Kūno sandaros tyrimo metodai

Gerontologija 2011; 12(3): 177 186 GERONTOLOGIJA Teorija ir praktika Kūno sandaros tyrimo metodai A. Mastavičiūtė 1, V. Alekna 1,2, M. Tamulaitienė 1 1 Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas 2 Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Inovatyvios medicinos centras Santrauka Šiame straipsnyje pateikti mokslinės literatūros duomenys apie dažniausiai naudojamas sąvokas kūno sandaros sudėtinėms dalims apibūdinti, apžvelgta mokslinė literatūra apie kūno sandaros tyrimų istorinius etapus, modelius bei pagrindinius tyrimo metodus: antropometriją, povandeninį svėrimą, oro poslinkio pletizmografiją, atskiedimo metodus, bioelektrinės varžos analizę ir bioelektrinės varžos spektroskopiją, dvisrautę radioabsorbciometriją, kompiuterinę tomografiją, kiekybinę kompiuterinę tomografiją, magnetinį branduolinį rezonansą. Raktažodžiai: kūno sandara, modeliai, tyrimo metodai Kūno sandaros tyrimų metodų istorija Vadovaujantis biomedicininių mokslų paieškos duomenų bazės PubMed dalykinėje rodyklėje MeSH (Medical Subject Headings) pateiktas terminas kūno sandara (body composition) apibūdinamas kaip santykinė įvairių kūno sudėtinių dalių suma. Žmogaus kūno sandaros kiekybiniai tyrimai laikomi vienais iš sudėtingiausių tyrimų medicinoje. Ilgą laiką vienintelis žinių apie žmogaus kūno sandarą šaltinis buvo biopsijos būdu atlikti audinių tyrimai. Biopsija nedidelio Adresas: A. Mastavičiūtė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas M. K. Čiurlionio g. 21, 03101 Vilnius El. paštas: asta.mastaviciute@osteo.lt audinio kiekio paėmimas iš gyvo tiriamojo yra nesudėtingai atliekama procedūra, bet dažnai nepatogi ir rizikinga tiriamajam. Pagal vieną audinio gabalėlį sudėtinga tiksliai nustatyti viso organo struktūrą ar spręsti apie viso kūno sandarą, todėl tokie bandymai dažnai yra susiję su esminėmis klaidomis nustatant viso kūno struktūrą. Tačiau pirmosios žinios apie kūno sandarą buvo gaunamos būtent šiuo metodu [1]. Didžioji dalis vaisiaus ir naujagimio kūno sandaros tyrimų buvo atlikta iki 1900 metų. Suaugusių kūno sandaros tyrimai, ypač atlikti tiesioginiu cheminės analizės metodu, buvo labai negausūs. Skrodimų rezultatai parodė organų masės variacijas, bet ne cheminę ar molekulinę kūno sandarą. Tiriant lavonus ir matuojant viso kūno azoto kiekį, buvo nustatyta, kad kūno audinių cheminė sudėtis yra santykinai vienoda, tačiau kintanti įvairiais amžiaus tarpsniais. Klinikinėje praktikoje kūno sandaros tyrimų metodika neabejotinai yra aktuali. Kūno sandaros tyrimai atliekami tikslu nustatyti kūno sandaros normas, įvertinti kūno masę, stebėti kūno sandaros pokyčius, vykdyti mokslinius tyrimus [2, 3]. Šiuo metu kūno sandarai nustatyti naudojami ir labai paprasti tyrimo metodai, paprastieji indeksai (pvz., kūno masės indeksas), ir šiuolaikiški pažangūs instrumentiniai metodai (pvz., dvisrautė radioabsorpciometrija) [4]. Kūno sandaros tyrimo metodai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginių tyrimų metu elektromagnetinės apšvitos metodu kiekybiškai vertinami audiniai, cheminiai ir molekuliniai elementai (neutronų aktyvacijos analizė, magnetinio branduolinio rezonanso tyrimas, kompiuterinė tomogra-

178 finė analizė). Netiesioginiais tyrimo metodais dažniausiai vertinamas kūno riebalų kiekis. Šių metodų esmė kūno tankio, vandens ir elektrolitų koncentracijų matavimai bei sąsajos tarp tiesiogiai nustatytų kūno sudėtinių dalių ir audinių, jų pasiskirstymo įvertinimas. Didžiausios problemos, su kuriomis susiduriama atliekant kūno sandaros tyrimus, yra didelis kiekis skirtingų modelių ir prietaisų, turinčių privalumų ir trūkumų, bei sudėtingas tiesioginiais ir netiesioginiais tyrimo metodais arba skirtingomis technologijomis gautų rodmenų suderinimas [5]. Yra keletas metodų, kuriuos galima naudoti kūno sandarai nustatyti atsižvelgiant į reikalingą informaciją. Pasirenkant tyrimo metodą, būtina įvertinti jo kainą (reikalingą įrangą ir personalą), galimą žalą sveikatai (jonizuojančiosios spinduliuotės ar kitų veiksnių poveikį), sugaištą laiką informacijai gauti, gautos informacijos tikslumą ir naudą [2, 6]. Pagrindiniai kūno sandaros tyrimo metodai yra šie: 1. Antropometrija. 2. Kūno tankio ir tūrio matavimai: povandeninis svėrimas (hidrodensitometrija) ir oro poslinkio pletizmografija. 3. Atskiedimo metodai (viso kūno vanduo, ekstraląstelinis vanduo, intraląstelinis vanduo). 4. Bioelektrinės varžos analizė ir bioelektrinės varžos spektroskopija. 5. Dvisrautė radioabsorbciometrija (angl. dual-energy x-ray absorptiometry, DXA). 6. Kompiuterinė tomografija (KT), kiekybinė kompiuterinė tomografija (KKT). A. Mastavičiūtė, V. Alekna, M. Tamulaitienė 7. Magnetinio branduolinio rezonanso metodas (MBR). Kūno sandaros modeliai, sąvokos Žmogaus kūno sandara gali būti tiriama vadovaujantis klinikine arba biologine teorija, įvertinama chemiškai arba anatomiškai, tiriama in vivo arba in vitro, tiesioginiais arba netiesioginiais metodais, vertinama ergonomikos arba sveikatos mokslų požiūriu. Dažniausiai naudojami metodai, paremti dviejų kūno sandaros sudėtinių dalių modeliu. Taikant šį modelį vadovaujamasi prielaida, kad yra dvi pagrindinės kūno sudėtinės dalys: pirmoji (sudėtinė dalis be riebalų) vanduo, mineralai, baltymai, antroji riebalai. Skirtingų asmenų kaulų mineralų masė, vandens ir baltymų kiekis yra nevienodi, nes yra įtakojami amžiaus, lyties, etninių ir genetinių faktorių, mitybos, fizinio aktyvumo. Dviejų sudėtinių dalių kūno sandaros modelis naudojamas vertinant tiriamojo asmens mitybos būklę. Kūno sandaros sudėtinėms dalims apibūdinti naudojama keletas sąvokų. Mokslinėje literatūroje yra išskiriamos tokios kūno sandaros sudėtinės dalys pasyvioji (riebalinio audinio) ir aktyvioji (kaulų, raumenų, vidaus organų) masės. Dažniausiai santykinė pasyvioji masė apskaičiuojama taikant įvairias formules, pvz., W. E. Siri formulė riebalinio audinio procentinio kiekio apskaičiavimui [7]. A. Battezzati su bendraautoriais [8] apibendrino kūno sandaros daugiakomponenčius modelius, kurie pateikiami 1 lentelėje. 1 lentelė. Teoriniai daugiakomponenčiai kūno sandaros modeliai (pagal Battezzati A. et al. [8]) Modelio pavadinimas, autorius (publikavimo metai) Dviejų komponentų modelis, Siri (1956) Dviejų komponentų modelis, Clarys, Martin, (1985) Trijų komponentų modelis, Siri (1961) Trijų komponentų modelis, Mazess et al. (1981) Keturių komponentų modelis, Widdowson et al. (1951) Keturių komponentų modelis, Matiegka (1921) Keturių komponentų modelis, Lohman, Going (1993) Penkių komponentų modelis, Clarys et al. (1984) Penkių lygių modelis, Wang et al. (1992) Penkių komponentų modelis, Wang et al. (1992) Kūno sandaros sudėtinės dalys Riebalai Riebalinis audinys Be riebalų kūno masė Be riebalinio audinio kūno masė Riebalai Kūno vanduo Kūno tankis Riebalai Liesoji kūno masė Kaulų mineralai Riebalai Kūno vanduo Baltymai Mineralai Riebalinis audinys Skersaruožiai raumenys Kaulai Likusi liesoji masė Masė Kūno vanduo Kaulų mineralai Tankis Riebalinis audinys Oda Raumeninis audinys Kaulinis audinys Organų audiniai Atominis Molekulinis Ląstelinis Audinių / organų Visas kūnas Riebalai Ekstraląstelinis skystis Intraląstelinis skystis Ekstraląstelinės kietosios medžiagos Intraląstelinės kietosios medžiagos

Kūno sandaros tyrimo metodai Maždaug prieš 50 metų, mėginant nustatyti fiziologiškai tiesiogiai susijusius audinius, buvo pasiūlyta naudoti liesosios kūno masės sąvoką [5]. Liesoji kūno masė yra masės be riebalų ir būtinųjų riebalų masės suma. Būtinųjų riebalų kiekis sudaro nuo 2 iki 10 proc. be riebalų masės likusios kūno masės [6]. Liesosios kūno masės apibrėžimas nėra tikslus, dažnai šis terminas yra klaidingai naudojamas kaip be riebalų likusios kūno masės sinonimas, todėl tai gali sukelti netikslumų mokslinėje literatūroje. Riebalų masė ir be riebalų kūno masė yra cheminės sąvokos, kurios neturi anatominio ar fiziologinio pagrindo. Riebalų masės ir be riebalų kūno masės tankiai išlieka nekintantys, jeigu visų be riebalų esančių audinių dalys ir jų tankiai (raumenys, kaulai, oda, vidaus organai ir t. t.) yra pastovūs. Siekiant tiksliau apibrėžti kūno sandarą mokslinėje literatūroje pasiūlyta naudoti papildomą terminą be riebalinio audinio likusioji kūno masė [7]. Tačiau bandymas sukeisti sąvokas ( be riebalų masė pakeisti terminu liesoji kūno masė arba be riebalinio audinio likusioji kūno masė ) gali sukelti reikšmingų klaidų [8, 9]. A. Battezzati su bendraautoriais [8] teigia, kad dviejų kūno sandaros sudėtinių dalių (komponentų) modelis: riebalai + be riebalų kūno masė arba riebalinis audinys + be riebalinio audinio likusioji kūno masė iš tiesų yra du visiškai skirtingi modeliai, t. y. cheminis dviejų sudėtinių dalių modelis ir anatominis dviejų sudėtinių dalių modelis (2 lentelė). 179 2 lentelė. Dviejų sudėtinių dalių modelio skirtingos interpretacijos (pagal Battezzati A. et al. [8]) Cheminis dviejų sudėtinių dalių modelis 1. Riebalai (= lipidai) 2. Be riebalų masė (= skysčiai + baltymai + kūno mineralai) Riebalinio audinio matavimai yra vieni iš sudėtingiausių kūno sandaros tyrimų. Minėtų autorių duomenimis [8], atsižvelgiant į naudojamo tyrimo tikslumą gali būti nustatomas skirtingas kūno riebalų kiekis (3 lentelė). 3 lentelė. Prognozuojamas viso kūno riebalų procentinis kiekis, nustatytas taikant keturis skirtingus kūno sandaros tyrimo metodus tam pačiam tiriamajam asmeniui (vyrui) tą pačią dieną (pagal Battezzati A. et al. [8] Tyrimo metodas Antropometrija (Jackson ir Pollock metodika) Prognozuojamas viso kūno riebalų procentinis kiekis 12,1 Dvisrautė radioabsorpciometrija 17,5 Bioelektrinės varžos analizė 21,5 Hidrodensitometrija (Siri formulė) 26,8 Mokslinėje literatūroje dar nėra visuotinai priimtų kūno sandaros sudėtines dalis apibrėžiančių sąvokų, vis dar ieškoma tinkamiausių kūno sandarą nustatančių modelių. Antropometrija Antropometriniai matavimai yra naudojami nustatant kūno formą, kūno ar jo dalių dydį ir kūno riebalų kiekį. Pagrindiniai antropometriniai metodai tai paprasti, lengvai atliekami, neinvazyvūs, nebrangūs matavimai: kūno masės, ūgio, kūno dalių apimties ir odos klosčių matavimai. Kūno sandaros pakitimai, ypač kūno masės Anatominis dviejų sudėtinių dalių modelis 1. Riebalinis audinys (= poodinis + intraraumeninis + vidinis) 2. Be riebalinio audinio masė (= oda + raumenys + kaulai + organai) didėjimas arba mažėjimas, atsirandantys brendimo metu, senstant ar veikiant išoriniams veiksniams ir ligoms įtakoja antropometrinius rodiklius. Antropometriniai senyvo amžiaus žmonių matavimai buvo pradėti Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vakarų Europos šalyse prieš daugelį metų. Antropometrinių matavimų normos, kurios taikomos senyvo amžiaus žmonėms, buvo nustatytos Didžiojoje Britanijoje 1969 metais [10, 11]. Antropometrinės normos yra sudaromos remiantis prielaida, kad kūno sandaros sudėtinės dalys yra pastovios ir homogeniškos, ir nevertinant audinių biologinių pokyčių. Kūno masė rekomenduojama matuoti medicininėmis elektroninėmis svarstyklėmis 100 gramų tikslumu. Tiksliausi duomenys gaunami kai tiriamas asmuo yra daugiau kaip 12 valandų nevalgęs, pasituštinęs, pasišlapinęs, sveriamas be batų ir apsivilkęs tik apatiniais rūbais. Ūgis matuojamas standartiniu vertikaliuoju ūgio matuokliu mediniu stadiometru. Tiriamas asmuo turi būti nusiavęs, plaukai glotniai sušukuoti. Tiriamas asmuo turi stovėti suglaustomis pėdomis, o kulnais, sėdmenimis, nugara remtis į sieną. Galva turi būti Frankfurto (Frankfurt) plokštumoje, kuri eina per abiejų pusių klausomųjų landų viršutinių kraštų (porion) ir kairiosios akiduobės apatinio krašto (infraorbital) taškus, kuri turi būti lygiagreti grindų plokštumai ir statmena galvos vidurio sagitalinei bei juostos plokštumoms. Frankfurto horizontalę, kaip orientavimo ir atskaitos plokštumą, pasiūlė naudoti

180 antropologai XIX amžiuje. Atliekant tyrimus buvo siekiama, kad kaukolės padėtis kuo labiau atitiktų tokią galvos padėtį, kokia buvo žmogui gyvam esant. Frankfurte prie Maino 1884 metais priimtas nutarimas, kad plokštuma, išvesta per dešiniosios ir kairiosios klausomųjų landų viršutinį kraštą ir kairiosios akiduobės apatinį kraštą, yra tinkamiausia kaukolės orientavimui. Nustatyta, kad vienos rasinės grupės viduje tai mažiausiai varijuojanti plokštuma [14]. Ūgio matavimas atliekamas tiriamajam giliai įkvėpus. Rekomenduojama atlikti kelis matavimas iš eilės ir vertinti aritmetinį jų vidurkį. Matavimo tikslumas ± 5 mm. Senyvo amžiaus asmenims, kurie dėl stuburo kifozės negali pilnai išsitiesti, ūgis matuojamas tiriamajam stovint šonu ir atsirėmus į sieną ranka ir peties sąnariu. Išmatavus kūno masę ir ūgį, galima apskaičiuoti išvestinius rodiklius, pvz., kūno masės indeksą (KMI, Quetelet indeksas) [13]. KMI yra kūno masė kilogramais padalinta iš ūgio metrais, pakelto kvadratu. KMI ir juosmens apimtis gali būti naudojami kasdieninėje klinikinėje praktikoje vertinant viso kūno riebalų kiekį ir vidinių riebalų kiekį Moksliniai tyrimai nurodo, kad KMI yra statistiškai reikšmingai neigiamai susijęs su raumenų ir viso kūno riebalų masės santykiu ir vyrams, ir moterims [14]. Senyvo amžiaus asmenys su panašiomis KMI reikšmėmis nebūtinai turi vienodą vidinių riebalų kiekį. Nustatant bendrą riebalų masę, svarbu įvertinti riebalinio audinio pasiskirstymą visame kūne. Vidinių riebalų masės padidėjimas yra reikšmingasis širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnys. Vidinių riebalų ir poodinis riebalinis audinys gali būti skirtingų ligų rizikos veiksniai dėl jų savitų morfologinių ir fiziologinių savybių. Vidinių riebalų masės padidėjimas siejamas su dislipidemijos, sutrikusios glikemijos bei širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Juosmens apimtis yra klinikinėje praktikoje dažniausiai naudojamas matavimo metodas nustatyti vidinių riebalų masę, tačiau juosmens apimtis yra sudėtinis vidinių ir poodinių riebalinių audinių masių matas, kuris nediferencijuoja vidinių ir poodinių riebalų. Odos klosčių matavimai laikomi svarbiu antropometriniu metodu, padedančiu įvertinti riebalų kiekį organizme, kadangi moksliniuose tyrimuose periferinių ir liemens odos klosčių storis koreliuoja su mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų [18] bei angliavandenių apykaitos sutrikimų [19] rizika. Odos klostės matuojamos kaliperiu, dešinėje kūno pusėje. Atliekant mokslinius tyrimus dažniausiai naudojamas Holtain tipo kaliperis, kurio klostės spaudimo slėgis 10 g/mm 2, tikslumas 0,1 mm, žingsnis 0,2 mm, skalė 400 mm. Odos riebalinė klostė A. Mastavičiūtė, V. Alekna, M. Tamulaitienė yra matuojama nykščiu ir smiliumi suimant odos klostę, papurtant ir lengvai patraukiant į save tam, kad atskirti poodinių riebalų sluoksnį nuo raumenų. Matuojama tris kartus ir apskaičiuojamas visų rodmenų aritmetinis vidurkis. Gali būti matuojamos 3, 5 arba 10 odos riebalinių klosčių: smakro, pomentinė, krūtinės, žasto priekinė (dvigalvio raumens), žasto užpakalinė (trigalvio raumens), pilvo, klubų, šlaunies, kelio, blauzdos. Kūno dalių apimtys matuojamos centimetrine juostele 0,1 cm tikslumu (juostelė turi būti periodiškai keičiama arba pagaminta neišsitampančios medžiagos). Dažniausiai matuojamos apimtys yra žasto (ties žasto viduriu), krūtinės (spenelių aukštyje), juosmens (apatinių šonkaulių lankų ir klubikaulių keterų viduryje), klubų (ties šlaunikaulių didžiaisiais gūbriais), šlaunies (ties sėdmenine raukšle) apimtys. Kūno apimtys turi būti vertinamos atsižvelgiant į amžių, lytį ir ūgį. Apimtys koreliuoja su kūno mase ir stambumu. Klinikinėje praktikoje liemens apimties ir liemens klubų apimties santykio įvertinimas yra taikomas norint nustatyti centrinio tipo nutukimą [13]. Antropometriniai matavimai dažniausiai naudojami nutukimui nustatyti kasdieninėje gydytojo praktikoje. Tiksliausia nutukimo diagnozė turėtų būti pagrindžiama naudojant daugiakomponentį kūno sandaros modelį ir taikant trijų dimensijų (erdvinius) matavimo metodus, tokius kaip KT, MBR arba tiesioginius riebalų masės matavimo būdus viso kūno anglies matavimas arba skrodimas. Pastarųjų metų tyrimai nurodo, kad kūno sandaros įvertinimas senyvo amžiaus asmenims yra daug tikslesnis, jeigu riebalų masė ir raumenų masė yra vertinamos kartu [12]. Senėjimas yra susijęs su vidinių riebalų masės padidėjimu, kuris žinomas kaip didesnio sergamumo ir mirtingumo rizikos veiksnys, netgi tada kai bendras riebalų masės kiekis išlieka pastovus. Senstant riebalinis audinys pakeičia liesąjį kūno sandaros komponentą, ir senyvo amžiaus asmenys turi didesnę riebalų masę lyginant su jaunesnio amžiaus asmenimis, turinčiais tokį pat KMI. Kūno tankio ir tūrio matavimai Povandeninis svėrimas hidrodensitometrija Povandeninis svėrimas (hidrodensitometrija) padeda įvertinti kūno tankį, kaip tiesioginį dydį, ir kūno riebalų kiekį, kaip netiesioginį dydį. Hidrodensitometrija yra pagrindinis tyrimo metodas taikant dviejų sudėtinių dalių kūno sandaros modelį ir buvo ilgą laiką naudojamas kaip rekomenduojamas metodas atliekant mokslinius tyrimus

Kūno sandaros tyrimo metodai [4]. Hidrodensitometrijos metu tiesiogiai įvertinamas liekamasis plaučių ir gastrointestinis (skrandyje žarnyne esantis) oro kiekis. Hidrodensitometrijos metodu nustatomas tiesioginis dydis kūno tankis. Moksliniai tyrimai, vertinantys hidrodensitometrinio tyrimo kokybę, naudoję in vivo 4 sudėtinių dalių kūno sandaros tyrimo modelį kaip kriterijų, nustatė, kad kūno tankio įvertinimas yra tikslus, ypač tokiose tiriamųjų grupėse, kaip nutukę ar senyvo amžiaus asmenys. Šio tyrimo tikslumas nėra susijęs su lytimi, rase, amžiumi ar nutukimo laipsniu. Hidrodensitometrijos metu neskaičiuojami tankio svyravimai ir vandens kiekio svyravimai liesosios masės audiniuose. Kaulas yra audinys, turintis didžiausią tankį, kuris keičiasi senstant bei veikiant fiziniam krūviui, kai tuo tarpu vanduo yra elementas svyruojantis daugiausia liesosios kūno masės viduje. Šiuo metodu apskaičiuotas riebalų kiekis yra paremtas prielaida, kad apie 73 proc. liesosios kūno masės yra vanduo [10]. Remiantis kelių mokslinių tyrimų rezultatais, žinant audinių vandens kiekį, kuris buvo vertinamas liofilizacijos metodu buvo padarytos išvados: 1) prielaida, kad vandens procentinis kiekis yra pastovus be riebalų likusioje kūno masėje gali būti netiksli dėl vandens kiekio pokyčių audiniuose ir tarp audinių, kurie sudaro liesąją kūno masę; 2) vandens kiekis riebaliniame audinyje yra labai kintantis dydis, svyruojantis nuo ± 17 proc. iki ± 84 proc. Kūno sandaros tyrimo modeliai turi atsižvelgti į hidracijos svyravimus. Todėl joks dydis negali būti laikomas visada pastoviu (4 lentelė). Skirtingi kaulų matmenys, maksimalus skirtumas tarp kaulų 0,406 g/ml ir galimas visų kūno sudėtinių dalių tankių skirtumas iki 1,100 g/ml įtakoja liesosios kūno masės tankį. Neabejotina, kad šie svyravimai gali įtakoti kūno riebalų tikslų apskaičiavimą [10]. Pagrindiniai hidrodensitometrijos trūkumai: senyvo amžiaus pacientai gali jausti vandens baimę (akvafobiją); fizinė jėga, reikalinga atliekant šį tyrimą. Oro poslinkio pletizmografija Oro poslinkio pletizmografijos metodu nustatomas kūno tankis ir riebalų masė, todėl tai yra alternatyvus povandeniniam svėrimui metodas, ir geriau už jį toleruojamas tiriamų asmenų. Šis tyrimas atliekamas BODPOD aparatu ir matuoja oro tūrį, kurį išstumia tiriama kūnas. BODPOD funkcinės liekamosios plaučių talpos matavimas sveikiems suaugusiems asmenims yra patikimas tyrimas. Nors yra stebima tendencija, kad šis tyrimo metodas nustato didesnę riebalų masę lyginant jo rezultatus su DXA tyrimo rezultatais ir 4 kūno sandaros sudėtinių dalių modelio metodu, tačiau jis laikomas tinkamu tirti senyvo amžiaus asmenis. Oro poslinkio pletizmografijos privalumai: neinvazyvus, greitai atliekamas, nėra jonizuojančiosios spinduliuotės, nereikalingas tiriamojo paruošimas [17]. Papildomų drabužių dėvėjimas tyrimo metu gali įtakoti šio tyrimo tikslumą vertinant kūno tankį, nes drabužiai kontaktuoja su oru. Kūno skysčių atskiedimo metodai (viso kūno vandens, ekstraląstelinio vandens, intraląstelinio vandens tyrimai) Vanduo yra svarbi kūno sandaros sudėtinė dalis. Viso kūno vandens pakitimai įtakoja kūno sandarą, ypač kai kūno sandaros vertinimas remiasi vandens kiekio nustatymu. Taikant atskiedimo tyrimo metodus naudojamas deuteriu ( 2 H), deguonimi ( 18 O) pažymėtas vanduo viso kūno vandens nustatymui. Šios izotopų atskiedimo metodikos padeda įvertinti riebalų masę ir be riebalų likusią kūno masę, manant, kad be riebalų likusios kūno masės hidracija yra stabili (t. y. viso kūno vandens santykis su 181 4 lentelė. Liofilizacijos metodu nustatyti vandens, liesosios kūno masės ir riebalinio audinio kiekiai, procentais (pagal Woodrow G. et al. [10]) Autorius, publikavimo metai (tirtų asmenų skaičius) Forbes ir Lewis, 1956 (2) Mitchell ir kt.,1945 (1) Cooper ir kt., 1956 (2) Forbes ir kt., 1953 (1) Clarys ir kt., 1999 (6) Raumenys Oda Vidaus organai Kaulai Riebalinis audinys 1) 67,5 2) 68,2 53,7 51,8 73,4 72,0 26,8 31,6 79,5 64,7 76,6 31,8 50,1 1) 68,9 2) 77,3 53,5 72,5 73,7 77,8 30,2 39,5 70,1 57,7 73,3 28,2 23,0 70,8 63,2 79,1 21,6 26,2 18,3 16,8 83,9

182 be riebalų likusia mase = 0,73). Ekstraląstelinio skysčio kiekio nustatymui naudojamas pažymėtas natrio bromidas. Tokių tyrimų atlikimas, pavyzdžių surinkimas yra lengvas, bet nepraktiškas atliekant populiacinius tyrimus ir tiriant naujagimius bei mažus vaikus. Kūno hidracijos lygis gali būti įtakojamas keletos veiksnių, todėl šio tyrimo panaudojimas tampa dar labiau ribotu [10]. Bioelektrinės varžos analizė ir bioelektrinės varžos spektroskopija Bioelektrinės varžos tyrimas yra kūno sandaros tyrimo metodas, paremtas dviejų kūno sandaros sudėtinių dalių modeliu. Šio tyrimo metu matuojama varža arba pasipriešinimas elektros srovei, keliaujančiai per organizme esantį vandenį. Varža rodiklis, apibūdinantis audinio ar organo savybę sulėtinti arba visai sustabdyti elektros srovės tekėjimą. Dėl nedidelio kiekio (apie 20 proc.) vandens riebalinio audinio varža yra didelė. Raumeniniame audinyje vandens yra iki 73 proc., todėl jo varža yra maža. Bioelektrinės varžos aparatai generuoja kintamą elektros srovę, registruoja pakitimus pratekėjus srovei per tam tikras kūno sritis, taip apskaičiuojamas viso kūno vandens kiekis, riebalų kiekis bei liesoji kūno masė. Joniniai tirpalai intraląsteliniuose ir ekstraląsteliniuose tarpuose priešinasi žemo lygmens laidumui, pakeisdami esamą kūno laidumą. Ši opozicija, pavadinta elektrine pilnutine varža, susidaro iš atsparumo ir reaktyvumo. Šie kintamieji yra pritaikomi tiriamojo ūgiui dėl rezultatų kontrolės. Tyrėjai naudoja 4 elektrodus dedamus ant riešo (rankos), čiurnos (kojos), kai tiriamas asmuo guli, ir paskiria žemą lygį, keisdamas kas kiekvieną 50 khz arba daugybinius dažnius (pvz., 1, 5, 50, 200, 500 ir 1000 khz). Vieno dažnio bioelektrinės varžos analizė nustato viso kūno vandens kiekį ir be riebalų likusią masę, bet šio tyrimo pagrindinis trūkumas yra tai, kad neįvertinamas viso kūno vandens pasiskirstymo į ekstraląstelinį ir intraląstelinį skysčius [21]. Bioelektrinės varžos analizės metodas yra laikomas patikimu būdu vertinti kūno sandarą: riebalų kiekį ir liesąją kūno masę [20]. Bioelektrinės varžos spektroskopija, dar vadinama daugiadažnės bioelektrinės varžos analizės metodu, nustato viso kūno vandenį. Nustato skysčio pasiskirstymą į ekstraląstelinį ir intraląstelinį, balansą, hidracijos lygmenį. Keleto kūno segmentų įvertinimas gali būti atliekamas naudojant ir vieno dažnio, ir daugiadažnę bioelektrinės varžos analizės metodus. Toks vertinimo metodas yra pagrįstas teorija, kad kūnas sudarytas iš cilindrinių A. Mastavičiūtė, V. Alekna, M. Tamulaitienė grupių (kairioji ir dešinioji ranka, kairioji ir dešinioji koja). Daugiadažnės bioelektrinės varžos analizės metodo privalumai: lengva naudoti, aparatas lengvai transportuojamas, santykinai maži ekonominiai kaštai, reikalingas minimalus tiriamojo dalyvavimas atliekant tyrimą, saugus (bet nerekomenduojamas atlikti pacientams, kuriems yra implantuotas elektrokardiostimuliatorius). Dėl šių privalumų šis tyrimo metodas gali būti naudojamas moksliniuose populiaciniuose tyrimuose. Šio tyrimo rezultatų patikimumą taip pat įtakoja tiriamojo lytis, amžius, esamos ligos, rasė, etninė grupė, nutukimo lygis, nes tada viso kūno vandens ir ekstraląstelinio skysčio kiekis nustatomas didesnis [20]. Dar vienas bioelektrinės varžos spektroskopijos metodo privalumas, kad juo galima nustatyti viso kūno ląstelių kiekį. Tačiau šiuo tyrimo metodu be riebalų likusi kūno masė normalaus svorio tiriamiesiems nustatoma mažesnė, o nutukusiems asmenims didesnė, lyginant su dvisrautės radioabsorbciometrijos DXA metodu [21]. Dvisrautė radioabsorbciometrija (DXA) Šio radiografinio metodo metu rentgeno spinduliai laipsniškai silpnėja prasiskverbdami per kūną, skirtingai per skirtingus audinius, todėl gali būti išmatuota kaulų mineralų masė, be riebalų likusi masė ir be kaulų likę audiniai (liesoji kūno masė), ir riebalai. Tyrimo privalumas yra ištyrimo greitis (5 15 min.) ir galimybė įvertinti viso kūno bei kūno sandarą pagal atskiras sritis, arba regioninę sandarą. Tyrimo metu išmatuojamas kaulų mineralų kiekis ir skenuojamasis plotas, pagal juos apskaičiuojamas arealinis (ploto) kaulų tankis. Tyrimas DXA metodu nustato kaulų mineralų kiekį ir kaulų mineralų tankį (KMT), riebalų masę ir liesąją masę atitinkamai 0,9 proc., 4,7 proc. ir 1,5 proc. tikslumu (variacijos koeficientas) [22]. Kūno hidracijos pakitimai gali įtakoti DXA metodu nustatytos kūno sandaros, ypač minkštųjų audinių tyrimo rodmenų, rezultatus. Tyrimai su savanoriais parodė, kad prieš ir po tam tikro kiekio vandens suvartojimo, savanoriškos dehidratacijos ar inkstų dializės šis tyrimas nustato didesnį ar mažesnį skysčio tūrį [25]. Vandens kiekis be riebalų likusioje žmogaus kūno masėje sudaro apie 72 74,5 proc. [24]. Nepatenkančios į šias ribas kūno masės vandens kiekio reikšmės apibrėžiamos kaip hiperhidratacija arba dehidratacija. Tačiau tokios reikšmės gali atsirasti ir dėl techninių kliūčių atliekant tyrimą. Jeigu asmuo turi daugiau nei vidutinį kiekį vandens, kai kurie DXA

Kūno sandaros tyrimo metodai aparatai nustato per didelį riebalų kiekį. Labai sunki hidracija, ascitas gali įtakoti riebalų procentinį kiekį organizme. Techninės klaidos matuojant kūno sandarą DXA metodu taip pat yra nustatomos kai kūno masė nustatyta iš sudėtinių dalių sumos nesutampa tiksliai su svarstyklėmis nustatyta mase (šios vertės skiriasi > 1 kg). Daugelyje mokslinių tyrimų kaulų mineralų tankio kaulų nustatymui naudojamas ašinės dvisrautės radioabsorbciometrijos metodas, išmatuojantis juosmeninę stuburo dalį ir šlaunikaulio proksimalinę dalį [22, 23, 27]. Kaulų mineralų kiekio ir riebalų pasiskirstymas yra nevienodas visame kūne. Įrodyta, kad KMT matavimas vienoje vietoje negali patikimai prognozuoti jo kituose kauluose. Skirtingi kaulai, net jeigu jie turi panašias trabekulinio arba žievinio kaulo savybes, gali skirtingai reaguoti į fiziologines situacijas. Atliekant viso kūno sandaros matavimus, tyrėjams svarbu įvertinti ir kūno sandarą pagal sritis. Dažniausiai regioninei kūno sandarai nustatyti naudojami metodai: magnetinio branduolinio rezonanso tyrimas, kompiuterinė tomografija. KT ir MBR nustato skersaruožių raumenų ir riebalinio audinio tūrius. Tačiau kasdieninis šių tyrimų naudojamas yra ribotas dėl mažo prieinamumo ir didelės kainos. Be to, KT tyrimas pasižymi didele jonizuojančiąja spinduliuote, todėl retai naudojamas kartotiniuose tyrimuose. Kūno sandaros nustatymas DXA metodu yra prieinamesnis, mažiau invazyvus, pigesnis nei KT ar MBR. Minkštieji audiniai, kuriuos daugiausiai sudaro vanduo ir organiniai komponentai, sumažina fotonų srautą labiau nei kaulų mineralai. DXA metodu galima įvertinti kaulų mineralų kiekį ir minkštųjų audinių sandarą įvairiose kūno srityse. Minkštųjų audinių sandara nustatoma atlikus viso kūno skenavimą ir šie skenavimo rezultatai gali būti analizuojami norint įvertinti kūną sandarą apibrėžtose srityse, pvz., rankose, kojose. Dvisrautės radioabsorbciometrijos tikslumas nustatant viso kūno sandarą yra geras, variacijos koeficientas yra apie 1 proc. kaulų mineralų kiekiui ir 2 3 proc. bendram riebalų kiekiui. Todėl DXA metodas naudojamas stebint kūno sandaros pokyčius senstant ir trumpalaikius pokyčius taikant gydymą. Specialiais DXA aparatais galima tirti ypač nutukusius asmenis ir automatiškai apskaičiuoti viso kūno rezultatus dvigubinant pusės kūno nustatytą tūrį [4]. Tačiau DXA aparatai neturi trijų dimencijų skenavimo galimybių, turi apribojimus dėl tiriamojo ūgio, kūno masės, storumo (DXA aparatų apribojimai: leidžiamas tiriamojo ūgis 23 228,8 cm, kūno masė: 0 226,8 kg). Šio metodo santykinis trūkumas yra jonizuojančioji spinduliuotė (< 5 microsv), kuri tačiau yra mažesnė už kasdien aplinkoje patiriamą jonizuojančiąją spinduliuotę (7 microsv) [25]. Daugelis mokslinių tyrimų vadina DXA auksinio standarto metodu vertinant kūno sandarą [22]. Kompiuterinė tomografija Atliekant kompiuterinę tomografiją rentgeno spinduliai vėduoklės formos spinduliu praeina per visą kūną, o detektorių rinkinys, esantis kitoje tiriamo kūno pusėje, registruoja perduodamą spinduliuotę. Rentgeno spindulių šaltinis ir detektoriai kaip vienas vienetas sukasi apie tiriamąjį 360 laipsnių kampu. Kai kurie aparatai turi besisukantį rentgeno spindulių šaltinį ir fiksuotą detektorių. Kiekviename sukimosi laipsnyje detektorius nuskenuoja ir užregistruoja perduotų spindulių intensyvumą, tokiu būdu gaunama informacija apie vidines organizmo struktūras [5]. Pagrindiniai anatominiai vaizdai yra panašūs į gaunamus tiriant magnetinio branduolinio rezonanso metodu, tačiau gaunama ir papildoma informacija apie audinių tankį kiekvieno pikselio metu. Ši informacija kartu su pikselio anatomine pozicija vaizdinyje naudojama įvertinti riebalinį, raumeninį, kaulinį audinius, vidaus organus, odą. Viso kūno masės ir atskirų organų masių struktūros vaizdo gavimas yra paremtas skenavimu apie 1 cm intervalais per visą kūno ilgį, todėl yra tikslus (mažiau kaip 1 procento paklaida). Kompiuterinės tomografijos tyrimas naudojamas norint bendrą riebalinio audinio masę išskaidyti į poodinius ir visceralinius komponentus, arba skaidant raumeninį audinį į skersaruožius raumenis ir vidinių organų masę [26]. Kaulų šerdinė ir žievinė dalys nustatomos remiantis jų skirtingu tankiu. Didžiausias kompiuterinės tomografijos trūkumas yra didelė jonizuojančiosios spinduliuotės dozė, reikalinga vienam vaizdinio pjūviui atlikti, ir didelė tyrimo kaina. Kiekybinė kompiuterinė tomografija (KKT) Kiekybinė kompiuterinė tomografija (KKT) yra trijų dimensijų (erdvinis), ne projekcinis stuburo, viršutinės šlaunikaulio dalies, dilbio ir blauzdos matavimo metodas, kuris išmatuoja tikrąjį tūrinį kaulų mineralų tankį ir atskiria šerdinį ir žievinį komponentus. Šerdinio (akytojo) kaulo tūris mažai priklauso nuo stuburo degeneracinių pokyčių, ir trijų dimencijų (3D) kaulo 183

184 geometriniai parametrai gali būti išmatuojami. Kaulų mineralų tankis nustatoma KKT yra tikroji tankio vertė išmatuota g/cm 3, kai tuo tarpu DXA tyrimo metu yra nustatomas arealinis tankis (akmt) išmatuotas g/cm 2. Periferinė kiekybinė kompiuterinė tomografija (pkkt) dilbio kaulų mineralų tankiui nustatyti pirmiausiai buvo įdiegta į medicininę praktiką, po to sukurta stuburo KKT. Kiekvienas L1 L4 juosmeninis slankstelis buvo skenuojamas po vieną sluoksnį. Kiekvienam gautam sluoksniui buvo sukuriamas kompiuterinės tomografijos vaizdas, kuriame žievinio ir šerdinio kaulo dalys buvo nagrinėjamos atskirai bei nustatomos KMT vertės naudojant iš kalibracijos procedūros metu gautus fantomo duomenis, arba iš saugomų anksčiau turimų pacientų duomenų [26, 28]. Tačiau dėl didesnio tikslumo, mažesnės jonizuojančiosios spinduliuotės dozės, geresnio prienamumo, paprastesnės atlikimo technikos, mažesnės kainos DXA, o ne KKT metodas buvo pasirinktas kaip auksinis standartas kaulų mineralų tankiui nustatyti [30]. Terminas periferinė kiekybinė kompiuterinė tomografija reiškia, kad KKT yra taikoma galūnių skeleto tyrimams, pvz., rankoms ar kojoms. Tyrimo paklaida in vivo 2 5 proc., tyrimo atlikimo trukmė 15 min., apšvita 50 70 mikrosv [27]. Magnetinio branduolinio rezonanso metodas Žemės magnetinio lauko jėga yra silpna, todėl atomai ir molekulės žmogaus kūne yra išsidėstę atsitiktinės orientacijos būdu. Tačiau jeigu žmogaus kūnas patalpinamas į stipraus magnetinio lauko zoną (daug didesnę nei sukelia natūralus žemės magnetinis laukas), kai kurie atomų branduolių bando susilygiuoti arba pasipriešinti magnetiniam laukui. Vandenilio protonai ( 1 H) turi didžiausią afinitetą šiam reiškiniui, kai tuo tarpu kiti atomai randami žmogaus organizme ( 13 C, 19 F, 23 Na, 31 P, 39 K) pasižymi daug silpnesnėmis šiomis savybėmis. Nors ir labai mažas branduolių kiekis pasikeičia veikiant magnetiniam laukui, tačiau šį kiekį įmanoma nustatyti kai magnetinis laukas pakeičiamas ar panaikinamas. Dažnis, kuriuo kiekvieno elemento branduoliai pasikeičia (atitinkamai pastovaus magnetinio lauko krypčiai) yra vadinamas Larmor dažniu. Kai radiodažnuminė energija Larmor dažniu yra nukreipta statmenai magnetinio lauko krypčiai, branduoliai sugeria šią energiją ir keičia savo lygiavimą. Kai radiodažnuminė energija panaikinama, branduoliai praranda lygiavimosi galimybę ir atpalaiduoja sukauptą energiją. Šio signalo stiprumas gali būti A. Mastavičiūtė, V. Alekna, M. Tamulaitienė panaudojamas išmatuoti audinio vandenilio branduolių skaičiui nustatyti. Šis procesas pakartojamas per visą kūno ilgį kiekvienoje pozicijoje kol gaunami viso kūno skerspjūvio vaizdai. Magnetinio branduolinio rezonanso tyrimas yra patikimas tyrimas, nes vandenilis daugiausiai randamas vandenyje, yra nesurištas su kitais organizmo elementais. Kitų elementų koncentracijos organizme yra mažesnės ir Larmor dažnis kiečiasi, todėl reikalinga didesnė magnetinio lauko jėga vaizdui gauti. Jeigu riebalinio ir raumeninio audinių vandenilio tankiai žymiai skirtųsi, tada būtų įmanoma gauti vaizdus, paremtus tik jų branduolių skaičiumi. Tačiau taip žmogaus organizme nėra. Todėl skirtumo tarp riebalinio ir raumeninio audinio sustiprinimui naudojamasi papildoma branduolių savybe, kuri vadinama susilpnėjimo (atsipalaidavimo) laikus (T1). Tai yra laikas, kuris reikalingas, kad branduoliai atpalaiduotų radiodažnio sukeltą energiją ir grižtų į atsitiktinę konfigūraciją. T1 laikas riebalų protonams yra daug trumpesnis nei vandens protonams. Šis skirtumas gali būti padidinamas koreguojant radiodažnuminės energijos ritmo intervalo laiką ir laiką sukelto signalo nustatymui. Dažnai šis procesas yra vadinamas ritmo seka. Priklausomai nuo ritmo sekos naudojimo pilvo srities tyrimas trunka 8 10 min. ar daugiau, nors naujaisiais aparatais galima sumažinti laiką iki 30 s vienam vaizdinio pjūviui. Viso kūno sandaros nustatymui reikalingi daugybiniai pjūviai per visą kūno ilgį ir tyrimas gali užtrukti iki 30 minučių. Tam, kad sumažinti galimus artefaktus, atsiradusius dėl judesio tyrimo metu, pacientas turi sulaikyti kvėpavimą kiekvieno pilvo srities vaizdinio pjūvio atlikimo metu. Skerspjūvio tipo pilvo srities vaizdiniai naudojami atskirti poodinį riebalinį audinį nuo visceralinių riebalinių audinių. Tyrimai su gyvūnais ir žmonių lavonais buvo atliekami norint įvertinti magnetinio branduolinio rezonanso tyrimo tikslumą riebalinio audinio masės ir jo anatominiam pasiskirstymo nustatymui [29]. Pilvo poodinis riebalinis audinis ir visceralinių riebalų audiniai, intraperitoninės bei retroperitoninės sankaupos, buvo smulkiai išnagrinėti atliekant žmonių skrodimą. Jų svoris atitiko magnetinio branduoinio rezonanso tyrimo metu nustatytajam su vidutiniu skirtumu apie 6 proc. arba 0,08 kg [29]. Panašūs rezultatai gauti atliekant tyrimus su raumeniniu audiniu. Magnetinio branduolinio rezonanso tyrimo metu galima įvertinti poodinio ir visceralinių riebalinių audinių pakitimus atskirai. Taigi, yra įvairių kūno sandaros sudėtines dalis apibrėžiančių sąvokų bei tyrimo metodų. Juos taikant reikia

Kūno sandaros tyrimo metodai atsižvelgti į reikalingą informacijos pobūdį ir kiekį, galimus šalutinius tyrimo reiškinius, ekonominius kaštus. Literatūra 1. Ellis KJ. Human body composition: in vivo methods. Physiol Rev. 2000; 80: 649 80. 2. Lee SY, Gallagher D. Assessment methods in human body composition. Curr Opin Clin Nutr Metab Care. 2008; 11: 566 72. 3. Lukaski W. Evaluation of body composition: why and how? Mediterr J Nutr Metab. 2009; 2: 1 10. 4. Scafoglieri A, Provyn S, Bautmans I. Critical appraisal of data acquisition in body composition: evaluation of methods, techniques and technologies on the anatomical tissue-system level. 2010. [žiūrėta 2011 12 15]. Prieiga per internetą: <http:www.intechopen.com/articles/show/title/critical appraisal of data acquisition in body composition: evaluation of methods, techniques and technologies on the anatomical tissue-system level>. 5. Reilly JJ, Murray J, Wilson J, et al. Measuring the body composition of elderly subjects: a comparison of methods. Br J Nutr. 1994; 72: 33 44. 6. Lustgarten MS, Fielding RA. Assessment of analytical methods used to measure changes in body composition in the elderly and recommendations for their use in phase II clinical trials. J Nutr Health Aging. 2010; 30: 1 6. 7. Siri W. The gross composition of the body. New York: Academic Press. 1956. 8. Battezzati A, Bertoli S, Testolin C, et al. Body composition assessment: an indispensable tool for disease management. Acta Diabetol. 2003; 40: 151 3. 9. Jebb S, Wells J. Measuring body composition in adults and children. Clin Obes Adults Children. 2005: 12 19. 10. Woodrow G. Body composition analysis techniques in adult and pediatric patients: how reliable are they? How useful are they clinically? Perit Dial Int. 2007; 27: 245 9. 11. De Onis M, Habicht JP. Anthropometric reference data for international use: recommendation from a World health Organization Expert Committee. Am J Clin Nutr. 1996; 64: 650 8. 12. National Health and nutrition examination survey III Body Measurements (Anthropometry) October 1988; 1 60. 13. Eknoyan G. Adolphe Quetelet the average man and indices of obesity. Nephrol Dial Transplant. 2008; 23(1): 47 51. 14. Bedogni G, Pietrobelli A, Heymsfiled SB, et al. Is body mass index a measure of adiposity in elderly women? Obes Res. 2001; 9: 17 20. 15. Moorrees CF. Natural head position: the key to cephalometry. In: Jacobson AJ. Radiographic Cephalometry.Quintesence Publishing Co, Inc. 1995: 175 83. 16. Tutkuvienė J, Jakimavičienė EM. Kūno sudėjimo rodikliai ir jų sąsajos su bendra sveikatos būkle. Medicinos teorija ir praktika. 2004; 1(37): 59 63. 17. Shafer KJ, Siders WA, Johnson LK, et al. Body density estimates from upper-body skinfold thicknesses compared to air displacement plethysmography. Clin Nutr. 2010; 29: 249 54. 18. Kim J, Meade T, Haines A. Skinfold thickness, body mass index, and fatal coronary heart disease: 30 year follow up of the Nortwick Park heart study. Heart. 2006; 92: 1315 6. 19. Sievenpiper JL, Jenkins DJA, Josse RG, et al. Simple skinfold thickness measurements complement conventional anthropometric assessments in predicting glucose tolerance. Am J Clin Nutr. 2001; 73: 567 73. 20. Ward LC, Dyer JM, Byrne NM, et al. Validation of a three-frequency bioimpedance spectroscopic method for body composition analysis. Nutrition. 2007; 23: 657 64. 21. Kyle U, Bosaeus I, De Lorenzo AD, et al. Bioelectrical impedance analysis. Part I: review of principles and methods. Clin Nutr. 2004; 23: 1226 43. 22. Andreoli A, Scalzo G, Masala S, et al. Body composition assessment by dual-energy X-ray absorptiometry (DXA). Radiol Med. 2009; 114: 286 300. 23. Fan B, Lu Y, Genant H, et al. Does standardized BMD still remove differences between Hologic and GE- Lunar state-of-the-art DXA systems? Osteopos Int. 2009; 62: 1 11. 24. Baumgartner RN, Heymsfield SB, Lichtman S, et al. Body composition in elderly: effect of criterion estimates on predictive equations. Am J Clin Nutr. 1991; 53: 1345 53. 25. Pietrobelli A, Formica C, Wang Z, Heymsfield SB. Dual-energy X-ray absorptiometry body composition model: review of physical concepts. Am J Physiol. 1996; 27: E941 95. 26. Kak AC, Slaney M. Principles of computerized tomographic imaging. Society of Industrial and Applied Mathematics. 2001: 114 24. 185

186 27. Urbonienė J. Neinvaziniai kaulinio audinio tyrimai. Gerontologija. 2009; 10(1): 44 51. 28. Engelke K, Adams J, Armbrecht G, et al. Clinical use of quantitative computed tomography and peripheral quantitative computed tomography in the management of osteoporosis in adults: the 2007 ISCD official positions. J Clin Densitom. 2008; 11(1): 123 62. 29. Rodríguez I, Pérez-Rial S, González-Jimenez J, et al. Magnetic resonance methods and applications in pharmaceutical research. J Pharm Sci. 2008; 97(9): 3637 65. A. Mastavičiūtė, V. Alekna, M. Tamulaitienė 30. Royal College of Physicians and Bone and Tooth Society of Great Britain. Osteoporosis Clinical Guidelines for Prevention and Treatment. Update on Pharmacological Interventions and an Algorithm for Management. London: Royal College of Physicians, 2000. Straipsnis įteiktas redakcijai 2011 m. vasario 10 d., priimtas spaudai 2011 m. rugsėjo 12 d. THE BODY COMPOSITION ASSESSMENT METHODS A. Mastavičiūtė 1, V. Alekna 1, 2, M. Tamulaitienė 1 1 Vilnius University, Faculty of Medicine 2 State Research Institute Centre for Innovative Medicine Abstract The article reviews the scientific literature about the body composition from the historical measurement point, body composition models and basic measurements methods: anthropometry, hydrodensitometry, air displacement plethysmography dilution methods, bioelectrical impedance analysis, bioelectrical impedance spectroscopy, dual-energy x-ray absorptiometry, computed tomography, quantitative computed tomography, and nuclear magnetic resonance. The most commonly used terms of body composition components are described in this article. Key words: body composition, models, measuring methods