Meno istorijos mokymosi bei ugdymo pasitelkiant meno istoriją tikslingumas ir perspektyvos Anotacija. Straipsnyje aptariami meno istorijos metodai bei meno istorijos dalyko pažinimo dėsningumai, kuriais remiantis galima siekti kultūrinio ugdymo tikslų bei strateginių meninio ugdymo nuostatų formavimo. Siekiama atskleisti atskirų meno istorijos metodų pedagoginį potencialą, aktyvinantį visuminio meno objekto ir pačios meno istorijos dvasinio lobyno suvokimą. Kadangi keičiasi meno istorijos pažinimo metodai bei vertybinis istorinių kūrinių matas, aktyvėja postmodernistinės vertybių perkainojimo tendencijos, meno istorijos studijas, per kurias plečiamas dvasinio moksleivių pasaulio akiračiai siekiama plačiau įtraukti į kultūrinio ugdymo kontekstą ir sieti su kritinio mąstymo lavinimu. Esminiai žodžiai: meninis ugdymas, kultūrinis ugdymas, meno istorijos metodai, meno šakos, meno istorija, kritinis mąstymas. Įvadas Straipsnyje siekiama atskleisti atskirų meno istorijos metodų pedagoginį potencialą, aktyvinantį visuminio meno objekto ir pačios meno istorijos dvasinio lobyno suvokimą. Analizuojami kritinio mąstymo pranašumai mokantis meno istorijos ir aptariami meno istorijos metodai, kuriais gali būti įgyvendinami tiek meno istorijos dalyko pažinimo dėsningumai, tiek strategines meninio ugdymo nuostatos. Tyrimo tikslas padėti meno dalykų pedagogams bei būsimiems meno istorijos mokytojams išmokti argumentuoti menines preferencijas, ugdytis kritinį vertybinį mąstymą. Laikomasi principo, kad kritiškasis mąstytojas netaptų vien meno istorijos objektų stebėtoju, bet būtų realus meninio gyvenimo dalyvis bei nuolatinis meno istorijos dvasios lobyno pasaulio žvalgas ir lankytojas. Tikslui įgyvendinti iškelti tokie uždaviniai: 1. Apibūdinti svarbesnių meno sričių istoriją ir pačias meno istorijos sritis. 2. Aptarti nuoseklesnio meno istorijos integravimo į mokyklos planus galimybes. 3. Apžvelgti požiūrių į meno istoriją įvairovę ir jos pagrindu atskleisti kritinio mąstymo pranašumus. Meno istorijos pažinimo požiūriams nagrinėti straipsnyje pasitelkiami sisteminis ir konceptualu- sis metodai. Gerbiant esamųjų ir būsimųjų meno pedagogų etninę prigimtį bei kultūrines ir religines pažiūras, atskiriems meno istorijos vertinimo kriterijams nesuteikiama išimtinė reikšmė, o pateikiamos įvairios meno reiškinių raidos vertinimo koncepcijos ir dėl patogumo siūlomas jų klasifikavimo variantas. Meno sričių istorija ir jos sritys Sprendžiamos problemos sklaidą paranku pradėti nuo svarbaus postulato, kad apskritai meno kilmę ir raidą galiausiai lemia būties formos, iš kurių pagal svarbą vienokiems ar kitokiems žmogaus bei kultūros poreikiams išryškėja atitinkami meninės veiklos rezultatai. Štai erdvės ir laiko substancijos suteikia principinį pagrindą visas meninės raiškos formas grupuoti į keturias sritis. Erdvės matmenys vyrauja dailės (vizualiųjų meno šakų) srityje, laiku grindžiamas žodžių (literatūros) bei garso intonacijų (muzikos) meninės sritys, o erdvės ir laiko ( erdvėlaikiniai ) ypatumai būdingi kinestetinei, susijusiai su judesiais, dinamika (šokis, vaidyba), meno raiškos sričiai. Ilgainiui dar atsirado tokių meno žanrų (opera, ekraninio meno žanrai ir pan.), kuriuose skirtingi būties atributai vienaip ar kitaip siejami, bet tai jau ne grynos, o išvestos iš pagrindinių meninės raiškos sričių formos [15]. Visos pamatinės meno sritys dailė, literatūra, muzika, šokis, vaidyba šiandienos žmonių kultūriniame gyvenime užima ženklią vietą ir yra ilgos istorinės raidos rezultatas. Vien aiškinantis jų kilmę yra sukurta gausybė mitų ir koncepcijų. Antai antikos laikotarpiu skirtingas meno sritis globojo mūzos, o vėliau jų istorija nusidriekė įvairių įvairiausiais vingiais. Mat žmogaus, visuomenės bei gamtos pažinimas ir raida atskiras meno sritis lėmė toli gražu netolygiai. Taip jau lėmė kultūros poreikiai, kad renesanso laikotarpiu dailė pranoko kitas meno sritis, švietėjiškoje epochoje išryškėjo teatro vaidmuo, o romantikų idealams aukštinti itin parankios tapo poezija ir muzika. Galima manyti, kad su postmodernizmo ar informacijos amžiaus emblema prasidėjęs trečiasis tūkstantmetis vis labiau ryškins skaitmeninių technologijų vaidmenį, ypač gyvai pasireiškiantį dizaino, kino bei muzikos meno srityse. Telieka vien stebėtis, kaip vaizdo kultūros pradas neapsakomais tempais įsitvirtina virtualiojoje tikrovėje, kuri su viliokišku 89 ISSN 1392-0340. PEDAGOGIKA. 2008. 92
atvirumu ir paslaugumu atveria savo pasakiškas galimybes bet kokio amžiaus ir bet kokios kultūrinės aplinkos subjekto (homo digitalis) meninei raiškai. Pagrindinis meno istoriko uždavinys paaiškinti, kodėl vienas ar kitas meno objektas atrodo (ar yra girdimas, matomas, suprantamas) būtent taip, kaip atrodo. Kaip tik tokia suvokėjo dvasinė dispozicija tampa svarbiausia prielaida pasireikšti kritiniam mąstymui, o sykiu prieiga prie dvasingumo išteklių, sutelktų kūrinyje. Be abstrahavimosi nuo individualių objekto detalių, neieškant bendrybių ir jų hierarchijos, aprėpti meno istorijos reiškinius būtų neįmanoma. Neatsižvelgiant į tai, kad atskirų meno sričių raidos keliai vingiavo skirtingai ir kad atskiros meno sritys skiriasi daugeliu žanrinių bei stilistinių ypatumų, vertinant meno istorijos raidą, pažįstant ją, iškyla tam tikros bendrybės. Pagal konteksto pobūdį išskiriami keturi svarbiausi meno istorijos pažinimo ir vertinimo lygmenys: 1) profesinio konteksto, 2) biografinio konteksto, 3) socialinio konteksto ir 4) kultūros istorijos konteksto. Taigi tam, kad įvairių istorinių laikotarpių meno kūryba būtų apibūdinta ir suvokta kuo autentiškiau, su visu dvasiniu jos užtaisu, prieš pereinant prie atskirų meno istorijos tyrinėjimo metodų pravartu visų meno sričių istorijos raidą vertinti atsižvelgiant bent iš šiuos keturis, vienas kitą papildančius kontekstinius požiūrius. Ypač svarbus vertinant ir atskirus meno kūrinius, ir stilistikos kaitą, ir žanrinę įvairovę, ir konkrečios meno srities slinktį, ir galiausiai visos meno istorijos tėkmę yra profesionalusis kontekstas. Šiuo lygiu analizuojamas meno objekto techninis atlikimas ir kokybė, originalumas ir autentiškumas, stilistika ir priklausomybė tam tikrai tradicijai, ekspresyvumas ir meniškumas apskritai. Eksperto akimis dailės istoriją matė J. Baltrušaitis, platesnį kontekstą (socialinį, kultūros istorijos, stilistinį) pasitelkdamas daugiau kaip pagalbinį dalyką [4]. Virtuozišku profesionaliojo konteksto panaudojimu, apibūdinant stiliaus sąvokas kaip pamatines meno istorijos sąvokas, pasižymi šveicarų menotyrininko H. Wolfflino tyrinėjimai, be kurių meno istoriją šiandien turbūt būtų sunku įsivaizduoti tiek formaliosios analizės, tiek stilių raidos įtikinamumo požiūriu [20]. Manytume, kad atskirai įrodinėti šiuo metodu ugdomos atidos bei dėmesingumo kūrinio formai nereikia jau vien dėl to, kad šiandien vis gausiau leidžiamuose meno istorijos vadovėliuose apsčiai naudojamasi kaip tik šio metodo teikiamais pranašumais. Biografinis kontekstas meno istorikui bei kiekvienam, siekiančiam geriau pažinti meno istorijos lobyną, suteikia patikimą startą nuodugnesniam vieno ar kito autoriaus kūrinių tyrinėjimui. Kūrinių analizė, 90 atlikta pasitelkus biografinį metodą, vis dar tebėra populiari. G. Vasaris, pasinaudojęs biografijos konteksto analize, pirmasis po antikos meno istorikų parašė ištisą renesanso dailės istoriją, kuri šiandien yra prieinama ir mūsų skaitytojui [18]. Ne be reikalo nūnai tyrinėtojai meną retsykiais pavadina dvasios nuotykiais, kadangi kūrėjas nuo sumanymo iki visiško idėjos realizavimo kartu su darbu vaizduotėje tarsi atlieka nuotykių kupiną kelionę po nuolat kūrybą palaikančią dvasios teritoriją. Beje, biografiniams elementams nemažai dėmesio skiriama feministinėse meno istorijos interpretacijose. Pastarosios nuo ilgą laiką tradiciniu laikyto G. Vasario metodo ryškiai skiriasi tuo, jog meno kūrinį, inspiruotą biografijos, feminizmą atstovaujančios dailės istorikės traktuoja ne kaip savitikslę, savaimingą esatį, o kaip dalyką, kuris keičia situaciją, į kurią yra talpinamas. Todėl, nors biografija jų interpretacijose yra itin pabrėžiama, feministinė meno istorija ir teorija yra vertinama kaip pabrėžtinai vieninga sistema būtent vieningos sistemos labai trūko šiuolaikiniame meno pasaulyje po marksizmo nuosmukio [Smith, 1996, p. 276]. Šitai leidžia nuodugniau suvokti, kodėl feministinė meno istorija užima kaskart tvirtesnes pozicijas ne tik profesionaliosios menotyros srityje, bet apmąstoma atsižvelgiant ir į plačias edukologines galimybes, tikintis išvengti dvasinės mokinių fragmentacijos pavojaus [6; 7]. Pripažįstant daugelį biografinio konteksto pranašumų (meno kūrinio unikalumo, kūrėjo unikalios istorijos išryškinimo) ugdant kritinį mąstymą ir siekiant nuodugnesnio suvokimo vis dėlto yra privalu atsižvelgti ir į platesnio masto kontekstus, neatmetant atskirybės kaip nepakartojamo dvasingumo nešėjos, pažinimo svarbos. Socialinio konteksto ypatumas yra tai, kad labiausiai susitelkiama ne į atskiro kūrinio bruožus, o į auditoriją, įvairių socialinių grupių vertybines nuostatas. Šiuo aspektu meno istorijos studijos ženkliai praturtina J. J. Winckelmano, A. Hauserio ir kitų tyrinėtojų darbai. Analizavęs meno stilių socialines determinantes bei jų poveikį bendruomenei, daromą per įvairias stratifikacines sistemas, V. Kavolis aprašė daugelį istorinių atvejų, demonstruojančių meninio skonio priklausomybę nuo žmonių visuomeninės padėties ir jų socialinių vertybių sistemos [12]. Socialinio konteksto pedagoginiam potencialui taip pat nėra abejingi ir meno edukologai. Antai JAV jau 1992 m. pasirodė atskiras leidinys, skirtas meno istorijos mokytojams, kuriame siejamos meno istorijos ir socialinio konteksto pažinimo tendencijos, o sykiu atskleidžiami tokios jungties pranašumai mokymo procese [12]. Kita vertus, nors socialinis kontekstas turi nemažai pranašumų, artėjant prie meno pavel-
Meno istorijos mokymosi bei ugdymo pasitelkiant meno istoriją tikslingumas ir perspektyvos do dvasingumo šerdies (ypač prisimenant politikos ir religijos įtaką, o pastaraisiais dešimtmečiais išaugusį feministinio požiūrio į meno istoriją vaidmenį), šis konteksto lygmuo taip pat neaprėpia visuminio meno istorijos objekto. Ideologijų, meno teorijų epochinių mastų įtaka meno istorijos raidai ir jos pažinimui atskleidžiama analizuojamam mąstymui pajungiant kultūros istorijos konteksto plotmę. Pavyzdžiui, remiantis G. F. W. Hegelio koncepcija, meno raida įgyja socialinių galių ir dvasinės raiškos statusą, o kai kurių postmodernizmo koncepcijų požiūriu, menas tampa kone tam tikra filosofijos šaka, savitai interpretuojančia įvairius reiškinius, medžiagas ar daiktus, kurių įvaizdžiais bei interpretavimu siekiama aktyvinti psichologines ar / ir ideologines, socialines ar / ir politines, istorines ar / ir kultūrines žmonių dvasinio gyvenimo struktūras. Tyrinėjant meno istoriją daug įtakingų darbų parašyta naudojantis įvairiomis kontekstinėmis plotmėmis. Antai pasaulinio garso tyrinėjimuose, atliktuose tokių mokslininkų kaip E. H. Gombrichas ar E. Panofsky, derinami ir profesionalusis (ekspertinis), ir kultūros istorijos kontekstai. Tokiu atveju, turint bendrųjų meno objekto bruožų visumą, ekspertiniame vertinime patogiau individualizuoti (smulkiai apibūdinti) jo fragmentus ar pavienius sandus, po to pereinant prie galutinio tyrimo rezultatų ir išvadų. Šio straipsnio autoriai teigia, kad rengiant meno istorijos edukologijos darbus grynai meno istorijos dalykus tikslinga sieti su kultūros istorija ir filosofija, estetika ir edukologija. Kaip tik tokia pozicija yra gana paranki perteikiant ugdymo meno istorija pranašumus augančiajai kartai. Intensyvesnio meno istorijos integravimo į mokyklų mokymo planus perspektyva Meno istoriją su visa žmonijos kultūra sieja tiek daug saitų, kad jos turinys gali sudaryti ne tik atskirą kursą, bet taip pat būti gyvai integruojamas į įvairius bendrojo lavinimo mokyklos dalykus. Bene daugiausiai tarpusavio ryšių pastebima tarp meninės raiškos pamokų ir meno istorijos. Juk mokiniai, kurdami savuosius kūrinius, tiesiogiai ar netiesiogiai naudojasi meno istorijos (menininkų) patirtimi, ieškodami meninio sumanymo idėjų ir dažnai ieškodami motyvacijos savo pačių darbui. Apskritai džiugu, kad reformuojamos vidurinės mokyklos nenustoja būti metodinės globos objektu tai liudija 2002 m. pasirodę Meninio ugdymo išsilavinimo standartai, kuriuose minimas vizualiojo meno ryšys su fizika, matematika, biologija, gamta, žiniasklaida, informatika, buities kultūra bei etika, nurodomos muzikinio ugdymo sąsajos su istorija, daile, literatūra, filosofija ir architektūra [13]. Tačiau šiuose standartuose neminimi integruoto ugdymo rezervai nemeninių dalykų turinyje. Ši spraga sėkmingai užpildoma (kartu skatinant dar intensyvesnio integruotumo nuostatas) naujoje Vaikų ir jaunimo kultūrinio ugdymo koncepcijoje [19, p. 17 18]. Čia, be meninio ugdymo dalykų ir kultūrinių meninių kompetencijų ugdymo, siūloma taip pat integruoti įvairių dalykų turinį, gyviau naudotis projektiniu ugdymu bei popamokine veikla ir netgi aktyviau jungtis į bendruomenės kultūrinį gyvenimą. Juk, pavyzdžiui, meno kūrinių naudojimas dėstant nemeninių dalykų turinį bendrakultūriniame kontekste ne tik turtina mokinių meno istorijos žinias ar stiprina mokinių pozityvias nuostatas meno paveldo atžvilgiu, bet sykiu sudaro potencialą, gilinantį meno istorijos sampratą bei ugdantį kritiškumo galias viso kultūrinio gyvenimo atžvilgiu. Dailės istorijos integravimo į bendrosios istorijos turinį pavyzdžiu galima laikyti 2007 m. trimis kompaktiniais diskais išleistą Lietuvos istoriją [9]. Įvairių kultūros momentų įjungimas į meno istorijos studijas taipogi gerokai aktualina šį dalyką. Šia kryptimi nemažai dirbama rengiant VPU dailės istorijos edukologijos studentų kursinius, bakalauro ir magistro darbus. Siekiama, kad studentai ne tik demonstruotų menotyrinius gebėjimus, analizuodami mažiau tyrinėtas įvairias istorijos sritis (žaislus, animaciją, žemėlapius, kariuomenės ženklus ir pan.), bet pateiktų ir pedagoginius savo darbo panaudos motyvus bei konkrečias taikymo mokykloje galimybes. Mat skirtingos kultūrinio proceso sritys padeda geriau suprasti įvairių kraštų ir laikotarpių meno kūrybą, skatina domėjimąsi meno istorija apskritai ir neišvengiamai plečia meninės, dvasinės mokinio patirties horizontus, ugdo specifinius meno suvokimo įgūdžius. Todėl įvairių sričių meno istorijos sampratą tam tikru mastu būtų tikslinga nuosekliai ugdyti per visą mokymosi laikotarpį bendrojo lavinimo mokykloje. Galiausiai meno istorijos pažinimas skatina kritinį požiūrį į istoriją apskritai, nors konkrečių mokinių kritinio mąstymo apraiškos priklauso ir nuo daugelio individualių psichologinių, socialinių ir netgi demografinių savybių. Todėl džiugina tai, kad Vaikų ir jaunimo kultūrinio ugdymo programoje siūloma meninio ugdymo galimybes praplėsti kaip tik kultūrinio ugdymo kompetencija. Taigi norint, kad plėtotųsi augančiosios kartos kultūrinis sąmoningumas, ligi šiol pedagoginiame darbe daugeliu atvejų pirmavę profesionalusis ir biografinis kontekstiniai požiūriai turės kur kas labiau šlietis prie socialinio ir kultūros istorijos kontekstų. Šiuo požiūriu minimoje Vaikų ir jaunimo kultūrinio ugdymo koncepcijoje 91 ISSN 1392-0340. PEDAGOGIKA. 2008. 92
tvirtinama gana griežta nuostata: Kultūrinis mokytojo aktyvumas ir akiračio platumas yra ne mažiau būtini nei profesinė, dalykinė patirtis ir žinios [19, p. 15]. Šiandien Lietuvoje ypač aktualu susivokti daugybėje kasdieninio gyvenimo situacijų, kai ir politikai, ir įvairios religinės sektos, ir žiniasklaida neretai pamanipuliuoja žmonėmis, dvasinio pasaulio turtus podažniai pakeisdami jų imitacijomis. Tad meno istorijos pažinimas, kaip patikimo, laiko patikrinto dvasinio turto vizualinio lobyno suvokimas, jo pajauta tampa ne tik siektinais, bet ir neišvengiamais dalykais. Akivaizdu, kad mokiniams šioji pažintis galėtų suteikti nemenką atsparumą prieš pseudodvasinius, kičinius kultūros erdvėje pasirodančius reiškinius. Tačiau keičiantis meno istorijos pažinimo metodams, keičiasi ir vertybinis istorinių kūrinių matas. Dėl to meno istorijos studijas, kuriomis plečiami dvasinio moksleivių pasaulio akiračiai, vertybių perkainojimo laikais derėtų sieti su kritinio mąstymo ugdymu. Juk net pati meno istorija mums teikia begales pavyzdžių, rodančių, kad kuriant didžiuosius dvasinį pasaulio lobyną sudarančius meno turtus, spontaninė menininko raiška labai dažnai būdavo derinama su kritiniais refleksyviais apmąstymais. 92 Požiūrių į meno istoriją įvairovė ir kritinio mąstymo pranašumai Menas, meno kūryba, meno istorija vis labiau ima dominti jaunąją kartą. Tai, ko gero, pasipriešinimas sausokos informacijos pertekliui ir poreikio geriau pažinti žmogaus dvasią ženklas. Pastaraisiais dešimtmečiais kognityvistai iškėlė ir pagrindė idėją, kad menas yra unikali terpė, leidžianti pajausti kone kiekvieną subtiliausią dvasios pasaulio judesį. Deja, mokymo planai ir mokymo praktika vis dar liudija, kad priveligijuotiems kalbos, matematikos ir gamtos mokslams vietos yra rezervuotos karališkose ložėse, o meno dalykams dažniausiai tenka tik pristatomos kėdutės. Padėtis keičiasi, nors labai lėtai. Antai meninio ugdymo entuziastų dėka jau 1993 m. JAV pasirodė darbas, pagrindžiantis dailės istorijos reikšmę vaikų dvasiniam brendimui, jos vietos mokymo plane ir integravimo į kitus dalykus galimybes [1]. Tai pirmasis tokio pobūdžio darbas visoje meno pedagogikos istorijoje. O po poros metų Anglijoje išėjo Dailės istorijos metodų antologija, kurioje ne tik pateiktos ištraukos iš dvidešimt septynių šaltinių, reprezentuojančių svarbiausius požiūrius į dailės istoriją, bet ir apžvelgta dailės istorijos metodų raida nuo antikos iki šių dienų Afrikos [2]. 2002 m. Lietuvoje pasirodė išversta autorių kolektyvo sudaryta knyga Meno istorijos įvadas (dienos šviesą pirmąsyk ji išvydo Berlyne 1996 m.), kurioje aptariama meno istoriko darbo specifika [5], tačiau pedagoginiu požiūriu prioritetą reikėtų suteikti analogiškai JAV leistai knygai, kurią edukologų užsakymu atliko žymūs įvairių sričių meno istorikai ir kurioje meno pažinimo metodų aptartis yra skirta specialiai ugdymo reikmėms [3]. Įsitraukimas į meno istorijos studijas reiškia įsitraukimą į visapusiškesnį pasaulio, kultūros ir paties žmogaus gyvenimo pažinimą, kuris ugdo gebėjimą pajausti ir geriau suprasti įvairių tradicijų žmonių dvasinės raiškos ypatumus skirtingais istoriniais laikotarpiais. Nors viešųjų muziejų, koncertų, teatro salių sąjūdis tepriskaičiuoja vos porą šimtmečių, meninių renginių tinklas yra pasidaręs labai tankus, ir parodose, koncertuose, spektakliuose galima išgirsti bei išvysti kone visų kultūrų ir istorinių epochų meninę kūrybą. O ką jau kalbėti apie audringus XX a. poslinkius populiarėjant naujoms meno šakoms. Kino filmų ir fotografijų parodų, televizijos ir vaizdo juostų bei diskų, dailės leidinių ir gausiai iliustruotų žurnalų masė lėmė, kad daugelis gyventojų atsidūrė kone nuolatinėje vienokios ar kitokios meninės produkcijos apsuptyje. Tačiau nemažai sunkumų sudaro meninės kūrinių vertės nustatymas bei kiekvienoje kultūrinėje terpėje išsikristalizavusių vadinamųjų šedevrų išskyrimas. Juk kūrinių įsiminimas, dailininkų vardų ir datų išmokimas dar nereiškia įsitraukimo į meno pasaulį; šie faktai negarantuoja savaiminės dvasinio pasaulio horizontų plėtros. Todėl tenka suprasti, kad nors meno istorija tam tikru aspektu apima kone visą žmonijos kultūrą, tačiau didžiulė meninės raiškos būdų įvairovė ir daugybė požiūrių į meno istoriją stačiai verčia išsiugdyti kritinio mąstymo įgūdžius bent jau tam, kad joje slypinti dvasingumo sfera netaptų nepageidautinu mokinio abuojumo ir abejingumo lauku. Nors šiandienės kultūros poreikiai suponavo kritinio mąstymo svarbą, jo praktinis įgyvendinimas pedagogikos praktikoje nėra lengvai pasiekiamas. Kritinio mąstymo ugdymas studijuojant meno istorijos pagrindus pirmiausia reikalauja gana nuodugnios įvairių požiūrių į meno istoriją analizės. Vien per kelis pastaruosius šimtmečius meno istorijos studijose išsikristalizavo dešimtys koncepcijų, sukurta įvairių meno paveldo vertinimo modelių. Be tradiciškesnių biografinio, stilistinio, ikonografinio, ikonologinio aspektų, XX a. antroje pusėje įsitvirtino psichoanalitinis, sociologinis, feministinis, multikultūris, semiotinis, poststruktūralistinis, dekonstrukcinis ir kitokie meno istorijos metodai. Kiekvienas jų disponuoja savitu požiūriu į meno istoriją bei jos interpretavimą, ir šitai tik praturtina dalyko pažinimą. Skirtingi meno istorijos pažinimo metodai
Meno istorijos mokymosi bei ugdymo pasitelkiant meno istoriją tikslingumas ir perspektyvos aktyviai aptariami, galbūt net labiau nei kitų istorijos šakų, tačiau tai nemenkina ir pačių metodų vertės. Nors tai atveda prie savotiško paradokso vientisos prigimties objekto studijos suponuoja požiūrių pliuralizmą. Iš šio paradokso kylančius dalyko nuoseklaus mokymo sunkumus įveikti galima būtų teoriškai ir praktiškai plačiau įsitraukiant į kultūrinio ugdymo kontekstą bei lavinant(is) kritinio mąstymo įgūdžius. Anot I. Kanto, sprendimo galia yra sugebėjimas vaizduotę priderinti prie intelekto [10, p. 112]. Nors kritinio mąstymo, kaip reflektyvaus, padedančio žmogui apsispręsti, kuo tikėti ir kaip vertinti, reikšmė demokratijos sąlygomis abejonių nekelia, klausimas, kaip mokinius mokyti kritinio mąstymo šis aktualus mokyklos uždavinys yra dar neįminta Sizifo mįslė pedagogikoje. Situaciją gana taikliai yra apibūdinusi Stanfordo universiteto ugdymo filosofijos profesorė emeritė Nel Noddings. Filosofai ir pedagogai, rašo mokslininkė, seniai sutaria dėl kritinio mąstymo svarbos, bet jie ne visiškai sutaria dėl to, kas jis yra ir dar mažiau sutaria dėl to, kaip jo mokyti [17, p. 78]. Ir vis dėlto, išnagrinėjusi įvairias šiandien taip reikalingo kritinio mąstymo koncepcijas, galinčias suteikti imunitetą prieš dvasingumo iškraipas ir aptarusi jų taikymo pedagoginėje praktikoje galimybes, profesorė, nors ir su tam tikra abejone, pritaria mokinių kritinio mąstymo ugdymui ir net linkusi jam suteikti visuminį pobūdį. Pasak jos, kritinio mąstymo mokyti, jeigu jo išvis galima išmokyti, turėtų visi dėstomieji dalykai [17, p. 91]. Ugdymo filosofei antrinant galima būtų dar pridurti, kad studijuojant meno istoriją šiandienėmis pliuralistinės kultūros ir reliatyvios aksiologijos sąlygomis, kritinio mąstymo vaidmuo jau yra tapęs conditio sine qua non. Išvados 1. Kultūros raidos laikotarpiais susiformavusi meninės raiškos būdų įvairovė, požiūrių į meno istoriją bei jos pažinimo metodų gausa verčia naudotis sisteminio mąstymo pranašumais, kurie padeda nuosekliau ugdyti kritinio mąstymo įgūdžius. Atsižvelgiant į šį poreikį, buvo išskirtos ir pabandytos pagrįsti keturios svarbiausios kontekstinio meno istorijos pažinimo plotmės: profesionaliojo konteksto, biografinio konteksto, socialinio konteksto ir kultūros istorijos konteksto. Turint bendrųjų meno objekto bruožų visumą, vertinant patogiau apibūdinti jo fragmentus ar pavienius sandus, pereiti prie tyrimo išvadų. Tokia pozicija tampa parankesnė perteikiant ugdymo meno istorijos pranašumus augančiajai kartai. 2. Pliuralistinės kultūros ir reliatyvios aksiologijos sąlygomis meno istorijos nuoseklaus mokymo sunkumus įveikti galima būtų teoriškai ir praktiškai plačiau įsitraukiant į kultūrinio ugdymo kontekstą bei lavinant(is) kritinio mąstymo įgūdžius. Kritinio mąstymo ugdymas analizuojant ir vertinant konkrečius meno istorijos objektus jų dvasingumo pažinimo pažiūriu tampa perspektyvesnis tada, kai ne tik apima įvairias kontekstines meno pažinimo plotmes, bet ir sieja jas subordinaciniais bei koordinaciniais ryšiais. 3. Nors pertvarkant bendrojo lavinimo mokyklos ugdymo turinį, įtvirtinant, koordinuojant ir modernizuojant moksleivių meninį ugdymą Lietuvoje nueiti svarbūs etapai ir atskiros meno sritys atstovaujamos, raiškos, teorijos, kritikos bei istorijos aspektai jose išryškinami dar gana netolygiai. Dėl to ne visais atvejais sudaromos tinkamos sąlygos moksleiviams įgyti pakankamą estetinį suvokimą, kuris jiems plačiau atvertų duris į mene glūdintį dvasinį pasaulį. 4. Atsižvelgiant į aukštesniųjų klasių moksleivių karjeros kryptis (rengiasi specializuotis gamybos srityje, susijusioje su dailiaisiais darbais, ar linkęs rinktis humanitaro istoriko, filologo ir kt. specialybę), meno istorijos kursą taip pat būtų tikslinga profiliuoti į integruotą su meno raiška ir grynąją meno istoriją su akcentuotu kultūrinio ugdymo kontekstu bei kritinio mąstymo lavinimu. Kadangi skirtingos kultūrinio proceso sritys padeda geriau suprasti įvairių kraštų ir laikotarpių meno kūrybą, plečia meninę, dvasinę mokinio patirtį, kelia kultūrinį sąmoningumą, todėl įvairių sričių meno istorijos sampratą tam tikru mastu būtų tikslinga nuosekliai ugdyti per visą bendrojo lavinimo mokyklos mokymosi laikotarpį aktyviau pasitelkiant socialinį ir kultūros istorijos kontekstą. Literatūra 1. Addis S., Erickson M. Art History and Education. Urbana and Chicago: University of Illinois Press, 1993. 2. Art History and It s Methods: A Critical Anthology / Selection and commentary by Eric Fernie. London: Phaidon, 1998 (first published 1995). 3. Backwell E. Object, Image, Inquiry: The Art Historian at Work: Report on a Collaborative Study by Getty Art Historian Information Program (AHIP) and the Institute for Research in Information and Scholarship (IRIS). Santa Monica, CA: Brown University, 1988. 4. Baltrošaitis J. Visuotinė meno istorija. Kaunas: Šviesa, t. I, II, 1992. 5. Belting H., Dilly H., Kemp W., Sauerlander W., Warnke M. Meno istorijos įvadas. Vilnius: Alma littera, 2002. 93 ISSN 1392-0340. PEDAGOGIKA. 2008. 92
6. Carmody D. L. The Good Alliance: Feminism, Religion, and Education. New York: University Press of America, 1991. 7. Dorn C. M. Thinking in Art: A Philosophical Approach to Art Education. Reston: National Art Education Association, 1994. 8. Fitzpatric V. L. Art History: A Contextual Inquiry Course. Reston: National Art Education Association, 1992. 9. Įdomioji Lietuvos istorija: valstybė, menas, visuomenė / sudarytojas ir redaktorius E. Jovaiša. Vilnius: Elektroninės leidybos namai, 2007. Žyma suteikta elektroninei versijai: <http://mkp.emokykla.lt/idomioji/>. 10. Kantas I. Sprendimo galios kritika / iš vokiečių kalbos vertė, įvadinį straipsnį ir paaiškinimus parašė R. Plečkaitis. Vilnius: Mintis, 1991. 11. Karatajienė D. Antika: grožis, menas, ugdymas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2004. 12. Kavolis V. Artistic Expression: A Sociological Analysis. Ithaca, New York: Cornell University Press, 1968. 13. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir bendrojo išsilavinimo standartai XI XII klasėse. Vilnius: Švietimo plėtotės centras, 2002. 14. Lucie-Smith E. Meno kryptys nuo 1945 ųjų / iš anglų kalbos vertė I. Jomantienė Vilnius: R. Paknio leidykla, 1996. 15. Matonis V. Artistic Experience as a Construct of Multifaced Cognitive Sub-systems // XIVth International Congress of Aesthetics Aesthetics as Philosophy. Proceedings, Part II // Filosofski vestnik: Ljubljana, 1999, vol. XX, no 2, pp. 111 119. 16. Matonis V. Renesansas: grožis, menas, ugdymas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2002. 17. Nodings N. Philosophy of Education. Baulder, Colo and Oxford: Westview Press, 1995 (chapter 5 Logic and Critical Thinking, pp. 78 97). 18. Vasari G. Žymiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai / iš italų kalbos vertė R. Vaskelaitė Vilnius: Vaga, 2000. 19. Vaikų ir jaunimo kultūrinio ugdymo koncepcija. Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras, 2008. 20. Wolfflin H. Pamatinės meno istorijos sąvokos. Vilnius: Pradai, 2000. Summary Dalia Karatajienė, Vaidas Matonis PERSPECTIVES AND EXPEDIENCE OF LEARNING OF AND EDUCATION THROUGH ART HISTORY The paper deals with the problem of multiple methods in art history and some possibilities to develop critical thinking by means of art history teaching. For convenience, four contextual levels of cognition of history of art in each domain of artistic activity (music, visual, kinesthetic and verbal art) were singled out: professional (connoisseurship) context, biographical context, social context, and cultural history context. They are, alongside with obtainable nonverbal, pure artistic and aesthetic experience, found of great importance for the process of teaching of critical thinking both in-service and pre-service art history teachers. The opportunities of integrating of art history into the curriculum and perspectives to plan courses based on just one discipline are discussed. Teachers are, under the requirement of pedagogical neutrality, encouraged to describe the criteria appropriate to every contextual level and to use them for the final evaluation of the different art history phenomena. Although the core art history content remains in the main focus of the subject, various objects from art history are recommended to be integrated as important additional material into programs of other no artistic disciplines for elementary and secondary grades. In order to educate cultural awareness of growing generation more effectively, the idea to develop the understanding of different areas of art history throughout all stages of schooling is promoted. Key words: arts education, cultural education, art history methods, kinds of art, history of art, critical thinking. Vilniaus pedagoginis universitetas Kultūros ir meno edukologijos institutas Meninio ugdymo katedra Įteikta 2008 m. rugsėjo mėn. 94