ISSN 1392-0340. PEDAGOGIKA. 2001.48 Vilija Celiešienė MAKRO- IR MIKROAPLINKOS SĄLYGOS FORMUOJANT BŪSIMO INŽINIERIAUS TAISYKLINGOS KALBOS ĮGŪDŽIUS Įvadas Bet kokią žmogaus savybę lemia du veiksniai: paveldėjimas ir aplinka. Abu yra būtini žmogaus vystymuisi. L. Jovaiša ir J. Vaitkevičius [8, p. 66] skiria vidinius, arba endogeninius, ir išorinius, arba egzogeninius, žmogaus vystymosi veiksnius. Iš endogeninių veiksnių ypač svarbūs yra gabumai ir intelektas. Gabumai - anatominių-fiziologinių sėkmingos veiklos pradmenų, užuomazgų visuma, lemianti lengvą, greitą ir kokybišką fizinių ir protinių veiksmų plėtrą [7, p. 61]. Gabumas, pasak L. Jovaišos [7, p. 61], yra įgimtas, bet plastiškas, nes kinta, kokybiškai vystosi praktinėje veikloje. Lavinami gabumai tampa gebėjimais, kuriuos jungia intelektas. Literatūroje gausu įvairių intelekto apibrėžimų. V. Černiaus [3, p. 8] nuomone, intelektas - tai gebėjimas mokytis, spręsti problemas, įsiminti žinias ir jas panaudoti gyvenime. Žmonių intelektas skiriasi. Mokslininkai diskutuoja, kas lemia skirtingą intelektą, - paveldėjimas ar aplinka. Neabejojama, kad abu veiksniai turi įtakos intelektui, tačiau tyrimai [3, p. 87] rodo, kad esant tam tikroms sąlygoms genetiniai skirtumai lemia 80 proc. individualų intelektą. Kaip žinoma, kalbos pasirinkimo pagrindinis veiksnys yra aplinka. Tačiau atskiro individo kalbos vartosenos taisyklingumas priklauso ir nuo jo gabumų bei intelekto. Bendrieji gabumai, bendrasis intelektas apima visus pagrindinius sėkmingam mokymuisi, ugdymui reikalingus gabumus - kalbinius, literatūrinius, matematinius ir kt. Pasak N. L. Gage, D. C. Berliner [5, p. 586], kalbiniai gabumai - tai kalbiniai literatūriniai gabumai, kalbos vartojimo, žodyno, vaizdinių kalbinės raiškos priemonių parinkimo, rašinių rašymo ir panašūs gebėjimai. Todėl galima teigti, kad kalbos vystymuisi, ugdymui, tobulinimui turi įtakos ir vidiniai, ir išoriniai žmogaus vystymosi veiksniai. 44
Tyrimo objektas - kalbinės aplinkos edukacinis poveikis. Tyrimo tikslas - išanalizuoti aplinkos sąlygas formuojant būsimo inžinieriaus taisyklingos kalbos įgūdžius. Uždaviniai: 1- Paanalizuoti išorinių veiksnių, t. y. aplinkos, poveikį individo kalbos u gdymui. 2. Panagrinėti universiteto kaip mikroaplinkos poveikį ugdant techniškųjų specialybių studentų profesinę kalbą. Aplinkos poveikis ugdant individo kalbą Aplinka - žmogaus ugdymo veiksnys, t. y. gamtinių, geografinių, klimato, socialinių, kultūrinių sąlygų, kuriomis gyvena individas ar žmonių gru- Pė, visuma [7, p. 14]. Asmenybės ir aplinkos sąveika įvairiais aspektais nagrinėja tiek lietuvių, tiek užsienio mokslininkai (V. J. Černius (1992), L. Jovaiša, J. Vaitkevičius (1987), S. Šalkauskis (1992), U. Bronfenrenner (1977), Buhler (1994), K. Hurrelmann (1993), N. L. Gage, D. C. Berliner (1994) irkt.). G. Bronfenbrenneris [2], tirdamas aplinkos įtaką, išskiria keturias skirtingų lygjų sistemas: - rnikrosistemą. kuri suprantama kaip asmenybės ir artimiausios aplinkos (šeimos, klasės, darbo grupės ir pan.) ryšiai; - mezosistemą. kurią sudaro mikrosistemos, sąveikaujančios tarpusavyje; - echosistemą. kurią sudaro mikrosistemos, mezosistemos bei specifinės socialinės struktūros (valstybė, švietimas, ekonomika, informacijos priemonės, bažnyčia ir kt.); - makrosistemą. sudarytą iš mikrosistemos, mezosistemos, echosistemos sąveikos su visuomenės kultūra. L. Jovaiša, J. Vaitkevičius [8, p. 69], nagrinėdami asmenybės vystymąsi, 'sskiria keturis pagrindinius egzogeninius (išorinius) veiksnius: 1) ekologinė terpė - gcografinė-gamtinė-socialinė aplinka; 2) socialinė mikroaplinka - šeima, mokykla, darbovietė ir pan.; 3) socialinė makroaplinka - visa visuomenė, jos ideologija, moralė, teisė ir kt.; 4) kultūrinė aplinka - mokslas, technika, menas, švietimas ir kt. v Visi minėti veiksniai, arba sistemos, sąveikauja tarpusavyje ir daro įtaką 2 mogaus formavimuisi bei ugdymui. A. Anzenbachcris pabrėžė bendravimo svarbą žmogaus sąveikoje su ap- 'mka: Žmogaus buvimas pasaulyje yra buvimas kartu, t. y. buvimas su ki- 45
tais žmonėmis, žmogus kaip savitikslis gali save išskleisti, ištobulinti ir įgyvendinti tik kartu su kitais žmonėmis" [1, p. 228]. Anot A. Jacikevičiaus [6], bendravimas yra specifinis sistemos elementų santykis, kai vieni elementai daro įtaką kitiems tam tikrais ženklais. Kaip žinoma, bendravimo ženklų sistema yra kalba, nes ji perteikia informaciją, reikalingą pavienių asmenų ar grupių ryšiams palaikyti, užmegzti, keisti, tobulinti. Taigi per bendravimą einama prie kalbos, kaip svarbiausios žmonių tarpusavio bendravimo priemonės, o bendraujama yra per aplinka. Individo ir aplinkos tarpusavio sąveikoje kalba atlieka ypatingai svarbų vaidmenį. H. G. Gadameris pabrėžia: Žmogus pažįsta pasaulį, tarpininkaujant kalbai. Pirmoji orientacija pasaulyje įvyksta mokantis kalbos" [4, p. 1071]. A.Anzenbacheris [1, p. 59] teigdamas, jog pasaulis yra patiriamas per komunikaciją ir yra atviras kalbos dėka, siūlo kalbinio pasaulėvaizdžio schemą (1 pav.). AŠ KALBA PASAULIS 1 pav. Kalbinis pasaulėvaizdis Pasak R. Reiningerio, bet koks racionalaus pažinimo būdas yra susijęs su kalba. Kalba yra ne tik priemonė susikalbėti, bet ir pažinimo prielaida. Priemonė, nes pats pažinimas gali vykti tik kalbos dėka, prielaida, nes objekto pažinimo išraiška - teiginiai [9, p. 313]. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad pažinimas ir kalba yra neatskiriami. Žmogus pažįsta jį supančią aplinka per kalbą. Kita vertus, kalbėdami, pasak A. Anzenbacherio [ 1, p. 164], mes kalbame apie kalbą, todėl žmosąveikaudamas su aplinka, ne tik formuojasi, vystosi kaip asmenybė. gus*. bet ir ugdo pačią kalbą. Taigi asmens kalbos taisyklingumui, kalbos kultūrai nemažai turi įtakos kalbinė aplinka, kurios poveikis gali būti ir teigiamas, ir neigiamas. Kalbą ugdo, kalbinę veiklą skatina ir keičia kalbinė aplinka. Ypač aplinkos pokyčiai turi įtakos vaiko kalbos plėtotei. Anot N. L. Gagc, D. C. Berliner [5, p. 108], vaikas, sąveikaudamas su patyrusiais kalbos vartotojais kaip klausytojas ir kalbėtojas, greitai išmoksta nepaprastai sudėtingos taisyklių sistemos ir dar sudėtingesnės išimčių ir taisyklių sistemos. Kokius žodžius vaikas pirmiausiai išmoksta, pasirodo, taip pat priklauso nuo to, kokia jo kalbinė aplinka. K. Nelsonas [5] ištyrė pirmųjų penkio- 46
likos žodžių vaikų žodynus ir nustatė, kad labiau išsimokslinusių tėvų pirmagimiai vartoja daugiau daiktus žyminčių žodžių; mažiau išsimokslinusių tėvų vaikai vartoja daugiau žodžių, žyminčių juos pačius ir žmones. R. M. Wolfas [5, p. 81] nustatė, kad tėvų įtaka (kalbos vartojimo įvairiose situacijose pabrėžimas, progų turtinti vaiko žodyną sudarymas, taisyklingos vartosenos mokymas, tėvų pavyzdinga kalba) skatina vaikus kalbėti. Taigi kalbinė aplinka, kurioje mes augame, turi įtakos tam, ką išmokstame, ir tai ypač reikšminga mokymui. Kalbinės aplinkos ir individo sąveiką būtų galima paanalizuoti remiantis anksčiau minėtais aplinkos įtakos veiksniais (L. Jovaiša, J. Vaitkevičius) b ei sistemomis (U. Bronfenbrenner), išskiriant tris pagrindinius sąveikos lygius: mikro-, makro- ir kultūros lygius. Mikrolvgis - tai artimoji kalbinė aplinka, su kuria individas sąveikauja šeimoje, mokykloje, universitete, darbe ir kt. Asmuo ne tik nuolat yra veikiamas jį supančios artimos kalbinės aplinkos, bet ir pats daro jai didelį Poveikį. Kiekvieno žmogaus kalba yra kalbinė aplinka kitiems. Makrolygis-tai tolimoji kalbinė aplinka (valstybės kalbos politika, kalbininkų veikla, žiniasklaida, švietimas ir pan.), kuri per artimąsias kalbines aplinkas bei jų sąveiką turi įtakos individo kalbai. Kultūros lygis - tai artimosios ir tolimosios kalbinės aplinkos sąveika su visuomenės kultūra. Šio lygio kalbinė aplinka suprantama kaip visuomenės kultūros dalis. Akademinės aplinkos sąlygos formuojant būsimo 'nžinieriaus taisyklingos kalbos įgūdžius Studento kalbą ugdo, formuoja tiek artimoji (mikro-), tiek tolimoji (makr -) aplinka. Mums aktualu ištirti universiteto kaip mikroaplinkos poveikį Ugdant techniškų specialybių studentų profesinę kalbą. Tačiau žinant, kad minėtos aplinkos sistemos tik sąveikaudamos tarpusavyje daro įtaką individui, analizuoti vien mikrolygį nepakanka. Taisyklinga kalba, aukšta kalbos kultūra - bene svarbiausias kultūringo 2 mogaus požymis. Kuo aukštesniam visuomenės sluoksniui žmogus priklauso, tuo taisyklingiau, sklandžiau jis turėtų kalbėti. Individo kalbos taisyklingumas, jo kalbos kultūra daugiausiai priklauso Uuo kalbinės aplinkos. Todėl norint parengti ne tik kvalifikuotą specialistą, bet ir išugdyti plataus akiračio inteligentą, aukštos kultūros žmogų, universitete būtina suformuoti tinkamą kalbinę aplinką, kuri turėtų teigiamos įtakos studentų kalbos kultūrai, leistų jiems kultūringai bendrauti tarpusavy- 47
je, su dėstytojais bei įvairių sričių specialistais, t. y. formuotų tam tikros specialybės studento kalbos kultūrą; be to, kalbinė universiteto aplinka turi įtakos studentų asmenybės ugdymui, jų intelekto tobulinimui, kultūriniam, dvasiniam lavinimui. Galima išskirti kelis pagrindinius veiksnius, turinčius įtakos aukštosios mokyklos kalbinei aplinkai: 1) profesinės kalbos ugdymo turinys; 2) universiteto bendruomenės (vadovų, dėstytojų, administracinio personalo, studentų) santykis su kalbine aplinka; 3) bendravimas: - oficialus dėstytojų ir studentų bendravimas, - šnekamoji dėstytojų ir studentų tarpusavio kalba, - studentų žargonas; 4) specialybės dėstytojų kalba. 5) universiteto leidiniai (vadovėliai, monografijos, mokomosios bei metodinės knygelės, savaitraštis ir pan.); 6) skelbimų bei kitų viešųjų raštų kalba ir kt. Šie veiksniai turėtų būti neatsiejama profesinės kalbos ugdymo sistemos dalis. Išvados 1. Per bendravimą einama prie kalbos, kaip svarbiausios žmonių tarpusavio bendravimo priemonės, o bendraujama yra per aplinką. 2. Žmogus, sąveikaudamas su aplinka, ne tik formuojasi, vystosi kaip asmenybė, bet ir ugdo pačią kalbą. 3. Tinkamai suformuota universiteto kalbinė aplinka, kurią sudaro kalbos ugdymo turinys, universiteto bendruomenės santykis su kalbine aplinka, bendravimas, specialybės dėstytojų kalba, universiteto leidiniai, skelbimų bei kitų viešųjų raštų kalba ir kt., yra neatsiejama profesinės kalbos ugdymo sistemos dalis. Literatūra 1. Anzenbachcris A. Filosofijos įvadas. - Vilnius, 1992. 2. Bronfcnbrcnncr U. Toward an experimental ecology of human development // American Psychologist. -32, 1977. 3. Černius V. J. Mokytojo pagalbininkas. - Kaunas, 1992. 4. Gadamcr H. G. Wahrkcit und Metode. - (4), 1975. 5. Gage N. L., Berliner D. C. Pedagoginė psichologija. - Vilnius, 1994. 48
6 - Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. - Vilnius, 1995. 1- Jovaiša L. Pedagogikos terminai. - Kaunas, 1993. 8- Jovaiša L., Vaitkevičius J. Pedagogikos pagrindai. - Kaunas, 1987. 9 - Reiniger R. Metaphysik der Wirklichkeit. - Neudr., 1970. Summary Vilija Celiešienė THE MACRO-MICROENVIRONMENTAL PREREQUISITES IN FORMATION FUTURE ENGINEER'S PROPER LANGUAGE SKILLS Man perceives the surrounding environment with the helf of a langauge. On the other hand, a person interacting with the environment not only develops as a personality but, at the same time, improves his language skills. The students' professional language is formed by the language environment existing at the university. Here, several factors, bearing some influence on the language enironment at the higher school, may be pointed out: 1. The content of professional language development. 2. The relationship between the university community and the language environment. 3. Communication. 4. The language of speciality teachers. 5. University editions. 6. The language of advertisements and other public writings, etc. The factors should be an unseparable part of the system of professional language development. Kauno technologijos universitetas Humanitarinių mokslų institutas Lietuvių kalbos katedra Įteikta 2000 m. rugsėjo mėn. 49