Altruizmo fenomenas: retrospektyva, moderniosios koncepcijos ir prosocialus elgesys

Saulius Lileikis ALTRUIZMO FENOMENAS: RETROSPEKTYVA, MODERNIOSIOS KONCEPCIJOS IR PROSOCIALUS ELGESYS PHENOMENON OF ALTHRUISM: RETROSPECTION, MODERN CONCEPTIONS AND PROSOCIAL BIHEVIOUR Altruizmo fenomenas: retrospektyva, moderniosios koncepcijos ir prosocialus elgesys Saulius LILEIKIS. Klaipėdos universiteto doktorantas (edukologijos kryptis), Lietuvos jūreivystės kolegijos lektorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys (Klaipėdos skyrius). Mokslinių interesų kryptis ugdomasis mokslo ir teistinės filosofijos santykis, altruistiškumo ugdymas. Adresas: Vyturio g. 7 14, LT-95188 Klaipėda. Tel.: (8~652) 08 10 6, el. paštas: sauliuslil@yahoo.de Saulius LILEIKIS. Graduate student of Educology sciences at Klaipeda University, lecturer at the Maritime College of Lithuania, member of Lithuanian Catholic Science Academy. Direction of scientific interests the contact of science and theism in the education, education of altruism. Address: Vyturio str. 7 14, LT-95188, Klaipeda. Phone: +370 652 08 10 6 (private), e-mail: sauliuslil@yahoo.de Anotacija Strateginį šiuolaikinio jaunimo altruistiškumo ugdymo uždavinį mokslininkai aktualizuoja, tačiau pasigendama sisteminių, kompleksiškų ir tęstinių mokslo darbų, nagrinėjančių altruizmo raidą bei moderniąsias koncepcijas, altruizmo struktūrą ir tipologiją, altruizmo-egoizmo dichotomiją bei sintezės galimybę, empirinius prosocialaus elgesio tyrimų duomenis. Šiame straipsnyje analizuojama altruizmo raida, moderniosios altruizmo koncepcijos, kai kurie sociologinių prosocialaus elgesio tyrimų Lietuvoje, Vakarų Europoje bei JAV duomenys. Raktiniai žodžiai: altruizmas, prosocialus elgesys, etika, ugdymas. Abstract Scientists actualize the strategic task of upbringing of altruism of modern youth, however systematic, complex and continuing scientific researches, which analyze the structure of altruism and typology, altruism-egoism dichotomy and possibility of synthesis, empiric data of research of prosocial behaviour, are missing. This article analyses the development of altruism, modern conceptions of altruism, some data of sociologic research of prosocial behaviour in Lithuania, West Europe and USA. Key words: altruism, prosocial behaviour, ethics, upbringing. Recenzentai: prof. habil. dr. Arvydas Matulionis ir doc. dr. Stasys Paulauskas. Įvadas Moderniosios kultūros puoselėtojas šiuolaikinis žmogus neretai orientuojasi į verslą tik kaip pasipelnymo šaltinį. Altruizmo vieta mainų sistemoje mažai akcentuojama, nors kaip abipusės (angl. reciprocal) naudos principas jis jau nuo IX a. egzistuoja utilitaristinėje ekonominių mainų teorijoje. Nepaisant to, žmogaus altruistiškumą ugdyti rekomenduoja tarpvalstybiniai bei valstybiniai dokumentai: Visuotinė žmogaus pareigų deklaracija (Pasaulinė etika < >, 1999), UNESCO (Contributing < >, 2002), Lietuvos valstybinė jaunimo politikos koncepcija (2001), Europos Sąjungos (ES) programa Jaunimas (2003) ir kt. Altruizmą bei šio fenomeno apraiškas tyrė Č. Kalenda (1996), V. Hösle (1997), V. Kasparavičienė (1999), H. Erne-Chateau (2003), R. Upton (2004) ir kt. Vis dėlto gyvenimo tikrovė, spartūs visuomenės pokyčiai: socialinė įtampa, turtinė diferenciacija, bedarbystė ir jos pasekmės, šeimos, mokyklos, bažnyčios, televizijos, interneto ir kitų formaliojo bei neformaliojo ugdymo veiksnių įtakos problemiškumas trukdo sudaryti tinkamas sąlygas plėtoti jaunimo altruistiškumą, žadinti jų altruistiškumo raiškos poreikius. Be to, tam daro įtaką į artimo meilę orientuoto dorinio bei religinio ugdymo efektyvumo nepakankamumas Lietuvos švietimo kaitos ir naujų gyvenimo ES iššūkių sąlygomis. Žinoma, sovietmetis rytinę Europos dalį buvo atskyręs nuo kapitalistinei, ypač protestantiškajai Vakarų sistemai būdingų krikščioniškųjų vertybių formavimo, tačiau ugdymo aksiologija Lietuvoje tarsi pakartotinai praranda dvasinę dimensiją, nes integraciniuose procesuose akcentuota tik ekonominė Europos plėtra, nors švietimą ES taip pat apima papildančia savo kompetencija (ES pagrindinių teisių chartija, 2003, str. 69 ). Tačiau, siekiant darnaus gyvenimo visuomenėje ir prosocialumo kultūros, nepakanka vien pabrėžti ekonominę socialinės raidos dimensiją. Juo labiau, kad noras bei gebėjimas padėti kitiems yra asmenybės brandos kriterijus (J. Pikūnas, A. Palujanskienė, 2000). 1

Vis dėlto teigiama, kad paskutiniaisiais dešimtmečiais jaunimo egoizmas itin sustiprėjo (V. Kasparavičienė, 1999). ES grupės mokslininkų studija (Studie zur Lage < >, 2001) atskleidė visuotinę tendenciją, kad jaunuoliai savo gyvenimo kokybę labiau vertina materialiųjų vertybių svertais, nes tai siejasi su ekonominio jų išgyvenimo lygmeniu. Vis dėlto, pvz., į savanorystę kviečiamas jaunimas labiausiai atsiskleidžia altruistiškoje veikloje (I. Jonutytė, 2000). Taigi sudarius palankias sąlygas, galima išugdyti žmogų, kuriam altruizmas, kaip ir egoizmas, nebus svetimas šiuolaikinėje pragmatinių santykių visuomenėje, akcentuojant natūralią tarpusavio pagalbos prasmę ir netgi ekonominę naudą. Nors altruizmo fenomenu Lietuvos moksle ir domimasi, tačiau labiau teoriniu lygmeniu. Empiriniais tyrimais priartėta tik prie kai kurių Lietuvos miestų bei rajonų gyventojų prosocialaus elgesio (V. Kasparavičienė, 1999) bei Lietuvos moksleivių altruistiškumo ugdymo tikrovės: V. Aramavičiūtė (2003) tyrė jaunuolių požiūrį į altruizmą instrumentinių vertybių sistemoje; E. Martišauskienė (2003) analizavo paauglių sąveikos su dvasinėmis vertybėmis, tarp jų ir altruizmu, specifiką. Meilės žmogui ugdymas laikomas dorovinio auklėjimo paskirtimi. Nors strateginį šiuolaikinio jaunimo altruistiškumo ugdymo kaip asmenybės formavimo uždavinį mokslininkai ir aktualizuoja, tačiau pasigendama sisteminių, kompleksiškų ir tęstinių mokslo darbų, nagrinėjančių altruizmo raidą bei moderniąsias koncepcijas, altruizmo struktūrą ir tipologiją, altruizmoegoizmo dichotomiją bei sintezės galimybę, empirinių prosocialaus elgesio tyrimų duomenis. Tai sudarytų šio straipsnio naujumą. Tyrimo objektas - altruizmo fenomenas. Pasirinkus šį objektą kaip pažinties veiklos dalyką straipsnyje analizuojama altruizmo raida, moderniosios altruizmo koncepcijos, kai kurie sociologinių prosocialaus elgesio tyrimų Lietuvoje, Vakarų Europoje bei JAV duomenys. Tyrimo tikslas - atskleisti altruizmo fenomeną minėtais aspektais. Tyrimo uždaviniai: 1. Išstudijuoti etines altruizmo idėjų ištakas bei raidą. 2. Išanalizuoti moderniąsias altruizmo koncepcijas ir sociologinių prosocialaus elgesio tyrimų duomenis. Tyrimo metodai - analizė, retrospektyvinė ir komparatyvinė analizės, metaanalizė, interpretacija, tipologinis metodas, redukcija, sintezė. 1. Altruizmas retrospektyvoje Altruizmo sąvoka pradėta vartoti nuo XIX amžiaus, kai ją (remdamasis lotynišku žodžiu alter ir itališku altrui, kurie reiškia kitas) suformulavo Ogiustas Kontas (Auguste Comte; 1798 1857), skelbdamas pozityvistinę religiją, grįstą meile žmonijai kaip aukščiausiai esybei. Tačiau altruizmas kaip visuotinis žmogaus prosocialumo principas ir altruistiškumo ugdymo problematika siekia Antikos laikus. Todėl būtų tikslinga aptarti ryškesnius altruizmo kilmės bei raidos istorinius momentus. Altruizmo idėjos atsispindi jau Senovės Rytų filosofijoje, ypač budizmo, (neo)konfucionizmo, daoizmo, moizmo doktrinose. Budizmo šalininkai (Mahajanos mokykla; po 480 m. pr. Kr.) skelbė, kad kiekvienas, žengiantis išganymo keliu, gali tikėtis bodisatvų pagalbos. Bodisatvos yra nušvitimą patyrusieji, kurie, nutrūkus atgimimų ciklui, iš meilės žmogui atsisako įeiti į nirvaną gyvenimo troškimų nebekamuojamą būklę. Neokonfucionizme teigiama, kad pačioje žmogaus prigimtyje glūdi gebėjimas pažinti visus daiktus, ir jei žmogus nugali savo egoistines aistras, jis gali susijungti su pasauliniu protu. Pasak daoizmo (apie V III a. pr. Kr.) doktrinos, žmogus, kuris vadovaujasi Dao (Keliu), išsivaduoja nuo bet kokio egoistinio veiklumo. Moizmo atstovo Mo Dzi (V IV a. pr. Kr.) požiūriu, viso blogio pasaulyje priežastis visuotinės žmonių meilės stygius. Jei viešpatautų visus apimanti meilė, neabejotinai įsigalėtų taika ir gerovė moizmas (Filosofijos atlasas, 1998, p. 17 25). Taigi dorovinio gėrio ir blogio kategorijos Senovės Rytų filosofijoje implikuoja meilės ir egoizmo problematiką socialinio gyvenimo įprasminimo kontekste. Senovės graikų filosofijoje, šalia logikos, metafizikos, estetikos ir kt., aukštą poziciją užėmė ir įvairiais aspektais aptariama socialinė etika, ypač Aristotelio ir stoikų veikaluose. Aristotelis (384 324 m. pr. Kr.), nagrinėdamas dorybes turinio atžvilgiu, pačią dorybę apibrėžė kaip vidurį tarp klaidingų kraštutinumų. Filosofas iškėlė dosnumo dorybę, esančią viduryje tarp šykštumo ir švaistymo (A. Anzenbacher, 1995, p. 137). Svarbiausia stoicizmo (IV a. pr. Kr. II a. po Kr.) idėja yra mokslas apie pasisavinimą. Dorovinis žmogaus siekis glūdi prigimtiniuose polinkiuose. Žmogus pasisavina jam prigimtus dalykus, atskiria 2

naudingus dalykus nuo žalingų ir išplečia dorovinės savo veiklos lauką bendruomenės naudai (Idėjų žodynas, 2001). Taigi iš dalies galima teigti, kad altruizmas Senovės graikų filosofijoje buvo reiškiamas dosnumo, draugystės, bendruomenės naudos idėjomis. Ryškiausia altruizmo kaip artimo meilės doktrina, pažymėta doroviniu imperatyvu mylėk savo artimą kaip save (Kun 19, 18), aptinkama etinėje judaizmo doktrinoje, kuri formavosi Babilonijos tremtyje (597 538 m. pr. Kr.). Tremtis turi ugdomosios reikšmės, nes taurina socialinį žmogaus jausmą vienišumas atskleidžia žmogui jo trapumą ir atveria jį artimui. Judėjų dorinio ugdymo pamatas sąžiningumo, teisingumo ir ypač atjautos dorybės, kurios priskiriamos tiems, kurie paklūsta Dievo valiai. Šios dorybės minimos kaip paties Dievo atributai, o žmogus mokomas juo sekti (A. Rubšys, 1996, p. 20 21). Aukščiausias, galbūt iš dalies kraštutinio altruizmo lygmuo atrandamas krikščionybėje, kurioje akcentuojama pareiga ugdyti meilę ne tik Dievui ir paraleliai žmogui, bet ir priešui. Katalikų bažnyčios katekizme pristatyta krikščioniškoji altruizmo esmė (artimo S. L.) meilė reikalauja kitiems daryti gera, prireikus broliškai įspėti, yra geranoriška, išlieka nesavanaudiška ir dosni (Katalikų < >, 1996, p. 386). Tačiau pabrėžtina, kad Krikščioniškojoje socialinėje doktrinoje altruizmas remiasi subsidiarumo principu. Būtina teikti papildomą pagalbą, kitaip tariant pagalbą savipagalbai (vok. Hilfe zur Selbsthilfe, angl. Help for Self-help) (B. Castéra, 1994, p. 118 123; J. Höffner, 1996, p. 51 52). Toks subsidiarinis altruizmas yra vertinga pagalba pedagoginiu požiūriu, nes tai asmens iniciatyvos neužgožianti, tačiau ją ugdanti pagalba. Kita vertus, katalikybė: neįpareigoja kitą mylėti labiau nei save; įpareigoja mylėti save daugiau nei kitą, jei geri darbai vestų į moralinę kaltę; tam tikrais atvejais gali būti privaloma kitus mylėti labiau nei save, tačiau tai nustatoma lyginant santykinius savo ir kitų poreikius, pvz., ligonio slauga (The Catholic Encyclopedia, 2003). Vadinasi, judaizme ir krikščionybėje altruizmo esmė jau atskleidžiama kaip artimo meilė bei nesavanaudiška pagalba tikėjimo Dievu pagrindu. Altruizmo kaip prosocialumo principo fenomenas nebelaikomas vien socialinio gyvenimo konsolidavimo principu, tačiau įgyja ir teistinę perspektyvą. XVI XVII a. empiristas T. Hobsas (Hobbes; 1588 1679), siekdamas visus procesus paaiškinti mechanistiškai ir savisaugą laikydamas aukščiausia vertybe, akcentavo, jog kiekvienas individas elgiasi egoistiškai, nėra jokio aukštesnio vertinimo mato, vienintelė žmonių būrimosi priežastis yra jų pačių nauda, atitinkanti prigimtinį jų polinkį. XVII XVIII a. A. A. Kuperis (Cooper; 1671 1713) atskleidė, kad nesavanaudiškos tendencijos yra tokios pat natūralios, kaip ir savanaudiškos. Dorybę sudaro abiejų darna, tačiau vyraujant pirmosioms. A. A. Kuperio mokinys F. Hačesonas (Hutcheson; 1694 1746) rėmė moralinio gėrio svarbą ir sukūrė žymiąją formulę: Kuo didesnio žmonių skaičiaus kuo didesnė laimė (New Catholic Encyclopedia, 1967). Altruizmo idėjų taip pat aptinkama R. Kamberlando (Cumberland; 1631 1718) veikale Apie gamtos dėsnius (1672) bei A. Šaftsberio (Shaftesbury; 1671 1713) Žmonių, papročių, nuomonių, laikų charakteristikos (1711). Darbuose siekta apibrėžti refleksyvias emocijas, kurių tiesioginės pasekmės yra kitų žmonių nauda (The Catholic Encyclopedia, 2003). A. Smitas (Smith; 1723 1790) teigė ypatingą (matyt empatijos 1 prasme suprantamos S. L.) simpatijos vaidmenį, leidžiantį žmogui patirti tai, ką jaučia kitas, įsivaizduojant save kito vietoje. D. Hiumas (Hume; 1711 1776) sumodeliavo neegoistinės etikos teoriją, kurią grindė psichine konstitucija. Šios dėka altruistiškos nuostatos žmonėms patinka, juos džiugina, o egoistiškos priešingai. Žmogaus motyvacija nėra tik egoistinė, bet ir altruistiškai krypsta į visuomenės naudą. Individas siekia ne tik savo interesų, tačiau geba įsijausti ir į kito jausmus. Tai socialinė būtybė, o simpatija (minėta prasme S. L.) sudaro jos moralės pagrindą, kurio dėka, vieno asmens jausmai perduodami kitam. Vadinasi, empiristai, nors ir skirtingai nei, pvz., teistai, aiškindami altruizmo motyvaciją, surado būdą jusline patirtimi grįsti neegoistinės asmens saviraiškos galimybę. Prancūzų švietimo epochos figūra Ž. Ž. Ruso (J. J. Rousseau; 1712 1778) skelbė, kad visa ko pagrindas yra savęs meilė (pranc. amour de soi), iš kurios kyla atjauta. Deja, andainykštė geroji savęs meilė virsta egoistine savimeile (pranc. amour propre). 1 A. Smitas ir D. Hiumas simpatijos sąvoką matyt vartoja ne šiuolaikine, bet veikiau etimologine prasme. Žodis simpatija klasikinėje graikų kalboje reiškia beveik tą patį, kaip ir E. B. Tičnerio (Titchener; 1867 1927) į psichologiją įvestas žodis empatija. Simpatija (gr. συµπαθεια) yra sudurtinis žodis, sudarytas iš priešdėlio συµ (drauge) ir παθεια (šiuo atveju kančia). Lietuviškai išeitų kentėjimas drauge. Tačiau galbūt dėl kitų kalbų įtakos (pvz., vokiečiai simpatiją išsivertė pažodžiui Mit-Leid (Mitleid), kas reiškia atjautą, užuojautą (Die Religion in Geschichte und Gegenwart, 1962; H. E. Lück, 1977), simpatija vartota XX a. įvesto empatijos termino prasme. 3

Savimeilės reikšmę pagarbios asmens veiklos motyvacijai pabrėžė ir vokiečių idealizmo atstovas I. Kantas (Kant; 1724 1804). Formuluodamas kategorinį imperatyvą elkis taip, kad tavo valios maksima visuomet galėtų būti ir visuotinio įstatymų leidimo principas, filosofas teigė, kad reikia elgtis taip, jog nė vienas žmogus nebūtų panaudotas kaip priemonė. Dž. S. Milis (J. S. Mill; 1806 1873), altruizmą traktuodamas kaip malonumų šaltinį, sukūrė altruistinį socialinį utilitarizmą. Filosofas bibliniame įsakyme mylėk savo artimą kaip save įžvelgė utilitaristinės etikos dvasią ir skelbė, jog puoselėjimas kaip save sudaro žmogaus tobulėjimo ir drauge utilitarizmo idealą. H. Spenseris (Spencer; 1820 1903) pozityvistinių, utilitaristinių bei evoliucionistinių idėjų pagrindu padarė išvadą, kad žmogus moraliai vystosi tuomet, kai prosocialiu elgesiu ieško egoistinio malonumo (New Catholic Encyclopedia, 1967). Didžiojo nihilisto ir kritiko Fr. Nyčės (Nietzsche; 1844 1900) požiūriu, altruizmas ir moralė apskritai tėra pragmatiški samprotavimai. Teiginį, jog nesavanaudiškumas, pasiaukojimas, atjauta yra moralių veiksmų esmė, filosofas laikė prietaru, iškeldamas mintį, kad artimo meilė tėra (hedonistinė S. L.) savimeilė ir savigyna (Fr. Nietzsche, 1995, p. 244). XIX XX a. fenomenologas M. Šeleris (Scheler; 1874 1928) savo vertybių teorijoje žmogaus esmę įžvelgė meilėje. Visas gyvenimas yra įsišaknijęs meilėje ir tik ji atskleidžia žmogų, kuris turi savyje Žmogų. Su altruizmu taip pat susijusios A. Ancenbacherio pristatytos G. Marselio (Marcel; 1889 1973) bei K. Lorenco (Lorenz; 1903 1989) teorijos: Egzistencialistas G. Marselis, analizuodamas būti ir turėti kategorijas, teigė, kad savanaudiška laikysena žmogus praranda ontologinę savo paskirtį, o mylėdamas besąlygiškai atsiveria kitam (tu) ir taip krypsta į Dievą (Tu) (A. Anzenbacher, 1992, p. 56 324). Gretindamas žmogaus ir gyvūno elgesį moralės klausimų atžvilgiu, etologijos (tiriančios individo, socialinės grupės papročius, elgseną, jos sąlygas; gyvūnų elgesį natūralioje aplinkoje) pagrindėjas K. Lorencas, paveiktas XIX a. gamtos evoliucijos teorijos, nustatė, jog egoizmas ir altruizmas kaip moralės fenomenai gyvūnų pasaulyje reiškiasi lygiai taip pat, kaip agresija bei jos kontrolės mechanizmai (A. Anzenbacher, 1995, p. 202 205). Vadinasi, taurų žmogaus elgesį etologas aiškino empiristiškai, t.y. tik kaip gyvuliškų instinktų apraišką. Taigi, Renesanso ir Naujųjų laikų etikoje altruizmo koncepciją papildė empiristinės, hedonistinės, utilitaristinės, pozityvistinės, egzistencialistinės bei evoliucionistinės idėjos. 2. Moderniosios altruizmo koncepcijos Poskyryje analizuojamos ryškesnės altruizmo teorijos, žinomos šiuolaikinėje etikoje. Pozityvistinės O. Konto altruizmo teorijos metmenys: normatyvinis žmogaus elgesio principas tai jausmo viršijimas minties atžvilgiu, kadangi atskirą individą ir visą žmoniją valdo efektyvūs impulsai; kiekvienam žmogui įtaką daro du personaliniai-egoistiniai ir visuomeniniai-altruistiniai efektyvūs impulsai; pusiausvyra tarp šių impulsų neįmanoma, todėl vienas iš jų būtinai turi dominuoti; asmeninės ir visuomeninės žmogaus laimės sąlyga egoizmo paklusnumas kilniesiems impulsams; pirmasis moralės principas visiškas socialinių simpatijų dominavimas egoistinių instinktų atžvilgiu. Pažymėtina, kad mokslininkas tradicinių monoteistinių religijų Dievo sąvoką iškeitė į žmoniškumo. Taip atsirado pozityvizmas vien mokslo atradimais ir išradimais besiremianti etinė altruizmo kaip ateistinio žmoniškumo teorija, grįsta meile žmonijai kaip aukščiausiai esybei (Filosofijos atlasas, 1998; The Catholic Encyclopedia, 2003). Nepaisant to, mokslininkai altruizmo terminą vertina kaip visuotinį kilnų principą gyventi (ir S. L.) dėl kitų (Č. Kalenda, 1996, p. 3; V. Žemaitis, 1998). Principas vertingas kaip reakcija į plintantį vienašališką egoizmą. Objektyvistiniu požiūriu, altruizmas yra principas, teigiantis, kad žmogus negali egzistuoti tik dėl savęs. Reikia skirti altruizmą nuo pagalbos kitiems. Paprasta pagalba kitam tai dar ne altruizmas. Altruizmas yra natūralus tikėjimas, kad turi pareigą padėti kitam. Tačiau klausimas ne tas, ar reikia šelpti benamį, bet ar apskritai žmogus turi teisę egzistuoti, nešelpdamas kito (A. Rand, 1995). 4

Personalizme pastaroji mintis išreikšta dar stipriau: žmogus egzistuoja tiek, kiek egzistuoja kitam. Asmenybės polėkio gyvybingumas tai ne savanaudiškumas ir ne žūtbūtinė kova, bet didžiadvasiškumas neseikėjamas davimas, nesitikint atpildo. Asmenybės ekonomika davimo, o ne atlyginimo ar išskaičiavimo ekonomika. Todėl būti reiškia mylėti. Ši meilės ontologija yra labai artima ir sveikos savimeilės sampratai, nes kai prarandamas ryšys su kitu, žmogus tampa svetimas sau pačiam (E. Munjė, 1996, p. 84). 2.1. Struktūriniai altruizmo komponentai Altruizmo principą, kylantį iš žmonių savitarpio priklausomybės jausmo, asmenybės orumo bei vertės pripažinimo, kai kurie autoriai laikė pagrindiniu dorovės principu, kuris reprezentuoja pačią dorovę ir sudaro jos branduolį. Todėl visos socialinės dorybės gali būti traktuojamos kaip altruizmo formos, o asmenybė gali tapti savastimi (Aš) tik kito (Tu) dėka (M. Buber, 1965, p. 32; Č. Kalenda, 1996, p. 3; V. Hösle, 1997, p. 369). Vis dėlto galima išskirti svarbesnes dorovines savybes, kurios sudaro altruizmą. V. Žemaičio (1998) teigimu, altruizmas suponuoja meilę, gailestingumą, užuojautą (ir galbūt atjautą S. L.), siekimą padėti, gebėjimą save apriboti. Tačiau H. Ernio-Šato (Erne-Chateau) požiūriu, altruizmą sudaro tolerancija, kantrybė, paslaugumas, atlaidumas, artimo meilė. Pastebėtina, kad tik (artimo) meilę savo teorijose implikavo abu mokslininkai. Vadinasi, tiek šios, tiek kitų altruizmo suponuojamų savybių stiprinimas gali lemti žmogaus altruistiškumą. Minėtas autorius taip pat išskyrė altruizmo, kaip prosocialaus elgesio, formas: pagalbą, paguodą, apsaugą, atsižvelgimą, dalinimąsi, įsipareigojimą, gynimą ir kt. (H. Erne-Chateau, 2003). Taigi moderniosios altruizmo koncepcijos yra labiau praturtintos struktūriniu bei raiškos formų įvairovės aspektais. Svarbiausiu endogeniniu altruistiškos nuostatos ugdymo veiksniu laikoma empatija, kuri neretai traktuota kaip altruistiškumo pagrindas (V. Kasparavičienė, 1999, p. 23; H. Erne-Chateau, 2003 ir kt.). 2.2. Altruizmo tipologija Etiniu požiūriu, altruizmas kaip moralinė vertybė laikytas fundamentine arba (rečiau) tik instrumentine vertybe, kuri persveria fundamentinę, kai ši silpsta ar perauga į savanaudiškumą (V. Kasparavičienė, 1999, p. 16; S. Juknevičius, 2000, p. 193). H. Ernis-Šato išskyrė dvi pagrindines altruizmo rūšis: autentiškas-grynas-spontaniškas ( nesavanaudiškas altruizmas); neautentiškas-negrynas-apskaičiuotas ( savanaudiškas altruizmas). Politinėje etikoje bei ekonomikoje altruizmą įprasta aiškinti kaip mainų, teikiančių abipusę naudą, teoriją. Tai abipusis (angl. reciprocal) altruizmas, kai bendradarbiaujant siekiama maksimalaus rezultato minimaliomis sąnaudomis (H. Erne-Chateau, 2003). Tai gali pasireikšti ir teikiant pagalbą savanaudiškais motyvais (K. R. Popper, 1998, p. 277). 2.3. Nuo dichotomijos prie sintezės Paprastai žodynuose altruizmas pirmiausia dichotomiškai priešinamas egoizmui. Dichotomijos metodą naudoja ir kai kurie autoriai, analizuodami altruizmo fenomeną. M. Tomonis altruistus gretino su idealistais, kuriems priešino meilę niekinančius cinikus, jausmus šlovinančius epikūrininkus ir nemąstančiuosius (M. Tomonis, 1995, p. 8). E. Diurkheimas (Durkheim) altruizmo terminą vartojo, siekdamas apibūdinti savižudybės tipą, kai individualųjį pradą nuslopina socialinis (E. Durkheim, 1999, p. 501 502). Pasak T. Kremerio (Crämer) keltos didžiojo antirasisto M. L. Kingo (King) minties, kiekvienas žmogus turi apsispręsti, ar jam vaikščioti kūrybinio altruizmo šviesoje, ar destruktyvaus egoizmo tamsoje (T. Crämer, 2001, p. 2). Ir tai iš dalies teisinga, nes kitaip būtų prarastos abiejų minėtų sąvokų ribos. Tačiau, kita vertus, mokslininkai bandė ieškoti sintezės tarp abiejų kraštutinumų, nes priešingu atveju atsiranda problemos. P. T. Šardenas įžvelgė, kad reikalavimas mylėti viską ir visus yra prieštaringas ir neteisingas. Jis galiausiai baigiasi tuo, kad nemylima nieko (P. T. Šardenas, 1995, p. 338). Natūralu, kad mokslininkai, gilindamiesi į altruizmo prigimtį ir motyvacinius jo kaip dovanos santykio (R. Titmuss, 1971) mechanizmus, egoizmo dalies altruizmo motyvacijoje neatsisako ir teigia, kad altruizmo kaip gėrio ir egoizmo kaip blogio supriešinimas nėra išsami nei šių kategorijų turinio, nei jų santykio charakteristika (Č. Kalenda, 1996, p. 4; R. Dawkins, 2004 ir kt.). Be to, reikėtų pabrėžti, kad egoizmas neturėtų būti suprastas kaip grynas savanaudiškumas. Dž. Reiblio (J. Raibley) teigimu, egoizmas kaip racionalus ir rimtas dėmesys savo paties gerovei yra vertybė, 5

kuri drauge su altruizmu sudaro ne dichotomiją, tačiau visuomenei reikalingą darną (J. Raibley, 2003). Vadinasi, egoizmas, galbūt adekvačios savigarbos pagrindu, yra tarsi altruizmas savęs atžvilgiu. Kita vertus, savęs apribojimas ir atvirumas kitam negali tapti savęs neigimu. Tai diskredituotų altruizmo sąvoką (A. Šliogeris, 1993, p. 10). Tik egoizmas kaip materializmas, geras gyvenimas, kurio troškulys teisėtą rūpinimąsi savimi išugdo į destruktyvų egoizmą, yra šališkas iš principo (J. Girnius, 1995, p. 360). Taigi atrodytų, kad altruizmas yra tik iš dalies nesavanaudiškas. Kai kurie mokslininkai altruizmą laikė egoizmo optimizavimu, teigdami, jog, pvz., slaugė ligoninėje už savo pasiaukojantį darbą gauna atlyginimą; kasdien žmogus daro ką nors gera, kad, pvz., po mirties patektų į dangų ir t.t. Be to, žmonės savo malonumą suvokia skirtingai ir todėl vieniems jį teikia filantropija, kitiems svaigalai. Neįmanoma altruizmo įvertinti 100% tikslumu (A. Ewing, 1989, p. 57 59; Gesellschaft, 1999). Vadinasi, žmogus tik gali jausti tam tikrą savo elgesio motyvacijos tendenciją. Altruizmo-egoizmo dichotomijos ir jų sintezės problemą matyt būtų galima išspręsti, įvedant altruizmo kaip tam tikro tolregiško egoizmo sąvoką (T. Crämer, 2001, p. 13). Tai turėtų padėti altruistiškumą ugdyti kaip elementarų, o ne kraštutinį idealizmą, kuris galbūt neretai ir atbaido jauną žmogų nuo natūralaus įsipareigojimo kitiems, ypač suvokiant, kad jaunimui, skirtingai nei kitoms amžiaus grupėms, daug sunkiau apsispręsti už idealines vertybes pliuralistinėje visuomenėje, nes jiems apskritai reikia susiorientuoti savo gyvenimo krypties atžvilgiu ir išlaikyti lygsvarą vertybių įtampoje: tarp egoizmo ir altruizmo, tarp asmeninės laimės ir socialinio gėrio (A. Seiferlein, 2002). Tam tikras jaunuolių altruistiškumo raiškos tendencijas išryškina sociologinių prosocialaus jų elgesio tyrimų duomenys. 3. Sociologiniai prosocialaus elgesio tyrimai Filosofiniai socialinių santykių apibendrinimai rodo, kad pasaulis apimtas egocentrizmo, vis daugiau randasi egoistinio užterštumo. Žmogus praranda interesą viskam, kas nėra susiję su juo pačiu. Kai žmonės visiškai praras interesą vienas kitam, prasidės visuomenės griūtis. Be to, altruistai dažnai pajuokiami, nes, matyt, dauguma pasaulio visuomenės gyventojų elgiasi savanaudiškai pagal konkurencinį kapitalizmo modelį (R. Pavilionis, 1998, p. 153; R. Upton, 2004). V. Kasparavičienės sociologinių tyrimų Lietuvoje rezultatai atskleidė, kad respondentai iki 20 m. pasirodė didžiausi savanaudžiai (V. Kasparavičienė, 1999, p. 19 21). Sulig amžiumi didėjanti patirtis ir asmenybės brandumas lenkė link altruizmo, o pvz., įgyjamas turtas skatino savanaudiškumo nuostatą. Kuo geresnė žmonių materialinė padėtis (objektyviomis pajamomis ir subjektyviu jų vertinimu), tuo aukštesnės jų aspiracijos, tuo daugiau norėta atsiriboti nuo visuomenės. Nepritekliai iki tam tikros ribos anaiptol ne kraštutinės ugdo altruistiškumą (E. Fromas, 1992, p. 20; A. Paškus, 1992, p. 119; V. Kasparavičienė, 1999, p. 19 21). Galbūt stokojančio žmogaus pasąmonėje glūdi ir utilitaristinių mainų mintis, kad padėjęs kitam, vėliau ir pats sulauks paramos. Tačiau 2003 m. nustatyta, kad gera gailestingo, geranoriško, gebančio atjausti žmogaus finansinė padėtis buvo viena iš pagrindinių priežasčių remti kitą (Filantropija Lietuvoje < >, 2003, p. 14). Vadinasi, materialinė žmogaus padėtis taip pat apsprendžia prosocialaus elgesio raiškos galimybę. Be to, prosocialaus elgesio visuomenėje problematika sociologiniuose tyrimuose sieta ir su vakarietišku gyvenimo būdu. S. Juknevičius nustatė, kad nors krikščioniškoji moralė Lietuvoje ir išliko vyresniosios kartos dėka, tačiau sekuliarizuota Vakarų moralė ypač paveikė lietuvių jaunimo sąmonę (S. Juknevičius, 2000, p. 192). Tačiau Pranešime apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2001 teigiama, kad tarp Lietuvos jaunimo aktyvaus socialinių pokyčių veiksnio demokratinė situacija yra stipresnė nei tarp vyresniosios kartos žmonių (Pranešimas < >, 2001, p. 19 21). Tam netiesiogiai pritarė ir Vakarų Europos valstybių gyventojų altruizmą tyręs R. Aptonas (Upton), teigdamas, jog vyresnioji karta labiau rūpinasi socialine savo padėtimi ir atsargomis, o jaunuoliai santykiais visuomenėje ir mieliau elgiasi prosocialiai, nes gyvena labiau aprūpinti nei jų tėvai ar seneliai (R. Upton, 2004). Tačiau, pvz., nacionaliniai altruizmo tyrimai JAV atskleidė, kad tarp jaunimo (16 44 m.) ir senų žmonių (nuo 75 m.) altruizmo pasitaiko daug rečiau, nors moralinio pritarimo lygmeniu šiam pritariama. Valstijose vyrauja vidutinio amžiaus žmonių (45 59 m.) altruizmas (T. W. Smith, 2003, p. 6 7). Nors Lietuvos jaunuoliai sparčiai demokratėja, tačiau dar dažai pasireiškia ir asocialus jų elgesys, primityvumas, grubumas, netgi žiaurumas (V. Kasparavičienė, 1999, p. 21; L. Jovaiša, 2001, p. 187). Todėl altruistiškumo kaip tolregiško egoistiškumo ugdymas nepraranda aktualumo, ypač formuojantis jaunuolio asmenybei. 6

V. Kasparavičienės požiūriu, jaunuolių altruizmo nuostatai ugdyti reikia, kad bent dalis visuomenės pritartų altruizmui ir juo vadovautųsi. Be to, jaunimo altruistiškumą tikslinga ugdyti visur, kur įmanoma: mokykloje, psichologinės pagalbos centruose, per žiniasklaidą, literatūros leidybą bei platinimą (V. Kasparavičienė, 1999, p. 16 23). Tai, matyt, atsvertų destruktyvų egoistų poveikį visuomenės integracijai ir asmenybei. Išvados Ogiustas Kontas suformulavo altruizmo terminą kaip visuotinį kilnų principą gyventi ir dėl kitų ; dorovinio gėrio ir blogio kategorijos Senovės Rytų filosofijoje implikuoja meilės ir egoizmo problematiką socialinio gyvenimo įprasminimo kontekste; altruizmas Senovės graikų filosofijoje reikštas dosnumo, draugystės, bendruomenės naudos idėjomis; etinėje krikščionybės doktrinoje altruizmo idėją atspindi artimo meilės, geranoriškumo, geradarystės, pareigos žmogui, dosnumo, gailestingumo darbų, kito asmens pripažinimo, sąžiningumo, teisingumo, kantrumo, broliško įspėjimo, gailiaširdiškumo, supratingumo, malonumo, dėkingumo, praktiškos nesavanaudiškos savanoriškos materialinės bei moralinės pagalbos, labdaros, slaugos, švietimo, saugojimo, rūpinimosi, tarnavimo kategorijos; moderniosiose etinėse koncepcijose altruizmas suponuoja artimo meilę, gailestingumą, užuojautą, siekimą padėti, pagalbą, gebėjimą save apriboti, toleranciją, kantrybę, paslaugumą, atlaidumą, paguodą, apsaugą, atsižvelgimą, dalinimąsi, įsipareigojimą, gynimą; vengiant kraštutinio kategorijų supriešinimo, altruizmą tikslinga traktuoti kaip egoizmo optimizavimą ar tolregišką egoizmą, o egoizmą, adekvačios savigarbos pagrindu, kaip altruizmą savęs atžvilgiu; altruistiškumui ugdyti didelės reikšmės turi materialinė žmogaus padėtis vyresnioji karta labiau rūpinasi socialine savo padėtimi ir atsargomis, o jaunimas santykiais visuomenėje ir mieliau elgiasi prosocialiai, nes gyvena labiau aprūpintas; svarbiausiu endogeniniu altruistiškos nuostatos ugdymo veiksniu laikoma empatija; aktualiais sociokultūriniais jaunimo altruistiškumo ugdymo kaip asmenybės formavimo veiksniais mokykla, psichologinės pagalbos centrai, žiniasklaida, literatūra. Literatūra 1. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992. 2. Anzenbacher A. Etikos įvadas. Vilnius: Aidai, 1995. 3. Aramavičiūtė V. Kai kurie vyresniųjų mokinių identiteto bruožai // Acta paedagogica Vilnensia Nr. 10, 2003, p. 114 122. 4. Buber M. Ich und Du // Das dialogische Prinzip. Heidelberg: Lambert Schneider, 1965, S. 7 136. 5. Castéra B. Atverkite duris! Įvadas į socialinę Bažnyčios doktriną. Vilnius: Lumen, 1994. 6. Contributing to Peace and Human Development in an Era of Globalization through Education, the Sciences, Culture and Communication. Paris: UNESCO, 2002. 7. Crämer T. Ursprung sozialen Altruismus. Tübingen: Eberhard-Karls-Universität, 2001. 8. Dawkins R. Der Mensch Sklave seiner Gene (Prieiga per internetą: www.ngfg.com, 2004-01-16 duomenys), 2004. 9. Durkheim E. Elementarios religinio gyvenimo formos. Vilnius: Vaga, 1999. 10. Erne-Chateau H. Altruismus ist eine Pflicht. Lausanne (Prieiga per internetą: http:// freimaurerrei.ch, 2003-12-19 duomenys), 2003. 11. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija // Europos ateities konvento dokumentai. Sąsiuvinis Nr. 1. Vilnius: LR Seimas, 2003. 12. Europos Sąjungos programa Jaunimas (Prieiga per internetą: www.tdd.lt/vjrt, 2003-12-19 duomenys), 2003. 13. Ewing A. Savanaudiškumas ir nesavanaudiškumas // Gėrio kontūrai. Vilnius: Mintis, 1989, p. 57 71. 14. Filantropija Lietuvoje 2003. Vilnius: ALF, 2003. 15. Filosofijos atlasas. Vilnius: Alma littera, 1998. 16. Fromas E. Menas mylėti. Vilnius: VLC, 1992. 17. Gesellschaft // Lexikon der Grundbegriffe: Sociologicus (Prieiga per internetą: www. sociologicus.de, 2002-05-19 duomenys), 1999. 18. Girnius J. Raštai. T. 3. Vilnius: Mintis, 1995. 19. Höffner J. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius: Aidai, 1996. 20. Hösle V. Moral und Politik. Grundlagen einer Politischen Ethik für das 21. Jahrhundert. München: Beck, 1997. 21. Idėjų žodynas. Vilnius: Alma littera, 2001. 22. Jonutytė I. Savanorių socialinių pedagogų rengimas. Daktaro disertacija. Klaipėda: KU, 2000. 23. Jovaiša L. Edukologijos pradmenys. Šiauliai: ŠU, 2001. 24. Juknevičius S. Lietuvių moralinės vertybės: tarp Dievo ir Mamonos // Kultūrologija T. 6, 2000, p. 192 212. 25. Kalenda Č. Altruizmas. Vilnius: VPU, 1996. 26. Kasparavičienė V. Miestiečių altruizmo nuostatos // Filosofija, sociologija Nr. 3, 1999, p. 15 24. 27. Katalikų bažnyčios katekizmas. Kaunas: LKB TKK, 1996. 28. Martišauskienė E. Paauglių dvasingumas kaip pedagoginis reiškinys. Habilitacinio darbo santrauka. Vilnius: VPU, 2003. 29. Munjė E. Personalizmas. Vilnius: Pradai, 1996. 30. New Catholic Encyclopedia. Volume 1. Washington, District of Columbia, 1967. 31. Nietzsche Fr. Linksmasis mokslas. Vilnius: Pradai, 1995. 7

32. Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė. Dvi deklaracijos. Vilnius: Logos, 1999. 33. Paškus A. Idėjų sankryžoje. Kaunas: Į Laisvę, 1992. 34. Pavilionis R. Duetas XII // Sakalauskas T. Duetai. Vilnius: LRS, 1998, p. 141 156. 35. Pikūnas J., Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis. Kelias į savęs atradimą. Kaunas: PLKMŠC, 2000. 36. Popper K. R. Atviroji visuomenė ir jos priešai. Vilnius: Pradai, 1998. 37. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2001. Vilnius: Homo liber, 2001. 38. Raibley J. Virtue of Selfishness (Prieiga per internetą: www.objectivistcenter.org, 2004-01-11 duomenys), 2003. 39. Rand A. Objectivism In-Brief: Altruism (Prieiga per internetą: http://vix.com, 2004-01-11 duomenys), 1995. 40. Rubšys A. Raktas į Senąjį Testamentą. Trečioji dalis. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1996. 41. Seiferlein A. Zur Bedeutung der Werte in unserer Gesellschaft und der Rede von ihrer Krise (Prieiga per internetą: http://seiferlein.virtualave.net, 2004-01-19 duomenys), 2002. 42. Smith T. W. Altruism in Contemporary America: A Report from the National Altruism Study. Chicago: University of Chicago, 2003. 43. Studie zur Lage der Jugend und zur Jugendpolitik in Europa. Milan: IARD, 2001. 44. Šardenas P. T. Žmogaus fenomenas. Vilnius: Mintis, 1995. 45. Šliogeris A. Apie save ir kitą // Gairės. Kaunas: Šviesa, 1993, p. 7 12. 46. The Catholic Encyclopedia. Volume 1. New York: R. Appleton Company, 2003. 47. Titmuss R. The Gift Relationship: From Human Blood to Social Policy. New York, 1971. 48. Tomonis M. Žinia. Vilnius: Baltos lankos, 1995. 49. Upton R. The Idea of Altruism // Helping Others. Altruists International (Prieiga per internetą: www.altruists.org, 2004-01-08 duomenys), 2004. 50. Žemaitis V. Bendravimo etika: žodynėlis. Vilnius: LFSI, 1998. The phenomenon of altruism: retrospection, modern conceptions and prosocial behaviour Lileikis S. Summary Auguste Comte formulated the term of altruism as universal generous principle: to live for others, too. The place of altruism in the system of interchange is not very much highlighted, although as the reciprocal principle of benefit, it exists since IX century in the utilitarian theory of economic interchange. Although scientists actualize the strategic task of upbringing of altruism of modern youth as the person s formation task, but systematic, complex and continuing scientific researches, which analyze the structure of altruism and typology, altruism-egoism dichotomy and possibility of synthesis, empiric data of research of prosocial behaviour, are missing. The research object is the phenomenon of altruism. This article analyses the development of altruism, modern conceptions of altruism, some data of sociologic research of prosocial behaviour in Lithuania, West Europe and USA. The aim of the research is to analyze the phenomenon of the altruism from the mentioned above aspects. The categories of moral goodness and evil in the Ancient Eastern philosophy implicate the topic of love and egoism in the context of making sense of social life. In the Ancient Greece philosophy altruism is represented by ideas of charity, friendship, social benefit. In the modern ethical concepts it is recommended to approach altruism as the optimization of egoism or farsighted egoism, avoiding extreme opposition of the categories. The person s welfare is very important for the upbringing of the altruism. The elderly generation takes care of social status and resources, but the youngsters take care of relations in the society and prefer to act prosocially, because of the better maintenance. Empathy is considered as the main factor of the upbringing of the altruism. The sociocultural factors are school, the centres of psychological help, media and literature. 8