VADYBOS MOKSLAS IR STUDIJOS KAIMO VERSLŲ IR JŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTRAI. 3 (32) Mokslo darbai. Research papers 3 (32)

Transcription

1 Aleksandro Stulginskio universitetas Aleksandras Stulginskis University Kaunas, Lithuania Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas Lithuanian Institute of Agrarian Economics Vilnius, Lithuania VADYBOS MOKSLAS IR STUDIJOS KAIMO VERSLŲ IR JŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTRAI 3 (32) Mokslo darbai MANAGEMENT THEORY AND STUDIES FOR RURAL BUSINESS AND INFRASTRUCTURE DEVELOPMENT Research papers 3 (32) 2012

2 UDK 658(474.5)(06) Va24 REDAKCIJOS KOLEGIJA EDITORIAL BOARD Atsakingasis redaktorius Chief Editor Nariai Members Prof. habil. dr. J. Ramanauskas Klaipėdos universitetas (Lietuva) Klaipėda University (Lithuania) Assoc. prof. dr. A. Gargasas Aleksandro Stulginskio universitetas (Lietuva) Aleksandras Stulginskis university (Lithuania) Assoc. prof. dr. V. Kafidov Sankt Peterburgo valstybinis serviso ir ekonomikos universitetas St. Petersburg State University of Service and Economics (Russia) Dr. R. Melnikienė Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (Lietuva) Lithuanian Institute of Agrarian Economics (Lithuania) Prof. habil. dr. A. Mickiewicz Ščecino žemės ūkio akademija (Lenkija) Agricultural Academy of Szczecin (Poland) Prof. habil. dr. D. Mierzwa Vroclavo žemės ūkio akademija (Lenkija) Agricultural University of Wrocław (Poland) Prof. dr. J. Ramanauskienė Aleksandro Stulginskio universitetas (Lietuva) Aleksandras Stulginskis university (Lithuania) Prof. dr. A. Sakalas Kauno technologijos universitetas (Lietuva) Kaunas University of Technology (Lithuania) Prof. dr. V. Strikis Latvijos žemės ūkio universitetas (Latvija) Latvia University of Agriculture (Latvia) Prof. habil. dr. V. Zinovchuk Valstybinis agroekologinis universitetas (Ukraina) University of Agriculture and Ecology, Zhytomyr (Ukraina) Prof. habil. dr. P. Žukauskas Vytauto Didžiojo universitetas (Lietuva) Vytautas Magnus University (Lithuania) ISSN Žurnalas referuojamas tarptautinėse duomenų bazėse: EBSCOhost: Business Source Complete, Ulrich s ir IndexCopernicus The journal is listed in the International Databases: EBSCOhost: Business Source Complete, Ulrich s and IndexCopernicus 2

3 Atkočiūnienė V., Navasaitienė S., Aleksandravičius A. Bakanauskas A., Vanagienė V. Baležentis A., Kripaitis R. Drejeris R., Daukševičiūtė I. Jelagaitė A., Vijeikis J. Kafidov Vl., Kafidov Vy., Ramanauskas J. Kavaliauskienė Ž. Kozlovskaja A. Kriščiukaitienė I., Namiotko V., Baležentis T., Pakhomau A. Kumpikaitė V., Žičkutė I. Lodienė D. TURINYS/CONTENT JAUNIMO VERTYBINĖS NUOSTATOS, POREIKIAI IR JŲ TENKINIMO GALIMYBĖS: ŠAKIŲ RAJONO ATVEJIS YOUTH VALUES, NEEDS AND OPPORTUNITIES TO MEET THE REQUIREMENTS: CASE OF ŠAKIAI DISTRICT ĮMONIŲ SOCIALINĖS ATSAKOMYBĖS GAIRĖS STIPRINANT PREKĖS ŽENKLO REPUTACIJĄ GUIDELINE OF COMPANY SOCIAL RESPONSIBILITY ENHANCING BRAND REPUTATION TAUSOJANČIOJO ŪKININKAVIMO PLĖTRA KARSTINIAME REGIONE: METODOLOGINIAI STRATEGINIO VALDYMO ANALIZĖS ASPEKTAI DEVELOPMENT OF SUISTANABLE FARMING IN THE KARST REGION: METHODOLOGICAL ISSUES OF ANALYSIS OF THE STRATEGIC MANAGEMENT KOMERCINIŲ BANKŲ MARKETINGO SĄNAUDŲ VERTINIMAS EVALUATION OF LITHUANIAN COMMERCIAL BANKS MARKETING EXPENSES VERSLUMO UGDYMAS LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE TRAININGOF ENTREPRENEURSHIP IN LITHUANIAN EDUCATIONSYSTEM ĮDĖJIMŲ Į INOVACIJAS EFEKTYVUMO VERTINIMAS ОЦЕНКА ЭФФЕКТИВНОСТИ ВЛОЖЕНИЙ В ИННОВАЦИИ ASSESSMENT OF EFFICIENCY OF INVESTMENTS IN AN INNOVATION KONCEPTUALI DARBUOTOJO AFEKCINIO ĮSIPAREIGOJIMO ORGANIZACIJAI VEIKSNIŲ KLASIFIKACIJA CONCEPTUAL CLASSIFICATION OF THE ANTECEDENTS OF AN EMPLOYEE S AFFECTIVE COMMITMENT TO AN ORGANIZATION STAMBIŲJŲ IR SMULKIŲJŲ ŽEMĖS ŪKIO GAMINTOJŲ VEIKLOS FINANSAVIMO POVEIKIS INVESTAVIMUI IR VEIKLOS REZULTATAMS AGRICULTURAL SMALL AND LARGE PRODUCERS FINANCING IMPACT ON INNOVATIONS AND ACTIVITY RESULTS GYVULININKYSTĖ NEMUNO UPĖS BASEINE: DABARTINĖS TENDENCIJOS IR ĮTAKA VANDENS TELKINIAMS LIVESTOCK FARMING IN THE NEMUNAS RIVER BASIN: THE RECENT TRENDS AND THE IMPACT ON THE WATER BODIES DARNUS VYSTYMASIS EMIGRACIJOS KONTEKSTE: LIETUVOS ATVEJIS SUSTAINABLE DEVELOPMENT IN THE CONTEXT OF EMIGRATION: THE CASE OF LITHUANIA GLOBALIOS TIEKIMO GRANDINĖS ĮTAKA VERSLO ORGANIZACIJAI INFLUENCE OF GLOBAL SUPPLY CHAIN FOR BUSINESS

4 Navasaitienė S., Subačiūtė V. Ramanauskienė J., Gargasas A. Rukuižienė R. Šapolaitė V. Šimkus A., Pilelienė L. ŽEMĖS ŪKIO GAMINTOJŲ VERSLUMAS IR JO SKATINIMO PRIEMONĖS: MARIJAMPOLĖS REGIONO ATVEJIS THE ENTREPRENEURIAL OF AGRICULTURE PRODUCERS AND ITS PROMOTION MEASURES: CASE MARIJAMPOLE REGION KAIMO GYVENTOJŲ VERSLUMO, KAIP PASIRENGIMO VERSLININKAUTI VEIKSNIO, FORMAVIMAS FORMATION OF AN ENTREPRENEURSHIP FOR RURAL INHABITANS AS A FACTOR OF PREPARATION FOR BUSINESS ACTIVITY VERSLUMO RAIDOS IR SOCIALINIO KAPITALO KAIMO VIETOVĖSE NETOLYGUMAI DISCONTINUITY BETWEEN ENTREPRENEURSHIP DEVELOPMENT AND SOCIAL CAPITAL IN RURAL AREAS ŽEMĖS ŪKIO VEIKLOS PAJAMOS IR PRODUKTYVUMAS, JŲ POKYČIŲ VEIKSNIAI AGRICULTURAL GROSS VALUE ADDED INCOME AND PRODUCTIVITY OF INCREASING FACTORS SPA PASLAUGŲ KOKYBĖS SANATORIJOSE VERTINIMAS: BIRŠTONO ATVEJIS EVALUATION OF SPA SERVICES QUALITY AT SANATORIUMS: CASE OF BIRSTONAS Recenzentai (Reviewers) 165 Duomenys apie autorius (Data about autors)

5 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 3 (32). Research papers. JAUNIMO VERTYBINĖS NUOSTATOS, POREIKIAI IR JŲ TENKINIMO GALIMYBĖS: ŠAKIŲ RAJONO ATVEJIS Vilma Atkočiūnienė, Stasė Navasaitienė, Alvydas Aleksandravičius Aleksandro Stulginskio universitetas Lietuvos kaimas sparčiai senėja. Šiam reiškiniui įtakos turi jaunimo mažėjimas kaime. Kartu Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, vyksta fundamentalios poindustrinės visuomenės vertybių, normų ir požiūrių permainos. Pastarieji pokyčiai suformuoja naujus iššūkius ir neapibrėžtumą kaimiškųjų vietovių vystymo sprendimų priėmėjams ir vykdytojams. Norint ateityje Lietuvos kaimą išlaikyti gyvybingą, būtina kaimo politikos ir vadybos priemones daugiau orientuoti į jaunimo poreikius. Tyrimo tikslas nustatyti jaunimo poreikius bei vertybines nuostatas bei pagrįsti jaunimo politikos įgyvendinimo prioritetus. Tyrimo objektas metų gyventojų poreikiai ir jų vertybinės nuostatos. Jaunimo poreikiams ir vertybinėms nuostatoms nustatyti buvo naudoti mokslinės literatūros ir antrinių duomenų analizės, anketinės apklausos, focus grupės interviu, analizės ir sintezės, palyginimo, loginio modeliavimo, grafinio vaizdavimo ir kiti metodai, prioritetai pagrįsti naudojant SSGG, ekspertinio vertinimo metodus. Raktiniai žodžiai: jaunimo politika, jaunimo poreikiai ir vertybinės nuostatos. JEL kodai: L310, R230, R280. Įvadas Kaimo visuomenė sparčiai sensta tiek kaimo, tiek miesto senėjimą reikšmingai paveikė jauniausiojo amžiaus gyventojų grupės mažėjimas. Kaimo gyventojų senėjimą lemia ne tik mažėjantis gimstamumas, bet ir jaunimo nenoras gyventi kaime. Norint ateityje Lietuvos kaimą išlaikyti gyvybingą, būtina kaimo politikos ir vadybos priemones daugiau orientuoti į jaunimo poreikius. Pastarąjį dešimtmetį jaunimas masiškai migruoja iš kaimiškųjų savivaldybių į miestus, kitas šalis; sparčiai formuojasi naujos liberalios vertybės; stiprėjantis individualizmas skatina atsisakyti nusistovėjusių elgesio modelių bei rinktis gyvenseną, praplečiančią individo laisvę, autonomiją ir erdvę saviraiškai. Jaunimas, jaunos šeimos daugiau dėmesio skiria savo gerovės kūrimui ir tarpusavio santykių kokybei, o šeimai, vaikams teikiama reikšmė mažėja. Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, vyksta fundamentalios poindustrinės visuomenės vertybių, normų ir požiūrių permainos. Pastarasis pokyčių procesas gana sudėtingas, suformuoja naujus iššūkius ir neapibrėžtumą kaimiškųjų vietovių vystymo sprendimų priėmėjams ir įgyvendintojams. Šakių rajono savivaldybės taryba, atsižvelgdama į savivaldybės jaunimo reikalų tarybos siūlymus, formuoja savivaldybės jaunimo politikos kryptis, tikslus ir principus bei savo teisės aktais įtvirtina nuostatas pagal kurias šie tikslai įgyvendinami. Pastarasis mokslinis tyrimas buvo atliekamas siekiant padėti rajono savivaldybės administracijai parengti pagrindines jaunimo politikos kryptis. Tyrimo tikslas nustatyti jaunimo poreikius ir vertybines nuostatas bei pagrįsti jaunimo politikos įgyvendinimo prioritetus. 5

6 Tyrimo uždaviniai: 1) ištirti ir nustatyti jaunimo vertybines nuostatas, poreikius ir jų tenkinimo galimybes Šakių rajone; 2) nustatyti jaunimo integracijos į politinį, ekonominį ir socialinį, kultūrinį rajono gyvenimą problemas; 3) pasiūlyti priemones jaunimo politikos įgyvendinimui gerinti. Tyrimo objektas metų gyventojų poreikiai. Tyrimo metodika. Jaunimo vertybinėms nuostatoms ir poreikiams nustatyti naudoti mokslinės literatūros ir antrinių duomenų analizės, anketinės apklausos, fokus grupės interviu, analizės ir sintezės, palyginimo, loginio modeliavimo, grafinio vaizdavimo ir kt. metodai. Statistiniam tyrimo duomenų apdorojimui pasitelkta programinė įranga SPSS. Atliekant apklausą vertybinių nuostatų tyrimas buvo pagrįstas M. Rokeach (1977) ir V. Aramavičiūtės (2005) metodikomis. Vertybių sąraše buvo pateiktos 47 pozicijos, respondentai buvo prašomi įvertinti kiekvieną vertybę 5 balų skalėje. Šakių rajono savivaldybės administracijos ir kitų su jaunimu dirbančių organizacijų veikla buvo vertinta focus grupių interviu ir dokumentų analizės metodais. Išanalizavus anketinės apklausos, fokus grupių interviu ir dokumentų analizės duomenis, atlikus SSGG analizę, naudojant ekspertinio vertinimo metodus, pagrįsti rajono jaunimo integracijos į rajono visuomenės gyvenimą prioritetai. Priemonės suderintos su Šakių rajono jaunimo politiką formuojančiais ir įgyvendinančiais veikėjais. Empirinio tyrimo dalyviai: jaunimas 12 18, 19 24, metų amžiaus grupių; jaunimo organizacijų ir su jaunimu dirbančių institucijų atstovai; neformalus ir mažiau galimybių turintis jaunimas. Bendras tyrimo dalyvių skaičius 450. Tyrimo dalyvių nuo 12 iki 30 metų skaičius 422. Išsami tyrimo metodika pateikta Šakių rajono jaunimo pagrindinių problemų, poreikių ir vertybinių nuostatų tyrimo ataskaitoje (Aleksandravičius, 2010). Jaunimo apklausa ir fokus grupės interviu atliktas 2010 m. kovo balandžio mėn. Straipsnyje pateikiama tik nedidelė tyrimo viso Šakių rajono jaunimo pagrindinių problemų, poreikių bei vertybinių nuostatų dalis. Dar buvo tirta: pilietinis (visuomeninis) jaunimo aktyvumas, vietos patriotizmas; socialinės jaunimo aplinkos vertinimas; požiūris į šeimą ir santuoką; vertinama rajono jaunimo politika; jaunimo migracija; darbas ir įsidarbinimo galimybės; laisvalaikis ir užimtumas; švietimas ir etnokultūrinis ugdymas; sveikata ir žalingi įpročiai; jaunimas kūrė Šakių krašto viziją. Teoriniai jaunimo vertybinių nuostatų ir poreikių tyrimo aspektai Jaunimo politikos formavimas ir įgyvendinimas yra nuolatinis, nesibaigiantis procesas, visuomenės rodomas dėmesys savo augančiam potencialui ateities visuomenės kūrėjui. Visuomenės gerovė ir sėkmė priklauso nuo to, kiek žmonių įsitrauks į šią veiklą, kaip vaisingai bendradarbiaus valdžia ir nevyriausybinės organizacijos, kaip objektyviai bus žiūrima į jaunimą ir jo keliamas problemas. Kaimiškųjų savivaldybių vystymasis nėra įmanomas be jaunų žmonių potencialo: energijos, naujų ir novatoriškų idėjų, fizinių ir intelektinių gebėjimų. Sėkmingas jaunimo politikos formavimas, įgyvendinimas atsižvelgiant į jaunimo poreikius suformuos svarias prielaidas kaimo vietovių gyvybingumui stiprinti. 6

7 Bandant prognozuoti kaimo vietovės vystimąsi, objektyviausias metodas yra aiškintis ir tyrimo pagrindu nustatyti vietos gyventojų aukščiausius poreikius, vertybines nuostatas, interesus. Ypač tų, kurie neišsikraustė ir neketina palikti gyvenamosios vietovės. Dauguma jų atlaikė didžiausius sunkumus, tačiau iš gyvenamosios vietovės neišvyko. Tai rodo, kad jie gyvenamojoje vietovėje rado tą sunkiai apibūdinamą savitą aplinką, atitinkančią jų poreikių struktūrą. Poreikis tai individo būsena; ko nors stoka ar trūkumas, reikmė, kurią suformuoja vidinių ir išorinių veiklos sąlygų neatitikimas (Leonavičius, 1993). L. C. Johnson (2001) teigia, kad poreikis yra tai, ko reikia žmogui arba socialinei sistemai funkcionuoti tam tikroje situacijoje. Poreikis tai nėra noras kažką gauti ir turėti, bet trūkumas, kuris kliudo žmogui ar sistemai vystytis ir tobulėti (Johnson, 2001). Poreikiai apsprendžia žmogaus tikslus, lūkesčius, motyvaciją, o patenkinti poreikiai suformuoja tam tikras galimybes. Jaunimo poreikiai yra individo, socialinės grupės (bendruomenės) socialinio aktyvumo skatintojas. Poreikių atsiradimas ir jų augimas yra susijęs su jaunimo motyvacija, t. y. tuo, ką norime pakeisti, pasiekti ar gauti, kas suteiktų naudą ar padėtų išspręsti problemą. Žmogaus egzistenciją šiame pasaulyje nusako vertybinis pagrindas, kuris leidžia kiekvienam atsiskleisti kaip dorai asmenybei. Vertybių siekimas, kaip ir poreikių patenkinimas, motyvuoja žmonių elgesį ir formuoja jų elgsenos modelius. Vertybė, kaip sąvoka, turi daug apibrėžčių. Dažniausiai literatūroje vertybės yra apibūdinamos kaip individo santykis su pasaulio objektais kurie jį supa, bei kaip moralinis santykis tarp individų. M. Rokeach (1977) vertybę apibūdina kaip ilgalaikį tikėjimą ir specifinį veiklos būdą ir/arba egzistencinį tikslą; yra personaliai ir socialiai preferencinis kitiems kokiems nors alternatyviems ar priešingiems veiklos būdams ir/arba egzistenciniams tikslams. Pagal V. A. Jadovą (1983), gyvenimo pozicija, interesų kryptingumas, vertybinė orientacija, socialinė nuostata, subjektyvus požiūris, dominuojanti motyvacija visa tai yra sinonimai, apibūdinantys asmenybės dispozicijas. Pagal L. E. Raths (1999) visuomenėje galima išskirti tokias vertybinėmis orientacijomis grįstas sritis: draugystė, šeima, religija ir moralė, politika ir socialinė organizacija, meilė ir seksas, laisvalaikis, subrendimas, charakterio bruožai ir darbas. Vertybių supratimas tai pažinimas savęs, savo vidaus ir tų gėrybių skleidimas. Kaip kiekvienas individas turi skirtingas vertybes, taip ir skirtingai jas supranta bei interpretuoja. Tai priklauso nuo pačio žmogaus, kokią jis vertybių sistemą nešioja, kaip supranta jas, kokioje aplinkoje gyvena (Berling, 1997). Vertybinių orientacijų sistema, atspindinti gyvenimo būdo ypatumus per visuomeninės sąmonės prizmę, yra vienas iš individo pasaulėžiūros komponentų. Bendrąja prasme, yra nustatyta, kad žmogaus elgseną įtakoja asmens vidinės, psichologinės savybės, jo patyrimas, situacinė būsena, bei aplinkos, kurioje vyksta veiksmas, bendravimas sąlygos. Jaunas žmogus vertybines orientacijas perima iš tėvų, šeimos, jų auklėjimo diegiamo požiūrio, socialinių normų laikymosi, tačiau reikia atsižvelgti ir į tai, kad jaunimas dažnai bando gyventi savo gyvenimą, kuris tėvams atrodo visiškai nepriimtinas, pagal visiškai skirtingas vertybes. Tam įtakos turi kartų skirtumai ir visuomenė, kurioje gyvename. Visuomenė tartum perduoda tas vertybes kaip normas, kurių turėtume laikytis. Tai būtų kaip visuomeninės vertybės (Petrulytė, 2003). 7

8 Antrąją vietą po šeimos reikšmingumo skalėje užima socialinės aplinkos įtaka. Tai formalių (pvz., mokykla) ir neformalių (pvz., bendraminčiai) grupių įtaka, draugų, visuomenės, masinės informavimo sistemos, kultūros įtaka (Формирование..., 2010). Šio tyrimo požiūriu aktualu išsiaiškinti, su kokiomis vertybių sistemomis daugiausia sietina gyvenimo prasmė, kaip jas renkantis nepažeisti vertybių sistemos vientisumo, ir kaip kartu išsaugoti individo vertybių laisvo pasirinkimo teisę. Jaunimo vertybinių orientacijų kaitą įvairiais amžiaus tarpsniais ir visuomenės vystymosi etapais Lietuvoje analizavo V. Aramavičiūtė (2005), A. Čiužas (2005) ir kiti. Empirinio tyrimo rezultatai Išanalizavus tyrimo duomenis, buvo nustatyta kokiems materialiems ar dvasiniams objektams teikiami prioritetai. Svarbumo tvarka išdėstytos vertybės motyvuoja jaunus žmones, formuoja jų poreikius ir elgseną. Tyrimais nustatyta, kad jaunimas pirmiausia yra linkęs pripažinti dorovinių vertybių svarbą (žr. 1 pav.). 1 pav. Šakių rajono jaunimui gyvenime svarbiausios vertybės (vidut. vert. balas 1 visiškai nesvarbu, 5 labai svarbu) Rajono jaunimui svarbiausia šeima ir jos gerovė, asmeninė sveikata, pagarba tėvams, asmeninė laisvė, tikslo turėjimas ir kt. Teigiamai nuteikia faktas, kad Šakių rajono jaunimo gyvenime mažiausiai svarbūs du dalykai vienatvė ir susitaikymas su likimu. Dauguma jaunimo racionaliai ir apgalvotai rikiuoja savo gyvenimo prioritetus: kaip labiausiai svarbų veiksnį savo gyvenimo perspektyvai nurodė darbo ir karjeros siekimą (4,47 balo) bei studijas (4,25 balo). Tačiau Šakių rajono jaunimo elgsenai ir motyvacijai mažai svarbūs kūrybingumas (3,99), turiningas dvasinis gyvenimas (3,76 balo), lyderiavimas (3,35 balo). Religingumas, kaip vertybė, jaunimui taip pat mažai 8

9 svarbi (3,35 balo). Pagrindinis religijos pasaulėžiūros šaltinis jaunuoliui yra jo šeima, jos tradicijos bei pažiūros. Galima daryti prielaidą, kad religinės organizacijos turėtų labiau įtraukti šeimas, jaunimą skleisti ir propaguoti dvasines vertybes. Neramina, kad tik 31 poziciją jaunimo vertybių skalėje užima bendruomeniškumas (4,14 balo), 32 valstybės nepriklausomybė (4,12 balo) ir 40 poziciją tautiškumas bei pagarba tradicijoms (3,84 balo). Ir fokus grupių interviu duomenys rodo, kad tarp jaunimo pastebimos etnokultūrinio identiteto nykimo tendencijos, pasireiškiančios sumažėjusiu poreikiu įvairioms etninėms kultūros raiškos formoms, išaugusiu dėmesiu netradicinėms poilsio ir švenčių formomis. Jaunimo vertybines nuostatas veikia šalyje vyraujanti informacinė erdvė, masinės kultūros propaguojami vartotojiškos visuomenės principai, ignoruojantys pilietinio ir tautinio solidarumo idealus, kūrybiškumą. Etnokultūrinis ugdymas naudojant šiuolaikines švietimo ir ugdymo formas yra labai svarbus, nes daugiau nei trečdalis Šakių rajono jaunimo norėtų, kad mokykloje būtų mokoma tradicinių amatų, liaudies šokių. Didžioji dalis Šakių rajono jaunuolių jaučia laisvo laiko trūkumą. Labiausiai jaunimas įtraukiamas ir įsijungia laisvalaikiu į vietos bendruomenių kultūrinę veiklą, tačiau jai trūksta profesionalumo, meninės vertės. Ypač vangiai laisvalaikiu įsitraukiama į aplinkosauginę, socialinę (savanorystė), ekonominę (darbinę) veiklą. Didžioji dalis jaunimo sugeba planuoti savo laiką, tačiau beveik 10 proc. negali pasakyti ar įvertinti savo darbo/ studijų ir laisvalaikio santykio, o 14 proc. mano, kad yra per mažai užsiėmę. Šakių rajono kaimo vietovėse gyvenantis bei dirbantis jaunimas turi itin ribotas jaunimo laisvalaikio praleidimo galimybes, kurios pritaikytos labiau moksleiviams. Ypač trūksta organizuotų laisvalaikio praleidimo galimybių m. jaunimui, trūksta jaunimo pomėgius bei interesus atitinkančių organizacijų, kurios užsiimtų kelionių organizavimu, sportu, šokiais, renginių bei įvairių projektų organizavimu. Beveik 90 proc. jaunų žmonių teigė esantys laimingi, tačiau jaunimas labiausiai nepatenkintas materialine padėtimi, 43,3 proc. jaunuolių norėtų pakeisti savo materialinę padėtį. Kas penktas jaunuolis (21,6 proc.) yra nepatenkintas savo laisvalaikio praleidimo būdais, panašiai tiek pat jaunimo (20,6 proc.) norėtų geresnių santykių su tėvais bei šeimoje (17,5 proc.). Kiek mažiau dirbančių jaunuolių norėtų pakeisti darbą, tačiau supranta, kad visuotinės bedarbystės sąlygomis tą padaryti labai sunku. Jaunimui labiausiai priimtinas nedarbo problemos sprendimo būdas yra vidinė ir išorinė emigracija, tik nedidelė dalis imtųsi iniciatyvos kurti savo verslą. Viena didžiausių problemų, su kuria susiduria jauni žmonės Šakių rajone, yra nedarbas, antra ir trečia pagal svarbumą problemos yra žalingi įpročiai, materialinis nepriteklius. Šakių rajono jaunimo aktualiausios problemos panašios kaip ir visoje Lietuvoje. Nesėkmingas integravimasis į darbo rinką bei užimtumo stoka yra vieni svarbiausių neigiamų veiksnių, sąlygojančių daugelį kitų jaunimo problemų atsiradimą žalingų įpročių plitimą, nesugebėjimą įsigyti būstą. Paprašyti išvardinti tris opiausias problemas vyresnės amžiaus grupės (25 30 m.) jaunimas dažniausiai įvardino nedarbo bei būsto įsigijimo problemas, jaunesnieji užimtumo (būrelių) įvairovės trūkumą, laisvalaikio praleidimo būdų trūkumą. 9

10 Vykdant tyrimą buvo siekta išsiaiškinti, kaip jaunimas vertina savo ateitį, ar sieja ją su gimtuoju rajonu. 23 proc. tyrime dalyvavusio jaunimo savo ateitį sieja su Šakių kraštu. Būtent ši dalis nurodė, kad patinka čia gyventi. Pasiskirstymo pagal amžiaus grupes analizė parodė, kad tai vyresnės amžiaus grupės jaunimas (25 30 m.), kurie čia atradę savo namus, turi darbą, šeimas. Tarp šios grupės respondentų 50,0 proc. nori gyventi čia. Taip pat kas penktas m. ir kas šeštas m. jaunuolis nori pasilikti gyventi rajone. 26,4 proc. jaunuolių galvoja kada nors išvykti iš rajono. Didžiausią šią nuomonę išreiškusių respondentų dalį (32,5 proc.) sudaro jaunimas iki 18 m. amžiaus bei 24,2 proc m. amžiaus. Jie norės vykti mokytis į kitus šalies ar užsienio miestus. Kaip vieną iš problemų galima paminėti tai, kad kaimo vietovėse jaunimo aktyvumas žemesnis, ten ir renginių mažiau. Todėl reikia vykdyti jaunimo veiklos dekoncentraciją, stiprinti jaunimo veiklą provincijoje, kaimuose. Kaimuose trūksta lyderių, aktyvių žmonių, kurie organizuotų jaunimo veiklą ar paskatintų jaunimą organizuoti veiklą patiems. Savanorystė silpna, ypač kaimo vietovėse. Reikia ieškoti jaunimą motyvuojančių priemonių. Dažnai sunku įrodyti, kad visa tai daroma jų pačių labui, jog būtina savanoriška veikla norint, kad gyvenimas būtų įdomesnis, gražesnis. Aktyvios jaunimo organizacijos Šakių rajone. Šeima, mokykla, bažnyčia, vaikų ir jaunimo organizacijos, klubai, kitos institucijos sudaro galimybes bręstančiai asmenybei imtis veiklos, kurios metu įmanoma atsirinkti ir susidaryti tvirtą vertybių sistemą. Didelį poveikį jaunimo poreikiams ir vertybėms daro neformali vaikų ir jaunimo veikla, įvairialypė papildomo ugdymo veikla. Daugelis žmonių visuomeninėse organizacijose išmoksta to, ko nemokoma kitur: demokratiško gyvenimo būdo. Jaunimo reikalus rajone koordinuoja Šakių rajono jaunimo reikalų taryba, Jaunimo organizacijų susivienijimas,,apskritas stalas, kuris jungia aktyviai veikiančių 15 jaunimo organizacijų. Viena seniausiai veikiančių jaunimo klubas Žibintas (1999). Jauniausios organizacijos jau veikia vidutiniškai 2 metus. Pastaruoju metu per mažai aktyviai veikia sporto ir kūrybos klubas, gamtos mylėtojų, religinės organizacijos. Su jaunimu nuolat dirba miesto ir kaimo mokyklos, rajono Vaikų teisių apsaugos tarnyba, Šakių policijos komisariato viešosios tvarkos skyrius, seniūnijų soc. darbuotojai. Rajone priskaičiuojama apie 50 su jaunimu dirbančių organizacijų ir įstaigų. Šakių rajono jaunimas, vertindamas bendrą tendenciją jaunimo politikos srityje pastebėjo, kad ji plėtojama teigiama kryptimi: plėtojamas jaunimo dialogas su vietos valdžios institucijomis ir šis ryšys sistemingas, taigi ne atsitiktinis. Apskritojo stalo lyderiai, dalyvaujantys respublikiniame jaunimo judėjime, teigia, kad Šakių rajono jaunimo politika atrodo neblogai. Rajone yra proc. aktyvaus jaunimo, o kiti dalyvauja renginiuose kaip dalyviai ar pasyvūs stebėtojai. Tarp pasyvaus jaunimo nemažai socialiai remtinų žmonių. Be savo renginių organizavimo, jaunimas įsijungia į kitų institucijų ir bendruomenių organizuojamus renginius, ypač kultūrinėje srityje. Kitose srityse tokio aktyvumo trūksta. Šakių rajono jaunimo organizacijų veiklos sinergija pasireiškia per bendras iniciatyvas, bendras idėjas, bendrus projektus, palaikant ir bendradarbiaujant visiems suinteresuotiems veikėjams, norintiems, kad jaunimas liktų gyventi rajone. Jaunimo lyderiai mano, kad pastoviai ir kantriai dirbant galima pasiekti gerų rezultatų. 10

11 Šakių rajono jaunimo integracijos gerinimo į politinį, ekonominį socialinį, kultūrinį rajono gyvenimą strateginis tikslas sudaryti šiuolaikinius standartus atitinkančias sąlygas Šakių rajono jaunimo socialinei raidai, individualių ir socialinių poreikių vystimuisi ir tenkinimui, asmeninių vertybinių orientacijų sistemai formuotis. Šio strateginio tikslo įgyvendinimui, taikant vietos veikėjų dalyvavimo metodą, nustatyti keturi Šakių rajono jaunimo politikos prioritetai. 1 prioritetas. Stiprinti šeimos kaip socialinio instituto vaidmenį ugdant jauną žmogų (pilietį). Prioritetui įgyvendinti rekomenduojama: organizuoti rajono jaunų šeimų švietimą ir konsultavimą namų ūkio organizavimo, bendravimo, šeimos tradicijų formavimo, laisvalaikio organizavimo, verslumo ugdymo, profesinių ir buitinių įgūdžių bei patirties perdavimo klausimais; skleisti lietuviškos šeimos modelio gerosios praktikos pavyzdžius; populiarinti religinių bei bendruomeninių organizacijų veiklą, įtraukiant jaunimą, skleidžiant ir propaguojant dvasines vertybes, skatinant aktyvumą ir kūrybiškumą. 2 prioritetas. Gerinti jaunimo saugumą viešosiose erdvėse (gamtos ir poilsio vietos, gatvė, mokykla). Prioritetui įgyvendinti rekomenduojama: suteikti žinių ir ugdyti jaunimo dorovines vertybes: tolerantiškumą, savivertę, savikontrolę ir atsakomybę; įkurti ir atnaujinti jaunimo laisvalaikio (poilsio ir sporto) zonas bei viešąsias erdves kaimo vietovėse; aktyviai ir nuolat formuoti jaunimo laisvalaikio organizavimo įpročius; organizuoti jaunimą savanorystės principu teikti socialinę, psichologinę pagalbą socialinę atskirtį patiriantiems jauniems žmonėms; pagal principą iš apačios į viršų parengti ir įgyvendinti Šakių rajono įvaizdžio gerinimo programą. 3 prioritetas. Skatinti naujų darbo vietų rajone kūrimą jaunimui. Prioritetui įgyvendinti rekomenduojama: remti naujų darbo vietų orientuotų į vietos išteklių panaudojimą ir rajono konkurencinių pranašumų stiprinimą, kūrimą ir gyvybingumo palaikymą; rajono savivaldybės taryboje pritarti tik novatoriškiems ir į naujų darbo vietų kūrimą orientuotiems, siekiantiems įtraukti jaunimą projektams pagal Šakių krašto integruotą vietos plėtros strategiją Gyvensenos kokybės gerinimas Šakių rajono kaimo vietovėse ir kitas savivaldybės teritorijoje įgyvendinamas strategijas bei programas; plėsti bibliotekų ir seniūnijų internetinių centrų teikiamų paslaugų asortimentą, orientuojantis į naujų darbo vietų kūrimą, komercionalizuoti paslaugas; išlaikyti iš valstybės ir savivaldybės biudžeto finansuojamų darbo vietų, įskaitant ir viešuosius darbus, skaičiaus balansą Šakių miesto ir kaimo vietovėse; ugdyti jaunų žmonių verslumą, informuoti apie profesinės veiklos ir karjeros galimybes Šakių krašte, ugdyti jaunimo verslo mentorius. 4 prioritetas. Gerinti Šakių krašto jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų veiklą. Prioritetui įgyvendinti rekomenduojama: 11

12 tobulinti jaunimo organizacijų lyderių ir su jaunimu dirbančių organizacijų darbuotojų kvalifikaciją; gerinti savanoriškų jaunimo organizacijų veiklos organizavimą (stambesnių asocijuotų struktūrų veiklai turėtų vadovauti samdomi profesionalūs vadybininkai); išanalizuoti ir įvertinti kultūros, švietimo centruose, mokyklose ir kitose organizacijose teikiamų paslaugų kokybę. Kultūros, švietimo, vietos bendruomenių centruose ir mokyklose mokyti tradicinių amatų, liaudies šokių, ekologijos ir sveikos gyvensenos; intensyvinti rajono jaunimo organizacijų ir su jaunimu dirbančių organizacijų projektinę veiklą; viešinti ir populiarinti sėkmingai veikiančias jaunimo organizacijas, jų tikslus, motyvuoti jaunimą dalyvauti veikloje. Formuojant ir įgyvendinant Šakių rajono savivaldybės jaunimo politiką, turėtų būti naudojami novatoriški metodai, kurie leistų pasiekti geriausių rezultatų. Kiekvienais metais pasiekti rezultatai vertinami organizuojant viešą konferenciją. Išvados 1. Šakių rajono jaunimas vertindamas vertybes nuostatas, daugiau linko į asmeninę nei visuomeninę gerovę. Didžiausią reikšmę rajono jaunimo elgsenai ir motyvacijai turi šeimos gerovė, tikra draugystė ir meilė, pagarba tėvams, asmeninė laisvė, pagarba sau, gyvenimo prasmė, tikslo turėjimas, sėkmė asmeninių tikslų pasiekime, išmintis, nuolatinis žinių siekimas. Mažiausią reikšmę turi religingumas, susitaikymas su likimu, vienatvė, kūrybingumas, turiningas dvasinis gyvenimas, lyderiavimas. 2. Absoliuti dauguma (apie 90 proc.) rajono jaunimo jaučiasi laimingi, optimistiškai nusiteikę, linkę tikėti geresne ateitimi, tačiau (apie 43 proc.) jaunuolių yra nepatenkinti materialine padėtimi. Vienos didžiausių problemų su kuriomis susiduria jauni žmonės Šakių rajone, yra: jaunimo nedarbas, žalingi įpročiai, materialinis nepriteklius. Jaunimui labiausiai priimtinas nedarbo problemos sprendimo būdas yra vidinė ir išorinė emigracija. Tik nedidelė jaunimo dalis imtųsi iniciatyvos kurti savo verslą. 3. Jauni žmonės domisi daugeliu dalykų, tačiau didžiajai daugumai (49,9 proc.) užsiimti mėgstama veikla trukdo menki finansai. Didelė dalis jaunimo laisvalaikį praleidžia namuose, bendraujant su draugais, jaunimas retai renkasi mokamas pramogas, nuolat ieško pigesnių būdų praleisti laisvalaikį. Kaimo vietovėse jaunimo aktyvumas žemesnis, renginių mažiau, jie, lyginat su Šakių miesto jaunimu, turi mažiau galimybių laisvalaikiui turiningai praleisti. 5. Didžiausią įtaką jaunimo dalyvavimui visuomeninėje veikloje ir politikoje turi jaunimo asmeninė motyvacija, mokymo ir ugdymo įstaigų, jaunimo organizacijų veikla. Šeimos vaidmuo yra svarbus ugdant pilietiškumą, patriotizmą ir kitas vertybes. 6. Šakių rajono jaunimo integracijos gerinimo į politinį, ekonominį socialinį, kultūrinį rajono gyvenimą strateginis tikslas sudaryti šiuolaikinius standartus atitinkančias sąlygas Šakių rajono jaunimo socialinei raidai, individualių ir socialinių poreikių vystimuisi ir tenkinimui, asmeninių vertybinių orientacijų sistemai formuotis. Strateginio tikslo įgyvendinimui numatyti prioritetai: 1) stiprinti šeimos kaip sociali- 12

13 nio instituto vaidmenį ugdant jauną žmogų (pilietį); 2) gerinti jaunimo saugumą viešosiose erdvėse; 3) skatinti naujų darbo vietų rajone kūrimą jaunimui; 4) gerinti Šakių krašto jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų veiklą. 7. Reikalinga aktyviai ir nuolat formuoti jaunimo laisvalaikio organizavimo įpročius ir įgūdžius. Šakių rajone, ypač kaimo vietovėse, reikalingos atviros erdvės sporto aikštynai, parkai, jaunimo centrai (arti namų), kuriuose jaunuoliai patys sau galėtų organizuotis įvairias veiklas. Šakių rajono mokyklose ir kultūros centruose dominuoja formalios laisvalaikio organizavimo formos, kurios dažnai nepatraukia jaunimo dėmesio, netenkina jaunimo interesų. Literatūra 1. Aleksandravičius, A., Atkočiūnienė, V., Navasaitienė, S., Vosylienė E. (2010). Šakių rajono jaunimo pagrindinių problemų, poreikių ir vertybinių nuostatų mokslinio tyrimo ataskaita. ASU. 2. Aramavičiūtė, V. (2005). Vyresniųjų mokinių vertybių internalizacijos būklė ir kaita. Auklėjimas ir dvasinė asmenybės branda. Vilnius: Gimtasis žodis. 3. Čiužas, A. (2005). Akademinis jaunimas: gyvenimo būdas ir vertybės. Vilnius:VPU. 4. Berling, J., Krebsbach, M., Kurka, M. (1997). Values as sources of economic and cultural conflict. www. users. muohio. edu/ shermac/p412/team297.shtml [ ]. 5. Jonhson, L. C. (2001). Socialinio darbo praktika. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija. 6. Leonavičius, J. (1993). Sociologijos žodynas. Kaunas: Technologija. 7. Martinėnienė, R. (2000). Regioninė jaunimo politika. Vilnius. 8. Raths, L. E. (1999). Values and teaching. A Bell and Howell Company. 9. Rokeach, M. (1977). The nature af human values and value systems. Smifh M. A. Practical guide to Value Clasification. La Jolla: University asociates. 10. Šakių jaunimo organizacijų sąjungos Apskritasis stalas strateginis planas metams. [ ]. 11. Šakių krašto integruota vietos plėtros strategija Gyvensenos kokybės gerinimas Šakių rajono kaimo vietovėse (2008). Šakiai. 12. Šakių rajono savivaldybės jaunimo politikos koncepcija. documents/3124.doc [ ]. 13. Ядов, В. А. (1983). Саморегуляция и прогнозирование социального поведения личности. Ленинград. 14. Формирование жизненных ценностей и приоритетов. pages/1_pages_70.html [ ]. 13

14 YOUTH VALUES, NEEDS AND OPPORTUNITIES TO MEET THE REQUIREMENTS: CASE OF ŠAKIAI DISTRICT Vilma Atkočiūnienė, Stasė Navasaitienė, Alvydas Aleksandravičius University of Aleksandras Stulginskis Summary Lithuanian rural areas are rapidly aging. This phenomenon is influenced by the decrease of youth in rural areas. Post-industrial society values, norms and attitudes are fundamental changing in Lithuania, like in other EU countries. Recent changes form new challenges and uncertainties of rural development decision-makers and practitioners. To maintain a viable Lithuanian rural areas in the future, rural policy and management tools have to be more oriented to the needs of young people. The aim of research is to perform youth needs and moral values and the analysis based on the area of youth policy priorities in Šakiai district. Research object needs and attitudes of years old residents' and youth organizations activities in Šakiai district. To determine youth needs, values and attitudes were used literature and secondary data analysis, questionnaire, focus group interviews, analysis and synthesis, SWOT analysis, expert evaluation, comparison, logical modeling, visualization and other methods. The analysis of questionnaire surveys, focus groups, interviews and document analysis, allow to determinate the priorities of youth integration into the Šakiai district public life. Keywords: policy of youth, values, needs of youth. JEL codes: L310, R230, R

15 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 3 (32). Research papers. ĮMONIŲ SOCIALINĖS ATSAKOMYBĖS GAIRĖS STIPRINANT PREKĖS ŽENKLO REPUTACIJĄ Arvydas Bakanauskas, Vitalija Vanagienė Vytauto Didžiojo universitetas Pasaulinės darnaus vystymosi siekio nuostatos įpareigoja analizuoti įmonių socialinės atsakomybės (toliau ĮSA) koncepciją, kurios kontekste svarbus įmonių įtraukimas siekti ĮSA, stiprinant prekės ženklo reputaciją. ĮSA gairės nukreiptos į įmonių prekės ženklų reputacijos stiprinimą, taip pat kolegialiai padedančias įgyvendinti ĮSA institucijas. Tyrimo tikslas pateikti ĮSA gairių, stiprinant prekės ženklo reputaciją modelį. Tyrimui atlikti naudoti bendrieji mokslinio tyrimo metodai: mokslinės literatūros lyginamoji analizė ir sintezė, loginė analizė, grafinis modeliavimas. Pritaikant ĮSA gairių modelį, stiprinant prekės ženklo reputaciją reikia atsižvelgti į šias pagrindines gaires: ĮSA skatinimą, skaidrumo užtikrinimą, ĮSA palaikymo politikos (priemonių, veiksnių) vystymą, pasitelkiant įmonių jungimąsi į klasterį/tinklą ir ĮSA pareigūno pareigybės įvedimą (specialistų su specifiniu (ĮSA vadybos) išsilavinimu poreikį). Raktiniai žodžiai: įmonių socialinė atsakomybė, prekės ženklo reputacija. JEL codes: M31, M39. Įvadas XX a. aštuntajame dešimtmetyje iškelta idėja, jog socialiai atsakinga veikla įmonei yra pelninga. XX a ame dešimtmetyje iš įmonių imta reikalauti prisidėti prie darnaus vystymosi (angl. sustainable development) koncepcijos įgyvendinimo, derinant tarpusavyje tris ekonomikos, ekologijos, etikos veiklos matmenis (Pučėtaitė, 2009). Lietuvos verslininkai, norėdami sėkmingai konkuruoti tarptautinėje rinkoje, perima ir naujas žinias apie socialinės atsakomybės standartus. Integracija ir globalizacija įmonėms suteikė daug naujų galimybių, tačiau padidino jų valdymo sudėtingumą ir organizacines problemas. Padidėjusi plėtra užsienyje lemia didesnę atsakomybę ir skatina ją suvokti globaliniame kontekste. Tiek vartotojai, klientai, tiek įvairios nevyriausybinės organizacijos, veikiančios tarptautiniu mastu, dabar norės daugiau žinoti apie tai, kokiomis sąlygomis yra gaminami įvairūs produktai ir kokios yra šios gamybos pasekmės aplinkai. Dabar jau ir Lietuvos įmonės vertinamos remiantis socialinio priimtinumo kriterijais, todėl iš verslo subjektų bus reikalaujama pateikti informaciją, kuri tradicinėse (finansinėse) įmonių ataskaitose nebuvo įprasta (Vasiljevienė, 2008). Daugelis autorių sutaria, jog ilgalaikį įmonės konkurencingumą rinkoje lemia ĮSA (angl. Corporate Social Responsibility (CSR)) (Pučėtaitė, 2009; Bernatonytė, 2008; Dagilienė, 2010; Jasinskas, 2010 ir kt.). ĮSA padeda lengviau pasiekti abipusę naudą įmonei ir pirkėjui/vartotojui dėl prekės ženklo reputacijos kaip vieno iš jos vertės suvokimo elemento. ĮSA yra paremta teorija, kad organizacijos gali pasitikėti įmonėmis, kurios laikosi ĮSA principų (Šimanskienė, 2010). Tai skatina platesnio ĮSA konteksto (Vasiljevienė, 2008) prekės ženklo reputacijai pažinimo (Li, 2011; Graevenitz, 2007), kuri daugelio mokslininkų 15

16 kaip viena iš prekės ženklo vertės dedamųjų (Nam, 2009; Rijk, 2010; Chieng, 2011 ir kt.) pabrėžiama kaip esminė konkurencingumo rinkoje sąlyga. Bendrai, laikui bėgant, ši veikla gali sukelti prekės ženklo kaip ĮSA vertingo verslo turto stiprią reputaciją (Peloza, 2011; Moisescu, 2007). Pažymima, jog laikui bėgant prekės ženklo reputacija galutinai pajaučiama per pirkėjo patyrimą (angl. brand experience) (Brakus, 2009). Žinant tik kitų pirkėjų vertinimus (pvz., rekomendacijas) dėl prekės ženklo reputacijos, gaunama atitolusi nuo pirkėjo suvokimo informacija. Problemos ištyrimo lygis. Nors ĮSA yra gana nauja sąvoka Lietuvai, ji jau sulaukia nemenko mokslininkų dėmesio įvairiais aspektais (Pučėtaitė, 2009; Bernatonytė, 2008; Dagilienė, 2010; Jasinskas, 2010 ir kt.), tačiau jos sąsajos su prekės ženklo reputacija mažai diskutuotos, pagrinde užsienio mokslinėje literatūroje (Wang, 2006; Peloza, 2011; Minor, 2010). Pabrėžiama, jog prekės ženklo reputacija yra viena iš svarbiausių klausimų per ateinančius metus, kuri dar nėra pakankamai išsamiai ištirta (Anselmsson, 2006) ĮSA požiūriu. Tad galima kelti probleminį klausimą kokios galimos ĮSA gaires, stiprinant prekės ženklo reputaciją? C. S. Lai (2010) teigia, jog ĮSA ir prekės ženklo reputacijos sąveikos teoriniai ir empiriniai tyrimai šiuo metu dar reti. Tai rodo nagrinėjamos problemos tęstinumą. Tyrimo objektas ĮSA gaires stiprinant prekės ženklo reputaciją. Tyrimo tikslas išanalizavus mokslinę literatūra, pateikti ĮSA gairių, stiprinant prekės ženklo reputaciją modelį. Tyrimo tikslui pasiekti numatomi tokie uždaviniai: nustatyti ĮSA ir prekės ženklo reputacijos sąsajas; identifikuoti įsa gaires, stiprinant prekės ženklo reputaciją. Tyrimo metodika. Siekiant straipsnio tikslo, atlikta mokslinės literatūros kokybinė turinio analizė. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos autorių nuomonių ĮSA ir reputacijos sąveikos tematika kokybinių ir kiekybinių tyrimų rasti nepavyko, analizuota daugiausia užsienio autorių mokslinė literatūra (Anselmsson, 2006; Kivenzor, 2007; Graevenitz, 2007; Hicks, 2008; Brakus, 2009; Guo, 2010; Minor, 2010; Li, 2011 ir kt.). Tyrimo laikotarpis apima metų mokslines publikacijas. Straipsnyje atskleidžiamas skirtingų autorių požiūris į ĮSA reikšmę ir jos gaires, stiprinant prekės ženklo reputaciją. Teoriniam tyrimui atlikti panaudoti bendrieji moksliniai tyrimo metodai: literatūros lyginimas, loginė analizė ir sintezė. Apibendrintos informacijos pagrindu, straipsnio diskusijos orientuotos į dviejų aspektų sąsajas: ĮSA ir prekės ženklo reputaciją, apjungiant grafinio modeliavimo metodu. ĮSA ir prekės ženklo reputacijos sąsajos Nors integralumo organizavimas yra būtina ĮSA veiksmingumo sąlyga, šis aspektas mažai analizuotas tiriant ĮSA plėtrą ir kuriant ĮSA gaires, stiprinant prekės ženklo reputaciją tiek užsienio, tiek Lietuvos organizacijų praktikoje (Pučėtaitė, 2009). Lietuvoje ĮSA sąvoka įmonių pradėta vartoti visai neseniai (Šimanskienė, 2010). Esminiu atspirties tašku Lietuvoje galime laikyti 2004 m. (Lietuvos įstojimą į ES). 16

17 ĮSA, pasitelkiant jos koncepciją, laikoma dideliu indėliu prekės ženklo reputacijai (Hicks, 2008). Prekės ženklo reputacija nusakoma kaip organizacijos kuriamo įvaizdžio atitikimas realioje situacijoje, grindžiant turima informacija (Minor, 2010). Ji priklausomai nuo ĮSA laikymosi gali būti: teigiama, neutrali ir neigiama (1 pav.). I (Organizacija vykdo ekonominius ir įstatyminius įsipareigojimus) II (Reaguoja į visuomenės poreikius) III (Savanoriškai sprendžia visuomenės socialines Išorinė ĮSA Rinka (+/-) Aplinkosauga (+/-) Visuomenė (+/-) Vidinė ĮSA Darbo vieta (+/-) Rinkodara (+/-) Įtaka PREKĖS ŽENKLO REPUTACIJA Teigiama, neutrali, neigiama LYGMENYS Įmonių darnaus vystymosi užtikrinimas DIMENSIJOS 1 pav. ĮSA ir prekės ženklo reputacijos sąsajų modelis (Vilkė, 2011; Li, 2011; Darbo..., 2006) Anot K. Li (2011) prekės ženklo reputaciją galime apibrėžti kaip socialiai atsakingo verslo veiklą, tad galima teigti, jog ĮSA, pagal kurią verslo dalyviai į savo veiklą ir į santykius su suinteresuotosiomis šalimis savanoriškai įtraukia socialinius, aplinkosauginius ir kitus klausimus (Oficialus ES apibrėžimas, patvirtintas Europos ĮSA forumo galutinėje ataskaitoje 2004 m. birželio 29 d.) (Gudonienė, 2007) itin tinka jai stiprinti. ĮSA koncepcija yra plataus spektro procesas, apimantis visą produkto/ paslaugos gamybos/ kūrimo ciklą ir su tuo susijusius aplinkosauginius, socialinius, finansinius bei etinius aspektus (Darbo..., 2006). Dar kitaip ĮSA įvardijama kaip organizacijos veikla, peržengianti teisinius reikalavimus, apimanti ne tik įprastus verslui ekonominius, bet ir socialinius bei aplinkosauginius aspektus ir įnešanti indėlį į įmonių darnaus vystymosi užtikrinimą (Jasinskas, 2010). Minėti aspektai klasifikuojami į šias pagrindines išorines (rinka, aplinkosauga, visuomenė) ir vidines (rinkodara, darbo vieta) dimensijas. Jų išpildymui, atitinkant ĮSA koncepciją, organizacija turi vykdyti ekonominius ir įstatyminius įsipareigojimus (I ĮSA lygmuo), reaguoti į visuomenės poreikius (II ĮSA lygmuo). Tačiau pasak R. Pučėtaitės (2009), ĮSA praktikoje reiškiasi tuo, jog įmonės savanoriškai prisiima koncepcijos dimensijų atsakomybę už vykdomo verslo gerovę (III ĮSA lygmuo). Anot C. S. Lai (2010) ĮSA turi turėti teigiamą įtaką prekės ženklo reputacijai. Vis dėlto įmonių praktikoje dažnai pastebimi atvejai, kai ĮSA politika kuriama tik dėl reklamos, o deklaruoti įsipareigojimai nevykdomi, etiniai principai neintegruojami į organizacijos funkcijas. Taigi, kai organizacijoje nėra arba trūksta integralumo, darbuotojai gali elgtis veidmainiškai, neatsižvelgdami į išorinių suinteresuotųjų lūkes- 17

18 čius. Be to, jų sprendimai bei elgesys gali sąlygoti netgi įmonių žlugimą. Tai blogina prekės ženklo reputaciją, sąlygoja visuomenės įtarumą jos atstovų atžvilgiu, o įmonei prabilus apie etinius, socialinius, ekologinius įsipareigojimus, žodžiai gali būti vertinami skeptiškai ar netgi ciniškai. Tai leidžia teigti, kad ĮSA gairių integralumas yra būtina ĮSA veiksmingumo sąlyga (Pučėtaitė, 2009). ĮSA gairės, stiprinant prekės ženklo reputaciją Prisiimant ĮSA koncepciją būtina tartis ir diskutuoti dar prieš imantis veiksmo/ ų (Murphy, 2004). Šiam teiginiui pritaria R. Pučėtaitė (2009), išplečiant nuomonę, jog tvari raida įmanoma tik atsižvelgiant į nuomonių įvairovę ir plėtojant įvairių socialinių grupių bei institucijų dialogą. Pabrėžiama, jog tai svarbu ne tik ieškant tvarių raidos kelių, bet ir apskritai siekiant užtikrinti demokratinę raidą (Kaminskienė, 2008). Stiprus prekės ženklas turi solidžią reputaciją (Chieng, 2011; Zamri, 2011; Kivenzor, 2007; Guo, 2010), kurią dar labiau gali nulemti daugelis identifikuotų ĮSA koncepcijos gairių (2 pav.). N. Vasiljevienės teigimu, ĮSA gaires galima skirstyti į tris sritis (Vasiljevienė, 2008): - ĮSA skatinimą (ĮSA supratimo gilinimas; tyrimai ĮSA tematika; verslo įmonių, valdžios ir NVO partnerystė; ĮSA priemonių įgyvendinimo verslo įmonėse stimulai; vadybos priemonės ISO standartai (9001:2008; SA 8000; ISO 26000; 22000:2005: 14001:2005 ir kt.) (Šimanskienė, 2010; Mickaitis, 2009); - Skaidrumo užtikrinimą (Kodeksai, socialinės ataskaitos, ĮSA ženklai, socialiai atsakingas investavimas; reklama); - ĮSA palaikymo politikos (priemonių, veiksnių) vystymas (Darnus socialinis ekonominis vystymasis; socialinė politika; gamtosaugos politika; viešieji pirkimai; prekybos bei eksporto politika). R. Pučėtaitė (2009) pažymi, jog ĮSA gairių integralumui suponuojamas poreikis tokiose įmonėse ilgainiui ĮSA pareigūno pareigybei atsirasti. Tad atitinkamai formuosis kvalifikuotų specialistų su specifiniu (ĮSA vadybos) išsilavinimu poreikis. Taip pat neišvengiamas įmonių jungimasis į klasterį/tinklą (Lietuvos nacionalinis atsakingo verslo tinklas buvo įsteigtas 2005 m. balandį) (LR Socialinės..., 2012), kurio dėka gali būti veiksmingiau sprendžiami ĮSA probleminiai klausimai. 18

19 ĮSA PALAIKYMO POLITIKOS (PRIEMONIŲ, VEIKSNIŲ) VYSTYMAS SKAIDRUMO UŽTIKRINIMAS ĮSA SKATINIMAS Darnus vystymasis (angl. sustainable development) Kodeksai (angl. codes) ĮSA supratimo gilinimas (angl. Awareness raising) Socialinė politika (angl. social policies) Gamtosaugos politika (angl. Environmental policies) Viešieji pirkimai (angl. public procurements) Prekybos bei eksporto politika (angl. trade and export policies) Socialinės ataskaitos (angl. reporting) Į SA ženklai (angl. labels) Socialiai atsakingas investavimas (angl. Socially responsible investment) Reklama (angl. advertising) Tyrimai ĮSA tematika (angl. researches) Verslo įmonių, valdžios ir NVO partnerystė (angl. public-private partnership) ĮSA priemonių įgyvendinimo verslo įmonėse stimulai (angl. business incentives) Vadybos priemonės (angl. management tools) ISO standartai Jungimasis į klasterį/tinklą PREKĖS ŽENKLO REPUTACIJA ĮSA pareigūno pareigybė 2 pav. ĮSA gairių modelis, stiprinant prekės ženklo reputaciją (Vasiljevienė, 2008; Pučėtaitė, 2009; Li, 2011; Šimanskienė, 2010; Wang, 2006) 19

20 Taigi ĮSA gairių identifikavimas, stiprinant prekės ženklo reputaciją leido pasiūlyti modelį, kuris ateityje gali būti tikrinamas atlikus empirinius tyrimus ir koreguotinas (atnaujinamas), eliminuojant netinkamus ir įvedus naujus gairių aspektus. Tai galima atlikti, panaudojant anketinės apklausos, fokus grupės metodus. Vertinime galėtų dalyvauti ekspertai (pvz., už ĮSA diegimą įmonėse atsakingų asmenų požiūris) ir X prekės ženklų produkcijos gamintojai ir/paslaugų teikėjai bei pirkėjai ir/ arba vartotojai. Tyrimas turėtų būti orientuotas į paminėtų tikslinių respondentinių grupių nuomonių lyginimą, nustatant reikšmines 2 paveiksle pateiktas gaires, stiprinant prekės ženklo reputaciją, t. y. eliminuojant netinkamas, identifikuojant naujas. Išvados 1. Prekės ženklo reputacijos ir ĮSA apibrėžimai rodo, jog šios sąvokos viena su kita susijusios ir kartu papildančios. ĮSA remiantis vidinėmis (rinkodaros, darbo vietos) ir išorinėmis (aplinkosaugos, rinkos, visuomenės) sandaros dimensijomis, sąlygoja prekės ženklo reputaciją. 2. Pritaikant ĮSA gairių modelį, stiprinant prekės ženklo reputaciją, reikia atsižvelgti į šias pagrindines gaires: ĮSA skatinimą, skaidrumo užtikrinimą, ĮSA palaikymo politikos (priemonių, veiksnių) vystymą, pasitelkiant įmonių jungimąsi į klasterį/tinklą ir ĮSA pareigūno pareigybės įvedimą (specialistų su specifiniu (ĮSA vadybos) išsilavinimu poreikį)). Literatūra 1. Anselmsson J., Johansson U., Persson N. (2006). A conceptual framework for understanding Customer-based brand equity and price premium in grocery categories. [ ]. 2. Bernatonytė D., Simanavičienė Ž. (2008). Cases stydy of corporate social responsibility in Lithuania s business society /soc-economical/ G-Art-Bernatonyte_Simanaviciene.pdf [ ]. 3. Brakus J., Schmitt B. H., Zarantonello L. (2009). Brand Experience: What Is It? How Is It Measured? Does It Affect Loyalty? // Journal of Marketing. Vol Chieng F. Y. L., Goi C. L. (2011). Customer-based brand equity: a literature review. [ ]. 5. Dagiliene L. (2010). The Research of Corporate Social Responsibility Disclosures in Annual Reports. [ ]. 6. Darbo ir socialinių tyrimų institutas. (2006). Įmonių socialinė atsakomybė. [ ]. 7. Gudonienė, V., Leipuvienė, K. (2007). Taikomojo mokslinio tyrimo ataskaita Socialinių iniciatyvų versle analizė: nauda, kaštai, įtaka verslui ir visuomenei. [ ]. 8. Graevenitz, G. (2007). Which Reputations Does a Brand Owner Need? Evidence from Trade Mark Opposition. [ ]. 9. Hicks, C. (2008). Defining sustainability value. /news/technology/energyandenvironment/article239.html [ ]. 20

21 10. Guo, L.. (2010). Capturing Consumption Flexibility in Assortment Choice from Scanner. [ ]. 11. Jasinskas E., Simanavičienė Ž. (2010). Genetiškai modifikuotų produktų gamyba ir įmonių socialinės atsakomybės suderinamumas. /zurnalai/ekovad/15/ pdf [ ]. 12. Kaminskienė, L. (2008). Socialinė partnerystė mokyklinėje profesinio rengimo sistemoje. [ ]. 13. Kivenzor, G. J. (2007). Brand Equity Aberrations: Heritage Brand Perception Effects in Russian Markets. [ ]. 14. Lai, C. S., Chiu, C.J., Yang, C.F., Pai, D. C. (2010). The Effects of Corporate Social Responsibility on Brand Performance: The Mediating Effect of Industrial Brand Equity and Corporate Reputation. [ ]. 15. Li, K., Geng, Q., Shao B. (2011). Warranty Designs and Brand Reputation Analysis in a Duopoly. [ ]. 16. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (2012). [ ]. 17. Mickaitis A., Zaščižinskienė G., Pasvenskas T. (2009). Kokybės vadybos diegimas organizacijoje: žmogiškasis aspektas pdf [ ]. 18. Minor, D. B. (2010). Corporate Social Responsibility as Reputation Insurance: Theory and Evidence. [ ]. 19. Murphy, J. W. (2004). The consumer is not necessarily a Citizen. [ ]. 20. Moisescu, O. I. (2007). An analysis regarding descriptive dimensions of brand equity. [ ]. 21. Nam, Y., Kwak, Y. (2009). The Development of Dynamic Brand Equity Chase Model and Its Application to Digital Industry Based on Scanner Data. [ ]. 22. Peloza, J., Shang, J. (2011). Investing in Corporate Social Responsibility to Enhance Customer Value. [ ]. 23. Pučėtaitė R. (2009). Įmonių socialinės atsakomybės vadyba integralumo aspektu. [ ]. 24. Rijk G., Gulpers M. (2010). The third industrial revolution Multi-committed company (MCC): the archetype to capture consumer loyalty. [ ]. 25. Šimanskienė, L., Paužuolienė, J. (2010). Įmonių socialinės atsakomybės svarba Lietuvos organizacijoms // Management theory and studines for rural business and infrastructure development. Nr. 4 (23). 26. Vasiljievienė, N. ir Vasiljevas, A. (2008). Verslo ir visuomenės santykių kaita įmonių socialinė atsakomybė. Kaunas: Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai. Europos verslo ir inovacijų centras. 27. Vilkė, R. (2011). Corporate social responsibility implementation effectiveness improvement in Lithuania: model of local government involvement. Summary of Doctoral Dissertation. Vilnius. 28. Wang, Y., Kandampully, J.A., Polo, H., Shi, H. (2006). The Roles of Brand Equity and Corporate Reputation in CRM: A Chinese Study. [ ]. 21

22 29. Zamri, A., Rahmat, H. ( 2011). Customer s Brand Equity and Customer Loyalty: A Study on Hotel s Conference Market. [ ]. GUIDELINE OF COMPANY SOCIAL RESPONSIBILITY ENHANCING BRAND REPUTATION Arvydas Bakanauskas, Vitalija Vanagienė Vytautas Magnus University Summary Therefore, global guideline for seeking a regular development obliges to analyze conception of the companies social responsibility (hereinafter CSR) where it is very important to stimulate companies for seeking CSR enhancing reputation of brand name. CSR guideline is diverted to the enhancement of reputation of the brand name as well as institutions that may help to implement CSR. The aim of the research to identify possible CSR guideline enhancing reputation of the brand name. The guidelines for applying model CSR to strengthen the brand's reputation be taken into account the following main lines: the promotion of CSR, ensuring transparency, support CSR policy (measures factors) development through mergers in the cluster / network and the introduction of CSR Officer (for professionals with specific (CSR management), educational needs)). To implement this aim it was used general methods of scientific research for carrying out a research: comparative analysis and synthesis of scientific literature, logic analysis and graphic modelling. Key words: corporate social responsibility, brand reputation. JEL codes: M31, M39. 22

23 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 3 (32). Research papers. TAUSOJANČIOJO ŪKININKAVIMO PLĖTRA KARSTINIAME REGIONE: METODOLOGINIAI STRATEGINIO VALDYMO ANALIZĖS ASPEKTAI Alvydas Baležentis 1, Rolandas Kripaitis 2 1 Mykolo Romerio universitetas 2 Kauno technologijos universiteto Panevėžio institutas Siekiant užtikrinti tausojančiojo ūkininkavimo, atitinkančio darnaus vystymo principus, plėtrą karstiniame regione aktualu atlikti regiono ūkininkavimo sisteminę analizę ir tobulinti strateginį valdymą. Tyrimo tikslas parengti tausojančiojo ūkininkavimo plėtros karstiniame regione strateginio valdymo analizės metodologinius pagrindus. Tyrimo uždaviniai: 1) parengti regiono vystymo strateginio valdymo sisteminės analizės schemą; 2) suformuluoti ir aprobuoti tausojančiojo ūkininkavimo plėtros karstiniame regione strateginio valdymo analizės metodologinę schemą. Regiono strateginio valdymo analizei naudojami tokie tyrimo metodai: dokumentų analizė, anketinės apklausos, ekspertų vertinimai, strateginio planavimo metodai, geroji patirtis. Pagal apibendrintus atliktų tyrimų rezultatus parengta regiono vystymo strateginio valdymo sisteminės analizės schema ir tausojančiojo ūkininkavimo plėtros karstiniame regione strateginio valdymo analizės schema. Raktiniai žodžiai: karstinis regionas, regiono vystymas, sisteminė analizė, strateginis valdymas, tausojantis ūkininkavimas. JEL kodai: Q010, Q100, Q150. Įvadas Tyrimo aktualumas. Lietuvos žemės ūkio ir kaimo vystymo strateginiuose dokumentuose didelis dėmesys skiriamas darnaus vystymo principų taikymui. Šiuos principus ir tendencijas atitinka tausojančiojo ūkininkavimo valdymo sistema integruota išteklių valdymo sistema. Tausojantis ūkininkavimas visiškai derinasi su strategijų ir reglamentų (Geros..., 2004; Nacionalinė..., 2003; Ekologinio..., 2002; Commission..., 2000) strateginiais darnaus vystymo tikslais bei principais. Šiaurės Lietuvos karstiniame regione, vėliau ir kitų regionų ūkiuose, tausojančiojo žemės ūkio plėtrą inicijavo VšĮ Tatulos programa (Tausojančio..., 2003). Tausojančiojo ūkininkavimo karstiniame regione strateginio valdymo problemos ir tobulinimo kryptys yra mokslinių tyrimų objektas (Kripaitis, 2009, 2011; Baležentis, 2008) Pastaruoju metu tausojančiojo ūkininkavimo plėtra labai sulėtėjo, todėl yra svarbu atlikti šio regiono tausojančiojo ūkininkavimo plėtros sisteminę analizę, nurodyti strateginio valdymo kryptis ir parengti jos priemones. Tyrimo problema. Tausojančiojo ūkininkavimo karstiniame regione strateginio valdymo sistema yra nevisikai ištirta, todėl pirmiausia reikia suformuluoti tokio regiono sisteminės strateginės analizės metodologinius pagrindus. Tyrimo objektas Šiaurės Lietuvos karstinis regionas (Biržų, Pasvalio rajonai). Tyrimo dalykas sisteminė regiono vystymo strateginio valdymo analizė tausojančiojo ūkininkavimo plėtros pavyzdžiu. 23

24 Tyrimo tikslas parengti tausojančiojo ūkininkavimo plėtros karstiniame regione strateginio valdymo analizės metodologinius pagrindus. Tyrimo uždaviniai: 1) parengti regiono vystymo strateginio valdymo sisteminės analizės schemą; 2) suformuluoti ir aprobuoti tausojančiojo ūkininkavimo plėtros karstiniame regione strateginio valdymo analizės metodologinę schemą. Tyrimo metodika. Regiono strateginio valdymo analizei buvo naudojami: dokumentų analizė, anketinės apklausos, ekspertų vertinimai, strateginio planavimo metodai, geroji patirtis. Pagal apibendrintus atliktų tyrimų rezultatus parengta regiono vystymo strateginio valdymo sisteminės analizės schema ir tausojančiojo ūkininkavimo plėtros karstiniame regione strateginio valdymo analizės schema (plačiau metodikos elementai pateikti tekste). 1. Regiono vystymo strateginio valdymo sisteminės analizės schema Regiono vystymas ir jo strateginis valdymas yra sudėtinga, daugiapakopė, dinamiška sistema. Taigi jos tyrimui galima efektyviai taikyti sisteminės analizės metodologiją. Apibendrinus sisteminės analizės metodologinius principus, autoriai suformavo regiono vystymo strateginio valdymo sisteminės analizės schemą (lentelė), kuri apima: analizės stadijas ir etapus, analizuojamas (rengiamas, tobulinamas) programas, taikomus metodus. Lentelė. Regiono vystymo strateginio valdymo sisteminės analizės schema Analizės stadijos Analizės etapai Analizuojamos sistemos, programos Tyrimo metodai I Teisės aktų sistemos analizė Dokumentų analizė Vystymo sisteminė II Vystymo sąlygų analizė Anketinės apklausos diagnostika Vystymo valdymo problemų ir perspektyvų vertinimas nimai Ekspertiniai verti- III IV Finansinės paramos valdymo sistemos parengimas mavimas Finansinis progra- Vystymo valdymo programos parengimavimo metodai Strateginio plana- Vystymo sisteminis programavimas V VI Administravimo sistemos sukūrimas Geroji patirtis VII Visuomenės informavimo ir švietimo programos parengimas vimo Strateginio plana- metodai Regiono strateginio valdymo sisteminė analizė susideda iš dviejų stadijų: sisteminės diagnostikos ir sisteminio programavimo. Diagnostikos stadijoje svarbu identifikuoti trūkstamus arba taisytinus teisės aktus, atlikti regiono ekologinės rizikos veiksnių ir socialinės-ekonominės aplinkos analizę. Diagnostikos stadija baigiama vystymo valdymo problemų ir perspektyvų nustatymu bei įvertinimu. Strateginio programavimo stadija prasideda finansinės paramos valdymo sistemos ir paramos mechanizmų metodikų parengimu bei ekonominiu pagrindimu. Šioje stadijoje parengiama vystymo valdymo programa, numatanti vystymo priemones. Formuojant vystymo administravimo sistemą, atliekama institucijų funkcinė analizė, institucijų kompetencijos papildomos specifinėmis funkcijomis. Sisteminio progra- 24

25 mavimo stadija baigiama parengiant reginio visuomenės informavimo ir švietimo programą. 2. Tausojančiojo ūkininkavimo plėtros karstiniame regione strateginio valdymo analizės schema Šiaurės Lietuvos karstinis regionas yra vienas iš sudėtingiausių darnaus vystymo požiūriu, t. y. derinant ekonominius, socialinius ir ekologinius interesus. Darnaus vystymo principus geriausiai atitinka tausojančiojo ūkininkavimo plėtros valdymo sistema, tačiau jos strateginis valdymas yra nepakankamai ištirtas. Taikant regiono vystymo strateginio valdymo sisteminės analizės schemą, parengta ir aprobuota darnaus vystymo koncepciją, atitinkanti tausojančiojo ūkininkavimo plėtros strateginio valdymo sisteminės analizės schema. Pastaroji schema apima septynis etapus (pav.). I etapas. Šiaurės Lietuvos karstinio regiono ūkinės veiklos valdymo teisės aktų sistemos analizė. Teisės aktų, kurių reguliavimo objektas Šiaurės Lietuvos karstinis regionas, užuomazgos išryškėjo 1977 metais. Pagrindiniai, savo svarba ir reikšmingumu išsiskiriantys teisės aktai, reglamentuojantys karstinį regioną ir ūkinę veiklą jame, priimti iš karto po Nepriklausomybės atkūrimo, t. y m. Svarbu ištirti karstinio regiono ūkinės veiklos teisės aktų sistemiškumą įvairiais požiūriais. Šiaurės Lietuvos karstinio regiono ūkinės veiklos valdymo teisės aktų sistema šiame tyrime analizuota dviem požiūriais: chronologiniu ir darnaus vystymosi (aplinkosauginė, ekonominė ir socialinė plėtra). II etapas. Šiaurės Lietuvos karstinio regiono plėtros valdymo ypatumų ir sąlygų analizė bei įvertinimas darnaus vystymosi galimybių kontekste: ekologinės rizikos valdymo požiūriu Šiaurės Lietuvos karstinis regionas (Biržų ir Pasvalio rajonų savivaldybių teritorijos) yra padidintos rizikos teritorija. Todėl svarbu identifikuoti pagrindinius ekologinės rizikos valdymo veiksnius, susijusius tiek su gamtinėmis sąlygomis (gamtiniai veiksniai), tiek su ūkine veikla (antropogeniniai veiksniai); palankios ekonominės ūkininkavimo sąlygos vienas iš svarbiausių sėkmingo darnaus vystymosi elementų. Svarbiausias sąlygas apibūdina: žemės naudojimo tendencijos, pasėlių struktūra, gamybiniai rezultatai ir kt.; tinkamų socialinių sąlygų atspindys gyventojų užimtumas ir gera gyvenimo kokybė. Tarp socialinių sąlygų didelę reikšmę turi paties žmogaus nusiteikimas darbui ir pertvarkymams, kuriam įtakos turi žmonių gyvenimo ir ūkininkavimo būdas, tradicijos. Siekiant nustatyti ūkininkaujančių karstiniame regione nuomonę apie pertvarkymus darnaus vystymosi link, analizuojama regiono gyventojų demografinė padėtis, renkami ir analizuojami statistiniai duomenys apie regiono gyventojų užimtumą; rengiant ūkininkavimo plėtros valdymo programas ir renkantis ūkininkavimo valdymo sistemą karstiniame regione, būtina atsižvelgti į šiuolaikines ūkininkavimo tendencijas ir regiono aplinkos apribojimus, todėl labai svarbu nustatyti vietos ūkininkų galimybes, poreikius ir pan. 25

26 I etapas Šiaurės Lietuvos karstinio regiono ūkinės veiklos valdymo teisės aktų sistemos analizė Teisės aktų analizė chronologiniu požiūriu Teisės aktų sisteminė analizė darnaus vystymo požiūriu II etapas Šiaurės Lietuvos karstinio regiono plėtros valdymo ypatumų ir sąlygų analizė bei įvertinimas darnaus vystymosi galimybių kontekste Karstinio regiono ekologinės rizikos veiksnių valdymo analizė Regiono ekonominės socialinės aplinkos analizė Ūkininkaujančių karstiniame regione galimybių ir perspektyvų tyrimas III etapas Tausojančiojo ūkininkavimo plėtros valdymo problemų ir perspektyvų Šiaurės Lietuvos karstiniame regione ekspertinis vertinimas Problemos iškėlimas Klausimyno sudarymas Ekspertų parinkimas Informacijos apdorojimas, rezultatų analizė ir interpretacija IV etapas Finansinės paramos valdymo sistemos tausojančiojo ūkininkavimo plėtrai Šiaurės Lietuvos karstiniame regione parengimas Tausojančiojo ūkininkavimo plėtros valdymo paramos mechanizmo metodikos parengimas, ekonominis pagrindimas V etapas Tausojančiojo ūkininkavimo plėtros valdymo Šiaurės Lietuvos karstiniame regione programos parengimas Tausojančiojo ūkininkavimo plėtros valdymo programos priemonių nustatymas VI etapas Tausojančiojo ūkininkavimo administravimo sistemos sukūrimas Institucijų funkcinė analizė Institucijų kompetencijų papildymas specifinėmis funkcijomis VII etapas Šiaurės Lietuvos karstinio regiono visuomenės informavimo ir aplinkosauginio švietimo programos parengimas Regiono visuomenės informavimo ir aplinkosauginio švietimo programos priemonių nustatymas Pav. Tausojančiojo ūkininkavimo plėtros karstiniame regione strateginio valdymo analizės schema 26

27 Siekiant nustatyti ūkių apsirūpinimą gamybos priemonėmis, dirbančiųjų skaičių ūkiuose, ūkininkų aktyvumą, jų požiūrį į permainas ir tolesnes plėtros galimybes, atliekama sociologinė ūkininkaujančiųjų karstiniame regiono anketinė apklausa. III etapas. Tausojančiojo ūkininkavimo plėtros valdymo problemų ir perspektyvų Šiaurės Lietuvos karstiniame regione ekspertinis vertinimas darnaus vystymosi kontekste. Kokybinis ekspertinis tyrimo metodas taikomas, siekiant išsiaiškinti situaciją tausojančiojo ūkininkavimo plėtros valdyme karstiniame regione. Ekspertiniai vertinimai atliekami pagal tokius pagrindinius etapus: 1) problemų iškėlimas, 2) ekspertų atranka, 3) klausimynų sudarymas, 4) apklausos technikos parinkimas, 5) ekspertų skaičiaus nustatymas, 6) ekspertinio vertinimo procedūros, 7) vertinimo informacijos apdorojimas, 8) rezultatų analizė ir interpretacija. IV etapas. Viena iš esminių tausojančiojo ūkininkavimo plėtros valdymo problemų Šiaurės Lietuvos karstiniame regione, turinti įtakos ūkininkaujančių apsisprendimui imtis tausojančiojo ūkininkavimo valdymo sistemos valstybės finansinio valdymo mechanizmo nebuvimas. Ekonominių prielaidų tausojančiojo ūkininkavimo plėtros valdymo Šiaurės Lietuvos karstiniame regione pagrindimas atliekamas tokiu eiliškumu: lauko kultūrų technologinių kortelių tausojančiojo ūkininkavimo sistemai parengimas; galimo lauko kultūrų derlingumo nustatymas, laikantis nustatytų apribojimų ir sąlygų Šiaurės Lietuvos karstiniame regione; skirtumas tarp pelno, gaunamo taikant tradicinio ir tausojančiojo valdymo metodus. ES paramą darnaus vystymosi įgyvendinimui žemės ūkyje ryškiausiai atspindi ekologinio ūkininkavimo rėmimo nuostatos, kurias apibūdina ES reglamentai (EB) Nr. 834/2007 ir (EB) Nr. 889/2008. Atskira valstybė nustato tokį išmokos dydį (įvertinus jį sąlygojančius veiksnius), kuris atitinka šalies sąlygas ir neviršija ES teisės aktuose nustatytų dydžių. Ekologiniai ūkiai turi laikytis ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimų: ekologinis ūkis turi būti sertifikuotas, produkcija žymima ekologiškos produkcijos sertifikavimo ženklu, turi būti sudaryti sėjomainų planai, įgyvendinta nustatytos formos apskaita. Taigi ekologiškai ūkininkaujantys patiria tam tikrų papildomų išlaidų. Pagal ES rekomendacijas, kitų valstybių patirtį, parama apskaičiuojama remiantis prarastomis pajamomis bei papildomomis išlaidomis, kurios atsiranda dėl aplinkosauginių įsipareigojimų įgyvendinimo. Be to, ekologiniame žemės ūkyje gaminant žemės ūkio produkciją, kaip šalutinis efektas kuriamos ir viešosios gėrybės (užtikrinama maisto sauga ir kokybė, saugoma biologinė įvairovė, palaikomos gyvybingos ekosistemos, užtikrinamas kaimo gyventojų užimtumas ir pajamos). Iškyla atlyginimo ekologiškai ūkininkaujantiems už viešųjų gėrybių kūrimą problema. Todėl ekologiškai ūkininkaujančių ekonominei motyvacijai paskatinti skiriamas tam tikro dydžio priedas. Ekonominiai rodikliai, kurie naudojami nustatant išmokų dydį, įvertinami ES vidutinėmis kainomis ir, kintant rinkos sąlygomis, išmokų dydis koreguojamas. Šios nuostatos taip pat turėtų būti taikomos ir tausojančiojo ūkininkavimo atveju, nes ūkininkas taip pat kuria nurodytas viešąsias gėrybes. 27

28 Atskirose ES valstybėse narėse taikoma įvairi kompensacinių išmokų už aplinkosauginių reikalavimų įgyvendinimą nustatymo praktika. Dažniausiai ši praktika pagrindžiama tradicinio ir ekologinio ūkininkavimo technologijų, jų išlaidų ir gaunamų pajamų palyginimu. Tokios išmokos prisideda prie naujosios žemės ūkio politikos, pagrįstos ūkių daugiafunkciškumo ir darnaus vystymosi rėmimu, įgyvendinimo. V etapas. Tausojančiojo ūkininkavimo plėtros valdymo Šiaurės Lietuvos karstiniame regione programos parengimas. Ši tausojančiojo žemės ūkio plėtros Šiaurės Lietuvos karstiniame regione programa rengiama vadovaujantis: 1) bendraisiais strategijų ir programų rengimo principais; 2) Nacionaline kaimo plėtros strategija; 3) atsižvelgiant į specifines Šiaurės Lietuvos karstinio regiono sąlygas ir plėtros tikslus bei darnaus vystymosi koncepciją. Bendrieji programų rengimo principai nustatyti Strateginio planavimo metodikoje (Lietuvos..., 2011). Tausojančiojo ūkininkavimo plėtros valdymo Šiaurės Lietuvos karstiniame regione programoje atsižvelgta į specifines regiono sąlygas ir ūkininkavimo apribojimus bei darnaus vystymosi koncepciją, kurioje numatyti šie svarbiausieji prioritetai ir principai: nuosaikus ir darnus ūkio šakų ir regionų ekonomikos vystymasis; socialinių ir ekonominių skirtumų tarp regionų ir regionų viduje mažinimas, išsaugant jų savitumą; pagrindinių ūkio šakų (transporto, pramonės, energetikos, žemės ūkio, būsto, turizmo) poveikio aplinkai mažinimas; užimtumo didinimas, nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties mažinimas. VI etapas. Tausojančiojo ūkininkavimo administravimo sistemos sukūrimas. Atlikus valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuojančių dokumentų funkcinę analizę, taip pat taikant analogijų metodą, nustatoma koordinuotam tausojančiojo ūkininkavimo valdymo sistemos funkcijų vykdymui reikalinga administravimo sistema, papildyta specifinėmis funkcijomis. VII etapas. Šiaurės Lietuvos karstinio regiono visuomenės informavimo ir aplinkosauginio švietimo programos parengimas. Ši programa rengiama vadovaujantis jau prieš tai V etape minėtais bendraisiais programų rengimo principais, nustatytais Strateginio planavimo metodikoje, Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje, Lietuvos Respublikos visuomenės aplinkosauginio švietimo strategijoje ir veiksmų programoje, Lietuvos Respublikos valstybinėje aplinkos apsaugos strategijoje ir kituose teisės aktuose. Išvados 1. Regiono vystymo strateginio valdymo sisteminės analizės schema numato analizės stadijas ir etapus, analizuojamas programas, taikomus metodus. Pagrindinės strateginio valdymo sisteminės analizės stadijos: sisteminė diagnostika ir sisteminis programavimas. 2. Regiono vystymo strateginio valdymo sisteminės analizės taikymas tausojančiojo ūkininkavimo tyrimams karstiniame regione patvirtino tokių analizės etapų būtinumą: 1) atlikti regiono ūkinės veiklos valdymo teisės aktų sistemos analizę chronologiniu ir darnaus vystymo požiūriais; 2) išanalizuoti regiono vystymo valdymo ypatumus ir sąlygas bei įvertinti darnaus vystymo galimybes; 3) atlikti ekspertinį 28

29 tausojamojo ūkininkavimo plėtros regione valdymo problemų ir perspektyvų vertinimą; 4) parengti finansinės paramos valdymo sistemą; 5) parengti tausojančiojo ūkininkavimo regione plėtros valdymo programą; 6) sukurti regiono tausojančiojo ūkininkavimo administravimo sistemą; 7) parengti karstinio regiono visuomenės informavimo ir aplinkosauginio švietimo programą. 3. Parengtos regiono vystymo strateginio valdymo sisteminės analizės metodikos taikymas Šiaurės Lietuvos karstiniame regione leido sistemiškai diagnozuoti tausojamojo ūkininkavimo plėtros valdymo problemas ir parengti jo sistemines programas darnaus vystymo kontekste. Literatūra 1. Commission of the European Communities. (2000). Indicators for Integration of Environmental Concerns into the Common Agricultural Policy. Brussels. 2. Ekologinio žemės ūkio plėtros programa, patvirtinta LR žemės ūkio ministro įsakymu Dėl ekologinio žemės ūkio programos patvirtinimo // Valstybės žinios, Nr Geros ūkininkavimo praktikos reikalavimai, patvirtinta LR žemės ūkio ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-79 // Valstybės žinios, Nr Kripaitis, R. (2009). Tausojančio ūkininkavimo plėtros valdymo strateginės nuostatos Šiaurės Lietuvos karstiniame regione darnaus vystymosi kontekste. Daktaro disertacija Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras. 5. Kripaitis, R. (2011). Tausojančio ūkininkavimo strateginio valdymo kryptys karstiniame regione // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 1 (25). 6. LR Vyriausybė. (2011). Nutarimas Nr. 480 dėl LR Vyriausybės 2002 m. birželio 6 d. nutarimo nr. 827 Dėl strateginio planavimo metodikos patvirtinimo pakeitimo // Valstybės žinios, Nr ( ). 7. Nacionalinė darnaus vystymosi strategija. (2003) doc. 8. Tausojančio žemės ūkio taisyklės. (2003). Vilnius: VšĮ Tatulos programa. 29

30 DEVELOPMENT OF SUISTANABLE FARMING IN THE KARST REGION: METHODOLOGICAL ISSUES OF ANALYSIS OF THE STRATEGIC MANAGEMENT Alvydas Baležentis 1, Rolandas Kripaitis 2 1 Mykolas Romeris University 2 Kaunas University of Technology Panevėžys Institute Summary In order to encourage development of the sparing farming, which complies with the requirements of sustainable development, in the karst region one has to carry out a systemic analysis of farming practices in the region and improve the strategic management. The aim of the research was to propose methodological wherewithal s of strategic management of the sustainable farming development in the karst region. The following tasks were set: 1) to prepare the framework for systemic analysis of the strategic management of regional development, and 2) to define and approve the methodological framework for analysis of the strategic management of incentives for sparing farming. The carried out research is based on a systemic analysis. The following methods were employed for the research: document analysis, questionnaire surveys, expert assessments, strategic management methods, good practice. As a result, analytical frameworks for both regional development strategic management and incentives for the sparing farming in the karst region were developed. Keywords: karst region, regional development, strategic management, systemic analysis, sustanable farming. JEL classification: Q010, Q100, Q

31 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 3 (32). Research papers. KOMERCINIŲ BANKŲ MARKETINGO SĄNAUDŲ VERTINIMAS Rolandas Drejeris 1, Irena Daukševičiūtė 2 1 Vilniaus Gedimino technikos universitetas ir A. Stulginskio universitetas, 2 Vilniaus Gedimino technikos universitetas Marketingo biudžetams organizacijos, iš jų ir komerciniai bankai, skiria solidžias lėšas, tačiau faktinę marketingo grąžą skaičiuoja kas penkta organizacija. Požiūris į marketingą akivaizdžiai keičiasi marketingas vis dažniau traktuojamas nebe sąnaudų centru, bet investicija, o didėjantis spaudimas marketingo specialistams išreikšti marketingą kiekybiškai suponuoja temos aktualumą. Tyrimo tikslas yra įvertinti ir palyginti Lietuvos ir užsienio bankų marketingo sąnaudas bei nustatyti jų panaudojimo efektyvumą. Gauti tyrimo rezultatai rodo, kad nagrinėjamo laikotarpio Lietuvos bankai pasižymi mažu marketingo sąnaudų panaudojimo efektyvumu, tačiau pastebima teigiama marketingo sąnaudų ir grynųjų bendrųjų pajamų santykio mažėjimo tendencija, parodanti didėjantį marketingo efektyvumą. Lyginant Lietuvos ir ES bankų-savo srities lyderių marketingo sąnaudas nustatyta, kad marketingo sąnaudos užsienio bankuose naudojamos efektyviau, užsienio bankų marketingo sąnaudos turi žymiai mažesnę svyravimo amplitudę lyginant su Lietuvos bankų atitinkamais rodikliais, taip pat užsienio bankų atveju nėra žymios ekonominio ciklo įtakos marketingo sąnaudoms. Tokia situacija verčia Lietuvos bankus atkreipti dėmesį į efektyvesnį marketingo sąnaudų panaudojimą. Raktiniai žodžiai: banko marketingas, marketingo efektyvumas, efektyvumo rodikliai, turtas, marketingo sąnaudos. JEL kodai: M 21, M 31. Įvadas Įmonės marketingą kaip fenomeną reikia priskirti prie sudėtingų kompleksinių reiškinių, iš kitų išsiskiriančių tuo, kad šių reiškinių negalima apibūdinti vienu dydžiu tikrovėje jie pasireiškia daugeliu savybių ir aspektų (Ginevičius, 2007). Nepaisant to, kad marketingo biudžetams organizacijos, tame tarpe ir komerciniai bankai, skiria solidžias lėšų sumas, bet faktinę marketingo grąžą skaičiuoja kas penkta organizacija (Palmatier, 2006). Daugelyje organizacijų marketingas vertinamas kaip sąnaudų centras, neturintis jokio finansinio efekto įmonės ateities rezultatams, užuot buvęs pajamų varikliu, į kurį turi būti investuojama. Tačiau V. Miller (2008) tyrimai rodo, kad situacija ima keistis marketingo specialistai vis dažniau susiduria su spaudimu skaičiuoti marketingo grąžą. Bankų sąnaudų efektyvumo problema ypatingai išryškėjo ekonominio nuosmukio metu pradėtos detaliau nagrinėti sąnaudų eilutės ir jų efektyvumas. Taigi į marketingą, kaip vieną iš svarbių organizacijos valdymo dalių, pradedama žvelgti kaip į grąžą generuojančią investiciją. Marketingo sąnaudų efektyvumą tikslinga vertinti bei subalansuoti ir darnos požiūriu, kadangi skaidrus finansų valdymas yra vienas iš darnios plėtros principų. Lietuvos organizacijose, taip pat ir komerciniuose bankuose, marketingo sąnaudų vertinimui skiriamas nepakankamas dėmesys. Taip pat ir akademinėje plotmėje trūksta marketingo sąnaudų vertinimo tyrimų. Marketingo reikšmingumas komer- 31

32 cinių bankų veiklos rodikliams nėra pakankamai atskleistas, neaišku, kiek bankai skiria lėšų marketingui, ar detalizuoja tokias sąnaudas finansinės atskaitomybės dokumentuose, koks šių lėšų naudojimo efektyvumas; taip pat neaiškus marketingo sąnaudų kitimas verslo ciklo metu. Nesant didesnio mokslinio įdirbio šioje srityje, pastebimas ir marketingo sąnaudų efektyvaus paskirstymo gairių trūkumas. Marketingo sąnaudos Lietuvos komercinėje bankininkystėje tirtos nebuvo, o užsienio mastu tokie tyrimai yra reti, be to, juose nagrinėjami tik atskiri šios veiklos fragmentai. Taigi neaiškią situaciją dėl marketingo efektyvumo Lietuvos komerciniuose bankuose galima traktuoti kaip tyrimo problemą. Šio tyrimo objektas komercinių bankų marketingo sąnaudos. Tyrimo tikslas įvertinti ir palyginti Lietuvos ir pasirinktų lyderių ES šalyse komercinių bankų marketingo sąnaudas ir nustatyti jų panaudojimo efektyvumą Lietuvos bankuose. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti marketingo kaip komercinio banko valdymo sudėtinės dalies svarbą. 2. Nustatyti, kokie ekonominiai rodikliai tinkamiausi marketingo efektyvumui apibūdinti. 3. Išanalizuoti Lietuvos komercinių bankų marketingo efektyvumo rodiklius. 4. Atlikti palyginamąją analizę Lietuvos komercinių bankų marketingo sąnaudų su užsienio (ES šalių) bankų-lyderių marketingo sąnaudomis. Tyrimo metodika. Vykdant tyrimą taikyti mokslinės literatūros analizės, metaanalizės, loginės lyginamosios analizės bei dokumentinio turinio analizės metodai. Sisteminės analizės metodas leido atlikti įvairių autorių požiūrių, vertinimų ir interpretacijų marketingo sąnaudų klausimais sintezę, grindžiamą logine abstrakcija. Straipsnyje nagrinėjami šių Lietuvos bei užsienio komercinių bankų arba užsienio grupių bankų finansiniai rodikliai: AB Swedbank AB SEB bankas, AB DnB bankas, AB Šiaulių bankas, AB Ūkio bankas, AB Citadelė, UAB Medicinos bankas, S.p.A. Intesa SanPaolo, Banco Santander, S.A., AG UBS, AG Deutche Bank, AG Landesbank Baden Württemberg, AG DZ Bank, AG Nord LB, S.p.A. Banca Monte dei Paschi di Siena, AG Landesbank Berlin, A/S Nordea bank Denmark, ASA DnB. Nagrinėjamas m. laikotarpis yra pakankamas įžvelgti kai kuriuos dėsningumus marketingo sąnaudų dinamikoje. Pasirinkti bankai yra universalūs, teikiantys paslaugas tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Viso pasirinkta 18 bankų, iš kurių 7 Lietuvos, 11 Vakarų Europos bankai. Tarp ES bankų parinkti bankai-lyderiai savo šakoje, pasiekę geriausius rezultatus ir kurie finansinės atskaitomybės dokumentuose pateikia marketingo sąnaudas. Duomenys rinkti iš finansinės atskaitomybės dokumentų, oficialiai pateiktų komercinių bankų arba bankų asociacijų internetiniuose tinklapiuose. 32

33 Marketingo svarba bankų veikloje Marketingo kaip įmonės funkcinės srities svarba buvo suprasta dar praėjusio amžiaus viduryje, ir bankininkystėje kaip smarkiai reguliuojamoje bei konservatyvioje ekonomikos šakoje ši svarba buvo kvestionuojama. Iš dalies tokią situaciją lėmė banko, kaip pasitikėjimo institucijos vaidmuo. Pasitikėjimas, skirtingai nuo marketinge naudojamos vartotojų pasitenkinimo sąvokos, formuojasi ilgą laikotarpį, kuris dažnai skaičiuojamas dešimtmečiais. Marketingo svarba ženkliai keitėsi kartu su bankų plėtros tendencijomis jau praėjusio amžiaus antrojoje pusėje. Tuo metu bankų sektorius išsivysčiusiose valstybėse pasižymėjo sparčiai augančia konkurencija. Konkurencijos augimas susijęs su besiplečiančia naujų, mažiau reguliuojamų ir nevienalyčių paslaugų pasiūla, dėl to bankų išskirtinumas tapo svarbiu konkurencijos elementu. Didėjanti konkurencija ir kartu mažėjantis pelningumas praėjusio amžiaus pabaigoje pastūmėjo bankus tarptautinės plėtros keliu. Remiantis De Nicolo ir bendraautoriais (2003), didžiausia bankų internacionalizacijos banga buvo stebima praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, tačiau pats procesas prasidėjo keletu dešimtmečių anksčiau. Nauji bankai, neturėdami veiklos istorijos ir norėdami įsitvirtinti rinkose, pradėjo aktyviau taikyti marketingą, kaip vartotojų pritraukimo ir ryšių su esamais vartotojais plėtojimo katalizatorių. Todėl būtent XX a. devintasis dešimtmetis žymi laikotarpį, kai išsivysčiusių šalių bankininkystėje buvo galutinai suprasta marketingo svarba. Analizuojant Lietuvos banko informaciją, pastebima, kad tyrimui parinktas laikotarpis Lietuvos bankų sistemoje pasižymėjo itin sparčiu paskolų portfelio ir Lietuvos bankams užsienio motininių bankų skiriamų finansinių išteklių augimu, to pasekoje siekiant absorbuoti esamus finansinius išteklius buvo būtinos ir marketingo priemonės (Lietuvos bankas, 2010). Marketingo sąnaudų ir kitų ekonominių rodiklių ryšys Bankų marketingo sąnaudų analizės aktualumą didina ir marketingo funkcinei sričiai specifinis klausimas: kaip traktuoti marketingo sąnaudas ar kaip sąnaudas ar investicijas (Miller, 2008). Nepaisant to, kad savo esme marketingo sąnaudos gali būti prilygintos įmonės investicijoms (Rust, 2004; Grønholdt, 2006; Gok, 2009), daugelio įmonių vadovybė šias sąnaudas dažniau traktuoja kaip trumpojo laikotarpio sąnaudas neturinčias jokio finansinio efekto įmonės ateities rezultatams (Palmatier, 2006). Daugelyje mokslinių tyrimų, kuriuose nagrinėtas ryšys tarp marketingui skirtų sąnaudų ir pelno bei kitų organizacijos veiklos rodiklių, konstatuojama, kad sunku kiekybiškai įvertinti ir pagrįsti marketingo įtaką įmonės veiklos rezultatams (Panigyrakis, 2009). Daugelis autorių savo darbuose bei bankai savo internetiniuose tinklapiuose prioritetą teikia ekonominiams rodikliams, pateikiamiems lentelėje. Aptariant minėtoje lentelėje siūlomus rodiklius galima teigti, kad marketingo sąnaudų ir išskirti rodikliai koreliuoja su imperatyvia marketingo esme vartotojų poreikių pažinimu ir tenkinimu, tokiu būdu siekiant organizacijos tikslų (Kotler, 2007; Pranulis 2008). Marketingo sąnaudų ir turto priklausomybė nėra tiesioginė, tačiau turtas apsprendžia banko dydį, o banko dydis lemia veiklos, tame tarpe ir marke- 33

34 tingo sąnaudas. Vertinant pajamas bankų aspektu tikslinga nagrinėti ne bendrąsias, o grynąsias pajamas (įvertinus sąnaudas), nes Lietuvos bankų atveju grynosios palūkanų ir komisinių pajamos sudaro daugiau kaip 90 proc. bankų grynųjų pajamų (Lietuvos bankas, 2011). Lentelė. Rodikliai, kuriems turi įtakos efektyvus marketingas Rodikliai Autoriai ir šaltiniai, prioritetą teikiantys finansiniams rodikliams Turto A. Dick (2007) Pajamų N. Eechambadi (2005); K. Heimonen, O. Uusitalo (2009); SEB (2009) Įmonės komercinės veiklos rentabilumo (ROE) A. Ginevičius (2007) Klientų pelningumo S. Triest et al. (2009) Pelno P. Kotler, K. Keller (2007) Kitos pajamų rūšys bankuose yra labiau svyruojančio pobūdžio ir mažiau susijusios su marketingo sąnaudomis. Akivaizdu, kad marketingo vienas iš tikslų tai naujų vartotojų pritraukimas, todėl marketingo sąnaudos turi tiesioginę įtaką vartotojų skaičiaus pritraukimui. Be to, įmonės veiklos rentabilumo rodiklio ROE (akcininkų interesų) dinamika bei klientų pelningumo kitimas turėtų atitikti banko pajamų dinamiką, t. y. rodiklį, kuris viešai skelbiamas bankų veiklos ataskaitose. Pelnas taip pat yra svarbus rodiklis, tačiau bankų atveju netikslinga jo traukti į analizę, kadangi jis pateikiamas apskaičiuotas įvertinus specialiuosius atidėjimus blogiems kreditams ir yra netinkamas lyginamajai analizei. Todėl šiame darbe prioritetas teikiamas marketingo sąnaudų ir turto bei pajamų santykio analizei. Marketingo sąnaudų Lietuvos komerciniuose bankuose analizė Analizuojant Lietuvos komercinių bankų marketingo sąnaudų dinamiką, stebima akivaizdi augimo tendencija vidutiniškai (skaičiuojant geometrinį vidurkį) m. periodu Lietuvos bankų marketingo sąnaudos augo 21 proc., m. atitinkamas rodiklis siekė net 47 proc. Tokie augimo tempai paaiškinami sparčia Lietuvos bankų plėtra analizuojamu laikotarpiu. Panašiais tempais augo ne tik marketingo sąnaudos, bet ir bankų sistemos turto bei pelningumo rodikliai m. laikotarpiu, analogiškai bendroms visų Lietuvos komercinių bankų marketingo sąnaudoms kito ir vidutinės vieno banko marketingo sąnaudos, kurios laikotarpio pabaigoje, t. y m. sudarė 6,6 milijono litų (atitinkamai 8,7 milijono Lt trims didžiausiems Lietuvos bankams, kurie pirmieji trys 1 pav.). Palyginus šį vidurkį su mokslinėje literatūroje pateikiamu JAV mažų bankų (turtas nuo 1 iki 20 milijardų JAV dolerių) marketingo sąnaudų vidurkiu, kuris m. sudarė apie 4,8 milijono litų per metus, galima daryti išvadą, kad Lietuvos bankai marketingui skiria didesnius išteklius, nei JAV panašaus dydžio bankai (American..., 2006). V. Miller (2008) tyrimuose akcentuojama, kad marketingo sąnaudos dažnai traktuojamos kaip eilinis įmonės kaštų centras ir mažinamos vienos pirmųjų iš visos veiklos sąnaudų grupės esant recesiniam laikotarpiui ir įmonėms (tame tarpe ir ban- 34

35 kams) pradedant kaštų mažinimo programas. Kitoks svarbus aspektas analizuojant m. Lietuvos komercinių bankų marketingo sąnaudas mažėjanti didžiausių trijų komercinių bankų marketingo sąnaudų dalis tarp visų Lietuvos komercinių bankų marketingo sąnaudų. Analizuojant minėtų Lietuvos bankų finansines ataskaitas taip pat nustatyta, kad didiesniems Lietuvos komerciniams bankams 2002 m. teko 69 proc. visų marketingo sąnaudų, tuo tarpu 2007 m. šis santykis sudarė jau tik 49 proc. ir išliko artimas 50 proc. visą m. laikotarpį. Be to, m. laikotarpiu Lietuvos komerciniams bankams būdinga marketingo sąnaudų augimo tendencija bei akivaizdus šių sąnaudų cikliškumas visi be išimties bankai ženkliai sumažino marketingo sąnaudas po 2007 m. pasiekto maksimumo. Palyginti su kitais Lietuvos komerciniais bankais, Ūkio banko marketingo sąnaudos yra ypač didelės ir pasižyminčios didele svyravimo amplitude. Ūkio banko duomenys analizuojant buvo išskirti dėl galimo duomenų nuokrypio ir apsunkinimo įžvelgti dėsningumus. Marketingo sąnaudos nėra autonominis dydis, jas tikslinga analizuoti kaip santykį su kitais banko veiklos rodikliais. Vienas tokių rodiklių banko turtas, apsprendžiantis banko dydį. Lietuvos komercinių bankų marketingo sąnaudų ir turto santykis m. pateiktas 1 pav Proc Top 3 bankai Visi bankai Visi, išskyrus Ūkio banką 1 pav. Lietuvos komercinių bankų marketingo sąnaudų ir turto santykis Galima teigti, kad Lietuvos komercinių bankų marketingo ir turto santykis tiriamuoju laikotarpiu labai sparčiai augęs m., o nuo 2005 m. nuolat mažėjo, nors bankų marketingo sąnaudos dar keletą metų sparčiai augo. Tokia tendencija laikytina teigiama ir parodo bankų marketingo funkcijos efektyvumo didėjimą: kuo mažesnis bankų marketingo sąnaudų ir turto santykis, tuo efektyviau panaudojamos marketingui skirtos sąnaudos. Remiantis šiuo požiūriu galima įžvelgti, kad efektyviausiai marketingo funkcija vykdoma didžiuosiuose Lietuvos bankuose. Reikšmingas bankų veiklos rodiklis yra marketingo sąnaudų santykis su pajamomis. Nustatytoje grynųjų bendrųjų pajamų ir marketingo sąnaudų santykio dinamikoje galima įžvelgti panašią tendenciją, išaiškintą nagrinėjant marketingo sąnaudų ir turto santykį. Iki 2004 m. stebimas spartus Lietuvos komercinių bankų marketingo sąnaudų ir grynųjų bendrųjų pajamų santykio augimas, vėliau šis santykis kasmet mažėja ir m. stabilizuojasi. Apskritai marketingo sąnaudų ir grynųjų ben- 35

36 drųjų pajamų santykio mažėjimo tendencija sveikintina ir taip pat parodo didėjančias marketingo efektyvumo tendencijas. Marketingo sąnaudų Lietuvos ir užsienio komerciniuose bankuose lyginamoji analizė Siekiant įvertinti marketingo sąnaudų efektyvumą, tikslinga palyginti Lietuvos ir pasirinktų Vakarų Europos bankų marketingo sąnaudų ir anksčiau minėtus bankų veiklos rodiklius. Lietuvos ir užsienio komercinių bankų marketingo sąnaudų ir turto santykis m. pateiktas 2 pav Proc Lietuvos bankai Užsienio bankai 2 pav. Lietuvos ir užsienio komercinių bankų marketingo sąnaudų ir turto santykis m. Lietuvos ir pasirinktų užsienio bankų marketingo sąnaudų ir turto santykio kitime galima įžvelgti akivaizdžius skirtumus tiriamuose užsienio bankuose šis santykis yra stabilus, kinta neženkliai, o Lietuvos bankuose šis santykis yra iki trijų kartų didesnis nei užsienio bankuose ir pasižymi didele svyravimų amplitude. Taip pat dera išskirti ir ženklią cikliškumo įtaką Lietuvos komercinių bankų marketingo sąnaudoms, kai užsienio bankuose šis santykis net ir ekonominio nuosmukio sąlygomis išliko stabilus. Vertinant Lietuvos ir užsienio bankų marketingo bei pajamų santykį, matyti ženklūs skirtumai tiek šio santykio dydžio, tiek svyravimų prasme (3 pav.). Kaip šios analizės rezultatą taip pat galima įžvelgti tendencją, kad Lietuvos bankuose minėtas santykis didžiąją tiriamojo laikotarpio dalį svyravo 3 4,3 proc. lygmenyje ir buvo vidutiniškai 1,5 proc. didesnis nei tirtuose užsienio bankuose. Svarbus ne tik skirtumas tarp Lietuvos ir nagrinėjamų užsienio bankų, bet ir tai, kad marketingas sudaro žymiai mažesnę dalį bankų pajamose palyginti su nefinansinėmis įmonėmis, kuriose remiantis N. Eechambadi (2005) marketingo sąnaudos tipiškai sudaro 5 20 proc. pajamų. 36

37 Proc Lietuvos bankai Užsienio bankai 3 pav. Lietuvos ir užsienio komercinių bankų marketingo sąnaudų ir pajamų santykis m. Reikia pažymėti, kad tolimesni mūsų tyrimai bus susiję su priemonių parinkimu siekiant efektyvesnio marketingo sąnaudų panaudojimo bei šių sąnaudų paskirstymo efektyvumo vertinimu. Sąnaudų efektyvumas gali būti vertinamas ir darnos požiūriu, kadangi skaidrus finansų valdymas yra vienas iš darnios plėtros principų, o tinkamas marketingo lėšų panaudojimas yra viena iš skaidrių finansų sąlygų. Išvados 1. Marketingo reikšmingumo komerciniams bankams klausimas akademinėje plotmėje iki šiol buvo nagrinėjamas fragmentiškai. Moksliniuose straipsniuose ir specialiojoje literatūroje trūksta tyrimų, kuriuose būtų atskleidžiama, kokią dalį lėšų (ar pakankamą), komerciniai bankai skiria marketingui, kokiais rodikliais vertintinas marketingo sąnaudų efektyvumas. Ši informacija padėtų tikslingiau planuoti sąnaudas (taip pat ir marketingo sąnaudas) bei efektyviau jas panaudoti. 2. Komercinių bankų marketingo sąnaudų ir turto taip pat marketingo sąnaudų ir grynųjų bendrųjų pajamų santykiai yra tinkamiausi rodikliai apibūdinti marketingo sąnaudų panaudojimo efektyvumą. Kuo mažesnis marketingo sąnaudų ir turto santykis bei marketingo sąnaudų ir grynųjų bendrųjų pajamų santykis, tuo efektyviau panaudojamos marketingui skirtos lėšos. Šių rodiklių mažėjimas parodo marketingo sąnaudų efektyvesnio panaudojimo tendenciją. 3. Marketingo sąnaudų panaudojimo efektyvumas analizuotuose Lietuvos bankuose yra žemas, tačiau paskutiniu metu atsiranda marketingo efektyvumo didėjimo tendencija. Lietuvos bankų marketingo sąnaudos turi plačią svyravimo amplitudę (tiek skaičiuojant absoliučiu dydžiu, tiek vertinant santykinius rodiklius). Skaičiuoti santykiniai rodikliai indikuoja, kad didesniu efektyvumu marketingo sąnaudos pasižymi didžiuosiuose Lietuvos bankuose. 4. Marketingo sąnaudos užsienio bankuose naudojamos efektyviau. Užsienio bankuose ženkliai mažesnė marketingo sąnaudų svyravimo amplitudė lyginant su ati- 37

38 tinkamu Lietuvos bankų rodikliu, taip pat užsienio bankuose nepastebima ryškios ekonominio ciklo įtakos marketingo sąnaudoms. Nagrinėtuose užsienio bankuose skiriama didesnė reikšmė marketingui, marketingo sąnaudos planuojamos ilgesniam laikotarpiui. Gauti analizės rezultatai traktuotini kaip rekomendacijos Lietuvos bankams atkreipti dėmesį į marketingo sąnaudų tinkamesnį išnaudojimą ir ieškoti kelių esamai būklei pagerinti. Siekiant nustatyti gilesnes tendencijas, būtų naudinga į tyrimą įtraukti daugiau bankų, nustatyti priemones bei marketingo lėšų paskirstymo efektyvumą, ir tai tampa tolimesniu tyrimo objektu. Literatūra 1. American marketing association. (2006). Bank marketing outleys steady: marketing survey // ABA Banking Journal. Vol. 98. No De Nicolo G., Bartholomew, P., Zaman, J., Zephirin, M. (2003). Bank consolidation, internationalization and conglomeration: trends and implications for financial risk // International Monetary Fund Working paper WP/03/ ft/wp/2003/wp03158.pdf [ ]. 3. Dick, A. A. (2007). Market size, service quality, and competition in banking // Journal of Money, Credit and Banking. Vol. 39. No Eechambadi, N. (2005). Bringing Method to the Madness of Marketing Chicago: Dearborn Trade Press. 5. Ginevičius, A. (2007). Rinkodaros būklės įmonėje kiekybinis įvertinimas // Ūkio technologinis ir ekonominis vystynas. Nr Gok O., Hacioglu G. (2009). The organizational roles of marketing and marketing managers // Marketing Inteligence & Planing. Vol. 28. No Grønholdt, L.; Martensen, A. (2006). Key marketing performance measures // The Marketing Review. Vol. 6. No Heimonen, K., Uusitalo O. (2009). The beer market and advertising expenditure. // Marketing Inteligence & Planing. Vol. 27. No Kotler, P., Keller, K. L. (2007). Marketingo valdymo pagrindai. Klaipėda: Logitema. 10. Lietuvos bankas. (2010). banku_ apklausa_2010_m spalis_1 [ ]. 11. Lietuvos bankas. (2011). finansines_ ataskaitos [ ]. 12. Miller, V. (2008). Bank runs, foreign exchange reserves and credibility: When size does not matter // Journal of International Markets, Institutions and Money. Vol. 18. No Palmatier, R. W.; Gopalakrishna, S.; Houston, M. (2006). Returns on business-tobusiness relationship marketing investments: strategies for leveraging profits // Marketing science. Vol. 25. No Panigyrakis, G., Kapareliotis, I., Ventoura, Z. (2009). Marketing and corporate profitability: the case of Greek firms // Managerial Finance. Vol. 35. No Pranulis, V. P. (2008). Marketing Studies and Science in Lithuania // Economics of Engineering Decisions. Nr Rust, R. T., Lemon, K. N., Zeithaml, V. A. (2004). Return on marketing: using customer equity to focus marketing strategy // Journal of Marketing. Nr Triest, S., Bun, M. J. G., Raaij, E. M., Vernooij, M. J. A. (2009). The impact of customer specific marketing expenses on customer retention and customer profitability // Marketing Letters: a Journal of Research in Marketing. Nr

39 EVALUATION OF LITHUANIAN COMMERCIAL BANKS MARKETING EXPENSES Rolandas Drejeris, Irena Daukševičiūtė ¹ Vilnius Gediminas technical university and A. Stulginskis university, ² Vilnius Gediminas technical university Summary Organisations all over the world including commercial banks are providing solid funding amount for marketing, however the return on marketing is unrevealed actual return on marketing is being measured only by every fifth organization. Marketing approach has clearly shifted marketing is no longer being treated as a cost centre, it is rather investment, therefore the increasing pressure for marketing professionals to express marketing figures quantitatively presupposes marketing topic. The aim of this is paper is to evaluate and compare the Lithuanian and foreign banks' marketing costs and to determine their efficiency. Documentary content analysis method for collecting the data applied. After examining the ratios few conclusions have been made. Firstly, during the period the data of which has been examined low effectiveness of marketing expenses of Lithuanian commercial banks has been observed. However, a trend of increasing effectiveness has been also unveiled. Comparative analysis has shown that foreign commercial banks have much higher effectiveness of marketing expenses. In addition to, the marketing expenses in the foreign banks vary much less and are less exposed to cyclical fluctuations. Results of analysis show that there is strong relation between marketing expenses and the following financial ratios: total assets and total net income of a bank. Effective using of marketing expenses is one of the conditions for liquid finances and direct for sustainable development. Keywords: bank marketing, efficiency of marketing, indicators of efficiency, assets, marketing expenses. JEL codes: M 21, M

40 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 3 (32). Research papers. VERSLUMO UGDYMAS LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE Angelė Jelagaitė, Juozas Vijeikis Lietuvos Edukologijos universitetas Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos verslumo ugdymą reglamentuojantys dokumentai verslumo ugdymo svarbą pabrėžia visuose švietimo lygiuose. Nors Lietuvoje verslumo ugdymo problematika nagrinėjama jau daugiau nei dvidešimt metų, tačiau moksliniuose leidiniuose pasigendama išsamių tyrimų, nagrinėjančių verslumo ugdymą kaip sistemą, apimančią visas švietimo ugdymo pakopas. Straipsnio tikslas išanalizavus Lietuvos švietimo sistemą, pateikti nuoseklią verslumo ugdymo sistemą. Tyrimų metodika. Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos verslumo ugdymą reglamentuojančių dokumentų ir švietimo įstaigų verslumo ugdymo programų analizė; atliktų mokslinių tyrimų, sprendžiant verslumo ugdymo problemas, taikymas; anketinė apklausa. Nustatyta, kad verslumo ugdymo procesas turi vykti nuosekliai, pradedant ikimokykliniu ugdymu ir baigiant aukštuoju mokslu, tolygiai gilinant ugdytinių verslumo žinias kiekvienoje švietimo ugdymo sistemos pakopoje. Raktiniai žodžiai: švietimo sistemos pakopos, švietimo verslumo ugdymo sistema, verslumo ugdymas, verslumo ugdymo turinys. JEL kodas 290. Įvadas Švietimas ir mokymas Europos erdvėje tapo politikos prioritetu sutelkiant dėmesį į žmogiškųjų išteklių teorijas, kurios pabrėžia mokymosi visą gyvenimą svarbą. LR vyriausybės Valstybinės švietimo strategijos m. nuostatose (2003, p. 11) ir Lietuvos Švietimo visiems veiksmų plane metams (2003, 6.9 punktas), teigiama, jog būtina siekti, kad ekonominio raštingumo ir verslumo pagrindai būtų suteikti pagrindinės mokyklos mokiniams, pageidaujantiems gimnazistams, kolegijų ir universitetų studentams bei profesinių mokyklų moksleiviams. Suprasdama verslumo ugdymo svarbą ir įvertinusi Europos Sąjungos dokumentų nuostatas, LR Vyriausybė verslumo ugdymą akcentuoja kaip vieną iš prioritetinių sričių. Lietuvos mokslininkų tyrimuose verslumo ugdymo klausimai nagrinėjami įvairiais aspektais. Pedagogų požiūrį į mokinių verslumo ugdymo prielaidas nagrinėjo I. Zaleskienė ir L. Žadeikaitė (2008), A. Župerka (2010), V. Lukoševičius (2011) ir kiti. Mokinių verslumą ir su juo susijusias problemas nagrinėjo L. Žadeikaitė (2004), A. Župerka (2010) ir kt. Studentų verslumo tobulinimo aspektus tyrė P. Zakarevičius, A. Župerka (2011). Tačiau trūksta sisteminių tyrimų, kuriuose verslumo ugdymas būtų nagrinėjamas kaip sistema, susidedanti iš skirtingų mokymosi pakopų. Problema. Siekiant sukurti vieningą verslumo ugdymo sistemą visose švietimo ugdymo sistemos grandyse, būtina: skirti didesnį dėmesį mokytojų rengimui verslumo ugdymo turinio klausimais; padidinti valandų skaičių, skirtą verslumo ugdymo programų nagrinėjimui bei verslumo ugdymą organizuoti per praktinių užduočių atlikimą. Tyrimo objektas. Lietuvos švietimo verslumo ugdymo sistema. 40

41 Tikslas išanalizavus Lietuvos švietimo sistemą, pateikti nuoseklią verslumo ugdymo sistemą. Uždaviniai: įvertinti verslumo ugdymo turinį visuose ugdymo sistemos grandyse (ikimokyklinis, pradinis, pagrindinis, vidurinis ugdymas ir aukštasis mokslas); išanalizuoti pedagogų rengimo ypatumus minėtose švietimo grandyse; pasiūlyti ikimokyklinio ir pradinio ugdymo verslumo ugdymo turinį; įvertinti verslumo ugdymo turinį pagrindiniame ir viduriniame ugdyme; pateikti verslumo ugdymo tobulinimo kryptis aukštąjame moksle. Tyrimų metodika. Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos verslumo ugdymą reglamentuojančių dokumentų ir švietimo įstaigų verslumo ugdymo programų analizė. Atliktų mokslinių tyrimų, sprendžiant verslumo ugdymo problemas, metodikos elementai pateikti tekste. Švietimo verslumo ugdymo sistema Atsinaujinusi Lietuvos visuomenė kaip vieną iš uždavinių mokykloms nurodo bendrųjų kompetencijų ugdymą, tarp kurių įvardijamas ir verslumas. Verslumo ugdymas rengiant jaunimą siejamas su rinkos sąlygomis. Siekiant prisitaikyti gyventi ir dirbti besikeičiančiomis sąlygomis, baigus mokslus susirasti darbą, keisti kvalifikaciją ir sukurti savo nuosavą verslą, jaunimą reikia mokyti verslumo. Mokinių ekonominio raštingumo ir verslumo ugdymo svarba tapo itin aktuali 2000 metais priėmus Lisabonos strategiją, kurioje akcentuojamas konkurencingumas, integracija, jaunimo užimtumas ir verslumas. Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose (2003, p. 7), kaip pagrindinis švietimo įstaigų ugdymo tikslas nurodomas: išugdyti asmenį, pajėgų savarankiškai bei kartu su kitais spręsti savo ir visuomenės gyvenimo problemas. Pasak Ekonominio raštingumo ir verslumo ugdymo strategijos (2004, p. 15), verslumo mokymas apima du elementus: plačią verslumo nuostatų ir įgūdžių mokymo koncepciją, kuri sujungia tam tikrų asmeninių savybių ugdymą su tiksliniu mokymu, kaip pradėti savo verslą. Taigi verslumo ugdymas apima žinių taikymą, įgūdžių ugdymą, nuostatas ir asmenines savybes, atitinkančias mokinių amžių ir suvokimo lygį. Šiandien, atsižvelgiant į pastarųjų metų pokyčius, skirtingų mokymo lygių pakopose verslumo ugdymas turi būti vertinamas sisteminiu požiūriu. Šią sistemą sudaro trys sudedamosios dalys ugdymo ir verslo sistemos bei jų vartotojai švietimo sistemos subjektai (1 pav.).verslumo ugdymo sistemoje tarpusavyje sąveikauja ir vieni kitiems daryti įtaką trys pagrindiniai sistemos elementai: ugdymo sistemos darbuotojai (ikimokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo ir aukštojo mokslo), švietimo sistemos subjektai (ugdytiniai) ir verslo sistema (verslo subjektai). Šioje sistemoje ypatingas dėmesys turi būti skiriamas kasdieninės švietimo sistemos dalyviams ugdytiniams ir jų ugdytojams, stengiantis patenkinti aktualius ugdytinių poreikius. 41

42 1 pav. Verslumo ugdymo sistemos sąveikos elementai 2007 metais verslo asociacijos nariai, atlikę švietimo sistemos subjektų tyrimus, rekomendavo verslumo ugdymą pradėti jau ikimokykliniame amžiuje ir tęsti per visą ugdymo laikotarpį nuo pradinio ir pagrindinio ugdymo pakopų, iki verslumo ugdymo vidurinėje ir aukštojoje mokykloje (2 pav.). 2 pav. Verslumo ugdymo laikas (proc.) (Lietuvos..., 2007) Lietuvos pramonininkų konfederacijos nariai (verslo savininkai) nurodė, kad esminės priežastys trukdančios tinkamai verslumo ugdymo kompetencijų plėtrai siejamos su netinkamu mokymo proceso organizavimu (2007, p. 8). Nors tyrimai atlikti 2007 metais, tačiau jie atspindi aktualią šiandieninę situaciją. 42

43 Mokytojų rengimas 2011 metais patvirtintose švietimo ministerijos Bendrosiose ugdymo programose pabrėžiama, kad ekonomikos ir verslumo elementai privalo būti įtraukti į šių dalykų ugdymo programas: dorinio, gamtamokslinio, geografijos, istorijos, informacinių technologijų ir komunikacinių technologijų, matematikos ir technologijų. Todėl siekiant mokiniams perteikti ugdymo turinį, šių disciplinų mokytojai turi būti susipažinę su verslumo pagrindais ir juos mokėti išdėstyti savo mokiniams. Tačiau dauguma šiuos dalykus dėstančių pedagogų neturi pakankamų verslumo žinių. Paskutinio tyrimo Lietuvoje duomenimis (Zaleskienė, 2008), dauguma mokytojų (74,6 proc.) jaučiasi nepasirengę verslumo ugdymo procesui. Gerai pasirengę ugdyti mokinių verslumą yra (38,9 proc.) socialinio ugdymo ir ekonomikos mokytojų. Šių autorių atliktas tyrimas parodė, jog verslumą į savo dėstomą dalyką integruoja socialinių mokslų (27,8 proc.) ir matematikos (14,3 proc.) pedagogai. Lietuvoje edukologijos specialistai rengiami pagrindinėse socialinės krypties, Lietuvos aukštosiose mokyklose. Deja, ekonomikos ir verslumo dalykai yra dėstomi tik fiziką, matematiką, ekonomiką ir verslą pasirinkusiems šios specialybės būsimiems mokytojams. Iškyla paradoksas pagal Bendrąją programą (2011), mokytojai privalo įtraukti verslumą į savo dėstomą dalyką, tačiau to jų nemoko aukštosios mokyklos, verslumas nėra įtrauktas į studijų programas. Verslumo integravimas ikimokykliniame ir pradiniame ugdyme Vienas iš atnaujintame Švietimo įstatyme (2011) pateiktų tikslų yra perteikti ekonomikos ir verslo kultūros pagrindus ir tobulėti mokantis visą gyvenimą. Taigi ikimokyklinis ugdymas turėtų tapti pirmąja ugdymo grandimi, kurioje būtų pradedami perteikinėti verslo kultūros pagrindai. Tenka apgailestauti, tačiau Lietuvoje verslumo ugdymas ikimokykliame ir pradiniame ugdyme nėra reglamentuotas. Vos vienas kitas Lietuvos vaikų lopšelis-darželis ir pavienės pradinės mokyklos vykdo su verslumu susijusius projektus. Ikimokyklinio ugdymo paskirtis padėti vaikui tenkinti prigimtinius, kultūros, taip pat ir etninius, socialinius, pažintinius poreikius (Švietimo..., 2011). Suteikiant vaikams brandaus savarankiško gyvenimo pagrindus, būtinas didesnis šių ugdymo įstaigų dėmesys verslumui. D. Augiene (2011) teigia, jog ankstyvasis ugdymas karjerai ir verslumui yra svarbi socialinės kompetencijos dalis, todėl svarbu formuoti savarankiško ekonominio gyvenimo pagrindus jau vaikystėje. Pradinio ugdymo paskirtis suteikti asmeniui dorinės ir socialinės brandos pradmenis (Švietimo..., 2011). Pasak Europos ekonomikos komiteto (2006), norint ugdymo ir mokymo priemonėmis puoselėti į verslumą orientuotą mąstymą, būtina kuo anksčiau pradėti mokyti verslumo pagrindų ir tęsti visą gyvenimą. Lenkijoje, Austrijoje, Liuksemburge, Airijoje, Suomijoje, Nyderlanduose verslumą ugdyti pradedama nuo pradinės mokyklos. Lietuvoje pradiniame ugdyme verslumas nėra reglamentuotas, o mokytojams jis siūlomas integruoti į socialinį ugdymą. 43

44 Laikydamiesi jau priimtų ekonomikos ir verslumo programų nuoseklumo, pateikiame verslumo ugdymo turinį ikimokykliniame ir pradiniame ugdyme (2 lentelė). Esamos penkios ekonomikos ir verslumo programos turinio dalys: 1. Orientavimosi rinkoje. 2. Finansų valdymo. 3. Verslo organizavimo ir verslumo gebėjimų ugdymo. 4. Valstybės vaidmens ekonomikoje ir ekonomikos rodiklių nagrinėjimo bei vertinimo. 5. Dalyvavimo tarptautinėse rinkose. 2 lentelė. Rekomenduojamas švietimo verslumo ugdymo turinys ikimokykliniame ir pradiniame ugdyme Rekomenduojamas ikimokyklinio ugdymo sistemos strate- Rekomenduojamas pradinio ugdymo sistemos strategijos turinys: gijos turinys: 1. Namų ūkio pažinimas. Pinigai ir produktai. Kišenpinigiai. 2. Kuo norėčiau būti užaugęs? Kokių savybių tam reikia? 3. Verslininkas. 4. Taupymas. Norai ir galimybės. 5. Smulkaus verslo pradžiamokslis. 6. Pajamų uždirbimas. Mugės organizavimas. 7.Prekės. Paslaugos. 8. Atsiskaitymo būdai. Kortelės ir grynieji pinigai. 9. Smulkaus ir stambaus verslo esminiai skirtumai. 10. Prekyba su kitomis pasaulio šalimis Namų ūkio pažinimas. Pinigai ir jų vaidmuo. 2. Asmeninių finansų valdymas. Kišenpinigiai. Alternatyvieji kaštai. Asmeninės karjeros planas. 3. Įmonė pagrindinis verslo sistemos elementas. 4. Verslininkas ir pelnas. 5. Smulkaus verslo pradžiamokslis. Kas tai samdomas darbas ir kuo jis skiriasi nuo verslininko veiklos. Darbas su savo įmone, o ne joje. Kokiu verslu norėčiau užsiimti užaugęs? 6. Smulkaus ir stambaus verslo esminiai skirtumai. Pajamų uždirbimas. Prekės. Paslaugos. Išlaidos ir skolinimas. 7. Smulkaus ir vidutinio verslo konkurencingumo skatinimo priemonės. 8. Mokesčiai. 9. Taupymas. Pinigų valdymas. 10. Atsiskaitymo būdai. Mokėjimo kortelės. 11. Lietuva tarptautinėje rinkoje. Rekomenduojamas švietimo verslumo ugdymo turinys šiose ugdymo pakopose sudarytas remiantis M. C. Suiter (2002) parengta mokytojo ir moksleivio knyga, skirta pirmiesiems finansiniams įgūdžiams ugdyti. Ekonomikos ir verslumo ugdymas pagrindiniame ir viduriniame ugdyme 5 8 klasėse ekonomikos ir verslumo, kaip savarankiško dalyko, ugdymo planuose nėra. Ekonomikos ir verslumo žinios ir gebėjimai šioje ugdymo pakopoje integruojami į kitus dalykus kaip ir pradiniame mokyme. Turime paradoksinę situaciją valstybės mastu yra skatinamas mokinių verslumo ugdymas, tačiau realiai jis vyksta tik 9 arba 10 klasėse, jam skiriant vos 34 valandas visiems mokslo metams. 11 ar 12 klasėse ekonomikos ir verslumo programa mokykloje dėstoma kaip pasirenkamas dalykas, jei mokykla gali jį pasiūlyti. Todėl vyresnėse klasėse verslumo ugdymas vyksta tik pavienių mokytojų iniciatyva. Siekiant išsiaiškinti mokytojų požiūrį į mokinių verslumo ugdymą, 2011 m. apklausėme 138 Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų ir gimnazijų

45 pedagogus. Respondentų buvo prašoma išsakyti savo nuomonę apie mokinių turimas verslumo žinias pagal veiklos sritis, kurios reglamentuotos verslumo programoje (3 pav.). Daug ir pakankamai žinių, pasak mokytojų, mokiniai turi srityje, išreiškiančioje jų orientavimąsi rinkoje (62,1 proc.) ir tvarkant asmeninius finansus (48,2 proc.). Prasčiausiai respondentų vertinamos mokinių verslumo žinios tarptautinių rinkų srityje vos (18,2 proc.). 3 pav. Mokinių žinios atitinkamose veiklos srityse (n=138) Analizuojant pateiktus duomenis matome, jog didžiausias dėmesys ugdant mokinių verslumą skiriamas jų asmeninių finansų tvarkymui bei orientacijai rinkoje, kas ugdo vartotojišką požiūrį. Siekiant skatinti holistinį mokinių mastymą bei ugdyti praktinius mokinių verslumo gebėjimus, būtina daugiau dėmesio skirti verslo organizavimo bei tarptautinių rinkų pažinimo sritims. Verslumo ugdymas aukštajame moksle Lietuvos švietimo sistema nėra nukreipta į praktinių ir bendrųjų įgūdžių ugdymą, kas yra kliūtis baigusiems mokslus ne tik imtis savo verslo, bet ir apskritai aktyviai dalyvauti verslo aplinkoje. Pasak Nacionalinės jaunimo verslumo skatinimo m. programos (p. 3), švietimo įstaigos rengia samdomus darbuotojus, o ne potencialius darbdavius. J. Okunio (2007), o taip pat ir vėlesni studentų verslumo tyrimai (2011) parodė, jog norint skatinti studentų verslumą, svarbu formuoti jauno žmogaus požiūrį ir ugdyti verslaus žmogaus savybes, o ne suteikti tik formalių žinių. Verslo studijų kryptį pasirinkę aukštųjų mokyklų absolventai yra sukaupę gausų akademinių žinių bagažą, tačiau pasak verslininkų, organizuojant verslą būtinas ryžtas ir drąsa, gebėjimas pritaityti žinias, sprendžiant praktinius uždavinius. Šių studijų krypties absolventai mieliau pasirenka būti samdomais darbuotojais, nei patys kuria savo verslą. Remiantis naujausiais Lietuvos jaunimo apklausų tyrimais, jame dalyvavusiems respondentams labiausiai trūksta valstybės paramos (66 proc.), 45

46 praktinių įgūdžių pradėti verslą (53,1 proc.) bei žinių rengiant verslo planą (40,9 proc.) (Verslo startas, 2011; Jaunimo..., 2011) A. Župerka, nagrinėdamas studentų verslumo ugdymo plėtrą Lietuvoje, pabrėžia, jog mokymo programos turėtų būti sudaromos vengiant teorinio žinių modelio, akcentuojant praktinį darbą su realia aplinka. Jo siūlomas verslumo ugdymo modelis realizuojamas per praktinę veiklą, skatinant nuosavo verslo kūrimą (2010). P. Zakarevičius ir A. Župerka taip pat siūlo plėtoti verslumo ugdymą ir ne tik tarp verslo srities studentų, panaudojant kiekybinę verslumo ugdymo strategiją (2011) ir 2011 metais atliktose verslaus jaunimo ugdymo studijose dalyvavusių Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai nurodė, jog universitetas turėtų sudaryti specialias sąlygas verslumui ugdyti. Pagrindiniais metodais, padedančiais ugdyti verslumą jie nurodė: praktiką verslo įmonėse (68,2 proc.), dalyvavimą projektinėje veikloje (63,5 proc.), bendravimą su patyrusiais verslininkais (63,4 proc.), seminarus su praktinėmis užduotimis (55,4 proc.). Spartėjant integraciniams procesams Europoje, labai svarbu, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose būtų kuriama verslumą ugdanti veiksminga aplinka studentiškos verslo struktūros: verslo inkubatoriai, verslo Akademijos ar panašaus pobūdžio struktūriniai vienetai, leidžiantys besimokantiems realizuoti idėjas. Mokymo procesas turi vykti darnioje sistemoje komandoje su mokytoju/ dėstytoju aš ir tu kontekste, dialogo pagrindu, įsitraukiant į kūrybinį procesą. Sukurta verslo aplinka turi užtikrinti tinkamą ryšį tarp teorijos ir praktikos. Siūloma verslumo ugdymo turinio pertvarkos struktūra aukštajame moksle Atsižvelgiant į vakarietišką verslininkų rengimo patirtį, įvertinus mūsų šalies verslo atstovų rekomendacijas bei asmeninę patirtį, siūlome keturių etapų verslumo ugdymo studijų turinį: A. Filosofinė verslo esmė. Pateikti filosofines nuostatas koks yra verslo pradžios kūrimo pamatas, verslo paskirtis ir jo nauda visuomenei, kaip sėkmingai pasinaudoti verslo plėtros galimybėmis. Supažindinti, su kokiomis problemomis susiduria visi pradedantys verslą žmonės ir kas padeda jas išspręsti. B. Verslo pradžia. Verslo ugdymo turinys sisteminis požiūris, verslo teorinės kompetencijos ir gebėjimų ugdymo būdai. Namų ūkio pažinimas. Asmeninių finansų valdymas. Supažindinti su komandinio darbo pagrindais. Išaiškinti, kaip atsiranda nauji produktai prekės ir paslaugos. Susipažindinti su tikromis pinigų gaminimo mašinomis verslo įmonėmis. Išaiškinti, kokiais būdais galima įsijungti į verslą, kaip pažvelgti į verslą iš vidaus. 46

47 C. Įgytų žinių ir gebėjimų praktinis taikymas. Mokymo veiklos derinimas su mentorinės įmonės veiklos projektais. Išmokyti praktiškai, naudojantis patvirtintais Valstybinių institucijų dokumentais įsteigti įmonę, sudaryti įmonės balansą pagal veikiančios įmonės gamybos proceso ciklus. Remiantis produkto pavyzdžiu išmokyti pažinti gamintojo pasiūlos ir vartotojo paklausos realų santykį, kuris išryškėja sudarant įmonės marketingo planą. Apibendrinus žinias, išmokyti sudaryti verslo planą. Ir visa tai daryti pasitelkus tikrus, realiai veikiančius dokumentus. Mokymus ir darbą organizuoti komandomis, kuriose kiekvienas galės prisiimti jam tinkanti vaidmenį: būti komandos vadovu, būti atsakingu už gamybą, būti atsakingu už pardavimą, būti atsakingu už finansus, būti atsakingu už marketingą. D. Įgytų kompetencijų vertinimas, darbų pristatymas. Vadovaudamiesi šiuo siūlomu verslumo ugdymo rengimo turiniu, išmokyti jaunimą, kaip nuo jaunų dienų pradėti kryptingai veikti, atskleisti savo verslumo galimybes, tvarkyti tiek savo, tiek būsimos įmonės finansinius išteklius. Šis verslumo kursas susipažins ir išmokys atskirti esmines verslumo nuostatas, susieti teoriją su praktiniais verslo uždaviniais. Atlikti darbai turi būti vertinami verslo ir mokymo įstaigų atstovų. Išvados 1. Lietuvos verslumo ugdymo švietimo sistemoje reglamentuojančių verslumą norminių dokumentų apžvalga ir mokslinių tyrimų analizė parodė, kad: švietimo sistemos dalyvių verslumo ugdymas vyksta nenuosekliai nėra sąsajų tarp ugdymo pakopų (pradedant ikimokykliniu ugdymu baigiant aukštuoju mokslu); verslo aplinkos atstovai pasyvūs, nedalyvauja bendrame ugdymo procese. 2. Aukštųjų mokyklų studijų programų analizė parodė, kad jos neatspindi Bendrojo lavinimo verslumo programų turinio. Verslumo ugdymas ne per ekonomikos ir verslo pamokas vyksta tik pavienių mokytojų iniciatyva, nes jiems trūksta dalykinių žinių. 3. Valstybės mastu verslumo ugdymas deklaruojamas visose švietimo ugdymo etapuose, tačiau verslumo ugdymas ikimokykliame ir pradiniame mokyme nėra apibrėžtas ir šiuose ugdymo pakopose verslumo mokymas nevyksta. Mūsų siūlomas verslumo ugdymo turinys ikimokyklinėje ir pradinėje ugdymo pakopose suformuos mokinių verslumo pradžiamokslį klasėse ekonomikos ir verslumo ugdymas nėra reglamentuotas, todėl ir realiai nėra vykdomas. Jo integracija į kitus bendrojo lavinimo dalykus siejama su pavienių mokytojų iniciatyva dėl dalykinių žinių trūkumo. 9 ir 10 klasėse verslumo 47

48 ugdymas yra reglamentuotas. Nurodomos penkios programos turinio dalys, tačiau tam skiriamas nepakankamas valandų skaičius. 11 ir 12 klasėse verslumo ugdymas pateikiamas kaip pasirenkamas dalykas. Tačiau dažniausiai mokiniai šios disciplinos nesirenka, nes tik nedaugelis Lietuvos pedagogų yra tinkamai pasirengę suteikti mokiniams šios srities žinių. 6. Verslo studijų kryptį pasirinkę aukštųjų mokyklų absolventai yra sukaupę gausų akademinių žinių bagažą, tačiau organizuojant verslą yra būtini praktiniai įgūdžiai, kurių labai pasigenda Lietuvos aukštųjų mokyklų absolventai. Šiose ugdymo įstaigose būtina sukurti veiksmingą verslumą ugdančią aplinką: studentiškas verslo struktūras, leidžiančias besimokantiems realizuoti idėjas. Sukurta verslo aplinka turi užtikrinti tinkamą ryšį tarp teorijos ir praktikos per mentorines įmones, kas skatintų baigus studijas imtis nuosavo verslo. Literatūra 1. Augiene, D. (2011). Ankstyvasis vaikų ugdymas verslumui ir karjerai ]. 2. Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai: priešmokyklinis, pradinis ir pagrindinis ugdymas. (2003). Vilnius: Švietimo ir mokslo ministerijos švietimo plėtotės centras. 3. Bendrosios ugdymo programos. Vidurinis ugdymas. Socialinis ugdymas. Ekonomika ir verslumas. (2011). Įsakymas Nr. V ugdymas_socialinis_ugdymas_ekonomika_ir_verslumas_bendrosios_nuostatos.aspx [ ]. 4. Dakaro veiksmų planas "Švietimasvisiems". Lietuvos "švietimo visiems" veiksmų planas metams. // Nacionalinis švietimo forumas. [ ]. 5. Ekonominio raštingumo ir verslumo ugdymo strategija. (2004). mo_strategija.doc [ ]. 6. Europos bendrijų komisijos Komunikatas Tarybai, Europos parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir regionų komitetui įgyvendinant Bendrijos Lisabonos programą: Verslumu pagrįsto mąstymo puoselėjimas ugdant ir mokant. (2006). Briuselis. [ ]. 7. Jaunimo situacijos Kauno mieste tyrimas (2011). VšĮ Versloiniciatyva. [ ]. 8. Jelagaitė, A., Lukoševičius, V. (2011). Mokinių verslumo ugdymas bendrojo ugdymo mokykloje: mokytojų požiūris // Pedagogika. T Jundzilaitė, V., Vijeikis, J. (2011). Lietuvos užsienio prekybos tyrimas taikant apribojimų teoriją // Tiltai. Nr. 4. (57). 10. Lietuvos pramonininkų konfederacijos narių (verslo savininkų) tyrimas verslumo mokymo poreikiui išaiškinti. (2007). Vilnius: UAB Abrė. [ ]. 11. Lietuvos Respublikos Seimo Nutarimas Dėl valstybinės švietimo strategijos metų nuostatų. (2003). Nr. IX [ ]. 12. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo pakeitimo Įstatymas. Nauja redakcija. (2011). Nr. XI Vilnius: Valstybes Žinios, Nr Nacionalinė jaunimo verslumo skatinimo m. programa. Projektas. [ ]. 48

49 14. Okunis, J. (2007). Studentų lūkesčių raida: karjera, lyderystė, verslumas // Lietuvos aukštųjų mokyklų ir verslo bendradarbiavimas verslaus jaunimo ugdymui. Studija. / red. S. Damošiūnas, A. Dagys. Lietuvos studentų sąjunga, Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų darbdavių konfederacija. Vilnius. [ ]. 15. Pirmieji finansiniai įgūdžiai. 3 5 klasės: mokytojo knyga. (2002). / sud. M. C. Suiter Vilnius: Garnelis. 16. Pirmieji finansiniai įgūdžiai. 3 5 klasės: moksleivio knyga. (2002). / sud. M. C. Suiter Vilnius: Garnelis. 17. Verslo startas. Studentų verslumo ugdymas integruotuose mokslo, studijų ir verslo centruose (slėniuose) START. (2011). 14]. 18. Zakarevičius, P., Župerka, A. (2011). Studentų verslumo ugdymas aukštosiose mokyklose // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr Zaleskienė, I., Žadeikaitė, L. (2008). Mokytojų požiūris į verslumo ugdymo prielaidas // Pedagogika. T Župerka, A. (2010). Studentų verslumo ugdymo plėtra Lietuvoje. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, vadyba ir administravimas (03 S). Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. TRAININGOF ENTREPRENEURSHIP IN LITHUANIAN EDUCATIONSYSTEM Angelė Jelagaitė, Juozas Vijeikis Lithuanian University of Educational Sciences Summary The documents of the European Union and the Republic of Lithuania regulating entrepreneurship education emphasize the importance of the entrepreneurship education at all levels of education. Although issues of the entrepreneurship education have been analyzed over the period of Lithuania s independence, the education system still lacks the consistent and extensive research dealing with entrepreneurship education as a system. The purpose of article the results of an analysis of the Lithuanian education system, to provide a coherent framework for entrepreneurship education. Methods: European Union and the Republic of Lithuania, entrepreneurship and education of the regulatory institutions of entrepreneurship education programs for analysis; carried out research in solving the problems of entrepreneurship education in general; qquestionnaire. Keywords: stages of educational system, entrepreneurship education system, entrepreneurship education, entrepreneurship curriculum. JEL code A

50 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 3 (32). Research papers. ОЦЕНКА ЭФФЕКТИВНОСТИ ВЛОЖЕНИЙ В ИННОВАЦИИ Кафидов Вл. 1, Кафидов Вч. 1, Раманаускас Ю. 2 1 Калининградский филиал Санкт-Петербургского государственного университета сервиса и экономики, 2 Клайпедский университет Для обеспечения устойчивого развития предприятий необходимо обосновать соотношение качества инноваций и величины инвестиций, вкладываемых в их разработку и внедрение на рынок. Цель работы представить методику, позволяющую определить зависимость объемов реализации от цены и качества конкретной продукци. В работе применен анализ научной литературы по вопросам инвестирования в инновации, анкетирование и анализ мнений руководителей промышленных, сельскохозяйственных и сервисных предприятий, а также фермеров, математические методы обработки экономических показателей по проведенным исследованиям и графическая интерпретация результатов. К результатам данной работы можно отнести создание методики по выбору эффективных инноваций, которую могут использовать производители и инвесторы. Ключевые слова: инвестиции, инновации, качество, продукция, цена. JEL класификация: C100, E390, Q010. Введение Прибыль от реализации продукции фирмы тесно связаны с обеспечением ее качества. Качество продукции должно обеспечивать большую удовлетворенность потребителя по сравнению с продукцией конкурентов. Для повышения качества продукции и обеспечения устойчивого развития предприятий необходимо внедрение инноваций, что в свою очередь связано с необходимостью повышения цены и увеличения объёма реализации, чтобы обеспечить эффективное соотношение себестоимости и цены. Отметим, что процессные инновации позволяют снизить издержки на производство, а инновации-продукты, зачастую требуют увеличения таких издержек (Байнев, 2008; Кафидов Вл., 2005; Мороз, 2007; Scerri, 2012; Shumpeter, 1939). В контексте этого, для инноваций-продуктов, необходимо различать качество исполнения и качество соответствия, поскольку качество есть совокупность неких характеристик продукции, позволяющих удовлетворять прямые и косвенные потребности покупателя. Качество исполнения это уровень, на котором продукция выполняет свои функции. Если продукция выполняет свое предназначение лучше, чем аналогичная продукция конкурентов, т. е. лучше и дольше работает, имеет лучший дизайн и дополнительные функции. Однако повышение качества исполнения требует больших затрат, соответственно этому, такая продукция более дорогая и ориентирована на более обеспеченных потребителей с высокими требованиями. Качество соответствия отсутствие дефектов и постоянство, с которым продукция обеспечивает определённый уровень ее использования. 50

51 Если разные виды продукции, удовлетворяющие одну и ту же потребность, предоставляют своему сегменту рынка то, чего ожидают от них потребители, получается, что более дорогая продукция, удовлетворяет своих потребителей, а более дешёвая продукция своих. В обоих случаях это качественная продукция (Кафидов Вч., 2007). Отметим, что увеличению сегмента рынка, который охватывает фирма, так же способствует расширение ассортимента продукции, соответственно увеличивая реализацию и прибыль. Концепция того, что качество продукции является основой конкурентоспособности фирмы, вызвала появление системного подхода к управлению качеством, выраженного во «всеобщем управлении качеством» (ТQМ), которое предусматривает контроль качества продукции, включая процесс её утилизации. Однако, на практике, большинство производителей, использующих положения этой системы, сосредоточились на конкретных принципах TQM забывая, что конечная цель заключается в удовлетворении потребителя, путем предоставления ему потребительской ценности. В частности, исследования, проведенные в сфере предоставления услуг, показали, что для обеспечения конкурентоспособности, необходимо главным критерием считать именно потребительскую ценность, т. е. способность продукции отвечать требованиям потребителя (Кафидов Вл., 2005, Baležentis, 2011, Ramanauskas, 2011). В дополнении к TQM, в настоящее время производители также ориентируются на доходность инвестиций в качество (ROQ) (Li, 2000, Magnusson, 2001). Следовательно, возникает вопрос обоснования целесообразности инвестирования в качество. Учитывая положения TQM, ROQ и то, что рациональный уровень качества продукции, в конечном итоге, определяется потребителем, обоснование целесообразности инвестирования в качество продукции должно основываться на потребительских ценностях, а главной проблемой выступает определение такой ценности, при внедрении инноваций. Цель работы разработать методику, позволяющую определить зависимость объема реализации от цены и качества на конкретной продукци. Методика исследований в процессе исследований ( гг.) проводилась выборка статистической информации о деятельности предприятий, разрабатывающих и внедряющих инновации, опрос руководителей таких предприятий и потребителей их продукции. В частности рассматривалась и анализировалась работа завода «Калининградгазавтоматика», судоремонтного завода «Янтарь», туристических фирм Калининградской области (25 турфирм), а также экспертов (24 хозяева усадьб сельского туризма) из различных регионов Литвы, проводился опрос акредитованных Министерством с.-х. консультантов, Правительства Калининградской области, изучались теоретические материалы, посвященные проблемам обеспечения качеству продукции и вложениям в него. В работе использованы следующие методы: анализ научной литературы по вопросам инвестирования в инновации, математические методы обработки 51

52 экономических показателей по проведенным исследованиям и графическая интерпретация результатов. Результаты работы представляют интерес для: - хозяйствующих субъектов в сфере производства товаров и услуг, которые ориентированы на вложение средств в инновации; - органы региональной власти, при определении рациональности поддержки производителей региона; - местные органы власти, при планировании и организации эффективной сферы услуг в муниципальном образовании. Результаты В данной работе предлагается методика, согласно которой, на основании маркетинговых исследований (Котлер, 2003), информации от потребителей и оценке возможностей производителя, определяется функциональная зависимость объема спроса (V с ) на конкретную продукцию от ее цены (Ц) и уровня качества (К). V c = f (Ц, К) (1) Проводя анализ основных факторов внутренней среды фирмы, устанавливается функциональная зависимость объема производства продукции (V п ) и цены, при заданном уровне качества. V п = ψ (Ц), К=const (2) Совместное решение этих функций позволяет определить рыночную равновесную цену (Ц р ) на продукцию (товар, его сорт, категорию) и соответствующий рациональный объем реализации (V р ) (Кафидов Вл., 2005, Scerri, 2012). При этом валовая прибыль (П р ) составит (рис. 1). П р = V р *(Ц р З т ), (3) где З т суммарные затраты на производство и коммерциализацию единицы продукции, руб. Снижение уровня качества, при неизменной цене, приводит к снижению объема реализации продукции (V р ), а соответственно к снижению объема производства (V п ) и сокращению сегмента рынка. Негативно влияет на конкурентоспособность. Конечно, сохранение объема рынка возможно за счет снижения цены (но не ниже уровня суммарных затрат на производство и реализацию продукции), однако при этом снизится прибыль фирмы, поскольку снижается рентабельность. Расширение сегмента рынка возможно при повышении качества, при условии, что цена не будет повышаться. Однако это 52

53 обусловит снижение прибыли фирмы, в части компенсации затрат на повышение качества продукции. Обеспечить увеличение прибыли фирмы при повышении качества можно за счет соответствующего увеличения цены. Однако в этом случае необходимо обеспечить целесообразность повышения цены, при повышении уровня качества. Это значит, что надо определить функцию изменения цены товара при повышении уровня его качества (К). Ц = f (К) (4) На основании анализа структуры затрат (З т ) и производственнотехнологических возможностей организации устанавливается функциональная зависимость изменения З т при изменении уровня качества З т = ψ(к) (5) Рис. 1. Зависимость затрат и цены товара при изменении его качества Функциональные зависимости Ц = f (К) и З т = ψ (К) определяются соответственно для каждой продукции (ассортимента). Совместное решение 53

54 этих функций позволяет определить эффективное множество ассортимента (по качеству). Определив рыночную равновесную цену, точка Т р (рис. 1) для базового ассортимента, устанавливается величина суммарных затрат на производство и реализацию, точка Т б. Интервал Т р Т б соответствует прибыли (П р ) при реализации единицы базовой продукции. Далее в координатах: экономические показатели (цена, затраты) и уровень качества продукции (К), сопоставимый с потребительской ценностью (J) товара (продукции, услуг) строятся графики функций Ц = f (K), проходящий через точку Т р (где приращение цены за счет повышения качества отсутствует, т. е. З т = 0) и функция З т = ψ (К) проходит через точку Т б (когда дополнительные затраты на изменение уровня качества отсутствуют, т. е. З т = 0). График функции Ц = f (К) линия А 1 Т р А 2 А 3 отображает изменение цены единицы продукции (товара, услуг), а график функции З т = ψ (К) линия А 1 Т б А 3, характеризует изменение затрат при производстве (и реализации) продукции, при изменении уровня ее качества. Отрезки линий А 1 Т р функции Ц = f (К) и А 1 Т б функции З т = ψ (К) характеризуют соответственно снижение цены и затрат на производство и реализацию, при снижении уровня качества относительно базового варианта. При этом учитывается плановое снижение уровня качества, а не отклонения фактических показателей от плановых в процессе производства и реализации. Площадь А 1 Т р Т б представляет иллюстрацию местоположения достижимого множества (feasible set), т. е. множество возможностей (ассортимент), позволяющее получить прибыль (наибольшую) при реализации единицы продукции (П н ), по уровню качества ниже базового. b П н = (f(к) ψ (К))dk (6) а Многоугольник Т б Т р А 2 А 4 В 1 иллюстрирует местоположение достижимого множества, позволяющего получить прибыль (П в ) при реализации единицы продукции по уровню качества выше базового варианта. d П в = (f(к) ψ (К))dk (7) b Суммарная наибольшая прибыль (П к ) от реализации единицы продукции при изменении цены и уровня качества (снижения и увеличения) относительно базового варианта составит: d Пк = (f(к) ψ (К))dk (8) а 54

55 Следует заметить, что достижимое множество П к, характеризует максимальный (теоретический) сегмент рынка всего ассортимента данной продукции. Местоположение достижимого множества, позволяющее получить дополнительную прибыль (П д ) за счет реализации продукции более высокого уровня качества, чем базовый вариант, иллюстрирует многоугольник Т р А 2 А 3 В 2. Линия Т р В 2 А 3 отображает функцию З т = ψ 1 (К) = ψ (К) + H 1, где H 1 плановая прибыль при реализации единицы продукции базового варианта. Суммарная (теоретическая) дополнительная прибыль (П д ) от реализации продукции повышенного уровня качества (товара, услуги) всего ассортимента составит: n c c c П д = П д i = (f(к) ψ 1 (К))dk = (f(к) ψ (К))dk - H (9) i=1 b b b По аналогии с подходом Г. Марковица к инвестициям, с точки зрения современной теории формирования портфеля, предусматривающим предположение, что инвестор в настоящий момент времени имеет деньги для инвестирования. Эти деньги можно инвестировать в инновации, расширив ассортимент (модели) продукции, согласно подхода ROQ. После реализации инноваций инвестор использует полученный доход на потребление, либо реинвестирует доход для производства инноваций (расширение ассортимента продукции по качеству). Таким образом, данный подход может быть рассмотрен как дискретный. Поскольку в данном случае портфель можно рассматривать как набор продукции различного уровня качества. Подобную проблему часто называют проблемой выбора инвестиционного портфеля (Шарп, 2004, Walker, 2007). Инвестор, стремясь одновременно максимизировать ожидаемую доходность и минимизировать неопределенность (т. е. риски), имеет две противоречивые друг другу цели, которые должны быть сбалансированы при принятии решения о производстве инноваций. Следствием наличия этой противоречивости является необходимость проведения диверсификации, т.е. расширение ассортимента производимой продукции. Согласно теореме об эффективном множестве, инвестор должен рассмотреть только подмножество возможных наборов (ассортимента, моделей) продукции (портфель), каждый из которых: - обеспечивает максимальную ожидаемую доходность для некоторого уровня риска (плановая цена ассортимента продукции будет выше рыночной средневзвешенной); - обеспечивает минимальный риск (спрос на рынке будет ниже минимального объёма производства, т. е. меньше «точки безубыточности») для соответствующего значения ожидаемой доходности. 55

56 Набор ассортимента продукции, удовлетворяющий этим двум условиям и является эффективным множеством или эффективной границей. Доходность (ставка дохода) за определённый период (r) определяется: r = R И, n И где: R = R i реализация соответствующего ассортимента продукции; n И = З T i i=1 i = 1 суммарные затраты на производство и реализацию продукции. И (1+r) = R. Ожидаемая доходность может быть представлена как мера потенциального вознаграждения, связанная с конкретным ассортиментом по качеству продукции. Исходя из такого подхода к инвестициям, инвестор должен обратить особое внимание на конечное благосостояние П д. Это означает, что принимая решение о диверсификации и использовании своего начального благосостояния И, инвестор должен обратить особое внимание на эффект R, который соответствует различным (дискретным значениям П д ). Этот эффект характеризуется ожидаемой П д и дискретным изменением уровня качества. Функциональная зависимость изменения П д при изменении уровня качества равна: П д = ώ(k) = f(k) ψ 1 (k) = f(k) ψ (k) H. Функцию ώ(k) графически можно представить кривой (рис.2), позволяющей анализировать характер изменения П д. П д, руб. e e 1 d d 1 g g 1 0 а а 1 b b 1 с с 1 М K, J Рис. 2. График функции ώ(k) 56

57 Учитывая, то уровень качества изменяется дискретно, кривая OdegM фактически изображает вершины П i д, соответствующих значению дискретных величин уровня качества (например aa 1 ; bb 1 ;сс 1 и т.д.). Технически (для наглядности) кривая изображает то, что происходит, когда количество дискретных величин уровня качества оказывается бесчисленное множество. На графике видно, то наибольшее значение величина П д достигает в интервале bb 1, когда дополнительная прибыль от реализации единицы продукции равна площади многоугольника bb 1 ee 1. Наибольшее значение (П m д ) дополнительной прибыли от реализации единицы продукции достигается в интервале увеличения качества ac 1. Площадь многоугольника adg 1 c 1 представляет иллюстрацию местоположения достижимого множества П д в этом интервале. c 1 П д m = ω (k)dk. A При практическом использовании положений данной методики, планирование внедрения инновационной продукции, как по качеству, ассортименту, так и по цене, определяется адекватностью используемой информации и адекватностью данных, которые применяются при расчетах. Выводы 1. Созданная методика основана на экономико-математических расчетах, базирующихся на результатах анализа внешней и внутренней среды конкретных хозяйствующих субъектов. 2. При определении рациональности и экономической эффективности внедрения инноваций по данной методике учитываются конкретные критерии продукции (цена, качество, затраты, объем реализации). 3. Методику можно использовать для установления соотношения цены и качества продукции, обеспечивающих эффективный спрос на нее. Литература 1. Байнев, В., Дадеркина, Е. (2008). Научно-течнический прогресс и устойчивое развитие. Монография. Минск: ИООО Право и экономика. 2. Кафидов, Вл. (2005). Методические аспекты управления инновационными процессами на промышленном предприятии. Диссертация на соискание степени кандидата экономических наук. Калининград: 3. Кафидов, Вч. (2007). Уровень качества продукции как объект инвестиций. Калининград: Известия КГТУ Кафидов, Вч. (2011). Регулирование соответствия качества и стоимости услуг туристского сектора региональной экономики (на примере Калининградской области). СПб.: Диссертация на соискание степени кандидата экономических наук. Калининград, 5. Котлер, Ф., Армстронг, Г. (2003). Основы маркетинга, 9-е издание: пер. с англ. Москва: Издательский дом «Вильямс». 57

58 6. Мороз, А. (2007). Социально-экономическое развитие региона: проблемы и пути их решения. Монография. Гродно: ГрГУ. 7. Шарп, У. Ф. и др. (2004). Инвестиции. Пер. с англ. Москва: Инфра-М. 8. Baležentis, А., Baležentis, Т. (2011). Kaimo darnaus vystymo strateginis valdymas: daugiakriterinio vertinimo metodai ir integruotas lietuvos ūkininkų ūkių veiklos efektyvumo vertinimas // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 1 (25). 9. Li, E. Y., Chen, H. G., Cheung, W. (2000). Total Quality Management in Software Development Process // The Journal of Quality Assurance Institute. Vol. 14. No Magnusson, M. K., Arvola, A., Koivisto Hursti, U. K., Aberg, L., Sjodėn, P. O. (2001). Attitudes towards organic foods among Swedish consumers // British Food Journal. Vol Ramanauskas, J. (2011). Kaimo turizmo sodybų veiklos vertinimas darnaus vystymosi aspektu // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 2 (26). 12. Scerri, A., James, P. (2010). Accounting for sustainability: combining qualitative and quantitative research in developing indicators of sustainability // International Journal of Social Research Methodology. Vol. 13 (1). 13. Shumpeter, J. A. (1939). Business circles // A Theoretical, Historical and Statistical Analysis of the Capitalist progress. Vol. I-II. New York, London. 14. Walker, J., Bos, T. (2007). Investment and Borrowment Rates of Return // Journal of the Academy of business education. Vol. 8. ĮDĖJIMŲ Į INOVACIJAS EFEKTYVUMO VERTINIMAS Vladimir Kafidov 1, Vyacheslav Kafidov 1, Julius Ramanauskas 2 1 Saint-Petersburgo serviso ir ekonomikos universitetas, 2 Klaipėdos universitetas Siekiant užtikrinti įmonių tvarų vystymąsį, būtina nustatyti inovacijų kokybės ir investicijų vertės santykį. Šio darbo tikslas sukurti metodiką, kurios pagalba galima nustatyti konkrečių produktų kainos ir kokybės paklausos priklausomybę. Atlikta mokslinės literatūros, skirtos investicijoms į inovacijas, analizė, pramonės ir paslaugų įmonių vadovų bei ūkininkų apklausa. Tyrimų duomenys įvertinti taikant matematinius metodus, pateikta rezultatų grafinė interpretacija. Šio darbo pagrindinis rezultatas sukurta metodika, kurios pagalba galima nustatyti veiksmingas inovacijas. Raktiniai žodžiai: investicijos, inovacijos, kokybė, produkcija, kaina. JEL kodai: C100, E390, Q010. ASSESSMENT OF EFFICIENCY OF INVESTMENTS IN AN INNOVATION Vladimir Kafidov 1, Vyacheslav Kafidov 1, Julius Ramanauskas 2 1 Saint-Petersbourg University of service and economics, 2 Klaipėda University The urgency of this research is defined by need of providing a ratio of quality of innovations and size of the investments put in their development and introduction on the market. The work purpose to develop a technique which allows to define dependence of size of demand for concrete production on its price and quality. In work the analysis of scientific literature concerning investment in innovations, questioning and the analysis of opinions of heads of the industrial, agricultural and service enterprises, and also farmers, mathematical methods of processing of economic indicators on the carried-out researches and graphic interpretation of results is applied. It is possible to refer technique creation to results of this work at the choice of effective innovations which producers and investors can use. Keywords: investments, innovations, production, quality, price. JEL kodai: C100, E390, Q

59 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 3 (32). Research papers. KONCEPTUALI DARBUOTOJO AFEKCINIO ĮSIPAREIGOJIMO ORGANIZACIJAI VEIKSNIŲ KLASIFIKACIJA Žaneta Kavaliauskienė Šiaulių universitetas Afekcinis įsipareigojimas tai asmeninis emocinio pobūdžio prisirišimas prie organizacijos, jos tikslų priėmimas kaip savo, nuoširdus įsitraukimas į atliekamas užduotis. Mokslinė problema nesusisteminti darbuotojo afekcinį įsipareigojimą organizacijai apibrėžiantys daugialypiai veiksniai. Tyrimo tikslas pateikti principinį konceptualųjį darbuotojo afekcinio įsipareigojimo organizacijai veiksnių klasifikavimą. Tyrimui pagrįsti pasitelkti bendrieji mokslinio tyrimo metodai mokslinės literatūros analizė ir sintezė. Šiame bendro pobūdžio teoriniame vadybos ir administravimo krypties straipsnyje apibendrinti ir suklasifikuoti darbuotojo afekcinį įsipareigojimą organizacijai nusakantys veiksniai. Jie paaiškina su darbu susijusias individų elgsenas bei su konkrečia darbuotojo įsipareigojimo forma siejamus pozityvius pokyčius įvairaus pobūdžio organizacijose. Į šiuos konceptualius veiksnius derėtų atsižvelgti taip pat ir valdant žmogiškuosius išteklius žemės ūkio bendrovėse, jų administracijai taikant darbuotojo afekcinį įsipareigojimą atitinkamo pobūdžio organizacijai skatinančią vadovavimo strategiją. Raktiniai žodžiai: afekcinis įsipareigojimas, organizacija, žmogiškieji ištekliai, valdymas. JEL kodai: M 100, M 120. Įvadas Tyrimo aktualumas. Ypač vertinamą darbuotojo kompetenciją ir tarpusavio ryšius, užtikrinančius veiksmingą bendradarbiavimą, įmanoma pasiekti tik per ilgalaikį jo afekcinį įsipareigojimą organizacijai kaip esminį sėkmingų inovacijų, kokybės valdymo programų, pokyčių įgyvendinimo organizacijose veiksnį. Darbo jėgos kontekste, afekcinis įsipareigojimas atspindi darbuotojo emocinį įsitraukimą į organizacijos veiklą, susidomėjimą organizacinėmis vertybėmis ir tikslais bei darbuotojo susitapatinimą su savo organizacija (Allen, 1990; Martin, 2008; Zangaro, 2001). Todėl tikima, kad šiuo požiūriu įsipareigoję darbuotojai, atsidavę juos samdančiai organizacijai dirba savanoriškumo principu (Malik, 2010). Akivaizdu ir neginčytina, kad šio pobūdžio darbuotojo įsipareigojimo organizacijai sampratos vystymąsi sąlygoja tam tikri priežastiniai veiksniai. Todėl pirmiausia derėtų susisteminti mokslinių tyrimų dėka prieitas išvadas apie pavienius veiksnius, inicijuojančius darbuotojų afekcinį, t. y. emocinio pobūdžio įsipareigojimą ir pateikti konceptualaus pobūdžio klasifikatorių. Tyrimo objektas darbuotojo įsipareigojimas organizacijai. Problemos ištyrimo lygis. Mokslinėje literatūroje tyrėjų dėmesys iš esmės koncentruojasi ties darbuotojo įsipareigojimu organizacijai bendrąja prasme ir jo raišką lemiančių pavienių veiksnių sąsajos nustatymo problemomis (Aube, 2007; Erdheim, 2006; Labatmedienė., 2007; Martin, 2008; Moss, 2007; Passarelli, 2011; Rousseau, Aube, 2010; Stallworth, 2004 ir daugelis kitų), todėl šio straipsnio paskirtis susisteminti darbuotojo afekcinio įsipareigojimo organizacijai, kaip šio generalizuoto kon- 59

60 strukto dimensijos, raišką inicijuojančius atitinkamus pavienius veiksnius, minėtuose tyrimuose patvirtintus tik šalutinėmis išvadomis. Straipsnio mokslinė problema nesusisteminti darbuotojo afekcinį įsipareigojimą organizacijai apibrėžiantys daugialypiai veiksniai. Tyrimo tikslas pateikti principinį konceptualųjį darbuotojo afekcinio įsipareigojimo organizacijai veiksnių klasifikavimą. Metodika. Straipsnyje apibendrinti ir suklasifikuoti darbuotojo afekcinį įsipareigojimą organizacijai nusakantys veiksniai paaiškina su darbu susijusias atitinkamas individų elgsenas, todėl ateityje turėtų būti patikrinti empiriškai nacionaliniu kontekstu. Šių veiksnių pasitvirtinimo atveju, į juos derėtų atsižvelgti taip pat ir valdant žmogiškuosius išteklius žemės ūkio bendrovėse, jų administracijai taikant darbuotojo afekcinį įsipareigojimą atitinkamo pobūdžio organizacijai skatinančią vadovavimo strategiją. Darbe vadovautasi T. A. Joiner ir S. Bakalis (2006) darbuotojo įsipareigojimo organizacijai veiksnių klasifikacija, skiriančia asmeninių charakteristikų, įsitraukimo į darbą ir darbinių ypatybių veiksnių kategorijas bei papildomai įvedama S. S. Martin (2008) apibrėžtą tarpusavio santykių veiksnių kategoriją, apimančią tarpusavio santykių normas, pasitikėjimą ir pasitenkinimą. Atlikta mokslinės literatūros analizė ir sintezė. Tyrimo uždaviniai: apibendrinti ir susisteminti darbuotojo afekcinio įsipareigojimo organizacijai raišką sąlygojančius pavienius veiksnius; pateikti principinį darbuotojo afekcinio įsipareigojimo organizacijai veiksnių konceptualųjį klasifikavimą. Darbuotojo afekcinį įsipareigojimą organizacijai sąlygojantys pavieniai veiksniai Moksliniuose tyrimuose tyrėjai, analizavę įsipareigojimą organizaciniu kontekstu nustatė daugialypių įsipareigojimo veiksnių egzistavimą. Viena iš labiausiai tikrinamų darbuotojo afekcinio įsipareigojimo organizacijai veiksnių kategorijų asmeninės charakteristikos, apimančios lyties, amžiaus, šeimyninės padėties ir asmenybės bruožų veiksnius. L. Labatmedienė ir kt. (2007) nustatė statistinių skirtumų tendenciją lyties požiūriu bei išskyrė stipresnį vyrų afekcinį įsipareigojimą organizacijai. Tai aiškinama Lietuvai labiau būdinga paternalistine kultūra. Nors situacija sparčiai keičiasi, tačiau vyriškos lyties darbuotojai Lietuvoje vis dar uždirba didesnius atlyginimus ir dažnai labiau pageidaujami organizacijose palyginus su moterimis. Iš kitos pusės, J. E. Mathieu ir D. M. Zajac (1990) meta-analitinis tyrimas atskleidė priešingus rezultatus, t. y. moterims būdingesnį stipresnį afekcinį įsipareigojimą organizacijai. Ankstesni tyrimai rodo, kad kiekvienos kartos, t. y. skirtingo amžiaus, darbuotojai pasižymi savo vertybėmis, etikos normomis, požiūriu į darbą ir pasaulėžiūra, o tai neabejotinai veikia jų prieraišumo prie organizacijos suvokimą bei intensyvumą (Meyer, 2002). Šeimyninės padėties požiūriu, darbuotojo susisaistymas su samdančia organizacija yra sąlygojamas to, kaip stipriai jis priklauso nuo savo pajamų. Tad šeimai 60

61 stipriau įsipareigoję asmenys būtų labiau priklausomi nuo organizacijos tam, kad patenkintų savo finansinius poreikius (Iverson, 1999). Pagal šią teoriją, šeimas sukūrę darbuotojai, todėl labiau įsipareigoję šeimai (pvz., turintys daugiau vaikų), linkę pasižymėti stipresniu emociniu prisirišimu prie juos samdančios organizacijos. Beje, mokslininkai pastebėjo, kad kiekvienas asmenybės bruožas atitinka tam tikrus poreikius, paskatas ir stimulus (Moss, 2007). Todėl šiai įsipareigojimo formai atspindint pozityvią darbuotojo reakciją į organizaciją, logiška manyti, kad asmenys su stipriai išreikšta ekstraversija turėtų būti stipriau afekciškai įsipareigoję organizacijai (Erdheim, 2006). Kita darbuotojo afekcinį įsipareigojimą organizacijai nusakanti darbinių ypatybių veiksnių kategorija, apimanti organizacinę paramą, prieigą prie resursų, palankias fizinės aplinkos sąlygas bei (etišką) organizacinį klimatą, parodo vadovo taikomus metodus, padedančius darbuotojams suvokti jiems patikėtas užduotis ir pareigas. Bendrąja prasme, organizacine parama traktuojamas darbdavio rūpinimasis darbuotojo gerove (esant reikalui suteikiant pagalbą, pvz., ligos, darbinių problemų atvejais; sudarant darbui tinkamas sąlygas) bei jo indėlio į organizacijos veiklą vertinimas, teisingai kompensuojant už įdėtas pastangas. C. Aube ir kt. (2007) bei J. P. Meyer ir kt. (2002) atlikti tyrimai patvirtina, kad organizacinė parama stipriai ir pozityviai koreliuoja su darbuotojo emocinio pobūdžio įsipareigojimu organizacijai. Remiantis T. A. Joiner ir S. Bakalis (2006) tyrimo rezultatais, pirminį palaikymą, informaciją bei darbui būtiną grįžtamąjį ryšį paprastai suteikia vadovai ir bendradarbiai. Pavyzdžiui, C. J. Mottaz (1988) tyrimas, atliktas su įvairių profesijų darbuotojais parodė, kad darbuotojai, jautę draugiškumą ir palaikymą iš bendradarbių pusės atitinkamai pasižymėjo stipriu, pozityviu afekciniu įsipareigojimu savo organizacijoms. Derėtų nepamiršti, kad vadovaujantis atsitiktinumų požiūriu, situaciniai veiksniai, pvz., aplinkos sąlygos, gali sustiprinti (arba susilpninti) vadovų ir bendradarbių paramos poveikį individo afekciniam įsipareigojimui (Rousseau, 2010). Darbuotojo afekcinio įsipareigojimo darbinių ypatybių veiksnių kategorijai priskiriama prieiga prie resursų pirmiausia atspindi organizacijos įsipareigojimą ir paramą eiliniam darbuotojui, kuris, tikėtina, stengsis atsilyginti tuo pačiu (Joiner, 2006; Moss, 2007). Antra, prieiga prie resursų rodo, kad darbuotojas yra aprūpinamas reikiamomis priemonėmis, motyvuojančiomis siekti organizacinių tikslų įgyvendinimo (Rousseau, 2010). Kitas produktyviai darbuotojų veiklai būtinas bei į šio pobūdžio įsipareigojimą vedantis darbinių ypatybių veiksnių kategorijos elementas palankios fizinės aplinkos sąlygos, t. y. tinkamas apšvietimas, pakankama temperatūra ir žemas triukšmo lygis (Vischer, 2007). Nustatyta, kad patogios fizinės aplinkos sąlygos sustiprina darbuotojo emocinio pobūdžio prisirišimą prie organizacijos (Rousseau, 2010). Organizacinis klimatas kaip etiškų vertybių išraiška taip pat laikomas su darbu sietina ypatybe (Schwepker, 2001). Tyrimų išvados patvirtina organizacinio klimato dimensijų ryšį su darbuotojo afekciniu įsipareigojimu organizacijai (Mathieu, 1990). Įsitraukimas į darbą parodo, kaip stipriai asmuo, įsitraukęs į organizaciją jaučiasi joje integravęsis. Tyrimai, orientuoti į darbuotojo afekcinį įsipareigojimą orga- 61

62 nizacijai sąlygojančius veiksnius, tokius kaip, darbinę patirtį organizacijoje (Allen, 1990; Meyer, 2002; Stallworth, 2004 ir kt.), paaukštinimo tikimybę (Stallworth, 2004), įgūdžius ir kvalifikaciją (Passarelli, 2011), organizacijos patrauklumą individui (Yang, 2008), patvirtina, kad kai minėti veiksniai atitinka darbuotojų lūkesčius ir patenkina jų esminius poreikius šie linkę stipriau emociškai prisirišti prie organizacijos. S. S. Martin (2008) išskiria tris organizacinio įsipareigojimo, tuo pačiu ir darbuotojo afekcinio įsipareigojimo, kaip šio konstrukto dimensijos, tarpusavio santykių veiksnius: pasitenkinimą, pasitikėjimą ir tarpusavio santykių normas. Pasitenkinimas darbu atspindi skubią emocionalią reakciją į darbą, kai tuo tarpu įsipareigojimas organizacijai bendrąja prasme vystosi daug lėčiau, t. y. po to, kai individas daug išsamiau įvertina įdarbinusią organizaciją, jos vertybes, lūkesčius ir savo paties ateities perspektyvas joje (Mannheim1997). Psichologinio prieraišumo tyrinėtojai laikosi nuomonės, kad toks tarpusavio santykių kintamasis kaip pasitikėjimas yra psichologinio prieraišumo turinio dalis (Winter, 2006). Adaptavus R. C. Mayer ir kt. bei J. Singh ir D. Sirdeshmukh pasitikėjimo definicijas darbo jėgos kontekste, šiuos tarpusavio santykius laikytume emociniu saugumu, leidžiančiu darbuotojams manyti, kad organizacija yra atsakinga už juos ir rūpinasi jais bei atlieps jų elgsenos lūkesčius (Martin, 2008). Kita darbinių santykių reguliavimo forma tarpusavio santykių normos vystosi labiau asmeninėje, akis-į-akį vadovo ir pavaldinių komunikacijoje ir galiausiai iš psichologinio prieraišumo, aiškinamo darbuotojų ir vadovų komunikacijos darna (Winter, 2006). Apibendrintina, kad šiuolaikinėje dinamiškoje aplinkoje funkcionuojančioms organizacijoms ypatingai svarbu turėti laisva valia joms įsipareigojusius darbuotojus, todėl pirmiausia darbuotojo afekcinio įsipareigojimo organizacijai veiksnių konceptualus suvokimas ir įvertinimas įgalintų organizacijas tobulinti praktinį šių veiksnių derinimo mechanizmą siekiant organizacinių tikslų įgyvendinimo. Principinė darbuotojo afekcinio įsipareigojimo organizacijai veiksnių konceptualioji kategorizacija Pagal pateiktą principinį darbuotojo afekcinio įsipareigojimo organizacijai veiksnių sąsajų konceptualųjį klasifikatorių (Kavaliauskienė, 2011) asmeninių charakteristikų veiksnių kategorijos dedamąsias (1 pav.) sudaro: lytis, amžius, šeimyninė padėtis ir asmenybės bruožai, t. y. ekstraversija, kuri yra pozityvaus emocionalumo esmė. 62

63 1 pav. Darbuotojo afekcinio įsipareigojimo organizacijai asmeninių charakteristikų veiksnių kategorijos konceptualiosios dedamosios Darbinių ypatybių veiksnių kategorijai (2pav.), veikiančiai afekcinį įsipareigojimą priklauso: organizacinė parama, apimanti darbuotojo gerovę, ypač išskiriant vadovo palaikymą ir bendradarbio paramą. Darbinėms ypatybėms taip pat priskiriama: prieiga prie resursų, palankios fizinės aplinkos sąlygos, ypač atkreipiant dėmesį į resursų pakankamumą ir darbo saugą, bei palankus organizacinis klimatas. Palankaus organizacinio klimato veiksniams būtų galima priskirti: organizacijos vizijos suvokimą, aiškius organizacijos strateginius tikslus bei suvokiamus lūkesčius. Nors tarpusavio santykiai traktuojami vienu iš palankaus organizacinio klimato veiksnių, tačiau konkrečiame tyrime S. S. Martin (2008) pavyzdžiu bus išskirti atskira veiksnių kategorija. 63

64 2 pav. Darbuotojo afekcinio įsipareigojimo organizacijai darbinių ypatybių veiksnių kategorijos konceptualiosios dedamosios Taigi tarpusavio santykių veiksnių kategoriją (3 pav.) sudaro: tarpusavio santykių normos, pasitikėjimas, pvz., vadovu, ir pasitenkinimas. Tarpusavio santykių normas nusako: atviras ir sąžiningas komunikacijos tinklas organizacijoje, vaidmenų pasiskirstymo modelio buvimas, statuso lygybė tarp kolegų, investavimas į darbuotoją, grįžtamasis ryšys iš vadovų ir decentralizuota organizacinė struktūra. Į decentralizuotos organizacinės struktūros sampratą įeina: savarankiškumo suteikimas darbuotojams, bendradarbiavimo skatinimas, vadovavimas siekiant visų pritarimo, sąžiningas ir teisingas elgesys su darbuotojais ir dalyvavimas sprendimų priėmime, ypač atkreipiant dėmesį į strateginės reikšmės sprendimų priėmimą bei darbuotojų dalyvavimą strateginio planavimo procese. Pasitenkinimo veiksniams priklauso pasitenkinimas darbu, darbinėmis užduotimis, darbo užmokesčiu ir organizacijos politika. 64

65 3 pav. Darbuotojo afekcinio įsipareigojimo organizacijai tarpusavio santykių veiksnių kategorijos konceptualiosios dedamosios Įsitraukimo į darbą veiksnių kategorija (4 pav.) apima: darbinę patirtį organizacijoje, paaukštinimo tikimybę, įgūdžius ir kvalifikaciją bei organizacijos patrauklumą individui, suvokiamą organizacijos patikimumu, darbiniais iššūkiais ir galimų viršvalandžių priimtinumu. 65

66 4 pav. Darbuotojo afekcinio įsipareigojimo organizacijai įsitraukimo į darbą veiksnių kategorijos konceptualiosios dedamosios Pateikus principinį darbuotojo afekcinio/emocinio pobūdžio įsipareigojimo organizacijai raišką inicijuojančių veiksnių klasifikavimą ateityje prasminga atlikti tyrimą, patvirtinantį empirinį šio klasifikavimo pagrįstumą nacionaliniame kontekste. Išvados 1. Afekcinis įsipareigojimas darbuotojo emocinis įsitraukimas į organizacijos veiklą, susidomėjimas organizacijos vertybėmis ir tikslais bei susitapatinimas su savo organizacija, traktuotinas atlygio ir nuobaudų pasekme. 2. Šiame straipsnyje susisteminti darbuotojo afekcinio įsipareigojimo, kaip darbuotojo įsipareigojimo organizacijai konstrukto dimensijos, raišką inicijuojantys pavieniai veiksniai. 3. Klasifikuojant konceptualius darbuotojo afekcinio įsipareigojimo organizacijai veiksnius išskirtos keturios šio pobūdžio darbuotojo įsipareigojimą organizacijai modeliuojančių veiksnių kategorijos, apimančios: asmenines ypatybes (lytį, amžių, šeimyninę padėtį, asmenybės bruožus), darbines ypatybes (organizacinę paramą, prieigą prie resursų, palankias fizinės aplinkos sąlygas, palankų organizacinį klimatą), tarpusavio santykius (tarpusavio santykių normas, pasitikėjimą, pasitenkinimą) 66

67 ir įsitraukimą į darbą (darbinę patirtį organizacijoje, paaukštinimo tikimybę, įgūdžius ir kvalifikaciją, organizacijos patrauklumą individui). 4. Darbuotojo afekcinio įsipareigojimo organizacijai vystymasis arba plėtojimasis ypač suintensyvėja tokiomis aplinkybėmis: labiau decentralizuotoje organizacinėje struktūroje; atvirą ir sąžiningą komunikacijos tinklą turinčioje organizacinėje struktūroje; bendradarbiavimą skatinančioje organizacinėje kultūroje; gavus teisę dalyvauti sprendimų priėmime, ypač turint omenyje, strateginės reikšmės sprendimus bei strateginio planavimo procesą; jaučiant priimtų sprendimų padarinius; įgijus savarankiškumo; turint prieigos prie žinių ir kitų išteklių galimybę; suvokus organizacijos viziją ir strateginius tikslus bei žinant organizacijos lūkesčius; sutampant darbuotojo ir organizacijos (ir/ ar vadovo) etiškoms vertybėms; jaučiant sąžiningą ir teisingą elgseną; gaunant atitinkamą užmokestį; turint palaikantį, gebantį palengvinti uždavinio sprendimą ir nuoširdų vadovą; pasitikint savo vadovu. Literatūra 1. Allen, N. J., Meyer, J. P. (1990). The measurement and antecedents of affective, continuance and normative commitment to the organization // Journal of Occupational Psychology. No Aube, C., Rousseau, V., Morin, E. M. (2007) Perceived organizational support and organizational commitment: The moderating effect of locus of control and work autonomy // Journal of Managerial Psychology. Vol. 22. No Erdheim, J. Wang, M., Zickar, M. J. (2006). Linking the Big Five Personality Constructs to Organizational Commitment // Personality and Individual Differences. Vol. 41. No Iverson, R. D., Buttigieg, D. M. (1999). Affective, normative, and continuance commitment: can the right kind of commitment be managed? // Journal of Management Studies. Vol. 36. No Joiner, T. A., Bakalis, S. (2006). The antecedents of organizational commitment: the case of Australian casual academics // International Journal of Educational Management. Vol. 20. No Kavaliauskienė, Ž. (2011). Darbuotojo įsipareigojimo organizacijai dimensijų ir veiksnių sąveikos // Socialinių mokslų (vadybos ir administravimo) daktaro disertacija. Kaunas: VDU. 7. Labatmedienė, L., Endriulaitienė, A., Gustainienė, L. (2007). Individual correlates of organizational commitment and intention to leave the organization // Baltic Journal of Management. Vol. 2. No Malik, M. E., Nawab, S., Naeem, B., Danish, R. Q. (2010). Job Satisfaction and Organizational Commitment of University Teachers in Public Sector of Pakistan // International Journal of Business and Management. Vol. 5. No Mannheim, B., Baruch, Y., Tal, J. (1997). Alternative models for antecedents and outcomes of work centrality and job satisfaction of high-tech personnel // Human Relations. Vol. 50, No Martin, S. S. (2008). Relational and economic antecedents of organisational commitment // Personnel Review. Vol. 36. No Mathieu, J. E., Zajac, D. M. (1990). A review and meta-analysis of the antecedents, correlates and the consequences of organizational commitment // Psychological Bulletin. Vol No Meyer, J. P., Stanley, D. J., Herscovitch, L., Topolnytsky, L. (2002). Affective, continuance and normative commitment to the organization: A meta-analysis of antecedents, correlates and consequences // Journal of Vocational Behavior. Vol. 61. No Moss, S. A., McFarland, J., Ngu, S., Kijowska, A. (2007). Maintaining an open mind to closed individuals: The effect of resource availability and leadership style on the association betwe- 67

68 en openness to experience and organizational commitment // Journal of Research in Personality. No Mottaz, C. J. (1988). Determinants of organizational commitment // Human Relations. Vol. 41. No Passarelli, G. (2011). Employees' Skills and Organisational Commitment // International Business Research. Vol. 4. No Rousseau, V., Aube, C. (2010). Social Support at Work and Affective Commitment to the Organization: The Moderating Effect of Job Resource Adequacy and Ambient Conditions // The Journal of social Psychology. Vol No Schwepker, C. H. (2001). Ethical climate's relationship to job satisfaction, organizational commitment, and turnover intentions in the sales force // Journal of Business Research. No Stallworth, H. L. (2004). Antecedents and consequences of organizational commitment to accounting organizations // Managerial Auditing Journal. Vol. 19. No Vischer, J. C. (2007). The effects of the physical environment on job performance: Towards a theoretical model of workspace stress // Stress and Health. No Winter, R., Jackson, B. (2006). State of the psychological contract: manager and employee perspectives within an Australian credit union // Employee Relations. Vol. 28. No Yang, K., Pandey, S. K. (2008). How Do Perceived Political Environment and Administrative Reform Affect Employee Commitment? // Journal of Public Administration Research and Theory. February. 22. Zangaro, G. A. (2001). Organizational commitment: a concept analysis // Nursing Forum. Vol. 36. No web24.epnet.com [ ]. CONCEPTUAL CLASSIFICATION OF THE ANTECEDENTS OF AN EMPLOYEE S AFFECTIVE COMMITMENT TO AN ORGANIZATION Žaneta Kavaliauskienė Šiauliai University Summary Affective commitment is the affective bond an individual feels toward the organization, characterized by identification and involvement with the organization as well as enjoyment in being a member of the organization. Scientific problem statement undigested the multiple antecedents of an employee s affective commitment to an organization. The objective of the research provide the principal classification of the conceptual antecedents of affective commitment. The scientific research techniques: to verify the research there were used general methods of scientific research, such as scientific literature analysis and synthesis. In this theoretically based article generalized and classified the antecedents defining an employee s affective commitment to an organization explain adequate job-related behaviours of individuals. Thus these conceptual antecedents should be also considered in human resource management practice of agricultural companies. Key words: organizational commitment, affective commitment (to an organization), human resource management. JEL codes: M 100, M

69 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 3 (32). Research papers. STAMBIŲJŲ IR SMULKIŲJŲ ŽEMĖS ŪKIO GAMINTOJŲ VEIKLOS FINANSAVIMO POVEIKIS INVESTAVIMUI IR VEIKLOS REZULTATAMS Audronė Kozlovskaja Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas Žemės ūkis rizikinga gamybos sritis, tačiau jos produkcija yra gyvybiškai svarbi. Daugelis šalių, iš jų ir Lietuva, ypač daug dėmesio skiria žemės ūkį palaikyti finansiškai. Vykdomos programos žemės ūkio produkcijos gamintojų palaikymui, tačiau nėra tyrimų, atskleidžiančių kiek veikianti žemės ūkio finansavimo sistema tenkina žemės ūkio produktų gamintojų, ypač smulkiųjų, poreikius, taip pat nėra vertinta, kokį poveikį ji daro skirtingų pagal dydį gamintojų investicijoms ir veiklos rezultatams. Tokie tyrimai svarbūs, siekiant tobulinti žemės ūkio produkcijos gamintojų išorinį finansavimą. Tyrime atskleisti žemė ūkio produkcijos gamintojų išorinio finansavimo būdai ir šaltiniai, apžvelgtos finansinių paskolų, kaip svarbiausio išorinio finansavimo būdo, suteikimo problemos. Įvertintas šių gamintojų kreditavimo lygis. Išanalizuotas finansavimo poveikis smulkiųjų ir stambiųjų gamintojų investavimui bei veiklos efektyvumui. Tyrimui atlikti buvo naudotas santykinių rodiklių lyginamosios ir dinaminės analizės ir sintezės metodas, skaičiavimams naudojant statistinius duomenis bei finansinius žemės ūkio produkcijos gamintojų veiklos svertinių vidurkių rodiklius. Nustatyta, kad nors paskolų suteikimą žemės ūkio produkcijos gamintojams stabdo didelis šios ūkio šakos rizikingumas ir poreikis smulkioms paskoloms, šalies žemės ūkio skolinimosi rodikliai yra patenkinami. Taip pat nustatyta, kad stambesnieji žemės ūkio produkcijos gamintojai santykinai skolinasi daugiau, tačiau gautas lėšas mažiau naudoja ilgalaikiam investavimui, todėl jų veiklos efektyvumas yra ne didesnis nei smulkiųjų. Smulkių žemės ūkio gamintojų sėkmingam vystymuisi svarbus tolimesnio kredito unijų augimo skatinimas, svaresnė investicinė parama. Finansiniai tarpininkai, kredituojantys smulkius gamintojus, turėtų daugiau teikti paskolų apyvartinėms lėšoms finansuoti. Investicinė veikla, skolinimosi santykiniai rodikliai, veiklos efektyvumas, žemės ūkio išorinio finansavimo sistema. JEL kodai: Q120, Q140. Įvadas Žemės ūkio produkcija gyvybiškai reikalinga šalies gyventojams. Žemės ūkio produkcijos gamintojų finansinis palaikymas viena iš politikos prerogatyvų šalyje ir ES lygmeniu. Žemės ūkio produkcijos gamyba visada yra rizikinga, nes priklauso nuo gamtos, rinkos sąlygų, mažo apyvartumo, menkos gamybos apimties, todėl ją būtina finansiškai remti. Vykdomos įvairios programos žemės ūkio produkcijos gamintojų palaikymui, tačiau nėra tyrimų, atskleidžiančių kiek šalyje veikianti žemės ūkio finansavimo sistema tenkina žemės ūkio produktų gamintojų, ypač smulkiųjų, poreikius, taip pat nebuvo vertinta, kokį poveikį ji daro skirtingų pagal dydį gamintojų investicijoms ir veiklos rezultatams. Tokie tyrimai svarbūs siekiant tobulinti žemės ūkio produkcijos gamintojų išorinį finansavimą. Straipsnyje pasiūlyti būdai, kaip išorinis finansavimas galėtų didinti žemės ūkio produkcijos gamintojų veiklos efektyvumą. 69

70 Tyrimo tikslas išanalizavus žemės ūkio gamintojų veiklos finansavimo ypatumus, įvertinti jų finansavimo poveikį investavimo intensyvumui ir veiklos efektyvumui. Tyrimo objektas žemės ūkio produkcijos gamintojų veiklos finansavimo sistema. Tyrime apžvelgta finansinių tarpininkų paskolų suteikimo Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamintojams problemos ir įvertintas gamintojų kreditavimo lygis. Atskleidus žemės ūkio gamybos finansavimo būdus ir šaltinius, įvertintas šio finansavimo poveikis investavimui. Atskleista veiklos finansavimo struktūros ir apimties įtaka žemės ūkio produkcijos skirtingų pagal dydį gamintojų veiklos efektyvumui. Tyrimo metodika atskleidžiant išorinio finansavimo būdus ir šaltinius buvo naudojamas informacijos apibendrinimo metodas. Atskleidžiant paskolų suteikimo žemės ūkio produkcijos gamintojams problemas buvo naudojami mokslinės literatūros analizės ir euristinis metodai. Vertinant kreditavimo apimtis naudotas santykinių rodiklių palyginamosios analizės metodas. Vertinant žemės ūkio produkcijos gamintojų veiklos finansavimo stuktūrą, investavimo ypatybes bei veiklos efektyvumą naudotas santykinių rodiklių lyginamosios ir dinaminės analizės ir sintezės metodas, skaičiavimams naudojant statistinius duomenis bei finansinius žemės ūkio produkcijos gamintojų veiklos svertinių vidurkių rodiklius, skelbiamus Ūkio veiklos rezultatuose ( m.). Šiame šaltinyje neišskiriama, kiek paskolų gaunama iš bankų, o kiek iš išteklių tiekėjų. Todėl analizuojami duomenys apie kreditus apskritai. Straipsnyje analizuojami kaip ūkininkų ūkių taip ir ŽŪB vidutiniai svertiniai rodikliai. Sąlyginai ūkininkų ūkiai vertinami kaip smulkieji gamintojai, o ŽŪB kaip stambieji, nes analizuojami duomenų svertiniai vidurkiai rodo, kad vidutinis ūkininkų ūkis, palyginti su vidutine ŽŪB, yra smulkus. 1. Žemės ūkio produkcijos gamintojų išorinio finansavimo būdai ir šaltiniai Mokslinėje literatūroje analizuojamos žemės ūkio apsirūpinimo finansiniais ištekliais problemos. Nurodoma, kad yra priemonių, galinčių padidinti finansinių institucijų veiksmingumą bei padidinti ūkių galimybes gauti finansavimo lėšų. Tačiau šios priemonės dažnai silpnai atitinka smulkiųjų žemės ūkio produkcijos gamintojų poreikius ir galimybes (Meyers, 2004). Todėl žemės ūkio savarankiškas finansavimas yra patikimesnis. Nurodomi vidinio finansavimo šaltiniai akcininkų įnašai, uždirbtas pelnas, nusidėvėjimas ir amortizacija, turto pardavimo pajamos (Adomienė, 2008), tačiau plečiant verslą, svarbiu tampa išorinis finansavimas (Nurmet, 2011). Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad valstybė yra svarbi vystant žemės ūkio išorinį finansavimą. Rytų Europos šalyse, tokiose kaip Čekija, Slovakija, Vengrija valstybė remia žemės ūkio produktų gamintojų kreditavimą, įsteigdama paskolų garantinius fondus (Danilovska, 2008). Mūsų šalyje taip pat veikia žemės ūkio išorinio finansavimo sistema, kurioje valstybė atlieka svarbias funkcijas. Skatindama žemės ūkio produkcijos gamintojų kreditavimo patrauklumą, valstybė vykdo bankinių kreditų teikimo žemės ūkio subjektams palaikymo politiką. 70

71 1998 m. įkurtas Žemės ūkio paskolų garantijų fondas, kurio veiklos tikslas garantijų teikimas už kredito įstaigų išduodamus kreditus žemės ūkiui. Nuo fondo veiklos pradžios iki 2009 m. pabaigos buvo suteikta garantijų už 2 mlrd. Lt m. fondas suteikė 138,7 mln. Lt garantijų už 197 mln. Lt kredito įstaigų išduotų kreditų (Veiklos ataskaita..., 2010) m. įsteigtas Paskolų fondas, kurio tikslas per finansinius tarpininkus žemės ūkio veiklos subjektams teikti paramą paskoloms gauti. Finansinės institucijos teikia kreditus lengvatinėmis sąlygomis, t. y. su žemesnėmis palūkanomis. Pirmajame lėšų skolinimo etapui skirta 100 mln. Lt (Kredito įstaigos..., 2011). Bankų kreditai dažnai suteikiami kartu su Lietuvos kaimo plėtros metų programos lėšomis. Tai vienas būdų, mažinantis žemės ūkio kreditavimo rizikingumą. NMA duomenimis, per metų laikotarpį įgyvendinant šią programą buvo skirta 5915,7 mln. Lt parama. Ši parama gerina žemės ūkio gamintojų finansinius rezultatus ir atveria kelią platesniam jų kreditavimui. Be subsidijų ir be bankinių paskolų žemės ūkio subjektai naudojasi prekiniais kreditais. J. Andriuščenkos ir H. Asausko nuomone, ūkininkams ir smulkiosioms įmonėms prekiniai kreditai yra vienas pagrindinių išorinio finansavimo šaltinių, Tačiau būtina pažymėti, kad duomenų, patvirtinančių šios žemdirbių finansavimo formos apimtis, beveik nėra. Kai kuriais duomenimis (Kraujelis, 2006) tiekėjų kreditų apimtys kasmet didėja ir 2005 m. daugiau nei pusė žemės ūkio ūkių gamybos išteklius įsigijo kreditan iš tiekimo organizacijų. Norėdami įvertinti prekinių kreditų indėlį į žemės ūkio subjektų veiklos finansavimą, apžvelgėme žemės ūkio subjektų gautų trumpalaikių paskolų dalį iš visų paskolų (1 pav.). Suprantama, trumpalaikės paskolos nėra tik paskolos iš tiekėjų, tačiau šie duomenys sąlyginai leidžia atskleisti prekinio finansavimo svarbą jų dalį ir dinamiką. 1 pav. Trumpalaikių paskolų dalis iš visų paskolų Ūkininkų ūkių ir ŽŪB trumpalaikių paskolų dalys iš visų paskolų turi tendenciją augti, ypač ŽŪB gaunamų trumpalaikių paskolų. ŽŪB trumpalaikių paskolų dalis yra didesnė. Galima teigti, kad žemės ūkio produkcijos gamintojai, o ypač ŽŪB, in- 71

72 tensyviau naudoja skolintas lėšas apyvartiniam kapitalui finansuoti. Turint omenyje žemės ūkio gamybos cikliškumą ir ilgą apyvartumą, trumpalaikių paskolų dalies augimą galima vertinti pozityviai. Bankai, kiti finansiniai tarpininkai bei tiekėjai operatyviau reaguoja į žemės ūkio produkcijos gamintojų poreikius. Trumpalaikių finansinių ir prekinių kreditų tolimesnis teikimas sąlygotų žemės ūkio produkcijos gamintojų piniginių srautų stabilumą. Žemės ūkio išorinis finansavimas vykdomas keturiais pagrindiniais būdais: teikiant subsidijas gamybai, paramą investicijoms, bankinius ir kitų finansinių tarpininkų kreditus, tiekėjų kreditus. Žemės ūkio subjektų veiklos išoriniam finansavimui naudojamos valstybės ir ES fondų, komercinių bankų, kredito unijų lėšos, tiekėjų prekiniai kreditai m. iš visų žemės ūkio subjektams suteiktų 521,5 mln. Lt paskolų 65 proc. sudarė komercinių bankų lėšos, 19 proc. kredito unijų lėšos, 16 proc. ES lėšos (Kraujelis, 2011). Pagrindinis išorinio finansavimo būdas yra finansinių tarpininkų paskolos, naudojant savas lėšas. 2. Paskolų žemės ūkio produkcijos gamintojams suteikimo problemos ir kreditavimo apimčių įvertinimas Mokslinėje literatūroje plačiai nagrinėjamos finansinių tarpininkų žemės ūkio subjektų kreditavimo problemos. Išskiriama keletas priežasčių, kodėl bankai ar kiti finansiniai tarpininkai vengia kredituoti žemės ūkio subjektus. Dauguma žemės ūkio paskolų yra mažos, suteikiamos smulkiems gamintojams, todėl rizikingos (Adamonienė, 2008). Tokių paskolų administravimas brangus. Be to, žemės ūkio subjektai yra išsibarstę po didelę teritoriją, todėl jų lankymas ar jų lankymasis banke reikalauja papildomo laiko ir lėšų. Išauga paskolos vertinimo, monitoringo išlaidos. Didelis paskolų suteikimo trukdis, ypač kredituojant smulkiuosius žemės ūkio subjektus, yra apskaitos ir rašytinių dokumentų trūkumas. Dažnai ūkiuose pajamų gaunama ne tik iš žemės ūkio veiklos, todėl reikia gilios finansinės analizės. Paskolos vertinimo laikas pailgėja. Kadangi žemės ūkio verslas yra sezoniškas, paskolų administravimo laikotarpis turi būti trumpas, be to, paskolų suteikimo prašymai per metus išsidėsto netolygiai. Bankams žemės ūkio paskolų vertinimo ir suteikimo procedūras sunku unifikuoti (Florenta, 2010). Žemės ūkio gamyba visada rizikinga. Literatūroje nagrinėjamos rizikos, su kuriomis susiduria žemės ūkio gamintojai derlingumo neapibrėžtumas, dideli supirkimo ir žaliavų kainų pokyčiai, žema gamybos diversifikacija, ribotos užstato galimybės, valstybinis reguliavimas, greitas produkcijos gendamumas ir kt. (Girdžiūtė, 2011, Ghuslan,2010). Didelis žemės ūkio gamybos rizikingumas taip pat riboja paskolų suteikimo galimybes. Estijos ūkių veiklos statistinių duomenų ( m.) analizė parodė, kad santykiniai skolinimosi rodikliai neturėjo tendencijos augti (Nurmet, 2011). Siekiant įvertinti šalies žemės ūkio produkcijos gamintojų kreditavimo lygį palygintos žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės BVP ir bankinių paskolų žemės ūkiui, medžioklei ir miškininkystei dalys. Analizei naudoti Statistikos departamento ir Lietuvos banko duomenys (1 lentelė). 72

73 1 lentelė Žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės BVP ir visų bankinių paskolų dalys, proc. Rodiklis 2006 m m m m m. Žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės BVP dalis 4,2 3,7 3,07 3,3 3,3 Žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės dalis visose bankinėse paskolose 3 1,7 2,1 1,9 1,9 Galima pastebėti, kad paskolų dalis atsilieka nuo BVP dalies. Komercinių bankų ir kredito unijų teikiamų paskolų dalies dinamika neturi aiškios tendencijos augti, įvairiais metais ji varijuoja. Vadinasi, kreditinių institucijų požiūris, ar suteikti paskolas žemės ūkio produkcijos gamintojams, mažai kinta ir yra atsargus. Tačiau 2010 m. Lietuvos banko atlikta apklausa rodo, kad po krizės komerciniai bankai pradėjo palankiau vertinti galimybes kredituoti žemės ūkį. Finansų analitikai vertina žemės ūkį kaip atsparų ekonominei krizei (Bankai Lietuvoje...,2011). EUFADN Database duomenimis, lyginant su kitomis ES šalimis, Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamintojai naudojasi paskolomis vidutiniškai. Analizuojant ES šalių žemės ūkio gamintojų skolos ir turto santykį ES šalyse, nustatytą, kad Lietuvos 2009 m. rodiklis 15 proc., atitinka ES šalių vidurkį. 3. Stambiųjų ir smulkiųjų žemės ūkio produkcijos gamintojų veiklos finansavimo struktūros skirtumai Mokslinėje literatūroje, analizuojant įvairius skolinimosi santykinius rodiklius, buvo tiriama žemės ūkio produkcijos gamintojų veiklos finansavimo struktūra. Tyrimas buvo atliktas Estijos pavyzdžiu (Nurmet, 2011). Naudojant Ūkių veiklos rezultatai duomenis už m. periodą išanalizuota šalies žemės ūkio gamintojų veiklos finansavimo struktūra. Tuo tikslu atskleista žemės ūkio produkcijos gamintojų naudojamų paskolų ir turimo žemės ūkio turto absoliučių dydžių dinamika. Duomenys rodo, kad šie rodikliai turėjo nežymią mažėjimo tendenciją. Vadinasi, žemės ūkio gamintojai didesnę dalį paskolų naudoja veiklai refinansuoti. Suprantama, stambiųjų ūkių paskolos ir žemės ūkio turtas absoliučiomis sumomis yra kur kas didesni už smulkiųjų. Tačiau analizuojant ir santykinius skolinimosi rodiklius, pastebima tendencija, kad kuo žemės ūkio produkcijos gamintojas yra stambesnis, tuo jis daugiau skolinasi (2 pav.). Tiriant skolos ir turto santykį, priklausomai nuo ūkininko ūkio dydžio pagal EDV, pastebima, kad kuo smulkesnis ūkininko ūkis, tuo šis rodiklis yra mažesnis. Skirtumas tarp smulkiausių ir stambiausių ūkių yra didelis. Smulkiausi ūkiai nuo 2 iki 4 EDV skolinasi apie 5 proc. nuo turto, o ūkių, kurių EDV didesnis nei 100, skolos ir turto santykis siekia 35 proc. Vadinasi, finansiniai tarpininkai linkę daugiau skolinti stambesniems gamintojams. 73

74 2 pav. Ūkininkų ūkių skolos ir turto santykis grupuojant ūkius pagal EDV Tą pačią tendenciją atskleidžia ir ŽŪB, sugrupuotų pagal EDV lygį santykinių skolinimosi rodiklių analizė. Kuo stambesnė bendrovė, tuo daugiau ji skolinasi. ŽŪB iki 100 EDV skolinimosi rodikliai skiriasi nuo bendros tendencijos, tačiau nežymiai. ŽŪB skolinasi palyginti daug ir jų skolos ir turto santykis varijuoja nuo 20 iki 30 proc. Analizuojant žemės ūkio subjektų skolinimąsi pagal skolos ir kapitalo santykį, patvirtinama pagrindinė tendencija kuo stambesnė įmonė, tuo daugiau ji skolinasi. Daugelyje šalių sprendžiama smulkių žemės ūkio produkcijos gamintojų kreditavimo problema (Ghuslan, 2010). Literatūroje nagrinėjamos mikropaskolos, pabrėžiant jų efektyvumą ir tinkamumą žemės ūkio produkcijos gamintojų veiklos finansavimui (Gale, 2009). Mikropaskolų suteikimas dažnai siejamas su žemės ūkio kredito kooperatyvais. Jie gali teikti paskolas tais atvejais, kai skolininkas neturi kreditinės istorijos arba turto užstatui (Budnik, 2010). Kredito unijos tinkamas finansinis instrumentas mikropaskoloms teikti. Jos dirba nutolusiose kaimo vietovėse, artimiau bendrauja su savo klientais, jų paslaugos pigesnės, lankstesnės, trumpesnis sprendimų priėmimo terminas (Igarytė, 2011). Lenkijoje kooperatinių bankų suteiktų paskolų dalis visose ūkių gautose paskolose turi tendenciją augti (Danilovska, 2008). Lietuvoje smulkaus ir vidutinio verslo kaime pagrindinis išorinio finansavimo šaltinis yra bankų paskolos, tačiau aktyviai vystosi alternatyvus šių paskolų šaltinis kredito unijos (Adamonienė, 2008). Lietuvoje kredito unijos taip pat teikia smulkias paskolas m. kredito unijos vienam žemės ūkio subjektui vidutiniškai skyrė 62 tūkst. Lt, o komerciniai bankai net 356 tūkst. Lt (Kraujelis, 2011). Iš paskolas gavusių ūkininkų ūkių net 62 proc. paskolas gavo iš kredito unijų ir vidutinė gauta paskola siekė 56,3 tūkst. Lt. O vidutinė ūkininkų ūkių paskola iš komercinių bankų siekė 151,8 tūkst. Lt. Kredito unijų paskolos yra smulkios ir dažniau teikiamos ūkininkų ūkiams. ŽŪB, kaip stambiuosius žemės ūkio gamintojus, dažniau kredituoja komerciniai bankai m. 91 proc. paskolų ŽŪB gavo iš komercinių bankų, o vidutinė jų gauta suma siekė 1415,5 tūkst. Lt. Smulkieji ir stambieji žemės ūkio gamintojai turi jų poreikius atitinkančius finansavimo partnerius komercinius bankus ir kredito unijas. Lietuvos statistikos de- 74

75 partamento duomenimis šalyje ryški kredito unijų augimo tendencija. Taip jei per 2009 m. kredito unijų turtas išaugo 22 proc., tai 2010 m. jau 39 proc. ir pasiekė 1587 mln. Lt. Tai pozityvi tendencija, atverianti didesnes galimybes smulkiųjų žemės ūkio produkcijos gamintojų kreditavimui. Svarbu palaikyti kredito unijų greitą augimą. Jų veiklos skatinimas sąlygotų smulkiųjų žemės ūkio produkcijos gamintojų vystymąsi. Analizuojant smulkiųjų ir stambiųjų žemės ūkio gamintojų veiklos finansavimo ypatumus, buvo įvertinta ir palyginta ūkininkų ūkių ir ŽŪB veiklos finansavimo struktūrą (2 lentelė). 2 lentelė. Ūkininkų ūkių ir ŽŪB veiklos finansavimo struktūra, proc. Rodikliai 2006 m m m m m. Savos lėšos ***Ūkininkų ūkiai ***ŽŪB Parama investicijoms ***Ūkininkų ūkiai ***ŽŪB Paskolos ***Ūkininkų ūkiai ***ŽŪB Viso lėšos ***Ūkininkų ūkiai ***ŽŪB Ūkininkų ūkiai savo veiklą didele dalimi finansuoja savomis lėšomis. Tik apie 20 proc. visų finansavimo šaltinių sudaro gauta parama investicijoms ir kreditai. ŽŪB savų lėšų dalis mažesnė ir siekia proc. visų išteklių. Parama investicijoms sudaro labai nežymią veiklos finansavimo dalį, o paskolomis dengiama proc. įmonės finansavimo šaltinių poreikio. Ūkininkų ūkiai savo veiklai finansuoti naudoja mažiau paskolų ir daugiau investicinės paramos, o ŽŪB savo veiklai finansuoti naudoja mažiau investicinės paramos ir daugiau paskolų. Ir ūkininkų ūkių, ir ŽŪB veiklos finansavimo struktūra per analizuojamą laikotarpį mažai kito. Kadangi smulkieji žemės ūkio produkcijos gamintojai mažiau naudojasi paskolomis, labai svarbu teikti tikslinę smulkių ūkių vystymo investicinę paramą. Taip pat valstybė turėtų skatinti smulkių ūkių apyvartinių lėšų kreditavimą. Tikslinga valstybės programa mikropaskolų teikimo skatinimui. 4. Stambių ir smulkių žemės ūkio produkcijos gamintojų investavimo ypatybių bei veiklos efektyvumo vertinimas Mokslinėje literatūroje, remiantis Estijos praktika, buvo vertinama skolinimosi ir veiklos pelningumo priklausomybė. Nurodoma, aukštas žemės ūkio gamybos rizikingumas daro neigiamą įtaką skolintų lėšų naudojimo investicijoms efektyvumui. Skolinimosi intensyvumas neturi tiesioginės įtakos veiklos pelningumui, todėl žemės 75

76 ūkio produkcijos gamintojai turi būti atsargūs pritraukdami skolinimosi lėšas (Nurmet, 2011). Naudojant Ūkių veiklos rezultatų duomenis už m. periodą įvertinti šalies žemės ūkio produkcijos gamintojų investavimo ir veiklos efektyvumo rodikliai. Nustatyta, kad ES investicinės paramos fondų lėšos turi skirtingą įtaką smulkiųjų ir stambiųjų žemės ūkio produkcijos gamintojų atliekamų investicijų finansavimui (3 lentelė). 3 lentelė. Investicinės paramos ir nuosavo žemės ūkio turto santykis, proc. Žemės ūkio gamintojai 2006 m m m m m. Ūkininkų ūkiai ŽŪB Analizuojant nuosavo žemės ūkio turto ir gautos investicinės paramos santykį, akivaizdu, kad investicinės paramos ūkininkų ūkiams santykinai skiriama daugiau, nes net 5 8 proc. nuosavo žemės ūkio turto finansuojama iš investicinės paramos lėšų. ŽŪB investicinė parama nėra toks svarbus investicijų finansavimo šaltinis. Tik 1 2 proc. nuosavo ŽŪ turto finansuojama iš investicinių paramos lėšų.tokią susiklosčiusią veiklos finansavimo išteklių struktūrą iš esmės galima vertinti palankiai, nes parama intensyviau skiriama smulkiesiems gamintojams, kuriems sunkiau gauti paskolas. Analizuojant, kokią įtaką smulkiųjų ir stambiųjų žemės ūkio produkcijos gamintojų veiklai turi visos išorinio finansavimo lėšos, paskaičiuotas santykis tarp paskolų ir investicinės paramos bei nuosavo žemės ūkio turto (4 lentelė). 4 lentelė Paskolų ir investicinės paramos santykis su nuosavu žemės ūkio turtu, proc. Žemės ūkio gamintojai 2006 m m m m m. Ūkininkų ūkių ŽŪB Stambieji ūkiai nuosavo žemės ūkio turto įsigijimui naudoja daugiau išorinio finansavimo lėšų nei smulkieji. Šiomis lėšomis ūkininkų ūkiai nuosavo žemės ūkio turto įsigijimą padengia mažesne dalimi (20 25 proc.), o ŽŪB šiomis lėšomis padengia didesnę turto įsigijimo (29 51 proc.) dalį. Kadangi paskolų struktūroje ūkininkų ūkiuose vyrauja ilgalaikės paskolos, o ŽŪB trumpalaikės (2 pav.) galima manyti, kad ūkininkų ūkiai lėšas, gautas iš išorės, naudoja ilgalaikėms investicijoms, o ŽŪB nemažą šių lėšų dalį skiria greičiau nusidėvinčio turto įsigijimui. Išanalizavus ūkininkų ūkių ir ŽŪB nuosavo žemės ūkio turto struktūrą 2010 m. matyti, kad didžiausią turto dalį ūkininkų ūkiuose sudaro investicijos į žemės ūkio mašinas ir į nuosavą žemę. ŽŪB didesnę dalį sudaro greičiau nusidėvintis turtas kvotos, įrenginiai ir inventorius, gyvuliai, augalininkystės atsargos (3 pav.). 76

77 Proc. 3 pav. Nuosavo žemės ūkio turto struktūra 2010 m. Apibendrinant galima teigti, kad ūkininkų ūkiuose veiklai finansuoti mažiau naudojamos lėšos, gautos iš išorės. Iš jų labai svarbios yra investicinės paramos lėšos. Ūkininkų ūkių gautų paskolų terminai dažniausiai yra ilgi. ŽŪB savo veiklai finansuoti santykinai daugiau naudoja išorinio finansavimo lėšų, investicinės paramos gauna mažiau ir skolinasi trumpesniam laikui. ŽŪB dalį lėšų investuoja į greičiau nusidėvintį turtą, o ūkininkų ūkiai atlieka bazines, ilgalaikes investicijas perka žemę ir žemės ūkio mašinas. Ekonominė teorija teigia, kad kuo didesnis skolos svertas, tuo aukštesnė turto ir kapitalo grąža, jei skolinto kapitalo lėšos yra mažesnės už investuoto kapitalo generuojamas pajamas. ŽŪB skolinimosi rodikliai yra aukštesni nei ūkininkų ūkių. Tikėtina, kad ŽŪB pelno grąžos rodikliai turėtų būti aukštesni. Tačiau duomenys rodo, kad ŽŪB pelno grąžos rodikliai nėra aukštesni nei ūkininkų ūkių (4 pav.). 4 pav. Vidutinių ūkių pelno be subsidijų grąža, proc. Nors santykiniai ŽŪB skolinimosi rodikliai yra aukštesni, ūkininkų ūkiai ir ŽŪB apsiribojus nuo gaunamų subsidijų vidutiniškai rodo panašų veiklos efektyvumą. Taip yra todėl, kad ūkininkų ūkiai turimas lėšas santykinai daugiau investuoja. Per analizuojamą laikotarpį ūkininkų ūkiuose investicijos, tenkančios 1 ha ŽŪN, 1 EDV bei 1000 Lt turto, buvo didesnės nei ŽŪB (5 lentelė). 77

78 5 lentelė. Investicijų mastas žemės ūkio subjektuose Lt/1 ha ŽŪN Lt/1 EDV Lt/1000 Lt turto Metai ūkininkų ūkininkų ūkininkų ŽŪB ŽŪB ūkiai ūkiai ūkiai ŽŪB Penkerių metų investicijos, tenkančios 1 ha ŽŪN, ūkininkų ūkiuose yra vidutiniškai 44 proc. didesnės nei ŽŪB. Tos pačios investicijos, tenkančios 1 EDV, yra vidutiniškai du kartus didesnės; investicijos, tenkančios 1000 Lt turto, yra 26 proc. didesnės. Smulkieji ūkiai, turėdami mažiau darbo jėgos, intensyvina savo gamybą. Kadangi žemės ūkio ūkiai investuoja santykinai daugiau, jų turto struktūroje nuosavo žemės ūkio turto dalis yra gerokai didesnė m. ji sudarė proc. ŽŪB turi labiau likvidžią turto struktūrą, kadangi ši dalis kito proc. ribose. Ekonominė teorija teigia, kad kuo gamintojų turtas yra labiau likvidus, tuo mažiau pajamų jis generuoja. Taigi nors ūkininkų ūkiai (smulkieji gamintojai) naudoja mažiau išorinio finansavimo nei ŽŪB (stambieji gamintojai), jų investicinė politika yra intensyvesnė, o pelno grąžos rodikliai yra aukštesni. Išvados 1. Žemės ūkio išorinis finansavimas vykdomas šiais pagrindiniais būdais teikiant subsidijas gamybai, paramą investicijoms, finansinių institucijų ir tiekėjų kreditus. Žemės ūkio subjektų veiklos išoriniam finansavimui naudojamos komercinių bankų, kredito unijų, valstybės ir ES fondų lėšos ir prekinis kreditavimas. Pagrindinis išorinio finansavimo būdas yra finansinių tarpininkų paskolos, naudojant savas lėšas. 2. Nors visų finansinių institucijų paskolų dalis žemės ūkiui atsilieka nuo žemės ūkyje sukuriamos BVP dalies, tačiau lyginant Lietuvą su kitomis ES šalimis jos žemės ūkio produkcijos gamintojai yra patenkinamai kredituojami. Paskolų suteikimą žemės ūkio produkcijos gamintojams stabdo didelis šios ūkio šakos rizikingumas ir poreikis smulkioms paskoloms, kurios komerciniams bankams nėra parankios. 3. Stambieji žemės ūkio subjektai santykinai skolinasi daugiau. Smulkieji gamintojai daugiau naudojasi kredito unijų, o stambieji komercinių bankų paskolomis. 4. Ūkininkų ūkių ir ŽŪB veiklos finansavimo struktūra ir investavimo politika yra skirtinga. Ūkininkų ūkiuose, palyginti su ŽŪB, veikla finansuojama daugiau iš savų lėšų ir daugiau gaunama investicinės paramos. Jie dažniau skolinasi ilgesniam terminui ir šias lėšas intensyviau naudoja ilgalaikėms investicijoms. ŽŪB daugiau lėšų investuoja į greičiau nusidėvintį turtą. 5. Nors ŽŪB santykiniai skolinimosi rodikliai yra aukštesni nei ūkininkų ūkių, tačiau pastarųjų veikla rodo panašų efektyvumą, nes jų turto didesnę nei ŽŪB dalį sudaro nuosavas žemės ūkio turtas. 6. Siekiant sėkmingesnių smulkiųjų žemės ūkio produkcijos gamintojų veiklos rezultatų, ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama tolesnei kredito unijų plėtrai. Ka- 78

79 dangi smulkieji žemės ūkio produkcijos gamintojai mažiau naudojasi paskolomis, labai svarbu jiems teikti tikslinę paramą. Finansiniai tarpininkai, kredituojantys smulkiuosius gamintojus, turėtų teikti daugiau paskolų apyvartinėms lėšoms finansuoti. Tikslinga valstybės programa mikropaskolų teikimo skatinimui. Literatūra 1. Adamonienė, R., Makutėnienė, D., Trifonova, J. (2008). Smulkaus ir vidutinio verslo kaimo vietovėse finansavimo galimybės ir ypatumai // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 3 (14). 2. Andriuščenka, J., Asauskas, H. (2007). Kaimo verslo gamtinės rizikos ir finansinių išteklių valdymas: problemos ir galimybės // Ekonomika ir vadyba. Nr Bankai Lietuvoje konkuruoja dėl ūkininkų Bankai_Lietuvoje_konkuruoja [ ]. 4. Bendra Lietuvos kaimo plėtros m. programos priemonių statistika [ ]. 5. Budnik, O. (2010) The development of credit cooperative in agricultural sector of Ukraine // The State University of Acriculture and Ecology. Ukraine. 6. Danilovska, A. (2008). Credit as a toll of intervention in agriculture, Polish experiences // Social Research. Nr. 3 (13). Varšuva. 7. Florenta, S., Georg, P. (2010). The challanges of rural lending risks and costs // Annals of the University of Oradea. 8. Gale, F. (2009). Financial reforms push capital to the countryside // The chinese Economy. Vol. 42. No Ghuslan, M., Muhammad, J., Abidin, S. (2010). Factors affecting commercial bank lending practices in the Malaysian farm sector // The IUP Journal of public finance. Vol. VIII. No Girdžiūtė, L., Slavickienė, A. (2011). Žemės ūkio rizikos ir jų vertinimo modeliai // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 3 (27). 11. Igarytė, J., Ramanauskas, J. (2011). Lietuvos kredito unijų sistemos vystymosi tendencijų ir perspektyvų vertinimas // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 4 (28). 12. Kraujelis, J.(2011). Komercinių bankų ir kredito unijų ūkininkams ir žemės ūkio įmonėms metais suteiktų kreditų apžvalga. Vilnius: UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondas. 13. Kraujelis, J., Čiukauskienė, D., Tunaitienė, R. (2006). Kreditai kaimo verslui // Lietuvos žemės ir maisto ūkis. Vilnius: LAEI. 14. Kredito įstaigos kviečiamos administruoti 100 mln. Lt žemės ūkiui skirtų lengvatinių paskolų. [ ]. 15. Kredito įstaigų veiklos apžvalgos. Lietuvos bankas. [ ]. 16. Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2010 metų veiklos ataskaita. [ ]. 17. Nurmet, M. (2011). Financial structure of agricultural firms // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 1 (25). 18. Meyers, H., Kazlauskienė, N., Naujokienė, R., Kriščiukaitienė, I. (2004). Kaimo apsirūpinimo finansiniais ištekliais problemos Lietuvai tapus ES nare. Vilnius: LAEI. 19. Ūkių veiklos rezultatai (ŪADT tyrimo duomenys) 2006, 2007, 2009, Vilnius: LAEI. 20. Žemės ūkio paskolų garantijų fondas Veiklos ataskaita. 2009, [2012]. 79

80 AGRICULTURAL SMALL AND LARGE PRODUCERS FINANCING IMPACT ON INNOVATIONS AND ACTIVITY RESULTS Audronė Kozlovskaja Lithuanian Institute of Agrarian Economics Summary Agriculture is a high risky, but very important economy branch. A lot of countries, including Lithuania, give special attention to the financial support of agriculture. It is essential to study how the current financing system of the agriculture meets the needs of agricultural producers, particularly the small ones, and to assess its impact on innovative activities and on activity results. The study reviewed risks and problems of agricultural lending and evaluated borrowing ratios of Lithuanian agricultural producers. Also study disclosed methods and sources of the financing of agricultural production, estimated its impact on investment and activity efficiency. Comparative and dynamic analysis and synthesis of financial data was applied in the study. The main financial information used in a study was weighted averages of performing data of farms and agricultural enterprises. Borrowing, investment and efficiency ratios were calculated and studied. It was found that although external financing of agriculture has a number of peculiarities to be associated with a small scale, seasonality, low capital turnover and others, the country's agricultural lending rates comparable to the EU average for borrowing. Various funds apply for the financing agricultural producers. Credit unions meet small farmers borrowing needs, than commercial banks tend to lend money to large agricultural producers. Large agricultural producers have bigger borrowing ratios, but use less of the received funds for long-term investments. This leads to similar operational efficiency of large agricultural producers and small ones. Key words: innovative activities, relative indicators of borrowing, operational efficiency, external financing system of agriculture. JEL codes :Q120, Q

81 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 3 (32). Research papers. LIVESTOCK FARMING IN THE NEMUNAS RIVER BASIN: THE RECENT TRENDS AND THE IMPACT ON THE WATER BODIES Irena Kriščiukaitienė 1, Virginia Namiotko 1, Tomas Baležentis 1, Aliaksandr Pakhomau 2 1 Lithuanian Institute of Agrarian Economics 2 Central Research Institute for Complex Use of Water Resources of the Republic of Belarus In accordance with the contemporary sustainable water resources use policy in the European Union, it is important to assess the impact of the agricultural sector one of the most important sources of pollution upon the implementation of the objectives stipulated by the Water Framework Directive. The research therefore aims at analyzing the influence of the agricultural sector on the pollution of the Nemunas river basin. It was the transboundary pollution that forced the research to cover both Lithuanian and Belorussian territories. The paper analyzes legal aspects of the strategic management of water resources, estimates the livestock density and dynamics thereof, and identifies the most polluted territories in Lithuania and Belarus. Research results indicate that more intensive animal farming is maintained in the Belarusian part of the Nemunas catchment and has the tendency to increase. At the other end of spectrum, LSU per hectare is two times lower and has the tendency to decrease in Lithuania. Keywords: livestock farming, Nemunas catchment, water pollution. JEL codes: Q530, Q150. Introduction The sustainable use of water resources is fostered at various levels. At the European Union (EU) level, the European Water Framework Directive (European Parliament, 2000) establishes a framework for the protection of all waters (including inland surface waters, transitional (estuarine) waters, coastal waters and groundwater) which: (i) prevents further deterioration, protects and enhances the status of water resources; (ii) promotes sustainable water use; (iii) aims at enhancing protection and improvement of the aquatic environment through specific measures for the progressive reduction of discharges; (iv) ensures the progressive reduction of pollution of groundwater and prevents its further pollution; and (v) contributes to mitigating effects of floods and droughts. Overall, the directive aims at achieving good water status for all waters by 2015 (Borja, 2004; Dzemydienė, 2008). As for the Baltic Sea region, the Krakow Agreement, adopted in 2007, stipulates the need for mitigation of pollution in the Baltic Sea region (HELCOM, 2007; Karczmarczyk, 2007). Lithuania is also a reporting country. Indeed, the largest river basin in Lithuania, namely the Nemunas catchment, is subject to transboundary pollution. This paper, thereafter, pays attention to water pollution in both Lithuania and Belarus by analyzing the recent statistical data on the trends of livestock farming which, in turn, constitutes a source of water pollution. In general water bodies face 81

82 the following factors influencing their state: pollution from non point sources, pollution from point sources, hydromorphological alterations, and hydroelectric power stations. This study is mainly focussed on the first option and, particularly, the impact of livestock farming. Indeed, diffuse agricultural pollution is one of the most important and significant factors affecting the quality of water bodies in the Nemunas river basin. The impact of agricultural activities on water bodies of the Nemunas river basin depends mainly on the intensity of agricultural activities. Although the impact of livestock farming on environmental pollution was analyzed by Mikaliūnienė andčesonienė (2011), the Belorussian part of the Nemunas catchment remained unconsidered. It is, therefore, necessary to further these studies by analyzing impacts of livestock farming and water pollution in the whole Nemunas catchment, which constitutes an important nutrient input for the Baltic Sea. 1. Management of the nutrient leakage in the Nemunas river basin Geographic location.the Nemunas River Basin covers the territories of Belarus, Lithuania, Russian Federation (Kaliningrad Region), Latvia (only about 100 km 2 ), and Poland (the total basin area constitutes km 2 ). The Lithuanian part of the basin covers the area of km 2, Belarusian km 2. The longest and the largest (by their catchment size) tributaries of the Nemunas in Lithuania are Merkys, Neris, Nevėžis, Dubysa, Šešupė, Jūra, and Minija. The main tributaries of the Nemunas in Belarus are Berezina, Viliya and Shchara. The names of these rivers are also the names of sub-basins within the Nemunas River Basin. Strategic management.the Government of the Republic of Lithuania adopted The Nemunas River Basin Management Plan (2010) and the Programme of Measures for achieving water protection objectives within the Nemunas River Basin District (2010). These strategic documents implement the regulations of both Law on Water of the Republic of Lithuania and the EU Water Framework Directive. The Programme covers the period of Specifically, the Programme defines the two groups of measures to be taken viz. basic measures and supplementary measures. The basic measures include the implementation of all the measures, actions and programmes which have already been envisaged in water legislation and financed or included in financing programmes (construction of wastewater treatment facilities in agglomerations with a population equivalent (PE) of more than 2000, installation of manure storage facilities on large farms, compliance with recommendations of good agricultural practice, solution of drinking water quality problems etc.). Noteworthy, the basic measures should increase the share of animals kept on farms with manure storage facilities up to 48% in the Nemunas river basin district. Meanwhile, the supplementary measures are proposed for those water bodies where the basic measures are not substantial to achieve the good status. Supplementary measures cover the improvement of the operation of the existing wastewater treatment facilities, mandatory and voluntary (optional) measures aimed at reducing adverse effects of agricultural activities, research intended to specify pollution sources and/or the environmental ef- 82

83 fect of the measures being implemented, feasibility studies examining pollution causes, as well as legal, educational, remedial and other measures. The Programme is to be updated every six years. Therefore it is important to develop and maintain the livestock farming monitoring system which would enable to implement effective strategic decisions regarding the mitigation of nutrient leakage from agriculture and, particularly, livestock farming. Livestock farming-related information is especially important for prioritization of the prospective managerial measures for the Nemunas catchment. According to National Strategy of the Sustainable Development of the Republic of Belarusone of the most important tasks of water policy making is the implementation of internationalcooperation on transboundary waters, including the development of interstate and national legal instruments for the monitoring of pollution and the implementation of international projects to develop Schemes on integrated water resources management of river basins. In accordance with Water Code of the Republic of Belarus, the main task of the development of river basin management plans is to secure the future needs of the population and economic activities related to water, ensure the rational water use and protection of water, as well as to mitigate water pollution. The Water Code also stipulates that the strategic purpose of protection and rational use of water resources is to provide the population with water necessary sanitary quality and in sufficient quantities, while preserving the hydrological, biological and chemical functions of ecosystems. Accordingly, the schemes on integrated water resources management of river basin Neman was developed in It contains the following sections: (i) general characteristics of the river basin; (ii) assessment of the ecological status and major issues in the basin; (iii) target parameters, including indicators of water quality in water bodies and key performance indicators to reduce the negative effects of floods and other harmful effects of water; (iv) water balances of river basins under various conditions of water availability; (v) limits of use (withdrawal) of water from surface water and groundwater sources, as well as limits on wastewater discharges; (vi) list of water management and other activities. Another important element of the strategic management system of the water resources of the Republic of Belarus is the water Strategy. Under the Water Strategy of the Republic of Belarus for the period till 2020 (2011) the strategic target in the field of preservation of water potential of theriver basinsconsists in increase of efficiency of use and improvement of quality of the water resources balanced with requirements of a society and possibleclimate change. For achievement of this purpose the complex approach to the decision of organizational, legal and financial and economic problems of water use and protection of water is required. Realization of mainstreams of water resources management assumes: development of system of paid water use on the basis of an ecologiceconomic assessment of water resources; universal introduction progressive power- and the resource-saving technological processes providing decrease of specific water consumption, and also transition to water low consumption and waterless production technologies; 83

84 introduction of complex nature protection permissions for nature users, carrying out ecologically dangerous activity; introduction of the best technical methods for complex prevention andenvironmental contamination control; the analysis and the account of influence of the spontaneous hydrometeorological phenomena and possible climate change on water resources; introduction of technologies on improvement of quality of removal water. Data availability. In Lithuania data on number of livestock are collected on the basis of reports from all agricultural entities. Agricultural entities are farmers farms, agricultural companies, cooperative companies (cooperatives) and other enterprises registered under a procedure established by law, as well as other users of agricultural land engaged in the production of marketable agricultural products. All of agricultural companies and enterprises submit statistical reports. Data are presented at the national level as well as across counties and municipalities. Data are collected and published by Statistics Lithuania. The data on animal farming are collected annually from the three types of entities by the virtue of the data survey in the Republic of Belarus. These types are: (i) agricultural enterprises (industrial complexes), (ii) private farms, and (iii) households. Regarding the first two sources, amounts of livestock units per agricultural enterprises are collected and aggregated at the rayon level in National Statistical Committee of the Republic of Belarus. These data are not gridded to map with reference of location of agricultural enterprises. During the periodical survey in households the following information about various aspects of animal production household activities is collected under the Questionnaire about presence and movement of livestock and poultry by quarterly periodicity. 2. Prevalence of the agricultural activities across the Nemunassub-catchments Following the data on the area of declared utilised agricultural area in Lithuania, agricultural land in the Nevėžis and Šešupė sub basins constitute as much as half of the total area of each sub basin. In the Dubysa and Jūra sub-basins, agricultural land accounts for more than 40%of the area, meanwhile in the Šventoji, Nemunas Small Tributaries and Minija sub basins as well as in the Lithuanian Coastal Rivers and Prieglius basins agricultural lands occupy 30 40% of their total area. The smallest share of agricultural land is found in the Žeimena, Neris Small Tributaries and Merkys sub-basins only 17 22%. Nemunas catchment plays an important role in Belarusian industry and agriculture. Indeed, virtually all of the main industry centres arelocated in this catchment. The Nemunas catchment covers almost 53% of the total land area. The land structure is as follows: arable land 38%, meadows and pastures 14%. Additionally, Neris (Vilija) catchment occupies 44.5% of UAA, out of which 31.4% arable land,14.1% meadows and pastures. There are 182 organizations engaged in agriculture, public utilities, and industry. The Nemunas catchment covers fourrayons, namelythose of Grodnas, Brestas, Vitebskas, and Minskas. The Minsk rayonis the largest one, with some 88 organizations and farms engaged in agricultural activity. The latter rayon- 84

85 covers 600 thousand ha, out of which 400 thousand ha are arable lands. In Brest rayon, there are 58 agricultural enterprises; the rayon covers 222 thousand ha, out of which 150 thousand ha are arable lands. Vitebsk rayon is the smallest one and covers 30 thousand ha, out of which 16 thousand ha are arable lands. Animal farming is the main activity in the catchment. It constitutes 60% of total production. Livestock, pigs, and poultry are the main directions of animal farming. 3. Estimation of livestock intensity in the Nemumas sub-basins The total number of cattle in Belarus has increased from some 3.5 million heads in 2001 to 3.9 million in Meanwhile, the number of cows grew from 1.2 million in 2001 up to 1.3 million in Indeed, some 37% of cattle were located in the Nemunas catchment. The number of pigs has also increased by 38% up to 2.95 million, whereas poultry farming grew by 52% during These data, however, cover solely the activities of the agricultural enterprises. In order to obtain comparable livestock units (LSU), we employed the following coefficients: cows 1, other cattle 0.57, pigs 0.5, horses 0.8, and poultry Therefore, the scope of animal farming went up by over 17% in both Belarus and the Nemunas catchment during (Table 1). The total number of animals (in LSU) located in the Nemunas catchment constituted some 39% of the total number of livestock in Belarus throughout The data on land structure exhibited the decrease in agricultural land area of some 4% possibly caused by the increased land use for urban purposes. Table 1. Livestock units (LSU) and density in Belarus and the Belarusian part of the Nemunas catchment LSU, thousand Belarus Nemunas catchment Agricultural land, thousand ha Belarus Nemunas catchment Livestock density, LSU/ha Belarus Nemunas catchment The livestock density was higher in the Nemunas catchment if compared to the respective indicator value for Belarus during As of 2011, the mean livestock density was 0.57 LSU/ha in the Nemunas catchment, whereas it remained equal to 0.51 LSU/ha for the whole Belarus. After reaching a peak in 2007, the number of livestock has been declining in Lithuania since 2008 (Table 2). Meanwhile, the area of agricultural land reached 2.68 million ha in The livestock density, therefore, fluctuated around the rate of 0.35 LSU/ha, which is rather low value particularly in terms of the European Union Member States. Table 2 does not split the data into different figures for the whole Lithua- 85

86 nian territory and the Nemunas catchment, given most of Lithuanian territory falls under the Nemunas catchment. Table 2. Livestock units and density in Lithuania LSU Agricultural land, th ha Density The highest livestock density is observed in the Neris Small Tributaries and Minija sub basins, where it totals to 0.4 LSU/ha. In the Nemunas Small Tributaries, Šešupė and Jūra sub-basins, the livestockdensityis a littlelower 0.37 LSU/ha, in the Dubysa, Žeimena, Nevėžis, Merkys sub-basins, LithuanianCoastalRiversBasinand Prieglius Basin LSU/ha, meanwhile the density in the Šventoji Sub basinis the lowestviz LSU/ha. Therefore a more intensive animal farming is maintained in the Belarusian part of the Nemunas catchment.the animal farming is mainly concentrated in rayons of Grodno, Brest, and Minsk oblasts. Indeed, the Grodno region is located near the borders of the neighbouring states, namely Lithuania and Poland, and thus offers favourable conditions for exports of the agricultural production. Animal farming is concentrated in the North-West Lithuania. As of 2010, there were some 596 thousand livestock units (LSU) in Lithuanian farms, whereas pig share accounted for 187 thousand LSU. Indeed, the cattle farming is mainly located in the western Lithuania and swine CAFOs are spread across the both North and Middle Lithuania (take, for instance, counties of Marijampolė, Panevėžys, Kaunas, and Šiauliai). According to the environmental standards, the manure from CAFOs is spread in the neighbouring areas. The poultry farming is found in the East Lithuania, namely county of Vilnius. The resulting manure is sold as the fertilizer and hence does not contribute to the water pollution in the region of origin. Conclusions 1. The agricultural activity is rather intensive in Nemunas catchment and therefore plays an important role both in Lithuanian and Belarusian. For diffuse agricultural pollution constitutes one of the most important and significant factors affecting the quality of water bodies in the Nemunas river basin. 2. The analysis implies that the transboundary nutrient leakage is a topical issue in the Nemunas catchment. Hitherto, there is a need for further development of the international monitoring and decision support system aimed at implementing measures as outlined by both the Water Framework Directive and the Krakow Agreement. 3. Research results indicate that more intensive animal farming is maintained in the Belarusian part of the Nemunas catchment and has the tendency to increase. At the other end of spectrum, LSU per hectare is two times lower and has the tendency to decrease in Lithuania. 86

87 4. The further research should address the issue of multi criteria prioritization of regions covered by the Nemunas catchment in terms of pollution and water quality indicators. Suchlike assessments would enable to quantify and mitigate the prospective risk and thus ensure sustainable use of the water resources. Indeed, the benchmarking methodology should be employed to ensure reasonable rates of fertilizing across the regions of the Nemunas catchment. Acknowledgements This paper was prepared under project Comprehensive Policy Actions and Investments in Sustainable Solutions in Agriculture in the Baltic Sea Region-Baltic COMPASS of the Baltic Sea Region Programme References 1. Borja, A., Franco, J., Valencia, V., Bald, J., Muxika, I., Belzunce, M. J., Solaun, O. (2004). Implementation of the European water framework directive from the Basque country (northern Spain): a methodological approach //Marine Pollution Bulletin. Vol Helsinki Commission. (2000). Nutrient pollution to the Baltic Sea in Helsinki: Baltic Marine Environment Protection Commission. 3. Karczmarczyk, A., Mosiej, J. (2007).Aspects of wastewater treatment on short rotation plantations (SRP) in Poland // Journal of Environmental Engineering and Landscape Management. Vol. 15. No Mikaliūnienė, J., Česonienė, L. (2011). Gyvulininkystės vystymosi tendencijos Lietuvoje apibrėžtais aplinkosauginiais dirvos biogeninių medžiagų ir paviršinių vandens telkinių kokybės reikalavimais // VeterinarijairZootechnika. T. 53. Nr National Statistical Committee of the Republic of Belarus.(2011). Agriculture of the Republic of Belarus. Minsk: Statistical Book. 6. Dzemydienė, D., Maskeliūnas, S., Jacobsen, K.(2008). Sustainable management of water resources based on web services and distributed data warehouses // Technological and Economic Development of Economy. Vol. 14. No Water Strategy of the Republic of Belarus for the period till (2011). Minsk: BelNITSEkologiia. 8. Programme of Measures for achieving water protection objectives within the Nemunas River Basin District. (2010). %20 Nemunas.pdf [ ]. 9. European Parliament. (2000). Directive 2000/60/EC of the 23 October 2000 establishing a framework for Community action in the field of water policy // Official Journal No. L HELCOM. (2007).Baltic Sea Action Plan adopted on 15 November 2007 in Krakow, Poland. [ ]. 11. The Nemunas River Basin Management Plan. (2010). [ ]. 87

88 GYVULININKYSTĖ NEMUNO UPĖS BASEINE: DABARTINĖS TENDENCIJOS IR ĮTAKA VANDENS TELKINIAMS Irena Kriščiukaitienė 1, Virginia Namiotko 1, Tomas Baležentis 1, Aliaksandr Pakhomau 2 1 Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas 2 Baltarusijos Respublikos centrinis kompleksinio vandens išteklių naudojimo tyrimų institutas Atsižvelgiant į Europos Sąjungos subalansuotą vandens išteklių naudojimo politiką, yra svarbu įvertinti žemės ūkio sektoriaus vieno iš didžiausių taršos šaltinių įtaką Vandens direktyvos tikslų įgyvendinimui. Tyrimo tikslas nustatyti gyvulininkystės sektoriaus įtaką Nemuno upės baseino užterštumui. Dėl tarptautinės taršos tyrimas apėmė Lietuvos ir Baltarusijos teritorijas. Šiam tikslui pasiekti išnagrinėti strateginio vandens išteklių valdymo teisiniai aspektai, įvertintas gyvulių tankis ir jo dinamika, identifikuotos labiausiai užterštos vietovės Lietuvoje ir Baltarusijoje. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad gyvulininkystė yra intensyviau plėtojama Baltarusijoje esančioje Nemuno baseino dalyje. Lietuvoje esančioje Nemuno baseino dalyje gyvulių tankumas yra beveik dvigubai mažesnis ir pasižymi mažėjimo tendencija. Atlikto tyrimo rezultatai gali būti panaudoti racionalizuojant Baltijos jūros regiono vandens išteklių valdymo politiką. Raktiniaižodžiai: gyvulininkystė, Nemuno baseinas, vandens tarša. JEL kodai: Q530, Q

89 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 3 (32). Research papers. DARNUS VYSTYMASIS EMIGRACIJOS KONTEKSTE: LIETUVOS ATVEJIS Vilmantė Kumpikaitė, Ineta Žičkutė Kauno technologijos universitetas Siekiant įvertinti darnaus vystymosi problematiką Lietuvoje, šiame straipsnyje pažvelgta į darnų vystymąsi emigracijos kontekste, nes, galima spėti, jog emigracijos veiksnys gali būti įvardijamas kaip vienas iš pagrindinių darnaus vystymosi stabdžių mūsų šalyje. Straipsnyje analizuojamos emigracijos ir šalies socialinio vystymosi Lietuvoje sąsajos. Apibendrinant galima teigti, kad šis ryšys yra abipusis: dėl nepakankamo socialinio vystymosi didėja emigracija, o emigracijos mastai stabdo šalies socialinį vystymąsi. Remiantis statistinių duomenų bei koreliacine analize, pateikiami svarbiausi veiksniai, turintys įtaką emigracijai, o tuo pačiu socialiniam vystymuisi. Tai yra šalies užimtumas bei skurdas. Raktažodžiai: emigracija, darnus vystymasis, skurdas, užimtumas, pajamų nelygybė. JEL klasifikacija: J61, J64, J2. Įvadas Lietuvos emigracijos rodikliai tūkstančiui gyventojų yra didžiausi Europos Sąjungoje. Imigracija yra per maža, jog kompensuotų emigracijos nuostolius. Net 77 proc. emigrantų yra metų, o tarp Lietuvos gyventojų tokio amžiaus žmonės sudaro vos 43 proc. Taigi stebimas Lietuvos visuomenės senėjimas ir vienam dirbančiajam tenka vis didesnis nedirbančiųjų skaičius. Tai kelia ne tik demografines problemas, bet ir tampa stipriu trukdžiu ekonominiam šalies augimui bei darniam jos vystymuisi, nes Lietuva praranda kvalifikuotus bei verslius gyventojus. Sunerimti verčia ir tai, jog ateityje emigracijos lygis gali ir nemažėti. Tai rodo TMO Vilniaus biuro 2010 m. tyrimų duomenys (cituoja Europos migracijos tinklas, 2012). Problemos aktualumas grindžiamas tuo, kad nors tiek darnaus vystymosi, tiek migracijos procesus teorinėje plotmėje pasaulyje ir Lietuvoje nagrinėjo nemažai autorių, tokių kaip R. Čiegis (2009), R. B. Gibson (2005), M. Edwards (2009), W. Sheate (2010), T. Dietz ir kt. (2009), M. Gunder (2006), N. Plass ir I. Kaltenegger (2007), V. Burkšienė ir P. Jucevičienė (2010), Y. Pesqueux (2009), A. M. Cole (2007), A. Atkinson (2008), S. Castles ir M. Miller (2003), H. de Haas (2010), A. Solimano (2010) ir daugelis kitų, tačiau vis dar stokojama tyrimų, apjungiančių šias dvi dimensijas, kokios yra sąsajos tarp darnaus vystymosi ir emigracijos. Taigi šio straipsnio tikslas pateikti pagrindines migracijos ir darnaus vystymosi sąsajas, pagrindžiant jas statistiniais rodikliais. Siekiant užsibrėžto tikslo, suformuluoti uždaviniai: 1) išskirti veiksnius, darančius įtaką socialiniam vystymuisi ir migracijai bei 2) atlikti šių veiksnių įtakos migracijai statistinę ir koreliacinę analizę. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, statistinė tyrimo duomenų analizė, grafinis duomenų vaizdavimas, koreliacinė analizė. 89

90 Darnaus vystymosi ir emigracijos sąsajų tyrimo metodika Nepaisant to, jog nėra vieningo darnų vystymąsi apibūdinančio apibrėžimo, dauguma autorių sutaria dėl tam tikrų darnaus vystymosi skiriamųjų bruožų. Trys pagrindinės darnaus vystymosi dimensijos (R. Čiegis, 2009; R. B. Gibson, 2005; T. Razauskas, 2009) pateikiamos 1 lentelėje. 1 lentelė. Darnaus vystymosi dedamosios Darnaus vystymosi dimensijos Dedamosios Ekonominis Energetika, transportas, pramonė, būstas, žemės ūkis, turizmas Aplinkosauginis Oras, vanduo, kraštovaizdis ir biologinė įvairovė, atliekos Socialinis Užimtumas, skurdas, sveikata, švietimas, kultūra Šaliai, kaip Lietuva, kurioje didžiulė emigracijos problema, sudėtinga ar net neįmanoma vystytis darniai, nes pažeidžiama viena iš darnaus vystymosi dimensijų socialinis vystymasis, kurio tikslu būtų galima įvardinti skurdo mažinimą, gyvenimo kokybės įtvirtinimą, pagrindinių žmonių poreikių tenkinimą bei kt. Teigiama, jog šalis turi susirūpinti tuomet, kai emigracija viršija 3 proc. lygį. Lietuvoje šis lygis siekia proc. viršijama net 5 6 kartus normalios emigracijos ribos (Paukštė, 2012). Akivaizdu, jog emigracija turi didelę įtaką darniam šalies vystymuisi. Siekiant įvardinti darnaus vystymosi emigracijos kontekste veiksnių skaitines reikšmes, šiame straipsnyje dėmesys skiriamas darnaus vystymosi Socialinės dimensijos T. Razausko (2009) išskirtoms Užimtumo ir Skurdo kategorijoms. Socialinės dimensijos kategorijoms vertinti galima parinkti B. Ness (2007) (cituoja R. Čiegis ir J. Ramanauskienė, 2011) įvardintus veiksnius. Kadangi šie veiksniai apima tiek socialinio vystymosi dimensiją, tiek emigracijos lygį (žr. 1 pav.), jie buvo pasirinkti tolimesnei šio tyrimo analizei. 1 pav. Socialiniam vystymuisi ir emigracijai įtaką darantys veiksniai 90

91 Socialiniam vystymuisi ir emigracijai įtaką darančių veiksnių analizės rezultatai Nedarbo lygis ir trukmė. Nedarbo lygio didėjimas yra sudėtinga problema. Šalys, kurios gan greitai neranda sprendimų, kurie sumažintų nedarbo lygį, patiria skaudžių pasekmių didėjančią emigraciją. Galima teigti, jog tai vienas iš būdų sumažinti nedarbo lygį, bet ateityje, kai ekonomika pradeda atsigauti, šalis patiria didelių nuostolių. Tai neigiamai veikia darnų šalies vystymąsi. Kaip matoma 2 paveiksle, m. laikotarpiu nedarbo lygis vien tik mažėjo. Emigrantų skaičius 2003 ir 2004 m. gan sparčiu tempu augo atitinkamai 55,7 ir 37,5 proc. Tai galima paaiškinti gan lėtai mažėjančiu nedarbo lygio tempu m. emigrantų skaičius paaugo neženkliai vos 2,7 proc., ką galėjo nulemti ženklesnis nedarbo lygio sumažėjimas 3,1 proc. Dėl neaukšto nedarbo lygio, emigrantų skaičius ženkliai nedidėjo ir kitus ateinančius dvejus metus m. nedarbo lygis pradėjo augti, tuo pačiu didindamas emigrantų skaičiaus augimą m. emigrantų skaičius išaugo 29,1 proc., o 2010 m. net 278,5 proc. Vertėtų paminėti, jog emigrantų skaičiaus padidėjimui 2010 m. įtakos turėjo ir įstatymu nustatyta prievolė nuolatiniams šalies gyventojams mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, todėl savo išvykimą iš Lietuvos į užsienio valstybę deklaravo ir ankstesniais metais išvykę migrantai (Europos..., 2012). 2 pav. Nedarbo lygio ir emigrantų skaičiaus dinamika Iš atliktos nedarbo lygio ir emigrantų skaičiaus dinamikos apžvalgos ir apskaičiuoto koreliacijos santykio, kuris yra lygus 0,710, galima teigti, jog šiuos veiksnius sieja stipri abipusė priklausomybė. Gyventojų sprendimo emigruoti priėmimui turi įtakos ir nedarbo trukmė. Statistinių duomenų analizė parodė, jog sprendimą emigruoti labiau linkę priimti tie asmenys, kurie bedarbiais būna ilgesnį laiką. Atlikus skaičiavimus SPSS programos paketu, gauti rezultatai rodo, jog stipriausias ryšys yra tarp emigrantų skaičiaus ir gyventojų, kurie bedarbiais yra nuo 6 iki 11 mėnesių (koreliacijos santykis lygus 0,783). Darbo užmokestis. Dauguma autorių sutinka, jog darbo užmokesčio dydžiai turi didelės įtakos migracijos lygio pokyčiams (Maceika, 2007 (cituoja L. Žiogelytė, 2010)). 91

92 Lietuvoje m. Bruto ir Neto darbo užmokesčiai didėjo. Nepaisant to, realiojo darbo užmokesčio pokyčių tendencijos nebuvo tokios geros. Tai rodo realiojo darbo užmokesčio indeksas, kuris apskaičiuojamas atitinkamo laikotarpio Neto darbo užmokesčio indeksą dalijant iš to paties laikotarpio Vartotojų kainų indekso (VKI). Tuomet, kai analizuojamu laikotarpiu 2008 m. fiksuojamas didžiausias tiek Bruto, tiek Neto darbo užmokestis, atitinkamai 19,3 ir 22,2 proc. punktų padidėjimas, palyginus su 2007 m., realusis darbo užmokestis mažėjo net 5,1 proc m. Bruto ir Neto darbo užmokesčiai mažėjo atitinkamai 4,4 ir 3 proc., o realusis darbo užmokestis net 15,8 proc. Taigi vertinant darbo užmokesčio dydžius, nėra tikslinga remtis vien Bruto ar Neto darbo užmokesčiu, nes tokia informacija gali būti apgaulinga. Šių užmokesčių dydžių augimas ne visada reiškia realaus darbo užmokesčio padidėjimą. Tai paaiškinama infliacijos įtaka, dėl kurios mažėja realaus darbo užmokesčio augimas, dėl ko sumažėja perkamoji galia ir jaučiamas gyvenimo lygio kritimas. 3 pav. Realiojo darbo užmokesčio indekso ir emigrantų skaičiaus dinamika Realiojo darbo užmokesčio mažėjimas turi ryšį su emigracijos lygio didėjimu. Kaip matoma 3 paveiksle, analizuojamu laikotarpiu realiajam darbo užmokesčiui 2009 m. pasiekus žemiausią ribą, emigracijos lygis 2010 m. išaugo net 3,8 karto. Šį ryšį patvirtina koreliacijos santykis, kuris lygus 0,504. Pasak I. Mačernytės-Panomariovienės (2003), didžiausią įtaką, sudarant normalaus funkcionavimo sąlygas dirbančiam asmeniui, turi valstybės nustatytas minimalus darbo užmokestis (cituoja L. Žiogelytė, 2010). Galima teigti, jog neužtikrinus šių sąlygų, šaliai gali grėsti ženklus emigracijos padidėjimas. Tai patvirtina 4 paveiksle pateikta informacija. 92

93 4 pav. Minimalios mėnesinės algos (atskaičius mokesčius) ir skurdo rizikos ribos dinamika Kai minimalus darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, tampa mažesnis už skurdo rizikos ribą, emigracija išauga, o 2009 m. pasiekęs net 152,50 Lt atotrūkį, 2010 m. fiksuotas didžiausias emigracijos lygis. Emigrantų skaičiaus ir minimalios mėnesinės algos stiprų ryšį patvirtina koreliacijos santykis, kuris lygus 0,771. Pajamų nelygybė. Dažniausiai ekonominei nelygybei įvertinti naudojamas Džini koeficientas. Jei Džini koeficientas būtų lygus 100, tai rodytų visišką pajamų pasiskirstymo nelygybę, o jei 0 idealią lygybę. Kaip matyti iš 5 pav. duomenų, vienas mažiausių emigracijos lygių fiksuojamas tuomet, kai Džini koeficientas yra mažiausias, t. y. 31. Džini koeficientui pradėjus didėti, didėja ir emigrantų skaičius, o 2010 m. emigrantų skaičius išauga net iki Tai galima paaiškinti tuo, jog tuo metu 10 proc. turtingiausių Lietuvos gyventojų gavo 36,9 proc. visų šalies pajamų. Be to, visą laikotarpį nuo 2008 m. Džini koeficientas vis didėjo ir didino atskirtį tarp turtingiausių ir vargingiausių gyventojų. Teigiama, jog valstybėje yra esminių pasiskirstymo netolygumų tuomet, kai Džini koeficiento reikšmė yra didesnė nei 30. Lietuvoje koeficientas ženkliai viršija šią ribą, tad būtina imtis priemonių, kurios padėtų kuo greičiau sumažinti atskirtį tarp turtingiausių ir vargingiausių šalies gyventojų. Pajamų nelygybės koeficiento poveikį emigrantų skaičiaus pokyčiams parodo koreliacijos santykis, kuris lygus 0,759. Dar vienas gan populiarus nelygybės vertinimo rodiklių yra pajamų pasiskirstymo koeficientas S80/S20. Tai santykis tarp visų pajamų, kurias gavo 20 proc. didžiausias pajamas gaunančių valstybės gyventojų, ir pajamų, kurias gavo 20 proc. mažiausias pajamas gaunančių valstybės gyventojų (Lietuvos statistikos departamentas). 93

94 5 pav. Džini koeficiento ir emigrantų skaičiaus dinamika 6 pav. Pajamų pasiskirstymo koeficiento ir emigrantų skaičiaus dinamika Pajamų pasiskirstymo koeficiento ir emigracijos lygio priklausomybė pateikiama 6 paveiksle. Pajamų pasiskirstymo santykis yra gan aukštas visu analizuojamu laikotarpiu m., kai analizuojamu laikotarpiu fiksuotas didžiausias pajamų pasiskirstymo santykis: 20 proc. vargingiausių žmonių turėjo net 7,3 karto mažesnes pajamas negu 20 proc. turtingiausių. Kaip tik tais metais fiksuotas didžiausias S80/S20 koeficiento pokytis. Jis padidėjo 1 punktu, o emigrantų skaičius išaugo net 3,8 karto. Taigi apžvelgus pajamų pasiskirstymo koeficiento S80/S20 ir emigrantų skaičiaus dinamiką, galima teigti, jog šie rodikliai yra priklausomi ir pajamų nelygybei didėjant, didėja ir emigracijos lygis (koreliacijos santykis lygus 0,854). Skurdo rizika. Norint apžvelgti gyvenimo sąlygas, tikslinga analizuoti skurdo rizikos rodiklius, kuriuos apimtų skurdo rizikos riba, lygis ir gylis. Skurdo rizikos riba jau buvo apžvelgta analizuojant minimalią mėnesinę algą. Kaip matoma iš 7 paveiksle pateiktų statistinių duomenų, gan didelė dalis net užimtų Lietuvos gyventojų yra skurdo rizikos lygyje m. skurdo rizikos lygis sumažėjo 0,1 proc., bet vis tiek išliko gana didelis, tad 2007 m. šiam rodikliui sumažėjus dar 0,9 proc., emigrantų skaičius vis vien augo beveik 10 proc. Tuo tarpu į šio rodiklio didėjimą emigracijos lygis reaguoja labai jautriai m. užimtų gyventojų skurdo rizikos lygiui išaugus 1,4 proc., emigrantų skaičius išaugo 22,8 proc., 2009 m. skurdo rizikos lygiui padidėjus iki 10,4 proc 29 proc., o 2010 m. pasiekus didžiausią skurdo rizikos lygį, emigrantų skaičius išaugo net 278,5 proc. Panaši dinamika stebima ir skurdo rizikos lygio iki socialinių išmokų, išskyrus pensijas, atveju. Skaičiavimai rodo, jog emigrantų skaičius labai stipriai koreliuoja su užimtų gyventojų skurdo rizikos lygiu, skurdo rizikos lygiu iki socialinių išmokų, skurdo rizikos gyliu. Tai rodo koreliacijos santykiai, kurie atitinkamai lygūs 0,993, 0,986 ir 0,

95 7 pav. Užimtų gyventojų skurdo rizikos lygio, skurdo rizikos lygio iki socialinių išmokų, skurdo rizikos gylio ir emigrantų skaičiaus dinamika 8 pav. Išlaidų būstui išlaikyti naštos namų ūkiams ir emigrantų skaičiaus dinamika Dar vienas iš analizuojamų skurdo riziką atspindinčių rodiklių yra namų ūkių išlaidų būstui išlaikyti našta. Kaip matoma 8 paveiksle, šis rodiklis turi stiprų ryšį su emigracijos lygiu (porinės koreliacijos santykis lygus 0,873). Ženklus emigrantų skaičiaus didėjimas prasidėjo 2008 m. 22,8 proc., o 2009 ir 2010 m. atitinkamai 29,1 ir net 278,5 proc. Tai galima pagrįsti tuo, jog nuo 2008 m. ženkliai pradėjo augti namų ūkių skaičius, kuriems išlaikyti būstą yra labai didelė našta ir mažėjimas namų ūkių, kuriems išlaikyti būstą nebūtų našta. Taigi nenuostabu, jog 2010 m. emigrantų skaičius, palyginus su 2009 m., išaugo net 3,8 karto, nes būstui išlaikyti, kaip labai didelę naštą, identifikuojami net 39,8 proc. namų ūkių, o tų, kuriems išlaikyti būstą nebūtų našta tik 9,8 proc. Išvados 1. Išskirti Lietuvos socialiniam vystymuisi ir emigracijai įtaką darantys veiksniai: nedarbo lygis bei jo trukmė, darbo užmokestis, pajamų nelygybė bei skurdo rizika. 2. Šių veiksnių rodiklių ir emigrantų skaičiaus dinamika bei tarpusavio ryšių koreliacinė analizė parodė, kad tarp visų tirtųjų veiksnių ir migracijos yra statistiškai reikšmingas ryšys, kas leidžia teigti, kad tarp emigracijos ir socialinio šalies vystymosi yra glaudus abipusis ryšys. 3. Lietuvoje didelė socialinė nelygybė, dalis gyventojų gyvena skurdo rizikos lygyje, kas mažina šalies socialinį vystymąsi bei skatina emigraciją. Todėl valstybės prioritetais turėtų tapti minimalaus darbo užmokesčio didinimas ir išlaidų būsto išlaikymui mažinimas. Norint sušvelninti neigiamą poveikį, iš pradžių minimalią algą reikėtų padidinti bent iki 1000 Lt, kas atitiktų 2009 metų buvusios skurdo rizikos ribą, t. y. 831 Lt. 4. Augant emigracijos lygiui, prarandami kvalifikuoti, išsilavinę, ypač jauni darbo jėgos ištekliai, kas savo ruožtu apsunkina darnų šalies socialinį vystymąsi. Todėl reiktų mažinti nedarbo lygį ir darbo radimo trukmę. Tai galima būtų padaryti, skatinant smulkaus ir vidutinio verslo kūrimą, bei skiriant didesnį dėmesį jaunimo verslumo didinimui (startup ų įtvirtinimas Lietuvoje). 95