PINIGØ STUDIJOS MONETARY STUDIES

Transcription

1 PINIGØ STUDIJOS MONETARY STUDIES VILNIUS Gruodis / December

2 REDAKTORIØ KOLEGIJA / EDITORIAL BOARD Vyriausiasis redaktorius Editor-in-Chief Redaktorius Editor Redaktoriaus pavaduotojas Associate Editor Nariai Members Jonas ÈIÈINSKAS Profesorius, habilituotas daktaras (ekonomika 04 S), Vilniaus universitetas, Tarptautiniø santykiø ir politikos mokslø institutas Vaidievutis GERALAVIÈIUS Profesorius, habilituotas daktaras (ekonomika 04 S, matematika 01 P), Lietuvos bankas Tomas RAMANAUSKAS Daktaras (ekonomika 04 S), Lietuvos bankas Sergej A. AIVAZIAN Profesorius, PhD (matematika 01 P), RMA Centrinis ekonomikos ir matematikos institutas, Maskvos valstybinis M. V. Lomonosovo vardo universitetas, Naujosios ekonomikos mokykla (Maskva) Anders Åslund Profesorius, PhD (ekonomika 04 S), Georgetown universitetas, Peter G. Peterson tarptautinës ekonomikos institutas Juozas BIVAINIS Profesorius, habilituotas daktaras (ekonomika 04 S), Vilniaus Gedimino technikos universitetas Raimondas KUODIS Daktaras (ekonomika 04 S), Vilniaus universitetas, Lietuvos bankas Virmantas KVEDARAS Docentas, daktaras (ekonomika 04 S), Vilniaus universitetas, Vilniaus vadybos aukštoji mokykla Remigijus LEIPUS Profesorius, habilituotas daktaras (matematika 01 P), Vilniaus universitetas Gitanas NAUSËDA Daktaras (ekonomika 04 S), AB SEB bankas Rimantas RUDZKIS Profesorius, habilituotas daktaras (matematika 01 P), Matematikos ir informatikos institutas Timo TERÄSVIRTA Profesorius, PhD (matematika 01 P), Aarhus universitetas, Stokholmo ekonomikos mokykla, Vidurio Europos universitetas (Budapeštas), Švedijos ekonomikos mokykla (Helsinkis) REDAKCIJA / Editorial office Tomas Ramanauskas kontaktinis asmuo (contact person), tel , el. p. tramanauskas@lb.lt Ramunė Vaskelaitė kalbos redaktorė (language editor), tel , el. p. rvaskelaite@lb.lt Lietuvos bankas, Gedimino pr. 6, LT Vilnius, Lietuva. Tel , el. p. vgeralavicius@lb.lt Interneto svetainės adresas: NUORODOS / REFERENCES Mokslinis leidinys Pinigø studijos skelbiamas EBSCO Publishing, Inc. duomenø bazëje Business Source Complete: Leidþiamas nuo 1997 m., iðeina du kartus per metus, platinamas nemokamai. Leidëjas Lietuvos bankas. Leidinyje Pinigø studijos spausdinamø mokslo darbø autoriø nuomonë gali ir nesutapti su oficialia Lietuvos banko pozicija. Academic journal Monetary Studies is available online at EBSCO Publishing, Inc., Business Source Complete: First issued in 1997, Monetary Studies are published biannually by the Bank of Lithuania and distributed free of charge. The views expressed in the journal are those of the authors and not necessarily reflect the official position of the Bank of Lithuania. ISSN (Print) ISSN (Online) Lietuvos bankas, 2012

3 PINIGØ STUDIJOS PenkIOLIKTIEJI metai Nr GRUODIS M o k s l i n i a i s t r a i p s n i a i EKONOMIKOS TEORIJA IR PRAKTIKA Tomas Ramanauskas ANALYSIS OF DETERMINANTS OF THE BOOM-AND-BUST CYCLE IN LITHUANIA USING A MACROECONOMETRIC MODEL / 5 Jolanta Droždz, Algirdas Miškinis RUSIJOS, BALTARUSIJOS IR KAZACHSTANO MUITŲ SĄJUNGOS ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ SANTYKINIO PRANAŠUMO VERTINIMAS / 24 EKONOMIKOS ISTORIJA Regina Paliulytė, Erstida Ulvidienė AMATŲ KLAUSIMAS LIETUVOS TARPUKARIO SPAUDOJE / 41 Eduardas Remecas XVII A. VIDURIO IR ANTROSIOS PUSĖS MONETŲ APYVARTA DABARTINĖS LIETUVOS TERITORIJOJE / 54 K i t o s p u b l i k a c i j o s NOBELIO 2009 M. EKONOMIKOS MOKSLŲ PREMIJOS LAUREATAI / 70

4 MONETARY STUDIES Volume XV Number 2 December 2011 R e s e a r c h P a p e r s THEORY AND PRACTICE OF ECONOMICS Tomas Ramanauskas ANALYSIS OF DETERMINANTS OF THE BOOM-AND-BUST CYCLE IN LITHUANIA USING A MACROECONOMETRIC MODEL / 5 Jolanta Droždz, Algirdas Miškinis ASSESSMENT OF COMPARATIVE ADVANTAGE OF AGRICULTURAL AND FOOD PRODUCTS IN THE CUSTOMS UNION BETWEEN RUSSIA, BELARUS AND KAZAKHSTAN / 24 HISTORY OF ECONOMICS Regina Paliulytė, Erstida Ulvidienė THE ISSUE OF CRAFTS IN THE LITHUANIAN INTERWAR PRESS / 41 Eduardas Remecas COIN CIRCULATION ON THE TERRITORY OF PRESENT-DAY LITHUANIA IN THE MIDDLE AND THE LATTER HALF OF THE 17 TH CENTURY / 54 O t h e r P u b l i c a t i o n s LAUREATES OF THE 2009 NOBEL PRIZE IN ECONOMICS / 70

5 ANALYSIS OF DETERMINANTS OF THE BOOM-AND-BUST CYCLE IN LITHUANIA USING A MACROECONOMETRIC MODEL Tomas Ramanauskas Lietuvos bankas Gedimino pr Vilnius tramanauskas@lb.lt In this paper* we implement shock and scenario analyses for the previously developed structural macroeconometric model with the financial sector of the Lithuanian economy. We find evidence that easy credit conditions and active credit expansion contributed moderately to real economic growth but significantly added to overheating pressures. During the boom episode, buoyant external environment provided a strong background for export-led growth, which was later strongly affected by a temporary foreign trade collapse at the outset of the economic crisis. We also find that government s discretionary fiscal policies may have contributed to the economic overheating and severity of the ensuing crisis by not adopting sufficiently prudent fiscal stance during the boom episode. The model confirms that more favourable interest rate environment and accommodating fiscal policies are important for providing a temporary relief for the crisis-stricken economy but deep structural transformation of the economy may be needed for a sustainable recovery to take hold. Keywords: macroeconometric model, aggregate demand, aggregate supply, economic cycles, credit, banking sector, housing price bubble. T. Ramanauskas Analysis of Determinants of the Boom-and-Bust Cycle in Lithuania Using a Macroeconometric Model 5 Introduction *The current paper presents simulations with the model first detailed in the Bank of Lithuania Working Paper No. 10/2011 What Caused the Recent Boom-and-Bust Cycle in Lithuania? Evidence from a Macromodel with the Financial Sector by Tomas Ramanauskas (2011a). The author is grateful to two anonymous referees for pointing out a number of ways to improve the paper. The paper also benefited from discussions with colleagues at the Economics Department of the Bank of Lithuania. In a recent paper, we proposed a medium-sized structural macroeconometric model with the financial sector for the case of the Lithuanian economy (Ramanauskas 2011b). The current paper is a follow-up paper, in which we implement two types of standard simulations with the model in order to obtain policy-relevant characterisations of the analysed economy. In the first type of experiment we analyse the response of the model economy to individual shocks to exogenous variables, namely interest rates on bank loans, banks borrowing from abroad, external demand and government consumption, both during the economic boom and crisis periods. Though quite similar qualitatively, the system s reactions to a given shock differ in intensity depending on the phase of the economic cycle and indebtedness of the economy. As a second type of experiment, we conduct a scenario analysis to examine the main drivers behind the past decade s economic, financial and housing price boom in Lithuania. Individual factor contributions to the dynamics of the model economy are discerned by alternately comparing the impact of frozen and factual dynamics of individual exogenous variables on endogenous variables. Given the large size of accumulated imbalances during the boom period and the severity of the ensuing economic crisis in Lithuania, it is clear that economists and policy makers need to thoroughly investigate extraordinary economic developments of the past decade and make efforts to understand the causes of the imbalances, the economy s position from the balanced development perspective and potential implications of crisis-tackling policy measures. Whilst it is a vast arena for future research and more formal analyses may only become feasible with longer data series, which could put the excesses of the past decade into a longer-term perspective, the current analysis may nevertheless provide some qualitative insights and quantitative estimates in this regard. Tomas Ramanauskas is Doctor of Social Sciences, Head of Economic Research Division, Economics Department, Bank of Lithuania. Fields of study: economic cycles, economic and financial imbalances, financial and asset price bubbles, macroeconomic modelling.

6 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos teorija ir praktika 6 *See Ramanauskas (2005, 2006, 2007), Belinskaja and Rutkauskas (2007), Kuodis and Ramanauskas (2009). **Including the government consumption deflator. ***Both more general notion of operating surplus and mixed income and more specific variable profits of nonfinancial corporations. ****It should be noted that heterogeneity of investment is recognised in the model, and three types of investment are modelled: investment in construction, manufacturing, and transport equipment. The current paper is organised as follows. In Section 1, we provide a very concise and nontechnical presentation of the macroeconometric model. The results of the shock analysis for the boom and crisis episodes are presented in Section 2. To analyse the importance of selected financial, policy and external variables for the economy, we conduct the scenario analysis and report its results in Section Modelling context and nontechnical presentation of the model There were relatively few attempts to develop structural macroeconometric models of the Lithuanian economy. Celov et al. (2003) were among the first to propose a full-fledged structural econometric model for the case of Lithuania. Though their model concentrates on the demand side of the economy, its notable feature is sectoral disaggregation of the supply side and reliance on input-output data. Vetlov (2004) develops the Lithuanian block for the European System of Central Banks Multi-Country Model (MCM), in which supply factors determine equilibrium in the long term, whereas the demand side drives economic activity in the short term. Rudzkis and Kvedaras (2005) propose a small conditional structural vector error correction model for the Lithuanian economy, in which a special emphasis is put on the demand side and supply side constraints for the transition economy are assumed away. In a large-scale project which continued from 2003 to 2009, a team of scientists from Vilnius University and the Institute of Mathematics and Informatics develop a medium-sized macroeconometric model LEMASTA (Čekanavičius 2009), with some theoretical fundament but with an emphasis on the empirical fit. In their model, monetary and financial variables are assigned some role, but generally none of the above models provides a systemic analysis of the financial or monetary sector. However, during the boom-and-bust episode of the past decade financial developments and asset price bubbles were crucially important for the overall economic development*, therefore in our recent paper (Ramanauskas 2011b) we try to close this gap and propose a macroeconometric model with a simple but operational financial sector and an important role for housing prices. In the current paper we work with the structural macroeconometric model presented in Ramanauskas (2011b). It is a medium-sized model with a number of individually estimated error-correction type behavioural equations, accounting identities and a few auxiliary regressions. The model is estimated using quarterly data spanning a sample period from 2000 Q1 to 2009 Q2. The model s structural background is mainly provided by two principal identities of the National Accounts, i.e. Gross Domestic Product (GDP) decomposition by expenditure and income approaches. On the supply side, the aggregate output is determined by technology (the production function), which uses capital and labour to produce real goods and services. Demand for output is determined by demand-side regressions for private consumption, government consumption, investment and exports. Changes in inventories are exogenous in the model, and imports adjust to balance aggregate supply and demand. It should be noted that the model contains the price block. Using reduced form equations, price deflators are estimated for all real sector variables**, which enables the analysis of both nominal and real variables. One cannot safely rely on the assumption of profit maximisation (even more so intertemporal optimisation) in competitive markets when dealing with overheating economies and financial bubbles. Therefore, there is no explicit profit maximisation in the model but profits*** are recognised as an important driver behind economic activity, as profitability affects hiring and investment decisions. More specifically, in the model an increase in profits leads to higher budgets for compensation of employees, which in turn may lead to higher employment or higher wages (or both) depending on the labour market conditions. Investment also positively depends on profits of nonfinancial corporations, both as a source of financing and as a positive signal about attractive directions to expand business activities****. Profits are very important for closing the model economy because they are endogenised as a residual variable obtained from GDP decomposition

7 by income approach. From the national accounting standpoint, higher compensation of employees or higher capital depreciation (associated with higher investment) lead to lower profits this serves as an important stabilisation mechanism in the model. On the demand side, household consumption primarily depends on disposable income and credit, as the level of indebtedness and debt servicing costs affect disposable income and credit flows support households current expenditure. Government expenditure basically depends on government revenue and the phase of the economic cycle, whereas government revenue depends on commensurate tax bases (or their proxies) and, again, on the phase of the economic cycle. The main determinant of exports is foreign demand. The model includes a stylised but operational financial sector. There are four endogenous financial variables, namely, credit to households, credit to firms, term deposits and sight deposits. Interest rates on loans, deposit rates and banks net foreign borrowing are considered as exogenous variables determined by banks policies. Credit to households depends on the availability of banks financial resources and housing prices, as well as real lending rates. Credit to firms is determined by banks financial resources, firm lending rates and profits of nonfinancial corporations. Term deposits are modelled as a function of disposable income and a measure of real deposit interest rates. Sight deposits depend, among other things, on credit creation. Thus, in some ways the model tries to capture quite a circular nature of the relationship between credit and other processes in the economy. For example, credit flows to the private sector help to increase aggregate demand and boost profits and wages, which can potentially result in positive second-round effects. Availability of credit positively affects real estate prices, which in turn raise perceived collateral value, stimulate construction activity and generally create additional demand for credit (financial accelerator effect). New credit raises the stock of deposits in the banking system and a certain fraction of these deposits again serve as a funding basis for further credit expansion (credit multiplier effect). T. Ramanauskas Analysis of Determinants of the Boom-and-Bust Cycle in Lithuania Using a Macroeconometric Model 7 2. Shock analysis In this section we analyse the response of the model economy to some isolated shocks. These are quite standard, either temporary or permanent shocks to interest rates, banks net foreign borrowing, foreign demand and government consumption. The system s response to some of these shocks can be compared to the results of some other wellknown models, e.g. the MCM blocks for Lithuania (Vetlov 2004), Estonia (Kattai 2005) and Latvia (Benkovskis, Stikuts 2006). In a highly dynamic and volatile economic environment, the system s response clearly depends on the timing of shocks. For this reason, we divide the data into two periods of equal length: one from 2003 Q1 to 2008 Q4 covers the boom episode and the other one from 2009 Q1 to 2014 Q4 is the crisis and post-crisis episode. Standard economic shocks are assumed at the beginning of each of the two periods. In the out-of-sample analysis exogenous variables take known actual values until end-2010 and are frozen subsequently. It should be noted that the responses reported in this section are expressed as deviations from the baseline scenarios, with no shocks assumed Temporary increase in loan interest rates *Variables HLRATE and FLRATE in Ramanauskas (2011b). We first examine a temporary rise in nominal interest rates on loans to households and to firms*. In two experiments, they are raised by 1 percentage point for eight consecutive quarters starting in Q and Q As could be expected, a temporary interest rate rise during the boom period has a moderate inhibiting effect on the economy (see Table 1 of the Appendix). One of the most pronounced channels of the interest rate pass-through seems to be related to investment demand. In response to the interest rate shock, declines in investment reach 3.3 per cent in year 2 after the shock. The impact is accompanied and reinforced by a sizeable fall in housing prices (by 4.8% in year 2). A rise in interest rates means worsen-

8 ing of financing conditions and thus directly negatively affects credit flows to firms and households. Impeded capital accumulation dents aggregate supply, therefore consumer prices initially are relatively rigid to deflationary pressures (see Figure 1). Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos teorija ir praktika Figure 1. Percentage change in real GDP and consumer prices in response to an interest rate shock 8 Source: formed by the author. *During the crisis corporate profits become negative, therefore the percentage changes from the baseline fluctuating around 0 are not economically meaningful and are not reported in the tables of the Appendix. However, the decline in the GDP deflator, which captures broader price tendencies, reaches up to 0.4 per cent in year 2. Lower equilibrium production levels and lower prices result in an outsized negative impact on profits, which amounts to -8.7 per cent in year 2. The large impact is also likely to be the outcome of the negative reinforcement loop: the downward pressure on wages and employment related to worse profitability prospects, together with lower income from firm ownership imply that in year 2 aggregate disposable income declines by 1.4 per cent and private consumption falls by 1.8 per cent, which in turn has a negative effect on profits. On the other hand, there are several stabilising processes. Government spending remains quite resilient, at the cost of rising fiscal deficits and increasing government debt. Also, productivity falls less than wages, bringing down unit labour costs (ULC) and improving international competitiveness. In the face of contracting domestic demand and lower ULC, the economy relies more on net exports. As a result of the above discussed key economic developments, real output declines by 0.8 per cent and 1.5 per cent in the first and second year after the shock, respectively. When interest rates rise back to the baseline levels, the dampening impact on the economy vanishes in about one year. The private sector takes advantage of lower indebtedness and debt servicing costs and, also, labour costs remain lower for some time, which makes profits rebound quickly and even exceed the baseline levels. This leads eventually to a slightly higher level of economic output, as compared to the baseline scenario. If loan interest rates are raised in Q1 2009, i.e. at the initial stage of the economic crisis, the system s reaction to the shock remains qualitatively similar but the overall magnitude of the impact is considerably larger (see Table 1 of the Appendix and Figure 1). For instance, real GDP and consumer prices decline, respectively, by up to 3.2 per cent and 2.9 per cent. Again, the main channels of the impact relate to investment and housing prices. The interest rate shock directly affects housing prices through increased interest burden and reduced borrowing and has indirect adverse effects due to declining salaries, employment and dividends. As a result, housing prices exhibit a significant 12.8 per cent decline from the baseline scenario in year 2 after the shock. The decline in housing prices has a strong adverse impact on corporate profits*. Declines in investment, triggered by falling housing prices and deteriorating profits, also reach up to 10.6 per cent in year 2. Labour market adjustment provides a crucial stabilisation channel: even though both supply and demand effects weigh down on real productivity, which declines by 2.3 per cent from the baseline in year 3, wage declines are even larger ( 6.1%), and this results

9 in pronounced contraction of ULC. Lower income and employment together with higher debt servi cing costs lead to a strong consumption squeeze: private consumption deviates by 5.9 per cent from the baseline in year 2. Finally, credit to firms and households drops broadly in line with overall economic activity, so their ratios to GDP reported in Table 1 of the Appendix show relatively little change. Why does the shock impact during the crisis get amplified as compared to the impact of a similar shock at the beginning of boom years? The increased sensitivity of the economy to economic shocks is primarily related to higher financial leverage of households and firms. Note that the private nonfinancial sector s financial burden associated with a 1 percentage point increase in effective loan rates is much higher in the case of high aggregate indebtedness as compared to the case of low indebtedness. For instance, in the two-year period starting at the beginning of 2003, the 1 per cent burden of outstanding credit to households constitutes on average 7 million litas per quarter, as compared to approximately 72 million litas per quarter during the crisis period. For firms, it stands at roughly 22 and 81 million litas per quarter in the and episodes, respectively. When the debt servicing cost is high, a fractional increase in its size has a strong impact on household income and corporate earnings, which is not the case when the overall indebtedness of the private sector is low. Housing prices are directly affected by changes in household disposable income, and the financial accelerator linking housing prices and credit further amplifies the impact of the shock. It has to be emphasised, however, that model regressions are mostly based on the boom period data, and this adds uncertainty to the system s behaviour during this severe economic and financial distress period. Thus, quantitative responses to the interest rate shock have to be taken with caution but such analysis helps to understand the role of the financial accelerator for recent economic developments. The above analysis also serves as an indication that interest rate increases in the financially over-stretched economy at the beginning of the crisis could have substantially contributed to the economy reaching the tipping point. On the other hand, effective interest rates in fact declined by 2-3 percentage points during the crisis by end-2010, providing some cushion for the economy. T. Ramanauskas Analysis of Determinants of the Boom-and-Bust Cycle in Lithuania Using a Macroeconometric Model Permanent increase in banks net foreign borrowing *I.e. variable BANKDEBT / Y, in the notation of Ramanauskas (2011b). In this experiment we examine the system s response to a permanent 1 percentage point increase in banks net foreign debt relative to baseline GDP*. The aim of the experiment is to find out how reliant on banks access to foreign financial resources were the economic developments during the boom and bust episodes. A permanent increase in banks financing from abroad assumed at the beginning of the boom period has a temporary stimulating impact on the economy (see Table 2 of the Appendix). The impact is concentrated on the demand side but is quickly propagated through the whole economy. Increased foreign financing changes the balance between supply and demand for credit and, as a result, credit to households rises by 0.6 per cent in the year 2 following the shock. Credit-driven consumer demand is primarily directed towards acquisition of housing, and real estate prices exhibit an immediate strong increase of 2.4 per cent in the following year but the increase is temporary. Demand for housing is accommodated by increasing investment (mainly non-manufacturing investment), which rises by 1.2 per cent in year 2. Increased real estate market activity and, especially, higher housing prices have a strong positive impact on corporate profits, which exceed the baseline by 2.9 per cent in year 2. Increased tension in the labour market leads to higher wages (by 0.6% in year 2) and higher employment (by 0.2% in year 2) but wages increase more than productivity leading to rising ULC. Higher household income leads to stronger consumption and higher imports. Increased imports dampen consumer price inflation but the GDP deflator exhibits a moderate temporary increase of 0.2 per cent in year 2. All in all, credit-stimulated real GDP accelerates by 0.6 per cent in year 2 (see Figure 2) but the effect quickly dies out afterwards. Fiscal balances also improve on rising real activity and prices, and the ratio of government debt to GDP falls.

10 Figure 2. Percentage change in real GDP and consumer prices in response to banks foreign borrowing shock Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos teorija ir praktika 10 Source: formed by the author. If we assume a similar shock to banks net foreign debt at the beginning of economic contraction, we get quite similar results. However, a notable difference is that a temporary positive impact during the crisis is slightly stronger at first but in a few years it turns more negative than during the boom episode. The reason is that increased bank borrowing from abroad and the related rise in credit supply may help to stabilise the economy in the short term but the associated debt servicing cost gets relatively high in a contracting economy (as a result of the so-called debt deflation ). Drawing an analogy with the actual bank lending behaviour in Lithuania, during the crisis there was a demand for bank credit as it could provide short-term relief (e.g. working capital for firms) but banks were reluctant to lend due to a lack of viable business projects. Generally, further increase in the indebtedness of the private sector is not a sustainable solution to the overborrowing crisis. We can conclude that, in general, the system s response to the shock is in line with intuitive expectations. When assessing a possible overall impact of banks external borrowing and the subsequent deleveraging on the economy, one also has to keep in mind that banks increased their foreign indebtedness by roughly 25 percentage points of GDP over the period of rapid credit expansion and by end-2010 banks net foreign debt declined by some 11 percentage points from its peak reached in 2008 Q4. During the crisis, foreign banks active in Lithuania withdrew substantial amounts of funding, and given the economy s addiction to easy credit, banks reluctance to provide credit probab ly had a negative short-term impact on the economy. However, the credit contraction was not merely a consequence of banks lending decisions rather it was determined both by supply and demand factors, as well as a very significant increase in perceived credit risks. It should also be noted that macroeconomic effects of deteriorating availability of credit in the model were alleviated by falling interest rates and very sharply rising government debt Permanent increase in foreign demand *I.e. variable WDUR (external demand) in Ramanauskas (2011b). In this experiment we examine the macroeconomic impact of a permanent 1 per cent rise in the level of economic activity in foreign trading partner countries*. It definitely has a positive effect on the economy both during the economic boom and downturn episodes (see Table 3 of the Appendix). A permanent rise in foreign demand at the beginning of the boom period induces an immediate increase in manufacturing investment. As a result, real total investment rises by 2 per cent from the baseline in the same year. This leads to a sustained increase in productivity, as the impact on the employment and unemployment rate is quite low. Higher foreign demand has a strong impact on firms profits, which initially rise by

11 5 per cent but gradually level off in subsequent years. Wages exhibit a moderate increase of 0.7 per cent in year 2 but the effect is long-lasting. As households disposable income rises, private consumption shows a sustained increase of about 1 per cent from the baseline. Interestingly, due to the relatively strong increase in imports of both investment and final consumption goods, the contribution of net exports remains negative. Firm credit to GDP ratio rises by 0.3 per cent to accommodate increased demand for investment. Real GDP exceeds the baseline by about 1.1 per cent in year 2 (see Figure 3). Stronger economic activity improves fiscal balances, contributes to higher housing prices and a larger stock of loans to households. Figure 3. Percentage change in real GDP and consumer prices in response to external demand shock T. Ramanauskas Analysis of Determinants of the Boom-and-Bust Cycle in Lithuania Using a Macroeconometric Model 11 Source: formed by the author. A foreign demand shock induced during the economic downturn produces a qualitatively very similar impact on the economy, which is again somewhat stronger. For instance, GDP rises by 2 per cent in year 2. Also, the shock eventually induces an increase of per cent in consumer prices, which was not the case during the economic boom. The differences in the system s responses to the shock relate to a large extent to increased sensitivity of housing prices to economic shocks. The stabilising impact on housing prices (of up to 5%) induced by export-related income gains encourages investment and, more generally, stimulates domestic demand and price growth. Note that actually foreign demand rose by 25 per cent from 2003 to its peak at the end of 2007 and was lower by 7 per cent in mid-2010 and quickly recovered afterwards Permanent increase in nominal government consumption *I.e. variable GCONS in Ramanauskas (2011b). The last type of shock that we consider is a permanent 1 per cent increase in nominal government consumption*. In this case we make government consumption exogenous both during the boom and the downturn period. The impact of the shock is concentrated on the demand side (see Table 4 of the Appendix). The effect of the increased government spending on the overall economic activity is negligible during the good times, whereas fiscal policy has some potential for economic stabilisation during a deep structural crisis. A permanent increase in government consumption at the beginning of the economic boom is associated with an immediate rise in the overall wage level both due to the direct effect of wage rises in the public sector and the indirect effect of competitive pressures in the private sector. Wages immediately exceed the baseline by 0.6 per cent but over time the gap widens to 1 per cent. Labour productivity is only marginally affected, which leads to higher ULC. Inflation is initially subdued as stronger demand is to a significant extent accommodated by rising imports but moderate inflationary pressures gradually build up (see Figure 4).

12 Figure 4. Percentage change in real GDP and consumer prices in response to government spending shock Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos teorija ir praktika 12 Source: formed by the author. In this context the impact on profits is negative so they fall by 1.7 per cent from the baseline in the first year following the shock. Wage rises and a moderate increase in employment offset the fall in income from firm ownership, leading to a moderate rise in household disposable income (0.8% larger than the baseline in year 6), though one has to keep in mind that with growing inflation the positive impact on real income is considerably smaller. Real household consumption gets 0.5 per cent higher in year 2. Housing prices gradually increase by up to 0.9 per cent from the baseline, while financial variables are affected very little. It is important to note that in order to keep government spending permanently higher, government debt needs to grow. It gradually outpaces GDP growth, and by year 6 the debt to GDP ratio becomes 0.4 percentage point higher than the baseline. This indicates that in the longer term fiscal stimulation bears an economic cost and cannot be regarded as a free lunch. The shock repeated at the initial stages of the economic downturn reveals that government spending can help stabilise the economy in the short and medium term. Again, the government consumption shock has an immediate impact on wages in the economy, and the effect eventually grows somewhat stronger than during the boom episode. Just as we saw in cases of other shocks, housing prices are more sensitive to shocks in a highly leveraged economy, and increases in household disposable income related to wage rises provide a sizeable stabilising impact (of up to 2.3% in year 5) on housing prices. This contributes to a pronounced rise in investment and productivity (even though wages grow faster than productivity, leading to an increase in ULC). As a result, real GDP increases from the baseline by up to 0.5 per cent in year 5. The economic impact of the fiscal stimulus is also inflationary, as consumer prices rise by up to 0.9 per cent from the baseline in year 5. It is interesting to note that, unlike during the boom episode, in response to permanently increased government consumption the government debt to GDP ratio declines by 0.3 percentage points in year 5. This suggests that government spending helps to avoid the deflationary debt trap in the short and medium term by alleviating the vicious circle of contracting economy. This is in line with the popular among policy makers practice to respond to crises by increasing government spending. Let us put the results of this experiment in the actual context of the recent economic crisis in Lithuania. In 2009 and 2010, nominal government consumption declined, res pectively, by 6 per cent and 4 per cent, after it grew at an exceptionally strong pace of 22 per cent in Thus, some of the past excess was corrected during the crisis but nevertheless government consumption contracted considerably less than nominal GDP or government revenue. A relatively slow decline and the ensuing strong recovery of government spending indicate that fiscal policies were essentially accommodative during the crisis period. Such

13 *Namely, we exclude equations (23) and (24) for government consumption and equations (30) and (31) for social transfers from the model in Ramanauskas (2011b). policies helped to alleviate the crisis, though it has to be emphasised that the model does not say anything about the long-term economic cost of sharply increasing government debt owing to the widening gap between general government s expenditure and revenue. The model results only suggest that government spending can help temporarily stabilise the economic situation but little can be said about reducing deep structural imbalances: it cannot be ruled out that balanced economic state is characterised by even lower housing prices and further diversion of capital and labour resources from procyclical sectors. In such a case accommodating government spending must be promptly combined with deep structural reforms in order to achieve sustainable recovery and balanced economic development. Otherwise, clear short- and medium-term improvement in economic activity could be achieved at the expense of the sluggish growth in the future. 3. Scenario analysis We conduct a scenario analysis in an attempt to examine to what extent the recent economic boom can be attributed to the dynamics of four exogenous factors, namely, loan interest rates, banks borrowing from abroad, external demand and government spending. In order to include government spending in the scenario analysis, we make government consumption and social transfers exogenous by excluding their respective regressions from the model*. The ensuing analysis has some caveats related to government spending: it is not a genuinely exogenous policy variable, as it depends on the objective economic condition of the economy, which is in turn related to credit market conditions, external environment, etc. We find that roughly a third of an increase in government expenditure could be related to exports, whereas the direct dependence of government spending on credit market conditions is rather weak. Even though government spending is not genuinely exogenous, such exercise helps to see which processes and by how much could be potentially influenced by fiscal policies. This is an in-sample analysis, as we work with data from Q to Q Initially, all of the abovementioned exogenous variables are fixed at their respective levels observed in Q1 2002, and the resulting dynamics of endogenous variables is interpreted as driven by other structural economic variables. Then each of the analysed exogenous variables is alternately assumed to take its actual path in order to separate their individual contributions to the dynamics of endogenous variables. The remaining differences between the sum of individual effects and the unconstrained model baseline dynamics are interpreted as synergy effects of simultaneous changes in the analysed exogenous factors. And finally, the difference between the actual dynamics of endogenous variables and the unconstrained model baseline is unexplained by the model (see Figure 1 of the Appendix). Note that the bold lines in the figure indicate the cumulative percentage change of endogenous variables from the level recorded at the beginning of the sample (i.e. the Q1 2002) and the associated stacked columns show percentage contributions of exogenous variables to this change. What were the main drivers behind real economic activity in Lithuania during the analysed period? As can be seen from the GDP graph in Figure 1 of the Appendix, strong economic growth during the boom period was mostly associated with strong foreign demand against the background of the global economic boom. However, the contribution of foreign demand lost momentum in the second half of 2007, and domestic factors gained relatively more importance at that time. The dynamics of banks financing from abroad and interest rate dynamics contributed quite moderately to the overall GDP growth but there were episodes when financial conditions did have a very significant impact on GDP dynamics: one marks the beginning of active involvement of foreign banks and declining interest rates around , and the other one is the period of significant financial overheating from mid-2006 when the economy became overly reliant on foreign credit. It should be noted that the actual increase in banks net foreign liabilities by around 30 billion litas during the analysed period had a direct cumulative positive impact on nominal GDP of around 21 billion (in real terms, it constitutes T. Ramanauskas Analysis of Determinants of the Boom-and-Bust Cycle in Lithuania Using a Macroeconometric Model 13

14 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos teorija ir praktika 14 about 16 per cent of the cumulative increase in real GDP). Another driver of real activity, namely government spending, gained importance from 2007 when the government s fiscal policies were becoming highly procyclical. Finally, other factors put together in a broad category that includes both fundamental factors, e.g. commodity prices, and technical factors, e.g. exogenous inventories, constitute another quite important driver behind real economic activity. Analysis of contributions to employment dynamics shows that employment growth was also to a large extent determined by growing exports. Interestingly, credit expansion played a considerably more important role in determining the level of employment than in the case of real GDP dynamics, which is in line with known facts that during the boom years the labour force was concentrating into highly procyclical and relatively less productive non-tradable sectors. Turning to aggregate demand components and household consumption in particular, we find that direct contribution of exports to aggregate demand components is considerably smaller. Naturally, only a relatively small fraction of total population is employed in the exporting sector. We can see from the real household consumption graph in Figure 1 of the Appendix that reallocation of financial resources through the public sector (i.e. compensation of public sector employees, pensions and other social transfers) was the crucially important determinant of household consumption expenditure. In this context, one should keep in mind that in Lithuania public sector workers make up a significant fraction almost 40 per cent of the total number of employed persons. Construction investment expenditure is another aggregate demand component, which is not very sensitive to exports. Though export performance was indeed very important in the first half of the past decade, starting from 2006 credit supply proxied by banks net foreign indebtedness played the main role in determining real construction investment. As the housing bubble was at the heart of the recent boom-and-bust cycle in Lithuania, it is crucially important to examine determinants of housing prices. It should also be noted that interpretation of the causes of the housing bubble by economic commentators is surrounded by considerable controversy, and there are many differing views. The current model s results suggest that the housing price bubble cannot be attributed to any one particular factor (see the housing price graph in Figure 1 of the Appendix). From around 2005, households income growth, linked to a rising wage level in the context of increasing government expenditure, was one of the main factors contributing to rapid housing price growth. Direct contributions of externally funded credit supply and buoyant exports were also quite significant, though lower than that of government expenditure. For instance, at the peak achieved in 2007 Q4, housing prices were at least 19 per cent higher due to externally funded bank credit. In line with the results of the shock analysis, loan interest rates positively contributed to housing price growth only in the first half of the decade, whereas the contribution turned slightly negative in later stages of the boom. Notably, rising interest rates, declining exports and contracting foreign bank financing created strong negative accelerator effects that significantly contributed to sharp housing price declines during the crisis. While interpreting the model results with regard to housing price determinants, it is necessary to take into account some important aspects. As was mentioned above, gener al government spending actually is not an exogenous policy variable fully controlled by the government rather it depends on the government revenue, level of economic activity, dynamics of exports markets, inflow of financial resources from abroad, etc. Since government spending is largely conditioned on actual economic processes and it is only to some extent determined by discretionary policies, it means that in fact government spending is less important, whereas exports and externally funded credit are commensurately more important, in determining housing prices than suggested by Figure 1 of the Appendix. Also note in this context that a considerable share of credit was domestically funded, which further strengthens the impact of credit on housing prices. Moreover, the scenario analysis does not take into consideration major favourable changes in the interest rate environment that took place at the beginning of the decade (prior to the analysed sample),

15 and in this light the importance of low interest rate environment for the formation of the housing bubble should not be overlooked. During the analysed episode, rising consumer prices posed a significant problem for policy makers. Even though the current model is not designed for a specific and robust analysis of inflation, it may help shed some light on the drivers behind high inflation. As can be seen from the related graph in Figure 1 of the Appendix, the contribution to inflation from exogenous structural factors, such as commodity prices, was quite significant throughout the whole episode. However, rising government expenditure and the associated broadly based rise in household incomes started to dominate among the determinants of the consumer price deflator from end The model shows, quite surprisingly, that both externally funded credit and exports contributed negatively to consumer prices. Technically, this is related to the above-discussed result that both banks active borrowing from abroad and rising exports lead to a relatively strong rise in imports, which dampens domestic price pressures. These results again have to be interpreted with caution because some inflationary pressures related with rising exports and with externally funded credit supply simply show up as a contribution from government spending (as government spending helps allocate financial resources to broader population). Conclusion Four types of standard shocks to the model economy, presented in Ramanauskas (2011b), are analysed in the current paper. Their timing is set at the beginning of the economic boom and at the beginning of the economic downturn in order to compare the economy s reaction to shocks in different phases of the economic cycle. We find that the model economy generally becomes more sensitive to shocks during the crisis. This is to a large extent related to the fact that in a highly leveraged economy housing prices become more sensitive to changes in households disposable income and financing conditions. The shock analysis reveals that a temporary interest rate rise during the boom period has a moderate inhibiting effect on the economy, with two most pronounced channels of the interest rate pass-through being related to investment demand and housing prices. If interest rates are raised at the initial stage of the economic crisis, the system s reaction to the shock remains qualitatively similar but the overall magnitude of the impact is considerably larger, which serves as an indication that interest rate increases in the financially over-stretched Lithuanian economy at the beginning of the crisis could have substantially contributed to the economy reaching the tipping point. A permanent increase in banks financing from abroad assumed at the beginning of the boom period has a temporary stimulating impact on the economy, which is concentrated on the demand side but is quickly propagated through the whole economy. A notable difference is that a temporary positive economic impact during the crisis is slightly stronger at first but in a few years it turns more negative than during the boom episode due to rising debt servicing cost in a contracting economy. The model results provide some supporting evidence that further increase in the indebtedness of the private sector may not be a sustainable solution to the balance-sheet, or overborrowing, crisis. A permanent rise in the level of economic activity in foreign trading partner countries has a clearly positive effect on the economy both in the economic boom and downturn episodes via increased demand for exports, rising manufacturing investment, and enhanced industrial productivity. The impact of a permanent increase in government consumption is concentrated on the demand side. The impact on the overall economic activity is negligible during the good times, whereas fiscal policy has some potential for economic stabilisation during a deep structural crisis. Government spending helps to avoid the deflationary debt trap in the short and medium term by alleviating the vicious circle of contracting economy. This is in line with the popular among policy makers practice to respond to crises by increasing government spending. Yet again, the long-term effect of the fiscal stimulus is uncertain, thus accompanying deep structural reforms may be necessary. T. Ramanauskas Analysis of Determinants of the Boom-and-Bust Cycle in Lithuania Using a Macroeconometric Model 15

16 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos teorija ir praktika 16 Scenario analysis implemented in the current paper helps to identify the drivers behind the recent boom-and-bust episode. This analysis reveals that initially strong economic growth was mostly associated with strong foreign demand against the background of the global economic boom. However, the contribution of foreign demand to real economic growth lost momentum in the second half of 2007, and domestic factors gained relatively more importance at that time. Banks financing from abroad and interest rate dynamics contributed quite moderately to the overall GDP growth but there were episodes when financial conditions did have a very significant influence on GDP dynamics: one is the start of active involvement of foreign banks and declining interest rates around , and the other one is the period of significant financial overheating from mid-2006 when the economy became overly reliant on foreign credit. The results of the scenario analysis suggest that the housing price bubble cannot be attributed to any one particular factor. From around 2005, households income growth linked to rising government expenditure was one of the main factors contributing to rapid housing price growth. Direct contributions of externally funded credit supply and buoyant exports are found to be also quite significant. Since government spending is largely conditioned on actual economic processes and it is only to some extent determined by discretionary policies, booming global economy and extremely favourable credit environment conditions may be even more important determinants of the recent housing price bubble than suggested by the model.

17 Appendix Table 1 Model s response to temporary 1 p.p. increase in loan interest rates Percentage deviations from baseline PRICES Consumption deflator GDP deflator Unit labour costs: compensation per employee productivity Investment deflator Export deflator Import deflator GDP AND ITS COMPONENTS GDP Private consumption Government consumption Investment Exports Imports CONTRIBUTIONS TO CHANGES IN GDP ++ Domestic demand Trade balance LABOUR MARKET Employment Unemployment rate HOUSEHOLD ACCOUNTS Disposable income Saving rate FISCAL RATIOS (AS PERCENTAGE OF GDP) ++ Government revenue Government expenditure Government deficit Government debt FINANCIAL VARIABLES (AS PERCENTAGE OF GDP) ++ Credit to households Credit to firms Deposits Household term deposits OTHER VARIABLES Profits of non-financial corporations n/a n/a n/a n/a n/a n/a n/a Housing prices T. Ramanauskas Analysis of Determinants of the Boom-and-Bust Cycle in Lithuania Using a Macroeconometric Model 17 Notes: n/a not applicable (percentage deviations of corporate profits from the baseline are not reported if profits fluctuate around 0); + two temporary two-year shocks are assumed. The left hand side panel contains responses to a shock assumed in Q The right hand side panel contains responses to a shock assumed in Q1 2009; ++ deviations in percentage points. Source: formed by the author.

18 Table 2 Model s response to permanent 1 p.p. increase in banks foreign borrowing to GDP ratio + Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos teorija ir praktika Percentage deviations from baseline PRICES Consumption deflator GDP deflator Unit labour costs: compensation per employee productivity Investment deflator Export deflator Import deflator GDP AND ITS COMPONENTS GDP Private consumption Government consumption Investment Exports Imports CONTRIBUTIONS TO CHANGES IN GDP ++ Domestic demand Trade balance LABOUR MARKET Employment Unemployment rate HOUSEHOLD ACCOUNTS Disposable income Saving rate FISCAL RATIOS (AS PERCENTAGE OF GDP) ++ Government revenue Government expenditure Government deficit Government debt FINANCIAL VARIABLES (AS PERCENTAGE OF GDP) ++ Credit to households Credit to firms Deposits Household term deposits OTHER VARIABLES Profits of non-financial corporations n/a n/a n/a n/a n/a n/a n/a Housing prices Notes: n/a not applicable (percentage deviations of corporate profits from the baseline are not reported if profits fluctuate around 0); + two permanent shocks are assumed. The left hand side panel contains responses to the shock assumed in Q Q1. The right hand side panel contains responses to the shock assumed in Q1 2009; ++ deviations in percentage points. Source: formed by the author.

19 Table 3 Model s response to permanent 1 per cent increase in external demand Percentage deviations from baseline PRICES Consumption deflator GDP deflator Unit labour costs: compensation per employee productivity Investment deflator Export deflator Import deflator GDP AND ITS COMPONENTS GDP Private consumption Government consumption Investment Exports Imports CONTRIBUTIONS TO CHANGES IN GDP ++ Domestic demand Trade balance LABOUR MARKET Employment Unemployment rate HOUSEHOLD ACCOUNTS Disposable income Saving rate FISCAL RATIOS (AS PERCENTAGE OF GDP) ++ Government revenue Government expenditure Government deficit Government debt FINANCIAL VARIABLES (AS PERCENTAGE OF GDP) ++ Credit to households Credit to firms Deposits Household term deposits OTHER VARIABLES Profits of non-financial corporations n/a n/a n/a n/a n/a n/a n/a Housing prices T. Ramanauskas Analysis of Determinants of the Boom-and-Bust Cycle in Lithuania Using a Macroeconometric Model 19 Notes: n/a not applicable (percentage deviations of corporate profits from the baseline are not reported if profits fluctuate around 0); + two permanent shocks are assumed. The left hand side panel contains responses to the shock assumed in Q The right hand side panel contains responses to the shock assumed in Q1 2009; ++ deviations in percentage points. Source: formed by the author.

20 Table 4 Model s response to permanent 1 per cent increase in nominal government consumption + Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos teorija ir praktika Percentage deviations from baseline PRICES Consumption deflator GDP deflator Unit labour costs: compensation per employee productivity Investment deflator Export deflator Import deflator GDP AND ITS COMPONENTS GDP Private consumption Government consumption Investment Exports Imports Contributions to changes in GDP ++ Domestic demand Trade balance LABOUR MARKET Employment Unemployment rate HOUSEHOLD ACCOUNTS Disposable income Saving rate FISCAL RATIOS (AS PERCENTAGE OF GDP) ++ Government revenue Government expenditure Government deficit Government debt FINANCIAL VARIABLES (AS PERCENTAGE OF GDP) ++ Credit to households Credit to firms Deposits Household term deposits OTHER VARIABLES Profits of non-financial corporations n/a n/a n/a n/a n/a n/a n/a Housing prices Notes: n/a not applicable (percentage deviations of corporate profits from the baseline are not reported if profits fluctuate around 0); + two permanent shocks are assumed. The left hand side panel contains responses to the shock assumed in Q In both cases nominal government consumption is held exogenous. The right hand side panel contains responses to the shock assumed in Q Percentage deviations of corporate profits from the baseline are not reported if profits fluctuate around 0; ++ deviations in percentage points. Source: formed by the author.

21 Figure 1. Contribution charts for selected variables of the scenario analysis T. Ramanauskas Analysis of Determinants of the Boom-and-Bust Cycle in Lithuania Using a Macroeconometric Model 21 Source: formed by the author.

22 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos teorija ir praktika 22 References Belinskaja L., Rutkauskas V. 2007: Būsto kainų burbulo sprogimas problemos vertinimas. Ekonomika 79, Benkovskis K., Stikuts D. 2006: Latvia s Macroeconomic Model. Bank of Latvia Working Paper 2. Celov D., Vilkas E., Grinderslev D., Møller Andersen F. 2003: A Macro-Econometric Model for Lithuania (LITMOD). Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras. Čekanavičius V. (vad.): Lietuvos ekonomikos matematinių-statistinių modelių vystymo ir taikymo projektas (LEMASTA). Baigiamoji ataskaita. Vilnius: Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas, Vilniaus universitetas, Matematikos ir informatikos institutas. Kattai R. 2005: EMMA a Quarterly Model of the Estonian Economy. Working Papers of Eesti Pank No. 12, October. Kuodis R., Ramanauskas T. 2009: From Boom to Bust: Lessons from Lithuania. Pinigų studijos 1, Ramanauskas T. 2005: Bankų kredito didėjimas makroekonominiu požiūriu. Pinigų studijos 3, Ramanauskas T Blowing Bubbles, Enjoying Economic Growth. Baltic Economic Trends 1, Ramanauskas T. 2007: Assessment of Credit Growth in Lithuania. Rapid Credit Growth in Central and Eastern Europe, Ramanauskas T. 2011a: What Caused the Recent Boom-and-Bust Cycle in Lithuania? Evidence from a Macromodel with the Financial Sector. Bank of Lithuania, Working Paper Series, No. 10/2011. Ramanauskas T. 2011b: A Macroeconometric Model with the Financial Sector for the Case of the Lithuanian Economy. Pinigų studijos 1, Rudzkis R., Kvedaras V. 2005: A Small Macroeconometric Model of the Lithuanian Economy. Austrian Journal of Statistics 34(2), Vetlov I. 2004: The Lithuanian Block of the ECSB Multi-Country Model. BOFIT Discussion Papers, No. 13. Gauta 2011 m. lapkričio mėn. Priimta spaudai 2011 m. gruodžio mėn. Santrauka Lietuvos ekonomikos PAKILIMO IR NUOSMUKIO analizė pasitelkiant makroekonometrinį modelį Tomas Ramanauskas Šiame straipsnyje pateikiama scenarijų ir šokų analizė, atlikta pasitelkiant anksčiau sukurtą Lietuvos struktūrinį makroekonominį modelį, apimantį finansų sektorių. Scenarijų analizė atskleidžia, kad ypatingo ekonominės veiklos suintensyvėjimo, vadinamojo bumo, metu palankios kreditavimo sąlygos ir didelė kredito pasiūla gana nuosaikiai skatino šalies ekonomikos augimą, bet kartu reikšmingai prisidėjo prie ūkio perkaitimo. Praėjusį dešimtmetį, kai ūkis sparčiai augo, eksportas, palaikomas didelės užsienio paklausos, buvo labai svarbus ūkio plėtros veiksnys, bet pasaulinės ekonomikos krizės metu, šalies eksporto apimčiai laikinai sumažėjus, tai labai neigiamai paveikė bendrą ekonominio aktyvumo lygį. Scenarijų analizė taip pat parodo, kad nepakankamai nuosaiki fiskalinės politikos pozicija bumo metu galėjo lemti didesnį ūkio perkaitimo spaudimą, galiausiai sunkesnę ekonomikos krizę. Sprendžiant iš modelio scenarijų analizės rezultatų, būsto kainų burbulo formavimosi negalima sieti su kokiu nors vienu specifiniu ekonominiu veiksniu. Maždaug nuo 2005 m. labai svarbus būsto kainų didėjimo veiksnys buvo namų ūkių pajamų augimas, glaudžiai susijęs su didėjančiomis valdžios sektoriaus išlaidomis. Užsienio finansiniais ištekliais finansuotos kredito pasiūlos ir sparčiai didėjusio eksporto tiesioginis teigiamas poveikis būsto kainoms taip pat gana akivaizdus. Kadangi valdžios sektoriaus išlaidos daugiausia priklauso nuo objektyvios ekonominės ir finansinės situacijos (t. y. nuo valdžios sektoriaus pajamų, o ne nuo diskrecinių politinių sprendimų didinti skolinimusi grindžiamas išlaidas), tai tikėtina, kad sparčiai augusi pasaulio ekonomika, didelė kredito pasiūla ir palankios kreditavimo sąlygos būsto kainoms galėjo daryti kur kas didesnį poveikį nei modeliu atskleidžiamas jų tiesioginis poveikis. Siekiant ištirti Lietuvos ekonomikos jautrumą įprastiniams ekonominiams bei finansiniams šokams ir išsiaiškinti, kaip jautrumas jiems priklauso nuo ekonominio ciklo fazės, atliekama modeliuojamą ekonominę sistemą veikiančių šokų analizė. Iš jos pirmiausia

23 matyti tai, kad modeliuojamos ekonominės sistemos jautrumas šokams perteklinio įsiskolinimo krizės metu padidėja. Tai daugiausia susiję su ta aplinkybe, kad dideliu finansiniu svertu pasižyminčiame ūkyje būsto kainos tampa jautresnės namų ūkių disponuojamųjų pajamų ir finansavimo pokyčiams. Šokų poveikis sumodeliuotai ekonominei sistemai iš esmės atitinka ekonominę intuiciją ir logiką. Trumpalaikis paskolų palūkanų normų padidinimas vidutinės trukmės laikotarpiu turi nuosaikų ekonomikos plėtrą stabdantį poveikį daugiausia dėl neigiamo poveikio investicijų paklausai ir būsto kainoms. Ir priešingai, paskolų palūkanų normų didinimas prieš prasidedant 2008 m. pasaulinei finansų krizei ir ypač krizės pradžioje galėjo pastūmėti šalies ekonomiką lūžio taško link. Bankų skolos užsieniui nuolatinio pobūdžio didėjimas šalies ekonomikai turėjo laikiną skatinamąjį poveikį, ir šis poveikis daugiausia susijęs su visuminės paklausos palaikymu. Šokų analizės rezultatai taip pat rodo, kad, esant pertekliniam įsiskolinimui, papildomas bankų skolinimasis iš užsienio (ir skolinimas šalies ūkiui) nėra krizės įveikimo būdas. Kitas nagrinėjamas ekonominis šokas ekonominio aktyvumo nuolatinio pobūdžio didėjimas užsienio prekybos partnerių šalyse turi geroką teigiamą poveikį tiek ekonomikos pakilimo, tiek nuosmukio laikotarpiais, nes taip didėja šalies eksporto paklausa, investicijos į pramonę, auga gamybos našumas. Nuolatinio pobūdžio valdžios sektoriaus vartojimo išlaidų didėjimas daugiausia veikia visuminę paklausą. Poveikis realiajam ekonominiam aktyvumui bumo metais labai nedidelis, tačiau fiskalinė politika gali turėti apčiuopiamą stabilizacinį poveikį įvykus krizei, trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu ji padeda išvengti skolos defliacijos spąstų. Ilgalaikis fiskalinio skatinimo vykstant krizei poveikis atliekant šį tyrimą nebuvo nagrinėjamas, tačiau tikėtina, kad krizei įveikti fiskalinio skatinimo nepakanka kartu būtina taikyti ir esmines struktūrines ūkio reformas. T. Ramanauskas Analysis of Determinants of the Boom-and-Bust Cycle in Lithuania Using a Macroeconometric Model 23

24 RUSIJOS, BALTARUSIJOS IR KAZACHSTANO MUITŲ SĄJUNGOS ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ SANTYKINIO PRANAŠUMO VERTINIMAS Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos teorija ir praktika 24 Jolanta Droždz Vilniaus universitetas Saulėtekio al Vilnius El. p. jolantad@laei.lt Algirdas Miškinis Vilniaus universitetas Saulėtekio al Vilnius El. p. algirdas.miskinis@ef.vu.lt 2010 m. pradėjusi veikti Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjunga turi ir ateityje turės poveikio Lietuvos eksportui į šias šalis, ypač į Rusiją, kuri yra viena svarbiausių lietuviškų žemės ūkio ir maisto produktų pardavimo rinkų. Aptarus ekonominės integracijos ir muitų sąjungos, kaip tam tikros jos formos, teorines prielaidas bei Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjungos susidarymo sąlygas, straipsnyje tą poveikį bandoma atskleisti nagrinėjant Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano sąjungą sudarančių šalių žemės ūkio ir maisto produktų gamybos potencialą, tiriant šių šalių gaminamų žemės ūkio ir maisto produktų santykinį pranašumą pasaulio rinkose. Pateikiama siūlymų Lietuvos eksportuotojams, kaip prisitaikyti prie besikeičiančių užsienio prekybos sąlygų. Pagrindiniai žodžiai: žemės ūkio ir maisto produktai, atskleistojo santykinio pranašumo indeksas, eksportas, muitų tarifai. Įvadas Siekdamos sudaryti palankesnes tarpusavio prekybos sąlygas ir taip paspartinti prekybos plėtrą, valstybės neretai kuria įvairias prekybos ar ekonomines sąjungas. Viena iš naujausių tokių sąjungų 2010 m. sukurta Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano (RBK) muitų sąjunga, jau dabar turinti ir ateityje turėsianti įtakos Lietuvos eksportui. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per 2010 m. į šios sąjungos šalis iš Lietuvos buvo eksportuota apie 30,7 procento visų žemės ūkio ir maisto produktų (įskaitant reeksportą), kurių vertė daugiau nei 863,6 mln. eurų; apie 90 procentų, arba 772,8 mln. eurų, šios vertės tenka produktams, išvežtiems į Rusiją. Didžiausią dalį į pagrindinę RBK muitų sąjungos šalį iš Lietuvos išvežamų žemės ūkio ir maisto produktų sudaro pieno ir jo gaminių (daugiausia sūrių ir varškės), gyvų kiaulių, grūdų ir gyvūnų ėdalo eksportas (Laskauskienė 2010). Eksportas laikomas turinčiu lemiamą reikšmę mažos atviros ekonomikos šalies ūkio plėtrai (Rudzkis, Kvedaras 2003). Lietuvos banko 2011 m. lapkričio mėn. parengtoje Lietuvos ekonomikos apžvalgoje aprašytą realiojo sektoriaus būklę perteikiantys paveikslai atskleidžia teigiamą grynojo eksporto vaidmenį šalies ūkiui atsigaunant po 2008 m. kilusios finansų krizės ir ekonominio nuosmukio, kai sumenko vidaus vartojimas (Lietuvos bankas 2011). Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2009 m. šalies eksporto struktūroje padidėjo žemės ūkio ir maisto produktų dalis ji sudarė 19,6 procento; 2010 m. ši dalis sumažėjo, bet vis tiek buvo gana svari apie 18,0 procento. Svarbus užsienio prekybos partneris Lietuvai šiuo metu yra RBK muitų sąjunga, tai ir lemia nagrinėjamos temos aktualumą. Ekonominės integracijos svarbą gerinant šalių tarpusavio prekybos sąlygas įrodė klasikinė prekybos teorija. Laisvosios prekybos koncepcijos kūrėjas David Ricardo iškėlė Jolanta Droždz Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Ekonominės politikos katedros doktorantė. Veiklos sritys: ES ir kitų pasaulio šalių žemės ūkio politika, užsienio prekybos politika. Algirdas Miškinis profesorius, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Ekonominės politikos katedra. Veiklos sritys: Lietuvos ekonominiai ryšiai su užsienio šalimis, užsienio prekyba, globaliniai ekonominiai pokyčiai ir Lietuvos ekonomika, ES ekonomika ir Lietuvos integracija.

25 tarptautinei prekybai svarbų santykinio konkurencinio pranašumo aspektą. Santykinio pranašumo teorija teigia, kad įmonių eksportas, jo apimtis, eksportuojamų prekių rūšys ir pardavimo rinkos labiausiai priklauso nuo šalies turimų santykinių pranašumų (palyginti kvalifikuotos ir nebrangios darbo jėgos, nusistovėjusių gamybos šakų ir įgūdžių, paveldėtos pramonės struktūros) ir įmonių pagaminamos produkcijos paklausos vidaus bei užsienio rinkose (Ricardo 1821; Litonjua 2010). Šie veiksniai lemia prekybos srautų plėtrą, rinkos sprendimus dėl eksporto. Taigi, eksportas yra rinkos sprendimų rezultatas, o rinkos sprendimai priklauso nuo šalies turimų santykinių pranašumų (žr. Vilpišauskas 2004). Lietuvos autoriai, taikydami atskleistojo santykinio pranašumo (ASP)* indeksą, vertino šalies pramonės prekių (Jasinskaitė 2001), pieno sektoriaus (Vitunskienė, Serva 2005, 2006) ir maisto pramonės (Jucevičius ir kt. 2009) santykinį pranašumą. Užsienyje atlikta tyrimų, kuriuose vertinamas besivystančių šalių grupių santykinis pranašumas pasaulio mastu (žr. Korinek, Melatos 2009). Mokslinėje literatūroje daug dėmesio skiriama muitų sąjungos, kaip tam tikros integracijos formos, arba laipsnio, poveikiui. Muitų sąjungos teorijos kūrėjas Jacob Viner (1950) nagrinėjo fundamentalius muitų sąjungų aspektus, o naujausiuose darbuose tiriama, kiek muitų sąjungos yra orientuotos į laisvosios prekybos plėtrą (žr. Jayjit 2010). Violeta Pukelienė ir Rasa Glinskienė (2000) analizavo ir įvertino statiškuosius ir dinamiškuosius muitų sąjungos efektus kaip integracijos formų kaitos rezultatus, pateikė šių efektų galimų pasekmių Lietuvai integruojantis į ES prognozių, taip pat muitų sąjungos modelių. RBK muitų sąjunga tyrimo objektu pasirinkta Siemen van Berkum ir Leo Dvortsin (2011) darbe: jame analizuojami RBK muitų sąjungos šalių ir Olandijos prekybiniai santykiai, bandoma numatyti šios sąjungos pasekmes Olandijos žemės ūkio ir maisto produktų sektoriui. Pasekmes Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų sektoriui analizavo šio straipsnio bendraautorė (Droždz 2010). RBK muitų sąjungos susidarymo pasekmes vertino Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano mokslininkai (Denisov 2010; Kaliev 2010; Kozlov 2010; Samsonov 2010), bet jų darbai yra daugiausia apžvalginio, hipotetinio pobūdžio, be išsamios analizės ir konkrečių ekonominių skaičiavimų. Šio straipsnio tikslas įvertinti RBK muitų sąjungos žemės ūkio ir maisto produktų santykinį pranašumą pasaulio rinkose ir, remiantis šia analize, pateikti įžvalgų, kurios Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojams padėtų kuo geriau prisitaikyti prie besikeičiančių užsienio prekybos sąlygų. Iškelti uždaviniai lemia straipsnio struktūrą. Pirmame straipsnio skyriuje, remiantis moksline literatūra, svarstomi regioninės ekonominės integracijos teoriniai pagrindai. Antrame skyriuje aptariamos RBK muitų sąjungos įkūrimo prielaidos ir ją įkūrus pasikeitusios prekybos sąlygos. Trečiame skyriuje statistinės lyginamosios analizės pagrindu vertinamas RBK muitų sąjungos šalių žemės ūkio sektoriaus potencialas, palyginimui ir Lietuvos žemės ūkio sektoriaus potencialas. Ketvirtame skyriuje apskaičiuojamas RBK muitų sąjungos šalių žemės ūkio ir maisto produktų santykinis pranašumas pasaulio rinkose. Jam apskaičiuoti taikomas ASP indeksas vienas svarbiausių tarptautinės ekonomikos rodiklių, naudojamų nustatant šalies prekių ir paslaugų grupių santykinį pranašumą kitų šalių atitinkamų duomenų atžvilgiu. Penktame skyriuje statistinės analizės pagrindu vertinama RBK muitų sąjungos prekyba žemės ūkio ir maisto produktais ir svarstomos Lietuvos užsienio prekybos su šia sąjunga perspektyvos. J. Droždz, A. Miškinis Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjungos žemės ūkio ir maisto produktų santykinio pranašumo vertinimas Regioninės ekonominės integracijos teoriniai pagrindai *Index of Revealed Comparative Advantage (RCA). Mokslinėje literatūroje analizuojami įvairūs regioninės ekonominės integracijos aspektai. Jonas Čičinskas (2003), Povilas Gylys (2008), Reda Keršienė (2009) nagrinėjo regionalizacijos, globalizacijos ir prekybos liberalizavimo sąveikas, teorinį jų pagrindą. Remiantis ekonomikos ir kitų socialinių mokslų pateiktomis išvadomis apie nacionalinio išskirtinumo ir santykinio ekonominės politikos autonomiškumo eroziją intensyvėjant globalizacijai, padaryta išvada apie regionalizmą kaip globalizacijos alternatyvą (Čičinskas 2003). Vieni autoriai integraciją tapatina su globalizacija (Čičinskas 2003; Nello 2008), kiti teigia, kad integracija tai tarpvalstybinių junginių kūrimasis siekiant susigrąžinti ekonominę ir politinę įtaką tam tikrame regione (Posta ir kt. 2009).

26 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos teorija ir praktika 26 Regioninė integracija yra būdas dalyvauti globalizacijos procese atsižvelgiant į tam tikro regiono šalių specifiką ir interesus, pasinaudojant vietinėmis galimybėmis. Globalizacijos proceso pagrindiniai veikėjai yra tarptautinės bendrovės, o regioninės integracijos šalių vyriausybės. Vykstant globalizacijai, padaugėja formalaus valstybės reglamentavimo, prioretizuojami regioniniai interesai, o juos prioretizuojant kartu kyla ir technologinio bei ekonominio atsilikimo (arba nepasivijimo) pavojus (Čičinskas 2003). Regioninė integracija dažnai kritikuojama dėl trijų priežasčių: 1) sunku nuspėti integracijos proceso rezultatą; 2) integraciją įgyvendinantis regionas supranta save kaip atskirą, uždarą geografinį vienetą; 3) didėjanti bendrų uždavinių apimtis didina naujų, su niekuo nederinamų taisyklių kūrimą (Haas 1976). Nors integracija ir kritikuojama, dauguma šalių dvišalius ar daugiašalius regioninius susitarimus vertina teigiamai (žr. Jayjit 2010). Regioninė ekonominė integracija turi keletą formų, arba laipsnių. Tai ekonominė sąjunga, bendroji rinka, muitų sąjunga ir laisvosios prekybos zona. Muitų sąjunga yra trečiasis ekonominės integracijos laipsnis. Jos teoriją plėtojęs neoklasikinės teorijos atstovas J. Viner (1950) atskleidė prekybinių santykių atsiradimo ir prekybos perorientavimo pasekmes kuriant regioninius prekybos blokus. Palengvinus prekių ir paslaugų judėjimą tarp šalių, pasireiškia du efektai: gamybos efektas, t. y. mažiau efektyvi gamyba pakeičiama pigesne, plėtojama kitose bloko šalyse, ir vartojimo efektas, t. y. brangios vietinės prekės pakeičiamos pigesnėmis, atvežamomis iš kitų šalių (Ładyka 2001; Wysokińska, Witkowska 2001). Vis dėlto stiprinant ekonominę integraciją ir plėtojant užsienio prekybą susiduriama su daug prieštaravimų ir problemų. Dažniausiai skiriamos septynios su užsienio prekybos plėtra susijusios problemos: 1) vartotojams importas naudingesnis nei eksportas, nes importuojant prekes padidėja jų įvairovė ir sumažėja kainos, užtat gamintojams naudingesnis eksportas, nes jie gauna papildomų pajamų, o importas paprastai kelia riziką gamybai ir pajamoms; 2) vykstant užsienio prekybos plėtrai, vidaus rinkoje gali susidaryti prekių pasiūlos perteklius; skatinant vietinės produkcijos eksportą, skatinamas ir importas, taigi kuo daugiau šalies produktų eksportuojama, tuo daugiau įsivežama importinių; 3) į šalį dažnai įvežamos pigios, nekokybiškos, o iš šalies išvežamos geros kokybės prekės, nes pastarosios dėl didesnės kainos negali konkuruoti su pigiomis įvežtinėmis; 4) eksportuotojai dažnai susiduria su prekybos kliūtimis (muitai, griežti higienos ir kokybės reikalavimai), nes visiško prekybos liberalizavimo dar nepavyko pasiekti; 5) užsienio prekybai didelę įtaką daro politinis ir ekonominis nestabilumas, valiutų kursų svyravimai; 6) didelės įtakos užsienio prekybos plėtrai turi ir šalių kultūriniai skirtumai, skirtinga verslo aplinka ir etika; 7) nors pasaulio rinkos vis labiau artėja, pervežant prekes vis dar patiriama didelių transporto ir paskirstymo sąnaudų (Vijeikis, Vijeikienė 2003; Snieška ir kt. 2006; Nello 2008). Užsienio prekybos privalumais paprastai laikomi darbo pasidalijimas ir specializacija, konkurencijos didėjimas, didesnės galimybės pasiekti masto ekonomiją, gamintojų kooperacijos ir tarpusavio bendradarbiavimo nauda (Vijeikis, Vijeikienė 2003; Snieška ir kt. 2006; Nello 2008). Kadangi ekonominė integracija daugiausia susijusi su užsienio prekyba, tai nurodyti privalumai laikytini ir ekonominės integracijos privalumais. Mokslo darbuose išsamiai nagrinėjamas užsienio prekybos ir konkurencingumo ryšys. Ramūnas Vilpišauskas (2004), išanalizavęs eksporto politikos ir tarptautinio konkurencingumo sąsajas, eksporto politikos priemones sieja su konkurencingumo didinimo priemonėmis. Rimantas Rudzkis ir Virmantas Kvedaras (2003) analizuoja eksporto ir bendrojo vidaus produkto sąveiką. R. Vilpišauskas (2003) ekonominę integraciją supranta kaip kliūčių tarptautinei prekybai šalinimą ir šalių vykdomos ekonominės politikos, ypač prekybos politikos, derinimą. Pagrindiniai ekonominės integracijos bruožai yra tai, kad ją vykdo dvi ar daugiau valstybių, jose naudojama įvairi valiuta, vyksta mainai ir taikoma specializacija (Snieška ir kt. 2006). Ekonominė integracija įgyvendinama pasitelkiant valstybės ekonominę politiką, kuria panaikinami ar sumažinami muitai ir kiti suvaržymai, o tai leidžia šalims naudotis tarptautinio gamybos specializavimo privalumais. Tarptautinė prekyba, valstybės reguliuojama minimaliai ar iš viso nereguliuojama, skatina tarptautinį darbo pasidalijimą, leidžia

27 prekybai vykti taip, kaip numato santykinio pranašumo teorija, efektyviau paskirstyti pasaulinius išteklius, padidinti pajamas. 2. RBK muitų sąjungos susidarymo prielaidos ir prekybos sąlygos Regioninės integracijos poveikio analizei pasirinktas darinys RBK muitų sąjunga pradėjo formuotis m. Tai buvo atsakas į ilgai užtrukusias Rusijos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) derybas (WTO 2011) m. lapkričio 28 d. derybos tarp RBK muitų sąjungą ketinančių sudaryti šalių buvo baigtos, šalys pasirašė atitinkamas sutartis, o nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo pradėti derinti tarpusavio veiksmai dėl laisvosios prekybos zonos sukūrimo. Bendras visoms RBK muitų sąjungos šalims muitinės kodeksas įsigaliojo 2010 m. liepos mėn. RBK muitų sąjungos įkūrimas leido suvienodinti pagrindines šalių užsienio prekybos reguliavimo priemones, sukurti bendrą muitų teritoriją, bendrą valdymo organą. RBK muitų sąjungoje taikomi vienodi importo muitų tarifai ir vadovaujamasi bendru muitinės kodeksu, bet kiekviena šalis pasiliko teisę tam tikroms prekėms taikyti skirtingus mokesčius ir nusistatyti pereinamąjį laikotarpį. Įkūrus RBK muitų sąjungą, panaikintos vidinės muitinės sienos, unifikuoti užsienio prekybos statistikos metodai, susitarta dėl nuolaidų ir lengvatų užsienio prekybos partneriams, įdiegta bendra tarifinio ir netarifinio reguliavimo sistema prekybai su trečiosiomis šalimis, sukurta prekybos bendroji preferencijų sistema, iki 2012 m. turi būti suvienodinti techniniai reglamentai, įdiegta bendra higienos, sanitarijos ir fitosanitarijos normų kontrolės sistema. RBK muitų sąjungos importo muitų tarifų pagrindu tapo iki šios sąjungos susikūrimo galioję Rusijos muitų tarifai (apie 80 proc. tarifų), kiti buvo perimti iš Baltarusijos ir Kazachstano. Rusijos ir Baltarusijos importo muitų tarifai, taikyti žemės ūkio ir maisto produktams iki RBK muitų sąjungos įkūrimo, buvo labai panašūs, gerokai nuo jų skyrėsi tik taikytieji Kazachstane. Importo į RBK muitų sąjungos šalis pokyčiai daugiausia sietini su gyvų gyvūnų, ypač kiaulių, importo tarifų pasikeitimu jie padidėjo nuo 5 iki 40 procentų, bet ne mažiau kaip 0,5 euro už 1 kilogramą (Komisija ). Be abejo, poveikis RBK muitų sąjungos šalių importui dėl tokio tarifų pasikeitimo turėtų būti didelis m. Rusija importavo apie 50 procentų suvartojamos kiaulienos, 2009 m. 30 procentų, tai 2012 m. įvežtinė kiauliena turėtų sudaryti tik procentų visos suvartojamos. Nuo 30 iki 25 procentų sumažėjo anksčiau galioję maksimalūs mėsos ir jos subproduktų importo į Rusiją muitų tarifai, tačiau tokie importo į Kazachstaną tarifai išaugo (anksčiau buvo taikomas 15 proc. tarifas). Kazachstane pradėti taikyti ir didesni tarifai įvežtinei avienai, ožkienai, arklienai bei šios mėsos subproduktams, taip pat paukštienai ir kitai mėsai. Lietuvai taikomi importo muitai tapo labiau diferencijuoti pagal svarbių pieno produktų rūšį, o importo muitas sutirštintam pienui ir grietinėlei padidėjo nuo 20 iki 25 procentų, nors tokio didelio tarifo nebuvo nė vienoje iš RBK muitų sąjungos šalių. Daugumos kitų žemės ūkio ir maisto produktų importo muitų tarifų dydis 15 procentų (Komisija ). RBK muitų sąjungoje taikomi importo muitų tarifai grūdinėms kultūroms, gyvūninės kilmės produktams, valgomosioms daržovėms ir kitiems augalams, maisto pramonės liekanoms ir atliekoms, gyvūnų ėdalui ir tabakui yra tokie patys, kokie buvo Rusijoje. Daugumos tarifų dydžiai mažai pasikeitė, bet, pavyzdžiui, margarinui nutarta taikyti didesnį nei 20 procentų tarifą. Beje, padaugėjo mišrių importo muitų tarifų jais siekiama apsaugoti vidaus rinką nuo pigios užsienio produkcijos ar dirbtinio prekių vertės mažinimo. RBK muitų sąjungos įkūrimo ir pradėto taikyti bendro importo muitų tarifo reikšmė šios sąjungos šalims turėtų būti nevienoda. Didesni tarifai žemės ūkio ir maisto produktams yra Rusijos apsirūpinimo vietinės kilmės produktais politikos dalis. Kuriant RBK sąjungą, buvo atsižvelgta į žemės ūkio sektoriaus, ypač gyvulininkystės ir paukštininkystės, produkcijos gamintojų interesus. Prekybos pačioje RBK muitų sąjungoje srautai turėtų didėti dėl Baltarusijos eksporto į Rusiją, o Kazachstanas, žemės ūkio ir maisto produktus daugiausia importuojantis iš Rusijos, turėtų sumažinti importą ir kartu su Rusija sustiprinti grūdų eksporto pozicijas pasaulio rinkose. J. Droždz, A. Miškinis Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjungos žemės ūkio ir maisto produktų santykinio pranašumo vertinimas 27

28 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos teorija ir praktika 28 Kai kurių Rusijos mokslininkų (Denisov 2010; Samsonov 2010) nuomone, sėkmingas RBK muitų sąjungos veikimo procesas gali lemti šalims bendros transporto, energetikos ir informacijos erdvės sukūrimą. Šalys kartu turėtų gerinti bendrus socialinius ir ekonominius rodiklius, tobulinti struktūrinę, inovacinę, tarptautinę ir socialinę politiką. Norą ateityje prisijungti prie RBK muitų sąjungos parodė ir kitos Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalys: Kirgizija, Tadžikistanas. Rusija kvietė prisijungti ir Ukrainą. Ateityje numatoma stiprinti ekonominę ir politinę RBK muitų sąjungos šalių integraciją, siekti jų vykdomos ekonominės politikos suvienodinimo ir pan. 3. RBK muitų sąjungos šalių žemės ūkio sektoriaus potencialas RBK muitų sąjunga apima skirtingo dydžio šalis. Rusijos Federacijos, Baltarusijos ir Kazachstano statistikos institucijų duomenimis, šiose šalyse iš viso gyvena apie 167 mln. gyventojų, iš jų 48 mln. kaime (Rosijskaja federacija ; Nacionalnyj statističeskij ; Agenstvo ). Rusijos ir Baltarusijos kaimo gyventojai sudaro šiek tiek daugiau nei ketvirtadalį tų šalių populiacijos (atitinkamai 26,9 ir 26,2 proc.), o Kazachstane kaimuose gyvena beveik pusė šalies gyventojų (46,8 proc.) m. duomenys rodo, kad užimtumas žemės ūkyje Rusijoje ir Baltarusijoje sudaro 9 10 procentų, Kazachstane net 29,2 procento m. duomenimis, Rusijos žemės ūkyje sukurto BVP dalis yra 4,6 procento, Baltarusijos 7,8 procento, Kazachstano 6,1 procento m. duomenimis, RBK šalys pagamino per 80 mln. tonų grūdų (ankstesniais metais 126,5 mln. t), apie 9,1 mln. tonų mėsos (ankstesniais metais 8,5 mln. t) ir 43,9 t pieno (ankstesniais metais 44,5 mln. t). Rusija yra viena didžiausių žemės ūkio ir maisto produktų importuotojų ir eksportuotojų (UN Comtrade 2010). Palankios žemės ūkio produktų gamybos sąlygos, dideli derlingų dirvožemių plotai, nebrangi darbo jėga užtikrina Rusijai geras žemės ūkio plėtojimo perspektyvas (Berkum ir kt. 2007). Nuo 2000 m. joje sparčiai kuriasi akcinės ir kontroliuojančiosios bendrovės. Iš pradžių jos daugiausia investuodavo į augalininkystės sektorių (grūdai, aliejiniai augalai, cukriniai runkeliai). Gyvulininkystė šalyje išskaidyta po smulkius ūkius, juose pagaminama daugiau kaip pusė mėsos. Daugeliui maisto produktų nustačius importo kvotas, Rusijoje pagerėjo vietinės produkcijos gamybos ir pardavimo sąlygos, maisto pramonėje aktyvesnis tapo užsienio kapitalas. Baltarusija turi senas žemės ūkio tradicijas, joje žemės ūkio produktų gamybos apimtis nuo 2005 m. kasmet auga: augalininkystės 8 procentais, gyvulininkystės 5 procentais. Gyvulininkystė šioje šalyje yra pagrindinis žemės ūkio pošakis, jame pagaminama 60 procentų bendrosios žemės ūkio produkcijos (Nacionalnyj statističeskij ). Kad šis pošakis būtų efektyvesnis, reikia moderninti ūkius, diegti naujas technologijas, tačiau nuo 2008 m. į Baltarusiją uždrausta importuoti žemės ūkio techniką, jei jos atitikmenys gaminami šalyje. Kita esminė šalies žemės ūkio sektoriaus problema yra ta, kad žemės ūkio bendrovės valdomos neefektyviai, apie 60 procentų jų dirba nuostolingai. Kazachstane sąlygos plėtoti žemės ūkį yra palankios. Dideli derlingų dirvožemių plotai, nebrangi darbo jėga užtikrina geras šio sektoriaus plėtros perspektyvas, tačiau toks potencialas kol kas neišnaudojamas, nes dirbama tik 60 procentų ariamos žemės. Pastaraisiais metais Kazachstanas daugeliu žemės ūkio produktų apsirūpina, išskyrus cukrų, augalinį aliejų, paukštieną ir vaisius bei daržoves ne sezono metu. Kazachstanas neturi prieigos prie jūros, o tai sudaro didelių sunkumų patekti į kitas rinkas, todėl šalyje aktyviai kuriama logistikos sistema. Esminė kliūtis plėtoti žemės ūkio ir jo produktų pirminio perdirbimo pramonę šioje šalyje yra ribota finansinių paslaugų žemės ūkio sektoriui pasiūla (Embassy ). Nors RBK muitų sąjungos šalių grūdų sektorių plėtra dėl kintančių oro sąlygų netolygi, visos trys sąjungą sudarančios šalys turi didelį grūdų eksporto potencialą, nes grūdų gamyba vienam šalies gyventojui gerokai didesnė nei vidutinis grūdų suvartojimo lygis ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, sudarantis 340 kg vienam gyventojui (žr. 1 pav.). Autorių skaičiavimais, 2009 m. Kazachstane buvo išauginta daugiau nei kg grūdų vienam šalies gyventojui, 2010 m. toks rodiklis buvo apie 752 kg m. buvo

29 prastesni ir Baltarusijos bei Rusijos grūdų augintojams: grūdų vienam šalies gyventojui šiose šalyse teko atitinkamai apie 736 kg ir apie 426 kg m. šalių rodikliai geresni: Baltarusijoje buvo pagaminta apie 900 kg, Rusijoje apie 680 kg grūdų vienam šalies gyventojui. Šis Lietuvos rodiklis nuo 2006 m. labai didėjo, 2009 m. jis buvo lygus kg. Tačiau 2010 m. Lietuvos grūdų sektoriui irgi buvo prastesni tais metais grūdų vienam šalies gyventojui teko 25 procentais mažiau nei 2009 m., t. y. tik 872 kg. 1 pav. Grūdų kiekis vienam gyventojui m. J. Droždz, A. Miškinis Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjungos žemės ūkio ir maisto produktų santykinio pranašumo vertinimas 29 Šaltinis: Lietuvos statistikos departamento, Rusijos Federacijos valstybinės statistikos tarnybos, Baltarusijos Respublikos nacionalinio statistikos komiteto, Kazachstano Respublikos statistikos agentūros duomenys; autorių skaičiavimai. RBK muitų sąjungos šalių mėsos sektoriui būdingas tolygus augimas, tačiau mėsos eksporto potencialą turi tik Baltarusija (žr. 2 pav.). 2 pav. Mėsos gamyba (skerdienos svoriu) vienam gyventojui m. Šaltinis: Lietuvos statistikos departamento, Rusijos Federacijos valstybinės statistikos tarnybos, Baltarusijos Respublikos nacionalinio statistikos komiteto, Kazachstano Respublikos statistikos agentūros duomenys; autorių skaičiavimai m. mėsos Baltarusijoje vienam gyventojui buvo pagaminta daugiau kaip 101 kg (skerdienos svoriu), išsivysčiusiose šalyse mėsos vidutiniškai suvartojama apie 70 kg. Kazachstane tais metais mėsos pagaminta beveik 58 kg vienam šalies gyventojui (skerdienos svoriu), Rusijoje apie 50 kg vienam gyventojui (skerdienos svoriu), o tai rodo, kad šios šalys neapsirūpina vidaus vartojimo poreikiams patenkinti reikalingu mėsos kiekiu. Vis dėlto apsirūpinimas mėsa visose trijose šalyse gerėja. Palyginimui, Lietuvoje

30 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos teorija ir praktika vienam šalies gyventojui pagaminama per 67 kg mėsos (skerdienos svoriu). Toks skaičius rodytų beveik visišką apsirūpinimą šalyje pagaminama mėsa, tačiau Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto skaičiavimai atskleidžia, kad šalyje gana nevienodai apsirūpinama skirtingų rūšių mėsa, t. y. rinkoje esama jautienos pertekliaus ir kiaulienos trūkumo (LAEI 2011). Rusijos pieno sektorių jau ne vieneri metai apėmęs sąstingis. Rusijos Federacijos valstybinės statistikos tarnybos duomenimis, mažėja pieninių galvijų bandos, nepavyksta pagerinti bandos produktyvumo rodiklių. Pieno gamyba vienam šalies gyventojui Rusijoje ir Kazachstane nesikeičia kelis metus iš eilės, per metus vienam gyventojui pagaminama atitinkamai 225 kg ir 332 kg pieno, nors išsivysčiusiose šalyse pieno vienas gyventojas per metus suvartoja vidutiniškai 250 kg (3 pav.). Kazachstane pieno pagaminama daugiau nei vidutinis pieno suvartojimo lygis išsivysčiusiose šalyse, tačiau šalyje trūksta perdirbtų pieno produktų, silpnai išvystyta perdirbamoji maisto pramonė (Embassy ). 3 pav. Pieno gamyba vienam gyventojui m. 30 Šaltinis: Lietuvos statistikos departamento, Rusijos Federacijos valstybinės statistikos tarnybos, Baltarusijos Respublikos nacionalinio statistikos komiteto, Kazachstano Respublikos statistikos agentūros duomenys; autorių skaičiavimai. Baltarusijos pieno sektoriui spartus augimo tempas būdingas nuo 2003 m. Šalis turi užmojų pagaminti aukščiausios rūšies pieną, atitinkantį Europos Sąjungos (ES) reikalavimus, ir jį eksportuoti į ES šalis (Droždz 2009). Patvirtinus nacionalinę kaimo atkūrimo ir plėtros m. programą, Baltarusijos pieno sektoriaus padėtis pagerėjo dar labiau, m. šalyje pagaminta beveik 700 kg pieno vienam šalies gyventojui. Didelį potencialą turi ir Baltarusijos daržovių sektorius. Vienam šalies gyventojui šioje šalyje užauginama 246 kg daržovių (vidutinis ekonomiškai išsivysčiusių šalių daržovių suvartojimo metinis rodiklis apie 115 kg vienam šalies gyventojui). Kazachstanas sezono metu daržovėmis apsirūpina, tačiau ne sezono metu šalis priversta jas importuoti. Rusija, kaip ir Lietuva, daržovėmis neapsirūpina 2009 m. šiose šalyse buvo pagaminta maždaug po 95 kg daržovių vienam šalies gyventojui. Lietuvos statistikos departamento duomenimis ir skaičiavimais, 2010 m. toks Lietuvos rodiklis sumažėjo iki rekordiškai žemo lygio 57 kg vienam šalies gyventojui. RBK muitų sąjungos šalys, kaip ir Lietuva, neapsirūpina vaisiais ir uogomis. Apibendrinant galima teigti, kad Rusijos žemės ūkio produkcijos eksporto potencialas įžvelgtinas tik grūdų sektoriuje, nors ir įgyvendinamos tam tikros programos, kuriomis siekiama sustiprinti šalies gyvulininkystės sektorių. Baltarusija galėtų eksportuoti grūdus, mėsą, pieną ir daržoves. Kazachstanas didžiausią potencialą turi eksportuoti maistinius grūdus; galimas ir pieno eksportas, tačiau pieno perdirbimo pramonė šalyje

31 nėra išplėtota, o tai trukdo šio sektoriaus efektyviai plėtrai. Ši šalis turi visas sąlygas plėtoti galvijininkystę. Esminė kliūtis plėtoti žemės ūkio ir jo produktų pirminio perdirbimo pramonę visose RBK muitų sąjungos šalyse yra ribota finansinių paslaugų žemės ūkio sektoriui pasiūla (Embassy ). Konkurenciją Lietuvos žemės ūkio produktų eksportuotojams Rusijos grūdų ir mėsos rinkoje sudarys visos RBK muitų sąjungos šalys narės. Daugiausia grėsmės kelia sparti mėsos gamybos plėtra Baltarusijoje. Pažymėtina, kad pastaraisiais metais Lietuvoje mėsos gamyba mažėja. Tam įtakos turi ir nemažas gyvų gyvūnų eksportas. 4. RBK muitų sąjungos šalių žemės ūkio ir maisto produktų santykinis pranašumas Didesnė šalies eksporto rinkos dalis rodo šalies turimą santykinį pranašumą ir, atvirkščiai, mažesnė dalis rodo, kad šalis santykinio pranašumo neturi. Kokias prekes gamindama šalis įgyja arba praranda santykinį pranašumą, rodo vienas pagrindinių užsienio prekybos rodiklių ASP indeksas, kuris paprastai užrašomas tokia formule (žr. Balassa 1965): B ij Xij = X is / X / X rj rs, kur X ij yra tam tikros prekės i (pvz., pieno ir pieno produktų, mėsos ir jos subproduktų) eksporto iš nagrinėjamos šalies ar šalių grupės j vertė, X rj yra visų prekių grupių r eskporto iš tos pačios šalies ar šalių grupės j vertė, X is yra viso pasaulio s tam tikros prekės i (pvz., pieno ir pieno produktų, mėsos ir jos subproduktų ir kt.) eksporto vertė, o X rs yra viso pasaulio s visų prekių grupių r eksporto vertė. Šis rodiklis leidžia įvertinti, kokia yra konkrečios prekės užimama dalis nagrinėjamos šalies eksporte santykinai didelė ar maža. ASP indeksą taikant RBK muitų sąjungos šalių žemės ūkio ir maisto produkcijos santykiniam pranašumui pasaulio rinkose įvertinti, jis skaičiuojamas kiekvienai sąjungos šaliai atskirai ir visai sąjungai. Taikoma tyrėjų, nagrinėjusių besivystančių šalių grupių santykinį pranašumą, taikyta metodika (Korinek, Melatos 2009). ASP indeksas skaičiuojamas kiek vienos šalies 24 žemės ūkio ir maisto produktų grupėms pagal dviejų ženklų Kombinuotąją nomenklatūrą (01 24), remiantis duomenų bazės UN Comtrade duomenimis. Pasirenkamas m. laikotarpis, t. y. dešimt metis po m. Rusijos finansų krizės. Daroma prielaida, kad visu nagrinėjamu laikotarpiu šalyse veikia muitų sąjungos susitarimas. Palyginimui apskaičiuojamas ir Lietuvos ASP indeksas, kuris leidžia Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų santykinį pranašumą palyginti su tokiu RBK muitų sąjungos šalių rodikliu. Apskaičiuoto ASP indekso reikšmės vertinamos taip: ASP 1 santykinio pranašumo nėra; 1 < ASP 2 silpnas santykinis pranašumas; 2 < ASP 4 vidutinis santykinis pranašumas; 4 ASP stiprus santykinis pranašumas. Taikant ASP indeksą, nustatoma, kad Rusija, eksportuodama žemės ūkio ir maisto produktus, pasaulio rinkose neturi nei stipraus, nei vidutinio santykinio pranašumo, ji teturi silpną žuvų bei grūdų sektorių santykinį pranašumą. Rusijos žemės ūkio ir maisto produktų grupės, kurių ASP indeksas nuo 2000 m. iki 2010 m. bent vienus metus buvo didesnis už 1, nurodomos 1 lentelėje. Iš jos matyti, kad santykinį pranašumą žuvų sektoriuje Rusija įgijo tik 2009 m., o eksportuodama grūdus santykinį pranašumą ši šalis įgyja ne kasmet, nes šio sektoriaus rodikliai priklauso nuo gamtinių sąlygų. J. Droždz, A. Miškinis Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjungos žemės ūkio ir maisto produktų santykinio pranašumo vertinimas 31 1 lentelė Rusijos žemės ūkio ir maisto produktai, kuriems būdingas bent silpnas santykinis pranašumas Produktų grupė Žuvys ir vėžiagyviai 0,49 0,58 0,55 0,49 0,32 0,34 0,34 0,30 0,23 1,02 1,07 Grūdinės kultūros 0,17 0,48 1,65 1,57 0,70 1,26 1,20 2,12 1,04 1,78 1,11 Šaltinis: UN Comtrade duomenys; autorių skaičiavimai.

32 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos teorija ir praktika 32 Baltarusijos ASP indeksas rodo geriausią santykinį pranašumą iš visų RBK muitų sąjungos šalių (žr. 2 lent.). Nuolat didėja šios šalies pieno produkcijos santykinis pranašumas (2000 m. jis buvo 4,10, o 2010 m. 13,15). Stiprus santykinis pranašumas būdingas cukraus ir konditerijos gaminiams, nors m. šios prekių grupės ASP buvo sumažėjęs iki vidutinio. Mėsos ir jos produktų grupė didelį santykinį pranašumą įgijo 2010 m. Malybos produkcijos santykinis pranašumas svyruoja, nes šalis nepagamina geros kokybės, tinkamų perdirbti grūdų, juos importuoja. Vis dėlto 2010 m. buvo pasiektas vidutinis šios produkcijos santykinis pranašumas. 2 lentelė Baltarusijos žemės ūkio ir maisto produktai, kuriems būdingas santykinis pranašumas Produktų grupė Mėsa ir valgomieji mėsos subproduktai 0,81 1,72 1,43 1,44 1,71 1,92 2,50 1,53 1,71 3,03 4,07 Pienas ir pieno produktai, paukščių kiaušiniai, medus 4,10 4,77 4,26 5,24 6,10 7,02 7,76 8,65 7,57 10,36 13,15 Valgomosios daržovės 1,25 0,71 0,52 0,63 0,60 0,38 0,35 0,51 0,62 0,67 0,86 Malybos produktai 2,66 4,18 2,82 3,45 1,61 1,21 1,09 1,29 1,61 0,61 2,27 Gaminiai iš mėsos, žuvies arba vėžiagyvių 1,10 1,39 1,83 2,88 3,21 3,73 3,33 3,10 3,11 3,16 3,59 Cukraus ir konditerijos gaminiai iš cukraus 6,52 5,46 7,13 6,33 7,53 6,24 2,97 2,66 2,73 4,36 5,13 Kakava ir gaminiai iš kakavos 1,33 1,37 1,32 0,94 1,14 1,09 0,42 0,34 0,29 0,34 0,42 Šaltinis: UN Comtrade duomenys; autorių skaičiavimai. Kazachstanas pasaulyje žinomas kaip geros kokybės grūdų gamintojas. Šalies malybos produkcija pasižymi stipriu, o grūdinės kultūros vidutiniu santykiniu pranašumu (žr. 3 lent.). Grūdai ir jų produktai yra pagrindinis Kazachstano eksporto objektas, kitą žemės ūkio produkciją šalis importuoja. Kazachstanas, aktyviai plėtodamas logistikos sistemą, atidarė terminalus Tolimuosiuose Rytuose, planuojama juos statyti ir Latvijoje. RBK muitų sąjungos susitarimas, leidžiantis Kazachstano prekėms judėti per Rusijos ir Baltarusijos teritoriją, padidina galimybes prekiauti grūdais su ES šalimis (Droždz 2009). 3 lentelė Kazachstano žemės ūkio ir maisto produktai, kuriems būdingas santykinis pranašumas Produktų grupė Grūdinės kultūros 10,49 7,06 6,32 8,26 4,38 1,94 3,46 4,96 3,43 2,45 3,18 Malybos produktai 5,93 3,58 3,65 4,81 4,98 6,25 5,96 7,70 12,05 12,34 10,89 Augalinės pynimo medžiagos 2,58 3,03 1,81 4,42 4,12 3,00 2,46 1,12 0,76 1,69 1,01 Cukraus ir konditerijos gaminiai iš cukraus 0,12 0,07 0,13 1,20 1,12 0,88 0,50 0,22 0,18 0,12 0,14 Šaltinis: UN Comtrade duomenys; autorių skaičiavimai. Iš atlikto skaičiavimo matyti, kad visų trijų RBK muitų sąjungos šalių žemės ūkio ir maisto produktų santykinis pranašumas pasaulio rinkose yra žemas. RBK muitų sąjunga teturi santykinį pranašumą tik pagal žuvų, grūdų ir malybos produkciją. Rusija siekia pagerinti šalies apsirūpinimą maistu pasinaudodama importu iš kitų RBK muitų sąjungos šalių, vadinasi, lietuviški pieno ir mėsos produktai Rusijos rinkoje konkuruos su pigesne baltarusiška produkcija, o lietuviški miltai su miltais iš Kazachstano. Lietuvos žemės ir maisto produktų ASP indeksas rodo, kad Lietuva pasižymi stipriu tokių prekių, kaip gyvi gyvūnai, pienas ir jo produktai, gaminiai iš mėsos, tabakas ir jo gaminiai, santykiniu pranašumu (žr. 4 lent.). Vis dėlto šalis, išveždama gyvus gyvūnus, praranda pridėtinę vertę, neišnaudojamas skerdyklų, mėsos perdirbimo įmonių pajėgumas, nors į jas investuotos didelės ES paramos ir privataus kapitalo lėšos. Būtina ieškoti priemonių, kaip gyvų gyvūnų eksportą paversti mėsos gaminių eksportu ir taip prisidėti prie mėsos gaminių didelio santykinio pranašumo išsaugojimo. Lietuva pasižymi tokių prekių, kaip vaisiai ir daržovės, įvairūs maisto produktai, maisto pramonės liekanos ir atliekos, vidutiniu santykiniu pranašumu, tačiau dalis šių produktų

33 4 lentelė yra nelietuviškos kilmės. Silpnas santykinis pranašumas būdingas šalies mėsos ir valgomųjų mėsos subproduktų, žuvų ir vėžiagyvių, aliejinių kultūrų sėklų ir vaisių, cukraus ir konditerijos, nealkoholinių ir alkoholinių gėrimų gamybai m. Lietuvos ir RBK muitų sąjungos šalių ASP indeksai Produktų grupė Lietuva Rusija Baltarusija Kazachstanas RBK muitų sąjunga Gyvi gyvūnai 4,31 0,01 0,49 0,01 0,04 Mėsa ir valgomieji mėsos subproduktai 1,46 0,01 4,07 0,01 0,22 Žuvys ir vėžiagyviai 1,68 1,07 0,13 0,32 0,93 Pienas ir pieno produktai, kiaušiniai, medus 5,64 0,09 13,15 0,01 0,76 Gyvūninės kilmės produktai, nenurodyti kitur 0,66 0,12 0,21 0,11 0,12 Augantys medžiai ir kiti augalai 0,82 0,00 0,06 0,00 0,01 Valgomosios daržovės 3,54 0,05 0,86 0,10 0,10 Valgomieji vaisiai ir riešutai 3,65 0,01 0,21 0,02 0,02 Kava, arbata, matė ir prieskoniai 0,99 0,09 0,01 0,01 0,08 Grūdinės kultūros 2,82 1,11 0,03 3,18 1,30 Malybos produkcija 4,47 0,25 2,27 10,89 1,62 Aliejinių kultūrų sėklos ir vaisiai 1,96 0,05 0,10 0,12 0,06 Šelakas 0,47 0,01 0,04 0,06 0,02 Augalinės pynimo medžiagos 0,07 0,27 0,04 1,01 0,35 Gyvūniniai arba augaliniai riebalai ir aliejus 0,35 0,34 0,40 0,16 0,32 Gaminiai iš mėsos, žuvies arba vėžiagyvių 4,52 0,12 3,59 0,02 0,29 Cukrus ir konditerijos gaminiai iš cukraus 1,37 0,10 5,13 0,14 0,37 Kakava ir gaminiai iš kakavos 1,55 0,28 0,42 0,08 0,26 Gaminiai iš javų, miltų, krakmolo arba pieno 1,26 0,19 0,41 0,13 0,20 Daržovių, vaisių, riešutų arba kitų augalų dalių produktai 0,60 0,05 0,34 0,01 0,06 Įvairūs maisto produktai 2,16 0,24 0,20 0,08 0,22 Nealkoholiniai ir alkoholiniai gėrimai bei actas 1,71 0,14 0,38 0,07 0,14 Maisto pramonės liekanos ir atliekos, pašarai gyvūnams 3,40 0,21 0,14 0,18 0,21 Tabakas ir perdirbti tabako pakaitalai 4,83 0,40 0,04 0,31 0,37 Šaltinis: UN Comtrade duomenys; autorių skaičiavimai. J. Droždz, A. Miškinis Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjungos žemės ūkio ir maisto produktų santykinio pranašumo vertinimas 33 Apskritai integracija padidino RBK muitų sąjungos svorį pasaulinėje rinkoje, tačiau šios sąjungos šalių santykinis pranašumas eksportuojant žemės ūkio ir maisto produktus nepadidėjo. Šalys papildo viena kitą pagal gaminamos ir eksportuojamos žemės ūkio ir maisto produkcijos apimtis, tačiau visos RBK muitų sąjungos bendri rezultatai, rodomi jos šalių žemės ūkio ir maisto produktų santykinio pranašumo pasaulio rinkose, yra silpni. 5. Prekyba žemės ūkio ir maisto produktais tarp RBK muitų sąjungos ir Lietuvos Rusija yra viena svarbiausių ne tik Lietuvos, bet ir ES užsienio prekybos partnerių. Kaip rodo UN Comtrade duomenys, daugiausia ji importuoja kiaulienos, paukštienos, jautienos ir pieno produktų. Pagrindinės žemės ūkio ir maisto produktų tiekėjos Rusijai yra ES, Brazilija, Argentina, Ukraina ir JAV. Rusija pati turi gana didelį šių produktų gamybos potencialą ir siekia teigiamo užsienio prekybos balanso. PPO duomenimis, būdama didžiausia žemės ūkio produkcijos importuotoja pasaulyje, Rusija užsibrėžė tikslą iki 2020 m. pati apsirūpinti daugeliu produktų m. ji patvirtino apsirūpinimo maistu doktriną. Rusijos statistikos tarnybos duomenimis, šalis visiškai apsirūpina tik grūdais, dalį jų eksportuoja. Europos Komisijos (European Commission 2011) duomenys rodo, kad ES į Rusiją daugiausia eksportuoja šviežių vaisių, pieno produktų (daugiausia sūrių) ir šaldytos kiaulienos. Į Rusiją įvežami ES pieno produktai konkuruoja su Ukrainos, kiauliena su Brazilijos ir JAV, švieži ir džiovinti vaisiai su Argentinos produkcija. Lotynų Amerikos šalys ir JAV yra išsikovojusios stiprias pozicijas Rusijos jautienos ir vištienos rinkose.

34 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos teorija ir praktika Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į Rusiją apimtis nuosekliai didėjo iki 2008 m., kai kilo pasaulinė finansų krizė m. ji sumažėjo beveik 27 procentais: nuo 753,9 mln. eurų (2008 m.) iki 551,7 mln. eurų. Nors prekybos apimtis gerokai sumažėjo, šių produktų užsienio prekybos su Rusija balansas ir toliau buvo teigiamas, 2009 m. jis sudarė 503,8 mln. eurų m. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į Rusiją apimtis vėl pasiekė 2008 m. lygį ir jį šiek tiek viršijo (sudarė 772,8 mln. eurų), be to, pavyko pasiekti užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais balanso rekordą 734,6 mln. eurų (žr. 4 pav.). 4 pav. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų prekyba su Rusija 34 Šaltinis: Lietuvos statistikos departamento duomenys. Nuo 2006 m. matyti tam tikri Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į Rusiją struktūros pokyčiai: ji tapo įvairesnė, ėmė mažėti pieno ir jo produktų dalis, bet išaugo gyvų gyvūnų eksportas (žr. 5 pav.). Tačiau, kaip minėta, išvežant iš Lietuvos gyvas kiaules, mažėja eksporto efektyvumas, nes gaunama mažiau pridėtinės vertės, o trūkstamą kiaulienos kiekį tenka įsivežti iš ES valstybių. 5 pav. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į Rusiją struktūra Šaltinis: Lietuvos statistikos departamento duomenys.

35 Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų importo struktūroje 2010 m. dominavo augaliniai bei gyvuliniai riebalai ir aliejus (25 proc.), žuvys ir vėžiagyviai (22 proc.), nealkoholiniai, alkoholiniai gėrimai ir actas (14 proc.). Šios trys produktų grupės sudarė apie 60 procentų viso žemės ūkio ir maisto produktų importo iš Rusijos. Dėl Rusijos taikomų protekcionistinių priemonių Lietuvos eksportuotojai nuolat susiduria su produktų importo apribojimais ar aukštesniais nei įprasta kokybės reikalavimais, pavyzdžiui, įvežamam pienui nustatytas nulinio antibiotikų kiekio reikalavimas (Nacionalnyj statističeskij ). Be to, Rusijos rinkoje nuolat auga konkurencija. Rinkos tyrimų bendrovės Euromonitor International (2009) duomenimis, Lietuvos pieno pramonės įmonės konkuruoja su dideliu inovatyvumu pasižyminčiomis pasaulinėmis bendrovėmis, kurios kooperuojasi su Rusijos įmonėmis, perkelia gamybą arčiau potencialių rinkų. Teigiamos reikšmės Lietuvos eksportui į Rusiją gali turėti 2010 m. pabaigoje Lietuvoje ir Rusijoje įsteigtos prekybinio ir ekonominio bendradarbiavimo tarybos. Jos abiejų šalių verslininkams turėtų padėti užmegzti naujus ryšius, įvardyti ekonominio bendradarbiavimo plėtros kliūtis ir vyriausybėms teikti pasiūlymus dėl jų šalinimo. Teigiama eksporto paskata laikytinas ir kai kurių lietuviškų žemės ūkio bei maisto produktų (pvz., sūrių) populiarumas Rusijos rinkoje bei jų įvairovė. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į Baltarusiją gerokai padidėjo 2008 m., prasidėjus pasaulinei finansų krizei, kuri vėliau virto ekonomikos krize. Sumažėjus vartojimui ES rinkoje, 2008 m. lietuviškų žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į Baltarusiją vertė buvo apie 68,4 mln. eurų (žr. 6 pav.) m. ji kiek sumažėjo iki 50,1 mln. eurų (šių produktų importo vertė buvo apie 26,3 mln. eurų) m. šalies žemės ūkio ir maisto produktų eksporto apimtį pavyko padidinti iki 70,9 mln. eurų, taip buvo pagerintas tų metų užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais balansas iki 30,3 mln. eurų. 6 pav. Lietuvos prekyba žemės ūkio ir maisto produktais su Baltarusija J. Droždz, A. Miškinis Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjungos žemės ūkio ir maisto produktų santykinio pranašumo vertinimas 35 Šaltinis: Lietuvos statistikos departamento duomenys. Kaip rodo Lietuvos statistikos departamento duomenys, 2010 m. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų importo iš Baltarusijos struktūroje dominavo augaliniai bei gyvuliniai riebalai ir aliejus (32 proc.), nealkoholiniai, alkoholiniai gėrimai ir actas (22 proc.), valgomieji vaisiai ir riešutai (17 proc.). Šios trys produktų grupės sudarė apie 72 procentus viso žemės ūkio ir maisto produktų importo iš Baltarusijos m. iš Lietuvos į Baltarusiją daugiausia buvo išvežta vaisių ir riešutų jų eksportas (daugiausia reeksportas) sudarė apie 29 procentus viso Lietuvos žemės ir maisto produktų eksporto (žr. 7 pav.). Antroje vietoje atsidūrė maisto pramonės liekanos ir atliekos jų eksportas sudarė apie 10 procentų, žuvys ir vėžiagyviai apie 6 procentus. Lietuvos že-

36 mės ūkio ir maisto produktų eksporto į Baltarusiją struktūra nuolat keičiasi m. dominavusios grūdinės kultūros vėliau užleido pozicijas kitiems žemės ūkio ir maisto produktams, didėjo vaisių bei žuvų eksportas. Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos teorija ir praktika 7 pav. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į Baltarusiją struktūra 36 Šaltinis: Lietuvos statistikos departamento duomenys. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į Kazachstaną 2009 m. sudarė tik 5,4 mln. eurų, nors 2008 m. ir buvo 8,1 mln. eurų. Lietuvos ir Kazachstano užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais santykiai nėra nusistovėję dėl didelio atstumo, logistikos sąnaudų, infrastruktūros jungties stokos. Tačiau Lietuvos statistikos departamento duomenys rodo, kad 2010 m. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į šią šalį padidėjo iki 19,8 mln., daugiausia dėl pieno ir pieno produktų, mėsos ir mėsos produktų bei valgomųjų vaisių eksporto didėjimo m. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į Kazachstaną struktūroje 57 procentus sudarė pienas ir jo produktai m. struktūroje padidėjo vaisių ir riešutų (reeksportas) bei gaminių iš javų dalis m. struktūroje šių produktų dalis sudarė 75 procentus. Užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais su Kazachstanu balansas yra neigiamas, tačiau 2010 m. jį pavyko pagerinti iki 2,1 mln. eurų; palyginimui, 2009 m. jis buvo 13,0 mln. eurų. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2010 m. pagrindinė iš Kazachstano į Lietuvą įvežama žemės ūkio ir maisto produktų grupė buvo žuvys ir vėžiagyviai, ji sudarė 99 procentus viso žemės ūkio ir maisto produktų importo iš Kazachstano. Konkurenciją Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų gamintojams Rusijos grūdų ir mėsos rinkoje sudarys visos RBK muitų sąjungos šalys. Rusijoje plečiasi tik mėsos ir grūdų sektoriai, kituose sektoriuose nevyksta didesnių pokyčių. Daugiausia grėsmės Lietuvos gamintojams kelia sparti mėsos gamybos plėtra Baltarusijoje. Lietuvos eksporto plėtros strategija turėtų būti orientuota į besikeičiančius vartotojų poreikius ir vartojimo skatinimą tiek ES vidaus rinkoje, tiek už jos ribų. Vartotojų poreikiai keičiasi sveiko gyvenimo būdo link, kinta mitybos įpročiai, ieškoma natūralumo ir ekologiškumo, todėl žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojams siūlytina orientuotis į aukštesnės kokybės produktų gamybą, ekologiškos produkcijos asortimento plėtojimą ir aukštesnės pridėtinės vertės produktų eksportą. Būtina aktyviau sertifikuoti kokybiškus produktus, valstybės ir ES lėšomis rengti lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produkcijos populiarinimo kampanijas RBK muitų sąjungos šalyse. Pasauliniu mastu ryškėja stambių maisto produktų gamintojų kooperacijos, jungimosi faktai. Toks vienijimasis galėtų būti naudingas ir Lietuvos gamintojams, jie bent jau

37 Baltijos šalių regione galėtų ne konkuruoti, o bendradarbiauti, išvengti konkurencijos dėl žaliavų ir pan. Tai leistų padidinti gaminamos produkcijos konkurencingumą ir pasinaudoti kooperatinių santykių, bendradarbiavimo su analogiškomis įmonėmis sinergijos efektais. Dabartinei Rusijos žemės ūkio politikai būdingas aukštas kainų reguliavimo lygis ir rinką iškreipiančios paramos priemonės, bet jai tapus PPO nare tikėtinas Lietuvai palankus žemės ūkio ir maisto produktų rinkų liberalizavimas, subsidijavimo mažėjimas. Vis dėlto Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto sutelkimas tik į vieną RBK muitų sąjungos šalį Rusiją didintų prekybos riziką, todėl produkcijos realizavimo rinkų būtina ieškoti ir kitose RBK muitų sąjungos šalyse. Baltarusijos žemės ūkio sektoriaus potencialas turbūt ir toliau bus silpnai išnaudojamas dėl mažo darbo našumo ir vangios plėtros, tik stambių agrokompleksų modernizavimo. Parama Baltarusijos žemės ir maisto ūkiui nėra didelė, vyrauja rinką iškreipiančios priemonės: remiamos produkcijos kainos, skatinamos gamybos apimtys ir t. t. (Droždz 2009). Tačiau RBK muitų sąjungos įkūrimas sudaro prielaidas Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojams plėsti eksportą į Kazachstaną, kuriame apsirūpinimas mėsos ir pieno produktais yra menkas. Lietuvos gamintojai šiuose sektoriuose turi svarų santykinį pranašumą dėl palankių gamtinių sąlygų ir ES teikiamos paramos. Įkūrus RBK muitų sąjungą, jos šalių tarpusavio prekyba žemės ūkio ir maisto produktais turėtų didėti. Tikėtina, kad Kazachstanas didins importą, o Baltarusija dar labiau stiprins pozicijas šioje rinkoje. Vadinasi, Lietuvai skverbtis į RBK muitų sąjungos rinką bus vis sunkiau, konkuruoti bus galima daugiausia tik mažinant kainas arba gerinant produkcijos kokybę. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto dalį RBK muitų sąjungoje sustiprinti padėtų visi konkurencingumą stiprinantys būdai: inovacijų diegimas, rinkodaros priemonės, prekės ženklų plėtojimas, klasterių kūrimas ir kt. J. Droždz, A. Miškinis Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjungos žemės ūkio ir maisto produktų santykinio pranašumo vertinimas 37 Išvados RBK muitų sąjungos įkūrimas leido suvienodinti pagrindines Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano užsienio prekybos reguliavimo priemones. RBK muitų sąjungos importo muitų tarifų pagrindu tapo Rusijos importo muitai. Žemės ūkio ir maisto produktams daugiausia taikomi mišrūs importo muitai. Dalis jų, daugiausia taikomų kiaulių importui, palyginti su buvusiais Rusijos importo muitais, padidėjo, o tai atsilieps Lietuvos gyvų kiaulių eksportui. Tačiau ilguoju laikotarpiu tokie apribojimai turėtų paskatinti lietuviškų mėsos gaminių eksportą. Rusijos rinkoje po RBK muitų sąjungos įkūrimo parduodamai pieno produkcijai, daugiausia sūriams, pradėti taikyti labiau diferencijuoti importo muitų tarifai didesnės įtakos neturės. Tyrimas parodė, kad RBK muitų sąjungos šalių žemės ūkio sektoriaus potencialas yra nemažas. Rusija daugiausia galimybių turi eksportuoti grūdus, tačiau taikomos ir tam tikros programos, kuriomis siekiama sustiprinti Rusijos gyvulininkystės sektorių. Baltarusija turi grūdų, mėsos, pieno ir daržovių eksporto potencialą. Kazachstanas daugiausia galėtų eksportuoti aukštos kokybės maistinius grūdus, taip pat pieno produktus, tik šalyje neišplėtota pieno perdirbimo pramonė, o tai trukdo pieno sektoriaus efektyviai plėtrai. RBK muitų sąjungos tam tikrų žemės ūkio ir maisto produktų santykinis pranašumas pasaulio rinkose yra silpnas, aukščiausia ASP indekso reikšmė yra malybos produkcijos ir grūdinių kultūrų, daugiausia dėl aukštų Kazachstano rodiklių. Kiti visos RBK muitų sąjungos žemės ūkio ir maisto produktai santykiniu pranašumu nepasižymi. Lietuvos gamintojų pozicijos Baltarusijoje nuolat keičiasi tiek dėl sudėtingų galimybių patekti į tos šalies rinką, tiek dėl pačios Baltarusijos turimo žemės ūkio sektoriaus gamybos potencialo. Lietuvai Baltarusija svarbi kaip vaisių reeksporto ir maisto pramonės liekanų bei atliekų, gyvūnų ėdalo rinka. Grūdinių kultūrų eksportas į šią šalį gerokai sumažėjo nuo 2004 m. Lietuva galėtų atsikovoti turėtas pozicijas, taip pat plėsti įvairių maisto produktų eksportą. Pasikeitus prekybos sąlygoms dėl RBK muitų sąjungos įkūrimo, didesnių pokyčių Lietuvos ir Baltarusijos užsienio prekyboje neprognozuojama. Lietuvos ir Kazachstano prekybos žemės ūkio ir maisto produktais santykiai nėra nusistovėję, bet galima didinti daugelio produktų eksportą į tą šalį, nes ji iš esmės apsi-

38 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos teorija ir praktika 38 rūpina tik grūdais ir miltais. RBK muitų sąjungos susikūrimas sudaro prielaidas Lietuvos eksportuotojams išplėsti eksporto į Kazachstano rinką apimtis. Žemės ūkio ir maisto produktų gamintojams reikėtų orientuotis į aukštesnės kokybės, ekologiškų, aukštesnės pridėtinės vertės produktų eksportą. Lietuvos gamintojų ir eksportuotojų pagrindinė stiprybė yra gerai išvystyta infrastruktūra, palankios klimato sąlygos plėtoti gyvulininkystę, investicijos į žemės ūkio produkcijos perdirbimą. Šalies žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojai turėtų ne tik stiprinti rinkos dalį RBK muitų sąjungoje, bet ir peržiūrėti visos ES mastu taikomą eksporto politiką. Stiprinant rinkos dalį RBK muitų sąjungos rinkoje, taikytinos visos konkurencingumą stiprinančios priemonės: investicijos, inovacijos, rinkodaros priemonės, kuriomis Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojai naudojasi vangiai. Būtinas prekės ženklų plėtojimas tarptautiniu mastu, klasterių kūrimas ir kt. Peržiūrint ES mastu taikomą eksporto politiką, reikėtų įvertinti jos efektyvumą ir, atsižvelgiant į tai, pasiūlyti optimalų eksporto plėtros priemonių rinkinį ES žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojams. Literatūra Balassa B. 1961: Towards a Theory of Economic Integration. Kyklos 14(1), Balassa B. 1965: Trade Liberalisation and Revealed Comparative Advantage. The Manchester School 33(2), Berkum S., Dvortsin L. 2011: Implications of the Establishment of a Customs Union between Russia, Kazakhstan and Belarus for the Dutch Agribusiness. LEI Memorandum , May. Berkum S., Roza P., Belt J. 2007: Long-Term Perspectives for the Russian Agri-Food Sector and Market Opportunities for the Dutch Agribusiness. The Hague: LEI. Čičinskas J. 2003: Ekonominės politikos transformacija globalizmo ir regioninės integracijos aplinkoje. Filosofija. Sociologija 2, Droždz J. 2009: Pasaulio žemės ūkio politikos pokyčių lyginamoji analizė: tikslinio finansavimo darbas Nr Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Droždz J. 2010: Regioninės ekonominės integracijos poveikio Lietuvos žemės ir maisto ūkio sektoriui vertinimas Rusijos, Kazachstano ir Baltarusijos muitų sąjungos atvejis. Mokslo studija. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Embassy of the Republic of Kazakhstan 2010: Discover Kazakhstan, Economy, Agricultural Sector: Euromonitor International 2009: Market Size of Dairy Sector in Russia: European Commission 2011: Monitoring Agri-Trade Policy. Global and EU Agricultural Exports Rebound: Gylys P. 2008: Ekonomika, antiekonomika ir globalizacija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Haas E. B. 1976: Turbulent Fields and the Theory of Regional Integration. International Organization 30 (2), Jayjit R. 2010: Do Customs Union Members Engage in More Bilateral Trade than Free Trade Agreement Members? Review of International Economics 18(4), Jasinskaitė S. 2001: Lietuvos pramonės konkurencingumas. Vilnius: Mokslo aidai. Jucevičius R., Vitunskienė V., Šajeva S. 2009: Lietuvos maisto produktų gamybos pramonės konkurencingumo studija. Kaunas: Lietuvos ekonominės plėtros agentūra. Keršienė R. 2009: Konkurencingumo išsaugojimo veiksniai globalizacijos sąlygomis. Ekonomika ir vadyba 14, Korinek J., Melatos M. 2009: Trade Impacts of Selected Regional Trade Agreements in Agriculture. OECD Trade Policy Working Papers, No. 87. Ładyka S. 2001: Z teorii integracji gospodarczej: teoretyczne aspekty horzyści z dzynarodowej regionalnej integracji gospodarczej. Wydawnictwo Wyższej Szkoły Ekonomicznej w Warszawie. Laskauskienė A. 2010: Kiek ir kur lietuviškos produkcijos išvežama. Mano ūkis 1, 53. Lietuvos bankas 2011: Lietuvos ekonomikos apžvalga m. lapkričio mėn.: salies_ekonomikos_raida Lietuvos statistikos departamentas 2011: Rodiklių duomenų bazė: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (LAEI) 2011: Lietuvos žemės ir maisto ūkis 2010: Litonjua M. D. 2010: International Free Trade, the WTO, and the Third World/Global South. Journal of Third World Studies 27(2), Nello S. S. 2008: The European Union. Economics, Policy and History. McGraw-Hill Higher Education. Posta P. D., Uvalic M., Verdun A. 2009: Globalization, Development and Integration. Palgrave Macmillan.

39 Pukelienė V., Glinskienė R. 2000: Statiškieji ir dinamiškieji efektai muitų sąjungoje ir jų galimų pasekmių prognozės, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą. Socialiniai mokslai 3 (24), Ricardo D. 1821: On the Principles of Political Economy and Taxation. London: John Murray. Rudzkis R., Kvedaras V. 2003: Lietuvos eksporto tendencijos ir ekonometriniai modeliai. Pinigų studijos 4, Snieška V., Baumilienė V., Bernatonytė D., Čiburienė J. ir kt. 2006: Makroekonomika. Kaunas: Technologija, UN Comtrade 2011: Data base: Vijeikis J., Vijeikienė B. 2003: Tarptautinis marketingas. Vilnius: Vilspa. Vilpišauskas R. 2003: Europos Sąjungos vidaus rinka ir Lietuva: integracija ir jos ekonominis poveikis. Vilnius: UAB Eugrimas. Vilpišauskas R. 2004: Tarptautinis konkurencingumas ir Lietuvos eksporto politika. Pinigų studijos 1, Viner J. 1950: The Customs Union Issue. The Carnegie Endowment for International Peace. Vitunskienė V., Serva E. 2005: Atskleistasis santykinis pranašumas Lietuvos pieno sektoriuje. Vagos 68(21), Vitunskienė V., Serva E. 2006: Atskleistasis santykinis pranašumas: teorinis požiūris ir Lietuvos pieno sektoriaus analizė ES-15 atžvilgiu. Ekonomika 73, Wysokińska Z., Witkowska J. 2001: Integracja europejska. Rozwój rynków. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN. World Trade Organisation 2011: About WTO. Accessions, Russian Federation: english/thewto_e/acc_e/a1_russie_e.htm Àãåíòñòâî Ðåñïóáëèêè Êàçàõñòàí ïî ñòàòèñòèêå (Agenstvo...) 2011: Êàçàõñòàí â öèôðàõ. Ñåëüñêîå õîçÿéñòâî. Òîâàðíûå ðûíêè: Äåíèñîâ M. Ñ. (Denisov) 2010: Âëèÿíèå òàìîæåííîãî ñîþçà íà ðàçâèòèå îñîáûõ àãðàðíûõ òåððèòîðèé. Íèêîíîâñêèå òåíèÿ, Êàëèåâ Ã. À. (Kaliev) 2010: Ïðîáëåìû èíòåãðàöèè àãðîïðîìûøëåííîãî ðûíêà ãîñóäàðñòâó àñòíèêîâ òàìîæåííîãî ñîþçà. Êîìèññèÿ Òàìîæåííîãî ñîþçà (Komisija...) 2010: Åäèíûé Òàìîæåííûé òàðèô: Êîçëîâ Ì. Ï. (Kozlov) 2010: Îöåíêà ïîñëåäñòâèé ïðèñîåäèíåíèÿ Ðîññèè ê ÂÒÎ äëÿ àãðîïðîäîâîëüñòâåííîãî ñåêòîðà (ïî ìàòåðèàëàì îïðîñà òîâàðîïðîèçâîäèòåëåé). Íèêîíîâñêèå òåíèÿ, Íàöèîíàëüíûé ñòàòèñòè åñêèé êîìèòåò Ðåñïóáëèêè Áåëàðóñü (Nacionalnyj sta tisti českij...) 2011: Îôèöèàëüíàÿ ñòàòèñòèêà. Ðîäîâûå äàííûå. Ðåñïóáëèêà Âåëàðóñü â öèôðàõ: Ðîññèéñêàÿ Ôåäåðàöèÿ. Ôåäåðàëüíàÿ ñëóæáà ãîñóäàðñòâåííîé ñòàòèñòèêè (Rosijs kaja fe de ra cija...) 2011: Áàçû äàííûõ. Ñåëüñêîå õîçÿéñòâî. Âíåøíÿÿ òîðãîâëÿ: Ñàìñîíîâ Â. Á. (Samsonov) 2010: Àãðàðíàÿ Ðîññèÿ â ñîñòàâå Åâðàçèéñêîãî ýêîíîìè åñêîãî ñîîáùåñòâà. Íèêîíîâñêèå òåíèÿ, J. Droždz, A. Miškinis Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjungos žemės ūkio ir maisto produktų santykinio pranašumo vertinimas 39 Gauta 2011 m. rugsėjo mėn. Priimta spaudai 2011 m. spalio mėn. Summary ASSESSMENT OF COMPARATIVE ADVANTAGE OF AGRICULTURAL AND FOOD PRODUCTS IN THE CUSTOMS UNION BETWEEN RUSSIA, BELARUS AND KAZAKHSTAN Jolanta Droždz, Algirdas Miškinis The establishment of a customs union between Russia, Belarus and Kazakhstan (the RBK Customs Union) in 2010 is one of the most important regional economic alliances for Lithuania. The union between these countries will have a significant impact on Lithuania s agricultural and food exports, as Russia is a major export market for Lithuania s agricultural and food products. The paper examines the theoretical assumptions of regional economic integration, evaluates the potential of the RBK Customs Union in the agricultural sector, assesses the revealed comparative advantage of the agricultural and food sectors in the RBK Customs Union member states and Lithuania, and measures the possible impact of the RBK Customs Union on Lithuanian agricultural and food exports. The research also provides insights for the Lithuanian producers of agricultural and food products.

40 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos teorija ir praktika 40 A review of the scientific literature implied the main conditions for regional economic integration. The methods of deduction, comparative analysis, historical comparison and statistical analysis were applied to assess the RBK Customs Union member states economic situation, potential of the agricultural sector, and possible impact on Lithuania s agricultural and food export. Thus, the international competitiveness of the RBK Customs Union member states in the agricultural and food sectors was measured using the RCA index (Index of Revealed Comparative Advantage). Trade data from the UN Comtrade database was used for the RCA index calculations. According to the twodigit Combined Nomenclature, all agricultural and food groups (01-24) were chosen for the analysis during the selected period (the years ), the decade after the Russian financial crisis. The RCA index was calculated separately for Russian, Belarus and Kazakhstan agricultural and food products as well as for the whole RBK Customs Union as if the countries had already been functioning under a Customs Union agreement during the entire period. Lithuania s RCA index for agricultural and food products was calculated in order to examine the level of competitiveness of Lithuanian products, and to compare the results with the RBK Customs Union member states. The RBK Customs Union member states have little comparative advantage in their agricultural and food products. The analyzed Union has only a small comparative advantage in the fish, grain and milling product sectors. Russia seeks to improve its food provision levels through imports from the other countries of the RBK Customs Union. In this context, Lithuanian agricultural producers will compete with cheaper Belarus dairy and meat production and flour from Kazakhstan. The establishment of the RBK Customs Union has allowed harmonizing the basic regulatory instruments of foreign trade between the member states. The common import tariff was based on Russian import duties. Mainly mixed import tariffs were applied to agricultural and food products. The analysis has shown that changes in the trading conditions will affect Lithuanian exporters. The main Lithuanian products on the Russian market are dairy products, mainly cheese and curd. More differentiated higher duties were applied to those products, but this will have little effect on Lithuanian exports, while exports of live pigs will be aggravated, however this will encourage the export of meat products. The Lithuanian producers position on the Belarus market has been varying considerab ly because of a difficult entry into the market and the potential of Belarus agricultural production. Belarus is an important re-export market for Lithuanian fruit and food industry residues, as well as waste and animal feed. Cereal exports to this country have dropped significantly since Lithuania has to regain its position in the export of crops, and to expand the variety of its food exports. The relationship of trade in agricultural products between Lithuania and Kazakhstan is not well developed. The potential of many Lithuanian agricultural and food products allows increasing exports between these two countries. Kazakhstan is only self-sufficient in grains and flour. The establishment of the RBK Customs Union provides preconditions for Lithuanian exporters to expand their export markets to Kazakhstan, especially if selfsufficiency in meat and dairy products remains low. Producers of agricultural and food products should focus on better product quality and exports of higher value-added products. Much more effort has to be made in the promotion of Lithuanian products on RBK Customs Union markets. Lithuanian producers of agricultural and food products have a well-developed infrastructure, favourable climatic conditions for the development of animal husbandry, and have made substantial investments in the processing sector. These advantages help strengthen the Lithuanian exporters positions on world markets.

41 AMATŲ KLAUSIMAS LIETUVOS TARPUKARIO SPAUDOJE Regina Paliulytė Vilniaus universitetas Saulėtekio al Vilnius El. p. Erstida Ulvidienė Vilniaus universitetas Saulėtekio al Vilnius El. p. erstida.ulvidiene@gmail.com Remiantis šviesios atminties mokslininko doc. dr. V. Lukoševičiaus surinkta medžiaga, kitų ekonomistų atliktais tyrimais ir tarpukario publicistų teorinėmis įžvalgomis, straipsnyje aptariamas amatų klausimas kaip ekonominės minties objektas. Susipažinus su šio klausimo analizės aplinkybėmis, daromos išvados, pirma, kad su amatais buvo siejami procesai, kurie buvo svarbūs lietuvių tautos virsmui nacija, visuomenės vidurinio sluoksnio formavimuisi, valstybės modelio pasirinkimui, antra, kad Lietuvos tarpukario spaudoje daug dėmesio buvo skiriama amatams, siekiant pripažinti juos ūkio plėtros veiksniu, tai pat įrodyti visuomenei, jog ši veiklos sritis yra daugiau nei ekonominis visuomenės variklis. Pagrindiniai žodžiai: amatų įmonė, verslas, Lietuvių verslininkų sąjunga, kapitalų reforma. R. Paliulytė, E. Ulvidienė Amatų klausimas Lietuvos tarpukario spaudoje 41 Įvadas Istorija parodė, kad stambioji fabrikinė gamyba nepanaikino individualios, savarankiškos veiklos, vadinasi, ir amatininkystės. Amatų problemos, gvildentos tarpukario Lietuvoje (santykiai su pramone, amatų vaidmuo formuojant visuomenės vidurinį sluoksnį, sociokultūrinė įtaka, amatų integracijos į politinę sistemą galimybės, amatų sąjungų ideologija ir interesų strategija), nepraranda aktualumo ir šiuo laikmečiu. Siekiant kuo efektyviau panaudoti išteklius, būtina skatinti įvairių individualios veiklos formų, tarp jų ir amatų, plėtrą. Europos Sąjunga skiria didelį dėmesį kaimo vietovių konkurencingumo didinimui, o viena iš svarbiausių jo didinimo priemonių yra amatų plėtotė. Efektyvus išteklių panaudojimas globalios konkurencijos sąlygomis verčia gamintojus taikyti užimtumo formas, individualizuojančias veiklą. Veiklos individualizavimas mažina sandorių sąnaudas. Daug veiklos sričių išimama iš stambių verslų ir perduodama individualios, savarankiškos veiklos atstovams. Dėl to didėja savarankiškai dirbančiųjų, taip pat ir amatininkų veiklos paklausa. Be to, plėtojantis interaktyvioms technologijoms, gamintojai ir paslaugų teikėjai gali labiau atsižvelgti į vartotojų norus, pageidavimus ir pirmenybes. Vartojimui tampant vis labiau individualizuotam, sukuriama erdvė individualiai, savarankiškai veiklai. Šios veiklos produktų paklausos didėjimui svarbi laisvalaikio sektoriaus plėtra. Amatininkystės, kaip vienos iš savarankiškos veiklos sričių, svarba didėja ekonominių sunkmečių laikotarpiais. Amatų įmonių prisitaikymo galimybių ir jų atsparumo ekonominio aktyvumo svyravimams analizė tampa mokslinių tyrimų objektu, svarbos nepraranda istorinis amatų nagrinėjimas. Iš istorijos mokytis, rašė Vincentas Lukoševičius (1995: 5), niekada nevėlu. Tuo labiau kad istorija kartojasi. Ir mūsų dienomis, nustatant ekonominę politiką, sprendžiant bet kokią ekonomikos problemą, pravartu žinoti, kaip panašiais atvejais buvo daroma praeityje. Regina Paliulytė docentė, socialinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Teorinės ekonomikos katedra. Veiklos sritys: socialinis rinkos ūkis, stabilizavimo politika, ekonominio aktyvumo svyravimai. Erstida Ulvidienė socialinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Teorinės ekonomikos katedra. Veiklos sritys: ekonominės minties istorija, užimtumo politika, bendroji pusiausvyra.

42 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos istorija 42 * Aušra visuomeninis poli ti nis ir literatūrinis laikraštis, leis tas m. Ragainėje ir Tilžėje. Šviesa katalikiškos pakraipos mėnraštis, ėjęs m. ir m. Tilžėje. ** Verslas Lietuvių pre kybininkų, pramoninkų ir amatininkų sąjungos leistas ( ) laikraštis. Amatininkas nuo 1934 m. leistas Verslo savaitinis prie das; nuo 1937 m. buvo leidžiamas kaip savarankiškas žurnalas (2 k. per mėn.). *** Varpas literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, ėjęs m. Ragainėje ir Tilžėje. ****Vėliau buvo pradėtas vartoti trumpesnis šios sąjungos pavadinimas Lietuvių verslininkų sąjunga. Literatūroje ji dažniausiai vadinta Verslininkų sąjunga (Lukoševičius 2008a). Šiame straipsnyje nagrinėjamas amatų klausimas Lietuvos tarpukario spaudoje. Straipsnio tikslas remiantis ekonomistų darbais, straipsniais periodikoje, V. Lukoševičiaus rankraščiuose pateikta medžiaga, aptarti amatų plėtros svarbą tarpukario Lietuvoje. Šiuo tikslu pristatomos tarpukariu Lietuvoje vykusios diskusijos dėl amatų sampratos ir jų visuomeninio reikšmingumo, apibendrinamos to laikotarpio literatūroje pareikštos nuomonės dėl lietuviškų amatų plėtros, savarankiškumo ir konkurencingumo. Amatų klausimas Lietuvoje buvo keliamas kartu su liberaliomis idėjomis, kurios pradėjo plisti XVI XVII a. Suintensyvėjus liberalizmo minties raiškai XIX a. pabaigoje, pasirodžius pirmiesiems lietuviškiems laikraščiams, buvo pradėta skelbti lietuviškos prekybos, pramonės ir amatų nuostata. Ši nuostata paskatino kurti teorinius darbus. Tarpukario ekonomistai Petras Šalčius (1932), Albinas Rimka (1915), Kazys Sruoga (1936) ir kiti, remdamiesi užsienio šalių autoriais (vokiečių istorine mokykla, katedriniais socialistais ir kt.), pateikė įžvalgų svarbiais ūkio plėtros klausimais. Daug dėmesio buvo skirta to meto šalies gamybinio pajėgumo didinimo, savos pramonės, prekybos ir lietuviškų amatų plėtojimo problemoms. Teorinio pobūdžio darbais buvo grindžiamos politinių partijų programos, argumentuojami kai kurių visuomenės veikėjų pasisakymai. Be to, teorijos ir koncepcijos turėjo pragmatinį tikslą. Jomis buvo siekiama laimėti lietuviškos visuomenės palankumą savarankiškai veiklai, prekybai, amatams, verslui. Šiam tikslui buvo pasitelkta periodinė spauda. Straipsniai tarpukario spaudoje atspindėjo ne tik tam laikmečiui būdingas teorines įžvalgas, bet ir visuomenės reakciją į jas. Todėl Lietuvos tarpukario ekonominės minties istorijos tyrėjų dėmesys krypo į tokius periodinius leidinius, kaip Aušra ir Šviesa *, Verslas ir Amatininkas **, Varpas *** ir kt. P. Šalčius (1991: 554) nurodo, kad šiuose spaudiniuose be pirmojo to laiko ekonominės minties pasireiškimo, randame tą, ko nerasime dideliuose ekonominių dalykų raštuose su daugybe skaitmenų ir teoriškų išvedžiojimų, būtent gyvą, prasiskverbiantį tų laikų Lietuvos ūkio pulsą. Aušrininkai ir šviesininkai kėlė opias Lietuvos ūkio problemas, tačiau didžiausias jų nuopelnas, anot V. Lukoševičiaus (1995: 467), yra tas, kad būtent jie pradėjo skelbti nuostatą dėl tautinio atgimimo sutelkiant ne tik žemę, bet ir kitus ekonominius svertus lietuvių rankose. Idėja, kad tik prekyba, pramonė ir amatai gali aukščiau pakelti tautą tarp kitų šalių, atsiradusi baigiantis viduramžiams, kartu su tautos kaip tam tikro vieneto interesais (Šalčius 1991: 580), rado atgarsį Lietuvos visuomenės veikėjų ir ekonomistų širdyse. Pirmuosius teorinio pobūdžio straipsnius, kuriuose keliamas lietuviškos prekybos, pramonės ir amatų klausimas, Šviesoje pateikė profesorius P. Liūtas Petras Leonas. Pabrėždamas P. Leono išsakytų minčių svarbą, P. Šalčius (1991: 562) rašė: Prie to, kas buvo P. Liūto straipsnyje pasakyta, tais klausimais nieko daugiau nepasakė ir po Šviesos ėjusieji Ūkininkas, Varpas ir kiti, ypač taip plačiai paisant realinių Lietuvos ūkio sąlygų. Nors aušrininkų ir šviesininkų įtaka ekonominiam Lietuvos gyvenimui nebuvo didelė, tačiau lietuviškos prekybos, pramonės bei amatų propagavimas paskatino vieną kitą lietuvį griebtis prekybos, kurti bendroves (Šalčius 1991: 580). Iš Lietuvos tarpukario ekonomistų daugiausia dėmesio amatams skyrė K. Sruoga. Sekdamas vokiečių autoriais (W. Sombart, K. Bücher ir kt.), knygelėje Amatų klausimas Lietuvoje jis nagrinėjo amatų gyvybingumo veiksnius ir jų vaidmenį kuriant savąją pramonę. Autorius akcentavo amatų ištyrimo problemą nurodydamas, kad mes neturime ne tik platesnių studijų atskiroms amatų šakoms, bet ir bendroji amatų statistika yra labai kukli, kad Lietuvos statistikos metraštis pateikiąs duomenų tik bendrai apie pramonės įmones, o specialiai apie amatus jokių (Sruoga 1936: 35). Amatų ištyrimo problemą nurodė ir Jonas Vaidotas (1938): Pavarčius įvairių krypčių dienraščius ir žurnalus per nepriklausomybės dvidešimtmetį galima rasti medžiagos apie žemės ūkio, pramonės, prekybos, susisiekimo, finansų, kooperacijos, meno, literatūros pasiekimus, tačiau apie amatus, deja, niekas neprisiminė. Atrodo, kad amatai mūsų nepriklausomybės gyvenime nesuvaidino jokio vaidmens, jie yra nereikšmingi ir todėl neverta apie juos kalbėti. O vis dėlto taip nėra. Lietuvių prekybininkų, pramoninkų ir amatininkų sąjungos**** savaitiniame laikraštyje Verslas ir jo priede Amatininkas straipsnius aktualiais amatų klausimais rašė Zigmas Andriūnas, Jonas Vaidotas, Juozas Miknevičius, Algirdas Gražutis, Juozas Tamulevičius ir kiti tarpukario publicistai. Prie amatų klausimo tarpukario Lietuvoje buvo ne kartą sugrįžta

43 *Juose išsamiai aptariamos tiek tarpukario Lietuvos ekonomistų (A. Rimkos, P. Šalčiaus, F. Kemėšio, V. Kvieskos ir kt.), tiek ir antrosios profesionalių šalies ekonomistų kartos atstovų (D. Cesevičiaus, K. Sruogos, G. Valančiaus ir kt.) pažiūros tuo metu aktualiais ekonomikos mokslo klausimais. **Tarpukario periodinėje spaudoje atsispindėjo visuomenės nuotaikos ir nuomonės, kurias vyriausybei perteikdavo partijos, susibūrusios apie atitinkamos krypties laikraščius (Cesevičius 1995: 126). ir sovietmečiu. Kazimiero Meškausko ir bendraautorių (Meškauskas ir kt. 1976) parengtoje monografijoje apie Lietuvos pramonę iki 1940 m. atkreipiamas dėmesys į amatų svarbą plėtojant pramonę ir kartu rinkos santykius. Amatininkų rengimo klausimas nagrinėjamas pedagogo Arnoldo Endzino (1974) studijoje apie specialiojo mokslo raidą Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo. Domo Cesevičiaus 1965 m. parašytame (1995 m. išleistame) darbe Lietuvos ekonominė politika metais analizuojamas industrinis fonas, kuriame vystėsi Lietuvos pramonė ir amatai. Tarpukario ekonomistų pradėtus amatų tyrimus tęsė šviesios atminties mokslininkas doc. dr. V. Lukoševičius ( ). Savo knygose ir straipsniuose apibendrinęs tarpukario ekonomistų mokslinį palikimą ekonominės minties srityje*, docentas paskatino šių dienų mokslininkus gvildenti metodologines ūkio mokslo problemas nepamirštant istorinio palikimo, atsižvelgiant į tarpukaryje siūlytus socialinio ir ekonominio gyvenimo problemų sprendimo būdus. Monografijoje Liberalizmo raida Lietuvoje XIX a. pab m. V. Lukoševičius (1995: 6) nurodė, kad ekonominė mintis neapsiriboja vien ekonominėmis teorijomis ar koncepcijomis, kad ji apima ūkinių reiškinių ir procesų bet kokia forma atsi spindėjimą žmogaus sąmonėje. Remdamasis tokia ekonominės min ties samprata, V. Lukoševičius, analizuodamas liberalių idėjų raidą bei politinių partijų programas ir visuomenės veikėjų pažiūras, daug dėmesio skyrė tarpukario spaudinių atgarsių visuomenėje analizei**. Po monografijos paskelbimo mokslininkas toliau tęsė tarpukaryje gvildentų problemų tyrimus, tuo tikslu nuodugniai nagrinėjo publicistinę medžiagą, atspindėjusią visuomenės nuotaikas, reakciją į to laikmečio socialines ir ekonomines aktualijas. Vienu iš svarbių V. Lukoševičiaus analizės objektų tapo lietuviški amatai. Gilindamasis į XIX a. pabaigoje susiformavusią nuostatą, kad ne tik žemė, bet ir kiti ekonominiai svertai turi telktis lietuvių rankose, kad lietuviams būtina imtis prekybos, amatų, steigti kooperatyvus, kredito organizacijas (Lukoševičius 1995: 467), mokslininkas sukaupė medžiagą, kurią ne visą spėta publikuoti. Rankraščiuose Verslas ir santykiai tarp lietuvių ir kitataučių Lietuvos piliečių tarpukariu, Amatai ir jų aktualijos Lietuvoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, Lietuvių verslininkų sąjungos veikėjai apie verslų ir miestų atlietuvinimą (Lukoševičius 2008b, c, d) liko tyrimai, kurie, perfrazuojant šviesios atminties mokslininką, yra tarsi dar keli upeliai, subėgantys į upę liberalizmo raidą (Lukoševičius 1995: 468). Rankraštiniuose straipsniuose pateikiama diskusijų lietuviškų amatų klausimu, analizuojami procesai, susiję su lietuvių tautos virsmu nacija, visuomenės vidurinio sluoksnio formavimuisi, valstybės modelio pasirinkimu. Viename iš savo rankraščių V. Lukoševičius (2008b) atkreipia dėmesį į tai, kad dabartiniu metu apie amatus ir jų problemas visai nėra diskutuojama, kitaip nei tarpukario laikotarpiu, kad niekas ir dabar gerai nežino, kas yra amatas ir ką reikia laikyti amatininku, kiek amatininkų yra, kokią visuomeninio produkto dalį jie sukuria ir t. t. Šių dienų mokslinių tyrimų objektas yra daugiausia tradiciniaiamatai (Aleksandravičius ir kt. 2004; Atkočiūnienė ir kt. 2008; Ribašauskienė 2008). Jie plačiai pristatomi turizmui skirtoje literatūroje (Vainienė 2000; Ramanauskienė 2007). Istoriniuose ir ekonominiuose tyrimuose dažniausiai akcentuojamas tautinis amatų aspektas (Šatavičiūtė 2008), išsamiai nagrinėjami XIX XX a. sandūros kaimo amatai (Milius 1993), Vilniaus fabrikinė ir amatų pramonė (Merkys 1958), amatų būklė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regionuose (Meilius 1993). Nors Lietuvos socialinės ekonominės minties klausimai aptariami ir istorinėje, ir kitokioje literatūroje, tačiau praėjus daugiau nei 15 metų po V. Lukoševičiaus Liberalizmo raidos Lietuvoje pasirodymo šiai temai skirtų platesnių specialių studijų, parašytų pačių ekonomistų, neatsirado. Šį straipsnį sudaro dvi dalys: pirmoje pristatomos tarpukariu vykusios diskusijos dėl amatų sampratos, jų visuomeninio reikšmingumo, antroje apibendrinami to meto spaudiniuose aptarti pasiūlymai dėl lietuviškų amatų plėtros ir konkurencingumo. 1. Amatų ir jų visuomeninio reikšmingumo samprata tarpukario Lietuvoje Tarpukario ekonomistų darbuose, publicistų straipsniuose amatai nagrinėjami šalies gamybinio pajėgumo ir lietuviško verslo konkurencingumo, rinkos santykių ir visuomenės R. Paliulytė, E. Ulvidienė Amatų klausimas Lietuvos tarpukario spaudoje 43

44 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos istorija 44 vidurinio sluoksnio formavimosi, prielaidų tautinei valstybei susikurti susidarymo kontekste. Nuo XIX a. pabaigos pradėta skelbti nuostata, kad tautinis atgimimas, tautos virsmas nacija įmanomas tik sutelkus visus ekonominius svertus lietuvių rankose, paskatino, anot V. Lukoševičiaus (1995), atsiradimą mokslinių darbų, kuriuose pateikiama teorinių įžvalgų dėl visuomenės raidos. Pirmuosius lietuvių atgimimo spaudoje teorinio pobūdžio straipsnius ekonominiais ir socialiniais klausimais pateikė P. Leonas. Straipsnyje Keli žodžiai apie prekystę (kupčystę) ir amatus jis rašė: Nei viena tauta, nei viena viešpatystė (valstija) nesurinko sau didelių turtų, apdirbdama tiktai žemę. Tos viešpatystės, kurių gyventojai ne tiktai apdirbinėja lauką, bet ir užsiima prekyste ir visokiais amatais, turtingesnės už tas, kurios vien tik apdirbinėja žemę, ten gi, kur prekystė, fabrikai ir amatai išsiplatinę, žmonės turi daugiau turtų (Leonas 1887 : 34). V. Lukoševičius atkreipė dėmesį į tai, kad tarpukario ekonomistų (pvz., A. Rimkos) pažiūroms būdinga gamybinių jėgų koncepcija. Anot A. Rimkos (1915: 11), žmonių kultūros, mokslo ir technikos išsiplėtojimo laipsnis lemia visuomeninius reiškinius; savojo krašto žalioji medžiaga ir gamtos turtai turi būti tinkamoj proporcijoj su kultūros ir pramonės išsiplėtojimo laipsniu. Siekiant didesnio šalies gamybinio pajėgumo, rūpinantis lietuviškos pramonės plėtra, daug dėmesio tarpukario spaudoje buvo skiriama amatų klausimui. Aktuali savosios pramonės problema, anot K. Sruogos (1936: 31), didele dalimi yra mūsų amatų problema ; moderniai tvarkomas amatų ūkis ne tik kuria pramonei reikalingus kapitalus, bet ir ugdo savajai pramonei valdyti išmokslintus, savo krašto sąlygas gerai pažįstančius pramonės vyrus. Kaip pavyzdį K. Sruoga nurodė daugiausia užsienio lietuvių nedėkingą bandymą pirmaisiais nepriklausomo gyvenimo metais kurti Lietuvoje stambias pramonės įmones. Nors kapitalo buvo sukaupta, tačiau trūko mokėjimo vadovauti įmonėms, nesugebėta pažinti vietos sąlygų, prie jų prisiderinti ir jose dirbti. Amatų įmonių išlikimo, savarankiškumo klausimas, kurį P. Šalčius (1991: 560) apibūdina kaip daugiau teoriškai įdomų, gvildenamas tarpukario spaudoje siekiant atskleisti pramonės ir amatų įmonių tarpusavio sąsajas, apibrėžti amatų visuomeninį reikšmingumą. Amatininko puslapiuose, rašo V. Lukoševičius (2008b), buvo siekiama paaiškinti, kas yra amatas, koks jo vaidmuo, kodėl amatai neišnyko, kaip kai kas pranašavo, ir nematyti jų išnykimo ateityje priežasčių. Kazimieras Paltarokas (1921), Zigmas And riūnas (1935), Kazys Sruoga (1936), pramonės plėtrą įvardydami kaip vieną iš svarbiausių amatininkų klausimo priežasčių, pateikė teorinio pobūdžio svarstymų. K. Sruoga (1936) nurodė, kad amatų klausimas yra sukėlęs nemažai ginčų ir literatūroje, ir vykdant ūkio politiką. Pavyzdžiui, vokiečių ekonomistas Karl Bücher vadovavo mokslinei institucijai, kuriai buvo keliama užduotis ištirti amatininkų padėtį Vokietijoje ir atsakyti į klausimą, ar jie pajėgūs konkuruoti su fabrikais. Atsakymas buvo pesimistinis: amatai pasmerkti vegetuoti ir žlugti. Pasak K. Sruogos (1936), darant tokią išvadą, vadovautasi mintimi, kad amatų įmonės, kaip ir viduramžiais, gali būti tik mažos, dažniausiai teturinčios vieną darbininką, todėl nepajėgios konkuruoti su didžiuliais fabrikais. K. Sruoga, siekdamas įrodyti amatų gyvybingumą plėtojantis pramonei, daug dėmesio skyrė amato sampratos atskleidimui. Amatų problema itin aktuali buvo būtent tarpukario Lietuvoje, nes to meto valdžia, anot K. Sruogos, vykdydama socialinę ekonominę politiką, nematė skirtumo tarp pramonės įmonės (fabriko) ir amatų įmonės; visuomenėje buvo susiformavusi nuomonė, kad amatai yra pramonės užuomazga, tam tikra pramonės augimo stadija. Bene svarbiausia tema, kuria daug rašyta Amatininko žurnale, anot V. Lukoševičiaus (2008b), buvo skirtumo tarp pramonės įmonės ar fabriko ir amatų įmonės išryškinimas. Fabriko ir amatų įmonės skirtumų nustatymo klausimas Lietuvoje ypač aktualus tapo 1933 m. Vyriausybei paskelbus Pramonės darbininkų samdos įstatymą. Juo remiantis, 1934 m. buvo priimtas kitas įstatymas, kuriuo amatų įmonės buvo prilygintos pramonės įmonėms. Prie fabrikų buvo priskirtos įmonės, kuriose naudojamas samdomas darbas ir veikia bent viena nors ir rankomis sukama mašina, taip pat tokios, kuriose jei ir nenaudojamos mašinos, tai bent yra ne mažiau kaip du samdomieji darbininkai (Lietuvių amatininkų ). Šiuo įstatymu amatininkai, kaip ir pramonės įmonių savininkai, buvo įpareigojami darbininkams įvesti 48 valandų darbo savaitę, duoti 10 dienų mokamų metinių atostogų, pašaukus bet kurį samdinį karinių pratimų atlikti, jo uždarbį per pusę

45 *Amatų darbininkų samdos įstatymo projektą, kuriame nurodytos specialios amato mokinių samdos taisyklės, besiskiriančios nuo pramonės darbininkų samdos taisyklių, buvo parengęs J. Miknevičius (1937). **Centrinio statistikos biuro leistame Statistikos metraštyje pramonės įmonės, pradedant XX a. 4-uoju dešimtmečiu, grupuojamos pagal jų išpirktus patentus: įmonės, kuriose dirba 2 4 samdomi asmenys, išperka aštuntos rūšies patentą; įmonės, kurios neturi mechaninės jėgos ir kuriose dirba 5 9 asmenys, arba įmonės, kurios naudojasi mechanine jėga ir kuriose dirba 5 7 samdomi asmenys, išperka septintos rūšies patentą, ir t. t. Nuo 1935 m. buvo įvesta ir devinta kategorija, jai priskirtos įmonės, kuriose dirbo savininkas su savo šeimos nariais. Joms nereikėjo pirkti patento. Be to, aštunta kategorija buvo išplėsta, jai buvo priskirtos ir įmonės su vienu samdomu darbininku. ***Amatu vadinamas tam tikras ūkinis, dažniausiai medžiagos apdirbimo įvairus aukštos kvalifikacijos darbas, kurį galima atlikti tik įgijus ilgametį, aiškiai nustatytą išsimokslinimą. Būtent profesija sudaro amatininko darbo ir gyvenimo pagrindą. Amatas yra profesija, kaip gydytojo, advokato ar kuri kita (Sruoga 1936: 20). pinigais ir natūra išmokėti šeimai ir t. t. (P. Bg. 1934). Dėl šio suvaržymo ir kitų įpareigojimų amatininkų sluoksniui kilo išnykimo grėsmė, apie tai buvo plačiai rašoma spaudoje. Straipsniuose buvo pabrėžiama, kad šis įstatymas tiesiog žlugdo amatininkus, kad vos vegetuojantiems amatininkams kelti tokius pat reikalavimus kaip ir didžiuliams fabrikams esanti didelė neteisybė, kad amatų įmonių socialinėms pareigoms nustatyti turėtų būti išleistas atskiras įstatymas (Gražutis 1936a, b, c; Širvydas 1940). Esant tokiai padėčiai, kai įstatymu amatų įmonės buvo prilygintos pramonės įmonėms, Lietuvių verslininkų sąjunga inicijavo memorandumą, kuriame siekė įrodyti vienų ir kitų įmonių sulyginimo nepagrįstumą. Memorandume buvo pateiti tokie reikalavimai: 1) amatų dirbtuvėmis laikyti tokias įmones, kuriose dirba iki 10 samdomų darbininkų ir darbas atliekamas rankomis arba mašinomis; 2) įsakyti amatų dirbtuvėms pramonės darbininkų samdos įstatymo netaikyti*; 3) pasirūpinti amatų dirbtuvėms išleisti atskirus mokesčių, samdos ir kitokius įstatymus (Lietuvių amatininkų ). Nors į memorandumą nebuvo teigiamai reaguota, Lietuvių verslininkų sąjungos vadovybė, amatininkų atstovai, ekonomistai toliau kėlė amatų Lietuvoje klausimą, aptarinėjo jų reikšmę tautos ūkiui ir apskritai visuomenei, stengėsi išryškinti svarbą. K. Sruoga, pasiremdamas statistikos duomenimis** apie aštuntos kategorijos įmonių skaičių, padarė išvadą, kad šiai kategorijai priklausančios įmonės yra amatų įmonės, jos XX a. 4-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje sudarė apie procentus visų pramonės įmonių, jose dirbo apie trečdalis visų pramonės darbininkų. Turėdamas tai galvoje, K. Sruoga (1936: 38) rašė: Tad iš šitų, kad ir netobulų, statistikos skaičių galima spręsti, kad amatų ūkis sudaro tokią mūsų viso tautos ūkio dalį, kuriai yra visiško pagrindo daug daugiau dėmesio ir susirūpinimo kreipti, negu tatai iki šio laiko buvo daryta. Nuolat akcentuodamas amatų svarbą, K. Sruoga pateikė teorinio pobūdžio svarstymų, kodėl amatų įmonės negalima tapatinti su smulkia pramonės įmone. Jis siūlė skirti amatą kaip profesiją*** ir amatą kaip tam tikrą įmonės formą. Amatų įmonė, anot K. Sruogos (1936: 30), yra tokia įmonė, kur dirba amatininkai, suprantantys visą gamybos eigą ir gebantys atlikti bet kuriuos su gamyba susijusius darbus. Svarbus amatų įmonės skirtumas nuo pramonės įmonės esąs tai, kad amatininkas ir pats dirba, ir dar moko dirbti kitą darbininką (amato mokinį). Anot autoriaus, amatų įmonė nebūtinai turi būti maža, ji gali virsti stambesne ar net stambia įmone, nenustodama savo amatinio pobūdžio ; be to, tam tikras darbo pasidalijimas taip pat dar nepakeičia amato įmonės pobūdžio (Sruoga 1936: 30). Apie mašinų naudojimo galimybę dar XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje užsiminė K. Paltarokas (1921: 252): Amatninkais platesne to žodžio reikšme vadiname visus tuos, kurių pašaukimas perdirbinėti savo rankomis, nors ir ne visai be mašinos pagalbos, žaliadaikčius, teikiamus gamtos, ir padaryti juos tinkamus žmonių reikalams. Mašinų naudojimo galimybę nurodo ir K. Sruoga, tačiau jis pažymi, kad gaminių kokybė amatų įmonėje priklauso ne nuo mašinų, o nuo amatininkų išsilavinimo ir sugebėjimų. Pabrėždamas tai, kad amatininkas gamina, atsižvelgdamas į gyventojų individualius poreikius pagal vartotojų pageidavimus ir nurodymus, K. Sruoga (1936: 28) daro išvadą, kad individualaus skoningo darbo srityje amatininkas negali būti išstumtas, kad amatininko kūryba yra pageidautinas žmonijos civilizacijos ir kultūros įnašas. K. Sruoga (1936: 22) atkreipia dėmesį į tai, kad toli gražu ne visada fabrikas ar mašina gali pagaminti pigiau negu amatininkas, kad yra amatų, kurių jokia mašina, joks fabrikas vietoj amatininko atlikti negali. Amatai puoselėja tautiškumą, kultūrą ir tradicijas, atlieka socializacijos funkciją; jie geba prisitaikyti prie pasikeitusių ekonominių ir techninių sąlygų, didina ūkio atsparumą, padeda spręsti socialinį klausimą (Sruoga 1936: 35). Amatininkas geriau negu kas kitas gali objektyviai įvertinti kapitalistų ir darbininkų interesus ir padėti valstybei į juos atsižvelgti (Sruoga 1936: 36). Apie amatų išlikimą, jų visuomeninį reikšmingumą rašė ir kiti tarpukario publicistai (Andriūnas 1935; Gražutis 1936b; Tautvaiša 1937; Vaidotas 1938). Spaudoje buvo nuolat akcentuojama, kad amatai ne tik kuria produktą, kuris tenkina valstybės, tautos bei atskiro piliečio poreikius (Vaidotas 1938), bet ir užtikrina racionalumo (ekonomiškumo) principą, ugdo savarankiškumą kaip didžiąją vertybę, kaip kiekvienos valstybinės tvarkos pastovumo garantiją (Gražutis 1936b), formuoja vidutiniai pasiturinčiųjų miestelėnų R. Paliulytė, E. Ulvidienė Amatų klausimas Lietuvos tarpukario spaudoje 45

46 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos istorija 46 luomą, kuris sudaro stipriausią valstybės atramą (Sruoga 1936: 45). Vidutinio (vidurinio), arba miestiečių, luomo kūrimas reiškė savos, tautinės buržuazijos atsiradimą, o kartu ir ekonominės laisvės įgyvendinimą. Tik per sveiką lietuvišką buržuaziją, rašė K. Mačernis (1938), mes galėsime ekonomiškai tapti laisvi. Su miestelėnų sluoksnio tvirtėjimu tarpukario Lietuvoje buvo siejamas amatininkų kelias į pramonę ir prekybą. Kai šį sluoksnį sudarys ne tik paprasti viešųjų darbų ar fabrikų darbininkai, bet ir kvalifikuoti, mažiau ar daugiau pasiturį, pakankamai išsilavinę amatininkai, rašė K. Sruoga (1936: 47), tada iš amatininko atsiras kelias į pramoninkus ir prekybininkus. Susikūrus lietuvių miestelėnų sluoksniui, anot Z. Andriūno (1935), ims kilti lietuvių kultūra, suklestės menas, literatūra ir spauda. Pabrėždami amatų visuomeninį reikšmingumą, tarpukario publicistai vykdė svarbią to laikmečio užduotį siekė laimėti lietuviškos visuomenės palankumą savarankiškai veiklai, prekybai, amatams, verslui, įveikti Lietuvoje nuo seno susiformavusį neigiamą požiūrį į prekybą, amatus ir kitus verslus (Lukoševičius 2008a). Tarpukario spaudoje buvo rašoma, kad amatininkai buvo visų ujami ir traktuojami kaip nekultūringiausias elementas, kad amatininko vardas net paniekos bei koliojimosi žodžiu buvo virtęs (Vaidotas 1938). Lietuviškos visuomenės nepalankumas prekybininkams, verslininkams ir amatininkams, nepasitikėjimas savaisiais trukdė lietuviškų amatų plėtrai. Lietuviškam verslui įsitvirtinti nebuvo palanki ir vyriausybės vykdoma politika. D. Cesevičius, analizuodamas Lietuvos ekonominę politiką m., rašė, kad valstybė rūpinosi tik agrarine pramone, ją globojo, skatino ir siekė, kad ji išliktų lietuvių rankose. Neagrarinei pramonei buvo leidžiama laisvai plėtotis pagal rinkos dėsnius. Šią valstybės politiką, anot D. Cesevičiaus (1995: 35), lėmė tarpukariu vyravusi nuostata, kad per lietuviškos agrarinės pramonės sustiprėjimą bus galima užvaldyti ir nelietuvišką pramonę, prekybą ir kitas ekonomikos šakas. Esant neutraliai vyriausybės pozicijai, neigiamai plačiosios visuomenės nuostatai lietuviško verslo atžvilgiu, tarpukario spaudoje prasidėjo diskusija lietuvių dalies versluose klausimu. Šis klausimas, anot V. Lukoševičiaus (2008a), buvo bene svarbiausia priežastis, paskatinusi susikurti Lietuvių verslininkų sąjungą instituciją, kuriai atiteko svarbus vaidmuo plėtojant amatus tarpukario Lietuvoje. Lietuvių verslininkų sąjunga kaip privati organizacija, neturėdama ekonominių resursų, per spaudą ir organizacine veikla užsiiminėjo daugiausia propagandos bei moralinio amatininkų ugdymo darbu, kuris darė įtaką ir platesniems visuomenės sluoksniams (Kaip paspartinti ). Pagrindinis įsikūrusios Lietuvių verslininkų sąjungos tikslas buvo agituoti lietuvius eiti į prekybą bei pramonę ir kitas pelningas sritis, kad tokiu būdu būtų suformuotas vidurinysis visuomenės sluoksnis (lietuviškoji buržuazija), kuris dominuotų versluose ir kartu miestuose (Lukoševičius 2008a: 70). Lietuvių verslininkų sąjunga deklaravo siekį, jog lietuvių dalis versluose (prekyboje, pramonėje ir amatuose) sudarytų apie 85 procentus, t. y. maždaug tiek, kiek sudaro lietuviai bendro Lietuvos gyventojų skaičiaus. Įvertindamas Lietuvių verslininkų sąjungos indėlį, V. Lukoševičius pažymi, kad ši sąjunga ne tik sužadino lietuvių visuomenės ambicijas nesitenkinti vien žemės ūkiu, bet ir nurodė metodus, kuriuos naudojant buvo galima pakeisti susidariusią nenormalią padėtį, padidinti lietuviško verslo konkurencingumą. Lietuviško verslo konkurencingumo, miestų atlietuvinimo kontekste plačiai atsispindėjo ir amatų plėtros problemos. 2. Lietuviškų amatų plėtros klausimas tarpukario spaudoje Lietuviškos pramonės, prekybos ir amatų plėtros klausimu tarpukario spaudoje buvo matyti dvi pozicijos: 1) siekis atlietuvinti verslus, sustiprinti lietuviškąjį elementą miestuose per konkurenciją, per pozityvų darbą (Lietuviai ); 2) reikalavimas įgyvendinti šį siekį griežtomis ir net drastiškomis priemonėmis, vyriausybei priimant vienokius ar kitokius įstatymus, palankius lietuviškai pramonei, prekybai ir amatams (J. V. 1939). Laikytis laisvosios konkurencijos, pozityvaus darbo principo reikalavo vyriausybė. Vyriausybės poziciją gana glaustai, bet pakankamai aiškiai išdėstė vidaus reikalų ministras Kazys Skučas interviu, duotame Verslui : lietuviai verslininkai turį paspartinti įsitvirtinimo miestuose procesą ne laukdami ar gavę privilegijų, o pilnai išnaudodami visas ūkines galimybes,

47 *1938 m. Švietimo ministerija perėmė Kauno viduriniąją prekybos mokyklą (Lietuviai ). Ją baigusieji galėjo būti pardavėjais, įmonių ar krautuvių vedėjais ir buhalteriais. Be šios mokyklos, panaši prekybos mokykla, valdžios įsteigta, veikė dar Šiauliuose. Jos programa labiau buvo pritaikyta mažesnėms krautuvėms ar įmonėms. Tokių mokyklų buvo planuota įsteigti dar keletas (Dargis 1936). **Ilgai lauktą įstatymą, kuris buvo pavadintas Amato verslo įstatymu, Seimas priėmė 1940 m. gegužės 7 d. Šio įstatymo tikslas, kaip rašoma Amatininko žurnale, buvo tvarkyti amatų verslą Lietuvoje ir sudaryti tinkamas sąlygas amatų klestėjimui. Įstatymas nebuvo visai toks, kokio pageidavo Amatų korporacija, tačiau jame daug vietos buvo palikta taisyklėms, kurios dar turėjo būti priimtos. Nuo jų turėjo pri klausyti ir paties įstatymo vykdymas. Apie visas taisykles ir įsakymus, taip pat apie tai, nuo kada pradės veikti priimtasis Amato verslo įstatymas, turėjo būti pranešta ateityje. prisitaikydami prie valstybės sąlygų ir ekonominės padėties (Lietuviai ). Interviu ministras atkreipė dėmesį į verslininkų profesinio lygio svarbą konkuruojant rinkoje: Ugdant gerąsias verslininkų ypatybes, kaip darbo pamėgimas ir jo tinkamas atlikimas, žodžio laikymasis, mandagumas, punktualumas, sąžiningumas, galima rimtai konkuruoti rinkoje ir turėti pasisekimą (Lietuviai ). Panašią nuomonę pareiškė ir teisingumo ministras Antanas Tamošaitis Palangos kongrese, vykusiame 1939 m. liepos pradžioje (Ministro A. Tamošaičio ). Jis paragino lietuvius verslininkus laikytis tradicinės Lietuvių verslininkų sąjungos linijos, nelaukiant ir nesitikint privilegijų ar valstybės paramos. Ministro nuomone, pradedantieji lietuviai verslininkai turi ne senuosius prekybininkus kaltinti ir reikšti jiems neapykantą, o tiesiog steigti naujas verslo įmones ir jas plėtoti, pasiremdami tik savo darbu ir sumanumu. Ministras atmetė spaudoje reikštus reikalavimus, kad lietuviški verslai gautų ypatingą vyriausybinę globą, nes tai sutrikdytų natūralią verslo plėtrą. Ne kokiomis privilegijomis, ne išimtina valstybės parama, teigė ministras, verslininkai galės įsikurti miestuose, bet tik savo pasiruošimu, tik sugebėjimu dirbti ir tinkamai atlikti savo verslo patarnavimus. Verslui pradėti reikalingus materialinius išteklius, anot A. Tamošaičio, galima sukurti keliant darbo našumą, skatinat taupymą, organizuojant savitarpio paramą (Ministro A. Tamošaičio ). Anot Palangos kongrese dalyvavusio Ministro Pirmininko Jono Černiaus, stiprus lietuvių miestelėnų prekybininkų luomas turi būti ugdomas darbu, ištverme ir pasišventimu, t. y. kultūringomis priemonėmis (Lietuvio verslininko ). Pozityvaus darbo pavyzdžiais tarpukario spaudoje buvo laikomas vyriausybės įsipareigojimas paruošti kaimo jaunimą prekybai, pramonei, amatams, padėti jam įsitvirtinti miesto ekonominiame gyvenime (J. V. 1939). Daug dėmesio vyriausybė skyrė amatininkų švietimui ir kvalifikacijos kėlimui. Šiais klausimais rūpinosi Švietimo ministerijos Specialiojo mokslo departamentas, Amatų korporacija, veikusi kaip Prekybos, pramonės ir amatų rūmų padalinys. Tačiau amatininkų švietimas, anot J. Vaidoto (1938), duotų norimų rezultatų tik tada, jei neįrodžius pakankamo specialybės mokėjimo nebūtų suteikiama teisė dirbti, o dirbant be jos būtų baudžiama. Teisinio reglamentavimo būtinumas amatininkų spaudoje buvo nuolat akcentuojamas. Jo reikalavo nemažai amatininkų. Teisinis reglamentavimas turėjo sumažinti moralinius ir materialinius nuostolius, kai koks nors pilietis, pasimokęs pas amatininką pora savaičių, priima užsakymus per pusę pigiau, sugadina medžiagą, dėl to yra keikiami visi amatininkai, ne tik blogieji (Ar reikalingi ). Siekiant spręsti šią problemą, vadovaujantis 1934 m. išleistu Verslo egzaminų įstatymu, buvo numatyta parengti konkrečias taisykles amatininkams egzaminuoti. Tačiau rengiant taisyklių projektą spaudoje pasirodė būgštavimų dėl to, kad daugelis egzaminų neišlaikys, nes neturi specialaus išsilavinimo ar apskritai yra mažai raštingi arba ir visai neraštingi (Ar reikalingi ). Amatininkai, išlaikę egzaminus ir įgiję diplomus, taptų monopolistais. Dėl tos priežasties buvo pateisintas Švietimo ministerijos delsimas vykdyti amatininkų egzaminavimą, pritarta amatų mokyklų, kursų steigimui. Švietimo ministerijos inicijuotas skubus amatų mokyklų*, kursų steigimas spaudoje buvo vertinamas kaip visai teisingas kelias, padedantis amatininkams pasirengti egzaminams (Ar reikalingi ). Be to, tarpukario spaudoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad egzaminų įvedimas siekiant atskirti kvalifikuotus amatininkus nuo nekvalifikuotų turės prasmę tik parengus įstatymą, apibūdinantį, kas yra amatininkas, kokios yra jo teisės ir pareigos**. Pavyzdžiui, J. Vaidotas (1938) rašė, kad būtent Amatų korporacijos pastangomis bus rengiamas amatininko vardo ir teisių įstatymo projektas, kuriuo numatoma visus amatininkus suskirstyti pagal mokslo cenzą ir praktikos stažą, kiekvienam iš jų suteikti atitinkamas teises ir nustatyti pareigas. Už pozityvaus darbo skatinimą, tradicinio kelio laikymąsi pasisakė ne tik vyriausybė, bet ir dominuojanti dalis Lietuvių verslininkų sąjungos atstovų. Svarbiausiais būdais konkurencinei kovai laimėti ši sąjunga laikė lietuvių prekybininkų ruošimą ir klaidingo požiūrio, kad lietuviui kaip žemdirbiui negarbinga užsiiminėti prekyba ar amatais, pakeitimą (Lukoševičius 2008d). Šios tradicinės Lietuvių verslininkų sąjungos linijos, pasak kurios, verslus ir miestus atlietuvinti reikia siekti per laisvą konkurencinę kovą su senaisiais, kitataučiais verslininkais, jau įsitvirtinusiais versluose, buvo laikomasi iki pat 1940 m. Tačiau greta tradicinės linijos maždaug nuo 1935 m. vis dažniau pasigirsdavo reikalavimų imtis R. Paliulytė, E. Ulvidienė Amatų klausimas Lietuvos tarpukario spaudoje 47

48 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos istorija 48 radikalesnių veiksmų. Dalies Lietuvių verslininkų sąjungos atstovų nuomone, valstybė, vykdydama tautos valią, privalėjo išleisti vienokius ar kitokius įstatymus, palankius lietuviams verslininkams (Lietuvos kapitalas ). Reikalauta organizuotai įkurdinti lietuvius verslininkus, t. y. remiant valstybei, kaip įkurta kooperacija ir didžiosios jos įmonės, taip pat buvo reikalaujama koordinuoti kooperatyvų ir privačių lietuvių prekybininkų veiklą, kad jie ne konkuruotų, o vieni kitus papildytų (Arūnas 1936). Buvo manoma, kad valstybė, padėjusi įsikurti smulkiems ūkininkams, turėtų remti ir amatininkus, priklausančius vidutiniškai pasiturinčių gyventojų sluoksniui, kurio sudarymu ir išlaikymu nuo pat savo kūrimosi pradžios mūsų valstybė pasirodė labai suinteresuota (Sruoga 1936: 53). Pretenzijos valstybei dėl paramos lietuviams verslininkams įsikuriant miestuose nuolat augo (Lukoševičiaus 2008d). Tikintis aktyvios vyriausybės pozicijos rašyta: Juk iš tikrųjų mūsų miestus sulietuvins ne valdininkai ar tarnaitės, bet tik prekybininkai, pramoninkai ir amatininkai (Kongresui praėjus 1936). Valstybės dalyvavimas buvo siejamas, visų pirma, su realia parama lietuviškam verslui, kad galėtų sutvirtėti vidutinysis lietuvių prekybininkų, pramoninkų ir amatininkų luomas ir šio luomo pionierius mieste lietuviškas pirklys (Arūnas 1936). Valstybės paramos klausimas nebuvo naujas. Dar trečiojo dešimtmečio pradžioje K. Paltarokas (1921: 268) rašė apie tam tikrų priemonių taikymą amatininkams gelbėti: valstybė savo įstatymais turi padėti amatininkams išlaikyti savo savistovybę, kad nepakliūtų proletarų eilėsna ; viešosios valdžios įstaigos turėtų palaikyti mažą pramonę, duodamos amatninkams užsakymus ; valstybė įstatymais turėtų varžyti kilnojamuosius prekių sandėlius ir suteikti amatninkams teisėtą globą nuo didelių krautuvių, pardavinėjančių įvairiausius daiktus, drauge ir amato dirbinius. Ketvirtojo dešimtmečio diskusijų dėl paramos objektu tapo lengvatos, ypač mokestinės. Amatams reikalingos lengvatos, kad jie galėtų pateisinti savo egzistenciją ir atlikti jiems skiriamą socialinę ir tautinę misiją (Gražutis 1936a). Sruoga (1936: 49), svarstydamas klausimą dėl mokestinių lengvatų amato įmonėms, siūlė taikyti tokias pat mokestines priemones, kokios buvo taikomos ūkininkams, besikeliantiems į vienkiemius. Buvo samprotavimų, kad nuo mokesčių būtų visai atleidžiamos amatų įmonės, kurios sudaro amatininko gyvenamojo buto dalį (R. 1936). A. Gražučio (1938) nuomone, ypatinga parama buvo reikalinga besikuriančioms amatų įmonėms, nes jos iš tikrųjų niekuo nesiskyrė nuo naujakurių ūkininkų; tokioms įmonėms, kol jos sutvirtės, turėtų būti taikomos mokestinės lengvatos, nors tikslingiausia būtų naujas amato įmones visai atleisti nuo mokesčių. Grįsdamas savo nuomonę dėl mokestinių lengvatų, A. Gražutis (1938) apeliavo į tai, kad tik iš palankiose sąlygose egzistuojančių amato įmonių gali išaugti fabrikai, kad tik šito vieno fakto turėtų pakakti, nekalbant apie socialinę ir tautinę amatų reikšmę, kad amatų įmonėms reikalingos mokestinės lengvatos. Nors ir daug dėmesio skirta mokestinių lengvatų klausimui, tačiau tuo apsiribota nebuvo. Diskutuojant dėl valstybės paramos pradėta reikalauti įstatymų, palankių lietuvių verslininkams. Ypatingų privilegijų lietuviams, įstatymų, ribojančių kitataučių veiklą, klausimas tapo itin aktualus radikalams prabilus apie miestų reformą (Lukoševičius 2008d). Tarpukario spaudoje buvo nuolat pabrėžiama, kad kitataučių dominavimas miestuose, prekybos, pramonės ir amatų sutelkimas jų rankose negali būti pateisinamas, nes tai stabdo lietuvių kultūros raidą, sukelia interesų konfliktą. Tarpukario spaudoje buvo plačiai aptariamas svetimtaučių nusistatymo neužleisti lietuviams priklausančių pozicijų įveikimas priimant tam tikrus įstatymus. Vienas iš tokių įstatymų, diskutuotų spaudoje, buvo Prekybos reguliavimo įstatymas. Pagal šį skubos tvarka siūlytą priimti įstatymą, buvo numatoma leisti prekybos įmones atidaryti išimtinai lietuviams, tol, kol bus pasiektas daugumos tautos procentas toje srityje (Gutulis 1938). Prekybos reguliavimo įstatymu turėjo būti numatyta, kad žydams priklausančiose prekybos ir pramonės įmonėse du trečdalius darbuotojų sudarytų lietuviai, kad urmo sandėliuose (didmenų bazėse) dirbtų lietuviai ar bent būtų pastatyti kainų kontrolieriai, kurie žiūrėtų, kad prekės lietuviams, palyginus su žydais, nebūtų pardavinėjamos brangiau (Gutulis 1938). Spaudoje atsirado pasiūlymų lietuviams užkariauti urminę prekybą, tuo tikslu naudojant kooperatinę ar akcinę sistemą. Taip vyriausybė padėtų amatininkams, lygiai kaip

49 *Tautos ūkio taryba, kaip patariamasis organas prie Finansų ministerijos, buvo sudaryta 1939 m. balandžio 17 d. padėjo ūkininkams atsikratyti kitataučių tarpininkų realizuojant pieną, bekonus ir grūdus. Lietuviams amatininkams esą sunku išstatyti krautuvėse ir parduoti savus gaminius, nes kitataučiai urmininkai užverčia rinką importuotais iš užsienio gaminiais (M. Ž. 1935). Matyt, šią problemą galėtų padėti spręsti vyriausybė, vykdydama protekcionizmo politiką. Galim būti tikri, rašė diplomuotas ekonomistas Vladas Balsys (1935), kad sudarius tinkamą muitų apsaugą, per kelerius metus jau mūsų įmonės pradėtų leisti į rinką gaminius, nė kiek neprastesnius už užsieninius. Spaudoje vis dažniau pasigirsdavo raginimų kurti lietuviškus amatus muitais suvaržant importą tų amato dirbinių, kurie gaminami mūsų krašte (Miknevičius 1938). Be įstatymų, varžančių kitataučių teisę steigti naujas prekybos įmones, buvo siūloma priimti ir kitus įstatymus, pavyzdžiui, nuomos įstatymą. Juo turėjo būti numatyti ir tokie atvejai, kai kitataučiai turi teisę lietuvį nuomininką iškraustyti iš savo namų vien todėl, kad iš kitur atvyko jo tautietis, kuriam jis nori savo patalpas užleisti, o lietuvį verčia išeiti į gatvę (Gutulis 1938). Lietuvių įsitvirtinimui miestuose turėjo padėti ir kapitalų reforma. Norint visiškai miestus atlietuvinti, siekiant ekonominės nepriklausomybės, teigė Versle M. Krupavičius, mums tuojau reikalinga kapitalų reforma, tokia pat, kaip žemės ūkio reforma (A. B. 1939). Kapitalų reformos sumanytojų nuomone, nekilnojamas turtas miestuose turėjo būti paimamas seniesiems savininkams (kitataučiams) išmokant kompensaciją ir už tam tikrą kainą perleidžiamas lietuviams. Dėl nuosavybės miestuose reikalauta įvesti tokią pačią tvarką, kokia galioja kaimo vietovėse (kad ūkį pirktų, valdžiai leidus, tik tas, kas verčiasi žemės ūkiu). Teigiama, kad be vyriausybės žinios ir kontrolės nuosavybė miestuose neturėtų būti perleidžiama iš rankų į rankas, dažnai Lietuvai visai nenaudingam elementui (A. B. 1939). Esant tokiai padėčiai, lietuvis, norėdamas įsigyti sklypą mieste, jį galėjo nusipirkti tik miesto pakrašty, kur jis jokia prekyba negalėjo verstis. Vadinasi, jis būdavo nustumiamas į blogiausią vietą. Šios tarpukario spaudoje pareikštos nuomonės rodė, anot V. Lukoševičiaus (2008d), kad kapitalų reforma buvo prilyginama žemės reformai, kurią vykdant seniesiems žemės savininkams, dvarininkams, buvo išmokama šiokia tokia kompensacija, o naujieji savininkai, valstiečiai, mokėjo išperkamuosius mokesčius. Tarpukario spaudoje buvo rašyta, kad kapitalų reformai sąlygos yra palankios, nes tautos viešoji opinija yra už tai, kad reikia siekti ir ekonominės nepriklausomybės, nesitenkinant vien politine (A. B. 1939). Manyta, kad kapitalų reformos įstatymo projektą galėtų parengti Tautos ūkio taryba*. Tačiau, anot V. Lukoševičiaus (2008d), nors ir daug vienaip ar kitaip kalbėta kapitalų reformos klausimu, niekas nežinojo, koks turėtų būti tas įstatymas, kad nebūtų suardyti visuomeninės santvarkos pagrindai. Juo labiau kad lyg ir norėta taikyti šį įstatymą tik tam tikrai visuomenės daliai, vienai tautinei mažumai, t. y. žydams. Be to, patys reformos sumanytojai neįsivaizdavo, kaip tokią reformą būtų galima suderinti su visa teisine sistema, jos nesugriovus. Kadangi kapitalų reformą turėjo įvykdyti vyriausybė, o ne kas kitas, tai visi radikalų pasiūlymai, rinkos požiūriu visai nerealūs, atsitrenkę į nedviprasmišką poziciją, kurios laikėsi vyriausybė, ir liko tik pasiūlymais. Jie atspindėjo, galima sakyti, tik tam tikro verslininkų sluoksnio nuotaikas. Per ketvirtąjį dešimtmetį lietuviai, normaliomis rinkos sąlygomis eidami į verslus, jau buvo pasiekę nemažų rezultatų. Matyt, esminiam lūžiui, kad būtų pasiekti verslininkų veikėjų dažnai minėti 85 ar 90 procentų, reikėjo dar vieno dešimtmečio, kurio dėl prasidėjusių okupacijų pritrūko (Lukoševičius 2008b). Vyriausybės delsimą priimti konkrečius sprendimus muitų klausimu R. Sruoga (1936: 35) grindžia bendrosios amatų statistikos kuklumu, amatų šakų platesnių studijų stoka. V. Lukoševičius (2008b), svarstydamas, kodėl Lietuvos tarpukario vyriausybė nevykdė protekcionistinės politikos amatų srityje, teigė, kad globojamieji muitai būtų paskatinę lietuviškų amatų plėtrą, tačiau, antra vertus, kuriam laikui būtų įšaldę šalies socialinį ekonominį atsilikimą. Kapitalų reformai, kaip ir apskritai reikalavimams, kad lietuviams būtų suteikta išskirtinių verslo teisių, nepritarė dauguma privataus verslo atstovų, taip pat Lietuvių verslininkų sąjungos veikėjų. Daug kritikos sulaukė ir vyriausybės vykdoma kooperacijos rėmimo politika, skatinusi gamybos ir ypač prekybos koncentraciją ir centralizaciją. Spaudoje R. Paliulytė, E. Ulvidienė Amatų klausimas Lietuvos tarpukario spaudoje 49

50 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos istorija 50 * XX amžius katalikiškos orien tacijos dien raštis, ėjęs m. Kau ne. ** Apžvalga žydų karių sąjungos savait raštis, ėjęs m. Kau ne. *** Lietuvos aidas valstybės laikraštis, įsteigtas 1917 m. rugsėjo 6 d. piktintasi, kad kooperatyvai, mokėdami mažesnius mokesčius ir naudodamiesi kitokiomis lengvatomis, trukdo privačiam verslui (Dėl privačios iniciatyvos 1938). Per Verslo laikraštį reikštam privatininkų protestui dėl kooperatyvams teiktų privilegijų pritarė tokie leidiniai, kaip XX amžius *, Apžvalga **. Laikraštyje XX amžiaus buvo pasisakoma prieš ūkio centralizaciją per kooperatyvus ir jų sąjungas, lietuviško privataus verslo vardu reikalauta sustabdyti pseudo kooperatyvų privilegijavimą, kad galėtų kurtis tvirtų lietuvių prekybininkų sluoksnis (Lukoševičius 2008d). Apžvalgoje slapyvardžiais pasirašinėję autoriai pateikė nuomonių, kad per didelis kooperacijos išsiplėtimas niekad nebuvęs naudingas (L. 1938), kad besikeičiant ūkinėms situacijoms, tokios didžios organizacijos dažnai pasirodo nelanksčios (Iksas 1937). Lietuvos oficialiajam sluoksniui remiant kooperaciją, o per ją netiesiogiai ir lietuvių prekybininkų bei amatininkų veržimąsi į miestus, spaudoje kilo diskusija dėl žydų ekonominio potencialo svarbos (Lukoševičius 2008d). Būta nuomonių, kad Lietuvai labai nenaudinga ištisą grupę pajėgių verslininkų atstumti nuo produktyvaus darbo tik todėl, kad jie nepriklauso daugumos gyventojų tautybei (Ne kova ). Tarpukario spaudoje buvo pažymima, kad žydai vis dar tebevaidina svarbų vaidmenį Lietuvos ūkyje, kad jei šiandien patys žydai panorėtų visai išsikraustyti iš Lietuvos su savo gėrybėmis, būtų didelis rūpestis ir laikina suirutė ūkiškame gyvenime (Valsonokas 1936). Lietuvos pramonės plėtra buvo siejama su žydų privačia iniciatyva, jų kapitalo panaudojimu tebe dirvonuojančioms ūkio sritims atkutinti (Miestus atlietuvinant 1939). Spaudoje buvo pasisakoma už vienų ir kitų verslininkų grupių bendradarbiavimą (Lietuvių ir žydų ), rungtyniavimą kitomis priemonėmis, nereikalaujant išskirtinių sąlygų (Zubovas 1935). Rašiniuose miestų atlietuvinimo tema dažnai buvo pabrėžiama konkurencijos svarba nurodant, kad prekyboj, pramonėj ir amatuos tegali būti pripažįstamas vienintelis, tinkantis ir teisingas reguliatorius laisvoji ir sąžininga konkurencija ir laisvoji iniciatyva (Sidabrinis 1935). Nors tarpukario spaudoje plačiai propaguojama laisvos ir sąžiningos konkurencijos sąlyga atlietuvinant miestus, tačiau nuolat atkreipiamas dėmesys į tai, kad tam tikra visuomenės ir vyriausybės parama pradedančiam verslą ar amatą lietuviui yra reikalinga. Teigiama, kad lietuvį būtina paremti, nes jis neturi nei pakankamo verslinio patyrimo, nei reikalingo kapitalo, nei iš svetimtaučių urmininkų ar gamintojų pusės prieinamų kreditų ar mokėjimo sąlygų (Tarulis 1939). Nelygi konkurencinė kova pateikiama kaip svarus argumentas diskusijose dėl paramos lietuviškam verslui ir amatui. Pavyzdžiui, Lietuvos aide *** stebėtasi, kokia gi gali būti laisva konkurencija, jei vieni konkurentai turės savo rankose kapitalus, bus remiami ne tik vietinių, bet ir viso pasaulio tautiečių, turės galimybę išeiti mokslą ir įgyti bet kurią kvalifikaciją, o antrieji konkuruos su penkiais pirštais (Spaudos pasižvalgius 1939). Tačiau kad ir kaip gerai būtų išsimokslinę amatininkai ar prekybininkai, jų darbo sėkmė priklauso ir nuo jų pačių gebėjimo pritraukti klientūrą, ir nuo visuomenėje esamo nusiteikimo tos ar kitos prekybininkų grupės atžvilgiu. Pastaroji aplinkybė, anot K. Sruogos (1936), tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje buvo daug lemianti. Taigi, pramonės, prekybos ir amatų plėtros problemas tarpukario spaudoje analizavusius autorius galima priskirti dviem grupėms: vieni pasisakė už radikalias reformas, aktyvų valstybės dalyvavimą atlietuvinant miestus, kiti propagavo laisvąją ekonominę konkurenciją, tačiau siekė lygių galimybių konkurencinėje kovoje. Tokių galimybių sukūrimui turėjo talkinti tiek vyriausybė, rūpindamasi išsilavinimu, švietimu ir kvalifikacija, tiek ir visa visuomenė, keisdama neigiamą požiūrį į lietuvišką verslą. Pozityvaus darbo principas, anot V. Lukoševičiaus (2008d), buvo būdingas visų Lietuvos tarpukario vyriausybių vykdomai ūkio politikai. Vyraujanti nuostata buvo ta, kad į verslus eiti lietuviams reikia tik per laisvąją ekonominę konkurenciją, pasikliaujant savo darbu ir sugebėjimais. Išvados 1. Tarpukario Lietuvos profesinėje verslininkų ir amatininkų spaudoje daug dėmesio buvo skiriama amatams, siekiant pripažinti juos ūkio plėtros veiksniu, tai pat įrodyti visuomenei, jog ši veiklos sritis yra daugiau nei ekonominis ūkio plėtros veiksnys.

51 Amatininkas buvo suvokiamas kaip ūkio subjektas, vykdantis ne tik ekonominę, bet ir socialinę, kultūrinę, auklėjamąją, socializacijos funkcijas. Amatai tarpukario Lietuvoje buvo traktuojami kaip viena iš individualios savarankiškos veiklos formų, turinti aiškius skiriamuosius bruožus. Jie buvo suprantami kaip svarbi rinkos santykių plėtros grandis, kartu ir pažangos veiksnys, neatsiejama pramonės dalis. Iš amatų išauga fabrikai, o šie savo ruožtu sudaro prielaidas amatų plėtrai. 2. Pabrėždami amatų visuomeninį reikšmingumą, tarpukario publicistai vykdė svarbią to laikmečio užduotį siekė laimėti lietuviškos visuomenės palankumą savarankiškai veiklai, prekybai, amatams įveikti Lietuvoje nuo seno susiformavusį neigiamą požiūrį į prekybą, amatus ir kitus verslus. Esant neigiamai plačiosios visuomenės nuostatai lietuviško verslo atžvilgiu, tarpukario spaudoje kilo diskusija dėl lietuvių dalies versluose. Šis klausimas buvo viena iš svarbiausių priežasčių, paskatinusių susikurti Lietuvių verslininkų sąjungą instituciją, kuriai teko svarbus vaidmuo plėtojant amatus tarpukario Lietuvoje. 3. Pagrindiniai klausimai, kuriems buvo skirta daug publikacijų tarpukario spaudoje, buvo amatų išlikimo ir lietuvių dalies versluose klausimai. Su šiais klausimais glaudžiai siejami procesai, susiję su lietuvių tautos virsmu nacija, visuomenės vidurinio sluoksnio formavimuisi, valstybės modelio pasirinkimu. 4. Tarpukario spauda atspindi dvi pozicijas amatų plėtros klausimu. Vieni autoriai laikėsi nuomonės, kad valstybė turi aktyviai dalyvauti atlietuvinant miestus, vykdyti radikalias reformas, sudaryti sąlygas lietuviško amato įsitvirtinimui. Kita autorių grupė gynė pozityvaus darbo principą, reiškiantį, kad lietuviški amatai turi rastis tik per laisvąją ekonominę konkurenciją. Vyriausybės prerogatyva, anot šios nuostatos, turėjo būti lygių galimybių konkuruoti sukūrimas, t. y. rūpinimasis išsilavinimu, švietimu ir kvalifikacija. 5. Lietuvos tarpukario vyriausybės, vykdydamos ūkio politiką, laikėsi pozityvaus darbo principo: lietuviai turi imtis verslų pasikliaudami savo sugebėjimais, laisvai konkuruodami, nereikalaudami jokių privilegijų. R. Paliulytė, E. Ulvidienė Amatų klausimas Lietuvos tarpukario spaudoje 51 Literatūra A. B. 1939: Tuojau reikia kapitalų reformos: ką sako tuo reikalu dekanas kun. M. Krupavičius. Verslas 19, 1. Andriūnas Z. 1935: Amatas ir progresas. Amatininkas 8, 3. Aleksandravičius A., Kairytė E., Navikienė R. 2004: Kultūros paveldo saugojimas. Lietuvos žemės ūkis ir kaimo plėtra. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Ar reikalingi amatininkams egzaminai? Amatininkas 35, 1. Arūnas J. 1936: Stiprinkim vidutinį luomą. Verslas 40, 2. Atkočiūnienė V., Aleksandravičius A., Albrektaitė D. 2008: Tradicinių amatų situacija Lietuvoje ir jų plėtros galimybės. Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. Mokslo darbai 12, Balsys V. 1935: Plėskime amatus ir mažinkime importą. Amatininkas 15, 1. Cesevičius D. 1995: Lietuvos ekonominė politika metais. Vilnius: Academia. Dargis 1936: Prekybos mokslo reikalais. Verslas 28, 1. Dėl privačios iniciatyvos Apžvalga 18, 1. Endzinas A. 1974: Specialiojo mokslo raidos Lietuvoje bruožai. I dalis. Vilnius. Gražutis A. 1936a: Amatams reikia lengvatų. Amatininkas 24, 2. Gražutis A. 1936b: Amatininkų socialinis vaidmuo. Amatininkas 30, 1. Gražutis A. 1936c: Amatų stiprinimo reikalu. Amatininkas 26, 2. Gražutis A. 1938: Mokesčių reformos belaukiant: mokesčiai ir amatų įmonės. Amatininkas 13, 193. Gutulis A. 1938: Reikia įstatymų, kurie sunormuotų žydų klausimą. Verslas 50, 3. Iksas 1937: Pastabos. Apžvalga 19, 6. J. V. 1939: Jei būtų suteiktos darbui sąlygos, šūkavimai savaime atpultų. Verslas 8, 4. Kaip paspartinti amatų ugdymą? Anketa Amatininko skaitytojams Amatininkas 2, 17. Kongresui praėjus Verslas 50, 2. L. 1938: Pagaliau ir jie pamatė. Apžvalga 41, 7. Lietuviai verslininkai turi pagreitinti įsistiprinimo procesą miestuose: pasakė Vidaus reikalų ministras generolas Skučas Verslas 15, 1. Lietuvos kapitalas lietuvių tautai Verslas 48, 4. Lietuvio verslininko iniciatyva bus remiama: pareiškė Min. Pirm. gen. Černius Verslas 14, 1. Lietuvių amatininkų Memorandumas vyriausybei Amatininkas 36, 1. Lietuvių ir žydų verslininkų susitarimas Apžvalga 38, 1.

52 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos istorija 52 Leonas P. 1887: Keli žodžiai apie prekystę (kupčystę) ir amatus. Šviesa 1, Lukoševičius V. 1995: Liberalizmo raida Lietuvoje. XIX a. pab m. Vilnius: Valstybinis leidybos centras. Lukoševičius V. 2008a: Lietuvos verslininkų sąjungos susikūrimas, jos tikslai ir idėjinės nuostatos. Pinigų studijos 2, Lukoševičiaus V. 2008b: Amatai ir jų aktualijos Lietuvoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Vilnius. Lukoševičiaus V. 2008c: Verslas ir santykiai tarp lietuvių ir kitataučių Lietuvos piliečių tarpukariu. Vilnius. Lukoševičiaus V. 2008d: Lietuvių verslininkų sąjungos veikėjai apie verslų ir miestų atlietuvinimą. Vilnius. Mačernis K. 1938: 1938 metus pradedant. Verslas 1, 1. Meilius E. 1993: Prekyba ir amatai Žemaitijos kunigaikštystės miesteliuose XVII a. antroje pusėje XVIII a. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. Meškauskas K., Puronas V., Meškauskienė M., Jurginis J. 1976: Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu. Vilnius: Mintis. Merkys V. 1958: Vilniaus fabrikinė ir amatų pramonė ir prekyba metais. LTSR MA darbai, ser. A, 1(4), Miestus atlietuvinant Apžvalga 6, 1. Miknevičius J. 1937: Amatų [darbininkų] samdos įstatymo projekto metmenys. Amatininkas 23, 326. Miknevičius J. 1938: Amatų dirbinių importas ir eksporto galimumai. Amatininkas 5, 69. Milius V. 1993: Lietuvos kaimo amatai ir technika XIX XX a. pirmoje pusėje. Vilnius: VDU. Ministro A. Tamošaičio žodis verslininkams Verslas 29 30, 1. M. Ž. 1935: Dar kelios pastabos dėl blogos amatininkų padėties. Amatininkas 24, 1. Ne kova, o bendradarbiavimas Apžvalga 19, 8. Paltarokas K.1921: Socialis klausimas. Kaunas: Petronio knygynas. P. Bg. 1934: Amatininkas ir pramoninkas. Amatininkas 6, 1. R. 1936: Svarbūs amatininkų konferencijos nutarimai. Amatininkas 50, 3. Ramanauskienė J. 2007: Kaimo turizmo ir amatų plėtros galimybių tyrimas. Kaunas: Akademija. Ribašauskienė E. 2008: Tradiciniai amatai Lietuvoje: situacija ir perspektyvos. Rinkotyra 4 (42), Rimka A. 1915: Lietuvių tautos klausimas Europos karės metu. Niujorkas. Sidabrinis J. 1935: Kokie turi būti lietuvių žydų santykiai: pasikalbėjimas su žymiu tautininkų veikėju p. M. Kavoliu. Apžvalga 24, 1. Spaudos pasižvalgius Apžvalga 21, 2. Sruoga K.1936: Amatų klausimas Lietuvoje. Kaunas. Šalčius P. 1932: Ekonomika: mokslas apie ūkiškąją žmonių gerovę. II dalis. Kaunas. Šalčius P. 1991: Raštai: teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija. Vilnius: Mintis. Šatavičiūtė L. 2008: Amatų sąjūdis XIX a. pabaigos XX a. pradžios Lietuvoje: tautinis aspektas. Meno istorija ir kritika 4, Širvydas V. 1940: Samdos įstatymo belaukiant. Amatininkas 10, 145. Tarulis 1939: Verslininkai. Vairas 16, 292. Tautvaiša J. 1937: Kiek amatininkų turime Lietuvoje? Amatininkas 17, 229. Vainienė I. 2000: Kaimo turizmo organizavimas. Mokymo priemonė. Vilnius: Eugrimas. Vaidotas J. 1938: Lietuvos dvidešimtmetis ir amatai: jie dar turi atlikti didelę misiją. Amatininkas 5, 65. Zubovas V. 1935: Lietuva lietuviams. Apžvalga 21, 1. Valsonokas 1936: Pakalbėkime atvirai. Apžvalga 38, 3. Gauta 2011 m. spalio mėn. Priimta spaudai 2011 m. lapkričio mėn. Summary THE ISSUE OF CRAFTS IN THE LITHUANIAN INTERWAR PRESS Regina Paliulytė, Erstida Ulvidienė The issue of crafts in Lithuania was raised in combination with liberal ideas, which began spreading in the 16 th 17 th centuries. With the intensification of liberal thought towards the late 19 th century and the emergence of the first Lithuanian newspapers, opinions and commentaries about the Lithuanian trade, industry and crafts started to appear in the press. The discussion spurred theoretical works. Lithuanian interwar economists (P. Leonas, P. Šalčius, K. Sruoga, etc.), on the basis of foreign authors, presented their insights into important issues of the development of the economy. Programmes of political parties and discourses by individual public figures were based on works of theoretical nature. In addition, the theories and concepts had a pragmatic purpose. Through them, it was

53 aimed at winning favour from the Lithuanian public for individual activities, trade, crafts, and business. Periodical press was invoked for that purpose. Interwar press articles not only reflected the theoretical insights specific to the time but the public s reaction to them as well. Therefore the following periodic publications appeared in the centre of attention of researchers of the history of Lithuania s interwar economic thought: Aušra and Šviesa, Verslas and Amatininkas, Varpas, etc. The research initiated by interwar economists was continued by Professor Vincentas Lukoševičius. The issues that were discussed on the pages of Varpas, Viltis, Verslas and Amatininkas became the subject of research for the academic. Not all collected material was published. On the basis of Professor V. Lukoševičius manuscripts as well as the research of other economists and the theoretical insights by interwar publicists, this paper concentrates on the issue of crafts as the subject of economic thought. A concise discussion of the issue is presented in the paper and it is concluded that, first, crafts were related to the processes important for the Lithuanian society forming a nation, formation of the middle class of society, and the choice of model for the state; second, the Lithuanian interwar press devoted a lot of attention to crafts with the aim of recognizing them a factor or economic development, also to prove to the society that this field of activity was more than a mere economic driver of the societal development. R. Paliulytė, E. Ulvidienė Amatų klausimas Lietuvos tarpukario spaudoje 53

54 XVII A. VIDURIO IR ANTROSIOS PUSĖS MONETŲ APYVARTA DABARTINĖS LIETUVOS TERITORIJOJE Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos istorija 54 Eduardas Remecas Lietuvos nacionalinis muziejus Arsenalo g Vilnius El. p. remecas@yahoo.de Remiantis monetų lobiais ir pavieniais radiniais, straipsnyje aptariama XVII a. vidurio ir antrosios pusės monetų apyvarta dabartinės Lietuvos teritorijoje. Svarstoma, kokia galėjo būti monetų kalybos apimtis, analizuojami monetų cirkuliacijos trukmės, jos ypatumų klausimai, aptariamos įvežtinės užsienio monetos, jų įvežimo priežastys ir vaidmuo. Taip pat svarstomas to meto pinigų vertės klausimas. Pagrindiniai žodžiai: monetų apyvarta, kaldinimo apimtis, variniai šilingai, monetų klastojimas, radiniai, lobis. Įvadas Šiuo straipsniu tęsiamas XVII a. monetų apyvartos dabartinės Lietuvos teritorijoje nagrinėjimas. Anksčiau buvo apžvelgta XVII a. pirmosios pusės Zigmanto Vazos ( ) ir Vladislovo IV ( ) valdymo laikotarpių monetų apyvarta (Remecas 2010b). Šiame straipsnyje nagrinėjami du paskesni XVII a. etapai: 1. XVII a. vidurys Jono Kazimiero ( ) valdymo laikotarpio monetų apyvarta. 2. XVII a. antroji pusė Mykolo Kaributo Višnioveckio ( ) ir Jono Sobieskio ( ) valdymo laikotarpių monetų apyvarta. Apie šiuos monetų kaldinimo laikotarpius rašantys autoriai daugiausia dėmesio yra skyrę Jono Kazimiero kaldintoms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) monetoms. Analizuojant monetų apyvartą, svarbu tik vienas šios problemos aspektas nukaldintų monetų kiekis. Kiek varinių šilingų buvo nukaldinta m., žinoma iš išsaugotų monetų kaldinimo ataskaitų (Janušonis 1974, 1975; Ivanauskas, Douchis 2002: 231). Hipotetiškai bandyta apskaičiuoti ir tai, kiek LDK monetų buvo nukaldinta m. (Remecas 2007: 60 61), m. (Ivanauskas, Douchis 2002: ; Kvizikevičius 2004). Tačiau XVII a. vidurio ir antrosios pusės monetų apyvartoje buvo ne tik vietinių monetų, bet ir daug svetimų kraštų pinigų. Jų įtaka LDK pinigų apyvartai iki šiol mažai tyrinėta. Dažniausiai apsiribojama paminėjimu, kiek vienų ar kitų užsieninių monetų buvo monetų lobiuose. Pagrindinis šaltinis analizuojant šio laikotarpio monetų apyvartą yra monetų lobiai. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje rasta daugiau kaip 110 Jono Kazimiero valdymo laikotarpio pinigų lobių ir daugiau kaip 80 XVII a. antrosios pusės lobių (Ivanauskas 1995; Poviliūnas 2009). Smulkiausių monetų apyvartą rodo pavienių monetų radiniai. Labai svarbus šaltinis analizuojant XVII a. vidurio ir antrosios pusės monetų apyvartą yra ir Baltarusijos, Lenkijos bei Ukrainos lobių medžiaga (Kotlar 1975; Męclewska, Mikołajczyk 1991; Riabcevič 1995). 1. Jono Kazimiero valdymo laikotarpio monetų apyvarta 1648 m. lapkričio 20 d. į Lenkijos ir Lietuvos valstybės sostą įžengus naujam valdovui Jonui Kazimierui, greitai buvo pradėtos kaldinti ir naujos monetos m. valstybinės monetų kalyklos buvo atidarytos Bydgoščiuje, Krokuvoje, Poznanėje ir Vschovoje. Tais pačiais metais darbą pradėjo ir miestų kalyklos Gdanske, Elbinge ir Torunėje m. monetų kalykla buvo atidaryta Lvove, joje karo reikmėms buvo kaldinamos lenkiškos 6 grašių monetos ir ortai, kurių vertė 18 grašių. Tuo pačiu tikslu monetų kalykla buvo atidaryta ir Opolėje, m. joje buvo kaldinamos 3 kreicerių (3 grašių vertės) Eduardas Remecas Lietuvos nacionalinio muziejaus numizmatas, archeologas. Veiklos sritys: numizmatika, seniausios LDK monetos, numizmatikos bibliografija.

55 1 lentelė ir 15 kreicerių nominalo monetos m. po pertraukos atidaryta Vilniaus monetų kalykla kaldino LDK monetas. Monetų kalyklose buvo kaldinamos monetos nuo smulkiausių iki stambiausių nominalų nuo denarų iki auksinių dukatų m. įvedus naują pinigų sistemą (žr. 1 lent.), buvo sumažinta dukato vertė (nuo 3,573 g iki 3,489 g), ortas buvo prilygintas 18 grašių, o šilingas 0,25 grašio. Jono Kazimiero kaldintų monetų vertės santykis 1650 m. ir 1652 m. Data Abiejų Tautų Respublikos monetos 1650 Dukatas Taleris Zlotas Ortas 6 grašiai 3 grašiai 1,5 grašio Grašis Varinis šilingas 2 denarai LDK monetos 1652 Skaičiuotiniai Sidabrinis šilingas Šaltinis: Z. Żabiński (1981: 121); sudaryta autoriaus. E. Remecas XVII a. vidurio ir antrosios pusės monetų apyvarta dabartinės Lietuvos teritorijoje 55 1 pav. LDK. Jonas Kazimieras. 2 denarai m. 14,2 mm, p 0,450 g. Rasta Radviliškyje. LNM, NL pav. LDK. Jonas Kazimieras. Šilingas m. 16,0 mm, p 0,489 g. Rasta Žalpiuose, Kelmės r. LNM, NL 17-1 Įvedus naują pinigų sistemą, pirmą kartą Lenkijos ir LDK pinigų istorijoje į apyvartą buvo paleista varinė moneta šilingas. Tačiau LDK naujoji pinigų sistema nebuvo taikoma m. Vilniaus monetų kalykloje buvo pradėtos kaldinti naujos, ne Lenkijai nustatytų matmenų monetos. Jos buvo žemesnės prabos, bet didesnės masės, be to, buvo kaldinami ne tik sidabriniai šilingai, bet ir vien LDK nominalo moneta 2 denarai (žr. 1 pav.; Remecas 2004: ; 2007: 58 60). Pagrindinė to laikotarpio LDK monetų kaldinimo priežastis buvo šalį niokojęs m. karas su Maskva, prieš tai ( m.) nesėkmingai susiklostęs Abiejų Tautų Respublikos karas su Švedija. Po karo su Švedija ėmė smarkiai prastėti pinigų apyvarta šalį užplūdo menkavertės švedų valdomos Livonijos monetos. Esant nestabiliai politinei padėčiai, šaliai trūko finansinių išteklių, reikėjo išlaikyti samdytą kariuomenę. Kaldinant savas monetas, buvo tikimasi gauti taip reikalingo iždui pelno ir sumažinti užsieninių monetų antplūdį. Rašytinių šaltinių apie monetų kaldinimo mastą Vilniuje veikusioje monetų kalykloje beveik nežinoma. Daugiausia informacijos šiuo klausimu galima rasti Motiejaus Vorbeko-Letovo ( ), kuris m. buvo Vilniaus monetų kalyklos valdytojas, prisiminimuose (Vorbek-Lettow 1968: ). Iš turimos numizmatinės medžiagos aiškėja, kad daugiausia tuo metu buvo nukaldinta šilingų. Pirmaisiais Vilniaus monetų kalyklos darbo mėnesiais (1652 m. sausio balandžio mėn.) buvo kaldinamos 2 denarų monetos, grašiai, 1,5 grašio, 3 grašių ir 6 grašių monetos, bet daugiausia šilingai. Po keturių darbo mėnesių kalyklą išnuomojus žydams, buvo kaldinami tik šilingai. Vien tik šilingai kaldinti ir 1653 m. (Remecas 2007: 58 60). Norėdamas sužinoti apytikslį Vilniaus monetų kalykloje nukaldintų monetų kiekį, šio straipsnio autorius atliko monetų lobių sudėties, taip pat kitų to laikotarpio monetų, kurių kiekis žinomas, analizę (Remecas 2007: 60 61). Skaičiavimams buvo pasirinkti didžiausiais kiekiais kaldinti LDK šilingai ir Švedijos valdomo Pabaltijo Livonijos šilingai, kaldinti nuo 1644 (1645) m. iki 1654 m. (žr. Platbarzdis 1968: 219, 289). Monetos buvo atrinktos tik iš didelių dabartinės Lietuvos teritorijoje rastų monetų lobių. Skaičiuota atskirai kiekvieniems Livonijos šilingų kaldinimo metams. Atlikti skaičiavimai parodė, kad m. Vilniaus monetų kalykloje galėjo būti nukaldinta nuo 9 mln. iki 12 mln. šilingų. Lobiuose 1653 m. šilingų rasta keturis kartus mažiau nei 1652 m., vadinasi, 1652 m. šilingų galėjo būti nukaldinta apie 7 9 mln. vienetų, 1653 m. apie 2 3 mln. vienetų. Beje, 1652 m. šilingų be žemės iždininko Gedeono Mykolo Triznos ženklo (2 pav.), turbūt kaldintų po jo mirties, Lietuvos lobiuose (saugomuose Lietuvos nacionaliniame muziejuje) rasta apie penkis kartus mažiau nei šilingų su G. M. Triznos ženklu.

56 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos istorija 56 3 pav. LDK. Jonas Kazimieras. 6 grašiai m. 26,5 mm, p 3,80 g. Rasta Vilniuje, Totorių g LNM, NL pav. LDK. Jonas Kazimieras. Šilingas m. Ujazdovas. 15,8 mm, p 1,141 g. Rasta Vilniuje, skvere prie Mindaugo paminklo. LNM, N lentelė Sprendžiant iš turimų žinių apie kitų nominalų LDK monetų radinius lobiuose, dvidenarių ir grašių Vilniaus monetų kalykloje buvo nukaldinta maždaug po tūkst. vienetų. 1,5 grašio monetų galėjo būti nukaldinta perpus mažiau (nuo 125 tūkst. iki 175 tūkst.) tai rodytų Lietuvoje rastų lobių medžiaga (Remecas 2007: 61, 63). Kitų regionų lobiuose beveik visur grašių irgi rasta mažiau: Lenkijoje lobiuose rastas vienas grašis ir du pusant rokai, Ukrainoje daugiau nei dešimt grašio nominalo monetų ir vienas pusant rokas, Baltarusijoje ir Čekijoje po vieną grašį, Rumunijoje du grašiai. Lobių radiniai rodytų ir tai, kad 6 grašių nominalo monetų (po vieną tokią monetą rasta Lietuvoje (3 pav.) ir Ukrainoje) galėjo būti nukaldinta nuo penkių iki dešimt kartų mažiau nei grašių ir apie tris kartus mažiau nei pusantrokų, t. y. apie 50 tūkst. Dar mažiau turėjo būti nukaldinta 3 grašių monetų, tačiau, neturint žinių apie šių monetų radinius lobiuose, jų kiekio negalima nustatyti. Taigi, per pirmąjį monetų kaldinimo laikotarpį (1652 m.) Vilniaus monetų kalykloje buvo kaldinamos šešių nominalų monetos. Tuo laikotarpiu joje galėjo būti nukaldinta apie 5 7 mln. šilingų ir apie 1 mln. kitų nominalų monetų. Po G. M. Triznos mirties (1652 m. rugsėjo 11 d.) turbūt buvo nukaldinta dar apie 2 mln. šilingų. Ypač gausų šilingų kaldinimą (apie 90 proc. visų nominalų monetų) lėmė tai, kad visavertėms monetoms kaldinti trūko sidabro ir jų kaldinimas būtų buvęs nuostolingas, nes cirkuliavo labai daug žemos prabos svetimų kraštų šilingų. Savų šilingų kaldinimas turėjo sumažinti svetimųjų įtaką. Vis dėlto ypač svarbi tokio gausaus šilingų kaldinimo priežastis buvo iš jų gaunamas didžiausias pelnas. Jono Kazimiero valdymo laikotarpis nebuvo labai ilgas, tačiau pagal monetų kaldinimą jis skirstytinas į du etapus: iki m. karo su Maskva ir karo metus. Šie etapai skiriasi emisijos dydžiu, jos pobūdžiu ir naujų monetų kalyklų atsiradimu. Abiejų Tautų Respublikos karas su Maskva labai alino kraštą, valstybės iždui trūko pinigų atsiskaityti su kariuomene, todėl 1659 m. buvo nutarta kaldinti varinius šilingus (4 pav.). Šiems šilingams yra prigijęs pavadinimas boratinkos, mat jie buvo pradėti kaldinti pagal Lenkijos ir LDK kalyklų nuomininko Tito Livijaus Boratinio ( ) projektą. Manoma, kad šis terminas atsirado XIX a. ir paniekinamąja reikšme buvo vartojamas dėl ypač didelio šių monetų kiekio. Pirmiausia jis prigijo tarp kolekcininkų, o vėliau imtas vartoti ir lenkiškoje numizmatinėje literatūroje (Sinčiuk 2005: 77). Iš Lenkijos šis terminas pateko ir į Lietuvą, variniai šilingai Lietuvoje buvo vadinami ir boratinėmis, berlinkomis. Pagal projektą varinių šilingų turėjo būti nukalta po 1 mln. zlotų Lenkijai ir Lietuvai (iš viso 180 mln. vnt.) m. buvo nustatyta nauja Abiejų Tautų Respublikos monetų sistema (žr. 2 lent.): monetų masė buvo padidinta, bet sidabro monetose sumažinta m. buvo pradėtos kaldinti naujos monetos nevisaverčiai zlotai (30 grašių), kurių tikra vertė buvo tik grašių (5 pav.). Abiejų Tautų Respublikos monetų vertė 1658 m. Dukatas Taleris Zlotas Ortas 6 grašiai 3 grašiai 1,5 grašio Grašis (varinis) Šilingas (varinis) , Šaltinis: Z. Żabiński (1981: 123). Dėl karinių veiksmų ir dėl to, kad didelė LDK dalis buvo užimta Maskvos kariuomenės, LDK monetos nuo 1660 m. liepos ar spalio iki 1661 m. balandžio 2 d. buvo kaldinamos Ujazdovo pilyje, netoli Varšuvos (Ivanauskas, Douchis 2002: 154). Kartu su LDK monetomis toje kalykloje buvo kaldinamos ir Lenkijos monetos. Kalykloje dirbo iki 100 žmonių, vien darbo stalų stovėjo 87. Žaliava buvo perkama Hamburge, Liubeke ir Silezijoje, o ruošiniai gaminami Olyvoje, netoli Gdansko.

57 5 pav. Lenkija. Jonas Kazimieras. Zlotas m. 31 mm, p 6,09 g. Rasta Vilniuje, Lydos g. 5. LNM, NL lentelė Varinių šilingų kaldinimas labai pasiteisino. Iždas gavo taip reikalingų pajamų, tačiau jų vis tiek trūko. Dėl to 1663 m. buvo nutarta atnaujinti šilingų kaldinimą. Lenkijos šilingus vėl imta kaldinti Ujazdovo kalykloje, taip pat Krokuvoje. LDK varinių šilingų kaldinimas buvo perkeltas į Olyvoje įsteigtą kalyklą. Tačiau sutarčiai įvykdyti buvo pasirinktas ne T. L. Boratinis, o Andrius Georgas fon Hornas. Jam buvo leista kaldinti ir sidabrines bei auksines monetas, bet jų A. G. von Hornas nekaldino (Ivanauskas, Douchis 2002: 157) m. birželio 4 d. variniai šilingai buvo pradėti kaldinti ir Vilniaus monetų kalykloje. Joje buvo kaldinamos ir sidabrinės bei auksinės monetos: 3 grašiai ( m.), 6 grašiai ( m.), ortai (1664 m.), pusdukačiai ( m.) ir dukatai (1666 m.). LDK kaldintų monetų, kaip ir Lenkijos monetų, sidabro kiekis buvo sumažintas: 3 grašių monetose sidabro sumažėjo 0,142 g, o 6 grašių 0,599 g. Monetų masė padidėjo m. variniai šilingai buvo kaldinami ne tik Vilniaus monetų kalykloje. Jiems kaldinti kalyklos buvo atidarytos ir Kaune, Lietuvos Brastoje (dab. Brestas, Baltarusija), o nuo 1666 m. kovo 5 d. iki spalio 8 d. šilingus kaldino dar ir Marienburgo kalykla. Iš kalyklų ataskaitų žinoma, kiek Jono Kazimiero valdymo laikotarpiu apytiksliai buvo nukaldinta varinių monetų (žr. 3 lent.), tačiau tikslus tuo laikotarpiu nukaldintų sidabrinių ir auksinių monetų skaičius nežinomas. Vienoje ataskaitoje rašoma, kad už sidabrinių ir auksinių monetų kaldinimą iždui turėjo būti sumokėta 15 tūkst. zlotų (Janušonis 1974; 1975: 118). Valstybei atitekdavo trečdalis arba pusė nukaldintų monetų, taigi galėjo būti nukaldinta monetų, kurių suma 25 tūkst. ar net 30 tūkst. zlotų (Ivanauskas, Douchis 2002: 171). Atsižvelgiant į tai, buvo bandyta suskaičiuoti m. nukaldintus grašius ir ortus. Lino Kvizikevičiaus (2004: 11 12) skaičiavimu, 3 grašių monetų galėjo būti nukaldinta 30 tūkst., 6 grašių monetų 15 tūkst., ortų 5 tūkst. Pateikiama ir tokia nuomonė, kad ortų galėjo būti nukaldinti vienetai (Ivanauskas, Douchis 2002: 171). E. Remecas XVII a. vidurio ir antrosios pusės monetų apyvarta dabartinės Lietuvos teritorijoje 57 Nukaldintų varinių šilingų kiekis Data Lenkijos Karalystė LDK Ujazdovas Krokuva Ujazdovas Olyva Kaunas Lietuvos Brasta Marienburgas Vilnius ~ Nežinoma Iš viso ~ Šaltinis: E. Ivanauskas, R. J. Douchis (2002: 231); sudaryta autoriaus. Vis dėlto apie šio laikotarpio monetų kaldinimo apimtį rašę autoriai neatkreipė dėmesio į tai, kiek monetų rasta lobiuose. Lobių duomenimis, iš sidabrinių monetų Vilniaus monetų kalykloje turbūt daugiausia buvo nukalta 6 grašių monetų. Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lenkijoje iš viso tokių monetų rasta daugiau nei 110 vienetų (Remecas 2006b: 145). Kitų nominalų monetų žinomi bene trys radiniai. Viena moneta, 3 grašių nominalo, rasta Lenkijoje; ten pat dviejuose lobiuose rasta po vieną ortą (Męclewska, Mikołajczyk 1991: 112, 179). Iš turimų duomenų galima daryti išvadą, kad 3 grašių monetos ir ortai sudarė tik 1 2 procentus 6 grašių monetų m. 6 grašių monetų galėjo būti nukaldinta nuo 5 procentų (Lietuvos lobių duomenimis) iki 10 procentų (Lenkijos lobių duomenimis), 1665 m. nuo 40 procentų iki 45 procentų, 1666 m. nuo 40 procentų (Lenkijos lobių duomenimis) iki 55 procentų (Lietuvos lobių duomenimis). Siekiant patikslinti lobių rodomą sidabrinių monetų kiekį, galima pasiremti žinomu Jono Kazimiero nukaldintų lenkiškų zlotų kiekiu m. Bydgoščiaus, Krokuvos ir Lvovo kalyklose buvo nukaldinta apie 7,5 mln. zlotų. Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lenkijoje rastų lobių duomenys rodo, kad Vilniaus monetų kalykloje 6 grašių monetų, palyginti su lenkiškais zlotais, galėjo būti nukaldinta apie 550 tūkst. vienetų. Jei 3 grašių

58 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos istorija 58 6 pav. LDK. Jonas Kazimieras. Šilingas m. Berzaunės falsifikatas. 15,4 mm, p 1,287 g. Rasta Vilkijoje, Kauno r. LNM, N monetų ir ortų buvo nukaldinta bent jau 2 3 procentai 6 grašių monetų kiekio, tai jų bendra suma būtų apie 15 tūkst. vienetų (Remecas 2006b: 146). Aišku, ji gali būti didesnė ar mažesnė, nes lobių duomenys gana skirtingi, tačiau jais grindžiamas skaičius turėtų būti patikimesnis nei rodomas kalyklų ataskaitų. Apie nukaldintų auksinių monetų kiekį duomenų neturima. Žinomos monetos rodytų, kad daugiausia jų buvo kaldinama 1665 m. Daugiausia rasta Jono Kazimiero 1665 m. kaldintų 0,5 dukato monetų m. kaldintų 0,5 dukato monetų žinomos tik penkios. Tiek pat žinoma ir 1666 m. kaldintų dukatų. Taigi gali būti, kad 1664 ir 1666 m. auksinių monetų buvo nukaldinta kelias dešimtis kartų mažiau nei 1665 m. 2. Monetų klastojimas Jono Kazimiero valdymo laikotarpio monetos, kaip ir daugumos kitų valdovų kaldintos monetos, buvo klastojamos. Jų klastojimo mastas buvo didžiausias per visą Lenkijos ir LDK valstybių pinigų istoriją. Tokį gausų monetų klastojimą lėmė varinių monetų, t. y. pigesnės žaliavos, atsiradimas, kritusi monetų vertė ir svarbiausia tai, kad atsiskaitant monetos dažnai būdavo sveriamos, o ne skaičiuojamos. Monetų klastojimo mastas buvo didžiulis, jas klastojo daugybė asmenų nuo aukščiausio rango pareigūnų iki prastuomenės atstovų. Šiuo metu žinomos trys vietos, kur buvo klastojamos Lenkijos ir LDK monetos, kaldintos Jono Kazimiero. Vienas žinomiausių monetų klastojimo centrų Sučiava (dab. Rumunija). Čia Moldavijos princas Istratijus Dabija ( ) savo pilyje nuo 1661 ar 1662 m. klastojo Švedijos valdomo Pabaltijo, Lenkijos ir LDK bei Prūsijos šilingus. Visos šios monetos, skirtingai nei originalios biloninės, Sučiavoje buvo gaminamos iš vario ir padengiamos plonu alavo sluoksniu. Manoma, kad šilingai galėjo būti klastojami iki 1672 m. (Mikołajczyk 1980a: 202, 206), o suklastotų monetų pagrindinis platintojas buvo italų pirklys, Lvovo monetų kalyklos valdytojas Džovanis Baptista Amuretis (Szłapinskij 1997: ). Sučiavoje daugiausia buvo gaminami Livonijos ir Rygos šilingai. Kitų, tarp jų ir 1652 m. LDK kaldintų šilingų, buvo klastojama mažiau. Apskritai Sučiavoje suklastotų monetų kiekis yra milžiniškas. Žinoma, kad 1664 m. iš Lenkijos ir LDK apyvartos buvo išimta 12 mln. zlotų Sučiavoje nukaldintų šilingų, o tai būtų 1 mlrd. 80 mln. monetų. Sučiavos šilingai, kaip ir Jono Kazimiero kaldinti variniai šilingai, apyvartoje išbuvo iki XVIII a. vidurio, nors 1663 m. gruodžio 10 d. Lenkijos iždininko Jono Kazimiero Krasinskio universalu Sučiavos monetų apyvarta ir buvo uždrausta (Mikołajczyk 1980a: ) m. Baja Marėje (dab. Rumunija) LDK didiko Mykolo Kazimiero Radvilos ( ) pavedimu Valentas Prošneris klastojo Jono Kazimiero kaldintus varinius šilingus, tačiau šių monetų klastojimo mastas buvo daug mažesnis (žr. Mikołajczyk 1980a: 222). Iš LDK iždininko ir Rygos burmistro korespondencijos žinoma, kad m. dabartinėje Latvijoje, Berzaunėje (Madonos r.), irgi buvo klastojami variniai Jono Kazimiero kaldinti šilingai. Jų kaldinimą organizavo rygietis Hansas Dreilingas, monetas į LDK vežė Cinakis (Platbarzdis 1968: ). Tikėtina, kad monetų platintojas buvo Bartolomėjus Cinakis, buvęs T. L. Boratinio patikėtinis, 1668 m. karaliaus sekretorius. Berzaunėje daugiausia buvo kaldinamos Vilniaus monetų kalykloje 1666 m. kaldintus šilingus imituojančios monetos (6 pav.). Iš viso Berzaunėje buvo nukaldinta apie 12 mln. vienetų klastočių. Pastarosios monetos gana gausiai paplito Lietuvoje. Variniai Jono Kazimiero šilingai įvairių klastotojų buvo klastojami visą XVII a. antrąją pusę. Lietuvoje rastuose lobiuose (apie 20 lobių) šių klastočių rasta daugiau nei 3 tūkst. vienetų*. Šiek tiek didesnę jų dalį 59 procentus sudaro lenkiškų šilingų klastotės. Lietuvoje rastų lobių duomenys rodo, kad varinių Jono Kazimiero kaldintų šilingų falsifikatai sudaro nuo 5,1 procento iki 11,7 procento visų Jono Kazimiero kaldintų šilingų kiekio. Klastotos monetos sudaro apie 8 procentus Jono Kazimiero valdymo laikotarpiu kaldintų šilingų. *Neįtraukti didžiausio Lietuvoje rasto lobio (Vilniaus, Tilto g.) duomenys, t. y. apie 16 tūkst. šilingų. 3. Svetimų kraštų monetos Lietuvoje Jono Kazimiero valdymo pradžioje daugiausia cirkuliavo tos pačios monetos, kaip ir Zigmanto Vazos valdymo laikotarpio pabaigoje. Daugiausia tai buvo lenkiškos Zigmanto Vazos kaldintos monetos: šilingai, grašiai, 1,5 grašio, 3 grašių, 6 grašių monetos, ortai,

59 7 pav. Livonija. Karolis XI. Šilingas m. 15,0 mm, p 0,468 g. Rasta Vilniuje, Valdovų rūmuose. LNM, N Gdansko grašiai ir ortai, Rygos šilingai, Poznanės ir Lobženicos ternarai (3 denarai), LDK šilingai ir grašiai. Buvo naudojamos ir XVII a. 3-iojo dešimtmečio Prūsijos monetos: šilingai, 1,5 grašio monetos, Švedijos valdomo Pabaltijo Elbinge ir Rygoje kaldinti šilingai. Iš stambesnių nominalų monetų apyvartoje buvo Danijos markių, Ispanijos Nyderlandų, Jungtinių Nyderlandų Provincijų ir Ispanijos bei jos kolonijų talerio vertės monetų. Lenkiškų Vladislovo IV monetų apyvartoje beveik nebuvo. Jono Kazimiero m. kaldintų monetų kiekis apyvartai turėjo labai mažai įtakos. LDK šiek tiek labiau paplito tik Vilniaus monetų kalykloje kaldinti šilingai. Šių monetų 24 Lietuvos lobiuose rasta apie 150 vienetų. Kitų nominalų monetų iš viso rasta vos 17 vienetų. Jokios įtakos monetų apyvartai neturėjo daryti nuo 1650 m. kaldintos lenkiškos monetos. Jono Kazimiero valdymo laikotarpio lobiuose, rastuose dabartinės Lietuvos teritorijoje, buvo mažiau nei 10 lenkiškų monetų: trys ortai, vienas Gdansko grašis, keturi Gdansko ortai ir vienas dukatas. Labai nedaug į Lietuvą pateko ir 1656 m. Lvove nukaldintų (apie 12 tūkst.) 6 grašių monetų, m. kaldintų (apie 200 tūkst. tiražu) ortų. Panaši padėtis buvo ir Lenkijoje. Sidabrinių Jono Kazimiero monetų apyvartoje daugiau pasirodė tik paskutiniais karaliaus valdymo metais, o labiausiai jos išplito XVII a. paskutiniame ketvirtyje. Tai daugiausia buvo vėliau nei m. nukaldintos 6 grašių monetos, zlotai, Lenkijos miestų ortai. Iki 1660 m., kai buvo pradėta kaldinti varinius šilingus, apyvartoje dominavo senosios ir užsieninės monetos. Tačiau Lenkijoje ir LDK daugiau kaip 1,5 mlrd. vienetų tiražu Jono Kazimiero nukaldinti variniai šilingai pamažu pasiekė jiems numatytą tikslą išstūmė svetimų kraštų smulkias monetas. Jono Kazimiero valdymo metais iš svetimų kraštų monetų didžiausią įtaką apyvartai darė smulkiausio nominalo monetos prasto sidabro šilingai (bilonai). Jau XVII a. 3-iajame dešimtmetyje švedų valdomų Elbingo ir Rygos monetų kalyklų nukaldinti šilingai užtvindė Lenkijos ir LDK pinigų rinką. Per du kitus dešimtmečius šių monetų dar padaugėjo. Daugiausia šilingų buvo nukaldinta valdant Švedijos karalienei Kristinai ( ). Iš išsaugotų ataskaitų žinoma, kad 1644 m. Rygos vienuolyne įsteigta valstybinė monetų kalykla, kaldinusi Livonijos monetas, m. nukaldino apie 197,34 mln. vienetų Švedijos karalienės Kristinos šilingų (48,6 proc.), m. apie 70 mln. (17,25 proc.) Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo ( ) šilingų, m. 138,35 mln. (34,1 proc.) Švedijos karaliaus Karolio XI ( ) šilingų (žr. 7 pav.). Lietuvoje rastų lobių duomenimis, Kristinos šilingų kiekis dar didesnis, t. y. 64 procentai, Karolio X Gustavo ir Karolio XI po 17 procentų. Valdant Kristinai, daugiausia šilingų buvo nukaldinta ir Rygos miesto kalykloje. Nors ataskaitų duomenų nėra, tačiau Lietuvoje rastų lobių duomenys rodo, kad Rygos miesto kalykloje nukaldinti Kristinos šilingai iš viso sudaro 54,7 procento visų kitų valdovų nukaldintų šilingų: jie sudaro 15,6 procento Švedijos karaliaus Gustavo Adolfo šilingų, 19,7 procento Karolio X Gustavo šilingų, 10 procentų Karolio XI šilingų. Beje, valdant Gustavui Adolfui, nemažai monetų buvo nukaldinta ir Elbingo miesto kalykloje, taip pat valstybinėse kalyklose. Vėliau šios kalyklos monetų beveik nebekaldino. Vis dėlto jose nukaldintos monetos LDK pinigų apyvartai turėjo daug mažiau įtakos nei Livonijos ir Rygos kalyklose nukaldintos monetos. Suskaičiavus visus Lietuvos lobiuose, datuojamuose m., rastus švedų kaldintus šilingus, paaiškėja, kad Elbingo šilingai sudaro tik 3 procentus (apie 1 tūkst.), Livonijos šilingai 34 procentus (daugiau nei 10 tūkst.), o Rygos šilingai 63 procentus (apie 20 tūkst.) visų švedų nukaldintų šilingų kiekio. Jono Kazimiero valdymo metais švedų kaldintų šilingų kiekis, palyginti su XVII a. 3-iuoju dešimtmečiu kaldintų šilingų kiekiu, yra didesnis daugiau kaip keturis kartus. Daugiau kaip keturis kartus didesnis ir apyvartoje buvusių šių monetų skaičius. Iš Livonijos ir Rygos kalyklose kaldintų šilingų Jono Kazimiero valdymo metais mažiausiai į Lietuvą pateko Karolio XI šilingų. Lobiuose tiek Livonijos, tiek Rygos kalyklose nukaldintų šilingų rasta beveik po 2 tūkst. Taigi, Rygos kalykloje nukaldinti Karolio XI šilingai sudarytų 17 procentų, Livonijos kalykloje nukaldintieji 10 procentų visų valdovų kaldintų šilingų. Daugiau Karolio XI šilingų į apyvartą pateko jau po Jono Kazimiero mirties. XVIII a. pradžios lobiuose jų randama daugiausiai iš visų švediškų biloninių monetų. E. Remecas XVII a. vidurio ir antrosios pusės monetų apyvarta dabartinės Lietuvos teritorijoje 59

60 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos istorija 60 8 pav. Škotija. Karolis I. 2 pensai m. 15 mm, p 0,85 g. Rasta Žėronyse, Trakų r. LNM NL 16/195 9 pav. Tešenas. Ferdinandas IV. Heleris m. 15,7 mm, p 0,48 g. Rasta Mištūnuose, Šalčininkų r. LNM, NL 51/112 Kitų nominalų švediškų monetų, kaldintų nedideliais kiekiais, į apyvartą pateko nedaug. Daugiausia rasta 1,5 grašio monetų m. datuojamuose lobiuose, rastuose dabartinės Lietuvos teritorijoje, buvo beveik 1,5 tūkst. 1,5 grašio švediškų monetų, tačiau tai sudaro tik 4,3 procento į Lietuvą patekusių švediškų šilingų kiekio. Kartu su švedų valdomo Pabaltijo šilingais į Lenkijos ir LDK valstybę buvo įvežami ir Sučiavoje klastoti šilingai. Nors 1664 m. Sučiavoje nukaldintų šilingų apyvarta buvo uždrausta, Lietuvos lobių duomenys rodytų, kad apyvartoje buvo apie 12 procentų Sučiavoje suklastotų švediškų šilingų. Juos didžiuliais kiekiais vežė pirkliai, kurių diduma buvo žydai, taip pat šlėktos. Jie senas lenkiškas monetas Sučiavoje iškeisdavo į padirbtus šilingus, o atvežę juos į Lenkiją ar LDK, sumaišydavo su originaliais Livonijos šilingais. Investicinė grąža buvo dviguba (Szłapinskij 1997: ) m. švedų valdomo Pabaltijo monetų, kurios buvo prastesnės prabos, Lenkijai ir LDK padaryta žala sudarė apie 13,0 14,5 mln. zlotų. Pridėjus ir milžinišką kiekį Sučiavoje nukaldintų varinių šilingų, žala padidėja dar 12 mln. zlotų, taigi, ji visa sudarytų apie 2,3 mlrd. varinių šilingų. To laiko valstybei tai buvo milžiniška suma. Žinoma, kad m. LDK iždas per metus surinko tik 0,5 mln. zlotų; kiek daugiau pinigų buvo surinkta 1649 m. 1,4 mln. zlotų (Tyla 2006: 651) m. Lenkijos Karalystės iždo pajamos buvo apie 12 mln. zlotų (Riabcevič 1995: 209). Vadinasi, žala prilygo Abiejų Tautų Respublikos dvejų metų iždo pajamoms, arba 18 metų LDK iždo pajamoms. Tačiau nežinoma, kiek monetų Rygoje ir Elbinge buvo nukaldinta per 20 metų iki 1644 m. Lietuvos monetų lobių duomenys rodo, kad m. valdžiusio Švedijos karaliaus Gustavo Adolfo monetų emisija dydžiu nenusileido Karolio X Gustavo ir Karolio XI šilingų emisijoms. Taigi, Abiejų Tautų Respublikai padaryta žala iš viso buvo daug didesnė nei paminėti skaičiai. Be Livonijos ir Rygos šilingų, šaliai žalą darė ir kitos užsieninės monetos, nors jų kiekis ir buvo gerokai mažesnis. Iš jų pirmiausia paminėtinos m. valdžiusio Škotijos karaliaus Karolio I kaldintos 2 pensų monetos, kurių kaldinimo laikotarpis yra m. (8 pav.). Šios varinės monetos į Lenkiją ir LDK pateko nuo 1635 m. iki 1663 m. (Sinčiuk 1988: 86). Lietuvoje rastuose 13 lobių iš viso buvo 39 Škotijos monetos, tačiau šių monetų rasta ir kaip pavienių radinių. Ukrainoje škotiškų monetų rasta 29 lobiuose, Baltarusijoje 17, Lenkijoje 15, Latvijoje 8 lobiuose. Šios monetos buvo biloninių šilingų dydžio ir apyvartoje turėjo būti lygios jiems. Tačiau jos buvo varinės, o ne biloninės, todėl yra laikomos klastotėmis. Šiuo metu manoma, kad iš Škotijos monetas pelno tikslais veždavo škotai, kurių XVII a. pirmoje pusėje LDK gyveno gana gausiai (Riabcevič 1995: ). Jie daugiausia vertėsi smulkia prekyba prekių išnešiojimu. Tačiau škotai veikiausiai buvo tik šių monetų platintojai, o jas atveždavo klastotės sumanytojas arba sumanytojai, greičiausiai pirkliai. Kitokių nominalų, kitų valdovų kaldintų Škotijos monetų nepateko, vadinasi, jos buvo trumpalaikis pasipelnymo šaltinis. Lenkijai ir LDK nukaldinus daugiau varinių šilingų, platinti škotiškas monetas pasidarė nepelninga. Be Škotijos monetų, pasipelnymo tikslais į šalį buvo įvežti ir Aukštutinėje Silezijoje buvusios Tešeno kunigaikštystės biloniniai heleriai (obolai), kaldinti m. (9 pav.). Šių monetų dabartinės Lietuvos teritorijoje rasta mažiau nei Škotijos monetų 15 vnt. (7 lobiuose). Daugiausia jų rasta Lenkijoje 24 lobiuose (daugiau nei 200 monetų). Ukrainoje 31 lobyje rasta daugiau nei 100 tokių monetų (Sinčiuk 2000). Šios monetos savo dydžiu ir mase beveik atitiko biloninius šilingus, todėl lengvai įsiliejo tarp šių monetų. Jų įvežimo laikotarpis buvo trumpesnis nei Škotijos monetų, nes jos pradėtos kaldinti tik 1650 m. Lenkijoje šių monetų randama lobiuose, datuojamuose nuo 1653 m., o Lietuvoje lobiuose, datuojamuose nuo 1657 m. Tešeno heleriai daugiausia rasti tuose pačiuose lobiuose, kaip ir Škotijos monetos, jų kiekis, kaip ir Škotijos monetų, tik simbolinis, t. y. rasta po 1 3 monetas, tik labai retais atvejais daugiau. Šias monetas, kaip ir škotiškąsias, iš apyvartos išstūmė vietiniai variniai šilingai. Didesnį Tešeno kunigaikštystės monetų paplitimą, matyt, stabdė tai, kad jų buvo nukaldinta daug mažiau nei škotiškų monetų. Beje, į Lenkiją iš Tešeno pateko ir sidabrinių monetų, tačiau daugiausia jau XVII a. pabaigoje, o tai tik patvirtina, kad variniai heleriai į šalį pateko ne prekiaujant, bet apgaulės tikslais. Be išvardytų monetų, Lenkijos ir LDK pinigų apyvartoje, kaip ir anksčiau, buvo ir Prūsijos monetų. Tačiau didesnę monetų apyvartos dalį sudarė Georgo Vilhelmo ( )

61 kaldinti šilingai ir 1,5 grašio monetos m. apyvartoje pasirodžiusių Frydricho Vilhelmo ( ) monetų Lietuvoje buvo gerokai mažiau, o ir jų įtaka pinigų apyvartai buvo minimali. Lietuvoje rasta 20 lobių, kuriuose buvo Frydricho Vilhelmo m. kaldintų šilingų. Iš viso šių monetų rasta šiek tiek daugiau nei 300 vienetų, tai yra keturis kartus mažiau nei Lietuvoje rasta Georgo Vilhelmo šilingų. Zigmanto Vazos valdymo laikotarpiu prūsiški šilingai sudarė apie 11 procentų visų apyvartoje buvusių šilingų, o Jono Kazimiero valdymo laikotarpiu Frydricho Vilhelmo kaldinti šilingai tik 1 procentą apyvartoje buvusių Livonijos ir Rygos šilingų. Jono Kazimiero valdymo metais į apyvartą pateko ir daugiau rusiškų monetų kapeikų. Žinomi šeši lobiai, kuriuose buvo daugiau nei 15 tūkst. šių valdovų kaldintų sidabrinių kapeikų: Michailo Fiodorovičiaus ( ) apie 11 tūkst., Aleksejus Michailovičius ( ) apie 500 vnt. Rusiškų kapeikų randama ir pavieniui. Jų antplūdį į šalį puikiai rodo LDK rytinių žemių lobiai (dab. Baltarusija, Ukraina). Šio laikotarpio rusiškų monetų randama ir rytinėse Estijos bei Latvijos žemėse, kurios buvo užimtos Maskvos. Lenkijoje rusiškų monetų randama labai retai. Sidabrinės rusiškos kapeikos LDK atitiko 1,5 grašio. Jono Kazimiero valdymo metais vidutinės vertės monetų apyvartoje beveik nebuvo. Cirkuliavo tik labai nedidelis kiekis senųjų Prūsijos ortų ir Danijos markių. Naujų monetų nebuvo nei vietinių, nei atvežtų iš užsienio. Tik paskutiniais karaliaus valdymo metais kartu su lenkiškomis monetomis ėmė plisti Prūsijos šeštokai ir ortai, tačiau šios monetos labiau būdingos tik dviejų paskutinių XVII a. dešimtmečių apyvartai. Kur kas daugiau buvo svetimų kraštų stambių nominalų monetų. Dabartinės Lietuvos teritorijoje rastuose m. monetų lobiuose buvo beveik 100 įvairiausių talerio vertės monetų: florenų, liūto talerių, patagonų, riksdalderių. Apyvartoje buvo tiek senųjų talerių, kaldintų XVI XVII a. pirmoje pusėje, tiek naujų, kaldintų iki 1653 m. Didžioji dalis jų buvo nukaldinti Jungtinių Nyderlandų Provincijų. Taip pat rasta ir 0,5 talerio vertės monetų. Šiek tiek mažiau nei Jungtinių Nyderlandų Provincijų talerių rasta Ispanijos Nyderlandų patagonų, tačiau jų buvo ir mažiau kaldinama. Viename Balninkų (Molėtų r.) lobyje rasti du patagonų ketvirčiai, prilygę ortams. Be šių monetų, Lietuvos lobiuose rasta po vieną kitą talerio monetą iš Austrijos, Braunšveigo-Volfenbiutelio, Vengrijos, Zalcburgo ir kitur. Talerių vertė, kaip ir Zigmanto Vazos laikais, nebuvo vienoda, tačiau nuo 1631 m. iki 1660 m. taleris oficialiai buvo vertinamas 90 grašių m., kai buvo pradėta gausiai kaldinti varinius šilingus, talerio vertė pakilo iki 153 grašių variniais šilingais, arba iki 459 šilingų. Toks oficialus kursas išbuvo iki 1670 m. Rinkos kursas buvo dar didesnis, jis didėjo visą XVII amžių. Kaip ir anksčiau, skyrėsi talerių vertė, riksdalderiai turėjo 5 g daugiau sidabro nei liūto taleriai, taigi buvo už juos 20 procentų vertingesni m. Seimas ir oficialiai patvirtino šių talerių verčių skirtumus: riksdalderiai buvo vertinami po šešis zlotus variniais šilingais, t. y. 540 šilingų, o liūto taleriai po penkis zlotus, t. y. 450 šilingų (Zagórski 1977: 169). Be talerių, apyvartoje buvo ir auksinių monetų dukatų. Jono Kazimiero valdymo metais auksinių monetų, palyginti su ankstesniais laikotarpiais, apyvartoje gerokai padaugėjo. Beveik visi dukatai į šalį patekdavo iš Jungtinių Nyderlandų Provincijų, kuriose nuo XVII a. daugiausia ir buvo kaldinama auksinių monetų. Auksinės monetos daugiausia buvo skirtos užsienio prekybai, tačiau auksas buvo labai paklausus ir Abiejų Tautų Respublikoje. Jo kainos čia buvo didesnės nei Vakarų Europoje, todėl pirkliai dukatus noriai veždavo. Matyt, dėl nuolatinio sidabro monetų nuvertėjimo gyventojai mieliau rinkdavosi auksines monetas, kuriose aukso kiekis buvo pastovus. Dabartinės Lietuvos teritorijoje auksinių monetų rasta septyniuose iš daugiau nei 100 žinomų lobių, datuojamų m. (Remecas 2010a: 44). Išsiskiria rastasis Nasvytaliuose (Šilalės r.) jame buvo 308 auksiniai dukatai (Ivanauskas 1995: ; Zabiela 2000: 178; Sajauskas 2007: 29). Daug monetų rasta apie 1654 m. Gėluvoje (Raseinių r.) užkastame lobyje ne mažiau kaip 95 dukatai (Tautavičius 2000: 166). Kituose lobiuose dukatų buvo tik simbolinis skaičius. Nasvytalių lobis yra vienas didžiausių Lietuvoje rastų auksinių monetų lobių. Net 75 procentai jame rastų dukatų yra kaldinti Jungtinių Nyderlandų Provincijose, didžioji dalis Geldrijoje ir Utrechte. Tame pačiame lobyje rasta ir Cviolio, Fryzijos, Kampeno, Olandijos, Overiselio, Vakarų Fryzijos ir Zelandijos dukatų. Be Jungtinių Nyderlandų Provincijų dukatų, lobyje E. Remecas XVII a. vidurio ir antrosios pusės monetų apyvarta dabartinės Lietuvos teritorijoje 61

62 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos istorija 62 buvo ir Lenkijos, Šv. Romos imperijos miestų dukatų, Transilvanijos, Vengrijos, Venecijos, Osmanų imperijos ir kitų auksinių monetų. Daugiau nei pusė monetų yra kaldintos po 1630 m., tačiau lobyje buvo ir XVI a. monetų. Nuo 1641 m. iki 1660 m. dukatai buvo lygūs 180 grašių. Pasirodžius variniams šilingams, oficiali jų vertė buvo 314 grašių variniais šilingais, arba 942 šilingai. Dukatų rinkos vertė, kaip ir talerių, buvo šiek tiek didesnė, o oficiali vertė nuolat didėjo. Pavyzdžiui, 1662 m. atsiskaitant variniais šilingais tekdavo primokėti dar 15 procentų vertės, 1664 m. 20 procentų, 1665 m procentų, o nuo 1666 m. net 70 procentų vertės m. net buvo priimtas Seimo nutarimas, kad perkant sidabrines monetas variniais šilingais šeštokus ar ortus parduodantysis neprašytų daugiau nei 70 procentų priemokos (Kałkowski 1981: 258, 270). Taigi, tikroji dukato vertė po 1666 m. buvo apie 16 tūkst. šilingų, o talerio apie 780 šilingų. Be jau minėtų monetų, kurios Lenkijos ir LDK pinigų apyvartoje atliko labai svarbų vaidmenį, buvo ir tokių, kurios pateko į Lietuvą, bet didesnio vaidmens nevaidino. Tai Norvegijos ir Švedijos 2 markių monetos bei švediškos erės. Erės apyvartoje atstojo 1,5 grašio monetas, nors sidabro jose buvo daugiau. 2 markių monetos, matyt, buvo vertinamos kaip zlotas (30 grašių). Paminėtinos į Lietuvą patekusios ir kelios labai nedideliais kiekiais kaldintos Kuršo kunigaikštystės monetos šilingai. Šių šilingų, Jokūbo Ketlerio kaldintų 1662 m., rasti trys, dviejuose lobiuose. 4. Mykolo Kaributo Višnioveckio ir Jono Sobieskio valdymo laikotarpių monetų apyvarta 10 pav. Lenkija. Jonas Sobieskis. 6 grašiai m. 24,5 mm, p 3,14 g. Rasta Vilniuje, Lydos g. 5. LNM, NL Lenkijos ir LDK sosto atsisakius Jonui Kazimierui, 1669 m. į jo vietą buvo išrinktas Mykolas Kaributas Višnioveckis. Jo valdymo metais veikė Lenkijos Karalystės kalykla Bydgoščiuje ir trys miestų kalyklos Gdanske, Elbinge ir Torunėje. Miestų kalyklos daugiausia kaldino biloninius šilingus ir labai nedaug auksinių monetų. Mykolo Kaributo Višnioveckio valdymo laikotarpis truko neilgai, 1674 m. į Lenkijos ir LDK sostą buvo išrinktas Jonas Sobieskis. Jo valdymo metais veikė dvi Lenkijos karalystės monetų kalyklos Bydgoščiuje ( m.) ir Krokuvoje ( m.), viena miesto kalykla veikė Gdanske ( m.) m. buvo oficialiai nuvertintas varinių šilingų kursas ir patvirtintas realusis (žr. 4 lent.). Be to, priverstinio kurso zlotai (tympos) buvo nuvertinti ir prilyginti ortams. Nuo 1676 m. 100 zlotų sidabrinėmis monetomis prilygo 170 zlotų varinėmis monetomis (Zagórski 1977: 169). 4 lentelė Abiejų Tautų Respublikos monetų vertė 1676 m. Dukatas Taleris Zlotas, ortas 6 grašiai 3 grašiai 1,5 grašio Grašis (varinis) Šilingas (varinis) , , , ,647 35, , Šaltinis: Z. Żabiński (1981: 125). Valdant Jonui Sobieskiui, daugiausia monetų buvo nukaldinta valstybinėse kalyklose. didžiausia dalis iš jų buvo 3 grašių, 6 grašių monetos (10 pav.) ir ortai. Nedideliais kiekiais nukaldinta ir talerių bei auksinių monetų. Beveik visas iš kalyklų gaunamas pelnas buvo atiduodamas T. L. Boratiniui, nes 1666 m. nutraukus šilingų kaldinimą, LDK jam liko skolinga apie 1,6 mln. zlotų. Abiejų Tautų Respublika, siekdama grąžinti skolą ir sumažinti įvežamų vietos standartų neatitinkančių monetų skaičių, stengėsi atnaujinti kalyklų darbą ne tik Lenkijos Karalystėje, bet ir Lietuvoje m. buvo sudaryta komisija kalyklai LDK steigti m. buvo nutarta T. L. Boratiniui atiduoti administruoti Lenkijos ir LDK kalyklas ir visą kalyklų pelną skirti

63 11 pav. Prūsija. Frydrichas Vilhelmas. 6 grašiai m. 25,1 mm, p 3,325 g. Rasta Vilniuje, Tilto g LNM, NL pav. Ispanijos Nyderlandai. Artua. Pilypas IV. 0,5 patagono. 34 mm, p 13,855 g. Rasta Trakuose, Birutės g. LNM NL žalai atlyginti. Tais metais Lenkijoje kalyklos buvo įsteigtos, tačiau LDK ne. Priežastys nežinomos. Lenkijoje 1685 m. dėl mažo pelningumo kalyklas Seimo buvo nutarta uždaryti (Ivanauskas, Douchis 2002: 172). Jono Sobieskio valdymo pabaigoje sidabrinės ir auksinės monetos, palyginti su variniais šilingais, dar kartą nuvertėjo, už dukatą jau buvo mokama tik 13,8 zlotų, t. y šilingai, o už talerį 6,76 zloto, t. y. 609 šilingai (Żabiński 1981: 128). XVII a. paskutiniame ketvirtyje Abiejų Tautų Respublikos apyvartoje ir toliau dominavo variniai Jono Kazimiero kaldinti šilingai. Tarp vidutinės vertės monetų šiek tiek daugiau buvo Jono Kazimiero kaldintų 6 grašių monetų. Stambesnių monetų zlotų ir ortų buvo mažiau. Apyvartoje buvo ir daug Jono Sobieskio kaldinamų grašių. Dabartinės Lietuvos teritorijoje rastų lobių, datuojamų m., duomenimis, Jono Kazimiero kaldintų 6 grašių monetų ir zlotų apyvartoje buvo labai panašiai, o ortų rasta net šešis kartus mažiau. Kiek mažiau nei Jono Kazimiero kaldintų 6 grašių monetų ir zlotų Lietuvos lobiuose rasta Jono Sobieskio kaldintų 6 grašių monetų. Jos sudaro apie 40 procentų Jono Kazimiero kaldintų 6 grašių monetų arba zlotų kiekio. Kitų nominalų monetų apyvartoje beveik nebuvo. Antai Jono Kazimiero kaldintų 1,5 grašio monetų rastos tik dvi, 3 grašių monetų viena (visos Trakų lobyje). Jono Sobieskio kaldinti ortai rasti du Altoniškių (Kauno r.) ir Žemalės (Mažeikių r.) lobiuose. Kartu su vietinėmis monetomis apyvartoje gana daug buvo ir kaimynės Prūsijos monetų. Jos, kaip ir anksčiau, buvo kaldinamos beveik pagal tą pačią ordinaciją, kaip ir Lenkijos monetos. Tačiau šiuo laikotarpiu apyvartoje daugiausia buvo ne šilingų ir 1,5 grašio monetų, o 6 grašių monetų ir ortų. Valdant Frydrichui Vilhelmui ir Frydrichui III, Prūsijoje daugiausia buvo kaldinama 6 grašių monetų (11 pav.) ir ortų, taip pat 3 grašių monetų. Dabartinės Lietuvos teritorijoje rastų lobių duomenimis, Frydricho Vilhelmo kaldintos 6 grašių monetos sudaro apie 30 procentų apyvartoje buvusių Jono Kazimiero kalintų 6 grašių, arba apie 22 procentus visų apyvartoje buvusių lenkiškų 6 grašių monetų. Vėliau valdžiusio Frydricho III kaldintų 6 grašių monetų apyvartoje buvo net penkis kartus mažiau. Užtat Frydricho Vilhelmo kaldintų ortų dabartinės Lietuvos teritorijoje rastuose lobiuose buvo 1,5 karto daugiau nei Jono Kazimiero kaldintų ortų, Frydricho III kaldintų ortų 2,3 karto daugiau, t. y. 70 procentų Jono Kazimiero kaldintų ortų kiekio. Valdant Frydrichui III, buvo nukaldinta ir daugiau 3 grašių monetų. Lietuvoje rastų lobių, datuojamų m., duomenimis, 3 grašių monetų yra apie 25 vienetus. Visos Prūsijos monetos iš dabartinės Lietuvos teritorijoje rastų lobių rodo, kad XVII a. paskutiniame ketvirtyje ortai sudarė apie 48 procentus, 6 grašių monetos apie 42 procentus, 3 grašių monetos apie 10 procentų visų apyvartoje buvusių Prūsijos monetų. Apyvartoje buvo ir prūsiškų šilingų, Frydricho Vilhelmo kaldintų šilingų rasta apie dešimt (daugiausia pavienių monetų), o Frydricho III kaldintų šilingų vos keli vienetai. Šio laikotarpio monetų apyvartą labai gerai perteikia 1999 m. Vilniuje, Tilto g., rastas lobis, datuojamas XVII XVIII a. sandūra. Lobyje buvo nedaug Jono Kazimiero kaldintų 6 grašių monetų (12 vnt.), zlotų (1 vnt.), Jono Sobieskio kaldintų 6 grašių monetų (6 vnt.), Prūsijos 3 grašių monetų (5 vnt.) ir 6 grašių monetų (9 vnt.), Zigmanto Vazos kaldintas ortas ir apie 16 tūkst. šilingų, kurių dauguma yra kaldinti Jono Kazimiero. Labai nedidelė rastųjų šilingų dalis yra biloniniai Livonijos ir Rygos šilingai. Be jau išvardytų monetų, XVII a. pabaigoje labai svarbų vaidmenį vaidino ir stambių nominalų sidabrinės monetos taleriai ir 0,5 talerio. Pastarųjų monetų apyvartoje labai padaugėjo, jų kiekis buvo pats didžiausias iš kada nors prieš tai apyvartoje buvusių talerinių monetų. Didžiausias buvo ir jų procentas, palyginti su apyvartoje buvusiomis kitų nominalų užsieninėmis monetomis (išskyrus šilingus). Tačiau šiuo laikotarpiu ne tik labai pagausėjo stambių nominalų užsieninių monetų, bet ir pasikeitė jų valstybinio priklausomumo dominavimas. Iki tol apyvartoje tarp talerių dominavo Jungtinių Nyderlandų Provincijose kaldinti liūto taleriai ir riksdalderiai. Tačiau jau paskutiniame XVII a. ketvirtyje ėmė dominuoti Ispanijos Nyderlandų patagonai bei jų pusės ir ketvirčiai (12 pav.) m. datuojamuose Lietuvoje rastuose monetų lobiuose buvo tik 17 tokių monetų, o m. datuojamuose lobiuose vien patagonų suskaičiuojama 150. Vadinasi, jų padaugėjo apie 15 kartų. Apyvartoje padaugėjo ir Jungtinių Nyderlandų Provincijų talerių, tačiau ne taip labai nuo vienetų iki vienetų. E. Remecas XVII a. vidurio ir antrosios pusės monetų apyvarta dabartinės Lietuvos teritorijoje 63

64 Pinigø studijos 2011/2 Ekonomikos istorija pav. Lježas. Maksimiljanas Henrikas Bavarietis. Sidabrinis dukatonas (patagonas) m. 41 mm, p 27,68 g. Rasta Radviliškyje. LNM, NL 13-1 Iki dabar žinoma daugiau nei 100 Lietuvoje rastų m. datuojamų monetų lobių. Daugiau kaip 40 jų radiniai ir patagonai arba jų pusės bei ketvirčiai. Šio laikotarpio lobiuose puspatagonių buvo apie 40 vienetų, o patagonų ketvirčių apie 90 vienetų, skaičiuojant procentais atitinkamai 10,5 procento ir 23,5 procento. Iš dokumentų žinoma, kokios buvo šių monetų kaldinimo apimtys. Patagonų buvo nukaldinta daugiau nei 34,5 mln., patagonų ketvirčių beveik keturis kartus mažiau, puspatagonių septynis kartus mažiau (Mikołajczyk 1983: 165). Skaičiuojant procentais, patagonų buvo nukaldinta 72 procentai, puspatagonių 10 procentų, ketvirčių 18 procentų. Kaip matyti, šie skaičiai yra artimi dabartinės Lietuvos teritorijoje randamų patagonų santykiniams rodikliams. Tai rodytų, kad į Lenkiją ir LDK visos šios monetos buvo įvežamos vienodai, neišskiriant kurio nors nominalo, bet nerodytų, kad jos patekdavo plėtojant prekybinius santykius. Į Lenkijos ir LDK apyvartą nepateko kitos tuo pat metu Ispanijos Nyderlanduose kaldintos sidabrinės monetos dukatonai ir jų pusės. Pastarųjų monetų kiekis buvo tik 1,5 karto mažesnis nei patagonų ir jų frakcijų. Tačiau jos buvo sunkesnės ir aukštesnės prabos nei patagonai. Sidabro dukatonuose buvo 6 g daugiau, o patagonai mase ir praba beveik visiškai atitiko Lenkijos ir LDK 1650 m. ordinacijos, taip pat Prūsijos 1657 m. ordinacijos talerius. Taigi, į apyvartą pateko tik panašių ordinacijų monetos, jos buvo įvežamos vietinei prekybai, o ne tarptautiniams prekybiniams santykiams palaikyti, kaip tai buvo anksčiau. Lietuvoje daugiausia randama Brabanto provincijos patagonų (daugiau nei 100 vnt.). Tris kartus mažiau rasta Flandrijos ir Turnė patagonų, vos keletas Burgundijos ir Artua provincijų patagonų. Patagonų pusių irgi daugiausia randama Brabanto (daugiau nei 10 vnt.), kitų regionų labai retai. Patagonų ketvirčių daugiausia randama iš Brabanto ir Flandrijos (atitinkamai apie 40 vnt. ir 30 vnt.), iš Turnė (apie 15 vnt.). Daugiausia patagonų buvo nukaldinta valdant Pilypui IV ( ) daugiau nei 21 mln. Tai du kartus daugiau nei Alberto ir Izabelės ir penkis kartus daugiau nei Karolio II ( ) nukaldintų patagonų (Mikołajczyk 1983: 165). Pilypo IV monetų Lietuvoje randamuose lobiuose yra daugiausia 5,6 mln. Patagono ketvirčių daugiausia buvo nukaldinta valdant Albertui ir Izabelei. Pilypo IV patagonų nukaldinta beveik du kartus mažiau, o Karolis II jų visai nekaldino. Lietuvoje dominuoja Alberto ir Izabelės kaldinti patagono ketvirčiai, Pilypo IV patagonų randama gana mažai. Kartu su patagonais, kaip jau minėta, į apyvartą pateko ir Jungtinių Nyderlandų Provincijų stambių nominalų monetų sidabrinių dukatų ir labai nedidelis kiekis jų pusių. Sidabriniai dukatai buvo pradėti kaldinti 1659 m. Iki tol dideliu tiražu buvo kaldinami liūto taleriai ir riksdalderiai. Daugiau nei 20 dabartinės Lietuvoje rastų lobių, datuojamų m., rasta apie 90 Jungtinių Nyderlandų Provincijų talerių. Daugiausia Lietuvoje rasta sidabrinių dukatų, kaldintų Utrechte (15 vnt.), Vakarų Fryzijoje (13 vnt.), Olandijoje ir Zelandijoje (po 9 vnt.), Overeiselyje (7 vnt.) ir Gelderne (6 vnt.). Cviolio, Daventerio, Fryzijos, Kampeno sidabrinių dukatų rasta po 1 2 vnt. Toks monetų pasiskirstymas nėra atsitiktinis. Juk žinoma, kad daugiausia sidabrinių dukatų buvo nukaldinta Olandijoje (2,5 mln.), Zelandijoje ir Nyderlandų provincijoje Utrechte (po 2 mln.). Gelderne, Overiselyje ir Vakarų Fryzijoje jų buvo nukaldinta nuo 800 tūkst. iki 1,5 mln., o Cviolyje, Daventeryje ir Kampene nuo 200 tūkst. iki 400 tūkst. (Mikołajczyk 1983: 166). Išsiskiria tik Vakarų Fryzijos monetų radiniai Lietuvoje. Tokių monetų buvo nukaldinta 2,5 karto mažiau nei Utrechte ar Zelandijoje, tačiau Lietuvoje jų rasta ne mažiau nei pastarųjų. Pusės sidabrinio dukato vertės monetų Lietuvos lobiuose beveik nerandama, žinoma tik apie vieną monetą, kaldintą Vakarų Fryzijoje. Be sidabrinių dukatų, į Lietuvą pateko ir labai nedaug kitų Nyderlandų monetų. Tai Kampeno liūto taleris, Olandijos riksdalderis, Emdeno florenas (guldenas), prilygęs 0,5 talerio, bei trys Zelandijoje kaldintos 0,5 riksdalderio monetos. Vertingesnių Jungtinių Nyderlandų Provincijų kaldintų monetų dukatonų, kaip ir Ispanijos Nyderlandų dukatonų, į Lietuvą nepateko, nors Jungtinių Nyderlandų Provincijų dukatonų buvo nukaldinta beveik du kartus daugiau nei sidabrinių dukatų. Į Abiejų Tautų Respubliką nepateko ir nedideliais kiekiais kaldintų Lježo vyskupo Maksimiljano Henriko Bavariečio ( ) sidabrinių dukatonų (patagonų) (13 pav.). Lenkiškoje literatūroje šios monetos dar vadinamos Kelno vyskupystės monetomis, nes Maksimiljanas Henrikas Bavarietis kartu buvo ir Kelno vyskupas. Pastarųjų monetų iki 1699 m. datuojamuose da-

65 14 pav. Prancūzija. Liudvikas XIV. 0,5 ekiu m. 31,5 mm, p 13,39 g. Rasta Trakuose, Birutės g. LNM, NL pav. Švedija. Karolis XI. 2 markės m. 30,4 mm, p 9,796 g. Rasta Vilniuje, Valdovų rūmuose. LNM, N bartinės Lietuvos teritorijoje rastuose trijuose lobiuose buvo dešimt. Lenkijoje šių monetų rasta dešimtyje lobių (14 vnt.). Jų šiek tiek buvo ir Baltarusijoje bei Ukrainoje rastuose monetų lobiuose. Visos šios monetos į apyvartą pateko tik po 1690 m., bet daugiausia jų datuojama XVII a. 7-uoju dešimtmečiu. Taigi, Lježo monetos į Lenkijos ir LDK monetų apyvartą pateko per labai trumpą laiką, tai buvo tik trumpalaikė monetų įvežimo akcija. XVII a. paskutiniame ketvirtyje į apyvartą pateko ir tokios talerinės monetos, kaip Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV ( ) kaldinti ekiu ir 0,5 ekiu (14 pav.). Lietuvoje šių monetų rasta šešiuose m. datuojamuose lobiuose, daugiausia 0,5 ekiu monetų (15 vnt.). Ekiu rastos tik trys monetos. Lobių duomenimis, šių monetų apyvartoje buvo jau 1682 m., tuo pat metu jų pasirodė Lenkijoje. Ten jų rasta septyniuose lobiuose, bet monetų vienetų rasta perpus mažiau nei Lietuvoje. Didesnė dalis monetų, kaip ir Lietuvoje, yra 0,5 ekiu monetos. Daugiausia šių monetų datuojama m. Nors tokių monetų ir nėra labai daug, tačiau tai didžiausias prancūziškų monetų kiekis, kada nors patekęs į Lenkijos ar LDK apyvartą. Manoma, kad Liudviko XIV monetų įvežimą lėmė nuo 1666 m. užsimezgę politiniai santykiai tarp Prancūzijos ir Abiejų Tautų Respublikos (Aleksiejūnas, Paszkiewicz 1995: ). Tačiau aišku, kad šios monetos pateko ne prekybos keliais, o kaip dauguma kitų užsieninių monetų specialiai organizuotomis akcijomis. Taip teigti leidžia tas faktas, kad į šalį daugiausia pateko 0,5 ekiu monetų. Šio nominalo monetų apyvartoje buvo mažiausiai iš visų talerinių monetų. Kitų nominalų prancūziškų monetų, išskyrus talerius, į šalį nepateko, nors Prancūzijoje buvo kaldinami ir 1/4 ekiu, 1/12 ekiu, 1/24 ekiu bei kitos monetos. Ekiu ketvirčius, matyt, atstojo didesnis kiekis patagonų ketvirčių, o smulkesnių nominalų monetos, matyt, buvo per aukštos prabos (917), todėl jų tiesiog neapsimokėjo įvežti. Į Lietuvą pateko ir tokių stambaus nominalo monetų, kaip Švedijos 2 markių vertės monetos. Dabartinės Lietuvos teritorijoje rasti šeši m. datuojami lobiai, kuriuose buvo septynios Karolio XI ( ) kaldintos 2 markių monetos (15 pav.). Pirmosios buvo rastos 1674 m. datuojamame lobyje (Ivanauskas 1995: 185). Jos būdingos tik labai nedideliam regionui. Iš Ukrainos švediškų monetų radinių duomenų iki šiol neturima. Lenkijoje rasta tik viena Kristinos valdymo laikotarpiu kaldinta 2 markių moneta, Baltarusijoje žinomas vienas lobis, rastas Smurgainių r. (Gardino sr.), kuriame buvo trys Karolio XI kaldintos 2 markių monetos. Kiek daugiau šių monetų rasta Latvijoje, bet daugiausia tai Kristinos monetos. Taigi, 2 markių monetas galima laikyti būdingomis tik LDK ir Latvijai. Jos į Lietuvą turėjo patekti prekybos keliais iš Rygos. 2 markių monetos (masė 10,4 g, sidabro 7,2 g) prilygo 1/3 talerio arba 2 zlotams varinėmis monetomis (apie 200 šilingų). Kartu su išvardytomis monetomis Lietuvoje cirkuliavo ir keletas vidutinės vertės užsienio monetų, pirmiausia Leopoldo I ( ) kaldintų 3 kreicerių. Trakų lobyje rastos keturios Austrijoje 1669 m. kaldintos 3 kreicerių monetos, Šventojoje rasta Vengrijoje kaldinta 3 kreicerių moneta. Šios 3 grašių vertės monetos Lenkijos karalystėje buvo labai paplitusios. Daug jų rasta Lenkijos ir Ukrainos lobiuose, nemažai tokių monetų buvo Baltarusijos lobiuose. Daugiausia šios monetos būdingos XVII a. 7 9 dešimtmečio apyvartai. Kartu cirkuliavo ir tokios pat vertės monetų, kaldintų Čekijoje, Silezijoje, Tirolyje ir kitur. Dabartinės Lietuvos teritorijoje rastuose lobiuose iki šiol rasta vos viena 15 kreicerių moneta Frydricho Vilhelmo 1687 m. kaldinta Silezijoje (Ivanauskas 1995: 230). Dar rastos dvi pavienės 15 kreicerių nominalo monetos (Remecas 2006a: 27, 31 32). 15 kreicerių monetos savo verte atitiko ortus. Kaip ir 3 kreicerių monetų, jų daug daugiau rasta Lenkijos bei Ukrainos lobiuose. Tose teritorijose rasta ir 6 kreicerių monetų, prilygusių 6 grašiams. Labai nedidelis kreicerių radinių kiekis Lietuvoje rodo, kad Lietuva daugiau buvo Rygos prekybos zona, su Vidurio Europa prekiauta mažiau, su ja daugiau prekiavo tik pietinės LDK žemės. Paskutinį dešimtmetį į apyvartą pateko ir Vokietijos žemėse kaldintų 1/12 talerio (2 grašiai) monetų. Tai Mindeno 1693 m. kaldintos monetos (Genčių, Kretingos r., lobis) ir Magdeburgo 1681 m. monetos (Šiaulių lobis). Jos savo verte prilygo 6 grašių monetoms. 1/12 talerių monetų nedaug buvo ir Lenkijos bei Baltarusijos lobiuose. Daug gausiau šios monetos į apyvartą įsiliejo jau XVIII a. E. Remecas XVII a. vidurio ir antrosios pusės monetų apyvarta dabartinės Lietuvos teritorijoje 65