priklauso dar ir šie žodžiai: gn.be, žn.be. Z. Zinkevičius Lietuvių dialektologijoje taip pat teigia, kad Rytų Lietuvoje a grupės veiksmažodžiai su u, i šaknyje turi ne ā, bet ē kamieno formas, pvz., br.ke bruko, k.še kišo, kn.se kniso, l.pe lipo, sk.te skuto, s.pe supo (Zinkevičius, 1966, 355). Nagrinėjamos šnektos atstovai, ypač senesnio amžiaus, taip pat linkę vartoti ē kamieno formas. Pastebėta, kad ē kamieno veiksmažodžių formų vartojimas padažnėja pridėjus priešdėlį, pvz.: kiše įkišo, lipe įlipo, p supe pasupo. Pagrindinėms formoms būdinga šaknies balsių kaita. Mišrieji dvigarsiai il, im, in, ir Joniškėlio šnektoje kaitaliojasi su dvigarsiais el, em, en, er. vẹ. t, ve.k ъ, vẹ.ka / ọ ka vilkti, velka, vilko ; rẹ. t, re.k ъ, rẹ.ka / ȓọ ka rinkti, renka, rinko. Pastebima, kad esamojo laiko šaknies dvigarsiai lieka nepakitę, o bendratyje ir būtajame kartiniame 5 Straipsnis parengtas pagal Rasos Kurkauskienės bakalauro darbą Joniškėlio šnektos veiksmažodis. Darbo vadovė doc. dr. Regina Rinkauskienė laike įvyksta kitimas: cirkumfleksiniai il, im, in, ir verčiami ẹl, ẹm, ẹn, ẹr. Kai kurie būtojo kartinio laiko veiksmažodžiai tariami dvejopai (rẹ.ka /ȓọ ka, slẹ.ka / s ọ ka). Pasirinkimas tarp ẹn, ẹm ir ọn, ọm priklauso nuo tolimesnio skiemens: prieš minkštąjį priebalsį (t. y. priešakinį ar supriešakintą tolimesnio skiemens vokalizmą, kuris gali būti murmamasis arba visai išnykęs) tariama ẹl, ẹm, ẹn, ẹr, prieš kietąjį priebalsį (atitinkamai užpakalinį tolimesnio skiemens vokalizmą) ọn, ọm. Tokį mišriųjų dvigarsių kitimą nurodė Z. Zinkevičius Lietuvių dialektologijoje (1966, ). Žymaus dialektologo nurodytu dėsningumu vadovaujamasi ne visada. Dvigarsiai il, ir būtajame kartiniame laike prieš kietą priebalsį ne visuomet atliepiami dvigarsiu ọn. Tenka pripažinti, kad dvigarsį ọn būtojo kartinio laiko veiksmažodžių formose vartoti daugiau linkę senyvo amžiaus Joniškėlio ir jo apylinkių gyventojai. Intarpiniai veiksmažodžiai. Veiksmažodžių, išlaikiusių sveiką intarpą, šnektoje yra gerokai mažiau negu bendrinėje kalboje. Pavyzdžiai su intarpu -n- : r. t, ran.d ъ, r.da rasti, randa, rado ; t. t, te k ъ / t ọ k ъ, t ka tikti, tinka, tiko. J. Kazlauskas teigia (1968, 318), jog infiksai n, m lietuvių kalboje yra išlikę tik prieš sprogstamuosius priebalsius, prieš pučiamuosius jie išnykę. Intarpinių veiksmažodžių šaknies balsis bendrinėje kalboje visada trumpas. Daugelis jų turi silpnąjį šaknies balsių kaitos laipsnį i ar u, nors yra gana daug tokių, turinčių šaknies balsius e, a. Absoliuti intarpinių veiksmažodžių dauguma visose formose išlaiko vieną ir tą patį šaknies balsį, išskyrus keletą veiksmažodžių, esamajame laike turinčių e, o kitur i, plg. brenda (ir brinda), brido; krenta (ir krinta), krito. Taigi ir rytų aukštaičiai, tarp jų ir šiaurės panevėžiškiai (joniškėliečiai), kai kuriuos veiksmažodžius esamajame laike taria ne su ẹm, bet su im: šempa šimpa ir šipo (šẹm.p ъ ), lempa limpa ir lipo (lẹm.p ъ ), dremba drimba (drẹm.b ъ ) ir dribo. Veiksmažodžiai su išlikusiu intarpu -m- prieš b, p: šl.p t, šlαm.p ъ, šl.pa šlapti, šlampa, šlapo ; dr.pt, drem.b ъ, dr.ba dribti, drimba, dribo. Veiksmažodžiai su intarpu -m- gana dažnai turi gretimines -st- kamieno formas. Įžvelgiamas ir šioks toks reikšminis skirtumas: intarpinės formos šlαm.p ъ, šem p ъ, glem.b ъ, stem p ъ reiškia vienkartinį veiksmą, o -st- kamieno formos šl.pst ъ, š.pst ъ, šl.pst ъ, gl.pst ъ, st.pst ъ daugkartinį. Veiksmažodžiai su išnykusiu intarpu. a) Veiksmažodžiai, kurių bendratis turi mišrųjį dvigarsį al, esamajame laike turi gretimines -stkamieno formas, pavyzdžiui: 70

3 bá. t, b.l ъ / bá.lst ъ, b.la balti, bąla, balo ; šá. t, šá.l ъ / šá.lst ъ, š.la šalti, šąla, šalo. Jeigu bendratyje yra mišriųjų dvigarsių ar, er, il, ir arba ur, tai Jonišk lio šnektos atstovai veiksmažodžius dažniausiai taria su formantu -st-, pavyzdžiui: d. t, d.lst ъ, d.la dilti, dyla, dilo ; ž. t, ž.lst ъ, ž.la žilti, žyla, žilo ; bjú.ȓt, bjú.rst ъ, bj.ra bjurti, bjūra, bjuro. b) Jei šaknyje yra ilgieji balsiai y, ū, esamojo laiko formos šnektoje tariamos skirtingai nei bendrinėje kalboje. ȓú t, ȓũ n ъ, ȓ.va griūti, griūva (griūna), griuvo ; pú t, pũ n ъ, p.va pūti, pūva (pūna), puvo ; žú t, žũ n ъ / žũ st ъ, ž.va žūti, žūva (žūsta), žuvo. Dėmesį patraukia žodžiai kliūva, pūva. Būtent tokios esamojo laiko formos nurodytos Dabartinės lietuvių kalbos žodyne. Vadinasi, Joniškėlio šnektos atstovai bendrinėje kalboje vartojamą formantą -v- keičia į -n-: ũ n ъ, pũ n ъ. Z. Zinkevičius teigia, kad tarmėse pastebimas formų su priesagomis -n- ir -st- didesnis įsigalėjimas negu bendrinėje kalboje. Šalia tokių, kaip džiūva, pūva, žūva, Joniškėlyje labai plačiai sakoma ũ st ъ (džiūsta), pũ st ъ (pūsta), žũ st ъ (žūsta). Tipas džiūsta, anot Z. Zinkevičiaus (1966, 337), vyrauja rytinėje lietuvių kalbos ploto pusėje, tačiau ir čia kartais pasakoma n ъ. Pastovios šaknies veiksmažodžių įdomesni pavyzdžiai: dró t, dró ž ь, dró že drožti, drožia, drožė ; mé. t / m. š ь t, mé. ž ь, mé. že melžti, melžia, melžė. Kaip matyti, šalia būtojo kartinio laiko trečiojo asmens formos melžė šnektoje vartojama forma milžo (m.lža). Pastaroji forma priskiriama prie pirmosios paradigmos veiksmažodžių 6, kurių būtojo kartinio laiko kamienas baigiasi balsiu o. Lietuvių kalbos gramatikoje pažymima, kad seniau veiksmažodis milžti esamojo laiko šaknyje turėjo e, o būtojo kartinio laiko ir bendraties šaknyje i. Vėliau šaknies balsis buvo apibendrintas, formos melžė, melžti gavo e iš esamojo laiko formos šaknies (LKG, 1971, 232). Vadinasi, Joniškėlio šnektoje išlaikyta senesnė būtojo kartinio laiko šaknis. Netaisyklingieji veiksmažodžiai. Dauguma jų buvę atematiniai, bet šnektoje atematinio asmenavimo beveik nelikę. Šnektoje veiksmažodžiai dėti, 6 Pastarieji aptarti 70 psl. duoti, gauti, leisti, šluoti ir virti turi tokias pat formas kaip ir bendrinėje kalboje: d t, d.d ъ, d je dėti, deda, dėjo ; dúot, dúod ъ, d.ve duoti, duoda, davė. Veiksmažodžio būti pagrindinės formos bú t, bũ n ъ ( r ъ ), b.va. Trečiuoju asmeniu šnektoje paprastai eina supletyvinė 7 forma r ъ, n r ъ, bet vis tik dažniau girdime joniškėliečius sakant ra, n ra (arba dar papraščiau, n ). Be formų, padarytų iš veiksmažodžio kamieno -es, mūsų šnektoje plačiai vartojamos dar kitokios, padarytos iš būn- (bũ n ъ būnu, bũ n ь būni ). Jomis paprastai reiškiamas nuolatinis, pastovus buvimas, gyvenimas (Zinkevičius, 1966, ). Veiksmažodis imti šnektoje gali turėti ir kiek kitokį esamąjį laiką su pridėtiniu j visose formose: jẹm.t, j.m ъ, j me. Šis reiškinys būdingas daugelyje rytų ir vakarų aukštaičių tarmių, taip pat vietomis pasitaiko ir žemaičių tarmėje. J. Kazlauskas savo gramatikoje aptaria veiksmažodžio ima, ėmė, imti paradigmą. Lietuvių kalbos tarmėse yra išlikusi senesnė šio veiksmažodžio paradigma, plg. (j)imti, (j)ema, (j)ėmė, rodanti būtojo laiko nepriklausomybę nuo bendraties kamieno (Kazlauskas, 1968, 360). 2. Daugiaskiemeniai veiksmažodžiai 2.1. Lygiaskiemeniai veiksmažodžiai Priesaga -(i)auti Veiksmažodžių su šia priesaga struktūra nesiskiria nuo bendrinės kalbos. Dauguma jų reiškia veiklą, darbą, elgesį (pavyzdžiui, rinkimą, gaudymą), bet yra ir kitų reikšmių. Šio tipo veiksmažodžiai kirtį išlaiko priesagoje. gribá.ut, gribá.uj ь, grib.va grybauti, grybauja, grybavo ; pemená.ut, pemená.uj ь, pemen.va piemenauti, piemenauja, piemenavo. Šio tipo veiksmažodžių, kirčiuotų šaknyje, yra nedaug: r kọt, r kåuj ь, r kava rėkauti, rėkauja, rėkavo ; vot, ó våuj ь, ó vava žiovauti, žiovauja, žiovavo. Iš paskutinių pavyzdžių matyti, jog šnektoje šalia priesagos -(i)auti yra vartojami ir priesagos -(i)oti veiksmažodžiai: r kọt, žó vọt. Apie tokius veiksmažodžius Lietuvių dialektologijoje rašo Z. Zinkevičius. Jis patvirtina, jog rytų aukštaičiai panevėžiškiai (žinoma, ir Jonišk lio šnektos atsto- 7 Supletyvizmas tai žodžio formų sudarymas iš skirtingų šaknų, būdingas indoeuropiečių kalboms, pvz., liet. aš ir manęs. 71

4 Joniškėlio šnektos veiksmažodis vai) sako r kọj ь rėkauja, žó vọj ь žiovauja, šú kọj ь šūkauja (Zinkevičius, 1966, 340). Galbūt tokių formų vartojimas susijęs su nekirčiuotų dvigarsių au virtimu į ọ (įstó jau istó jọ). Priesaga -inti Tai viena tipiškiausių ir dariausių priesagų. Dauguma priesagos -inti veiksmažodžių yra sudaryta iš pirminių ir mišriojo tipo veiksmažodžių (kepinti (:kepti), deginti (:degti) ir kt.) ir reiškia priežastinį veiksmą. Veiksmažodžiai, turintys priesagą -inti, nagrinėjami kartu su tais, kurie turi jos variantus -dinti ir -linti. Priesagos -dinti vedinių nėra daug, nes priežastinis veiksmas (kaldinti, siūdinti) nusakomas kitomis kalbos priemonėmis. k.pẹ t, k.pen ъ, k.pina kepinti, kepina, kepino ; d.gẹ t, d.gen ъ, d.gina deginti, degina, degino ; g.rẹ t, g.rẹn ъ, g.rina gerinti, gerina, gerino. Pastebėta, kad Joniškėlio tarmės atstovai bendratį taria dvejopai. Vieną tarimo variantą matome viršuje, o antrasis variantas išsiskiria tuo, kad iš priesagos pašalinamas priebalsis n, sakoma: k.pẹt, d.gẹt, g.rẹt (vartojamas priesagos variantas -yti). 2.2 Nelygiaskiemeniai veiksmažodžiai Priesaga -oti Bendrinėje kalboje dauguma šios priesagos vedinių esamojo laiko trečiajame asmenyje baigiasi -a, būtojo kartinio laiko trečiasis asmuo -ojo, o bendratis -oti. Šnektoje esamojo laiko veiksmažodžiai netenka baigmenų, vietoj jų tariami murmamieji balsiai: gẹdó t, g ed ъ, gẹdó je giedoti, gieda, giedojo ; mẹgó t, mie g ъ, mẹgó je miegoti, miega, miegojo ; råudó t, rá.ud ъ, råudó je raudoti, rauda, raudojo. Bendratyje, išnykus balsiui -i, išlaikytas priebalsio t minkštumas, o būtajame kartiniame laike galūnė išlieka, tik ji sutrumpėjusi. Priesaga -ėti Įdomesni yra i kamieno veiksmažodžiai. Pastaruosius galima skirti į du poskyrius: a) Veiksmažodžiai, neturintys savo kamienuose jokių papildomų priebalsių: gul t, g.l ь, gul je gulėti, guli, gulėjo ; lid t, l d ь, lid je lydėti, lydi, lydėjo ; mil t, m l ь, mil je mylėti, myli, mylėjo. Rytų Aukštaitijos atskirose vietose, tarp jų ir Joniškėlio apylinkėse, kai kurie šio tipo veiksmažodžiai turi kitokias esamojo laiko trečiojo asmens formas, pavyzdžiui: gẹr ь girdi, l ь lydi, ž ь žydi, s ь sėdi. Šios formos tikriausiai yra naujai sudarytos, nes priesagos -ėti veiksmažodžių esamojo laiko trečiojo asmens formos paprastai baigiasi -i arba -ėja (LKG, 1971, 241). b) Veiksmažodžiai, kurių kamienuose yra įsiterpęs priebalsis s (po k kartais gali virsti š). karks t, ká rks ь, karks je karksėti, karksi, karksėjo ; pọkš t, pó kš ь, pọkš je pokšėti, pokši, pokšėjo. Visi šie veiksmažodžiai padaryti iš ištiktukų, atmetus formantą -t ir pridėjus galūnes ar priesagą, prieš kurias įsiterpia priebalsis s, pvz.: pó kš ь -t > pọkš-s- t > pọkš t. Šio tipo veiksmažodžiai reiškia pasikartojančio veiksmo garsą ar vaizdą. Tą reikšmę jiems suteikia šaknis ir priesaga. Tokių veiksmažodžių Joniškėlio šnektoje yra labai daug. II. Veiksmažodžių asmenavimas Joniškėlio šnektos veiksmažodžių asmenavimo sistema sutampa su bendrinės kalbos veiksmažodžių asmenavimu. Veiksmažodžiai turi trijų asmenų, dviejų skaičių (vienaskaitos ir daugiskaitos), tiesioginės nuosakos keturių laikų (esamojo, būtojo kartinio, būtojo dažninio ir būsimojo), tariamosios, liepiamosios ir geidžiamosios nuosakos, veikiamosios ir neveikiamosios rūšies specialias formas. Visiškai išnykusi veiksmažodžių dviskaita. Atematinių veiksmažodžių Joniškėlio gyventojai taip pat nebevartoja. 1. Tiesioginė nuosaka Esamasis laikas Įdomesni yra esamojo laiko a kamieno veiksmažodžiai. Šios paradigmos veiksmažodžių trečiojo asmens formų galūnė bendrinėje kalboje yra -a. Šio kamieno veiksmažodžiai gali būti dviskiemeniai ir daugiaskiemeniai (lygiaskiemeniai ir nelygiaskiemeniai). Nuo bendrinės kalbos šie veiksmažodžiai skiriasi kirčio vieta, nes šnekta priklauso visuotinio kirčio atitraukimo teritorijai. Svarbu paminėti, kad įvardžius aš, tu, mes joniškėliečiai taria dvejopai: àš / àše, t / t je, m s / m.s, j / jin. 72

5 Àš (àše ) s d ъ, s k ъ T (t je ) s d ь, s k ь J s, jin s d ъ, s k ъ M s (m. s) s dam, s kam Jú s s dat, s kat J e, jõ s s d ъ, s k ъ Pastebime, jog joniškėliečiai trumpąsias galūnes visuose asmenyse nukerta, jų vietose atsiranda redukuoti murmamieji balsiai ъ ь. Daugiskaitos pirmasis ir antrasis asmenys nei murmamųjų, nei kitokių balsių galūnėje neturi. Kaip spėjama, šios formos sutrumpėjusios dėl sistemos: stengiamasi visuose asmenyse išlaikyti tą patį skiemenų skaičių (tai vadinamasis morfologinis trumpinimas 8 ). i kamieno veiksmažodžiai nedaug kuo skiriasi nuo a kamieno: Àš st v ь, kèl ь, m l ь T st v ь, kèl ь, m l ь J s, jin st v ь, k l ь, m l ь M s st vem, k.lem, m lem Jú s st vet, k.let, m let J e, jõ s st v ь, k.l ь, m l ь Pažymėtina, kad rytų aukštaičių šiaurinėse srityse (taip pat ir Joniškėlyje) i kamieno veiksmažodžiai daugiskaitos pirmame ir antrame asmenyse galūnėse kartais tariami su -iam, -iat, pvz.: st am, st at; g am, g at ; n ȓam, n ȓat (yra -ia kamieno). Lietuvių kalbos gramatikoje rašoma, kad minėtoje srityje i kamieno veiksmažodžiai yra perėję į ia kamieną, taigi trečiajame asmenyje tariama st via, gùlia, n ria (LKG, 1971, 133). Negalima tvirtinti, jog Joniškėlio gyventojai nelinkę vartoti tokių formų, nes yra neaišku, kas slepiasi po murmamuoju balsiu ь : ia, i ar e. Šnektoje, kaip įprasta, vyksta galūnių trumpėjimo procesai. Veiksmažodžiai, kurių šaknys bendrinėje kalboje baigiasi priebalsiu d (lydi, žydi, sėdi), šnektoje tariami su dvigarsiu dž: l ь, ž ь, s ь. 8 Dar kitaip apie morfologinį trumpėjimą kalba A. Markevičius savo monografijoje (2009, 171). Joje kalbininkas įveda kiek kitokius terminus, t. y. galūnių sandaros simetrijos šalinimas arba dvivokalių galūnių keitimas vienavokalėmis. Juos vartoti yra pasiūlęs A. Rosinas. Jo nuomone, šio trumpinimo vadinti sisteminiu netinka, nes Dėl jo vyksmo sistemoje niekas nesikeičia išlieka tos pačios kategorijos, gramatinės morfemos pakinta tik jų sandara (Rosinas, 2005, 223) Būtasis kartinis laikas Kaip ir bendrinėje kalboje, šnektoje šio laiko veiksmažodžiai turi dvi paradigmas: o kamieno ir ė kamieno. Iš esmės jų struktūra ir asmenavimas nesiskiria nuo bendrinės kalbos. Išimtį sudaro veiksmažodžiai, kurie turi nekintančią šaknį su balsiais i, u (rišti, riša, rišo; supti, supa, supo). Joniškėlio šnektoje jų būtasis kartinis laikas yra ė kamieno. o kamieno veiksmažodžių pavyzdžiai: Àš s kọ, giv.nọ T s k, giv.n J s, jin s.ka / s.ke 9, giv.na 9 M s s.kam, giv.nam Jú s s.kat, giv.nat J e, jõ s s.ka / s.ke, giv.na Įdomu tai, kad jeigu daugiskaitos ir vienaskaitos trečiojo asmens formos s.ka /s.ke šnektoje vartojamos su priešdėliais, pakinta žodžių kirčiavimas, plg.: j s, jin nus.ka / j s, jin n.suke; j s, jin pas.ka / j s, jin p suke. Joniškėlyje, kaip ir daugelyje rytų aukštaičių tarmių, šios paradigmos pirminiai veiksmažodžiai paprastai su šakniniais i, u (kišti, lupti, rišti) turi antrosios paradigmos galūnes, pvz.: Àš k ọ, l p ọ, r ọ T k š, l p, r š M s k.šem, l.pem, r.šem Jú s k.šet, l.pet, r.šet J s, jin k.še, l.pe, r.še J e, jõ s k.še, l.pe, r.še Kaip matome, susidaro įdomi mišriakamienė paradigma: visi asmenys, išskyrus vienaskaitos antrąjį asmenį, yra ē kamieno (transponavus būtų kišiau, kišė, kišėme, kišėte). Sistemą ardo vienaskaitos antrasis asmuo kiša (ā kamieno). Kalbininkų pastebėtos mišrios daiktavardžių linksniavimo paradigmos (Markevičius, 2009, 190). Apie mišrias veiksmažodžių asmenavimo paradigmas tarmėse, rodos, nėra rašyta. ė kamieno veiksmažodžių pakitimai tokie patys kaip ir o kamieno veiksmažodžių. Lietuvių kalbos gramatikoje pažymima, kad kai kurie šios 9 Joniškėlio šnektos atstovai linkę vartoti abi formas. 73

6 Joniškėlio šnektos veiksmažodis paradigmos pirminiai veiksmažodžiai, kurių esamojo laiko formos yra a kamieno, rytų aukštaičių tarmėje (taip pat ir Joniškėlyje) dažnai asmenuojami kaip ir kiti būtojo kartinio laiko o kamieno veiksmažodžiai pvz.: kú. ọ (k lė), púolọ (púolė) (LKG, 1971, 135) Būtasis dažninis laikas Iš baltų kalbų būtojo dažninio laiko formos yra vartojamos tik lietuvių kalboje. Dauguma kitų indoeuropiečių kalbų jų irgi neturi 10. Kaip ir bendrinėje kalboje, šio laiko veiksmažodžiai yra vieno o kamieno: Įdomu tai, jog Jonišk lio šnektos atstovai vienaskaitos ir daugiskaitos trečiajame asmenyje kai kuriuos veiksmažodžius taria dvejopai: dẹr ps / ọr ps, mat s / mat s, raš s / ra s. Pastebėta, kad antrąjį variantą daugiau linkę vartoti senesnieji miestelio ir jo apylinkių gyventojai. Veiksmažodžių su priesaga -yti būsimojo laiko pirmajame ir antrajame asmenyse sutrumpėja priesagos balsis: má.udisem (ma udysime), má.udisẹt (ma udysite). Čia išryškėja viena svarbiausių rytų aukštaičių panevėžiškių fonetinių ypatybių: ilguosius balsius nekirčiuotame žodžio kamiene šios tarmės atstovai trumpina. 2. Tariamoji nuosaka Àš kalb davọ, šåũ.gdavọ T kalb dav, šåũ.gdav J s, jin kalb dava, šåũ.gdava M s kalb davam, šåũ gdavam Jú s kalb davat, šåũ gdavat J e, jõ s kalb dava, šåũ gdava Šnektoje, jeigu palyginsime su bendrine kalba, galūnės pasikeičia. Vienaskaitos pirmajame ir antrajame asmenyse galūnės vienbalsinamos, plg.: kalb davọ kalbėdav au, kalb dav kalbėdav ai. Daugiskaitos pirmasis ir antrasis asmenys yra sutrumpėję (galūnių sandaros asimetrijos šalinimas) Būsimasis laikas Joniškėlio šnektoje bendraties kamieno balsis y sutrumpėja ir daugiaskiemenių veiksmažodžių trečiojo asmens formose, pvz.: mat s (mat s) matýs, raš s (ra s) rašỹs. Tiriamos šnektos atstovai balsį y, kaip matome, keičia į ẹ, ọ. Àš ké. s ь, d.ȓp s ь T ké. s ь, d.ȓp s ь J s, jin kẹ.s, dẹr.ps / ọr.ps M s ké.lsẹm, d.rpsẹm Jú s ké.lsẹt, d.rpsẹt J e, jõ s kẹ.s, dẹr.ps / ọr.ps 10 Būtąjį dažninį laiką turi kai kurios Indijos kalbos. Tariamosios nuosakos raida nėra pakankamai išaiškinta. Senuosiuose raštuose vartojamos senesnės tariamosios nuosakos pirmojo ir antrojo asmens formos, sudarytos iš siekinio ir pagalbinio veiksmažodžio bi, pvz.: išsakytumbiau, nusidėtumbiau, klausytumbei (LKG, 1971, 139). Joniškėlio tarmės atstovai, kaip ir daugelis rytų aukštaičių, linkę ne tik numesti trečiojo asmens formų galūnę, bet ir sutrumpinti priesagos balsį y, pvz.: sa t ъ (sakýtų), mèst ъ (mèstų). Tvirtapradės šaknies veiksmažodžių tariamosios nuosakos trečiojo asmens formose vyksta metatonija: àš á u č (a ugčiau), t á uktọm (a ugtum), jẹs, jin åũ.kt ъ (a ugtų). Rytų aukštaičiai, teigia Z. Zinkevičius, labai plačiai vartoja vienaskaitos pirmojo asmens formas su galūne -a arba be jokios galūnės (1966, 362). Joniškėlyje tokie žodžiai dažniausiai tariami be galūnės: dúoč, rav č, raš č. Sutrumpintųjų, kaip ir pilnųjų (su galūne -a), formų šaknies akūtas dažniausiai keičiamas cirkumfleksu (dir.p č ). Vietomis priegaidėjama dvejopai: dir.p č d ȓp č. Dauguma rytų aukštaičių šioje nuosakoje turi metatoniją visuose asmenyse: aš aũkče, tu aũktum, jis aũktu ir t. t. Svyruoja ir kirčiuotų trumpųjų balsių tarimas: vyrauja kà č ir k. č. Būtina pridurti, kad Jonišk lio šnektoje dažniau sakoma k. č (t. y. ilginami kirčiuoti trumpieji šaknies balsiai). Rytų aukštaičiai panevėžiškiai, taigi ir Joniškėlio šnektos atstovai, vietoj tariamosios nuosakos trečiojo asmens dažnai vartoja esamojo laiko formą, pvz.: ur k, ka ká.rve neprapúol ъ... neprapultų. Galbūt tai latvių kalbų poveikis arba dviejų kalbų paribio bendrybė. 74

7 3. Liepiamoji nuosaka 3.1. Formos su -k T l.pk, á.uk M s l.pkẹm, á.ukẹm Jú s l.pkẹt, á.ukẹt Joniškėlio šnektoje, kaip matome, plačiai vartojamos daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens ia kamieno formos : b am, b kẹt ; var am, var kẹt Formos be -k T vá.lg, lá.už / nọe.s ь i nọper s; priké. s ь /lé.istọm (lá.istọm) Akūtinės šaknies veiksmažodžių liepiamosios nuosakos forma šnektoje sutampa su esamojo laiko vienaskaitos antrojo asmens forma, plg.: vá.lg valgyk ir valgai, lá.už laužyk ir laužai. Cirkumfleksinės ir trumposios šaknies veiksmažodžių liepiamosios nuosakos formos nesiskiria nuo esamojo laiko antrojo asmens, plg.: klåũ.s klausyk ir es. l. vns. 2 a. klåũ.s klausai, sàk sakyk ir es.l. vns. 2a. sàk sakai. Taigi iki šiol, kaip matome, nėra visai nutrūkęs liepimo ryšys su esamojo laiko vienaskaitos antruoju asmeniu. Pastaroji forma šnektoje neretai gali būti pavartota liepiamosios nuosakos reikšme, plg.: s.k a n. sakai ar ne!, d.r a n. darai ar ne!. Ir ypač dažnai liepiamosios nuosakos funkcijas Joniškėlio šnektoje atlieka būsimojo laiko antrojo asmens forma, plg.: nọe.s ь i nọper s ь nueik ir nupirk, ma r t ọ t ь priké. s ь mane ryt anksti prikelk (Kazlauskas, 1968, 380). Nesunku pastebėti, kad ir latvių kalboje vartojama liepiamoji nuosaka be priesagos -k: vienaskaitos antrasis asmuo sutampa su esamojo laiko vienaskaitos antruoju asmeniu. Kaip ir Joniškėlio šnektoje, ir latvių kalboje daugiskaitos pirmojo asmens formos irgi sutampa su esamojo arba būsimojo laiko daugiskaitos pirmojo asmens formomis. Tai irgi gali būti kalbų paribio bendrybė. Įdomu ir tai, kad šnektoje galima būtų įžiūrėti liepiamosios ir tariamosios nuosakos formų vartojimo paralelę. Tariamąja nuosaka šnektoje neretai reiškiamas pageidavimas, mandagus prašymas, kuris gali atstoti ir liepimą, pvz.: lé.istọm (lá.istọm) ȓ ь pabú t minut l leisk ore pabūti minutėlę. Literatūra Kazlauskas J., 1968, Lietuvių kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Mintis. Kurkauskienė R., Rinkauskienė R., 2011, Joniškėlio šnektos būdvardžiai. Žmogus ir žodis 13 (1), LKG Lietuvių kalbos gramatika 2: Morfologija, vyr. red. K. Ulvydas. Vilnius: Mintis, Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, sud. R. Bacevičiūtė, A. Ivanauskienė, A. Leskauskaitė, E. Trumpa. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, Markevičius A., 2009, Šiaurinių širvintiškių daiktavardžio linksniavimas ir jo istorija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Rosinas A., 2005, Latvių kalbos daiktavardžio linksniavimo sistema. Sinchronija ir diachronija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Zinkevičius Z., 1966, Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis. 75