žmogus ir žodis 2011 I Atributiniai paskirties junginiai Vilniaus pedagoginis universitetas Lietuvių kalbotyros katedra T. Ševčenkos g. 31 LT-03111 Vilnius laimutebuciene@gmail.com Santrauka Šiame straipsnyje analizuojama viena rūšis nusakomųjų atributinių junginių, kurių priklausomieji dėmenys apibūdina daiktą pagal paskirtį. Tyrinėjimo medžiaga surinkta iš grožinės lietuvių literatūros ir iš periodinės kalbos. Paskirties santykiai nagrinėjami remiantis žodžių junginio leksine sudėtimi bei morfologine sandara. Integravus į vientisą sistemą įvairias raiškos priemones, siekiama atskleisti šios rūšies atributinių junginių reikšmės atspalvius, sinonimines išgales, iškelti varijuojančias formas ir jas įvertinti kalbos normos požiūriu. Aiškinantis nagrinėjamų junginių sąsajas su objektiniais junginiais akcentuojamas konteksto vaidmuo. Esminiai žodžiai: atributinis junginys, paskirties reikšmė, daiktavardinis junginys, objektinis junginys, sinoniminiai ryšiai. The article deals with one kind of attributive phrases, depending components of which characterize the thing according its proper purpose. The material of the research is taken from fiction and periodical language. The analysis of purpose relations is based on lexical composition and morphological structure of phrases. While integrating various means of expression into compact system the shades of meaning Summary of attributive phrases and synonymous powers are revealed, modifying forms are raised and evaluated according to the language norms. The role of context is emphasized while analyzing the connections between analyzed and objective phrases. Key words: attributive phrase, purpose meaning, nounal phrase, objektive phrase, synonymous relations. Pagal pagrindinio dėmens raišką atributiniai junginiai (toliau: AJ) yra daiktavardiniai. Lietuvių kalbos daiktavardiniai junginiai yra plačiai aptarti trečiame Lietuvių kalbos gramatikos tome (LKG 3, 184 233), tačiau čia pagrindu yra laikoma žodžių junginio dėmenų gramatinė forma ir tik po to einama prie jų semantinės analizės. Išeities tašku imant kurią nors atributinę reikšmę ir paskui žiūrint, kokiomis gramatinėmis formomis ji gali būti reiškiama, išryškėja tų pačių turinio dalykų raiškos įvairovė, žodžių junginių vartosenos variantiškumas, iškyla sinonimikos problema. Šio tyrimo objektas atributiniai junginiai, reiškiantys paskirties santykius. Straipsnio tikslas parodyti, kokiomis kalbos gramatinėmis ir leksinėmis priemonėmis realizuojami šios rūšies AJ, paanalizuoti šių žodžių junginių (toliau: ŽJ) sinoniminius ryšius. Tyrimo metodas nuo reikšmės prie formos, t. y. semantinės bei formaliosios tiriamųjų ŽJ analizės derinimas. Tiriamoji medžiaga surinkta iš grožinės lietuvių literatūros, kai kuriais atvejais naudojamasi pavyzdžiais iš periodinės spaudos. Paskirtį reiškiančiais AJ pasakoma daikto paskirtis, parodoma, kam tas daiktas yra skirtas 1. Paskirties santykiai reiškiami daiktavardžio kilmininku, naudininku, naudininku su bendratimi, prielinksnine konstrukcija, santykiniu būdvardžiu. Lietuvių kalbotyroje daugiausiai dėmesio yra skiriama paskirties naudininkui (Musteikienė, 1970; Kniūkšta, 1972; Oginskienė, 1992), ypač naudininko su bendratimi norminio vartojimo atvejams (Balčikonis, 1968; Būda, 1976; Paulauskienė, 1976; Vitkauskienė, 1983; Šukys, 1997, 2000). 1 AJ, nurodantys paskirtį pagal atliekamą veiksmą, aptarti prie veiksminio apibūdinimo junginių (Bučienė, 2007, 19 23). Čia bus kalbama apie tokius ŽJ, kur daikto paskirtis nusakoma tik pagal santykį su kitu daiktu. ISSN 1392-8600 27
Atributiniai paskirties junginiai 1. Atributiniais junginiais, kurių priklausomasis dėmuo yra paskirties kilmininkas (N g N), dažniausiai nurodoma daikto rūšis pagal paskirtį. Tokios formaliosios struktūros junginių pagrindiniai dėmenys gali būti: 1) įrankių ar priemonių pavadinimai, pvz.: <...> jo dėdė Konstantas tiesina vinis ar taiso k a r v ė s l e n c i ū g ą Radz. Aš ne niekšas, bent jau niekada neleisiu, kad šitaip apie mane galvotų tie, kurie savo sielos nevalo ne tik d a n t ų š e p e t ė - l i a i s, bet ir švelniausiomis smilgomis Aput. Uždėjo ant galvos j a u n a m a r t ė s k y k ą ir beveik visai nusikamavo Mikel. <...> griežtas vyras melsvo galifė kelnėm, tuo metu kažkodėl įsibridęs iki kelių, valosi dantis mano peršviečiamu kaip gintaras šepetuku ir d a n t ų m i l t e l i a i s <...> Šal. 2) medžiagos pavadinimai, pvz.: Mildžius papurtė prilipusią prie krūtinės apibrizgusią m a r š k i n i ų d r o b ę Radz. Te l e f o n o l a i d a i nupjaustyti Avyž. Tada Gediminas, pats nesuprasdamas, kas jam pasidarė, paėmė bokalą ir šliūkštelėjo visą alų ant tų petnešų ir pilvo, lipančio per kelnių viršų kaip d u o n o s t e š l a iš kubilo Šal. Seni, nuzulinti l a i p t ų a k m e n y s, ant jų vis kas nors yra kalama, ypač ant šio, kraštinio, plokščiu paviršiumi Radz. 3) vietos, patalpos ar indų pavadinimai, pvz.: Paskutinė vasaros saulė leidosi už skardinių Utenos stogų, ž i b a l o k r a u t u v ė s ir m e r g a i - č i ų g i m n a z i j o s Šal. Jai net pavedė v a i k ų d a r ž e l y j e auklėti ir mokyti savo mažylius Mikel. Ten dirbo v a g o n ų f a b r i k e, daug matė vargo ir nelaimių < > Bil. Nuo jo pakvipo prirūgusia, seniai jau neskalauta a l a u s s t a t i n e Mikel. Pabandė atsegti p i s t o l e t o d ė k l ą Avyž. 4) laiko pavadinimai, pvz.: Taip, kol tie namai turėjo šeimininką, jis dažnai čia užeidavo praleisti l a i s v a l a i k i o v a l a n d ą Avyž. Mudu susipažinome k a u k i ų v a k a r ė l y j e, kurį surengė gaisrininkai savanoriai Škėm. Netrukus atėjo ir k l e b o n o v a l a n d a Vaičiul. Kur galėjo Dauba pačiu ž ū k l ė s l a i k u dingt, nė baba nežinojo Cv. Iš mažens į mokslus skiriamas, nors darbus ir tedirbo prišoktinai, a t o s t o g ų l a i k a i s Vaižg. 2. Analogišką semantinę funkciją atlieka daiktavardžio naudininkas (N N d ), iškeliantis kalbamojo daikto paskirtį. 2 V. Labutis pabrėžia, kad konkretieji daiktavardžiai su naudininku AJ sudaro 2 Atributu toks naudininkas laikomas tik dėl savo pozicijos sakinyje jis jungiamas prie daiktavardžio ir tiesiogiai nesiejamas su tariniu, arba tas ryšys yra silpnas. Vis dėlto ryškios ribos tarp veiksmažodinių ŽJ su tikslo naudininku ir daiktavardinių su paskirties naudininku kartais nėra (žr. Musteikienė, 1970, 62). retai (Labutis, 1998, 72). Šių junginių pagrindiniais dėmenimis gali būti: 1) indų pavadinimai, pvz.: < > Feliksas užkrosnyje šluostė butelius ir ieškojo v y n u i t a u re l ė s Avyž. Visi lyg per didelę šventę sujusdavo: tėtis darė tvarką, mama nešė d u b e n į ž u v i a i < > Vaičiul. Kilnojo senus rakandus, glaudino krūvon, ką ne ką ant lentynų kimšo, tarpavo, norėdamas atituštinti a r u o d ė l į b u l v ė m s Bubn. (kai naudininko poziciją šiuo atveju užima kilmininkas, atsiranda dviprasmiškai suprantamų ŽJ vyno taurelė: taurelė, skirta vynui gerti, arba taurelė su vynu; plačiau žr. 6 skyrių). 2) drabužių pavadinimai, pvz.: Modeliuotojai pasirūpino dailiu ir patogiu a p - d a r u b a n k ų d a r b u o t o j a m s Sp. Žurnale gausu įvairių drabužių pavyzdžių: < > d r a b u ž i ų p l i a ž u i, k u r o r t u i < > Sp. 3) vartojimo reikmenų pavadinimai, pvz.: Nukreipė todėl Juozapas savo pėdas į šalį, į artimiausią vietą, kurioje žmonės gyvena, kad ten surastų m a i s t o s a u ir savo š e i m a i ir p a š a - r o a s i l u i Krėv. Nei altorių dangstė, nei ž v a k e s m i š i o m s degiojo Bor. Tuokart Šalteikienė nė u ž u o l a i d ų l a n g a m s neturėjo Simon. Žemė čia prie šlyno, bulvelės, žinoma, neįkiši, k v i e č i o p y r a g u i nepadiegsi, bet ar viena bulve žmogus sotus? Balt. < > sėjasi bent keletą saujų m i e ž i ų a l u č i o m a rg u č i o p r a m o n e i Cv. Krūva kuolų gulėjo dar netašytų, ž a b a r a i k l o j i m u i kėpsojo sušiaušta stirta, o rankos nesišaukė darbo Balt. 4) kūrybinės žmogaus veiklos rezultatų pavadinimai, pvz.: <...> ištrauksiu iš popierių krūvos dar visai nenutrintą knygą su gražiu, užburiančiu pavadinimu P a t a r i m a i j a u n a j a m š u n ų a u g i n t o j u i Šal. Tėvas klūpo ties paprasta ramune ir skaičiuoja jos lapelius. Kaip botanikas, kaip įsimylėjėlis, kaip našlaitis iš p a s a k ų v a i k a m s Škėm. P a m i n k l ų b a n k i n i n k a m s niekas nestato Vaižg. Pirmiausia akis užkliūva už d e d i k a c i j ų A. M i k u t a i ir S. P a t a c k u i Sp. Jis taip pat parašė s c e n a r i j ų f i l m u i < > Sp. 5) organizacijų, įstaigų, draugijų, oficialių asmenų pavadinimai (daugeliu atvejų šio porūšio junginių naudininkas eina su būtinu pažyminiu arba prielinksnine konstrukcija), pvz.: komitetas švietimo reikalams (plg. švietimo reikalų komitetas), direktoriaus pavaduotojas gamybai, viršininkas ryšiams su užsieniu, (vyriausybės) atstovas spaudai. Patarėjų, referentų, konsultantų pareigų pavadinimai gali būti sudaromi su įnagininku, pvz.: patarėjas užsienio politikos klausimais, konsultantas kultūros 28
žmogus ir žodis 2011 I klausimais (LKKN 1998 11). Kai kurie iš jų yra pastovūs ŽJ 3. Paskirties naudininkas neretai vartojamas su prisišliejusia bendratimi, paprastai sakoma po naudininko: N (N d V inf ). Ne visur pasakytoji prie naudininko bendratis būtina, ypač kai ji nesunkiai numanoma. Daiktavardis, prie kurio prisijungia naudininkas su bendratimi, reiškia (dauguma pagrindinių dėmenų turi tą pačią leksinę reikšmę kaip ir eidami su paskirties kilmininku): 1) darbo įrankį, priemonę ar medžiagą: mašinėlė mėsai malti (plg. malamoji, mėsos malimo mašinėlė), pvz.: Pakloja vokietė prie durų m a i š ą k o j o m s n u - s i v a l y t i senutė pagriebusi numeta ir pati nežino kodėl Cv. Ir stalą galėtum suremti iš jų, ir kėdę, gal išdrožtum ir s a m t į p u o d u i p a m a i š y t i Balt. Kiekvienas išsitraukia iš kišenės savo p e i l į r o - p u t ė m s l u p t i Simon. Dar davė jiems v a n d e n s n u s i p r a u s t i v e i d u i ir r a n k o m s, baltos drobės rankšluosčius nusišluostyti Krėv. Čiupau žydrą t i r p a l ą s t i k l u i v a l y t i ir pradėjau veidrodį šveisti < > Ivan. Atsidaręs kluono duris, dar kartą apžiūrėjo ir išėjo į miestelį parsinešti ž i b a l o r ū d i m s š v e i s t i Bor. Atvarė jis čia pilnas roges sušalusio m o l i o k ro s n i a i p l ū k t i, išvertė vidun tarp sienų, tylėdamas žiūrėjo į Juzą Balt. 2) daiktą kaip vietą: vieta mašinoms stovėti (plg. mašinų stovėjimo vieta); bendratis čia fakultatyvi, ją galima praleisti ( ŽJ su bendratimi šioje grupėje reti), pvz.: < > tretieji jį aptinka netikėtai, kaip kartais, kasant d u o b ę s r u t o m s i š p i l t i, aptinkamas lobis Ivan. Prie pušies stovėjo nauja p a š i ū r ė p a d a r g a m s, kad nereikėtų jų nešioti iš slėnio per darbymetį Vaičiul. Tėvas jau buvo parengęs n a m u i s k l y p ą, tik nežinia kodėl tenai, svarstė žmonės, kur kadaise stovėjusi Danieliaus Valūno gimtinė Bubn. S v e č i u i v i e t e l ė turi būti vasarą vėsi, žiemą nešalta Balt. < > dar liko s a l ė d i r b t u v e i arba k o n t o r a i, be visa to, ką samdosi Sviestavičiai vasarnamiui Vaižg. 3) subjektą, kuris tinkamas kokiam darbui (kai ŽJ pagrindinis dėmuo žymi gyvas būtybes, naudininko paskirties reikšmė labai silpna, todėl bendratis čia būtina), pvz.: < > būtent šis poetas buvo pavadintas kitu lenkų k a n d i d a t u minėtai p r e m i j a i g a u t i S p. 3 Plačiau apie junginių su naudininku pagrindinio dėmens semantiką žr. Musteikienė, 1970, 57 58. 4 Apie šių konstrukcijų istorinę raidą yra rašęs V. Ambrazas (Ambrazas, 1995, 77 81). < > šalies krepšinio federacijai pasiūlė k a n d i - d a t u s rinktinių vyriausiųjų t r e n e r i ų v i e t o m s u ž i m t i Sp. 4) pagalbinę priemonę, naudingą kokiam nors darbui, pvz.: Šventėms prisiųsdavau jiems dovanų ir p i n i g ų šeimynos a l g o m s i š m o k ė t i Vien. < > tai buvęs seno raganiaus Baltaragio ir jo bičiulio Paudruvės pelkių velnio Pinčiuko padarytas s ą m o k s l a s jos s k a i s t y b e i p r a ž u d y t i Bor. < > tegu koncertuoja ir uždirba p i n i g ų s k o l o m s g r ą - ž i n t i Sp. Dėl paskirties (tikslo) naudininko su bendratimi vartojimo buvo nemažai diskutuota. J. Balčikonis teikė vartoti tik tas konstrukcijas, kurios sakomos su daiktavardžiais, reiškiančiais priemonę, įnagį tam tikslui pasiekti (žr. Balčikonis, 1968, 16 17). Tokią poziciją gynė ir V. Būda, siūlydamas naudininko su bendratimi taisyklingumą nustatyti transformacijų būdu (žr. Būda, 1976, 14 22). Dabar praplėtus priemonės supratimą yra sutariama, kad naudininko vartojimo norma nėra tokia griežta ir kad visų su abstrakčios reikšmės daiktavardžiais pavartotų naudininkų taisyti nereikia (plg. Vitkauskienė, 1983, 29; Paulauskienė, 1986, 99 100; Šukys, 1998, 176 177; KP 2 S (1), 2003, 48 49). Stiprėjant kalbos daiktavardėjimo procesui, norminį ir nenorminį naudininką su bendratimi mokslinėje, administracinėje kalboje vis dažniau keičia kilmininkas su veiksmažodinių daiktavardžių naudininku, plg.: valiklis automobiliui valyti ir valiklis automobilio valymui; atostogos vaikui prižiūrėti ir atostogos vaiko priežiūrai; komisija archyvams tikrinti ir komisija archyvų patikrinimui. Jei posakis nėra tapęs kokiu terminu, rekomenduojama geriau keisti naudininku su bendratimi (Gruodytė, 1992, 44; Oginskienė, 1992, 47; Šukys, 1998, 179). 3. Kai kurie kilmininko ir naudininko atributai, reiškiantys paskirtį, pakeičiami atitinkamos šaknies būdvardžiais su priesaga -inis: Adj x N x., pvz.: duoninis peilis (duonos peilis, peilis duonai riekti) ir pan. Išsamiausiai priesagos -inis būdvardžių reikšmes yra aprašęs P. Kniūkšta knygoje Priesagos -inis būdvardžiai (1976). Šiais AJ gali būti apibūdinama: 1) daikto paskirtis pagal progą, pvz.: Ji iš lėto pasitaisė savo i š e i g i n ę s k a r ą ir nulenkus galvą mąstė Vaičiul. <...> viršila liepė nešdintis iš pulko virtuvės ir skubiai žygiuot išblizgintais batais, p a r a d i n e u n i f o r m a į divizijos štabą Šal. Žadeikis su Glauberzonu padovanojo man šešias dėžes K. Petrausko j u b i l i e j i n i o m u i l o ir atleido iš darbo Šal. ISSN 1392-8600 29
Atributiniai paskirties junginiai 2) daikto paskirtis pagal laiką, pvz.: O aš stovėjai prie lango ilgais n a k t i n i a i s m a r š k i n i a i s, tėvelis su švarku ant pečių, ir abu žiūrėjom nušvitę ir keistai laimingi į mūsų klevą Šal. Jie nusimetė braškančius lietpalčius, pirštines, ž i e m i n i u s p a l t u s, ir aš supratau, kad tai ir bus dabartiniai Kaziuko tėvai Šal. Andrius išneša n a k t i n į p u o d ą ir išpila į užkulisius Šal. 3) daikto paskirtis pagal medžiagą, pvz.: <...> tai kas, kad c u k r i n i ų r u n k e l i ų pilnos mašinos važiavo per ją <...> Šal. 4) įrankis pagal jo buvimo vietą, pvz.: <...> mes neturėjom jokių įrankių, išskyrus k i š e - n i n į p e i l i u k ą <...> Šal. Pašoka, bėga kažkur ir stovi su v i r t u v i n i u p e i l i u rankoje Šal. Paskirties reikšmę turi ir priesagos -iškas būdvardžiai, kurie sudaryti iš asmenų pavadinimų (iš jų negalima padaryti priesagos -inis būdvardžių), pvz.: Mano vaikystės draugas, pasitreniravęs kultūristas iš Utenos, stovi laikydamas rankoj paskolintą iš Laimutės m o t e r i š k ą v e i d r o d ė l į <...> Šal. Informacijos langelyje, pusiau snausdama, uniformuota moteris mezgė v a i k i š k ą vilnonę k o j i n ę Mikel. 4. Atributiniams paskirties junginiams aktualus sinonimikos klausimas, nes minėtos formaliosios struktūros nėra vienodos. P. Kniūkšta, analizuodamas paskirtį reiškiančių formų konkuravimą, pabrėžia, kad naudininkas nuo kilmininko ir santykinių būdvardžių skiriasi tuo, kad juo pasakoma ne daikto rūšis pagal paskirtį, o tik pati paskirtis, nebūtinai tam daiktui būdinga, gal tik šiuo tarpu aktuali. Kalbininkas teigia, kad labiausiai įsigalėjusi paskirties reiškimo forma yra daiktavardžio kilmininkas, kuriuo pasakoma ne tik nuolatinė paskirtis, bet kartu ir rūšis, tipas. Nors šiuo atveju priesagos -inis būdvardžių ir daiktavardžių kilmininko formos sinonimiškos, ne visada viena kitą gali pakeisti (plačiau žr. Kniūkšta, 1972, 32; 1976, 159). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad paskirties naudininkas per daug stelbia rūšies kilmininką, turintį paskirties atspalvį 5. Daug kur tokio naudininko reikia atsisakyti: blankai dokumentams (=d o k u m e n t ų b l a n k a i ). Jis nelabai tinka nusakyti prekių pavadinimams (skelbimuose, iškabose): čia labiau rūpi pabrėžti rūšinę ypatybę pagal paskirtį, o ne pačią paskirtį (pvz.: prekės sportui [ sporto prekės]; drabužiai vaikams [ vaikų, vaikiški drabužiai]; rūbų kolekcija vasarai [ vasaros, vasarinė rūbų kolek- 5 Tas pats pasakytina ir apie būdvardžius su priesaga -inis, kurie tokiais atvejais turėtų būti keičiami kilmininku, pvz.: prekybinis (=prekybos) pastatas, kultūrinė (=kultūros) įstaiga, procedūrinis (=procedūrų) kabinetas, rinkiminė (=rinkimų) kampanija ir pan. cija]). Naudininkas pateisinamas, kai jis vartojamas aiškia paskirties reikšme (kompiuteris pramogai, mokslui ir darbui) arba jeigu kitos formos sukelia dviprasmiškumą (plg.: spektaklis moksleiviams ir moksleivių spektaklis). 5. Prielinksninės konstrukcijos taip pat gali turėti paskirties reikšmę ir kartais sudaryti sinonimus su minėtomis tokios reikšmės formomis. Vaistų ar tam tikrų priemonių paskirtis (aktuali kalbamuoju metu) gali būti reiškiama kilmininku su prielinksniu nuo: N nuo N g. Pvz.: lašai nuo kosulio (plg. kosulio lašai), akiniai nuo saulės (plg. saulės akiniai) ir pan. < > šitie spyrimai taip sumaišydavo visus tyrinėjimus, kad piemuo matematikas jau be perstojo rydavo t a b l e t e s n u o g a l v o s s k a u d ė j i m o Aput. <...> tai ir prisiprašė jų, karštu medumi ir v y š n i n e n u o k o s u l i o girdydama Šal. Suradus ją, Marcelė drebančiom rankom, bijodama, kad kas nepabustų, išėmė iš kišenės r a k t e l į n u o s p i n t o s Krėv. Jis taip pat turėjo a k i n i u s, tamsius, n u o s a u l ė s, bet pakeltus ant kaktos Šal. Tokios struktūros ŽJ gali rodyti buvusią daikto (dažniausiai indo) paskirtį 6, pvz.: Pamerkė rožes į litrinį s t i k l a i n į n u o a g u r k ų ir žiūrėjo tiesiai prieš save Šal. <...> ištraukė kelias apgraužtas kukurūzų burbuoles ir surūdijusią s k a r - d i n ę n u o S v i f t o k o n s e r v ų Šal. Pasitaiko vienas kitas paskirties santykius rodantis junginys, išreikštas galininku su prielinksniu į (N į N ac ), pvz.: D u r y s į s k a l b y k l ą buvo šlapios nuo besiveržiančių iš vidaus garų < > Vien. Žlugo visos kelių šimtų metų senumo i n v e s t i c i j o s į š v i e t i m ą Š a l. Ir stabtelėjo prie d u r ų į k i e m ą Škėm. Alpėdama nuslinkau patikrinti d u r ų į l a i p t i n ę Ivan. K a n d i d a t a i į S e i m o n a r i u s susitiko su žmonėmis rinkimų apygardose Sp. 6. Tam tikru atveju atributiniai paskirties reikšmės junginiai turi panašumų su objektiniais junginiais. Žiūrint formaliai, paprastai atributiniai santykiai realizuojami daiktavardiniuose junginiuose, tačiau ne visi daiktavardiniai junginiai tokius santykius reiškia. Nederinimo atveju priklausomuoju atributinio junginio dėmeniu ypač dažnai eina daiktavardžių kilmininkas (N g N). Lietuvių kalboje kilmininko semantika įvairi, bet svarbiausia jo funkcija atributinė (dantų šepetukas, vario kardas, medžio lapai, tėvų sodyba). Skyrium minėtini daiktavardiniai junginiai su kilmininku, kurių pagrindiniu dėmeniu einantis žodis (pasakantis kiekybę) reikalauja aktantinio papildymo 6 Tokios reikšmės kilmininkai su prielinksniu nuo bendrinei kalbai nebūdingi. Realizuota paskirtis reiškiama tomis pačiomis formomis, kaip ir kiekviena paskirtis (Kniūkšta, 1976, 164). 30
žmogus ir žodis 2011 I arba pagrindimo (tokių žodžių leksinė reikšmė būtinai reikalauja papildymo žodžių junginio dėmenys susiję stipriojo valdymo ryšiais, pvz.: begalybė žvaigždžių, būrys vaikų ir pan.). Tokie junginiai sudaro atskirą grupę, nors savo išraiška sutampa su N g N tipo atributiniais junginiais. Kilmininkas šiuo atveju reiškia ne požymį, o kiekybės turinį (savitą objektą). Tai yra objektinio tipo junginiai, nesudarantys atributinių santykių. Tokie žodžių junginiai nėra gausūs, nes juos apriboja pagrindinio dėmens leksinė reikšmė. Šių junginių struktūrinė schema N N g (čia kita dėmenų tvarka, lyginant su N g N tipo junginiais, kur aiškūs atributiniai santykiai). Apie tokią struktūrinę schemą kalbėti verčia semantika. Tą pačią išraišką turintys junginiai gali būti vartojami visai skirtingiems santykiams reikšti atributiniams ir objektiniams. Aiškinantis tos pačios struktūros junginių su pasakytu kiekio žodžiu semantiką, keblumų sudaro tai, kad kai kuriais atvejais riba tarp nusakomojo (paskirties) ir netiesioginio objekto (kiekybės turinio) kilmininkų esti neryški. Dviprasmiškumo atsiranda ypač tada, kai daiktavardinių junginių pagrindiniu dėmeniu eina indus ar patalpas reiškiantys daiktavardžiai, o priklausomuoju seikėjamų daiktų pavadinimai. Žodžių tvarka tokiuose junginiuose gali būti panaudota reikšmei skirti: kilmininkas, einantis antroje vietoje, žymi kiekybės turinį (puodynė pieno, dėžė batų, sandėlis grūdų turime objektinius junginius), o pirmoje vietoje daikto paskirtį, rūšį ar požymį (plg. pieno puodynė, batų dėžė, grūdų sandėlis turime atributinius junginius). Pabrėžtina, kad antruoju atveju galimos ir abi reikšmės (homonimija). Pvz.: kavos puodelis gali reikšti puodelį kavai gerti (atributiniai [paskirties] santykiai) arba puodelį su kava, kavos tiek, kiek telpa puodelyje (objektiniai santykiai). Vienodos struktūros junginiai su prepoziciniu kilmininku yra dvireikšmiai. Vadinasi, negalima suabsoliutinti dėmenų tvarkos vaidmens žodžių ryšio turiniui atskleisti. Reikia tik įvertinti pastebimus žodžių tvarkos polinkius, akcentuojant, kad nėra griežtai nusistovėjusios normos (toleruotinas ir prepozicinis, ir postpozicinis kilmininkas kiekybės turiniui [objektui] reikšti) ir kilmininko vieta pagrindinio dėmens atžvilgiu žodžių junginio reikšmės nelemia. Tokiais atvejais labai svarbus kontekstas (kartais nepakanka vieno sakinio), kuris išryškina žodžių junginio atributinį (paskirties) arba objektinį atspalvį. Iš šių atspalvių vienas, be abejo, bus vyraujantis, bet tik kalbos akte. Palyginkime tiriamojoje medžiagoje rastus šiuos žodžių junginius: Išgeltęs klerkas žiūri į tuščią k a v o s p u o d u k ą Škėm. (atributinis junginys) ir Ji be garso pastatė ant staliuko g i r o s ą s o t į, atsisėdo šalia Radz. (objektinis junginys); Tuščios d e g t u k ų ir b a t ų t e p a l o d ė ž u t ė s, nulaužtas šaukštas Avyž. (atributinis junginys) ir Važiavo kartą senis iš malūno, ant m i l t ų m a i š ų aukštai išsižergęs Vaičiul. (objektinis junginys). Kiti junginiai, kurių pagrindiniu dėmeniu eina nurodyto tipo daiktavardžiai, ir platesniame kontekste lieka dviprasmiai. Kalbos turinio plane griežtai išskirti vieną ar kitą reikšmę neįmanoma dėl informacijos neapibrėžtumo. Kas iškils į pirmąją vietą, priklauso nuo situacijos, būtent, ką kalbantysis nori išryškinti daiktų kiekį ar tam tikrą skiriamąją daikto ypatybę, kylančią iš vieno daikto santykio su kitu, pvz.: Zabulionis įtraukia galvą į pečius, paskui išplėšia v y n o b u t e l į, surankioja visas fotografijas <...> Šal. Paskutinis dalykas, kurį pamenu, buvo ant manęs virstanti k n y g ų l e n t y n a Ivan. K a v o s p u o d u k a i ir nebaigti valgyti pyragaičiai susijaukė į vieną krūvą Avyž. Pateikti žodžių junginiai gali būti laikomi arba atributiniais (paskirties), arba objektiniais (neatsižvelgiant į dažnesnę atributinio kilmininko ir kiekybės turinio kilmininko poziciją pagrindinio dėmens atžvilgiu, o žiūrint, kuris junginio dėmuo intonaciškai labiau akcentuojamas) ir skiriami prie pereinamųjų atvejų. Dėmenų eilės tvarka gali teksto interpretatoriui šiek tiek padėti nustatant vyraujančio junginio reikšmę. Įprasta, jog junginiais su postpoziciniu kilmininku labiau pabrėžiamas pats kiekis, prepoziciniu turinys. Vis dėlto tam tikrą vaidmenį atlieka intonacija, kurią sąlygoja interpretatoriaus subjektyvus požiūris į autoriaus išsakytas mintis. Kalbinėje literatūroje dažniausiai akcentuojama dėmenų tvarkos svarba. Neįvertinus deramai konteksto, intonacijos, interpretatoriaus įtakos tokių probleminių junginių analizei, ne visada tinkamai galima motyvuoti žodžių junginių reikšmes. Išvados Sistemiškai aprašius atributinius paskirties junginius ir parodžius visą jų formaliosios raiškos rinkinį, išryškėjo ir jų sinoniminiai ryšiai, galėjimas vieną formą pakeisti kita, iškilo semantinės konkuruojančių AJ skirtybės, taip pat nenorminių faktų sąlytis su norminiais. AJ, žymintys paskirties santykius, yra įvairūs raiškos požiūriu. Priklausomuoju tokių junginių dėmeniu eina daiktavardžio kilmininkas, naudininkas (vienas ar su prisišliejusia bendratimi), santykinis būdvardis, prielinksninė konstrukcija. Konkuruojančiuose ISSN 1392-8600 31
Atributiniai paskirties junginiai žodžių junginiuose kalbinės priemonės ne visada yra lygiavertės: naudininku pasakoma tiktai daikto paskirtis, o kilmininku ir priesagos -inis būdvardžiais ne tik apibūdinamas daiktas pagal paskirtį, bet dar ir nurodomas jo priklausymas rūšiai. Šį reikšmių skirtumą paremia ir pavyzdžiai iš rašytojų kūrybos. Analizuojant paskirtį reiškiančių atributinių junginių ir objektinių junginių santykius, atkreiptinas dėmesys į atributo poziciją ir kontekstą, kurie išryškina vieną ar kitą vyraujančią reikšmę. Literatūra Ambrazas V., 1995, Lietuvių kalbos bendraties konstrukcijų raida. Lietuvių kalbotyros klausimai 33, 75 106. Balčikonis J., 1968, Tikslo naudininkas su bendratim. Kalbos kultūra 14, 16 18. Būda V., 1976, Bendratis su naudininku ne visada tinka. Mūsų kalba 4, 14 22. Bučienė L., 2007, Veiksminio apibūdinimo atributiniai junginiai. Žmogus ir žodis 9 (1), 19 23. Gruodytė R., 1992, Bendraties konstrukcijos kanceliarinėje kalboje. Kalbos kultūra 62, 33 41. KP 2 Kalbos patarimai: sintaksė (S 1), sud. R. Miliūnaitė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. Kniūkšta P., 1972, Kaip reiškiame paskirtį. Kalbos kultūra 23, 31 41. Kniūkšta P., 1976, Priesagos -inis būdvardžiai. Vilnius: Mokslas. Labutis V., 1998, Lietuvių kalbos sintaksė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. LKG3 Lietuvių kalbos gramatika 3: Sintaksė, ats. red. K. Ulvydas. Vilnius: Mokslas, 1976. LKKN Lietuvių kalbos komisijos nutarimai, sud. R. Dobelienė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1998. Musteikienė I., 1970, Daiktavardiniai žodžių junginiai su paskirties naudininku dabartinėje literatūrinėje kalboje. Kalbotyra 21, 57 69. Oginskienė E., 1992, Naudininkas kanceliarinėje kalboje. Kalbos kultūra 62, 44 48. Paulauskienė A., 1976, Diskusijos. Mūsų kalba 4, 26 28. Paulauskienė A., Tarvydaitė D., 1986, Gramatikos normos ir dabartinė vartosena. Kaunas: Šviesa. Šukys J., 1997, Paskirties naudininkas ar bendratis. Švietimo naujovės 11, 21. Šukys J., 1998, Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos. Kaunas: Šviesa. Šukys J., 2000, Bendraties vartosena ir sintaksinės normos. Kalbos kultūra 73, 68 76. Vitkauskienė V., 1983, Naudininkas su bendratimi (taisymų istorija ir realioji vartosena). Kalbos kultūra 45, 24 30. Šaltinių sutrumpinimai Aput Juozas Aputis Avyž Jonas Avyžius Balt Juozas Baltušis Bil Jonas Biliūnas Bor Kazys Boruta Bubn Vytautas Bubnys Cv Petras Cvirka Ivan Jurga Ivanauskaitė Krėv Vincas Krėvė Mikel Jonas Mikelinskas Radz Bronius Radzevičius Simon Ieva Simonaitytė Sp periodinė spauda Šal Saulius Šaltenis Škėm Antanas Škėma Vaičiul Antanas Vaičiulaitis Vaižg Juozas Tumas-Vaižgantas Vien Antanas Vienuolis Simboliniai ženklai N daiktavardis N g kilmininkas N d naudininkas N ac galininkas Adj būdvardis Adj x bet kuris būdvardžio linksnis V inf veiksmažodžio bendratis prijungimas 32